Artuma 2018 m. gegužė 5

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2018 m. gegužė

5

Marija – Bažnyčios Motina Popiežius Pranciškus, trokšdamas pagilinti motinišką Bažnyčios sampratą, šiemet į liturginį kalendorių įrašė naują – Mergelės Marijos – Bažnyčios Motinos – minėjimą, kurį nuo šiol visuomet švęsime pirmadienį po Sekminių. „Ištarusi Apreiškimo Fiat ir sutikusi dalyvauti Įsikūnijimo slėpinyje, Marija visiškai įsijungia į tą pasiuntinybę, kurią turi atlikti jos Sūnus. Kur tik yra Gelbėtojas ir mistinio kūno Galva, ten visur ji yra Motina“ (973), – sako Katalikų Bažnyčios katekizmas.

Marijos vaidmuo Bažnyčioje yra neatskiriamas nuo jos vienybės su Kristumi, tiesiog iš jos išplaukia. „Ši Motinos vienybė su Sūnumi išganymo darbe regėti nuo pat Kristaus prasidėjimo mergelėje iki mirties“ (Lumen gentium 57). Ypač tai akivaizdu Jo kančios metu: „Šitaip palaimintoji Mergelė žengė tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus, prie kurio stovėjo ne be Dievo plano, skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su Jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jos pagimdytoji atnaša.

Galiausiai to paties Kristaus Jėzaus, mirštančio ant kryžiaus, ji buvo pavesta mokiniui kaip motina šiais žodžiais: ‘Moterie, štai tavo sūnus!’“ (plg. Jn 19, 26–27; LG 58).

Sūnui įžengus į dangų, Marija padėjo savo maldomis „gimstančiai Bažnyčiai“ (LG 69). Drauge su apaštalais ir keliomis moterimis „Marija taip pat savo maldomis prašė dovanoti Dvasią, kuri jau Apreiškimo metu buvo pridengusi ją savo šešėliu“ (LG 59). „Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“ (LG 59). Švenčiausiosios Mergelės Ėmimas į dangų yra nepakartojamas dalyvavimas jos Sūnaus prisikėlime ir būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo anticipacija: „O Motina Dievo, pagimdžiusi Tu išsaugojai mergeliškumą, o amžiams užmigusi nepalikai pasaulio; Tu, kuri pradėjai gyvąjį Dievą ir savo maldomis išvaduosi iš mirties mūsų sielas, sugrįžai pas gyvybės Šaltinį“ (Bizantijos liturgija, Švč. Mergelės Marijos Užmigimo šventės (rugpjūčio 15 d.) tropariumas).

Visiškai atsidavusi Tėvo valiai, Jo Sūnaus atpirkimo darbui ir visokeriopam Šventosios Dvasios veikimui, Mergelė Marija Bažnyčiai yra tikėjimo ir meilės pavyzdys. Dėl to ji yra „nepaprastai iškili visiškai ypatinga Bažnyčios narė“ (LG 53), dargi jos „provaizdis“ (typus Ecclesiae) (LG 63).

Tačiau jos reikšmė Bažnyčiai ir žmonijai yra dar didesnė. Ji „savo klusnumu, tikėjimu, viltimi ir ugninga

Nukryžiavimas.

Miniatiūra iš Bruchzalio kodekso. Vokietija, apie 1220 m.

meile bendradarbiavo su Atpirkėju, kad sugrąžintų sieloms antgamtinį gyvenimą. Todėl malonės plotmėje ji tapo mūsų Motina“ (LG 61). „Ši Marijos motinystė Dievo malonės plane, prasidėjusi Apreiškimo metu jai pareiškus savo sutikimą, kurį nesvyruodama išlaikė po kryžiumi, nepaliaujamai tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti. Paimta į dangų, ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo gyvenimo dovanas <...>. Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais“ (LG 62). „Tačiau Marijos motiniškumas žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią. Juk visa palaimintosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai kyla <...> iš Kristaus nuopelnų pertekliaus, grindžiama Jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią“ (LG 60). „Joks kūrinys niekada negali būti laikomas lygus įsikūnijusiam Žodžiui ir Atpirkėjui, tačiau lygiai Kristaus kunigystėje įvairiais būdais dalyvauja tiek šventieji tarnautojai, tiek tikinčioji tauta, ir lygiai kaip vienas Dievo gerumas skirtingais būdais yra tikrai paskleistas kūriniuose, taip ir vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio“ (LG 62).

Kalbą apie Bažnyčią, jos kilmę, misiją ir paskirtį geriausiai užbaigsime atsigręždami į Mariją; kontempliuodami ją, suvoksime, koks yra Bažnyčios slėpinys, koks jos „tikėjimo kelias“ ir kokia ji bus baigusi žemės kelionę, kai, „švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei“ susibūrusi „į vieną Dievo tautą“ (LG 69), sutiks tą, kurią gerbia kaip savo Viešpaties ir savo pačios Motiną: „Kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela Jėzaus Motina yra būsimajame amžiuje atbaigsimos Bažnyčios paveikslas ir pradžia, taip šioje žemėje, kol ateis Viešpaties diena, ji šviečia keliaujančiai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas“ (LG 68).

Katalikų Bažnyčios katekizmas (964–972)

In memoriam PETRAS KIMBRYS

Turinys Kun. Artūras KAZLAUSKAS Sutvirtinimas ir Dvasios kvapas

5

Bažnyčios pulsas

6

Tomas VILUCKAS Pasirinkęs sielų mediciną

8

Kun. Algirdas AKELAITIS „Džiūgaukite ir linksminkitės“

10

Agnė GRIGAITYTĖ Lietuvos jaunimas pakeliui į Sinodą 11 Antanas SAULAITIS SJ Iš skautų kapeliono dienoraščio

12

Didelės ir mažos kryžkelės

Br. Ramūnas MIZGIRIS OFM Ką gi švenčiame per Sekmines?

13

Vytautė MACIUKAITĖ Neregima bendrystė

14

Pokalbis su Rūta ŠALAŠEVIČIENE Naujosios Sekminės Bažnyčioje

15

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Dievas nenustoja stebinti

17

Pokalbis su kunigu Augustinu PAULAUSKU Arba ruoškis Sutvirtinimui, arba netuoksiu?!

18

Marija visada būna bažnyčioje, todėl ji ir yra Bažnyčios Motina

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui 22 Šiandienės šeimos Atokvėpio valandai

Pokalbis su Albina ŽIUPSNYTE Kas vagia mūsų džiaugsmą?

25

Ramūnas AUŠROTAS Žmonės ir monstrai

26

Giovannino GUARESCHI Geriausia dovana

27

Akiračiai

Dievo tarnas vyskupas Vincentas Borisevičius

30

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Trečioji akis

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Pranciškonų vienuolynas Kauno Žaliakalnyje pokario metais Šypsenos be raukšlių

33 34

Viršelyje – Sekminės. Švč. Mergelės Marijos bazilikos centrinio altoriaus fragmentas, Manreza, Ispanija, 1394 m.

Akg-images nuotrauka

Violetos Boskaitės nuotrauka

Kronika

Balandžio 21-osios naktį mus visai netikėtai paliko Petras Kimbrys.

Išėjo, pašauktas Viešpaties. Didžiai viliuosi, kad tiesiai į Viešpaties glėbį, ten, kur ašarų nebėra. Ašaros, nebaigti ir dar net nepradėti darbai ir pašnekesiai liko mums. Žinau, kad Petras labai ironiškai šypsotųsi, matydamas, kaip rengiuosi pagerbti jo atminimą. Ne iš tų buvo žmonių, kurie mėgsta didelę viešumą. Tačiau, kita vertus, buvo iš tų, kurie gerbia tradiciją ir žino, ką dera daryti tokiomis progomis. Tikiuosi, kad, nors šypsodamasis, vis tiek mane suprastų.

Mat turiu pasakyti, kad iš katalikų pasauliečių iškeliavo vienas mūsų kartos pačių didžiųjų. Nedažnas galėtume skelbtis, kad taip ištikimai, kaip jis, darbavomės Viešpaties ir Bažnyčios labui. Visi, kurie šiandien skaitome Šventąjį Raštą, tikriausiai nė nepagalvojame, kiek Petro sėdėta ir sukta galvą dėl kiekvieno žodžio ir vardo.

Jau ir kaip vienas svarbiausių Šventojo Rašto redaktorių jis būtų vertas ypatingos mūsų pagarbos. Esu to paties amato žmogus, todėl žinau, ką toks darbas reiškia.

Bet juk yra ir Naujasis židinys. Ir vėl turėčiau sakyti, kad šiandien dar nė nesuvokiame, ką šis Petro pradėtas ir tebegyvuojantis žurnalas reiškia. Nebent galėtume pagalvoti, kaip mūsų katalikiškasis (ir ne tik) pasaulis be šio leidinio atrodytų. Petras ne šiaip redagavo žurnalą – jis buvo daugybės šiandien jau labai rimtų žmonių mokytojas ir mentorius.

O viskas prasidėjo ir dar gerokai anksčiau, dar tada, kai katalikiškoji mintis slapčiomis vaikščiojo iš rankų į rankas ir už ją buvo baudžiama. Laimė, Petrui neteko patirti kalėjimo ar lagerio, bet sovietų valdžia neleido jam įgyti aukštojo mokslo. Kartais pagalvoju, kad ir čia būta Šventosios Dvasios veikimo. Nors, kita vertus, manau, jog ir tuo atveju, jei Petrui būtų buvę leista baigti Kauno politechnikos institutą, jis vis tiek nebūtų tapęs šiaip kokiu į mašinas pasinėrusiu inžinierium. Pernelyg gyva buvo jo dvasia, ir tos dvasios užteko ir be aukštojo mokslo diplomo tapti tikru žinių šaltiniu, iš kurio mes ne vienas sėmėmės.

Vis kalbu apie katalikiškąją mintį ir katalikiškąją kultūrą. Bet būtina pasakyti, kad ir tie, kuriems krikščioniškoji mintis gal kartais atrodo tolima, vis tiek turėtų pripažinti, jog Lietuva atsisveikino su tikru apskritai kultūros stulpu. Gal pernelyg retai regėjome jį viešumoje, bet juk tikroji kultūra ne viešumoje gimsta ir auga.

Net nemėginsiu vardinti visų Petro darbų. Nežinau, ko jis nežinojo ir kuo nesidomėjo. Buvo vynuogyno darbininkas ir darbavosi, neklausdamas Šeimininko, koks bus jo atlygis. Tikrai žinojo, kad Artuma 2018 m. gegužė

3

In memoriam PETRAS KIMBRYS

čia, šioje žemėje, atlygis nėra visų svarbiausias dalykas ir kad Šeimininkas yra pažadėjęs jam vakare sklidiną taurę.

Draugai gerai žino, kad, sutikus Petrą ar kalbantis su juo telefonu ir paklausus, kaip jis laikosi, atsakymas bemaž visados buvo toks: „Vis geriau ir geriau.“ Tiesa, nuo tada, kai liga pasodino jį į vežimėlį, šis atsakymas šiek tiek pasikeitė. Dabar jis sakydavo: „Geriau negu kiti.“ Nemėgo dejuoti. Galėjo būti ironiškas ir kandus, bet mes, draugai, žinojome, kad šitaip jis mėgina paslėpti jautrumą ir gerą širdį.

Kai žmogus iškeliauja, visados lieka atvira žaizda – net jei gebėtum taip kliautis Viešpačiu, kaip Juo kliovėsi Petras. Ta žaizda, aišku, visų skaudžiausia Brigitai, Veronikai, Marijai ir Petrui jaunesniajam. Bet skaudi ji ir man, ir, manau, daugybei žmonių, kurie Petrą mylėjom ir mylim ir kuriuos Petras mylėjo ir tebemyli. O pats Petras, manau, ir šiame sielvarte ragintų mus giedoti vieną iš Velyknakčio psalmių: Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.

Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats, mano paveldėtas turtas, taurė mano laimės, – tavo rankoje mano likimas.

Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda, atsimena mano širdis tai net naktį.

Akyse nuolatos Viešpats man stovi, jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu.

Man džiaugias širdis, krykštauja siela, ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.

Juk manęs nepaliksi numirėlių būste, tu man, savo draugui, neleisi trūnyti.

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda, pilna man bus laimė prieš tavo veidą, tavo dešinėj bus per amžius linksmybės.

Antanas GAILIUS

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 5 (340) / 2018

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 216396, tiražas 10 000 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

4

Artuma 2018 m. gegužė

2018 m. projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 9 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijos

Gegužės liturginiai skaitiniai 1 A Šv. Juozapas Darbininkas

Pr 1, 26 – 2, 3 arba Kol 3, 14–15. 17. 23–24; Ps 90; Mt 13, 54–58 2 T Šv. Atanazas, vysk., Bažnyčios mokytojas

Apd 15, 1–6; Ps 122; Jn 15, 1–8 3 K Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai

1 Kor 15, 1–8; Ps 19; Jn 14, 6–14 4 P Apd 15, 22–31; Ps 57; Jn 15, 12–17 5 Š Apd 16, 1–10; Ps 100; Jn 15, 18–21 6 S VI VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Apd 10, 25–26. 34–35. 44–48; Ps 98;

1 Jn 4, 7–10; Jn 15, 9–17

Motinos diena 7 P Apd 16, 11–15; Ps 149; Jn 15, 26 – 16, 4a 8 A Apd 16, 22–34; Ps 138; Jn 16, 5–11 9 T Apd 17, 15. 22 – 18, 1; Ps 148; Jn 16, 12–15 10 K Apd 18, 1–8; Ps 98; Jn 16, 16–20 11 P Apd 18, 9–18; Ps 47; Jn 16, 20–23a 12 Š Šv. Nerijus ir Achilas, kankiniai;

šv. Pankratas, kankinys

Apd 18, 23–28; Ps 47; Jn 16, 23b–28 13 S KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ

(ŠEŠTINĖS)

Apd 1, 1–11; Ps 47; Ef 4, 1–13; Mk 16, 15–20

Visuomenės komunikavimo priemonių diena 14 P Šv. Motiejus, apaštalas

Apd 1, 15–17. 20–26; Ps 113; Jn 15, 9–17 15 A Apd 20, 17–27; Ps 68; Jn 17, 1–11a 16 T Šv. Andriejus Bobola, kunigas, kankinys

Apd 20, 28–38; Ps 68; Jn 17, 11b–19 17 K Apd 22, 30; 23, 6–11; Ps 16; Jn 17, 20–26 18 P Šv. Jonas I, popiežius, kankinys

Apd 25, 13b–21; Ps 103; Jn 21, 15–19 19 Š Apd 28, 16–20. 30–31; Ps 11; Jn 21, 20–25 20 S ŠVENTOSIOS DVASIOS

ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS)

Apd 2, 1–11; Ps 104;1 Kor 12, 3b–7.

12–13 arba Gal 5, 16–25; Jn 20, 19–23

arba Jn 15, 26–27; 16, 12–15 21 P VII eilinė savaitė (III sav.)

Marija – Bažnyčios Motina

Pr 3, 9–15.20; Jdt 13; Jn 19, 25–27 22 A Šv. Rita Kašietė, vienuolė

Jok 4, 1–10; Ps 55; Mk 9, 30–37 23 T Jok 4, 1–17; Ps 49; Mk 9, 38–40 24 K Mūsų Viešpats Jėzus Kristus,

Aukščiausiasis ir Amžinasis Kunigas

Jer 31, 31–34 arba Žyd 10, 11–18;

Ps 110; Mk 14, 22–25 25 P Šv. Beda Garbingasis, kun., Bažnyčios mokyt.;

Šv. Grigalius VII, popiežius;

Šv. Marija Magdalena de Paci, mergelė

Jok 5, 9–12; Ps 103; Mk 10, 1–12 26 Š Šv. Pilypas Neris, kunigas

Jok 5, 13–20; Ps 141; Mk 10, 13–16 27 S ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

Įst 4, 32–34. 39–40; Ps 33;

Rom 8, 14–17; Mt 28, 16–20 28 P VIII eilinė savaitė (IV sav.)

1 Pt 1, 3–9; Ps 111; Mk 10, 17–27 29 A 1 Pt 1, 10–16; Ps 98; Mk 10, 28–31 30 T 1 Pt 1, 18–25; Ps 147; Mk 10, 32–45 31 K Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas

Sof 3, 14–18 arba Rom 12, 9–16b;

Iz 12, 2–6; Lk 1, 39–56

Kronika

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Liturgijos katechezė

Sutvirtinimas ir Dvasios kvapas Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Sutvirtinimas (lotyniškai confirmatio) yra antrasis Bažnyčios sakramentas, nors dažno iš mūsų patirtyje taip nebūna. Jis neatsiejamas nuo Krikšto – vandens maudynės šaukiantis Jėzaus ar Trejybės vardo, išreiškiančio įėjimą į Kristų ir į Jo Kūną, kuris yra Bažnyčia. O tai įvyksta per Šventąją Dvasią, apsigyvenančią žmogaus kūne kaip buveinėje.

Jau Naujajame Testamente Dvasios atsiuntimo ženklas išreiškiamas rankų uždėjimu (plg. Apd 19, 6). Ankstyviausi Bažnyčios raštai liudija, kad po kunigo atlikto Krikšto vyskupas dėdavo rankas šaukdamasis Dvasios atėjimo ir paženklindavo kaktą kryžiumi. Kai kur liudijamas ir galvos patepimas aliejumi.

Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma nustatė, kad dedamos vyskupo rankos ir patepimas drauge su bendruomenės malda yra veiksmingas ženklas tobulesnio sujungimo su Bažnyčia, apdovanojant ypatinga Šventosios Dvasios stiprybe ir šitaip dar griežčiau įpareigojant kaip tikriems Kristaus liudytojams skleisti ir ginti tikėjimą žodžiu ir veiksmu.

Nuo XIII a. Sutvirtinimą priimdavo septynerių metų vaikai. Šiandien vyskupai, siekdami didesnio sielovadinio veiksmingumo, sutvirtina daug vyresnius, nuo 15 metų jaunuolius, jau galinčius apsispręsti ir įsipareigoti. Tam būtina katechezė prieš Sutvirtinimą. Juk neužtenka „vaikiškų“ žinių, gautų rengiantis Pirmajai Komunijai. Jos neretai būna „išaugtos“, o dažniausiai ir visai pa-

mirštos. Ilgesniu katechezės laiku bendraamžių bendrystėje siekiama suteikti galimybę persiimti tikėjimo praktika, ne vien teorija. Tokios katechezės būtinybė šiandien akivaizdi visiems, siekiantiems sudaryti Santuoką ar įsipareigoti krikštatėvių tarnystei.

Sutvirtinimas paprastai vyksta susirinkus visai vietos bendruomenei Eucharistijos – tapimo krikščioniu kulminacijos – metu. Perskaičius Evangeliją, klebonas ar katechetas pristato vyskupui sutvirtinamuosius, pakviesdamas juos vardais. Kiekvienas prisistato. Tada vyskupas kreipiasi į juos trumpa homilija, po kurios visi pakviečiami prisiminti Krikštą ir jo metu duotus pažadus – atsižadėti Šėtono ir tikėti į Dievą – Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią. Vyskupas kviečia visus melstis už sutvirtinamuosius, kad Šventoji Dvasia juos pridengtų savo šešėliu, panašiai kaip kadaise pridengė Mariją. Visi meldžiasi tyloje. Tada vyskupas su jam asistuojančiais kunigais ištiesia rankas ant sutvirtinamųjų (tai epiklezės – Dvasios šaukimosi – ženklas), melsdamas jiems septynių Dvasios dovanų: išminties, supratimo, patarimo, tvirtumo, pažinimo, maldingumo, pagarbios Šventojo Tėvo intencija gegužei Dievo baimės. Po to Evangelizavimo – kad pasauliečiai kiekvienas prieina prie tikintieji atliktų savo ypatingą misiją pasitelkę kūrybingumą ir taip atsilieptų vyskupo, lydimas savo į šiuolaikinio pasaulio iššūkius.

Sutvirtinimo globėjo Lietuvos vyskupų intencija (geriausia krikštatėvio), Už pašauktuosius į kunigystę bei pašvęstąjį kuris, pats būdamas sugyvenimą, kad drąsiai ir dosniai atsilieptų. tvirtintas, pristato nauDievo malonės Motina, melski už mus. ją, sąmoningą ir apsi-

sprendusį, kandidatą Bažnyčiai (tai globėjas išreiškia dešinę ranką uždėdamas ant sutvirtinamojo dešinio peties, tarsi apkabindamas ir pažadėdamas globą), o vyskupas, uždėjęs dešinę ranką ant sutvirtinamojo galvos, nykščiu daro kryžiaus ženklą, patepdamas šventąja Krizma, pasveikindamas ir palinkėdamas ramybės. Sutvirtinimo apeigos baigiamos visuotine malda, kurioje, be kitų, atmenami ir sutvirtintieji bei jų globėjai. O tada švenčiama kulminacija – Eucharistijos liturgija.

Kas ta šventoji Krizma – patepimo aliejus? Tai alyvuogių aliejus, sumaišytas su kvepalais ir malda, parengtas Didžiojo ketvirtadienio liturgijoje. Apie šį aliejų skaitome Išėjimo knygoje: „Paimk brangiausių kvepalų: penkių šimtų šekelių vertės skystos miros, pusę tiek, tai yra dviejų šimtų penkiasdešimties šekelių vertės, kvepiančio cinamono, dviejų šimtų penkiasdešimties šekelių vertės kvepiančios nendrės, penkių šimtų šekelių vertės pagal šventovės šekelio vertę kasijos ir vieną hiną alyvmedžio aliejaus. Iš jų pagaminsi šventąjį aliejų patepimui, tarsi jis būtų kvepalų gamintojo sumaišytas. Jis bus šventas patepimo aliejus“ (30, 23–25).

Dievas pasirinko žmogiškai ir išoriškai parodyti, ką šiuo aliejumi pateptajame krikščionyje daro Šventoji Dvasia. Kvepalai perteikia jautrumą kitiems, nes naikina nemalonius kvapus; kartu jie patraukia dėmesį; kvepalai skleidžiasi ir sklinda. Šventoji Dvasia, mums suteikta Sutvirtinimu, trokšta būti mumyse ir veikti per mus.

Artuma 2018 m. gegužė

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Tikrosios taikos troškimas Daniel Ibáñez / CNA nuotrauka

Po JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos raketų smūgių į taikinius Sirijoje balandžio 14 d., reaguojant į numanomą Basharo al Assado režimo panaudotą cheminį ginklą prieš civilius gyventojus, Šv. Petro aikštėje į „Viešpaties Angelo“ maldą susirinkusiems maldininkams popiežius Pranciškus sakė: „Mane labai liūdina dabartinė padėtis pasaulyje, kuriame, nepaisant tarptautinės bendruomenės turimų priemonių, nesugebama susitarti dėl bendrų veiksmų siekiant taikos Sirijoje ir kituose regionuose. Be paliovos melsdamasis už taiką ir kviesdamas tai daryti visus geros valios žmones, vėl kreipiuosi į visus politinius lyderius, kad svarbiau už viską būtų teisingumas ir taika.“ Bendrą pareiškimą paskelbė ir Sirijos krikščionių vadovai – graikų ortodoksų, sirų ortodoksų bei graikų melkitų patriarchai. Jie pasmerkė atakas, kurios esančios „akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas“ ir „nepateisinamas išpuolis“ prieš suverenią valstybę, Jungtinių Tautų narę. Pareiškime rašoma, kad tokia agresija sunaikina galimybes spręsti problemą taikiai, kaitina konfliktą ir skatina teroristus tęsti savo veiklą. Patriarchai pakvietė „Bažnyčias agresyviai veikusiose šalyse atlikti savo krikščioniškas pareigas pagal Evangelijos mokymą ir pasmerkti agresyvius veiksmus, reikalauti savo valdžios įsipareigoti tarptautinės taikos apsaugai“.

Tad dvasiniai lyderiai dar kartą primygtinai skelbia, kad konfliktų akivaizdoje taika yra tikrasis prioritetas.

Paskelbtas naujas popiežiaus Pranciškaus mokymo dokumentas – apašta6

Artuma 2018 m. gegužė

liškasis paraginimas Gaudete et exsultate („Džiūgaukite ir linksminkitės“). Jis skirtas šventumo temai, esminei kiekvieno krikščionio tapatybei (daugiau apie jį – p. 10).

