Kelionė 2023 Nr. II (26)

Kelionė

Nepaprastai geras pasaulis?

Juokas, verčiantis galiūnus nuo sostų

Apie apkasus, žvakes ir dantų protezus Tik Tok‘o karta

Verslo principai šventųjų gyvenimuose

Kurkime „Kelionę“ drauge!

Dalinkitės savo nuomone, siūlykite temas ir tekstus:

• zurnalaskelione@gmail.com

Paremkite žurnalo leidimą:

• VšĮ „Smėlio grūdeliai“

Įm. kodas 305912208

Sąsk. nr. LT14 7300 0101 6961 1191 (AB Swedbank)

Prenumeruokite „Kelionę“ sau ir bičiuliams:

• „Lietuvos pašto“ skyriuose

• www.prenumeruok.lt

• zurnalaskelione@gmail.com

• zurnalaskelione.lt

Platinkite žurnalą savo mieste:

• +370 677 52 206

zurnalaskelione.lt

/zurnalaskelione

Redakcijos palydėjimas

Atkeliavus vasarai, kaip ištikimas bendrakeleivis, beldžiasi naujasis žurnalo „Kelionė“ numeris. Jis kviečia dalintis su keliaujančiais drauge tuo, ką matėme ir patyrėme, ką atradome ir paleidome savo kasdienos piligrimystėje.

Ši „Kelionė“, drįstu svajoti, yra bičiuliškas pasidalinimas kelyje atsivėrusiais susitikimais. Šiame numeryje susitinkame su rašytoja Laura Sintija Černiauskaite, ukrainiečių menininkais – senųjų rankraščių restauratore Olena Sagayda ir skuptūros meistru Andrejumi Iljinskiu. Su teologais Karlu Rahneriu, seserimi Ligita, mums primenančiais apie Šventosios Dvasios veikimą kasdienybėje. Susitinkame ir su Laima, kuri pasakoja apie žirgų terapiją, su Donatu, besidalijančiu savanorystės liejant apkasų žvakes patirtimis, su Vilija Tauraite, pasakojančia apie verslo principus šventųjų gyvenimuose. Susitinkame su Katažina, kuriai sėkmingą vestuvinių suknelių verslą teko iškeisti į ligos patalą, su Stasiu Katausku, pasakojančiu apie pokalbius su ukrainiečiais, Olandijoje beskinant tulpes...

Susitinkame su daugybe kitų ypatingų žmonių ypatinguose jų gyvenimo vingiuose. Susitinkame, kad atpažintumėme tarp mūsų esantį Prisikėlusįjį ir save pačius naujai sutiktumėm Kito akivaizdoje.

„Kelionės“ tekstai nėra lengvi, kaip ir gyvenimas, kuriame skleidžiamės. Bet drauge gaivinantys, nes viltis, kuria jie maitina mano širdį, savigailos giesmes keičia padėkos gyriumi.

2023 m. Nr. II (26)

ISSN 2538-6948

Leidžia VšĮ „Smėlio grūdeliai“

Redaktorė

Faustina Elena Andrulytė, SF

Redakcinė kolegija

Kun. Kęstutis Dvareckas

Jūratė Micevičiūtė

Lina Agnietė Striokaitė, SF Antanas Šimkus

Korektorė

Loreta Andrulienė

Žurnalo maketas ir dizainas

Povilas Zaleskis

Viršelio nuotraukos autorius kun. Algirdas Šimkus

Numerio tekstus rengė: Irma Balakauskaitė, Laura Sintija Černiauskaitė, Viktorija Daujotytė, Livija Gulbinaitė, Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Stasys Katauskas, Kšištofas Kšivecas, Vaiva Lanskoronskytė, Dalia Mackelienė, Kazimieras Milaševičius, OSB, Ligita Ryliškytė, SJE, Giedrė Steikūnaitė, Donata Špokaitė, Giedrius Tamaševičius, Vilija Tauraitė

Nuotraukų ir piešinių autoriai: Rimantas Idzelis, Andrejus Iljinskis, Ramūnas Kraniauskas, Evgenia Levin, Vygantas Malinauskas, Raimondas Paknys, Olena Sagayda ir kt.

