Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. birželis

6


Šioje žemėje esame svetimšaliai Pabėgėliams ir graikų tautai perdaviau Bažnyčios solidarumą. Su manimi buvo ekumeninis patriarchas Baltramiejus Patriarchas Baltramiejus, popiežius Pranciškus ir arkivyskupas ir Atėnų bei visos Graikijos arkivyskupas Jeronimas; liudiJeronimas Lesbo saloje meta laurų vainikus į jūrą, kurioje jau žuvo tūkstančiai migrantų. 2016 m. balandžio 16 d. jome visų Viešpaties mokinių vienybę meilėje: aplankėme L’Osservatore Romano nuotrauka vieną iš pabėgėlių stovyklų su pabėgėliais iš Irako, Afganistano, Sirijos, Afrikos, daugybės kitų šalių... Pasveikinome apie tris šimtus iš jų, kiekvieną atskirai. Visi trys: patriarchas Baltramiejus, arkivyskupas Jeronimas ir aš. Daug iš jų buvo vaikai, kai kurių tėvai ir draugai mirė, paskendo jūroje. Mačiau tiek skausmo! Ir noriu papasakoti apie jauną vyrą, dar nesulaukusį keturiasdešimties. Jį ir jo du vaikus sutikau vakar. Jis yra musulmonas ir man pasakojo, jog buvo susituokęs su mergina krikščione, mylėjo ir gerbė vienas kitą. Bet šiai moteriai teroristai perpjovė gerklę, nes ji nenorėjo išsižadėti Kristaus ir apleisti savo tikėjimo. Tai – kankinė! Ir vyras taip verkė... Popiežiaus Pranciškaus kreipimasis po „Viešpaties Angelo“ maldos Šv. Petro aikštėje, 2016 04 17

* * *

Aš puikiai suprantu ir žinau, kad, priimant migrantus, reikalingas didžiulis atsakingumas. Vienas šio atsakingumo aspektų – kaip tuos žmones integruoti? Aš visada sakau, kad sienų statymas nieko neišsprendžia. Atsiminkime tą sieną, kuri buvo pastatyta ir nugriauta praėjusiame šimtmetyje. Turime tiesti tiltus. Tačiau tiltus reikia tiesti protingai, reikia dialogo, integracijos. Dėl to ir sakau, kad suprantu tam tikrą baimę. Sienų uždarymas nieko neišspręs, o užsidarymas ilgainiui pakenks ir savo tautai. Tad Europai skubiai reikalingos priėmimo ir integracijos, plėtros ir darbo politikos, ekonominės reformos. Tai ir yra tiltai, kuriuos reikia statyti. Popiežiaus Pranciškaus spaudos konferencija lėktuve grįžtant iš Lesbo salos, 2016 04 17

* * *

Kiekvienas iš jūsų, pabėgėliai, kurie beldžiatės į mūsų duris, savyje turite įspaustą Dievo veidą, esate Kristaus kūnas. Jūsų skausmas ir viltis mums primena, kad visi šioje žemėje esame svetimšaliai ir keleiviai, kitų dosniai priimti, patys to nenusipelnę. Kiekvienas iš jūsų, priversti bėgti iš savo šalies dėl persekiojimų ir karų, suniokotos gamtos, neteisingo žemės išteklių paskirstymo, esate mūsų broliai, su kuriais turime dalytis duona, namais, gyvenimu. Daug kartų jūsų nepriėmė! Atleiskite už mūsų ir mūsų visuomenių abejingumą. Jos bijo keisti savo gyvenimą ir mąstyseną, kurių reikalauja jūsų buvimas. Jus laiko našta, problema, kaina, o jūs gi esate dovana. Jūs esate liudijimas, kad mūsų gerasis ir gailestingasis Dievas gali jūsų kenčiamą blogį ir neteisybę paversti gėriu visiems. Popiežiaus Pranciškaus žinia Romos jėzuitų pagalbos pabėgėliams centrui, mininčiam savo veiklos 35-ąsias metines, 2016 04 19


Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

Violeta MICEVIČIŪTĖ Šventosios Dvasios vardas

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kai svečias į namus...

3

Bažnyčios pulsas

4

Kančia tampa stiprybe

6

Tomas VILUCKAS Visuotinis ortodoksų Susirinkimas

8

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Dievas sergėja svetimtautį

9

Vytautė MACIUKAITĖ Nežinomojo provokacija

10

Antanas SAULAITIS SJ Tie dumblini batai

11

Dalia SAKALAUSKAITĖ-BABRAVIČĖ 13 Imigrantai... Zita VASILIAUSKAITĖ Piktadarystės labirinte

14

Kai žmogus – prekė

16

Svečiuose ir atgal

18

Pabėgėliams neturime nė vieno laisvo kambario

19

Veidu į vaiką

Tėvystės vaisiai

20

Paul LEMOINE Vaikai – geriausi mokytojai

21

Meilės kančios ir sparnai...

22

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Padėti baisiau nei tylėti

22

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Elvyra KUČINSKAITĖ Baimės po skyrybų

24

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Spalio revoliucija

26

Indrė ir Ramūnas AUŠROTAI Kaip atvaizduoti Dievo gailestingumą?

27

Antanas GAILIUS Petras, arba akmuo

29

Akiračiai

Tėvas Jėzaus ir Marijos Stanislovas 30 Sveikata

Mieli Artumos bičiuliai, lietuviškos vasaros pakeleiviai, šios žemės ateiviai, sveiki! Toks pasilabinimas – tai ne poetinio pavasario polėkių pėdsakas, o labai proziškos, net žiaurios kasdienybės akibrokštas, kurį mums primena ne kas kitas, kaip pats popiežius Pranciškus, jo užduota jubiliejinių metų programa – labai konkretūs gailestingumo darbai kūnui ir sielai. Gi kiekvienam jų šiemet Artuma drauge su Jumis iš labai arti bando išdrįsti „pažvelgt į akis“; šįsyk tai darbas kūnui – ateivį priimti, o darbas sielai – pikta darantį sudrausti. Banalesnio už pastarąjį, regis, nė nesugalvotum – jau tiek mums įgrisę ir mes patys kitiems taip nusibodę savo bambėjimais, pamokslavimais: „Kaip tu taip drįsti?!“, „Ką tu sau galvoji?!“, „Liaukis šitaip elgęsis!“ Gal pažįstat bent vieną, kam suveikė tokie stebuklingi paakinimai?! Tuomet ar tai reiškia, kad šis punktas iš popiežiškojo 2x7 gerų darbų sąrašėlio jau beviltiškai pasenęs ir nebegaliojantis?.. Bet atsargiai su galiojimo datom Bažnyčioje: net ir „pasaulio išmintis“ jau išmoko, kad nauja – tai gerai užmiršta sena! Tad pradedu nuo savęs: nors baisuoklis piktadarys mano protingo patarimo ir nepaklausys, bet savo paties nepikta laikysena aš galiu užkirsti kelią bent vienai piktadarystei. Nesąmonė, taip paprasta?! Na, o tas geras darbas kūnui ateivį priimti – prieš keletą metų tai būtų skambėję kaip dar didesnis kuriozas – lyg apie kažkokius ufonautus čia būtų kliedima. Tačiau pastarųjų laikų sociopolitinė situacija pasaulyje stojo tokia, kad net ir mūsų provincijoje tapo aišku – čia apie pabėgėlius, migrantus, juodukus... Iš pradžių išsigandom, paskui pamatėm, kad nelabai kas ir veržias pas mus, po to dar keli politikieriai pasinaudos ta korta priešrinkiminiam bauginimui. O kaip ten iš tiesų su šiuo priesaku – ar jis irgi visiems kitiems, tik ne mums, nes mes ir taip sunkiai gyvenam? Ir štai čia tas mielas popiežius Pranciškus stoja bei sako: „Priartėjus Gailestingumo jubiliejui kreipiuosi į visos Europos parapijas, religines bendruomenes, vienuolynus ir šventoves, kad išreikštų Evangelijos konkretumą ir priimtų po vieną pabėgėlių šeimą. Kreipiuosi į savo brolius Europos vyskupus, tikrus ganytojus, kad savo vyskupijose paremtų šį mano prašymą primindami, kad Gailestingumas yra antras meilės vardas: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Taip pat dvi Vatikano parapijos šiomis dienomis priims dvi pabėgėlių šeimas“. Be to, visai neseniai, grįždamas iš Lesbo salos Graikijoje, kur drauge su broliais ortodoksais lankė pabėgėlius, Pranciškus kelias šeimas irgi pasiėmė su savimi. Tad greta to, kad šitaip veiksmais popiežius patvirtina savo žodžius, tai jo kvietimas priimti po šeimą, o ne kurti didžiulius imigrantų getus, linkusius užsidaryti, manding, ir „pasauliui“ siūlo itin išmintingą modelį, kaip mažiausiai skausmingu būdu priimti ateivius, juos įtraukti, jeigu yra šeima ar bendruomenė, jos neišardyti, o tiesiog priimti. Tik ar išgirdo „pasaulis“? Ar išgirsime mes? Juk jie vis kažkur ten, toli... Betgi mums taip artimi savi svetimi – praeiviai, kaimynai, pakeleiviai...

34

Darius Chmieliauskas

Vanda IBIANSKA Epizodžiukai apie pikta darančiuosius 35

Viršelyje – popiežius Pranciškus sveikinasi su berniuku Moria pabėgėlių stovykloje Lesbo saloje, Graikija, 2016 m. balandžio 16 d. AFP PHOTO / Andrea Bonetti nuotrauka

Vadink mažuoju princu! Gyvenimas kaip senas vynas

Artuma 2016 m. birželis

1


Kronika Kalbos skrynelė

Šventosios Dvasios vardas Tai įvairių gyvenamųjų vietų, valstybių, šalių ir kitų administracinių vienetų, upių, ežerų, kalnų ir įvairių geografinių objektų pavadinimai, kad ir visiems žinomi Aušros Vartai, Žemaičių Kalvarija, Kudirkos Naumiestis, Kazlų Rūda, Ąžuolų Būda, Naujoji Vilnia. Pavyzdžiui, vandenvardžių, taip pat miestų bei miestelių pirmas dėmuo dažniausiai nusako ypatybę – Baltoji Ančia, Juodieji Lakajai, Naujoji Akmenė, Baltoji Vokė, Mažasis Palūkstis (kaimas). Asmenų vardų ar slapyvardžių pirmasis žodis paprastai nurodo kilmę, gyvenamąją vietą ar kt. – Raseinių Magdė, Palangos Juzė arba Lazdynų Pelėda, Pupų Dėdė, Rygiškių Jonas, Sirijos Gira. Taigi, kaip matome, tikrinių vardų, sudėtų iš dviejų žodžių, netrumpiname. O gal tik man neteko matyti tokių santrumpų – P. Juzė ar R. Jonas? Dabar grįžkime prie Šventosios Dvasios. Kas yra Šventoji Dvasia? Atsivertę Katalikų Bažnyčios katekizmą rasime tokį apibrėžimą: „Šventoji Dvasia – toks yra tikrinis vardas Tos, kurią mes garbiname ir šloviname drauge su Tėvu ir Sūnumi. Bažnyčia šį vardą gavo iš Viešpaties ir jį kartoja, krikštydama savo naujuosius vaikus“ (KBK 691). Ir toliau: „Jungdami tuos du žodžius draugėn, Šventasis Raštas, liturgija ir teologinė kalba nusako neišreiškiamą Šventosios Dvasios Asmenį, netapatindami Jo su kitomis žodžių „dvasia“ ir „šventas“ reikšmėmis.“ Tokios tokelės, tai mūsų Viešpaties tikrinis vardas! Tas, kurio tikrai nedera trumpinti ir, kaip esame įpratę, – o gal nepagalvodami, – rašyti Šv. Dvasia. Juk kai kas rytą ir vakarą sakome: „Teesie šventas tavo vardas...“, esame panardinami į giliausią Jo dievystės

Šįkart pakalbėkime apie tikrinius vardus, sudarytus iš dviejų žodžių. O jų, kad ir ne per daugiausia, yra užtektinai.

slėpinį ir mūsų išgelbėjimo vyksmą. Apie Dievo vardo didybę ir galią randame Morkaus evangelijoje. Prisikėlęs Jėzus sakė: „mano vardu jie išvarinės demonus <...> ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks“ (16, 17–18). Štai kokią galią turi šis vardas! Taigi tikrai verta ir išganinga mūsų Viešpaties, Šventosios Dvasios, vardą rašyti taip, kaip ir dera – Šventoji Dvasia. Ir dar. Kad jau užėjo kalba apie santrumpas, jos tinka prie šventųjų ar palaimintųjų asmenų vardų, pavyzdžiui, šv. Antanas ar pal. Jurgis. Mat tais atvejais būdvardžiai „šventasis“ ar „palaimintasis“ nusako tikrinio vardo ypatybę. Tačiau kai kurie sutrumpinimai atrodo kurioziškai. Man asmeniškai akį ir širdį rėžia tokie užrašymai: Švč. M. Marijos litanija ar Švč. Trejybės bažnyčia. Ne klaida. Taip sutaupome popieriaus ir laiko, bet ne per daugiausia, tik tiek, kiek jo reikia dar keliems kompiuterio klaviatūros klavišams spustelėti. Bet, kita vertus, kurgi tu, bėdinas žmogau, skubi? Ar ne į tos pačios Švenčiausiosios Trejybės glėbį? Violeta MICEVIČIŪTĖ

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 6 (317) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt. Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas. Užsakymo Nr. 207134, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

2

Artuma 2016 m. birželis

2016 m. mūsų leidyklos tęstiniam projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 13 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas


Kronika Liturgijos katechezė

Birželio liturginiai skaitiniai

1 T Šv. Justinas, kankinys

2 Tim 1, 1–3. 6–12; Ps 123; Mk 12, 18–27

Kai svečias į namus...

2 K Šv. Marcelinas ir Petras, kankiniai

2 Tim 2, 8–15; Ps 25; Mk 12, 28b–34

3 P ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS

Ez 34, 11–16; Ps 23; Rom 5, 5b–11; Lk 15, 3–7 4 Š Nekaltoji Švč. Mergelės Marijos Širdis Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51 5 S X EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) 1 Kar 17, 17–24; Ps 30; Gal 1, 11–19; Lk 7, 11–17 Tėvo diena 6 P Šv. Norbertas, vyskupas 1 Kar 17, 1–6; Ps 121; Mt 5, 1–12 7 A 1 Kar 17, 7–16; Ps 4; Mt 5, 13–16 8 T 1 Kar 18, 20–39; Ps 16; Mt 5, 17–19 9 K Šv. Efremas, diakonas, Bažnyčios mokytojas 1 Kar 18, 41–46; Ps 65; Mt 5, 20–26 10 P 1 Kar 19, 9a. 11–16; Ps 27; Mt 5, 27–32 11 Š Šv. Barnabas, apaštalas Apd 11, 21b–26; 13, 1–3; Ps 98; Mt 10, 7–13 12 S XI EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) 2 Sam 12, 7–10. 13; Ps 32; Gal 2, 16. 19–21; Lk 7, 36 – 8, 3 13 P Šv. Antanas Paduvietis, kun., Bažnyčios m. 1 Kar 21, 1–16; Ps 5; Mt 5, 38–42 14 A 1 Kar 21, 17–29; Ps 51; Mt 5, 43–48 15 T 2 Kar 2, 1. 6–14; Ps 31; Mt 6, 1–6. 16–18 16 K Sir 48, 1–14; Ps 97; Mt 6, 7–15 17 P 2 Kar 11, 1–4. 9–18. 20; Ps 132; Mt 6, 19–23 18 Š 2 Kr 24, 17–25; Ps 89; Mt 6, 24–34 19 S XII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Zch 12, 10–11; Ps 63; Gal 3, 26–29; Lk 9, 18–24 20 P 2 Kar 17, 5–8. 13–15a. 18; Ps 60; Mt 7, 1–5 21 A Šv. Aloyzas Gonzaga, vienuolis 2 Kar 19, 9b–11. 14–21. 31–35a. 36; Ps 48; Mt 7, 6. 12–14 22 T Šv. Paulinas Nolietis, vyskupas; šv. Jonas Fišeris, vysk., ir Tomas Moras, kankiniai 2 Kar 22, 8–13; 23, 1–3; Ps 119; Mt 7, 15–20 23 K 2 Kar 24, 8–17; Ps 79; Mt 7, 21–29 24 P ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS Iz 49, 1–6; Ps 139; Apd 13, 22–26; Lk 1, 57–66. 80 25 Š Rd 2, 2. 10–14. 18–19; Ps 74; Mt 8, 5–17 26 S XIII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) 1 Kar 19, 16b. 19–21; Ps 16; Gal 5, 1. 13–18; Lk 9, 51–62 27 P Šv. Kirilas Aleksandrietis, vysk., Bažnyčios m. Am 2, 6–10. 13–16; Ps 50; Mt 8, 18–22 28 A Šv. Ireniejus, vyskupas, kankinys Am 3, 1–8; 4, 11–12; Ps 5; Mt 8, 23–27 29 T ŠV. PETRAS IR PAULIUS, APAŠTALAI Apd 12, 1–11; Ps 34; 2 Tim 4, 6–8. 17–18; Mt 16, 13–19 30 K Pirmieji šventieji Romos Bažnyčios kankiniai Am 7, 10–17; Ps 19; Mt 9, 1–8 Popiežiaus intencijos birželiui:

Bažnyčios – kad senyvo amžiaus, atsidūrę visuomenės užribyje ir vieniši žmonės turėtų, taip pat ir dideliuose miestuose, progų bendrauti ir sulaukti solidarumo; misijų – kad seminarijų auklėtiniai, novicijai ir novicijos sutiktų Evangelijos džiaugsmu gyvenančių ugdytojų, kurie išmintingai juos ruoštų jų misijai.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS „Broli, sese, praktikuok svetingumą, žinodamas, kad Dievas ateina pas tave kaip keliautojas. Kiekvienas svečias, pasiekęs bendruomenę, tebūna priimtas kaip pats Kristus. Visus priimsi su pagarba ir paprastumu, tačiau taip pat ir jautriai, bei stengsiesi tikėti, kad juose yra Kristus. Svetingumas nėra atsitiktinė tarnystė, bet tarnavimas pasaulyje, atliekamas Kristaus vardu“, – rašoma Bozė (Italija) vienuolyno reguloje. Šioje bendruomenėje per metus apsilanko apie 15 tūkst. svečių. Ir čia traukia ne vien tikintys katalikai. Įsivaizduoju, kaip gyvena ši gausi ekumeninė vyrų ir moterų vienuolių bendruomenė, įkurta 1963  m., su tokiais būriais svečių. Vienuoliai siekia gyventi pagal Kristaus mokymą. Taigi svetingumas čia suvokiamas kaip elementarus krikščioniškumas. Krikščionis ir svetingumas paprasčiausiai neatskiriami. Svetingumo kultūros reikia mokytis, joje augti. O pradėti turbūt reikėtų nuo kasvakarinėn sąžinės peržvalgon įtrauktino klausimo, ar atpažinau Kristų svetyje, kiekviename sutiktajame ir tame, su kuriuo bendravau (kad ir telefonu), kaip Jam patarnavau. Kai popiežius Pranciškus pakvietė Bažnyčią atsiversti ir bažnyčias-muitines paversti bažnyčiomis-svetingais namais, prisiminiau savo buvusį studentą, zakristijoje valdiškai šaltai priiminėjantį parapijiečių pinigines aukas nepadėkojant, nepasiteiraujant, kaip gyvena, nepažvelgiant į atėjusįjį. Tada buvo nesmagu, o šiandien gėda. Gėda dėl nesvetingumo. Jo trūkumas pastebimas bažnyčiose, kuriose nepasirūpinama vietomis atsisėsti gausiems maldininkams (juk yra kėdės), kai šoninėse navose sėdintieji net per iškilmes nemato, kas vyksta prie altoriaus (jau išrasti televizoriai), kai nepasiūloma giesmių tekstų, kai prastai veikia įgarsinimas, kai kunigai ir skaitovai kalba tarsi sau, kai laukiama, kad nutiltų giesmininkai, o kunigas pagaliau pasakytų „Amen“. Gal būtų galima pasvajoti apie svetingumo tarnystę mūsų bažnyčiose? Ar

galėtų parapijos atstovas savanoris kiekvieną atėjusįjį pasitikti prie durų, maloniai pasveikinti, painformuoti, nurodyti, kur sėstis, o gal net palydėti į jam skirtą vietą? Ar galėtų kunigai, užbaigę Mišias, dar ir atsisveikinti su tikinčiaisiais prie durų ir juos pakalbinti? Esu matęs tokių stebuklų. Ar galėtų tikintieji jaustis bažnyčiose kaip namuose? Pasijusti ne svečiais, bet šeimininkais? Įsiklausykime: čia tikinčiųjų sambūrio namai. Ir Kristus pažadėjo būti drauge jiems susirinkus, tame pačiame jų susirinkime... Ar galėtų tikintieji neatsigręžti, kai sugirgžda durys, neapkalbėti netinkamai besielgiančio, bet mandagiai paaiškinti, pasiūlyti skarą pečiams ar kojoms prisidengti (kaip Maltoje), jaukiai priimti atsisėsti šalia, pasitraukiant gilyn į suolą, nors smagiau likti „iš krašto“? Neiškeikti jaunuolio, nežinančio, jog patalpose dera būti be kepurės? Piktai neišvadinti bedieviais, kai ne klūpima, o sėdima? Dar kelios mintys iš regulos: „Šiandieninis vienuolis, kuris trokšta tobulintis dieviškojo artumo mene, turi sugebėti atpažinti Kristaus veidą svetyje. Didžiame susitikimo su kitu slėpinyje turim pamatyti Jį, pasislėpusį, bet tikrai esantį kiekviename žmoguje, net ir subjaurotame blogio ar sužalotame ydų. Svetingumo tarnystė apima priėmimą, išklausymą, kito kitoniškumo perėmimą ir jo pristatymą Viešpačiui per užtarimą, paguodą bandomiems, solidarumą su apleistaisiais.“

Artuma 2016 m. birželis

3


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Rūpinimasis žmogumi

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotrauka / R. Dačkus

Gegužės 6–8 d. Vilniuje vykęs svarbiausias Jubiliejinių metų renginys – nacionalinis Gailestingumo kongresas  – sulaukė garbingo svečio  – popiežiaus atstovo ir Šventojo Sosto valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino. Nors kardinolo vizitas Lietuvoje daugiausia sietas tik su kongresu (baigiamųjų kongreso šv. Mišių dalyviai turėjo progos išgirsti kardinolo Parolino homiliją), ne mažiau svarbi ir vizito valstybinė reikšmė. Kaip „Mažajai studijai“ sakė Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė, vizitas reiškia jau nebe Lietuvos kaip valstybės pripažinimą, bet, kad Šventasis Sostas žino, kas rūpi Lietuvai: tai susirūpinimas savo saugumu, esamos pasaulio santvarkos stabilumu, tokie iššūkiai kaip migracija ir pabėgėliai. Neatsitiktinai vienas iš vizito taškų buvo apsilankymas NATO oro policijos bazėje Zokniuose (o trumpa viešnagė pas pranciškonus Kryžių kalno vienuolyne atgaivino prisiminimus apie Jono Pauliaus II kelionę po Lietuvą). Kiti kardinolo vizito maršrutai – susitikimas su prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo rūmai, nepriklausomybės gynimo memorialas su barikadomis, Genocido muziejus ir vainiko padėjimas prie paminklo Laisvės gynėjų atminimui, taip pat vieša paskaita apie Šventojo Sosto diplomatiją Vilniaus universiteto akademinei bendruomenei Šv. Jonų bažnyčioje – rodo, kad tai buvo ne protokolinis, o turininis vizitas, kaip pats kardinolas per baigiamąsias Mišias sakė  – „vizitas pirmtako, atėjusio pra4

Artuma 2016 m. birželis

minti kelio tam, kuris turi ateiti“. Kaip žinome, prezidentė pakvietė popiežių Pranciškų atvykti į Lietuvą, nes popiežius yra tas asmuo, kurio kalbėjimas ir liudijimas yra reikalingi ne tik krikščionių bendruomenėms, bet visai visuomenei. Tačiau, pasak dr. Vaišvilaitės, būtų naivu tikėtis, kad Pranciškus atvyks švęsti kokios nors Lietuvai svarbios sukakties. „Popiežius nėra vaza, kuri ateina ir atsistoja ant mūsų minėjimų stalo. Jei jis čia bus, tai ne todėl, kad mes čia ką nors gražiai atšvęsime. Ir labai gali būti, kad ne viską, ką jis pasakys, bus malonu girdėti“, – sakė ambasadorė. Po vizito Lietuvoje kardinolas Parolinas išvyko į Estiją ir Latviją. Globalaus masto iššūkiai atsispindi JAV komisijos Tarptautinės religijos laisvės klausimais paskelbtoje ataskaitoje, kuri rodo, jog per praėjusius metus religijos laisvės padėtis visame pasaulyje pablogėjo. Ataskaitoje atskleidžiami religijos laisvės pažeidimai daugiau kaip 30 šalių, tarp jų Kinijoje, Sudane, Šiaurės Korėjoje, Nigerijoje, Pakistane, Irake bei Sirijoje. O „Islamo valstybės“ elgesys su jazidais, krikščionimis, musulmonais šiitais ir sunitais (nesilaikančiais teroristų pripažįstamos islamo interpretacijos) ataskaitoje vadinamas „mėginimu genocido būdu išnaikinti juos“ Irake bei Sirijoje. Nepaisant prognozių, kad krikščionių Irake per artimiausius penkerius metus nebeliks, Irako chaldėjų arkivyskupas Yousifas Mirkis sako tikįs, kad Dievas galiausiai išsaugos krikščionybę

jo gimtinėje. „Kai mūsų tikėjimas pasiekia ribą, net ir mirties tašką, visada įvyksta Dievo įsikišimas, nutinka kas nors stebuklinga“, – sakė ganytojas. Valdant Sadamui Huseinui, krikščionių skaičius Irake siekė arti pusantro milijono, tačiau šiuo metu dėl „Islamo valstybės“ siautėjimo jų tėra likę 260–300 tūkst. Globalus pasaulinės politikos suvokimas ir žmogiškojo dėmens išskyrimas skatina Vatikaną imtis konkrečių priemonių pabėgėlių ir migrantų krizei spręsti. Vatikanas finansuos darbo vietų kūrimo programą Irako pabėgėliams Jordanijoje, kur glaudžiasi beveik 1,5 mln. asmenų iš Irako ir Sirijos. Pernai Milane vykusios Pasaulinės parodos lankytojai Vatikano paviljonui paaukojo daugiau kaip 130 tūkst. eurų, kurie bus skirti Jordanijos Caritui ir naujoms darbo vietoms žemės ūkio bei maisto pramonėje kurti. Žmogiškojo dėmens suvokimas įkvėpė ir popiežių Pranciškų pasakyti garsiąją kalbą apie Europos svajonę, atsiimant Karolio Didžiojo premiją už Europos vienybės skatinimą (2013  m. šiuo garbingu apdovanojimu buvo pagerbta ir Lietuvos Respublikos prezidentė). „Svajoju apie Europą, kurioje būti migrantu nėra nusikaltimas, bet kaip tik paskatinimas didesnio įsipareigojimo padėti stokojantiems. Svajoju apie Europą, kur jauni žmonės gali gyventi paprastą gyvenimą, matydami, kad santuoka ir vaikai yra džiaugsmas, o ne našta, nes nėra stabilių, gerai apmokamų darbų“, – kalbėjo Pranciškus, gegužės 6 d. Vatikane atsiimdamas per Šeštines teikiamą Vokietijos miesto Acheno įsteigtą premiją. O kadangi gyvename socialinės žiniasklaidos laikais, kai kurie popiežiaus Pranciškaus pasisakymai, nuvilniję tinklais, sulaukia itin toli siekiančių interpretacijų, todėl Šventojo Sosto spaudos atstovui tenka skelbti tolesnio turinio patikslinimus. „Popiežius Pranciškus tikrai nesirengia įvesti moterų diakonystės šventimų ir tikrai nekalbėjo apie moterų kunigystę“, – gegužės 13 d. pranešė kun. Federico Lombardi. Rūta TUMĖNAITĖ


