__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2018 m. vasaris

Evaldo Lasio nuotrauka

2


Iš Laiško Diognetui (II a., autorius nežinomas)

Mūsų Tėvynė – danguje Mat krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyveniDangiškoji Jeruzalė. Apokalipsės komentaro miniatiūra, Ispanija, 1220 m. mo būdo. Tikrai nerimstantys smalsūs žmonės išrado tą jų mokymą. Jie nesilaiko žmogiškų nuomonių – ne taip kaip kiti. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima. Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytųjų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje. Jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami. Jie nepažįstami ir teisiami, žudomi jie atgaivinami. Jie beturčiai, bet praturtina daugelį, visko stokoja, bet visko pertekę. Jie niekinami, bet paniekoje randa šlovę, šmeižiami, bet pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami atsako pagarba. Būdami geradariai jie baudžiami it nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti. Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties. Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidusi po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. Kaip neregimoji siela yra užsklęsta regimame kūne, taip ir krikščionys, pasaulyje gyvendami, yra regimi, bet jų tikėjimas nematomas. Kūnas nekenčia sielos ir kovoja su ja, nepatyręs jokios neteisybės, – mat ši draudžia jam mėgautis smagumais. Ir krikščionių pasaulis nekenčia, jokios neteisybės nepatyręs, vien todėl, kad jie priešinasi malonumams. Siela myli kūną, kuris jos nekenčia, ir jo narius, – ir krikščionys myli savo nekentėjus. Siela užsklęsta kūne, bet palaiko kūną, ir krikščionys pasaulyje tarsi kaliniai, bet pasaulis jais laikosi. Nemirtinga siela gyvena mirtingame būste, ir krikščionys, apsistoję gendančiuose kūriniuose, laukia dangaus negendamybės. Siela, nelepinama valgiu ir gėrimu, stiprėja, taip ir krikščionys, engiami kasdien, gausėja. Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis. Bažnyčios Tėvai, Antologija (sud. Darius Alekna, Vytautas Ališauskas; Aidai, 2003)


Laiškas skaitytojams

Turinys

Su Vasario 16-ąja, Mielieji! Su 100-ąja Vasario 16-ąja!

Kronika

Klausimai ganytojams

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pasninkas, abstinencija ir šventės

5

Bažnyčios pulsas

6

Tomas VILUCKAS Vienybės tarnystė

8

Dr. Arūnas STREIKUS Vasario 16-osios Lietuvos gimimas ir Bažnyčia: istorinis žvilgsnis

10

Antanas GAILIUS Su Vasario 16-ąja!

12

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Ugnis, balandis ir erelis

13

Kun. Vytautas LANGAS Naujas būdas būti

14

Kun. Arnoldą VALKAUSKĄ kalbina Diana ADOMAITIENĖ Turėti viltį, nematant jokios vilties

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Zita VASILIAUSKAITĖ Praeities įkaitai

17

Reikia visus labai mylėti, tada ir bus Dvasia, kuri išlaisvina

19

Jaunimo iššūkis

Laisvės dovana – ramiai būti su šeima

20

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Laisvė – aplink mus ar mumyse?

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Arkivysk. Lionginą VIRBALĄ kalbina Ingrida VUOSAITYTĖ (tęsinys) Ar turėti vaiką nėra kiekvieno teisė? 23 Laiškas sūnui

24

Mokytoja Dvasia

25

Akiračiai

Adelė Dirsytė

26

Atokvėpio valandai

Ramūnas AUŠROTAS Lietuviško kino metai

28

Giovannino GUARESCHI Slėgtainis

30

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Netolerancija

Kad ir daug sykių tai skambėjo ir dar skambės, bet, regis, niekada šis sveikinimas nenusibos, nesubanalės, visada liks net kažkoks sakralus! Na, bent jau tiems, kurie prisimena, kaip pusę iš to šimto metų lietuviui ši frazė reiškė kone tą patį, ką ir persekiojamiems pirmiesiems krikščionims tikėjimo į Jėzų Kristų išpažinimas – tikrosios Laisvės išpažinimas, kurio kaina – kalėjimas, tremtis ar net mirtis... Nuolat mano atmintin sugrįžta tas jau net chrestomatinis Lietuvos istorijos epizodas, kai vieną gūdaus sovietmečio tamsybių siautėjimo žiemą, Vasario 16-ąją į KGB rūmus atvesdinta sesuo Nijolė Sadūnaitė, vos įžengusi per duris, garsiai sušuko: Su Vasario 16-ta, broliai!!! ir apkabino juos savo visa nugalinčia šypsena! Neįsivaizduoju, kokie jausmai pakirto aną akimirką tų brolių kojas, bet man kaskart akyse šviesiau pasidaro, o kraujyje drąsa atgyja, visi sunkumai palengvėja, prisiminus tą Šviesą, suspindusią tamsoje, ir tamsa jos neužgožė [nesuvokė, neapėmė] (plg. Jn 1, 5). Tai viena iš tų akimirkų, apie kurią, kaip savo Šventąją istoriją žydai pasakoja vaikams, taip ir aš nuolat pasakosiu savo vaikams ir prašysiu, kad jie pasakotų savo vaikams ir taip toliau... iki pat prieisime dangiškąją Tėvynę! Ei, bet stop, palauk, Chmieliauskai, sakysit. O kodėl tada štai čia pat greta įdėjai tokį tekstą, neva krikščioniui tikra Tėvynė – tik Ten, „danguj“? Būtent, teatsakysiu, gerai pastebėjote provokaciją, o išsamesnį atsakymą teduoda pats Laiško Diognetui tekstas bei visa istorija, įskaitant ir lietuviškąjį jos skyrelį (turiu galvoje, kad krikščionys ir Lietuvos laisvės kovose visuomet buvo pirmose gretose)! Na, bet ne tik apie tai vasario Artuma. Švęsdami Valstybės atkūrimo šimtmetį ir tęsdami mūsų pažintį su Šventąja Dvasia, šį mėnesį bandome suprasti Dvasią, kuri išlaisvina. Ar tikrai dar turime būti iš kažko išlaisvinti?! Juk jau šiek tiek pažįstame savo Gelbėtoją – Jėzų Kristų – ir žinome, kad Jis savo Kryžiumi – mirtimi ir prisikėlimu – sykį ir visiems laikams atpirko mus iš Piktojo nagų, nasrų ir žabtų. Tad ar nesame laisvi, kaip Nepriklausoma Lietuvos Respublika?! Taip, tikrai, esame laisvi, it Lietuva, kurią, kaip matome, nuolat ir toliau reikia laisvinti – nuo melo, neapykantos, chamizmo, cinizmo ir visų kitų baisiųjų nuodėmių, kurių vergijoje vis dar esame. Kaip tyčia, per pačias 100-ąsias iškilmes dar pradedame ir gavėnią – laiką, kaip tik ir skirtą mums asmeniškai pasirengti ir prisidėti prie Kristaus pergalės – Velykų! O jos – jau ir dar ne! – kaip ir viskas pas tuos keistus krikščionis – įvyko, bet dar ir tebevyksta. Laisvė jau iškovota ir dar tebeginama. Lietuva yra ir bus laisva tiek, kiek mes laisvi. Ateik, Dvasia Išlaisvintoja, ir padėk mums išsivaduoti iš piktojo vergijos! Dar ir dar kartą – su Vasario 16-ąja, Mielieji! Darius Chmieliauskas

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA 100 Šypsenos be raukšlių

33 34 Artuma 2018 m. vasaris

3


Kronika Ganytojų laiškas

Klausimai ganytojams

Vasario liturginiai skaitiniai

Ar ne nuodėmė, esant galimybei, rinktis atlikti išpažintį nuolat pas tą patį kunigą? Pavyzdžiui, rinktis tą kunigą, kurio pamokslai labiausiai paliečia širdį? Ar per išpažintį galima pasidalyti savo tikėjimo pokyčiais, pasidžiaugti? Ar klausykloje laikas skirtas tik nuodėmėms išpažinti? Ar kunigai prisimena tikinčiuosius, jei juos mato Mišiose, klauso išpažinčių? Ne nuodėmė, esant galimybei, rinktis atlikti išpažintį nuolat pas tą patį kunigą. Galimybė pasidalyti tikėjimo pokyčiais priklauso nuo to, kokiu metu atliekate išpažintį, nes tokiam pokalbiui reikia daugiau laiko. Prieškalėdiniu ar priešvelykiniu laikotarpiu daugelis išpažinčiai renkasi paskutines prieššventines dienas, todėl dėl ilgesnio išpažinties laiko nerimautų ir laukiantieji, ir klausantis išpažinčių kunigas. Tačiau atsižvelgiama į situaciją, kuri gali būti labai skirtinga. Esate teisi, jog klausykloje laikas skirtas nuodėmėms ir jų aplinkybėms, jei tai yra reikalinga, išpažinti. Jūsų minėtoms temoms aptarti galite pasitarti su kunigu, kada galėtų skirti jums laiko. Mes, kunigai, ir esame tam, kad ne tik nuodėmes atleistume, bet ir dvasiniu augimu pasidžiaugtume. Manau, kad kunigas prisimena žmones, bet ne jų nuodėmes. Tai susiję su

pagarba atliekančiajam išpažintį. Juk jau yra atleista, ir kunigas negalvoja, ar tas žmogus vėl nusidėjo. Kunigui svarbu išpažintis, kur vis iš naujo ir kitaip susitelkia į ateinantįjį prie klausyklos. Esu septyniolikmetė. Augu pusiau religingoje šeimoje, kurioje į bažnyčią einame retai. Adventiniu laikotarpiu mane mama nusivedė (tiksliau – privertė eiti) į bažnyčią. Problema ta, kad man visos maldos, pamokslai, išpažintys atrodo nesąmoningi ir bereikšmiai dalykai. Man tai nesuprantama. Tačiau šiuo laikotarpiu man vis tiek kirba noras pasikeisti. Tik nežinau, nuo ko pradėti. Jei galite, pasakykite savo nuomonę. Nenusipirkęs bilieto, neišloši loterijoje, tad tenka išleisti pinigų, kuriuos prieš tai reikia užsidirbti. Geriausia būtų atnaujinti ir atgaivinti tikėjimą kokioje nors tikėjimo grupėje ar programoje, kurios dažnai vykdomos parapijose. Žinoma, reikia kasdien pasimelsti, kad neliktų dienų, kai visai nesikalbi su Dievu. Katalikiškoje spaudoje galima rasti ateinančio sekmadienio Mišių ar kasdienius Dievo žodžio skaitinius ir net trumpus paaiškinimus. Rasti, su kuo pasikalbėti, kilus neaiškumams. Labiau pasistengus, atsiveria gyvo tikėjimo grožis. Parengta pagal klauskkunigo.lt klausimus

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 2 (337) / 2018

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 215049, tiražas 10 000 egz. www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2018 m. vasaris

Mk 6, 7–13

2 P Kristaus paaukojimas (Grabnyčios)

Mal 3, 1–4 arba Žyd 2, 14–18; Ps 24; Lk 2, 22–40 Pašvęstojo gyvenimo diena 3 Š Šv. Blažiejus, vyskupas, kankinys; Šv. Ansgaras, vyskupas 1 Kar 3, 4–13; Ps 119; Mk 6, 30–34 4 S V EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Job 7, 1–4. 6–7; Ps 147; 1 Kor 9, 16–19. 22–23; Mk 1, 29–39 5 P Šv. Agota, mergelė, kankinė 1 Kar 8, 1–7. 9–13; Ps 132; Mk 6, 53–56 6 A Šv. Paulius Mikis ir jo draugai, kankiniai 1 Kar 8, 22–23. 27–30; Ps 84; Mk 7, 1–13 7 T 1 Kar 10, 1–10; Ps 37; Mk 7, 14–23 8 K Šv. Jeronimas Emiljanis, kunigas; šv. Juozapina Bachita, mergelė 1 Kar 11, 4–13; Ps 106; Mk 7, 24–30 9 P 1 Kar 11, 29–32; 12, 19; Ps 81; Mk 7, 31–37 10 Š Šv. Skolastika, mergelė 1 Kar 12, 26–32; 13, 33–34; Ps 106; Mk 8, 1–10 11 S VI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Kun 13, 1–2. 45–46; Ps 32; 1 Kor 10, 31 – 11, 1; Mk 1, 40–45 12 P Jok 1, 1–11; Ps 119; Mk 8, 11–13 13 A Jok 1, 12–18; Ps 94; Mk 8, 14–21 14 T Pelenų diena Jl 2, 12–18; Ps 51; 2 Kor 5, 20 – 6, 2; Mt 6, 1–6. 16–18 15 K Įst 30, 15–20; Ps 1; Lk 9, 22–25 16 P Iz 58, 1–9a; Ps 51; Mt 9, 14–15 Lietuvos valstybės atkūrimo diena 17 Š (Septyni šventieji Servitų ordino steigėjai) Iz 58, 9b–14; Ps 86; Lk 5, 27–32 18 S I GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.) Pr 9, 8–15; Ps 25; 1 Pt 3, 18–22; Mk 1, 12–15 19 P Kun 19, 1–2. 11–18; Ps 19; Mt 25, 31–46 20 A Iz 55, 10–11; Ps 34; Mt 6, 7–15 21 T (Šv. Petras Damijonas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas) Jon 3, 1–10; Ps 51; Lk 11, 29–32 22 K Šv. Petro, apaštalo, Sostas 1 Pt 5, 1–4; Ps 23; Mt 16, 13–19 23 P (Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys) Ez 18, 21–28; Ps 130; Mt 5, 20–26 24 Š Įst 26, 16–19; Ps 119; Mt 5, 43–48 25 S II GAVĖNIOS SEKMADIENIS (II sav.) Pr 22, 1–2. 9a. 10–13. 15–18; Ps 116; Rom 8, 31b–34; Mk 9, 2–10 26 P Dan 9, 4b–10; Ps 79; Lk 6, 36–38 27 A Iz 1, 10. 16–20; Ps 50; Mt 23, 1–12 28 T Jer 18, 18–20; Ps 31; Mt 20, 17–28 Šventojo Tėvo intencija vasariui:

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

1 K 1 Kar 2, 1–4. 10–12; 1 Kr 29, 10–12;

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijas

bendroji – kad tie, kurių rankose yra turtinė, politinė ar dvasinė galia, nesileistų užvaldomi korupcijos. Lietuvos vyskupų intencija:

už Lietuvą, kad visi jos vaikai atsakingai saugotų ir puoselėtų laisvės dovaną. Lietuvos Globėja, melski už mus.


Kronika

Frances Magee nuotrauka

Liturgijos katechezė

Pasninkas, abstinencija ir šventės Kun. Artūras KAZLAUSKAS Nors krikščionių gyvenime pasninkas ir abstinencija yra įprasti, tačiau, kaip supratau iš pokalbių su saviškiais, nesuprasti... O gaila, nes galėtų tapti vaisinga krikščioniška maldingumo priemone (tik jokiu būdu – ne tikslu!). Pirmaisiais krikščioniškos eros amžiais, kaip liudija senas tekstas, vadinamas „Dvylikos apaštalų mokslu“, graikiškai „Didachė“, tikintieji pasninkaudavo trečiadieniais ir penktadieniais. Atrodo, šitaip norėta skirtis nuo judėjų (pasninkavusių pirmadieniais ir ketvirtadieniais), per kuriuos krikščionybė išplito, taip jų pačių ir nesužavėjusi. Vėliau šių dienų pasninkui įprasminti pradėta atminti (trečiadienio) seniūnų posėdį, kuriame nuspręsta Jėzų suimti, bei Judo išdavystę ir (penktadienio) Viešpaties kančią dėl mūsų. Taip aiškinama 311 m. mirusio Petro Aleksandriečio XV  kanone apie Velykas, kur taip pat teigiama, kad sekmadienį švenčiama džiaugsmo diena dėl To, kuris tą dieną prisikelia, tad pagal seną mums perduotą paprotį „nelenkiame kelių“, t.  y.  nesiklaupiame. Dėl to paties noro skirtis nuo judėjų (pasninkaujančių ketvirtadienį) tradicijų, ypač vienuolių aplinkoje, buvo draudžiama pasninkauti ketvirtadieniais. Ši praktika grįsta ketvirtadienį vykusiu Viešpaties įžengimo į dangų džiaugsmu. Prasminga priminti, kad iki 1966 m. reformos abstinencijos nuo mėsos dienos, drauge su penktadieniais, buvo ir visi gavėnios šeštadieniai, Sekminių, Nekaltojo Prasidėjimo, Kalėdų išvakarės. Kaip žinome, Lietuvoje pastaroji abstinencija ir pasninkas išliko iki šiandien drauge su visoje Bažnyčioje svarbiomis, dviem esminėmis krikščionių gyvenimui dienomis – Pelenų trečiadieniu, pradedančiu gavėnios atgailos laiką, ir Didžiuoju penktadieniu. Bažnyčios tradicijoje pasninkas siejamas su valgio kiekiu, o abstinencija – su jo kokybe ar valgių rūšimis. Pasninkaujama valgant sočiai vieną kartą per

dieną, kitus du kartus lengvai užkandant. Nedraudžiama vartoti kavos, arbatos, sulčių. Pasninko privalo laikytis visi 18–60 metų amžiaus Pelenų trečiadienį, Didįjį penktadienį ir Kūčių dieną. Abstinencijos įstatymas nustato mėsos produktų nevartojimą visiems nuo 14 metų amžiaus kiekvieną penktadienį, išskyrus tuos, kurie yra iškilmės diena. Senovėje manyta, kad valgant mėsą kyla aistros, o pagrindinis pasninko ir abstinencijos uždavinys  – vaduotis iš aistrų. Todėl anksčiau, be mėsos, drausta valgyti bet kokį gyvulinės kilmės produktą – pieną, sviestą, sūrį, kiaušinius, taukus. Romos apeigų katalikams šio platesnio draudimo nebėra (tačiau tai nereiškia, kad nurodoma valgyti žuvį). Nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) susilaikymo ir nuo pasninko įstatymų atleidžia pakankamai svarbi priežastis: negalėjimas laikytis, didelis nepatogumas, liga, sunkūs darbai ar kitos teisėtos priežastys. Nuo šių įstatymų laikymosi atleidžiami ligoniai ir kūdikių laukiančios bei juos maitinančios motinos; visi negalintys pasirinkti sau maisto, o turintys valgyti tai, kas jiems duodama; krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviai; dirbantys sunkų fizinį ar protinį darbą. Jei dėl priežasties svarbos abejojama arba priežastis nėra pakankamai svarbi, tikintieji gali kreiptis į bažnytinę vyresnybę (parapijos kleboną), prašydami atleisti nuo šių įsakymų laikymosi. Didelė Lietuvai šventė – Vasario 16-osios šimtmetis – šiemet buvo svarbi priežastis panaikinti abstinencijos prievolę visiems Lietuvos tikintiesiems. Kokia šios atgailos praktikos prasmė? Lietuvos vyskupai primena, kad tikrasis apsimarinimas  – ko nors atsisakyti dėl

Kristaus. Kūno apmarinimas dėl pakankamai svarbių priežasčių gali visiškai nesaistyti arba būti pakeistas, tačiau dvasinis apsimarinimas nepripažįsta išimčių ir pateisinimų. Jis saisto visus, taip pat ir vargšus, sergančius, kenčiančius. Apsimarinimą turi lydėti sąmoningas ir maldingas dalyvavimas sekmadienio Eucharistijos šventime, nuoširdi Atgailos sakramento praktika, kasdienė malda, Šventojo Rašto skaitymas, artimo meilės darbai, tarpusavio bendravimas, santarvė šeimoje ir su kitais žmonėmis. Reikia taip pat atsiminti, jog susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko įstatymai visuomet turi karitatyvinį bei socialinį pobūdį. Bažnyčia atkreipia dėmesį, jog artimo meilė reikalauja dalį pajamų skirti vargšams, ypač – labiausiai reikalingiems pagalbos. Tikrasis apsimarinimas visuomet įpareigoja atkurti ir pažeistą socialinį teisingumą, mokėti teisingą atlyginimą, sugrąžinti neteisėtai pasisavintą nuosavybę, atitaisyti skriaudą, atlyginti žalą, atšaukti šmeižtą… Pasninko dvasia reikalauja susilaikyti nuo prabangaus maisto. Tikintieji taip pat skatinami atsisakyti tų maisto produktų, kuriems jaučia ypatingą pomėgį ar net turi priklausomybę nuo jų (kavos, saldumynų, alkoholio), taip pat tabako. Susilaikymą nuo mėsiškų valgių (abstinenciją) ir pasninką lydinti atgailos dvasia įpareigoja tikinčiuosius gavėnios metu nerengti triukšmingų pasilinksminimų, griežčiau negu paprastai vengti svaigalų, atsakingiau vertinti laiką, skiriamą darbui, laisvalaikiui, pramogoms ar asmeniniams pomėgiams, laiką, praleidžiamą prie ekranų… Atgailą ir apsimarinimą turi lydėti kova su blogais polinkiais, įpročiais ir ydomis.