Rėmėjai

Skaitytojų parama žurnalui

Lietuvių fondas

Spausdino

UAB „BALTO print“

Tiražas 2300 egz.

Formatas 210x280

Prisikėlimo kelionė

4 Negesinkite Dvasios!

Ligita Ryliškytė, SJE

7 Kryžiaus formos žemė

Kun. Kęstutis Dvareckas

8 Juokas, verčiantis nuo sostų galiūnus

Giedrius Tamaševičius

Asmenybė

10 „Esu buvimo žmogus“

Laura Sintija Černiauskaitė

Civitas

22 Susivaldymo dorybė.

Paruošti vietą džiaugsmui

Jūratė Micevičiūtė

Tarnystė

32 Apie apkasus, žvakes ir dantų protezus Pokalbis su Donatu Kubiliumi

Nutylima tema.

Žinutė skausme

38 Svarbiausias klausimas tavo gyvenime

Mark Manson

42 Atrasti gyvenimą kančioje Donata Špokaitė

Ugdymas

49 „Jei pati negavau, eisiu ir duosiu kitiems“

Pedagogė Eglė Beinoravičienė

Tikėjimo vartai

56 Šventosios Dvasios patirtis

Karl Rahner, SJ

58 Nepaprastai geras pasaulis?

Kun. Kazimieras Milaševičius, OSB

Pokalbiai apie kultūrą

60 „Lietuvoje nejuntame skaudžiai geliančio kontrasto“

Menininkai Andrejus ir Olena

70 „Kūryba – tai kova su brėžiniu, medžiaga ir savimi“

Ramūnas Kraniauskas

Šeima

76 Tik Tok‘o karta. Kas iš tiesų rūpi

šiuolaikiniam jaunimui?

Sielogyda

78 Gelmėse. Apie žirgų terapiją

Pokalbis su Laima

Martinavičiene-Šalčiūte

Šventumo kvapsnis

84 Verslo principai šventųjų gyvenime

Vilija Tauraitė

Į gilumą

92 Apie du krikštus

Valdas Mackela

Aštuntoji diena

100 Pašnekesiai su ukrainiečiais

Stasys Katauskas

108 „Didis tikėjimas, ir abejonė taipogi didi“. Kryžiaus kelio misterija

Viktorija Daujotytė

Maranata

112 Poezija

Laura Sintija Černiauskaitė

Negesinkite Dvasios!

Ligita Ryliškytė, SJE

Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio! (1 Tes 5, 16–19)

Vieną pavasario naktį beatgimstančioje Lietuvoje teko praleisti Kryžkalnio autobusų stotyje. Tuo metu buvau dvyliktokė. Kartu su panašaus amžiaus drauge kiek neapdairiai susiplanavome kelionę į pirmąją Moksleivių ateitininkų pavasario akademiją Kaltinėnuose. Pažiūrėjusios į anuomet mūsų gimtojo miesto Panevėžio autobusų stotyje kabojusį medinį Lietuvos žemėlapį nutarėme, kad Kryžkalnis yra pakankamai arti Kaltinėnų ir ten nuvykusios tikrai rasime į reikiamą vietą mus nuvešiantį autobusą. Deja, atvykus paaiškėjo, kad kitas autobusas į Kaltinėnus Kryžkalnyje sustos tik ryte.

Kaip jaunimui būdinga, per daug nemąstėme, ką galvoja mūsų tėvai ir ateitininkų stovyklos vadovai, nesulaukdami jokios žinios, kur esame. Paaiškėjus, kad Kryžkalnio stotis iš esmės yra laukuose, džiaugėmės tyla, deklamavome eilėraščius, klausėmės ankstyvųjų vyturių giesmės ir pačios bandėme jiems pritarti iš širdies kylančia šlovinimo giesme.

Paryčiais sustojus autobusui, vykstančiam į Klaipėdą, viena keleivė – mokytoja (kaip vėliau paaiškėjo) negalėjo mūsų palikti ten, kur esame, tad parsivežė į savo namus Klaipėdoje ir apnakvindino. Ryte įsodino į autobusą, vykstantį į Kaltinėnus.