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Džiaugsmas dangui ir žemei

Evaldo Lasio nuotrauka

„Kvieskime Šventąją Dvasią, kad padarytų mus Dievo gailestingumo įrankiais. Ta malda turi tapti veiksmu. Gailestingumas, arba misericordia; miseria ir cor – vargas ir širdis. Tai žmogaus vargas, kuris prisiliečia prie Dievo širdies ir yra jos perkeistas. Misericordia – gailestingumas – negali apsiriboti tik išmaldos dalijimu. Turi būti perkeista širdis – davėjo ir gavėjo, <...> kad mūsų širdys pradėtų gyventi gailestingumo nuostata“, – sakė arkivyskupas Gintaras Grušas pirmąjį Sekminių devyndienio vakarą, Vilniaus arkikatedroje pradėdamas „malonės metą šiais malonės metais“ – gegužės 6–8 d.

vykusį nacionalinį Gailestingumo kongresą. Jo rengėjai – Vilniaus arkivyskupija bei Vyskupų Konferencija kartu su visų vyskupijų koordinatoriais  – kvietė švęsti kongresą kaip tikėjimo bendrystę, apkabinančią visą Lietuvą. Ypatingą savo artumą mums tomis dienomis parodė popiežius Pranciškus, perduodamas palaiminimą per Vatikano valstybės sekretorių kardinolą Pietro Paroliną, ne tik dalyvavusį kongreso iškilmėse, bet ir pasėjusį viltį sulaukti Šventojo Tėvo mūsų krašte. Jubiliejinių metų Geroji naujiena apie Dievo gailestingumą jau pirmąjį kongreso vakarą iš arkikatedros pasklido per 600 jaunųjų savanorių tarnystę, nenutrūkstamą vienuolių maldą už kongresą bei žmonių intencijomis, per programas miesto erdvėse. Viena jų  – „Gailestingumas mieste“ – išsiliejo judesio, dainos ir šokio impresija „Gyvenimo eskizai“, krikščioniškų grupių šlovinimu bei liu-

dijimais bažnyčiose, spektakliu „Lučė“ Karininkų ramovėje; į miesto ritmą įsilieta sakraliniu šokiu rotušėje, o ten, kur ses. Faustinai Dievas dovanojo savo Veido šviesą, kviesta keliauti piligriminiu „Gailestingumo keliu“; sutemas senamiestyje nušvietė evangelizacinė „Šviesa naktyje“ su gatvės praeivių užkalbinimu. Šeštadienio rytmetį dešimtyje Vilniaus bažnyčių, Pal.  Mykolo Sopočkos hospise, Bažnytinio paveldo muziejuje, Katalikų mokslo akademijoje, Vilniaus universitete ir kt. surengta bemaž 50 susitikimų su daugiau kaip 30 žinomų dvasininkų, vienuolių, sutuoktinių, psichologų, visuomenės veikėjų, taip pat svečių iš Lenkijos. Susitikimuose dalytasi apie šiandienos dvasines žaizdas pavienio žmogaus, šeimos ir visuomenės gyvenime, žvelgta į visa gydantį šaltinį – Dievo gailestingumą, kad jame būtų ieškoma jėgų kurti ne išoriškai, bet giliai krikščioniškų vertybių persmelktą gyvenimą, kad krikščionys būtų visuomenės raugas ir siela. „Bažnyčia po atviru dangumi“ popiet tapusi Katedros aikštė kvietė į asmeninį susitikimą su Dievu prie Gailestingojo Jėzaus atvaizdo originalo  – Sutaikinimo pamaldose atlikti asmeninę sąžinės peržvalgą pagal popiežių Pranciškų ir išpažintį čia pat, aikštėje, patarnaujant bemaž 200 Lietuvos kunigų. „Tai džiaugsmas dangui, tai džiaugsmas Bažnyčiai“, – vėliau šv. Mišiose sakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, iš širdies ragindamas sugrįžti prie Jėzaus, nerūstaujančio ir nenurimstančio laukti kiekvieno žmogaus sugrįžimo. „Gyvenimas yra dovana, ir Jėzus yra tas gyvenimas“, – koncerte „Aš čia!“ drąsiai liudijo 2014 m. konkurso „Italijos balsas“ nugalėtoja, jauna vienuolė Cristina Scuccia, o Kristaus šviesa tą vakarą

miestui ir žmonių širdims iš naujo buvo įžiebta nuo Velykų žvakės. Kristaus Žengimo į dangų sekmadienį, gegužės 8-ąją, atrodė, tarsi dangus būtų atsivėręs, o pats Gailestingasis Viešpats per savo atvaizdą tūkstantinius nacionalinio kongreso dalyvius iš visos Lietuvos išvedęs į žygį nuo Nepriklausomybės aikštės Gedimino prospektu į Katedros aikštę. Kelyje naujai nuskambėjo Kristaus kalno palaiminimai visiems šių laikų alkstantiems, trokštantiems ar kitaip stokojantiems, visiems, kurie, kaip ir Jis, su vargšo dvasia priima Tėvo ir kitų gailestingumą. „Neleiskime šiems ypatingojo Jubiliejaus metams praeiti neįsileidus į širdį jų pagrindinės žinios ir jos neįgyvendinus. Atverkime savo širdis Dievo gailestingumui ir siekime Jo atleidimo. Skatinkime atlaidumą ir susitaikymą savo namuose, mokyklose, darbovietėse ir bendruomenėse. Kaip gerasis samarietis, tapkime jautresni kitų fiziniams ir dvasiniams poreikiams, savo tikėjimą konkrečiai reikšdami gerais darbais“, – su kongreso malonėmis grįžti į kasdienybę ragino kulminacinei iškilmių liturgijai vadovavęs kardinolas Parolinas, o bendruomeniniais maldavimais lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, rusų ir kitomis kalbomis, kaip vieno mylinčio Tėvo apkabinti vaikai, Jo gailestingumo meldė įvairių tautybių Lietuvos krikščionys. Gegužės 4–8  d. Kaune vyko ekumeninė tarptautinė RELaY konferencija „Misionieriaus apsisprendimas“. Joje 200  krikščionių lyderių iš 20-ies Europos valstybių sėmėsi mokinystės džiaugsmo, naujo Šventosios Dvasios įkvėpimo savo maldai ir veikimui. Gegužės pabaigoje Kaune dėkota Dievui už arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus 25-erius vyskupystės ir arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo 25-erius kunigystės metus. Popiežius Pranciškus gegužės 20-ąją vėl nudžiugino Lietuvą – vyskupą Liną Vodopjanovą  OFM paskyrė naujuoju Panevėžio ordinaru. Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2016 m. birželis

5


Kančia tampa stiprybe

Silvijos Knezekytės nuotraukos

Kronika

tines klišes: pastatome paminklą, surengiame minėjimą. O gal turėtume kaip hebrajai – pasakoti savo istoriją, idant pasakojimas taptų gydančiu, išlaisvinančiu? Ir jūsų tyrime kalbama – tie, kurie šeimoje pasakojo savo istoriją, ir patys labiau išsilaisvino, ir perdavė tai kitoms kartoms. – Viena vertus, simbolika yra svarbi. Reikia iškilmingumo, simbolinių ritualų ir ženklų. Bet darydami tyrimą pamatėme, kad Lietuvoje nemokame šių datų minėti visavertiškai. Tyrėme didelę grupę, tarp jų ir Sausio 13-osios aukas, kurios arba pačios pripažintos nukentėjusiomis, arba yra netekusios artimųjų. Akivaizdžiai pamatėme, kad šie žmonės labai blogai jaučiasi psichologiškai, o viena didžiausių nuoskaudų yra ta, kad mato, jog jais naudojasi: nėra tikro dėmesio, nuoširdumo bendraujant su jais, tik artėjant Sausio 13-ajai sulaukia kvietimo į Seimą, po to – jų vėl kaip nebuvę. Vadinasi, kažkas negerai mums, kad pagrindiniai mūsų naujojo laiko herojai jaučia tokių nuoskaudų. Kažko svarbaus nepadarome. Galbūt trūksta domėjimosi tomis istorijomis ar jų pasakojimo?

Prieš 75 metus, 1941 m. birželio 14-ąją, pirmieji gyvuliniai vagonai, perpildyti vaikų, jaunų, senų žmonių, pajudėjo į Sibirą. Taip buvo „paminėtos“ sovietų kariuomenės įžengimo į Lietuvą ir šalies okupacijos, truksiančios pusę amžiaus, pirmosios metinės. Per tą laiką tauta patyrė daug sunkių traumų, jų padarinius jaučiame iki šiol. Pastaraisiais metais daugėja pastangų permąstyti šį istorijos etapą ir jo poveikį mums. Kalbamės su psichologe prof. habil. dr. Danute GAILIENE, neseniai įgyvendinto okupacijos ir trėmimų padarinius tyrusio projekto „Sunkių traumų ir socialinių transformacijų psichologiniai padariniai ir jų įveika“ (jį galite rasti internete), vadove. – Ar verta praėjus 75 metams nuo trėmimų pradžios ir jau 25 laisvos visuomenės gyvenimo metams prisiminti ir minėti skausmingas datas? Gal turėtume užmiršti praeitį ir gyventi šiandiena? – Reikia minėti ir dar ilgai reikės, nes traumos padariniai, jei apie ją nekalbėsi ir nesistengsi jos įveikti, gali būti ilgalaikiai ir sunkūs, persiduoti į antrą ir trečią kartą. Trauma – ne sloga, savaime neišnyks. Jei tikiesi, kad palauksi šiek tiek ir viskas praeis, taip nebus. Visuomenės lygmeniu tai reiškia, kad ji deformuota, pilna kultūrinių kompleksų. Tai pasireiškia nepakantumu, dviveidiškumu, agresijos priepuoliais. Gerai, kad dabar Lietuvoje išsakoma įvairių požiūrių, bet kartu matome, kad palietus skaudesnę temą viešumoje kyla gana nebrandžių reakcijų. Vieni sako teiginius ir pateikia tyrinėjimus, o kiti isteriškai šaukia. Riksmai rodo, kad bijome, kad yra tabu temų. Juk žmogus savo gyvenimą nuolat permąsto, tai kodėl negalime permąstyti bendros mūsų istorijos? Čia, mano nuomone, reiškiasi nebrandumo ženklai. Brandus žmogus ramesnis, nes žino, kad gyvenimas įvairus, jis pats ir geras, ir blogas, kiti žmonės taip pat. Panašiai ir visuomenė – būdama brandi, t. y. išsigydžiusi, gali aptarti ir įveikti prieštaringumus ir sužeidimus. Žiūrint iš traumų psichologijos, minėti tokias skausmingas datas tiesiog privaloma. Pripažinimas yra vienas iš svarbiausių traumos įveikos būdų. Minėdami tremtis ir kitas skaudžias sukaktis, visų pirma nukentėjusiems parodome, kad tai svarbu: jūsų kančios nėra mums nereikšmingos; mes pripažįstame, kad tikrai jums tai teko iškentėti, ir tai vertiname kaip kančią; tai svarbus mūsų gyvenimo etapas. – Kaip pripažinimas turėtų vykti, kad būtų ne liguistas, bet vestų į gijimą? Dažnai sukaktis minime pagal sovie6

Artuma 2016 m. birželis

– Kiek išgyvenant traumas ir jų perdavimą ar gijimą svarbi šeima? – Artimoji aplinka yra labai svarbi atrama. Pagal trauminės patirties kiekį labiausiai traumuota grupė yra buvę politiniai kaliniai ir partizanai, tačiau jų psichologinė būklė nėra pati blogiausia. Vadinasi, yra tarpiniai, traumos poveikį silpninantys veiksniai. Vienas svarbiausių jiems padėjusių veiksnių – to paties likimo žmonės. Sovietmečiu jie buvo izoliuoti, daug kas bijojo su jais šnekėtis, tai jie glaudėsi vieni prie kitų. Antras įdomus dalykas, pasimatęs iš tyrimų – esminės vertybės ir pasidaro svarbiausios. Jiems buvo labai svarbus tikėjimas į Dievą, moralinio pranašumo jausmas (kankintojai neteisūs, o aš teisus). Paradoksalu, tačiau tyrimas parodė, kad represijų patirtis šeimoje prognozuoja geresnę psichologinę savijautą antroje ir ypač trečioje kartoje. Sovietų ir nacių represijas patyrusieji, jų vaikai ir ypač vaikaičiai šiandien yra psichologiškai stipresni ir turi daugiau optimizmo negu jų nepatyrusieji. Negalime drąsiai pasakyti kodėl, bet keli dalykai, atrodo, yra aiškūs. Šeimos perdavė savo tvirtybę, nes buvo tvirtesnės. Juk represuoti buvo geriausieji. Represuotųjų grupėje skyrybų daug mažiau negu kitose, ir kiti rodikliai, susiję


Kronika

su šeima ir solidarumu, daug geresni. Tyrimas parodė, kad blogiausiai jaučiasi tie, kurie nežino savo šeimos istorijos. Kaip kalbėti apie tokią patirtį? Nebūtinai tai turi būti širdį draskantis pokalbis. Pavyzdžiui, buvusių partizanų vaikaičiai sako: „Senelis amžinai su humoru pasakodavo istorijų iš kalėjimo, mes mirdavome juokais.“ Šeimos stiprybė ir yra ta, kad jie turi tokį senelį, žino, ką sovietai jam darė, žino, kas jie yra. Atrodo, kad žinojimas, kas esi, labai svarbus asmens tapatumui, o turėti tapatumą – tai būti stipriam. Žinoma, galbūt svarbu čia ir tai, kad jie dabar yra laimėtojai. Tačiau žinia, kad nebūtinai yra progresija – t. y. kuo daugiau traumų, tuo blogiau, tuo silpnesni vaikai ir tuo viskas nykiau, – labai viltinga. Kančia tampa stiprybe. – Vadinasi, represuotos šeimos kentėjo fiziškai, bet psichologiškai liko stipresnės ir vaikams savo gyvenimu perdavė sveikesnę patirtį? – Manau, taip. Tiesa, žmogus gali būti silpnesnės sveikatos, nervingas, bet jis kitaip stiprybę rodo – gal yra itin sąžiningas, tikintis. Julius Sasnauskas, vienas paskutinių politinių kalinių Lietuvoje, sako: „Aukos – tai jūs, o ne mes. Tai kas, kad mus kažkur ištrėmė, bet mes visada buvome laisvi ir likome laisvi, o jūs patys nežinote, kas esate, sumaitoti ir tiek...“ Grįžusieji iš tremčių rašė: „Kaip mes nustebome, kai grįžę radome žmones per 10 metų taip pasikeitusius, įbaugintus, dviveidžius.“ Dauguma nebuvo kovotojai. Išgyventi reikėjo, iš čia dviguba moralė, dviveidystė, viena valdžiai, kita šeimai, – žinom tą realybę (Petras Dirgėla labai taikliai vartojo terminą nusklembtas protas). O apie save sugrįžusieji iš tremties dažnai sako: „Mums nebereikėjo prisitaikyti, mes nebeturėjome ko prarasti.“ Tokia vidinė stiprybė gali išlikti ir, pasirodo, gali būti perduodama. – Kaip kurti savo gyvenimą, kad sovietmečio padariniai po kitų 25  metų būtų mažiau arba visai nebejaučiami? – Svarbu kalbėti. Džiugu, kad vis daugiau rašoma tomis temomis, atsiranda vis daugiau studijų. Tai vienas ženklų, kad sveikstame kaip visuomenė. Uždaryti, užrakinti arba nubrėžti storą brūkšnį – ne išeitis. Žmonių jausmų, atminties ir visuomenės procesų taip nesuvaldysi. – Ar mūsų tremties patirtis gali padėti mums priimti kitus ištremtuosius – imigrantus? Be to, katalikams iškyla savotiška problema: viena vertus, Bažnyčios ir popiežiaus pozicija yra labai aiški, kita vertus, dalis tautiškai nusiteikusių tam stipriai priešinasi. – Kai žmonės nepaliaudami aiškina apie kažin ar egzistuojančias baisybes, dažnai iš savo vidaus projektuoja arba piktumą, arba fantazijas. Taip yra ir šiuo atveju. Iš tiesų manau, kad tai brandumo egzaminas, iššūkis suderinti tikrą krikščionišką laikyseną su labai realistišku situacijos vertinimu. Tai ne taip lengva. Man patiko kardinolo Audrio Juozo Bačkio žodžiai: „Ką jūs šnekate apie integraciją? Aš pats esu emigrantas. Lietuviai glau-

džiasi prie lietuvių, sirai glausis prie sirų, jie norės kalbėti savo kalba.“ Žinome, kad kai kurie į Ameriką emigravę lietuviai angliškai taip ir neišmoko, nes jautėsi atvažiavę laikinai. Ką tai reiškė tos visuomenės požiūriu: jie su mumis nenori turėti nieko bendro? Mes bėgome, atlikome prašytojų vaidmenį. Kai kur mums buvo gerai, kai kur blogai, bet buvome to labai reikalingi. Manau, kad pirmiausia reikia prisiversti laikyti atvirą širdį ir protą. Nežinome, kaip bus. Tai ir yra iššūkis. – Artėja Tėvo diena; jūsų tyrimas parodo ir tėvo autoriteto svarbą. – Taip, tai dar vienas iš tyrimo atradimų – tėvo svarba Lietuvoje. Santykis su tėvu yra svarbus, lemiantis ateitį veiksnys. Tėvo gali nebūti fiziškai, bet gaApie save sugrįžusieji li nebūti ir psichologišiš tremties dažnai kai – kai jis nebendrauja, nemoka kalbėtis, nemasako: „Mums no, kad to reikia. Tanebereikėjo prisitaikyti, da nėra santykio. Kodėl mes nebeturėjome tai galima sieti su okupacijomis? Juk tuomet ko prarasti.“ ir uždraudė kalbėti, ką jauti. Viskas pavojinga, kontroliuojama, reikia slapstytis. Tai paveikė žmones, – vieni nuėjo į darbą, kiti į tylėjimą. Ir taip su vaikais nebuvo bendraujama, neparodoma, kaip būna, kai ką nors jauti, ar iš viso žmogus ką nors jaučia (neva vyrai tai iš viso nieko neturi jausti). Tada vyrai pradeda ieškoti pakaitalų. Be to, ką moterys darė sovietmečiu? Jos ir paėmė visus keturis kampus. O ką daryti? Tėvas galėjo nusišalinti, o kur benusišalins motina? – Bet ką daryti, kad tai keistųsi? – Gyvenimas tuo ir įdomus, kad kol bėdoji, žiūrėk, jau kažkas pasikeitė. Visus tuos 25 metus vis buvo kažkokių problemų. Bet dabar kai pažvelgi – mes visiškai nebe tie, šalis visiškai nebe ta. Besirūpinant ir eina gyvenimas. Kol šnekame apie vyrų vaidmenį, kad jie nukentėję, šeimoje jų nėra, pažiūrėkite, kokie sąjūdžiai vyksta  – tėvų kongreso pirmininkas vyras, jauni tėčiai masiškai eina tėvystės atostogų, niekas nebesistebi, kai tėvas sako: „Negaliu, man reikia eiti namo“; net nepajutom, kada tai įvyko. Mentalitetas jau kitas. Ir sykiu to per mažai. Reikia ir kalbėti, ir tokiomis žiniomis dalytis, ir patiems žmonėms rūpintis savo psichologiniu išprusimu bei kultūra. Negalvokime: „Na, kada gi tai bus?“ Jau yra! – Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį ir viltį. Kalbino Darius CHMIELIAUSKAS Artuma 2016 m. birželis

7


Kronika

Visuotinis ortodoksų Susirinkimas: kas ir kaip? Tomas VILUCKAS Šiemet broliai ir sesės ortodoksai (dar kitaip – stačiatikiai) Sekmines (birželio 19 d.) švęs ypatingai – Kretos saloje Graikijoje prasidės visų ortodoksų Bažnyčių Susirinkimas. Panašaus Susirinkimo ortodoksų pasaulis neturėjo daugiau nei tūkstantį metų. Paskutiniu Visuotiniu Susirinkimu ortodoksai laiko 787 m. vykusį Nikėjos II Susirinkimą. Nors kai kas teigia, kad Susirinkimas Kretoje pretenduoja tapti aštuntuoju Visuotiniu Susirinkimu, Bažnyčių vadovai vengia tokių epitetų, o Maskvos patriarchato atstovas tokius palyginimus net pavadino „nekorektiškais“ (mat tam, kad Susirinkimas taptų visuotinis, jo nutarimus turi pripažinti visa Bažnyčia). Toks atsargumas visai suprantamas, nes šis Susirinkimas nepriims jokių dogmatinių, liturginių ar kanoninių nutarimų. Jo pagrindinis leitmotyvas turėtų tapti ortodoksiškos tapatybės nūdienos pasaulyje apmąstymas. Ortodoksija susiduria su nemenkais iššūkiais. Viena vertus, Rusijoje, Rumunijoje ar Bulgarijoje matoma ryškių ortodoksijos atgimimo ženklų. Kita vertus, sekuliarizacija yra rimtas pavojus toms ortodoksiškos kultūros šalims, kurios įeina į Europos Sąjungos sudėtį. Rusijos ir Serbijos Bažnyčios yra itin glaudžiai susijusios su valdžia, ir tai daro jas pasiduodančias politinei įtakai. Tačiau didžiausia problema yra ortodoksiškų Bažnyčių padėtis Artimuosiuose Rytuose, kur islamiškojo fundamentalizmo banga baigia jas sunaikinti. Sušaukti šį Susirinkimą buvo nelengva. Nesileisdami į istorines peripetijas turėtume pasakyti, kad nors tokiam Susirinkimui vykti pagrindinė kliūtis XX  a. buvo komunistinė santvarka, 8

Artuma 2016 m. birželis

vėliau karas Balkanuose, tačiau didelę reikšmę turi ir Ortodoksų Bažnyčios sandara. Bažnyčią sudaro 15 viena nuo kitos nepriklausomų Bažnyčių, vadinamųjų autokefalijų (gr. autos  – pats, kephale  – galva). Jų vadovai patriarchai pagal šios Bažnyčios tradiciją yra lygūs. Ortodoksija neturi vieno valdymo centro, kaip katalikai turi Romos popiežių, tačiau galime išskirti tris „galios“ centrus. Pirmiausia, šių Bažnyčių vadovai yra išrikiuoti į garbės eilę, vadinamąjį diptichą, giedamą per liturgiją. Pirmasis diptiche  – Konstantinopolio patriarchas, kuris ir pirmininkaus šiam Susirinkimui, ir yra primus inter pares (pirmas tarp lygių) tarp patriarchų. Jo įtaka remiasi istorija ir tradicija. Todėl šis Susirinkimas turėjo vykti Stambule (Konstantinopolyje), tačiau, paaštrėjus Rusijos ir Turkijos santykiams, Maskvos patriarchas Kirilas paprašė pakeisti sinodo vietą. Nenuostabu, kad ja tapo Graikija, esanti šiuolaikinės ortodoksijos teologijos, liturgijos ir dvasingumo centru. Na, o Maskvos patriarchatas vienija daugiausia ortodoksų tikinčiųjų pasaulyje. Akivaizdu, kad pasiekti susitarimą ir dėl paties Susirinkimo, ir dėl jo darbotvarkės buvo sunku. Suderinti 15 autokefalijų interesus gali tik Šventoji Dvasia; kad Ji veikia, liudija paties Susirinkimo, kuris įvyks, kad ir kokios būtų kliūtys, faktas. Laukia nelengvas kelias, tai liudija ir aplinkybė, jog antai Gruzijos Bažnyčia grasina nepasirašyti dokumento dėl ekumenizmo, nes jis at-

rodo jai pernelyg atitolęs nuo ortodoksijos pagrindų. Nepaisant to, Susirinkimas bus tikrai reprezentatyvus. Jame dalyvaus visų 15 autokefalinių Bažnyčių vadovai ir juos lydintys 300 vyskupų, apie šimtas jų patarėjų, taip pat iškilūs ortodoksų pasauliečiai ir broliškų Bažnyčių atstovai. Šiame susirinkime iš viso tikimasi apie 500 dalyvių. Jie turės gvildenti aštuonias temas  – diasporos, autonomijos, kalendoriaus, santuokos, pasninko, santykių su kitais krikščionimis, ekumenizmo, ortodoksų indėlio į taiką, laisvę, lygybę. Svarbu pasakyti, kad sprendimai bus priimami ne balsų dauguma, bet konsensuso būdu, t. y. jei kuri nors Bažnyčia nesutiks su baigiamuoju dokumentu, jis ir nebus priimtas. Kuo šis Susirinkimas svarbus mums, katalikams? Per paskutinius metus popiežius Pranciškus buvo atskirai susitikęs su visų trijų įtakingiausių patriarchatų  – Konstantinopolio, Atėnų ir Maskvos  – patriarchais ir su jais pasirašė bendras deklaracijas. Tai reiškia, kad tam tikras judėjimas galutinės vienybės link tampa vis labiau įmanomas. Galima tikėtis, kad po šio Susirinkimo ekumeninis dialogas su ortodoksija taps paprastesnis, nes ortodoksų Bažnyčia turėtų įgauti vieningą dialogo poziciją su katalikais. Vilkimės, kad ji bus atviresnė bendrystės dvasiai. Broliškai melskime apstaus Šventosios Dvasios išliejimo seseriškai Ortodoksų Bažnyčiai.


