Kryžiaus formos žemė

Kun. Kęstutis Dvareckas

Sunkumai – neišvengiama gyvenimo dalis. Augant mums, ir jie didėja, tampa subtilesni ir ilgalaikiškesni. Turbūt ne vien aš neišvengiu situacijų, kur, regis, viskas, net Dievas ir į Jį sudėtos viltys bei lūkesčiai skausmingai laidojami nevilties urvuose. Užritintos storais ironijos ir sumišimo akmenimis nyksta fantazijos apie gyvenimo kontroliuojamumą ir nuspėjamumą. Tos nevilties naktys neišsisklaido net patekėjus saulei.

Einu su bičiuliu žodžiais sklaidydamas nerimą ir dažnai, oi, labai dažnai, nė nepastebiu, nebeatpažįstu šalia einančio Prisikėlimo stebuklo. Kelias į Emausą – vien nuokalnės, į kurias leistis nereikia pastangų. Sniego gniūžtės efektas ne tik tirština debesis galvoje, bet prislegia visą kūną bei dūšią. Tose nuokalnėse didėjant pagreičiui sustoti tampa vis sudėtingiau. Tik drąsa neatstumti Klausinėjančiojo leidžia pačiam geriau susivokti realybėje. Realybėje, kur ašarų kloniuose apstu Dievo, kalbinančio Rašto išmintimi, įgalinančio išbūti Jo maitinamiems.

„Pasilik su mumis“ – žodžiai, į mano slėnius priartinantys Dievą ir žmogų. Kai šaukiuosi ir neatstumiu kito, „vargindamas“ savo išgyvenamu nerimu ir sekliu, klaustukais alsuojančiu kalbėjimu. Tuomet nė nežinant, nesuvokiant kaip, tikrai vyksta širdį ir situacijas perkeičiantys tektoniai lūžiai, kurie ne tik suramina, bet ir uždega. Bendrystė, ypač skausme, yra vienintelė įkvėpti galinti patirtis. Žmonėms stengiantis būti kartu veikia Dievas, kuriam nėra negalimų dalykų.

Sutikę ir patyrę Dievą tirščiausiose sutemose, skaudžiausiuose išgyvenimuose tampame įgalūs ne tik neberiedėti žemyn į nevilties bedugnes, bet ir pamažėle kopti įkalnėn skubant dalintis viltimi. Viltis kaip ir Meilė – jos daugėja ne kaupiant, o dosniai dalijantis.

Pokyčiai plika akimi dažnai neįžvelgiami ir neįvykstantys per naktį: sunešioti netikėjimo kurpes –ilgas ir nuoseklus procesas. Tik ankstesni Ištikimojo darbai mano naktyse leidžia šiandien panikuoti saikingiau, sutrumpina kelią nuo „aš pats, aš vienas“ iki „pasilik su manimi, man reikia Tavęs“.

Kur bestovėčiau – žemė kryžiaus formos…

Kryžkelėse galiu rinktis kryptį. Kaitros, vargo, atstūmimo, teisimo, beprasmio skausmo ar mirties neišvengiamybės – daugiau nei galiu pakelti. Ligoninės yra pilnos kovos. Prieglaudos pilnos bendrystės ir reikalingumo alkio. Pilni namai vienatvės. Ir džiaugtis gali tik beprotis arba tikintis, kad šiame Kryžiuje Dievas su mumis, kad šiuo kryžiumi gelbstimas aš ir tu. Gelbstimas pasaulis. •

Coldplay koncertas ištiko mus naktį mašinoj rugpjūčio žvaigždynai ir šokis išskleidus rankas aklinoj tamsoj apkabinus visa kas esti tik niekam nepasakok ką čia matei tamsa užgimė kartu su mumis svetimi iki jos neateis čia rojaus pradmenys pats dar neapšviestas jo dugnas; nekaltybės sklidini elementai žvaigždynų druska ir vilkas baltasis kasnakt mums perbėgąs kelią visa kita tik atsiranda tvėrimo tamsoj šokio mostais renčiami nauji kontūrai jie įsišvies jei ištversi nepašaukęs manęs vardu ir nesudeginęs plunksnų kurias tamsoje nusimečiau