Edward Burne-Jones paveikslo „Meilė, vedanti Piligrimą –paukščių eskizai: kikiliai“ (1897 m.) fragmentas. Birmingemo muziejaus fondas, iliustracijos šaltinis Unsplash

Atgailauti pradėjome tik išvydę vadovų, kurie naktį ieškojo mūsų po visas apylinkes, raudonas akis…

Šis prisiminimas iškilo neatsitiktinai. Tą atmintiną naktį vykau į pavasario akademiją skaityti pranešimo tema „Negesinkite dvasios!“ Tuo metu šie žodžiai puikiai išreiškė mūsų kartos katalikų Lietuvoje užsidegimą ne tik klausytis Šventosios Dvasios, bet ir paklusti jos raginimams – drąsiai (ir, kaip tuo metu atrodė, beatodairiškai), besąlygiškai, nepaisant kainos. Šiandien grįžtu prie žodžių „Negesinkite dvasios!“ su viltimi, kad jie tebekalba mums su ta pačia jėga, nors ir kitoje bažnytinėje ir politinėje situacijoje, dažnai paženklintoje ambivalentiškumo, nuovargio, nusivylimų. Nepaisant dešimtmečių, kurie skiria aną naktį nuo šios nakties – didėjančio Bažnyčios ir visuomenės susiskaldymo nakties, pandemijos ir jos paliktų pasekmių nakties, karo Ukrainoje nakties – vis dar girdisi ir vyturio giesmė, ir į Dievą pakeltų širdžių giesmės. Šis pamąstymas – tai bandymas giliau įsiklausyti į šv. Pauliaus žodžių reikšmę mums šiandien.

Krikščionio

tapatybės rodikliai

Pirmojo laiško tesalonikiečiams skyrelis, kuriame randame šv. Pauliaus kvietimą negesinti dvasios (Tes 5, 14–22) kartais biblistų apibūdinamas kaip krikščionio tapatybės rodiklių sujungimas. Jame randame svarbius etinius paraginimus: gerbti ir branginti bendruomenės vadovus, taikiai sugyventi, įspėti nedrausminguosius, padrąsinti silpnuosius, būti kantriems su visais ir niekam neatsimokėti blogu už bloga, bet daryti gera vieni kitiems ir visiems. Tačiau greta šių etinių normų yra ir kiti paraginimai, kuriuos galėtume pavadinti dvasinėmis normomis ar pareigomis: visuomet džiaugtis, melstis ir dėkoti Dievui. Tai esminiai Kristaus sekėjų tapatybės aspektai, kurie neatsiejami nuo raginimo „negesinti dvasios“. Nors pirmiausiai šv. Pauliui rūpi, kad krikščionys puoselėtų charizmines dovanas, kylančias iš Šventosios Dvasios, toks raginimas turi platesnę reikšmę. Jis išryškina pagrindinį skiriamąjį krikščionių judėjimo bruožą – atvirumą Šventosios Dvasios vadovavimui sekant Kristumi.

Ypač svarbu, kad raginimą negesinti dvasios šv. Paulius susieja su grupinio ir asmeninio antagonizmo peržengimu. Šv. Paulius konkrečiai išplečia krikščionių gėrio darymo apimtį nuo bendruomenės narių iki visų: „Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems“ (1 Tes 5, 15; paryškinta

L. R.). Negesinti dvasios reiškia tarnauti bendrajam gėriui.

Negesinti dvasios taip pat reiškia peržengti krikščionių tarpusavio antagonizmą, dažnai susijusį su galios ir garbės troškimu. Šv. Paulius prašo tesalonikiečių gerbti meilėje tuos, kurie „darbuojasi jų tarpe, vadovauja Viešpatyje ir teikia jiems pamokymų,“ ir „taikiai sugyventi tarpusavyje“ (Tes 5, 12–13). Tai, kad „vadovai“ šioje ankstyvoje krikščionių bendruomenėje apibūdinami pagal jų veiklą, o ne pagal titulus, leidžia manyti, jog jie titulų neturi. Šv. Paulius tarsi sako, kad vadovavimas pirmiausiai yra tarnystė ir kad visos tarnystės iš esmės priklauso Bažnyčiai kaip Kristaus kūnui: „Kiekvienam duota Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7).