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie gailestingumo darbus

Dievas sergėja svetimtautį Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

„Argi mano palapinės vyrai nesistebėjo: ‘Kas nėra buvęs pamaitintas mėsa!’ Ateivis nepraleido nakties lauke, keleiviui buvo atviros mano durys“ (Job 31, 31–32). Šventasis Raštas atskiria svetimšalius, kurie priklauso svetimoms tautoms, nuo svetimšalių, kurie yra laikomi priešais. Pirmuosius, tik tam tikrą laiką gyvenančius svetimame krašte, vadina nokrî. Dažniausiai jie pakeleiviai ir naudojasi Izraelio tautos svetingumu, tačiau Įstatymas jų nesaugo (plg. Įst 15, 3; 23, 21). Svetimtaučius, nuolat gyvenančius svetimame krašte, vadina gēr. Jie nėra vietos gyventojai, tačiau juos kas nors sieja su tuo kraštu. Izraelitai, prisimindami, kad patys kažkada buvo svetimšaliai Egipte (Iš 22, 20; 23, 9), į ateivius žvelgė daugiau nei kaip į nokrî (Pr 18, 2–8; Ts 19, 20; 2 Kar 4, 8). Vietiniai privalėjo juos mylėti kaip save pačius (Kun 19, 34), nes Dievas sergėja svetimtautį (Įst 10, 18), globoti panašiai, kaip globoja vargšus ir stokojančius (Kun 19, 10; 23, 22). Taigi Dievas svetimšaliams nustatė teisinį statusą, panašų į pačių izraelitų (Įst 1, 16; Kun 20, 2). Jeigu jie būdavo apipjaustyti, leisdavo jiems dalyvauti Perėjimo (Velykų) šventėje (Iš 12, 48), švęsti šabą (Iš 20, 10) ir pasninkauti Permaldavimo dieną (Kun 16, 29). Pranašo Ezechielio laikais (VI a. pr. Kr.) asimiliacijos procesas taip pasistūmėjo, kad žeme leista naudotis izraelitams kartu su ateiviais, kuriems Izraelyje gimė vaikų (Ez 47, 22). Po sugrįžimo iš Babilonijos nelaisvės pastebimas tam tikras judėjimas, siekiantis at(si)skyrimo. Svetimtautis (gēr) privalėjo priimti judaizmą, kitaip jam grėsė būti atskirtam nuo bendruomenės (Neh 10, 31; Ezd 9; 10). Asimiliacijos procesas turėjo tęstis. Kai svetimšalio sūnus prisiartindavo prie Viešpaties ir ištikimai laikydavosi Įstatymo, Dievas priimdavo jį į savo šventyklą taip pat, kaip ir kiekvieną izraelitą (Iz 56, 6–7). Beje, Izraelio vykdoma laipsniška asimiliacija prisidėjo prie krikščioniškojo universalizmo parengimo. Kanaano žemė buvo pažadėta Abraomui ir jo palikuonims (Pr 12, 7), bet tikrasis jos savininkas, kaip ir anksčiau, yra Viešpats Dievas. Izraelis – Dievo svetimšalis – yra vienintelis įnamis (Kun 25, 23). Izraelitas žino, kad nieko jam iš Dievo nepriklauso, ir trokšta būti tik Jo svečias (plg. Ps 15). Jis gerai supranta, kad visų pirma yra svetimšalis, keleivis, kaip ir visi jo protėviai (Ps 39, 13; 1 Met 29, 15). Būdamas keliauninkas ir turėdamas ome-

nyje, kad jo gyvenimas žemėje yra laikinas, jis prašo Dievo, kad ateitų į pagalbą (Ps 119, 19). Šaltinyje Q (vienas iš pradinių Mato ir Luko evangelijų šaltinių, apimančių Jėzaus posakius, kuriuos abu evangelistai pridėjo prie medžiagos, paimtos iš Morkaus evangelijos) sužinome, kad Dievo piligrimai buvo vargingi (Q 10, 4). Kelionėje svetimšaliams (gr. ksénos) buvo privaloma duoti maisto (Q 10, 7; plg. Mt 10, 42), jie turėjo tiktai vieną drabužį (plg. Mk 6, 9), rizikavo prarasti gyvybę (Q 12, 4–7), kai kada būdavo uždaromi į kalėjimus (Q 12, 11). Apie troškulį, alkį, kalėjimą, šaltį bei drabužių stoką kalba ir apaštalas Paulius, pasakodamas apie savo apaštalavimo vargus (1 Kor 4, 11; 2 Kor 6, 4; 11, 23–27). „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina“ (Lk 10, 16), – sako Jėzus, susitapatindamas su tokiais piligrimais. Vienas seniausių krikščionybės dokumentų Didachė, arba Dvylikos apaštalų mokslas, mokė, kad keliaujantis ir Gerąją Naujieną skelbiantis mokytojas turi būti priimtas „kaip pats Viešpats“ (11, 1). Taip Evangelijos adresatai, girdėdami apie mažiausius Kristaus brolius, galėjo sieti juos su Dievo piligrimais. Galbūt tai buvo ne vienareikšmiškas nurodymas, bet paraginimas, kuris ir nulėmė tokią interpretaciją.

Apsireiškimas ant Sinajaus. Iliustracija iš Moravijos Hagados, 1737 m.

Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai (Žyd 11, 13).

Artuma 2016 m. birželis

9


Didelės ir mažos kryžkelės

Nežinomojo provokacija Vytautė MACIUKAITĖ Viduramžių krikščioniškoje Europoje piligrimystė ir keliaujančio priėmimas buvo glaudžiai tarpusavyje susiję ir savaime suprantami. Per Europą praūžę marai, neturtas vertė žmones jausti solidarumą ir vieni kitiems padėti. Krikščioniškas tikėjimas vaidino labai svarbų vaidmenį visuomenėje. Šalia piligrimystės vietų kūrėsi bažnyčios, vienuolynai, kad žmonės galėtų apsistoti. Ne veltui Benediktas Nursietis Montekasino kalne įkūrė pirmąjį vienuolyną; benediktinų ordinas vėliau plačiai išplito, ir vienas pagrindinių jo reikalavimų buvo svetingumas.

Kitas Mąstant apie ateivio priėmimą, visų pirma mintys krypsta į Kaune gimusį žydų kilmės prancūziškai rašiusį filosofą Emanuelį Leviną. Jo filosofijos ašis – Kitas, kuris yra radikaliai kitoks nei Aš. Iki tol filosofija buvo daugiau ar mažiau ontologija, kurioje buvo ieškoma tiesos. Tik tokie filosofai kaip Martinas Buberis, Franzas Rosenzweigas pakreipė ją santykio link, o Søreno Kierkegaardo ir vėliau Martino Heideggerio dėka ji tapo labiau egzistencialistiška, neatsiejama nuo laiko plotmės. Šios abi filosofijos kryptys darė įtaką Levinui. Būtent jis kalbėjo apie tai, jog kol ieškome tik tiesos kaip proto ir dalyko atitikmens, tol esame įkalinti vien savyje, savo solipsizme (lot. solo ipso  – tik aš) ir egoizme. Tiesa išties yra kažkas daugiau nei tik tam tikras atitikimas. Panašiai kaip tikėjimas pranoksta gryną logiką ir protą, nors jų ir nepažeidžia, taip ir tiesos paieškose, įsiterpus santykiui su kitu žmogumi, gryną logiką tenka pamiršti. Meilė yra ne tik tikėjimo, bet ir pažinimo forma. Tai reiškia, kad meilė pažinimo objektą apšviečia taip, kad dėl jos šis tampa pažinus. Pagal Leviną, mes nuolat esame kelyje į Kitą. Tas Kitas niekada netaps toks savas, kad prarastų savo svetimumą ir mūsų kelionė tuo, t. y. grįžimu į save, pasibaigtų. Ši kelionė nepanaši į apskritimą, kaip Odisėjo kelionė į Troją ir atgal į Itakę pas savo žmoną Penelopę, ir kur kas labiau primena tiesę. Kaip 10

Artuma 2016 m. birželis

tik tokia trajektorija Abraomas keliavo į Pažadėtąją žemę neatsigręždamas atgal. Taip mums prieš akis iškyla kažkas nuolatinai nauja ir neleidžia mums sustoti vienoje savo raidos stadijoje.

Svetimumas ir atsitiktinumas Ateivis nėra tas, pas kurį mes ateiname – jis tas, kuris iš ateities ateina pas mus. Šį žmogų pasirinkome ne mes – tai jis mus pasirinko. Greičiausiai jis mus pasirinko ne dėl mūsų teigiamų savybių, tokių kaip graži išvaizda ar puikus charakteris, o tiesiog atsitiktinai. Daugeliu atvejų jis net nesidomi, kas mes tokie, nes jam svarbi tik priimančiojo pagalba. Ateivis gali būti mūsų tautietis, bet gali būti ir svetimšalis, mokantis mūsų kalbą

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

ar jos nemokantis. Kuo svetimesnis sutinkamas žmogus, tuo didesnis bendravimo iššūkis laukia mūsų. Štai gailestingasis samarietis padėjo visiškai svetimam sužeistam žmogui, kurį eidamas pro šalį aptiko gulintį kelio pakrašty. Per pagalbą sužeistasis tapo jam artimas, nors tam tikro svetimumo ir liko: mes nesužinome jo vardo, nepaaiškėja jo tapatybė. Galbūt ateivio priėmimas yra tik švelnesnė priešo meilės pakopa. Ateivis nėra tas žmogus, kuris turi priešingą nei mūsų nuomonę, ar žmogus, kuris yra sukėlęs mums skausmo ir dėl to turėtume jam atleisti ir net jį mylėti. Ateivis yra nepažįstamasis. Dažniausiai nežinome, nei kas jis toks, nei kurią akimirką pasirodys. Nežinome ir to, kada tiksliai išeis ir ar jį dar pamatysime.

Tiltas į nepažįstamą Dievą Taigi ateivio atvykimas visuomet susijęs su tam tikru netikėtumu. Tai mus nustebina, priverčia gyventi nežinant, ko galime tikėtis, ugdo kantrybę, ištvermę, pasitikėjimą, kelia nuostabą ir susižavėjimą. Nežinome, ko mums laukti ir ar apskritai kažko laukti. Gali būti, kad daug ateivių praeina pro šalį, bet jie nieko nepakeičia mūsų gyvenime. Jeigu dirbame viešbutyje, maitinimo įstaigoje, mus aplanko daugybė įvairiausių žmonių, bet nė vienas nepajėgia nustebinti. Galime nuolat susidurti su netikėtumais ir kaip tik dėl to nuolatiniai netikėtumai gali tapti rutina. Kol galiausiai po daugelio metų ateis vienas svečias ir apvers mūsų gyvenimą aukštyn kojomis kaip tik tuo metu, kai to mažiausiai tikėsimės. Atsiverdami nepažįstamiems žmonėms, kartu su jais leisdamiesi į nežinomus įvykius ir staigmenas, galiausiai atsiveriame ir labiausiai nepažįstamam Dievui. Dievas yra kur kas kitoniškesnis už patį svetimiausią žmogų. Jis yra absoliučiai paprastas, todėl šv. Tomas Akvinietis Jį vadino grynu Vieniu. Mes pa-


Didelės ir mažos kryžkelės

žįstame tik Daugį ir stengiamės pažinti, patirti kuo daugiau, kol galop mūsų smegenys susistemina gautą informaciją ir ją apdoroja, t. y. padaro ją vieningą. Pamažu iš gautų žinių susiformuoja tam tikra, nors ir netobula, visuma. Taip keliais žingsniais priartėjame prie to tobulo Vienio, kurio visi taip ilgimės. Tai susiję su kančia, nes atsivėrimas griauna susikurtus stereotipus, ištraukia mus iš netikro saugumo, tiesiog mus išlaisvina. Susidurdami su svetimumu ir tapdami svetimi patys sau, turime tikrą progą susitapatinti su Dievu. Taigi ir ateivio priėmimas yra ne tikslas savaime: tai ir priemonė aukščiausiam tikslui pasiekti – priimti absoliučiai svetimą ir nepažįstamą Dievą, kurį senovės graikų filosofas Anaksimandras vadino Apeironu, t. y. Begaliniu, neturinčiu ribų. Nors dabartiniais laikais, kitaip nei viduramžiais, nėra tiek daug piligrimų ir tokios didelės priklausomybės nuo kitų žmonių gaunant nakvynę (už bet kokią paslaugą dažniausiai patys galime susimokėti), vis dėlto kitokiu būdu susiduriame su nepažįstamaisiais. Dabar galime sau leisti keliauti, per dieną sutikti daugiau žmonių, nei kažkada anksčiau žmonės sutikdavo per visą gyvenimą, turime internetą, telefonus, mokame ne vieną kalbą ir bendraujame su visu pasauliu, bet mūsų bendravimas tapo labiau paviršutiniškas, o gyvenimas  – labiau anonimiškas. Todėl šių dienų iššūkis yra ne tiek priimti ateivius ar pakeleivius į savo namus, bet įsileisti į savo širdis tuos nepažįstamuosius, kurie yra aplink mus ir šalia mūsų. Taip nutiesime tiltus, atversime kelius į savo vidų ir labiausiai nepažįstamam Dievui.

Tie dumblini batai Antanas SAULAITIS SJ Šešiolikmetis grįžtu iš kitame mieste gyvenančių draugų. Tą naktį prasidėjo baisus potvynis, upė nešė triaukščius medinius gyvenamuosius namus. Jokio susisiekimo. Norisi skubiai namo užmiestyje, kitapus upės; galbūt pasiseks geležinkelio tiltu iš kalnagūbrio vienoj pusėj slėnio į namų kalnyną, tik 10 km kelionė. Randu perėją apsemtą, neprieinamą. Taigi atgal. Per upę malūnsparniu kelia ligonius ir sužeistuosius; pėstiesiems tik pavakary leido keliauti potvynio dumblu išklotomis gatvėmis. Permirkę batai aplipę ruda koše it klijais. Jau sutemus bendraklasio tėvai priima į namus, – iš dumblinų batų tiesiai lovytėn. Naktį ateina pažiūrėti, iš kur sklinda ištirpusių šiukšlių ir naftos smarvė. Po 10 metų su jėzuitų gimnazijos mokiniais iškylaujame kalnuose; po trijų nakties iš stovyklavietės keliaujame į uolų viršūnę saulėtekio laukti. Lyja, po pusketvirtos valandos kelio aplink tik tiršti debesys. O sekmadienis, Kristaus Karaliaus šventė – tiktų bažnyčion, gi netoli, trys–keturios valandos. Žinoma, į Mišias pavėluojam. Dumblini batai, šlapia apranga. Patyliukais susėdame į paskutinius suolus, – netrukdysime priekiniuose susibūrusiems parapijiečiams. Taip džiaugiamės galėdami šventę tinkamai švęsti. Po Tėve mūsų maldos – ramybės palinkėjimas. Anksčiau dėl doro elgesio bažnyčioje neatsisukę į jaunimo bruzdėjimą, dabar per tuščių suolų tarpą įtariai, be šypsnio, net nepamodami žvelgia į kažkokius peršlapusius, sušalusius, murzinai susivėlusius laukinius. Po pamaldų lauke susipažįstame, maloniai pabendraujame, atsiperka klaikiu vos netapęs susitikimas. Po 20 metų lankau lietuvius Amazonijos pakraštyje. Laišku jau pranešta, po keliolikos valandų kelionės autobusu, rytą atsiradęs namuose, nieko nerandu. Vaikštinėju po miestą, bažnyčias, čiabuvių muziejų, kas valandą kitą vis užsukdamas prie lietuvių šeimos namų. Temsta, nei žinios, nei nakvynės. Žinoma, tokiais atvejais labai padeda angelai sargai, kuriuos, kaip moko popiežius Pranciškus, atsakydamas į vaikų klausimus, turi kiekvienas, net blogas žmogus. Iš kaimyninio namo išeina vyriškis, pakviečia vidun. Lenkų kilmės. Vakarienei paruošia sriubos, „nes lietuviai mėgsta kopūstus“. Pusiaunaktį grįžta lietuviai, tačiau jau lovytėje pas kaimynus – pagal Jėzaus mokymą reikia likti tuose pačiuose namuose, nesikilnoti, o laukti be galo laukto malonaus bendravimo kitą dieną, gi tik kas penkerius metus susitinkame. Po 30 metų dalyvauju susitikime su lietuvių šeima, ištremta į Sibirą, išleista iš sovietijos pas gimines JAV. Maloniai šeimai priklauso ir gražiai lietuviškai kalbanti jauna korėjietė, maža likusi beglobė Sibire, iš Korėjos ištremtos šeimos. Ne tik kalba – šeimyniškais ryšiais spindi visas jų savitarpio bendravimas. Po dvigubai tiek metų Lietuvoje, Europoje ir kituose žemynuose labai gyvi karo, bado, sausrų, sukilimų, gamtos nelaimių pabėgėlių, Artuma 2016 m. birželis

11


Didelės ir mažos kryžkelės

imigrantų globa ir priėmimas į savo tarpą. Jų kojas ir apavą kaip lipnus molis apsunkina skriauda, smurtas, neteisingumas, netektys, baimė, atsakomybė už saviškius, rūpesčiai dėl tėvynės. Kai kurie linkę atokiau nuo atvykstančiųjų laikytis. Mokslininkai aiškina, kad JAV (gal ir kitose šalyse) svajojama turėti nuosavą namą su dideliu kiemu vaikams saugiai žaisti ir tvora erdvei tarp kaimynų pažymėti. Kitur kitokia dvasia. Afrikoje irgi nori didelio aptverto kiemo – kad galėtų kuo daugiau žmonių į namus susikviesti.

statysi sąlygų, neapribosi veikimo, nesulaikysi Apvaizdos. Visai laisvą, žmonių neišreikalautą ar nesuplanuotą dievišką prisilietimą vaizduoja čiaudėjimas, kurio neužvesi kaip žiovulio. Ištinka netikėtai, kaip ir Dievo veikimas, kada dievybė panorės ir nuspręs žmogų pakalbinti, įkvėpti. Tokį supratimą liudija ir aplinkinių atliepas „į sveikatą“ arba (angliškai) „Telaimina Dievas“. Atvirumą laisvam Dievo veikimui liudija pirmykščių ir kai kurių kitų ryžtas būti svetingiems. Svečias gali ateiti nelauktas, nepatogiu metu, netinkamomis aplinkybėmis, nepalankiomis sąlygomis. Kaip ir Dievo kvietimas, Šventosios Dvasios gūsis, šviesaus žingsnio paskata. Atviri vartai, atviros durys – atvirumą, jautrumą dievybei ar dievybėms liudijantis ženklas. Krikščionys sako: „Svečias į namus – Dievas į namus“ arba „Atėjo svečias, atėjo Kristus“, nepridėdami: „Ant kryžiaus jį!“ Šventraščio žinovai spėlioja, kad apaštalo Jono tradicijos bendruomenėse, dar nenusistovėjus vėlesnėms apeigoms, įsitraukiantys nauji krikščionys galėjo būti krikštijami ne tais keliais dabartiniais lašais – jiems būdavo nuplaunamos gyvenimo kelionėje dulkėmis apneštos kojos, kad galėtų švarūs žengti tarp mokinių paskui Viešpatį. Evangelijos pasakojimuose apie Jėzų svečiai priimami labai praktišku svetingo vaišingumo veiksmu – kojų nuplovimu. Kaip jaukiai turėjo jaustis nauji krikščionys, priimami ne kažkokiu autokratiniu būdu it mažamečiai, o kaip lygiaverčiai žemės bendrakeleiviai, dosnios Dievo malonės vedami neturtėliai. Marijos Stanulytės nuotrauka

Ramiojo vandenyno salyne bei pakraštyje svetingumas įgimtas ir išlaikytas. Beglobį vaiką iš karto paima į šeimą ar šeimyną. Užklysta koks senelis – be tardymo priimamas į namus: lova, maistas, bendrystė. Maždaug trečią dieną apdairiai kalbina, kaip čia atsiradęs, kur link keliaująs ar ko ieškąs. Bičiulio lietuvio šeima, užauginusi keturis sūnus, svajojanti apie ramesnį gyvenimą, staiga ima globoti be tėvų likusį penkerių metų berniuką. Visas gyvenimas aukštyn kojom. Kitaip neišeina – jie augo ir gyvena svetingame Ramiojo vandenyno žiede. Legendinis yra karštose ir šaltose dykumose gyvenančių paprastų žmonių vaišingumas. Pirmykščiai žmonės, kurių palikuonys yra ir lietuviai, turi kelis ženklus, išreiškiančius, kaip jie suvokia dievybės bendravimą su žmonėmis. Mat dievams ar Dievui nenu-

NAUJOS „KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIŲ“ KNYGOS

Kažkoks neišsemiamas slėpinys yra šalia esančių (ir mūsų pačių) dumblinomis ar dulkėtomis kojomis apibūdinimas – „lygiaverčiai žemės bendrakeleiviai“ (labai popiežiškas pranciškiškas pasakymas). Vargų apsunkintos kojos Lietuvoje nesvetimos.

Vyskupas KallistosWare, Dioklėjos metropolitas JĖZAUS MALDA Sherif Girgis, Ryan T. Anderson, Robert P. George KAS YRA SANTUOKA? Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

12

Artuma 2016 m. birželis


Didelės ir mažos kryžkelės

Imigrantai... Dažniausiai užduodami klausimai Marijos Stanulytės nuotrauka

„Rūpinkitės savo vargšais, o ne tais imigrantais“, „Mūsų pensininkai skursta, o jie gauna tūkstantines išmokas“, „Jie nenori čia likti, tik laukia progos išvažiuoti į turtingesnes šalis“, – tokių ir kitokių priekaištų sulaukia Vilniaus arkivyskupijos Caritas, besirūpinantis į Lietuvą atvykstančiųjų integracija. Nors Užsieniečių integracijos programa veikia jau beveik 20 metų, ypatingo dėmesio šie žmonės sulaukė prasidėjus ISIS grupuotės siautėjimų ir pilietinio karo Sirijoje sukeltai pabėgėlių krizei. Pabėgėlius priimanti visuomenė dažnai mato ne konkrečius žmones, o statistiką, nesibaigiantį srautą ir vertina jį kaip grėsmę savo saugumui, tikėjimui, laisvei ir vertybėms. Šis nerimas sužeidžia ne tik ieškančius prieglobsčio mūsų šalyje, bet ir mus pačius, nes tampame riboti ir išsigandę, greiti pamiršti savo tautos praeitį, patirtis ir gautą pagalbą. Vienas dažniausių priekaištų mums – kad savus žmones iškeitėme į „tuos atėjūnus“. Mes neskirstome žmonių į „juos“ ir „mus“, tiesiog matome tuos, kuriems reikia pagalbos. Gyvename globaliame pasaulyje, ir posakis „svetimo skausmo nebūna“ – aktualus kaip niekada. Naivu tikėtis, kad tai, kas vyksta pasaulyje, mūsų nepasieks. Nesprendžiamos socialinės problemos neišnyksta. Jos plečiasi ir kaupiasi tol, kol išsilieja nevaldomu, visus paliečiančiu srautu. Gera, kad atsiranda norinčiųjų padėti. Sulaukiame ne vien nepalankių komentarų, bet ir pasiūlymų savanoriauti, mokyti, bendrauti, įdarbinti atvykėlius. Irakiečiai, vieni pirmųjų mūsų iniciatyva perkelti į Lietuvą, čia gyvena jau 10 mėnesių. Nors viešojoje erdvėje sklando nerimas, jie sako, kad lietuviai yra malonūs ir draugiški, kad mūsų šalyje jaučiasi gerai (tai tik įrodo, kad stereotipai gajūs ir nerimo daugiau tol, kol nėra asmeninio susitikimo su atvykusiais ir Lietuvoje besikuriančiais žmonėmis). Kai kurie jų jau dirba, vaikai baigia pirmuosius mokslo metus; vienos šeimos tėtis, deja, jau atgulė amžinojo poilsio Lietuvoje. Ir liūdna, ir džiugu, tačiau bū-

tent taip vyksta šių žmonių integracija, kaip tik šitaip kuriasi saitai su Lietuva. Išmokos atvykėliams piktina ir priešina visuomenę. Daug kam įstrigo, kad atvykėliai gaus keletą kartų didesnes išmokas, nei gauna mūsų senjorai ar minimumą uždirbantys gyventojai. Nuo tada, kai ši žinia buvo paskelbta, daug kas pasikeitė, ir tie pokyčiai nebūtinai buvo geri. Vienam atvykėliui šiuo metu skiriama 204 eurų, porai – 306, o trijų asmenų šeimai – 408 eurų išmoka. Po pusmečio šios sumos sumažėja perpus. Turėkime omenyje, kad tie žmonės atvyko iš kito pasaulio krašto ir mūsų šalyje neturi draugų, artimųjų, šeimos narių, kurie prireikus padėtų jiems pinigais ar kaime augintomis daržovėmis. Suprantamas visą gyvenimą nugyvenusių Lietuvoje ir dirbusių jos labui žmonių apmaudas, jog kažkas atvykęs gali gauti tiek pat ar net daugiau. Suprantamas ir atvykusių šeimų nusivylimas, nes juk palikus viską, ką užgyvenai, ir išvažiavus į nepažįstamą šalį, nesinori joje balansuoti ant tokios pat išgyvenimo ribos, tik jau ne dėl karo, o dėl skurdo. Tuomet atvykėliai ima reikšti nepasitenkinimą gyvenimo sąlygomis, o lietuvius šis nepasitenkinimas piktina ir net žeidžia. Juk reikia sutikti, kad 400 eurų per mėnesį šeimai pragyventi yra labai mažai. Tokių pinigų per mažai lietuvių, irakiečių, sirų ar bet kurios kitos tautybės šeimai pragyventi Lietuvoje. Skurdui pasmerkdami pabėgėlius, niekaip neišspręsime pažeidžiamų mūsų žmonių situacijos,

o tik dar labiau padidinsime skurstančiųjų skaičių. Paradoksalu, tačiau tie, kurie kartais nenori, kad pabėgėliai čia atvažiuotų, pyksta ir tuomet, kai šie išvažiuoja, nes juos žeidžia mintis, kad kažkam Lietuva gali būti per prasta. Ekonominiai argumentai sprendžiant, ar kurtis naujoje šalyje, žinoma, yra svarbūs, ir mes, šalis, iš kurios kasmet emigruoja tūkstančiai, tai tikrai suprantame. Tačiau kalbant apie pabėgėlius, svarbūs ne tik ekonominiai, bet ir integracijos argumentai. Žmogus negali įeiti pro uždarytas duris; taip pat negali ir integruotis į uždarą bei gynybišką visuomenę. Integracija visuomet yra dvipusis procesas: vieni nori ir stengiasi įsilieti, kiti atsiveria ir priima. Per siaura būtų manyti, jog nepasilikusieji Lietuvoje yra „ekonominiai“ migrantai, kuriems čia nepakako pinigų. Dažniausiai šie žmonės išvyksta ieškoti ne pinigų, bet atvirumo, tolerancijos ir galimybių. Jei integruojama sėkmingai – daugėja ir pinigų, nes įsidarbinimas arba nuosavo verslo pradžia yra vienas integracijos rodiklių. Labiausiai baimę mažina ir mitus griauna susitikimas, gyva pažintis su konkrečiu, „pabėgėliu“, „musulmonu“, „kitataučiu“ vadinamu žmogumi. Linkiu drąsos ir tokių susitikimų, nes jų metu svarbiausi dalykai iš tiesų tampa svarbiausi. Dalia SAKALAUSKAITĖ-BABRAVIČĖ, Vilniaus arkivyskupijos Caritas

Artuma 2016 m. birželis

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Piktadaryst Ė s labirinte Zita VASILIAUSKAITĖ Tačiau kartais toks nuvertinimas, aštri kritika gali pakirsti žmogaus pasitikėjimą savimi priimant svarbius gyvenimo sprendimus, pvz., pastūmėti jį atsisakyti norimų studijų universitete ar nebekovoti su asmenine yda ir t. t. Taigi kartais mūsų klaidos kitų žmonių gyvenimams gali būti lemtingos. Toks suvokimas padeda mums būti atidesniems aplinkiniams ir neteisinti savo nederamų poelgių. Kita vertus, tokiose situacijose labai pagelbėtų šalia esantis geranoriškai nusiteikęs žmogus, kuris padėtų mums numatyti blogus elgesio su artimu padarinius. Visada pravartu ir mums patiems labiau įsigilinti į įvairias gyvenimo situacijas, kad mažiau savo elgesiu darytume pikta kitiems, ir pagelbėti kitiems tai padaryti. Tačiau viena labiausiai paplitusių piktadarystės priežasčių yra egoizmas. Egoistas savo poreikius, situacines reikmes iškelia aukščiau už kitų, net artimų žmonių, interesus. Negana to – siekia savo tikslų, dažnai sąmoningai ar nesąmoningai nepaisydamas kitų žmonių gerovės. Tam tikru atžvilgiu visi gimstame egoistais. Juk kūdikis neišgyventų, jei verksmu nekovotų už savo fizinį išlikimą, taip pranešdamas aplinkiniams, kad nori valgyti, miegoti ir t. t. Tačiau augdamas ir tinkamai ugdomas vaikas atranda, kad pasaulis egzistuoja ne tik jam ir jo poreikiams bei vis didėjantiems norams tenkinti. Atsakingai auklėjamas vaikas mokosi siekti savo interesų, atsižvelgdamas ir į aplinkinius. Antai, vaikas nenori eiti į darželį, nes ten reikia laikytis griežtesnės tvarkos. Tačiau jei tokiam vaikui tėvai sugeba su meile, supratimu ir pagarba paaiškinti, kad darželį lankyti svarbu dėl visos šeimos (tai vaikui savotiškas darbas), tai mažylis nugalės savo nenorą. Juk antraip kažkuris iš tėvų turėtų likti su juo namuose... ir neiti į darbą. Taip vaikas pamažu mokosi suprasti gyvenimą, atsižvelgti į artimų, mylimų, o vėliau ir į kitų aplinkinių poreikius, interesus ir derintis prie jų, kartais net aukodamas ir savuosius. Deja, jei tėvai myli vaiką aklai, suprasdami meilę kaip visų vaiko įgeidžių tenkinimą, neišvengiamai užaugins egoistą, nenorintį ir negebantį atsižvelgti į aplinkinius, net ir į pačius tėvus. Dėl tokio ugdymo išaugs egoistiška asmenybė, turinti primityvią pasaulėžiūrą, pagal kurią savo tikslų galima siekti bet kokia kaina, visos priemonės yra tinkamos, net jei tai būtų „pikto darymas“ aplinkiniams.