Popiežius Pranciškus parašė laišką Čilės vyskupams ir jame prisipažino, jog padarė klaidų reaguodamas į dvasininkų lytinių nusikaltimų atvejus bei išreiškė skausmą ir gėdą. Nors popiežius vertino remdamasis jam pateiktos informacijos, kuri, pasirodo, nebuvo įvairiapusė, kontekste, jis prisiėmė visišką atsakomybę ir parodė įkvepiantį pavyzdį visiems dvasininkams, kad suklydus būtina atsiprašyti.

Praėjusį mėnesį vyko du reikšmingi europinio masto įvykiai pasaulietiškumo apmąstymų perspektyvoje. Balandžio 9 d. Bernardinų kolegijoje, Paryžiaus arkivyskupijai priklausančiame kultūros centre, įvyko Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir katalikiško pasaulio atstovų susitikimas.

Macronas savo kalboje atmetė antireliginę pasaulietiškumo sampratą. „Manau, kad pasaulietiškumo funkcija tikrai nėra dėl apčiuopiamos tikrovės elemento neigti dvasinę ar išrauti iš mūsų visuomenių sakralią dalį, maitinančią tiek bendrapiliečių. Aš, kaip valstybės vadovas, esu laisvės tikėti arba netikėti garantas, bet nesu nei išradėjas, nei rėmėjas tokios valstybinės religijos, kuri dievišką transcendenciją norėtų pakeisti respublikos credo“, – pareiškė jis.

Balandžio 17 d. ES Teisingumo teismas paskelbė sprendimą Veros Egenber-

ger byloje prieš Evangelikų Bažnyčios iniciatyvą tarnauti ir gyvuoti. Ši iniciatyva priimdama į darbą įrašė sąlygą, kad kandidatas turi priklausyti Evangelikų arba Vokietijos krikščionių bažnyčių asociacijai. Pasak jokios religijos neišpažįstančios Veros Egenberger, jos kandidatūros atmetimą lėmė diskriminacija religiniais pagrindais, tad ji pradėjo teisminius procesus. Teismo sprendime patvirtinta Bažnyčios ar religinės organizacijos autonomija, teisė pačiai apibrėžti savo etiką ir atitinkamai priimti į darbo vietas tuos žmones, kurie pripažįsta šios etikos arba įsitikinimų visumos reikalavimus, jei tai svarbu darbo uždaviniams, ir tai nėra diskriminacija. Tad pasaulietiškumas yra teisių tiek į nereliginius, tiek į religinius įsitikinimus užtikrinimas.

Balandį pasaulio dėmesį pritraukė feisbuko įkūrėjo ir vadovo Marko Zuckerbergo liudijimas JAV Senato komitetų posėdžiuose. Tarp kitų jam buvo užduotas ir klausimas apie katalikiško turinio blokavimą socialiniame tinkle. Mat prieš kurį laiką Stubenvilio pranciškonų universitetas (JAV) bandė paskelbti feisbuke skelbimą apie paskaitų kursą šiame universitete. Skelbimą iliustravo viduramžiškas Nukryžiuotojo atvaizdas. Feisbuko tinklo administracija blokavo šį turinį, teigdama, kad nukryžiavimo vaizdas yra „provokuojantis“ ir „pernelyg žiaurus“.

Per apklausą senatorius Tedas Cruzas priminė Zuckerbergui, kad feisbuke buvo užblokuota apie dvidešimt katalikiškų svetainių, taip pat daugybė konservatyvių pažiūrų puslapių, nes šio tinklo administracija nustatė, kad jie „pavojingi visuomenei“. Savo ruožtu Zuckerbergas teigė, kad šie incidentai buvo dėl „techninių, o ne politinių priežasčių“, nors ir pripažino, kad „Silicio slėnis, kuriame įsikūręs feisbuko centras, yra kraštutinės kairės pažiūrų vieta“. Socialinio tinklo vadovas ir įkūrėjas atsiprašė už šiuos jo įmonės darbuotojų veiksmus. Vis dėlto antikatalikiškos cenzūros pasireiškimas yra rimtas signalas, kad katalikiška žinia vis dažniau ateityje gali susidurti su panašaus pobūdžio veiksmais.

Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Laukti Dvasios kaitroje

kaitrą, vien tik jam pravažiuojant pro šalį palietusią širdis net ir tų žmonių, kurie nebuvo šalia. Arkivyskupas kreipė žvilgsnius į nepaprastą džiaugsmo malonę, ištiksiančią visus, dar menančius pirmąjį Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje prieš 25 metus arba pirmąkart jau šį rugsėjį ateisiančius pasisveikinti su ypatingu mūsų šalies svečiu. „Susitikimui su popiežiumi visiems atvertos durys“, – kalbėjo LVK Pasirengimo popiežiaus vizitui komiteto generalinis sekretorius kun. Saulius Rumšas OP kunigų susirinkimuose Vilniuje ir Kaune. Jau dabar galima planuoti atvykimą bendruomeniškai ir registruotis savo parapijose. Stengiamasi, kad susitikimai būtų plačiai prieinami visiems geros valios žmonėms. Kviečiama pažinti popiežiaus Pranciškaus mintį per jo tekstus, prasmingai leidžiant laukimo laiką ir tuo dalijantis su žmonėmis, kurių nepasiekiame bažnyčiose. (Lietuviškai šie tekstai prieinami per EIS.katalikai.lt, Bažnyčios žinias, įvairių leidyklų knygas, tarp jų ir „Artumos“ išleistas Pranciškaus katechezes šeimai Mylėti kaip Dievas, 2018.)

O pats popiežius Pranciškus jau dabar „šiltai laukia vizito į Lietuvą“ – šia žinia iš jo laiško balandžio 21 d. pasidalijo LR Prezidentė.

Balandžio 8 d., švenčiant Dievo Gailestingumo sekmadienį šio titulo šventovėje Vilniuje, arkivyskupas Grušas ragino iš Dievo gailestingumo šaltinių pildyti savo pasitikėjimo indus.

Per kasmetinę Gailestingumo savaitę ši visą parą atvira šventovė, sunkiai talpinusi piligrimus, buvo tūkstančių maldų uostas greta „gailestingumo jūros“ – Gailestingosios Jėzaus Širdies. Iškilmėse minėta, jog ypatingą sukūrimo istoriją turintis atvaizdas kilęs iš Jėzaus noro per šv. Faustiną pristatyti save kaip gyvąjį Dievą, Asmenį, kviečiantį į asmenišką susitikimą ir jau dabar dovanojantį tai, kas pranoksta žmogaus jėgas: sveikatą, laimę, sielos ramybę.

Kristaus ramybės ir sutaikinimo žinia iš Dievo Gailestingumo šventovės sklido ir į pasaulį šv. Mišias transliuojant anglų, prancūzų kalbomis (per EWTN Global Catholic Network kanalą ir Radio Espérance). Prisikėlusiojo galybę nušviesti žmogaus gyvenimo kelią liudijo kasmetinis ekumeniškasis Šviesos kelias Vilniaus gatvėmis balandžio 7-osios vakarą, pakeliui aplankant ir evangelikų liuteronų, ortodoksų bažnyčias.

Linos Mecevičienės nuotrauka

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

„Dvasia aiškiai mums kalba, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Kad mes turime leisti Jam būti mūsų gyvenimo Viešpačiu, būti mūsų gyvenimo viltimi. <...> Jei įsigilinsime, ką Dvasia kalba per šventąjį Joną Paulių II ir ypač popiežių Pranciškų, galėsime turėti atvirą širdį priimti Šventąjį Tėvą ir išgirsti jo žodžius šiandien ir rugsėjo 22–23 d.“, – sakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, balandžio 22 d. Atsinaujinimo dienoje, primindamas popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje akimirkas ir tą Dvasios

Balandžio 13 d. Kaune vyko Jaunimo sielovados forumas „Sinodas 2018.

Jaunimas, tikėjimas, pašaukimas“ atsiliepiant į popiežiaus Pranciškaus kvietimą įsiklausyti į jaunų žmonių balsą Bažnyčioje ir padėti jai pasirengti šiai temai skirtam Vyskupų sinodui (šį ru-

denį Vatikane). 250 jaunimo sielovados bendradarbių aptarė priešsinodinį dokumentą ir pasaulinę jaunimo apklausą apie jo tikėjimo situaciją (daugiau apie tai skaitykite p. 11). Forume jauni žmonės drąsiai kalbėjo apie savo tikėjimą, perimtą iš tikinčių tėvų arba pačių atrastą, ir dalijosi apie svajonių Bažnyčią, kurią norėtų matyti ir daryti dar gražesnę.

Maldos už dvasinių pašaukimų savaitę Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Darius Trijonis apsilankė Vilniaus pataisos namuose, paprašė nuteistųjų maldos už sunkumus patiriančius kunigus, o vienam jaunam kalinčiajam suteikė Sutvirtinimo sakramentą.

Velykinę savaitę Klaipėdoje Sutvirtinimo sakramentą priėmė 100 karių, vadų ir jų artimųjų, o jį teikęs Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštališkasis administratorius arkivyskupas Grušas linkėjo, kad Šventosios Dvasios padedami atpažintų kasdienybėje karų meistro – piktojo – balsą, augtų žvelgdami į žmogaus idealą – prisikėlusį Kristų.

Lietuvos vyskupai plenariniame posėdyje, be kita, atkreipė visų (o pirmiausia – klebonų) dėmesį, jog Santuokos palaiminimas teikiamas jau priėmusiems Sutvirtinimo sakramentą (plačiau apie tai – p. 18–20). Jo nepriėmusiųjų situaciją, esant reikalui, sprendžia ordinaras klebono teikimu.

Iki gegužės 30 d. Vilniaus universitete kartu su Lietuvos Biblijos draugija pristatomas Biblijos vertimų lietuviškasis kelias nuo Jono Bretkūno didžiausio savo gyvenimo darbo – Senojo ir Naujojo Testamento vertimo (XVI a.) iki didžiosios dalies naujųjų XX a. vertimų.

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2018 m. gegužė

7

Kronika Laukiame popiežiaus

Pasirinkęs sielų mediciną Tomas VILUCKAS „Su mama ir senele eidavau apsipirkti į turgų, kuriame buvo mėsininkas ir vaisių pardavėjas. Buvau mažas, keturmetis. Jos paklausė manęs: ‘Kuo norėtum būti užaugęs?’ Atsakiau: ‘Mėsininku!’“, – pasakojo jis.

Nedidelėje aikštelėje šalia namų berniūkščiai gainiodavo kamuolį.

Futbolas – argentiniečių manija, tad nieko nuostabaus, kad būsimasis popiežius kartu su kitais vaikais žaisdavo futbolą, bet, kaip pats tvirtina, jam šis užsiėmimas nelabai sekėsi. „Tokius, kurie žaisdavo kaip aš, vadindavo kietomis bulvėmis. Kitaip tariant, turinčiais dvi kaires kojas, – yra sakęs Pranciškus. – Tačiau aš vis tiek žaisdavau ir dažnai Didžių planų nepuoselėjo būdavau vartininkas.“ Meilę šiam žaidimui Bergoglio išsaugojo visą gyveniPranciškus – italų išeivio geležinkelio darbininko Mario José Bergoglio ir namų šeimininkės Reginos María mą. Tiesa, rungtynių jis nežiūri, bet kas savaitę vienas jo Sívori sūnus. Itališkos tradicijos buvo savos šioje šeimoje, šveicarų gvardiečių atneša jam rezultatus ir turnyrų lennes motina, nors buvo gimusi Buenos Airėse, taip pat tu- teles. Jis iki šiol turi savo mėgstamiausio futbolo klubo – rėjo itališko kraujo. Todėl vaikystėje Jorge Mario bei ke- šv. Laurynui dedikuoto Buenos Airių „San Lorenzo“ – turis jaunesnius jo brolius ir seseris supo itališka kultūra nario kortelę ir yra šios ekipos garbės narys. Popiežius ir papročiai. Tėvas augino vaikus puoselėdamas jų meilę buvo paskyręs privačias audiencijas Italijos ir Argentinos Italijai. Nors šeimoje buvo kalbama ispaniškai (valstybine nacionalinėms futbolo rinktinėms, įvairiems futbolo kluArgentinos kalba), giminaičių susiėjimuose skambėdavo bams, kurie užsiima ir socialine misija. Šventajam Tėvui futbolas ir gyvenimas yra susipynusi pietų Italijos pjemontiečių tarmė. Žinoma, prie bendro tikrovė: „Žaidimas komandoje reikalauja siekti bendro stalo susirinkdavusi šeima valgydavo tradicinius itališkus patiekalus: įdarytus kalmarus, itališkus virtinukus ir gėrio, o ne tik savo naudos. <…> Laimėjimo paslaptis ir futbolo aikštėje, ir gyvenime glūdi Jaunas jėzuitas, seminaristas, 1966 m. makaronus. Vaikai turėdavo susugebėjime gerbti ir savo komandos valgyti viską, kas yra lėkštėje, nes žaidėjus, ir varžovus. Niekas nelaimi tėvai manė, kad maisto negalima pats vienas. Tai galioja ir stadione, ir išmesti. Be to, mama labai skaniai gyvenime“, – sakė jis 2014 m. sveigamindavo, sakoma, kad pontifikinime Pasaulio futbolo čempionato kas iš jos perėmė talentą gardžiai Brazilijoje proga. ruošti maistą.

Aistra futbolui liudija, kad būsiPats Pranciškus yra sakęs, kad masis popiežius buvo guvus ir vietoje neturi ypatingų vaikystės prisinenustygstantis vaikas. Tai patvirtina minimų. Nors jo šeima gyveno ir katalikiškos mokyklos – Gaileskukliame Buenos Airių rajone, tingumo (De la Misericordia) koleji nekentėjo nuo nepritekliaus. gijos, kurioje jis mokėsi, vienuolės Bergoglio šeima buvo paprasta, ir mokytojos. mažasis Jorge nepuoselėjo didžių Mokyklos direktorė Martha Rabiateities planų. Jis nesvajojo būti no naujienų agentūrai „France-Press“ prezidentas ar armijos generolas, perdavė jau mirusios jo mokytojos, tuo labiau žymus dvasininkas.

Po 2013 m. konklavos sprendimo pasaulio žiniasklaida suūžė – kas tas kardinolas iš tolimosios Argentinos, tapęs 1,2 mlrd. katalikų galva? Kas yra Jorge Mario Bergoglio? Nenuostabu, kad šį klausimą viename pirmųjų interviu žiniasklaidai jam uždavė leidinio Civiltà Cattolica redaktorius t. Antonio Spadaro SJ. Popiežius tuomet atsakė: „Nežinau, koks būtų teisingiausias apibrėžimas... Esu nusidėjėlis. Štai pats tiksliausias apibrėžimas.

Ir tai nėra tik šiaip posakis ar semantinė figūra. Esu nusidėjėlis. <...> Taip, galbūt galiu sakyti, kad esu šiek tiek suktas, moku išsisukinėti, bet taip pat tiesa, kad esu truputį naivus. Taip, bet geriausias apibūdinimas, kuris ateina iš pačios širdies ir kurį jaučiu esant patį teisingiausią, yra būtent šis: ‘Esu nusidėjėlis, į kurį pažvelgė Viešpats.’“ Patrauktas šio žvilgsnio vaikinas iš Buenos Airių nuėjo kupiną netikėtumų kelią, atvedusį jį į Romą vykdyti šv. Petro tarnystės.

8

Artuma 2018 m. gegužė

Kronika

tapti kunigu. Vis dėlto tokios interpretacijos neatrodo pagrįstos, nes pats Pranciškus sako, jog ji buvusi vien šokių partnerė, o jaunesnė jo sesuo, Maria Elena Bergoglio, kategoriškai teigia, kad neprisimena jokio brolio romano.

Pats popiežius yra pasakojęs, jog būtent tuo metu, kai paauglystėje mokėsi šokti tango, suprato, jog savo ateitį nori sieti su Bažnyčia, ir į jėzuitų gretas įstojo būdamas dvidešimt vienerių. Mat gabus tiksliesiems mokslams jaunuolis dar mokėsi technikos mokykloje, įgijo chemiko diplomą ir dar kurį laiką dirbo laboratorijoje.

Ir ne tik joje. 2014 m. viešėdamas Romos Šv. Kirilo Aleksandriečio parapijoje, kurią daugiausia sudaro darbininkų sluoksnio tikintieji, popiežius Pranciškus prisipažino, kad jaunystėje teko dirbti valytoju bei vieno Buenos Airių naktinio klubo apsauginiu.

Pašaukimas kunigystei Jorge Mario širdyje gimė per išpažintį. Jaunuolis savo sprendimą slėpė net nuo namiškių, nes mamai buvo pažadėjęs, kad studijuos mediciną. Vieną dieną motina įėjo į sūnaus kambarį ir užtiko jį skaitant Šeima. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę sėdi: senelis Juanas Bergoglio, močiutė Rosa ir tėvas Mario.

Antroje eilėje iš kairės į dešinę: sesuo Maria Helena, mama Regina Sivori, brolis Alberto, Jorge Bergoglio (popiežius teologines knygas. „Jorge, tu mane Pranciškus), brolis Oscaras, sesuo Marta, Enrique Narvaja. apgavai!“ – pratrūko ji. Būsimasis Būsimajam popiežiui didelę įtaką padarė ir katekiz- popiežius neieškojo žodžio kišenėje: „Ne, mama, aš tik mo mokytoja sesuo Doloresa. „Ji buvo dar viena vienuolė, ruošiuosi studijuoti sielų mediciną.“ Tokios „medicinos“ studijuoti vyresnioji Bergoglio kurią jis labai mylėjo, – pasakojo sesuo Martha. – Ji buvo jo katechetė, kai jam buvo aštuoneri, ir jis jos niekada atžala pasirinko stoti į Jėzaus Draugiją. Paklaustas t. Annepamiršo. Jis ją lankė iki pat jos mirties, o kai sesuo Do- tonio Spadaro SJ, kas jį patraukė pas jėzuitus, Pranciškus loresa iškeliavo, jis visą naktį verkdamas meldėsi už ją.“ paminėjo, kad nemato savęs kaip vienišo kunigo, nes jam Būtent sesuo Doloresa parengė Jorge Mario Pirmajai reikia bendruomenės, ir atsakė: „Norėjau kažko daugiau.

Komunijai. Religingumas buvo natūraliai būdingas Ber- Bet nežinojau, ko. Buvau jau seminarijoje. Man patiko goglių šeimai. „Ši šeima kiekvieną sekmadienį eidavo į dominikonai, turėjau draugų dominikonų. Bet paskui Mišias. Motina buvo didelė krikščionė ir labai dievobai- pasirinkau Draugiją, kurią gerai pažinojau, kadangi seminga. Jis daug iš jos išmoko“, – žurnalistams pasakojo minarija buvo patikėta jėzuitams. Draugijoje mane suMartha Rabino. žavėjo trys dalykai: misionieriškumas, bendruomenė ir disciplina. Tai įdomu, nes aš esu iš prigimties labai ne„Norėjau kažko daugiau“ disciplinuotas. Bet jų disciplina, laiko skirstymo būdas mane labai paveikė.“ Vis dėlto pirmoji popiežiaus katechetė buvo jo močiutė, kuri išmokė jį maldų ir pasakodavo jam apie švenŠis bendrystės troškimas negali būti priskitųjų gyvenimus. Šeima kas vakarą, tėčiui grįžus iš darbo, riamas vien prie psichologinių ypatumų. Iš prieš vakarienę, melsdavosi Rožinį. Tačiau susidarysime esmės poreikis būti bendruomenėje ženklina klaidingą įspūdį apie Bergoglio šeimą, jei manysime, kad troškimą susisieti su Bažnyčios šeima ir tarjoje vyravo egzaltuotas religingumas.

Jorge Mario paauglystėje susižavėjo tango, tačiau lanyste jai, ir tai nuostabiai išsiskleidė Bergobiau mėgdavo šokti milongą, greitesnio takto ir vadinamą glio gyvenime. tango ištakomis. Žiniasklaidoje dažnai pasirodo spėlionių, kad su tuometine šokių partnere jį siejo romantiški jausmai, ir šis romanas esą baigėsi, kai jį užvaldė troškimas sesers Rose, pasakojimus apie garsųjį mokinį. Garbioji vienuolė sulaukė 101 metų, ir jis ją lankydavo iki pat jos mirties. „Bergoglio mėgdavo klausinėti šios sesers, koks buvęs vaikystėje, o sesuo atsakydavo: ‘Tu buvai tikras velniūkštis. Ar jau pasitaisei?’ O jis kvatodavo“, – pasakojo sesuo Martha. Sesuo Rose jam sakydavo: „Prisimenu, kai mokeisi daugybos lentelę ant laiptų, peršokdavai po dvi pakopas ir kartodavai: ‘Du, keturi, šeši.’ Buvai nenustygstantis.“

Artuma 2018 m. gegužė

9

Kronika

„Džiūgaukite ir linksminkitės“ Balandžio pradžioje Bažnyčia sulaukė naujos popiežiaus Pranciškaus apaštalinės ekshortacijos – apaštališkojo padrąsinimo. Tai – popiežiaus kreipimosi į Bažnyčią ir visą žmoniją būdas. Būtent taip jis drąsina bei ragina žmones kokiam nors veiksmui ar apsisprendimui. Nenuostabu tad, kad ir šios ekshortacijos pirmieji žodžiai yra paties Jėzaus padrąsinimas mokiniams: „Džiūgaukite ir linksminkitės“ (lot. Gaudete et exsultate). Šiuos žodžius Viešpats ištaria po paskutinio – keisčiausio – iš devynių palaiminimų: „Laimingi esate, kai išplūstų jus ir persekiotų, ir pasakytų visa bloga prieš jus meluodami dėl manęs.“ Kaip ir anuomet, taip ir šiandien kiekvienas Kristaus mokinys atskirai, o ir visa Bažnyčia drauge, nuolat atsiduria įtampų ir netgi pavojų sūkuryje. Ar tai būtų spaudimas Bažnyčiai prisitaikyti prie „modernaus“ pasaulio grasinant „viduramžių“ etikete, ar iššūkis eiliniam Kristaus mokiniui, nedarančiam kompromisų su sąžine ir taip rizikuojančiam išsišokti iš minios – visa tai yra vienas ir tas pats mėginimas panaikinti Kristaus mokinių „kitoniškumą“ pasaulio atžvilgiu. Greičiausiai todėl net ir Jėzus po garsiųjų Palaiminimų iš karto prabyla apie mokiniui kylantį pavojų išsidvokti kaip druskai ar išblėsti kaip šviesai

Daniel Ibáñez / CNA nuotrauka

ir taip tapti nebematomam pasaulyje, o kartu užkirsti kelią ir žmonėms per mus – Bažnyčios narius – pažinti Tėvą.

Tai – būtinos prielaidos imantis skaityti ir šį popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį padrąsinimą. Lietuvoje „šventumas“ neretai suvokiamas kaip pomirtinė tikrovė. O jei į žmogų kasdieniame pokalbyje kreipsiesi sakydamas: „Šventa10

Artuma 2018 m. gegužė

sis...“, gali būti apkaltintas šaipymusi.

Juolab kad tie, kuriems toks popiežiaus padrąsinimas yra reikalingiausias, tikriausiai neskaito Artumos.

Ką daryti? Aišku, madingiausia būtų burbėti. Ir kaltinti. Ir rodyti pirštais į visus aplinkui. Tačiau visa tai – tuščias išsisukinėjimas. Nes Pranciškus kreipiasi būtent į mus, kurie skaitome. Taip, kaip ir Kristus kreipiasi į mus – kurie girdime. Ne tam, kad nurodytų kitų žmonių klaidas bei trūkumus, tačiau tam, kad pakviestų mus įsipareigoti tų žmonių išgelbėjimui.

Tačiau argi aklas gali vesti aklą?

Argi ne abu atsidurs griovyje? Taip ir mes – argi nerizikuojame tapti tuščiai skambančiais puodais, jei patys neišgyvendami prisikėlimo imame jį skelbti kitiems? Patys neįsipareigodami vienybei su Bažnyčia, stumiame į santykį su ja kitus, ragindami Eucharistijos ar Santuokos sakramentams?