Konkrečių pavyzdžių, kaip Bažnyčia gyvena raginimu negesinti dvasios šiais laikais, toli ieškoti nereikia. Troškimas kurti bendrąjį gėrį ir nepasiduoti galios žaidimų pagundai ypač akivaizdus Popiežiaus Pranciškaus mokyme, simboliniuose veiksmuose ir jo inicijuotame sinodiniame kelyje. Užtenka prisiminti Popiežiaus Pranciškaus encikliką Fratelli Tutti, kviečiančią visus apimančiai žmonių tarpusavio draugystei, jo pasirinkimą plauti kojas įkalintam jaunimui – vyrams, moterims, krikščionims ir nekrikščionims – per Didžiojo ketvirtadienio apeigas, ir neseną nutarimą dėl didesnio pasauliečių dalyvavimo priimant sprendimus Katalikų Bažnyčioje. Kaip daugelis girdėjome, numatoma, kad spalio 4–29 d. Vatikane vyksiančiame Sinodo susirinkime dalyvaus 70 narių ne vyskupų (pusė šių narių būtų moterys) ir tikimasi, kad šis skaičius sudarys apie 25% visų Sinodo narių.

Kaip mes gesiname Dvasią?

Šv. Pauliaus raginimas negesinti dvasios mus taip pat kviečia paklausti, kokiais būdais ją gesiname savo kasdieniame gyvenime. Kaip, perfrazuojant garsųjį Nyčės skelbimą apie Dievo mirtį, mes išgeriame jūrą? Kas mums duoda kempinę ištrinti visą horizontą? Kaip atskiriame šią žemę nuo jos saulės? Be abejonės, nėra vieno atsakymo į šituos klausimus. Tačiau šv. Pauliaus žodžiai mus kviečia manyti, jog Šventoji Dvasia visada yra „gesinama“, kai vietoj džiaugsmo gyvename neviltyje, kai užuot kėlę širdį į Dievo šlovinimą, keliame ją į savęs aukštinimą ir vietoj dėkojimo gyvename nerimu dėl ateities. Šie trys dalykai, kaip įžvalgiai pasiūlo danų teologas ir filosofas Sørenas Kierkegaardas, mus įkalina per atsisakymą

Ligita Ryliškytė, SJE / Negesinkite Dvasios!

būti tuo, kuo esame, nuolat lyginant save su kitais, nuolat siekiant būti kažkuo kitu. Mūsų nerimas, neviltis ir nuobodulys atskleidžia akistatą su šia pagunda.

Kierkegaardas šią mintį perteikia įvairiuose kūriniuose, bet, ko gero, iškalbingiausiai evangelijos komentare apie „laukų lelijas“ (Mt 6, 25–34). Šiame komentare jis atskleidžia, kad džiaugsmas (kaip ir dėkojimas) yra ne tiek patirtis, kiek užduotis. Tai nereiškia, kad džiaugsmas ar dėkojimas atsiranda tik pasiekus tikslą. Džiaugsmas ar dėkojimas veikiau ateina mokantis džiaugtis ar dėkoti. Mokytis džiaugsmo ar dėkojimo reiškia mokytis kreipti dėmesį į dabartį kaip Dievo paskirtąjį laiką (kairos), o ne vien laiką, kuriame prisimename praeitį arba laukiame ateities. Kaip dažnai šiuose prisiminimuose ir lūkesčiuose susitelkdami į praeities žaizdas ir nerimą dėl ateities pražiūrime dabartyje dovanojamas priežastis vilčiai ir džiaugsmui!

Anot Kierkegaardo, lelijos ir paukščiai mus moko,

tampa esama mums čia ir dabar, ir širdyje gimsta dėkingumas ir džiaugsmas.