Pikta darome dėl labai įvairių priežasčių. Vienos iš jų yra susijusios su netinkamu auklėjimu vaikystėje, kitos – su aplinkybėmis. Kartais patys darome piktų darbų artimui, dažnai tampame ir tokių darbų liudytojais. Todėl beveik kiekvienam svarbus klausimas – o ką aš galiu nuveikti, kad sumažinčiau šį blogį?

Piktadarystės mūsų aplinkoje Pikto mūsų aplinkoje apsčiau, nei įsivaizduojame. Štai paauglys, nesugebantis valdyti neigiamų emocijų, jas išlieja suniokodamas eismo tvarkaraščius autobusų stotelėje. Pagyvenusių ir pasiligojusių tėvų suaugę pasiturintys sūnus ar dukra nesirūpina jais, nes esą labai užsiėmę verslu. Prekyvietėje mums „įkiša“ nekokybišką prekę, o sumokame kaip už gerą... Ir taip – pasaka be pabaigos. Kodėl dažniausiai taip elgiamasi? Viena iš pikto elgesio priežasčių – žmogaus pyktis ant viso pasaulio. Deja, neretai atsitinka taip, kad vaikystėje žmogus negauna pakankamai tėvų dėmesio, meilės, su juo elgiamasi nepagarbiai, o kartais ir žiauriai. Toks asmuo sukaupia tiek nuoskaudų, kad vienintelė galimybė jas išreikšti būna tik suvesti sąskaitas su pasauliu jam kenkiant. Jis „atkuria teisingumą“ sąmoningai ar nesąmoningai elgdamasis netinkamai ir lyg sakydamas, kad „jei man blogai, tai kodėl turi būti kitiems gerai?“ Toks piktavališkumas labai skaudus todėl, kad žmogus ne ieško būdų įveikti tą giluminį pyktį, sužeidimą, bet lieja jį savo aplinkoje. Kai kurie ieško išeities (juk kokia kančia gyventi su tokia nuostata žvelgiant į pasaulį) kreipdamiesi į kunigus, psichologus, dalyvaudami įvairiose vidinio išgydymo praktikose ir pan. Tokius žmones galime sveikinti ir visokeriopai palaikyti. Kitiems verta priminti, kad pats žmogus yra atsakingas už savo elgesį ir savo gyvenimo kokybę, todėl, kad ir kokiomis nepalankiomis aplinkybėmis teko augti, nereikia pasiduoti, juolab kad yra jau minėtų išeičių. Kita „pikto darymo“ priežastis – situacinė. Tikriausiai nerastume žmogaus, kuris nebūtų suklydęs ir pasielgęs netinkamai kitų, o neretai ir savo paties atžvilgiu. Taip atsitinka tada, kai būname pervargę, turime spręsti savo gyvenime kilusias problemas, esame per mažai dėmesingi, galiausiai – giliau nesusimąstome apie savo elgesio padarinius. Pvz., grubiu žodžiu ar abejingumu nuvertiname kitą žmogų, jį įskaudiname. Atrodytų – būna, pasitaiko.

14

Artuma 2016 m. birželis


Didelės ir mažos kryžkelės

Kaip galima tokiems žmonėms padėti?

kurią, beje, su tam tikromis sąlygomis gali suteikti slaugos institucijos (pvz., jei ji testamentu po mirties paliks joms savo nekilnojamąjį turtą ir pan.). Arba priminti pasaką apie vaiką, kuris matydamas, kaip jo tėvas veža į mišką senelį, jau pats planuoja užaugęs savo tėvą išvežti. Kartais panašios istorijos ar kitų žmonių gero elgesio pavyzdžiai panašiose situacijose gali būti labai veiksmingi. Kalboje reikėtų vengti nuvertinti žmogų, klijuoti jam etiketes iš anksto skelbiant žinią, kad jis egoistas, labai blogas, savanaudis, piktas. Labai svarbu pagarbi intonacija ir paliekama pasirinkimo galimybė parodant, kad toje situacijoje galimas ir kitoks, geresnis bei naudingesnis visiems, elgesys.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Ką daro padorus žmogus, akis į akį susidurdamas su „pikto darymu“? Dažniausiai bando piktadarį sudrausminti jį pabardamas ar pamoralizuodamas. Deja, gyvenimiška patirtis rodo, jog tai toli gražu ne veiksmingiausi būdai, padedantys pasiekti norimą rezultatą. Negana to – dažnai padėtis ne tik nepagerinama, bet dargi ir pabloginama. Įsivaizduokite pagyvenusį žmogų, kuris bando sudrausminti paauglius, niokojančius kieme medelį. Kokios reakcijos jis susilauks? Labai tikėtina, kad nukentės ne tik medelis, bet ir senukas, tapdamas pasityčiojimo ir keiksmų objektu. Dar gerai, kad tik tiek. Todėl reikia pagalvoti apie kitus pagalbos piktadariui būdus. Būtent pagalbos, nes labai dažnai žmogus net nesuvokia, kad daro pikta. Štai minėti paaugliai mano, kad medis tam ir pasodintas, kad teiktų jiems pramogą bandant jį nulaužti. O ir suaugęs žmogus beveik visada pateisina savo netinkamą elgesį. Kartą parduotuvėlėje prie savo namų ką tik pradėjusios dirbti pardavėjos paklausiau, ar daržovės, kurias ruošiausi pirkti, yra šviežios. Ji Norint pagelbėti piktadariui, nė nemirktelėjusi atsakė, kad visi proreikėtų pirmiausia padėti jam suvokti duktai, kuriais prekiauja, yra švieži ir situaciją ne tik iš savo situacinių puikios kokybės. Aš nusistebėjau ir paklausiau, kodėl kalba aiškią netiesą. poreikių aukštumos. O ji nė nemirktelėjusi atšovė: „Tai ką aš parduosiu ir ką uždirbsiu, jei pirkėjams sakysiu tiesą?“ Ji buvo nuoširdžiai įsitikinusi, kad Kad ir kaip apmaudu būtų, tenka pripažinti, elgiasi teisingai. Teisingai? Taip, savo interesų atžvilgiu. jog visi dalyvaujame „pikto daryme“ tuomet, Norint pagelbėti piktadariui, reikėtų pirmiausia pakai prieš jį užmerkiame akis, jį toleruojame. dėti jam suvokti situaciją ne tik iš savo situacinių poGalime duoti žmogui protingą patarimą, reikių aukštumos. Tiesiog labai pasitarnautų pagarbiai bet negalime priversti jo tuo patarimu išsakytas kitas požiūris į situaciją, kuris nesutaptų su jo pasinaudoti. Konkrečiu atveju gal ne visada paties požiūriu, t. y. padėtų jam pasižiūrėti į problemą galime piktadariui užkirsti kelią, bet tikrai platesniame kontekste. Grįžtant prie situacijos parduogalime „pikto darymą“ sumažinti savo tuvėje, pardavėjai reikėtų priminti, kad pirkėjai labai tinkama laikysena, vietoje ir laiku pasakytu vertina jos sąžiningumą ir tai, kad gali jos žodžiais patinkamu žodžiu ar konkrečiu veiksmu. sitikėti. Juk net žiūrint jos interesų, geriau, jei pirkėjas nuolat lankytųsi šioje parduotuvėje, nei, vieną kitą kartą apgautas, čia kojos nebekeltų. Kai subarame pikta darantį ar tiesiogiai konfrontuojame su juo, pažeidžiame jo savigarbą, tiksliau – savimeilę, taip provokuodami jį gintis ir įsitvirtinti „savo teisume“, todėl pagalvokime, ar tikrai verta tai daryti. Be tokių spontaniškai kylančių situacijų, būna kitokių, kurioms galime labiau pasiruošti. Labai svarbu yra patarimo formuluotė, ypač jį išsakant netiesiogiai. Štai bandant paprotinti suaugusį pasiligojusios senutės vaiką, galbūt užsiminti, kad jai reikalinga priežiūra ir pagalba, Artuma 2016 m. birželis

15


Didelės ir mažos kryžkelės

Kai žmogus – prekė

Edwino Degenhart nuotrauka

tėmis, sako: Padėk man išvažiuoti į Daniją, aš ten vogsiu? Ikiteisminio tyrimo duomenimis, 14-os metų neturinčiam vaikui iš matymo pažįstami suaugę asmenys pasiūlė važiuoti į užsienį parduotuvėse vogti prekių ir taip užsidirbti. Kadangi mažametis neturėjo paso ar tapatybės kortelės, pasiskolino dokumentą iš kiek vyresnio paauglio. Už tai nepilnamečiui dokumento savininkui vienas kaltinamųjų sumokėjo 20 litų, daugiau pinigų žadėjo duoti grįžus iš kelionės. Berniuko tėvai nežinojo, kad sūnus išvežamas į užsienį. Su suaugusiųjų kompanija nuvykęs į Daniją, mažametis kartu su jais dvi dienas vagiliavo, kol buvo sulaikytas vieno prekybos centro apsaugos darbuotojų. Sudėtinga atskirti prekybą žmonėmis nuo kriminalinio pobūdžio nusikaltimų, nes jeigu tokį asmenį pagaus, sakys: Kokia čia prekyba žmonėmis? Tai vagis! Reikia pagrįsti, kad asmuo buvo išnaudotas, t. y. išvežtas ne tik tam, kad vogtų, bet kad dalį pelno atiduotų jį išvežusiems asmenims. Baudžiamojo kodekso 147 straipsnyje pateiktas prekybos žmonėmis apibrėžimas palieka galimybę pripažinti išnaudojimu ir kitas mažiau žinomas arba anksčiau nepasitaikiusias formas, kita vertus, jos turi pasižymėti pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeisti žmogaus teises bei orumą ir nederėti su civilizuotos visuomenės taisyklėmis. Dėl to bylos stringa. Tiesą sakant, eina gana sklandžiai iki paskutinės instancijos, kur faktų nebetiriame, privalome vertinti teisės klausimus.

Iš pokalbių telefonu: Informuoju, kad prekę jau turiu... Susimokėsi už ankstesnę kelionę į Vokietiją, o jeigu ne, turėsi problemų, nes žinau, kur tu gyveni... Privalai atidirbti man už skolą; jeigu ne, susidorosiu su tavo mažamečiu vaiku, o tave pačią pakasiu po žeme... Nebandyk manęs atpažinti policijoje, nes sutraiškysiu... Tai tik keli fragmentai, ir ne iš filmų, o iš realių baudžiamųjų prekybos žmonėmis bylų, kurios šiais metais laimėtos teisme. „Pirkėjai“ pasodinti, tik ramybės neduoda mintis, kad anksčiau ar vėliau jie išeis į laisvę ir norės keršto. Deja, apsaugos aukoms niekas negali užtikrinti. Ką galime padaryti, kad situacija keistųsi? Štai Kauno arkivyskupijos ir Lietuvos Carito iniciatyva Kaune neseniai vyko konferencija, sukvietusi policijos ir Bažnyčios atstovus vienytis į bendrą diskusiją ir kovą prieš prekybą žmonėmis. Tai žinutė visuomenei – yra problema, turime ją spręsti! – interviu Artumai dalijasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijus GUTAUSKAS, vienas iš penkių teisėjų Europoje, šį mėnesį vykstančių į Vatikaną skaityti pranešimo pačiam popiežiui Pranciškui. – Ant pirštų galima suskaičiuoti, kiek Lietuvoje per metus pričiumpama žmones perkančių nusikaltėlių, o pardavinėjančių save randame šimtus. Kodėl lengviau pagauti auką? – Pagauti merginą arba moterį, kuri parduoda save, paprasčiau dėl to, kad ji realizuoja save kaip prekę. Paprastai atrodo, kad ji tai daro savo noru. Ne paslaptis, jog kai kurios moterys parduoda save besistengdamos išlipti iš skurdo ar socialinių nepriteklių. Bet kokiu atveju seksualinių paslaugų teikimas nėra savanoriškas, – parduoti save kieno nors nekontroliuojamai neįmanoma. Prostitucija, vergija ir kitos išnaudojimo formos negali būti laikomos laisvu pasirinkimu. Bet koks, net ir legalus, pajamų iš kito asmens prostitucijos gavimas turėtų būti laikomas išnaudojimu. Tyrimo eigoje paaiškėja, kas privertė auką pasirinkti tokį kelią. – Tyrimai vyksta gana sklandžiai, tačiau kai byla patenka į teismą, procesas stringa. Ar tai dėl naujų prekybos žmonėmis formų? – Prekybos žmonėmis formų, t. y. išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti, priverstiniam darbui ar fiktyvioms santuokoms, naujumas tas, kad situacijos panašios į prekybą žmonėmis, bet sunku užfiksuoti išnaudojimo faktą. Pvz., kaip atskirti, kad tai prekyba žmonėmis, kai asmuo, kuris vagia arba užsiima vagys16

Artuma 2016 m. birželis

– Ko reikia, kad byla pasiektų teismą? – Kad pavyktų įrodyti prieš asmenį naudotą prievartą – aukų pozicija turi būti tvirta, jos turi sklandžiai kalbėti ir pripažinti, kad buvo parduotos, įbaugintos, priverstos užsiimti prostitucija, išvežtos ne šiaip sau, bet norint pasinaudoti jų priklausomumu arba pažeidžiamumu, kad buvo atimti dokumentai ir pan. Teisėjas turi pamatyti, kad aukos laisvė buvo kontroliuojama ir išnaudojimas tikrai vyko, t. y. nei fizinės, nei valios laisvės ji neturėjo pati apsispręsti, nes tai buvo kito nulemta. Šios bylos sudėtingos, emocinio atspalvio, žmonių liki-


Didelės ir mažos kryžkelės

– Teismo metu ir per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį auka apklausiama daugybę kartų, taigi patiria pakartotinę traumą... – Tyrėjo ar prokuroro darbas, kad auka būtų apklausta kuo mažiau kartų. Tik suradus, nereiktų vesti apklausti, bet psichologiškai nuteikti, kad auka parodymus duotų nebijodama ir suprastų, jog daugiau nereikės dalyvauti apklausose. Pačios aukos neturi liudytojui būdingų labai svarbių savybių: jos dažnai painiojasi parodymuose, nesugeba paaiškinti savo elgesio motyvų, dažnai turi gan abejotiną reputaciją, įskaitant ir prostitucijos patirtį. Tokių parodymų patikimumą prekeivių žmonėmis „geri“ advokatai įnirtingai ginčija, randa juose prieštaravimų, o tai, be abejo, kenkia sėkmingai proceso baigčiai. Be to, teisme susitikimas su teisiamuoju aukai kelia blogų emocijų. Daug kartų apklausiama, ji tampa silpna, tad nusikaltėliai gali daryti įtaką. Jei norime, kad apklausos būtų efektyvios, reikia, kad nukentėjusioji jaustųsi saugiai. Deja, dažnai to nepasiekiama. – Ar tai reiškia, kad joms nesuteikiama jokia apsauga? – Vienintelė apsauga, kurią jos gauna, yra iš nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip Caritas, kurios auką globoja, duoda drabužių, maisto ar būstą, bet fizinės apsaugos nėra. Taip, auka ištrūko iš nusikaltimo, bet nusikaltėliai ar jų bendrininkai ir toliau turi pagrindą ją persekioti. Jei prekeiviai žmonėmis gauna bausmes, tai nemažas, bet anksčiau ar vėliau jie išeis iš įkalinimo įstaigos ir, natūralu, kad norės keršto. Kaip tada apsaugosime auką? – Ir aš tokioje situacijoje bijočiau liudyti... – Auka nenori turėti ryšio su teisėsauga, ji suinteresuota neduoti parodymų arba juos atsiimti. O jeigu dar kas nors žada ir piniginį atlygį, tai... Pati suprantate. – Ar įmanoma sukurti sistemą, kuri apsaugotų žmogų? Žinant tai, kad ir patiems pareigūnams trūksta patirties. – Trūksta, nes anksčiau nebuvo tokių nusikaltimų. Žmogus nebuvo parduodamas-perkamas. Tik iš istorijos apie tai esame girdėję, o šiandien žmogus-prekė – realybė. Daiktą gali parduoti ir pirkti, bet čia juk žmogus! Mokymasis atpažinti šį nusikaltimą ir jame nukentėjusius asmenis išeikvoja daug laiko. Pagaliau ne visi pareigūnai supranta, kad prostitutė yra auka. Kokia ji auka, juk pati tokia tapo?! Net ir pati prostitutė gali nežinoti, kad ji – auka. Valstybė neturi aiškios aukos apsaugos strategijos. Viskas paliekama nevyriausybinėms organizacijoms: Čia jūsų darbas, jūs ir užsiimkit. Policija turi išvien dirbti su

Caritu, Caritas su policija ir prokuratūra, prokuratūra su teismu. Drauge įmanoma pasiekti teigiamą rezultatą. – O kokį matote Bažnyčios indėlį sprendžiant šią problemą? – Bažnyčios indėlis labai svarus būtent viešinant problemą. Tokie bendri renginiai, kaip Kaune įvykusi konferencija, labiau sutelkia visuomenę, nes žmonės tiki Bažnyčia ir jos skleidžiamomis vertybėmis. Tai žinutė visuomenei – yra problema, turime ją spręsti! O Bažnyčios vaidmuo ne tik švietėjiškas. Kitaip negu valstybė, Bažnyčia, bendradarbiaudama su nevyriausybinėmis organizacijomis, turi galimybę apsaugoti auką. – Netrukus vykstate į Vatikaną, kur pats popiežius Pranciškus klausysis jūsų pranešimo! Apie ką? – Taip, esame pakviesti kalbėti apie prekybos žmonėmis ir nusikalstamumo globalizaciją. Mano tikslas – pristatyti Lietuvos poziciją ir patirtį: kaip stengiamės apsaugoti aukas ir tirti nusikalstamas veikas. Svarbu parodyti, kad šis nusikaltimas nebeturi sienų, išplitęs po Prostitucija, vergija visą pasaulį ir tik suvieniję jėgas galime tikėtis ir kitos išnaudojimo pokyčių. Antras dalykas – formos negali būti norime pasikeisti gerąja praktika su kitų valstylaikomos laisvu bių teisėjais. Dauguma pasirinkimu. jų, apie keturiasdešimt, atvyks iš Amerikos. Kadangi pats popiežius kilęs iš Pietų Amerikos, tai teisėjai iš to regiono pakviesti jo iniciatyva, o Europoje pagrindinis atrankos kriterijus buvo teisėjų kvalifikuoto darbo įvertinimas dirbant su prekybos žmonėmis bylomis bei mokslinio darbo praktika, susijusi su šia problema. Glendos Otero nuotrauka

mai sudaužyti. Tų, kurios praeina visas instancijas, nėra daug, tačiau dauguma pasiekia finišą sėkmingai, asmenys nuteisiami ir patraukiami baudžiamojon atsakomybėn.

– Dėkojam už pokalbį ir linkim prasmingos kelionės bei sėkmės darbe! Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ P. S. Laukite tęsinio, kuriame susipažinsite su Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo sk. prokurore bei kitais kovos su prekyba žmonėmis ir prostitucija specialistais.

Artuma 2016 m. birželis

17


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikams apie gailestingumo darbus

Svečiuose ir

atgal

Štai ir atėjo vasara! Ponas Jeronimas ilgisi kaimo. Storasis ponas (kurio darže Inesa augina savo vaistažoles ir daržoves) taip pat nori įkvėpti gryno oro. Bet... jie miestiečiai! O Inesa ir pusbroliai turi kaimą ant Nemuno kranto. Tėveliai padejavo, jog nespės per savaitgalį visų darbų nudirbti, ypač nušienauti žolės, o dar yra ir audros nulaužtų vaismedžių... Inesa su Deimante pasiūlė vežtis anuos du draugus, kad padėtų. Kaip jiedu džiūgavo! Šeštadienį padirbę, sekmadienį, po Mišių mažoje medinėje bažnytėlėje, visi patraukė prie Nemuno: tėčiai pažvejoti, mamos su mažaisiais sterblėse paplepėti. Vaikai su ponais svečiais patraukė pakrante. Kompanija atrodė įspūdingai: ilgos pono Jeronimo kojos stypčiojo visai kaip baltojo garnio seklumoje, storasis pūškavo ir vos ridenosi maldaudamas sustoti ir sužaisti Uno partiją čia pat, plūduriuojančiose valtyse. Vaikai sutiko. Visi sulipo į valtis. Šios buvo neprirakintos. Tad kilo pagunda nusiirti į kitą upės pusę ir sugrįžti. Sutarta, kad ilgšis Jeronimas irkluos valtį su Inesa ir Deimante, o storulis – su Joriu ir Urte. Buvo nuostabu! Ypač plačios upės viduryje. – Kaip Amazonė! Uhūū! – indėniškai šūkavo Joris, o pakrantės aidu atkartojo jo balsą. Čia srovė sustiprėjo. Storasis ponas, kad ir išraudęs, pajėgė nuirkluoti skersai upės ir pasiekė kitą krantą, tačiau Jeronimo valtis ėmė slysti pasroviui. Koks siaubas! Antros valties įgulai nebuvo kitos išeities, kaip lipti atgal ir pasileisti pasroviui. Galiausiai, storuliui kiek pairklavus, pavyko prisigretinti prie nelaimėlių ir, vienu irklu stumiantis, pakreipti abi valtis kranto link. Apie grįžimą tuo pačiu keliu negalėjo būti nė kalbos, nes būtų reikėję irkluoti prieš srovę.

Užduotis: Nemuno vilnys sumaišė skiemenis. Surašyk juos eilės tvarka ir sužinok, kaip Dievas nori, kad mes elgtumės. Gali atsiversti Estą (Senąjį Testamentą), – perskaičius Iz 58, 7–8 bus lengviau.