Kol kas mums sunkiai sekasi priimti popiežiaus Pranciškaus padrąsinimus.

Greičiau jau pagarbiai juos išklausome.

Evangelii gaudium – apie misijos dvasingumą, Amoris laetitia – apie šeimyninės meilės dvasingumą, enciklika Laudato si’ – apie ekologijos dvasingumą. Kiek šie popiežiaus kreipimaisi pažadino asmeninių apsisprendimų? Įsipareigojimo parapijoje? Bažnyčios veikimo Lietuvoje?

Taip ir šiam apaštališkajam padrąsinimui kyla pavojus likti knygynų ir pareigingesnių krikščionių namų lentynose. Juk tai kreipimasis į mus. Tad ir veiksmai, apsisprendimai turi būti mū-

sų. Jei tai – paraginimas apie šventumo dvasingumą, tada ir apsisprendimai bei veiksmai – mūsų apsisprendimai, mūsų veiksmai, – turėtų būti tokie, kurie veda mus augimo šventume keliu.

Taip, taip. Ne „kelyje link šventumo“, tarsi šventumas būtų kažkas didingo, įteikiamo tarsi prizas kai kuriems išrinktiesiems po žemiškojo gyvenimo pabaigos. Šventumas mumyse įskiepytas Krikštu. Ir Šventoji Dvasia yra pasirengusi visą mūsų žemiškąjį gyvenimą malone bei įkvėpimais bendradarbiauti, kad šis šventumas mumyse būtų išbaigtas ir ištobulintas. Argi ne todėl Jėzus ir ragina: „Būsite tad tobuli, kaip Tėvas jūsų dangiškasis tobulas yra“?

Tikiu, kad apie šį apaštališkąjį padrąsinimą bus pasakyta dar ne viena pastraipa gražių žodžių, puikių įžvalgų, taiklių pastebėjimų. Kaip ir apie Evangeliją. Šie pokalbiai bei aptarimai reikalingi ir netgi būtini. Tačiau neapsigaukime. Papostringauti apie šventumą gali ir visiškai augimo šventume keliui neįsipareigojęs žmogus. Net ir Jėzus ragino tokių „mokytojų“ sergėtis.

Argi tokiu „mokytoju“ nerizikuoja tapti ir šių eilučių autorius? Be jokios abejonės. Todėl ir jis nuolankiai telieka ties vieninteliu pa(si)raginimu – atsivertimui ir atvirumui. Kad kai sulauksime šios ekshortacijos teksto lietuviškai ir pagaliau patys skaitysime šiuos apaštalų įpėdinio ir mūsų vyriausiojo vyskupo žodžius, priimtume šį padrąsinimą atvira širdimi ir įsipareigotume atnaujinti savo ir Bažnyčios augimo šventume kelionę.

Argi šio padrąsinimo priėmimas ir ankstyvieji jo įgyvendinimo ženklai netaptų pačia gražiausia dovana popiežiui Pranciškui jo apsilankymo Lietuvoje metu?

Kun. Algirdas AKELAITIS

Kronika

Linos Mecevičienės nuotrauka

Lietuvos jaunimas pakeliui į Sinodą Agnė GRIGAITYTĖ „Jaunimas yra mano širdyje, todėl svarbu išgirsti, ko jaunimas tikisi iš Bažnyčios ir kaip Bažnyčia gali tai atliepti“, – tokiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipėsi į jaunimą, kviesdamas rengtis pasaulio vyskupų susitikimui – Sinodo asamblėjai tema „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“.

Vienas iš būdų, kuris leido jaunimui atsiliepti į popiežiaus kvietimą ir tapti Sinodo patariamuoju balsu, buvo galimybė atsakyti į Vatikane parengtos anketos, sudarytos iš keturių skirtingų teminių blokų, klausimus: „Kas aš esu“, „Aš ir kiti“, „Religija, tikėjimas ir Bažnyčia“, „Mano dalyvavimas internete“. Lietuvos jaunimo pastoracijos centras klausimyną išvertė į lietuvių kalbą ir išplatino Lietuvoje per kunigus, tikybos mokytojus, katechetus, jaunimo darbuotojus.

Rugsėjo–spalio mėnesiais ši internetinė jaunų 14–29 metų žmonių apklausa sulaukė apie tūkstančio atsakymų į pateiktus klausimus. Daugiausia atsakiusiųjų (42 proc.) – 17–18 metų jaunuoliai.

Dauguma jų yra dalyvavę bent viename katalikiškame renginyje (62 proc.), tikėjimą svarbiu arba labai svarbiu laiko 63 proc., kartą per savaitę religinėse apeigose dalyvauja 39 proc., o 49 proc. reguliariai arba kartkartėmis dalyvauja neatlygintinoje veikloje. Taigi ši apklausa mums padeda pažinti, kaip jauni žmonės yra įsitraukę į parapinę veiklą bei kiek jie yra aktyvūs Bažnyčios nariai, tačiau ja remiantis negalima daryti apibendrintų išvadų apie visą Lietuvos jaunimą.

Jaunuoliai, paprašyti įvardyti, kokia Bažnyčios veikla jiems svarbi, išskyrė tris punktus: jaunimo organizacijų ir parapijos veiklas jaunimui bei liturgijos šventimą. Savo ruožtu jaunimas trokšta autentiškų liudytojų, kurie dega tikėjimu ir savo

pavyzdžiu kviečia jaunus žmones sekti Kristumi (plg. priešsinodinis jaunimo susitikimas Romoje „Jaunimas, tikėjimas, pašaukimo įžvelgimas“, 2018 03 24). Sykiu keliamas nemenkas uždavinys parapijų bendruomenėms sudaryti sąlygas jaunuoliams įsitraukti į veiklas, rengti reguliarius susitikimus ir turėti vietą rinktis, kad jaunimas, ypač ką tik priėmęs Sutvirtinimo sakramentą, liktų Bažnyčioje.

Anketoje buvo užduotas klausimas ir apie tai, ką jaunimas norėtų pagerinti Bažnyčioje. Jaunuoliai įvardijo penkis dalykus, kurių pokytį norėtų matyti: 1) kreipti daugiau dėmesio į socialines problemas; 2) skirti daugiau dėmesio taikai pasaulyje; 3) vystyti dialogą su kitomis religijomis; 4) pasirinkti šiandienai tinkamą ir suprantamą kalbą; 5) didinti atitikimą tarp to, kaip Bažnyčia gyvena ir ką skelbia.

Rengiantis popiežiaus vizitui Lietuvoje galime tikėtis, kad jauni žmonės susipažins ir atpažins, kad būtent Pranciškus savo pavyzdžiu, elgesiu, rašytiniais dokumentais įneša svarių pokyčių visais išvardytais aspektais. „Kas tave motyvuotų daugiau dalyvauti Bažnyčios veikloje?“ – šis dar vienas įdomus tyrimo klausimas atskleidė jaunimo nuomonę, teikiančią plačias galimybes jaunimo sielovadininkams. Dauguma atsakiusiųjų jaunuolių (39 proc.) kaip motyvą įvardijo „galimybę padėti kitiems“; 22 proc.

teigė, kad tai „gebėjimus tobulinanti veikla“; 12 proc. pasirinko įkvepiančią lyderystę ir 11 proc. – atsakomybės gavimą. Jaunimas galėtų padėti rūpintis parapijos senoliais, savanoriauti socialinėse įstaigose, prižiūrėti parapijos šeimų vaikus, patarnauti liturgijoje. Parapijos siūlomose veiklose reikalinga, kad atsirastų jaunimo talentus ugdantys užsiėmimai, sportas, teatras, gitaros pamokos ar kita jo gebėjimus tobulinanti veikla.

Anketa dar kartą įrodė, kad socialiniai tinklai yra tapę tam tikra gyvenimo vieta. 34 proc. jaunuolių atsakė, kad jie socialiniams tinklams skiria daugiau kaip tris valandas, o 43 proc. – vieną– tris valandas. Dar iškalbingesnė statistika apie jaunuolių aktyvumą interneto erdvėje. 41 proc. iš jų beveik nuolat naudojasi internetu, o 49,6 proc. ten lankosi kelis kartus per dieną. Akivaizdu, kad Bažnyčia negali likti nuošalyje ir turi skirti daugiau dėmesio naujajai evangelizacijai interneto erdvėje. Šis tyrimas parodė tiek viltingas tendencijas parapijose, tiek jaunuolių keliamus iššūkius Bažnyčiai. Pasirengimo Sinodui kelionė yra puiki proga Bažnyčiai iš tiesų susitikti ir išgirsti jauną žmogų ten, kur jis yra. Jaunimas svajoja apie Bažnyčią, kuri mokėtų suteikti erdvės jo pasauliui ir kalbai, branginti ir vertinti kūrybiškumą bei talentus (plg. parengiamasis dokumentas „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“).

Artuma 2018 m. gegužė

11

Kronika

Iš skautų kapeliono dienoraščio Antanas SAULAITIS SJ

Mišios Romuvos stovykloje, Hantsvilis, Ontarijas, Kanada, 1987 m.

Prieš 100 metų, jau nepriklausomoje Lietuvoje, pradėjo steigtis pirmieji skautų, pasaulyje veikusių jau 11 metų, vienetai.

Petras Jurgėla-Jurgelevičius spalio 1 d. įsteigė Vilniuje pirmąją skiltį, o lygiai po mėnesio – pirmąją skautų draugovę.

Tad šiais metais kartu su mūsų Valstybės atkūrimo šimtmečiu švenčiame ir skautų Lietuvoje veiklos pradžią. Ta proga siūlome skautų kapeliono dienoraščio ištrauką.

Prieš stovyklautojams atvažiuojant, vadovai ir vadovės apeina auklybai svarbias stovyklavietės vietas, prisimindami ir numatydami, kas čia vyksta asmenyje ir bendruomenėlėje. Aikštelė su vėliava ir kryžiumi, virtuvė ir valgykla, rankdarbių pastogė, palapinės, paežerė ir laiveliai, žaidimų laukas, laužavietė ir „gabija“.

Nuošaliau nuo viso judėjimo – keli rąstai apie nedidelę vietą lauželiui ar žvakėms.

Vieta vadovei su skaute kažką ramiai išsiaiškinti, dviejų ar trijų pokalbiui, susimąstymo vieta nurimti ar susitelkti. Prie ąžuolo kamieno kaba maža koplytėlė.

Susimąstymo takelis pamiškėje turi penkias šešias stoteles su Evangelijos ar psalmių sakiniu, išreiškiančiu jauno žmogaus nuotaikas ar troškimus. Kiekviena nešasi užrašų knygelę, per stoteles eina savo greičiu. Viena paskaito ir eina toliau, kita atsisėdusi 20 min. užsirašinėja savo mintis ar klausimus. Visos susirenka apžvelgti pratimo ir apsvarstyti klausimų.

Ilgus metus dalyvės prisimena, „kaip mes ant uolos kalbėjomės apie Dievą“.

Stovykla nedidelė, gal 70 žmonių, tad visi kartu žaidžiame užsiėmimą apie negalią. Dalyviai susiporuoja ir nusprendžia patys patirti negalią. Vienas kaklaraiščiu užsiriša akis, jo pora susiriša riešus. Kita pora vaikščios trimis kojomis.

Dar kiti susiriša rankas taip, kad vienas vaikščiotų atbulas. Prie tako į tikslą prisegtas uždavinys: „Parinkite medžiagos 12

Artuma 2018 m. gegužė

suręsti mažytį plaustą ar laivelį, galintį (lapo bure) nuplaukti 2 m. arba nenuskęsti 3 min.“ Prie kūdros surenčia laivelį ir paleidžia. Pabaigę uždavinį, visi susėda ratu, atsiriša raiščius ir klausosi, kaip Jėzus išgydo paralyžiuotąjį. Pasidalijama apie takelį ir jausmus.

Vyresniosios skautės sumano aušrines Mišias. Žengiame rasota pieva, susėdame pasirinktoje vietoje. Merginos skaito, švelniai gieda, aiškinasi skaitinį, siūlo maldavimus, dalijasi savo kepto paplotėlio Duona, Taure; spėjame grįžti į stovyklą dienos uždaviniams bundant.

Skautai vyčiai įžodžio naktį buriasi skautų vyčių kalnelyje, šiemet sutarę švęsti Mišias prie laužo, su deglais ir žvakėmis. Kaip giliai susiję tarnystės priesaikos ryžtas ir jiems bei visiems pakrikštytiems būdinga tikėjimo, pasitikėjimo ir teisingumo misija.

Skautai ir skautės skiltimis vakaro programai išsirenka kurį nors Jėzaus palyginimą. Jį teks suvaidinti su lėlėmis ne tiesiogiai, o perkeltine prasme, pritaikant pasakojimo prasmę šiai dienai. Paklydusi avelė tampa klasiokas, turintis bėdų namie, elgeta Lozorius – į žaidimus nepriimamas berniukas. Žiūrovai kaskart bando atspėti, kuris palyginimas vaidinamas. Kartą tokia programa vis naujais vaidinimėliais tęsėsi pustrečios valandos. Žinoma, jaunų šeimų stovyklėlė irgi nori pokalbio, pamaldų. Susėdę pus-

račiu mažoje laužavietėje žaidžia su lapais, pešioja žolytes, mažieji čiulba mamų, tėčių ar auklių skaučių glėbyje. Kad ir ką kalbėtum, viskas trumpai ir vaizdžiai. Spėlionės, klausimai, pasakojimėliai, piešiniai, giesmelė, maldelė.

Visada malonu su vilkiukais ir paukštytėmis, – jie nesivaržo, dar turi vaizduotės ir drąsos. Visi sėdam ratu ant žolės ar rąstų, ar akmenų, šį kartą Sutaikinimo sakramentui – išpažinčiai. Jie laisvai dalijasi savo nesėkmėmis, klaidomis, klausimais, rūpestėliais, mielai vienas po kito priima kryžiaus ir išrišimo ženklą.

Jūrų skautai ir skautės kasmet nuleidžia ąžuolų vainiką jūrose žuvusiems pagerbti. Tą vakarą jau po tylos susirenkame žvaigždžių stebėti, laukti krentančiųjų ar gal net Šiaurės pašvaistės, tyliau po begaliniais skliautais ant patogaus žolyno.

Didelės stovyklos Mišias surengė vyresnieji – skautės ir vyčiai. Sugalvojo susodinti apie savo gamybos altorių pusračiu pagal šakas, vienetus mažais rateliais, parinko pagal amžių tinkančius skaitinius, pasiruošė aiškintis Šventojo Rašto žodžius, visuotinės maldos prašymus. Melstis Tėve mūsų susikabinus, į ratelius Komuniją išnešioti, pabaigoje vienam kitą kryželiu palaiminti.

Vyresnieji stovyklautojai pabudi vakarą, kai vadovaujantieji susirenka susitelkti skaitiniui, mintims, maldai, arbatėlei. Pagal kapeliono misiją, „dvasios tėvas“ – visų pirma vadovų bei vadovių kapelionas, palaikytojas, o jų (sielovados) būrelis tęsia kapeliono tarnystę pačiam jaunimui, vaikams ir visiems.

Skautiškoje stovykloje Bažnyčios įvairiaspalvė patirtis nepamainoma.

Didelės ir mažos kryžkelės

Ką gi švenčiame per Sekmines?

Br. Ramūnas MIZGIRIS OFM darysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 26–27).

Ankstyvoji Bažnyčia labai aiškiai įžvelgė sąsajas tarp Šventosios Dvasios nužengimo ir senųjų Sekminių, kaip Įstatymo davimo šventės. Bendruomenei primenama: „Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse. Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 3–6). Tad nužengusi Šventoji Dvasia ne panaikino, kas buvo sena, bet visa kam suteikė naują gyvybę, Dievo Dvasia pašventintą buvimą.

Sekminių iškilmėje Šventasis Raštas mums dar kartą sako, kokia turi būti bendruomenė, kad gautų Šventosios Dvasios dovaną. Apaštalų darbuose teigiama, jog „mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (2, 1). Ta vieta yra Paskutinės vakarienės menė, aukštutinis kambarys, kuriame Jėzus su mokiniais valgė Paskutinę vakarienę, kur Jis pasirodė jiems prisikėlęs, kambarys, kuris tapo gimstančios Bažnyčios buveine (plg. Apd 1, 13). Vis dėlto Apaštalų darbuose labiau norima nurodyti mokinių vidinę nuostatą, negu kreipti dėmesį į fizinę vietą: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (1, 14).

Sekminės buvo švenčiamos dar iki Šventosios Dvasios nužengimo, tai yra iki krikščionių Sekminių. Jeruzalėje kasmet vykdavo trys šventės – Velykų, Sekminių ir Palapinių. I amžiuje tomis progomis į Jeruzalę suplaukdavo dešimtys tūkstančių žmonių iš Izraelio ir kitų kraštų, kur tik žydai gyveno (plg. Lk 2, 41–45; Apd 2, 5–11). Apie žmones, 33 m. po Kr. atkeliaudavusius į Jeruzalę švęsti Sekminių, rašoma ne tik Biblijoje, bet ir ano meto žydų rašytojo Filono Aleksandriečio raštuose. Filonas apie minias, plūstančias į Jeruzalę, pasakojo: „Į kiekvieną šventę atvyksta begalė žmonių iš nesuskaičiuojamos daugybės miestų; vieni atkeliauja sausuma, kiti – jūra, iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų.“ Tad ir Jėzaus mokiniai buvo susirinkę švęsti žydų Sekminių (plg. Apd 2, 1). Todėl krikščionių Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalams – šventės ištakos yra Senajame Testamente. Žydų Velykų (hebr. Pascha) liturgijoje buvo prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos ir Viešpaties pergalė prieš faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, žydai minėdavo Mozės Įstatymą, dovanotą ant Sinajaus kalno, ir dėkodavo už nuimtą javų derlių, mat pjūtis prasidėdavo po Velykų (plg. Kun 23, 15–16; Tob 2, 1–2). Ta diena vadinosi Sekminėmis (hebr. Shavuot – „Savaičių šventė“; Kristaus laikais ji buvo vadinama graikišku žodžiu Pentecostē – „Penkiasdešimta diena“).

Naujajame Testamente, Apaštalų darbų knygos antrajame skyriuje, aprašomos Sekminės yra glaudžiai susijusios su Senojo Testamento įvykiais. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, kaip Jėzus buvo pažadėjęs, apaštalams atsiunčiamas Globėjas – Šventoji Dvasia (plg.

Jn 14, 16–17). Ji įveda juos į tiesos pažinimo pilnatvę ir naują laisvės bei meilės gyvenimą. Per Sekmines pasirodo Bažnyčia, kurią sudaro Viešpaties atpirkti žmonės, pirmasis žmonijos derlius, išaugęs iš Jėzaus kryžiaus – mirties ir prisikėlimo slėpinio.

Kaip minėta, žydai šventė Sekmines, prisimindami Įstatymą, rašytą Dievo pirštu ant akmens plokščių (Iš 31, 18). Būtent tą dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia, kuri irgi davė Įsakymą – naująjį, gyvybę teikiantį, įrašytą žmonių širdyse. Taip nušvinta tikroji Jeremijo ir Ezekielio pranašysčių reikšmė: „Šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai Viešpaties žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Jer 31, 33); „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir pa-

Tad Šventosios Dvasios atėjimo sąlyga yra mokinių vienybė, o išankstinė vienybės prielaida – malda. Juk tik maldoje žmogus, atgimęs Krikšto vandenyje, toliau auga ir gauna dieviškos šviesos, atpažįsta Dievo valią ir sugeba pagal ją gyventi.

Artuma 2018 m. gegužė

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Neregima bendrystė Vytautė MACIUKAITĖ Gegužę – Marijos mėnesį – šiemet švenčiame Sekmines – Bažnyčios gimimo šventę. Pirmadienį po Sekminių pirmą kartą švęsime ir popiežiaus Pranciškaus įvestą minėjimą, skirtą Marijai, kaip Bažnyčios Motinai. Marija pagimdė Dievo Sūnų Jėzų Kristų, o Šventoji Dvasia – Bažnyčią.

Tad pamąstykime, kas sieja šiuos du įvykius.

Iš tikėjimo tiesų žinome, kad Marija yra vadinama Dievo Motina arba Gimdytoja. Taip pat žinome, kad Šventosios Dvasios atsiuntimas, kurį švenčiame per Sekmines, yra laikomas Bažnyčios pradžia. Bažnyčios, kuri yra ne vien gražūs pastatai, popiežius ar kunigai, bet ir mes visi. Turime du sakinius, kurie panašiai skamba: „Marija pagimdė Jėzų“ ir „Šventoji Dvasia pagimdė Bažnyčią.“ Logika šiuos du sakinius suvestų į paprastą formulę – „jei p, tai q“ (arba p → q), kadangi jiems būdinga ta pati struktūra.

Kiekvieno sakinio p ir q skirtingos, o rodyklė bendra, reiškianti žodį „pagimdė“.

Todėl išsiaiškinkime, ką reiškia žodis „gimdyti“, nes ieškome bendro vardiklio, siejančio šiuos du įvykius. Tam, kad gimimas įvyktų, turi būti mažiausiai du veikėjai: tai gimdantis ir gimstantis (nekalbant apie tą, kuris pradeda naują gyvybę).

Gimdymas iš esmės reiškia, jog atsiranda kažkas naujo, ko prieš tai dar nebuvo. Tai nereiškia, kad kažkas pasidaugino tuo atžvilgiu, jog tapo identiškas individas arba gimdytojo kopija. Vaikus ir tėvus sieja panašumas, bet ne tapatumas. Taip ir Marija su Šventąja Dvasia panašios tuo, kad iš jų kilo kažkas visiškai nauja. Pirmuoju atveju Dvasia dalyvavo Dievo Sūnaus pradėjime, antruoju parodė, jog Ji yra įgali viena pati duoti pradžią kažkam naujam.

Bet ar Ji šia teise pasinaudojo?

Gimimą galima palyginti su žmoguje vykstančiais dvasiniais procesais. Mes, žmonės, turime protą. Ir mūsų protas neaugtų, jeigu nesidomėtume naujais dalykais, nemėgintume suprasti to, ko anksčiau nesupratome. Taip gimsta mintis.

14

Artuma 2018 m. gegužė

Tačiau bet koks natūralus žmogaus pažinimas turi ribas. Protui nepatinka būti apribotam, ir jis... išsiveržia į tikėjimo sferą! Tarkime, ne visur galime nukeliauti, bet tikime, kad kiti keliautojai mums pasakoja teisybę apie nematytus kraštus.

Nuo tikėjimo kitais žmonėmis galiausiai pereiname prie tikėjimo į Dievą ir Bažnyčią (kadangi pasitikėjimas Bažnyčia rodo saugų pasitikėjimo Dievu kelią). Ir jeigu ir šis pažinimo kelias per tikėjimą yra sunkus bei varginantis, tai neretai kažką pamilę jaučiamės tarsi pakylėti į dar aukštesnį lygį. Meilė, ypač Dievui, apšviečia protą, suteikia jam sparnus ir įgalina padaryti dar didesnių šuolių pažinimo kelyje. Taip kalba šv. Tomas Akvinietis.

Taigi gimdymas, panašiai kaip ir mąstymas, yra kažko peržengimas savyje. Tik šis peržengimas neturėtų pasireikšti visomis kryptimis, šis atvirumas kažkam neturi tapti atvirumu bet kam ar viskam. Taip ir Marija nepasitikėjo bet kuo, o tik Dievu, buvo atvira vien Šventajai Dvasiai.

Sugrįžkime prie formulės p → q ir, tiksliau, prie abiejų raidelių. Jau minėjau, kad ta pati raidė p ir ta pati raidė q žymi skirtingus veikėjus. Bet jeigu juos galime pažymėti ta pačia raide, tai reiškia, kad tarp jų yra panašumo. Marija tapo Dievo Sūnaus išeities tašku, o Šventoji Dvasia – Bažnyčios. Todėl padarykime dar vieną loginį posūkį, kad suteiktume dar daugiau aiškumo. Jeigu kalbame apie tą patį veiksmą, bet skirtingus veikėjus, tai vertėtų juos pažymėti skirtingomis raidėmis. Pirmuoju atveju kalbame apie p → q, antruoju k → l (Marija → Dievo Sūnus, Šventoji Dvasia → Bažnyčia).