Artuma 2018 m. vasaris

5


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Siekiantys taikos

L'Osservatore Romano nuotrauka

Pasaulinė taikos diena, kaip ir kasmet, minima sausio 1-ąją, Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės dieną, simboliškai atvėrė ir naujuosius civilinius metus. Šiemetinė popiežiaus žinios tema: „Migrantai ir pabėgėliai – taikos siekiantys vyrai ir moterys“. Popiežius primena, kad migrantų skaičius visame pasaulyje šiandien siekia 250 milijonų, o pabėgėlių, tai yra žmonių, priverstų pasitraukti iš karų ir konfliktų zonų gelbėjant savo gyvybes, yra 22 milijonai. Popiežius ragina žiūrėti į migracijos reiškinį su viltimi, suvokti jį kaip naujas galimybes, o ne grėsmę. Sausio 14-ąją minimos Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga Pranciškus aukojo šv.  Mišias Šv.  Petro bazilikoje. Homilijoje popiežius atkreipė dėmesį, kad jo kalbos mintys šią dieną skirtos visiems, o ypač į Mišias pakviestiems pabėgėliams ir migrantams, kurių dalis į Romą ir Italiją atvyko dar neseniai, kiti čia daug metų gyvena ir dirba, o treti jau priklauso „antrajai migrantų kartai“. Nors migracijos reiškinys sulaukia prieštaringų vertinimų, Bažnyčios socialinis mokymas ragina laikytis krikščioniškos meilės požiūrio. Pirmoji šiemet (ir jau 22-oji šio pontifikato) Pranciškaus apaštališkoji kelionė – sausio 15–22 d. į Čilę ir Peru. Grįždamas į Romą popiežius įvardijo žurnalistams svarbiausią šios kelionės tikslą – apsilankymą pas Čilės 6

Artuma 2018 m. vasaris

ir Peru katalikus, susitikimus su vietos bendruomenių ganytojais ir nariais. Kelionės kulminacija tapo Pranciškaus vadovaujamos Mišios Peru karinių oro pajėgų bazėje Palmase, kuriose dalyvavo daugiau nei milijonas žmonių. „Tai neįtikėtina! Esu sujaudintas ir niekada to neužmiršiu“, – sakė popiežius, kalbėdamas apie sutiktų žmonių tikėjimą ir entuziazmą. Tiesa, pasaulio žiniasklaidai įdomiausia buvo ši vizito detalė – skrendant Čilėje netikėtai popiežiaus sutuokta aptarnaujančio personalo pora. Vieniems tai buvo gražus gestas, kiti stebėjosi, kad pats popiežius nesilaiko Bažnyčioje galiojančios tvarkos. Pranciškus atsakė, kad šiuo atveju nebūta jokio lengvabūdiškumo – ši pora jau prieš aštuonerius metus buvo pasirengusi santuokai, dalyvavo kursuose parapijoje, bet dieną prieš numatytą santuoką įvykęs žemės drebėjimas sugriovė parapijos bažnyčią. Dabar jie popiežiui papasakojo savo istoriją, ir popiežius, rimtai su jais pasikalbėjęs ir įsitikinęs, kad jie tikrai pasirengę, palaimino jų santuoką. Popiežius dar kartą įrodė, kad pirmiausia yra ganytojas, kuris priima sielų išganymui reikalingus sprendimus. Tarptautinės organizacijos Open Doors (atviros durys) paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad pasaulyje persekiojimų patiria 215  mln. krikščionių, t. y. vienas iš dvylikos. Įvardytos ir pa-

vojingiausios krikščionims šalys: Šiaurės Korėja, Afganistanas, Somalis, Sudanas, Pakistanas, Eritrėja, Libija, Irakas, Jemenas, Iranas, Indija. Ataskaitoje taip pat pranešama, kad praėjusiais metais 3 066 krikščionys buvo nužudyti, 1 020 išprievartauti ar patyrė seksualinį priekabiavimą, užfiksuoti 1 252 pagrobimai, įvairiomis formomis pakenkta 793 bažnyčioms. Tad krikščionių padėtis pasaulyje tik blogėja, ir krikščionybė, toliau tylint pasaulio galingiesiems, lieka labiausiai persekiojama religija. Katalikų Bažnyčioje JAV, visose vyskupijose, sausio 18–26  d. vyko akcija „Devynios dienos už gyvybę“. Jų centre  – tradicinėse sausio 19-osios „Gyvybės eitynėse“ Vašingtone – dalyvavo dešimtys tūkstančių piliečių, ypač daug jaunimo. Pirmą sykį per 45-erių metų eitynių istoriją į jų dalyvius kreipėsi JAV prezidentas. „Mylite kiekvieną gimusį ir negimusį vaiką, nes tikite, kad gyvybė yra šventa, kad kiekvienas vaikas yra vertinga Dievo dovana. Ačiū jums, kad gimė dešimtys tūkstančių amerikiečių ir pasiekė savo jiems Dievo suteiktą potencialą“, – sakė Donaldas Trumpas. Įvairiai vertinamas JAV administracijos vadovas ne kartą yra pareiškęs tvirtą poziciją už gyvybę. Sausio 18–25  d. minėta tradicinė Maldų savaitė už krikščionių vienybę tema: „Tavo dešinė, Viešpatie, yra nuostabi jėga“ (Iš 15, 6). Šiemet jos pradžia sutapo su popiežiaus Pranciškaus kelione į Lotynų Ameriką, tačiau grįžęs iš kelionės sausio 25 d. popiežius vadovavo ekumeninę savaitę užbaigiantiems Šv. Pauliaus Atsivertimo šventės mišparams apaštalui dedikuotoje bazilikoje; čia kasmet kartu meldžiasi Romoje gyvenančių krikščioniškų bendruomenių atstovai. Nors gali atrodyti, kad ši savaitė yra tik oficiali liturginė praktika, daug kam tokia malda – nesumeluoto širdies troškimo pareiškimas. Tomas VILUCKAS


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Sausio 13-oji, tarsi būtų vakar, miestuose ir miesteliuose uždegė tragiškosios nakties atminimo laužus, sukvietė į maldą už žuvusius 13 brolių ir sesę prašant džiaugsmo jiems Dievo karalystėje. Visuotinėje maldoje tądien meldėmės ir už popiežių, nenuilstamai skelbiantį Dievo taiką ir ramybę pasauliui. Šiltus popiežiaus Pranciškaus linkėjimus minint Sausio 13-ąją LR Seime mums perdavė Lietuvoje viešėjęs Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis (tai būtų užsienio reikalų ministras pagal pasaulietinę politinę sąrangą) arkivyskupas Paulas Richardas Gallagheris. Svečias pabrėžė, jog Šventasis Sostas niekada nepripažino Lietuvos aneksijos bei susirūpinęs sekė padėtį Baltijos valstybėse anuo metu. „Likus vos dviem dienoms iki tragiškų įvykių, kuriuos šiandien minime, Jonas Paulius II nusiuntė telegramą kardinolui Vincentui Sladkevičiui, kurioje išreiškė savo solidarumą su lietuvių tauta ir išsakė viltį, kad teisingų sprendimų bus galima pasiekti dialogo būdu. Po to, kai Vilniuje žuvo žmonės, popiežius sekmadienio kalboje viešai išreiškė susirūpinimą ir patikino Lietuvos žmones, kad jis kentėjo ir meldėsi kartu su lietuvių tauta“, – sakė arkivyskupas Gallagheris, linkėdamas daug ir sunkiai dirbti, kad išsaugotume laisvę ir ja tinkamai naudotumės, išlaikyti tikėjimą ir liudyti jį veikliais darbais.

Maldos už krikščionių vienybę aštuondienio Ekumeninės pamaldos vyko Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Panevėžyje, Šiauliuose ir kitur (daugiausia katalikų maldos namuose), o jų liturgijos centre buvo visa išlaisvinantis Dievo žodis ir grandinės, simbolizuojančios, jog Dvasios galybė pajėgi sutraukyti bet kokio blogio grandines. Ekumeninėje maldoje Kaune dalyvavo ir gyvasis mūsų laisvės kainos liudytojas – evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun. Tomas Šernas.

Šią dieną Seime žodį taręs 2013 m. Laisvės premijos laureatas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakė, jog ne mažiau už priešo tankus visuomenei pavojingas žmogaus dvasią numarinantis liberalizmas, ir kvietė tvirtai laikyti keturias visuomenės kolonas – Dievą, Lietuvą, šeimą ir moralę. Sausio 13-ąją Vilniaus arkikatedroje palaiminta Marijos skulptūra, parkeliavusi į Tremtinių koplyčią iš Krasnojarsko krašto, Korbiko gyvenvietės kapinaičių su gyvu tremties aukos priminimu mūsų istorijoje. „Katalikų Bažnyčia daug prisidėjo prie mūsų valstybės kūrimo, o sovietinės okupacijos metais skatino ir palaikė gyvą tautos laisvės siekį“, – rašė LVK, po posėdžio Kaune sausio 15 d. pakviesdama džiaugsmingai įsilieti į šimtmečio šventę varpų gaudesiu Vasario 16-osios vidudienį miestų ir miestelių bažnyčiose bei malda už Lietuvą. Ypač kviečiama atvykti į Trakų baziliką ir melstis už ją vasario 11 d., kur Lietuva bus paaukota Marijai, Lietuvos Globėjai, arba Pasiaukojimo maldą kartu kalbant savo parapijų bažnyčiose tą sekmadienį ir visus jubiliejinius metus. „Dalinkimės vieni su kitais nepriklausomybės džiaugsmu! Te Jūsų džiaugsmui nieko netrūksta (plg. Jn 15, 11)“, – kvietė LVK sekretoriatas, be to, pranešdamas, jog Vasario 16-ąją švęsime vos pradėję

Kauno arkivyskupijos nuotrauka

„Lietuvai švenčiant šimtmetį norisi pasakyti: Kelkis, nušvisk, nes tai tavo šviesa! (plg. Iz 60, 1). Ką dar Dievui reikia dėl mūsų padaryti, kad mus pradžiugintų?“ – klausė Šiaulių arenoje sausio 7  d. Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas iškilmingoje Eucharistijoje su Lietuvos vyskupais švenčiant ne tik šio krašto XVII  Šeimų šventę. Joje pasidžiaugta tvirtomis šeimomis  – šalies stiprybe, o šių švenčių pradininkui Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui padėkota už šeimų būrimą ir stiprinimą, meilės ir džiaugsmo puoselėjimą jose.

gavėnios metą, tačiau tą penktadienį esame atleidžiami nuo pareigos susilaikyti nuo mėsiškų valgių.

Vidmanto Balkūno (15min.lt ) nuotrauka

Kelkis, nušvisk

Sausio 13-ąją įteikta Laisvės premija – seseriai vienuolei, disidentei, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei, bebaimiškai stojusiai ginti tiesos ir sąžinės laisvės jas pamynusiu sovietmečiu, dėl to nuolat KGB persekiotai ir kalintai. 2017 m. Laisvės premijos laureatei buvo skirta paroda I Seimo rūmuose, Laisvės gynėjų galerijoje.

Sausio 27 d. Marijampolėje vyko ypatingas pal.  Jurgio Matulaičio liturginis minėjimas. Jis atkreipė dėmesį, jog šiemet su Valstybės atkūrimo 100-mečiu sutampa Matulaičio konsekracijos bei įžengimo į Vilniaus katedrą ir jo įsteigtų Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos šimtmečiai. Į nepakeliamai sunkų Vilniaus laikotarpį tėvo Jurgio biografijoje, kai dėl Vilniaus visi „varžosi ir kiekvieni sau nori pasisavinti“ (plg. jo Užrašai, 1919 03 19), nukėlė kun. Juliaus Sasnausko OFM pranešimas. Konferencijoje dalytasi ir apie t.  Jurgio dvasios skleidėjas – „pal. Jurgio dukras“ seseris vargdienes bei „pasauliečius po Jurgio vėliava“, kuriuos jau 10 metų vienija ir jo vardo draugija. Patvirtinta ir paskelbta Palaimintojo Teofiliaus litanija. Tėvynės mylėtojau, melski už mus! (žr. IV viršelyje). Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2018 m. vasaris

7


Kronika Laukiame popiežiaus

Vienybės tarnystė Tomas VILUCKAS mokti save peržengti, kad susitiktume su kitais. Jei to nedarome, taip pat ir tarp mūsų, krikščionių, susergame pasidalijimu“, – sakė popiežius jėzuitų savaitiniam žurnalui La Civiltà Cattolica 2016 m. duotame interviu. Šį troškimą suartėti skatina meilė, kuri yra ne polėkis ar malonūs žodžiai, bet nuolatinis įdirbis, beje, dažnai išoriškai nevaisingas. Tokia meilė visada žvelgs į kito naudą, tramdys savo egoizmą, vers peržengti save, kantriai ties tiltus tarp nesueinančių krantų. Šios meilės ir moko Pranciškus konkrečiais savo veiksmais kitų Bažnyčių krikščionių link.

Popiežystė neįsivaizduojama be vadinamojo Petro primato dogmos. Ji reiškia apaštalo Petro pirmumą prieš kitus apaštalus. Šis pirmumas grindžiamas paties Jėzaus pasirinkimu. Viešpats teigia, kad Petras yra uola, ant kurios bus statoma Jo Bažnyčia (plg. Mt 16, 18); jis turi stiprinti brolius (plg. Lk 22, 32); pagaliau jis yra ganytojas, kuris vadovaus visai Kristaus mokinių bendruomenei (plg. Jn 21, 15–17).

Petro primatas Šv. Petro įpėdinis, Romos vyskupas, popiežius paveldi šias Petro primato pareigas. Deja, popiežystės istorijoje primatas kartais tapdavo ne tik šventa tarnyste, bet ir privilegijų bei manipuliavimo galia įrankiu. Tai sukeldavo dideles, Bažnyčios skilimais pasibaigiančias įtampas. Dažnai atsiskyrusių brolių bendruomenės nešiojasi nuoskaudas, o jų priežastimi laiko nederamą piktnaudžiavimą Petro primatu. Dabartiniu Bažnyčios gyvenamuoju metu šis klausimas yra tapęs itin reikšmingu būtent ekumeniniu požiūriu. Apie tai dažnai kalbėjo ir šv. Jonas Paulius II, ir Benediktas XVI, pabrėždami, kad Petro primatas, savo esme būdamas vienybės tarnystė, negali būti kliūtis kelyje į krikščionių vienybę. Popiežius Pranciškus pasirinko tiesti vienybės tiltus (būtent tai išvertus iš lotynų kalbos ir reiškia žodis pontifex – „tiltų statytojas“) konkrečiais gestais ir veiksmais. 2014 m. lapkričio 29 d. viešėdamas Turkijoje, Konstantinopolio ortodoksų patriarchato centrinėje būstinėje Stambule, popiežius Pranciškus ir patriarchas Baltramiejus I drauge vadovavo ekumeninei maldai, per kurią popiežius nusilenkė prieš patriarchą, prašydamas jo palaiminimo sau ir Romos Bažnyčiai. Tais pačiais metais birželio 1 d. olimpiniame Romos stadione tūkstančių charizmininkų, tarp kurių buvo ir daugybė protestantų, akivaizdoje jis nusilenkęs paprašė melstis už savo tarnystę. Šie gestai būdingi Jorge Mario Bergoglio. 2006 m. lunaparke Buenos Airėse jis atsiklaupė ant scenos, kad priimtų sekmininkų bendrijos pastoriaus palaiminimą. Kas skatina Pranciškų taip elgtis? „Mano viltis ir mano lūkestis yra prisiartinti, priartėti prie savo brolių ir seserų. Artumas yra gerai visiems. Atstumas susargdina. Kai nutolstame, užsidarome savyje, tampame uždari blokai, nepajėgiantys susitikti. Mus apima baimės. Reikia iš8

Artuma 2018 m. vasaris

Kalbėtis įmanoma Kai 1964 m. sausio 5 d. popiežius Paulius VI, lankydamasis Šventojoje Žemėje Jeruzalėje, susitiko ir broliškai apsikabino su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru, tai tapo lemtingu žingsniu Rytų ir Vakarų Bažnyčių santykiuose. Mat netrukus, 1965 m. gruodžio 7 d., buvo atšauktos vadinamosios anatemos (atskyrimai, prakeikimai), kuriomis 1054 m. buvo apsikeitę abiejų Bažnyčių vadovai, taip pradėdami devynis amžius užsitęsusią didžiojo skilimo erą. Nors formaliai žvelgiant tarp ortodoksų ir katalikų egzistuoja ryški takoskyra, tačiau šiuo metu Romos vyskupo (popiežiaus) ir Konstantinopolio patriarcho broliški ryšiai yra ekumeninių santykių tikrovė. Prieš penkiasdešimt metų atliktas veiksmas galutinai pakeitė ortodoksų ir katalikų santykių eigą. Būtent per šią prizmę vertėtų žvelgti ir į popiežiaus Pranciškaus bei Maskvos patriarcho Kirilo susitikimą, įvykusį per ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų 2016 m. vasario 12 d. Kubos sostinėje Havanoje, tarptautiniame José Martí oro uoste. Niekada, nors tokių bandymų būta jau du dešimtmečius, popiežius ir gausiausios ortodoksų bendrijos vadovas nebuvo niekur apsikabinę. „Pasakiau jam: atvyksiu ten, kur tu norėsi. Tu man pranešk, ir aš atvyksiu. Ir jis nori to paties“, – pasakojo Pranciškus. Jie susitiko Kuboje, pirmoje Naujojo Pasaulio žemėje, kurią palietė kataliko keliautojo Kristupo Kolumbo kojos. Ir popiežius, ir Maskvos patriarchas yra dviejų didžių krikščioniškųjų civilizacijų paveldo sergėtojai. Todėl jų susitikimas buvo daugiau nei simbolinis veiksmas – jis


Kronika Laukiame popiežiaus

L'Osservatore Romano nuotrauka

ženklino naujo pasaulio krikščionybės keliavimo istorijoje atradimą. Įvyko dialogas, skirtybių sankryža, pagaliau – krikščionių ganytojų pokalbis, pranokstantis kultūrines sąlygas. Akivaizdu, kad šis dialogas bus įrašytas naujuose istorijos puslapiuose. Net tai, kad susitikimas vyko ne Europos žemyne, kur tautų kolektyvinėje pasąmonėje gajos priešiškumo nuostatos, liudija naujumo troškimą.

Kelios valandos, drauge praleistos José Martí oro uoste Havanoje, ir bendra deklaracija įeis į istorijos vadovėlius. Konfliktų, įtampų ir įvairaus pobūdžio karų draskomam pasauliui buvo duota žmogiškosios ir krikščioniškosios brolystės pamoka – kalbėtis įmanoma. Popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas iškeliaus į amžinybę, bet jų susitikimas, kad ir kokie buvo jo motyvai, yra proveržis krikščionių vienybės link. Kartą paklaustas apie ortodoksų ir katalikų skirtumus tas pats patriarchas Atenagoras, graiko gydytojo sūnus, atsakė: „Tai, kas skiria mūsų Bažnyčias, yra devyni amžiai atsiskyrimo.“ Tarp šių dviejų krikščionybės tradicijų tvyro nesusipratimų, nuoskaudų ir net kruvinos neapykantos tūkstantmetis. Po Havanos susitikimo sustiprėjo nuoširdžių krikščionių viltis, kad ankstesnių amžių priešiškumas vis tirps.

Liuteronas, padrąsinęs popiežių 1517 m. spalio 31-oji pakeitė pasaulio istorijos eigą. Saksonijos Vitenberge augustinų vienuolis Martinas Lutheris paskelbė krikščioniją sudrebinusias savo 95 tezes. Vis dėlto pats tezių paskelbimas nereiškė kažkokių naujovių. Lutherio idėjas apie popiežiaus vaidmenį ir atlaidus teologai aptardavo ir anksčiau, tačiau šios tezės ilgainiui tikrai pakeitė krikščioniškąjį pasaulį, o kartu su juo – politinį bei kultūrinį Europos veidą. Iš tiesų Lutheris ketino tik atkreipti dėmesį į piktnaudžiavimus Bažnyčios struktūrose ir visai neplanavo maišto prieš popiežių, o juo labiau – sukurti savo Bažnyčią. Dėl negatyvios Romos reakcijos tezės labai greitai tapo plačiai žinomos, o saksonų vienuolis, bandęs priešintis Bažnyčios negerovėms, buvo „transformuotas“ į Europos likimą paveikusį revoliucionierių.

Galėtume teigti, kad jei anuomet Šventąjį Sostą būtų užėmęs ne Leonas X, o Pranciškaus mąstymo popiežius, jokio Bažnyčios skilimo nebūtų įvykę. „Lutheris norėjo reformos, kuri būtų kaip vaistas“, – yra sakęs popiežius Pranciškus. „Lutheris daug padarė, kad liaudis rankose turėtų Šventąjį Raštą“, – dar vieną ypatingą jo nuopelną krikščionybei išskyrė pontifikas. Šiuo atžvilgiu popiežiaus sprendimas vykti į Švediją dalyvauti Reformacijos 500 metų sukakties pradžios atidarymo renginiuose ir pasirašyti deklaraciją su liuteronais dėl vienybės siekio buvo simboliškas: Lutheris neslėpė savo antipatijos popiežystei, tad Romos vyskupo dalyvavimas tapo dar vienu ribų peržengimu. Vis dėlto ekumenizmo poreikis krikščionių širdyse neužgimsta šiaip sau. Ar įmanoma jį patirti, jei nesi bendravęs su kitos konfesijos krikščioniu? Atsakyti tektų neigiamai. Prieš kelionę į Švediją Šventasis Tėvas dalijosi žiniasklaidoje savo atsiminimais apie jį asmeniškai palietusius santykius su liuteronais. Dar dirbdamas universitete, Teologijos fakultete, jis sumanė į savo vedamą dvasingumo teologijos kursą pakviesti Švedijoje gimusį liuteronų Teologijos fakulteto profesorių Andersą Ruuthą ir pasidalyti įžvalgomis. Tuo metu, pasakojo popiežius, jis

išgyveno nelengvą krikščioniško gyvenimo laikotarpį. Liuteronų profesoriaus išmintis taip sužavėjo būsimąjį popiežių, kad jis išdrįso jam atverti savo problemas, o šio patarimai iš tiesų jam padėjo. Ryšys tarp jų išliko iki pat Ruutho mirties. Liuteronų teologas paliko ženklų pėdsaką Bergoglio gyvenime, ir apie tai jis iki šiol saugo kupinus dėkingumo, šiltus prisiminimus. Tik susidūrus kaktomuša su „kitais“, pamačius, kad mus skiriančios sienos nėra jau tokios tvirtos, randasi įsitikinimas, jog Dievui įmanoma sutaikyti net krikščionis.

Artuma 2018 m. vasaris

9


Kronika

Vasario 16-osios Lietuvos gimimas ir Bažnyčia:

istorinis žvilgsnis Dr. Arūnas STREIKUS Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėjos materializacija, laike išsitęsusi nuo 1917 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto teatro salėje surengtos lietuvių atstovų konferencijos iki 1920 m. gegužės 15 d. Kauno miesto teatro salėje įvykusio pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio, sunkiai įsivaizduojama be aktyvaus naujosios katalikų dvasininkų ir tikinčiųjų kartos indėlio.

Dvasininkų įtaka kuriant nepriklausomą valstybę 1917 m. vasaros pabaigoje lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai pagaliau išsikovojo iš okupacinės vokiečių valdžios leidimą sušaukti susirinkimą, į kurį būtų pakviesti „dori, susipratę, tvirti ir inteligentiški lietuviai“ iš Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų, galintys išreikšti šio krašto gyventojų politinę valią sunkiai prognozuojamoje geopolitinėje situacijoje. Iš atsiliepusių į kvietimą 222 asmenų didžiausią grupę – kone trečdalį visų konferencijos dalyvių – sudarė kunigai, beveik tiek pat buvo ir ūkininkų, kurių dauguma reprezentavo parapijų bendruomenes. Nemažai aktyvių katalikiškos orientacijos veikėjų būta ir tarp pasaulietinės inteligentijos atstovų. Vis dėlto sielovadiniai įsipareigojimai ir siekis suderinti visų ideologinių srovių interesus lėmė, kad į konferencijoje išrinktą pirmą nuolatinę politinę tautos atstovybę – Lietuvos Tarybą – pateko sąlygiškai nedaug – vos keturi dvasininkai. Kita vertus, per laikotarpį nuo Vilniaus konferencijos iki pirmosios vyriausybės sudarymo 1918 m. lapkritį institucinės Bažnyčios struktūros buvo vienas svarbiausių Lietuvos Tarybos komunikavimo su okupacine valdžia ir pastarosios toliau administruojamo krašto gyventojais kanalų. Visų pirma, autoritetingi dvasininkai sėkmingai imdavosi tarpininkavimo tarp vokiečių valdžios bei Tarybos funkcijų. Pavyzdžiui, 1918 m. pradžioje Tarybos prašomi vysk. Pranciškus Karevičius ir kan. Konstantinas Olšauskas buvo nuvykę į Berlyną su Vokietijos valdžia tartis dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo sąlygų. Antra, okupacinei valdžiai varžant judėjimo, susirinkimų ir spaudos laisvę, parapijiečių ir provincijoje veikusių katalikiškų organizacijų skyrių susirinkimai teikė vieną iš nedaugelio galimybių susižinoti apie Tarybos veiklą, išreikšti savo pageidavimus arba moralinę paramą jai. 10

Artuma 2018 m. vasaris

Apaštalų Sosto dėmesyje

Dar svarbesnė buvo Apaštalų Sosto moralinė parama lietuvių aspiracijoms. Didžiulę reikšmę Lietuvos vardo garsinimui tarptautinėje arenoje turėjo tai, kad dar 1917 m. pradžioje po atkaklių pastangų popiežius pagaliau leido Lietuvos vyskupams kreiptis į viso pasaulio vyskupus su prašymu paskelbti specialią Lietuvių dieną, kurios metu tikintieji melstųsi Lietuvos intencija ir aukotų nukentėjusių nuo karo jos gyventojų reikalams. Į šį kvietimą ypač aktyviai atsiliepė Vokietijos tikintieji, suaukodami apie pusę milijono markių. Dar apie 500 tūkstančių Šveicarijos frankų, surinktų kituose katalikiškuose kraštuose, pasiekė Šveicarijoje įsteigtą Lietuvių dienos vyriausiąjį rinkliavų komitetą. Lietuvių dienos paskelbimas buvo vienas iš pirmųjų ženklų, liudijusių, kad Apaštalų Sostas Lietuvą ėmė traktuoti savarankiškai nuo Rusijos ir Lenkijos. Kitu požymiu, kad lietuvių balsas buvo išgirstas Romoje, galima laikyti pozityvų popiežiaus Benedikto  XV atsaką į Lietuvių konferencijos kreipimąsi, kuriame ne tik buvo dėPopiežius Benediktas XV kojama už Lietuvių dienos paskelbimą, bet ir išsakyta intencija kurti nepriklausomą valstybę bei prašoma apaštalinio palaiminimo šiems siekiams. Atsakydamas į šį laišką, 1917 m. gruodžio 6 d. popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Gasparri Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai perdavė Šventojo Tėvo palaiminimą Lietuvos žmonėms su klestėjimo ir visokeriopos pažangos linkėjimais. Kad į Lietuvos Tarybą Vatikano rūmuose žiūrėta pakankamai rimtai, taip pat patvirtina jos, kaip lygiaverčio partnerio, traktavimas vedant dialogą su visomis suinte-