18

Artuma 2016 m. birželis

– Vajė, kaip negerai. Mes tarsi pavogėm svetimas valtis, – susigraužė Inesa. – Jei negrįšime, tėveliai jaudinsis, – pašiurpo Urtė. – Aš toks alkanas, – sudejavo Joris. Ant kranto ošė tamsžalis miškas, o pamiškėje kiūtojo juodų rąstų trobelė. Tad visi patraukė tenai. Trobelėje gyveno du mieli senukai. Jie pavaišino svečius duona su sviestu ir medumi kartodami: – Svečias į namus – Dievas į namus. – Buvo laikai, kai mūsų tėvai Lietuvos partizanus čia slėpė. Maitindavo duona, sviestu ir medumi – daugiau nieko neturėjom. Už tai mus visus į Sibirą išvežė. Jei ne geri žmonės, būtume mes, vaikai, neišgyvenę, – pasakojo senutė. Duona ir sviestas buvo tokie skanūs, pasakojimas įstabus, tačiau nerimas vėl atbudo, suvokus, kad grįžti namo būtų galima tik kitą savaitgalį, kai atvažiuotų senelių vaikai! Sodyba buvo pernelyg atokiai nuo visų kelių. Telefono niekas neturėjo. Staiga kieme sulojo šuo. Žvilgtelėję pro langą vaikai riktelėjo iš džiaugsmo – sparčiu žingsniu prie namo ėjo Estas! – Kaip gerai, kad atėjai! – vaikai šaukė vienas per kitą ir glaudėsi prie jo. – Draugą nelaimėje pažinsi, – burbtelėjo Estas. Paskui susodino visus į valtis ir, paėmęs lynus, patraukė... pėsčiomis pačiu Nemuno viduriu prieš srovę, lengvai žengdamas blizgančiu vandens paviršiumi. Nuo aukšto kranto jiems mojavo svetingieji seneliai ir, rodos, laimino juos. Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie gailestingumo darbus

Marius, 5 metai – Mariau, ar tau teko kada sudrausti žmogų, kuris ketino ką nors negera padaryti? – Teko. Kartą mano draugas sugalvojo išgąsdinti katiną, tai aš neleidau jam to katino gąsdinti. Aš katinui padėjau pasislėpti, o tam berniukui pasakiau, kad net katino negalima gąsdinti. Jis gali labai išsigąsti ir jam paskui bus labai blogai. Kai katinas išsigąsta, tai paskui jis gali visų bijoti, ir net paglostyti jo jau nebebus galima. Jis bijos, nuo visų bėgs ir slėpsis. – Ar draugas tavęs paklausė? – Jis iš pradžių nelabai norėjo paklausyti, bet aš pasakiau, kad pasakysiu jo mamai, nes jis vis gąsdina tą katiną. Tai tada jau paklausė ir prie katino nebelindo. – O kodėl tu jį drausminai ir neleidai gąsdinti katino? – Aš myliu visus gyvulėlius, o kai juos kas nors gąsdina, tai man jų gaila. Jiems gi blogai, kai juos vaikai visaip gąsdina. Jie tada bėgioja ir nežino, kaip jiems pasislėpti. Jiems tada labai blogai. Kai mane kas nors išgąsdina, man irgi labai nepatinka, na, blogai gi tada būna, baisu. Ir šiaip man nepatinka, kai mane gąsdina. – Tai dabar tavo draugas katinų jau negąsdina? – Aš nežinau, bet kai jis ateina pas mane į svečius, tai mano katinas visada nuo jo pasislepia. Jis mano katino negąsdina, bet šis vis tiek visada palenda po kėde į kamputį ir su juo niekada nežaidžia, ir net ant kelių jis neužšoka. Jis kažkodėl slepiasi nuo to berniuko, ir kai kvieti ateiti, niekada neateina.

Deimilė, 5 metai – Deimile, kaip manai, kodėl reikia sudrausti pikta darantį? – Pikta darantį vaiką visada reikia sudrausti, nes jis gali nuskriausti kitą vaiką. Taip kartą jau buvo. Aš mačiau, kaip vienas berniukas pakišo koją kitai mažai mergaitei, ir ji pargriuvo, susižeidė keliuką ir labai verkė. Mes su mama tą mergaitę nuvedėme pas jos mamą, bet ji vis tiek labai ilgai verkė ir koją jai labai skaudėjo. Ir net kraujas labai bėgo iš to nubrozdinto kelio. Tada mama žaizdą nuvalė skudurėliu ir užklijavo pleistriuką. O tas berniukas, kuris taip negražiai elgėsi, kažkur pasislėpė,

ir mes net nespėjome jo sudrausminti ir paaiškinti, kad taip daryti negalima. Bet kartą tas berniukas atėjo į mūsų bažnyčią, į tokią vaikų šventę. Tada mano mama jam priminė tą mergaitę ir pasakė jam, kad taip elgtis negražu. Ir dar liepė atsiprašyti tos mergaitės. – Ir kaip jai pavyko įkalbėti, kad tas berniukas atsiprašytų? – Paprastai. Jis sakė, kad tą mergaitę norėjo tik pagąsdinti, ir visai nenorėjo, kad ji pargriūtų, bet jam taip netyčia išėjo. Kai mano mama tą berniuką sugėdino ir pasakė, kad taip negražu daryti, tada jis pažadėjo tos mergaitės atsiprašyti. Tai gal atsiprašė, o gal ir ne. Bet pažadėjo, tai turbūt ir atsiprašė.

Domas, 5 metai – Domai, ar esi priėmęs ateinantį žmogų? – Man mama neleidžia jokių svetimų žmonių priimti. Kai būnu vienas namuose ir kas nors paskambina į duris, tai aš net neatsiliepiu. Juk gali užsukti kokie nors svetimi žmonės ir ką nors negera sugalvoti. Gali apvogti, gali vienus namuose pasilikusius vaikus nuskriausti. Tai aš su jokiais nepažįstamais žmonėmis į kalbas nesileidžiu. Reikia būti atsargiam, kad kokia bėda nenutiktų. – Bet, pavyzdžiui, jei į Lietuvą atkeliautų pabėgėlių iš kitų šalių, kurių žmonės bėga nuo karo, ar reiktų juos priglausti? Kaip manai? – Tik jau ne pas mus namuose. Mano močiutė pabėgėlių bijo, o mama sakė, kad mes neturime jiems nė vieno laisvo kambario. Aš su broliu gyvenu viename kambaryje, kitame mama ir močiutė. Tai koks nors pabėgėlis virtuvėje galėtų laikinai prisiglausti, bet nežinau, ar mama norėtų jį priimti. Jei kas nors gyvens mūsų virtuvėje, tai kur tada mes valgysime? Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2016 m. birželis

19


Veidu į vaiką Tėčio dienoraščiai

Tėvystės vaisiai Rytas ir triukšminga malda. Dičkiai Tadas ir Aistė ruošiasi į mokyklą, o aš tame šurmulyje bandau melstis. Nesusikaupiu, norisi net burbėti, bet prašau: „Šventoji Dvasia, ateik ir įliek man į širdį savo dovanų. Tik kaip aš jas atpažinsiu?“ Nejučia pasineriu į keletą prisiminimų... Dar gūdi naktis. Jaučiu, kaip kažkas be perstojo tuksena man į nugarą. Bandau save įtikinti, kad tai sapno dalis, bet skausmas verčia iš miegų. Pasirodo, Titas, būdraudamas ir kilnodamas kojas, stiprokai spyrė man į nugarą. Ruošiuosi grįžti į sapnų karalystę, kai Giedrė nuvargusi sumurma: – Titas prisikakojo. Reikia sauskelnes pakeisti. Aš naktį maitinau ir nešiojau. Būk geras, leisk dar pamiegoti. Praplėšiu akis ir pasidaro negera: laikrodis rodo 5.30! Jau keltis?! Sumurmu ir įnirtingai bandau tęsti sapną, bet nuolatinis Tito bumbsėjimas ir nosį gniaužiantis kvapelis galutinai sugrąžina į realybę. Tarsi iš komos keliuosi, prausiu Titą, rengiu ir negaliu atsistebėti – laksto vaikas, net gražu žiūrėti. Jaučiuosi kaip sulėtintame filme, viską darau lėtai ir dūsaudamas: skutuosi, lendu po dušu (įsitvėręs laikau dušo užuolaidą, nes mažylis vis bando atitraukęs pasižiūrėti, ar nedingau). Atlinguoju į kambarį melstis ir matau, kaip Titas nerimsta. Padeda užpūsti degtuką ir mielai įsitaiso man ant kelių. Meldžiuosi, o Titas vis žiūri tai į ikoną, tai į mane. Pagalvoju, kad tokio rūgštaus veido jis geriau nematytų, bet negaliu nieko sau padaryti, tik murmu, kad „gyvenimas neteisingas“. Iš vidaus prasiveržia savaip perfrazuoti psalmės žodžiai: „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki mano veidą.“ Mano širdis rimsta, darosi aišku, kad Dievas nori ateiti pas mane ne ramybėje, bet kančioje, ne išmeldžiant pačiam, bet užtariant mano mažyliui, pavedančiam mane Dievui. Jau noriu tęsti maldą, bet vėl nauja situacija... Grįžtu iš darbo pasiilgęs žmonos ir vaikų. Jau įsivaizduoju, kaip su visais bendrausiu. Man įžengus pro duris, Tomas, pasinėręs į mašinėlių konstravimą, tik 20

Artuma 2016 m. birželis

mosteli ranka. Vyresnėlis Tadas sumurma: „Labs“ ir toliau grimzta į kompiuterinį žaidimą. Vienintelis mažylis Titas visas išsišiepęs atskuba ir ištiesia rankas, kad paimčiau. Iš virtuvės galvą kyštelėjusi Giedrė atsuka žandą ir skubėdama sako: – Kaip gerai, kad grįžai. Dabar galėsiu ramiai išvirti varškėčių. – O kur Aistė? – dar spėju paklausti. – Su draugėmis išėjo pasivaikščioti, – atsako ir pradingsta virtuvėje. Ech, vaikai jau užaugo – seniau būdavo kitaip. Kartu džiaugiuosi, kad namuose yra mažylis, jis nekantraudamas laukia manęs. Stveriu jį ir einame dūkti. Turime savų dūkimo ritualų: lėtai svirti ir griūti ant lovos, pasivartyti joje, pamėtyti jį iki lubų, pakelti lėktuvėliu už kojų... Prisidūkę girdime Giedrės kvietimą: – Na, jau ateikite valgyti. Kai pavalgome, tvarkau indus, o mažylis sukiojasi aplink mane ir vis šneka savo kalba: – Brmm, bram, mm… Suprantu, kviečia į lauką. Mielai pagulėčiau ant sofos, paskaityčiau, bet nenuilstamas Tito kvietimas ir net kandimas į koją išveja mane kieman. Gaila, Tomas sirguliuoja, pasiimčiau ir jį pasivažinėti dviračiu. Tada važiuoju kaip kupranugaris apsikrovęs dviem vaikais – vienas priekyje, kitas gale. Koks džiaugsmingas būna šis laikas kartu. Pasiimu Titą ir išvažiuojame. Apsukame savo kaimelyje tradicinį ratą, nusprendžiu kirsti kelią. Nepamatau duobutės, tad dviratis neužvažiuoja ant kelio dangos ir paslysta. Jausdamas, kad nepavyks išlaikyti dviračio, spėju tik pagalvoti, kaip sušvelninti kritimą, ir pakišu kairę ranką. Nutvilkęs skausmas nereikšmingas palyginti su išgąsčiu: kaip mažylis?! Tarsi šaukdamas, tarsi melsdamas skubu kelti dviračio.

– O Dieve, kaip tu, Titai? – puolu jo apžiūrinėti. Radęs tik guziuką ant kaktos ir matydamas, kaip sūnus išsigandęs tampo lūpą, raminu: – Viskas gerai, mažuti. Namuose tvarstau savo kraujuotą ranką, ir nors skauda žaizdas bei negaliu normaliai pajudinti nykščio, kaltės jausmas daug skaudesnis – kaip nepastebėjau tokios duobutės?! O Titas, atsigėręs mamos pieno ir nurimęs, eina žaisti toliau, lyg nieko nebūtų atsitikę. Širdis man atlėgsta, pradedu kalbėtis su Jėzumi: – Mano drauge Jėzau, Tu siuntei angelus, kurie apsupo globa mano mažylį ir jį apsaugojo nuo didesnių žaizdų. Ačiū Tau ir visiems angelams, kad jam nieko baisaus neatsitiko... Brakšt, kažkas sugrąžina mane iš prisiminimų. Ogi pabudęs Titas tiesia į mane rankas, ropščiasi ir taisosi man ant kelių. Dičkiai jau išlėkę į mokyklą. Ramu. Rytinę maldą užlieja palaima, suprantu, kad kasdien reikia prašyti Šventosios Dvasios dovanų. O dar labiau  – kad aš pats „įdarbinčiau“ man teikiamas dovanas. Širdį užplūsta šiluma, savaip skaitau Pauliaus laišką galatams: „Tėvystės vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas ir susivaldymas“ (plg. Gal 5, 22– 23). Pridedu dar savų: „Nenuilstantis noras žaisti, dūkimas, mokėjimas su romumu pasakyti griežtesnį žodį, nenumaldomas troškimas užsiimti su vaikais ir... ir turėjimas atsarginių baterijų.“ Amen.


Veidu į vaiką

Vaikai – geriausi mokytojai Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Leiskime jiems savo gyvenimu, žodžiais, piešiniais, žaidimu, giesmėmis, gestais išreikšti tai, kas glūdi jų širdelėse, kas juose yra Šventosios Dvasios vaisius. Netrukdykime jiems kalbėti mums apie Dievą! Tuo stipriausiai išreiškiamas jų orumas. Nuolat dera mąstyti, kokią nepakeičiamą vietą vaikai užima šeimoje, visuomenėje, Bažnyčioje. „Tai, ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų…“ Visuomenė, kuri vaiką ima laikyti tik „trukdytoju“, yra mirusi visuomenė. Bažnyčia, nebepriimanti vaikų, yra Bažnyčia, netenkanti savo džiaugsmo – džiaugsmo perduoti Meilę, kurią Dievas apreiškė mažame vaikelyje – Jėzuje.

Kaip jau esu sakęs šios knygos pradžioje, vaikai buvo mano geriausi mokytojai. Kokie jie nuostabūs, jei sugebame į juos įsižiūrėti, įsiklausyti, juos suprasti, mylėti.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Juk ir Jėzus sako mums: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 18, 2). Iš tiesų, visa tai mus skatina iš naujo įsiskaityti į Evangeliją ir ją apmąstyti. Tai mane paskatino iš naujo perskaityti ir Visokio Džiaugsmo Dievo Motinos (Notre-Dame-de-Toutes-Joies) parapijos klebono kunigo Dominique’o Petit laišką, kuriuo jis atsakė į mano prašymą išsakyti savo nuomonę apie paskutinį knygos skyrių. Jis išsiuntė jį antrąją Kalėdų dieną, likus trims dienoms iki savo žiaurios žūties. Pateikiu šio laiško ištrauką kaip mus siejusios draugystės prisiminimą ir kaip knygos baigiamąją dalį:

Netrukdykime vaikams kalbėti mums apie Dievą!

Leisiu sau šiek tiek išplėtoti Jūsų mintį, remdamasis tuo, ką pats sužinojau, patyriau, ką mėginau įgyvendinti dirbdamas su vaikais ir jaunimu, pasinaudodamas Evangelijos žodžiais (Mt 18). „Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų…“ Pats Jėzus troško, kad krikščioniškose bendruomenėse, Bažnyčioje būtų vaikų – jie yra gyvas vaikiškumo ir atsivėrimo Dievui bei kitiems priminimas. „Jeigu <...> nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“ Manau, reikia priminti, kad ši žinia nuolat turi mums iškilti ugdymo darbe, idant mes patys, suaugusieji, būtume imlūs vaikams, nes jie mus moko ne mažiau, nei mes juos. Mėgstu sakyti katechetams, kad mes tinkamai neperteikiame Dievo Žodžio vaikams, jaunimui, jei neįsiklausome, kaip jie į šį Žodį reaguoja ir ką patys apie tai sako. „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane...“

Ačiū, Dominique’ai Petit. Mano tėvai sugebėjo išmintingai ir lanksčiai, o svarbiausia – su didele meile pritaikyti praėjusio amžiaus ugdymo taisykles. Pats stengdamasis jas pritaikyti padariau nemažai klaidų. Tačiau mudu su žmona mylėjome savo vaikus, ir vienintelis mūsų tikslas buvo perduoti jiems meilę. Būdamas ligoninės skyriaus vedėju ir Civeljero vaikų centro vadovu, visų pirma stengiausi, kad mano studentai, gydytojai ir slaugės suprastų, kaip stipriai vaikus paveikia emociniai sunkumai, ir prašiau jų, kad svarbiausias, o neretai vienintelis vaistas jiems būtų parodyta meilė. Jeigu jūs trokštate tokia meile persmelkti savo vaikus, tegul šie puslapiai, kuriuos sukūriau remdamasis savo pastebėjimais, bus jums pagalba. Praeina kartos, keičiasi ugdymo būdai. Tik „Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8). Pabaiga. Pradžia 2011 m. sausio Artumos numeryje. Iš knygos PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Mieli skaitytojai, šiuo tekstu baigiame spausdinti knygą Perduoti meilę. Ugdymo menas. Tikime, kad per tuos 5 metus ne vienas galbūt pasinaudojote joje siūlomais patarimais į savo vaikus ir jų elgesį pažiūrėti kitaip. Svarstome, ar reikėtų šią knygą išleisti lietuviškai. Jei norėtumėte šiuos tekstus matyti vienoje knygoje, rašykite mums el. paštu redakcija@artuma.lt.

Artuma 2016 m. birželis

21


Atsargiai paAUgliAI

ntis uo, Myli asm s – i t s n ant gu ypsa itęs š r i žmo k s r e a ,b ts ad p abus s pa e ta, k n š r negr , i enks užm tas. usitr kuris s o renk t t l a a f r as utį y trup

Meilės kančios ir sparnai... Meilę sim bolizuoja sparnai, n es mylint galima nu skristi toli , kur nėra n ieko bloga ...

Padėti

baisiau nei tylėti Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Ką pagalvojame, išgirdę žodžius „smurtas šeimoje“? Apie vyrą, mušantį moterį. Apie nebylų pagalbos šauksmą. Apie tai, kaip tikriausiai aplinkiniai ignoruoja problemą, jeigu tai vis dar vyksta. Tačiau ar visos situacijos gali būti įspraustos į standartą? Ar bandėme padėti? O gal kai kurie atvejai mums kėlė tik juoką ir net nesusimąstėme, jog tai – irgi smurtas?

Žmona – degtukas Mei lė – nes kanč myl i i n tis ž a, yra mog žiop las i us r per burb eina lyg uliu kus.

Kūryba – debesis, slenkantis dangumi. Kiekvienas mato jį kitokį. Kūrybą simbolizuoja rašalo dėmė. Kiekvieno akys ją mato kitokią. Nekūrybingas žmogus niekada nebus tikras žmogus.

Meilė – tai neištirta, nenuspėjama ir labai stipri žmogaus galia. Meilė – tai jausmas, kad save jauti ne tik tu.

Kauno jėzuitų gimnazijos septintokai 22

Artuma 2016 m. birželis

Įprasta manyti, kad smurtautojas šeimoje – vyras. Todėl labai nustebau kartą iš savo vyro išgirdusi, jog turbūt neatleistų man fizinės agresijos ir žeminimo. Net juokas suėmė – kokia iš moters pusės gali būti fizinė agresija ar žeminimas? „Trankymasis, patyčios, teroras, persekiojimas ir asmeninės erdvės pažeidimas, antausiai, daiktų mėtymas...“ – jis pradėjo vardyti. Geriau pagalvojusi supratau, kad tai nėra taip jau reta. Dauguma moterų taip elgiasi. Ir pati esu kartą, kaip tada juokavau, „kepštelėjusi“  – maniau, nereikia vesti iš kantrybės ir nebus problemų. O vis dėlto – tai prastokas pasiteisinimas. Gytis (23 m.) pasakoja: Niekada nemaniau, kad pateksiu į tokią situaciją. Gėda ir žmogui pasakyti – niekas nesupras. „Nesuvaldai savo bobos?“ – tiek išgirdau iš draugo, kai pabandžiau jam papasakoti. Tokie juokai – menka pagalba. Nes ne, nesuvaldau. Nuo pat pradžių turėjau pastebėti, kad ji... smurtaus. Baisiai skamba, bet ženklų tikrai buvo. Kai pajuokaudavau ką nors, kas ją šiek tiek įžeisdavo, visada trinktelėdavo man į petį ar per krūtinę sakydama: „Nu baik!“ Bet čia gi tokie niekai. Argi ne visos taip daro? Kai susituokėm ir pradėjom kartu gyventi, atsirado ir daugiau priežasčių rimčiau susipykti. Pavyzdžiui, nepranešęs vėliau grįžtu namo arba vakarą praleidžiu prie kompiuterio, užsiimdamas savo darbeliais ir reikalais, o ne su ja. Iš pradžių ji tol tyli, kol aš pats pasiuntu. Įsivaizduokit: ir taip bandai, ir taip, gražiai atsiprašai, o iš tavęs tik juokiasi. Tarsi sakytų: „Stenkis, stenkis.“ Kai stengtis ūpas dingsta, tada jau ji pati pradeda šnekėtis. Ir ne bet kaip – vieną po kito beria įžeidimus: „Tu toks, anoks, ar nesupranti, kaip pasielgei (nors prieš tai dešimt kartų atsiprašiau ir sakiau, kad suprantu)? Joks mano pažįstamas vyras taip nepadarytų, mano buvę vaikinai nėra taip su manim elgęsi, tu nesupranti, kaip tau su manim pasi-


Jaun

imo iššūkis

ką pasakyti, kad nesitikėjo iš kaimynų tokios išdavystės, kad savo vyrą myli ir problemas patys išsispręs. Pareiškimo policijai, žinoma, nerašė. Mamai nepadėkojo. Tėčiui irgi nepadėkojo, bet turbūt ir neišplūdo atėjusio, nes tėtis jaunystėje buvo stambokas. Aš buvau prisiskaičiusi detektyvų apie Kalį Bliumkvistą, todėl galvojau, kad kaimynė nori pasakyti, jog kenčia, bet vyras jai neleidžia. Eidama pro šalį sulėtindavau žingsnį, ilgiau į ją pasižiūrėdavau, kad ji suprastų, jog gali man perduoti slaptą raštelį – pagalbos prašymą ar laišką policijai. To, žinoma, neįvyko. Ji tik pažiūrėdavo į mane ir mano šeimą iš aukšto. Kvaileliai, kurie kišasi ne į savo reikalus – aš pati puikiai tvarkausi, – sakydavo žvilgsniu. O triukšmas naktimis nesiliovė, tik tapo retesnis. Nors tiek gerai. Bet kai išsikraustėme, džiaugiausi. Sunku, kai žmogus nenori pagalbos ir galvoja, kad moterį ženklinti degančiu strypu – normalu.

sekė, tikrai pats nebūtum ‘pakabinęs’ tokios kaip aš.“ Viskas paprastai baigiasi žodžiais: „Kas tu išvis toks, kad sau šitaip leidi?“ Tikrai jaučiuosi žeminamas. Aš toks žmogus – kai man skauda, tyliu. O tada, nesulaukdama mano reakcijos, ji ima mane tvatyti. Juokinga? Nejuokinga. Jai bekalbant, jeigu būnu nusisukęs ar žiūriu kitur, staiga pajuntu pliaukštelėjimą ar stumtelėjimą. Jei būnu į ją atsisukęs, spėju pamatyti, kaip užsimoja – spėčiau ją sustabdyti, bet kai kartą taip padariau, buvo tik blogiau. Ji dar labiau supyko, ėmė mėtyti daiktus. Ne kartą yra paleidusi į mane knygą ir pykčio apimta rėkusi, kad mane užmuš. Suprantu, kad mano žmona – degtukas. Bet aš nenoriu leistis terorizuojamas ir trankomas! Nesutinku, kad jeigu tą daro moteris, tai „nesiskaito“. Ir jai nuolat bandau paaiškinti, kad smurtas yra smurtas – nesvarbu, kas ką tranko ar kuris kurio negerbia (o kai taip sakau, ji vadina mane lepūnėliu). Nežinau, ką daryti, nes niekas nepataria, o ji nesupranta, ką daro blogai. Bet jeigu apsikeistume vietomis, ir taip, kaip ji, elgtųsi vyras?

Padėti situacijoje, kuri nuo tavęs tarsi nepriklauso, apginti kitą, būti tvirtam ir kreiptis ten, kur reikia kreiptis, – visa tai gali būti sunku. Būtina to imtis, bet nelengva. Ypač kai kenčiantis žmogus pats atsisako pagalbos. Inga (20 m.) prisimena: Reikia apginti smurto aukas. Arba bent stengtis. Kai buvau maža, kaimynai naktimis nuolat triukšmaudavo. Girdėdavau visokias baisybes. Jis ją vadindavo karve, žemindavo. Girdėdavau, kaip ji verkia. Ir trenksmus. Jo ramų dudenimą po trenksmų ir ašarų. Gal atsiprašinėdavo? Ji visada atleisdavo. Dažnai matydavau juos kartu. Ryte kartu išeidavo į darbą, vakare kartu apsipirkdavo. Savaitgaliais vaikščiodavo. Eidama su tėvais ar draugais sutikdavau juos kepykloje, bažnyčioje, krantinėje. Bet ji nenorėjo pagalbos. Žinau tai dėl vieno atsitikimo. Ta naktis buvo baisiausia. Ilgai negalėjau užmigti, nes girdėjau juos besibarančius. Žinojau, kas bus paskui. Sienos kaip popierinės, viskas girdisi. „Šito dar nematei, k****“, – išgirdau jo rėkavimą. O po pauzės – ilgą jos klyksmą. Mano tėvai atsikėlė. Irgi viską girdėjo. Mama kvietė policiją, o tėtis lipo viršun pas kaimynus apginti, išskirti. Riksmai greitai liovėsi. Mama papasakojo policijai ir kas buvo tą naktį, ir kas anksčiau. Paskui jie nuėjo į viršų. Kitą rytą sutikome kaimynų porą kieme. Žmona buvo su skara, akiniais, beveik nesimatė galvos. Tik ant rankos raudonavo pailga žymė. Nudegimo. Vyras atrodė itin švelnus. Mano mama paėjo nuo manęs kelis žingsnius ir pasiūlė tai kaimynei pasikalbėti ne prie vyro. Bet šioji buvo labai įsižeidusi. Atsakė, kad neturi

Vido Venslovaičio nuotrauka

Garsios kaimynų naktys

Smurtautojas ir auka, net ir liudininkai tarsi patenka į uždarą ratą. Jis ar ji mano taip besielgiantys iš didelės meilės, tiesiog „nesusivaldantys“, „pamokantys“. Ir bene svarbiausia: „Jeigu manęs nevestų iš kantrybės, nebūtų už ką ir duoti.“ Auka taip pat įsisuka į kaltės, baimės, priklausomybės nuo kito žmogaus ir gėdos verpetą. Tie procesai per dieną nepakeičiami, tačiau pastebėję juos greta savęs – mėginkime padėti. Ar bent pasikalbėti. Net jeigu iš pradžių būsime atstumti.

