KOMJAUNIMO AKTYVISTO TRIBŪNA
Tradicijos pradžia
A
Puoselėti aktyvumą Akademinės grupės komjaunimo organizacija — pagrindinė pirminės komjauni mo organizacijos grandis. Jos uždaviniai — užtikrinti rū pestingą studentų požiūrį į mokymąsi auklėti juos politiškai-idėjiškai, įtraukti kiek vieną komjaunuolį į visuo meninę veiklą, kontroliuoti VLKJS įstatų vykdymą. Šiuos uždavinius turi spręsti aka deminės grupės komjaunimo darbo organizatorius. Komjaunimo aktyvistas.. . Sis vardas labai atsakingas. Aktyvistas — tai komjaunuo lis, rodantis pavyzdį, yra reiklus sau ir savo draugams. Dirbant komjaunimo darbą reikia gerai žinoti komjaunimo organizacijos už davinius, darbo 'specifiką. V. Leninas pabrėžė, kad „joks sąmoningumas, joks partinis autoritetas nepakeis to, kas yra svarbiausia, o bū tent: reikalo žinojimo..." Žinių tikriausiai trūksta ne vįenam mūsų komjaunimo aktyvistui. Trūko jų ir man, kai I kurse pradėjau dirbri grupės komjaunimo biuro sekretore. Žinių apie komjau nimo biuro veiklą. Žinių
apie komjaunimo darbą, ku rias mes gavome vidurinėje mokykloje, nebeužteko. Rei kėjo naujų, nes aukštojoje mokykloje kitokia komjauni mo organizacijos struktūra, ki tokia darbo specifika, formos ir .metodai. Daug naudingų ži nių davė aktyvo mokymai, ypač zoninės komjaunimo mokyklos vakarinis skyrius, kurį dabar baigiu. Gaila, kad ne visiems aktyvistams, lan kiusiems šią mokyklą, užteko ryžto ir laiko. Įgytos žinios tikrai praverstų komjaunimo darbe. Nuo pirmųjų žingsnių kaip grupės komjaunimo darbo organizatorius žiūri j savo pareigas, kaip reikalauja iš draugų, priklauso vise.s toles nis grupės komjaunimo orga nizacijos darbas. Dirbti su žmonėmis, jiems vadovauti nėra lengva. Aš irgi susidū riau su sunkumais. Buvo Ir klaidų. Mokiausi iš klaidų, stengiaus jų nekartoti :r dirbti darėsi vis lengviau. Kad grupės komjaunimo darbas būtų sėkmingas, labai svarbu teisingai paskirstyti įpareigojimus. Gruporgas tu ri gerai žinoti kiekvieno
komjaunuolio gyvenimo mokymosi sąlygas, jo intere sus. Įpareigojimas turi iš reikšti studento poreikį. Kom jaunuolis privalo pajausti rei kalo, už kurį jis atsako, svar bą. Taip pat svarbu kontro liuoti įpareigojimų vykdymą. Jeigu komjaunuolio darbo rezultatais niekas nesidomi, jis tampa pasyvus. Vėliau šį studentą labai sunku įtraukli į visuomeninę veiklą. Dair geriau — naudoti ko lektyvinius įpareigojimus. Jie vienija , studentus, formuoja kolektyvą, iškelia organizato rius, didina atsakomybę prieš grupės draugus. Akty vinant studentus didelis vaid muo tenka socialistiniam lenktyniavimui. Tik venkime formalizmo. Labai svarbu nu matyti konkrečius tikslus, so cialistinio lenktyniavimo re zultatai turi būti palyginami. Nugalėtojus reikia moraliai skatinti, kad ir kiti aktyviai įsijungtų į socialistinį lenk tyniavimą. Gruporgas visur ir visada turi būti pavyzdžiu grupes draugams. Jis negali reikalau ti iš komjaunuolių to, ko pats nedaro. Reikia dirbti in-
dividualiai kiekvienu komjaunuoliu. Kartais draugiškas pokalbis .padeda daugiau, negu svarstymas komjaunimo susirinkime ar nut>baudos taikymas. Tačiau to atsisakyti irgi nereikia. Gru pėse būtina bausti komjau nuolius už blogą akademinę drausmę, įpareigojimų, ne vykdymą. Tai efektyvi prie monė. Pernai mūsų grupėje pradėjus svarstyti studentus, praleidusius be pateisinamos priežasties 8 vai., paskaitų lankymas žymiai pagerėjo. Grupėje reikia sukurti dar bingą atmosferą, puoselėti aktyvumą. Reikia į aktyvią visuomeninę veiklą įtraukti kuo daugiau studentų. Tuo met bus lengviau ir gruporgui dirbti. Komjaunimo akty vistu turi būti ne tik gruporgas, bet kiekvienas mūsų aukštąją mokyklą baigęs žmo gus privalo būti geru orga nizatoriumi, mokėti dirbti su kolektyvu. A. JAROCKYTĖ PF III k. MTA spec. II gr. komjaunimo biuro sekretorė
SĖKMĖ KIEKVIENO LAUKIA Tyla Gamtos fakulteto tre čiajame aukšte. Užeinu į tre čiąją geografijos auditoriją. Kelios merginos laukia egzai mino pradžios. — Nuotaika? Kaip visada. Egzaminas prasideda. Vyks ta Gamtos fakulteto geografi jas specialybės II kurso stu dentų TSKP istorijos žinių patikrinimas. Docentas P. Setkauskis išdėlioja bilietus... i Pirmasis penketas. Vyriš kas J. Vidicko santūrumas neleidžia šokinėti ar pulti kam nors ant kaklo. Viską Į pasako prabėgom ištiesti pen ki rankos piršlėj. Dabar tylutėliai nueikime į auditorijos galą ir pažiūrėki me, kaip sekasi kitiems. Apie aštuntąjį partijos su važiavimą kalba D. Plitnikaipė. Tikslūs faktai, datos, išse.mios išvados. Dėstytojas ne puri jokių pastabų ir į mergi nos studijų knygelę įrašomas katras šios sesijos penketas. Toliau docentas rašo „Gepi", „Patenkinamai". Kokios "Prieže^tys? Studentui kiam gali būti neaišku, hį taip nuskriaudė. Juk, at bodo, šnekėjo nemažai. IštikRjų kalbėjo visi, bet kaip puvienodint „vandens pilstysu išsamiu atsakymu. Pėstytojas vertindamas nuroĮio studentui jo atsakymo trukumus, padrąsina geru žoPžiu. į Vienas po kito keičiasi Studentai auditorijoje. Koriporiuje neaiškus šurmulys: iKaip", „Ar labai sunku?’1,
Sesiją sėkmingai išlaikė ir žurnalistai. K. JŪRELES nuo traukose: viršuje — doc. S Makauskas trečiakursei P Smitaitei tuojau i studijų knygelę iš rusų žurnalisti kos istorijos egzamino (rašys eilinį penketą; kairėje — pa gal fiziką kūnai nuo šalčio traukiasi. O pažymiai?
„Ko klausia". Stebėjau, kaip keičiasi studentu nuotaikos už durų, auditorijoje ir atsa kinėjant. Koridoriuje — ne ramus sujudimas, gal kiek tariama, „įsikalbėta" baimė. Na, o išeinančiųjų nuotaika tolygi pažymiui. Egzaminas — tai tavo žinių patikrinimas. Kažkas noriai pasakos kitiems apie savo sėkmę, kažkam bus nemaloau prisiminti savo nemok-, šiškumą. Tačiau svarbiausia nenusiminti. Nepasisekė šį kartą, pasiseks kitą sykį... Sėkmė kiekvieno kažkur laukia!.. T. STANIULYTĖ
Prabėgo beveik du mėne siai nuo šio įspūdingo rengi nio. Dabar jau galima pla čiau apžvelgti ir įvertinti at likėjų pasitodymus. Padaryti kai kurias išvadas. Taigi — studentiškos dai nos festivalis. Perfrazuojant vedančiųjų žodžius, kuriais jie pradėjo renginį, tai ne buvo konkursas. Kam atiteks Universiteto kultūros klubo įsteigti prizai, priklausė nuo klausytojų. Jiems buvo išda lintos anketos, kuriose klau siama, koks atlikėjas paliko geriausią įspūdį, Kuris iš festive.’io dalyvių simpatiš kiausias ir kuri daina labiau siai patiko. Beje, galima pa priekaištauti anketų auto riams, kad skirtumas tarp pirmų, dviejų klausimų per nelyg jau neaiškus. Festivaly je dalyvavo VU dainininkai, svečiai iš Kauno, Šiaulių, Vilniaus Valstybinės Konseivatorijos ir net iš Jaunimo teatro. Ir štai scenoje baigėsi paskutiniai pasiruošimai, Salėje, kurioje nėra nė vienos laisvos vietos, gęsta šviesa. Dainuojamosios poezijos ansamblis (Vad. A. Kukaitis ir R. Paulauskas), kurio pava dinimą „Ortus" sužinojome tik antros dienos koncerte, skoningai ir išmoningai pa ruošta kompozicija pradėjo festivalį. Jei prieš tai prane šėjai nebūtų perskaitę sma gių atlikėjų biografijų; pama nytum jog čia profesionalus ansamblis. Gera: nuteikia jų dainų atlikimo maniera bei keisti muzikos instrumentai: barškučiai, skambučiai, tarškučiai... Dainos „Išlošti gyvenimą' (E. Mezginaitės ž.), „Miškai" — A. Mikutos ž.) — tikrai verti dėmesio kūriniai, ku riems būdingas geras kompo zicinis sprendimas, įdomi instrumentuotė. Tik galima suabejoti, a-r tikslinga dainą „Viltis" (O. Baliukonytės ž.) pavadinti dramatine balade. Nors melodija kompoziciškai nuoseklesnė, teksto dramatiz mo, matyt, per maža, norint pavadinti kūrinėlį balade. Klausantis V. Navikausko (KPI), V. Rupšio, S. Vinausko (Kauno II vid. m-la) dai navimo, suabejoji ar „mėgė jiška melodija" nesumenkina teksto, ar autorius pagal sa vo charakterį ir balso temorą pasirenka tekstus ir melo dijas. Apskritai, ar tai nėra muzikos profanacija. Tiesa, kiekvieną dainininką paklau sius atskirai, surastum nema ža teigiami! bruožų, savitu mo žymių. Kai kurios jų dai nos festivalio klausytojų buvo sutiktos palankiai, bet vis viena pasigestum muzikinės kultūros, šiokio tokio muzi kinio pasiruošimo. Būtų gali ma išsikirti Romą Gižį (baigė VU) bei D. Stonkutės ir V. Grigonytės (VU) duetą. Pirmos dienos koncertą „vainikavo" dainų atlikėjas V. Stakėnas ir Valstybinės Konservatorijos džiazo kvar tetas, prisistatęs kaip „profe sionalus" kolektyvas, bet, kaip rytojaus dieną išdavė vedantieji, festivalyje drauge koncertavo pirmą kartą. (Kvarteto vaikinai (G. Abarius, J. Kavaliauskas, A. Pui dokas, V. Mikeliūnas) pui kiai įrodė, kad mūsų studen tai pasiruošę klausyti ir rim tesnę, sudėtingesnę muziką, antros dienos koncerte iško voję geriausio kolektyvo var dą. Beje, tai kolektyvas, dau
TRUMPA! interklubas bu vo surengęs susitikimą su „Tiesos" laikraščio tarptau tiniu apžvalgininku V. Ka valiausku. Su jaunimo dele gacija korespondentas nese niai viešėjo JAV: susipažino
tgiausia aplodismentų susilau kęs abiejų koncertų metu. Kalbant apie antros dienos programą, būtų galima prie kaištauti, kodėl tie patys at likėjai atliko tas pačias dai nas, kad repertuaras kiek monotoniškas. Tačiau progra ma sudaryta daug įdomiau. Labai prasmingas, svarbus vi so festivalio akcentas buvo keli konservatorijos studentų pasirodymti: D. Velminskaitė atliko ketvirtakursio savo kolegos V. Bartulio kūrinį for tepijonui, o E. Jelesina ir A. Maicys — F. Latėno sonatą violončelei ir fortepijonui. Festivalio dalyviai turbūt vi sam laikui įsiminė šio jauno kompozitoriaus, Konservato rijos studento pavardę. Ir minėtoji sonata, ir Jaunimo dramos teatro aktoriaus K. Smorygino atliktas dainų cik las pagal S. Gedos eiles rodo didelę jauno kompozitoriaus jėgą. Ir keletas bendresnio pobū džio pastabų. Ir klausytojai, , ir atlikėjai būtų labiau paten kinti, jei iš anksto būtų bu vusi paruošta aparatūra. Tas cypaujantis „akomponiamentas" nepritapo prie bendros muzikos, o kartais ją net nu traukdavo atlikėjas. Nemalonu, kai atlikėjas dainuoja (net refrenu karto damas) tokias frazes, kaip „neužtrenkite duris", kai dai nininko kalboje sušvyti „šmotelis". Panašių „įmantravitnų" būta ir daugiau. O juk tai ne šiaip sau koncer tas — festivalis! Buvo ir to kių atvejų, kai nepasakomas teksto autorius ir pasisavina mi žodžiai. Verti komplimento klausy tojai, kurie laureatus išrinko tikrai išmanančius, vertus. Kultūros klubo prizais pagal rašinio pradžioje išvardintus klausimus apdovanoti džiazo kvartetas, V. Stakėnas, A. Kukaitis, F. Latėnas ir K. Smoryginas. Po koncerto pasidalinti įs pūdžiais paprašėme K. Smo ryginą: — Pakviestas dalyvauti festivalyje, tikrai nesitikėjęs jau tokio puikaus renginio. Jis gali ir turi išaugti į gra žią VU tradiciją. Kiekvieno dalyvio atlikimą būtų gali ma pavadinti monoteatru, o tam reikia didelio talento. Žinoma, ne daugelis iš daini ninkų galėjo pasigirti geru vokalu ar grojimu (kai kurie, net sudėtingiausias eiles atli ko keliais akordais), bet visi turėjo didžiulį norą dainuoti ir jo užmiršti negalima. Tik aš kategoriškai nesutinku, kad yira „dainuojamoji poe zija", yra tik geros ir blogos dainos, kiekvienas privalo dainuoti tik tuos tekstus, ku rie jam artimi. Norėčiau atli kėjams palinkėti pasitikėjimo žiūrovais bei didesnio atsako mybės jausmo: maksimumo nuoširdumo. Kiekvienas pri valo atrasti savo atlikimo manierą, nes kopijavimas da niškam savitumo neatnešė. Manau, kad festivalį reikėtų organizuoti keliais etapais. Būtų, žinoma, gerai kad pa našūs festivaliai taptų šaunia tradicija. Bent kažkuria dali mi „mėgėjiškumui", žemam meniniam lygiui būtų „apge nėti ragai". Bet kad taip bū tų reikia daug entuziazmo. Studentams jo neturėtų trukti. V. KUKULAS, V. TOMKUS
sų šiuo kraštu ir jo žmo nėmis, pabuvojo daugelyje miestų. Susirinkusiems jis pasakojo apie dabartinę polltinj ir socialinį Amerikos gy venimą, jdomial nagrinėjo ra sizmo, nedarbo ir kitas aktua lias problemas. Susitikimo metu studentai sužinojo daug naujo apie šį tolimą kraštą.
D. JUSEVlClOTE