Kronika

resuotomis pusėmis dėl Vilniaus vyskun. Mykolui Krupavičiui padėjo išsklaidyti stiprias abejones dėl šios reformos suderinakupo paskyrimo. Tai, kad po įtemptų derybų vyskupu buvo nominuotas mumo su krikščioniškos moralės reikalavimais. lietuviškajam, kaip ir bet kokiam Mažai kas abejoja, jog Krupavičiaus aktykitam, nacionalizmui nepakantus, viai remiama ir vėliau įgyvendinta idėja išdatačiau šiaip ar taip, lietuvių kilmės lyti dvarų žemę mažažemiams ir bežemiams Jurgis Matulaitis liudija, kad Apaštaip smarkiai išplečiant savininkų sluoksnį paklojo pamatą moderniam Lietuvos valstytalų Sostas laikė lietuvius teisėtais buvusios LDK sostinės palikimo dabingumui. Ne mažiau reikšmingas buvo Krulininkais. Nors Matulaičio pastangos pavičiaus iniciatyva jau 1919  m. pradžioje sutaikyti trikalbę Vilniaus katalikų priimtas Lietuvos Tarybos sprendimas, kad bendruomenę, apkvaitusią nuo naciobe šeimininkų likusi Lietuvos dvarų žemė turi būti pradėta skirstyti bežemiams ir mažaženalistinių aistrų prisodrintos atmosArkivyskupas Jurgis Matulaitis feros, buvo bevaisės, retrospektyviai miams ir atiduota jų nuosavybėn, nelaukiant žvelgiant sunku nuneigti, kad be jo pagalbos lietuviški Steigiamojo Seimo susirinkimo. Tai tapo efektyviausiu pėdsakai šiame mieste būtų išblukę daug anksčiau ir Lietuvos kaimo vyrų, savanoriškai stojusių ginklu ginti greičiau. Paradoksalu, tačiau Matulaičio paskyrimo Vil- savo valstybės, mobilizavimo įrankiu. Į didžiųjų Bažnyčios vyrų, klojusių pamatus pirmaniaus vyskupu vos nesužlugdė Lietuvos Taryba, kuri ne- jai Lietuvos Respublikai, gretą šalia Matulaičio ir Krupasitikėdama „sulenkėjusiu pavičiaus galima statyti ir vyskupą Justiną Staugaitį. dvasininku“ iki pat pasku- Būdamas Lietuvos Tarybos vicepirmininkas, jis dalyvatinės akimirkos užsispyrė- vo daugelyje komisijų, delegacijų ir misijų, sprendusių liškai siūlė savo kandidatus, esminius Lietuvos ateities klausimus. Iš šių diplomatinių dėl politinio angažuotumosi akcijų istoriškai reikšmingiausia, žinoma, laikytina Taryneturėjusius jokių šansų už- bos delegacijos išvyka į Berlyną, vainikuota pirmo oficiasidėti vyskupo mitrą. Šiaip ar laus Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. 1918 m. taip, 1918 m. gruodžio 8 d., kovo 23 d. Staugaitis drauge su Smetona, Jurgiu Šauliu kai vysk. Matulaitis pagaliau ir Jonu Vileišiu oficialiai notifikavo Vokietijos vyriauįžengė į Vilniaus katedrą, sybei Lietuvos Tarybos vasario 16 d. susiklostė unikali, vėliau tik priimtą nutarimą dėl nepriklausomos Vyskupas Justinas Staugaitis amžiaus pabaigoje pasikar- valstybės atkūrimo. Kitą dieną ta patosianti būklė, kai istorinėje LDK sostinėje pasaulieti- ti delegacija pranešė apie šį nutarimą nė valdžia teoriškai, o dvasinė valdžia ir realiai atsidūrė Miunchene rezidavusiam popiežiaus lietuvių rankose. nuncijui Eugenio Pacelli (būsimam popiežiui Pijui XII), prašydama ApašKloję modernaus valstybingumo talų Sostą pripažinti Lietuvą nepripamatus klausoma valstybe ir suteikti jai apašĮ Lietuvos valstybingumo atkūrimo istoriją vysk. Ma- talinį palaiminimą. tulaitis įsirašė ne tik kaip įkaitas neišnaudotos progos kurti valstybę su sostine Vilniuje, bet ir kaip vienas iš būsimo socialinio jos modelio idėjinių protagonistų. Teigiama, kad būdamas Peterburgo dvasinės akademijos Sociologijos katedros profesorius, jis padarė didelę įtaką būsimiems Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologams, kuriantiems žemės reformos projektą. Matulaičio studija Krikščioniškoji nuosavybės teisės teorija (1907 m. publikuota lenkiškai, o po poros metų ir lietuviškai) pasitarnavo ir kaip teorinis reformos pamatas, ir kaip ginklas, kuriuo buvo atremta konservatyvi žemės nuosavybės perskirstymo kritika. Geriausiu naujojo Bažnyčios socialinio mokymo, išdėstyto popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum novarum (1891), žinovu laikyto vysk. Matulaičio parama pagrindiniam žemės reformos architektui, Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto pirmininkui

Staugaitis, kaip ir kiti amžininkai, puikiai suvokė istorinę Kunigas Mykolas Krupavičius šios išvykos vertę. Laikraštyje Tėvynės sargas išspausdintą straipsnį ,,Nepriklausomos Lietuvos valstybės reikšmė“ jis baigė tokiais viltingais žodžiais: ,,Su nepriklausomos Lietuvos paskelbimu supuola Velykų šventė, Viešpaties Kristaus iš numirėlių atsikėlimo paminėjimas (tai turbūt ne klaida, o Nepriklausomybės Akto signataro įsitikinimas, jog Vasario 16-ąją žodis kūnu tapo tik kovo 23 d. – aut. past.). Giedosime ,,Aleliuja“. Tasai ,,Aleliuja“ šiemet mums turi dvigubos reikšmės: ,,Aleliuja“ – kėlėsi Kristus iš numirėlių, ,,Aleliuja“ – keliasi iš numirėlių Lietuva!“ Artuma 2018 m. vasaris

11


Kronika

Su Vasario 16-ąja! Antanas GAILIUS Nors jau kuris laikas viešoji erdvė mus ruošia šiemet iškilmingai minėti valstybės atkūrimo šimtmetį, tie jubiliejiniai metai prasidėjo ne kažin kaip. Vos pakilusius nuo šv. Kalėdų ir naujametinių stalų, mus vienas po kito užgriuvo didesni ir mažesni, rimtesni ir menkesni politikos reikalai. Gal taip ir gerai, gal tie reikalai ir skirti mums priminti, kad ir su tuo valstybės atkūrimo šimtmečiu nėra viskas taip paprasta, kaip mes patys save, remiami viešosios erdvės, norėtume įtikinti.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Ar neapgaudinėjame patys savęs, atkakliai kartodami, kad Lietuvos valstybei sukanka šimtas metų? Žinoma, tiek metų tikrai sueina nuo valstybės atkūrimo, bet ar mūsų valstybė tą šimtmetį ir išgyveno? Jei dar nepamiršome aritmetikos, turėsime pripažinti, kad iš tikrųjų valstybė gyvavo tik lygiai pusę šio laiko, nes kitą pusę tvėrė ne Lietuvos Respublika, o LTSR, kad ir kaip nesmagu būtų tai šiandien prisiminti. Juk prisiminti, ir tikrai daug kas, nebenorime, o jaunoji karta, kuri jau ir gimė Lietuvos Respublikoje, apie LTSR vis dažniau kalba kaip apie mamutų laikus, net nebesuprasdama, kam juos reikia vis minėti ir minėti.

Gerai būtų, jeigu jų ir nereikėtų minėti. Bet kad jie patys mums apie save primena, įvairiausiomis progomis vis paleisdami į mūsų dienas kokį troškų, siera pasmirdusį debesį. Tuos debesis pirmiausia ir turėjau galvoje, kalbėdamas apie šių metų pradžią. Apie LTSR mums priminė ir baigtas KGB agentų sąrašo viešinimas, ir Laisvės premijos skyrimas seseriai Nijolei Sadūnaitei. Abu šie, jei norite, kone priešingi įvykiai buvo sutikti su visokia įtampa, kurios čia neketinu aptarinėti. Bet kad ir Ramūno Karbauskio hektarai, tegu ir netiesiogiai, susiję su tais laikais, kai Lietuvos valstybės nebuvo. Ruošdamiesi švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, noriai ir mielai prisimename 1917-uosius metus, daug 12

Artuma 2018 m. vasaris

kalbame apie tarpukario Lietuvą. Bet nepastebėjau, kad mėgintume rimtai kalbėti apie sovietmetį. Kalbos apie jį, aišku, skaudžios, paliečiančios mus visus ir verčiančios krapštinėti senas žaizdas. Bet ar apsimesdami, kad tų žaizdų niekados nebuvo, iš tikrųjų manome, kad pavyks viską išlaikyti po kilimu? Vokietijoje, net ir spaudžiamoje viso pasaulio, apie nacių laikus bent kiek rimčiau pradėta kalbėti tik praėjus maždaug dviem dešimtims metų nuo režimo žlugimo. Ir medžiagos toms kalboms radosi tiek, kad dar ir šiandien joms galo nematyti. Nejau manome, kad mes kitokie? Kalbu čia ne apie kokius nors sąskaitų suvedinėjimus. Kalbu apie tai, kad kiekvieną sykį, kai tik LTSR laikai kokiu nors pavidalu išlenda į paviršių, mes uoliai skubinamės dailiai viską užglostyti, kartais turbūt nė nepajusdami, kad tą darome. Štai šv. Kalėdų laiku Vilniuje vyko Kalėdinis bėgimas. Rengėjai jį pristatė šitaip: „Kalėdinis bėgimas šiemet vyks jau 42-ąjį kartą. Daugelį metų varžybos buvo vadinamos Naujametiniu bėgimu, tačiau atgavus Nepriklausomybę jų laikas dažnai sutapdavo su Kalėdomis, todėl ilgainiui prigijo kitas pavadinimas – Kalėdinis bėgimas.“ Va taip paprastai – gijo, gijo ir prigijo. Bet juk iš tikrųjų ne taip. Neabejoju, kad šis visiškai nepolitinio renginio pavadinimas buvo pakeistas, susivokus, kad jis netinka naujajai tikrovei, ir norint sąmoningai atsižadėti politinio sovietinio kvapo. Bet tada šiųmečio bėgimo ir nederėtų vadinti 42-uoju kalėdiniu, šitaip lyg ir mėginant teigti, kad sovietų Lietuvoje galėjo būti toks daiktas kaip bėgimas šv. Kalėdų proga. Sovietmečiu kai kurių mūsų slapta švenčiama ar bent atmenama Vasario 16-oji buvo tai, ką pavadinčiau tiesa melo apsuptyje. Šiandien manau, kad mums reikalinga ir tiesa apie sovietmetį, neapsimetinėjant, kad ir tada visi dirbome Lietuvai. Kad tiesa apie mūsų praeitį mums kažkodėl reikalinga, man byloja ir ką tik pasirodęs puikus Jūratės ir Vilmos Samulionyčių dokumentinis filmas „Močiute, Guten Tag“. Kalbėdamas apie vienos šeimos istoriją ir jos nutylėjimus, jis savaime kalba ir apie mus. Šį filmą sukūrė jau anūkės, tarytum sakydamos, kad tai, ko mūsų gal kartais ligi šiol neklausinėja vaikai, vis tiek panorės sužinoti anūkai.


Didelės ir mažos kryžkelės

Ugnis, balandis ir erelis Antanas SAULAITIS SJ Minties akyse išliko įspūdžiai iš ankstyvo pavasario ilgos iškylos per laukus ir kalnelius. Labiau negu niekad laukai patvinę lyg iš žemės kylančiu gyvybę teikiančiu vandeniu, sraunūs upeliai semia krantus. To vandens gausa savaime iššaukia, ką suvokiame apie Krikšto gausią ir beribę malonę. Dievo Dvasios šviesaus palietimo, palaikymo ir palydos užtektų visiems, kas tik panorėtų, sutiktų to vandens semtis. Svarbiausia, kaip gaivi liepsna, kaip balandžių skrydis, erelio rūpestingas žvilgsnis, Dievo malonių pilna yra žemė, kaip psalmėse giedame. Su aliejumi tai Vakarų katalikai esame minimalistai. Kai vyskupas sutvirtina, vos patepa kaktą ir – tuoj kito piršto laikoma vata nutrina. Kai krikštijame, vėl tik aliejaus taškelis, kaip ir Ligonių patepime. Tik šventinant altorių (Kristaus simbolį, bet daiktą, ne gyvą asmenį), atrodo, negailime aliejaus gausybės. O taip norėtųsi ramiai ir aiškiai regimai ženklinti tai, ką ir rankų paliečiamas uždėjimas reiškia – Šventosios Dvasios palietimą „protui apšviesti ir sielos jėgoms sustiprinti“, kaip mokinukai meldėmės. Kai krikštiji, sutvirtini ar patepi, širdimi ir rankomis Bažnyčios vardu norėtųsi kuo suprantamiau liudyti Dievo malonės ir prisirišimo prie žmonių dosnią gausą. Ištikimą ir ištvermingą, apaštalo Pauliaus žodžiais, kaip ženklinantis antspaudas.

Jau buvau senas, kai pamaniau pagaliau sulaukęs Šventosios Dvasios ugnies liežuvio ant plaukų gausos neapsaugoto pakaušio. Tai įvyko kaip visada jaukiose Mišiose Vilniaus Bernardinų bažnyčioje dar prieš visus remontus. Sėdėjome ant paprastų lentų suolų, stojomės viduriniame take eiti šv. Komunijos. Staiga pajutau gerokai karštą palietimą kaip tik toje vietoje, kur per pirmąsias Sekmines apaštalus, Mariją ir kitus Jėzaus mokinius apšvietė liežuviai. Taip šiltai malonu, gera. Pasižiūri žmogus, gal virš mūsų plevena Dvasia? Pasirodo, ant maldininkų kartais varva bažnyčią apšviečiančios žvakės. Iš pokarinių pabėgėlių lietuvių stovyklos pradinės mokyklos Augsburge prisimenu turbūt pirmą kartą girdėtą išsireiškimą „Šventosios Dvasios dovanos“. Prieš pamokas kasdien mintinai melsdavome: „Teikis atsiųsti, Viešpatie, Šventosios Dvasios dovanų mūsų protui apšviesti ir sielos jėgoms sustiprinti. Palaimink mus, mūsų tėvus, mokytojus ir visus, kurie daro mums gera, suteik tvirtybės mokslą gerai išeiti. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“ Ko šešerių metų žmogus tuo metu nesupratai, tebeaiškėja iki dabar. Nenuostabu, kad būdamas paauglys Šventąją Dvasią prisiminiau, kai miško pakraštyje prie namų laikiau laibus baltus balandžius. Su jais buvo linksma, nieko nesako ir savo galvoja. Gražiausia, kai išskrisdavo aukštyn stačiai, apsukdavo kelis ratus, ten aukštybėse iš džiaugsmo (taip atrodė) šypsodamiesi vartydavosi, nerdami žemyn ir vėl atgal į dangų ir vėl kaip nardytojai sukdamiesi žemyn. Smagiausia, kad lyg iš džiaugsmo laisvai, aukštai, plačiai ir kur panorėję skrisdavo. Kaip Šventoji Dvasia. Tas pats įvaizdis grįždavo mintin, kai vasarų vasaras (lietuvių pranciškonų stovyklavietėje) prie jūros, įlankoje ir intake stebėdavome žuvėdras, net ir audringu metu savo tikslais drąsiai skrendančias, saulėtą dieną su tokiu ramiu džiaugsmu. Indėnų gentys kartais Šventąją Dvasią vaizduoja ne kaip balandį, bet kaip erelį, kuris lyg padangių valdovas aukščiausiai skrenda, vison pusėn apžvelgdamas žemiškąsias valdas. Ir nieko nebijo. Turbūt ir šis paukštis – drąsios taikos ženklas, taip ramiai ir erdviai sklandydamas, lyg žemėje viešpatausianti ramybė.

Nelengva tai Dievo Dvasiai žmoniją, įskaitant ir mus, dovanomis apipilti ir žemėje taika, ramybe, džiaugsmu ir visomis kitomis gėrybėmis apjungti į Dievo išskirtinai mylimą žmonijos šeimyną. Mūsų netolimas kaimynas tuodu baltu balandžiu pramogaudamas nušovė.

Artuma 2018 m. vasaris

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Naujas būdas būti pino jų vežimų ratus, kad jie vos besisuko. Egiptiečiai tarė: ‘Bėkime nuo izraeliečių, nes Viešpats kovoja už juos su Egiptu’“ (Iš 14, 21–25). Šiame garsiame tekste aiškiai matomas Dvasios – Išlaisvintojos – veikimas. Dievui gaila žmonių, išgyvenančių Egipto vergiją, todėl Jis nusprendžia išgelbėti savo tautą. Visą naktį pučia rytų vėjas ir nusekina jūrą. Vėjas čia – ruah, ta pati Dievo Dvasia, kuri Pradžios knygos pasakojime apie pasaulio sukūrimą „pleveno viršum vandenų“. Dievo Dvasia kuria kitokį pasaulį, Ji laisvina žmogų iš vergijos, šiuo atveju – iš Egipto vergijos. Mes žinome ir kitokių vergijų: esame jų patyrę ar tebepatiriame. O štai ką rašo evangelistas Lukas: „Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: ‘Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi’“ (Lk 3, 15–17). Dievas atsiunčia į žmonių istoriją savo Sūnų, ir Žodis tampa vienu iš mūsų, kad mus išgelbėtų. Dievas siunčia Šventąją Dvasią, kad Ji mus per Jėzų Kristų pakylėtų iki Jo. Žmogus sudievinamas Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje.

Biblijoje Šventoji Dvasia vaizduojama kitaip, nei, pavyzdžiui, Jėzus. Pastarasis buvo istorinė asmenybė: turėjo kūną, tėvus, vardą, draugų, giminaičių, buvo teisiamas, kalbėjo žmonėms, ir dar daugybė ženklų liudijo Jo „apčiuopiamumą“. Šventąją Dvasią galime pažinti visų pirma iš Jos veikimo, – be Jos palytėjimo mūsų ryšys su Dievu neįmanomas. Apaštalų darbų knygoje užrašytas įdomus epizodas: „Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir paklausė: ‘Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?’ Jie atsakė: ‘Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia’“ (Apd 19, 1–2). Jei šiandienos krikščioniui užduotume šį klausimą, atsakymas greičiausiai būtų panašus. Daugelis sakytų girdėjęs, jog egzistuoja Šventoji Dvasia, tačiau retas atsakytų, kas Ji. Bažnyčios Tėvai sakydavo, jog Šventoji Dvasia yra išganymo istorijos centras, per Ją Dievas apreiškia savo meilę pasauliui; pasaulio istorijos be Dievo centras yra prievarta, karai ir žiaurybės. Dvasia veda žmogų į tikėjimą ir bendrystę su Dievu. Kam to reikia? Kad turėtume gyvenimą amžinai. „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Šv. Grigorijus sakė, jog tikėjimas yra žmogaus išlaisvinimas iš jo egoizmo, kuris yra nuodėmės šaltinis. Išlaisvinimas iš egoizmo ir nuodėmės, išgyvenamas ir pasiekiamas Šventosios Dvasios veikimu per mūsų tiIzraelitai kerta Raudonąją jūrą. Miniatiūra iš XII a. Biblijos, Prancūzija kėjimą, yra viena svarbiausių Dvasios veiklų. Netinka instrumentalizuoti Šventosios Dvasios, – to ir nesiekiu, bet tikra tiesa, kad šitaip Ji tikrai reiškiasi. Pažvelkime į pavyzdžius Senajame ir Naujajame Testamentuose. Išėjimo knygoje skaitome: „Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Viešpats, pučiant stipriam rytų vėjui per visą naktį, nuseklino jūrą, pavertė ją sausa žeme. Kai vandenys buvo perskirti, izraeliečiai žengė į jūrą sausuma: vandenys sudarė jiems mūrą iš dešinės ir iš kairės. O egiptiečiai vydamiesi žygiavo paskui juos į jūrą visi: faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai. Atėjus ryto sargybos metui, Viešpats metė žvilgsnį į egiptiečių kariuomenę iš ugnies ir debesies stulpo ir sukėlė klaiką egiptiečių gretose. Jis taip įklam14

Artuma 2018 m. vasaris

Kad išgyventų atgimimą iš vandens ir Šventosios Dvasios, naują gimimą, tapimą nauju žmogumi, panašiu į Kristų, Bažnyčia turi Krikštą. Tai nekartojamas sakramentas. Šventoji Dvasia prisiliečia prie žmogaus vieną kartą visiems laikams, jį perkeisdama, padarydama panašų į Kristų, keisdama jo prigimtį, išlaisvindama jį iš nuodėmių ir vergovių. Apaštalui Pauliui net nekyla abejonių, kad žmogus Krikštu tampa Kristaus kūno dalimi, Jo būties neatskiriamu nariu. Apaštalas turi pamokymų krikščionims – ir labai rimtų, – kaip šie turėtų gyventi. Tačiau jis visada sako, kad vienaip ar kitaip nedera elgtis tam, kuris jau yra Kristaus kūno narys, tokiu tapęs atgimdamas iš vandens ir Šventosios Dvasios. Visa krikščionio egzistencija yra panardinta Dieve. Kun. Vytautas LANGAS


Didelės ir mažos kryžkelės

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Turėti viltį, nematant jokios vilties Teologijos mokslų daktaras, Ruklos įgulos kapelionas, kunigas egzorcistas Arnoldas VALKAUSKAS, paklaustas, ką reiškia krikščioniui gyventi laisvėje ir kokią įtaką mūsų vidinei laisvei turi Šventoji Dvasia, atsakė, kad mes negalime būti laisvi be Šventosios Dvasios. „Savo kelionę išsilaisvinimo link turėtume pradėti nuo praktinio tikėjimo aspekto, apie kurį mums kalba apaštalas Paulius: ‘Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?’ (1 Kor 3, 16). Mes, būdami Šventosios Dvasios buveinė, nesuvokiame tos gelmės, nes negyvename ta jėga, kuri yra mums duota, – išmintimi, supratimu, patarimu, tvirtumu, žinojimu, maldingumu ir Dievo baime“, – sako kunigas. Pasak jo, pakviesdami Šventąją Dvasią į savo gyvenimą, patys nustembame, kad Ji realiai veikia Katalikų Bažnyčioje. „Tik mes Jos negirdime arba nenorime girdėti, nes esame įsikibę į savo suvokimą ir dvasinį primityvizmą“, – sakė Valkauskas. – Šventoji Dvasia kartais vadinama Didžiąja Pamirštąja. Kodėl Ją taip lengva pamiršti savo kasdienybėje? – Mūsų užmaršumas turi ir istorinį kontekstą. Katalikų Bažnyčia Šventąją Dvasią pamiršo besiginčydama su protestantiškomis Bažnyčiomis dėl Kristaus Asmens ir besistengdama apsiginti nuo visokių priekaištų. Apie Šventąją Dvasią dvidešimtaisiais savo pontifikato metais mums priminė popiežius Leonas XIII enciklikoje Divinum illud munus  (1897). Joje popiežius apmąstė Švenčiausiosios Trejybės doktriną, Šventosios Dvasios įtaką Įsikūnijimui, Bažnyčiai ir oficialiai įsakė prieš kiekvienas Sekmines melstis noveną Šventajai Dvasiai. Popiežius Leonas XIII ragino šauktis Šventosios Dvasios, nes mums visiems reikia Jos globos ir pagalbos, ypač tada, kai esame linkę nusidėti. Pamiršdami Šventąją Dvasią nuskurdiname save, nes tik Ji veda į didesnį Dievo pažinimą ir mistinį Jo artumo išgyvenimą. Katalikai, užuot pasigilinę į tai, ką moko Bažnyčia apie Šventąją Dvasią, nuklysta į šalutinius dalykus, įvairias gyvenimo mokyklas ir ezoterines praktikas. Yra ir psichologinė problema – kai kurie tikintieji neišdrįsta patikėti, kad jie yra Šventosios Dvasios buveinė.

Būtų nuostabu, jei visi Lietuvos kunigai ir tikintieji suprastų, kad jie yra pripildyti Šventosios Dvasios jėgos.