Artuma 2016 m. birželis

23


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Baimės po skyrybų

Vido Venslovaičio nuotrauka

Elvyra KUČINSKAITĖ signalus, į kuriuos įsiklausius bus galima mokytis eiti į priekį, kiek įmanoma apsaugoti save nuo tolesnių galimų sunkumų ir klaidų? Baimė gali tapti mūsų seserimi, jei neleisime jai būti valdove. Ji dažniausiai praranda savo jėgą, jei išdrįstame „įsižiūrėti“ ir pamatyti, ar jos keliamas aliarmas yra tikras, ar tariamas. Kad tai atskirtume, gali prireikti kito pagalbos – dvasios palydėtojo, psichologo ar artimo žmogaus, kuris padėtų įsivardyti tai, kas yra jūsų viduje, tarsi fotojuostoje išryškinti šešėlių kontūrus ir pabandyti susekti tikruosius atvaizdus. Jei jūsų baimė pagrįsta ir turi šaknis, ją atpažinę suprasite, ką reikėtų daryti ar keisti, kad išvengtumėte to, ką ji žada. Tik nepamirškite: suprasti maža. Geriausias būdas išsklaidyti nerimą – padaryti kažką labai konkretaus, kas galėtų panaikinti baimės priežastis. Papasakosiu jums vienos baimės istoriją. Moteris labai bijojo apie sprendimą skirtis, o vėliau – ir apie jau įvykusias skyrybas pasakyti savo senyviems tėvams, nes motinos sveikata buvo silpna. Dukrai teko išgyventi tikrą košmarą, kaskart bandant sugalvoti tariamas priežastis, kodėl pas tėvus atvyksta viena, kalbant neišsiduoti, kad jos kasdienybė yra labai pasikeitusi. Kai kitų grupės dalyvių padrąsinta vis dėlto ryžosi tėvams pasakyti tiesą, motina apsiverkė iš... palengvėjimo, nes, pasirodo, visa tai žinojo iš kitų lūpų, tačiau tylėjo, nenorėdama įskaudinti dukros – gerbė jos pasirinkimą, manė esant ją nepasiruošusią apie tai kalbėtis. Ar galite bent įsivaizduoti, kokį apmaudą teko patirti abiem dėl pačių pasirinkto ilgo tylėjimo, lydimo daugybės ašarų ir nemigo naktų, ir sykiu – kokį palengvėjimą, kai tiesa pagaliau buvo ištarta? Kiek daug atramos ir tuomet taip reikalingo širdingo supratimo būtų galėjusios viena kitai suteikti?

Baimes, kurios ima varginti skyrybų metu ar po jų, dažniausiai įsisąmoniname ne iš karto. Skausmo, neatsakytų klausimų, prieštaringiausių jausmų, išorinių permainų lavinoje jos paprastai nėra labiausiai matomos nekviestosios viešnios. Iš kitų vidinių gaudesių jas išskiriame, kai pirmoji skausmo banga nuūžia. Tada pajuntame, jog kone nuolat esame lydimi beveik nemalštančio nerimo.

Įkyrūs gąsdintojai Kas yra tie nematomi fantomai, priverčiantys mus sustingti ir nustoti veikus? Kuo jie vardu? Daugelis išgyvenančiųjų skyrybas lydinčias baimes paliudys: bijome likti vieni visą likusį gyvenimą; baiminamės, jog nepajėgsime užauginti ar deramai išauklėti vaikų; nepakelsime finansinės naštos, susijusios su vaikų auklėjimu ir lavinimu, gydymu ir oriu pragyvenimu; bijome patys palūžti dvasiškai ir fiziškai; būgštaujame, jog niekada nebeatgausime pasitikėjimo savimi bei kitais; niekada nebepatirsime vientisumo jausmo, nebeišgyvensime džiaugsmo dėl paprastų kasdienių dalykų; bijome patirti kitų nusigręžimą ar net panieką (nors ir atrodo, jog šiuolaikinė visuomenė toleruoja ar net skatina skyrybas, išsiskyrusieji veikiausiai jums pasakytų ką kita), išgirsti kaltinimus, kad negebėjome išsaugoti šeimos; matyti vaikų nesėkmes, kurių priežastis galėtų būti mūsų skyrybos; baiminamės, kad nuvylėme mums artimus žmones taip stipriai, jog galėjome pakenkti jų sveikatai ir gyvenimo kokybei... Ar gali būti kitaip, kai buvęs pasaulis griūva, o naujas dar nėra pastatytas? Kai nebematome aiškaus savo gyvenimo tikslo, nebeįstengiame tikėti ateitimi?

Kaip tada būti? Išgyventi tai teks. Tačiau – kaip? Leidžiant baimėms mus valdyti ir nuodyti ar pasitelkiant jas kaip pavojaus 24

Artuma 2016 m. birželis


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

O jei kažką daryti ar keisti kol kas neįmanoma, bet ir susitaikyti su tokia padėtimi jūs tiesiog negalite ar nenorite? Vienas iš galimų sprendimų – duoti sau konkretų terminą, kada iš naujo apsvarstysite esamas aplinkybes ar savo nusiteikimus. Akivaizdu, tai padaryti nelengva, tačiau bandyti verta. Laikas daug ką keičia. Jūs, aplinkybės, kiti žmonės, su kuriais jos yra susijusios, neabejotinai keisis taip pat. Žinant, kad alinančios svarstybos ir varginančios, dažnai bergždžios išeičių paieškos atidedamos, bent jau sumažėja akligatvio jausmas, įtampa ir baimės slūgsta. O atėjus numatytam laikui labai dažnai nebelieka nė ko spręsti – išlaisvinti nuo baimės šešėlio protas, intuicija, jausmai daug lengviau veikia norima kryptimi. Širdis atlėgsta, dvasia ima kvėpuoti. Nelygioje kovoje su baimėmis tikintiems, be abejonės, labai padeda malda ir kasdienis priminimas sau, kad šioje kovoje nesate vieni. Pamenate pranašą Izaiją (Nebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu – tu esi mano; Iz 43, 1; Aš pats žygiuosiu pirma tavęs ir kalvas sulyginsiu. Vario duris sutrupinsiu, nukaposiu skląsčius geležies; Iz 45, 2), psalmininką (Iš visų pusių apsiauti mane, lieti mane savo ranka; Ps 139, 5) ir tiesiog pasikartojantį evangelinį „Nebijokite!“? Sunkiausiomis akimirkomis tegul tai taps jūsų kvėpavimu.

Nebijoti susitikti su tiesa ir likti atviriems Kartais mūsų apsisprendimas pasirinkti požiūrio tašką, t. y. mūsų valios apsisprendimas tikėti, net jei tam, atrodo, nėra jokio pagrindo, būna išganingas. Jei manote, jog atsidūrėte akligatvyje, visų pirma savęs paklauskite, ar tikite, kad galite iš jo išeiti. Ar tikite, kad Dievo malonė akligatvių nepažįsta? Žinoma, neturiu galvoje susikuriamų nepagrįstų iliuzijų, kurios įklampina, padėdamos pabėgti nuo tikrovės, tačiau nieko neišsprendžia. Mačiau daugybę žmonių, kurie tiesiog nuodijo savo gyvenimą... viltimi. Nenorėdami susitaikyti su tikrove, kad kitas žmogus pasirinko tai, ką pasirinko (pavyzdžiui, augina kitus vaikus su kitu sutuoktiniu, yra išvykęs ir kuria savo gyvenimą užsienyje, dažniausiai ne pačiu maloniausiu būdu primindamas, kad jokių ketinimų grįžti į šeimą tikrai nepuoselėja), jie diena po dienos, metai po metų maitino save įsivaizduotais sugrįžimo scenarijais, kuriuos paprastai lydi nemenka dozė savigailos, pykčio, agresijos ir autoagresijos, neapykantos bei nesibaigiančių išėjusio sutuoktinio kaltinimų. Rezultatas? Apkartintas jų pačių, taip pat ir artimiausių žmonių (dažnai – ir vaikų) gyvenimas, praleista proga veikti surandant kitų gyvenimo perspektyvų. Paleisti tai, kas tuokart prašosi ar net reikalauja būti paleista, – didelis ir nelengvas menas. Bet pavykus gyvenimas apdovanojamas atsinaujinimo jėga, širdis – didesniu atlaidumu ir gailestingumu kitiems ir sau. Pokyčių būna gana netikėtų. Kartais (būkime tei-

singi – retai) sutuoktiniai, pajutę jiems teikiamą laisvę išeiti, supranta norintys grįžti. Paradoksalu, bet itin dažnai į tokias „vilties kilpas“ pakliūva žmonės, visa širdimi priėmę Santuokos sakramentą ir troškę gyventi santuokoje iki dienų pabaigos. Jie sako: „Jis / ji juk davė man priesaiką ‘iki mirtis mus išskirs’! Negali manęs palikti, turiu teisę, net privalau jį / ją susigrąžinti!“ Davė, tačiau sulaužė. Turime teisę, bet jie negrįžta… Ar tai reiškia, kad, išlaikydami ištikimybę Santuokos sakramentui, turime atsisakyti ištikimybės pačiam gyvenimui? Ištikimybės negalima reikalauti. Mylėti neįmanoma priversti. Ištikimi ir mylintys mes galime būti, bet primygtinai tikėtis to iš kito – tarsi atstumti jį dar labiau. Gaila, bet tai dažniausiai pasitvirtinanti taisyklė. Kaip ir jūs, žinau, jog Santuokos Pažinkite savo baimes sakramento klausimas išsituokusiems tam, kad galėtumėte yra keblus, nevieatskirti, kur glūdi tiesa, nareikšmis ir skausapie kurią jos nori jus mingas, atsakymas į jį veikiausiai bus įspėti, o kur – melas. rastas negreit, bet tai neatima iš mūsų teisės gyventi ir kurti, būti vidujai laisviems nuo tų, kurie mūsų nenori. Nebijokite susitikti su jus ištikusia tikrove, nežalokite savo gyvenimo, mojuodami teisuoliškojo ir ištikimojo vėliavėlėmis, geriau palikite Teisėjui, o patys keiskite tai, kas keistina, palikdami atviras duris malonei veikti. Taip, žinau. Tai lyg sutikti šokti į bedugnę. Bet geriau šokti, nei būti daug kartų numestam. Jūsų parašiutas tebus pasitikėjimas, kad apačioje laukia šiltos Dievo rankos. Jo glėbys jums priklauso lygiai taip, kaip ir kiekvienam kitam. Tikėjimas tuo – jūsų būtinoji dalis. Taigi, pažinkite savo baimes tam, kad galėtumėte atskirti, kur glūdi tiesa, apie kurią jos nori jus įspėti, o kur – melas, ir imkitės darbo: konkrečių pastangų, maldos, viltingo pasitikėjimo. Jei išeisite iš baimės akligatvio, greitai pamatysite, kiek daug yra dalykų, kuriuos galima pasitelkti, kad būtų išvengta ar pakeista tai, ko bijote. Bijoti tenka, o kartais ir reikia, tačiau gyventi reikia labiau. Todėl neleiskite jūsų gyvenimui virsti nesibaigiančiu nerimu.

Artuma 2016 m. birželis

25


Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Spalio revoliucija Giovannino GUARESCHI Aistruolė jau buvo pasiruošusi eiti ir labai rimta mina sėdėjo ant sofos kampo. – Laukiu savęs, – pasakė. Atsistojau, čiupau švarkelį ir įsispraudžiau į jį. – Ir aš pasiruošęs, – atsakiau pasukdamas durų link. Tačiau Aistruolė neatsistojo; kai laiptinėje nepamačiau ateinančios, grįžau ir radau vis dar oriai tebesėdinčią ant sofos kampo. – Kas gi? – pasiteiravau. – Barzda, – atsakė Aistruolė nekeisdama povyzos. Nepamirškite, kad aš, gimęs Emilijos Redžo širdyje, didelių aistrų žemėje, esu impulsyvus, taigi dažnai susivokiu pasakęs tai, ko nebūnu spėjęs apgalvoti. Prieš tokį absurdišką reikalavimą sukilau prapliupdamas: – Tavo motina mane pažino, kai turėjau ilgą barzdą, tekėjo už manęs, kai turėjau ilgą barzdą, ir niekad net nepasvajojo, kad aš, norėdamas su ja išeiti, turėčiau nusiskusti barzdą. O kas tu tokia, kad reikalautum panašių dalykų? – Aš esu aš,  – ramiai, beveik lediniu balsu atsakė Aistruolė. Nuėjau nusiskusti barzdos. Po to turėjau persirengti švarką, kelnes ir nusivalyti batus, bet dariau tai su tokia viršenybės ir pasibjaurėjimo mina, kad Aistruolė, neturėdama raganosio odos, tai turėjo puikiai suprasti. Ėjome tylėdami švelnaus milanietiško rudens gatvėmis ir gana greitai atėjome ten, kur turėjome ateiti. Aikštėje priešais mokyklą buvo žmonių: mamų, senukų, berniukų, mergaičių ir mokytojų, tarsi pirmuosiuose Širdies puslapiuose (Širdis yra garsus, tarp daugybės kitų kalbų ir lietuviškai išverstas Edmondo De Amicio, XIX a. antrosios pusės italų rašytojo, kūrinys vaikams ir jaunuoliams, kupinas idealizuotų, patriotinių ir moralinių motyvų – vert. past.): aš atsiminiau tą kartą, kai į tą pačią aikštę atsivedžiau Albertino ir jį paleidau, – jis pradingo minioje tarsi plyta mūre. Jaučiau savo delne mažą, šiltą Aistruolės ranką, mačiau mamas su vaikais ir senelius, bet nekvėpavau Širdies oru ir negalvojau apie cukruotus Edmondo De Amicio žodelius. Mano burna buvo pilna karčių žodžių, juos kramčiau sučiauptomis lūpomis ir rijau vieną paskui kitą, ir daug jų įstrigdavo man gerklėje. Juk dar kartą atsitiks gniuždanti neteisybė: aš turėsiu paleisti tavo ranką, Aistruole, ir tu įsisprausi į mūre likusį atvirą plyšelį. Tad sudiev ir tau, Aistruole: tu išeini iš mano gyvenimo ir įžengi 26

Artuma 2016 m. birželis

į Valstybės gyvenimą. Tave išmokys valstybinio veidmainiškumo, o tavo mintys nebebus tavo, ir tu matysi dalykus ministerijos akimis. Adios, Aistruole. Ir šį kartą, kaip ir su Albertino, aš turėsiu susitaikyti su piktnaudžiavimu, turėsiu savo rankomis įkinkyti ir tave į barbarišką, baisų, neišmatuojamą Valstybės vežimą. Adios, Aistruole! Kažkada, vartydamas senutėlius Kurjerio sekmadienius, šypsodamasis skaitydavau paaiškinimus „Mūsų spalvotų puslapių“ skiltyje ir gailėdavausi moterėlių tolimuose Pietų Italijos kaimeliuose, kurios maištaudavo, kad sutrukdytų paskiepyti savo vaikus. Bet tada nieko nesuprasdavau ir galvodavau apie didelį neišmanymą ir tirštus prietarų debesis, kurie versdavo vargšes moterėles laikyti vyriausybinius gydytojus kaži kokio baugaus piktadarių centro pasiuntiniais. O juk moterėlės, priešingai, veikdavo instinktyviai ir manydavo, jog gina savuosius kūrinius nuo piktybės, kai iš tiesų juos gindavo nuo Valstybės jungo. Šis jungas būtinas, tačiau gydytojo adata, kuria pagal įstatymą naudingoji vakcina suleidžiama jūsų vaikui į ranką, yra naują ir trapią auką paženklinanti didžiojo monstro, Valstybės, letena. Adios, Aistruole, – aš dabar paleisiu tavo šiltą ranką ir paaukosiu dievui, žiauriam ir sukurtam žmonių, kurie netiki Dievo, nes jei tikėtų, gyventų laimingi Jo Amžinųjų Įstatymų prieglobstyje. Adios, Aistruole, – Valstybė tiesia kelius ir geležinkelius, apšviečia miestus naktį, tačiau atima iš mūsų laisvę, reguliuoja mūsų veiksmus ir net mintis, vis labiau įpina mus į jau nebeišpainiojamą savo įstatymų ir reguliavimų raizginį ir vis labiau paverčia mus nereikšmingais sraigteliais baisioje mašinoje, kuri geria kraują ir reikalinga tik tuščiai malti. Ir aš, kuris piktinasi, kai traukinys vėluoja penkias minutes, Valstybės traukinys, dabar esu kupinas kartėlio, nes turiu leisti Valstybei išsivesti mano mergaitę, kad išmokytų ją vyriausybinės abėcėlės. Kokia audra kilo trapioje kaukolėje vargšo miestelėno, bandančio ginti savo paties ir savo vaikų asmenis nuo tos pabaisos, kurią jis pats padėjo sukurti ir kurią jis pats maitina, atitraukdamas duoną sau nuo burnos. Adios, Aistruole.


Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

* * *

Komandos jau susibūrė, mamos ir tėčiai atsitraukė į aikštės vidurį, ir vaikai liko vieni, prisišlieję prie mokyklos sienos. Trūko tik Aistruolės, ir aš atgniaužiau kumštį. Tą akimirką durys atsidarė ir vaikai suėjo į vidų. Prie kampo stovėjo taksi: jį pasiekiau pakniopstom ir, atplėšęs duris, mečiausi vidun tarsi bulvių maišas. Automobilis smarkiai truktelėjo iš vietos ir, paklaidžiojęs Milano gatvėmis, pasuko į pakraščius. Atsidūręs priešais žydrą vandenį vandens lėktuvų uoste (Milano apylinkėse – vert. past.), automobilis sustojo, ir mes išlipome. Sakau „išlipome“, nes Aistruolė buvo su manimi. Aistruolė buvo su maištininku. Gatvės aplink ežerėlį buvo saulės nutviekstos ir tuščios, ir mes iki soties pasilinksminome. Man dingtelėjo, kad namuose mūsų laukia Valstybė – Margarita. Tai apkartino linksmybes. Kai vidudienį grįžome ir Margarita paklausė Aistruolės, kaip ėjosi, ši atsakė, kad viskas buvo gerai, ponia mokytoja buvo gera ir pan. Paskui Aistruolė pažvelgė į mane mirktelėdama akimi, nes buvome susitarę, kad pasakys tą ir aną. Ir taip, akies mirktelėjimu, mano Spalio revoliucija baigėsi. Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Publikuojama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Kaip atvaizduoti Dievo gailestingumą?

Norėdami apibūdinti kam nors nepažįstamą asmenį, paprastai pradedame nuo to, ką jis veikia, t. y. nusakome jo statusą. Tačiau jei šis asmuo mums svarbus, kalbame kitaip – bandome pristatyti jį per jam būdingas savybes. Panašiai kalbame ir apie Dievą. Todėl šv. Tomas Akvinietis sakė, kad gailestingumas yra svarbiausia Dievo savybė, o popiežius Pranciškus sako, kad tai – Jo vardas. Mes pirmiausia sutinkame Dievą kaip gailestingumą. Šio susitikimo su Dievu regimoji išraiška yra Dievo Gailestingumo paveikslas, apie kurį bando kalbėti du filmai: pernai pastatytas režisieriaus Alekso Matvejevo filmas „Pasitikiu Tavimi“ ir šiemet pasirodęs Danielio diSilva audiovizualinis projektas „Pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas“. Abu jie yra sėkmingi tiek, kiek jiems pavyksta komunikuoti šį susitikimą. Pirmasis ieško vietų, kuriose būta sesės Faustinos, kad jų fone per liudijimą žodžiu pasakytų, jog šis paveikslas – tai per šv. Faustiną Dievo duotas ženklas apie galimybę kiekvienam žmogui susitikti su Juo. Antrasis drąsiai, sykiu su jaunatvišku naivumu ieško vietų, kur Dievo gailestingumo žinia dar nežinoma, ten veža paveikslo kopijas ir jas lydintį nenuoseklų paveikslo nutapymo istorinį kontekstą, menotyrinio vertinimo nuotrupas ir dalijimąsi asmeniniu įspūdžiu apie atvaizdą. Pirmajam būdingas neįmantrus, bet užtat tikslus kadras, derantis su religiniu filmo turiniu, o antrasis, atvirkščiai, pasižymi šiems laikams būdinga audiovizualinės informacijos perkrova. Filmą šiek tiek struktūruoja blaivios Prano Morkaus mintys (gaila, kad jam nebuvo patikėta parašyti scenarijaus!), bet jo neišgelbsti graži vyskupo Kęstučio Kėvalo pastaba, kad savo malonės įrankiais Dievas renkasi ne talentingiausius, o paprasčiausius žmones. Abu filmai kalba apie vizualinį slenkstį, susijusį su religinio turinio paveikslo priėmimu, menotyroje analizuojamą sakralinės dailės skirties pasaulietinio meno kontekste. Sesuo Gaudia Skass filme „Pasitikiu Tavimi“ sako: „Man, kaip tapytojai, buvo sunku priimti Gailestingumo paveikslą. Mačiau tapybinių privalumų ir trūkumų, kas man patinka ir kas nepatinka, ką būčiau padariusi kitaip, nes tapytojai taip mato. <...> Turėjau peržengti per formos barjerą.“ Mintį, kad toks kūrinys neprivalo būti estetiškas, nes jo grožį laiduoja dvasinis turinys, teigia ir Danielio diSilva filmas. Menininkui paprastai tenka spręsti materialios formos ir jos perteikiamo dvasinio turinio suderinamumo klausimą. Dievo Gailestingumo paveikslo nutapymo istorija unikali tuo, kad čia toks klausimas kilo paprastam žmogui ir visai kitu atžvilgiu. Menotyrinis Faustinos „nuotykis“ labai tinka kaip pamatinis pasakojimas krikščioniškos vaizduojamosios dailės galimybėms aptarti: iš vienos pusės, turime seserį, kuri regėjo, koks yra Dievas, bet nemoka to atvaizduoti; iš kitos pusės, turime menininką, kuris moka atvaizduoti tikrovę, bet nėra regėjęs, koks yra Dievas. Tai išryškina esminį krikščioniškos vaizduojamosios dailės metodologinį klau-

Artuma 2016 m. birželis

27


Atokvėpio valandai

simą: ar įmanoma nematomą Dievo tikrovę perteikti matomu būdu (materialioje formoje)? Paprastai žmonės, kurie regėjo Dievą, nebuvo menininkai, todėl jie šio klausimo nesvarstė. Ir sesuo Faustina nebuvo menininkė. Jai atrodė, jog dailininkas Eugeniuszas Kazimirowskis pagal jos pasakojimą gali lengvai atvaizduoti tai, ką ji matė. Jos nusivylimas, kad tai, ką pamatė drobėje, neatitiko to, ką buvo regėjusi, gražiai pavaizduotas Jerzy Łukaszewicziaus filme „Faustina“ (Faustyna, 1996). Pamačiusi nutapytą paveikslą, ji spontaniškai nusuka galvą

jos regėtos Mergelės statulos. Režisierius truputį paironizuoja: „Mergelė Marija nežiūrėjo į viršų, kai kalbėjosi su manimi“, – sako Bernadeta. Tai jo komentaras apie krikščioniškojo meno polinkį pagražinti religines patirtis. Filme „Pasitikiu Tavimi“ cituojamas Jonas Paulius II Dievo Gailestingumo paveikslą taikliai pavadino šventu regėjimu (šventasis popiežius remiasi paties Jėzaus žodžiais, kuriuos Jis pasakė seseriai Faustinai. Lenkiškajame jos Dienoraščio tekste vartojamas žodis „wizerunek“, lietuviškame leidime jis verčiamas kaip „piešinys“. Filme „Pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas“ pavartotas žodis „atvaizdas“), taip pabrėždamas dvasinį, o ne meninį jo metmenį.

Bet yra dar vienas būdas atvaizduoti Dievo Gailestingumą – tai pastebėti jo pėdsakus žmonėse. Tiesa, gal tai tik jo šešėlis, bet užKadrai iš filmų „Pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas“ ir „Pasitikiu Tavimi“ tat jis labiausiai mus įtikina. Bene gražiausiai Dievo Gailestingumas ir jo veikimas ir prisidengia akis ranka. Bet tuoj atsitiesia ir sako: „Kas, Viešpatie, tave gali atvaizduoti tokį gražų, koks Tu esi?“ žmoguje vaizduojamas dokumentiniame filme Šie režisieriaus į jos lūpas įdėti žodžiai perteikia žinią, kad „Motina Teresė“ (Mother Teresa, 1986). Jame meno galimybės atvaizduoti Dievą yra ribotos. pal. Motina Teresė prisimena, kaip prasidėMenininkai gyvena šios įtampos akivaizdoje ir ją jo jos gailestingumo kelionė, ir pasakoja vieną svarsto. Krzysztofas Kieślowskis filme „Dekalogas. Pirepizodą (filme jį vaizduoja kadrai iš 1969 m. mas“ (Dekalog. Jeden, 1988) į užduotą klausimą, kas yra BBC sukurtos dokumentinės juostos „Kažkas Dievas, atsako ir žodžiu, ir vaizdu. Filme moteris apkagražaus Dievui“, Something Beautiful for God). bina jai šį klausimą uždavusį berniuką. Tuo metu kadras Kartą ji pakėlė gatvėje žmogų. Jį visą graužė akimirką užtemsta. „Ką jauti?“ – ji klausia. „Meilę“, – atkirmėlės. Žmogus paklausė Motinos Teresės: sako vaikas. Moteris sako: „Ir tame yra Dievas.“ Tiek už„Kodėl tu taip darai?“ „Nes aš tave myliu“, – temdytas kadras, kuriame nėra materialios informacijos, atsakė ši. Tikriausiai neatsitiktinai ji bus patiek šie ištarti žodžiai rodo, kad nei vaizdas, nei žodis nėra skelbta šventąja būtent šiais, Gailestingumo visas ir pakankamas atsakymas. Režisieriui Dievo tikrojubiliejaus, metais. vės atvaizduoti neįmanoma. Jeanas Delannoy šį klausimą analizuoja Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo BernadeIndrė ir Ramūnas AUŠROTAI tai Subiru kontekste (Bernadette,  1988). Jo filme Bernadeta, jau būdama vienuolyne, yra kviečiama įvertinti

PASITIKIU TAVIMI. Dokumentinis filmas DVD formatu Režisierius: Aleksas Matvejevas Scenarijaus autoriai: Ingrida Laimutytė, Mariusz Marszalek VILNIAUS MEDIJA, 2015 m., 65 min., kalbos: lietuvių, lenkų; subtitrai: lietuvių, anglų, lenkų, italų, ispanų, vokiečių, prancūzų, kroatų, ukrainiečių, rusų

1934 m. Vilniuje pagal vienuolės Faustinos regėjimus nutapomas paveikslas. Iš pradžių atrodęs netobulas ir vėliau beveik užmirštas, šiandien Gailestingojo Jėzaus atvaizdas stebuklingu būdu veikia žmonių likimus visame pasaulyje. Šis atvaizdas dabar yra plačiausiai Vilnių ir Lietuvą garsinantis paveikslas. Taip pat šio meno kūrinio istorija atskleidžia sudėtingas XX a. Vilniaus realijas ir dviejų tautų, lietuvių ir lenkų, permainingus santykius. Filme savo tikėjimo istorijomis dalijasi žymus lenkų aktorius Radoslawas Pazura, verslininkai Petras ir Alanta Masiuliai, TV laidų vedėjas Rimas Šapauskas, gydytojas Tadeuszas Wasilewskis, kulinaras Gian Luca Demarco ir kiti. Filmo „Pasitikiu Tavimi“ DVD jau galima įsigyti „Katalikų pasaulio leidinių“ knygynuose ir kitose prekybos vietose.