Nuolatinė malda

Ką tuomet reiškia nuolat melstis? Pirmiausia, tai reiškia nuolat palaikyti džiugią ir dėkingą širdį. Bet ar absoliutus džiaugsmas yra nepaliestas kančios? Kierkegaardas su pastarąja mintimi nesutiktų. Jo manymu, besąlyginis džiaugsmas sutampa su begaliniai giliu liūdesiu. Lelijų ir paukščių džiaugsmas yra absoliutus ne dėl to, kad jis yra už kančios ribų, bet dėl to, kad kyla kančios apsuptyje. Jis netgi neatsiejamas nuo kančios, bent jau tiek, kiek „būti“ visada reiškia „kentėti būtį“. Ir nors mąstančia sąmone apdovanoti kūriniai – žmonės – yra pajėgūs jausti nerimą ir neviltį, nerimas ir neviltis taip pat tampa privilegijuota vieta, kur ámžina ir laikina nuolat susitinka. Šis susitikimas, be abejo, yra vaisingas tiek, kiek pasirinkame priklausyti nuo Dievo, ne nuo savo ateities iliuzijų ir lūkesčių.

Maždaug šimtu metų vėliau nei Kierkegaardas katalikų teologas Johannas Baptistas Metzas pasiūlys mintį, kad tikroji viltis ir džiaugsmas slypi ne kančios nebuvime, bet „kentėjime į Dievą“ (vok., leiden an Gott). Bent dalinai šią mintį jis skolingas savo mokytojui Karlui Rahneriui, giliai atskleidusiam džiaugsmą Šventojoje Dvasioje kaip dalyvavimą Velykiniame slėpinyje.

kad „rytojus“ kaip tai, ką įsivaizduojame arba projektuojame būsiant, yra ne ką daugiau nei mūsų iliuzija. Rytojus priklauso Dievui ir niekam kitam. Trumpas jo papasakotas palyginimas apie leliją puikiai iliustruoja šią mintį.

Pasakojama, kad kartą gyveno laiminga ir graži lelija. Vienąsyk su ja susidraugavo šnekus paukštis. Tas paukštis (gundytojo simbolis palyginime) nuolat pasakodavo lelijai apie jo aplankytas vietas, kur lelijos yra nenusakomai nuostabios, linksmos ir džiugios, kvepiančios ir spalvingos. Palaipsniui, vis stipriau jausdama nepasitenkinimą savo padėtimi, lelija įtikino paukštį ją išrauti ir nusinešti į tą vietą, kur lelijos atrodė esą iš tiesų laimingos. Žinoma, pakeliui ji nudžiūvo ir nusibaigė…

Kitaip sakant, savęs lyginimas su kitais ar varžymasis yra ne tik sielos nuodai, bet ir praradimo kelias. Priešingai, mokytis džiaugtis, ypač per dėkojimą dabar – tai yra atpažinti ir pripažinti Dievo dovanojamą meilę. Ne veltui sakoma, kad per daug kartų pakartotą dėkojimo aktą Dievo meilės dovana

Šiame kontekste nuolat melstis reiškia būti ir vis labiau tapti Dievo paveikslu. Kaip primena Kierkegaardas, paradoksaliai žmonės yra Dievo paveikslas ne tiesioginės, bet atvirkštinės koreliacijos būdu: tik tada, kai Dievas yra tas, kuris absoliučiai ir amžinai garbinamas, o žmogus yra absoliutus ir amžinas garbintojas, jie panašūs vienas į kitą: nors ir radikaliai asimetriškai abu yra „dvasia“.

Tad „negesinkite dvasios“ reiškia ne tik neniekinti pranašavimų – pranašiško mokymo, simbolinių gestų ir pasirinkimų, kurių pavyzdžius minėjau, kalbėdama apie popiežių Pranciškų. Tai taip pat reiškia priimti mūsų nerimo, nevilties, gal net nuobodulio atskleidžiamą egzistencinę tuštumą, jai nepasiduodant ir neduodant jai tarti paskutinio žodžio. Dėkojimas, rūpinimasis kitais, visada linkint jiems gero, kantry bė sunkumuose, nuolatinė malda yra tie ginklai, kuriems padedant būties ir nebūties arba vilties ir nevilties poliariškumas tampa pažado vieta. Tuomet džiaugsmas skleidžiasi pats. •

Džiaugsmas ar dėkojimas veikiau ateina mokantis džiaugtis ar dėkoti.

