__MAIN_TEXT__

Page 1

Fotograf ijos autorė: Ramunė Pigagaitė | Kaledų atvirukas su fotomeninkės, Vokietijos lietuvės Ramunės Pigagaitės fotograf ijomis www.vintazozenklai.lt parduotuvėje

VOKIETIJOS LIETUVIU BENDRUOMENES

VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 1


2 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS


REDAKTORIAUS ŽODIS

TRYS PRIEĹ˝ASTYS Vykimas ÄŻ HiutenfeldÄ…, nors buvau jame vos keletÄ… kartĹł, visuomet tampa didele ĹĄvente. Kaip jau supratote, lapkriÄ?io pradĹžia man buvo iĹĄties ĹĄventinÄ—. DÄ—l trijĹł prieĹžasÄ?iĹł – susitikimo su Vokietijos lietuviais (dÄ—koju organizatoriams), koplyÄ?ios jubiliejaus (nepakartojamai ĹĄilto minÄ—jimo) ir dÄ—l Maironio, nors penkioms minutÄ—ms sujungusio net labiausiai nutolusias ĹĄirdis. Ar pastebÄ—jote, kad visuomet turime maĹžiausiai tris prieĹžastis? – dÄ—l ko iĹĄvykome iĹĄ Lietuvos, dÄ—l ko ÄŻ jÄ… grÄŻĹžtame, dÄ—l ko esame ir jungiamÄ—s ÄŻ bendruomenes. TaÄ?iau pirmoji – visuomet svarbiausia. ÄŽsivardinkime kiekvienas tas tris prieĹžastis, kodÄ—l mes esame bendruomenÄ—je. Net neabejoju, jog pagrindinÄ— prieĹžastis bus visus suvienijÄ™s noras puoselÄ—ti savo kalbÄ…, tradicijas, kultĹŤrÄ…, troĹĄkimas perduoti tai savo vaikams. TodÄ—l kaskart, apimti panikos dÄ—l Jus lieÄ?ianÄ?iĹł kitĹł padarytĹł klaidĹł arba dar nerastĹł sprendimĹł, padÄ—kime vieni kitiems – iĹĄgyventi sunkĹł momentÄ…, pasiĹŤlyti pagalbÄ… arba tiesiog suprasti. Ir nors tai skamba lyriĹĄkai, artÄ—jantis laikotarpis, Adventas, ir vidinis balsas man bĹŤtent tai diktuoja. Beje, kaip ir kiekvienÄ… redaktoriaus ĹžodÄŻ – jÄŻ visuomet raĹĄau ĹĄirdimi. SvarbĹŤs ÄŻvykiai – koplyÄ?ios jubiliejus, Miuncheno lietuviĹł bendruomenÄ—s 75-metis, Mokslo premija uĹžsienio lietuviams, griuvusios Berlyno sienos minÄ—jimas, ar net „Annaberger Annalen“ iĹĄleistas 27 tomas – viskas yra svarbu. YpaÄ? sveikinu Miuncheno lietuvius, surengusius tokÄŻ iĹĄskirtinÄŻ, iĹĄkilmingÄ… minÄ—jimÄ…! PlaÄ?iau apie tai – jau kitame numeryje. Ĺ iame – unikalĹŤs kadrai iĹĄ ilgametÄ—s Miuncheno lietuviĹł bendruomenÄ—s narÄ—s Julijos BaronÄ—s archyvo. ReiĹĄkiu ir didĹžiulÄ™ uĹžuojautÄ… dÄ—l Lietuvos Respublikos antrojo ambasadoriaus Vokietijoje dr. Zenono NamaviÄ?iaus ne-

Asmeninio archyvo nuotr.

tekties. DÄ—koju gerb. O. BartuseviÄ?ienei uĹž pasidalintÄ… straipsnÄŻ apie pasaulÄŻ palikusiÄ…, iĹĄkiliÄ… asmenybÄ™. Ĺ io numerio portretas – Diuseldorfo lietuvis, bendruomenÄ—s pirmininkas Augustas Ĺ ernius, su kuriuo susipaĹžinome tiesiogine prasme – prie lÄ—kĹĄtÄ—s moliĹŤgĹł sriubos, kuriÄ… valgÄ—me Renhofo pilyje. SimboliĹĄka, taÄ?iau itin aĹĄtraus proto lietuvis – labai ÄŻdomi asmenybÄ—, su kuriuo kvieÄ?iu susitikti puodeliui kavos, – dabar, Ä?ia. Jo pamÄ…stymai apie bendruomeniĹĄkumÄ… ĹĄiandien labai reikalingi. Adventas pasibeldÄ— ÄŻ mĹŤsĹł duris. Ar girdit? Daugelis JĹŤsĹł pasitikote jÄŻ ÄŻvairiausiomis kompozicijomis, kurias kĹŤrÄ—te drauge. Tai taip pat yra labai svarbu. Ir turbĹŤt turime daugiau nei tris prieĹžastis laukti ĹĄv. KalÄ—dĹł ir kitĹł ateinanÄ?iĹł ĹĄvenÄ?iĹł. Na, o dabar kvieÄ?iu Jus skaityti mus visus jungiantÄŻ, unikalĹł (kaip aĹĄ jÄŻ vadinu) Vokietijos lietuviĹł bendruomenÄ—s ĹžurnalÄ…. DĹžiaugiuosi, kad kiekvienas atrandate jame save arba tai, kas Jums svarbu. Pasidalinsiu savo didĹžiausiu siekiu – perversti Ĺžurnalo „Informacijos“ bent keleto metĹł archyvÄ… ir rasti jame perliukus, kuriais galÄ—Ä?iau su Jumis pasidalinti. Tikiu ÄŻ tÄ™stinumÄ…. Ĺ alto lapkriÄ?io pavÄ—syje, Evelina

VOKIETIJOS LB VALDYBOS „INFORMACIJOS“

KVIEČIAME AUKOTI „INFORMACIJOMS“!

Redaktorė: Evelina Kislych-Šochienė evelina.kislych@vlbe.org  redakcija@vlbe.org

Banko sÄ…sk.: Deutsche Bank Weinheim IBAN: DE94 6707 0024 0581 7978 00 BIC: DEUTDEDBMAN

Dizaineris: Elinas Venckus www.elinas-design.de

Verwendungszweck: auka Informacijoms IĹĄraĹĄome aukĹł paĹžymÄ….

Dėl reklamos „Informacijose“ ir VLB interneto svetainėje

-PSTDIFS4UStD-68623 Lampertheim Tel.: 0162 5200 517

Der Bezug dieser Zeitschrift ist im Mitgliedsbeitrag enthalten

kreipkitÄ—s adresu: redakcija@vlbe.org

VLB Valdybos „Informacijas“ galite skaityti internete adresu: https://vlbe.org/informacijos/, https://issuu.com/vlbe

VIRŠELYJE: Kaledų atvirukas su fotomeninkės, Vokietijos lietuvės Ramunės Pigagaitės fotografijomis www.vintazozenklai.lt parduotuvėje Fotografijos autorė: Ramunė Pigagaitė PLM2018 logotipas priklauso Š Tapatybe LT Ltd

Projektas „Vokietijos lietuviĹł periodika: istorijos iĹĄsaugojimas“: 7-9, 10-11, 14, 15-16, 17-20, 25

VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 3


AKTUALIJOS

MIELIEJI DARBUOTOJAI, DALYVIAI, SVEČIAI, norėtųsi padėkoti visiems apylinkių darbuotojams už jų atliekamą, neišmatuojamą savanorišką darbą siekiant išlaikyti lietuvių kultūrą, kalbą, palaikant vidinę mūsų visų – lietuvių Vokietijoje – bendrystę, bei tiesiant kultūrinius tiltus su vokiečių visuomene. Tai yra sunkus, daug laiko reikalaujantis darbas ir mes tai suprantame. Todėl šis darbuotojų suvažiavimas buvo skirtas jums – bendruomenių valdyboms, atsakant į visus Jums kylančius teisinio reguliavimo klausimus, būtinus Jūsų veikloms įgyvendinti. Šis suvažiavimas turėjo suformuoti aiškų teisiškai teisingos bendruomenės portretą. Padėka už dalyvavimą Ačiū dar kartą visiems, kurie paaukojo savo savaitgalį ir skyrė jį bendrai minčiai. Tikimės, kad turėjote pakankamai laisvo laiko ir vietos naujiems impulsams, idėjoms. Tikimės, kad Jums pavyko susipažinti su naujais (valdybos) nariais ir gauti atsakymus į Jums rūpimus klausimus. Taip pat norime padėkoti mūsų lektorei, kuri taip atsakingai ir profesionaliai padėjo mums suprasti dabartinę teisinę bendruomenės reguliavimo (valdymo) situaciją. Ir taip pat mūsų menininkams, kurie muzikos pagalbą leido mums atokiau palikti visas neišspręstas problemas ir ginčus bei padovanojo mums nuostabų susivienijimo jausmą. Atsisveikinimas Mes norime matyti šią bendruomenę brandžią ir pasitikinčią savimi, o tai reiškia, kad mes privalome investuoti į mūsų darbuotojų žinių tobulinimą. Tikimės, kad jau greitai galėsime pristatyti išsamų Jūsų pageidautų būsimų mokymų sąrašą ir koncepciją. Iki tol mes maloniai laukiame Jūsų grįžtamojo ryšio – atgarsių, komentarų arba pastabų dėl šiųmetinio darbuotojų suvažiavimo. Iki sekančių pasimatymų. Nuoširdūs linkėjimai, VLB valdyba

4 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS


MOKSLO PREMIJŲ UŽSIENIO LIETUVIAMS LAUREATĖ – DR. S. PETRAŠKAITĖ-PABST Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ Š. m. lapkričio 15 d., penktadienį iškilmingoje ceremonijoje Kaune penkiems užsienio lietuviams už tarptautinio lygio mokslo laimėjimus ir bendradarbiavimą su Lietuva įteiktos mokslo premijos. Mokslo premijos skirtos JAV gyvenantiems lituanistui Giedriui Subačiui – jis apdovanojamas jau antrą kartą ir medikui mokslininkui Ryčiui Prekeriui – vienam žymiausių pasaulyje ląstelių vystymosi

procesų tyrėjų, Izraelyje dirbančiai genetikei Linai Basel-Salmon, kuri yra didžiausio Izraelio genetikos instituto vadovė, humanitarinių mokslų daktarei Daliai Staponkutei iš Kipro, tiriančiai mažas valstybes, ir Vokietijoje gyvenančiais lingvistei Sandrai Petraškaitei-Pabst, tiriančiai lietuvių tapatybę emigracijoje. Dalinamės su skaitytojais Vokietijos lietuvės, mokslo premijos laureatės, dr. S. Petraškaitės-Pabst padėkos kalba.

Mielieji, nepaprastai džiaugiuosi šiuo garbingu apdovanojimu. Šia proga norėčiau padėkoti visiems tiems žmonėms, be kurių šiandien negalėčiau būti pasaulyje tuo, kuo esu. Visų pirma dėkoju savo tėvams, savo mamai, kuri atvyko iš Marijampolės, dėkoju mokytojams ir pedagogams, kurie mane nuolat drąsino siekti žinių, dėkoju savo šeimai, vyrui ir vaikams, kurie remia ir palaiko mano siekius bei veiklą. Ypatingai dėkoju Vokietijos Lietuvių Bendruomenei, kurią suradau prieš 20 metų atvykus į Vokietiją, į kurią įsijungiau ir kurios dalimi esu šiandien. Džiaugiuosi, galėdama prisidėti prie lietuvių kalbos ir kultūros perdavimo lingvistinėmis daugiakalbystės mokslo žiniomis, kuriomis dalinuosi tiek Lietuvoje, tiek Vokietijos ir kitų Europos šalių lietuvių bendruomenėse, kaip antai Stokholme, Liuk-

Dr. S. Petraškaitei-Pabst (kairėje) su ministru A. Monkevičiumi

semburge ir Londone. Lietuvių kalbos, kultūros bei tapatybės puoselėjimas rūpi man asmeniškai kaip mamai, auginančiai tris vaikus užsienyje. Tai yra ir viena pagrindinių temų bei uždavinių ir visai pasaulio lietuvių bendruomenei. Šia tema mes daug diskutavome ir Pasaulio lietuvių mokslo bei kūrybos simpoziumo metu, šioje srityje dar laukia daugybė tyrimų. Esu pasiruošusi iš savo pusės padaryti viską, kad ir toliau galėtume svariai bei argumentuotai raginti tėvus nebijoti mokyti savo vaikus nuo pat mažens kelių kalbų iš karto. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje gyvenantiems lietuviams keleto kalbų mokėjimas yra ne tik būtinybė, bet ir privilegija, leidžianti labiau jaustis pasaulio lietuviais. Taigi, mokykimės vieni iš kitų. Dėkoju ir esu su jumis. Jono Petronio nuotr.

Laureatė dėkojo Vokietijos Lietuvių Bendruomenei VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 5


TARYBOS RINKIMAMS ARTĖJANT

VLB informacija 2020 m. sausio 18 d. vyks Vokietijos lietuvių bendruomenės Tarybos rinkimai. VLB Tarybos rinkimai vyks 2020 m. sausio 18 d. korespondenciniu būdu.

VLB Taryba renkama iš 15 (penkiolikos) narių trejiems metams. Kandidatu gali būti siūlomas ir renkamas kiekvienas pilnateisis VLB narys, kuriam sukako 18 metų. Bendrąjį laiku pasiūlytų kandidatų sąrašą VLB Tarybos rinkimų komisija paskelbs apylinkėms ir balsuotojams 2019 m. gruodžio 15 d. VLB internetinėje svetainėje. Kiekvienas VLB narys Rinkimų komisijai gali teikti skundą dėl bendro kandidatų sąrašo ne vėliau kaip per 5 dienas nuo sąrašo paskelbimo datos. Su VLB Tarybos Rinkimų Nuostatais galima susipažinti VLB internetineje svetainėje (vlbe.org) Rinkimų komisijos adresas: Maria Schäferc/o Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V.Lorscher Str.168623 Lampertheim

6 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS


Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ Vokietijos lietuvių bendruomenė visų šventųjų dieną rinkosi į tradicinį, jubiliejinį 55-ąjį darbuotojų suvažiavimą. Šie susitikimai ir darbinės sesijos vyksta nuo 1955 metų kas dveji ar treji metai, o nuo 1971-ųjų – kasmet. Praėjusias metais jis vyko Miunchene, šiemet – lietuvių centre – Hiutenfelde, Renhofo pilyje. Į Hiutenfeldą susirinko trisdešimt VLB darbuotojų ir svečių iš Vokietijos ir pasaulio. Ypatingas šiųmetinis suvažiavimas buvo dėl to, jog šiemet visi Vokietijos lietuviai šventė Visų šventųjų koplyčios 30 metų jubiliejų. Prieš Šv. Mišias, prie Vasario 16-osios gimnazijos kryžiaus eilėraščius apie Vėlines skaitė vienuoliktokai Justinas Gečas ir Smiltė Lekavičiūtė, buvo sukalbėta malda už mirusiuosius. Suvienijęs laikas Beveik perpildyta susikaupimo vieta buvo lydima maldos, muzikos, susikaupimo ir bendrystės. Į Koplyčios minėjimą specialiai iš Toronto atvyko ir šv. Mišias laikė Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai prelatas Edmundas Putrimas, prieš tris dešimtmečius daly-

JUBILIEJINIAME SUVAŽIAVIME PALIESTOS SVARBIOS PROGOS IR TEMOS vavęs kolpyčios įšventinime. Taip pat šv. Mišioms koncelebravo Vasario 16-osios gimnazijos kapelionas dr. Virginijus Grigutis, lietuvių katalikų sielovados atstovas Vokietijoje kun. Vidas Vaitiekūnas, buvęs gimnazistas kun. Antanas Karčiauskas iš Kelno vyskupijos ir tėvas dr. Gerhard Birk iš Miuncheno. Vokietis kunigas dr. G. Birk, maldas skaitęs lietuvių kalba, dėkojo už šiltą priėmimą ir giedojo giesmę „Ave Maria“. Po Šv. Komunijos priėmimo kapelionas dr. V. Grigutis nuoširdžiai dėkojo ir dovanėles įteikė koplyčioms geradariams. Šv. Mišiose taip pat dalyvavo dr. Vincas Bartusevičius su žmona Ona, kuriam buvo suteikta padėka už koplyčios istorijos išsaugojimą. Vasario 16-osios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Asta D‘Elia rašė, kad tardamas sveikinimo žodį, gimnazijos kapelionas dr. V. Grigutis pakvietė tikinčiuosius „statyti tiltus tarp praeities ir dabarties“, spinduliuoti šilumą ir meilę, pasimelsti už koplyčios steigėjus, geradarius, lankytojus ir kapelionus. „Pamokslą sakydamas prelatas Edmundas Putrimas priminė koplyčios įkūrimo istoriją, neatsiejamą nuo 1984 metais kilusio gaisro. Dvasininkas linkėjo, kad niekas taip nebėgtų nuo lietuvybės, kaip kadaise visi bėgo nuo dūmų, kylančių iš Renhofo pilies. Prelatas prisiminė koplyčios pašventinimo dieną, kadangi jis vienintelis vis dar gyvas iš kunigų, dalyva-

Suvažiavimo dalyviai rinkosi Renhofo pilyje Hiutenfelde VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 7


Visų šventųjų koplyčios 30 metų jubiliejaus akimirka (Šv. Mišios)

iškilmėse. Savo pamoksle prelatas E. Putrimas pabrėžė, kad Lietuvos Šventųjų koplyčia buvo ir liks vieta, kuri suburia kartu šlovinti Dievą“, - straipsnyje rašė A. D‘Elia. Koplyčios kapelioną jubiliejaus proga gimnazijos vardu sveikino ir laikinai einanti Vasario 16-osios gimnazijos direktorės pareigas pavaduotoja Irena Sattler ir Kuratorijos pirmininkė Rasa Weiss sveikino gimnazijos vardu. Sveikinimo žodžius tarė anglų kalbos mokytoja ir ilgametė Vokietijos lietuvių bendruomenės narė, gimnazijos direktoriaus in memoriam A. Šmito žmona Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė. Penktadienio bendrystė Dar penktadienio vakarą susirinkę Vokietijos lietuviai turėjo progą išvysti premjerą – televizijos laidų vedėjas, žurnalistas ir režisierius Martynas Starkaus debiutą didžiajame ekrane – dokumentinį filmą „Mulai“ apie Peru kalėjimuose kalinčius lietuvius. Senovinis gyvulį – asilėną – apibūdinantis žodis vartojamas įvardijant narkotikus per sieną gabenančius žmones. Filmo kūrimas užtruko trejus metus, prie kūrybinio proceso dirbo penki žmonės. Prie šio filmo prisidėjo Lietuvos konsulatas Peru, prelatas E. Putrimas, Limoje gyvenantis lietuvis. Vokietijos lietuviai jautriai suregavo į matytą filmą, klausė prelato

Prelatas E. Putrimas pristatė f ilmą „Mulai“

8 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS

apie šiuos ir kitus žmones, įvardijo šį filmą kaip pačią geriausią viešą prevencijos formą. Ir uždavė begales klausimų – kaip galima padėti kalintiems lietuviams pasaulyje ir Vokietijoje? Diskutavo apie galimo fondo įkūrimą ir pan. Šis momentas suvienijo lietuvius bendrai minčiai – apmąstymui. Pats prelatas neslėpė, jog po apsilankymų ir filmavimų jis namo grįždavęs visiškai sergantis. Matyti šiuos vaizdus ir išgyventi kalinčių lietuvių istorijas – iššūkis sielai. Prelatas neslėpė, kad prekyba žmonėmis vyksta kasdien. Didžiausias koncentracijos centras – Londonas. Kalbant apie prekybos žmonėmis reiškinį Lietuvoje, reikia pabrėžti, kad Lietuva visu pirma yra aukų kilmės šalis. Vokietijos lietuviai dėkoja prelatui už širdingą pristatymą, galimybę išvysti šį filmą ir diskutuoti šiomis nepatogiomis, tačiau realiomis temomis. PLB ir VLB kūdikis Sekančią dieną darbuotojų suvažiavimas pradėtas VLB pirmininko sveikinimu, l. e. direktoriaus pareigas. I. Sattler pranešimu apie Vasario 16-osios gimnaziją (įsteigta 1950 m.). Direktorė pristatė Gimnazijos lituanistinio ugdymo tikslus: lituanistinio švietimo kokybė bei plėtra, Lietuvos kultūros sklaida užsienyje, lituanistinė mokomoji ir šviečiamoji veikla, gimtosios kalbos mokymas, mokymasis ir mokėjimas. Išskyrė pagrindines Gimnazijos programos dalis: lietuvių kalbos ir literatūros pamokos 5-13 klasėse, lietuviškai dėstomų dalykų pamokos – tikyba, Lietuvos istorija, muzika, lietuviškų dalykų mokymasis lietuviams, nemokantiems ar silpnai kalbantiems lietuviškai. Direktorė pasidalino ir kita Gimnazijoje vykdoma šviečiamojo pobūdžio veikla – neformalųjį ugdymą, renginius, sklaidą. Įdomu tai, jog 2018 m. Nacionalinio diktanto rašymo metu Gimnazijos dešimtokė pateko į mažiausiai klaidų padariusių lietuviškų užsienio mokyklų penketuką. Gimnazija drauge su VLB Valdybos nare, lingviste dr. S. Peraškaite-Pabst bendradarbiauja organizuojant lituanistinio ugdymo seminarus – dalijimasis gerąja darbo patirtimi su lituanistinio švietimo vykdytojais iš Vokietijos ir kitų užsienio šalių mokyklų ir lituanistinių mokyklėlių. Itin svarbi šios iškirtinės švietimo įstaigos ateitis, kuri tiesiogiai priklauso nuo mokinių skaičiaus. Vokietijos lietuviai raginami apgalvoti apie Gimnaziją, kaip apie potencialią ir išskirtinę dvikalbę lietuvišką mokyklą.


Svarbios pamokos Suvažiavimą tęsė advokatė Christina Rudolf, siekusi paaiškinti ir padėti Vokietijos lietuvių bendruomenės apylinkėms jų veiklos teisines galimybes ir pasekmes – išsamiai pristatyti teisinį reguliavimą. Advokatė pabrėžė, kad Apylinkės nėra savarankiškos, jos tiesiogiai priklausomos nuo VLB ir turi būti jai atskaitingos. Paminėta, kad planuojamas perstruktūrizavimas, pakeičiant esamą valdymo modelį į tokį, jog bendruomenės tampa savarankiškomis, nepriklausomomis nuo VLB, organizacijomis. Ir, kad tapti VLB dalimi būti siekis. Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė I. Petraitytė-Lukšienė pabrėžė, kad svarbu eiti tuo keliu, kad VLB turėtų autoritetą ir galėtų jungti bendruomenes, jau esant joms savarankiškoms. C. Rudolf paskaita truko beveik visą dieną, kadangi pranešimas itin informatyvus ir jo metu buvo bandoma įstatymiškai paaiškinti apylinkių teises ir pareigas – tai, ką jie galintys ir ko ne. Kadangi iki šiol apylinkių vadovai, valdybos nėra tikri, ar jų veikla išties neperžengia įstatymų. Nors ir kilo pasipiktinimas dėl pranešimo turinio, Vokietijos lietuviai advokatei turėjo begalę klausimų, buvo dalinamasi pavyzdžiais ir siekiama juos aptarti. Vakarą vainikavo lietuvių smuikininko Algirdo Šocho (Hamburgas) ir pianistės Guodos Gedvilaitės-Göhle (Frankfurtas) koncertas. Skambėjo lenkų, prancūzų, vokiečių, lietuvių, šiuolaikinių kompozitorių kūriniai. Išskirtiniu ir jautriu momentu tapo Miuncheno lietuvės Kristinos Kandratavičiūtės dukros Guodos deklamuotas eilėraštis bei visus lietuvius sujungusi Maironio „Lietuva brangi“.

Vokietijos lietuviai paskaitos metu

Suvažiavimą vainikavo lietuvių smuikininko ir pianistės koncertas

Ir suvažiavimo metu, ir dabar kiekvieno iš Jūsų, skaitytojų, VLB apylinkių narių, Vokietijos lietuvių klausiu, koks yra Jūsų tikslas būti bendruomenėje? Atsigręžkime į pradžią – kodėl lietuviai būrėsi, koks buvo jų tikslas? Atsižvelgiant į šiandienines bendruomenių (apylinkių) tendencijas, akivaizdu, kad tikslas išsikreipė. Kylantys nesutarimai, aršūs pasisakymai nekuria darnos, o tik skaldo. Todėl prašysiu kiekvieno iš mūsų pagalvoti, susimąstyti ir padėti taikiai spręsti problemas, vengti nesutarimų ir išsaugoti tęstinumą. Dėkoju. Marytės Šmitienės nuotr.

Vokietijos lietuvius suvienijusi „Lietuva brangi“ VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 9


IŠ SENŲ ARCHYVŲ: MIUNCHENO LIETUVIAI Redakcijos informacija Miuncheno lietuvių bendruomenė savo brandų 75 metų jubiliejų atšventė Nymphenburg pilyje. Įspūdžius iš įvykusio minėjimo publikuosime sekančiame, gruodžio mėnesio žurnalo numeryje, o šįkart dalinamės su skaitytojais specialiai „Informacijos“ žurnalui suteiktomis unikaliomis, ilgametės Miuncenho lietuvių bendruomenės narės Julijos Baronės archyvo nuotraukomis. Fotografijos apima 1949-1982 metus: akimirkas iš Miunchene pradėjusios veikti lituanistinės mokyklos, kurią kaip „vargo mokyklą“ įkūrė pabėgėliai iš Lietuvos, Kalėdinės eglutės, gimtadienio šventes. Julijos Baronės archyvo nuotr.

1949 metai. Mokykloje įsikūrusioje kareivinėse. Mokytojas Laurušonis paskutinėje eilėje dešinėje

|11mokytoja 10m.VLB INFORMACIJOS - 2019 | LAPKRITIS 1950 Gimtadienis. Kairėje Laukaitienė

1950_60 Julija Baronė

1981 m. kovo 20 dieną Julija Baronė Vargo mokyklėlėje


1982 m. liepą Vargo mokyklėlėje

1978 m. sausio 6 d.

1950 metų vasarą

1980 m. Vargo mokyklėlėje

1950 metai

1954 metų sausio 3 d. Akimirka iš Kalėdų eglutės šventės. Dešinėje Julija Vyšniauskaitė

| LAPKRITIS 11 VLB INFORMACIJOS 11 - 2019 1952 metai. Su|tautiniu kostiumu


BERLYNO SIENOS GRIŪTIS PRIEŠ 30 METŲ Redakcijos, lrt.lt informacija Lapkričio 9-ąją sukako lygiai 30 metų nuo tada, kai griuvo Berlyno siena ir Europa vėl galėjo susivienyti. Beveik pusę amžiaus trukusį unikalų fenomeną, kai vienas miestas per pusę padalytas tarp dviejų priešingų politinių sistemų, šiandien dar ryškiai atsimena ir Vokietijos, Berlyno lietuviai, rašo LRT.lt. LRT TV naujienų tarnybos žurnalisto Augustino Šemelio kalbinta Vokietijos lietuvė, rašytoja Lina Neverbickienė-Ever pasakojo, kad pereiti iš Rytų Berlyno į Vakarus esą buvo kaip patekti iš nespalvoto filmo į spalvotą. Žurnalisto kalbinta lietuvė, aktyvi Vokietijos lietuvių bendruomenės ir vyriausia Berlyno lietuvių bendruomenės narė Marina Auder, į Vakarų Berlyną atsikraustė 1962-aisiais, kai Berlyno sienai tebuvo vieneri. Vakarų Berlynas tada tapo pasaulyje unikalia demokratijos salele, iš visų pusių apsupta sienos, spygliuotos vielos ir kareivių su visada užtaisytais ginklais. M. Auder gimė Vokietijoje, lietuvių karo pabėgėlių šeimoje. Reportaže minima, kad Lietuvą jai pirmą kartą gyvenime aplankyti pavyko tik 1991 m. Tačiau ji pasakojusi gavusi progą peržengti Berlyno sieną ir trumpam aplankyti Rytus. Galimybė atsirado prie jos durų netikėtai prisistačius nepažįstamam lietuviui. „Ateina jisai pas mane, prisistato, sako, aš dirbu Rytų Berlyne, sovietų ambasadoje. Ir paskui jis mane kviečia, po kelių mėnesių, kad aš į Rytus ateičiau. Aš, sako, jus pervesiu, jums nieko nekainuos“, – prisimena Vokietijos lietuvė M. Auder. Lietuvis, pasirodo, buvo sovietų saugumo agentas, ieškojęs informacijos apie kitus lietuvius vakaruose. „Jis galų gale pradėjo klausinėti, ar aš kokių adresų turiu iš studentų“, – pasakojo M. Auder. Pasiūlymą pamatyti, kaip atrodo rytai, iš jaunatviško smalsumo moteris priėmė, bet lietuvių adresų nedavė. „Nedaviau, tai jisai mane paliko rytų pusėj, ir prapuolė. Ir aš stoviu, ir

Prieš 30 metų griuvo Berlyno siena

12 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS

galvoju, nu dabar tau bus blogai“, – prisiminimais dalijosi Vokietijos lietuvė. Vis dėlto po valandos jai grįžti į Vakarų salą pavyko. Mašinų anapus sienos, pasakoja ji, buvo gerokai mažiau, reklamų nebuvo, o namai – apšepę. „Čia buvo ta vieta, kur Rytuose žmonės per namų balkonus susimojuodavo su Vakaruose esančių. Žmonės susitardavo tam tikrą dieną, tam tikrą valandą, tai buvo vienintelė galimybė giminaičiams pasimatyti. Yra nuotraukų, kaip tėvai laimina savo jaunavedžius vaikus, per sieną, iš vieno balkono per kitą balkoną“, – pasakojo Lina Neverbickienė, Berlyne gyvenanti lietuvė. Vakarų Berlyne buvo kiek daugiau nei du, o Rytų – kiek daugiau nei vienas milijonas gyventojų. A. Hermanas: „Ne tik BRD, bet ir mano šeimoje vyko dideli pasikeitimai“. Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkas A. Hermanas per Berlyno sienos griūti buvo Miunchene ir viską stebėjęs per atstumą. Alfredas neslėpia, kad jam asmeniškai tai buvo sunkus laikas. Dar 1988 metais jis išsiskyręs su pirmąja žmona, teko auklėti tris vaikus. Netolimoje ateityje A. Hermanas susipažino su dabartine žmona Irena. 1989 metų lapkričio 8/9 dienomis ji slaugė Argentinoje vėžiu sergančią mamą. Kaip šiandien A. Hermanas prisiminė skambinęs žmonai į Argentiną ir pasakojęs apie Beryno sienos griūtį ir įvykius Vokietijoje. Tais pačiais metais į Miuncheną buvo atvykęs Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorius ir bendrom jėgom nupirko autobusą, su kuriuo Lietuvos orkestrai galėję be kontrolės vykti į komandiruotes. AFPScanpix nuotr., Lrt.lt stop kadras

Vokietijos lietuvė Marina Auder


IŠLEISTAS 27 METRAŠČIO TOMAS

Unikalus ir vieintelis Vokietijos lietuvių ir bendrautorių metraštis „Annaberger Annalen über Litauen und deutsch-litauische Beziehungen“ redakcija išleido šiemetinį, jau 27-ąjį tomą. Atspausdintą egzempliorių galima įsigyti pas Arthur Hermann: C. M. v. Weber-Straße 14, 69245 Bammental, Tel. 06223/40594, E-Mail: arthur@jhermann.de. Kaina – 25 eurai. Elektroninį leidimą galite nemokamai skaityti: www.annaberger-annalen.de VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 13


MIRĖ ATKURTOS LIETUVOS RESPUBLIKOS ANTRASIS AMBASADORIUS VOKIETIJOJE jai. Būdavo dažnas svečias ir pranešėjas Bendruomenės ir Vasario 16-osios gimnazijos renginiuose, 2019 m. spalio 23 d. Vilniuje po sunkios ligos į Vasario 16-osios minėjimuose, Joninių šventėse. amžinybę iškeliavo dr. Zenonas Namavičius, at- Aktyviai rėmė kultūrinius renginius, kartu su LKI kurtos Nepriklausomos Lietuvos antrasis am- yra surengęs ir finansavęs keletą LKI metinių suvabasadorius Vokietijoje (1993–1999). Gimęs 1943 žiavimų, surengęs priėmimų. m. gegužės 15 d. Eimuliškyje, 1967 m. baigė Vil- Ambasadoriui talkino ir žmona Nijolė. Ji, LMA prof. niaus universiteto Teisės fakultetą, 1973 m. aspi- V. Radovičiaus smuiko klasės absolventė, ilgametė rantūrą Maskvos M. Lomonosovo universitete Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkė, nuo 1993 ir apgynė daktaro disertaciją. Iki 1993 m. dėstė m. dalyvavo Bonos muzikiniame gyvenime, buvo Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedroje, „Bonner Orchesterverein“ koncertmeisterė. Jos inibuvo Teisės fakulteto prodekanas, dekanas. Dr. ciatyva 1999 m., dalyvaujant Tarptautiniame klasikiZ. Namavičius nepriklausomybės pradžioje daly- nės muzikos projekte „Europos kultūra be vizų“, vyko vavo rengiant Konstitucijos projektą, 2000–2002 Bonner Orchesterverein ir Vilniaus Balio Dvariono metais buvo Lietuvos ambasadoriumi Rusijoje, dešimtmetės muzikos mokyklos pedagogų kameri2002–2011 metais – Konstitucinio Teismo teisėju. nio orkestro bendri koncertai Vokietijoje ir Lietuvoje. Ambasadoriaus darbas Vokietijoje buvo nelengvas: 1999 m. lapkričio 8 d. Romuvos šventiškai papuošVokietija – didelė ir įtakinga valstybė. Dr. Zenonui toje salėje susirinkę lietuviai atsisveikino su ambaNamavičiui vadovaujant ambasados darbui buvo sadoriumi dr. Zenonu Namavičiumi ir žmona Nijole pasirašyta daug svarbių sutarčių: Draugiškų santy- prieš jiems išvykstant atstovauti Lietuvai Rusijoje. Už kių ir bendradarbiavimo pagrindų sutartis, Pajamų nuoširdų, dalykišką šešerių metų bendradarbiavimą ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo su- bei nuolatinį dėmesį lietuvių bendruomenei jiems dėtartis, Sutartis dėl darbininkų įdarbinimo jų profesi- kojo gimnazijos direktorius Andrius Šmitas. Muzika nėms ir vokiečių kalbos žinioms gilinti, Sutartis dėl ir daina Namavičiams dėkojo gimnazijos mokiniai. kultūrinio bendradarbiavimo, Sutartis dėl savitarpio Velionis paliko žmoną Nijolę, sūnų Justą, buvusį pagalbos stichinių nelaimių ir stambių avarijų atve- Vasario 16-osios gimnazijos abiturientą, dabartinį jais ir kitos. Po ilgų derybų nuo 1999 kovo 1 d. buvo Konstitucinio Teismo teisėją, ir sūnų Andrių, diploįvestas bevizis režimas tarp Vokietijos ir Lietuvos. matą, vieną anūką. 1999 m. ambasadoriui teko organizuoti ambasados Vokietijos lietuviai, pažinoję ambasadorių dr. Zenoną persikėlimą iš Bonos į Berlyną, kur laikinai įsikurta Namavičių, prisimins jį kaip puikų žmogų, turėjusį išnuomotuose pastatuose. gerą humoro jausmą, tolerantišką, neišpuikusį, garsėBe atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams jusį išmintimi, valstybiniu mąstymu. Vokietijos įstaigose, ypatingą dėmesį ambasadorius skyrė ir Vokietijos LB ir Vasario 16-osios gimnazi- Autorės archyvo nuotr. Ona BARTUSEVIČIENĖ

Ambasadorius Z. Namavičius (dešinėje) su VR Kancleriu H. Kohl

14 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS

Ambasadorius Z. Namavičius (dešinėje) su LR Prezidentu V. Adamkumi


JAUNIMO (IM)PULSAS

PRAŪŽĖ TRADICINIS „BALTIŠKASIS HALOWEENAS“ ANABERGO DVARE Justas ANDRIJAUSKAS Pirmąjį lapkričio penktadienį būrys Vokietijos lietuvaičių sugužėjo į ant kalno stūksančią Anabergo dvarą. Čia, po metų pertraukos, vėl vyko kasmetinis Vokietijos Lietuvių Jaunimo Sąjungos (VLJS) organizuojamas „Baltoween“. Šis „baltiškasis haloweenas“ jau metai iš metų suburia visą būrį lietuvių iš skirtingų Vokietijos kampelių ne tik linksmybėms, bet ir diskusijoms kiekvienais metais besikeičiančia tema. Šių metų „Baltoween’o“ tema buvo sportas ir politika. Tradiciškai „Baltoween’o“ prasideda penktadienio vakarą prie laužo ugnies. Pirmasis renginio vakaras šiemet pasitaikė šaltokas ir besikandžiojanti žvarba bei lietaus dauguma suvijo dalyvius į dvaro valgomąjį. Kol drąsiausieji lauke plušėjo prie kepsninių, likusieji, belaukdami šilto maisto, turėjo progą pabendrauti, pasilabinti su pažįstamais dalyviais ir susipažinti su „Baltoween’o“ naujokais bei renginio pranešėjas. Laikui bėgant vakarienė virto susipažinimo žaidimų ir pavakarojimu nusitęsusių gerokai į naktį. Kaip ir pritinka bekalbant apie sportą, šeštadienio rytas prasidėjo rytine mankšta, kurią dalyviams pravedė Neringa Užomeckienė – Vokietijos lietuvių bėgimo bei sportinio ėjimo klubo įkūrėja. Po sočių pusryčių visi susirinko į Anabergo pagrindinę salę iš bėgikės Neringos išgirsti apie mėgėjiško judėjimo svarbą mūsų kasdieniniame gyvenime. Paskaitos metu skaitovė pasakojo ne vien apie pačio judėjimo svarbą, bet ir dalino patarimus iš

Renginio metu nepritrūkta nei linksmybių

Vokietijos lietuvaičiai Anabergo pilyje VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 15


savo gausios patirties, supažindino su jos įkurtu klubu, jo veikla ir pasiekimais ir atsakinėjo į gausius klausimus. Teorines žinias visados būtina užtvirtinti praktiniu darbu, todėl po paskaitos, vedami Neringos, visi patraukė į trumpą žygį po miškingąsias „Annaberg Bach“ apylinkes.

Šiųmetinio „Baltoween’o“ tema – sportas ir politika

Viena mėgstamiausia tradicijų – kasmetinis kaukių balius

Antrąją dienos dalį pradėjo sertifikuota sveikatingumo specialistė Agnė Balčaitė su paskaita apie fizinę, psichinę ir emocinę sveikatą pagal rytų medicinos filosofiją. Jos metu Agnė paaiškino 5 gamtos elementų sistemą bei energetinių kūno meridijanų funkcijas. Galiausiai Agnė pravedė ir Shiatsu dirbtuves, kurių metu renginio svečiai patys išbandė iš Japonijos kilusį taškinį masažą atplaiduojantį kūną ir mintis. Viena mėgstamiausia „Baltoween’o“ tradicijų – kasmetinis kaukių balius. Todėl artėjant šeštadienio vakarui, renginio dalyviai pradėjo pradinginėti dvaro kambariuose, o vietoje jų pradėjo lysti vampyrai, numirėliai ir kitos baisybės. Šis spalvingas pulkas persirengėlių susirinko į aptemusią pagrindinę salę išgirsti Luko Norkūno gyvo garso koncerto. Bliuzo ir dainuojamosios poezijos skambesys užpildė Anabergo dvarą, suteikdamas jai jaukią ir nuotaikingą atmosferą. Įkvėpti puikaus koncerto susirinkusieji linksminosi iki pat paryčių. Nebuvo pritrūkta nei linksmybių nei dainų. Vakarinės linksmybės nesutrukdė daugumai svečių sekmadienio rytą pradėti su Agne ir jos pravesta „Do-In“ jogą, kuri, pasak Agnės, subalansuoja fizinę ir emocinę energiją bei yra tinkamiausias būdas pradėti dieną. Pasimankštinus ir papusryčiavus, aptarinėjant šių metų renginį ir dalinantis savo įspūdžiais, renginio dalyviai nenoriai ir iš lėto pradėjo skirstytis namo. Vokietijos Lietuvių jaunimo sąjunga dėkoja skaitovams ir svečiams už dalyvavimą. Taip pat VLJS dėkoja Vokietijos lietuvių bendruomenei bei Lietuvių fondui (JAV) už pagalbą ir Anabergo dvaro šeimininkams už šiltą priėmimą.

Spalvingas pulkas persirengėlių

16 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS

VLJS archyvo nuotr.


PORTRETAI

TĖVELI, AR AŠ BŪSIU VOKIEČIU? Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ Su Augustu Šerniumi pirmąkart susitikome kaip ir pridera – lietuvų širdyje – Hiutenfelde, kur vyko Vokietijos lietuvių bendruomenės darbuotojų suvažiavimas. Naujas sutiktas veidas, išgirstos įdomios idėjos paskatino išgirsti jo istoriją. Dalinamės su Jumis interviu su tikrai išskirtinio takto, iškalbos Vokietijos lietuviu, klausdami – kodėl jis pasirinkęs Vokietiją, kaip ir kodėl tapo vis dar labai jaunos Diuseldorfo bendruomenė pirmininku? Ir daug kitų klausimų. Tradiciškai – kodėl pasaulis? Mano darbe buvo taip susiklostę, kad aš, praktiškai, kiekvieną savaitę vykdavau darbo reikalais į komandiruotes į Minską, kadangi buvau atsakingas už mūsų dukterinės įmonės Baltarusijoje integraciją ir plėtrą. Dėl dažno buvimo skyriumi abudu su žmona jautėmės gerokai emociškai pavargę ir kažkiek atitolę vienas nuo kito, nekalbant apie tai, kad šeimoje augantys du mūsų vaikai taip pat norėjo ir turėjo dažniau matyti savo tėtį namuose. Ir ne šiaip tiktai matyti jį namie, bet ir smagiai leisti su juo laiką. Abu su žmona supratome, kad privalome kažką daryti. 2016-aiais metais mes skaičiavome jau 8–uosius mūsų šeimos gyvenimo mano nuolatinių komandiruočių fone metus, tad maždaug nuo tų metų pavasario mudviejų su žmona pasikalbėjimai apie tai, kaip norėtume kažką reikšmingai pakeisti mūsų šeimos gyvenime, ėmė įgauti konkretesnių, su emigraciją susijusių planų pavidalą. Tų pačių metų vasarą pasitaikė proga sudalyvauti konkurse eiti pareigas tarptautinio koncerno, kuriam priklausė mano darbovietė, centrinėje būstinėje Diuseldorfe, Vokietijoje. Pasitaręs su žmona, nutariau išsiųsti dokumentus, tikėdamasis būti įtrauktas į atrankos procesą. Teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad Vokietija niekada nebuvo mudviejų su žmona virtualiai sudarytame prioritetinių šalių sąraše, kuriose mes būtume norėję

gyventi, dirbti ir auginti mūsų vaikus. Galvodami apie išvykimą iš Lietuvos į svetimą šalį, orientavomės į emigrantų pagrindu susikūrusias anglakalbes valstybes. Keliauti po Vokietiją? Oh ja! Slidinėti Bavarijos Alpėse? Wunderbar! Išgerti gero alaus? Aber natürlich, noch ein Bier bitte! Nusipirkti kokybiškų ir santykinai nebrangių vokiškų prekių? Keine schlechte Idee. Tačiau gyventi Vokietijoje (wie bitte???) niekada kartu nesvajojome ir neplanavome. Mano darbo atranka užtruko kiek ilgiau negu buvo galima tikėtis, tačiau susiklostė sėkmingai, tad nuo 2017ųjų vidurio atvykau dirbti ir gyventi į Vokietiją, o rudeniop prie manęs prisijungė žmona su vaikais – tuomet keturmečiu sūnumi Adomu ir šešiamete dukra Simona. Štai tokios, sakyčiau, labai žemiškos – šeimyninės ir profesinės – aplinkybės atvedė mano šeimą ir mane į Vokietiją ir pavertė mus pasaulio lietuviais. Iš kokio Lietuvos krašto esate kilęs? Gimiau ir užaugau Pabradėje. Nedideliame Lietuvos miestelyje, esančiame už kokių 50 km į Šiaurės Rytus nuo Vilniaus, Labanoro-Pabradės girios apsuptyje. Šis antras pagal plotą Lietuvos miškų masyvas dažnai vadinamas tiesiog Labanoro

Diuseldorfe, šalia Reino upės VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 17


giria. Beje, šiuo metu Pabradės miškuose esančiuose kariniuose poligonuose yra nuolatos dislokuoti Vokietijos Bundesvero kariai, kurie kartu su Lietuvos kariuomene tobulina ir derina mūsų gimtojo krašto gynybos planus. Taigi, čia kaip ir tokie savotiški mainai tarp manęs ir Vokietijos vyriausybės yra įvykę.

Diuseldorfo lietuvių bendruomenės Vasario 16-osios minėjimo akimirka

Diuseldorfo lietuviai

Su vyriausią ja dukra Aurelija

18 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS

Gyvenimas Diuseldorfe. Koks jis? Tiesiog pasaka, o ne gyvenimas: jaukus senamiestis su nuostabia upės pakrante, daug parkų ir žalumos, gausybė gerų kavinių ir restoranų, patogiai įrengti dviračių takai. Jeigu ne vietinis futbolo klubas, kuris gana sėkmingai antrą sezoną iš eilės varžosi Bundeslygoje, sakyčiau, kad niekur neišvažiavome iš Vilniaus (juokiasi). Jeigu rimtai, Diuseldorfas, iš tiesų, man kažkuo primena Vilnių, kuriame iki išvykimo gyvenau pastaruosius 27 metus. Tačiau Diuseldorfe, lyginant su Vilniumi, žymiai geriau išvystyta viešojo transporto sistema, gerokai švelnesnis klimatas ir, kaip man regis, daugiau įvairaus ir santykinai nebrangaus laisvalaikio praleidimo galimybių. Didžiausias gyvenimo Diuseldorfe trūkumas – artimųjų ir draugų, likusių Lietuvoje, ilgesys. Dar kartais gyvenant Diuseldorfe būna taip, kad pavargęs nuo užsienio kalbos naudojimo visu kūnu jaučiu, kaip yra gera galėti bendrauti gimtąja kalba darbe ir gatvėje... Lietuvių paieška svetimoje šalyje. Kada Jums prireikė lietuvybės – skambesnio lietuviško žodžio ir kultūros? Žinokit, gyvenant užsienyje ir susiduriant su tam tikromis vietinėmis keistenybėmis (atvykėlių akimis žiūrint, žinoma), skambesnių lietuviškų žodžių nepritrūksta... Kartais tenka prisiminti ir vieną kitą riebesnį rusišką žodį, kai, pavyzdžiui, palikęs šeštadienį savo automobilį šalia ženklo, kuris draudžia sustoti toje vietoje darbo dienomis, randi po valytuvu užkištą baudos kvitą, o internete susirandi informaciją, kad pagal Vokietijos Kelių eismo taisykles šeštadieniai yra laikomi darbo dienomis. Kalbant apie lietuvių paiešką, su pirmuoju lietuviu Diuseldorfe susitikau visiškai atsitiktinai ir gana netikėtoje vietoje – miesto lauko baseine. Tai buvo visiems nuolatiniams Jūsų žurnalo skaitytojams gerai pažįstamas Martynas Lipšys, kuris tuo metu su savo žmona Renata dar gyveno Diuseldorfe. Vėliau, vis to paties Martyno dėka, susipažinau su kitais šauniais ir organizuotais lietuviais, kurie ieškojo galimybių suburti Diuseldorfo mieste ir jo apylinkėse gyvenančius tautiečius. Di-


ana ir Kęstutis Ulevičiai buvo, ko gero, vieni aktyviausių šitoje srityje. Lietuvybė ir lietuviai, galima sakyti, patys mane susirado Diuseldorfe, o ne aš juos. Įgimto smalsumo vedinas, ėjau į pirmąjį savo susitikimą su vietos lietuviais. Ėjau, ėjau ir žiū – turime VLB Diuseldorfo apylinkę. Juk tai puiku, argi ne? Esate pakankamai šviežiai susikūrusios Diuseldorfo lietuvių bendruomenės pirmininkas. Ką Jums reiškia būti šios organizacijos lyderiu? Norėčiau pastebėti, kad tiktai šiais metais oficialiai susikūrusiai mūsų organizacijai lyderystė, apskritai paėmus, nėra labai didelis iššūkis. Savo apylinkėje turime ne vieną ir ne du žmones, kurie nebijo atsakomybės, imasi iniciatyvos, siūlo idėjas ir patys jas įgyvendina. Kitaip sakant, turime ne kokį nors vieną aiškiai išreikštą lyderį, kuris nurodo kolektyvui gaires, suformuoja tam tikrą viziją ar atlieka koordinavimo užduotis, tačiau gerokai daugiau žmonių, kurie nori ir gali būti daugelio prasmingų idėjų varomaja jėga. 2019-ųjų metų pradžioje šių iniciatyvių ir šaunių žmonių buvau išrinktas eiti mūsų apylinkės pirmininko pareigas. Nekalbėsiu apie pasitikėjimą, atsakomybę ar garbę, t.y. tai, kas pirmiausia ateina į galvą, kai kalba užeina apie renkamo lyderio poziciją. Pasakysiu paprastai ir žmogiškai: būti lyderiu man reiškia nesislėpti už kitų žmonių nugarų, kai ateina sudėtingas metas, kai kyla tam tikros grėsmės, kai situacija reikalauja tam tikrų ryžtingų sprendimų ir panašiai. Dėkoju apvaizdai, kad iki šios dienos mūsų apylinkėje nesusidūrėme su kritinėmis situacijomis, tad pirmininko pareigos kol kas nepareikalavo iš manęs aukščiau minėtų lyderio savybių pritaikymo. Kaip bebūtų, kiekviename iš žmonių sambūrių visuomet egzistuoja daugybė interesų – asmeniniai, grupiniai, šeimos, bendrieji. Bet kurios organizacijos lyderis turi stengtis, kad organizacijos veikloje visų jos narių interesai būtų kaip galima labiau tolygiai atspindėti. Lyderystė man susišaukia su žmonių sutelkimu, vienijimu ir jų interesų derinimu. Stengiuosi tai ir daryti. Maža to, esu tikras, kad mūsų apylinkėje turime daugiau žmonių, galinčių būti organizacijos lyderiais, tad dėl savo galimo įpėdinio ar įpėdinės galiu visiškai nesijaudinti. Nepakeičiamų žmonių nėra. Aš – ne išimtis (šypsosi). Diuseldorfo lietuvių bendruomenė – nauja, tačiau išskirtinai aktyvi apy-

Vokietijos lietuvis Singapūre

linkė. Kokios yra to priežastys? Kaip Jums taip pavyksta? Ar tai – euforijos sindromas? Vertinu Jūsų klausimą kaip komplimentą mūsų apylinkei ir dėkoju už tai. Aktyvumo priežastys slypi mūsų apylinkėje gyvenančių žmonių poreikyje bendrauti, kartu švęsti šventes, pramogauti, kitaip turiningai leisti laisvalaikį, taip pat šviesti ir lavinti mūsų vaikus gimtaja kalba. Iš vienos pusės, kaip jau minėjau, turime nemažai iniciatyvių ir veiklių bendruomenės narių, kurie gali ir nori organizuoti renginius ar įgyvendinti sudėtingesnius projektus, kaip, tarkime, sekmadieninės lituanistinės mokyklėlės įsteigimas ir veiklą, kita vertus, mūsų apylinkėje yra tikrai daug žmonių, kurie siūlo idėjas, aktyviai dalyvauja renginiuose, noriai atsiliepia į siūlomas iniciatyvas. Nebūčiau linkęs nurašyti viso šito euforijos fenomenui. Vadinčiau tai mūsų apylinkės žmonių sąmoningumu ir bendruomeniškumu. Tai – svarbiausioji mūsų apylinkės varomoji jėga. Kas konkrečiai jungia Diuseldorfo lietuvius? Kokiomis veiklomis užsiimate? Mus vienija alus ir tamsa (juokiasi). Jeigu rimtai, kaip man

Su vaikais VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 19


regis, visus mus jungia gimtoji kalba, emigracijos sąlygotas bendrumo jausmas, išjaustas noras puoselėti tradicijas ir tiesiog paprastas žmogiškas noras bendrauti tarpusavyje. Visa tai atsisipindi ir mūsų organizacijos veikloje: mes renkamės paminėti reikšmingų datų ar atšvęsti tradicinių švenčių, mes susitinkame kartu iškylauti gamtoje, mes džiaugiamės vienas kito draugija prie vaišių stalo, mes leidžiame savo vaikus į sekmadieninę mokyklėlę „Pasaka“ ir pan. Mums visiems patinka būti lietuviais ir mums visiems patinka retkarčiais leisti laiką drauge su kitais taip pat besijaučiančiais lietuviais ir jų nelietuviais šeimos nariais ar draugais. Šitai mus vienija. Ar jaučiatės savo šalies, Lietuvos patriotu? Ar skiepijate šią vertybę ir savo vaikams? Mano šešiametis sūnus sykį manes kažkaip paklausė, ar jis užaugęs taps vokiečiu. Atsakiau jam, kad nesvarbu, kur mes begyventume, mes visuomet būsime lietuviais. Šiuo metu mes esame Vokietijos lietuviai. Mes gerbiame šalį, kurioje gyvename, kaip ir jos žmones, tradicijas, kalbą, papročius ir, žinoma, įstatymus. Tačiau mūsų Tėvynė yra, buvo ir visuomet bus viena – tai Lietuva. Mūsų vaikai mato mus dalyvaujančius rinkimuose, girdi mus giedančius Tautišką giesmę ir patys bando mums pritarti, jie mato apylinkės lietuvių renginiuose tautinę trispalvę vėliavą ir puikiai supranta, kuo ji skiriasi nuo tos trispalvės, apie kurią juos moko vokiškose mokyklose. Mes didžiuojamės būdami lietuviais ir to neslepiame. Namie kalbame lietuviškai, skaitome lietuviškai, sekame Lietuvos aktualijas spaudoje ar per TV. Lietuva yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mūsų vaikai žino, kad Lietuva yra kietesnė už Vokietiją. Jeigu ne visose srityse, tai krepšinyje – garantuotai. (šypsosi) Jūsų ginklas – kodeksas ir žodis. Kaip dažnai naudojatės šiomis stiprybėmis? Manau, kad esu, iš esmės, nekonfliktiškas žmogus, nors ir,

esant tokiai būtinybei, galiu pakovoti už šeimą, už teisybę ar už save. Geriausiai jaučiuosi, kai nereikia su niekuo ir dėl nieko kovoti. Kai nereikia naudoti teisės studijų metu įgytų žinių arba pasitelkti logikos dėsnių ginčų ar konfliktų metu. Mano supratimu, net ir bloga taika yra visuomet geresnė už gerą karą. Gyvenime, kaip už vairo: geru vairuotoju vadinamas ne tas, kuris liko avarijoje nekaltas, bet tas, kuris avarijos išvengė. Visuomet džiaugiuosi, kai sugebu išvengti „avarijų“ gyvenime, ir išgyvenu neigiamas emocijas, net ir tuomet, kai nepavykus išvengti gyvenimiškos „avarijos“, jos metu jaučiuosi esąs teisus, tačiau esu priverstas tai įrodinėti. Pirmąkart dalyvavote ir šiemet vykusiame VLB darbuotojų suvažiavime. Kokius įspūdžius parsivežėte atgal į Diuseldorfą Labai patiko renginio programa ir galimybė susipažinti su naujais įdomiais žmonėmis. Temos, kuriomis buvo daug diskutuojama suvažiavimo metu, buvo aktualios, įdomios ir naudingos. Tam tikrą kartėlį paliko kartais pernelyg įsisiūbuojančios atskirų renginio dalyvių emocijos. Kita vertus, stiprių emocijų buvimas rodo, kad žmonės nėra abejingi ir esama tam tikrų klausimų, kurie reikalauja greitų ir aiškių atsakymų. Apskritai paėmus, teigiami įspūdžiai iš renginio nusvėrė bet kokius mažiau pozityvius momentus. Tam labai daug įtakos turėjo talentingų klasikinės muzikos atlikėjų iš Lietuvos – pianistės Guodos Gedvilaitės ir smuikininko Algirdo Šocho – virtuoziškas pasirodymas, vainikavęs antrąją suvažiavimo dieną. Kaip sakė F. Dostojevskis, „grožis išgelbės pasaulį“. Ko palinkėtumėte naujai besikuriančioms, jau besiskiriančioms arba sunkumus patiriančioms apylinkėms? Nedaugžodžiaudamas palinkėsiu išminties, santarvės, susiklausymo, bendrumo, įkvėpimo, entuziazmo, tarpusavio pagarbos, ištvermės ir vienybės. Mūsų, lietuvių, yra pernelyg mažai, kad būdami emigracijoje užsiimtume visokių frakcijų, pogrupių, sluoksnių ar klanų kūrimu. Šitoje vietoje norėčiau priminti paskutiniąją mūsų nacionalinio himno eilutę, kuri jau daugiau kaip šimtmetį visiems mums skamba ir kaip palinkėjimas, ir kaip atsakingas priesakas: „vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“.

A. Šernius linki skaitytojams kuo geriausios kloties

20 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS

Asm. archyvo ir Diuseldorfo LB nuotr.


VASARIO 16-OSIOS GIMNAZIJOS NAUJIENOS Justinas GEČAS ir Asta D‘Elia Lapkričio 8 d. mūsų gimnazijos dvyliktokas Laimis Antanavičius pristatė savo pirmąją asmeninę grafikos darbų parodą. Gimnazistą sveikino ir kūrybinės sėkmės linkėjo vyresniųjų klasių vadovė dr. Gabriele Hoffmann, laikinai einanti direktorės pareigas pavaduotoja Irena Sattler

GRAFIKOS DARBŲ PARODOS ATIDARYMAS bei dailės mokytoja Aina Janulionienė. Į parodos atidarymą atvyko buvusi mūsų gimnazijos dailės mokytoja Jūratė BaturaLemke. Dailininkė taip pat sveikino dvyliktoką ir linkėjo neprarasti lakios vaizduotės. Nors Laimis ir nelankė Dailės mokyklos, piešdamas jis praleido ne vieną valandą, kadangi piešimas – jo mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas. Raktas į kūrybingumą – tai noras bandyti, rizikuoti ir žiūrėti, kas bus, juk kūrybiškumui nėra ribų. Gimnazisto grafikos darbuose atgyja ne tik daiktai, kuriuos mes kasdien matome savo aplinkoje, bet ir įvairios fantastinės būtybės. Mokinio grafikos darbais galima pasigrožėti senojo gimnazijos pastato antrame aukšte. Taigi norime palinkėti, kad Laimis ir toliau nebijotų rizikuoti ir kad piešiant mūzos nenustotų jo lankyti.

Dvyliktokas Laimis Antanavičius

Asta D‘Elia nuotr.

STUDIJUOK LIETUVOJE! Asta D‘Elia Spalio 15 d. gimnazijos bendrabučio salėje vyresnieji mokiniai susitiko su Lietuvos universitetų, aukštųjų mokyklų bei Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos LAMA BPO atstovais. Svečiai mokiniams pristatė studijų Lietuvoje programas ir galimybes. Susitikimo, vykusio anglų kalba, metu buvo nuodugniai aptartos priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas sąlygos. Renginyje buvo pristatytos šios Lietuvos aukštosios mokyklos: ISM Vadybos ir Ekonomikos universitetas, Kauno technologijos universitetas, Klaipėdos universitetas, LCC tarptautinis universitetas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos sporto universitetas, Mykolo Riomerio universitetas, Vilniaus Gedimi-

no technikos universitetas, Vilniaus universitetas bei Vytauto Didžiojo universitetas. Po kavos pertraukėlės gimnazistai turėjo galimybę individualiai pasikonsultuoti su kiekvienos aukštosios mokyklos atstovu. Renginį rėmė Švietimo mainų paramos fondas iš Vilniaus. Vasario 16-osios gimnazijos archyvo nuotr

Svečiai pristatė studijų Lietuvoje galimybes VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 21


Asta D‘Elia Lapkričio 1 d. gimnazijos kapelionas dr. Virginijus Grigutis 9–13 klasių mokinius pakvietė į dokumentinio filmo „Mulai“ peržiūrą ir diskusiją. Šis renginys buvo skirtas Lietuvos Šventųjų koplyčios pašventinimo trisdešimtmečiui paminėti. Filmas pasakoja apie trijų narkotikus gabenusių žmonių likimą. Visi jie už norą gauti „lengvų ir greitų“ pinigų ir patiklumą sumoka didelę kainą – atsiduria Limos (Peru) kalėjimuose. Svarbus vaidmuo tenka prelatui Edmundui Putrimui, lankančiam ir globojančiam Pietų Amerikos kalėjimuose atsidūrusius lietuvius. Martyno Starkaus filme vienas kadras keičia kitą: čia matome laisvėje verdantį gyvenimą, čia vėl išvystame žmones, atsidūrusius už grotų ar gyvenimo akligatvyje. Vietoj muzikos tiksintis laikrodis primena beprasmiškai iššvaistytą laiką ir prarastus gražiausius gyvenimo metus. Tikri įvykiai, nesuvaidintos emocijos tiek mokinius, tiek juos lydėjusias mokytojas tiesiog prikaustė prie ekrano. Diskusijoje, kurią moderavo kapelionas dr. V. Grigutis, buvo kalbama, kaip at-

FILMO „MULAI“ PERŽIŪRA IR DISKUSIJA pažinti grėsmes, kas atsitinka po to, kai „parduodi“ save ir tampi kažkieno marionete, į ką derėtų kreiptis atsitikus nelaimei ar kilus įtarimų, kokios vertybės turėtų būti svarbios. Gimnazistai turėjo unikalią galimybę atsakymus į visus kilusius klausimus išgirsti iš paties prelato E. Putrimo lūpų. Virginijaus Grigučio nuotr.

Gimnazistai druge su prelatu E. Putrimu

PEDAGOGŲ SAVIŠVIETOS DIENA Asta D‘Elia ir Irena SATTLER Vasario 16-osios gimnazijos pedagogai dalyvavo seminare „Jautrumu kalbai grįstas mokymasis“. Šių metų Pedagogų savišvietos dienos seminare buvo kalbama apie kalbinių įgūdžių formavimą įvairių dalykų pamokose dirbant su skirtingus kalbos mokėjimo lygius pasiekusiais mokiniais. Prof. Josef Leisen, kuris pats yra gamtos mokslų specialistas, į kalbos mokymą žvelgia ne kaip lingvistas, o kaip dėsto22 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS

mo dalyko mokytojas. Ilgametę mokytojo patirtį turintis lektorius neslėpė, kad visi mokiniai, pradėję mokytis užsienio kalbos, patiria „kalbinį šoką“ (vok. Sprachschock). Vėliau, net ir sugebėdami kasdieninėje aplinkoje bendrauti šnekamąja kalba, besimokantieji patiria sunkumų, kadangi nemoka dalykinės (akademinės) kalbos. Didaktas pateikė praktinių pavyzdžių, kaip mokytojai imersinėje aplinkoje (vok. Sprachbad) gali padėti mokiniams įveikti kalbines kliūtis, nes kiekvieno dalyko pamokoje mokomasi ir kalbos. Be to, buvo kalbama apie užduočių diferencijavimą atsižvelgiant į gabių mokinių (tiek gimtakalbių, tiek besimokančių kalbos) poreikius. Referentas pabrėžė, kad mokiniai, į mokymąsi „investuodami daug laiko ir pastangų“, gali gerai išmokti užsienio kalbą.


-

BENDRUOMENIU ALEJA

SAVAITGALIS PAS HAMBURGO LIETUVIUS Norbertas ČERNIAUSKAS Pasaulio Lietuvos istorijoje Hamburgo miestas užima išskirtinę vietą, nes iš čia ar pro čia XIX a. pab. – XX a. keliavo ar grįžo dešimtys tūkstančių Lietuvos migrantų bei keliautojų, pokariu subombarduotame mieste veikė baltiškasis universitetas glaudęs išblaškytus latvių, lietuvių ir estų pabėgėlius-studentus bei dėstytojus. Šiuo metu čia buriasi viena seniausių lietuvių bendruomenių Vokietijoje (vyriausiam nariui Klaipėdos krašto lietuviui Martynui – jau virš 90). Bendruomenė aktyvi ir spalvinga, savyje derina atsivežtas lietuviškas tradicijas bei vietines hanziatiškas vertybes – atvirumą, verslumą bei žodžio laikymąsi. Ką kalbėjome? Apie tai, kad pasaulio Lietuva neturi būti tik „priedėlis“ prie Lietuvos ir dar, kad skirtingai nuo dipukinės epochos, dabar lietuviškoms citadelėms pasaulyje reikalinga ne tik saugoti ir saugotis, bet dar svarbiau kurti bei realizuotis (bei dalintis sukauptų patirčių bagažais). Beje, nors daugelis vietinių vokiečių lietuvius žino nuo Ivano (Valdo Ivanausko), žaidusio Hamburger SV dar 1993-1997 m. laikų, bet pati bendruomenė labiau palaiko FC St. Pauli. Nepaisant to, šeštadienį miestas virto mėlynai-balta jūra, nes HSV sutriuškino artimiausią konkurentą VfB Stuttgart (6-2) ir žengė dar vieną užtikrintą žingsnį grįžimo į bundeslygą link.

Nepamirštamo susitikimo Hamburge dalyviai

Redakcijos papildymas. Apie lekt. dr. Norbertą Černiauską. 2003 m. įstojo į Vilniaus universiteto istorijos fakultetą, kur baigė istorijos bakalauro ir magistro studijas, 2014 m. apgynė daktaro disertaciją. Nuo 2013 m. dirba Naujosios istorijos katedroje, lektoriaus pareigose. Dėstomi dalykai: Lietuvos gyventojų emigracija XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje; Istorija ir geopolitika; Lietuvos rezistencijos istorija 1944-1953 metais; XX a. sociokultūrinė ir kasdienybės istorija: Lietuva ir europiniai bei sovietiniai kontekstai; Mokslinė praktika: tiriamasis magistrinis seminaras; Bakalauro tiriamasis seminaras. Šis susitikimas buvo įgyvendintas dėka LR Užsienio reikalų ministerijos Hamburgo apylinkei skirto finansavimo projektui „Kultūros ir politikos renginių ciklas Hamburgo lietuvių bendruomeniškumo ir tapatybės puoselėjimui“ įgyvendinti. Šiuo metu – iki gruodžio 15 d. – vyksta atnaujintas kvietimas teikti paraiškas užsienio lietuvių organizacijų projektų konkursui. Daugiau informacijos: https://urm.lt/default/lt/globali-lietuva/ uzsienio-lietuviu-organizacijoms/uzsienio-lietuviu-organizaciju-veiklos-projektu-finansavimas Hamburgo LB, asm.archyvo nuotr.

Lekt. dr. N. Černiauskas VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 23


VOKIETIJOS LIETUVIAI PASITINKA ADVENTĄ VLB informacija

Š. m. lapkričio 17 d. jaukioje, šiltoje aplinkoje, Vokietijos lietuviai ruošėsi artėjančiom šv. Kalėdom, drauge gamindami Advento vainikus bei unikalius papuošalus. Organizatoriai: Egle‘s Kreativ Welt ir VLB Romuvos apylinkė Marytės Šmitienės nuotr.

Vainikų gamybos elementai

Pasiruošimas artėjančioms šventėms

Romuvos, Vokietijos lietuviai

24 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS

Romuvos lietuviai drauge


SIELOVADA Virginijus GRIGUTIS Lapkričio 2 d. šventėme 30-ąsias Lietuvos Šventųjų koplyčios, esančios Renhofo pilyje, pašventinimo metinės. Iškilmės metu meldėmės ir dėkojome Dievui už visus koplyčios steigėjus, geradarius ir jos lankytojus bei šios šventovės ateitį ir jos misiją. Šiandien vis dažniau ir garsiau girdime kalbant apie bažnyčią ištikusią krizę ir piešiamą jos niūrią ateitį. Žiūrėkime, Dievo namai daugeliui žmonių yra tapę svetimi, kuriose jie nesijaučia esantys kaip namuose. Bažnyčios narių ir lankytojų skaičius drastiškai mažėja. Ne vienos bažnyčios laukia liūdnas likimas, jos bus priverstos užsidaryti, bus parduotos ir nugriautos. Ar jos netaps, pasak vokiečių filosofo Frydrichas Nytčės žodžiais, - vien tik kapinės ir antkapiai, skirti Dievui? Ar toks panašus likimas laukia ir mūsų Koplyčios? Kokia iš tiesų galėtų būti mūsų Koplyčios ateitis ir jos misija, į kurią mes visi esame kviečiami? Prelatas Edmundas Putrimas savo pamoksle kalbėdamas apie koplyčios atsiradimo istoriją, priminė 1984 metais kilusį gaisrą ir linkėjo mums burtis, o nebėgti

ŠVENTUMAS – NEATSIEJAMAS NUO TAPATYBĖS PAIEŠKOS nuo lietuvybės, kaip kadaise gelbėdamiesi visi bėgo nuo dūmų, kylančių iš Renhofo pilies. Lietuvos Šventųjų koplyčia buvo ir liks ta vieta, kurioje renkamės draugėn melstis ir šlovinti Dievą. Jau pačios „Lietuvos Šventųjų“ koplyčios titulas primena mums mūsų misiją gautą Krikšto metu – siekti šventumo. Popiežius Pranciškus mintimis šventumas yra neatsiejamas nuo mūsų bendrystės ir tapatybės paieškos. Savo kalboje jaunimui Vilniaus katedros aikštėje, sakė: „siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų poreikiams. Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai. Nėra nei „laboratorinės“, nei „distiliuotos“, nei „grynakraujės“ tapatybės – tokių nėra. Yra keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė. Yra priklausymo šeimai, tautai tapatybė. Yra tapatybė, kuri tau suteikia meilę, švelnumą, rūpinimąsi kitais. Tapatybė, kuri duoda jėgų kovoti ir kartu švelnumo paglostyti. (…) Čia įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų. Mes nesame žmonės be šaknų!“1. Popiežiaus Pranciškaus kalba jaunimui, Vilniaus katedros aikštėje 2018

Marytės Šmitienės nuotr. | Ar Dievo namai daugeliui žmonių yra svetimi? VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 25


ADVENTO REKOLEKCIJOS IR „KLAUSK DRĄSIAI“ SU BROLIU PRANCIŠKONU

Hamburgo lietuvių sielovada Pirmąjį advento savaitgalį – lapkričio 29 d. – gruodžio 1 d. Hamburgo lietuvių katalikų sielovadoje vyko Advento rekolekcijos ir „Klausk drąsiai“ su kunigu ir broliu pranciškonu Juozapu Marija Žukausku OFM iš Klaipėdos (Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno).

Brolis pranciškonas Juozapas Marija Žukauskas

Prisaikdinta vertėja lietuvių|rusų| vokiečių klb. Maybachstraße 1 48 145 Münster Mobil: +49179.5877720 Fax: +49251.395 56074 mail:ingrida.k@gmail.com

www.dolmetscher-venckus.de

Bendrystėje ir dvasinio atsinaujinimo palaimoje buvo dalinamasi Dievo žodžiu ir kasdien švenčiamos Šv. Mišios. Vyko pokalbiai, „Magnificat“ kasdieninių skaitinių pristatymas, susitikimas su lituanistinės mokyklėlės mokiniais; Visos viešnagės Hamburgo lietuviai buvo raginami susitikti su broliu Juozapu Marija asmeniniams pokalbiams, užtarimo maldai bei sutaikinimo sakramentui (išpažinčiai) ir taip pat užduoti aktualius klausimus. Bernardinai.lt nuotr.

26 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS


LIETUVIAI VOKIETIJOJE Rasa ŽEMAITIENĖ Labai dažnai žmonės emigravę iš esmės pakeičia savo profesijas. Ir stereotipiškai manoma, kad į blogąją pusę. Kur jau ten koks atvykėlis galėtų būti mokytojas, gydytojas ar vadybininkas. Bet malonių ir gražių išimčių yra visose srityse – gyvenant svetur taip pat. Ir svetur gali išsipildyti netgi emigrantų svajonės. Tą puikiai iliustruoja Vokietijos lietuvės Ramunės Pigagaitės istorija apie tai, kaip ji tapo... fotografe, kurios objektas – sendaikčiai. Beje, būtent fotografijos šia tema vėl leido jai, bent jau savo kūryba, „sugrįžti“ į Lietuvą. Ramunės nuotraukas mielai spausdina svetainė www.vintazozenklai.lt. Tad šiandien žvelgiame į jos gyvenimą. Tarsi pro objektyvą.

LABAS, VINTAŽINIS GYVENIME rėsi, kur patekusi, ir suprato, kad aktore čia nebus, bet nebus ir bet kuo. Ji bus... fotografė. Fotografavo jau seniai. Taigi savo kultūrinį šoką fiksavo rusiškuoju „Zenit“ . Objektų buvo kiek tik nori, įkvėpimo – taip pat. O galvoje vienas vienintelis vokiškas žodis „Kartoffel“. Nieko, pasakė sau, kol išmoksiu, kalbėsiu fotografijomis. Puolė dirbti ir mokytis: vaikų auklė, padavėja, vokiečių kalbos kursai, o nuo 1993 m. – jau ir fotografijos studijos Mainco universitete. Tikrai nebuvo lengva. Bet štai pagaliau ji – diplomuota fotografė ir jos svajonė aktorystę iškeisti į fotografiją išsipildo „iki dangaus“. Ramunė

Kalbiname Ramunę apie jų gyvenimą užsienyje, kūrybą, sugrįžimus į Lietuvą. Nebūsiu bet kuo – būsiu fotografė Jau dvidešimt aštuonerius metus Frankfurte gyvenanti fotografė Ramunė PIGAGAITĖ Lietuvą aplanko bent porą kartų per metus ir jaučiasi čia, gimtoje šalyje, labai gerai. Tačiau, pabuvusi su tėveliais Varėnoje ir pasimėgavusi savo mylimu Vilniumi, ji vėl grįžta į Frankfurtą, į savo jaukius namus su mažyčiu sodeliu. Čia bėga jos kūrybinis ir kasdienis gyvenimas. Darbai, kursai, universitetas, diplomas „Aš esu baigusi aktorinį, tačiau vaidinti teko labai mažai. Kai 1991 m. gruodį mano kolegos, Marijampolės dramos teatro aktoriai, vaidino senelius šalčius ir snieguoles, o valdžia dalino atleidimo lapelius, aš susikroviau seną lagaminą ir išvykau į Vokietiją. Atgavusi Nepriklausomybę Lietuva dar nežinojo, ar jos provincijai reikės teatro, o aš nežinojau, ką veikti čia toliau“, – išvykimo priežastį prisimena Ramunė. Taip ji atsidūrė Frankfurte. Milžiniško miesto kontrastai pribloškė. Smalsiai dai-

Fotografė R. Pigagaitė saugiau jaučiasi Vokietijoje, o jaukiau...Lietuvoje VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 27


sukuria fotografijų serijas „Kaimų gyventojai“, „Mano miesto žmonės“, rengia parodas, išleidžia fotoalbumą, tampa Lietuvos fotografų sąjungos nare ir... fotografuoja rašytojus Vokietijoje. Tai jos svarbiausias kūrybinis projektas. Kitokie rašytojų portretai Projektas prasidėjo nuo bendradarbiavimo su „Romanfabrik“ namais – alternatyvine organizacija Literatūros namams Frankfurte. Fotografuoti šiai organizacijai Ramunė buvo pakviesta dar tuomet, kai pradėjo lankyti vokiečių kalbos kursus, o juos vedė minėtos organizacijos direktorius. Pamatęs Ramunės fotografijas, jis pasiūlė jaunai menininkei fotografuoti rašytojus. Taip jau 1993 m. atsirado pirmieji rašytojų portretai – ypatingi Ramunės braižo portretai. Kiek vėliau ji pradėjo bendradarbiauti ir su organizacija „Hessischer Literaturrat“, vykdančia ilgalaikį tarptautinį literatūrinių mainų projektą, ir ten vėl buvo... veidai. Fotografei labai patinka patinka kurti senovinių daiktų kompozicijas ir jas fotografuoti

R. Pigagaitės kompozicija

28 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS

„Iš pradžių tarsi norėta, kad užfiksuočiau tik rašytojų, atvykusių pagal stažuotes rašyti Vokietijoje, kasdienybę, bet bedirbant atsirado jų portretai, kurie patiko kultūros darbuotojams, ir mano veikla išsiplėtė. Aš pati juos vadinu psichologiniais teatralizuotais menininkų portretais. Beje, šiemet spalį vykusioje Tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje „Heseno žemės“ stende buvo mano fotografijų paroda ir galbūt tai irgi taps gera tradicija, nes stendas mano darbais puošėsi jau ir pernai“, – sako Ramunė ir priduria, kad jos kūriniai ne kartą virto parodomis (taip pat ir Lietuvoje), buvo išleistas portretų albumas. Beje, šiame literatūrinių rašytojų mainų projekte dalyvauja ir Lietuva. Ramunė prisiminė, kad pirmasis rašytojas iš Lietuvos buvo Marius Ivaškevičius. „Beje, kai atvažiuoja rašytojas iš Lietuvos, jis visada yra kviečiamas pasisvečiuoti pas Romą Šilerį, kur dalyvauju ir aš. Tai žmogus, kuris jau nuo 1977 m. atstovauja Frankfurto Lietuvių Bendruomenei ir aktyviai ją puoselėja Kiek žinau, bendruomenė susibūrė iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Nors pati nesu lietuvių bendruomenės aktyvistė. Kai atvažiavau į Frankfurtą, naujos kartos lietuvių čia buvo dar labai nedaug, o su seniau gyvenančiais vyresnės kartos tautiečiais ir


jų bendruomene taip ir nesusidraugavau. Gal tiesiog nesusikūriau tų susitikimų tradicijos, o gal apskritai neturiu poreikio būti bendruomenėje“, – svarsto pašnekovė. Nesibaigianti ir mylimiausia sendaikčių serija Bet rašytojai – ne vienintelis Ramunės objektyvo taikinys. Jau gana seniai ji fotografuoja ir daiktus. Ne bet kokius, o turinčius istoriją ir praeitį. Fotografijų serija „Daiktų portretai“ pasirodė apie 2000-uosius ir nors neišaugo į kai ką didesnio, bet ir nesibaigė. Tęstinė, mylimiausia, nesibaigianti serija. Sau. „Aš ir toliau domiuosi senais, žmogui atitarnavusiais daiktais. Radybos gamtoje, pirkiniai sendaikčių mugėse – mano fotografijų objektai. Tai teikia džiaugsmą ir žadina smalsumą: o kokios jų istorijos? Kartais pardavėjai jas papasakoja, o kartais sukuriu pati... Smagu dar tai, kad daiktų nuotraukos, o vėliau ir mano užrašytos jų istorijos irgi pasiekė Lietuvą, kai atsirado žurnalas, o dabar ir to paties pavadinimo svetainė „Vintažo ženklai“, – džiaugiasi Ramunė palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

turi pažadinti kokią nors emociją, sujudinti mintis, dar – sužavėti. Atgal į Lietuvą? Tik į svajonių antikvariatą... Ar ji vis dėlto norėtų grįžti į Lietuvą? „Ne. Nors Lietuvoje jaučiuosi labai gerai, lyg grįžusi į save ir tik čia jaučianti savo tęstinumą laike, man labai nepatinka politinis Lietuvos fonas. Mano supratimu, paprastas žmogus Lietuvoje yra paliktas likimo valiai, jis negali pasikliauti įstatymais, valdžia, jos sprendimais. Lietuvoje nėra jausmo, kad tu esi valstybės dalis ir kad kažkam rūpi mažas žmogelis. Todėl saugiau ir stabiliau aš jaučiuosi Vokietijoje. Aš žinau, ką daviau tai šaliai, ir žinau, kad ji man irgi duos. Šitų mainų Lietuvoje tiesiog nėra. Todėl aš visiškai pritariu jaunų žmonių migracijai ir juos suprantu. Taip, man gera čia pabūti ir aš labai vertinu savo privilegiją gyventi dviejose šalyse, tačiau gera ir kai galiu grįžti į kitos valstybės socialinio saugumo sistemą. Dar labiau man skauda širdį dėl vykdomos gamtos naikinimo politikos – medžiai kertami tiesiog beatodairiškai. Negi nieko negalima padaryti?“ – dėsto ji be jokių sentimentų. Tačiau... Mažytė svajonė, sietina su pamiltuoju Vilniumi, vis dėlto rusena: „Mano svajonė irgi susijusi su sendaikčiais. Vilniuje, būtent žavingame barokiniame Vilniuje, norėčiau atidaryti mažą antikvariato parduotuvėlę, kur seni daiktai lauktų ir sulauktų savo naujų šeimininkų. Žinoma, jie visi būtų nufotografuoti. O mano jaukioji parduotuvėlė vadintųsi „Toršeras“...“ R. Pigagaitės nuotr. | (Tekstas spausdintas žurnale „Pasaulio lietuvis“)

Šiandien jau galima konstatuoti, kad sendaikčiai ir žmonės tarsi papildo vienas kitą ir suteikia Ramunės kūrybai pilnatvę. Juolab kad kartais ir pas rašytojus ji ateina su savo rekvizitu, senais daiktais ir dvi savo aistras sujungia į vieną. Medinis lagaminas, sena lėlė, skrybėlė, sudžiūvusių gėlių puokštė ir... rašytojas. Kodėl gi ne? Rašytojai visai tam nesupriešina, o dažnai ir pasidžiaugia. Namuose – praeities dvelksmas Sendaikčiai, beje, užima ir daugiau vietos Ramunės gyvenime. Ji tikra jų medžiotoja ir mėgėja, jos namų interjeras taip pat ne be praeities ženklų. Arte povera (itališkai – skurdusis menas) – avangardinis italų meno judėjimas, nukreiptas prieš tradicines estetines vertybes bei šiuolaikių kūrinių komercializaciją, Ramunę bene bus užvaldęs visiems laikams. Tiesa, estetinių vertybių ji neišsižada, tad formuojasi savita stilistika. Ne tik žvelgiant pro objektyvą, bet ir kuriant savo namus. Juos užpildo atrasti daiktai ir net jų istorijos. Lėtai, bet aistringai, nebijant jokių praeities vaiduoklių ar blogų energijų. Kriterijus vienas: daiktas Ramunei

R. Pigagaitės kompozicija VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 29


IVYKIAI TRUMPAI

MIUNCHENO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS 75 METŲ JUBILIEJAUS ŠVENTĖ Dalinamės šios neeilinės šventės fotoreportažu iš Hubertussaal, Nymphenburg pilies, kur į jubiliejų susirinko pilna salė dalyvių. Rolando Purtulio, Aušros Kutkaitienės nuotr.

Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė Irma Petraitytė-Lukšienė sako sveikinimo kalbą

Guoda, Mia, Inessa, Nojus ir Gustė deklamuoja Bernardo Brazdžionio eilėraščius

Podiumo diskusija apie DP laikotarpį ir MLB kūrimosi pradžią bei politines priežastis kartu su dr. Vincu Bartusevičiumi, Kristina Pauliukevičiūte, Alfred Hermann. Moderatorė Irma Petraitytė-Lukšienė

30 VLB INFORMACIJOS |11 - 2019 | LAPKRITIS


Iš kairės: VLB pirmininkas Alfred Hermann, LR ambasadorius Vokietijoje Darius Semaška, LR garbės konsulas Bavarijoje Benjamin Wittstock, Vokietijos bundesvero rezervistai Jörg Dagies ir plk. ltn. Heinrich Isele, Bavarijos parlamento I. Viceprezidentas Karl Freller, MLB pirmininkė Irma Petraitytė-Lukšienė, Lietuvos šauliai Mindaugas Lukšys ir Romualdas Liachavičius, Peter Dagies.

Kristina Kandratavičiūtė sveikina Šaulių sąjungą remiančiosios sąjungos Vokietijoje narius

Iš kairės: Amangul Klychmuradova (fortepijonas), Simona Venslovaitė (smuikas), Veronika Kopjova (fortepijonas), Daiva Gedvilaitė (mecosopranas) VLB INFORMACIJOS | 11 - 2019 | LAPKRITIS 31


Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1 68623 LampertheimZKZ 14659 PVst Deutsche Post

Mieli Vokietijos lietuviai,

Pasaulio lietuvių metams artėjant į pabaigą, kupiniems įspūdžių iš įdomių susitikimų ir mus suju ngusių bendrų renginių, pasitikime advento laikotarpį dėkodami. Aš asmeniškai dėkoju visiems Vokietijos lietuviams, bendruomenių nariams už kiekvieno prisidėjimą prie Vokietijos lietuvių bendruomenės, už prasmingą ir nepamirštamą veiklą apylinkėse puoselėjant lietuvišką kultūrą ir tradicijas, už indėlį į mūsų vaikų ateitį. Sveikinu bradžias ir dar besikuriančias, lietuvius ju ngiančias organizacijas – už ryžtą ir atsidavimą. Sveikinu kiekvieną lietuvį, peržengusį Vokietijos sieną. Kviečiu žengti ir į bendruomenės namus, kurių durys visuomet atviros. Ramaus susikaupimo meto ir dvasinės palaimos! Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Alfredas Hermanas 2019 metai

„Vokietijos LB Valdybos Informacijos“ sau teisę gautus spaudos pranešimus redaguoti savo nuožiūra. Spausdinama medžiaga nebūtinai atstovauja VLB Valdybos 32 VLB INFORMACIJOS |11 -pasilieka 2019 | LAPKRITIS nuomonei. „Vokietijos LB Valdybos Informacijų“ turinį naudojant kituose leidiniuose, maloniai prašome nurodyti šaltinį ir redakcijai atsiųsti vieną leidinio egzempliorių.

VLB „INFORMACIJOS“, 2019 M. LAPKRITIS NR. 10/586  

„Informacijos“ - mėnesinis, elektroninis Vokietijos lietuvių bendruomenės leidinys, unikalus ne tik savo atsiradimo istorija, bet ir faktu,...

VLB „INFORMACIJOS“, 2019 M. LAPKRITIS NR. 10/586  

„Informacijos“ - mėnesinis, elektroninis Vokietijos lietuvių bendruomenės leidinys, unikalus ne tik savo atsiradimo istorija, bet ir faktu,...

Profile for vlbe
Advertisement