Didysis žodžio menininkas I
„Tada žmogus taps geresniu, kada jūs parodysite jam, koks jis yra."
užuojautą, ojautą. Jie negroja svetl- nors kad ir Turgenevą, kurio mų iširdžlų fi^gomis, kad atsi- tu neskaitęs. .. „Tegul scenoje viskas būna taip pat sudėtinga ir taip liepiant iant jleffs jiems dūsautų ir tapat kartu su tuo paprasta, kaip ir gyvenime." Cla reikalingas nenutrūks sytųsi su jais. Jie nesako: tamas darbas dieną ir naktį, „Manęs nesupranta!. .“ — to amžinas skaitymas, studijavi dėl, kad tuo siekiama pigaus mas, valia. .. Cla brangi efekto, tai niekšiška, sena, kiekviena valanda... Savimei ,Jeigu aš pridėsiu, subjektyvumo, paveikslai taps apgaulinga. lę reikia mesti, kadangi tu ne neaiškiais, ir apsakymas nebus toks kompaktiškas, kokie turi būti trumpi apsakymai. Kada aš rašau, aš pilnai pa 6. Jie netušti. Jų nevilioja mažytis... 30 metų greitai! sikliauju skaitytoju, žinodamas, kad trūkstamus apsakyme tokie netikri brllijantai, kaip Laikas! subjektyvius elementus jis pridės pats“. pažintys su įžymybėmis, girto Laukiu... Visi mes laukia Plevakos rankos paspaudimai, me. . .“ populiarumas porterinėse. Iš Siame laiške nušviestas „Menas rašyti, yra mokėjimas trumpinti, kas para frazės: „Aš spaudos atsto šyta“. vas!“, kuri tinka tik Rodzevi- kaip prožektoriumi, tas nuosta člams ir Levenbergams, jie bus pedagoginis metodas, ku juokiasi. Piešdami už grašį, rio pagalba Čechovas pats sa jie nelaksto su savo kartonu ve auklėjo. Ir jeigu stebuklu lyg Jis būtų šimto rublių ver mums rodosi šis jaunystės mo tės ir nesigiria tuo, kad Juos ralės kodeksas, tūkstantį kartų įleido ten, kur kitų neleido... stebukllngesnė ta aplinkybė, Čechovas buvo jau ėmė ką nors, aš nesutikau nieTikrieji talentai visuomet sėdi kad Čechovui pavyko pajung nesulyginamas me tai perduodavo nuo- kur! Jo kalba — tai patamsyje, minioje, toliau nuo ti šiam kodeksui visą savo gy nininkas. . . Gyve stablal vaizdingai ir nepaprasta kalba. .. kad kiekviena taisyk nimo menininkas. . . suprantamai, iki Aš dar ir dar parodos. . . Net Krylovas pa- venimą, lė, kuri Išdėstyta šitame laiš Ir Jo kūrybos vertė imulkmenų aiškiai... kartoju, kad Če sakė, kad tuščia statinė ge- ke, nepasiliko popieriuje, kaip ta, kad JI supranta Jis buvo nuoširdžiu, chovas sukūrė nau rlau girdėti negu pilna. . . kad dažnai būna su panašio ma Ir artima ne tik o tai didžiulis pri jas formas, Ir, at 7. Jeigu jie turi savyje ta mis taisyklėmis, bet buvo kiekvienam rusui, valumas, Jis rašė mesdamas bet • fbkį pas Jį iki galo. Pa bet Ir kiekvienam apie tai, ką matė ir apgaulingą kuklu lentą, jie gerbia jį. Jie var įvykdyta sistatyti sunkiausius, bevelk žmogui aplamai. .. kaip matė. . . mą, tvirtinu, kad dan jo aukoja ramybę, mote neįvykdomus priesakus gali, O tai svarbiausia. Ir savo nuoširdu technikos atžvilgiu ris, vyną, tuštybę... Jie di žinoma, kiekvienas, bet nenu .. .Jis ėmė Iš gy mo dėka Jis sukūrė jis, Čechovas, žy tai, ką ma naujas, visiškai nau miai aukštesnis už džiuojasi savo talentu. Pavyz krypstamai vykdyti juos visa venimo tė, nepriklausomai jas formas, mano mane__ Tai vienin me savo gyvenimo bėgyje gali džiui, jie neglrtuokllauja su manymu, rašymo tik tas, kurio pats stipriau nuo reiškinio turi formas visam pasau telis savo rūšies ra miestelėnų mokyklos prižiūrė sias charakteris, pati galln- nio. Bet užtat jeigu liui, lygių kurioms šytojas. tojais Ir su Skvorcovo sve glausla valia. čiais, suprasdami, kad jie pa Pagaliau aš gailu Ištarti šaukti ne gyventi su Jais, bet šluos žodžius: galinga valia. Su kokiu pasitenkinimu aš auklėjančiai paveikti Juos. juos čia, į šią knygą! 8. Jie auklėja savyje esteti įrašiau Visa, kas buvo pasakyta Iki ką. Jie negali užmigti su rū šiol, buvo sakoma su vienin bais, matyti sienoje plyšius teliu tikslu pareikšti pagaliau su blakėmis, kvėpuoti blaurlu šitą eretišką tiesą apie Čecho ČECHOVO MORALĖS KODEKSAS vą Ir pademonstruoti ją taip oru, vaikščioti prlsplaudytomls akivaizdžiai, kad netgi nenuoECHOVAS rašo aple eidami nesako: su jumis gy- grindimis, maitintis Iš žibali vokos suprastų, jog jo asme savo brolį dailininką venti negalima! Jie atleidžia nės. Jie stengiasi kuo labiau nybės pagrindų pagrindu buvo Nikolajų: „Žūsta geras, ir triukšmą, Ir šaltį, ir sąmo galinga, genialiai atkakli va stiprus rusų talentas, žūsta jus, Ir pašalinių buvimą jų bu sutramdyti Ir taurinti lytinį lia. Šita valia pasireikšdavo Instinktą... Jiems moteryje rei kiekvienu jo biografijos fak te. . . mažne už grašį““ 2. Jie gailestingi ne vien kalingas skaistumas, grakštu tu Ir anksčiausia, kaip matė Čechovas mėgina jį išgel bėti ir rašo jam laišką po laiš tik elgetoms Ir katėms. Jie mas, žmoniškumas, sugebėji me, tuo, kad. sukūręs sau nuo ko, Ir tarp tų laiškų yra vienas serga širdimi Ir nuo to, ko ne mas būti. . . motina... Jie ne jaunystės aukštą kilnumo ideasmulkiausias, kur Antonas pamatysi paprasta akimi. Jie , lą, jis ryžtingai pajungė jam Pavlovičius duoda Išplėstine naktis nemiega, kad padėtų maukia kada tik papuola deg savo elgesį. Rusijoj buvo forma visą savo antlmiesčio- Polevajavams, mokėtų už bro- tinės, neuosto spintų, nes Jie! daug rašytojų, troškusių nu-. niškos moralės kodeksą. . . lius-studentus, rengtų motiną. žino, kad jie ne kiaulės. Ge' kreipti savo gyvenimą sutinka Cla taip ryškiai atskleidžiama 3. Jie gerbia svetimą nuo ria jie tik tada, kada laisvi' mai su sąžinės paliepimais: Ir ta drausmė, kurią jis pritaikė savybę ir todėl moka skolas. Ir reikšminga proga... Nes. Gogolis, ir Levas Tolstojus, ir savo atžvilgiu. 4. Jie nuoširdūs Ir bijo me ir Glėbas Uspenskis, jiems reikalinga mens sana in1 Leskovas, ir Garšinas, ir mes žavimės jų ....... Trūkumas gi pas tave lo, kaip ugnies. Nemeluoja jie corpore sano. .. trauka į „teisingą“, teisų gytik vienas. Tai — tavo kraš netgi menkniekiuose. Melas Įžeidžia klausantį ir paniekina tutinis storžieviškumas. . . Ir t. t. .. Tokie Išauklėtie. venimą, bet netgi jiems šis do Išauklėti žmonės, mano ma Jo akyse kalbantį. Jie neslpul- ji. .. Kad išsiauklėti ir nesto rovinis žygdarbis buvo ne pa nymu, turi tenkinti sekančias kuoja, elgiasi gatvėje taip vėti žemiau aplinkos lygio, Į gal jėgas, netgi jie kartais pat, kaip namuose, jie neap■ nustipdavo Ir krisdavo. O Cesąlygas: aklų žemesniems. . . Jie kurią esi patekęs, neužtenka• chovui, atrodo, taip niekada 1. Jie gerbia žmogišką as- dumla Ir nelenda su atviru perskaityti tik Plkvlką ir išmenybę, Ir todėl visuomet neplepūs kada jų neklausia. . . zubrlntl Fausto monologą. . . neatsitikdavo: užtekdavo iškel atlaidūs, negriežti, manda- mais, svetimas ausis jie Reikia drąsiai spiautl ir stai ti prieš save tą ar kitą reikagūs. . . Jis netriukšmauja dėl Gerbdami dažniausiai tyli. giai pajudėti iš vietos. .. Eik' lavimą, kurį jam diktuodavo plaktuko ar dingusio trintuko; gyvendami su kuo nors nelai 5. Jie nežemina savęs su pas mus, sudaužyk grafiną sui sąžinė, ir jis išpildydavo jį. Iš knygos „Čechovas" Vakarop... A.Sutkaus foto etiudas ko tai malonės darymu, o iš- tuo tikslu, kad iššauktų kitų degtine ir gulkis skaityti.. .
1***1
L. Tolstojus apie A. Čechovą
Č
P. Lafargo pamfletas „Pijus IX roju je“, parašytas 1881 m., pirmąkart buvo išspausdintas laikraštyje „L'Egalitė“. Sis talentingas kūrinys sudavė triuški nanti smūgi tiek religijai, tiek Ir kata likų bažnyčios viršūnei — Pijui IX. Naujas popiežius Jonas XXIII, kaip ir Jo pirmtakai, yra reakcingiausios poli tikos skelbėjas. Taigi, Jau vien dėl to šis P. Lafargo pamfletas reikšmingas Ir mūsų dienomis. Spausdiname pamfleto ištrauką.
Netoliese dlevo-tėvo lūšnelės šventasis po piežius sutiko ryškiais margais drabužiais išsipuošusį, linksmą moterų ir jaunų merginų pulką. Džiaugsmingas būrys sukosi apie žvil gančiais, šviesiais garbanotais plaukais, ryš kiai nudažytais antakiais ir lūpomis, putnio mis, nusagstytomis brangakmeniais rankomis jaunuolį. Sis guvus jaunuolis, koketiškas ir nepateptas, rodėsi, tegalvojo tik apie savo šu kuoseną ir apie tai, kokį įspūdį jo grožis da ro supančioms jį moterims. Sis mažas druč kis buvo Jėzus. O ,kaip labai jis skyrėsi nuo dailidės sū naus Kristaus Nazariečio, laikančio piemens — Jono Krikštytojo, miegojusio uolose ir valgiuslo tik skėrius, draugo. Kaip mažai jis pri minė tą Kristų, kuris, sukrėstas žmonių kan dų vaizdo, pasitraukė į dykumas ir pasnlkavo, kad atjaustų badaujančių vargus; Kristų, kuris basas vaikščiojo akmenuotais keliais ir ant romios asilės iškilmingai atvyko Jeruza
lėn; Kristų, kuris viliojo savo dieviškais sku durais vargšų minias, baugino dvasininkus ir turtuolius, žadino neturtingųjų viltis! Kaip mažai jis buvo panašus į sielvartingai pagim dytą senovės Romos vergų Kristų, jų gran dinių draugą, nukryžiuotą lyg balsaus maišti ninko Spartako herojiški gladiatoriai! Kaip labai jis skyrėsi »uo liūdno Ir lieso viduram žių Kristaus, simbolizavusio valstiečių var gus! Šitie Rūpintojėliai —- žavingi ir didžiu liai, kaip liaudies sielvartas, gimę, kankina mi ir nukryžiuoti plebėjiškų masių širdyje — visi jie mirę. Gyvas liko tik garbanotas Re nesanso epochos Jėzus, Jėzus — buržua, pa sauliečių damų ir kurtizanių Jėzus, lėkštas, šviesiaplaukis Jaunuolis. Sutrikęs popiežius žiūrėjd į jį su nuostaba. — Būk sveikas, Įžymus svetimšali! — pa sakė jam Jėzus. — Tavo suglumusi Išvaizda rodo, jog tu pas mus naujokas. Kokia laimė! Mes išgirsime naujienų Iš žemės. Atnešei pas kutinį „Madų apžvalgos“ numerį? Tegul bus palaimintas viešpats ir tu, garbingas seni, kartu su juo. Na, dėstyk viską, ką žinai! Ma no lipšnios balandėlės domisi daugiau už jau nas beždžiones. Ar moterys žemėje vis dar dėvi trumputes sukneles, nešioja polisonus? Aš dievinu šį kostiumą. Tai lengva, grakštų! — Aš atėjau, viešpatie., pasikalbėti su Ju mis apie Jūsų dieviškos bažnyčios reikalus, — pertraukė jį popiežius.
— Paryžietės vis dar dažo savo plaukus geltona spalva. Prakeikta mada! Mano barz da Ir mano plaukai nustoja savo originalaus patrauklumo, Ir man kyla noras nudažyti juos Juodai. Ką Jūs galvojate apie tai, mano širdies karalienės? — Saldusis Jėzau, mūsų ideale, tau dažytis — tas pat, kaip marginti leliją, — sušuko choru įsimylėjęs pulkas. — Mano aklų lėlytės, jūsų noras — man įstatymas. — Viešpatie, Jūsų bažnyčią puola... — Moterys vis dar naudoja pudrą? Fui! Galima pagalvoti, kad bučiuoji malūnų mai šus. Aš uždraudžiau pudruotis ir dažytis vi siems, kas pašventė save man. Jeigu vyrai pasielgtų lygiai taip pat... — Viešpatie, Jūsų šventovės išniekina mos. .. — O .Rašei Išrado pagaliau naują eleksy rą apsvaiginti sieloms ir sužadinti meilės iš eikvotoms jėgoms. — Viešpatie, Jūsų tikintieji apimti nevil ties. Jie nebeverkia. Išverkė visas savo aša ras. Jie daugiau nesiskundžia — bedievių rankos užčiaupė jų lūpas. Viešpatie, Jūs Išvy tas iš savo rūmų ir Jūsų atstovas žemėje miega ant kalėjimo šiaudų. — Tai tur būt, nepatogu. Ir tai vieninte lės naujienos, kurias tu mums atnešei iš gy vųjų pasaulio? Na, kas gi tu toks, kad taip rūpinies mano bažnyčia? — Viešpatie, aš — Pijus IX. —» Cha-cha-cha! — žaismingai nusijuokė būrys. — Tai šitas pasigailėjimo vertas se niokas — atstovas mūsų numylėtinio Jėzaus, kurio pabučiavimai taip saldūs, nuo kurio glamonių temsta protas? Mes suprantame, ko dėl tikėjimas nyksta moterų tarpe. Nepasitenkinimas užpildė šventojo tėvo širdį, pykčio ir gėdos raudonis užliejo jo raukšlėtą veidą. Bet Jėzus bukaprotiškai šyp sojosi ir, pasirėmęs ranka į savo favoritą Magdaleną, glostė barzdą, kai tuo pat metu
jį ryte rijo meilės troškuliu degančios šven tos Teresės akys. — Nekreipk, seni, dėmesio į tai, ką kalba šios mažos pakvalšėlės. Iš meilės, kurią jos Jaučia man, Jos užmiršta, kaip pagarbiai turi elgtis su tavim. Tarp mūsų kalbant, jos tei sios. Kam šovė keista mintis paversti podag rinius, šlykščius senius mano tokios kilnios asmenybės, jog vien išvaizda priverčia mote riškas širdis šokinėti lyg ožkas, atstovais? Leisk gi man pasidalinti su tavim kilusia galvoje mintim. Tai su manim atsitinka ne taip dažnai, kad aš leisčiau jai veltui užsi miršti. Aš siūlau reformą: išrinkti popležlenę ir popiežių iš gražiausių žemės vaikų tarpo. Vietoj to, kad rašyti „silabusum“, kurie gali pradžiuginti tik tulžingus ir ašarojančius me lancholikus, abu šitie aukščiausieji mano bažnyčios tarnai dovanos savo glamones tiems, kurie labiausiai mane garbins. . . Ne trūkčiok pečiais, seni. * Mano mintis verta Jūsų juokingo neklaidingumo, sukėlusio ma no tėvo pašėlimą. Galų gale, man į visa tai nusispiaut — daryk su mano bažnyčia ką nori. — Viešpatie, nenusigręžkite nuo savo baž nyčios, nesijuokite iš jūsų tarno sielvarto. — Seni, aš rimtas, kaip liokajus restora ne, kada jis patelkia sąskaitą.. . Kartą ant visados — tegul mano bažnyčia eina velniop, į Aš nenoriu sau kvaršinti galvos, turiu pa kankamai rūpesčių su savo sultonėmis. Vie na tiktai šventoji Teresė susidorotų su de šimtimis Heraklų. Tai tikra Masalina. Ke liauk pas mano tėvą. — Dievas mane prakeikė!.. — Štai kaip! Netaisyk tokios piktos fizio nomijos. Tai man trukdo virškinimą. Ką aš gailu tau padaryti? — Nusileiskite su manimi žemėn. — Tu ką — pakvaišai? Man grįžti į že mę! . . Aš pakankamai prisižiūrėjau į žmones visam laikui. . . O štai šventoji dvasia! ’ Ji išsaugojo puikius atsiminimus apie žemės rutulį. Gal būt, ji ir pasekė paskui tave.