1707–1708 m. LDK didikas, Bresto arklininkas Mykolas Suzinas fundavo naują koplyčią. Ši baroko stiliaus Suzinų koplyčia buvo statoma minėtose Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje buvusiose kapinėse. Kasant koplyčios pamatams skirtą duobę aptikti puikiai išsilaikę žmonių palaikai. Kaip vėliau prisiminė pranciškonų gvardijonas Antanas Gžybovskis (1699?–1749), „kaulai buvo nepaprastai balti, galvos sveikos, tai yra nesukiužusios, ir atrodė didelės“. Tuo metu dėl neįprasto išsilaikymo sambrūzdį tarp vilniečių sukėlę kaulai buvo tiesiog perlaidoti kitoje kapinių vietoje. Dar kartą jie atkasti tvarkant po 1737 m. Vilniaus gaisro nusiaubtą pranciškonų vienuolyno kompleksą. Amžininkų liudijimu, tąsyk per 20 metų nė kiek nepasikeitę palaikai buvo palaidoti jau pastatytos Suzinų koplyčios rūsyje. D. Barono teigimu, būtent po šio įvykio pranciškonai ilgainiui patikėjo, kad atrasti kaulai priklausė 36 kankiniams. Šnekamojoje kalboje koplyčią vis dažniau imta vadinti „Palaimintųjų kankinių“, o 1804 m. palaikai perkelti į naują ąžuolinę skrynią, ant kurios buvęs užrašas skelbė, kad čia ilsisi Petro Goštauto ir 36 kankinių relikvijos. Iš šių faktų matyti, kad Vilniaus universiteto istorikų aptikto užrašo ant karsto formuluotė nebuvo atsitiktinė, formavosi ilgą laiką ir turėjo istorinį pagrindą. Moksliniai argumentai išsklaidė abejones Po 1863 m. sukilimo caro valdžia ėmė uždaryti įvairias bažnyčias ir vienuolynus. Jose buvusios meninės ir religinės vertybės saugoti ir deponuoti
buvo perkeliamos į kitas šventoves. Toks likimas ištiko ir aktyviai prie sukilimo prisidėjusį Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyną. Jį uždarius, į Šv. Jonų bažnyčią buvo perkeltas pranciškonų šventovėje stovėjęs Šv. Viktoro altorius, kuriame saugotos šio ir kitų šventųjų kankinių relikvijos, itin brangintos vienuolių. Anot dailės istoriko Vlado Drėmos (1910– 1995), tai buvusi didžiausia vertybė pranciškonų bažnyčioje. Su šiuo altoriumi į Šv. Jonų bažnyčią atkeliavo ir menamų pranciškonų kankinių relikvijos. Pasak tyrimo metu rasto užrašo ant karsto, jos čia perkeltos 1864 m. rugsėjo mėnesį. Tuo metu šios relikvijos Vilniaus pranciškonams buvo įgijusios svarbią reikšmę ir, matyt, kankinių palaikų tikrumu neabejota. Tokias svarbias relikvijas mėginta išsaugoti kad ir tokiu būdu – perkeliant į kitos bažnyčios rūsį. Didžioji šio tyrimo intriga, kurstanti vaizduotę, yra ta, kad antropologių suskaičiuotų asmenų skaičius (37) yra lygus arba labai panašus (±1) į P. Goštauto ir 36 kankinių skaičių. Vis dėlto moksliniai argumentai nėra palankūs tam, kad būtų istoriškai patvirtinta ši kankinių legenda. Atlikus antropologinius tyrimus nustatyta, kad iš 37 karste suskaičiuotų asmenų tikrai vyrų buvo 11, moterų – 8, vaikų ir kūdikių – 11, likusių lyčiai nusakyti nepakako duomenų. Visuose pasakojimuose 36 pranciškonų kankiniai įvardijami kaip vienuoliai vyrai, taigi, nors ir kaip norėtųsi tikėti, akivaizdu, kad toks karsto turinys negali patvirtinti kelis šimtmečius puoselėtos legendos tikroviškumo. Tikrieji pranciškonų kankinių kūnai vis dar laukia savo atradimo valandos, kuriai virsti tikrove, anot pranciškonų gvardijono A. Gžybovskio, reikalingi ne tik istoriniai duomenys, bet ir Dievo malonė.
Istorinis-antropologinis tyrimas
lyno – Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje arba jos šventoriuje buvusiose senosiose kapinėse.
Tikrieji pranciškonų kankinių kūnai vis dar laukia savo atradimo valandos.
4 pav. Karsto, kuriame menamai buvo 36 pranciškonų kankinių palaikai, turinys 25