– „Iki Šventosios Dvasios atsiuntimo visi Jėzaus mokiniai buvo pilni baimės, bijojo kitų žydų persekiojimo, slapstėsi. Po Sekminių viskas pasikeitė. Jie pasidarė drąsūs ir drąsiai su įsitikinimu pradėjo skelbti Dievo Žodį“, – sako popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas Raniero Cantalamessa knygoje Dvasios giesmė. Jėzui įžengus pas Tėvą, mums buvo atsiųsta Globėja, bet niekas per daug nepasikeitė: esame pilni baimės; gėda prisipažinti, kad tikime, nes nenorime būti tapatinami su silpnais ir naiviais žmonėmis... – Tai ženklas, kad krikščionis nebendradarbiauja su Šventąja Dvasia ir yra išsižadėjęs tikrosios maldingumo jėgos. Mes neva meldžiamės, tačiau iš tiesų nepasitikime savo malda: „Gal Dievas išklausys, o gal ir neišklausys? Jei neišklausys, kaip nors prasisuksiu.“ Gera malda yra tada, kai „sudūžti“ prieš Dievą ir supranti, kad viskas priklauso tik nuo Jo. Jėzaus vardu galime net demonus vyti nuo savęs. Piktoji dvasia bijo mūsų, klaidina ir siunta, nes žino, kad mumyse yra Dievas – visas Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. O mes šito nežinome, todėl labai lengvai patenkame į visokias klaidas, prietarus ir neteisingus mokymus. Viktoras Franklis sakė, kad neurozės yra tikėjimo stoka. Atrodytų, šiurkštus apibendrinimas, bet teisingas. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jeigu Šventoji Dvasia pažadintų mus mylinčio Dievo pažinimui. Artuma 2018 m. vasaris

15


Didelės ir mažos kryžkelės

– Cantalamessa minėtoje knygoje Šventąją Dvasią apmąsto kaip viską apvalančią ugnį. Pasak Kirilo Jeruzaliečio, per Sekmines apaštalai gavo „ugnį, deginančią nuodėmių spyglius ir suteikiančią sielai spindesį“. Kokiu būdu Šventoji Dvasia veikia, kad apvalytų ir suteiktų sielai spindesį? – Šventoji Dvasia veikia dviem būdais – kategoriniu ir nekategoriniu. Pirmasis, kai Šventoji Dvasia veikia per septynis Jėzaus įsteigtus sakramentus (galite tuo net neabejoti): Krikšto, Sutvirtinimo, Eucharistijos, Atgailos, Kunigystės, Santuokos ir Ligonių patepimo. Jie apima svarbiausius mūsų gyvenimo momentus, ugdo tikėjimą ir gydo. Ką tai reiškia? Šventoji Dvasia tikrai veiks ir ves išlaisvinimo keliu, jeigu Jai netrukdysite ir sunkiai nenusidėsite. Trys iš šių sakramentų – Krikštas, Sutvirtinimas ir Kunigystė – palieka neišdildomą dvasinę žymę. Nekategorinis būdas aprašomas Jono evangelijoje: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3, 8). Šį būdą broliai protestantai vadina „atgimimu Šventojoje Dvasioje“. Jų Bažnyčiose Šventoji Dvasia veikia neapibrėžtais pliūpsniais, atsiliepdama į įvairias gyvenimo situacijas. Dažnam katalikui kyla klausimas: ar tikrai per Sutvirtinimo sakramentą gavau Šventąją Dvasią? Atsakymas labai paprastas. Taip! Tu tikrai gavai! Bet ar atpažįsti save kaip žmogų, gavusį Šventąją Dvasią?! Jeigu sąmoningai suvokiame, kad gavome Šventąją Dvasią, mes leidžiame Jai veikti savo gyvenime. – Šventoji Dvasia mus veda ir kelionėje nuo graužaties iki atleidimo džiaugsmo. Turbūt ne vienam iš mūsų teko ar tenka patirti Dievo Dvasios vedžiojimą po dykumą tikėjimo kelionėje… – Šventoji Dvasia išveda mus į dykumą, kad pažintume savo skurdą. Gana dažnai gyvename iliuzijoje, kad esame patys sau pakankami ir mums nereikia Dievo. Dvasia kviečia, kad atnaujintų mūsų mąstymą, ir mes pajėgtume suprasti, jog mums reikia ne žaidimų ir net ne duonos, bet Dievo. Kai mes tai suprasime, tada suprasime, ir kas yra Šventoji Dvasia. Kalbant apie graužatį, svarbu, kad tai nebūtų tik psichologinis išgyvenimas, nuolatinis savęs kaltinimas. Atgailos kelionė yra gailestis dėl savo nuodėmių, bet pasitikint Dievu, kad Jis manęs ir suklydusio nepalieka, nenustoja mylėti ir vesti gyvenimo keliu. Demonas bandys klaidinti, gąsdinti, kad Dievas mūsų nemyli, nepriima, atstumia. Turime patikėti Dievo atleidimu ir stengtis atleisti kitam. Tai nelengva, bet patirsime dvigubą atleidimo džiaugsmą. Ir nereikia pamiršti, kad tai dvasinė kova, kurią laimėję žengiame dar vieną žingsnį išsilaisvinimo link. – „Šventoji Dvasia mus saugo nuo kritimo į drungnumą, o jei jau esame atkritę, Ji mus iš to išlaisvina“ (Dvasios giesmė). Dažnai Ji mus vaduoja visai 16

Artuma 2018 m. vasaris

ne džiaugsmingais „aleliuja“ šūksniais, bet lydėdama per įvairius sukrėtimus ir netgi nelaimes, – sakyčiau, nelabai žavus išlaisvinimo būdas... – Visai nežavus. Nepamenu, kuriais metais nutiko ši istorija, bet gerai prisimenu, kad tai buvo vasario 15-oji. Buvau nepataisomas militaristas (ginklavimosi ir rengimosi karui politikos šalininkas arba aktyvus jo vykdytojas; red. past.). Tą dieną turėjau važiuoti į Vasario 16-osios minėjimą Jonavoje. Dalinyje tarnavo karininkas, kuris nepaisydavo bendros tvarkos. Prieš išeidamas iš korpuso žvilgterėjau pro langą ir pamačiau į aikštelę įsukantį to karininko automobilį. Visi savo automobilius statydavo galu į bortelį, o jis mėgdavo pastatyti bet kaip. Leidžiuosi laiptais pasitempęs, apsivilkęs šventinę uniformą, visas „blizgantis“, o galvoje sukasi visai ne „blizgančios“ mintys: „Na, dabar tai aš jam pasakysiu, kokia tvarka čia turi būti!“ Staiga dingteli mintis: „Tu prieik ir pakalbėk su juo apie Šventąjį Raštą, apie gyvenimą. Evangeliją jam paskelbk.“ Mintyse pritariu: „Taip, Dieve, tai būtų teisinga, nes aš kapelionas, ne galvoj man ta tvarka.“ Bet vos žengiau porą žingsnių, galvoje pradėjo kirbėti kita mintis: „Dieve, bet palauk, tvarka tai turi būti?!“ Artinantis prie automobilių aikštelės, įtampa kyla: „Klausyk, Dieve, pirmiausia padarysiu tvarką, o kada nors kitą kartą ir apie Evangeliją pakalbėsiu.“ Einu aikštelės link atsargiai statydamas kojas, – vasario mėnuo, žinau, kad slidu. Prieinu prie to žmogaus ir jau žiojuosi: „Ką tu čia?!“ Ir staiga blauzdoje pajuntu veriantį skausmą! Jausmas toks, tarsi kas lazda būtų užtvojęs. Braukšt! Ir guliu ant žemės visu ūgiu ir šventiškai pasidabinęs. Iškart pajutau, kad kažkas nutiko, ir paaiškėjo, kad lūžo du šonkauliai. Pragulėjus lovoje pusantro mėnesio, labai „prašviesėjo“ protas. Supratau, kad nereikia užsiimti ne savo reikalais, o daryti tik tai, kas man priklauso. Nuo to laiko aš jau ne militaristas. Šventosios Dvasios veikimas gali būti ir toks, tai reikėtų žinoti ir nenusivilti. Išsilaisvinimas yra tikėjimo kelionė, kurioje mus lydi Šventoji Dvasia ir žadina nedūžtančią viltį: „Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 3–5). Paradoksalu, bet Dievas, kad pažadintų mumyse viltį, leidžia tam tikras nevilties situacijas, kuriose mes vilties ieškotume, atpažintume Dievą ir taptume vilties pranašais, savo gyvenimu duodančiais atsakymą. – Labai ačiū Jums už pokalbį!

Kalbino Diana ADOMAITIENĖ


Didelės ir mažos kryžkelės

Praeities įkaitai Zita VASILIAUSKAITĖ Kiti žvelgia į gyvenimą labai paprastai ir nesuka galvos dėl to, kas buvo. Jie gyvena šia diena, „naudojasi proga“ ir kaupia turtus. Taip, kai kurie jų geriausiu atveju siekia laikytis įprastos gyvenimo eigos, tradicijų. Kitaip sakant, egzistuoja vedami gyvenimo instinkto, kovos už būvį. Apie tokius sakoma: jie miega ramiai ne todėl, kad jų sąžinė rami, bet todėl, kad tikriausiai jos neturi (arba tiksliau – yra nusprendę jos neturėti). Beje, tai patvirtina ir gyvenimas: juk nemažai šiandienos turtuolių turtus sukaupė apgaudinėdami visuomenę, t. y. mus visus. Treti į savo praeitį žvelgia kaip į gyvenimo kelią. Nepaisydami, jų manymu, tariamų klaidų, kartais atsiradusių abejonių dėl praeities sprendimų, eina toliau.

Kiekvienas turime praeitį ir atsiminimus apie ją. Praeitis mus lydi šiandien. Maža to, ji veikia mūsų elgesį, laikyseną ir dabartinį gyvenimo supratimą. Todėl vieniems ji pagelbsti, bet, deja, nemažai daliai žmonių ji tampa kliūtimi siekiant gyvenimo pilnatvės dabar. Kodėl gi taip atsitinka?

O, kad... Mūsų praeitis – tai teigiamų ir neigiamų išgyvenimų virtinė. Kai apsilankome vietose, kuriose buvome patyrę gerų įspūdžių, dvasinį pakylėjimą, jautėmės mylimi, įvertinti, pasijuntame stipresni, laimingesni. Ir, atvirkščiai, kai kurie prisiminimai, susiję su mūsų pažeminimu, nuvertinimu, nesėkmėmis, mus liūdina, silpnina ir šiandien. Tada dažnas jaučiame apmaudą, pyktį, ir galvoje mums knibžda mintis: „Jeigu ne tas žmogus (įvykis), mano gyvenimas būtų galėjęs pasisukti kita, geresne, linkme.“ Galbūt, o gal ir ne. Ar pastebėjote, kad tie prisiminimai būna glaudžiai susiję su mūsų šiandienos savijauta? Kita vertus, kai gerai jautiesi, esi patenkintas dabartimi, prisimeni su dėkingumu artimuosius, mokytojus ir visus žmones, kurie tave vertino, suprato, palaikė sunkiose gyvenimo kryžkelėse. Tas jausmas padeda pasitikėti gyvenimu ir irtis toliau. Tačiau taip būna ne ištisai. Subjurus nuotaikai, kai kažkas nepasiseka, kai ateities planai subliūkšta, keičiasi ir požiūris į savo praeitį. Tada žmogus galvoja: „Jei tik būčiau padaręs kitokį pasirinkimą – kitą vedęs (už kito ištekėjusi), kitą specialybę studijavęs, jei būčiau išvykęs (arba neišvykęs) į kitą šalį, miestą, jei dirbčiau kitą darbą, jei aš būčiau kitaip auklėjęs savo vaikus ir t. t., tai dabar būtų kitaip.“ Nesakykite, kad jums tai nepažįstama situacija. Dėsninga, kad retkarčiais dažną mūsų aplanko tokios mintys. Ir nesakykime, kad jos be pagrindo. Kaip sakoma, „atgaliniu protu visi gudrūs“. Taip, visi esame padarę klaidų, priėmę neteisingų sprendimų, pakeitusių gyvenimo kryptį ir jo kokybę.

Kaip suvokiame savo praeitį? Vieni kamuojasi dėl padarytų praeityje klaidų, prisimena sutiktus „niekadėjus“, negali jiems atleisti ir kankinasi dėl to ir šiandien. Tie žmonės yra įsikalinę praeityje ir savo mintimis gyvena joje, nematydami šiandienos. Jie nelaimingi ir pikti ant gyvenimo. Deja, jie patys skriaudžia save ir užkerta sau kelią į tikresnio, laimingesnio gyvenimo kūrimą.

Įsikalinę praeityje Mūsų praeityje yra negatyvios patirties, ir ją kai kurie linkę pamiršti, t. y. išstumti iš atminties. Tačiau ji visada, nors kartais ir labai giliai, yra žmogaus galvoje. Sunkiomis akimirkomis, kai reikia priimti svarbų sprendimą, pavyzdžiui, užmegzti santykius ar juos nutraukti, padaryti profesinį apsisprendimą ir pan., toji patirtis daro įtaką mūsų pasąmonei, ir mes nesame nuo jos laisvi. Bijodamas pakartoti praeities klaidą, kartu patirti skausmą, apmaudą, žmogus save sulaiko. Pavyzdžiui, patyręs mylimojo išdavystę ir atstūmimą, gali vengti užmegzti artimus ryšius su kitu, galvodamas, kad taip save apsaugos nuo buvusio skausmo. Neretai psichologinės pagalbos kreipiasi žmonės, turintys neigiamą darbo paieškos patirtį. Darbo pokalbyje kuris nors jų pasijuto pažemintas, nes buvo sumenkintas žmogiškasis orumas ir nuvertinta profesinė kompetencija. Tada žmogus sako: „Jie daro fiktyvias atrankas, o aš esu tik statistas, kuriam parodoma, koks esu netikša.“ Aišku, situacijų būna įvairių, todėl kartais jis būna ir teisus. Bet reikia pabrėžti – kartais. Juk nemažai žmonių laimi darbo vietai užimti konkursus ir vėliau sėkmingai darbuojasi. Kelis kartus taip „nusvilęs“, vėliau žmogus iš viso atsisako naujo, geresnio darbo paieškų. Net paragintas artimųjų ar psichologo nenuleisti rankų, ginasi ir sako, kad apie tai nenori galvoti, kad nori tai pamiršti. Toks žmogus gyvena tarsi tempdamas negatyvios patirties kuprinę. Ir nesvarbu, ar prisiminsi tą kuprinę, ar ne, ji vis tiek spaus tau pečius. Artuma 2018 m. vasaris

17


Didelės ir mažos kryžkelės

Kai kurie žmonės, būdami nelaimingi, labai įsijaučia į praeities apmąstymus, nuolat kaltina kitus, interpretuoja negražų elgesį su jais. Jie mintyse vis suka ir suka tų neigiamų įvykių „plokštelę“, tuščiai eikvodami energiją ir laiką. Kai kurie taip įsijaučia, kad susikuria ištisą gyvenimo filosofiją – „teisybės čia nėra ir nerasi“. Juos erzina tie, kurie gyvenime pasiekė daugiau, į pasaulį ir gyvenimą žiūri optimistiškai, yra veiklesni. Neretai artimieji ar bendradarbiai, tai pajutę, vengia su jais bendrauti, nes jiems įdomu kalbėtis tik apie tai, kas patvirtina jų susikurtą gyvenimo filosofiją. Kai kurie žmonės, norėdami praskaidrinti savo mintis apie praeitį, o kartu ir pateisinti savo neveiklumą, ima ją idealizuoti, nuolat postringauja apie tai, kad apskritai anksčiau buvo daug geriau. Ir šiandien rastume tarp aplinkinių tokių nelaimėlių, kurie ilgisi praeities laikų ir nesistengia įžiūrėti to gero, kuris yra jų dabarties gyvenime. Taigi žmogus, neišsiaiškinęs pats sau ir neįsisąmoninęs praeities, tampa jos įkaitu.

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Tai ką daryti? Kaip išsivaduoti iš to įsikalinimo? Pirmiausia reikėtų sąžiningai prisipažinti, kad kiekvienas žmogus savo kelyje patiria sėkmių ir nesėkmių. Nei vienas nesame apsaugotas nuo išdavystės, apgaulės, kad ne visada buvome įvertinti darbe pagal nuopelnus ir pastangas, kad buvo žmonių, kurie, sąmoningai ar ne, mus nuskriaudė, įžeidė. Taip, jei ne tai, gal mūsų gyvenimas ir būtų pasisukęs sėkmingesniu keliu, beje, o gal ir ne. Antra, svarbu būtų apmąstyti tas skaudžias gyvenimo situacijas ir jas priimti. Jei atidžiau paanalizuotume, būtent jos mums ir nemažai davė – pavyzdžiui, supratome, kad gyvenime yra ne vien geranoriškų žmonių, kad yra asmenų, kenkėjiškai nusiteikusių kitų atžvilgiu, kad ne kiekvienas žmogus vertas atvirumo ir pasitikėjimo. Kita vertus, atidžiau paanalizavus konkrečią negatyvią patirtį, gal pasiseks suprasti ir mums neva paken18

Artuma 2018 m. vasaris

kusio žmogaus motyvus. Juk gali būti, kad jis, kaip ir tu, siekė sėkmės; jis irgi kovojo, kaip ir tu, dėl savo „vietos po saule“ ir tiesiog buvo stipresnis. Be to, kai tau atrodo, jog žmogus galėjo tau padėti sunkioje situacijoje ir nepadėjo, dar nereiškia, kad jis blogas ir norėjo tau pakenkti. Tikriausiai jis kitaip suvokė situaciją, o gal iš tiesų jo gyvenime buvo aplinkybių, kurių tu nežinai, dėl kurių jis net norėdamas negalėjo pagelbėti. Taigi daug priklauso ir nuo to, kaip suvokiame ir interpretuojame nemalonius praeities įvykius. Pamenu, viena mama konsultacijoje apgailestavo, kad dėl pinigų stokos negalėjo vaikui nupirkti brangaus lego žaidimo. Jai skaudu, vaikui skaudu. Mama dūsauja, kad jų šeima yra „nelaimingi skurdžiai“, ir taip vaiko psichikoje sėjama pesimizmo ir menkavertiškumo sėkla. Kiti tėvai panašioje situacijoje paaiškina vaikui, kad dabar kol kas jie neturi galimybių to žaidimo nupirkti, bet reikia nenustoti svajoti, ir ateityje, visiems labiau pasistengus, svajonė išsipildys. Vaikas nusiramina, nepraranda džiaugsmo ir vilties, mokosi toliau gyventi, atidėdamas ateičiai svajonės išsipildymą. Tai neįkainojama patirtis, pasitarnausianti visam likusiam vaiko gyvenimui. Juk jame bus visko – ir neišsipildžiusių norų, ir nesėkmių, bet tai nereiškia, kad esi nevertingas, kad turi graužtis ir liūdėti visą gyvenimą. Toks vaikas įgyja supratimą, kad ne visi norai gali būti tuoj pat patenkinti, kad galima svajoti ir siekti svajonių išsipildymo, nepaisant apmaudžios situacijos. Galiausiai, jei atvirai, dažnas giliai širdyje supranta, jog jo gyvenimas labiausiai priklauso nuo dabartinių jo pastangų. Visi suklumpame, visus ištinka tiek sėkmės, tiek nesėkmės. Šiuo požiūriu vieni taip ir lieka suklupę ir nusivylę, o kiti, nepaisydami nieko, keliasi ir toliau kovoja gerą kovą už savo gyvenimo laimę. Žmogaus praeitis, sukaupta patirtis gali būti jo turtas ir jėgos šaltinis kuriant dabarties gyvenimą, o gali būti ir skaudūs pančiai. Svarbu, kaip jis tą praeitį suvokia ir kuo joje remiasi. Tikriausiai labiau verta sąžiningai pasvarstyti, ką mes gavome teigiamo iš negatyvios patirties, nei sielotis, kad ją patyrėme. Ir svarbiausia. Kai žmogus per gyvenimą eina su malda, įsikibęs į Dievo ranką, suvokia, kad visa jo gyvenime vyko Dievo valia ir vedimu. Jis nelaiko savęs įkalinto savo sprendimų klaidose. Kitaip suvokia praeities patirtį, įžvelgdamas kiekvienoje, net ir, jo akimis, nesėkmingoje situacijoje naudą ir prasmę savo dabarčiai. Žino, kad be šios patirties nebūtų toks, koks yra dabar, – mylintis, vertinantis gyvenimą ir dėkingas gyvenimo Kūrėjui už šią dovaną.


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie Dvasią, kuri išlaisvina

Kristupas, 5 metai Man labai patinka per mamos atostogas važiuoti prie jūros ir su tėčiu ten skraidinti aitvarą. Mes visada einame į paplūdimį, prie vandens, kur nėra žmonių. Tada jau taip laisvai tėtis paleidžia aitvarą! Ir aš, ir tėtis tada bėgiojame ir žaidžiame su tuo aitvaru. Mama tai ne. Ji eina rinkti akmenukų arba kokį nors žurnalą atsisėdusi ant gulto skaito. Bet aš tai laisvai bėgioju visur, kur tik noriu. Tik į vandenį negalima, o šiaip tai galima visur. Laisva dvasia būna tada, kai gali eiti, kur nori, ir gali daryti viską, ką tik sugalvoji. O kai mama dirba ir būna ne atostogos, tada jau laisva dvasia būna nelabai laisva, nes reikia anksti keltis ir eiti į darželį. Dar reikia nepamiršti atsinešti kankorėžių, nes iš jų darome nykštukus. Man labai patinka tuos nykštukus daryti. Tai visai paprasta: iš plastilino nulipdai akytes, iš popieriaus iškerpi kepurytę, pritvirtini jas prie kankorėžio, ir štai – jau nykštukas! Jei namuose dar rasiu kankorėžį ir turėsiu kada, tokį nykštuką ir tau padarysiu. Tada jį padedi ant lentynos, ir būna labai gražu.

Melita, 6 metai Reikia visus labai mylėti, tada ir bus Dvasia, kuri išlaisvina. Taip sako mano močiutė. Aš labai myliu savo katiną. Kai jis padaro ką nors negera – sudaužo vazą arba išverčia šiukšlių dėžę, tai ant jo nė trupučio nepykstu. Jis specialiai juk niekada taip nedaro. Kartais jam taip netyčia atsitinka. Bet aš tai nepykstu, na, pasakau jam, kad taip daryti negalima, bet niekada nesibaru. Mano katinas laisvas ir visada daro tai, ką nori. Jis net namus kar-

tais saugo, o kai mes išeiname į svečius ir namuose nieko nelieka, tada jis žiūri pro langą. Katino vardas Gripas. Ir visi namuose jį labai myli. Kartą tėtis netyčia užlipo katinui ant uodegos. Tai jis buvo labai nepatenkintas ir sumiaukė taip garsiai, kad tėtis net išsigando. Gripas iš mūsų laisviausias ir labai protingas. Jam nieko nereikia daryti. Jis visada laisvas ir vaikščioja, kur tik nori. Tik ant stalo lipti jam negalima. Daugiau visur galima, jis net į lovą pas mane ateina ir murkia.

Simonas, 6 metai Pas mus išsilaisvinusi dvasia būna, kai ateina Vasario 16-oji. Tada visi žmonės švenčia Lietuvos gimtadienį. Mes su mama ir tėčiu visada einame prie Prezidentūros ir žiūrime, kaip kareiviai pakelia Lietuvos vėliavą. Aš irgi visada nešuosi mažą vėliavėlę, su ja nusifotografuoju ir pamojuoju, kai kareiviai žygiuoja. Tada būna labai gražu. Visi žmonės šypsosi, ploja, kai pasveikina Prezidentė. O paskui einame švęsti į kavinę. Tada man mama leidžia rinktis visko, ko tik noriu, – skrudintų bulvyčių, ledų ir net kokakolos. Man tai labai patinka. Lietuvos gimtadienį švenčia labai daug žmonių ir vaikų. Kartą mieste, tokioje aikštėje, mes su kitais žmonėmis net himną giedojome. Tada visi žmonės buvo labai dideli patriotai. O naktį net fejerverkai šaudė, labai gražūs ir spalvoti. Danguje buvo didžiulės spalvotos gėlės, o jų spalvos kaip mūsų vėliavos: geltona, žalia ir raudona. Aš mačiau tuos fejerverkus, ir net ausų nereikėjo užsikimšti, nes šaudė negarsiai. Buvo labai smagu. Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ

pristato italų dailininko ir knygų vaikams autoriaus WALTERIO KOSTNERIO komiksų knygelę „NIEKADA NEPASIDUOK / DŽIBIS IR VALTERIS“ Walterio Kostnerio kūryba žinoma vaikams visame pasaulyje. Iš draugystes su kai kuriais iš jų gimė istorijos apie Džibį ir Valterį, kurie padeda niekada nepasiduoti... Į Vilniaus knygų mugę atvyks pats autorius. Jį bus galima sutikti renginyje „Šiuolaikinio vaikų literatūros kūrėjo misija: džiuginti, brandinti, paskatinti mylėti“. Taip pat bus galima nusipirkti knygą ir gauti autoriaus autografą.