Ligi šiol viskas buvo šitaip, kol neatėjo popiežius Pranciškus ir visko nesumaišė. O jis pasakė: dabar bus dar ir trečias variantas, kuris atrodys šitaip: p → l! Ir taip jis įvedė naują minėjimą, skirtą Marijai, Bažnyčios Motinai, kurį švęsime antrąją Sekminių dieną!

Kokį pagrindą turi popiežius šitaip viską sujaukti? Pažvelkime į Šventąjį Raštą: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ‘Moterie, štai tavo sūnus!’

Paskui tarė mokiniui: ‘Štai tavo motina!’

Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 25–27). Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, tekste simbolizuoja Bažnyčią. Jis patikimas Dievo Motinos globai. Galima sakyti, kad Marija nepagimdė Bažnyčios tiesiogine prasme. Bet tuo momentu, kai neteko savo dieviškojo Sūnaus, Marija įvaikino kitą sūnų.

Tikėjimo dalykuose laikas, eiliškumas ar net tam tikri faktai ne visada vaidina pagrindinį vaidmenį. Marija nekentėjo Bažnyčios gimdymo skausmų fiziniu atžvilgiu, bet juos kentė dvasiškai. Šia nauja švente, besiremiančia į seną tiesą, siekiama atkreipti dėmesį ne tik į Jėzaus, bet ir į Bažnyčios sūniškumą.

Bažnyčia, kurios pirmuoju simboliu tapo apaštalas Jonas, esame mes visi, todėl kiekvienas turime teisę Mariją vadinti savo Motina. Šventoji Dvasia veikė ne viena Bažnyčios atsiradime, bet pasitelkė ir žmogišką motiną, kad ji taptų Jos atspindžiu. Motina savo vaikų neapleidžia – Marijos dėka turime tikrą ir gyvą Užtarėją pas Dievą! Todėl švęskime šią šventę su pirmykščiu užsidegimu.

Didelės ir mažos kryžkelės

Naujosios Sekminės Bažnyčioje

Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje pasididžiuoti, bet Dievo karalystei plėsti, žmonėms atsiversti, atsinaujinti, gyti. Tokie ženklai-stebuklai Dievo karalystės buvimą padaro labiau patiriamą tarp mūsų. Tai patraukia žmones.

Kitas dalykas – tai asmeninės ir bendruomeninės maldos stiprumas. Asmeninėje maldoje žmogus turi malonę skaityti Šventąjį Raštą ir melstis su juo, nes Dvasia tarsi atšildo „ledinę“ žodžio „raidę“, ir ji pradeda čiurlenti, kalbėti. Taip irgi užsimezga žmogaus dialogas su Dievu, Dievo žodis man tampa vis gyvesnis. O bendruomenišku būdu Dievas šlovinamas, garbinamas giesmėmis. Šlovinimas yra kaip dialogas dėkojant Dievui už Jo nuostabius darbus ir veikimą bei sykiu gėrėjimasis Viešpačiu. Šlovinimas atveria žmogaus širdį priimti iš Dievo einančią malonę, pakylėja jį Dievop.

Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje sustiprino kerigminę mokymo dalį, kuri buvo tarsi priblėsusi. Kerigma – tai skelbimas Gerosios žinios apie mūsų išgelbėjimą per Jėzaus Kristaus Asmenį. Popiežiai Paulius VI ir šv. Jonas Paulius II ragino, kad mūsų laikams reikalinga naujoji evangelizacija. Nukrikščionėjusiam pasauliui reikia iš naujo skelbti Evangeliją, liudyti Jėzų Kristų, Jo asmenį, aiškinti, kas Jis yra ir kodėl svarbus. Bet naujosios evangelizacijos nėra be naujųjų Sekminių. Reikia naujos ugnies, naujų išraiškos formų, naujų žodžių, suprantamų šio laikmečio žmogui.

XX amžių popiežius Leonas XIII pradėjo pavesdamas pasaulį ir Bažnyčią Šventajai Dvasiai. Dabar galima drąsiai teigti, kad šiame amžiuje, nepaisant jo nelaimių ir kataklizmų, Šventoji Dvasia atgaivino ir atnaujino krikščioniją. Apie Dievo įkvėptą charizminį atsinaujinimą Artuma kalbina katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ koordinatorę Rūtą ŠALAŠEVIČIENĘ.

– Kas yra charizminis atsinaujinimas?

– Lietuvoje bandėme šį judėjimą vadinti atsinaujinimu Šventojoje Dvasioje, nes taip labiau pabrėžiamas Šventosios Dvasios Asmuo ir veikimas. Dėka Šventosios Dvasios Asmens ir veikimo atgyja tikėjimas ir teisinga teologija tampa tikra patirtimi. Žmogus vis labiau išgyvena Tėvo meilę ir patiki, kad Dievas jį myli. Žmogus labiau įtiki Jėzų Kristų ir patiria Jo realumą. Ir tai padaro Šventoji Dvasia. Atvirumas Dvasios veikimui pasireiškia dovanomis, vadinamomis charizmomis, nuo to ir kilęs kitas judėjimo pavadinimas – charizminis atsinaujinimas. Tačiau akcentas turi būti ne dovanos, bet tai, jog krikščionybė yra santykis su Dievu – Tėvu, Jėzumi ir Šventąja Dvasia. Dievo Tėvo meilės patirtis yra būtina žmogui. Šventoji Dvasia yra meilės Dvasia. Ta pati bendrystės Dvasia tarp Tėvo ir Sūnaus, į kurią visi esame pakviesti ir įtraukti Jėzaus dėka.

– Juk su sakramentais – Krikštu, šv. Komunija, Sutvirtinimu – gauname visą „dieviškąjį malonių paketą“, sykiu ir Šventąją Dvasią. Kodėl dar reikia Šventosios Dvasios išsiliejimo mūsų gyvenime?

– Tiesa, kad per sakramentus jau gauname Šventąją Dvasią, dieviškojo gyvenimo pradmenis. Bet Jėzus niekuomet nekalbėjo tik apie pradmenis, bet visuomet kalbėjo apie apstybę: „Aš atėjau, kad jūs turėtumėte apsčiai gyvenimo“ (plg. Jn 10, 10). Jėzus trokšta, ne kad mes tenkintumės pradmenimis, bet kad turėtume gyvenimo pilnatvę. Ką duoda mums Šventoji Dvasia? Vis didesnį atvirumą Dievui ir Jo dovanoms bei ėjimą į Tiesos pilnatvę.

– Ką šis atsinaujinimas davė naujo Bažnyčios gyvenimui? Kokie jo vaisiai?

– Charizminis atsinaujinimas padeda žmogui stipriau išgyventi Švenčiausiąją Trejybę – Dievo Tėvo meilę, tikrą ir realų susitikimą su Jėzumi Kristumi – savo asmeniniu Gelbėtoju bei Viešpačiu; atpažįstamas Šventosios Dvasios veikimas, Jos vedimas per vidinius impulsus ir paraginimus, per charizmas – dovanas, skirtas ne žmogui

– Dabar naujosios evangelizacijos terminas yra „nuzulintas“, bet tuometinei Bažnyčiai turėjo naujai nuskambėti, kad turi įvykti tai, kas vyko prieš du tūkstantmečius. Kokia yra charizminio atsinaujinimo istorija?

– Paminėsiu vieną kitą akcentą, kurie man, regis, svarbūs. Pradžia buvo tokia. 1897 m. vienuolė Elena Guerra „prisikasė“ iki popiežiaus Leono XIII ir paragino ypatingu būdu švęsti Sekmines ir Šventajai Dvasiai pašvęsti Bažnyčią naujajame šimtmetyje. Popiežius paklausė, ir 1901 m. sausio 1-ąją Bažnyčia pradėjo melstis Šventosios Dvasios noveną ir prašyti Dvasios išliejimo.

Tačiau Dievas pučia, kur nori, ir išliejo Dvasią ne katalikams, o protestantams, ir ne Romoje, kur buvo melstasi, o Kanzase (JAV), kur šis atsinaujinimas ir prasidėjo. Ten, Artuma 2018 m. gegužė

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Topikos miestelyje, buvo Charleso Foxo Parhamo eilinė mažytė baltųjų protestantų Biblijos mokyklėlė, kurioje jie karštai gilinosi į Šventąjį Raštą. Pradėjus skaityti Apaštalų darbus, žmonėms parūpo, kodėl šiais laikais taip mažai Šventosios Dvasios pasireiškimų. Ir jie pradėjo melsti, kad Dievas atnaujintų savo darbus taip, kaip apaštalų laikais.

Ten buvo juodaodis, vardu Williamas J. Seymouras. Dėl odos spalvos jo neįleido į mokyklą, tačiau leido jam sėdėti ant slenksčio ir klausytis. Seymouras vėliau Los Andžele su juodaodžių grupele skaitė Apaštalų darbus ir taip pat meldė Šventosios Dvasios išliejimo. Ir nužengė Šventoji Dvasia – prasidėjo vienas iš didžiausių prabudimų, vadinamasis Azusa gatvės prabudimas. Dvasios ugnis išplito kaip per sausą stepę. Žmonės ėjo – ir baltieji, ir juodaodžiai – kad už juos melstųsi. Galiausiai visi, kurie patyrė Šventosios Dvasios išliejimą, gavo sekmininkų pavadinimą. Ta ugnis palietė ir kitas atviresnes protestantų grupes, nes tai buvo akivaizdus Dievo darbas. Misionieriai, gavę tos ugnies ir Dievo jėgos, vyko į misijas visame pasaulyje.

Sekminių eisena per Laisvės alėją Kaune 1993 m.

– Kaip visa tai „įsimetė“ į Katalikų Bažnyčią?

– Užtruko 50 metų, kol šis judėjimas atėjo į Katalikų Bažnyčią. Vatikano II Susirinkimas, irgi Šventosios Dvasios darbas, nutiesė charizminiam judėjimui kelią, nes ten buvo teisingai sudėti akcentai. Beje, popiežius Jonas XXIII šaukdamas Vatikano II Susirinkimą taip meldėsi: „Viešpatie, atnaujink savo ženklus ir stebuklus mūsų dienomis kaip naujosiose Sekminėse.“ 1965 m. pasibaigė Susirinkimas, o po dvejų metų Katalikų Bažnyčioje prasidėjo charizminis atsinaujinimas.

1967 m. visai neprestižiniame Djukeino universitete jo kapelionai du jauni katalikų kunigai turėjo vesti rekolekcijas studentams. Jiems uždavė namų darbą – perskaityti knygą apie protestantų charizminį atsinaujinimą.

Jaunimas atvažiavo į rekolekcijas su jau laukiančiu tikėjimu, o besimeldžiant koplyčioje nužengė toks tirštas Dievo buvimas, kad jie negalėjo atlaikyti Dvasios jėgos ir visi gulėjo. Jie patyrė Šventosios Dvasios charizmas, maldą kalbomis, gydymus ir kt. Taip ugnis plito tarp katalikų.

16

Artuma 2018 m. gegužė

Kardinolas Léon-Joseph Suenensas buvo įpareigotas atvykti iš Europos ir visa ištirti. Kardinolas, dalyvavęs ir Vatikano II Susirinkime, daug prisidėjęs rengiant Bažnyčią atnaujinančius dokumentus, įvertino, kad tai tikrai autentiška. Po to kard. Suenensą paskyrė būti judėjimo globėju.

– O kaip šita ugnis perėjo į Lietuvą?

– Pogrindinės sekmininkų bendruomenės per Rusiją atėjo iki Lietuvos. Įdomu, jog kai kurie lietuviai katalikai, patyrę Šventosios Dvasios veikimą, pasitraukė iš Katalikų Bažnyčios. Jauni žmonės rinkosi protestantiškose charizminėse grupėse. Viena vilniečių grupelė gavo paraginimą apvažiuoti Lietuvos katalikų kunigus ir paskelbti jiems apie tokį Šventosios Dvasios veikimą. Tik jų skelbimas buvo keistas: „Jeigu nori Šventosios Dvasios, išeik iš Katalikų Bažnyčios, nes joje Šventosios Dvasios nėra ir nebus.“ Akcentas žmogiškas, bet Šventosios Dvasios veikimas buvo autentiškas. Kai 1986 m. jie pasiekė Kauną, Garliavoje parapijos jaunimo grupelė su kun. Valerijumi Rudzinsku nusiteikė kitaip: „Gerai, mes būsime pirmieji katalikai pasaulyje, kurie gaus Šventosios Dvasios krikštą.“ Ir jie jį patyrė. Po kelerių metų prasidėjo atšilimas. 1989 m. į Lietuvą atvyko lietuviai misionieriai – ses. Ignė Marijošiūtė MVS ir prel. Vytautas Balčiūnas – ir papasakojo, kad Katalikų Bažnyčioje charizminis atsinaujinimas, popiežiaus palaikomas, vyksta jau 20 metų. 1989 m. per Kalėdas kardinolas Vincentas Sladkevičius davė kun. Rudzinskui leidimą pilnai veikti, nes iki tol judėjimas buvo tiriamas.

– Dažnai žmonės jus identifikuoja: „Ai, čia šitie, kurie kalba kalbomis.“ Ar atsinaujinęs Šventojoje Dvasioje asmuo būtinai turi melstis kalbomis?

– Vatikano II Susirinkimas dokumentuose užrašė, kad charizmos priklauso ne šventųjų gyvenimo, bet Bažnyčios gyvenimo sričiai. Jos skirtos tarnystei, plėsti Dievo karalystei. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad charizmos gali veikti ir per žmogų, nepasižymintį dideliu šventumu.

Malda kalbomis yra viena iš charizmų, beje, pati mažiausia, bet duodanti daug naudos. Dievas sumąstė keistą dovaną. Tai malda kažkokiais keistais garsais. Kažkaip negarbingai toks būdas atrodo iš šalies. Žmogui norėtųsi solidesnio. Bet dėka Šventosios Dvasios veikimo tie garsai, ta malda duoda žmogui Dievo artumą, nuramina jo vidinį triukšmą, panardina Dieve, teikia kryptį. Ši maldos dovana visų pirma skirta pačiam žmogui. Tai aplinka, kur reiškiasi ir kitos dovanos.

Apaštalas Paulius sako: „Aš norėčiau, kad jūs visi melstumėtės kalbomis, bet dar labiau norėčiau, kad jūs visi pranašautumėte.“ Atsakysiu jo žodžiais. Linkėčiau, kad visi žmonės to norėtų, nes tai duoda labai daug gėrio. Malda kalbomis ir pranašavimas skirti kiekvienam, tik ne kiekvienas to nori.

– Dėkojame už supažindinimą su atsinaujinimu Šventojoje Dvasioje ir karštą bei gyvą Dievo meilę!

Didelės ir mažos kryžkelės

Dievas nenustoja stebinti Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ Augau tradicinėje katalikų šeimoje – sekmadieniais eidavome į Mišias, gegužės ir birželio mėnesiais su šeima kartu melsdavomės litaniją. Kaip ir daugelis to meto vaikų, dėl bažnyčios lankymo buvau palikta po pamokų, bandė prikalbinti į ateizmo būrelį; nepavyko, tačiau sumaištį sukėlė. Ne kartą grįžusi iš mokyklos tėvams pareikšdavau, kad Dievo nėra, nes taip mokytoja sako. Šiandien esu dėkinga tėvams, kad jie nepriekaištavo dėl mano abejonių. Paauglystėje kelerius metus lankiau jaunimo chorą, smagiausia būdavo naktinės adoracijos. Tačiau ir įsitraukusi į parapijos gyvenimą, jaučiau, kad kažko trūksta... Trūksta džiaugsmo Bažnyčioje. Čia mačiau daug nelaimingų žmonių; jų veiduose nesimatė, kad Jėzus prisikėlė. Ne kartą Dievui sakiau, kad jei tie žmonės šventi, tai aš nenoriu būti šventa, nes noriu būti laiminga.

Po kelerių metų į mokyklą atvyko seminaristai su evangelizacine programa.

Visus suvarė į salę. Tuomet buvo juokinga. Neatsimenu, ką jie kalbėjo, bet atrodė laimingi. Giliai širdyje troškau to, ką jie turėjo, – tikėti į Dievą, bet sykiu būti laiminga. Klausydama jų mačiau, kad Dievas neatima džiaugsmo, gyvenimas su Juo yra pilnatvė. Kaip gauti tai, ką jie turi?

Dievas turėjo savo planą. Vienoje katalikiškoje stovykloje Švenčiausiojo Sakramento adoracijos metu suvokiau, kad ten yra tas Dievas, kuriam rūpi mano gyvenimas ir mano troškimai. Po stovyklos bandėme suburti maldos grupelę, tačiau nežinojome, ką sakyti per maldą.

Mūsų giesmės skambėjo kaip dainos, nebuvo to džiaugsmo, kurio tikėjausi. Dabar suprantu, kad rinkomės kaip apaštalai prieš Sekmines – trūko Šventosios Dvasios, Jos vedimo.

Stovykloje supratau, kad mano gyvenimas Dievui rūpi, tačiau reikėjo, jog tai pasiektų širdį. Bičiulio pakviesti, nuėjome į Atsinaujinimo dieną, bet netrukus pabė-

gome, nes atrodė, kad ten ne katalikai susirinkę. Tačiau bičiulis davė paskaityti knygą – Ralpho Martino Dievo alkį („Gyvieji akmenys“, 1995). Tai, ką perskaičiau, uždegė širdyje dar didesnį gyvojo Dievo alkį. Laukiau kitos Atsinaujinimo dienos, laiko, kai atrodė, kad Dievas galėtų „išpakuoti“ Jo per Krikštą ir Sutvirtinimą duotas Dvasios dovanas. Atsisėdau paskutiniame suole, kad niekas netrukdytų, sakiau: klausysiu, kas vyksta, bet nepasiduosiu tam, kas čia vyksta, – manyje kovojo žmogiškos baimės ir Šventoji Dvasia. Ačiū Dievui, kad Ji buvo stipresnė nei aš. Nuėjau užtarimo maldos, – regimas persikeitimas neįvyko, tačiau per tą maldą atvėriau duris Viešpačiui ir leidau Jam daryti mano gyvenime tai, ko tik Jis norėtų.

1997 m. gegužės 17 d., kai visi plūdo į grupės „Fojė“ atsisveikinimo koncertą, mes vykome į Bernardinų bažnyčią švęsti mano pirmųjų Sekminių. Ir dabar prisimenu giesmę: „Ūžesys iš dangaus Sekminių dieną, ūžesys iš dangaus ir ugnis ant kiekvieno...“ Tą naktį patikėjau, kad norint gauti Šventosios Dvasios, pirma reikia Jos prašyti. Juk ugnis – ant kiekvieno.

Po pirmųjų asmeninių Sekminių atsirado troškimas dalytis tuo džiaugsmu su kitais, – važiuodavome į įvairias konferencijas, misijas. Dievas leido sutikti daug tikru džiaugsmu trykštančių katalikų pasauliečių ir kunigų, kurie savo gyvenimą pašvęsdavo tarnystei. Supratau, kad norint sekti Kristumi ir padovanoti Jam savo gyvenimą, nebūtina užsidaryti vienuolyne, svarbiausia – kad tavo širdis degtų dėl Kristaus, o tai neįmanoma be Šventosios Dvasios. Sekminės tapo kasmetine švente, Bažnyčios ir mūsų gimtadieniu, kurį kasmet švęsdavome.

Viešpats nepaliauja stebinti. Prieš penkerius metus, rengiantis Lietuvos jaunimo dienoms Kaune, pirmą kartą organizavome Miesto misijas, apie kurias svajojau 10 metų. Prašiau Dievo ženklo, jog tai Jo valia. Sekminių savaitgalį su bendruomene lankėmės Romoje, kur popiežius Pranciškus pakvietė įvairias bendruomenes susirinkti ir švęsti Šventosios Dvasios Atsiuntimą kartu.

Sekminių išvakarėse sulaukiau skambučio iš kunigo, atsakingo už evangelizaciją Rytų Europos šalyse, kad esu kviečiama po Mišių pasveikinti popiežiaus. Širdyje tai priėmiau kaip Dievo palaiminimo ženklą organizuojamoms misijoms, kaip Jėzaus įpėdinio siuntimą į evangelizaciją.

Atvėrus Šventajai Dvasiai savo širdies duris ir leidus Jai veikti, gyvenimas keičiasi, kaip ir apaštalų po Sekminių.

Net tada, kai baisu, giliai širdyje tiki, kad Dievas eina pirma tavęs. Ir net tada, kai maldose dažniau sakau: „Klausyk, Viešpatie, aš kalbu“, o ne kaip Samuelis: „Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso“, žinau, kad Dvasia veikia, Dievas mato mano silpnumą ir žmogiškumą, bet tiktai Šventoji Dvasia mus veda į tikrąją laisvę ir moko mus pasitikėti Dievu.

Kuo labiau Juo pasitikime, tuo daugiau Dvasios gauname, tuo labiau mokomės kasdienybėje gyventi su Juo ir kasdien išgyventi asmenines Sekmines.

Artuma 2018 m. gegužė

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Arba ruoškis Sutvirtinimui,

arba netuoksiu?! (I)

Marijos Stanulytės asociatyvinė nuotrauka

ar nusivežė kur nors, o ką išmoko, pamiršo. Norint priimti Sutvirtinimo sakramentą, būtinai reikia būti mažiausiai 15 metų amžiaus. Tai padeda tikėjimą priimti brandžiai, sąmoningai. Na, o būsimi sutuoktiniai, priėmę Sutvirtinimą prieš kurdami šeimą, brandina savo tikėjimą, vertybes; labiau tikėtina, kad ir Santuokos sakramento priėmimas bus prasmingesnis, suteiks daugiau malonių, kurioms ir yra įsteigtas.

Sužadėtiniams, ypač kai vienas iš jų yra sutvirtintas, o kitas ne, įvardiju, kad giminaičių ar draugų pakviesti būti Krikšto tėvais, tik vienas iš jų ir galės juo tapti, o kitas ne. Tuomet ir prasideda pykčiai, apkalbos, imama ieškoti bažnyčios, kur Krikšto tėvams Sutvirtinimo „nereikia“. Yra tokių vietų ir kunigų, ne paslaptis.

Gali krikštyti ar tuokti, būdamas kunigas ir žinodamas, kad negalima, arba gali pasakyti: „Ne, brangieji“, bet tai reikalauja drąsos, tvirtumo.

Krikščionimis dažniausiai tampame kūdikystėje. Komuniją įprastai priimame vaikystėje, paskui Sutvirtinimo sakramentą. Sutvirtinimą, teikiamą patepimu krizmos aliejumi ir vyskupo rankų uždėjimu, priima paaugliai, vis dažniau ir suaugusieji, dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nepadarę anksčiau. Tai savanoriškas įsipareigojimas gyventi pagal Katalikų Bažnyčios tikėjimą ir jį liudyti pasauliui. Sutvirtinimu žmoguje paliekama neišdildoma žymė, išliejama Šventosios Dvasios malonė. Bėda ta, kad šiam sakramentui tapo įprasta rengtis, nes, kaip patys jaunuoliai sako, „kitaip negalėsiu tuoktis“. Paaiškėjo, kad šis rūpestis ne veltui! Vos prieš mėnesį vyskupai kunigams ir pasauliečiams priminė – Santuoka neįmanoma be Sutvirtinimo.

Artėja vasara – vestuvių metas. Ar spės poros susitvirtinti; o gal sumažės tuoktuvių bažnyčioje?.. Kalbiname Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijos kleboną mons. Augustiną PAULAUSKĄ, itin artimai bendraujantį su besirengiančiais Sutvirtinimui.

Ir, žinoma, klausiame jaunų žmonių – kaip pasauliečiai reaguoja į tokį vyskupų priminimą ir kokia asmeninė jų Sutvirtinimo patirtis? Vieni mėto skaudžius akmenis į Bažnyčios daržą, kiti tarsi atsikvepia: „Pagaliau ėmėme apie tai kalbėti!“ – Kaip savo parapijoje organizuojate suaugusiųjų rengimą Sutvirtinimui?