Kryžiaus formos žemė

Kun. Kęstutis Dvareckas

Sunkumai – neišvengiama gyvenimo dalis. Augant mums, ir jie didėja, tampa subtilesni ir ilgalaikiškesni. Turbūt ne vien aš neišvengiu situacijų, kur, regis, viskas, net Dievas ir į Jį sudėtos viltys bei lūkesčiai skausmingai laidojami nevilties urvuose. Užritintos storais ironijos ir sumišimo akmenimis nyksta fantazijos apie gyvenimo kontroliuojamumą ir nuspėjamumą. Tos nevilties naktys neišsisklaido net patekėjus saulei.

Einu su bičiuliu žodžiais sklaidydamas nerimą ir dažnai, oi, labai dažnai, nė nepastebiu, nebeatpažįstu šalia einančio Prisikėlimo stebuklo. Kelias į Emausą – vien nuokalnės, į kurias leistis nereikia pastangų. Sniego gniūžtės efektas ne tik tirština debesis galvoje, bet prislegia visą kūną bei dūšią. Tose nuokalnėse didėjant pagreičiui sustoti tampa vis sudėtingiau. Tik drąsa neatstumti Klausinėjančiojo leidžia pačiam geriau susivokti realybėje. Realybėje, kur ašarų kloniuose apstu Dievo, kalbinančio Rašto išmintimi, įgalinančio išbūti Jo maitinamiems.

„Pasilik su mumis“ – žodžiai, į mano slėnius priartinantys Dievą ir žmogų. Kai šaukiuosi ir neatstumiu kito, „vargindamas“ savo išgyvenamu nerimu ir sekliu, klaustukais alsuojančiu kalbėjimu. Tuomet nė nežinant, nesuvokiant kaip, tikrai vyksta širdį ir situacijas

perkeičiantys tektoniai lūžiai, kurie ne tik suramina, bet ir uždega. Bendrystė, ypač skausme, yra vienintelė įkvėpti galinti patirtis. Žmonėms stengiantis būti kartu veikia Dievas, kuriam nėra negalimų dalykų.

Sutikę ir patyrę Dievą tirščiausiose sutemose, skaudžiausiuose išgyvenimuose tampame įgalūs ne tik neberiedėti žemyn į nevilties bedugnes, bet ir pamažėle kopti įkalnėn skubant dalintis viltimi. Viltis kaip ir Meilė – jos daugėja ne kaupiant, o dosniai dalijantis.

Pokyčiai plika akimi dažnai neįžvelgiami ir neįvykstantys per naktį: sunešioti netikėjimo kurpes –ilgas ir nuoseklus procesas. Tik ankstesni Ištikimojo darbai mano naktyse leidžia šiandien panikuoti saikingiau, sutrumpina kelią nuo „aš pats, aš vienas“ iki „pasilik su manimi, man reikia Tavęs“.

Kur bestovėčiau – žemė kryžiaus formos…

Kryžkelėse galiu rinktis kryptį. Kaitros, vargo, atstūmimo, teisimo, beprasmio skausmo ar mirties neišvengiamybės – daugiau nei galiu pakelti. Ligoninės yra pilnos kovos. Prieglaudos pilnos bendrystės ir reikalingumo alkio. Pilni namai vienatvės. Ir džiaugtis gali tik beprotis arba tikintis, kad šiame Kryžiuje Dievas su mumis, kad šiuo kryžiumi gelbstimas aš ir tu. Gelbstimas pasaulis. •

Nuotraukos šaltinis Unsplash

Vyganto Malinausko nuotrauka

Coldplay koncertas ištiko mus naktį mašinoj rugpjūčio žvaigždynai ir šokis išskleidus rankas

aklinoj tamsoj apkabinus visa

kas esti

tik niekam nepasakok ką čia matei

tamsa užgimė

kartu su mumis svetimi iki jos neateis

čia rojaus pradmenys

pats

dar neapšviestas jo dugnas; nekaltybės sklidini elementai žvaigždynų druska ir vilkas baltasis

kasnakt

mums perbėgąs kelią

visa kita

tik atsiranda tvėrimo tamsoj

šokio mostais

renčiami nauji kontūrai

jie įsišvies jei ištversi nepašaukęs manęs vardu ir nesudeginęs plunksnų

kurias tamsoje

nusimečiau

Laura Sintija Černiauskaitė

Kad „Kelionė“ tęstųsi…

zurnalaskelione.lt