Artuma 2018 m. vasaris

19


Jaunimo

is

iššūk

Laisvės dovana – ramiai būti su šeima Jaunuolis, atsisakantis bendraamžių vakarėlių ir vietoj jų rašantis straipsnius? Vaikinas, kuriam įdomiau ne klubai, o ramybė su šeima ir mūsų šalies istorija? Tokių žmonių sutinkame retai, o Jonas VALAITIS (18 m.) būtent toks. Devintoje klasėje rašęs „Delfi“ ir „15min“ portalams, vaikinas jau trečius metus yra vienas iš „Lryto“ autorių. Savo straipsniuose jis pasakoja apie jaunuosius Klaipėdos talentus bei skatina pilietiškumą. Mūsų bendradarbė Joana Gimberytė-Juronė kalbino Joną apie meilę šaliai, artimui ir laisvės svarbą jaunam žmogui. – Kokių pokyčių matai šalyje, lygindamas savo vaikystę ar tai, ką žinai apie sovietinius laikus, su dabartimi? – Matau didelę žodžio laisvę. Tai ryškus proveržis nuo tų laikų, kai buvo rašoma tik apie tai, kas gerai: kad melžėjos primelžia vis daugiau pieno, kad grūdų buvo prikulta daugiau, kad varžtai vis iš geresnio metalo, net

Aš noriu čia gyventi tam, kad būčiau tas jaunosios kartos atstovas, kuris skiepytų naujas vertybes ir kurtų šią šalį.

kad eilėraščiai vis geresni. Skaičiau kartą sovietmetį menantį laikraštį ir galvojau, kad nepavydžiu tų laikų žurnalistams. Neįsivaizduoju, kaip galima taip rašyti: pilnos pastraipos visokių niekam neįdomių partijos susirinkimų dalyvių pavardžių, sąrašai komunistų, kurie sakė kalbas, kurie plojo... Dar skyrelis „Vykdome maisto programą“, po to – nelaimės užsienyje (apie nelaimes pačioje SSRS, aišku, nerašom) ir, žinoma, Amerikos politika – kokia ji neva bloga. Siaubinga! Šiandien galima laisvai diskutuoti apie savo šalies istoriją. Aišku, kas nebijo sakyti, ką galvoja, vis dar sulauks norinčiųjų užčiaupti. Bet mes to atsikratysime – garantuoju. Tik gaila, jog dabartinė valdžia 20

Artuma 2018 m. vasaris

taip pat artėja prie cenzūros ir problemas mėgina spręsti draudimais.

– Vis dar yra sovietmetį aukštinančių asmenų, teigiančių, kad „tais laikais buvo geriau“. Kaip reaguoji, susidurdamas su tokiais pasakymais? – Esu girdėjęs sovietinės nomenklatūros žmones sakant, kad štai, reikia šaliai tvirtos rankos, ir panašiai. Kartą sutiktas senolis pagrasė: „Jūs nesidžiaukit, kad rusas išėjo.“ Nieko tokiems žmonėms nesakau. Suprantu viena: tai nėra jų politiniai įsitikinimai. Tai – jaunystės laikų nostalgija. Žmonės, šlovinantys praeitį, dažniausiai ilgisi ne santvarkos, kurioje gyveno, o savęs pačių, kokie tada buvo, savo jaunystės. – Kaip manai, ar jaunas žmogus yra atsparesnis propagandai, ar kaip tik lengviau paveikiamas? – Manau, jog imlesnis. Jaunus žmones reikia labai saugoti nuo neigiamos aplinkos įtakos, šviesti juos, padėti įgyti kritinį mąstymą, mokyti atskirti propagandą. Iš vienos mokytojos teko girdėti, kad mokinys, prisiklausęs savo močiutės kalbų, pradėjo tvirtinti, kaip seniau buvę geriau: žmonės turėjo butus, automobilius, socialines garantijas... Mokytoja taip ir atsisėdo iš nuostabos. Ačiū Dievui, mano šeimos aplinkoje taip tvirtinančių nebuvo. – O kaip apie Nepriklausomybę ir Lietuvą buvo kalbama Tavo šeimoje? Ar artima aplinka buvo nusiteikusi patriotiškai? – Iki ketverių metų augau kaime pas krikštamotę, mano tėvai buvo užsienyje. Atsimenu, kaip rinkdavome obuolius, laukai, laisvė. Tai – pati geriausia vaikystė, kokią vaikas gali turėti, viskas tarytum iš knygos. Kai buvau ketverių, su tėvais apsigyvenau Ispanijoje. Jie ieškojo ten geresnio gyvenimo. Buvau toli nuo draugų, nuo Lietuvos, labai jos pasiilgau. Užsienyje gyvenome, kol man suėjo septyneri; įsivaizduoji, septynmetis jautė nostalgiją. Kol gyvenome Ispanijoje, kalbėdavome apie Lietuvą, domėjomės. Pamenu, kai 2004 m. mama pasakė, kad įstojome į Europos Sąjungą. Atsimenu tą „vau“ jausmą, supratau, jog vyksta kažkas ypatingo. O kai atėjo laikas eiti į mokyklą, su tėvais grįžome į Lietuvą. Parvažiavome dėl manęs, kad aš turėčiau lietuvišką išsilavinimą.


Jaun

imo iššūkis

– Kiek svarbios šeimos šventės? Ką Tau reiškia su Nepriklausomybe atsiradusi laisvė atvirai švęsti Kūčias ir kitas šventes? – Kaip minėjau, iki kokių septynerių metų mano vaikystė buvo labai graži. Vėliau mano tėvai pradėjo ristis į dugną. Jie prasigėrė, vyko vidinės dramos. Nesmerkiu jų, tačiau tiesa ta, kad kai buvau mažas, Kūčias su tėvais švęsdavau ne visada – kartais jie tuo metu gerdavo. Per Kūčias nueidavau pas močiutę. Susirinkdavo mano giminė, jausdavausi ten saugus. Tada ateidavo vidinė ramybė. Mano krikštatėvis buvo užsienyje. Ilgai jo nemačiau, o aš jį labai myliu. Per vienas Kalėdas jis sugrįžo, niekas nieko nebuvo man sakęs. Atėjau per Kūčias pas močiutę ir žiūriu – štai ir jis! Man pasidarė taip gera, artumas su šeima buvo dovana. Jeigu kas būtų atėmęs iš manęs tą laisvę, nebūčiau norėjęs gyventi tokioje valstybėje.

atstovas, kuris skiepytų naujas vertybes ir kurtų šią šalį. Nors galėčiau ničnieko nedaryti ir emigruoti, ir daug kas manytų, jog tai šaunus sprendimas, bet nenoriu to. Gyvenimo pabaigoje norėsiu sau ištarti, jog ir aš savaip kovojau už Lietuvą. Gal ne su ginklu rankose, bet savo protu ir darbu kūriau savo draugų, šeimos ir visų čia pasilikusių žmonių gerovę. – Dėkoju Tau.

Laisvė – aplink mus ar mumyse?

– Kaip manai, ar tikėjimas suteikia žmogui vidinę laisvę? – Papasakosiu apie savo santykį su Dievu. Mažas būdamas tikėjau į Jį, kaip tėvai mokė. Vėliau, kai jie pradėjo gerti, nuo tikėjimo nutolau. Maniau: jeigu Dievas yra, kaip Jis gali leisti man šitaip gyventi? Bet vėliau supratau kai ką svarbaus. Visur yra Jo valia. Tai, kas vyko, atvedė mane ten, kur esu. O aš į nieką nekeisčiau to, ką dabar turiu. Tai suvokęs vėl įsileidau į save Dievą. Ramybė šeimoje – kitiems suprantama duotybė. O aš dėl to turėjau kovoti. Todėl net sunkiomis aplinkybėmis atėjusi ramybė man yra tikra Dievo dovana. – Kiek Tau svarbi šalis, kurioje gyveni? – Man Lietuva  – tai mane supantys žmonės. Niekada prioriteto neteikiau politinei ar ekonominei Lietuvos padėčiai, man didžiausia vertybė – tai santykiai. Tik juos palaikydami mes kuriame šią šalį, iš teisingo bendravimo gimsta ir mūsų gerovė. Labai gaila, kad Nepriklausomos Lietuvos istorija iki šiol tęsia sovietinių vertybių šleifą – žmonės susikaustę, pripumpuoti kažkokių taisyklių apie tai, kad reikia gyventi taip, jog kiti tik nepamanytų apie juos nieko blogo. Aš noriu čia gyventi tam, kad būčiau tas jaunosios kartos

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

„Sovietmečiu buvo geriau...“ – frazė, kurią vis dar kartais išgirstame. Beveik visuomet – iš vyresnio amžiaus pažįstamų. Keisčiausia, kad jie turi su kuo palyginti – gyveno tada, gyvena dabar. Ir nieko gero apie laisvę negali pasakyti. O kaip tuomet jaunuoliai, gimę permainų metais arba jau laisvoje Lietuvoje? Ką jiems reiškia laisvė ir gyvenimas Tėvynėje?

Ryškiai šviečianti laisvė Dėdė Adolfas (čia toks menamas dėdė, pavyzdys) piktinasi, kaip jo sūnus „smaugiasi“ dėl būsto paskolos. Pats sūnus neįsivaizduoja, kaip galėtų būti kitaip, nes laikais, kai butai būdavo duodami pagal paskyrimą, jis negyveno. O toks būsto įsigijimas – vienas stipriausių sovietmečio mylėtojų argumentų. Kitas argumentas – darbas. „Mokosi, nežinia ką, paskui dar savanoriauja, jokių perspektyvų... O prie ruso? Baigi mokslus, ir darbo vieta garantuota! Jeigu darai, kas pasakyta, tai iki pensijos gali būti ramus. Ir dar namo tualetinio popieriaus ar sąvaržėlių parsineši“, – dūsauja teta Bronė (vėl menama, bet turbūt ir tokią pažįstate). Jos nostalgija nesuvokiama dvidešimtmečiams. Kai laisvė dovanoja tau galimybę rinktis bet kurią specialybę, keliauti, atidėti mokslus ir įgyti praktikos ar pradėti savo verslą – kas to atsisakytų? Jaunoji karta, nors ir negyveno sovietinio režimo laikais, vis tiek išskiria nemažai permainų. Kas pasikeitė nuo Nepriklausomybės pradžios iki šiandienos? Ką šiandien reiškia žodžiai „laisva Lietuva“? Kaip dar norėtume pasikeisti? Į šiuos klausimus Artumai atsakė šeši 16–26 metų jaunuoliai. Tina (24 m.) sako, kad jauni žmonės tapo pilietiškesni. Jos manymu, tai tikriausiai susiję su šiuolaikinių medijų galia: žmonės ne tik turi daugiau informacijos, bet ir jaučiasi labiau matomi, jų darbai ir nuomonė viešesni. „Laisva Lietuva man asocijuojasi ir su žodžio, meno ir tikėjimo laisve, kurią turime čia gyvendami. Akivaizdžiai matoma pasirinkimo laisvė – kiekvienas gali laisvai rinktis, kuo tikėti, kur mokytis, kur gyventi, kokiu menu užsiimti ar kur emigruoti (jei nori)“, – pridūrė. Rasa (25 m.) jai pritarė: „Taip, yra žodžio, minties ir idėjos laisvė. Tą laisvę jutau jau būdama vaikas. Pavyzdžiui, man MTV (muzikinio TV) kanalo Artuma 2018 m. vasaris

21


Didelės ir mažos kryžkelės

atėjimas į Lietuvą buvo kažkas nerealaus. Nors tas projektas greitai „užsilenkė“, tuo metu tai atrodė labai didelis įvykis. Džiugina įvairios jaunimo iniciatyvos, kaip „1:1“, „EASA Lithuania“ ir kitos. Per jas gabūs, ištroškę adrenalino jaunuoliai netikėtomis idėjomis nori padaryti kažkokį pokytį. Iš kitos pusės – ar man tik atrodo, ar tikrai anksčiau žmonės buvo didesni kovotojai negu dabar? Mes įveikėme priešus, o dabar negalime pasipriešinti savo valdžiai ir leidžiame jai daryti bet ką.“ Teigiamai pakitusį mąstymą akcentavo ir Justė (25 m.): „Laisva Lietuva man – tai mąstymo laisvė. Atsiranda daugiau protingų, savarankiškai mąstančių žmonių. Propagandos vis dar daug, bet daug ir protingų, kurie jai nepasiduoda.“ O ir seniau valdžios garantuotas darbas jaunuoliams neatrodo didelis privalumas. „Svarbiausia yra laisvė rinktis. Tu pats sprendi, ką nori veikti. Paslaugų pasirinkimas, didžiulė maisto pasiūla – neliko rėmų, į kuriuos būtum įspraustas. Man atrodo, baigus studijas pačiam ieškotis darbo yra tik privalumas. Nebėra taip, kad kiti už tave nusprendė, gavai paskyrimą ir sėdi vienoj vietoj. Visada gali kažką pakeisti, pasirinkti kitaip“, – įsitikinęs Aurimas (25 m.).

Emigracijos klaustukai

Apmaudu, tačiau neigiamos permainos taip pat jaučiamos. Aurimas pirmiausia atkreipia dėmesį į finansinius skirtumus. „Padidėjo socialinė atskirtis. Pasiturintieji leidžia sau viską, o uždirbantieji (kad ir daugiau kaip minimalią algą) retai net į renginį gali nueiti. Vieni važinėja su poršais, ferariais, o kiti valgyti neturi už ką nusipirkt. Manau, tokio didžiulio skirtumo seniau nebuvo. Be to, žmonės dabar didesni materialistai, kiekvienas daugiau žiūri savęs“, – teigė jis. Justė pabrėžė, jog tai – viena iš pagrindinių masinės emigracijos priežasčių: „Žmonės išvažiuoja dėl menkų atlyginimų ir nesugebėjimo išgyventi bei išlaikyti šeimą.“ „Labai daug teigiamų pokyčių nematau, – prisipažino Aušra (23 m.). – Augau apsupta daugelio šeimos narių. Dabar daugiau nei pusė jų emigravo ir nė negalvoja sugrįžti.“ Apie grįžimą kol kas nesvarsto ir trečius metus Italijoje gyvenanti Rasa: „Man svarbu, kur gyventi. Niekada nenorėčiau gyventi ten, kur labai šalta, dažnai lyja arba visi žmonės yra užsidarę. Pasirinkau pabėgti į Italiją. Kai bėgau į Romą, man tai atrodė ganėtinai geras sprendimas: ten šilta, graži aplinka, ten tavo gyvenimas tau sukuria iliuziją, jog gyveni filme. Tačiau siauros ir saulėtos gatvelės niekad neišmuš iš manęs ilgesio tai niūriai, pilkai 22

Artuma 2018 m. vasaris

ir piktai Lietuvai. Buvo akimirkų, kai norėjau grįžti vien dėl namų ilgesio, bet mane vis kažkas stabdė.“ Tačiau dar mokykloje besimokanti Ieva (16 m.) apie emigraciją nė negalvoja: „Čia mano šeima, gimtinė, ir tik Lietuvoje matau save ir savo ateitį. Laisvė man – tai kalbėti lietuviškai, skaityti knygas, didžiuotis Lietuva, noras ginti Tėvynę. Man ir mano pažįstamiems vaikams ir paaugliams visa tai itin svarbu. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano aplinkiniai vieni kitus skatina būti patriotiškomis asmenybėmis.“

Viskas – mūsų galvose „Laisvės trūksta ne žmonių teisėms, o labiau mentalitetui. Tai parodo ir tautos reakcija į naujus valdžios apribojimus (alkoholio, vaistų ir kt.). Visi piktinasi internete. Tačiau laisvai reikšti nepasitenkinimo valdžiai ir kažko imtis nedrįsta“, – stebėjosi Tina.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Justė neabejoja: „Laisvės trūksta visur, visuomenėje jos dar nėra. Žmonės susikaustę, pikti ir visko bijantys. Iki tikrosios laisvės Lietuvai toli.“ Labiausiai laisvę ir jos trūkumą atspindi žmonių bendravimas. „Keliaujame be sienų, bet kartais atsimušame į kitų sovietinį mentalitetą, ir jis tampa mums siena. Tuomet supranti, kiek daug laiko dar turės praeiti, kol tapsime visiškai laisvi“, – pritarė ir Rasa. Ji vylėsi: „Labai laukiu dienos, kai lietuviai nustos gerti ir mušti žmonas. Kai nuspręs būti malonesni, labiau atsipalaidavę, labiau mylės ir vertins kitą, bus ne tokie niūrūs. Reikia mūsų pačių bendravimo pokyčių.“ Akivaizdu, kad dabartiniai jaunuoliai džiaugiasi laisvos Lietuvos privalumais. O nelaisvė kol kas užsilikusi tik mūsų galvose. Tegalime prašyti Dvasios įkvėpti mums permainų ir dvasinio atgimimo vilties. Tam, kad ne tik gyventume laisvoje šalyje, bet ir tuo džiaugtumės. Laisvomis, mylinčiomis širdimis.


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ar turėti vaiką nėra kiekvieno teisė? (II) Praėjusioje Artumoje pradėjome pokalbį su arkivyskupu Lionginu VIRBALU apie dirbtinį apvaisinimą – ar tai tinkamas būdas susilaukti vaikų? Kodėl dirbtinis apvaisinimas prieštarauja Dievo valiai? Toliau kalbamės su arkivyskupu šia opia tema. – Kodėl bijant ateities, pavyzdžiui, eugenikos, embrionų žudymo, prekybos embrionais – dalykų, kurie galbūt įvyks,  – atsisakoma realios pagalbos dabar jos reikalingiems žmonėms? – Pagalbinis apvaisinimas yra pseudopagalba žmogui. Tikroji pagalba yra pastangos nustatyti vaisingumo sutrikimo priežastis, gydyti asmenį, atkurti sutrikusią vaisingumo funkciją. Šiandien daugelyje šalių sėkmingai taikomas holistinis nevaisingumo gydymo modelis, vadinamoji NaProTechnologija, apimanti terapinį, chirurginį ir vaisingumo pažinimo metodus. Metodas pagrįstas sutuoktinių poros visapusišku ištyrimu ir gydymu, kad moteris natūraliu būdu pastotų ir pora natūraliai susilauktų vaikų. Kalbant apie realias ar menamas baimes dėl įvairių manipuliacijų šioje srityje, derėtų prisiminti enciklikos Humanae vitae mintis, įspėjančias, kad į dalykus, susijusius su žmogaus prigimtimi, visada reikia žvelgti plačiau ir toliau, pripažįstant, kad žmogus nėra tik kūnas, kad jo tikslai ir paskirtis neapsiriboja vien žemiška gerove: „Žmogaus gyvybės perteikimo klausimo – kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimą liečiančio klausimo – negalima svarstyti tiktai biologiniu, psichologiniu, demografiniu, socialiniu požiūriu, bet labiau reikia turėti galvoje visą žmogų ir jo paskirtį – ne tik gamtinę ir žemišką, bet taipogi antgamtinę ir amžinąją žmogaus būtį“ (7). – Kartą pora pasakojo, jog gydytojas po nepavykusios pagalbinio apvaisinimo procedūros mėgintuvėlyje (IVF) pasakė: „Nežinau, kas vyksta jūsų lytinėms ląstelėms, jos nesivaisina. Eikit pas kunigą, pasimelskit, čia ne medicinos priemonėmis tokias situacijas išspręsti.“ Kaip manote, ar galima melstis, kad pavyktų IVF? – Žinoma, jog malda, kad pavyktų IVF, nebus vaisinga, bet negalime paneigti, kad Dievas išklauso besimeldžiantį žmogų ir gali pakeisti situaciją iš esmės. Suprantama, Dievas nėra burtininkas, o malda nėra burtažodis ar būdas priversti Dievą tarnauti mūsų tikslams ir vykdyti įgeidžius. Tačiau besimeldžiantis žmogus kreipiasi į Dievą ir gali Jį susitikti, užmegzti asmeninį santykį, pamatyti savo situaciją kitaip, numalšinti dvasinį alkį ir sveikti. Malda nėra vienakryptė, joje veikia ir Dievas, tad vyksta abipusis bendravimas, per kurį dažnai žmogus gauna supratimą ir gydosi žaizdas. – Kita mama dalijosi: „Esu tikinti, tuokiausi bažnyčioje, laukiuosi ir ketinu krikštyti dirbtinio apvaisini-

mo būdu pradėtą savo kūdikį. Netikiu tokio Dievo, kuris man gali paaiškinti, kaip spręsti savo širdies skausmą.“ Ką pasakytumėte šiai moteriai? – Šiai moteriai pirmiausia pasakyčiau: „Tiki tuo ar netiki, bet tu Dievui labai rūpi, Jis nori tau padėti. Jis geriausiai žino, ko tau reikia gyvenime ir koks tikrasis tavo širdies skausmas. Jis yra Kūrėjas, o tu – kūrinys, kurio Jis laukia, kuriam gailestingai atleidžia klaidas. Tereikia suvokti ir pripažinti savo, kaip kūrinio, ribotumą, trapumą ir tai, kaip mums reikia Dievo malonės. Eik ir pažink širdies ramybę dovanojantį Dievą.“ Žinoma, dar reikėtų paklausti, į kokį Dievą ji tiki. Bažnyčioje švenčiama santuoka nepadaro žmogaus sąmoningu krikščioniu, kaip negarantuoja ir laimingo bei prasmingo gyvenimo. Krikščionys tiki į Dievą, kuriam rūpi kiekvieno žmogaus amžina laimė, o ne į tą, kuris užtikrina, kad nebus nepasisekimų, kad būsi laimingas tenkindamas vien išorinius poreikius. Be to, neteisinga sakyti, kad Bažnyčia aiškina, kada ir kaip tapti mama ar tėčiu. Ji moko, kas yra žmogus ir kokia žmogaus asmens vertė, kas yra atsakinga motinystė ir tėvystė, kokios moralinės žmogaus veiksmų pasekmės. Žmogui būdinga, siekiant pateisinti netinkamus savo poelgius, apkaltinti kitą, visus kitus, Dievą. Gyventi tik sau ir tik su savimi, su paties susikurta prasme – deja, bet tai ne krikščioniškas požiūris į gyvenimą. – Ar gydytojai, atliekantys pagalbinį apvaisinimą ir visa širdimi tikintys, jog padeda nevaisingoms šeimoms, iš tiesų daro nuodėmę? – Gydytojas savo darbą visada atlieka gerai arba blogai ne tik techniniu, bet ir moraliniu atžvilgiu, nes jį saisto priesaika saugoti žmogaus gyvybę, kuriai taikomi moraliniai pagarbos ir neliečiamumo principai. Pagalbinio apvaisinimo atvejais gydytojas, net ir būdamas įsitikinęs, kad padeda nevaisingai šeimai, negali būti laisvas nuo moralinės atsakomybės, nes bendradarbiauja moralinės tvarkos neatitinkančiuose veiksmuose. Į tuos veiksmus jis įtraukia ir daugiau asmenų, dėl savo profesijos dalyvaujančių šiose procedūrose. – Apstu liudijimų, kai jauni žmonės, pasaulį išvydę dirbtinio apvaisinimo pagalba, džiaugiasi, jog gimė, gyvena, yra dėkingi, jog tėvai galėjo pasinaudoti tokia procedūra. Viena mergina, vadinamasis IVF kūdikis, studijuoja biomediciną ir ketina gilinti žinias pagalbinio apvaisinimo srityje. Ar šie žmonės yra Dievo nenorėti? Artuma 2018 m. vasaris

23


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

– Pirmiausia, tikra tiesa, kad už gyvenimo dovaną jie turi būti dėkingi Dievui, nes kiekviena žmogaus gyvybė kyla iš Dievo. Tiesioginiu sielos sukūrimu Dievas pats dalyvauja naujos žmogaus gyvybės pradėjime. Tad kiekvienas kūdikis Dievo norimas ir mylimas, kaip mylimi ir jo tėvai. Jokia paties žmogaus ar kitų daroma nuodėmė negali priversti Dievo išsižadėti meilės savo sukurtam žmogui. Nors žmogus gali pasakyti, kad jis nenori Dievo, nepripažįsta prigimtinės tvarkos, Jo įsakymų, kaip tai daro pagalbinio apvaisinimo dalyviai, vaikai nėra atsakingi už nuodėmingus tėvų veiksmus, kad ir kokia forma jie būtų buvę atlikti. Šio teiginio iliustracijai galime pasitelkti lytinių nusikaltimų atvejus ir kalbėti apie daugybę kūdikių, kurie yra gimę po išprievartavimų. Jie juk nėra atsakingi už tai, kas įvyko jų pradėjimo metu. Dievas pašaukė juos į gyvenimą ir myli ne mažiau už kitus. Pagalbinio apvaisinimo sąlygojami prigimtinę tvarką pažeidžiantys moraliniai nusižengimai saisto tik prie šio vyksmo prisidedančius asmenis, bet ne niekuo nekaltus šiose procedūrose gimusius ar nužudytus kūdikius.