– Parapijoje formuojame atskirą 10 ar 12 žmonių – Taigi Sutvirtinimas – būtina sąlyga norint tuoktis. grupelę. Tai dažniausiai sužadėtiniai, kurie tuo pat Bet ar yra kokių nors išimčių? metu lanko pasirengimo Santuokai kursus. Dabar po– Kovą vykusiame Lietuvos Vyskupų Konferencijos ros užsirašyti Santuokai ateina prieš metus, kad spėtų plenariniame posėdyje kaip tik ir buvo svarstoma, kaip rezervuoti norimą dieną, laiką, taigi atsiranda galimy- Lietuvoje vykdoma Kanonų teisės kodekso nuostata, bė tiems, kurie yra nepriėmę Sutvirtinimo, pasiūlyti jam pasirengti. „Kam to reikia?“ – tai Tikrai nėjau ir nelankiau tų paskaitų, nejuokinkit. Sumokėjau klebonui penpirmas klausimas, kurį išgirstu. kiasdešimtinę, ir tiek reikalų. Pana, na, dabar jau žmona, dar pasinervino, kad Atsakau, kad taip užbaigiamas negražu taip, gal reikėtų nueiti, bet apraminau. Ką, sakau, nori laikyti egzamiįkrikščioninimas. Juk Krikšto nus bažnyčioje, dar mokykloj neužteko? Tas privalomas Sutvirtinimas – būdas ir Komunijos jie gerai neprisivėl pinigų pasidaryti, garantuoju. Pažiūrėkit, mes nešėm pinigus. Kaip galvojat, mena; mama ar močiutė pasakė, kiek dar žmonių neš? (Gytis, 24 m.) kad reikia, dar dovanų nupirko 18

Artuma 2018 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės

– Skaudu, kai sužadėtiniai išvažiuoja kur nors savaitgalį, o Esu priėmęs Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus. Kokių 14–16 metų būdagrįžta jau su pažymėjimu, kad mas per Mišias giedodavau ansamblyje. Mano gera atmintis, kartą išgirstų teo„išklausė“ kursus... Jie išeina neloginių tiesų nepamiršau. Teoriškai santuoka tik su Sutvirtinimu man nebūtų pasikeitę, nes nenueina iki galo, problema. Bet ar to reikia? Nežinau. bet tie, kurie tai padaro, keičiasi Tokių kaip aš daug. Vaikystėje į bažnyčią vedė tėvai, paauglystėje patiko ir patys tuo džiaugiasi. Sužadėkatalikiškos stovyklos. Sutvirtinimas buvo priimtas kaip būtina dalis, kitaip netiniai pradeda bendrauti tarpuįsivaizdavome. Bet kiek iš mūsų tikrai tiki? Kiek į stovyklas važiavo ne pagersavyje, atsiranda nuoširdumo, ti už kampo, o su tikėjimo dvasia? Kiek į Sutvirtinimą ėjo suprasdami, ką tai paprastumo. Vėliau, kai tampa reiškia? Abejoju, ar priimtas Sutvirtinimo sakramentas užtikrina, kad žmogus Krikšto tėvais, tai tik akimis susinuoširdžiai tikintis. Sutinku, kad bažnyčioje turėtų tuoktis tie, kam svarbi relimirksime: „Ką aš sakiau!“ Nereigija. Bet gal vertėtų paieškoti kitų būdų atsijoti tikinčiuosius nuo vaizduojankia nei slėptis, nei veidmainiauti, čiųjų? Nes Sutvirtinimą gauti realiai lengva; abejoju, ar netikinčiam žmogui, nei ieškoti „populiaraus“ kunigo, norinčiam įspūdingos šventės, tai bus kliūtis. (Vytautas, 25 m.) kuris viską „sutvarkys“.

Na, o jei kalbėsime apie jaunurodanti, kad katalikai, dar nepriėmę Sutvirtinimo nimą, sakoma, kad „Sutvirtinimas – tai iškilmingas jausakramento, turi priimti jį prieš sudarydami Santuoką. nuolio išlydėjimas iš bažnyčios, dalyvaujant vyskupui“.

Nors iki šiol Sutvirtinimas nebuvo labai akcentuojamas, Bet sėkla jau pasėta. Dauguma sutvirtinamųjų – paaugvyskupų priminimas nėra kažkas naujo. Tai vienos iš ga- liai, jauni. Galima juos suprasti – jūra iki kelių! Bet jie liojančių nuostatų priminimas visų pirma kunigams, tie- bręs, augins vaikus, ir tuomet požiūris gali pasikeisti. Diesiogiai dirbantiems parapijose, atkreipiant dėmesį, kad vo malonė gali skleistis jų gyvenime, tik nežinia, kiek bus Sutvirtinimo sakramentas privalomas, o nesant galimy- tam atviri. Didžiuojuosi kai kuriais žmonėmis. Vienas bės jo priimti – Santuokai būtinas ordinaro leidimas. jau gerokai subrendęs atėjo rengtis Komunijai, SutvirtiGal tai kiek neįprasta, nes anksčiau leidimo rengtis Su- nimui, tada Santuokai, ir gyvenimas taip įsisuko, kad jis tvirtinimui po Santuokos niekas neprašydavo. Žinoma, tapo vienas kertinių parapijos bendruomenės akmenų, atsiranda formalumo pavojus – užsidedi „pliusiuką“ ir eini toliau. Vis dėlto tai vienas svarbiausių sakramentų, Man šitos naujienos apie Sutvirtinimą nelabai prie širdies. tad būtina skirti daugiau dėmesio, kad jam rengtųsi, jį Jeigu aš tikiu, bet nenoriu papildomų ceremonijų, tai jau nesuvoktų, kad jis nebūtų nuvertinamas, priimamas tik iš galiu ir prieš Dievą tuoktis? Man Bažnyčia tam ir svarbi – reikalo. Niekada nespaudžiu sakydamas: „Privaloma!“ progoms: laidotuvėms, krikštams, vestuvėms. Norėčiau gražios Tiesiog siūlau galimybę pasirengti, noriu ir galiu padėti šventės su mylimu žmogumi, o santuoka bažnyčioje turi savo tai padaryti. Atėjo permainų metai, tačiau geriau tuokjautrumo, šventumo. Bet jeigu negalėsiu to padaryti, prieš tai tis parašius vyskupui prašymą ir rengtis Sutvirtinimui vos ne pasižadėjusi tapti amžina bendruomenės nare, tai ką po vestuvių, negu skubėti bet kokia kaina, ypač jeigu iki aš žinau... Teks apsieit be bažnyčios, matyt. (Rasa, 21 m.)

Santuokos liko nedaug laiko. Kunigai neturėtų skatinti lėkti ir kuo greičiau „susitvarkyti“, pats tikrai to nedarysiu. Sakot, pasižadės ir nesugrįš? Na, tegul, čia jų reikalas, tokių dalykų nesustabdysime. Vyskupai nurodo, kad Teatkrenta tie, kuriems svarbiausia nuotraukos ar balius graSutvirtinimas privalomas norint tuoktis, tačiau „nenužioje bažnyčioje. Sudiev tiems, kurie į bažnyčią žengia genami kąskime“ sakinio pabaigos – „jei tai įmanoma padaryti mamų ir močiučių. Gana šaipytis iš jums visiškai nebrangios be didelio nepatogumo“. vietos. Kam reikėtų tuoktis bažnyčioje, tas ir taip bus priėjęs Dargi yra problema dėl lietuvių, gyvenančių užsievisų komunijų, sutvirtinimų ir išpažinčių. Tai žmonės, kurie nyje ir grįžtančių į Lietuvą tik vestuvėms. Būna, poros bažnyčioje lankosi ne progomis, o nuosekliai. Žmonės, kurie neskundžiasi, sakydamos, kad reikia trijų ar keturių valanžaidžia savo tikėjimu ir jo nedemonstruoja. Tiki, lankosi, laidų nuvažiuoti iki lietuviškos parapijos, po to tiek pat sukosi papročių. Jiems šis reikalavimas visai nebus problema! O grįžti. Gal taip, kaip galimi sužadėtinių kursai nuotoliniu kitiems ir nereikia bažnyčioje tuoktis. Jei netiki – kam? Daug būdu, būtų galima organizuoti ir pasirengimą Sutvirtinikas sako: „Esu tikintis, bet nereligingas.“ Arba: „Tikiu, bet į bažmui? Reikia suprasti žmones, ieškoti būdų ypatingiems nyčią nevaikštau, namie pasimeldžiu.“ Tai kam tada veržtis į atvejams, skatinti, kviesti. „Arba netuoksiu, arba ruoškis tą bažnyčią tuoktis? Žmonių, kurie nėra bendruomenės nariai, Sutvirtinimui“, – tokių pasakymų negali būti. pasipiktinimas juokina. Jeigu tam, kad patektum į klubą, į kurį net nenori eiti, reikėtų kokios nors lojalumo kortelės – irgi taip – Matote, kaip paaugliai ir suaugusieji rengiasi šiam piktintumeisi? (Gintarė, 23 m.) sakramentui; ar jų gyvenimai keičiasi?

Artuma 2018 m. gegužė

19

Didelės ir mažos kryžkelės

į kuriuos remiuosi. Iš tų jaunų žmonių matau ir tų, kurie po Santuokos, ne tik per šventes, bet ir sekmadieniais, su šeima dalyvauja Mišiose. Matyti juos bažnyčioje – didžiausias džiaugsmas. Visa parapijos jaunimo grupė susideda iš jaunuolių, likusių po Sutvirtinimo. Kai kurie šešerius ar septynerius metus savanoriauja ir kitus rengia šiam sakramentui, dalydamiesi patirtimi. Neįsivaizduoju, kaip būtų be jų. Ir motyvuoti, ir tikintys, ir gyvenantys tikėjimu. Visaip būna jaunuolių gyvenime, tačiau jie nebesigėdija tikėjimo, drąsiai lanko bažnyčią ir pasakoja apie tai kitiems, kaip ir apaštalai, iš pasislėpusių, baimingų tapę liudytojais.

Tai ir yra šio sakramento malonė. Todėl svarbu nenuleisti rankų, nenusiminti, kad kai kurie išeina. Viešpats visa numato, o mūsų užduotis – padaryti viską, ką mes galime.

Dėkojame mons. Augustinui už pokalbį, visiems kitiems – už nuoširdžius liudijimus ir nesumeluotas reakcijas.

Birželio Artumos numeryje laukite tęsinio, kuriame – vyskupų atliepas į kilusią diskusiją ir jaunimo reakcijas.

Kalbino Valdonė MILIUVIENĖ ir Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

Marijos Stanulytės asociatyvinė nuotrauka

Su vyru planavome tuoktis bažnyčioje. Aš nebuvau priėmusi Sutvirtinimo sakramento, todėl mus nukreipė į Suaugusiųjų katechumenatą. Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovas Artūras Lukaševičius tuo metu organizavo ALFA kursą. Jį lankėme kartu su vyru, nors jam ir nereikėjo. Nors kursų lankyti nenorėjau, piktinausi, kad jų iš viso reikia, užsiėmimai, diskusijos daug davė. Visų pirma padėjo suvokti, kad Dievas – Asmuo, meilė – veiksmas, šeima – pasiaukojimas ir bendrystė, ir parodė stiprių šeimų pavyzdžių. Jie atvėrė kelius į maldą, išpažinties ir komunijos praktikavimą. Nesuprantu, kaip tiek metų galėjau be to gyventi. Gerai prisimenu, kai Mišiose visi ėjo Komunijos, o aš negalėjau, ašaros upeliais bėgo... Buvo labai skaudu. Pasidarė „nebesaldu“, kad iki santuokos su būsimu vyru gyvenome kartu, „vedėm bendrą ūkį“. Norėjome pradėti praktikuoti sakramentus, tad po pirmųjų mūsų rekolekcijų nusprendėme pabandyti gyventi kaip draugai.

Tas laikas (apie pusę metų) davė kitokios patirties, kitokių meilės raiškos būdų, leido vienam į kitą pasižiūrėti kitu žvilgsniu ir privertė susimąstyti apie tikrąją santuokos prasmę. Todėl dabar, kai mūsų namuose yra nauja gyvybė – dar niekad nepatirtas, daug dėmesio, kantrybės, pasiaukojimo reikalaujantis iššūkis, dirbam kaip komanda, pasitikime vienas kitu. Na, o paties Sutvirtinimo metu buvau labai susijaudinusi, viskas vyko kaip sapne. Dovanų gavau Sutvirtinimo mamą, kuri maldoje prisimena mūsų šeimą, palaiko mus, veda tikėjimo keliu, myli. Keliauju per gyvenimą ir tikiu, kad visos Dvasios dovanos skleidžiasi paprastuose kasdieniškuose dalykuose. Ir dabar ašaros upeliais bėga, tik iš džiaugsmo. (Joana, 30 m.)

Apie Sutvirtinimo sakramentą išgirdau tada, kai jau įsitraukiau į Bažnyčios veiklą ir pradėjau tarnauti. Tačiau nepuoliau iš karto rengtis jį priimti, tik kėliau daug klausimų – ar man to reikia; jeigu reikia, tai kodėl; o kas po to? Nusprendžiau priimti šį sakramentą tik tada, kai širdyje išgirdau troškimą leisti Dievui pilnai veikti per mane. Pats pasirengimas ir kassavaitiniai susitikimai manęs nežavėjo, bet augino. Labiau pažinau žmones, kurie supo mane ir rodė pavyzdį, kaip atrodo širdis, atvira Šventosios Dvasios veikimui. Tą ypatingą Sutvirtinimo dieną eidama su minia žmonių prie vyskupo, kad pateptų mane, labai jaudinausi, nes jaučiau, kad kažkas tuoj įvyks, nors nesuvokiau, kas. Gal ir dabar visiškai nesuvokiu, bet leidžiuosi vedama. Laiške galatams apaštalas Paulius rašo: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė“(Gal 5, 22).

Ir šiandien, jau būdama sutvirtinta Dieve, matau, kiek daug tų vaisių duota tiek man, tiek kitiems per mane. Tai besitęsianti ištikimybės kelionė, įrašyta į mano širdį mano pačios apsisprendimu ir Dievo patepimu. (Ieva, 23 metai)

20

Artuma 2018 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikų mintys apie Bažnyčios Motiną

Gabrielė, 6 metai

Gabija, 5 metai

Bažnyčios Motina – tai šventoji Mergelė Marija. Ji padeda visiems žmonėms, kurie ateina į bažnyčią ir meldžiasi, ir jai išsako savo norus ir svajones. Mes su mama einame į tokią bažnyčią, kur dirba broliai vienuoliai.

Tai ten po šv. Mišių visi žmonės dar kalba tokią specialią maldelę ir prašo, kad juos Marija saugotų ir globotų.

Ir žinok, ji visų išklauso ir visiems padeda. Man brolis vienuolis padovanojo Marijos nuotrauką. Kai susirgo mano močiutė, tai aš paprastai pasiėmiau tą nuotrauką ir paprašiau Marijos, kad ji atsiųstų močiutei sveikatos.

Paskui dar truputį palaukiau, ir močiutė pasveiko. Man atrodo, Marija išgirdo mano prašymą, ir dabar močiutė jau visai sveika. Kai pasakiau močiutei, kaip už ją meldžiausi, tai ji net apsiverkė. O aš jai ir sakau: „Močiute, tu neverk, o geriau padėkok Marijai už tai, kad tu taip greitai pasveikai.“

Aš nežinau, kas gali būti Bažnyčios Motina, bet pasiklausiu mamos. Ji viską žino – tai gal ir žinos. Kai buvome su mama ir broliu bažnyčioje, su kitais vaikais dainavau koncerte, paskui buvome tokioje šventėje, kur visi kalbėjome maldas už sergančius vaikučius, nes vienas berniukas labai susirgo. Bet Bažnyčios Motinos tai aš nemačiau, na, gal nepastebėjau. Bet paklausiu mamos, ji gal žinos, arba močiutė dar gali žinoti. Kai sužinosiu, tada tau ir pasakysiu, gerai?

Matas, 5 metai Man tai atrodo, kad Bažnyčios Motina yra ta tokia labai sena teta, kuri mūsų kaime papuošia bažnyčią, kai būna kokia nors šventė. Kai mes su pusbroliu nuvažiuojame į kaimą ir nueiname į bažnyčią, tai tą tetą visada joje randame. Ji arba grindis plauna, arba dulkes valo, arba nuvytusias gėlytes išmeta ir pamerkia naujų. Mes su ja visada pasisveikiname, o ta teta kartais mus net saldainiais pavaišina. Kartą, kai atėjome, tai ji turėjo tik vieną saldainį. Tada ji mums jį atidavė, bet liepė pasidalyti. Aš ir pasidalijau po lygiai: pusę aš suvalgiau ir pusę daviau savo pusbroliui. Ta teta mums visada pasako, kad mes labai geri ir gražūs berniukai.

Kristupas, 6 metai Aš manau, kad Bažnyčios Motina yra Marija. Aš net jos statulėlę mačiau vienoje bažnytėlėje, o mūsų bažnyčioje yra pakabinta Marijos nuotrauka. Labai graži: Marija su tokiu mėlynu šaliku ant galvos, o rankose laiko dar ką tik gimusį mažytį Dievuliuką. Prie tos nuotraukos aš kartais net žvakutę palieku. Kai mama turi piniginėje pinigėlių, tai man visada leidžia vieną žvakutę uždegti ir palikti ją prie Marijos. Už banko kortelę bažnyčioje žvakučių neparduoda. Marija visada būna bažnyčioje, todėl ji ir yra Bažnyčios Motina. Juk žmonės visko prašo ne tik Dievo, kartais prašo ir Marijos.

Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2018 m. gegužė

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui Dubline

Šiandienės šeimos Vaikeli, kam mums taip padarei?!

Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs. (Lk 2, 48) nį kontempliuoti: „Biblija pilna šeimų, kartų, pasakojimų apie meilę ir šeimos krizes, ir taip yra nuo pirmo puslapio, kur arenon įžengia smurto naštos slegiama, tačiau sykiu jėgų toliau gyventi kupina Adomo ir Ievos šeima (plg. Pr 4)“ (AL 4). Dievo žodis pateikia mums priešais akis ne idilišką bei abstraktų šeimos vaizdą, kokio lauktume, bet realių šeimų istorijas, kupinas jų nepakartojamų problemų, sunkumų bei iššūkių. Dievo žodis mus įveda tiesiai į tikrovę, kuri „yra šeimos gyvenimą ir jos artimą gyvenimo ir meilės bendrystę draskantis skausmas, blogis, smurtas“ (AL 19).

Lygiai taip jis pateikia „Nazareto šeimos, jos kasdienio triūso ir net košmaro, kai teko pakelti nesuvokiamą Erodo smurtą, – patirties, tragiškai pasikartojančios ir gausybėje šiandien atstumtų ir beginklių pabėgėlių šeimų, – paveikslą“ (AL 30). Esmė yra ne krizių šeimoje nebuvimas (nuo jų neapsaugota nė viena šeima, net ir Šventoji Šeima), bet tai, kaip į krizinę situaciją reaguoti. Tokios pamatinės gairės, tampančios tikra gyvenimo mokykla visiems, įžvalgiai ir konkrečiai pateikiamos Luko pasakojime.

Evangelijose apie Šventosios Šeimos iš Nazareto gyvenimo įvykius nedaug pasakoma. Turint galvoje, kad Jėzus su savo šeima Nazarete gyveno kone 30 metų, daug palikta mūsų vaizduotei. Tad keli mums perduoti epizodai nesuteikia esmingesnio žvilgsnio į šios Šeimos slėpinį. Vienintelį pasakojimą, kuriame pateikiamas dvylikamečio Jėzaus (anuomet tokių metų jis buvo ne paauglys, bet neseniai brandos amžiaus sulaukęs asmuo) bendravimas su savo tėvais, aptinkame Luko evangelijoje: tai – istorija apie Jėzaus suradimą šventykloje.

Krizės šeimoje Tikrai galėtume tikėtis istorijos apie Šventosios Šeimos gyvenimo idilišką puslapį, šiek tiek primenantį komercines reklamas, kur visi šeimos nariai visada gražūs, besišypsantys, švytintys, visiškai ir neabejotinai vienas kitą suprantantys. Mūsų nuostabai Evangelijoje pasakojama kitokia istorija. Anot šiandien madingo pasakymo, Nazareto šeima „išgyvena krizę“. Marija ir Juozapas, kurie yra labai pamaldūs, pasak paties Luko liudijimo, kasmet Velykų šventės proga vyksta į Jeruzalės šventyklą. Pamokyti religinių pareigų, jie drauge su savimi pasiima Jėzų.

Tačiau, grįždami namo iš Jeruzalės, nuėję dienos kelią, pasigenda Jėzaus. Ši šeima meldžiasi, tačiau, atrodo, jos maldos ir religinis pamaldumas neapsaugo jų nuo tokio šeimyninio nuotykio. Įsivaizduokite Marijos ir Juozapo jausmus ištikus šiam visiškai nelauktam įvykiui. Tėvas ir pirmiausia motina gerai supras skausmą, apimantį tėvus, negalinčius rasti vaiko ir nežinančius, Didysis klausimas yra kur jo ieškoti. Vienu žodžiu, ši Šventone tai, kur ir su kuo yra ji Šeima neatrodo vaikas, bet kur jis yra nuostabi nei pavyzdinga, todėl negasavo įsitikinimų, tikslų, linti būti pavyzdys troškimų, gyvenimo mums. planų aspektu.

Kodėl Luką šis dramatiškas įvykis taip sudomina, kad jis mums jį papasakoja? Visa istorija keičia mūsų mintis apie šią šeimą bei nukreipia mus kita kryptimi, didesnio, mūsų supratimą pranokstančio slėpinio link. Popiežius Pranciškus Amoris laetitia mums parodo, kaip šį slėpi22

Artuma 2018 m. gegužė

Vaiko slėpinys Iš pirmo žvilgsnio mes, šiuolaikiniai tėvai, išsyk suvokiame Juozapo ir Marijos, pakeliui į namus visą dieną palikusių savo sūnų vieną ir neprižiūrimą, neatsargumą.

Tačiau toje kultūroje Jėzus jau nebelaikomas nepilnamečiu ir todėl į jį žiūrima kaip į suaugusį žmogų. Tiesa, pažvelgę giliau, išvystame dar vieną aspektą, kurį galima įvardyti dažnai socialinėje ir bažnytinėje srityse vartojama „pedagoginio iššūkio“ sąvoka. Šiuo atžvilgiu popiežius Pranciškus pateikia mums toliaregišką gairę: „Vis dėlto perdėtas rūpinimasis nėra auklėjimas. Neįmanoma kontroliuoti visų situacijų, į kurias gali patekti vaikas. <...> Todėl didysis klausimas yra ne tai, kur ir su kuo tam tikru momentu yra vaikas, bet kur jis yra egzistenciniu matmeniu, kur jis yra savo įsitikinimų, tikslų, troškimų, gyvenimo planų aspektu. Todėl tėvų klausiu: ‘Ar mėginame suprasti, kur vaikai iš tiesų yra savo kelyje? Ar žinome, kur yra jų siela? Ir pirmiausia: ar norime žinoti?’“

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui Dubline

(AL 261). Sutinkame daug tėvų, trokštančių matyti sa- „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš vo vaikus, įsitraukusius į švietimo, sporto ir meno veiklą, su sielvartu ieškome tavęs.“ Sūnus yra sūnus, jis visada ir galbūt spiriančių juos daryti tai, ką jie patys būdami pašauktinas, pripažintinas ir mylėtinas kaip toks. Sūnaus jauni troško daryti, bet niekada nesurandančių laiko, iš- visada reikia klausti ir į jį įsiklausyti, niekada jo nekaltinskyrus vien akimirką, išklausyti, kas jiems iš tiesų širdy- ti ir nesmerkti, o tėvai niekada neturėtų baimintis sanje rūpi. Juozapas ir Marija irgi surizikuoja, ir tai sukelia tykio su vaiku: „Kam mums taip padarei?“ Čia kalbama jiems daug nerimo – tik po trijų kankinamai ilgų dienų ne apie moralinę normą ar pareigą, ne apie tai, kas teijie Jėzų vėl atranda šventykloje. Pirmutinė jų reakcija yra singa ir kas ne. Svarbiausia santykis, kuris šiuo atveju yra tiesiog nuostaba, nes, pasak Amoris laetitia, „kiekvienas pamatinis tėvo ar motinos ir vaiko santykis. Marija net vaikas neišvengiamai nustebina mus savo planais, kylančiais iš tos laisvės ir netelpančiais į mūsų schemas, ir gerai, kad taip yra.