28

Artuma 2016 m. birželis


Atokvėpio valandai

Petras, arba akmuo Jeigu ne „Naujojo Židinio-Aidų“ leidyklos ką tik išleista nedidelė knygelė Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas, kažin ar išvis kas, išskyrus artimuosius ir gal kelis draugus, būtų Lietuvoje pastebėjęs, kad štai jau ir visi metai praėjo, kai vienas, bent mano galva, pačių didžiųjų Lietuvos rašytojų iškeliavo į Viešpaties glėbį. Ta knyga irgi kol kas nesulaukė itin didelio viešuomenės dėmesio, nors – ir vėl mano galva – tokių reikšmingų knygų sulaukiame ne kasdien. Juolab knygų, kuriose pašnekovų pora būtų tokia neįprasta – jaunas filosofas ir gyvenimą bebaigiąs rašytojas. Šioje knygoje, žinoma, rasime ir kalbų apie literatūrą. Galbūt kai kam ji padės suprasti Petrą Dirgėlą kaip rašytoją. Bet čia ne visai ta vieta, kur turėčiau kalbėti daugiausia apie tai. Gal užteks pasakyti, kad tokios kokybės prozos, kaip Petro Dirgėlos romanai, mes turime labai nedaug. Nemažiau svarbus dalykas už literatūrinius nuopelnus yra pati Petro laikysena. „Aš įtariu, kad man buvo svarbiau valstybė nei literatūra“, – vienoje vietoje sako ir pats Petras. Dėkui Dievui, apie valstybę Petras mąstė, dėl valstybės sielojosi dar gerokai anksčiau, nei žodis „valstybininkas“, tegu ir trumpą laiką, Lietuvoje buvo tapęs plūstamuoju. Buvo tikras valstybininkas, tik kad jo vardas tarp kitų plūstamų žmonių nebuvo minimas. Neteko su juo apie tą keistą tarpą kalbėtis, bet įtariu, kad jam, kaip ir man, buvo neramu. Neabejoju, kad aptariamoje knygoje įdomių dalykų rastų ir tie, kuriems rūpi Sąjūdžio radimasis ir sunykimas, intelektualų laikysena Nepriklausomybės atgavimo metais ar Petro santykiai su vienais ar kitais lietuvių kultūrai reikšmingais asmenimis. Ras joje ir itin taiklų nusakymą, kad visi, kurie esame gyvenę sovietų okupacijos laikais, vienaip ar kitaip trenkiame „sūdytų agurkų“ kvapu. Ras ir Petro nukaltą

sąvoką „nusklembtas protas“. Tegu bus čia apie tą protą dar viena citata: „Kai kalbu apie nusklembtą protą, kiti galvoja, kad aš kvailys. Nežinau, kaip pavadinti. Nepavergtas protas – jis priešinasi, siekia laisvės. O kai nebesipriešina? Kai jau galvoja, kad kolūkinė santvarka yra gerai? Pabaigoje taip jau buvo. Pensininkams atveždavo šieną į kiemą ir pakratydavo. Ir turi žiemai, šilta. Tu supranti, su literatūra yra taip pat. Sulauki amžiaus, turi raštų, pradeda leisti jų seriją. Tiražai masiniai. Pinigai byra, nemokamos atostogos Jūrmaloje arba Nidoje. Apie šiuos žmones kalbu be pykčio. Aš kalbu su giliu liūdesiu. Kai kritikuoji, tai myli. Kai nemylėtum, būtų nusispjaut, kam čia jaudintis, erzintis.“ Viliaus Bartninko ir Petro Dirgėlos pašnekesiai atsirado, sakytume, netyčia. Tai nebuvo iš anksto suplanuota, apgalvota ir sukonstruota knyga. Todėl jie tik dar įdomesni. O kad Petras šioje knygoje kalba jau sunkiai sirgdamas, tai gali ją traktuoti ir kaip Petro Dirgėlos testamentą. Man kartais atrodo, kad ši knyga pačiu laiku atsirado dar ir todėl, kad šiemet rinkimų metai ir visuomenėje bei viešuomenėje gali justi labai daug sumaišties ir keistų, ne visada lengvai perprantamų bruzdesių. Žinoma, gaila, kad Petro nebėra. Jis tuos bruzdesius būtų gebėjęs bent šiek tiek perprasti. Ta-

čiau bent jau tautininkų ir valstybininkų rietenose jo balsą derėtų išgirsti. Kad ir tokius jo žodžius: „Pasakai „tauta“, tai gerai, kol nepasakai, kokia tai tauta... Tarpukariu, rodos, Židinyje Maceina ir Šalkauskis kalbėjosi apie tai. Bandė apibūdinti lietuvių tautą: žemės tauta, nomadinė, idėjų tauta, turi daug fantazijų, pjauna šieną, cibules ir daug lūkesčių susikuria su savo ateitimi, gyvenimų, kurių nesulaukia ir negeba vykdyti. Idėjų daug, bet ne vykdytojų. Esama būtinų dalykų, be kurių tauta negali būti. Ji negali ilgai būti be valstybės.“ O man pačiam galbūt brangiausi yra Petro žodžiai apie patį save ir savo gyvenimą. Paklaustas apie pašaukimą, jis šitaip atsako: „Iš pradžių, grubiau tariant, yra pasmerktumas ir pasismerkimas, kad gimei šioje vietoje, kad tavo prigimtis tokia. Bet pasismerkimas yra pasmerktumo priėmimas. Pasismerkimas pasmerktumui yra pašaukimas. Tai atrodo keistai ir rūsčiai, bet gyvybė ir gyvena rūsčiai.“ Pagaliau, nuostabu ir tai, kaip Petras šifruoja savojo vardo prasmę. Visi esame įpratę, kad Petras – tai uola. Neabejoju, kad tą prasmę žinojo ir Petras. Bet jis nebūtų buvęs Petras Dirgėla, jei nebūtų savojo vardo išvertęs kur kas kukliau, bet ir nuoširdžiau. Jis sakosi buvęs akmuo. Akmuo ant rašomojo stalo. Antanas GAILIUS

Artuma 2016 m. birželis

29


Akiračiai

Tėvas Jėzaus ir Marijos Stanislovas Sunkus, išties erškėčiuotas buvo tėvo Jėzaus ir Marijos Stanislovo, kunigo Jono Papčinskio gyvenimo kelias. Tačiau jo darbai milžiniški, lygiai kaip jį lydėjusi Dievo malonė. Tėvas Stanislovas, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos įkūrėjas, 2016 m. birželio mėnesį bus paskelbtas šventuoju.

Kaimo berniuko aplinka ir vaikystė Kairiajame Dunajeco upės krante įsikūrusiame Podegrodzės kaime gyveno pasiturintis valstietis Tomaszas Papka su trečiąja žmona Zofia Tacikowska. Šioje santuokoje gimė aštuoni vaikai. Kiek palikuonių turėjo Tomaszas Papka iš pirmų dviejų santuokų, nežinoma. Tačiau gerai žinoma, jog buvo itin gerbiamas ir pasiturintis. Turėjo dvejus namus, kalvę, kurioje ir pats dirbdavo, nemažai žemės. Ėjo kaimo seniūno ir parapijos iždininko pareigas. Tomaszas buvo raštingas, kas reta senais laikais tarp nekilmingųjų. Dievobaiminga šeima ypač daug meldėsi Dievo Motinai. Tada ritosi XVII amžius. Buvo 1631 metai. Besilaukianti kūdikio Zofia, keldamasi per upę valtele, įkrito į vandenį ir per stebuklą liko gyva. Šią klaikią akimirką ji paaukojo gimsiantį kūdikį Dievo Motinai. Viskas baigėsi laimingai ir 1631 m. gegužės 18 d. Podegrodzės kaime Zofiai ir Tomaszui Papkai gimė sūnus Jonas. Kodėl jų tokia neįprasta pavardė – Papka (kai kuriuose šaltiniuose – Papiec)? Mat Tomaszo tėvas atliko dvi piligrimines keliones į Romą ir smalsuoliams aplinkinių kaimų valstiečiams daug pasakojo apie popiežių. Iš to ir kilo pravardė, tapusi pavarde. Jauniausias sūnus Jonas ganė tėvo avis. Atėjus metui, pradėjo lankyti parapijos mokyklėlę. Tada paaiškėjo, kad berniukas kaip reta negabus. Iš mokyklos jį išmetė, ir Jono, atrodytų, turėjo laukti aviganio ateitis. Bet vaikas karštai meldėsi Dievo Motinai ir nutiko neįtikėtina. Septynmetis Jonas pats vėl prašyte įsiprašė į mokyklą, o tada apstulbino mokytojus neįtikėtinais gabumais ir retai pasitaikančia atmintimi. Toliau mokytis kliudė žema socialinė kilmė. Be to, paauglystės abejonės bei krizės viską suvėlė. Nors tėvai materialiai buvo pajėgūs išmokslinti sūnų, bet vidinės abejonės ir kilmė kėlė trikdžių. Tad ir vėl liko avių ganymas tėvų ūkyje... Tačiau po metų, įveikęs abejones, Jonas grįžta mokytis. 30

Artuma 2016 m. birželis

Penkiolikmetis nuvyksta į Jaroslavą pas jėzuitus. Šie priima pastebimą, itin gabų paauglį. Pasimokęs Jonas patraukia į Lvovo jėzuitų kolegiją. Bet... Jis neturi rekomendacinių laiškų ir per trumpą laiką Jaroslavo mokykloje nebuvo spėjęs įgyti reikiamų žinių.

Nepavydėtina jaunystė Jonas taip nori mokytis, kad, įsidarbinęs turtingų miestiečių namuose repetitoriumi, vakarais savarankiškai mokosi, gilina žinias ir nepraranda vilties įstoti į jėzuitų kolegiją. Tačiau užgula bėdos. Jis suserga neaiškios kilmės, kelis mėnesius trunkančia karštlige. Jai pasibaigus, visą jaunuolio kūną išpila votys ir pūlingi spuogai. Bijodami užsikrėsti, darbdaviai jį atleidžia ir sergantis aštuoniolikmetis atsiduria gatvėje be skatiko kišenėje ir pastogės. Čia nutinka įdomus dalykas. Elgetaujantį Joną ima lydėti nepanašus į kitus elgetas žmogus – surinktus skatikus jis atiduoda žaizdomis aptekusiam vaikinukui. Jonas nakvoja gatvėse, ir šunys jam kaip Lozoriui laižo žaizdas. Tai vienintelis gydymas... Ilgainiui pastogę Jonui suteikia gailestinga amatininko šeima. Ir čia jo „gydytojai“ tik šunys, bet jaunuolis pasveiksta. Sužinojęs apie sūnaus bėdas, tėvas siunčia ratus, ir Jonas grįžta į kaimą. Ilgai gimtinėje neužtrunka. Vos sustiprėjęs patraukia mokytis į už 60 km esančią pijorų mokyklą. Bet ir čia suserga. Maža to, nuo Vengrijos artėja maro epidemija. Ką gi, vėl tėvų namai ir avių ganymas.

Mokymasis Netrukus Jonas vėl atsiduria Lvovo jėzuitų kolegijoje. Šį sykį jo išskirtiniai gabumai padaro tokį įspūdį, kad jokių popierių nereikia. Jis stulbina dėstytojus nepaprasta atmintimi, mokymosi sparta. Tačiau laikai neramūs. Artėja kazokų antpuoliai ir jam tenka persikelti į Mazovijos Ravą. Besveikatis Jonas vėl sunkiai suserga. Pasveikęs dukart kaip piligrimas nukeliauja į Čenstaka-


Akiračiai

vą padėkoti Dievo Motinai. Ir ne vien už pasveikimą – Jonas ne kartą skendo ir buvo išgelbėtas. Pagaliau 23 metų Jono svajonė išsipildo: mokslai baigti. Visi žavisi jo talentingumu ir oratorystės menu. Jonas dalyvauja filosofiniuose disputuose, rašo eiles, darbus apie retoriką. Dabar į jo žemą socialinę kilmę niekas nebekreipia dėmesio, pamiršta ją. Dėl intelekto, erudicijos, iškalbos ir asmeninių savybių jis laukiamiausias svečias išprususių aristokratų namuose. Trumpam į gimtąjį kaimą sugrįžusiam Jonui bandoma įpiršti turtingą nuotaką, bet vedybų jis griežtai atsisako.

Mikulovą, bet netrukus jis grįžta į Lenkiją. Tačiau nesutarimai tęsiasi. Galiausiai nutinka itin gėdingas dalykas. 1670 m. t. Stanislovas pagrobiamas, surišamas ir lydimas dviejų žandarų nugabenamas į Podolinco vienuolyną už 100 km. Kelionėje jis rimtai suserga, bet, nepaisant to, įkalinamas mažutėje celėje. Atsisakoma jam suteikti net Ligonių patepimo sakramentą. Po pusantro mėnesio perkeliamas į vienuolyno Prievidzoje (Slovakijoje) kalėjimą. Tik įsikišus Krokuvos vyskupui, kalinį paleidžia. Atėjo metas palikti pijorus. Tėvas Stanislovas išėjo iš vienuolijos, bet atnaujino skaistybės, klusnumo ir neturto įžadus.

Pijoras

Marijonai

Jonas patraukia pas pijorus, ketindamas įstoti į vienuolyną. Atvyksta su dviem drabužių ir baltinių pamainomis, pora batų, kepure, diržu ir trimis knygomis. Tai visas jo turtas. Knygos – Vergilijus, Klaudianas ir Tomas Kempietis. Vienuolyne Jonas gauna abitą ir naują vardą – Jėzaus ir Marijos Stanislovas. Novicijus išsiskiria maldingumu, kuklumu ir nevengia juodžiausių bei nemaloniausių darbų. Be to, jis pradeda teologijos studijas. Užpuola švedai. Jie protestantai ir aršiai nekenčia katalikų. Sykį gatvėje švedų kareivis užpuola Stanislovą. Šis atsiklaupia ir apnuogina sprandą. Kareivis tris kartus kerta kardu, bet Stanislovas pajunta tik skausmą ir... nieko daugiau. Šis įvykis nutiko stebint liudininkams.

Dievo Motina saugojo t. Stanislovą nuo pat mamos įsčių, ir jis jautė sūnišką ryšį su ja. Jėzaus ir Marijos Stanislovas siekė Švč.  Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo garbinimo 200  metų prieš Bažnyčiai paskelbiant šią dogmą. Tačiau jį kamavo abejonės, ar teisingai pasielgė palikdamas pijorus. Dirbo dieceziniu kunigu, bet vis abejojo. Galiausiai jį pakvietė būti dvaro kapelionu turtingas aristokratas Karskis. Šio rūmai buŠv. arkangelo Mykolo bažnyčia Marijonų girioje vo ne itin toli nuo Varšuvos. T. (Lenkija), kurioje gimė marijonų vienuolija (detaliai atstatyta po 1993 gaisro) Stanislovas nepaprastai uoliai ugdė Karskio šeimos, giminių ir dvariškių dvasinį gyvenimą. Pats daug ir nuoširdžiai meldėsi vienumoje. Tuo laikotarpiu buvo užfiksuota levitacijos atvejų koplyčioje. Jo malda užtariami pasveiko keli sunkūs ligoniai. Būdamas pas Karskius, t. Stanislovas parašė asketikos vadovėlį pasauliečiams Mistinė Dievo šventovė. Dar 300 metų prieš Vatikano II Susirinkimą šioje knygoje jis rašė, kad kiekvienas pakrikštytas žmogus turi siekti šventumo. Tuo pat metu parengė ir devynių skyrių būsimosios kunigų marijonų vienuolijos regulą. Nors laukė kliūtys, jis jautė turįs įkurti naują vienuoliją. Norinčiųjų tapti marijonais buvo daug, bet t. Stanislovui jie netiko. Lyg tyčia, jo didžiulis autoritetas ir populiarumas susipynė su šmeižtais, klaidingomis paskalomis. Paklausęs vieno seno, išmintingo abato patarimo, t. Stanislovas pradėjo ieškoti dviejų dalykų: vietos ir tinkamo vienuoliniam gyvenimui asmens. Ir rado. Pradžia buvo sunki. Paaiškėjo, kad surastasis asmuo yra neklusnus (mat buvęs kariškis), nedisciplinuotas, savavalis. Bet t. Stanislovas nenuleido rankų, uoliai darbavosi toliau. 1673 m. spalio 24 d. vietos vyskupas savo dekretu aprobavo Marijonų vienuoliją. Po ketverių metų seimas pripažino ją juridiniu asmeniu. T. Stanislovas ėmėsi statyti didesnę koplyčią. Pats dirbo sunkiausius, juodus darbus,

Intelektiniai ir dvasiniai turtai 1656 m. Stanislovas duoda įžadus. Kadangi vėl artėja švedai, vyresnybė siunčia jį į garsų Podolinco pijorų vienuolyną. Dvejus metus jame dėsto retoriką ir parengia jos vadovėlį. Šis tampa tikru bestseleriu. Sulaukė keturių leidimų ir buvo naudojamas net 150 metų po autoriaus mirties. Trisdešimtmetis būsimasis marijonų vienuolijos įkūrėjas 1661 m. gauna kunigystės šventimus. Po dvejų metų atvyksta į Varšuvą dėstyti retorikos pijorų kolegijoje. Pamokslauja įvairiose bažnyčiose, minios plaukia jo pasiklausyti. Pamokslai trumpi, bet pasiekiantys kiekvieno (!) sielos gelmes. Išgarsėja kaip ypatingas nuodėmklausys. Jam savo nuodėmes išpažįsta būsimas popiežius, būsimas karalius, vyskupai. Prie jo klausyklos driekiasi ilgiausios eilės. Stanislovas, jau pakeitęs pavardę (dabar jis vadinasi Papčinskis (Papczyński), atlieka įvairias atsakingas pareigas pijorų vienuolijoje.

Vaidai Ypatingiems žmonėms dažnai pavydima. Kai t. Stanislovas pasiūlė atsiskirti nuo Vokietijos pijorų, užvirė košė. Maža to, kunigams pijorams nepatiko garsaus jų brolio asketiškumas, neturtas, skrupulingas regulos laikymasis. Aišku, nepatiko, kad jis to paties reikalauja ir iš jų. Pijorų generolas taip pat buvo suirzęs. T. Stanislovas iškviečiamas į Romą, o iš ten pasiunčiamas į Čekijoje esantį

Artuma 2016 m. birželis

31


Akiračiai

apylinkių gyventojai talkino jam. Tuo metu t. Stanislovas turėjo regėjimų. Jis išpranašavo pergalę prieš musulmonus turkus, matė skaistyklą ir joje kenčiančias sielas. Ypač jo maldų prašė įvairiose kovose žuvusių karių sielos. Jis pats per regėjimus patyrė skaistykloje esančiųjų kančias. T. Stanislovas stropiai darbavosi katechizuodamas paprastus, vargšus žmones. Marijonų kasdiene pareiga paskelbė maldas už mirusiuosius. Pats t. Stanislovas tapo blaivybės skleidėju, nes matė, kokią pražūtingą žalą alkoholis padaro visiems socialiniams sluoksniams. Tačiau nebarė, nerėkavo ant geriančiųjų, o stengėsi juos paveikti geruoju ir savo bei kitų marijonų pavyzdžiu. Marijonai visiškai nevartojo alkoholio. 1677 m. Naujosios Jeruzalės vietovėje (vadintoje ir Kalvarijos kalnu) įsikuria dar vienas vienuolynas. Marijonai gavo ir Paskutinės Vakarienės bažnyčią. Joje t. Stanislovas ir vėl turėjo mistinių patirčių. Kadangi vyskupas davė marijonams šiek tiek žemių, t. Stanislovas, gimęs ir augęs kaime, darbavosi laukuose, nusausino pelkes, melioravo. Materialinė vienuolijos padėtis pagerėjo, tačiau kilo konfliktų su keliais agresyviais kaimiečiais. Vienas jų užpuolęs sumušė t. Stanislovą ir... susirgo mirtina liga. Kai atsiprašė ir pripažino savo kaltę, t. Stanislovas už jį meldėsi. Įvyko stebuklas. Kaimietis pasveiko! 1690 m. t. Stanislovas išvyksta pėsčias į Romą pas popiežių prašyti marijonams patvirtinimo, tačiau grįžta nieko nelaimėjęs. Tik 1699 m. rugsėjo 21 d. Šventasis Sostas patvirtino marijonų vienuoliją. 1701 m. t. Stanislovas duoda įžadus nuncijui, o po mėnesio priima kunigų marijonų įžadus. Netrukus jau gyvavo trys vienuolynai. Kadangi dar būdamas Karskio dvaro kapelionas t. Stanislovas gavo teisę nešioti baltą abitą, tokį drabužį dėvėjo ir visi marijonai. Iš čia kilo „baltųjų marijonų“ pavadinimas.

Gyvenimo pabaiga Tėvo Stanislovo sveikata menkėjo, nyko. 1701 m. rudeniop jis visai nusilpo. Rugsėjo 17 d. atliko išpažintį, priėmė Komuniją ir paprašė Ligonių patepimo sakramento. Palaiminęs savo dvasinius sūnus, ištarė: „Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo sielą“ ir iškeliavo į amžinybę. Kad tėvas Jėzaus ir Marijos Stanislovas bus paskelbtas šventuoju, jo amžininkai marijonai ir pasauliečiai nė neabejojo (nors beatifikuotas jis buvo tik 2007 m.). Palaidojo po Paskutinės Vakarienės bažnyčios grindimis, o karstui padarė ąžuolinių tašų kamerą. Po ketverių metų kapavietė buvo atidaryta. Paaiškėjo, kad kūnas ir abitas nepaliesti irimo, nors karstas drėgname grunte buvo apipuvęs. Antroji ekshumacija įvyko po 20 metų. Kūnas buvo nesuiręs. Po 40 metų bažnyčią užtvindė potvynis. Praėjus tam tikram laikui, kūną vėl ekshumavo. Tada rastas sutrūnijęs karstas ir kaulai. Vyskupo nurodymu jie buvo sudėti į naują karstą, o 1766 m. perkelti į sarkofagą bažnyčioje, prie Didžiojo altoriaus. Ten palaikai ilsisi ir dabar. 32

Artuma 2016 m. birželis

Portretas Visi biografai pripažįsta, kad t. Stanislovas Papčinskis buvus išskirtinis ir nepaprastas žmogus. Šio asmens biografija, ganytojo veikla, kūryba byloja ne tik apie jo ypatingumą, bet ir apie nepaprastą dvasinį gyvenimą. Amžininkų teigimu, t. Stanislovas buvo tobulas krikščionis ir kunigas. Ypač krinta į akis jo tikėjimo tvirtybė, meilė, nuolankumas, ramybė, atgailos dvasia ir asketiškumas. Visa tai padėjo jam ištverti persekiojimus, nugalėti sunkumus, patyčias (būta ir to...). Nors pasižymėjo itin gyvu temperamentu, niekada į blogį neatsakė blogiu, o tik gerumu ir neužgavo nė vieno žmogaus. Atleisdavo priešams, melsdavosi už juos. Biografai rašo, kad t. Stanislovas sakėsi esąs nusidėjėlis! Buvo saikingas valgydamas ir gerdamas, niekada nesiskundė. Miegojo ant žemės, po galva pasidėjęs pliauską, sunkiai dirbo fiziškai iki gyvenimo pabaigos. Daug amžininkų teigė, jog jis numatydavo ateities įvykius. Buvo egzorcistas ir padėjo ne vienam, apniktam piktojo. Jo užtarimu įvyko stebuklų tiek gyvam esant, tiek ir po mirties.

Marijonai po t. Stanislovo mirties Vienuolija augo, plito net už valstybės ribų. Tačiau per trečiąjį Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimą (1795 m.) marijonus ėmė persekioti carinės Rusijos valdžia. Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų buvo uždrausta priimti naujokus, vienuolynus uždarinėjo. Likę senyvo amžiaus marijonai sukelti į Marijampolės vienuolyną, kad ten išmirtų. 1908  m. buvo likęs vienintelis marijonas – t. Vincentas Senkus. Bet Dievo valia buvo kitokia. Atsirado kunigas, vėliau vyskupas ir arkivyskupas prof. Jurgis Matulaitis-Matulevičius bei kunigas, vėliau vyskupas prof. Pranciškus Būčys ir atgaivino vienuoliją. 1910 m. popiežius Pijus X patvirtino Jurgio Matulaičio parengtus naujus kunigų marijonų vienuolijos įstatus. Nuo tada nutekėjo daug vandens. Buvo karų, represijų, žiaurumo dešimtmečių, tremčių, kalinimų, bet marijonai ištvėrė. Jie pasklido po visą pasaulį. Dabar tai nėra vien lenkų ir lietuvių vienuolija. Marijonai dirba 18 pasaulio valstybių, jungia 17 tautybių kunigus. Šiuo metu marijonų yra per 500. Tėvai marijonai ne tik plačiai užsiima ganytojų veikla, meldžiasi už sielas skaistykloje, bet ir plėtoja švietimą, rūpinasi patekusiais į priklausomybes, steigia slaugos namus. Jų darbų paletė plati ir ryški. Parengė Vanda IBIANSKA


Daugiau nei prašome Padarę trumpą pertrauką, grįžtame su liudijimais apie palaimintojo Jurgio Matulaičio pagalbą žmonėms. Šį kartą – Justinos istorija apie tai, kad Dievas duoda nepalyginti daugiau, nei mes prašome. Visus, norinčius geriau susipažinti su Matulaičiu, prašyti jo užtarimo ar dėkoti, kviečiame liepos 10–17 d. į Marijampolę, kur ir renkami šie liudijimai apie pal. Jurgio užtarimą. „1996 m. mūsų kolegės A. S. dukra, antro kurso studentė Justina, pradėjo prastai jaustis: neteko apetito, prarado nemažai svorio, atsirado didelis fizinis silpnumas, nebegalėjo pakelti rankos net susišukuoti. Visus metus jos vargo, ieškodamos medikų pagalbos Lietuvoje. Tačiau gydytojai jokios ligos Justinai nerado, nors padarė įvairius galimus tyrimus. Negalėdami nustatyti diagnozės, jie bandė įteigti mamai, kad dukra, matyt, apsimeta serganti. Negavusios pagalbos Lietuvoje, jos abi nuvyko į Maskvą. Maskvos gydytojai rado kraujo pakitimų, bet pridūrė, kad dėl to ligonė neturėtų taip blogai jaustis. Taigi tikslios diagnozės ir jie nenustatė ir jokio gydymo nepaskyrė. Apimtos nevilties, jos sugrįžo namo, ir mama pasiguodė dėl savo bėdų bendradarbiams. Dukters sveikata blogėjo, bet jokios pagalbos nebuvo. Tada mes, jos kolegės, nutarėme devynias dienas melstis, prašydamos palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimo, kad grąžintų Justinai sveikatą. Apie savo ketinimus Justinos mamai pasakėme, – ji padėkojo. (Tiek ji, tiek jos dukra tuo metu laikėsi laisvamaniškų pažiūrų.) Po kurio laiko Justinos sveikata pradėjo savaime taisytis, atsirado noras valgyti, palaipsniui nyko varginanti silpnumo ir neveiksnumo būsena. Ir mama, ir dukra buvo mums nuoširdžiai dėkingos ir visiems darbovietėje sakė, kad mes išmeldėme Justinai sveikatą. Be to, anksčiau buvusi netikinti Justina gavo ir atsivertimo malonę. 2012 m. birželio mėnesį mama pasakė: „Mano dukra tapo labai religinga ir dabar daug meldžiasi už kitus.“ O manęs paprašė: „Būk gera, pasimelsk ir už mano sveikatą.“ Šiuo metu Justina yra ištekėjusi, gyvena Belgijoje ir augina du sūnus. Praeities bėdos jau pamirštos, nors besilaukiant mažylių buvo atsiradusi anemija, būna astmos priepuolių“ (L. Z., G. R.; Vilnius, 2012-06-16). Malda prašant sveikatos Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen.