– Jei vaikai yra Dievo dovana, tuomet ar vaikų neturėjimas – Dievo bausmė? Ar gali bevaikė santuoka išreikšti Dievo valią? Ar yra koks nors teologinis nevaisingumo paaiškinimas? – Katalikų Bažnyčios katekizme mokoma: „Sutuoktiniai, kuriems Dievas nedavė turėti vaikų, vis tiek gali, kaip žmonės ir krikščionys, savo santuoką išgyventi labai prasmingai. Jų santuoka gali spindėti meilės, paslaugumo ir aukos vaisiais“ (KBK 654). Vaikai – kiekvienos santuokoje gyvenančios poros teisėtas lūkestis. Tačiau tai ne vienintelis santuokos tikslas arba uždavinys. Du žmones į neatskiriamą vienybę santuokoje pirmiausia kviečia savitarpio papildomumas – kito pažinimas ir asmens vertės pajautimas. Ši trauka pažadina troškimą kitą asmenį susieti su savimi kaip papildantį turtą ir kiek galima glaudžiau įtraukti į savo gyvenimą. Toks troškimas beveik visada yra labiau tiesioginis, negu mintis pažadinti gyvybę. Santuokoje vyras ir moteris natūraliai papildo vienas kitą ir padeda abipusiškai atsiskleisti. Tuokdamiesi žmonės nežino, ar turės vaikų, ir gimdymas nėra būtinas santuokos tikslas. Sakramentas tik duoda teisę susilaukti palikuonių, bet neuždeda šios pareigos. Neturint savų vaikų, santuoka lieka tikra ir gali būti dvasiškai vaisinga. Šis vaisingumas Jolita (36 m.) ir Aldas (46 m.) NaPro kelionę pradėjo 2014-ųjų lapkritį. pasireiškia pagalba ir meile kitiems Dalydamasi laišku sūnui, Jolita tikisi, kad jų patirtis padės ir kitam žmonėms, galbūt svetimiems vaikams, stebuklui ateiti į šį pasaulį. Galbūt tai paskatins sutuoktinius našlaičių įvaikinimu ir pan. savo situaciją visiškai atiduoti Viešpačiui. Nevaisingumą, kaip bet kurią kitą Ilgai Tavęs laukėme, ilgai svajojome, bet Tu neskubėjai... ligą, reikia vertinti žvelgiant evangeliPagalbos ieškojome Lietuvoje, vėliau Balstogėje, Lenkijoje. Čia per- nio gailestingumo žvilgsniu. Sunkumai žvelgdamas tyrimų rezultatus, gydytojas kaskart primindavo, kad Tu ar liga gali žmogų sustiprinti, padėti ateisi, kai Dievas panorės. Ne kartą viltį keitė ašaros, paguodos ieš- geriau suprasti kitą, paskatinti ieškoti kojimą maldoje – kartėlis, tvirtą ryžtą – nusvirusios rankos. Kartais gyvenimo prasmės. Neretai tai kelias atrodydavo, kad niekas negali atliepti skausmo, net Aukščiausiasis ugdytis viltį, gilinti tikėjimą ir patirti nebegirdi... Bet ir tada Viešpaties Žodis skubėjo gelbėti – pranašo Sa- Dievo gailestingumą savo gyvenime. muelio gimimo istorija atvėrė akis, kad Dievas yra visa žinantis ir be ga– Kokia galėtų būti dvasinė paralo atidus tiems, kurie trokšta susilaukti vaikelio ir lieja Jam savo širdgėlą. ma vaikų nesusilaukiančioms šeiMedikamentai nepadėjo, tad laukė skirta diagnostinė operacija. Ištvermoms? Gal rengiamos rekolekcijos, mingai meldėmės šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei devyndienį. Tikėjome, kad šventoji užtars. gal aukojamos Mišios prisimenant Šio pamaldumo pradininkas tėvas Antonas Puntigamas SJ kaip atsaką į prašomą malonevaisingų šeimų kančias? nę gaudavo po rožės žiedą. Prieš Tau gimstant, prie įėjimo į mamos darbovietę pražydo – Savų vaikų nesusilaukiančios šeiįstabaus grožio erškėtrožės krūmas. Kiemą prižiūrintis darbuotojas skundėsi, kad, vos tik mos yra kviečiamos padėti tėvų globos nušlavus prikritusius žiedlapius, šie ir vėl pabyra. O mums tai buvo malonės ženklas – iš netekusiems vaikams, prisidėti prie paberibio dangaus šventosios siunčiamas rožių lietus! Galiausiai sieloje nuolankiai ištarėme: „Padarėm, ką galėjom, – tebūnie Dievo valia!“ galbos įvaikintų ir globojamų vaikų šeiNetrukus sužinojome, kad Tu, o stebukle, esi! Buvo verta viską ištverti! Laukdami Tavęs moms, kurią organizuoja Vaiko gerovės išgyvenome begalinį dėkingumą. Pirmiausia Kūrėjui, kuris didžių dalykų padarė ir šven- institutas kartu su Kauno arkivyskutas yra Jo vardas (plg. Lk 1, 49), vienas kitam, kad silpnumo akimirkomis buvome greta, pijos Caritu. Norintieji turi galimybę drauge su šiomis šeimomis dalyvauti gydytojams ir tiems brangiems žmonėms, kurie ištikimai už mus meldėsi. Tą pavasario žiedais pasidabinusią gegužės 7-ąją, Motinos dienos sekmadienį, kai atė- ignaciškose pratybose kasdienybėje ir jai, Tavo iš anapusybės atsineštas žvilgsnis bylojo: dabar metas džiūgauti ir budėti. Budėti rekolekcijose, skirtose tėvystės ir moprie Tavęs ir maldoje už Tave, kol reikės... Budėti maldoje ir už tuos, kurie dar laukia, bei tinystės prasmei tyrinėti. tuos, kurie tiesia pagalbos ranką laukiantiems... Kalbino Ingrida VUOSAITYTĖ

Laiškas sūnui

24

Artuma 2018 m. vasaris


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Juozas ir Elžbieta gyvena santuokoje 38 metus. Jie užaugino keturis vaikus, jau džiaugiasi anūkais. Paklausti, kaip Šventoji Dvasia veikia jų santykiuose ir šeimoje, jie dažniausiai kartojo žodį „moko“. Taigi ko moko Šventoji Dvasia bei kaip ji veda į gyvenimo pilnatvę? Juozas: Dvasia dažniausiai veikia nepastebimai, neišmatuojamai. Tačiau kartais Jos veikimas labai konkretus, „nedvasingas“, kartais prabyla aštria, nemalonia žmonos pastaba. Apsidairęs suvokiu seniai žinomą, bet vis iš naujo primenamą dalyką, kad man skiriama Dievo valia ir dalia yra ne už horizonto, bet čia pat. Tačiau Šventoji Dvasia nekaltina, ji švelniai kviečia. Dvasia moko ir primena. Padeda tapti vienu kūnu. Moko senti. Primena, kad yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti“, „laikas gimti ir laikas mirti“. Priimti savo ir kito ribotumą. Ji gydo žaizdas. Padeda atleisti. Santuokos luome atleidimo objektas dažniausiai būna šalia. Atleidimas gaivina ir atnaujina meilę. Vyrai raginami žmonas mylėti, o moterys juos gerbti. Dažnai nepastebiu, kur nusižengiu meilei, bet jautriai reaguoju į nepagarbą mano nuomonei. Dvasia visa daro nauja, taip pat kalbant apie savigarbos suvokimą. Parodo, kad nusileisti nereiškia pralaimėti, kad gali būti skirtingi požiūriai. Moko susitaikyti, neišduodant tiesos. Elžbieta: Mane Šventoji Dvasia moko parodyti savo meilę: nuolat domėtis, kaip kitam sekasi, kas jam įdomu, o kas baugina; ką mėgsta, o ką nustojo mėgęs; kurios svajonės išaugo, o kurios sunyko. Moko viską papasakoti apie save tikintis, kad būsi suprasta ir priimta – būsi mylima. Juozas: Minkština širdį. Net nežinau, kaip įvyksta tas minčių ir jausmų persikeitimas, bet staiga „praeina“ ir „užeina“ jau kita nuotaika. Gal čia tas vėjas, kuris pučia, kur nori (plg. Jn 3, 8)? Meilės Dvasia leidžia pamiršti, kas buvo bloga, ir prisiminti, kas gera (kadaise per Santuokos apeigas skambėjo šis skaitinys). Dvasia primena semtis iš lobyno, kuriame yra senų ir naujų daiktų. Mūsų kartai galbūt labiau reikėjo pabrėžti savivertės svarbą, laisvos saviraiškos grožį. Tačiau Ji nupučia dulkes ir nuo seniau girdėtų tiesų, mokymo apie krikščioniškąsias dorybes: apie nuolankumą, valią nukęsti nuoskaudas.

Dvasia mane moko džiaugtis, taip pat per žmoną. Džiaugtis tokiais anksčiau man neįdomiais dalykais kaip Kalėdų eglutė miesto aikštėje ar grybavimas. Skatina kurti ir džiaugtis kito kūryba. Siuvimu, žaibiškai pagaminamais pietumis keturių kartų, keliolikos žmonių šeimai. Dvasia moko apie tikrą vyriškumą ir moteriškumą. Leidžia džiaugtis tuo, kad vienas kitą papildome. Man atveria moterišką intuiciją ir įžvalgą, praturtinančią mano prigimtį. Ji moko žavėtis tuo, kas nesuvokiama mano (vyrišku?) protu: na taip, anūkų gimtadienius dar galima užsirašius atsiminti, bet kaip įsiminti jų besikeičiančius batų, suknelių, striukių dydžius? O yra, kas sugeba... Elžbieta: O mano (moterišku) protu įsiminti tuos dydžius nereikia jokių pastangų, tačiau pakerėti anūkus įdomiais žaismingais pasakojimais, žinias ir vertybes ugdančiais žaidimais, kalbiniais kalambūrais – tai mane tebevilioja ir žavi... Juozas: Dvasia moko dėkoti. Dvasia pašventina mus ir mudviejų santuoką. Sunku vertinti save, tačiau jaučiu, kad meilės, ramybės, džiaugsmo ir kiti Dvasios vaisiai mūsų santuokos kraitelėje per tuos metus pagausėjo ir labiau prinoko. Elžbieta: Dvasios vaisių ne tik pagausėjo, bet jie tapo daug įvairesni, skirtingesnių ir subtilesnių skonių. Ir ragaujame mes juos be baimės, su smalsumu ir pasigardžiavimu, suvokdami, kad gyvenimas čia, žemėje, neamžinas... O gal tai amžinybės dvelksmas?..

Susitikime Vilniaus knygų mugėje! Vasario 22–25 d.

Lauksime jūsų „Artumos“ stende 5 salėje, ir „Bažnyčios kronikos“ fondo stende 3 salėje. Daugiau informacijos: www.artuma.lt ir facebook paskyroje

Artuma 2018 m. vasaris

25


Akiračiai

Adelė Dirsytė Dauguma mūsų žino apie ją tiek, kad „ant beržo tošies parašė maldaknygę Sibire“. Taip, toji viena iš dviejų maldaknygių yra neįkainojamas dvasinis lobis. Septyni kardinolai apie ją kalbėjo superlatyvais. Išversta į 14 kalbų (net į kinų!), išleista milijoniniais tiražais penkiuose žemynuose. Analogų neturintis dalykas. Tačiau šį kartą noriu papasakoti ne apie maldaknygę, o apie pačią kankinę, Dievo tarnaitę Adelę Dirsytę, kuri patyrė ne mažiau kančių, nei plėšrių žvėrių draskomi krikščionys Romos arenose.

Tėvų namai, vaikystė Kėdainių rajone, netoli Šėtos, Antanas Dirsė ir Agota Ragaišytė-Dirsienė nusipirko 30 ha Promislavo vienkiemį, nūnai vadinamą Dirsyne. Jame užaugo šeši vaikai, Adelė – jauniausioji. Dirsės nebuvo skurdžiai. Dėl ypatingo ūkininkų darbštumo ir proto vienkiemis klestėjo. Erdvūs pastatai skardiniais stogais, trys šuliniai, pažangiai tvarkoma sėjomaina, modernūs pagal tuos laikus žemės ūkio mechanizmai, agronomo konsultacijos. Visa tai užtikrino stabilias geras pajamas. Šviesūs ūkininkai išgalėjo leisti į mokslus tris iš šešių vaikų. Aplink gyveno daug sulenkėjusių žmonių, bet Dirsių namuose buvo tvirta lietuvybės dvasia, patriotizmas ir itin tvarus tikėjimas. Tokia tai buvo šeima. 1909 m. balandžio 15 d. gimusi Adelė buvo viena iš tų trijų, kuriuos tėvai pasiryžo išmokslinti. Lankė Aukštųjų Kaplių pradinę, vėliau Šėtos progimnaziją. 1928 m. Adelė, baigusi Kėdainių gimnaziją, įstojo į Lietuvos universitetą Kaune. Studijavo germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją Teologijos-filosofijos fakultete. Dera paminėti jos dėstytojus: Juozą Eretą, Vincą Mykolaitį-Putiną, Maironį, Mečislovą Reinį, Praną Dovydaitį, Stasį Šalkauskį. Studijų metais Adelė buvo aktyvi visuomenininkė, ypač ateitininkų veikloje.

Kaune ir Vilniuje 1935 m. netikėtai miršta tėvas Antanas Dirsė. Našlė lieka su 6 vaikais, iš kurių 3 mokosi. Pablogėjus šeimos finansinei padėčiai, Adelė palieka universitetą ir pradeda dirbti Lietuvių katalikių moterų draugijos (LKMD) valdybos sekretore. Taip pat vadovauja Carito veiklai, skaito paskaitas katalikų renginiuose, organizuoja kursus, rūpinasi beturčiais ir našlaičiais. Pastebimai reiškiasi pažangioje to meto periodinėje spaudoje (Moteris, Naujoji vaidilutė ir kt.). Jos straipsniai populiarūs ir paveikūs, lygiai kaip darbas ateitininkijoje ir kitur. Bedirbdama 26

Artuma 2018 m. vasaris

mokosi ir vokiškai parašo gerai įvertintą diplominį darbą apie religinės pakraipos vokiečių poetę fon Le Fort. 1940 m. Adelė Dirsytė gauna VDU diplomą. Visą gyvenimo Kaune periodą ji produktyviai darbuojasi katalikybės srityje. 1940–1941  m. dėsto vokiečių kalbą Kunigaikštienės Birutės mergaičių gimnazijoje Vilniuje, vėliau Mergaičių amatų aukštesniojoje mokykloje, o sovietams okupavus Lietuvą – Vilniaus II  vidurinėje mokykloje (dabar Salomėjos Nėries gimnazija), skaito paskaitas Suaugusiųjų institute ir slapta dirba su ateitininkais. Savo uždaviniu visada laiko tikėjimo, patriotizmo, tautiškumo ir dorovės ugdymą. Adelė Dirsytė daug dėmesio skiria ir profesionalumui bei profesinei atsakomybei skiepyti.

Gehenos pradžia 1946 m. kovo 6  d. Dirsytė suimama ir įmetama į KGB kalėjimo rūsį. Pretekstas – vienas iš jos prieš karą publikuotų straipsnių. Praėjus daugiau nei pusmečiui, po žiaurių kankinimų nuteisiama 10 metų kalėti lageriuose ir 5 metams tremties. 1947 m. grupė jaunų moterų ir visai jaunučių gimnazisčių išvežamos į Čumą, netoli Vorkutos (Komija), ir apgyvendinamos palapinėse. Darbas – tiesti geležinkelį. Nukasusios sniegą, jos privalo iškapoti suledėjusios žemės luitus ir juos išgabenti tolėliau. Atšiaurus šaltis, amžinai šlapi drabužiai, sunkus, daug valandų trunkantis darbas, ypač prastas maistas ir sužvėrėję prižiūrėtojai – toks kalinių gyvenimas. Net ir esant tokioms sąlygoms Adelė išlieka katalikė, pedagogė ir mokytoja. Ji moko mergaites vokiečių kalbos, organizuoja slaptus poezijos skaitymus, diskusijas moralės ir filosofijos temomis. Bet pagrindine savo veikla ji laiko maldos grupės sudarymą, Rožinio (beje, karoliukai padaryti iš duonos gumulėlių) ir kitų maldų nuolatinę praktiką. Dėl aktyvios jos veiklos ir kitos smurto aukos psichologiškai nepalūžta, išsaugo moralinį orumą. Tačiau jos daromas kitoms kalinėms poveikis neprasprūs-


Akiračiai

ta pro akis budeliams. Tad Adelei sudaromos išskirtinai sunkios sąlygos, ji stebima ir persekiojama.

Iš Komijos į Rusiją 1949 m. Adelę Dirsytę išveža į Irkutsko sritį, netoli Taišeto, dirbti miško kirtavietėse. Darbas net ne kiekvienam vyrui pagal jėgas, bet Adelė nesiskundžia. Apsupta jaunų merginų kalinių, ji yra neabejotinas jų autoritetas. Nė akimirkai nepamiršta savojo pedagogės pašaukimo ir psichologijos žinių, tad nelaimės drauges stiprina ir palaiko dvasiškai bei moraliai. Jas vienija ypatinga, gili malda. Ne tik žavi, bet ir stebina dar viena Adelės savybė. Gyvendama žiauriausiomis pragaro sąlygomis, ji sugeba gėrėtis gamtos grožiu ir apie tai dažnai rašo laiškuose artimiesiems. Adelė mato kančios prasmę, sakydama, jog „be šio gyvenimo būčiau tik nesubrendęs vaikas“. Praėjus metams, kalinius tarsi gyvulius suvaro į krovininio laivo triumus, kad nuplukdytų į Magadaną. Savaitę trukusi kelionė buvo neapsakomai baisi, bet Adelė kėlė mergaičių dvasią, rengdavo diskusijas, melodeklamacijas (poezijos skaitymus pritariant dainomis). Galiausiai budeliai suvaro kalines į specialų lagerį „Berlag“. Čia darbas – jau nebe darbas, o vergovės klaika. Sovietų vergija baisesnė už visas, kada nors aprašytas. Prižiūrėtojai – sadistai, persekioja savo aukas. Matydami, jog Adelė Dirsytė yra dvasinis autoritetas, ją skriaudžia labiau už kitas. Ji skatina mergaites užrašyti maldas, kurias šios moka atmintinai. Rūpestingai slepiamais pieštukais jos rašo ant beržo tošies, paskui perkelia tekstus ant cemento maišų atplaišų. Daugiausia rašo pati Adelė. Taip gimė dvi maldaknygės, kurių viena – Marija, gelbėki mus – išliko. Prižiūrėtojai darosi vis žiauresni. Jų elgesį jau reikėtų vadinti iškrypimu. Sadistai ne tik užkrauna neįmanomai sunkių darbų, bet ir stengiasi palaužti psichologiškai.

Košmaras Po Stalino mirties, peržiūrėjus politinių kalinių bylas, Adelei Dirsytei kalinimas turėjo baigtis 1955 m. gruodžio 2 d. 1953 m. rudenį ją pasodina į karcerį ir po kurio laiko kažkur išveža. Kai kuriais duomenimis – į Vladivostoką. Parveža tik pavasarį ir vėl įmeta į karcerį. Budint žmogiškesniam prižiūrėtojui, kalinimo draugės išprašo leisti ją aplankyti. Pamačiusios išsigąsta. Ir buvo ko! Nebėra storų, gražių kasų, nes plaukai išrauti, tarp šašų dar tik bando ataugti nauji. Buvusi stamboko kūno sudėjimo Adelė panaši į skeletą, raumenų nebelikę. Purvina, baikšti, susisukusi. Atėjusias drauges atpažįsta, bet paklausta, kur buvo išvežta, paklaiksta, ima šauktis tėvų. Prašo kalbėti tyliai, nes kitaip muš. Rami ir švelni yra tik tol, kol kalba nenukrypsta prie to, kur ji buvo. Tada ima nervintis, blaškytis, protas aptemsta, smegenys ginasi nuo prisiminimų. Bičiulės akivaizdžiai mato, jog buvo kan-

kinama bei terorizuojama iškrypėliškai ir kraupiai. Sykį prasitarė, kad ten, kur buvo nuvežta, tardytojai nepaprastai žiaurūs, bet baisiausias buvo vienas kitatautis. Tas jai ir plaukus išrovė. Daugiau nepasakė nieko. Pajutusi, kad apleidžia jėgos, prašė už ją pasimelsti, maldaujant laimingos mirties. Netrukus Adelę vėl išvežė nežinia kur. Mirė 1955 m. rugsėjo 26  d. psichiatrijos ligoninėje Chabarovsko krašte. Net visiškai iškankintos Adelės Dirsytės sovietų sadistai bijojo taip, kad pasitelkė sovietinę „psichiatriją“. Ištiktą potrauminio sindromo moterį jie stengėsi paversti beprote. Klinikinės psichologijos specialistas dr.  prof.  kun.  Kęstutis Trimakas, išsamiai išnagrinėjęs po Adelė Dirsytė prieš kankinimus ir po jų kankinimų išryškėjusius Adelės pažeidimus, įvertino juos kaip potrauminį sindromą, sukeltą ilgai trukusio pavojaus, natūralios baimės ir streso.

Pašaukimas ir veikla Adelės pašaukimas buvo mokytojos katalikės, švietėjos, tikėjimo, patriotizmo ir dorovės ugdytojos. Tai ji visą gyvenimą ir darė. Jos straipsniai pasiekdavo gana plačią išsilavinusių skaitytojų auditoriją, tačiau tikrai ne menkesnės vertės būta jos paskaitų, renginių provincijos moterims. Būdama aktyvi ateitininkų veikėja, Adelė sėjo gėrio sėklą gausaus būrio jaunimo širdyse. Nepaprastai svarbi ir reikšminga buvo jos veikla lageriuose. Be Adelės organizuojamos edukacijos, psichologinio palaikymo (ko ją puikiai išmokė kitas kankinys – psichologas vysk. Mečislovas Reinys – studijų metais) ir ypač bendros maldos gyvenimo jaunos mergaitės sovietinių budelių naguose tikrai būtų dvasiškai labiau sužalotos.