Auklėjimas apima užduotį skatinti atsakingą laisvę esmingai svarbiomis akimirkomis rinktis protingai, vadovaujantis sveiku protu; ugdyti asmenis, kurie be išlygų suvokia, kad jų rankose yra jų pačių ir jų bendruomenės gyvenimas ir kad ta laisvė yra neįkainojama dovana“ (AL 262). Vaikas visada nustebina ir yra slėpinys tėvams nuo pat prasidėjimo. „Dėl mokslo pažangos šiandien iš anksto galima žinoti, kokia bus vaiko plaukų spalva ir kokios ligos jį ateityje kamuos, nes visos somatinės žmogaus savybės nuo embrioninės stadijos įrašytos jo genetiniame kode. Tačiau tik Tėvas Kūrėjas juos pažįsta iki galo. Tik Jis žino, kas yra brangiausia ir svarbiausia, Šeimoje apmąstykime nes Jam žinoma, kas tas kūdikis, kokia yra Kaip šeimos krizė gali tapti neišsemiamu malonės šaltiniu? giliausia jo tapatybė“ (AL 170).

Kas, jūsų nuomone, sudaro motinystės ar tėvystės ypatingą nepakartojamumą?

Tėvystė ir motinystė Tad nuostata vaiko slėpinio akivaizdoje niekada neturėtų būti teisimas, nusivylimas, kaltinimas ar smerkimas. Kaip dažnai iš tėvų lūpų išsprūsta vaiką gniuždantys žodžiai: „Ne tokio vaiko laukiau.“ Priešais „gyvą jų meilės atspindį, jų santuokinės vienybės ženklą bei gyvą ir neišardomą tėvystės ir motinystės sintezę“ (AL 165) švenčiausia nuostata yra atvirumas Dievo staigmenai.

Visa tai nenutinka dvasiniu būdu ar, švelniai tariant, antgamtiškai. Žinoma, netikėti įvykiai, sukeliantys skausmą, mus, kaip Juozapą ir Mariją, sukrečia ir sukelia mums nerimo; šitai kaip tik ir paaiškina, kodėl pasakyta, kad jie sunerimę ieškojo Jėzaus. Evangelijoje žmogaus širdis ne dehumanizuojama, bet gerbiama, ir išsakomi jausmai, kurie yra nei geri, nei blogi, bei mokoma mus santykio su tais jausmais. Nuolatos būtina apmąstyti ir klausti. Marija abiejų vardu Jėzaus klausia. Keliais ištariamais žodžiais mums ypač aiškiai parodomas tikrasis tėvystės slėpinys:

Šeimoje įgyvendinkime Jūsų šeimoje ir santuokiniame gyvenime neabejotinai būta sunkumų ir problemų, vadinamųjų „krizių“. Kaip visa tai įveikėte? Kaip ką tik apmąstytos katechezės šviesoje turėjote visa tai įveikti?

Kaip gyvenate savo tėvyste ar motinyste Dievo jums dovanoto sutuoktinio atžvilgiu? Kaip leidžiate savo vaikams patirti motinos ir tėvo santykį?

Bažnyčioje apmąstykime Kodėl amžinos meilės kultūros grožis nepatrauklus to, kas laikina, akivaizdoje?

Kuriuo atžvilgiu Dievo tėvystė yra bet kurios žemiškos tėvystės ir motinystės pamatas?

Bažnyčioje įgyvendinkime Kaip bažnytinė bendruomenė reaguoja į gausias ir dažnas krizes šeimose? Kokius modelius, metodus, įrankius ir kokias kitokias priemones ji turėtų pasiūlyti?

Buvimas tėvu ir motina yra sunkiausia ir sudėtingiausia užduotis. Kaip Bažnyčia pašaukta prisidėti prie šios ypatingos bei nepakartojamos užduoties?

Artuma 2018 m. gegužė

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui Dubline

žengia toliau. Ji pabrėžia ne tik vieno iš tėvų ir vaiko, bet ir tėvo, motinos ir vaiko santykį, jo pilnatviškumą bei vientisumą. Ji, motina, kalba ne vien savo pačios, bet pirmiausia tėvo ir tik tada savo pačios vardu. Tokia seka iškelia aikštėn ypatingą esminę tėvystės ir motinystės tvarką atžalos atžvilgiu. Popiežius Pranciškus pagrįstai teigia, kad abu sutuoktiniai „prisideda, kiekvienas savaip, prie kūdikio augimo. Gerbti kūdikio kilnumą reiškia patvirtinti jo poreikius ir prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną. Tai ne tik atskirai tėvo ir motinos meilė, bet ir jų tarpusavio meilė, suprantama kaip savosios egzistencijos

Marijos Stanulytės asociatyvinės nuotraukos

Dažnai užmirštame, kad buvimo tėvais pamatas yra ne atžala, bet sutuoktinių poros santykis. šaltinis, kaip saugus lizdas ir šeimos pamatas. Priešingu atveju, vaikas bus nužemintas iki kaprizingai valdomos nuosavybės. Vyras ir moteris, tėvas ir motina abu yra Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai. Jie rodo savo vaikams motinišką ir tėvišką Viešpaties veidą“ (AL 172). Kodėl kalba Marija, o ne Juozapas? Kodėl ji pirma pamini savo vyrą? Todėl, kad nuo neatmenamų laikų negalime neigti santykio tarp motinos ir jos įsčiose prasidėjusio bei išnešioto vaiko: būtent ji „bendradarbiauja su Dievu, kad rastųsi naujos gyvybės stebuklas“ (AL 168). Vaiko išnešiojimas savyje, savo įsčiose, yra ne vien anatominis, fiziologinis ar laikinas buvimo motina aspektas, bet nuolatinis moters motinystei būdingas matmuo. Į Jėzų Marija prabyla todėl, kad su savo sūnumi turi artimesnį ryšį, tačiau sykiu – ir šito šiandienės motinos turi išmokti – ji kreipia į Juozapą, parodydama tėvystės pirmumą motinystės atžvilgiu. Čia esame toli nuo kultūrinių ar socialinių diskusijų ar kokios nors moralizmo ar net seksizmo, teigiančio tėvo pirmenybiškumą motinos atžvilgiu.

Evangelijos pasakojime esame skatinami pažvelgti daug toliau, giliau ir aukščiau: tėvas, kaip toks, yra Dievo tėvystės ženklas. Kita vertus, o ką regime šiandien?

24

Artuma 2018 m. gegužė

„Mūsų visuomenė yra betėvė visuomenė. Vakarų kultūroje trūksta simbolinės tėvo figūros buvimo, ji iškreipta, išblėsusi“ (AL 176). Tad Evangelija aikštėn iškelia pamatinę tiesą: „Vaikams reikia tėvo, kuris lauktų jų sugrįžtant suklydusių. Jie visomis išgalėmis stengsis to nepripažinti, neparodyti, bet jiems to reikia“ (AL 177). Marija ir Juozapas kaip motina ir tėvas gali bendrauti su Jėzumi todėl, kad jų santuokinė bendrystė yra iš pagrindų gyva. Dažnai užmirštame, kad buvimo tėvais pamatas yra ne atžala (tėvu ar motina tampama ne tik natūraliai pagimdant vaiką, ir Juozapas yra puikus to pavyzdys), bet sutuoktinių poros santykis. Tiesą sakant, esminė krizė, šeimų šiandien patiriama labiau nei kada nors anksčiau, kaip tik susijusi su emociniu neraštingumu, kuris, pradedant nuo pamatinio santykio tarp dviejų sutuoktinių, išsilieja į visas kitas sritis kurdamas „laikinumo kultūrą“. „Omenyje turiu, pavyzdžiui, žmonių perėjimo nuo vieno emocinio ryšio prie kito spartą. Jie mano, kad meilę, kaip socialiniuose tinkluose, galima pagal vartotojo įgeidį įjungti arba išjungti, taip pat greitai užblokuoti. Priešais akis taip pat turiu baimę, kurią kelia įsipareigojimo visam laikui perspektyva, maniją, susijusią su laisvalaikiu, santykius, grįstus kaštų bei naudos skaičiavimu ir palaikomus vien trokštant išvengti vienatvės, jaustis saugiam ir gauti kokią nors paslaugą. Į emocinių santykių sritį perkeliama tai, kas vyksta su objektais ir aplinka: viską galima išmesti; kiekvienas vartoja ir išmeta, ima ir laužo, išnaudoja ir išspaudžia iki paskutinio lašo. Tuomet – viso gero“ (AL 39). Visa tai iš jaunesnės kartos – išgąsdintos nesėkmės tų, kurie šitai pasirinko ligi jų, – atima norą kurti šeimą. Šiuo atžvilgiu Nazareto šeima nėra idealus švyturys, nes yra pernelyg reali, bet savo gyvenimo prieštaravimuose bei kvailystėse visoms kartoms liudija namie išgyvenamą „meilės džiaugsmą“ (AL 1). Dėl šios priežasties Šventasis Tėvas ryžtingai pareiškia: „Meilės ir ištikimybės sandora, kuria gyveno Šventoji Šeima iš Nazareto, aikštėn iškelia pradą, ugdantį šeimą ir darantį ją gebančią geriau sutikti gyvenimo ir istorijos vingius.

Juo remdamasi kiekviena šeima, net ir būdama silpna, gali tapti šviesa pasaulio tamsybėje. Čia išmokstame gyventi šeimoje. Nazaretas mus moko, kas yra šeima, meilės bendrystė, jos paprastas ir kuklus grožis, šventumas ir neliečiamumas. Pasimokykime iš Nazareto, koks malonus ir nepamainomas yra auklėjimas šeimoje, kokia yra jos prigimtinė paskirtis socialinėje tvarkoje“ (AL 66).

Ar trokštame mokytis būti šeima? Atsikratykime idealistinio modelio, turimo savo galvose, ir žvelkime į Šventąją Šeimą, kiekvienam rodančią, kad kritiniai gyvenimo įvykiai yra neišsemiamas malonės ir šventumo šaltinis visam pasauliui.

Atokvėpio valandai

Kas vagia mūsų džiaugsmą?

Iš prekių ir paslaugų reklamų nuolat patiriame didžiulį spaudimą būti ir gražūs, ir laimingi, bet (nu)jaučiame, kad džiaugsmo mūsų aplinkoje kartais stinga. Ar jis baigiasi po Velykų? Ne apie prekybininkų peršamą grožio sampratą, bet apie Dievo sumanymą kūrinijai, krikščioniškąją viltį ir galimus džiaugsmo „vagis“ kalbiname Albiną Žiupsnytę – įstabaus ir atpažįstamo braižo lietuvių dailininkę. Jos „Žolinių Mergelė“ puošė 2015 metų Artumos viršelį, šiemet – su neslepiamu pasididžiavimu vartome mūsų leidyklos išleistos Drugių karalystės puslapius.

– Skaidri, žalsva, pavasariška. Tokia yra naujoji jūsų knyga, skirta vaikams.

Kaip ji gimė?

– Turėjau parašiusi pirmąjį šios knygos skyrių, o kai vėl prisėdau prie teksto, nauji siužetai atėjo natūraliai. Vienas po kito sugužėjo į knygą! Kūryba gal tuo ir žavi, kad sėdusi prie stalo dar visiškai nežinau, kaip pabaigsiu. Vaikystėje griuvėsiuose radau smetonišką kalendorių su vardų rodykle, su daug labai keistų, gražių pagoniškų vardų. Nuostabu, kad tas kalendorius su manim keliauja visą gyvenimą, ir kai prireikia – atsiverčiu ir ieškau vardo. O su „reikiamu“ ateina visas to herojaus paveikslas. Būna, perkuriu draugų papasakotas, jiems nutikusias istorijas, tačiau knygoje vaikams – prototipų nėra, vien fantazija. Piešdama minties gilumą ir skambumą, sakyčiau, pasiekiu lengviau – pirmiausia esu dailininkė.

– Ar šiandieninei vaikų literatūrai netrūksta gebėjimo skirti kūrybą nuo saviraiškos?

– Gali būti. Beveik visi kuria vaikams istorijas, dainuoja lopšines, kažką prikurdami, bet ne visi tampa rašytojais.

Svarbu, ar nori kažką žmonėms duoti ir ar gali. Mane šeimos neturėjimas paskatino savo motiniškumą realizuoti šitokiu būdu. Vaikas – didžiulis kūrinys, kuriam atiduodi visą save. Aš, kurdama pasaką, galėjau dalį savęs padovanoti visiems vaikams. Tai labai džiugina: nors neturi vaikų, bet visada gali pasidžiaugti, pasigėrėti tais, kuriuos sutinki.

– Kodėl pasakos personažais tapo būtent drugeliai?

– Drugių karalystė – visų pirma grožio karalija; tai Dievo karalystės įvaizdis.

Taip pat ir mūsų tautos – jos trapumo ir pažeidžiamumo. Taigi išorinis, medžiaginis drugelių pasaulis man leidžia simboliškai priminti, kad žmogus, jo dvasia yra lengvai pažeidžiami. Pasakos drugeliai, susidūrę su blogiu, iš liūdesio praranda spalvas – o jos simbolizuoja pačią jų esmę, prigimtį, Dievo planą, viltį. Dažnai, skaitydama spaudą, lieku be žado. Esame kaip tie drugeliai: mus lengva sugėdinti, suskaldyti; labai greit patikime apie mus sakomais piktais žodžiais.

Tuoj pat pasineriame į liūdesį – išblunkame, liekame be spalvų, nelyg apvogti. Todėl parašiau vaikams istoriją apie bendruomeniškumą ir bendrystę.

– Ir grožį, kuris „palengvina pasaulio vargus“.

– Taip, grožis – didelė, nepaprasta pasaulio vertybė. Žmogus jėgas ir savastį susigrąžina grožio apsuptyje, tai tvarstis nuo pasaulio žaizdų. Paklauskite menininkų – pasakys, kaip juos įkvepia gamta.

Nes gamta yra tyra, raminanti, ji – ne žmogaus nuopelnas, o Dievo dovana žmogui, kurią privalome ypač gerbti.

– Šiandien dažnai girdime objektyvumo reikalavimą.

Bet ar esama meno be subjektyvaus (individualaus) požiūrio ir vertybinių nuostatų? Ir ar drąsu šiems laikams kalbėti apie vertybes?

– Galima įvairiai apie tai kalbėti (ar tai neigti), tačiau objektyvių kūrinių, t. y. neteigiančių vertybių ir neturinčių jokių idėjų – tokio dalyko nėra. Tačiau žmonės bijo būti suniekinti, pavadinti šventeivomis, tikinčiaisiais – gyvename tikrai patyčių kultūroje. To neslėpkime, nes išeitų veidmainystė. Ekranai pilni smurto vaizdų, savižudiškų pažiūrų, o mes kalbame apie tai, kad liaudies pasakos vaikams yra per baisios. Tokioje situacijoje tik apie vertybes ir noriu kalbėti. Kad Dešimt Dievo įsakymų, tokių paprastų – dėl žmogaus: kad jam būtų lengviau, kad

nenuklystų nuo esmės, kad būtų laimingas! Laikykis šitų dešimt įsakymų ir būsi išgelbėtas. Neprasigersi, nepaliksi žmonos nelaimėj, būsi nuoširdus sau ir kitiems – būsi gražus žmogus viduje, ir bus tikra, tyra tai, ką tu darysi. Turime atrasti – t. y. neprarasti santykio su Dievu, tuomet kiekvienas išliks laimingas. Ar žmogus su Dauno sindromu, ar suparalyžiuotas, tačiau išsaugojęs ryšį su Kūrėju ir galimybę grožėtis kūrinija – mokės džiaugtis ir savo gyvenimu, ir pasaulio grožiu. Todėl itin svarbu kūryboje puoselėti amžinąsias vertybes. Tik apie laikinus dalykus kalbanti visuomenė pati yra laikina!

– Ačiū už pokalbį!

Parengė Rūta LAZAUSKAITĖ Artuma 2018 m. gegužė

25

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Žmonės ir monstrai Ramūnas AUŠROTAS Kažkuris kino kritikų yra kitados pasakęs, jog pozityvų krikščioniško tikėjimo ir tapatybės atspindėjimą šių dienų Holivudo kine pamatytume tik siaubo filmuose. Tokia yra Johno Krasinskio juosta „Tylos zona“ (A Quiet Place, 2018), pasakojanti apie šeimą (vyrą, moterį ir tris vaikus), bandančią išgyventi staiga žmogui priešiška tapusioje aplinkoje, kurioje klajoja Ridley Scotto „Svetimo“ (Alien, 1979) tipo monstrai, medžiojantys visa, kas gyva.

Filmai apie monstrus (juos mėgstantiems) yra labai įdomus kino filmų žanras, nes jie (beveik) visada yra žmogaus ir (ar) pasaulio būklės metafora. Todėl į juos galima žvelgti kitu aspektu; pvz., filmai apie vampyrus, kurių literatūrinės ištakos yra Bramo Stokerio Drakula (1897), – leidžia kalbėti apie gimtosios nuodėmės paliestą žmogaus tikrovę, vampyro įkandimą traktuojant kaip jo prigimtį sužeidžiančios nuodėmės įvaizdį. Dažniausiai tokių filmų siužetas vystomas bedvasiame pasaulyje, o monstrai yra ženklas, pranašaujantis arba lemiantis visuomeninės tvarkos irimą ir pasaulio žlugimą.

tuštybės, t. y. tuščių ir nuodėmingų siekimų naudojantis kūriniais, vaisius.

Monstrai – tai technologinės visuomenės produktas. Kino kritikai sako, kad jie atsiranda iš žmogaus kvailybės, per didelio pasitikėjimo savimi ir savo proto galia, pamirštant, jog žmogui iš prigimties būdinga klysti, arba manant, kad žmogus gali to išvengti. Šią proto puikybę (ir jos bergždumą) iliustruoja klasikinis literatūros monstras – Mary Shelley Frankenšteinas. Tai žmogaus gundymo variacija – būti kaip Dievas ir kurti kaip Jis. Frankenšteinas sukuriamas žmogaus proto galia, tačiau be

Kadrai iš filmo „Tylos zona“

Kas gimdo monstrus? Žmogus ar gamta? Bažnyčios tradicija nemini kūrinijos nuopuolio. Nupulti gali tik būtybė, turinti laisvą valią, t. y. žmogus ir angelas. Tai žmogaus nuodėmingumas paliečia kūriniją ir persiduoda jai (akivaizdžiausiai tai matoma ekologijoje).

Apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo apie tebedūsaujančią ir tebesikankinančią kūriniją ir jos pavergėją – nuodėmės sužeistą žmogaus prigimtį (plg.

Rom 8, 19–23). Monstrai yra žmogaus 26

Artuma 2018 m. gegužė

meilės, todėl jis yra nelaimingas. Šis XIX a. romantizmo epochoje parašytas gotikinis romanas buvo atsiliepimas į Apšvietos epochoje atsiradusią pažangos idėją ir jos pagrindu sukurtos technologinės visuomenės pagimdytus baubus. Neatsitiktinai šis žanras atsirado Pirmojo pasaulinio karo baisumus iškentusioje Vokietijoje (vokiečių ekspresionizmas); antrą filmų apie monstrus bangą JAV sukėlė atominės bombos paranoja Šaltojo karo metu.

Šiuolaikinėje kultūroje pastebima monstriškumo paradigmos kaita: nuo pabaisos, t. y. to, kas (iš prigimties) sukelia pasibjaurėjimą ir baimę, pamažu pereinama prie monstro (pranc. monstre – (1) didžiulis (bauginantis savo dydžiu); (2) mit. pabaisa, baisenybė, (3) med. išsigimėlis (nenormalus žmogus, gyvulys)), tampančio monstrancija (lot. monstrantia < monstro – rodau; liturginis katalikų kulto reikmuo ostijai įdėti ir išstatyti garbinimui), t. y. tuo, kas kelia pagarbią baimę („Šventojo elnio nužudymas“, Killing Sacred Deer, 2017), kas tampa pasigėrėjimo objektu („Svetimas. Sandora“, Alien: Covenant, 2017), kas yra trokština („Vandens forma“, The Shape of Water, 2017) ir demonstruotina (lotyniškas daiktavardis monstrum (pabaisa) ir lotyniškas veiksmažodis demonstrare (rodyti) turi bendrą šaknį; „Menininko portretas“, Portrait of the Artist, 2017). Monstriškumo demonstravimas ir dekonstravimas yra šiuolaikinio etoso dalis. Iš kur visa tai?

Guilerrmo del Torro juosta „Vandens forma“, gavusi „Oskarą“ ne tiek už kinematografinį, kiek už ideologinį filmo turinį, įrodo, jog Holivude vyksta kultūrinė pervarta, kurios centre – žmogaus prigimties „revizija“. Apie tai atvirauja ir mūsiškė kritikė Živilė Pipinytė, teigdama, kad ši „pasaka suaugusiems yra apie tai, kad didžiausią grėsmę kelia ne simboliški kiti, monstrai iš mūsų sapnų, o tie, kurie nori, kad visi aplinkui būtų ‘normalūs’“. Gal dėl to šiuolaikiniame kine matome, kaip atgimsta filmai apie monstrus, nes ši prieiga leidžia kelti abejonių žmogaus prigimties ribomis, o kalbėjimas apie monstriškumą – išvengti etinės leksikos, į kurią įeina ir klasikinis šio žodžio sinonimas nenormalumas.

Todėl pamatyti kine klasikinį žanro variantą yra tikra atgaiva. Johno Krasinskio juosta niekuo nesiskirtų nuo kitų

Atokvėpio valandai

panašaus braižo siaubo filmų, jei ne sėkmingai pasirinkta koncepcija. Šiame filme pabaisos puola reaguodamos į garsą, tad vienintelis būdas žmogui išlikti – laikytis tyloje. Tai leidžia manipuliuoti garso medžiaga, suteikia filmui originalumo pojūtį ir, svarbiausia, yra anksčiau nematyta kine.

Galimos dvi šio filmo interpretacijos. JAV vyskupas Robertas Barronas, sekdamas katalikiškos vaizduotės paradigma, siūlo žvelgti į jo istoriją kaip metaforą apie krikščioniškos šeimos, susiduriančios su nuodėmės paliesto pasaulio, kuriame egzistuoja kančia, liga ir mirtis, tikrovę. Tačiau filmas pasakoja apie tradicinę šeimą, siekiančią išlikti jai priešiškoje aplinkoje, perša mintį ir apie kontrakultūrinę siužeto traktuotę, yra akstinas kalbėti apie pakitusią ir šeimos institucijai nepalankią sociopolitinę atmosferą. Neatsitiktinai filmas prasideda netektimi – vaiką nusineša monstras, o naujos gyvybės atėjimas į pasaulį tampa siužeto kulminacija. Šie vaizdai kelia asociacijų su Apokalipsėje aprašyta moters ir slibino akistata (plg.

Apr 12, 1–5), atverdami galimybę įžiūrėti metafizinį filmo matmenį. Filmas ne tik išlaiko, bet ir sąmoningai patvirtina šiuolaikinės kultūros kritikos taikinyje esančius stereotipinius lyčių vaidmenis.

Kartais manoma, kad kuo giliau į žmogaus širdį nusileisi, tuo negražesnį paveikslą, tuo didesnį monstrą ten rasi.

Taip, tiesa, kad žmogus turi kompleksų, ydų ir netobulumo. Apie tai kalba ir religija, ir psichologija, apie tai byloja literatūra ir kinas. Bet religijoje, bent jau krikščionybėje, tai ne esminė, ne giliausia jos dalis.

Giliausiai žmoguje yra tai, kas tyra, tai, kas jame yra iš Dievo. Ieškoti monstro ir įžiūrėti monstrą – tai psichoanalizės mokyklos paradigma, su kuria kinas yra neišpainiojamai susivijęs.

Šeimyniniai laiškai

Geriausia dovana Giovannino GUARESCHI Kartkartėmis prie vartelių paskambindavo, ir tai visada būdavo koks nors pasiuntinys su telegrama, gėlių puokšte ar siuntiniu. Ir kas kartą Aistruolė, akivaizdžiai saugodama savo orumą ir dėl to negalėdama išpulti laukan atidaryti, apsiribodavo tuo, kad palaukdavo, kol Albertino sugrįš su naujienomis.