Malda kanonizacijai (paskelbimui šventuoju) priartinti Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui... Apie patirtas malones praneškite tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

PAL. JURGIO MATULAIČIO ATLAIDAI MARIJAMPOLĖJE liepos 10–17 d. Liepos 10 d., sekmadienis Padėkos diena 13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus Liepos 11 d., pirmadienis Kariuomenės ir visuomenės gėriui tarnaujančiųjų diena Liepos 12 d., antradienis Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 13 d., trečiadienis Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena Liepos 14 d., ketvirtadienis Kunigų ir pašvęstųjų diena Liepos 15 d., penktadienis Ligonių, slaugytojų ir medikų diena Programa kenčiantiems nuo priklausomybių ir jų šeimų nariams: 17 val. – Sutaikinimo pamaldos 18 val. – šv. Mišios už kenčiančius nuo priklausomybių ir jų šeimų narius 19 val. – Išgydymo pamaldos Liepos 16 d., šeštadienis MARIJOLOGINIS KONGRESAS 10 val. – Tarptautinė konferencija, I d. (Marijampolės kultūros centre, Vilkaviškio g. 2) 14.30 val. – Tarptautinė konferencija, II d. (Marijampolės kultūros centre) 15.45 val. – koncertas 21 val. – Akatistas Švč. Mergelei Marijai 22 val. – Žiburių procesija per Marijampolę, meldžiant Švč. Mergelės Marijos užtarimo 22.30–23.30 val. – Švč. Sakramento adoracija Liepos 17 d., sekmadienis PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA Gailestingumo jubiliejus pamaldumo Švč. Mergelei Marijai puoselėtojams 10.30 val. – Tarptautinė konferencija, III d., Bazilikoje 14 val. – liaudiškos muzikos kapelos koncertas ATLAIDŲ DIENOTVARKĖ 11 val. – Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje (16 d. –11.30; 17 d. – 11.15) 11.30 val. – katechezė Bazilikoje (16, 17 d. nebus) 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė Marijonų vienuolyno sode 13.45 val. – pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje (16 d. – 13 val., 17 d. nebus) 15 val. – Gailestingumo vainikėlio malda Lūginėje 18 val. – vakaro šv. Mišios Bazilikoje Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje marijonų vienuolyne nuo 10 iki 17 val. Koplyčia Lūginėje atvira maldininkams nuo 10 iki 18 val. www.marijampolesbazilika.lt

Artuma 2016 m. birželis

33


Sveikata

Gėda dėl pavadinimo? Vadink mažuoju princu! Pripažinkime, kartais pasidaro įdomu, kodėl mes patys ar kiti elgiamės ir jaučiamės būtent taip, o ne kitaip. Per ketvirtį amžiaus „daktarystės“ prisižiūrėjau visokiausio žmonių elgesio: asocialaus, nusikalstamo, juokingo, racionalaus, jautraus... Kaip žmogus reaguoja į savo arba artimųjų ligą, dažnai priklauso nuo visuomenėje susiformavusių stereotipų, vadinamųjų mitų, dažniausiai klaidingų. Pamenate, straipsnelyje apie epilepsiją minėjome stigmatizaciją. Ką aplinkiniai pagalvos, kaip pasikeis santykiai, jei sergu viena ar kita liga? Kaip toliau su ta liga gyventi – užsisklendus ar atvirai pasisakant, liekant tarp žmonių ir kovojant? Vaiką slaugęs tėtis (retas atvejis ligoninėje) skaitė knygą (dar retesnis atvejis visuomenėje). Knyga vadinosi Mano vaikas – autistas. Kultūringai pasikalbėjome. Būtent apie tai, kas nejučia verčia mus – pacientus ir gydytojus – pavadinti ligą vienaip ar kitaip. Tai mada, visuomenės nuomonė, politinis korektiškumas, mažumų teisių iškreiptas supratimas, gėda, baimė, žinių stoka, savanaudiškumas... Per trumpą laiką Jungtinėse Amerikos Valstijose autizmo atvejų padaugėjo dešimtimis kartų. Pasirodo duomenų, kad autizmu serga vienas iš 68 vaikų. Vadinasi, per tris klases būtinai vieną autistą rasi? Lietuvoje per metus autizmas diagnozuojamas trims šimtams vaikų. Peršasi mintis, kad dabar autizmas nustatomas tiems, kam anksčiau buvo nustatoma kažkas kita: elgesio ir emocijų sutrikimai, mišrūs (kalbos, mokymosi ir judesių) raidos sutrikimai, protinis atsilikimas, psichikos ligos. Kyla pavojus, kad, eidami lengviausiu keliu, galime neištirti ir nenustatyti panašiai pasireiškiančių genetinių, medžiagų apykaitos ligų, smegenų apsigimimų. Korektiškumo medicinoje ir visuomenėje daugėja. Nebesakome „invalidas“, o sakome „neįgalusis“; ne „debilas“, o turintis lengvą protinį atsilikimą; vietoj psichomotorinio atsilikimo vartojame raidos sutrikimo terminą. Bet sutrikusios raidos vaikai ir jų šeimos vis dar patiria tiek valstybės, tiek aplinkinių priešiškumą ar ignoravimą. Pedagogai nenori integruotai lavinti „atsilikusių“ 34

Artuma 2016 m. birželis

vaikų, kaimynai priekaištauja dėl netinkamo elgesio, valdininkai neranda reikiamo paragrafo paramą garantuojančiame įstatyme... Taigi kas yra autizmas? Populiariai autistas – „lietaus žmogus“ pagal chrestomatinį filmą su Dustinu Hoffmanu ir Tomu Cruise’u. Akademiškai – įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis iki trejų metų vaikui, kai sutrinka socialinis bendravimas (neturi draugų), komunikacija (nekalba) ir elgesyje vyrauja vienodi, pasikartojantys, riboti veiksmai. Greta šių trijų būtinų sutrikimų galimi įvairūs kiti – jutimų, emocijų, miego, mitybos, baimių, agresijos. Kiekvienas autistas demonstruoja vis kitokius simptomus. Todėl specialistai kalba apie autizmo požymių turinčių raidos sutrikimų spektrą: nuo keistai besielgiančių genijų iki visiškai nebendraujančių, neapsitarnaujančių, protiškai atsilikusių atskirtųjų. Sudėtinga, painu. Todėl ir diagnozuojama arba per daug entuziastingai, arba per vėlai. Ligos priežastys nežinomos. Teorijų daug, nuo jau paneigtų skiepų poveikio ir aplinkos įtakos iki dar tyrinėjamų genetinės. Pagalba yra, bet ji sudėtinga, brangi ir tik kartais efektyvi. Tai vadinamoji elgesio terapija. Medikamentų

prireikia labai retai. Įsitraukus į to paties likimo šeimų bendruomenę – lengviau. Lietuvoje tai asociacija „Lietaus vaikai“. Svarbu kuo anksčiau, iki trečiųjų metų, pastebėti pavojaus signalus, „raudonas vėliavėles“ vaiko raidoje: 6 mėn. ir vyresnis nesišypso; 9  mėn. ir vyresnis neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška; 12 mėn. ir vyresnis nečiauška, neguguoja; 12 mėn. ir vyresnis nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia); 16 mėn. ir vyresnis nepasako nė vieno žodžio; 24 mėn. ir vyresnis savarankiškai neištaria vieno žodžio ar dviejų žodžių frazės; praranda visus turėtus kalbos ar socialinius įgūdžius, bendravimą bet kokiame amžiuje. Pastebėję, kad mažylis nedaro to, kas įprasta kitiems tokio amžiaus vaikams, pasitarkite su šeimos gydytoju. Tegu siunčia konsultuoti neurologui, o šis nuspręs, ar reikia ištyrimo Vaiko raidos centre (klinikoje).

Pasakojama, kad Antoine’as de Saint-Exupéry pažinojo vaiką autistą. Pamenate, koks ribotas mažojo princo pasaulėlis, kaip sunku jam susirasti draugų ir palaikyti santykius, kokie keisti veikėjų dialogai...


Gyvenimas kaip senas vynas

Epizodžiukai apie

pikta darančiuosius Vanda IBIANSKA Oi, nelinkę mes drausminti pikta darančiųjų! Kodėl? Nes saugome savo kailį. Ir ko man veltis? Yra gi policija, kiti žmonės. Apskritai, kodėl turiu gadintis nervus? Kur kas geriau piktintis, bambėti: „Į ką išvirto pasaulis?“, „bjauru!“, „kokie žmonės!!!“ ir t. t. Šį kartą pasakosiu ne apie iškilaus didvyriškumo poelgius, o tik apie mūsų kasdienybę. Krikščionių ir ne krikščionių. Krikščionims priskiriu visus pakrikštytuosius. Taip jau yra, kad Bažnyčios mokymas sutampa su visuotiniais moralės ir etikos dėsniais. Galioja net ateistams ir komunistams. Pagonims taip pat.

* * *

Tada buvo gal žlungantis sovietmetis, o gal ir pati Nepriklausomybės pradžia, nebepamenu. Važiavau traukiniu į Vilnių. Vagonas pilnutėlaitis. Atsisėdau prie lango. Šalia manęs prisėdo gal trisdešimties metų labai išvaizdi moteris, iš krašto – gerokai pakaušęs sodietis. Ant suolo priešais nutūpė besipuikuojanti plieniniais dantimis kaimo moteriškė ir du vyrai, jos bendrai, jaunesnis ir vyresnis. Mudvi su ta dailia ponia, užspeistos įgėrusių kaimo žmonių, įnikome skaityti. O kompanija linksminosi. Keikėsi, laidė nešvankius juokelius, kol galiausiai priešais sėdintis vyras pakišo mano kaimynei ranką po sijonu, aišku, tuo sukeldamas savo draugijai didelį džiaugsmą ir „linksmuolių“ juoko pliūpsnį. Kai mudvi ėmėme šaukti, sodiečiai neleido atsikelti ir išeiti. Aš šaukiau pagalbos, o toji moteris, jau verkdama, irgi rėkė: „Dėl Dievo meilės, padėkite!“ Aplink sėdėjo nemažai vyrų. Jie visi buvo itin susidomėję savo laikraščiais arba vaizdais už lango, todėl nė krust. Jaunesnysis bernas jau kėsinosi į mano iškirptę. Visa tai vyko pilname žmonių vagone! Tada toji moteris suriko dar garsiau už mane: „Nejaugi čia nėra nė vieno vyro?!“ Tada iš kito vagono galo atėjo du vaikinai, panašūs į studentus. Jie kategoriškai ir griežtai sudrausmino girtokus kaimiečius ir be ceremonijų nuvedė į kitą vagono galą, o patys atsisėdo šalia mūsų ir gyvai ėmė kalbėtis apie Vilniaus senamiestį. „Suaugę“ drūti vyrai toliau skaitė laikraščius ir grožėjosi vaizdais už lango. Moterys tylėjo. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Buvau taip įsiutusi, kad norėjosi lipti ant suolo ir išdrožti moralą visai vagono publikai. Toji moteris tyliai šluostėsi ašaras. Vilniuje išlipdami vaikinai paklausė, ar nereikia mūsų palydėti iki troleibuso. Štai taip. Vietoje, kur pilna žmonių, girti marginalai kaišo letenas moterims po sijonais, graibo iškirptes. Ir atsiranda du – tik du!!! – ginantieji visų akivaizdoje puo-

lamas ir žeminamas moteris. Toks tai buvo įvykis. Kažkodėl iš galvos neišgaruoja.

* * *

Antrasis šlykštus nutikimas vyko dar seniau. Šalia namo, kuriame gyvenu, stovi kitas daugiabutis. Jo gyventojai tada ir dabar buvo / yra universitetų dėstytojai. Docentai ir profesoriai. Tuo metu garažai dar nebuvo pastatyti, tad visa gatvelė buvo prigrūsta „žiguliukų“. Žiemą, tamsiuoju paros metu, šaligatviu ėjo kito namo gyventojas. Beje, inteligentas ir šiaip jau negeriantis. Nežinia, kaip nutiko tam blaivininkui, bet buvo girtas kaip Chamo tėvas. Šaligatvis slidus, žmogus pargriuvo ir nulaužė vieno automobilio veidrodėlį. Tyli ir stengiasi atsikelti, bet negali. Siužeto tęsinys toks: iššokę iš namų trys jaunoki docentai nutempė jį ant apsnigtos pievutės ir ėmė žiauriai mušti, daužyti, spardyti. Pro langus rėkėme aš ir kaimynė iš ketvirto aukšto. Kur tau! Namo skubėjo mano laiptinėje gyvenęs studentas Ramūnas. Jis puolė ginti mušamą žmogų. Kadangi mudvi su Danute rėkėme atidariusios langus, tai girdėjome, kaip vienas iš mušeikų varktelėjo ant vaikino: „Tu iš KPI? Dink, nes ir tau blogai baigsis!“ Ir dar stumtelėjo. Jų buvo trys, o Ramūnas vienas... Kai atvažiavo milicija, docentų ir pėdos praaušo. Tą netyčiom prisigėrusį vyrą (kam nėra pasitaikę) greitukė nuvežė į Neurochirurgijos kliniką. Liko gyvas, bet šeima išsikėlė. Tai šit. Akligatvyje stovi trys namai, juose gyvena 140 šeimų, visi inteligentai, ne kokie nors „oficialiai“ degradavę. Daužomą žmogų bandė apginti dvi naktinius marškinius vilkinčios moterys ir devyniolikmetis studentas. Mušamą dėl kažkokio sumauto veidrodėlio... 137-iuose butuose gynėjų nebuvo. Dabar tie docentai jau seniai profesoriai, netgi emeritai. Toje gatvelėje malamės jau per 40 metų. Vienas bando su manim mandagiai sveikintis. Esu šlykštukė – nusisuku. Galite mane smerkti. Žinau, žinau – 77 kartus atleisk. Nepriminkite, ir taip žinau.

* * *

Iš gilios senovės, t. y. studijų laikų. Viena artima mano draugė persikėlė į Vilnių studijuoti „Visiukuose“ (dabar Gedimino technikos universitetas). Artuma 2016 m. birželis

35


Gyvenimas kaip senas vynas

Tada buvome operos, filharmonijos, visokių parodų, vernisažų ir kitokių pasažų aršios lankytojos. Kaip žinoma nuo neatmenamų laikų, studentai pinigų niekada neturi. Mes skurdome, skrupulingai skaičiuodavome kapeikas, bet į Vilnių „kultūrintis“ lakstydavau itin uoliai. Sykį su ta drauge traukiame į dramos teatrą. Mudvi sustabdo dvi čigonės: senyva ir jauna. Kaip įprasta, siūlo išburti ateitį. Aš visada šia tema buvau / esu kieta, atsisakanti kategoriškai ir griežtai. Mano draugė, malonus ir švelnus žmogus, ėmė atsisakinėti labai jau mandagiai. Ir staiga išvystu tokią „panoramą“: jauna čigonė laiko Vidą už rankos ir skvarbiai žiūri jai į akis, kažką tyliai vapėdama. O Vida ištraukia iš rankinės visus turimus pinigus ir jai atiduoda. Aišku, tuoj pat „įsijungiau“. Paėmiau už rankos senąją ir paklausiau, ar ji krikštyta, buvo Pirmosios Komunijos, ar žino Dešimt Dievo įsakymų. Paskui ramiai ėmiau kalbėti apie tai, kodėl romai atsidūrė socialiniame užribyje. Kalbėjau labai nuoširdžiai. Senosios

Romualdo Rakausko nuotrauka

* * *

Su kuo juokai menki, su tuo ir visa kita šiaip sau…

* * *

– Brangusis, ar mylėsi mane, kai mano plaukai bus žili? – Žinoma! O kodėl gi turėčiau nemylėti? Aš juk mylėjau tave, kai tavo plaukai buvo raudonos, geltonos, oranžinės, sidabrinės, mėlynos ir net žalios spalvos!

* * *

Užlipusi ant svarstyklių supratau, kad užrašas „Karvutė“ ant saldainių buvo ne prekės ženklas, o įspėjimas.

* * *

Berniukas, kurį augino griežti tėvai, iki 5 metų galvojo, kad jo vardas „Negalima“.

* * *

– Pastaruoju metu jaunimas kažkaip labai suįžūlėjo... – O anksčiau kaip buvo? – O anksčiau įžūlūs buvom mes! 36

Artuma 2016 m. birželis

reakcija buvo staigi: liepė jaunajai tuoj pat grąžinti pinigus, o manęs paprašė pasimelsti už ją. Nueidama pasakė: „Nesaldus mūsų gyvenimas, oi, nesaldus.“

* * *

Užrakinau sykį garažą ir matau tokį „peizažą“: klykia gal trejų metų berniukas, o vyras muša žmoną. Svetimi, ne kaimynai, praeiviai. Pripuolėme su kitu atsiradusiu praeiviu, laimei, stambaus kūno sudėjimo pusamžiu vyriškiu. Vaikelis klykia, moteris verkia, o „šeimos tėvas“ bando išsiveržti iš stiprių praeivio rankų, vis dar rėkdamas: „Atsiimsi tu, oi, dar atsiimsi namuose!“ Su nepažįstamuoju pravedėme trumpą auklėjamojo darbo pamokėlę. Vyriškis paprašė moters telefono, adreso ir užtikrino patikrinsiąs, ar mušeika namuose nesmurtaus. Tas atsiprašinėjo, dievagojosi daugiau prieš žmoną rankos nekelsiąs. Ir nuėjo visi trys: verkiantis berniukas, apsiašarojusi moteris ir atsiprašymus lemenantis, fizinės jėgos pabūgęs vyras. Mudu, „gelbėtojai“, stovėjome lydėdami juos akimis. Vyriškis man ir sako: „Tvatys jis ją ir vėl, gal ir tuoj pat namo parėjęs. Tokie, padarę pradžią, jau nebesustoja. Jie bijo tik fiziškai stipresnio.“ Ėjau namo ir galvojau: „Teisus tas žmogus. Bėgti jai reikia kuo toliau. Tik ar ji, vargšė, turi kur bėgti?“ Štai tokie nemalonūs mūsų kasdienybės paveikslėliai. Ką gi, nesame angelai, bet piktadarius stabdyti reikia. Deja, stabdome toli gražu ne visada. Dažniausiai stengiamės aplenkti kitų įtūžio ir blogio proveržius, nes saugome savo niekingą ramybę. Juk taip patogu ir ramu būti apatiniu girnų akmeniu...

* * *

Įprastas sutuoktinių pokalbis po dvidešimties bendro gyvenimo metų: – Ko ieškai? – klausia žmona, neatsiplėšdama nuo kompiuterio. – Na, šito... kaipgi jis vadinasi?.. – Pažiūrėk ten, – toliau įsispitrindama į monitorių. – O, tikrai!

* * * Teisme: – Nukentėjusysis, sakykite, kaip Jūs supratote, kad bute yra pašalinių asmenų? – Na, mūsų šeimoje nėra priimta trankyti per galvą taburete.

* * *

Meteorologai prognozuoja karštą ir saulėtą vasarą. Būtų gerai kažkaip nepraleisti tos dienos…


Muzikos atgaiva birželio padangėje

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia Rekolekcijų savaitgalis „MOTERIŠKUMAS PAGAL BIBLIJĄ: SUVOKTI KITĄ ŠIRDIMI“ birželio 17–19 d. Jėzuitų rekolekcijų namuose, Kulautuvoje Rekolekcijos „BŪKITE GAILESTINGI, KAIP IR JŪSŲ TĖVAS GAILESTINGAS“ (Lk 6, 36) (veda: kun. Janez Polijansek SJ) liepos 27–rugpjūčio 4 d. Jėzuitų rekolekcijų namuose, Kulautuvoje Asmeninės rekolekcijos „IEŠKOJIMAS TIKĖJIMO GELMĖS“ (veda: arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ) rugpjūčio 19–21 d. Jėzuitų rekolekcijų namuose, Kulautuvoje Informacija ir registracija VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, neformalus katalikiškas suaugusiųjų švietimas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

MAGNIFICAT VAIKAMS – žurnalas, skirtas 7–12 metų vaikams. Jis palydi vaikus liturginių metų ritmu (6 numeriai per metus) ir yra puikus vadovas šv. Mišiose bei draugas tikėjimo kelyje. Liepos–rugpjūčio numeris drąsina vaikus rinktis smagias krikščioniškas stovyklas, kuriose jie atras nuostabią Dievo kūriniją ir draugišką santykį su kitais tikinčiais vaikais. Vasara – tai ir laikas, kai vaikai gali nieko neveikti, todėl turi laiko giliau pasvajoti arba pamąstyti, pavyzdžiui, kas gi yra kunigystės pašaukimas ir kaip tampama kunigais arba net vyskupais. Kviečiame į rimtus, vasara kvepiančius apmąstymus po sena vyšnia! Žurnalą galima įsigyti katalikiškuose knygynuose, bažnyčiose arba Magnificat vaikams redakcijoje. Dėl prenumeratos kreiptis: info@magnificat.lt ir tel 8 679 89044. www.magnificat.lt/vaikams/

Vasara – atostogų ir naujų dvasinių patirčių kaupimo bei sielos atgaivos metas. Patikima atgaivos oazė visada buvo muzika, ypač – laiko patikrinta klasika. Besidėliojantiems atostogų ir atokvėpio ketinimų dėliones siūlome atkreipti dėmesį į birželį sostinėje rengiamą vieną solidžiausių akademinio atlikimo meno festivalių Lietuvoje – Vilniaus festivalį. „Tuo metu, kai, rodos, mūsų dėmesį nuolat atitraukia tarptautinės, rasinės, ekonominės, religinės nesantaikos ir globos problemos, ši muzikos programa, gebanti suvienyti daugybę viena su kita sąveikaujančių kultūrų, yra puiki atgaiva. Mes matome lietuvius, dainuojančius prancūzų muziką, lenkus, atliekančius Schubertą, rusus, grojančius Rossini, amerikiečius, grojančius džiazą kartu su lietuviais, gruzinų muziką šalia Argentinos tango, flamenko ir baleto. Aš nepaprastai laukiu savo kasmetinio apsilankymo Vilniuje ir esu įsitikinęs, jog ši novatoriška ir vaizdinga programa sudomins daugelį muzikos mylėtojų iš viso pasaulio,“ – 1999 m. apie Vilniaus festivalį rašė vienas jo dvasinių vadovų lordas Yehudi Menuhinas. „Vilniaus festivalis bandys aprėpti visą pasaulį, o muzika sujungs mus visus“, – festivalio misiją skelbia jo vadovas Gintautas Kėvišas ir šiemet kviečia jungtis į jau jubiliejinį, dvidešimtąjį, festivalį. Jis vyks birželio 3–21 dienomis. Festivalyje bus pristatyta vienuolika įvairaus žanro programų. Jubiliejinio festivalio tema „Planetų takas“ jungs muzikos ir dangaus žvaigždžių paslaptis, o moto „Birželis danguje ir muzikoje“ žvilgsnius kreips į neeilinio ryškumo žvaigždes. Kviečiame įsiklausyti! Daugiau apie festivalį interneto svetainėje

www.vilniusfestival.lt

Kanos savaitė SUTUOKTINIŲ POROMS Liepos 31–rugpjūčio 6 d. poilsiavietėje „Gintaras“, Marijampolės r., Jurgežerių k. Ši savaitė suteiks galimybę:

• iš naujo atrasti gyvenimo santuokoje ir šeimoje prasmę, pasitelkiant dialogo, lytiškumo ir pasišventimo principus; • dalintis santuokinio gyvenimo turtais ir sunkumais su sutuoktiniu bei kitomis poromis; • labiau atsiverti Dievo veikimui, kuris šiandien yra pajėgus atnaujinti ryšius poroje bei moko mylėti ir atleisti; • švęsti gyvenimo kartu tiek poroje, tiek šeimoje džiaugsmą. Registracija tel. 8 650 446 18 (Diana). Daugiau informacijos: www.kana.lt


Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai liepos 1–12 d.

Liepos 1 d., penktadienis Atlaidų išvakarės

PAMALDOS ATLAIDŲ METU

Liepos 8 d., penktadienis Policijos diena

16 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – Mišparai Bazilikoje; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką

10 val. – šv. Mišios pirmojo Telšių vyskupo Justino Staugaičio gimimo 150-osioms metinėms atminti 19 val. – Plungės Pramoninkų sąjungos, Kryžiaus kelio koplytėlių globėjų maldos vakaras

Liepos 2 d., šeštadienis Jaunimo diena

Liepos 9 d., šeštadienis Vyskupijos įkūrimo jubiliejaus diena

Meldžiamės už katalikiškas organizacijas ir Marijos Legiono narius

19 val. – jaunimo šv. Mišios, po jų – Kryžiaus kelio kalnai Liepos 3 d., sekmadienis Ligonių, Carito diena Liepos 4 d., pirmadienis Katechetų diena Liepos 5 d., antradienis Kelininkų diena

Liepos 10 d., sekmadienis DIDŽIOJI KALVARIJA. Šeimų ir Pasaulio žemaičių diena Liepos 11 d., pirmadienis Žemdirbių diena

7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Valandų liturgijos rytmetinė Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – Suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios. Paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus

Liepos 12 d., antradienis Savivaldybių diena

Liepos 6 d., trečiadienis Kunigų diena Liepos 7 d., ketvirtadienis Brolių latvių diena

Išsamesnė informacija www.zemaiciukalvarija.lt

Birželio Artumoje aptariama ketvirtoji gailestingumo darbų kūnui ir sielai pora: ką reiškia ateivį priimti ir pikta darantį sudrausti? Baimės, patyčių, pykčio, smurto, vienatvės – taigi blogio – apstu, ir patys, dažnai nė nesuvokdami, esame to dalimi. Kas stabdo sudrausti pikta darančius arba tapti kito artimu? Jeigu šalia esantys mums kaip svetimi, nėra ko stebėtis, kad pagalbos prašymas atrodo tarsi gresiantis pavojus, o migracija tampa keiksmažodžiu. Kas tie ateiviai ir kodėl juos reikia priimti? Nejaugi nėra kitos galimybės parodyti gailestingumo? Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma  

2016 m. birželis / 6

Artuma  

2016 m. birželis / 6

Profile for artuma
Advertisement