Maldaknygės Labai gaila, kad kažkur nuklydo pirmoji maldaknygė Viešpatie, prikelk mano tautą, užbaigta 1950 m. Garsioji antra maldaknygė Marija, gelbėki mus sukurta 1953  m. vasario mėn. Joje maldos sugrupuotos pagal temas: rytmečio, šv.  Mišių, išpažinties, Kryžiaus kelio ir t. t. Maldaknygę perrašinėjo kiti kaliniai, todėl ji Artuma 2018 m. vasaris

27


Akiračiai

plačiai paplito. 1959 m. pasiekė JAV ir buvo išleista Putname. Kai į anglų kalbą ją išvertė kun. Trimakas, pasipylė milijoniniai tiražai keliolika kalbų. Taip pasaulis išgirdo Sibiro kankinių šauksmą. Lietuvoje pogrindžio sąlygomis maldaknygė atspausdinta 1964 m. Nepriklausomybės laikais išėjo trys laidos. Šios maldaknygės vertė – ne tik tai, kad ji parašyta ant beržo tošies, cemento maišo, rizikuojant pasibaisėtinuose sovietų lageriuose. Ji savaip panaši į biblines psalmes ar litanijas – tai katalikų kankinių širdies poezija Visagaliui ir Dievo Motinai. Ją galima vadinti kankinamųjų pokalbiais su Aukščiausiuoju, meilės ir skausmo, vilties ir kančios žodžiai joje sulydyti tikėjimo deimantais. Apie maldaknygę galima kalbėti daug, bet šio straipsnio paskirtis kita. Juo norėta papasakoti apie nepaprastą Lietuvos dukrą, net komunizmo pragare nepraradusią tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, meilės Tėvynei, artimui ir iki dienų pabaigos puoselėjusią aukščiausias moralines bei etines vertybes. 2000-aisiais jai pradėta beatifikacijos, arba kankinystės deklaravimo, byla. Adelė Dirsytė meldėsi už savo kankintojus. Ar kiekvienas tai pajėgtų? Parengė Vanda IBIANSKA

28

Artuma 2018 m. vasaris

Lietuviško kino metai Ramūnas AUŠROTAS Lietuviškas kinas ilgai ieškojo savo tapatybės. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu sužibo iš dokumentikos į vaidybinį kiną pasukusio, bet jos estetikos neatsisakiusio Šarūno Barto („Trys dienos“, 1991, „Koridorius“, 1995) žvaigždė. Nors jis tapo lietuvišką kiną užsienyje reprezentuojančiu vardu, Lietuvai jo kinas visada buvo labiau svetimas, negu savas, vidutiniam žiūrovui nesuprantamas ir „neįkandamas“; jo veiksmas vyksta kitoje, nei lietuviškoji, tikrovėje. Nuo „Eurazijos aborigeno“ (2011) autorius pradėjo vis labiau grimzti į savianalizę, o pernai pristatytas „Šerkšnas“, siekiantis prisiliesti prie karo Ukrainoje temos, žymi posūkį projektinio kino link išlaikant intelektualią formą. Lietuviai nemoka pasakoti istorijų, užtat kalba vaizdais. Šį truizmą apsčiai iliustravo lietuvių iki ir po Nepriklausomybės atkūrimo gausiai kurta, netiesiogine metaforų ir asociatyvaus montažo kalba kalbėjusi poetinė dokumentika. Jos derlių šiemet bandys apibendrinti Audriaus Stonio ir Kristinos Briedės dokumentinis filmas „Naujoji Baltijos banga“ (2018). Tik Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ (2005) sulaukė daugiau žiūrovų dėmesio – matyt, kenčiančio vaiko figūra užkabino į sentimentalumą linkusio lietuvio nervą. Jau antrus metus kino ekranuose dominuoja lietuviškos kino komedijos, surenkančios liūto dalį lietuviško kino pajamų (Tado Daugirdo „Trys milijonai eurų“, Emilio Vėlyvio „Zero 3“) ir nukonkuruojančios net holivudinę produkciją. Tai komiksų principu kuriamos juostos, posovietinėje Rusijoje „kepamų“ buitinių komedijų analogai, taikantys į nepretenzingą lietuvišką skonį. Dėl jų Lietuva gali pasigirti gana žymia nacionalinio kino užimamos rinkos dalimi (22,5 proc.). Atrodo, niekad nesibaigsiančios Lietuvos istorijos sukaktys gundo kurti patriotinį kiną. Pernai matėme Donato Ulvydo „Emiliją iš Laisvės alėjos“, sėkmingai išnaudojusią dar istorijon nenugrimzdusių įvykių emocinį foną ir tęsiančią jo ankstesniame filme „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011) pradėtą romantinio patriotinio kino schemą. Jos sudedamoji dalis yra sentimentali meilės istorija, vykstanti tragiškų istorinių įvykių fone, pritariant tautinę tapatybę pabrėžiančiai šiuolaikinei lietuviškai estradai. Lietuviško kino ateities nematau nei ribotą žiūrovų auditoriją turinčioje poetinėje dokumentikoje ar a la Šarūnas Bartas kuriamame arthauze, nei minias pritraukiančiame lietuviško reginio kine (komedijose ar patriotiniuose filmuose). Pirmasis per daug specifinis, reikalaujantis rafinuotos žiūros, antrųjų populiarumas, mano galva, trumpalaikis ir vietinis reiškinys. Lietuviško kino viltis siečiau su dviem 2017 m. mažo biudžeto lietuvių filmais: Andriaus Blaževičiaus „Šventuoju“ ir Eglės Vertelytės


Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

„Stebuklu“. Pirmiausia, jie sugeba pasakoti istoriją taip, kad ji neatrodo dirbtinė, o tai reta lietuvių kine. Antra, jie atsigręžė į kine iki tol ignoruotą netolimą Lietuvos praeitį – dar nenugrimzdę į užmarštį jos skauduliai leidžia išvengti patriotiniam kinui būdingo patoso ir romantikos. Pirmasis pasakoja vyro istoriją (jis dėl 2008 m. ekonominės krizės yra praradęs darbą), o antrasis – moters istoriją (ji bando išsaugoti kiaulių fermą sovietinės planinės sistemos griūties akivaizdoje). Siužeto požiūriu tai išlikimo filmai, gal todėl ir aktualūs dėl išlikimo vis dar tebekovojantiems lietuviams. Į socialinę tikrovę juose žvelgiama su ironija, kartais – šiek tiek ideologizuotai („Stebuklas“), tačiau į joje būvantį žmogų – su pagarba jo egzistencijai ir užuojauta kasdienei kančiai. Šie filmai leidžia susitapatinti su personažais ir, sprendžiant iš žiūrovų kontingento, tarp kurių išvydau ne vieną filmo herojams amžiumi artimą, tik jau susenusį veidą, turi potencialų terapinį poveikį jame vaizduojamai kartai. Bet svarbiausias abiejų filmų sėkmės laidas yra scenarijus. Šie filmai teikia vilties, kad lietuvių kino našlaitė – kino dramaturgija – pagaliau atsigaus. Apie gerą filmo scenarijų galima spręsti iš daugelio dalykų, pavyzdžiui, kruopščiai apgalvotų detalių. Jų filmuose netrūksta ir jos traukia akį. Pvz., filme „Šventasis“ darbo netekusio vyro žmona dirba darželio auklėtoja ir nuo vaikų likusį maistą neša namo. Jo draugas zakristijonas papildomai uždarbiauja perparduodamas klebonui parduotuvėje pirktą vyną. Tai detalės, ir būtent jų realizmas daro siužetą žiūrovišką. Apie gerą scenarijų byloja abiejų filmų mažoji (scenų) dramaturgija, esanti įkvėpimo šaltiniu ir pagrindinių aktorių vaidybai. Dažnai kritikuojama medinė lietuvių aktorių vaidyba tampa tokia dėl medinio scenarijaus: sunku atrodyti įtikinamai kartojant neįtikinamus dialogus. Todėl visiškai dėsninga, kad būtent filmo „Šventasis“ scenaristė Teklė Kavtaradzė pelnė „Auksinę gervę“ už geriausią metų scenarijų. Žanriniu požiūriu abu filmai primena lengva ironija atmieštą („Šventasis“) ir farso elementų pasodrintą („Stebuklas“) anglo Mike’o Leigh egzistencinį realizmą. Kartu tai periodiniai filmai su šiam žanrui būdinga atida laikmečio atmosferai ir kruopščiai atkurtomis buities detalėms (darbdavys, cituojantis vadybinius principus iš Paulo Coelho Alchemiko filme „Šventasis“, ir mama su dukra, žiūrinčios serialą per neaišku-kokios-markės-svarbu-importinį televizorių filme „Stebuklas“). Tačiau yra ir trečioji dimensija. Abu filmai turi krikščioniškąją tradiciją menančius pavadinimus ir nestokoja krikščioniškų metaforų bei aliuzijų. Pvz., Blaževičiaus filme pasitelkiant nuogą kūną pabrėžiama Mariaus Repšio

suvaidinto Vyto paralelė su nukryžiuotuoju Kristumi. Tačiau jų religingumas barokinis (kaip ir filmuotų bažnyčių interjerai), labiau atliekantis dekoro ir puošmenos, negu vargšų Biblijos vaidmenį. Sociologiniu atžvilgiu tai liudijimas, kad vis dar gyvename kultūrinės krikščionybės laikais, kai krikščioniški simboliai dar atpažįstami ir perskaitomi ir, kaip rodo ne vieną suklaidinęs filmo „Šventasis“ plakatas, tebeturi rinkodaros vertę. Beje, ačiū Dievui ir už tai! Biblijoje prieš įvykstant stebuklui visada matome kančią, vargą, priespaudą. Didžiausias Biblijos stebuklas – žydų tautos išėjimas Kadras iš filmo „Šventasis“ iš Egipto – neįmanomas be prieš tai buvusio vergovės ir jai tekusių išbandymų. Abiejuose filmuose žvelgiame į gilią egzistencinę kančią, kurią patiria darbo netekęs vyras ir sovietinę laimę praradusi ir naujos, kapitalistinės, taip ir nepatirianti moteris. Stebuklas abiejuose filmuose – tai skausmingu būdu įgyjama branda (nes gyvenime būna ir kitaip). Juostoje „Stebuklas“ moters branda, kurios anksčiau stokojo, ateina sulig joje užsimezgusia gyvybe. Vertelytės filmas kalba, kaip griūva sovietinė sistema, kurią kai kas idealizavo, nes gaudavo stabilias (nors minimalias) pajamas, užtikrintą (nors fiksuotą) darbą ir tam tikrą ribotą saugumą. Išėjus iš vergovės į laisvę pirmiausia ir pasirodo negebėjimas kitaip gyventi. Čia, kaip ir Egipto nelaisvėje, prasideda murmėjimas, kad ten turėjome ir mėsos, ir svogūnų iki valiai. Tam, kad įvyktų stebuklas, kartais tenka, kaip šiai sovietinei moteriai finalinėje filmo scenoje, „užkasti Kadras iš filmo „Stebuklas“ kiaulę“ ir šitaip palaidoti sovietinę iliuziją. Todėl ir filmo „Šventasis“ pabaigoje Kristus nepasirodo (matome tik daugiabučio plytų sieną). To ir nereikia, kitaip mums kiltų pagunda pasistatyti palapinę. Todėl šie du filmai man ir atrodo viltingi, nes mūsų, keturiasdešimtmečių, kartai trūksta vilties. Vilties, kad gyvenime visada yra pasikeitimo arba prisikėlimo galimybė. Bet ne be mūsų pagalbos.

Artuma 2018 m. vasaris

29


Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Slėgtainis Giovannino GUARESCHI Vieną vakarą man į galvą atėjo mintis apie slėgtainį. – Štai, – pasakiau, – jaučiu pašėlusį norą suvalgyti slėgtainio su kukurūzų koše. – Rytoj gausi slėgtainio ir kukurūzų košės, – atsakė Margarita. Kitą dieną negavau nei slėgtainio, nei košės ir paprašiau Margaritos nepamiršti, kad trokštu slėgtainio su kukurūzų koše. Dar kitą dieną per pietus ir vakarienę vėl buvo kalbama apie slėgtainį ir kukurūzų košę, nes nei pietums, nei vakarienei aš negavau slėgtainio ir kukurūzų košės. Kitą dieną istorija pasikartojo, ir tada Margarita nebeteko kantrybės. – Slėgtainis su kukurūzų koše, kukurūzų košė su slėgtainiu! Be paliovos slėgtainis ir kukurūzų košė. Be paliovos kukurūzų košė ir slėgtainis! – suriko iš nevilties. – Negalima visą gyvenimą valgyti tik slėgtainį ir kukurūzų košę, reikia ir dar kažko! Kaip ir įprasta, iniciatyva atiteko Margaritai. Ir Margarita viešajai nuomonei save pavaizdavo kaip slėgtainio ir kukurūzų košės auką. Ginčytis su tokiu slidžiu priešininku negalėjau ir nusprendžiau imtis veiksmų. Kitą dieną nuėjau pas savo draugą Džiovanį. – Norėčiau, kad būtų paskersta kiaulė, – jam pasakiau. – Aš tuo pasirūpinsiu,  – atsakė.  – Turiu kiaulę, kuri tau tiks, ir tinkamą žmogų jai apdoroti. Kas tave domina? Pasakiau, kad kimštų mėsą taip, kaip jam atrodo geriausia. – Mane atskirai domina tik vienintelis slėgtainis, nes kalbama apie principinį klausimą. Jau mėnuo, kai namie prašau šimto gramų slėgtainio ir niekaip jo negaunu. Jo užsakysiu kilogramais! Paaukok viską, kas gali būti paaukota dėl slėgtainio: tai slėgtainis, kuris turi ne vien paprastą gastronominę, bet pirmiausia moralinę reikšmę! 30

Artuma 2018 m. vasaris

Susitarėme taip: Džiovanis dėl manęs paskers kiaulę ir ją apdoros, viską palikdamas brandinti savo namuose, ir kai tik slėgtainis bus paruoštas, atsiųs man jo visą bloką. Grįžau namo teisuoliškai patenkintas ir apie slėgtainį daugiau nebekalbėjau. Ramiai ir kantriai laukiau, ir kai praėjus penkioms ar šešioms dienoms Džiovanis man paskambino pasakyti, kad „atrado knygą, kuri mane domina“, automobiliu nulėkiau į jo namus. Džiovanis parodė man sukabintus virtuvės palubyje jau sukimštus gaminius ir norėjo labai išsamiai ir tiksliai paaiškinti principą, kaip rinkosi kimšimo būdus, atitinkančius mano temperamentą ir kokybines bei kiekybines mano šeimyninio branduolio savybes. Norėjo išaiškinti viską apie pasūdytus ir dar laukiančius apdorojimo gabalus, bet aš jį nutraukiau: – Slėgtainis! Tada nusivedė į rūsį ir parodė man slėgtainį. Jūs tikrai neįsivaizduojate tikslios slėgtainio bloko konsistencijos, kurią galima išgauti (panaudojant viską, kas panaudotina slėgtainiui) iš maždaug trijų šimtų kilogramų kiaulės. Tiesą sakant, prieš išvysdamas tą slėgtainio bloką ir aš neturėjau aiškaus supratimo ir, užtikrinu jus, likau maloniai nustebintas. Nesileisiu į tikslius aprašymus – kad suprastume, apie ką kalbama, pakanka įsivaizduoti 15 x 50 x 40 centimetrų granito bloką. Žinoma, siekiant tikslumo reikia atsiminti, kad granito blokas yra iš paprasto granito, o slėgtainio blokas yra iš slėgtainio. Ir tas, iš slėgtainio, yra nepalyginti sotesnis už granitą ir todėl kur kas sunkiau virškinamas. Čiupau bloką, įgrūdau į automobilio bagažinę ir išvažiavau. Parvykęs iki namų palikau automobilį prie vartelių, priešais virtuvės duris, ir demonstruodamas abejingumą sulaukiau vakarienės valandos.

Likimas buvo man palankus: tą vakarą vietoj įprastos daržovių sriubos ant stalo atsirado garuojančios kukurūzų košės – geltonos, išsipūtusios ir labai daug, kaip rugpjūčio mėnulio. Pažiūrėjau į ją ir linksmai pasakiau: – Pagaliau! Šįvakar valgome kukurūzų košę ir šviežią slėgtainį! Margarita žvilgtelėjo į mane beveik grėsmingai. – Ir vėl? – pasakė. – Jei norėjai slėgtainio, turėjai laiku perspėti! – Šįvakar slėgtainis su kukurūzų koše! – vėl sušukau. Žinoma, chronologiją tiksliai suderinau, tad, vos ištarus „kukurūzų košė“, virtuvės durys atsivėrė ir įžengė Albertino su Aistruole, ant didelės pjaustymo lentos laikydami granitinį slėgtainio bloką. Padėjau bloką pačiame stalo viduryje: tai buvo kažkas didinga, monumentalu. Margarita žiūrėjo į bloką su pagarbia nuostaba, beveik baimingomis akimis. Prisikirtome slėgtainio ir kukurūzų košės iki pilvų skaudėjimo. Margarita nieko nekomentavo. Ji buvo pritrenkta. Kitos dienos pietums, suprantama, valgėme slėgtainio su kukurūzų koše. Ir vakarienei – kukurūzų košės su slėgainiu. Tylėjau kaip vandens į burną prisisėmęs: nieko nesakiau ir kitą dieną, kai aptikau, jog pietų ir vakarienės meniu buvo sudarytas išskirtinai iš slėgtainio ir kukurūzų košės. Narsiai atsilaikiau dar keturias dienas. Paskui, matant, kaip ant stalo vėl atsirado slėgtainio blokas, man išsprūdo žodelis: – Oo... Margarita nuvėrė atominiu žvilgsniu. – Štai! – suriko, – kai nėra slėgtainio, kelia tragediją, nes nėra slėgtainio. Kai slėgtainio yra, kelia tragediją, nes yra slėgtainio. Ar gali paaiškinti, ko iš mūsų pageidauji?


Atokvėpio valandai

Jai atsakiau, kad nesukėliau ir neketinau kelti jokios tragedijos. Ištartasis „o o“ mano intencijose buvo sakinio, kuris su slėgtainiu niekaip nebuvo susijęs, pradžia. – „Oo“ galima sakyti priešais Niagaros krioklį ar Šiaurės pašvaistę, – padariau išvadą. – Tačiau priešais slėgtainį apie nieką negalima kalbėti. Margarita nurimo, o aš valgiau slėgtainį. Kitą dieną, pamačiusi, kad pietus ir vakarienę valgiau nė žodžio nesakydamas apie slėgtainį ir kukurūzų košę, nudžiugo: – Džiovanino, tu negali įsivaizduoti, kokia aš patenkinta, matydama, kad pagaliau atradau kažką, kas tau patinka! Naktį ilgai mąsčiau sau vienas. Apgalvojau, kiek liko iš granitinio slėgtainio bloko, įvertinau jo medžiaginę konsistenciją, įvertinau Margaritos, Albertino, Aistruolės, Džiakometos ir katino galimybes absorbuoti ir nusprendžiau: jei iš ankstyvo ryto išvyksiu į Milaną ir Milane liksiu penkiolika dienų, kai sugrįšiu, slėgtainio blokas jau bus suvalgytas! Iš tiesų išvykau, prasitryniau Milane penkiolika dienų ir tada sugrįžau pasitikėdamas savimi ir viltinga ateitimi. Slankiojau po namus, patikrinau, kaip veikia čiaupai ir spynos, ir vieną gražią akimirką įžengiau į sandėliuką užmesti akies į maisto atsargas. Slėgtainio blokas gulėjo toks pat, kokį buvau palikęs prieš penkiolika dienų. Iš siaubo pašiurpau. Aistruolė užėjo į sandėliuką atsipjauti sūrio gabaliuko užkandžiui, ir aš pabrėžtinai abejingai jos paklausiau: – Kai manęs nebuvo, slėgtainio nevalgėte? – Ne, – atsakė Aistruolė. – Norėjome valgyti, tačiau mama pasakė, kad tau labai patinka ir reikia jį palikti tau. Todėl jo nebelietėme. Jei tėvui kas nors labai patinka, vaikai turi pasiaukoti, valgydami ką nors kita. Turėjau pagirti ją už tokį pasiaukojimą. – Vis dėlto, – pridūriau, – būtų buvę gerai, kad būtumėte valgę. Tas dalykas ilgai netveria. Dabar, deja, bus sugedęs. – Ne, – paaiškino Aistruolė. – Mama paskambino ponui Džiovaniui, ir šis jai pasakė, kad kai šalta, slėgtainis išsilaiko ilgiau nei mėnesį. – Gerai, – pasidžiaugiau širdyje nu-

liūsdamas. – Užtai dabar vietoj sūrio užkandžiui gali atsipjauti didelį gabalą slėgtainio. Aistruolė papurtė galvą. – Ne ne, – pasakė. – Jis tavo. Galbūt vakare vakarienei suvalgysime griežinėlį. Vakarienei vėl turiu valgyti slėgtainį ir kukurūzų košę! Tai neįmanoma: Dievas to neleistų. Vėl pradėjau slankioti po namus ir, nutaikęs tinkamą progą, paskubomis čiupau katiną ir įmečiau jį į sandėliuką, užrakinau ir įsimečiau raktą į kišenę. Po valandos sugrįžau patikrinti, kaip viskas einasi. Katinas slėgtainio buvo net nepalietęs. Griebiau jam už sprando ir patupdžiau prie slėgtainio bloko, tačiau nelaimėlis miaukė: slėgtainis jį baugino. Nusprendžiau išprovokuoti ne tokių kvailų katinų įsikišimą: atvėriau kambarėlio langą ir ant palangės palikau keletą mėsos gabaliukų. Vėl uždariau duris ir laukiau kupinas vilties: mano namai, viešąja nuomone, laikomi (ir teisingai) aplinkinių katinų susitikimo vieta. Sumanių ir alkanų pramuštgalvių katinų, kurių nesulaikys jokios kliūtys: antai, kartą sandėliuko langą palikus atvirą, vienas katinas nagais bandė atidaryti kondensuoto pieno skardinę ir jam beveik pavyko prakiurdyti dangtelį. Pažvelgiau į kiemą ir pamačiau, jog katinai jau rinkosi, tarsi per radiją būtų gavę šaukimą į mobilizaciją. Pakilau į antrą aukštą, bet netrukus baisus triukšmas privertė mane grįžti į pirmąjį, kur aptikau Margaritą, beviltiškai ieškančią sandėliuko rakto. – Netyčia jį įsidėjau į kišenę, – pasakiau jai, įteikdamas raktą. Ji pradingo ir netrukus pašaukė mane. Nuėjau į sandėliuką. – Žiūrėk! – pasakė man, rodydama kažką ant grindų. Niekad nemačiau taip prastai atrodančio katino ir sunkiai atpažinau, jog tas drebantis draiskalų gniutulas ant grindų – mūsų katinas. – Žiūrėk, Džiovanino! – sušuko Margarita. – Žiūrėk ir stebėkis! Kažkoks žioplys neseniai buvo sandėliuke ir, atidaręs langą, jo neuždarė. Plėšikiškai nusiteikusių katinų eskadronas įsiveržė į sandėliuką, tačiau Jonis jau buvo čia, nes nu-

spėjo pavojų. Buvo čia ir laukė banditų eskadrono. Jų buvo dešimt prieš vieną, tačiau kas gali išgąsdinti katiną, turintį gerą pareigos jausmą? Kovojo tarsi liūtas, nesitraukdamas nė milimetro: užpuolikų nagai raižė jam kūną, tačiau Jonis nepasidavė. Dabar štai jis, sudraskytas, kraujuojantis, pribaigtas, tačiau pergalingas! Slėgtainis, kuris taip patinka jo šeimininkui, išgelbėtas! Išgelbėtas ir nepaliestas! Išgelbėtas ir neužterštas, nes tie įsilaužėliai nesugebėjo paliesti jo nors vienu nagu! Pažvelk, Džiovanino, į herojų, kuris nedvejodamas rizikavo gyvybe, kad apgintų savo šeimininko slėgtainį! Pasilenkiau paglostyti išdraikytos herojiško katino galvelės ir prislopintu balsu jam pasakiau: – Niekšas! Nesibaiminu to rašyti: tegu ateina protestuoti Gyvūnų apsaugos draugijos atstovai – aš pakartosiu tai, ką tada pasakiau: „Tas katinas – ne herojus, jis yra niekšas.“ Gyvūnų apsaugos draugija, jei turėtų nors truputėlį sąžinės, apsaugotų ne katiną, o mane! Nes katinas tą vakarą neėdė slėgtainio ir kukurūzų košės. Tą vakarą slėgtainį ir kukurūzų košę aš valgiau. Aš vienas, nes visi kiti atsisakė valgyti tą slėgtainį, kurį žinojo taip man patinkant. Pasiaukojo dėl manęs! O aš valgiau slėgtainį tos dienos vakarą, taip pat rytojaus ir po rytojaus. Vėl pradėjau valgyti slėgtainį ir vis dar jį valgau, ir turiu tylėti, kad neleisčiau Margaritai manęs kaltinti, jog nedėkinga koja paminu vienos žmonos, dviejų vaikų ir vieno katino pasiaukojimą. Herojus esu aš! Herojus, tūkstantį kartų labiau nei katinas. Herojus, tūkstantį kartų pergalingesnis už katiną, nes slėgtainio blokas buvo padalytas, sukapotas, ir šį vakarą, per vakarienę, aš jį galutinai sunaikinsiu. Dabar jau žinau: mano siela įveikė kliūtis, ir tik Dievas mane sustabdys; žmonės ir daiktai – niekada! Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija Artuma 2018 m. vasaris

31


Sveikata

Carlos Paes nuotrauka

Netolerancija

Madinga tapo būti tolerantiškiems. Netgi specialus apdovanojimas įsteigtas. Tačiau kasdienybėje kiekvienas savaip toleranciją supranta ir dažniausiai visai netoleruoja kitaip suprantančiųjų. Filosofinės diskusijos netenka prasmės, kai ištinka pieno produktų netoleravimas. Absoliučiai visiems suprantamu „paprastuoju būdu“ – viduriavimu – žarnynas pareiškia: „Nevirškinu!“ Vėl reikėtų susitarti dėl pavadinimų ir vieno su kitu nepainioti. Yra alergija pieno baltymams. Ir yra visai kita liga, kai dėl fermento – laktazės – trūkumo nevirškinamas piene esantis cukrus – laktozė. Abiem atvejais pieno netoleruojame. Žmogus – vienintelis žinduolis, kuris net ir suaugęs geria pieną. Įprastai gamtoje pienas skirtas tik mažyliams. Žmogus taip pat vienintelis geria kitų žinduolių pieną. Šias dvi išskirtines savybes beveik prieš aštuonis tūkstantmečius išsiugdė tarp Balkanų ir Centrinės Europos gyvenusios gentys. Taip jos tapo pranašesnės kovoje dėl išgyvenimo, nes pienas ir jo produktai naudingi, maistingi, juose daug kalcio, pieninė gyvulininkystė užtikrina tolygų apsirūpinimą baltyminiu maistu. Todėl pieno netoleruoja tik apie 15 proc. rytų slavų, tačiau net 95 proc. kinų, 65 proc. Pietų 32

Artuma 2018 m. vasaris

Prancūzijos gyventojų ar juodaodžių. Lietuvoje didesnį ar mažesnį fermento laktazės trūkumą turi apie 34 procentai suaugusiųjų. Tiek motinos piene, tiek karvių, avių, ožkų piene ir jo produktuose yra jame esančio cukraus – laktozės. Jos nėra tik jūros vėplių piene. Laktozę skaidančio fermento laktazės natūraliai mažėja su amžiumi, todėl vyresni žmonės dažnai negali gerti pieno. Jaunesniems laktozės netoleravimas pasireiškia po žarnyno operacijų, sergant lėtinėmis uždegiminėmis žarnyno ligomis, po persirgtų ūminių viduriavimų. Normaliai laktozė turėtų būti suskaidoma plonajame žarnyne. Kai trūksta laktazės, nesuskaidytas pieno cukrus nuslenka į storžarnę ir ten užrūgsta. Taip veikia mūsų gerosios žarnyno bakterijos. Dėl rūgimo labai kaupiasi dujos, skauda pilvą ir viduriuojama. Rečiau pasitaiko pykinimas ir vėmimas. Nekarščiuojama. Požymiai būna aiškiai susiję su valgymu: praeina pusvalandis ar valanda po valgio, kuriame yra pieno, ir nemalonumai prasideda. Labai retai liga pasireiškia neįprastais požymiais: galvos skausmu, nuovargiu, dėmesio stoka, raumenų spazmais. Laktozės netoleravimo beveik niekad nebūna naujagimiams ir kūdikiams. Jeigu taip atsitiko, tai turėtų būti paveldima liga ir varginti dar ką nors giminėje nuo pat ankstyvos vaikystės. Liga nustatoma labai paprastai  – kokią savaitę neduodama valgyti maisto su laktoze ir stebima, ar pasireikš nemalonių simptomų. Esama ir kūdikiams skirtų mišinukų be laktozės. Atliekant šitą eliminacijos mėginį, reikėtų nevalgyti ne tik paties pieno, grietinės, sūrio, sviesto, varškės, bet ir produktų, kuriuose gali būti pieno pėdsakų: sriubų, padažų, traškučių, duonos, saldainių, šokolado, pyragų. Net vaistų tabletėse gali būti laktozės. Labai atidžiai studijuokime etiketes. Sunkesniais atvejais laktozės netoleravimas nustatomas tiriant išmatų rūgštingumą, gliukozės svyravimą kraujyje ar vandenilio kiekį iškvėptame ore, pavartojus pieno. Ką daryti, jeigu jau tapome netolerantiški pienui? Pasitarti su gydytoju.

