Mažoji politika: filosofinė socialinių judėjimų studija, 2024 by Vytautas Magnus University

JUDEJIMU STUDIJA

monografija

Kaunas, 2024

Recenzentai:

prof. Andrius Bielskis, Mykolo Romerio universitetas

prof. dr. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universitetas

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros posėdyje 2024 m. rugsėjo 6 d. (protokolo Nr. 03) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2024 m. lapkričio 19 d. (protokolo Nr. 6-2).

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LIP-24-35.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-626-0 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-627-7 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094676277

Astai – už meilę ir kantrybę.

1.1.

1.2.

1.3.

1.4. Kapitalizmas – santykinė, bet ne

1.5. Spinoza, afektai ir imanentinė plotmė

1.6. Nietzsche, Deleuze’as ir šiuolaikinis aktyvizmas ..................................................

1.7. Georges’o Bataille’io visuotinės ekonomijos idėjos recepcija Deleuze’o ir

2.1.

2.2. Abstrakti mašina ir diagrama ......................................................................................

2.3. Foucault, Deleuze’as ir moderniosios galios paradigmos: disciplina ir kontrolė .............................................................................................................................

2.4. Bendrinis intelektas, darbas ir pasipriešinimas socializuoto darbo epochoje 106

2.5. Dispozityvas ar išorės geismas? Michelio Foucault ir Gilles’io Deleuze’o galios sampratų skirtumai

2.6. Tapsmas: anapus organizacijos plokštumos 134

2.7. Nomadiškumas ir karo mašina .................................................................................. 144

2.8. Virtualumas ir skirtumas: anapus reprezentacijos ir programavimo ............. 153

3. MAŽOJI POLITIKA: ŠIUOLAIKINIŲ SOCIALINIŲ JUDĖJIMŲ VEIKSMO ERDVĖ 162

3.1. Geismo gamyba suvaržytoje erdvėje 163

3.2. Mažoji politika ir geismas: Félixo Guattari grupių teorija................................... 171

3.3. Ideologijos ir reprezentacijos kritika molekulinėje politikoje .......................... 179

3.4. Teorijos ir praktikos santykis naujųjų socialinių judėjimų savižinoje .............184

3.5. Grupių veikla: tarp afektyvumo ir tęstinumo ........................................................ 188

3.6. Daugybė ir geismo bendruomenė – du mažosios politikos veidai ................ 195

4. ALAINO BADIOU FILOSOFIJA: I ŠŠŪKIS MA Ž AJAI POLITIKAI?................................

4.1. Ankstyvoji Badiou subjekto teorija: kaip iškyla kovingas subjektas? ..........206

4.2. Riaušės kaip įvykis: Alainas Badiou ir mažoji politika ........................................ 216

4.3. Alainas Badiou, politinis kovingumas ir atrastoji liaudis .................................. 230

5. JACQUES’O LACANO PSICHOANALIZĖ IR PASIPRIE Š INIMO TIKROVE ................ 243

5.1. Fantazija, tikrovė, pertrūkis: lakaniškojo subjekto formavimosi apmatai ... 244

5.2. Mėgavimasis ir „kitas“ Jacques’o Lacano psichoanalitinėje koncepcijoje ................................................................................................................... 259

5.3. Subjektas, vara ir tikrovė: psichoanalizė ir Badiou filosofinė etika ..............

PADĖKOS

Pirmiausiai noriu padėkoti savo disertacijos vadovei prof. Audronei Žukauskaitei už tai, kad ji pakvietė mane į Deleuze’o projektą, atvedusį mane į doktorantūrą, už tai, kad kvietė aktyviai dalyvauti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų vykstančiose konferencijose ir taip pažinti Deleuze’o tyrimų virtuvę. Ačiū jai už pagalbą, reiklumą, kantrybę ir pasitikėjimą.

Dėkoju prof. Gintautui Mažeikiui už vertingas ir taiklias pastabas, pasiūlymus ir paramą podoktorantūros stažuočių metu. Jo įkvepiančios paskaitos kadaise atvedė mane į kairiojo mąstymo lauką, o susitikęs ir diskutuodamas su juo nuolat dialektiškai permąstydavau savo ankstesnes mintis.

Ačiū prof. Nicholui Thoburnui už paramą ir bičiulystę rašant disertaciją akademinėje stažuotėje Didžiojoje Britanijoje. Jo knyga Deleuze, Marx and Politics man atvėrė šiuolaikinės politinės teorijos pasaulį. Su juo, mažosios politikos sampratos kūrėju, turiningai diskutavome (ir smagiai ginčydavomės) ne tik teorinėmis temomis, bet ir apie politinio pasipriešinimo praktikas, socialines kovas.

Dėkoju disertacijos oponentams – doc. Jurgai Jonutytei, prof. JD Miningeriui ir doc. N. Mileriui už pastabas ir patarimus rašant darbą. Dėkoju LKTI Šiuolaikinės filosofijos skyriaus bendradarbiams, ypač doc. dr. Danutei Bacevičiūtei ir doc. dr. Nagliui Kardeliui, suteikusiems vertingų pastabų disertacijos rašymo metu. Dėkoju visiems LKTI ir VDU bendradarbiams, prisidėjusiems prie darbo pasirodymo. Dėkoju Lietuvos Mokslo Tarybai už galimybę stažuotis Mančesterio universitete, Kingstono universitete (Londonas) ir Paryžiaus VIII universitete, dalyvauti ir rengti įvairias konferencijas. Už bičiuliškus patarimus dėkoju mokslininkams Franco Berardi (Bifo), Stephenui Zepkei, Stevphenui Shukaičiui, Peteriui Hallwardui ir kitiems. Prie šios knygos pasirodymo labai prisidėjo ir mano bičiuliai. Ypač dėkoju filosofams Jurgiui Viningui, Povilui Dumbliauskui ir Linui Tranui už puikias filosofines diskusijas, leidusias suformuluoti daugelį šio darbo teiginių. Taip pat dėkoju savo kovingiems bičiuliams, padėjusiems man renkantis esminius gyvenimo sprendimus – Airai Niauronytei, Sauliui Užpelkiui, Dariui Pocevičiui, Viktorui Stiagg, Redui Diržiui, Evaldui Balčiūnui. Ačiū visiems iš

„anarchija.lt“ ir Laisvojo universiteto – visai mūsų geismo bendruomenei.

Noriu padėkoti Jolantai ir Andriui Bielskiams, Jokūbui Sąlygai bei visiems „Naujosios kairės“ ir „Kartu“ (Kairiųjų aljanso) bičiuliams ir bičiulėms. Ačiū Andriui Mažeikai ir visiems iš „Palestina.lt.“ Džiaugiuosi bendryste su Mantautu Šulskumi ir kitais iš „Sienos“ grupės. Dėkoju Emilijai Švobaitei, Jurgiui

Valiukevičiui, Tomui Marcinkevičiui ir visiems iš Gegužės 1-osios profsąjungos, Agnei Kolontaitei, Tadui Janušauskui ir visiems aktyvistams Kaune.

Noriu padėkoti Biancai, Paolo ir visiems Nju kroso bendrijos Londone nariams. Visų jų mintys ir veiksmai įkvėpė šį darbą.

Už įkvėpimą ir kovos krikštą dėkoju Nomedai ir Gediminui Urbonams, Evelinai Taunytei ir visiems „Lietuvos“ kino teatro gynėjams. Dėkoju Oskarui Koršunovui ir Audrai Žukaitytei už supratingumą, geras diskusijas ir paramą. Dėkoju Aušrai Kaziliūnaitei bei kitiems draugams poetams, rašytojams ir dailininkams, Algiui Fediajevui, Daliui Naujokaičiui ir visiems draugams muzikantams, Gediminui Baranauskui ir leidyklos „Kitos knygos“ kolektyvui už galimybę dalyvauti puikioje kontrkultūrinėje terpėje. Dėkoju savo studentams Vilniaus dailės akademijoje, Vytauto Didžiojo universitete bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje už tai, kad vertė pasitempti pristatant šiuolaikines filosofines teorijas. Dėkoju visiems draugams, visiems tiems, kurie skaitys knygą, ir visiems visiems, kurie jos neskaitę tęs kovas už socialinį teisingumą.

Norėčiau padėkoti šviesaus atminimo Walteriui Blaschkei už šiltus ir jaukius namus Londone, už gerumą ir suteiktas galimybes.

Už malonų bendradarbiavimą ruošiant šią knygą dėkoju Vytauto Didžiojo universiteto Leidybos centro vyriausiajai redaktorei Renatai Endzelytei, knygos redaktorei Auksei Matiukei ir dizainerei Linai Sasnauskaitei. Už didelę pagalbą dėkoju VDU projektų skyriaus darbuotojui Antanui Radavičiui. Labai dėkoju savo artimiesiems – tėvams Aušrai ir Remigijui, tetai Nijolei ir uošvienei Aldutei, skatinusiems rinktis mokslininko kelią, padėjusiems rašant knygą. Bet labiausiai dėkoju savo žmonai Astai, kuri per visus šiuos metus mane palaikė, skatino, aukojosi, turėjo kantrybės su manimi ir išsuko mane iš visokių aklaviečių. Jai skiriu šią knygą.

PRATARMĖ

Šią knygą galima skaityti dvejopai. Viena vertus, čia kalbama apie šiuolaikinę politinę filosofiją ir galimybę iš tam tikros perspektyvos persvarstyti visą galybę politinių kategorijų, tokių kaip subjektas, kolektyvumas, grupė, valdžia, ideologija. Ta perspektyva, mažosios politikos perspektyva, kaip teigiama šiame darbe, yra glaudžiai susijusi su tam tikru istoriniu virsmu ir atsiranda kartu su tuo, ką galima pavadinti naujaisiais arba šiuolaikiniais socialiniais judėjimais. Jų kovingos praktikos, autonomiška saviraiška ir organizavimosi ypatybės leido atsirasti naujai politinei teorijai, leido kurtis politinių eksperimentų laboratorijoms, kuriose, be kita ko, buvo tikrinamos senos ir kuriamos naujos filosofinės sąvokos, įtvirtinamas arba nuginčijamas jų aktualumas. Taigi, teorija šioje knygoje neatsiejama nuo praktikų, sąvokos laikomos įrankiais, kurie kovojant padeda skintis kelią link maištininkų tikslų. Teorija imanentiška praktikos atžvilgiu, o praktika – teorijos. Taip yra mažojoje politikoje. Bet yra ir kita perspektyva. Mažosios politikos kūrimosi, saviorganizacijos procesai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje vyksta tam tikrais ciklais. Nesileidžiant į istorines konkretybes, kurios minimos šios knygos puslapiuose, visgi iš karto norisi pabrėžti, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje mažoji politika priverčia istoriją įkvėpti ir iškvėpti, išsiplėsti ir susitraukti, pakilti į sukilimo aukštumas, o po to leistis į rutinos žemumas. Tokius išsiplėtimus ir susitraukimus dažnai sąlygoja ne tik aktyvistų (-čių) ryžtas ir kovingumas, bet ir kintanti galia, kaip sako Italijos autonomistai, nuolat besigviešianti rekuperuoti judėjimų energiją, pajungti ją savųjų mechanizmų – dispozityvų – logikai. Tačiau ilgainiui savimi patenkintą to dispozityvo ramybę sutrikdo nauji nepasitenkinimo šūkiai ir riksmai – pažadintas naujų prieštaravimų, naujo geismo prasideda naujas socialinių kovų ciklas. Galbūt sociologai galėtų jį pagrįsti kartų kaitos fenomenu, bet šioje knygoje gilinsimės ne į sociologines, o į filosofines ir psichologines mažosios politikos egzistavimo aplinkybes.

Grįžtant prie istorijos svarbos reikia pastebėti, kad cikliškumo suvokimu pagrįsti knygos skyriai, skirti Alaino Badiou ir Jacques’o Lacano

koncepcijoms. Jei iš Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari perimtos sąvokos padeda kurti mažosios politikos teoriją, Michelio Foucault ir jo bendraminčių sampratos atskleidžia šiuolaikinius galios mechanizmus, o Italijos autonomistų bei šiuolaikinių socialinių judėjimų kovos atveria pasipriešinimo

Imperijai perspektyvą, tai Alaino Badiou ir Jacques’o Lacano idėjos teikia jėgų sunkesniu judėjimams metu. Alainas Badiou kalba apie galimybę mažosios politikos ribose apmąstyti įvykį ir jo kuriamą subjektą bei nuolat kovoti prieš pagundas neištrūkti iš socialinio burbulo. Peržengti įsivaizduojamybės ribas ir fundamentalią fantaziją, nebijoti tikrovės, kurioje mes turime susidurti su tuo, kas mus tuo pačiu labiausiai traukia ir gąsdina, mus skatina ir Jacques’o Lacano psichoanalizė. Kodėl apie tai verta kalbėti mažosios politikos kontekste? Mano nuomone, todėl, kad tiek Badiou politinės, tiek Lacano psichoanalitinės struktūros padeda išlaikyti mažosios politikos gyvastingumą tuomet, kai radikali politika persikelia iš fizinės į virtualią erdvę – kaip iš viršaus nevaldomi, nuolat iš naujo, kitais pavidalais į pasaulį grįžti galintys politiniai procesai.

Jei mažosios politikos raidą pasaulyje esu linkęs sieti su XX a. septintojo dešimtmečio teorinėmis ir praktinėmis inovacijomis, tai Lietuvoje jos ciklas, į kurį šiame darbe gilinuosi, aprėpia maždaug dešimtmetį nuo menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų sukurtos „Pro-testo laboratorijos“ atsiradimo 2005-aisiais iki Laisvojo universiteto veiklos faktinės pabaigos 2016-aisiais. Jis apima daugybę paskirų ir kolektyvinių tapsmų, leidusių formuotis institucijoms, atsiskleisti daugybei skirtingų žinojimų, atsirasti naujoms tapatybėms. Žinoma, daugeliui aktyvistų šios datos ar jų brėžiamos ribos nėra ir negali būti svarbios – jų pasipriešinimo kapitalui ir bandymų kurti naujas politines praktikas kelias nei prasideda, nei baigiasi tokiomis erdvės ir laiko koordinatėmis. Mažajai politikai būdingas imanentinis terpės laikas, į pasaulį žvelgiama „iš vidaus“, iš grupės arba keleto bendradarbiaujančių grupių perspektyvos, ciklas prasideda ir baigiasi tame „viduje“, kuriame veikia ir lūžta geismo mašinos, kuriami skirtumai, daugialypumai, o galiausiai, kai judėjimas tampa istorija, aktyvistų istorijos tampa arba subjekto tiesomis, arba kankinančiomis fantazijomis. Pirmuoju atveju mažoji politika prisišlieja prie didžiosios, geismas virsta įstatymu arba psichoanalitine vara, bet taip pat išlaikomas ilgalaikis angažuotumas, veiksmas kuria biografiją. Antruoju atveju, geismui tapus fantazija, politinis veiksmas

virsta nostalgijos, reakcingumo gamybos mašina, nuolatiniai ritualizuoti pakartojimai virsta lengvai suprekinamomis kultūrinėmis klišėmis ir tampa neatsiejami nuo pokyčių nebegeneruojančių socialinių burbulų. Esu įsitikinęs, kad mažosios politikos ciklas iš naujo prasideda ne ten, kur baigėsi, todėl politiškai jis yra nenuspėjamas. Jis priklauso nuo socialinių judėjimų angažuotumo ir naujų politinių įvykių, skatinančių juos telktis ir mobilizuotis.

ĮVADAS

Perskyra tarp didžiosios ir mažosios politikos

Šio darbo pagrindinis tikslas yra aptarti šiuolaikinės politikos procesus, kuriuos, remdamasis šiuolaikinių filosofų (pirmiausia Gilles’io Deleuzeo ir Félixo Guattari), sociologų (Nicholo Thoburno ir daugelio kitų) ir kitų įvairiose disciplinose dirbančių tyrinėtojų sukurtomis bei socialinių aktyvistų kovose išbandytomis sampratomis, įvardysiu kaip mažąją politiką.

Kai kam gali kilti klausimas, kodėl čia kalbama ne apie mažumų, bet apie mažąją politiką. Šis klausimas aktualus ir socialiniams judėjimams, kurie ypač pastaruoju metu yra linkę svarstyti savo santykį su didžiojoje politikoje dalyvauti siekiančiomis partijomis. Mažoji politika čia suvokiama kaip individų, grupių ir judėjimų galimybė tiesiogiai dalyvauti ir kolektyviai veikti politiniame procese, kovoti už socialinę emancipaciją ir kurti autonomiškas savivaldos erdves. Ji priešinama didžiajai politikai, kurioje dėmesys skiriamas valstybinių ir verslo struktūrų veiklai, o gyventojai vertinami kaip pasyvūs vykstančių procesų stebėtojai. Mažoji politika nuo didžiosios politikos skiriasi keturiais aspektais.

Pirma, jei didžiosios politikos formavimosi procesas paremtas molinių tapatybių, normų ir konstantų konstravimu, tai mažosios politikos procesas numato nuolatinį molekulinį tapsmą ir variacijas, leidžiančias jos dalyviams atitolti nuo didžiosios politikos kuriamo mechanizmo.

Antra, tapsmo mažuma logika yra priešinga molinei reprezentacinei daugumos ir mažumų santykio logikai. Jei molinės mažumos atstovai paklūsta galios konstruojamai tapatybės logikai ir reprezentuoja save liberaliosios demokratinės sistemos rėmuose, tai mažojoje politikoje dalyvaujančios grupės savo tikslams angažuoja tam tikrą visuomenės dalį ir taip destabilizuoja įtvirtintus galios santykius.

Trečia, jei didžiojoje politikoje konstruojamą molinę tapatybę įkūnijantys subjektai yra „kiekybiškai apskaičiuojami“ reprezentacinės struktūros elementai, jei jie visuomenėje atlieka statistinio rinkėjo, mokėtojo vaidmenį bei kuria individualius kiekybinius daugialypumus, kuriuos nesudėtinga kontroliuoti galios struktūroms, tai mažojoje politikoje jos

„kiekybiškai neapskaičiuojami“ veikėjai kuria kolektyvinius kokybinius daugialypumus.

Galiausiai didžiosios politikos sąvoka nusako valstybių, rinkos ir kitokių institucijų kuriamą atstovaujamosios politikos lauką, kuriam būdinga kurti socialines hierarchijas, tapatybes ir vertinti atskirus individus kaip statistinius vienetus, subjektus. Tuo tarpu mažoji politika tampa aktyvia, dinamiška ir kūrybinga terpe, kurioje didžiosios politikos subjektų nepasitenkinimas pastarosios teikiamomis saviraiškos galimybėmis leidžia eksperimentuoti tiek kuriant naujus organizacinius pavidalus, tiek keičiant pačią politinio veiksmo sampratą (kuri atitinka nuostatą, kad „viskas yra politiška“), tiek vykstant pačių į mažąją politiką įsitraukusių grupių ir individų tapatybių transformacijoms.

Taigi, mažoji politika nėra nei didžioji, nei įprastai suvokiamų mažumų politika. Tai yra tokia politika, kuri prasideda nuo skirtingiems galios režimams besipriešinančių grupių strategijų ir kovų, kurioms dėl kolektyvinio kokybinio tapsmo angažuojama didelė dalis visuomenės. Dažniausiai kalbama apie kasdienines kovas už socialinį teisingumą, žmogaus teises ar laisves, jos prasideda gatvėse, darbovietėse ir netgi tarp keturių namų sienų, tačiau mažosios politikos procesai negrįžtamai keičia visą visuomenę, išplečia jos pažinimo ribas: jų laimėjimai negali būti individualūs, nes jie kokybiškai keičia visą visuomenę. Mažosios politikos kovų dalyvių gebėjimas angažuoti visą visuomenę, kurti rezonansą ir tokiu būdu spręsti, tarkime, ekonomines, socialinės lyties ar migrantų integracijos problemas naikina skirtumą tarp judėjimų ir jų aplinkos. Tai reikia prisiminti šiandien, kai socialiniams judėjimams vis dažniau kyla pavojus tapti socialiniais burbulais, izoliavusiais save tapatybių politikoje, Mažosios politikos samprata padeda apibrėžti XX a. 7-ajame dešimtmetyje iškilusių naujųjų (arba šiuolaikinių) socialinių judėjimų kuriamas strategijas ir veiksmus. Šie judėjimai savo organizavimosi ir išraiškos būdais akivaizdžiai skyrėsi nuo ankstesniųjų socialinių judėjimų (juos darbe vadinsiu tradiciniais socialiniais judėjimais). Tradiciniai judėjimai akcentuoja molinio politinio subjekto ir pozicinės klasių kovos svarbą. Tuo tarpu, kaip pažymi Nicholas Thoburnas, mažosios politikos terpėje veikiantys socialiniai judėjimai pasižymi galimybe angažuoti, įtraukti pasyvius politinio reginio žiūrovus, priversti juos keistis pačius ir kūrybingai keisti judėjimus,

kelti naujus, kitokia individualia ir kolektyvine savižina grindžiamus reikalavimus politinei praktikai ir teorijai. Šiame darbe taip pat bandau akcentuoti mažosios politikos galimybes atrasti savo išorę ir išlikti istorinių pokyčių akivaizdoje.

Prieš pradėdami gilintis į mažosios politikos teoriją apžvelkime pagrindinių šiame darbe minimų autorių idėjas, lėmusias mažosios politikos koncepcijos atsiradimą ir plėtojimąsi.

Deleuze’o ir Guattari politinė filosofija: anapus liberalizmo ir marksizmo

Įsigilinti į Deleuze’o ir Guattari politinę filosofiją galima ją lyginant su kitomis politinių tyrinėjimų lauke įsitvirtinusiomis politinėmis paradigmomis. Pradėkime nuo liberalizmo politinės minties.

Pirmiausia Deleuze’o ir Guattari filosofiją nuo liberaliosios politinės minties skiria tai, kad jų filosofijoje pagrindinio vaidmens nevaidina nei individai, nei jų grupės, nei visuomeninė sutartis ir jos pagrindu formuojama visuomenės struktūra. Jei egoistiškai, utilitaristiškai mąstantis individas yra liberaliosios politinės teorijos išeities taškas, tai, kaip rodo pirmoji šio darbo dalis, Deleuze’o ir Guattari politinėje filosofijoje individualus, socialinėje erdvėje veikiantis subjektas yra tik sudėtingų socialinių ir pasąmoninių procesų sąveikos rezultatas. Politiniai procesai jų filosofijoje prasideda dar iki politinio subjekto atsiradimo: Anti-Oidipe kaip socialinės jėgos įvardijami materijos, geismo, darbo jėgos, kapitalo, gyventojų ir t. t. srautai. Šiuos srautus produkuoja geismo ir socialinės mašinos, kurių susidūrimas Deleuze’o ir Guattari konceptualizuoto kūno be organų paviršiuje galiausiai leidžia susikurti pačiam subjektui. Taigi, Deleuze’o ir Guattari filosofijoje, skirtingai nei modernųjį liberalizmo politinį diskursą nulėmusioje kantiškojoje individo autonomijos koncepcijoje, subjekto autonomija nėra prigimtinė duotybė. Atvirkščiai, subjekto aktyvumą ir jo išsilaisvinimo galimybes, pasak Deleuze’o ir Guattari, lemia jo gebėjimas atsiplėšti nuo jį saistančių galios dispozityvų, nuo oidipinių socialinių struktūrų ir ieškoti naujų jungčių su pasąmonę, kolektyvumą ir politinę išorę jungiančiais srautais.

Nuo liberaliosios politinės filosofijos Deleuze’o ir Guattari filosofinę mintį skiria ir laisvės samprata, kurią, kaip pastebi tyrinėtojai, Deleuze’as ir Guattari savo veikaluose dažniausiai linkę ignoruoti. Kaip teigia australų

filosofas Paulas Pattonas (Patton, 2000: 2), savo veikaluose jie neužsimena nei apie laisvus, autonomiškus subjektus, nei apie visuomenines sutartis ar konsensusus. Tiek savo socialinėje teorijoje, tiek kalbėdami apie individo subjektyvumą, jie teikia pirmenybę kūrybinės transformacijos – tapsmo –procesui, kai individai ir grupės tampa kitokie nei buvo anksčiau. Čia aptinkame Deleuze’o ir Guattari tapsmo sampratą, kurią paaiškinsime kiek vėliau. Laisvę, kaip ir kitas liberalizmo filosofijoje su žmogaus prigimtimi siejamas sampratas, abu mąstytojai suvokia ne kaip duotybę ar konstantą, bet kaip tai, kas įgyjama tam tikro proceso, išsilaisvinimo eigoje. Klasikiniame liberalizme dominuojančią negatyvios laisvės sampratą, kuri siaurai, utilitaristiškai mąstantį subjektą atriboja nuo libidinės energijos srautų, aštriai kritikuoja Friedrichas Nietzsche ir Georges’as Bataille’is – jų argumentus pateikiame pirmojoje darbo dalyje. Izoliuota, individualizuota laisvė

Deleuze’o ir Guattari teorijų kontekste suvoktina kaip oksimoronas – Anti-Oidipo autoriai ją suvoktų kaip represuoto individo atribojimą nuo to, ką

Deleuze’as su Guattari vadina skrydžio linijomis (lignes de fuite), kartu su Spinoza klausdami, kaip žmogus gali trokšti represijų sau pačiam.

Iš tapsmo, ateities politikos perspektyvos Deleuze’as ir Guattari kritikuoja ir esminius liberalios politinės teorijos principus perėmusį liberalios demokratijos režimą. Paskutinėje savo kartu parašytoje knygoje Kas yra filosofija? jie teigia: „Mums trūksta priešinimosi dabarčiai. Pats konceptų kūrimas šaukiasi ateities formos, naujos žemės ir žmonių, kurie dar neegzistuoja“ (Deleuze, Guattari, 1994: 108). Paulas Pattonas lygina jų „radikalų utopizmą“ su Johno Rawlso „realistine“ utopija (Patton, 2010: 186–191). Rawlso politinio liberalizmo tikslas yra nustatyti sisteminio teisingumo principus, kurie, kaip jis tikisi, galėtų būti priimtini racionaliems modernios demokratinės visuomenės nariams. „Gerai tvarkoma“ visuomenė, pasak jo, turi būti efektyviai valdoma remiantis teisingumo principais, kuriuos suvokia ir gerbia visi. Kaip matome, ši utopija lieka įkalinta aktualioje dabartyje – Pattonas pažymi, kad jai trūksta ateities perspektyvos. Tuo tarpu Deleuze’ui ir Guattari svarbesnė yra ateities, virtualumo perspektyva. Skirtingai nei Rawlso koncepcijoje, kur teisingumas tampa visuomeninę tvarką stabilizuojančiu veiksniu, Deleuze’o ir Guattari politinėje filosofijoje akcentuojama būtinybė produktyviai angažuotis socialiniams pokyčiams. Pattonas mano, kad šias dvi utopijas įmanoma sutaikyti, ir ieško Deleuze’o

bei Guattari filosofijoje galimybės visuomenei „tapti-demokratiška“ (Patton, 2010: 188). Jis bando kelti hipotezę, kad Deleuze’o ir Guattari filosofijai būdingas tam tikras imanentinis, situatyvus normatyvumas, demokratinės visuomenės teisingumo idėja. Tačiau, mano nuomone, bet koks bandymas

Deleuze’o ir Guattari veikaluose ieškoti liberalizmo konstruojamos normos ar demokratijos apraiškų neįmanomas vien dėl jų nyčiško priešiškumo normoms ir standartams. Šie standartai, kaip parodė pastarieji dešimtmečiai, ne tik „padeda“ mažosios politikos judėjimams „susigrąžinti“ tapatybių ir reprezentacijų kūrimo mechanizmus, bet ir pavojingą precedentą, kai imanentiniu, situatyviu įstatymu įteisinamos ne apgintos žmonių teisės, bet, atvirkščiai, kuriama su bet kokiomis laisvės formomis nesuderinama išimtinė būklė bei kontrolės visuomenė. Todėl galios struktūrų represijoms besipriešinantys judėjimai privalo priešintis dabarčiai, būti kritiški jos atžvilgiu – tariant Michaelo Hardto ir Antonio Negri žodžiais, priešintis kapitalizmui iš vidaus.

Deleuze’as ir Guattari kritikuoja liberaliąją demokratiją ir dėl tariamos pagarbos žmogaus teisėms, universaliems teisingumo bei lygybės prieš įstatymą principams. Viena esminių jų filosofijos savybių yra jų priešiškumas filosofinėms abstrakcijoms – kaip jie teigia, „universalių“ sąvokų abstraktumas suvaržo mąstymą ir užblokuoja bet kokias galimybes analizuoti jų dinamiką. Deleuze’as ir Guattari priešinasi transcendentinėms vertybėms, kurios „tapatinamos su nieku“, kurių neįmanoma „redukuoti į realiai egzistuojančius pavidalus“. Būtent į šią transcendentinių vertybių sritį liberaliojoje demokratijoje perkeliamos žmogaus laisvės, racionalumas ar žmogaus prigimtis, kuri priklauso visiems ir kartu niekam. Taip suvokiamos žmogaus teisės „nieko nepasako apie imanentinę žmonių, kuriems tos teisės suteiktos, egzistenciją“ (Deleuze, Guattari, 1994: 103,107). Turbūt karščiausiai šia tema Deleuze’as pasisako interviu su Claire Parnet. Jis teigia, kad žmogaus teisių kaip liberalios demokratijos sudėtinio elemento deklaravimas neturi jokio sąryšio su atskiroms visuomenėms realiai kylančiomis grėsmėmis – genocidais, karais ar stichinėmis nelaimėmis. Jis mano, kad kiekvieną teisės atvejį reikia nagrinėti atskirai, kad teisė turi tapti lanksti ir pritaikyta prie konkrečios situacijos (Deleuze, Parnet, 2011). Tokia universalaus ir abstraktaus teisinio diskurso kritika yra suvoktina turint omenyje poststruktūralistinės dekonstrukcija besiremiančios universalizmo kritikos

kontekstą, bet būtų galima abejoti, ar toks konkretizacijos ir lokalizacijos reikalavimas nėra kapituliacija galios struktūrų taikomų „išimtinių“ prievartos ir kontrolės strategijų akivaizdoje. Tiesa yra tai, kad lanksčią įstatymo galią dažniau linkstama taikyti ne skatinant teisės deteritorizaciją, bet jos reteritorizaciją – atsikratant abstrakčių universalijų teisės kompetencijos dažnai plečiamos ne suteikiant daugiau teisių ir laisvių naujiems subjektams, bet paliekant daugiau galimybių galios struktūrų savivalei, kontrolės visuomenės plėtrai.

Deleuze’o ir Guattari kritika liberalios demokratijos atžvilgiu neatskiriama nuo jų marksistinių nuostatų. Jie nuolat primena, kad šiuolaikinė liberali demokratija, kaip ir įvairūs totalitariniai modeliai, tėra kapitalistinio valdymo forma. Būdamos kapitalo realizacijos modeliai, šiuolaikinės valstybės yra varžomos savo gamybinių ir finansinių įsipareigojimų (Patton, 2010: 189). Jų subordinacija globalaus kapitalo aksiomatikai, kurią Deleuze’as ir Guattari konceptualizuoja savo veikaluose, numato tokias žmogaus ir pilietinių teisių, lygybės ir saugumo garantijas, kurios nesikirstų su nuosavybės teisėmis ir kapitalo kaupimu.

Tačiau bene labiausiai Deleuze’as ir Guattari kritikuoja liberaliąją reprezentacijos ir tapatybės politiką. Ši kritika siejasi su tapsmo mažuma ir mažosios politikos temomis, ją plačiau aptarsime trečiojoje darbo dalyje. Tapsmo mažuma sąvoka Deleuze’as ir Guattari siekia parodyti, kad individai ir visuomenės niekada nesugeba prisitaikyti prie liberaliosios demokratijos jiems primetamų standartų, prie galios struktūrų bandymo subalansuoti socialinių jėgų dinamiką. Dar daugiau, tapsmas mažuma prieštarauja liberaliojoje demokratijoje nusistovėjusiai daugumos ir mažumų dialektikai –tapsmas mažuma, skirtingai nei liberali mažumos tapatybės samprata, apima ne kiekybinius, o kokybinius procesus. Toks požiūris į visuomenės struktūrą atitolina Deleuze’ą ir Guattari nuo Rawlso ir kitų liberalios demokratijos teoretikų postuluojamų visuomenės stabilumo ir pusiausvyros teorijų bei priartina šią teoriją prie šiuolaikinių marksizmo interpretacijų.

Skirtingai nei su liberalizmu, Deleuze’o ir Guattari koncepcijos santykis su Karlo Marxo politinėmis teorijomis visada išliko glaudus. Tai įrodo ir paskutiniais gyvenimo metais Deleuze’o duotas pasižadėjimas parašyti knygą Marxo didybė. Kita vertus, toks glaudus ryšys absoliučiai suprantamas turint omenyje Guattari politinį angažuotumą, leidusį jam nuolat

ieškoti produktyvaus aktyvizmo formų, organizuoti ir teoriškai konceptualizuoti kovotojų grupes, kuriose kolektyvinis pasipriešinimo potencialas nebūtų atsiejamas nuo grupių dalyvių geismo priartinti kuriamą pasaulį prie savo pačių vizijos. Toks revoliucinis abiejų autorių angažuotumas neatsiejamas nuo radikalios ortodoksinio marksizmo-leninizmo, biurokratinį valstybinių represijų aparatą išpuoselėjusio stalinizmo ir jo vietinio įsikūnijimo – dogmatiškos Prancūzijos komunistų partijos kritikos. Ši kritika, mano nuomone, mažosios politikos koncepcijai davė teigiamų rezultatų.

Kita vertus, Deleuze’o ir Guattari marksizmo interpretacija buvo nukreipta į naujų praktikų, kurias vėliau įvardysime kaip mažąją politiką, kūrimą, jų politinė teorija yra neatsiejama nuo naujųjų socialinių judėjimų praktikų.

Kaip Deleuze’as ir Guattari perima ir pakeičia Marxo teoriją? Šios teorijos įtaka ypač pastebima Anti-Oidipe, kurį aptariame pirmojoje darbo dalyje.

Jiems svarbus pats gamybos procesas, kurį jie papildo konceptualizuodami geismo gamybą pasąmonėje. Geismo mašinos samprata, kaip pastebi Simonas Choatas, leidžia abiem mąstytojams atsisakyti ne tik gamybos proceso ir jo rezultato perskyros, kuri primintų hėgelišką fenomeno ir esmės (paties proceso) perskyrą (Choat, 2010: 135). Mašinos samprata taip pat panaikina struktūrinę perskyrą tarp gamybos kaip bazės ir ją reprezentuojančio antstato. Mašina pertraukia ir pertvarko materijos-energijos srautų veiklą; kiekvienoje socialinėje formacijoje žmonių, turto, įsitikinimų, geismų srautai veikia skirtingai. Tokį bazės ir antstato perskyros nepaisymą pastebime ir asambliažo sampratoje, kur materialūs ir raiškos elementai ne kuria paviršiaus ir gelmės žaismą, bet susiejami abipusio priežastingumo ryšiais. Deleuze’as ir Guattari Marxo koncepcijas stengiasi apmąstyti išlaisvindami jas nuo savaip suvoktos hėgeliškosios dialektikos. Tradiciniam marksizmui būdingas pozityviosios dialektikos priešpriešas, kurias trumpai aptariame pirmajame skyriuje, jie atmeta rinkdamiesi nyčišką gyvenimo teigimą. Šį žingsnį Deleuze’as žengia dar iki susitikimo su Guattari – dialektiką iš Friedricho Nietzsche’s pozicijų jis aršiai kritikuoja jau knygoje Nietzsche ir filosofija (Deleuze, 2006). Jei tradiciniai marksistai, eidami ne iki galo suprasto Hegelio keliu, pajungia pasipriešinimą pono ir vergo santykių dialektikai, jei dialektinis žinojimas yra priešiškas gyvenimui ir jį asketiškai neigia, tai Deleuze’as siūlo kurti, ieškoti ir atrasti naujas galimybes ne dialektiškai nuo bet kokios kitokybės ginant siaurai suvokiamą tapatybę, o

Kasparas Pocius

Mažoji politika: filosofinė socialinių judėjimų studija Monografija

Redaktorė Auksė Matiukė

Maketuotoja Laura Petrauskienė

Viršelio dizainerė Lina Sasnauskaitė

2024 11 06. Tiražas 200 egz. Užsakymo Nr. K24-058

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt