Kelionė
2021 m. Nr. IV (20)
Būti ar nebūti tobulam? Labiausiai pamiršta mūsų laikų dorybė – protingumas Emilija Sakadolskienė
„Šviesą skleisti gali kiekvienas“
Po grūdelį, kad „Kelionė“ tęstųsi! Nuo 2022 m. „Kelionės“ leidybą perims VšĮ „Smėlio grūdeliai“. Visus, kuriems brangus šis žurnalas, kviečiame prisidėti prie jo kūrimo.
Dalinkitės savo nuomone, siūlykite temas ir tekstus. Platinkite žurnalą savo mieste: • •
zurnalaskelione@gmail.com +370 611 70327
Prenumeruokite „Kelionę“ sau ir bičiuliams: • • • •
„Lietuvos pašto“ skyriuose www.prenumeruok.lt zurnalaskelione@gmail.com Internetu zurnalas.8diena.lt
Paremkite žurnalo leidimą: •
VšĮ „Smėlio grūdeliai“ Įm. kodas 305912208 Sąsk. nr. LT147300010169611191
zurna las. 8diena.lt /zurnalaskelione
Kelionė 2021 m. Nr. IV (20) ISSN 2538-6948
Leidžia VšĮ „Aštuntoji diena“ Redaktorė
Faustina Elena Andrulytė, SF
Redakcijos palydėjimas Paskutinis šių metų Kelionės numeris – tarytum iš gabalėlių sulipdyta mozaika, kalbanti mums apie... pastangas. Apie pastangas eiti į priekį matant keliaujantį šalia, bet, kaip sako vysk. Darius, kalbėdamas apie perfekcionizmo pavojų, nesimatuojat šventumo žemėlapyje, kuris kurį aplenkė. Ši Kelionė pasakoja ir apie pastangas atleisti ir priimti atleidimą, leidžiant Gerajam Gydytojui prisiliesti prie mūsų žaizdų. Apie pastangas eiti į priekį, šviesos link, siekiant savo svajonių ir palydint kitus. O kokia gi Kelionė be tikrų susitikimų? Šįkart jie itin moteriški: pirmasis – su edukologe Emilija Sakadolskiene, kuri, gimusi ir augusi Amerikoje, sugrįžo į nubudusią Lietuvą ir savo gyvenimą paskyrė jai. Tuomet – jautrus Vilmos liudijimas apie sunkiausią jos gyvenime pasirinkimą – abortą – ir ilgą vidinę kelionę atleidimo ir išgydymo link. Be to, žurnale laukia pokalbiai su dviem menininkėm, besidalijančiomis savo kūrybos ir gyvenimo istorijom – scenografijos virtuoze Renata Valčik ir skaitytojams jau gerai pažįstama dailininke, rašytoja Rima Sadauskiene. Toks paskutinis šių metų numeris. Primenantis, jog susitinkame kelyje, kuriame esti visko: suklupimų, klaidų, atradimų, žaizdų, poreikių, džiugesio – bet visuomet esame kviečiami kantriai keliauti toliau, puoselėjant vilties daigus. Tiesa, kone kasmet kylantis klausimas: „Ar Kelionė tęsis?“, suskambo ir galvojant apie ateinančius metus, atnešdamas pokyčių dvelksmą. Šis, dvidešimtasis numeris yra paskutinis leidžiamas VšĮ „Aštuntoji diena“, kuri taip ištikimai rūpinosi žurnalo leidyba nuo pat pradžių, o dabar palydi ir perduoda į VšĮ „Smėlio grūdeliai“ (įsteigė Šventosios Šeimos seserys) rankas. Skubu nuraminti: kūrybinė žurnalo grupė bei autoriai ketina neišsisklaidyti, tad leisimės į naują kelią, bet ta pačia kryptimi. Ar grūdeliams pavyks tęsti Kelionę? Tai priklausys nuo mūsų visų: jei turėsime troškimą keliauti toliau ir tarsi mažą grūdelį įnešime savąją dalį, tikrai pavyks. Tad jau dabar kviečiame: rašykite savo atsiliepimus, siūlykite idėjas, tekstus, prenumeruokite žurnalą sau ir bičiuliams, prisidėkite prie reklamos ir platinimo, paremkite leidybą savo malda ir auka. O mažąsias mūsų sėklas telaisto ir teaugina pats kruopščiausias Sodininkas! Tuomet tikrai galėsime džiaugtis vaisiais ir leistis į ne vieną kvapą gniaužiančią Kelionę…
Redaktorės pavaduotojas
Kun. Kęstutis Dvareckas Korektorė
Loreta Andrulienė Žurnalo maketas ir dizainas
Povilas Zaleskis
Viršelio nuotrauka
Johannes Plenio iš Unsplash Numerio tekstus rengė:
Laura Sintija Černiauskaitė, Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Kšištofas Kšivecas, Vaiva Monika Lanskoronskytė, Dalia Mackelienė, Jūratė Micevičiūtė, Lina Mikalauskienė, kun. Kazimieras Milaševičius, OSB, Dominyka Navickaitė, Andrius Navickas, Rimvydas Stankevičius, vysk. Darius Trijonis, kun. Bernardas Verbickas Nuotraukų ir piešinių autoriai:
Egidijus Knispelis, Evgenia Levin, Monika Penkutė, Dominyka Sadauskaitė, Rima Sadauskienė, Laura Vansevičienė ir kt. Rėmėjai
2021 m. SRTRF parama – 15 000 € Parėmė rubrikas: Asmenybė, Aštuntoji diena, Nutylima tema, Sielogyda, Šeima, Ugdymas
LKRŠ parama – 300 egz. leidybai Spausdino
UAB „BALTO print“
Tiražas 2300 egz. Formatas 210x280
14 4
Turinys Prisikėlimo kelionė 4
Būti ar nebūti tobulam? Religinio perfekcionizmo pagunda Vysk. Darius Trijonis
10
Iš vėžių išmušanti Pradžia: mums paliktas daugtaškis
Kun. Kazimieras Milaševičius, OSB
Asmenybė 14
100
Civitas 30
Labiausiai pamiršta mūsų laikų dorybė – protingumas Jūratė Micevičiūtė
Šventumo kvapsnis 38
Kreipti gyvenimą į Dievo šviesą – šventoji Hildegarda Bingenietė
Nutylima tema.
Rinktis Gyvenimą 43
Ar yra GYVENIMAS po aborto?
50
„Abortas reiškia ne skurdą, o meilės trūkumą“
„Šviesą skleisti gali kiekvienas“
Vilmos istorija
Psichologė apie moteris, esančias ties apsisprendimo riba
Emilija Sakadolskienė
Ugdymas
30
Sielogyda
26
Ar mokytis jau per vėlu?
54
Apie atleidimą
29
Vaikai – mūsų mokytojai
56
Susilaikymo dorybė
Margaret Talbot
Iš neformalaus ugdymo užrašų
Kun. Bernardas Verbickas, OP Mark Manson
38
73
108
26
Nuo Tridento iki Vatikano Tikėjimo vartai 60
Krikščionių vilties priežastis Jūratė Micevičiūtė
Tarnystė 64
Daugiau nei dubenėlis sriubos…
Šeima 70
Gleb Tkačenko
„Meno kūrinio esmė – ne materija, o išgyvenimas“ Scenografė Renata Valčik
84
Atrasti savo tylą
Pokalbis su Rima Sadauskiene
Vatikano II susirinkimas ir popiežius Paulius VI Andrius Navickas
Į gilumą 100
Gražiausioji Saliamono giesmė: šaknydintis į Dangų Valdas Mackela
Sveikas, Gyvenime 106
Kelias į Gyvenimą. Dvyliktas žingsnis
Kun. Kęstutis Dvareckas
Mano vaikas tyčiojasi…
Pokalbiai apie kultūrą 73
94
Aštuntoji diena 108
Gražūs gestai
Laura Sintija Černiauskaitė
Maranata 112
Adventas
Rimvydas Stankevičius
Prisikėlimo kelionė
Būti ar nebūti tobulam?
Religinio perfekcionizmo pagunda Vysk. Darius Trijonis Klausantis Evangelijos žodžių „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48), turbūt ne vienam kyla mintis: ar Jėzus ne per daug iš mūsų rei kalauja? Ar tai nėra kvietimas į lengvabūdišką perfekci onizmą, pervertinant savo jėgas, užmirštant, jog esame tik… žmonės? Ar šie žodžiai nenuskamba panašiai kaip Jėzaus klausimas Petrui po Prisikėlimo, kviečiantis atsi verti visiškam pasiaukojimui: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau už šituos?“ (Jn 21, 15). Dabar, kai Jėzus reikalauja save visiškai atsiduodančios meilės, apaštalas Petras nebėra toks tikras. Nors ką tik pusryčiavo drauge su Mokytoju ir patyrė ypatingą Jo palankumą, lieka užsispy ręs kaip uola ir, nepasiduodamas šiam Jėzaus „gundymui“,
4
atsako: Viešpatie, tu viską apie mane žinai, tu gi žinai, kad aš tave galiu mylėti ne daugiau negu paprasta draugiška meile, kuri negali viskuo rizikuoti. Ir tokia Petro meilė, pasirodo, tampa jo keliu į šventumą. Argi nenuostabu? Taigi, ar tikrai kvietimą į tobulumą Jėzus skiria mums? O gal angelams?.. Šiame straipsnyje, remdamasis charizmatiško lenkų jėzuito Dariuszo Piórkowskio, SJ knyga „(Ne)turite būti tobuli“ (lenk. „(Nie) musisz być doskonały“), noriu aptarti religinio perfekcionizmo problemą. Autorius, norėda mas mus „nuleisti“ ant žemės ir kviesdamas pamąstyti, nuo ko palengva, bet rimtai galime pradėti savo kelio nę šventumo link, knygos pradžioje sako: „Kaip gerai,
Kelionė
2021 m.
Nr. I V (20)
Vysk. Darius Trijonis / Būti ar nebūti tobulam? Religinio perfekcionizmo pagunda
Kristaus Jėzaus pagautas. Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 12–14). Bet būtent šiuose žodžiuose ir išryškėja toji tiesa, jog veržimasis prasideda tada, kai jau esi Jėzaus „pagautas“. Tada nebesvarbu nei „kaip“, nei „su kuo“, bet natūraliai, pamirštant, kas liko už nugaros, imama veržtis pirmyn. Vis dėlto pradžioje dažniausiai mažais žingsne liais artėjame prie Jėzaus, pamažu mus įtraukiančio į savo „nuotykį“. Todėl Jėzaus raginimas būti tokiam tobulam, koks yra mūsų dangiškasis Tėvas, nėra gundymas per fekcionizmui, bet pasekmė to, kas jau yra prasidėję mūsų tikėjimo augimo procese. Kiekvienas esame skirtingame kelyje, kiekvienas tu rime skirtingas galimybes ir duotybes, tačiau kiekvienas galime veržtis į priekį mums savitu būdu ir greičiu. Taip, kaip mums suteikta Dievo. Neturime nuolat žvalgytis į kaimyną: kodėl jis atsiliko ar veržiasi greičiau? Dievas nenori kopijų, Jis nori originalų. Viešpats trokšta pa skatinti mus savyje atskleisti tai, kam esame pašaukti. Kaip nuostabu, jog kiekviename iš mūsų gali pasireikšti begaliniai įvairus Dievo tobulumas, kuriam nėra ribų ar vieno mato. Per mažai sukurta kūrinių, kurie drauge galėtų atskleisti visą Dievo paveikslą. Vis dėlto kiekvieną Viešpats apdovanoja tuo, kas jam būtina, reikalinga, tuo, ko Jis tikisi iš mūsų. Verta stengtis padaryti savąją dalį, tačiau neverta nuolat su liniuote matuoti savo ar kitų pastangas. Svarbu leistis būti „Jėzaus pagautam“, tada lengvai pamiršiu, kas yra už manęs. Galbūt tai – nuolat kamuojančios silpnybės, nuodėmės, nesėkmės, ydos ar mus supančios aplinkybės, draugai, situacijos. O gal mūsų noras nuolat lygintis ir matuotis, kiek toli esame pažengę šventumo keliu… Mūsų tikslas – leistis būti Jėzaus pagautiems ir veržtis pirmyn. Apaštalas Petras ne šiaip sau net tris kartus buvo klaustas, ar myli Jėzų. Tie trys Jėzaus klausimai skirti iš naujo užkurti Petro šventumo siekimo variklį. Taip, kad Šventasis Raštas meilę ir krikščionybę vadina keliu tą apdulkėjusį, jau kiek pradedantį rūdyti variklį. Trys (1 Kor 12, 31; Apd 9, 2). Laimei, mūsų pasaulyje niekas maži žingsneliai, kuriuos žengus prasideda kelias savo neturi būti iškart tobulas. Ir niekada nebus. Viskas čia asmeninio šventumo ir kitų žmonių išganymo link. Leistis turi savo ritmą, laiką ir vietą, nors atrodo, kad mes ne būti Jėzaus pagautam. visada gerbiame šiuos dėsnius. Noras dirbtinai pagreitinti Keista, bet kartais pagaunami būname būtent tada, kai tam tikrus procesus mūsų pasaulyje darosi vis įprastesnis, krentame žemyn į duobę: į savo nuoskaudas, nusivylimus, tačiau toks požiūris neprisideda prie greitesnės pažangos priklausomybes. Jėzus tiesiog griebia mus už rankos ir vėl tikėjime. Kodėl Šventasis Raštas nesusigundo skubotu leidžia kilti aukštyn. Kartais būname pagaunami visai mu? Nes toji knyga nori mums pasakyti, kad Dievas tikrai netikėtai, mums einant ar net baimingai bėgant priešin moka laukti. Jis neskuba.“ ga kryptimi, panašiai kaip nutiko Emauso mokiniams. Ar ne per daug sau leidžia šis jėzuitas, kai apaštalas O kartais tas pagavimas yra it švelnus vėjo dvelksmas, Paulius tvirtina: „Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar prisiliečiantis prie visos mūsų būtybės, kaip tai patyrė tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti, nes jau esu didžiosios mistikų sielos.
Kelionė
2021 m.
Nr. I V (20)
5
Prisikėlimo kelionė Taigi, šis kelias kiekvie nam yra savitas ir nenuo bodus. Deja, jame niekas nebeskaičiuoja kilometrų ar išlieto prakaito, nors kartais ir labai norėtųsi sužinoti apie savo padėtį šventumo žemė lapyje. Arba būti tikriems, jog niekada negrįšime atgal, bet eisime tik į priekį. Jėzus mums to nepažada. Jis tik nuolat kviečia eiti pirmyn, kol galutinai susitiksime su Juo amžinybėje. Vienintelis teisingas GPS signalas, palaikantis mūsų kryptį, kyla iš Dievo. O Jis su randa būdų – per kitus žmo nes, gyvenimo įvykius – kaip padėti mums eiti tuo keliu. Tad leiskimės į kelionę…
Trys biblinės figūros, patyrusios perfekcionizmo pagundą
Leonaert Bramer „Petro išsigynimas“ (1642), Rijks muziejus, Olandija
Nors personažų, patyrusių perfekcionizmo pagundą, Šventajame Rašte galime rasti ir daugiau, šį kartą pa žvelgsime į tris: Petrą, Paulių ir Mortą. Kiekvienas iš jų tam tikru gyvenimo momentu norėjo kitų akivaizdoje pademonstruoti savo „tobulumą“ ir pasirodyti, koks yra geras. Vėliau, deja, jiems teko skausmingai išgyventi dėl savo trūkumų, kurių nenorėjo atskleisti kitiems. Ačiū Dievui, kad Jis nežiūri į mūsų ribotumus, Jam svarbi mūsų širdis ir noras leistis kelionėn.
Apaštalas Petras Vienas iš akivaizdžių perfekcionizmo pavyzdžių apaštalo Petro žemiško susitikimo su Jėzumi metu buvo nenoras, kad Mokytojas nuplautų jam kojas: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ (Jn 13, 8). Petras „žino“ geriau už Jėzų, jis negali net pagalvoti apie kojų plovimą. Perfekcioniz mo kelionė prasideda nuo minties, jog negali būti kitaip, negu aš mąstau. Mokinys, kuris trejus metus keliavo kar tu su Jėzumi, taip iki galo ir nesuprato, kas yra tikrasis Mokytojas. Jam vis norsi Jėzų „pataisyti“, „patobulinti“, paaiškinti, ką ir kaip Jis turi daryti (plg. Mt 16, 22). Petras įsivaizduoja save kaip sėdintį Jėzaus dešinėje ir atsakingą už „nieko nesuprantančius“ kitus apaštalus. Jis nori groti pirmuoju smuiku, juolab kad neseniai Jėzus paskyrė jį būti pavyzdžiu broliams (plg. Lk 22, 32).
6
Apaštalo Petro kategoriškumas sumišęs su saviapgaule ir nuotaikų kaita. Plaudamas kojas Jėzus provokuoja mo kinius, taip išryškindamas tai, kas jiems trukdo priimti dovaną. Šis trukdis – tai pasitenkinimas savimi, nenoras iš kito priimti to, ko pačiam stinga. Dar daugiau, tai – ne noras pripažinti, kad kitas gali kažkuo mane apdovanoti. Norima būti tik tuo, kuris kitą gausiai „apdovanoja“ savo patarimais, pabarimais, pastabomis. Tą lengvabūdiškumą Jėzus gydo, pasinaudodamas net ir nuodėme. Išdavikiškas Petro atsakymas išsiginant Jėzaus, pakeičia jo gyvenimą, leidžia pajusti jam savo ribas ir trapumą (plg. Jn 13, 38). Tik tada, graudžiai pravirkęs, Petras gali suprasti, jog ne jis, o Jėzus yra Mokytojas, kurio reikia klausyti. Evangelijoje pagal Luką Jėzus parodomas sėdintis prie stalo, tai žymi autoritetą. Jis kreipiasi į apaštalą Petrą „ankstesniuoju“ vardu: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius“ (Lk 22, 31). Toks kreipinys – tarsi raginimas prisiminti savo pašaukimo pradžią prie Galilėjos ežero, kada Simoną, nuvargusį ir suprakaitavusį po žūklės, Jėzus pakviečia įlipti į naują gyvenimo valtį. Užmiršęs esantis tik žvejys, dabar jis save mato sėdintį Mokytojo dešinėje. Juk Mokytojas eina į Jeruzalę ir jau arti toji šlovingoji diena, apie kurią Jis tiek daug kalbėjo. Petras nesuvokia, kas jo laukia, o Jėzus kalba apie vidinį apsivalymą, kuris prasidės netrukus.
Kelionė
2021 m.
Nr. I V (20)
Vysk. Darius Trijonis / Būti ar nebūti tobulam? Religinio perfekcionizmo pagunda
Apaštalas tiki savo teisumu ir tvirtumu manydamas, jog yra grynų gryniausi kviečiai be jokių pelų priemaišų. Vis dėlto pelai augant natūraliai prilimpa prie grūdų. Pelai yra toji apsauginė luobelė, kuri pradžioje gležną grūdą saugo nuo gamtos permainų, tačiau ateina laikas, kada reikia ją atskirti, kad gautume gerą derlių. Švelnaus būdo tai padaryti nėra. Toks sijojimas yra skausmingas, tačiau jis nuplėšia kaukę, po kuria pasislėpę mes nepastebime savo tikrojo veido. Petras visur nori imtis lyderystės, nes yra „geresnis“ už kitus, juk ne šiaip sau Viešpats jį pasirinko: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“ (Mt 26, 33). Čia tęsiasi jo žvalgymasis per petį į kitus, noras pamatyti save šventumo žemėlapyje: kas liko man už nugaros, kas tikrai ne priekyje?.. Kai Jėzus Petrą „nu sodina“, užsimindamas apie išdavystę, jam dar labiau užverda kraujas: šiose „šventumo“ lenktynėse apaštalas jau nori ne mirti kartu Jėzumi, bet mirti už Jį: „Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gy vybę už tave guldysiu!“ (Jn 13, 37). Petras yra mokinys, kuris nori aplenkti ne tik kitus savo bendražygius, bet ir savo Mokytoją. Ši situacija ironiška tuo, jog Petro žodžiai pasa komi su tokiu įkarščiu ir nuoširdumu, kad jis pats lengvai jais patiki. Petras nepažindamas savęs bando šokti, kaip sakoma, „aukščiau bambos“ ir ruošiasi pakeisti visą Dievo iš ganymo planą, neleisdamas Jėzui mirti už mūsų nuodėmes ir mus išganyti. Toks Petras atrodo patiklus ir mielas, vaikiškas jo užsi degimas gali net sugraudinti. O kaip dažnai mūsų kasdienybėje pasireiškia tas nuoširdus, bet kartu naivus troškimas ne tik padaryti daugiau negu Viešpats iš mūsų nori, bet ir tai, ko Jis visai neprašo, kad pasijustume pasau lio išganytojais. O Viešpats mūsų prašo tiek nedaug: būti atviros širdies ir netrukdyti Jam atlikti išganymo darbą mumyse. Praėjus vos keletui dienų po iškilmingų Petro pažadų ir išdavystės, prisikėlęs Jėzus provokuodamas mokinį triskart klausia, ar Jį myli, tarsi klausdamas, kiek jis sugebėjo subręsti tikėjime. Jiems stovint prie Galilėjos ežero, Jėzus vėl sugrąžina Petrą į pradžią, kreipdamasis pirmuoju vardu: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ (Jn 21, 15). Tai labai subtiliai pateiktas klau simas, primenantis jaunatvišką įkarštį ir norą lenktyniauti su kitais apaštalais. Šiose eilutė se galime pastebėti lengvą ironiją: „Ar vis dar
Kelionė
2021 m.
Nr. I V (20)
manai, kad esi geresnis už kitus?“ Tačiau šį kartą, išliejęs ašarų jūrą, Petras nebėra toks greitas ir toks radikalus dėl Jėzaus. Jis ieško kito mato. Prašo, kad pats Jėzus įvertintų jį savo žvilgsniu. Apaštalo Petro brandą labai simboliškai parodo bė gimas su mylimuoju Jėzaus mokiniu prie tuščio kapo angos. Petras atbėga antras, nebe pirmas (plg. Jn 21, 1): atsargumas ir branda sulėtino jo žingsnius. Užteko keleto skaudžių momentų ir Petras subrendo tikėjime greičiau nei per tuos trejus metus, kai vaikščiojo kartu su Jėzumi. Petro atsakymas Jėzui prie Galilėjos ežero „Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 15) dabar jau reiškia daugiau negu paprastą meilę. Šiuose žodžiuose telpa ir atsiprašymas, ir padėka už gautą pamoką. Šiuose žodžiuose telpa ir „myliu“, ir „ačiū“, ir „atsiprašau“. Nuoširdus nusižeminimas gydo ankstesniojo perfekcionizmo apraiškas ir kviečia Petrą po suklupimų ir nusivylimų iš naujo pradėti kelionę su Jėzumi.
Šv. Petras. Christian Forssell, L. Moriz (1787–1852), Rijks muziejus, Olandija
7
Maranata
Rimvydas Stankevičius
Adventas Naktis uždažo aklinai akis ir langus, Ir neįsidega viltis, tik šnypščia malkos. Tuščiu šventoriumi skardinis vėjas žvanga, Dygliuotą šerkšno rūbą tyliai medžiai velkas. Bažnyčioje tamsu, nors skaisčiai dega žvakės Ir nuo aidžių skliautų kaskadom giesmės liejas. Pamokslą kunigas šventoms statuloms sako, Kol jų nespėjo išsivesti Atpirkėjas. Bažnyčioj nejauku, nors melstis nesiliauja Tie, kur savim paspringę ir save pametę. Tiršta tamsa aplink. Po saule nieko naujo – Tie patys žmonės ir jų nuopuoliai tie patys – Ropoja klauptais prašymai dori ir kuklūs: Sveikatos, duonos kąsnio, abstraktaus išganymo… Tik nebelaukia niekas, netiki stebuklais – Juk kaip prašyti to, kas Dievui neįmanoma? Ir darosi baugu, kad neprašvis jau niekad – Šventieji šukėmis relikvijų pavirto. Jei nebėra naivumo, kas tuomet belieka Tikėjime neblėstančio, skaidraus ir tvirto? Bet štai – ateiti čia gal pirmąkart išdrįsęs, Vis kantriai šaukia Dievą ir vis prašo vaikas, Kad knygoj žmonės nepakartų Brisiaus Ir lanko šūvis į katytę nepataikytų.
112
Kelionė
2021 m.
Nr. I V (20)
Faustinos Elenos Andrulytės , SF nuotrauka
Prenumeruokite žurnalą „Kelionė“ Graži ir prasminga dovana Jūsų artimiesiems!
Lietuvoje: • „Lietuvos pašto“ skyriuose internetu www.prenumeruok.lt arba paskambinę Lietuvos pašto informacijos tel. 8~700 55 400 •
el. paštu zurnalaskelione@gmail.com
•
internetu 8diena.lt/parduotuve/
Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 15 €
Užsienyje: •
el. paštu zurnalaskelione@gmail.com
•
internetu zurnalas.8diena.lt
Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 23 € (siuntimo kaina įskaičiuota)
w w w.8diena.lt