Visiškai atsisakius pieno produktų, gali tekti dirbtinai papildyti vitamino D, kalcio, B grupės vitaminų atsargas. Dažniausiai pakanka tik apriboti laktozės vartojimą. Rekomenduojama pieną ar jo produktus išdalyti nedidelėmis porcijomis, kartu valgyti dribsnių, išbandyti – gal tinka kuri nors jogurto rūšis, rinktis ne varškę ar baltą sūrį, o čederį, parmezaną ar mocarelą, nes juose laktozės labai mažai. Nėra prasmės gerti tik liesą ar pasterizuotą pieną. Laktozės juose yra tiek pat. Prekybos centruose jau atsiranda specialių produktų su sumažintu laktozės kiekiu. Kartais gydytojai išrašo vartoti laktazės preparatų. Stebėkite savo žarnyno reakcijas. Bandymų ir klaidų metodu dažniausiai pavyksta pasirinkti gerą dietą ir gyventi be varginančių pojūčių. Alergija pieno baltymams, ypač karvių pieno, – mažų vaikų liga. 3–5 metų vaikai šią ligą dažniausiai išauga. Dėl alergijos pienui gali būti vemiama ir viduriuojama. Išmatose dažnokai pasitaiko kraujo. Tačiau nekarščiuojama. Ir nenusividuriuojama iki rimto skysčių netekimo. Labai dažnai drauge su žarnyno veiklos sutrikimais būna alergijos požymių odoje (bėrimai, niežulys) ir kvėpavimo takuose (sloga, ašarojimas, dusulys). Specialistai konsultantai gastroenterologas ir alergologas gana nesunkiai įtaria ir nustato alergiją pieno baltymams. Kūdikiams gydyti skiriami specialūs mišiniai, kuriuose pieno baltymai jau būna suskaidyti (hidrolizuoti arba iš dalies hidrolizuoti mišiniai, žymimi HA). Ribojami karvės pieno produktai, mamos pienas dažniausiai tinka, kartais skiriama vaistų nuo alergijos. Daugumai sveikų žmonių pienas ir jo produktai – geras maistas. Tačiau grįžtame į filosofines diskusijas ir, kalbėdami apie netoleranciją, klausiame: kas yra saikas? Kiek to pieno galima gerti, kad pilvo nepūstų, neskaudėtų ir kad neapsiv?.. Gyd. Vytis ŽEMAITIS


Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA nė!), valstybės kūrimas tesant mažai saujelei išsimokslinusių žmonių ir nesant materialinės bazės (kitaip sakant, nuo nulio plynėje). Ir per porą dešimtmečių sukūrimas šalies, kurios valiuta litas tapo viena stabiliausių Europoje. Paskui kova prieš teroristų okupaciją, pasaulyje analogų neturintis dėl nelygių jėgų ir trukmės partizaninis karas, žmonių prievartinis gabenimas juos žudant lėtine mirtimi į atšiaurias Sibiro platybes bei koncentracijos stovyklas, pervadintas lageriais. Ir galiausiai itin pavojingas 50 metų trukęs sovietinis „smegenų plovimas“. Jo padarinių vis dar nepajėgiame suvokti.

Skaičius, sukeliantis pozityvių ir net labai pagarbių minčių. Šimtas mums asocijuojasi su tvarumu, ilgaamžiškumu, solidumu. Tačiau kaip viskas šiame pasaulyje sąlygiška! Ir tas šimtas – nelygu apie ką kalbėsime. Jei apie žmogaus gyvenimo trukmę, tai oho! Jei apie daiktą, pretenduojantį į antikvarinio statusą, tada sakysime, kad čia ne kažin kas. Kai prabilsime apie itin svarbų žmonijai išradimą, tuoj pat paaiškės, jog per tą šimtmetį buvo daug kartų tobulintas, gerintas, nors veikimo principas ir liko tas pats. O valstybė? Čia jau galima nesakyti visai nieko arba pasakyti labai daug. Štai Kinijos, Egipto, kitos senos civilizacijos bei valstybės gyvavo po kelis tūkstantmečius (!) metų! Atrodė, būsiančios amžinos. Bet sunyko, nors teritorijų liko. Tačiau sumenko didybė, užmaršties dulkėse nuskendo dalis įspūdingos tų šalių ir tautų kultūros. Štai ką daro laikas. Tas žemiškasis, kurį vadiname chronos. Mes švenčiame savo Valstybės atkūrimo šimtmetį, iš kurio reikia minusuoti 50 metų brutalios ir banditiškos okupacijos. Ar tai toks trumpas laiko gabalėlis?! Norėčiau pamatyti taip sakantį...

Tas šimtmetis – tai 20-ies vyrų, neturinčių jokios atramos, žiauriai rizikingas ir didvyriškai drąsus Nepriklausomybės Akto pasirašymas, sermėgas vilkinčių kaimo žmonių ryžtas apginti Tėvynę nuo priešų (ir apgy-

Egzistuoja vadinamasis Stokholmo sindromas, kai kankinama auka savaip pamilsta budelį ir išlaisvinta jo ieško. Štai ką jie mums padarė (plg. Danutės Gailienės knygą Ką jie mums padarė, 2009). Išardė vienkiemius (vienoje vietoje gyvenančiuosius lengviau kontroliuoti), miestuose suvarė žmones į barakus, teigdami, kad už dyką duoda butus (nutylėdami, ką ir kiek atėmė), vertė rengtis prastais drabužiais, valgyti šlapiankę, žygiuoti gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją, rėkiant okupantus šlovinančius lozungus, prievarta mokė rusų kalbos. Jaunoji karta to nežino, bet mums per lietuvių (!!!) literatūros pamokas pasakojo apie Fadejevą, Majakovskį, o Donelaitį paminėdavo tik tarp kitko. Galybė klaikos tada buvo, bet dabar vyresnieji neretai pasako: prie ruso buvo geriau. Ką, jie išprotėjo?! Neišprotėjo, nors išminčiais irgi nepavadinsi. Tiesiog žmonės prisimena jaunystę (jauniems visada ir viskas smagu), ir veikia jau minėtas Stokholmo sindromas. Daug bjaurasties galima prisiminti iš tų laikų, bet ne apie tai norisi šį kartą kalbėti. Kur kas svarbiau, kad ištvėrėme baisų sovietų terorą ir... išlikome! Vieni pažeisti, kiti sužaloti, treti randais išvagoti, bet nesunaikinti. Atgijome tarsi feniksas iš pelenų ir nustebinome – ką ten nustebinome, tiesiog pribloškėme – pasaulį savo dvasios jėga! Trys milijonai prieš Artuma 2018 m. vasaris

33


Gyvenimas kaip senas vynas

didžiulę imperiją, tarsi Dovydas prieš Galijotą, narsiai išėjome į kovos lauką, ginkluoti tiesos, laisvės troškimu ir mažos, bet išdidžios tautos orumu. Dabar šliaužiame per tą mums sovietų paliktą moralinę bei ekonominę dykrą ir aimanuojame, kaip viskas pas mus, o ir mums blogai. Ale! Ne viskas, oi, ne viskas blogai. Aš, tarkim, didžiuojuosi mūsų mokslininkais ir moksliukais, tarptautinę šlovę pelniusiu teatru, atsikuriančiais verslais, sparčiai augančiais naujų gyvenamųjų namų kvartalais. Individualių, ne barakų. Man smagu matyti žmones, kurie patys imasi iniciatyvos kurti savo verslą, nelaukdami, kol „valdžia duos“. Aišku, siuntu ant tos nei šiokios, nei tokios valdžios dėl neteisingo lėšų paskirstymo skriaudžiant pensininkus, mokytojus,

kyšių neimančius gydytojus (tokių yra, nesiginčykite; tiesa, mažai), ugniagesius, policijos patrulius ir kt. Turiu teisę, nes šitos valdžios aš asmeniškai nerinkau. Blogiau tiems, kurie rinko, nes širdies gilumoje smarkiai gėda, todėl dabar agresyviai putoja. Bet mano Tėvynė Lietuva be jokių diskusijų yra vienintelė pasaulyje! Pati gražiausia, mieliausia ir mylimiausia, nes čia gimiau, gyvenu ir visą gyvenimą dirbu. Kitos tokios nėra ir negali būti. Tokia stipri savo dvasia, narsi, teisi, kai ją bando sudoroti! Gi doroja visada ir visaip. Šlykštus ir glitus priešas, negalėdamas smogti kitaip, įvėlė mus į informacinį-propagandinį karą. Atsilaikysime. Bus sunku, bet nesmuksime. Tikiu Lietuva. Štai koks tas nepriklausomos Lietuvos šimtmetis. Kai per jį ištiko tiek daug įvykių, ar galima sakyti, jog buvo trumpas? Šiaip jau valstybei šimtmetis yra kaip kūdikiui savaitė. Tik kad mes esame stiprus ir greit augantis kūdikis. Zirziame, tačiau sparčiai žvalėjame, įgyjame jėgų, patirties ir, tikėkimės, proto. Lietuva, tu esi nepakartojama!

Vitos Tamoliūnės nuotraukos

* * *

Merginos labai paslaptingos. Vardas: Onutė. Pavardė: Paslėpta. Gimimo data: Paslėpta. El. paštas: onaitytė1996@gmail.com.

* * *

Pasaulis katino akimis: jeigu ilgai sėdėsi prie uždarytų durų, žiūrėsi į jas ir nuolat gailiai miauksėsi – jos būtinai atsivers.

* * *

Nuotraukose visada nutaisau keistą veido mimiką. Tegu visi galvoja, kad aš toks baisus savo noru.

* * *

– Kodėl moterys gyvena ilgiau? – Specialiai.

* * *

Prieš atostogas iš darbo prireikė išeiti šonu. Tiesiog šypsena per duris netilpo. 34

Artuma 2018 m. vasaris

Su Nepriklausomybės švente, brangieji Artumos skaitytojai! Dieve, laimink Lietuvą!

* * *

Tie, kas sako, kad moterys pernelyg emocionalios, turbūt niekada nematė vyro, kuris pralošė kompiuterinį žaidimą.

* * *

Odontologas: – Na, štai ir baigta. Imkite, tai jūsų išrautas dantis. – Ačiū. Ir jūs imkite – tai jūsų kėdės rankena.

* * *

Studentas per egzaminą: – Dėstytojau, kaip taisyklingai rašyti: Iranas ar Irakas?

* * *

Vyriausiasis gydytojas klausia uždususio paciento: – Kodėl pabėgote iš operacinės? – Todėl, kad seselė pasakė: „Prašau be panikos! Apendicito operacija pati lengviausia…“ – Na ir kas? Tai tiesa. – Taip, taip. Bet ji pasakė ne man, o tam jaunam chirurgui su skalpeliu!


Gavėnios kalendorius 2018 VASARIS

14

Pelenų diena

15

Misija įmanoma

treč.

ketv.

KOVAS

Pasirinkime vieną tikslą – mylėti Dievą Ps 51, 3–13 ir savo artimą. Jėzus prisiėmė mūsų kančią ir mirtį, bet Tėvas prikelia visus ištikimuosius. Lk 9, 22–25

16

penkt.

17 šešt.

18 sekm.

19 pirm.

Mylėk ir pasitikėk

Viešpaties šlovė lydi tuos, kurie vykdo teisumą ir padeda artimui. Iz 58, 1–9 Visada su jais

Nusidėjėliai valgo ir geria su Jėzumi, nes tik Jis gali patenkinti pačius Lk 5, 27–32 giliausius jų troškimus. Žmonija paragavo nuodėmės vaisiaus. Su Jėzumi mes įveikiame gundymus Mk 1, 12–15 savo dykumose. Mėgaukis

Įsileisk pas save Dievo meilę. Tai daug geriau už šokoladą ar skanų maistą. Tikra, kaip lietus

treč.

je taip, kaip ji visada vykdoma danguje.

penkt.

3

šešt.

4

sekm.

5

pirm.

19 pirm.

Šv. Juozapas

Jėzau, suteik mums malonę būti Tavo šeimos nariais su Juozapu ir Marija.

Viešpats yra patikimas vadovas, kreipiantis savo sekėjus tiesos Ps 25, 4–9 ir teisingumo keliu. Mes prisimename Dievo darbus per pasakojimus, perduodamus iš kartos Įst 4, 1. 5–9 į kartą.

20 Atsidūręs nuodėmės nelaisvėje, Spindinti žvaigždė

antr.

21 treč.

žvelk į Jėzų, nes Jis buvo prikeltas tam, Jn 8, 21–30 kad tu įtikėtum. Niekada nesame vieni

Nors nusidėję Dievo vaikai Jo nemato, Jn 8, 31–42 Dievas visada yra šalia.

22 Klausyk Dievo balso, nes Jis taria Kalbėk, Viešpatie

ketv.

23 penkt.

amžinojo gyvenimo žodžius.

Pr 17, 3–9

Buvimo įrodymas

Talentai ir geri darbai yra Dievo buvimo ir meilės įrodymas. Jn 10, 31–42

9

Prisipažink

26 Gali nematyti Velykų šviesos, bet jos

Mt 16, 13–19

Nepasiduok gundymams ir būk dosnus Mt 5, 20–26 kitiems.

ketv.

penkt.

10 šešt.

Vienintelis dalykas

tobulai vykdome Dievo įsakymus.

Mt 5, 43–48

Išganytojas

Visi Dievo vaikai bus perkeisti per Jėzų Kristų, mylimąjį Dievo Sūnų. Mk 9, 2–10

26 Mes džiūgaujame ne dėl savo darbų, Padėka

o dėl Dievo atlaidumo.

Ps 79, 8–13

Dievui patinka geri žodžiai, bet Jį tikrai Mt 23, 1–12 pašloviname darbais.

28 Kristaus tikintieji bus saugūs net tarp priešų.

Išgirsti Dievo balsą ir Jam paklusti – Ps 94, 1–2. 6–9 reiškia būti išgelbėtu. Dievo karalystės akivaizdoje dažniausiai Mk 12, 28–34 belieka tik nutilti. Nusižemink, pripažink savo nuodėmę ir tada kreipkis į Dievą su savo prašymais. Lk 18, 9–14

11

sekm.

12 pirm.

13 antr.

Atsimerk!

Žvelk į Dievo darbus ir įtikėk Jn 3, 14–21 pasaulin atėjusią šviesą. Naujas sukūrimas

Dievo akivaizdoje visa įgauna Iz 65, 17–21 gyvenimo pilnatvę.

Ps 31, 5–6. 14–16

Krikšto vandeniu Dievas kiekvieną iš mūsų pagydo ir teikia išganymą.

Velykos visada kalba apie naują pradžią. Gavėnia mums suteikia laiko pasirengti šiai Gerajai Naujienai. Šventojo Rašto skaitiniai gavėnioje yra žinia, mokanti iš gyvenimo gauti daugiau, pradėti iš naujo. Tai žinia nuo To, kuris mirties tašką gali paversti kableliu...

14 15

Tikri liudijimai

ketv.

16

penkt.

Pažadas

Dievo Žodis stiprina ir teikia Jn 5, 17–30 amžinąjį gyvenimą. Visa Dievo kūrinija garsiai šaukia apie Jn 5, 31–47 Jo Sūnaus dieviškumą. Vėl

Net jei teks kentėti ir patirti persekiojimus, mes galų gale būsime išgelbėti. Ps 34, 17–21. 23

ir kviečia Juo visada pasitikėti.

Ez 37, 21–28

Verbų sekm.

Nugalėtieji

Jėzus yra nuolankus mūsų Valdovas, kviečiantis sekti paskui Jį. Mk 11, 1–10 Būk kantrus

pirm.

27 antr.

atėjimas toks pats tikras, kaip tai, Ps 27, 1–3. 13–14 kad išauš diena. Ištikimas brolis

Pasitikėk Viešpačiu, Jis niekada neišduoda Tėvo vaikų. Jn 13, 21–33. 36–38

28 Šalia tavęs išsigandę, nuliūdę žmonės? Mūsų artimieji

treč.

Apvalytas

Sustiprinti Dievo

treč.

24 Viešpats mums padarys didžių dalykų šešt.

Jn 5, 1–16

Geriausia

Nebijokite

treč.

Dievas stebuklingai veikia net pačiose kasdieniškiausiose aplinkybėse.

7

Jn 12, 20–33

25

24 Mylėdami savo artimuosius kaip save,

antr.

Pranašai savo namuose

Įpėdiniai

antr.

Tie, kurie miršta su Jėzumi, niekada nebus atskirti nuo Dievo meilės.

Tsss!

23

27

Žmogui sunku suvokti Dievo sumanymus, bet Jis visada veda į išgelbėjimą.

Mokyk mane

sekm.

Nebus pabaigos

Lk 2, 41–51

Dievo išmintis

6

18

8

Siauri vartai

pirm.

Niekas negali prilygti Kristaus meilei, Fil 3, 8–14 svarbiausia – Juo sekti.

Jn 7, 40–53

Gera klausa

per amžius.

sekm.

Šv. Kazimieras

Žmonės Jį įvairiai vadina, bet Viešpats, Dievo Sūnus, yra Jėzus Kristus.

Dievas mato mūsų širdis ir skatina norą Job 3, 1–10 pakeisti savo gyvenimą.

Atsiverskite

ketv.

25

Išlaisvink mus, Viešpatie, iš godumo. Mokyk eiti pas neturtinguosius Mt 21, 33–46 ir atstumtuosius.

šešt.

Jis yra

treč.

Šv. apaštalo Petro Sostas

šešt.

Mažieji

17

Iz 55, 10–11

22 Kas pastatyta ant Kristaus uolos, išlieka penkt.

2

Užuojauta ir solidarumas yra stebuklingas eliksyras, neleidžiantis Lk 16, 19–31 mūsų širdims išdžiūti.

2 Kar 5, 1–15

20 Tegu Dievo valia įvyksta šiandien žemė21

ketv.

Išdžiūvome?

1 Kor 1, 22–25

Nuopuolis

Ps 19, 8–10. 15

antr.

1

Dieve, gailestingumo ir gerumo šaltini, gydyk sužeistas sielas, maloniai pažvelk į mus, išpažįstančius savo kaltumą, ir nuimk naštas, kurios slegia mūsų sąžines. Tegul metinė gavėnios atgaila atskleidžia mūsų protui Kristaus išminties bei meilės gelmes ir padeda mums savo elgesiu sekti Jo darbais.

Nešk jiems Dievo žodį.

Iz 50, 4–9

Velykinis tridienis

29 Susirinkę melstis visada atminkime Atmink

Didysis ketv.

savo Išganymo dieną.

Iš 12, 1–8. 11–14

30 Jei norime būti išaukštinti, turime tapti Apvertimas

Didysis penkt.

31

Didysis šešt.

nuolankūs iki mirties.

Iz 52, 13 – 53, 12

Tikroji galia

Viešpats paliečia mus gailestingumo galia, į Jį atsigręžusiems suteikdamas Ps 118, 1–2. 16–23 naują gyvenimą. VELYKNAKTIS Visus liturginius skaitinius rasite lk.katalikai.lt


PALAIMINTOJO TEOFILIAUS LITANIJA Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison! Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus! Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų! Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų! Šventoji Dvasia, Dieve, pasigailėk mūsų! Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų!

melski už mus!

melski už mus!

Šventoji Marija, Palaimintasis Teofiliau, Švento gyvenimo vyskupe, Dievo Apvaizda pasitikintis kankiny, Ganytojau pagal Kristaus Širdį, Didvyriškasis Evangelijos liudytojau, Drąsusis Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėjau, Aukščiausiojo valiai atsidavęs ganytojau, Ištikimasis Bažnyčios sūnau, Eucharistijos brangintojau, Uolusis Dievo žodžio skelbėjau, Švenčiausiojo Sakramento garbintojau, Pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai skleidėjau, Kristaus Kryžiaus mylėtojau, Jėzaus sekėjau Golgotos kelyje, Pasitikėjimo Dievu mokytojau, Kantrusis Viešpaties tarne, Jėzaus romumo ir nuolankumo atspindy, Dieviškojo gailestingumo apaštale, Švenčiausiosios Mergelės Marijos mylėtojau, Tikėjimo, vilties ir meilės ugdytojau, Persekiojamos Dievo tautos gynėjau, Uolusis misionieriau, Maldos namų statytojau, Dieviškosios liturgijos puoselėtojau, Nepalaužtas tiesos liudytojau,

Laisvasis kaliny, Tėvynės mylėtojau, Iki mirties ištikimas ganytojau, Kunigų broli ir tėve, Šeimos ir gyvybės saugotojau, Vaikų ir jaunimo globėjau, Pašvęstųjų dvasios tėve, Neturto ir paprastumo pavyzdy, Skaistumo ir blaivybės mokytojau, Artimo meilės skatintojau, Ligonių užtarėjau, Vienišųjų ir apleistųjų guodėjau, Viltį praradusiųjų stiprintojau, Kenčiančiųjų globėjau, Džiaugsmo ir vilties skleidėjau, Ištvermės maldoje mokytojau, Pasitikėjimo Dievu skatintojau, Kristaus pergalės liudytojau,

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, atleisk mums, Viešpatie! Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus, Viešpatie! Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų! Melski už mus, palaimintasis Teofiliau! Kad taptume verti Kristaus žadėjimų! Melskimės. Visagali gailestingasis Dieve, suteik mums dvasios tvirtumo, kad garbingu palaimintojo Teofiliaus, vyskupo ir kankinio, pavyzdžiu Tavęs klausytume labiau nei žmonių ir drąsiai išpažintume tikėjimą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Vasario Artuma: apie išlaisvinančią Dvasią, apie žmogaus ir Lietuvos laisvę Švęsdami Valstybės atkūrimo šimtmetį ir tęsdami mūsų pažintį su Šventąja Dvasia, vasario Artumoje bandome pažinti Dvasią, kuri išlaisvina. Ar tikrai dar turime būti iš kažko išlaisvinti? Ar tikėjimas skatina meilę savo gimtajai šaliai? O ką iškovota laisvė bei meilė Tėvynei reiškia jaunimui? Nors skaudu, bet būtina kalbėti ir apie laisvės netekimą, šiandienines vergystes, ypač norint suvokti, kokius pokyčius išgyvename. Tai ir daugiau – vasario Artumoje. Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303)

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma 2018 m. vasaris 2  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos.

Artuma 2018 m. vasaris 2  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos.

Profile for artuma
Advertisement