Negesinkite Dvasios!

Ligita Ryliškytė, SJE

Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio! (1 Tes 5, 16–19)

Vieną pavasario naktį beatgimstančioje Lietuvoje teko praleisti Kryžkalnio autobusų stotyje. Tuo metu buvau dvyliktokė. Kartu su panašaus amžiaus drauge kiek neapdairiai susiplanavome kelionę į pirmąją Moksleivių ateitininkų pavasario akademiją Kaltinėnuose. Pažiūrėjusios į anuomet mūsų gimtojo miesto Panevėžio autobusų stotyje kabojusį medinį Lietuvos žemėlapį nutarėme, kad Kryžkalnis yra pakankamai arti Kaltinėnų ir ten nuvykusios tikrai rasime į reikiamą vietą mus nuvešiantį autobusą. Deja, atvykus paaiškėjo, kad kitas autobusas į Kaltinėnus Kryžkalnyje sustos tik ryte.

Kaip jaunimui būdinga, per daug nemąstėme, ką galvoja mūsų tėvai ir ateitininkų stovyklos vadovai, nesulaukdami jokios žinios, kur esame. Paaiškėjus, kad Kryžkalnio stotis iš esmės yra laukuose, džiaugėmės tyla, deklamavome eilėraščius, klausėmės ankstyvųjų vyturių giesmės ir pačios bandėme jiems pritarti iš širdies kylančia šlovinimo giesme.

Paryčiais sustojus autobusui, vykstančiam į Klaipėdą, viena keleivė – mokytoja (kaip vėliau paaiškėjo) negalėjo mūsų palikti ten, kur esame, tad parsivežė į savo namus Klaipėdoje ir apnakvindino. Ryte įsodino į autobusą, vykstantį į Kaltinėnus.

Edward Burne-Jones paveikslo „Meilė, vedanti Piligrimą –paukščių eskizai: kikiliai“ (1897 m.) fragmentas. Birmingemo muziejaus fondas, iliustracijos šaltinis Unsplash

Atgailauti pradėjome tik išvydę vadovų, kurie naktį ieškojo mūsų po visas apylinkes, raudonas akis…

Šis prisiminimas iškilo neatsitiktinai. Tą atmintiną naktį vykau į pavasario akademiją skaityti pranešimo tema „Negesinkite dvasios!“ Tuo metu šie žodžiai puikiai išreiškė mūsų kartos katalikų Lietuvoje užsidegimą ne tik klausytis Šventosios Dvasios, bet ir paklusti jos raginimams – drąsiai (ir, kaip tuo metu atrodė, beatodairiškai), besąlygiškai, nepaisant kainos. Šiandien grįžtu prie žodžių „Negesinkite dvasios!“ su viltimi, kad jie tebekalba mums su ta pačia jėga, nors ir kitoje bažnytinėje ir politinėje situacijoje, dažnai paženklintoje ambivalentiškumo, nuovargio, nusivylimų. Nepaisant dešimtmečių, kurie skiria aną naktį nuo šios nakties – didėjančio Bažnyčios ir visuomenės susiskaldymo nakties, pandemijos ir jos paliktų pasekmių nakties, karo Ukrainoje nakties – vis dar girdisi ir vyturio giesmė, ir į Dievą pakeltų širdžių giesmės. Šis pamąstymas – tai bandymas giliau įsiklausyti į šv. Pauliaus žodžių reikšmę mums šiandien.

Krikščionio

tapatybės rodikliai

Pirmojo laiško tesalonikiečiams skyrelis, kuriame randame šv. Pauliaus kvietimą negesinti dvasios (Tes 5, 14–22) kartais biblistų apibūdinamas kaip krikščionio tapatybės rodiklių sujungimas. Jame randame svarbius etinius paraginimus: gerbti ir branginti bendruomenės vadovus, taikiai sugyventi, įspėti nedrausminguosius, padrąsinti silpnuosius, būti kantriems su visais ir niekam neatsimokėti blogu už bloga, bet daryti gera vieni kitiems ir visiems. Tačiau greta šių etinių normų yra ir kiti paraginimai, kuriuos galėtume pavadinti dvasinėmis normomis ar pareigomis: visuomet džiaugtis, melstis ir dėkoti Dievui. Tai esminiai Kristaus sekėjų tapatybės aspektai, kurie neatsiejami nuo raginimo „negesinti dvasios“. Nors pirmiausiai šv. Pauliui rūpi, kad krikščionys puoselėtų charizmines dovanas, kylančias iš Šventosios Dvasios, toks raginimas turi platesnę reikšmę. Jis išryškina pagrindinį skiriamąjį krikščionių judėjimo bruožą – atvirumą Šventosios Dvasios vadovavimui sekant Kristumi.

Ypač svarbu, kad raginimą negesinti dvasios šv. Paulius susieja su grupinio ir asmeninio antagonizmo peržengimu. Šv. Paulius konkrečiai išplečia krikščionių gėrio darymo apimtį nuo bendruomenės narių iki visų: „Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems“ (1 Tes 5, 15; paryškinta

L. R.). Negesinti dvasios reiškia tarnauti bendrajam gėriui.

Negesinti dvasios taip pat reiškia peržengti krikščionių tarpusavio antagonizmą, dažnai susijusį su galios ir garbės troškimu. Šv. Paulius prašo tesalonikiečių gerbti meilėje tuos, kurie „darbuojasi jų tarpe, vadovauja Viešpatyje ir teikia jiems pamokymų,“ ir „taikiai sugyventi tarpusavyje“ (Tes 5, 12–13). Tai, kad „vadovai“ šioje ankstyvoje krikščionių bendruomenėje apibūdinami pagal jų veiklą, o ne pagal titulus, leidžia manyti, jog jie titulų neturi. Šv. Paulius tarsi sako, kad vadovavimas pirmiausiai yra tarnystė ir kad visos tarnystės iš esmės priklauso Bažnyčiai kaip Kristaus kūnui: „Kiekvienam duota Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7).

Konkrečių pavyzdžių, kaip Bažnyčia gyvena raginimu negesinti dvasios šiais laikais, toli ieškoti nereikia. Troškimas kurti bendrąjį gėrį ir nepasiduoti galios žaidimų pagundai ypač akivaizdus Popiežiaus Pranciškaus mokyme, simboliniuose veiksmuose ir jo inicijuotame sinodiniame kelyje. Užtenka prisiminti Popiežiaus Pranciškaus encikliką Fratelli Tutti, kviečiančią visus apimančiai žmonių tarpusavio draugystei, jo pasirinkimą plauti kojas įkalintam jaunimui – vyrams, moterims, krikščionims ir nekrikščionims – per Didžiojo ketvirtadienio apeigas, ir neseną nutarimą dėl didesnio pasauliečių dalyvavimo priimant sprendimus Katalikų Bažnyčioje. Kaip daugelis girdėjome, numatoma, kad spalio 4–29 d. Vatikane vyksiančiame Sinodo susirinkime dalyvaus 70 narių ne vyskupų (pusė šių narių būtų moterys) ir tikimasi, kad šis skaičius sudarys apie 25% visų Sinodo narių.

Kaip mes gesiname Dvasią?

Šv. Pauliaus raginimas negesinti dvasios mus taip pat kviečia paklausti, kokiais būdais ją gesiname savo kasdieniame gyvenime. Kaip, perfrazuojant garsųjį Nyčės skelbimą apie Dievo mirtį, mes išgeriame jūrą? Kas mums duoda kempinę ištrinti visą horizontą? Kaip atskiriame šią žemę nuo jos saulės? Be abejonės, nėra vieno atsakymo į šituos klausimus. Tačiau šv. Pauliaus žodžiai mus kviečia manyti, jog Šventoji Dvasia visada yra „gesinama“, kai vietoj džiaugsmo gyvename neviltyje, kai užuot kėlę širdį į Dievo šlovinimą, keliame ją į savęs aukštinimą ir vietoj dėkojimo gyvename nerimu dėl ateities. Šie trys dalykai, kaip įžvalgiai pasiūlo danų teologas ir filosofas Sørenas Kierkegaardas, mus įkalina per atsisakymą būti tuo, kuo esame, nuolat lyginant save su kitais, nuolat siekiant būti kažkuo kitu. Mūsų nerimas, neviltis ir nuobodulys atskleidžia akistatą su šia pagunda.

Kierkegaardas šią mintį perteikia įvairiuose kūriniuose, bet, ko gero, iškalbingiausiai evangelijos komentare apie „laukų lelijas“ (Mt 6, 25–34). Šiame komentare jis atskleidžia, kad džiaugsmas (kaip ir dėkojimas) yra ne tiek patirtis, kiek užduotis. Tai nereiškia, kad džiaugsmas ar dėkojimas atsiranda tik pasiekus tikslą. Džiaugsmas ar dėkojimas veikiau ateina mokantis džiaugtis ar dėkoti. Mokytis džiaugsmo ar dėkojimo reiškia mokytis kreipti dėmesį į dabartį kaip Dievo paskirtąjį laiką (kairos), o ne vien laiką, kuriame prisimename praeitį arba laukiame ateities. Kaip dažnai šiuose prisiminimuose ir lūkesčiuose susitelkdami į praeities žaizdas ir nerimą dėl ateities pražiūrime dabartyje dovanojamas priežastis vilčiai ir džiaugsmui!

Anot Kierkegaardo, lelijos ir paukščiai mus moko, tampa esama mums čia ir dabar, ir širdyje gimsta dėkingumas ir džiaugsmas.

Nuolatinė malda kad „rytojus“ kaip tai, ką įsivaizduojame arba projektuojame būsiant, yra ne ką daugiau nei mūsų iliuzija. Rytojus priklauso Dievui ir niekam kitam. Trumpas jo papasakotas palyginimas apie leliją puikiai iliustruoja šią mintį.

Ką tuomet reiškia nuolat melstis? Pirmiausia, tai reiškia nuolat palaikyti džiugią ir dėkingą širdį. Bet ar absoliutus džiaugsmas yra nepaliestas kančios? Kierkegaardas su pastarąja mintimi nesutiktų. Jo manymu, besąlyginis džiaugsmas sutampa su begaliniai giliu liūdesiu. Lelijų ir paukščių džiaugsmas yra absoliutus ne dėl to, kad jis yra už kančios ribų, bet dėl to, kad kyla kančios apsuptyje. Jis netgi neatsiejamas nuo kančios, bent jau tiek, kiek „būti“ visada reiškia „kentėti būtį“. Ir nors mąstančia sąmone apdovanoti kūriniai – žmonės – yra pajėgūs jausti nerimą ir neviltį, nerimas ir neviltis taip pat tampa privilegijuota vieta, kur ámžina ir laikina nuolat susitinka. Šis susitikimas, be abejo, yra vaisingas tiek, kiek pasirinkame priklausyti nuo Dievo, ne nuo savo ateities iliuzijų ir lūkesčių.

Maždaug šimtu metų vėliau nei Kierkegaardas katalikų teologas Johannas Baptistas Metzas pasiūlys mintį, kad tikroji viltis ir džiaugsmas slypi ne kančios nebuvime, bet „kentėjime į Dievą“ (vok., leiden an Gott). Bent dalinai šią mintį jis skolingas savo mokytojui Karlui Rahneriui, giliai atskleidusiam džiaugsmą Šventojoje Dvasioje kaip dalyvavimą Velykiniame slėpinyje.

Pasakojama, kad kartą gyveno laiminga ir graži lelija. Vienąsyk su ja susidraugavo šnekus paukštis. Tas paukštis (gundytojo simbolis palyginime) nuolat pasakodavo lelijai apie jo aplankytas vietas, kur lelijos yra nenusakomai nuostabios, linksmos ir džiugios, kvepiančios ir spalvingos. Palaipsniui, vis stipriau jausdama nepasitenkinimą savo padėtimi, lelija įtikino paukštį ją išrauti ir nusinešti į tą vietą, kur lelijos atrodė esą iš tiesų laimingos. Žinoma, pakeliui ji nudžiūvo ir nusibaigė…

Kitaip sakant, savęs lyginimas su kitais ar varžymasis yra ne tik sielos nuodai, bet ir praradimo kelias. Priešingai, mokytis džiaugtis, ypač per dėkojimą dabar – tai yra atpažinti ir pripažinti Dievo dovanojamą meilę. Ne veltui sakoma, kad per daug kartų pakartotą dėkojimo aktą Dievo meilės dovana

Šiame kontekste nuolat melstis reiškia būti ir vis labiau tapti Dievo paveikslu. Kaip primena Kierkegaardas, paradoksaliai žmonės yra Dievo paveikslas ne tiesioginės, bet atvirkštinės koreliacijos būdu: tik tada, kai Dievas yra tas, kuris absoliučiai ir amžinai garbinamas, o žmogus yra absoliutus ir amžinas garbintojas, jie panašūs vienas į kitą: nors ir radikaliai asimetriškai abu yra „dvasia“.

Tad „negesinkite dvasios“ reiškia ne tik neniekinti pranašavimų – pranašiško mokymo, simbolinių gestų ir pasirinkimų, kurių pavyzdžius minėjau, kalbėdama apie popiežių Pranciškų. Tai taip pat reiškia priimti mūsų nerimo, nevilties, gal net nuobodulio atskleidžiamą egzistencinę tuštumą, jai nepasiduodant ir neduodant jai tarti paskutinio žodžio. Dėkojimas, rūpinimasis kitais, visada linkint jiems gero, kantry bė sunkumuose, nuolatinė malda yra tie ginklai, kuriems padedant būties ir nebūties arba vilties ir nevilties poliariškumas tampa pažado vieta. Tuomet džiaugsmas skleidžiasi pats. •