11
Universitas Vilnensis & Gamtovėja
2002 m. gruodis
2002 m. gruodis
G
Visiems (jamtosmokslų/a/ądteto
w
SĮ
Lina URBIKAITĖ, geografija, I kursas
Gn/ąu sveikatos bei visų norų išsipildymo.
‘Tąydnė vienam išmusų netrūksta meilės,
vilties beišilumos visur irkasdien. tjš\dddekanasprof. J. k Gjaujabis
Sėdėjo geografai V. Dvarecko paskaitoje, ir dvi jaunos gražios studentės pakvietė visus į netradi cinio pobūdžio išvyką prie Pūčkorių atodangos ant mažytės upės Vilnelės kranto. Visas įdomumas tas, kad dar nebuvau girdėjusi, jog kokiam nors profesoriui skirta
ganizavo IV kurso hidrometeorologai. Atvyko ne visi, bet pakankamai, kad būtų galima skelbti krikšto cere monijos pradžią. Ir prasidėjo...
Fuksai pasirodė esą ne tokie jau ir žiopli, nes vadovaudamiesi žen klais rado savo šventės vietą (gal ir išeis kas nors iš jų..Muitinė je iš fuksų buvo konfiskuoti visi įtarimą kėlę daiktai, idant jie ne galėtų pakenkti nei sau, nei arti mui savo (konfiskuoti daiktai bu vo panaudoti pagal jų tikrąją pa skirtį - aut. past.). Tada nekrikš tai buvo surišti virve ir pažymėti skiriamaisiais ženklais bei kito mis nuo visų negandų saugančio mis priemonėmis. Tampomi ne gailestingų jėgų jie sugebėjo šešis kartus išmatuoti lietaus erozijos nuniokoto šlaito aukštį. Ir kas galėjo pagalvoti, kad pen ki fuksai išdrįs pavėluoti?! Už to kį įžūlumą bei neklusnumą šie pa klydėliai buvo surišti už kojų ir su kitais pasiųsti krikštytis. Tam, kad iš jaunų fuksų galve lių būtų išplautos bet kokios pai kos bei eretiškos mintys, buvo su rengtas apsivalymas pačiu tyriau siu upelio vandeniu. Atrišti ir
•
išvyka (o ši buvo skirta Lietuvos geografijos tradicijų puoselėtojui Česlovui Kudabai) būtų minima su kefyru (pienu) ir bandelėmis... Tik vėliau, „grauždama moks lus“, sužinojau šios tradicijos šak nis. Juk pats profesorius mėgo ke fyrą! Ėjau, bet nesitikėjau, kad susi
rinks tiek daug entuziastų. Bet klys ti žmoniška... Prie Gamtos moks lų fakulteto durų susirinko daugiau
nei pusė geografų ir hidrologų-meteorologų kursų atstovų. Ir vyresnieji mus vežė ratais į Pūčkorius... Kai kiekvienas priri šo po kaspinėlį su savo slaptomis svajonėmis ir prasivėrė kefyro pa keliai, o iš kuprinių pasklido švie žių bandelių kvapas, dar kartą su pratau, kad baisiai klydau galvo dama, kad ši tradicija keista... P. S. Į kelionę pakvietė Jaunų
jų geografų klubas.
Į naują JGK valdybą išrinkti: Prezidentė - Vita Valiūnaitė Viceprezidentė - Irma Janauskaitė Kiti valdybos nariai: Lina Blinstrubaitė, Gintarė Žironaitė, Vytautas Trakimas, Virgis Nenartavičius Klubo susirinkimai vyksta ketvirta dieniais 18 vai. Kviečiame visus, mėgs tančius geografiją ir turinčius gerų idėjų! P. S. Linksmų švenčių!
Daug kas juos gąsdino, bet jie išdrįso. Todėl 2002 me tų rugsėjo 28 dieną įvyko hidrologijos ir meteorologijos bei geografijos specialybių fuksų krikštynos, kurias or
upelin nuvesti fuksai, pajutę lais vę, metėsi prieš srovę ir bandė sprukti. Tačiau jie nė nenumanė, kas jų laukia... O ten jų laukėme mes, gerb. krikštatėviai, taip pat kiti gerb. bendruomenės nariai ir svečiai. Fuksams nieko kito ne beliko, tik pulti ant kelių ir at gailauti. Pradėjus skaityti priesai ką, kai kurių fuksų galvelėse užsilikusios paikos mintys vertė juos blaškytis ir priešintis - jie be jo kio gailesčio taškė vandeniu mū sų gerb. bendruomenę. Tačiau il gainiui jie suprato krikšto esmę ir nurimo. O po to prasidėjo žaidimai: vir vės rišimo (oi, kaip maloniai pir makursiai vilkosi šlapius rūbus, gražu buvo žiūrėt...), šokinėjimo maišuose, virvės traukimo, futbo lo bei alaus gėrimo. Tarp pirma kursių nugalėjo hidrometeorolo gai. Geriausiai pasirodę varžybų dalyviai buvo apdovanoti. Visi liko laimingi ir patenkinti (išskyrus keletą ištroškusių sve čių) - ligi paryčių skambėjo dai nos ir garsus knarkimas... Rytas išaušo netikėtai...
T*! “
Jaunųjų geografų klubo informacija
Tos baisios baisios baisios krikštynos!
Irma JANAUSKAITĖ
•
Mus veze į Puckonus...
akademinėsbendruanunėsnariams išvisosširdies naujais2003-iaisiais metais
•
Tai buvo gera medžioklė!.. Ir koks gi velnias nešė mus į tas galeras, pagalvojam... Bet kai dar geriau pagalvojam, tai nusprendžiam, kad ten greičiau an gelo sargo būta - ir sugalvok tu man - „tranzais" į Prancūziją... Irma JANAUSKAITĖ Taigi išvažiavome mes, trys mer giotės, į tarptautinį EGEA (Europos geografinių organizacijų asociacijos) kongresą, kuris vyko Dižone rugsė jo 6-14 dienomis. Kadangi Jaunųjų geografų klubas, kuriam mes atstovaujam, yra ne pelno siekianti orga nizacija, tai ir teko, liaudiškai tariant, važiuoti pusiau „tranzais“. Nuoširdžių lietuvių ir latvio vairuo tojų dėka (ačiū Tomui, Egidijui ir Gundarsui) kelionė iki Berlyno pra ėjo sklandžiai, ir mes saugiai pasiekė me savo draugo Martino namus Ber lyne. (Tiesa, už autobuso bilietėlį Ber lyne sumokėjome po 7,5 Lt...) Reik tų pridurti, kad Lenkijoje matėme vien tik „skiepus“ ir „kibirus“, be to, šioje šalyje, anot vairuotojų, yra tik du kaimai - Varšuva ir Poznanė... (sklep lenkų k. - parduotuvė, o kibi ras - tai tokia lenkiška mašina aut. past.) Kitą rytą jau kartu su vo kiečių delegacija lėtaisiais traukiniais (200 km/h!) išvykome Prancūzijos link. Vakare pasiekėme Ofenburgą, kuria me stebėjome futbolo rungtynes Lietuva-Vokietija. Jūs galite tik įsivaizduo
ti, kaip vokiečiai mums dėkojo už tą nelaimingą sau įsimuštą įvartį!.. Po rungtynių perėję per tiltą atsi dūrėme Strasbūre, t. y. Prancūzijoje. Kadangi pirmą valandą nakties kaž kaip neišdrįsome tranzuoti, o trauki nys, kurio vokiečiai laukė, važiuoja tik rytą, tai naktį praleidome Strasbūro stoties laukiamajame. Tolimesnės ke lionės reziumė: trumpas, bet geras „užblūdijimas“ Strasbūre, pagaliau greit kelis; 5 minutės laukimo ir... Strasbū ro teisėjas mus jau vežė per nuostabų kraštovaizdį į Miuliūzą (Mulhausėy, 3 minutės laukimo ir pora emigravusių jugoslavų pavežėjo mus kokius 20 km iki Belforto - atsisveikinimas truko il giau nei kelionė...; Prancūzijos žan darmerijos vizitas, po kurio mes iš greit kelio atsidūrėme nacionaliniame kely je, tačiau visiškai nesigailime, nes mies to, kuriuo ėjome, pavadinimas sutapo su jo turiniu (Belfort - gražus fortas aut. past.); 2 minutės laukimo ir pran cūzų studentas mus jau vežė į Bezansoną (Besancon); bevažiuojant, kur tik bepažvelgtum, ganėsi baltų karvių ban dos; traukinys į Dižoną (42 Lt už 70 km). O čia ir prasidėjo patys įdomu mai... Gyvenome studentų bendra butyje, kur kiekvienas turėjo po at skirą kambarį. Kam baryje buvo lova, spin ta, knygų lentyna, kriauklė su spintele ir bidė (atskirtos nuo kambario užuolaida), komoda, rašomasis stalas. Dušai siauri, vienas nuo kito atskir ti fanerine siena. Van duo bėga toks, koks bėga (reguliuoti nega lima) ir kas 20 s išsi jungia... Tualetuose sėdėti galima. Pusryčiai visąlaik būdavo tokie patys.
Pietus ir vakarienę rinkdavomės iš to paties patiekalų asortimento, tik per vakarienę jis būdavo dar perpus sumažėjęs... Burgundijos regionui skirta die na praėjo taip pat įsimintinai. 7 va landą jau trečią kartą pavalgę tuos pačius pusryčius sėdome į autobu sus ir iškeliavome pasižvalgyti po Aukso Kranto (Cot d‘Or) regioną. Atvykus į vieną miestelį (nebepamenu pavadinimo), mums buvo de monstruojamas filmas greičiausiai apie, kaip mes visi po to nusprendė me, kanalus. Beje, buvome perspėti, jog gali me būti nubausti už taisyklių nepai symą. Taigi, kai atvažiavome į vieto vę, kurioje buvo toks visai nieko par kas ir vynuogynas, pradėjo lyti. Bet pagal planą buvo numatyta pietauti parke (autobuse valgyti pagal taisyk les negalima), todėl mes ten ir valgė me. Gerai, kad jau buvome pripratę prie šių prancūziškų išdaigų, todėl paklusniai nutipenome, kur buvo liepta, nes bijojome būti nubausti. Dėl pietums pateiktų patiekalų ypa tybių ir gausos (sumuštinis su vištie na, obuolys, mineralinio buteliukas ir traškučiai), profesoriams pasako jant apie šio krašto įmantrybes, vie nas po kito visi dalyviai truputį pra retino vynuogyną... Šioje išvykoje buvo trys geri daly kai: įdomios ir gražios vietos, kurias aplankėme, vynų degustacija ir tarp tautinė kompanija autobuse. Beje, reikėtų dar pridurti, kad po mūsų šalies pristatymo internacio naliniame vakare lietuvių liaudies daina „Užėjau karčiamėlėn“ tapo tarptautine. Visas likusias dienas konferencijos dalyviai plojo ir kuka vo priedainį, be to, kaip galima su prasti iš laiškų, dar ir dabar tebekukuoja (bent jau mintyse). Kelionė namo buvo ne mažiau įspūdinga. Po pusę paros trukusios kelionės traukiniais pasiekėme Ber lyną. Kadangi kitą „rytą“ atsikėlėme tik pusė pirmos, todėl mūsų draugo Martino pasiūlymu teko laimė pra leisti vieną dieną Berlyne. Kitą rytą išvykome į Lietuvą. Nuotr. iš asm. albumo