t
Universitas Vi I n e n si s
Valdas GEDGAUDAS
VICTORIA Tą naktį nuožmiai staugė raudonieji šunys ir angelas mirties virš miesto tyliai sklendė tą naktį prie krauju aptiškusios nakties viršūnės stovėjome vienplaukiai mirti pasirengę, ir jautėmės kalti nes likome gyvi kai šūviai kažką pasiglemžė iš mūsų tarpo, tą naktį nuožmiai staugė raudonieji šunys ir gedulingai gaudė mėnesienos varpas
įspėdamas jog jau nebegalėsime gyventi taip kaip iki šiol gyvenome nes vergo baimę, po tankų vikšrais mes palaidojome amžinai tą naktį kai tauta pajuto laisvės kainą
Žmonės nesitraukė...
JIE ŠTURMAVO GYVAS BARIKADAS Tą vakarą, dairydamiesi su draugu po naktinį Vilnių, ketinome aplankyti Nepriklausomybės aikštę, televizijos bokštą, TVR komitetą. Tuoj po vidurnakčio nuo Aukščiausios Tarybos rūmų patraukėme bokšto link. Ties sankryža kelią pastojo iš Šiaurės miestelio pusės riedėjusi tankų kolona. Nusekėme paskui, tikėdamiesi, kad ši mirties virtinė nusuks nuo gatvės, vedančios į Karoliniškes. Apsirikome. Vienas tankas stabtelėjo ir pasiliko maždaug per kelis šimtus metrų nuo bok što, kiti važiavo tol, kol atsirėmė į žmones. Sustojo. Atkaklūs gynėjai nesiskirstė, nors tankai įkyriai sukaliojo savo straublius, bliovė, riaumo jo, kosėjo ir leido maskuojančius dūmų debesis. Nepadėjo. Pakilo pirmojo tanko patranka. Viduj tupėjęs kareivis taikiklyje pamatė švie čiantį bokštą. Šūvis. Banga atsitrenkė į gyvenamųjų manų langus. Pabiro stiklai, sukniubo pirmieji, arti tanko stovėjusieji. Kitas šūvis, dar kitas. Drebėjo žemė, ausyse spengė. Kol kas jie šaudė tuščiais šoviniais. Bokštą apjuosę žmonės atsipeikėjo: "Lietuva! Lietuva!" Jie nesiskirstė, jie dar labiau glaudėsi vienas prie kito. Geležinės mašinos sukruto ir pajudėjo. Nuo bokšto. Užlindę už belangių namų ir palydėti šūkiais “Fašistai, namo!”, jie darė manevrą. Tuo metu Lietuvos radijas kvietė beginklius žmones ginti bokštą ir televizijos komiteto pastatą. Toliau viskas vyko žaibiškai. Iš miškelio, rėždami nakties tamsą akinančiais prožektoriais, išniro šarvuočiai, aplipę desantininkais. Jie šturmavo gyvas barikadas. Sutarškėjo “kalašnikovai”. Netuščiais šoviniais. Kilo panika. Minia staugė. Vieni krito nuo kulkų, kiti - po vikšrais. Stvėrę aukas, žmonės pasitraukė. Bokštas užgęso. Aidas kartojo nuo sovieti nio tanko paleistą Jarmalavičiaus balsą: “Broliai ir sesės lietuviai...”
Sausio 12 dienos vakarą sveikinau kaimyną jo gimtadienio proga. Buvome gal už 200-300 metrų nuo 7VR pastato. Jau po vidurnakčio patraukė dėmesį pro pat langus, palei Vingio parką Že
buvo, tad niekas nesitikėjo, kad gali prasidėti skerdynės. Žmonės nesitraukė. Matėme tik senąjį TVR pastatą - naujojo prieigos buvo užstotos karinės technikos, de santininkų. Žydrais blyksniais tra
mųjų Panerių kryptimi pravažiavu si tankų kolona. Prieblandoje nesimatė, kiek jų - tačiau ne maž iau ,negu 3-4. Nutarėme išeiti lau kan pasidairyti prie TVR pastatų, pabudėti. Kai išėjome, tie patys tankai grjžo prie televizijos pasta to. Konarskio gatvėje prieš TVR šmižinėjo atstatę automatus de santininkai, riaumojo šarvuočių varikliai, iš vieno jų plyšavo Jermalavičiaus blevyzgos. Žmonės
gedijos pradžią nušvietė suvažiavusių greitosios pagalbos ir reanimacijos automobilių švie sos. Vienas greitosios pagalbos automobilis vos spėjo išsprūsti iš po pirmojo prie kryžkelės privaž iavusio tanko. įvykiai klostėsi žai biškai. Kažkokio automobilio žibintai apšvietė gatve nuo desan tininkų bėgantį žmogų su video kamera. Pasigirdo baisus trenksmas - iššovė, iškėlęs vam zdį, pirmutinis tankas. Kaimynas į apkurtusią ausį suriko: “Duoda tiesiu taikymu virš namų!". Pabi rusių dešimčių langų stiklų duži mas tesigirdėjo tik kaip popieriaus čežėjimas. Žmonės
buvo susijaudinę, gyvenamųjų namų pusėje ir prie kryžkelės lai kėsi grupelėmis, šalia tų, kurie tu rėjo radijo Imtuvus. Prasidėjo šaudymas. Žmonės sukruto. Kaž
kas sušuko, kad desantininkai šaudo tuščiais šoviniais. Nuo TV bokšto atvykusių šalia mūsų ne
atšlijo nuo namų sienų ir laiptinių, bijodėm; Tusiž^isti stiklais, kai ku
rie gal buvo sužeisti. Desantinin kai jau šaudė koviniais šoviniais. Pasigirdo riksmai, aimanos, pa garsėjo skanduote “Lietuva, Lie tuva!". Vėliau ją nulaužė kulkų papliūpos. Kol aš girdėjau radiją per ausines, viską retransliavau aplinkiniams. Susirinko apie mus būrelis. Stovėjom prie kryžkelės, šalia tankų. Virš galvų ėmė švilpti trasuojančios kulkos. Apie 2 vai.18 min. išgirdau paskutinį TV diktorės "Sudieu!". Buvom priver sti atsitraukti. Žmonės traukėsi
pamažu, bemaž atatupsti, apstul bę nuo to, ką pamatė, dar nesuvo kiantys, ką pajuto. Niekas nebėgo. Sutrinksėjo dar keli galingi šūviai. Traukėmės link namų, kur pro lan gus žvelgė Išsigandę, šūvių paža dinti žmonės. Grįžę įjungėme televizorius, bet ekrane mirgėjo pilka, negyva šviesa. TVR pastatai jau buvo okupuoti...
Džiugas Paršonis
4
Rimvydas Paleckis
TVIRTOVE KAUNO MERIJĄ SAUGO 10 SUNKVEŽIMIŲ IR VYTAU TAS DIDYSIS, PARIMĘS ANT KALAVIJO____________
Naktį Kauno miestas tampa tvirtove. 'lai metas, kada visos žiurkės išeina į medžioklę. Dieną jos bijo žmonių ir televizijos ka merų - šie padarai nemėgsta liu dininkų. Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, iš specialaus desanti ninkų būrio tikimasi visko. Juk net SSSR prezidento press tarny bos viršininkas V. Ignatenko apie juos yra taip pasakęs: "Žmonės karine uniforma - tai visada jėgos simbolis, valdžios ir spaudimo simbolis. Aišku, būtų gerai, jei šaukimą į tarybinę armiją, kaip ir anksčiau, lydėtų muzika, šokiai, gėlės. Kai to nėra, specialias už duotis pradeda vykdyti atšiaurūs
vyrai." (Argumenty i fakty, 1991 sausis, Nr. 2) Gaudymas į armiją - tai dar viena akcija, kuria prisi dengus bandoma įvykdyti karinį perversmą Lietuvoje, pasmaugti Nepriklausomybę. Šiai brutaliai, kraujo ir aukų ištroškusiai jėgai, tegalime priešpastatyti totalinį pasipriešinimą. Jau įpratome, kad naktį Kauno merija, RTV miesto redakcija, radijo ir televizijos sių stuvai Vaižganto gatvėje, Sitkū nuose, Jūragiuose saugomi čia budinčių žmonių, kai kur dega la užai, privažiuoja sunkvežimiai, sunkiasvoriai “žilai”, "mažai", ge lžbetonio luitų pakrauti trakto riai. Masyvus mašinų žiedas juosia meriją, įėjimai į kurią už blokuoti didžiuliais smėlio ma išais. Kabinetuose tokios
•
Nukelta į 4 psl.
Galbūt tai daugiau nepasikartos ... Gal jau nuo pirmos valandos su minutėm skaičia vau prie redakcijos važinėjančius tankus ir šarvuočius - iš pradžių Vingio parko pusėje, po to vos ne TVR komiteto kieme. “Panoramos” redakcijoje netilo telefonai: žmonės pranešinėjo tankų maršrutus po Vilnių. Taip, beje, buvo ir dvi paras prieš sausio 13-ąją. Redakcijoje juokavom: vėl naktinukai savo techniką pravėdint išvarė. Anksčiau budė ję darbuotojai jau net pasivažinėjimo valandas nustatė pirmas ratas 1-2 vai. nakties, antras - apie 4 vai. Todėl panikos nebuvo... Gal tik vidinis nerimas. 1 vai. 55 min. sugrįžę 4 ar 5 tankai ir 13 tankečių staiga šturmavo RTV komitetą. Dar girdėjom paskutinius radijo diktorės žodž ius, matėm kabinetuose esnačių televizorių ekranuose E. Bučelylę... Po to dingo garsai, televizoriai parodė pirmąjį pastato aukštą, kurjau šeimininkavo desantininkai. Dar po kelių minučių jie jau buvo ketvirtame aukšte ir mus Išvedė. Sutupdė laiptų aikštelėje, liepė nesįjudinti ir laukti.. Gal sunkiausias vis tik tas laukimas ir nežinia... Nebaisūs įžeidinėjantys žodžiai ("Eto vam za dezinformacįju!") ir įvai riausi keiksmai. Baisiausia, kad jie gali nušauti nežinia už ką, šiaip sau, blogai nusiteikę. Nes lai jau nebebuvo žmonės - nežinia kuo užgirdyti, nesuvedantys žvilgsnio. Labiausiai bejojome, kad nešaudytų į žmones, susirinkusius prie ko
t
miteto. Kol sutupdyti tupėjom ketvirtame aukšte, antrame buvo sprogdinama, pirmame šaudoma, mus pasiekė tik koncentruoti sieros dūmai ir šūvių aidai Po keliolikos mi nučių iš apačios pasigirdo: "Našego ubili! Čelovek pogibaet! Skorujū skorei!" Po to kreipėsi į mus, ar nėra tarp mūsų medikų ir tuo pat metu išvarė. Po vieną, vorele. Viena darbuotoja, pasiryžusi suteikti medicininę pagalbą, tik spė jo sučiupti už riešo lavonui, ir kaip mat buvo išvaryta lauk. Sužeistam desantininkui, sprendžiant iš jo veido spalvos ir sukrešėjusio kraujo, medicininės pagalbos reikėjo kur kas anksčiau... Gal man taip pasirodė, o gal tai buvo eilinis spektaklis, surežisuotas iš anksto... Dar mus pravedė pro išsigandusias TVR komiteto darbuotojas ir lauke paleido. Mūsų policininkai, vorele stovėję 5-10 žingsnių atstumu nuo užpuolikų, perspėjo: eikite toliau, nes per keletą žin gsnių nuo pastato jie šaudo nežiūrėdami Alsitraukėm kelis žingsnius nuo pastato ir stovėjom su žmonių minia - mūsų gynėjais. Dar po keliolikos minučių, kai nutilo eteris išvedė TV “Vakaro žinių” vedančiųjų ir TV diktorių. Tada iki pa ryčių stovėjom kartu su žmonėmis lauke... Mano rašiny daug žodžių, gal daug daugtaškių - vis tik tepraėjo tik kelios dienos Prisimindami tą kraupią kruviną naktį, nuolat lakstančias greitosios pagalbos maši nas šūvius - tikrus ir netikrus, pabūklų griaudesį, dūžtan čių stiklų skambesį, ašarines dujas, manau, ne vienas, kaip ir aš, pagalvojo - gal. Gal tai daugiau nepasikartos...
Beata Sabastinavičiūtė
4