Aistruolė aiškiai yra asmenybė, mokanti puikiai susivaldyti pagal savo aštuonerių metų amžių. Ji smulkutė, ir žiūrėdamas į ją iškart supranti, kad ji atmerkė akutes gyvenimo šviesai, sverdama ne daugiau kaip kilogramą ir penkis šimtus gramų. Milžiniško ūgio kunigas, kuris vieną 1943 metų lapkričio dieną pakrikštijo Aistruolę, matydamas priešais save tokią mažą būtybę, pasisuko į Margaritą ir griežtu balsu sumurmėjo: „Labai nesivarginote, ponia.“ Ji smulkių kaulų ir mažo ūgio, tačiau su charakteriu, išbandomu kasdien, kiekviena proga. „Ji iš tų, kurių rankose visos kortos“, – įprasta sakyti mano gimtajame kaime apie moteris, kurios visada moka išlaikyti savitvardą, ir bereikia tik įsivaizduoti, kaip smarkiai jai teko tvardytis tokia ypatinga proga, kaip Pirmoji Komunija.

Buvau pavergtas, kai netikėtai išvydau ją priešais save, nuo galvos iki kojų išdabintą baltais šydais. Tikriausiai nėra žmogaus, kuris būtų labiau apšepęs, negu aš. Būti apšepusiam nėra mano įprotis: tai organiška mano paties dalis, nes aš (tuo įsitikinau, gyvendamas kareivišką gyvenimą) sugebu būti apšepęs ir tada, kai esu visiškai nuogas, todėl ir žaviuosi visais, kurie moka oriai atrodyti. Tai yra tuo, kas moka vilkėti gražų drabužį nebūdamas jo užgožtas ir neaptemdydamas jo savimi, tačiau atiduodamas drabužiui tiek, kiek būtina, kad jis nepasidarytų panašus į skudurą, kaip man nutinka.

Aistruolė nepaprastai oriai vilkėjo savo gražų baltą drabužėlį, ir kiekvienas jos judesys darniai derėjo su iškilmių dekoracijomis. Todėl kas kartą paskambinus prie vartelių, Aistruolė apsiribodavo tuo, kad laukdavo, kol sugrįš Albertino.

Telegramos, gėlės ir siuntiniai – kiekviename siuntinyje buvo po dovaną. Viskas buvo gražu ir malonu. Kai kurie dalykai net brangūs, kai kurie žavintys, pavyzdžiui, viena didžiulė pliušinė lėlė, sutrikdžiusi ramybę net Margaritai. Nors buvo galima spėti, kad kiekviena dovana Aistruolę labai pradžiugindavo, vis dėlto ji to neparodydavo.

Aistruolė yra ta moteris, kuri, kai atsidurs prie altoriaus ir kunigas jos paklaus, ar ji patenkinta į vyrus imdama ten būsiantį jaunuolį, atsakys su geranoriško abejingumo mina: „Na, taip...“ Aistruolė buvo nepajudinama; kas kartą, atkeliavus dovanai, su santūriu pasitenkinimu ji konstatuodavo tai, savo pastabas apribodama pačia būtiniausia: „Miela. Dailu.“ Margaritą piktino tokia Aistruolės laikysena.

– Šie žmonės, – staiga pareiškė, – tavo malonumui siuntė tau gražiausius dalykus, o tu nepasivargini net nusišypsoti.

Aistruolė nesutriko.

Artuma 2018 m. gegužė

27

Atokvėpio valandai

– Kai kas nors perka dovaną, perka tą, kuri jam patinka, – atsakė. – Tai tegu tas ir šypsosi.

Aistruolė galiausiai visada teisi, ypač kai klysta: kai kas nors perka daiktą norėdamas jį padovanoti, perka jam labiau patinkantį ir tada išties pasidovanoja jį sau pačiam, nes gyvenime maloniausia ne turėti ar naudoti, bet kad gali nusipirkti tai, kas tau patinka. Trumpai tariant, užkariauti, kas tau svarbu. Be to, dovanoti tai, ką įsigijai, yra dar vienas didelis malonumas. Kur kas didesnis, negu gauti dovaną; ištverti jos gavimą, net jei kalbama apie malonų dalyką, visada yra pažeminimas. Ir ne visada, kalbant apie dovanas, malonūs dalykai yra ištveriami.

Aistruolė ištvėrė visas dovanas: jas išvėrė didingai, nepasijudindama nei per milimetrą; atrodė, kad viskas taip ir baigsis, tačiau kai ryšulių srautas, regis, išseko, atkeliavo milžiniškas siuntinys. Tiksliau, kažkoks daiktas tvirtame mediniame narve: apsauginiam sluoksniui nuimti prireikė replių ir plaktuko.

Netikėtai iš popierių ir drožlių išniro blizgantis mėlynas dviratis.

Visi instinktyviai atsisukome į Aistruolę.

Moteriškos akys buvo pagautos chromo ir dažų švytėjimo, ir akimirką visiems užgniaužė kvapą, nes jautėme, kad karalienė leidžiasi nuo pjedestalo ir vėl tampa žmogišku kūriniu, kaip ir kiti.

Aistruolės veidas, pablyškęs nuo netikėto smūgio, vėl ėmė atgauti spalvą. Akyse sukibirkščiavo. Lūpos suvirpėjo. „Dabar pagaliau suriks ir pradės šokinėti!“ – visi pagalvojome.

Tačiau veidas atgavo įprastą spalvą, kibirkštys akyse užgeso.

– Legnano (aptariamuoju laiku labai žinomas Italijos dviračių gamintojas; vert. past.), – atsainiai tarė Aistruolė ir vėl atsisėdo. – Ar yra varpelis?

Albertino paskambino varpeliu.

– Gerai, – padarė išvadą Aistruolė.

Tai jau buvo šis tas, bet nei šešėlio to, ko mes visi laukėme.

Margarita buvo įtūžusi.

– Jei ji būtų mano dukra, – tyliai ištarė man susinervinusi, – aš žinau, ką jai padaryčiau!

– Ji yra tavo dukra, Margarita, – jai atsakiau.

– Šiandien ji nėra mūsų dukra, – atkirto Margarita. – Šiandien ji priklauso kitam pasauliui.

Dovanų srautą jau reikėjo laikyti pasibaigusiu. Sėdėdama plačiame odiniame krėsle Aistruolė malonėjo suteikti keletą žodžių aplinkiniams: tai buvo trumpi žodžiai, atrodė, atkeliaujantys iš aštuoniolikto aukšto.

28

Artuma 2018 m. gegužė

Kažkur aukštai erdvėje nepagauti žodžiai lengvai siūbuodami leidosi žemyn, tarsi nuvytę lapai.

Margaritos nuoskauda tik didėjo.

– Netrukus, kad gautum audienciją, reikės pateikti prašymą raštu su išankstiniu apmokėjimu, – man į ausį šnibždėjo Margarita. – Ar nori pamatyti, kaip pakelsiu jai apsiaustą ir įkrėsiu į sėdynę?

– Na taip, – atsakiau susidomėjęs.

Tačiau nieko nepamačiau. Taip, Margarita prisiartino prie Aistruolės ir pirštais švelniai palietė ilgą suknelę, bet tik tam, kad išlygintų klostę, kuri negražiai atrodė. Aistruolė jai padėkojo vos pastebimai linktelėdama galvą, ir Margarita paraudo iš malonumo. Tarsi karalius būtų ją pakėlęs riteriu.

Taip viskas atrodė, o tuo metu dar kartą paskambino prie vartelių, ir Albertino nubėgo jų atidaryti. Netrukus sugrįžo, labai susijaudinęs ir tempdamas paskui save supakuotą dviračio dydžio siuntinį.

Aistruolė malonėjo pasukti galvą. Atrodė, kad šita dovanų istorija jai jau buvo pabodusi. Vis dėlto susivokė, kad negalėjo visai nekreipti į ją dėmesio.

Iš Albertino tryško ištisos puolėjų gaujos energija ir entuziazmas: mediniai rėmai buvo žaibiškai sulaužyti, popieriaus pakuotė nudraskyta.

Ir tuomet pasirodė keisčiausias žalias daiktas su geltonais sriegiais.

Nepavyko nustatyti, kas čia per daiktas: įsikišau aš ir, ištraukęs šią nepaprastą mašiną iš drožlių, pastačiau ją į šviesą.

– Kas čia per galas? – paklausė Margarita.

– Butelių uždarymo mašina, – paaiškinau jai. – Tik nesuprantu, kas galėjo atsiųsti mergaitei dovanų mašiną butelių kamščiams kimšti.

– Tarp savo draugų, daugiau, nei reikia, turi tokių nelaimėlių, kurie nori pasirodyti pokštininkais, – liejo pasibjaurėjimą Margarita. – Tai galėjo būti Brogetto arba tas nelemtas Gigi.

– Galbūt ir ponas Carletto, – pridūrė Albertino.

Margarita buvo pasipiktinusi.

– Nieko tokio papokštauti tarp suaugusiųjų, – pareiškė. – Tačiau taip juokauti su mergaite jos Pirmosios Komunijos dieną gali tik ribų nežinantys besmegeniai.

Tėvų kaltės neturi kristi ant nekaltų dukrų.

Margarita sulaukė daugybės aplinkinių pritarimo ir tuoj pat nuskubėjo skambinti. Sugrįžo labai susijaudinusi.

– Gigi ir Brogetto prisiekia, kad tai ne jie, – paaiškino. – Tai turėjo būti Carletto. Bet jo nėra namie.

– Aš esu čia, – pasakė Carletto, – bet prisiekiu jums, kad tai ne aš. Aš mergaitei padovanojau krepšį su visokiais siuvimo dalykėliais.

– Kažkas turėjo būti! – atkirto Margarita. Po to visus suvadino į šalį ir neramiu balsu tęsė: – Dėl Dievo meilės, pasijudinkite, padarykite ką nors.

Pabandykite nukreipti jos dėmesį, paaiškinti klaidą. Ji nepaprastai jautri mergaitė. Šitą kiaulystę neabejotinai iškrėtė

Akiračiai

tas, kuris dėl politikos turi kažką prieš tėvą, ir ji gali palikti kraujuojantį įplyšimą mergaitės sieloje! Toks įskaudinimas gali užnuodyti kraują. Paskubėkime ir ko nors imkimės!

Pasisukome kažko imtis, bet jau buvo per vėlu.

Aistruolė buvo ten, priešais prakeiktąją įžeidimo mašiną, ir susikaupusi ją tyrinėjo.

Prisiartinau, mergaitė pakėlė akis ir įsistebeilijo į mane.

Man atrodė, kad žiauri ranka tarsi sugniaužė man širdį. Visi tylėjo, nes buvo skaudu matyti kenčiantį mergaitės žvilgsnį.

– Kam? – paklausė Aistruolė prislopintu, ašaringu balsu.

Nežinojau, ką atsakyti.

– Kas „kam“? – sumurmėjau.

– Kam reikalingas šitas metalinis siūlas su švininiu antspaudu?

– Tai garantinis antspaudas, – paaiškinau. – Vadinasi, po patikrinimo niekas nebejudino sverto.

Aistruolė toliau tyrinėjo mašiną.

– Kaip ji veikia? – paklausė.

Nutraukiau metalinį siūlą su antspaudu.

– Šis svertas yra pakeliamas, į šitą skylutę įstatomas kamštelis, tada reikia spausti žemyn ir kamštelis įlenda į butelį.

– Toks didelis kamštelis sutelpa į tokią siaurą butelio skylę? – nustebo Aistruolė. – Norėčiau pamatyti.

Nuėjau pasirausti virtuvinio stalo stalčiuje. Atradau keletą naujų kamštelių, juos sutepiau alyvuogių aliejumi ir, pačiupęs tris tuščius butelius, sugrįžau į salę.

Pastačiau butelį į tinkamą vietą, pareguliavau jį, po apačia stumdydamas medinį pleištą, įstačiau kamštelį į tam skirtą praplatinimą ir spustelėjau žemyn, stipriai paspausdamas svertą.

Iki tos akimirkos Aistruolė išlaikė įprastą nuo šio pasaulio nutolusios moters povyzą. Bet kai išvydo į butelio kakliuką įgrūstą kamštelį, atrodė labai sukrėsta. Panoro, kad pakartočiau veiksmą su kitu buteliu.

– Ar sunku? – paklausė smarkiai jaudindamasi.

– Kuo lengviausia, – atsakiau jai, paaiškindamas, kaip praktiškai veikia šis įrenginys.

Trečiąjį kamštelį įspraudė Aistruolė.

– Dar! – suriko, tarsi pagauta entuziastingo įkarščio.

Pasiunčiau krautuvėlėje nupirkti penkis šimtus kamščių ir pasirūpinau iš rūsio atnešti du šimtus tuščių butelių, kuriuos buvau paruošęs grąžinti vynininkui.

– Leisk bent jau nuvilkti švarkelį! – tarė Margarita, artindamasi prie Aistruolės.

– Ne, ne, prašau! Man reikia dirbti! – sakė Aistruolė, pradėdama uždarinėti butelius.

Su kiekvienu kamščiu entuziazmo buvo vis daugiau. Po dvidešimto kamščio ji jau juokėsi ir šūkavo. Albertino ir kita mergiūkštė tuoj pat subūrė kamščių gaują ir taip organizavo darbą, kad jai nuolat vadovauti buvo patikėta Aistruolei.

Tai jau darėsi nebeskoninga, ir mes, suaugusieji, pasišalinome.

Kai po namus pasklido laukiniai kamščių gaujos riksmai, suskambėjo telefonas.

– Tai pasiuntinys, kuris neseniai atnešė mašiną, – pasakė Margarita. – Sako, kad suklydo ir kad turi atvykti jos susigrąžinti. Atgabens kitą siuntinį, kurio viduje, jam atrodo, yra triratis ar kažkas panašaus.

Pačiupau ragelį.

– Ne, – atsakiau, – gerai, kaip yra. Jei tas, kuris turėjo gauti mašiną kamščiams kimšti, nenori triračio, pasakykite, kad aš jam rytoj ar vėliau atsiųsiu kitą tokią pat mašiną.

Praėjus pusvalandžiui, paskambino labai nervingas tipas.

– Mašina kamščiams yra mano, aš ją užsakiau ir aš jos noriu! – rėkė tipas.

– Gausite tokią pat. O jei pageidaujate, sumokėsiu jums tuoj pat ir daugiau, negu kainuoja. Jos reikia Pirmąją Komuniją priėmusiai mano mergaitei.

Vyras suprunkštė.

– Kuo čia dėta Pirmoji Komunija ir mašina kamščiams?! Aš jus įskųsiu už neteisėtą pasisavinimą!

Margarita išplėšė man iš rankos ragelį.

– Gėdytumėtės! – pasakė virpančiu balsu. – Bandyti sugadinti tokią mistinę šventę, kaip ši! Jei esate ateistas, anarchistas, kunigų ėdikas, nesirinkite mūsų namų savo antiklerikalinėms manifestacijoms vykdyti!

Margarita pasiklausė keletą akimirkų ir tuomet padėjo ragelį.

– Ką atsakė? – paklausiau.

– Sako, kad jis gretimo rajono klebonas, – nuostabiai paprastai paaiškino. – Vis dėlto nusiramino. Suprato, kad savo pozicijai apginti nebeturi argumentų.

Butelių kimšimo operacija tęsėsi iki vėlaus vakaro.

Visus namie buvusius butelius aptikome užkimštus.

Taip pat ir mano kiniško rašalo buteliuką. Nežinau, kaip jiems pavyko, tačiau sugebėjo užkimšti ir mano dvivamzdžio angas.

Vakare, prieš eidamas ilsėtis, užmečiau akį į Aistruolės stovyklą: Aistruolė giliai miegojo, lovos kojūgalyje stovėjo kamščių mašina, o ant jos buvo paliktas balto audeklo drabužėlis.

Visa tai atrodė labai siurrealistiškai.

Vis dėlto geriausia dovana buvo būtent ta butelių uždarymo mašina, o kitos dovanos gulėjo melancholiškai suverstos ant staliuko.

– Kai tuoksiesi, padovanosiu tau varstotą arba betono maišytuvą, – sušnibždėjau miegančiai Aistruolei į ausį.

Atrodė, kad suprato, nes sapnuodama lengvai nusišypsojo.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracijos Artuma 2018 m. gegužė

29

Akiračiai

Dievo tarnas vyskupas Vincentas Borisevičius Tai lietuvis kankinys, tapęs principingumo ir krikščioniškumo etalonu. Ganytojo, patrioto, humanisto ir dvasinės tvirtybės pavyzdys.

1991 metais pradėta jo beatifikacijos byla.

Tėvų namai, vaikystė Vilkaviškio apskrityje, Šunskų parapijoje gyveno pasiturinti suvalkiečių Borisevičių – ūkininkų Augustino Borisevičiaus ir Marijonos Rugieniūtės – šeima. Vaisinga buvo ne tik Bebrininkų kaimo žemė, bet ir Borisevičių šeima. Marijona gimdė 13 (kitų šaltinių duomenimis – 15) kartų! Užaugo aštuoni vaikai. Du sūnūs tapo kunigais. Iš penkių dukterų ištekėjo tik viena, bet vaikų ir ji neturėjo.

Vincentas gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Su broliais Kazimieru ir Juozu lankė Šunskų pradinę mokyklą, kur, savaime aišku, mokoma buvo rusų kalba. Sprendžiant pagal patriotinį Borisevičių šeimos nusiteikimą, daraktorius ar šiaip prakutęs suvalkietis turėjo mokyti vaikus ir lietuvių kalbos. Baigusį pradinę mokyklą berniuką nuvežė į Petrapilio Šv. Kotrynos katalikišką gimnaziją, kur jau mokėsi jo brolis Kazimieras. Mokslai prasidėjo 1897 m. Po šešerių metų Vincentas – jau Seinų seminarijos klierikas.

1894 m. gausus Borisevičių šeimos būrys netenka mamos.

Jaunystė Mokslai seminarijoje truko nuo 1903 m. iki 1909 m.

Kad užbaigtų edukaciją, teko važiuoti į Šveicariją, Fribūro universitetą ir gauti mokslinį – teologijos licenciato – laipsnį. Po studijų 1913 m. jaunas kunigas pradeda dirbti vikaru Kalvarijoje ir kalėjimo kapelionu. Tačiau tuoj pat atūžia Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. kunigas Vincentas jau darbuojasi Minske, lietuvių pabėgėlių šalpos komitete. Vietos vyskupas metropolitas paskiria jį ir vienos iš carinių armijų kapelionu.

Vincentas Borisevičius buvo veiksmo žmogus. Tai ne užsidariusio, kontempliuojančio eremito tipas. Jis aktyvus, darbštus, šviesus ganytojas. Tad neatsitiktinai atsiduria 1917 m. sušauktame Rusijos lietuvių Seime Petrapilyje.

Būdamas visuomeniškas, grįžęs Lietuvon įstoja į Krikščionių demokratų partiją. Joje veikia 1918–1921 m. Vė30

Artuma 2018 m. gegužė

liau jokiai partijai nepriklausė, bet greta ganytojiškos veiklos darbavosi įvairiose organizacijose (Ateitininkų, Pavasarininkų, Moterų katalikių, Vincento Pauliečio ir kt.).

Nepriklausomoje Lietuvoje Trejus metus Vincentas Borisevičius dėsto tikybą Marijampolės (vėliau pavadintos Rygiškių Jono) gimnazijoje, dvejus metus uoliai darbuojasi miesto valdyboje. Galiausiai grįžta į Seinų kunigų seminariją, šį kartą kaip profesorius.

1926 m. jis jau naujai įkurtos Telšių vyskupijos kurijos kancleris, o nuo 1927 m. – Telšių kunigų seminarijos rektorius. Nuo 1928 m. – prelatas. Darbų galybė, bet jis visur spėja. Gelbsti visiems, kam reikia padėti. Dalyvauja Lietuvos katalikų mokslo akademijos veikloje, rašo straipsnius į Tiesos kelią, Ateitį, Žemaičių prietelių. O kur dar darbas aibėje religinių ir labdaros organizacijų! Bet prelatas toks aktyvus, darbštus ir atsakingas, kad tiesiog norisi pavydėti.

Europoje neramu. Lietuva yra kelių kryžkelėje, tad čia dvigubai neramu ir nesaugu.

1940 m. Vincentas Borisevičius tampa Lizijos vyskupu. Konsekruojamas Telšių katedroje ir paskiriamas vietos ordinaro sufraganu. Po trejų metų miršta vyskupas ordinaras Justinas Staugaitis. Vincentas Borisevičius pradeda valdyti vyskupiją.

Bolševizmo pragare Lietuva šurmulyje, vyksta karas. Telšių vyskupas gelbėja kiekvieną, kam gresia pavojus. Dabar kaip niekada ir iki mirties jis iki smulkmenų vadovaujasi savuoju credo: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Vincentas Borisevičius nuo nacių išgelbsti kelis žydų gydytojus, išslapsto mažą mergytę žydę. Beje, kai KGB dorojo vyskupą, išgelbėti žydai narsiai jį bandė gelbėti. Judėjai nepamiršta savo geradarių, ką ne visada pasakysi apie mus...

Nacių okupacijos metais vyskupas šelpė ir gelbėjo vokiečių atgintus darbams rusus bei represuotus kairiųjų

Akiračiai

pažiūrų žmones. Kai reikėjo, pagelbėdavo maistu, drabužiais ir avalyne partizanams. Prašė, kad vyskupijos kunigai juos remtų, nes likę be maisto partizanai būtų priversti atiminėti jį iš sodiečių piktuoju.

Vyskupas Borisevičius darė absoliučiai viską, ko Kristus moko, ir kaip įmanydamas stengėsi padėti kovotojams už Lietuvos laisvę.

1945 m. KGB pririnko „duomenų apie antitarybinę Vincento Borisevičiaus veiklą“, tačiau jų būta nepatikimų ir per mažai. Tada bandė vyskupą pagauti siųsdami apsimetėlius iš savo tarpo. Tačiau jis nei karto nesileido apgaunamas. 1945 m. gruodį jį suėmė ir laikė šešias dienas, bandydami palaužti ir užverbuoti. Ką su juo darė per tas dienas, nežinia, bet KGB ir vėl patyrė fiasko.

1946 m. sausio mėnesį vyskupas Borisevičius parašė oficialų pareiškimą KGB komisarui ir priminė, jog maitino SSSR piliečius, atvežtus į Lietuvą darbams, išgelbėjo nuo nacių sušaudyti nuteistus penkis komunistus, taip pat žydų bei įvairių įsitikinimų žmonių. Parašė, kad skundimai, išdavystės nesuderinami su jo tikėjimu, sąžine ir pareigomis, todėl kategoriškai atsisako tai daryti.

Galiausiai komunistiniai budeliai suprato, kad jie niekaip neprivers vyskupo įdavinėti partizanus ir šnipinėti KGB naudai. Kas jiems beliko? Reikėjo tvirtą, nepalaužiamą dvasininką nužudyti. 1946 m. vasario mėnesį jį uždarė į KGB kalėjimą.

Visos vyskupo Borisevičiaus bylos archyve nėra, išliko tik fragmentai. Žinoma, jog tardyti pradėjo po poros dienų.

Tardymai vykdavo naktimis ir trukdavo nuo 7–8 iki keliolikos valandų. Aišku, apie mušimą, kankinimus įrašų nėra.

Tačiau ekonomė, atvežusi švarių baltinių pamainą, gavo nešvariuosius suplėšytus ir kruvinus. Ir kuo tik jo nekaltino! Antitarybiniais buvo įvardyti grynai religinio turinio ganytojiškieji laiškai, antitarybinės knygos laikymas (Jono Petruičio Kaip jie mus sušaudė). Žinoma, kaip „baisus nusikaltimas“ – ryšiai su „nacionalistinio pogrindžio banditais“.

Tardymai vis ilgėdavo, pasiekdavo keliolikos valandų trukmę. Sunku net įsivaizduoti, kaip turi jaustis žmogus, kurį visą naktį psichologiškai kankino. Ir taip kasnakt.

Vyskupas neišdavė nei vieno laisvės kovotojo, kunigų, rėmusių maistu partizanus, ar gyventojų, besislapstančių nuo represinių struktūrų.

Jo byla buvo sujungta su kitų „nusikaltėlių“ – mokytojos Valerijos Valickaitės, kunigo Prano Gustaičio, zakristijono Prano Kaušio, Lietuvos diplomato Eduardo Misevičiaus – bylomis.

Galiausiai įvyko teismo parodija. Tai buvo uždaras NKVD karo tribunolo teismo posėdis: be prokuroro, liudininkų, dalyvaujant dviem advokatams, kurių argumentai atliko balso tyruose vaidmenį. Nuosprendį paskelbė vadinamoji „trojka“: KGB pulkininkas rusas, kapitonas Rugienis (vėliau tapęs kulto reikalų įgaliotiniu) ir puskarininkis rusas. Nuosprendis buvo toks: Vincentą Borisevičių, Eduardą Misevičių, Praną Gustaitį sušaudyti, o Valeriją Valic-

kaitę ir Praną Kaušį įkalinti su „priedais“ (tremtimi po kalėjimo, pilietinių teisių atėmimu ir t. t.). Vyskupui nuosprendį įteikė rytojaus dieną ir tuoj pat perkėlė į Lukiškes.

Vincentą Borisevičių nužudė 1946 m. lapkričio 18 d. šūviu į pakaušį. Užkasė bendrame kape Tuskulėnų dvaro parke (ten KGB žmogžudžiai pakasė 767 savo aukas).

Sąjūdžio bangoms priartėjus 1989 m. pavasarį dvasininkijos spaudžiamas LTSR prokuroras Artūras Paulauskas kreipėsi į KGB pirmininką Eduardą Eismuntą, kad atnaujintų vyskupo Borisevičiaus bylą. Itin aktyviai to reikalavo vyskupas Antanas Vaičius ir Telšių vyskupijos tikintieji. Bylą neva peržiūrėjo, nusikaltimo sudėties nebuvo, tad teko reabilituoti.

Tačiau klausiami apie palaikų palaidojimo vietą KGB „berniukai“ apsimetė nieko nežinantys.

1994 m. grupė archeologų pradėjo paieškas Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Tarp daugelio kitų buvo identifikuoti Vincento Borisevičiaus ir Jono Noreikos – Generolo Vėtros – palaikai. 1999 m. rugsėjį vyskupo palaikus iškilmingai palaidojo Telšių katedros kriptoje.

Vyskupo Borisevičiaus beatifikacijos byla pradėta 1991 m. Taip pat jis įtrauktas į Bažnyčios martirologą.

1999 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Vincentas Borisevičius po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, o 2003 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Kodėl?

Kodėl vyskupas Vincentas Borisevičius neišvyko į Vakarus, nors tam buvo visos galimybės? To klausia daugelis žmonių. Jie pamiršta vyskupo credo: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Jo avys buvo čia, Lietuva – jų ganykla, ir ganytojas jų palikti negalėjo. Palikti savo kaimenę neleido kunigystė, principai, sąžinė ir Tėvynės meilė.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2018 m. gegužė

31

Sveikata

Trečioji akis Nesijaudinkite, nieko mistiško nebus. Gryna biologija. Gal pamenate – vadovėliuose apie evoliuciją buvo tokia grandinėlė: žuvis – varliagyvis – roplys – paukštis – žinduolis. Iliustracija, kaip gyvūnija vystėsi ir tobulėjo, tapo sudėtingesnė... Ir kaip aukštesniosiose evoliucijos pakopose randami nykstantys žemesniųjų pakopų organai – rudimentai.

Giliai smegenyse, tarp pusrutulių, turime tokią nedidelę liaukutę, vos 0,2 gramo sveriančią. Ji vadinasi epifizė. Dar kitaip – kankorėžinė liauka.

Varliagyvių epifizė yra pakaušyje, visai po oda. Liaukutė reaguoja į šviesą (todėl ir vadinama trečiąja akimi). Kuomet tamsu, ji gamina ir išskiria į kraują „miego“ hormoną – melatoniną. Dėl jo veikimo sulėtėja medžiagų apykaita, skydliaukės veikla. Kai šviesu – melatonino mažai gaminasi, skydliaukės hormonų padaugėja, tampame aktyvūs. Mokslininkai spėja, kad būtent melatoninas reguliuoja mūsų paros aktyvumo (cirkadinius) ir metų nuotaikos ritmus (tamsiuoju žiemos laiku apima depresija, gyvūnai poruojasi ar migruoja tik tam tikru metų laiku).

Visi sutiksite, kad maži vaikai daug miega, o senukus dažnai kamuoja nemiga. Tai irgi dėl epifizės. Maždaug septintaisiais gyvenimo metais kankorėžinė liauka ima nykti. Pasiekus suaugusiojo amžių, ji beveik visai atrofuojasi. Laimei, to gerojo melatonino šiek tiek gaminasi ir kitose organizmo vietose, nemažai – žarnyne. O melatoninas pasirodo labai svarbus. Jis lėtina senėjimą, kaulų retėjimą, turi priešvėžinių savybių, mažina cholesterolio kiekį, pakelia nuotaiką.

Jeigu jau taip, tai farmacininkai puolė pardavinėti jį kaip maisto papildą. Tačiau apie 1994-uosius mada praėjo. Pasirodė, kad perdozuotas melatoninas pavojingas, sukelia nevaisingumą. Gaminant jį buvo neįmanoma tiksliai nustatyti vartojimo dozės. Dabar gydyto-

jai išrašo melatonino tik ypatingais atvejais, gydydami miego sutrikimus.

Natūraliai nuosavo melatonino gamybą paskatinsime dieną daug judėdami gryname ore, saikingai valgydami, anksti eidami miegoti (užmigti anksti atsigulus labai padeda vakaro malda). Trumpas – iki vienos dienos – pasninkas irgi padidina melatonino susidarymą. Daugiau jo pasigamina, jei valgome saldžiųjų paprikų, abrikosų, saulėgrąžų (vitamino B6), sojų varškės – tofu, moliūgų sėklų, riešutų, avižų, kukurūzų, ryžių.

Dažnai sakoma: „Laiminga vaikystė.“ Gali būti, kad irgi dėl epifizės. Vaikams, kol epifizė dar veikia, ji gamina ir keletą kitų hormonų: medžiagą DMT – haliucinogeną, galbūt sukeliančią sapnus; serotoniną – „laimės“ hormoną, mažinantį skausmą, gerinantį nuotaiką; epifalaminą – mokymosi gebėjimus didinantį baltymą; vazotociną – taip pat gerinantį gilų miegą.

Gal visai neblogai, kad besivystydami iš tų varliagyvių gavome trečiąją akį? Kaip nuostabiai visa šita sudėtinga smegenų biochemija veikia, įsijungia ir išsijungia būtent reikiamais momentais, reguliuoja mūsų savijautą, budrumą ir poilsį... Na, niekaip nepatikėsiu, kad dėl atsitiktinumų valdomos „natūralios“ atrankos.

„MAURICE ZUNDEL. ŠIUOLAIKINIS MISTIKAS“ „Tikiu į Dievą, nes tikiu į žmogų“, – taip lakoniškai, apibendrintai galime nusakyti ne tik teologinę ir filosofinę Maurice’o Zundelio mintį, bet ir jo paties gyvenimą. Šveicarų kunigas, produktyvus autorius ir talentingas paskaitininkas, atidus nuodėmklausys, vienas ryškiausių XX a. krikščioniškosios dvasinės literatūros atstovų, tikrai pelnytai gretinamas su katalikiškojo misticizmo gigantais. Ši knyga – tai pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su Maurice’o Zundelio (1897–1975) gyvenimu ir mintimis.

Ieškokite www.magnificat.lt arba krikščioniškuose knygynuose.

32

Artuma 2018 m. gegužė

Gyd. Vytis ŽEMAITIS

„Dievo klausimas neatskiriamas nuo klausimo, kas mes esame, tai vienas ir tas pats klausimas: su juo susiduriame tiesiog todėl, kad nesusidurti negalime.“ Vertė Audrius Musteikis, Magnificat leidiniai, 2018 m.

Gyvenimas kaip senas vynas

Pranciškonų vienuolynas

Kauno Žaliakalnyje pokario metais Vanda IBIANSKA Žaliakalnyje, Zarasų ir Mažosios darbininkų gatvių sankryžoje nuo tarpukario laikų iki pokario metų veikė vyrų pranciškonų vienuolynas (žmonės juos vadino broliukais pranciškonais) ir atvira pasauliečiams koplyčia, kurioje reguliariai aukotos šv. Mišios, vyko itin gausiai lankomos gegužinės ir birželinės pamaldos. Aplinkiniai gyventojai noriai ėjo švęsti šv. Mišių į šią koplyčią, nors ne taip toli buvo mažoji Prisikėlimo bažnyčia.

Kiek prisimename aš ir netoliese gyvenusios mano klasės draugės, pastatas buvo baltos spalvos, tinkuotas. Iš vienos pusės nuo gatvės jį skyrė griovys, per kurį į šventorių patekdavome gana dailiu tilteliu. Šventoriuje stovėjo Dievo Motinos statula (kai kurie sako, kad Kristaus).

Pranciškonų, žaliakalniečių meiliai vadinamų broliukais, vienuolyne gyveno apie dešimt.

Vienuolynui priklausė šlaito, besileidžiančio link Neries, dalis, kuri buvo apsodinta vaismedžiais. Visai šalia vienuolyno būta oficialiai tada vadinto Sabalių tako, kauniečiams žinomo Brazilkos pavadinimu. Tai takas jau minėtu šlaitu žemyn, Neries pusėn, kurio šonuose stovėjo

pačių skurdžiausių žmonių būstai. Ne namai, o tiesiog būdos, sukaltos iš faneros lakštų, senų lentų, apdengtos toliu. Vienos turėjo langelius, kitos ne. Buvo tokių, kur vietoj durų tiesiog kabojo skuduras. Tiesa, būta ir vieno kito mažo, bet visai palaikio namelio. Vandentiekio, kanalizacijos, elektros Brazilkoje nebuvo. Apšvietimas – žvakės, žibalinės lempos, balanos. Vandens atsinešdavo iš netoliese esančio hidranto. Nuotėkos bėgo šlaitu žemyn be jokių vamzdžių, dengtų griovių, todėl sklido neapsakoma smarvė. Gyventojų sluoksnį sudarė nusenusios, prasigėrusios prostitutės, vagys, alkoholikai, tačiau gyveno ir padorių itin skurstančių daugiavaikių šeimų. Mano

klasėje (XIII pradinėje mokykloje, kurios jau seniai nebėra) mokėsi keli berniukai iš Brazilkos. Vienas turėjo „spec. leidimą“ sėdėti per pamokas su kepure, nes nuo jo tiesiog byrėjo utėlės. Kitiems buvo dar blogiau: kas nelaikė šlapimo, kas fekalijų. Jie turėjo teisę nepasiprašę pamokos metu pašokę bėgti į tualetą. Vienas iš Brazilkos berniukų buvo ypač gabus ir verkdavo, kad tėvas jo į vidurinę mokyklą negali leisti, nes namie dar aštuoni vaikai ir jam po pradinės teks eiti dirbti pameistriu pas batsiuvį. Noriu pabrėžti, kad šie Brazilkos berniukai nebuvo vagišiai ar chuliganėliai, o visada mandagūs, ramūs ir, kas be ko, jautėsi, jog namuose jie užguiti, mušami.

Kun. Feliksas Kapočius (diecezinis kunigas) tarpukaryje rengdavo loterijas ir kitas labdaros akcijas Brazilkos vaikams paremti, kuriose aktyviai dalyvaudavo Kauno ponios (taip pasakojo mūsų mamos). Esu viena ausimi girdėjusi, jog bandė vaikus remti ir tuometinis Caritas, tačiau tada tai nebuvo labai stipri organizacija. Šiaip jau pokariu Brazilka buvo pavojinga vieta, ten prisibijodavo eiti net milicininkai. O broliukai pranciškonai ėjo. Tais laikais duona būdavo „ant kortelių“, be to, reikėdavo atstovėti ilgas eiles. Broliukai dalį savo nupirkto duonos davinio atiduodavo Brazilkos vaikams. Tik kad tos duonos tebuvo katės ašaros... Prinokusius surinktus vaisius iš savo sodo irgi nešdavo į Brazilką ir išdalydavo.

Bet vargas būdavo paaugliams iš gretimų gatvių, kurie pramogos dėlei lipdavo obuoliauti per sodo tvorą! Tuos broliukai piktai barė, net per sėdynę sušerdavo.

Vienuolynas ir koplyčia mano atmintyje išliko kaip gėrio ir ramybės oazė. Žmonių kalbėta ir apie labai negerą dalyką. Aš pati to nemačiau, bet matė klasės draugė, gyvenusi Mažojoje darbininkų gatvėje. Kuriais tai nutiko metais, nežinia.

Paryčiais į vienuolyną atėjo ginkluoti vyrai ir nušovė vyresnįjį, vadintą klebonu. Sklido kalbos, kad jis – KGB informatorius, todėl jį nušovė partizanai. Rytą atvažiavo vežimas ir išvežė paklode uždengtą kūną, iš po kurios kyšojo basos kojos. Kur buvo pašarvotas ir palaidotas, mano bendraamžiai nežino. Man kyla abejonių, ar tikrai ten buvo partizanai; klaidinančias paskalas galėjo paleisti ir saugumiečiai. Tiesos nežinau, bet kad buvo nušautas vienuolis, yra faktas. Kalbos apie tai sklido ilgai.

Kai Kaune pradėjo uždarinėti bažnyčias, tarp gyventojų aktyviai veikė VPS (viena ponia sakė) ryšys, todėl visi žinojo, kada kurią bažnyčią uždarys. Dauguma Artuma 2018 m. gegužė

33

Gyvenimas kaip senas vynas

suaugusiųjų ten pasirodyti bijojo, tačiau mes, vaikai, dalyvavome ir stebėjome viską.

Gerai prisimenu, kaip uždarė pranciškonų vienuolyną.

Akyse stovi gyvas vaizdas. Kažkokie vyrai, avintys aulinius batus, vaikščioja po vienuolyno teritoriją ir žmonėms įeiti per tiltelį neleidžia. Paskui pasigirdo varpelio skambesys ir išėjo juo skambinantis broliukas. Jo skruostais riedėjo ašaros. Paskui ėjo kitas, nešdamas monstranciją su Švenčiausiuoju. Toliau po du ėjo giedodami kiti broliukai. Vienas iš stribų šiurkščiai užriko drausdamas giedoti. Broliukai tada dar smėlėta, negrįsta gatve tylomis braukdami ašaras nešė ir lydėjo išvarytą Jėzų. Vaizdas buvo sukrečiantis, šiurpus. Mačiau, kaip uždarinėjo Įgulos, Gertrūdos (šaričių), Jėzuitų bažnyčias, bet nei vienas prisiminimas nėra toks baisus ir jaudinantis, kaip pranciškonų išvarymas.

Pastatas kurį laiką stovėjo tuščias. Paskui jame įsikūrė kažkoks projektavimo ar žemėtvarkos biuras, tačiau

Silvijos Knezekytės asociatyvinės nuotraukos

* * *

Važiuoja keleivis autobusu. Prie jo prieina kontrolierius ir sako: – Jūsų bilietėlis?

– Mano bilietėlis?

– Ką, jūs sergat?

– O jūs daktaras?

– Jūsų bilietėlis?

– Mano bilietėlis?!

– O jūs ruošiatės išsisukti iš situacijos!? Daugiau žodžių nežinote?!

– Žinau, siurblys!

– Aš kontrolierius!

– O aš santechnikas.

– Ar jums visi namie?

– O jūs į svečius norite?!

– Jūsų bilietėlis?

– Mano bilietėlis!..

– Kiškis?

– O jūs vilkas?!

– Jūsų bilietėlis?

34

Artuma 2018 m. gegužė

ilgai neužsibuvo. Dar kažkiek gyveno kažkokie žmonės.

Po tam tikro laiko jį nugriovė, užpylė griovį ir liko plynė. Nepriklausomybės laikais, atgavus žemę, vėl statėsi pranciškonai ir kurį laiką nuomavo pastatą televizijai.

Dabar jame įsikūrė Šv. Klaros globos namai.

Jau besimokydama vidurinėje mokykloje, dažnai sutikdavau broliukus Žaliakalnyje. Aišku, jau be abitų. Vilkėjo paprastus drabužius. Žmonės kalbėjo, kad keli iš jų buvo įkalinti, kiti glaudėsi pas gimines, kol susirado darbus. Būdama studentė, du broliukus dar matydavau gatvėse, paskui nebemačiau nė tų. Mirė? Išvažiavo? Suimti? Šito nežinau.

Apskritai tą vienuolyną gaubia keista „mistika“. Jis buvo, bet tarsi išnyko be pėdsakų. Vyresnioji karta prisimena jį, bet niekas nežino broliukų likimo. Rašytiniuose šaltiniuose dažnai minimas moterų pranciškonių vienuolynas Žemaičių gatvėje, o apie šį vyrų vienuolyną užsimenama vos pora žodžių. Tiesa, nuodugniai neieškojau.

Brazilka dar ilgai buvo tokia pati. Paskui senesnieji marginalai išmirė, jaunesni išsikėlė į naujus stambiapanelių namų butus. Mano atmintyje ji išliko kaip skurdo, nuosmukio, skausmo mišinys, kuriame susipynė silpni ir paslydusieji, patys pasirinkę marginalų gyvenimo būdą, sergantys alkoholizmo liga ir... nelaimingi vaikai. Alkani, neleidžiami mokytis, utėlėti, tylūs, užguiti ir bailūs. Mažyliai, žaidžiantys šalia tekančių srutų, išpampusiais pilvukais, rachito pažeistomis kojytėmis. Ir jų nesišalinantys broliukai, nors patys nieko neturėjo.

– O kam jis jums?

– Na, aš tik pažiūrėsiu...

– Tai nusipirkit ir žiūrėkit sau...

– Jūsų bilietėlis!!!

– Mano bilietėlis?! O, štai ir mano stotelė!

* * *

Gydytojas Laikas – geras psichologas, bet prastas kosmetologas.

* * *

Jeigu avys liko sveikos, o vilkai sotūs, – vadinasi, buvo suėsti atpirkimo ožiai.

* * *

Nemokamas sūris būna tik spąstuose ir tik antrai pelei.

* * *

– Sūneli, džiaugsme mano! Tu po vestuvių toks sulysęs, – ji tavęs visai nemaitina?!

– Mamyte, ką jūs kalbate, juk vestuvės buvo tik vakar...

Ugnim ir vėju nuženk, Šventoji Tiesos Dvasia!

Sekminės Vilniaus Kalvarijose gegužės 17–20 d.

Gegužės 17 d., ketvirtadienis ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA 8–20 val. – Švč. Sakramento adoracija bažnyčioje ir galimybė priimti Sutaikinimo sakramentą 18.30 val. – šv. Mišios lietuvių ir lenkų k.

Pasaulinis Marijatonas – atvirų širdžių ir dosnių rankų šventė!

Jo metu surinktos aukos bus skirtos tik Marijos radijo naujų namų ir koplyčios statybai.

Gegužės 18 d., penktadienis KUNIGŲ IR VIENUOLIŲ DIENA

www.marijosradijas.lt/parama Marijos radijas - Radio Maria Lithuania 14 val. Rožinio maldoje dėkodami Dievui už būsimą popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje, prašome reikalingų malonių jam pasirengti.

Taip pat meldžiamės visomis klausytojų ir aukotojų intencijomis.

10 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 14 val. – šv. Mišios bažnyčioje 15 val. – agapė parapijos namų salėje 18.30 val. – šv. Mišios lietuvių ir lenkų k.

Po jų – koncertas Gegužės 19 d., šeštadienis ŠEIMŲ (VAIKŲ) IR JAUNIMO DIENA

Programoje: kūrybinės dirbtuvės, malda, sportas, teminiai vakarai, susitikimai su įdomiais žmonėmis.

Tavęs laukia energingi savanoriai, bendraminčiai, nauji draugai IR DAR DAUGIAU. Subalansuota įsimintinai vasaros pradžiai!

Daugiau informacijos esivertasdaugiau@gmail.com arba tel. 8 687 98 265

Stovyklą organizuoja Kauno arkivyskupijos jaunimo centras

10 val. – šv. Mišios prie Marijos Sopulingosios koplyčios 11 val. – šeimų Kryžiaus kelias. Agapė ir poilsis 14 val. – šeimų šventės pabaiga Akademinio jaunimo atsinaujinimo diena RESTART 15.30 val. – registracija 16 val. – I konferencija 17 val. – kavos pertrauka 17.30 val. – II konferencija 18.40 val. – vakarienė ir koncertas 20.30 val. – Šviesos kelias 22 val. – šv. Mišios Po šv. Mišių – adoracija ir šlovinimas Gegužės 20 d., sekmadienis SEKMINIŲ DIENA 9 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 13 val. – šv. Mišios, kurių metu bus teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Po jų – koncertas ir agapė pievoje Išsamesnė informacija vilniauskalvarijos.lt

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia Informacija ir registracija VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, neformalus katalikiškas suaugusiųjų švietimas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Kursai PIRMŲJŲ AMŽIŲ IR ANKSTYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ BAŽNYČIOS DVASINGUMO LOBIAI nuo gegužės 3 d., Perkūno name, Aleksoto g. 6, Kaune SVEIKA, MALONĖMIS APDOVANOTOJI (Lk 1, 28) nuo gegužės 8 d., Perkūno name, Aleksoto g. 6, Kaune TAVO VEIDO, VIEŠPATIE, AŠ IEŠKAU! (Ps 27, 8b) Kas trukdo ir padeda man geriau pažinti Dievą, save ir kitus? nuo gegužės 9 d., Perkūno name, Aleksoto g. 6, Kaune Rekolekcijos ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS. PAGRINDAS birželio 16–21 d.

Jėzuitų rekolekcijų namai, Kulautuva

Sekminių atlaidai Vepriuose Gegužės 18 d. 17* val. – šv. Mišios Gegužės 19 d. 10* ir 12 val. – šv. Mišios Gegužės 20 d. 8*, 10 ir 12 val. – šv. Mišios *

Po šv. Mišių einami Kalvarijos kalnai Išsamesnė informacija www.kaunoarkivyskupija.lt

ARTUMOS NAUJOS KNYGOS!

ARTUMOS NAUJOS KNYGOS! Popiežius Pranciškus kviečia šeimas

Naujoje „Artumos“ leidyklos knygoje – popiežiaus Pranciškaus 2015 metų trečiadienio audiencijų apmąstymai apie šeimą.

Kiekviena katechezė – tarsi spalvingas eskizas, gyvai atvaizduojantis konkretų šeimos gyvenimo atvejį. Jaučiamas tėviškas rūpestis, ganytojo patirtis ir žmogiškas jautrumas, gailestingumo skraiste apgaubiantis jo pamokymus bei paraginimus.

Albina Žiupsnytė

Drugių karalystė Drugių karalystė – fantastinė pasaka, subtiliai prabylanti apie bendruomeniškumą ir vienybę, ekologiją ir Dievo kūrinijos darną. Albina Žiupsnytė, kaip ir Drugių karalystės herojai, įsitikinusi: „Grožis palengvina pasaulio vargus!“ Detaliomis šviesių, švytinčių tonų iliustracijomis ir nuotaikingu tekstu perteikiamas itin skaidrus, džiaugtis sukurtas pasaulis, – belieka jį pažinti, puoselėti, drauge su autore išgyventi.

Ieškokite redakcijoje ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Gegužės Artuma: apie Sekmines, Bažnyčios Motiną ir atsinaujinimą Krikštu pakrikštyti, kryžiumi atpirkti, Šventąja Dvasia – sutvirtinti. Dvasios nužengimo ant apaštalų, t. y. Sekminių, mėnesį kalbamės apie neblėstančią Sutvirtinimo sakramento reikšmę. Kokios buvo Senojo Testamento Sekminės?

Kaip ir kur prasidėjo Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje? Greta to, popiežius Pranciškus, trokšdamas pagilinti motinišką Bažnyčios sampratą, šiemet į liturginį kalendorių įrašė Mergelės Marijos – Bažnyčios Motinos – minėjimą (pirmadienį po Sekminių), – taigi visas katalikiškas pasaulis taps atnaujintos Sekminių šventimo tradicijos istoriniu liudytoju!

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt