Psichologo profesinė etika
Nors universitetinės psichologijos studijos retai siūlo nuodugnius filosofinės etikos kursus, studijuojant paprastai sudaroma nemažai galimybių būsimiems psichologams sąmoningai apmąstyti savo moralines vertybes ir jų sąsają su profesine etika. Kita vertus, psichologų asmenines vertybes formuoja ne tik profesinės studijos ir nuolatinis profesinis tobulėjimas, bet ir iš šeimos perimtos vertybės, religinė ar kultūrinė patirtis, kitos reikšmingos bei kritinės gyvenimo patirtys. Šios vertybės gyvenime tampa svarbia savęs pažinimo dalimi ir lemia ne tik asmeninius, bet ir profesinius sprendimus bei veiksmus. Tokia gyvenime susiformavusi vertybių sistema paprastai dera su bendrąja morale ar intuityviu įsivaizdavimu apie tai, ką reiškia būti sąžiningam, rūpestingam, doram, patikimam ar mandagiam (Knapp & VandeCreek, 2013). Vertinant iš asmeninės pozicijos, dalis psichologų gali nesutarti dėl kai kurių bendrųjų etinių klausimų, pavyzdžiui, abortas leistinas ar ne. Nepaisant to, didžiąją dalį psichologų, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jie gyvena ir dirba, vienija bendrosios vertybės, pavyzdžiui, tikėjimas, kad žmonės turi vieni kitus gerbti, padėti vieni kitiems ir laikytis savo įsipareigojimų. Vertinant iš psichologų vaidmens pozicijos, dalis jų gali nesutarti dėl kai kurių techninių profesinės veiklos aspektų, tokių kaip ar asmeninis atsiskleidimas psichologinės konsultacijos metu yra profesinių ribų peržengimas, o gal naudingas klientui veiksmas. Nepaisant to, psichologai laikosi esminių profesinių vertybių, teigiančių, kad visi psichologai turi siekti savo klientų gerovės ir negali jų išnaudoti (Knapp & VandeCreek, 2013). Vis dėlto kad psichologas galėtų įvertinti savo klinikinius sprendimus, jis turi gebėti atskirti asmenines vertybes (kitaip tariant, asmeninę moralę) nuo profesinės etikos. Esminis skirtumas – asmeninės vertybės ne visada yra etiškos. Vertybės yra ilgalaikiai įsitikinimai, kad tam tikras elgesys ar gyvenimo rezultatas asmeniškai ar socialiai priimtinas labiau nei kitoks elgesys ar gyvenimo rezultatas (Zygmond & Boorhem, 1989). Pavyzdžiui, iki Pirmojo pasaulinio karo vergvaldžiai vadovavosi asmeninėmis ir grupės vertybėmis, kurios teigė, kad turėti vergą yra asmeniškai ir socialiai labiau pageidaujama nei jo neturėti. Buvo pasitelkiama net Biblija, kad vergvaldžiai galėtų pateisinti savo nuostatas ir veiksmus. Kai vergvaldystė buvo įvertinta iš etinių vertybių perspektyvos kaip priešprieša ekonominei ar socialinei perspektyvai, vergovės 10