Žurnalas "Informacijos" 2023.5 mėn. Nr.4-608

Nuomojama išskirtinio grožio erdvė

Jūsų renginiams - Rennhofo pilies patalpos ir parkas!

Pilį 1853 m. pastatė Frankfurto baronas Mayer Carl Freiherr von Rothschild, o nuo 1953 m. ji priklauso Vokietijos lietuvių bendruomenei.

Ši vėlyvojo klasicizmo stiliaus pilis yra Hiutenfeldo miestelio savivaldybės centre. Už pilies yra didelis senas parkas, ypač pamėgtas dėl gražios aplinkos fotosesijoms.

Kviečiame rengti gimtadienius, vestuves, krikštynas, klasės susitikimus, įmonės kolektyvo vakarėlius, seminarus, išleistuvių pokylius ir kitus renginius bei šventes!

Nuomojamos dvi salės: 100 kv.m (60-90 sėdimų vietų) ir 60 kv.m (20-40 sėdimų vietų).

Nuomos kaina nuo 200 eurų.

Pilyje yra koplytėlė, galima susitarti su kunigu dėl lietuviškų mišių krikštynoms ar vestuvėms.

Laukiame Jūsų visais metų laikais!

Kontaktai: Justina Vaičė, justina@vlbe.org, „Facebook“: Schloss Rennhof.

Pilies adresas: Lorscher Str. 1, D-68623 Lampertheim-Hüttenfeld

REDAKTORĖS ŽODIS

Jei augi vienas, esi kaip medis. Jei medžių yra daug, tai yra miškas. Todėl būti kartu – svarbus ir galingas dalykas.

Šiame žurnale ypač daug straipsnių apie buvimą kartu.

Miunchene Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos narė Irma Petraitytė-Lukšienė inicijavo akciją Ukrainai palaikyti – buvo atvežtas rusų suniokotas greitosios pagalbos automobilis iš Charkivo.

Skaitysite apie tris dešimtmečius augintą „lietuviškumo mišką Vokietijoje“ – Artūro Hermano redaguotą žurnalą „Anabergo analai“. Noriu tikėti, kad atsiras tie, kurie pratęs šį svarbų darbą, bet jau kitame leidinyje.

Renhofo pilis pirmąkart dalyvavo Tarptautinėje muziejų dienoje.

Štutgarto lietuviai, nepaliaujantys stebinti savo aktyvumu, surengė Šeimų šventę.

Atsinaujinusi Romuvos lietuvių bendruomenės valdyba surengė Motinos dienos šventę.

Diuseldorfo „Pasakos“ mokykloje vaikai dalyvavo kulinarinio paveldo pamokoje.

Hamburgo lietuviai Motinos dienos proga leidosi į ekskursiją po Reinbeką, atiduodami pagarbą svarbiam lietuvybės saugotojui – dekanui Vaclovui Šarkai.

Dainininkas Igoris Šifris dalinasi apie savo muzikinį kelią ir tie, kas atvyks į Hiutenfede vyksiančias Jonines, galės pabūti kartu ir pasiklausyti jo dainų.

Rašytojas Gintaras Kaltenis su edukatorių koman-

da iš Vilniaus, prieš kurį laiką svečiavęsis Štutgarte ir Niurnberge, pasakoja apie savo veiklą ir kviečia draugauti.

Būti kartu galima gyvai, bet netgi nuotoliniai susitikimai stiprina ir džiugina širdis. Žurnalo „Informacijos“ organizuoti Vokietijoje gyvenančių lietuvių autorių skaitymai vaikams ir suaugusiesiems buvo pirmieji, bet tokie įkvepiantys, kad planuojama juos pakartoti ir ateityje.

Nuotolinis susitikimas su seserimi Viktorija Voidogaite tikėkimės pradės gražaus buvimo kartu „Pasikalbėjimai iš širdies“ tradiciją, o jums siūlome Viktorijos užduotą namų darbą – per dešimt minučių užrašykite atsakymą į klausimą „Kur šiandien mano gyvenime praėjo Dievas?“.

Galbūt pastebėsite, kad net kai manėte esąs visiškai vienas, visgi buvote kartu. Su Juo.

„Vokietijos lietuviai. Praeitis ir ateitis susitinka šiandien“, projektiniai psl. 6-7, 9-13, 18-19, 24-30.

VOKIETIJOS LB VALDYBOS „INFORMACIJOS“

Vyr. redaktorė:

Jolita Zykutė redakcija@vlbe.org

Maketavo:

Sofi Grikė

Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1, 68623 Lampertheim-Hüttenfeld

Raštinės tel.: +49 6256 – 3770257

Faksas: +49 6256 – 3779932, el. paštas: office@vlbe.org / skype: bendruomene.de www.facebook.com/vlbe.org

KVIEČIAME AUKOTI „INFORMACIJOMS“!

Banko sąsk.: Deutsche Bank Weinheim

IBAN: DE94 6707 0024 0581 7978 00

BIC: DEUTDEDBMAN

Verwendungszweck: auka Informacijoms

Išrašome aukų pažymą.

Der Bezug dieser Zeitschrift ist im Mitgliedsbeitrag enthalten

Dainiaus Urbanavičiaus nuotrauka iš Unsplash. Labanoro giria. Nugarėlėje panaudota Chirag Nayak laužo nuotrauka iš Unsplash. Žurnale panaudotos fotografijos iš asmeninių ir renginio organizatoriaus archyvų, nebent nurodyta kitaip.

VLB valdybos „INFORMACIJAS“ galite skaityti internete adresu: https://vlbe.org/informacijos/, https://issuu.com/vlbe

Dėl reklamos „Informacijose“ ir VLB interneto svetainėje kreipkitės adresu: redakcija@vlbe.org

Nuotraukos autorė Aistė Jankevičiūtė

Jolita Zykutė

MIUNCHENE EKSPONUOJAMAS RUSŲ

APŠAUDYTAS GREITOSIOS PAGALBOS AUTOMOBILIS IŠ UKRAINOS

Irma Petraitytė-Lukšienė

Gegužės 20 d. Miuncheno centrinėje aikštėje Marienplatz, prie pat miesto rotušės, vyko tūkstantinė demonstracija, kurios metu Vokietijos visuomenei buvo pristatytas rusų okupantų apšaudytas greitosios pagalbos automobilis iš Charkivo – rusijos karo nusikaltimai Ukrainoje iš arti. Greitosios pagalbos automobilis anksčiau yra rodytas Kijeve, Vilniuje, o dabar atgabentas į Miuncheną.

Tai pilietinės visuomenės iniciatyva: iš Ukrainos į Lietuvą atvežė Lietuvos visuomenininkas ir aktyvistas Olegas Šurajevas ir Olena Fedorov iš Charkivo. Atvežimą iš Vilniaus į Miuncheną inicijavo ir organizavo Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos narė Irma Petraitytė-Lukšienė, aktyvistė ukrainietė Valentyna de Maar, Ukrainos kilmės vokietė Tamara Ohrischenko, kiti Miunchene ir Bavarijoje gyvenantys aktyvistai.

Demonstracijos metu kalbėjo Olegas Šurajevas, Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos narė Irma Petraitytė-Lukšienė, kiti organizatoriai, Ukrainos generalinis konsulas Miunchene Yuriy Yarmilko, taip pat Bavarijos parlamento viceprezidentas Markus Rinderspacher, kuris aiškiai išsakė savo paramą Ukrainai.

Nuo gegužės 22 iki 27 d. sušaudytas greitosios pagalbos automobilis stovės Miuncheno aikštėje Rindermarkt, šalia Marienplatz.

Ši iniciatyva susilaukė didelio Vokietijoje gyvenančių piliečių, institucijų, organizacijų, politikų ir žiniasklaidos dėmesio.

Apie šią akciją jau pranešė virš 40 Vokietijos žiniasklaidos kanalų. Tame tarpe paskelbė tokie gigantai kaip „Süddeutsche Zeitung“, „Die Zeit“, RTL, BR - Bayerischer Rundfunk. Vokietijos žiniasklaidoje pranešama, kad lietuviai aktyvistai ragina Vokietijos visuomenę nepavargti nuo karo ir toliau remti Ukrainą.

Vokietijos televizijos kanalas Bayerischer Rundfunk, turintis virš 6 milijonų žiūrovų, per šeštadienio (2023.05.20) vakaro žinias, pranešė apie Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio dalyvavimą Japonijoje G7 viršūnių susitikime ir kad susitikimo su Vokietijos kancleriu Olaf Scholz metu V. Zelenskis asmeniškai prašė naikintuvų. Būtent šiame kontekste, kai V. Zelenskis kovoja dėl didesnės karinės pagalbos savo šaliai, pranešama, kad rusijos karo brutalumą galima pamatyti Miuncheno Marienplatz, kur stovi gyvybes turėjęs gelbėti apšaudytas ukrainiečių greitosios

Iš Charkivo atvežtas rusų apšaudytas greitosios pagalbos automobilis

Renginyje dalyvavo iš Lietuvos atvykęs Olegas Šurajevas

pagalbos automobilis. Granatų skeveldros ir kulkų skylės greitosios pagalbos automobilyje pasako viską. Interviu kalbėjęs Olegas Šurajevas priminė – tai yra rusijos karo nusikaltimų įrodymai, kad rusai užpuola civilius gyventojus, paprastus žmones ir kad tai yra kasdienybė Ukrainoje. Laidoje taip pat pabrėžiama, kad greitosios pagalbos automobilio atvežimo į Miuncheną organizatoriai prašo paramos ukrainiečiams, kad norima parodyti, jog prieš Ukrainą, prieš demokratiją kariauja teroristai, kurie sąmoningai šaudo į civilius gyventojus, į greitosios pagalbos personalą, ir kad visa tai turi būti sustabdyta. (Reportažą galite pažiūrėti https://www.ardmediathek.de/ video/Y3JpZDovL2JyLmRlL3ZpZGVvLzBmY2M2NmVlLTRiN2YtNDZjMC04M2RmLTA1MmU3M2U5ODAxMQ).

Šios akcijos tikslai ir buvo: priminti, kad karas dar nesibaigė ir parodyti Vokietijos visuomenei rusijos karo nusikaltimus iš arti, padėkoti visiems, padedantiems Ukrainai, raginti nepavargti nuo

karo ir remti Ukrainą iki jos pergalės, surinkti pinigus naujam greitosios pagalbos automobiliui ir jį pristatyti į Charkivo regioną.

Projektą parėmė Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijoje ir visuomeninės organizacijos Fellas for Europe e.V., Pulse of Europe e.V., München Hilft Ukraine e.V., Vokietijos lietuvių bendruomenė, Lietuvių Kultūros Institutas, Dachverband

der ukrainischen Organisationen in Deutschland, PLAST - ukrainischer Pfadfinderbüro in Berlin e.V., taip pat Vokietijoje garsi istorikė Dr. Franziska Davies ir daug kitų aktyvių piliečių bei organizacijų.

Projekto inicijatorės Irmos Petraitytės-Lukšienė kalbą demonstracijos metu 2023.05.20 galite paklausyti https://youtu.be/mWmWGIx9Xeo.

Mitingo dalyvio protesto akcija

Akcijos iniciatorė I. Petraitytė-Lukšienė prie atvežto greitosios pagalbos automobilio

Nuotr. iš kairės į dešinę: Dirk Albrecht (aktyvistas), Irma Petraitytė-Lukšienė (akcijos inicijatorė ir organizatorė), dr. Valentyn Spernaht (Fellas for Europe e.V., akcijos organizatorius), dr. Franziska Davies (Rytų Europos istorikė, LMU München, akcijos rėmėja), Tamara Okhrimenko (Fellas for Europe e.V. pavaduojančioji vadovė, akcijos organizatorė)

I. Petraitytės-Lukšienės nuotr.

RENHOFO PILIS PIRMĄKART

DALYVAVO TARPTAUTINĖJE

MUZIEJŲ DIENOJE

Šiais metais gegužės 21 d. Vokietijos lietuvių bendruomenė (VLB) pirmą kartą dalyvavo Tarptautinėje muziejų dienoje ir pristatė mūsų visų, Vokietijos lietuvių, pasididžiavimą – Renhofo pilį, kuri šiemet švęs 170 m. jubiliejų. Renginys buvo įtrauktas į oficialią Tarptautinės muziejų dienos Vokietijoje programą www.museumstag.de/.

Renginį iniciavusi VLB administracijos vadovė Justina Vaičė prisipažįsta, kad nors pilies lankymas turėjo vykti 10-18 val., pirmieji svečiai atėjo dar prieš 10 val., o paskutinieji išėjo jau po 18 val. Ne vienas apsilankiusysis (iš viso sulaukta apie šimtą lankytojų) atviravo, kad dažnai praeina ar pravažiuoja pro šoną, ir pagaliau galėjo pamatyti ją iš vidaus.

Pirmame aukšte buvo eksponuojama nuotraukų paroda „Renhofo pilies savininkai nuo jos pastatymo dienos 1853 m.“, pirmame-trečiame aukštuose buvo pristatoma nuotraukų paroda „VLB ir Vasario 16-osios gimnazijos istorija nuo 1953 m.“. Mažojoje konferencijų salėje buvo eksponuojama

Jūratės Eckhardt tapybos darbų paroda, kur lankytojai galėjo pabendrauti su autore. Trečiame pilies aukšte buvo galima apžiūrėti Heinzo Schenzelio sukurtą diaramą „Žalgirio mūšis 1410“. Mūšį atvaizduoja 3000 figūrėlių iš aliuminio. Didžiojoje Renhofo pilies salėje pirmame aukšte buvo rodomas filmas „Lietuva iš paukščio skrydžio“. Apsilankiusiuosius Visų Šventųjų koplyčioje ir Lietuvių kultūros instituto patalpose ir archyve pasitiko VLB Tarybos narė Marytė Šmitienė ir pasakojo apie VLB vykdomas veiklas. Lankytojai

galėjo užlipti į pilies bokštą, pasivaikščioti parke. Parodos buvo paruoštos lietuvių ir vokiečių kalbomis. J. Vaičė sako, kad apie galimybę aplankyti pilį Tarptautinės muziejų dienos proga ji paskelbė portale www.lampertheim.de, o vietos laikraštis tai išspausdino. Daugelis apsilankiusiųjų atkeliavo būtent dėl to, kad jame perskaitė šią informaciją. Vietos ir aplinkinių miestelių gyventojai vokiečiai noriai bendravo, domėjosi VLB istorija ir džiaugėsi proga apžiūrėti Renhofo pilį – ne vienas prisiminė laikus, kai ši teritorija buvo aptverta tvora, o užrašas skelbė, jog tai privati teritorija. „Renhofo pilyje saugojame ir puoselėjame du perliukus: lietuvių kultūrą ir vokiečių kultūros paveldo objektą – 1853 m. barono Rotšildo statytą pilį, tad toks renginys būtinai bus pakartotas ateityje“, – žada J. Vaičė

Mykolas Vaičius (kairėje) – aktyvus renginio pagalbininkas

Diarama „Žalgirio mūšis 1410“

Šmitienės nuotr.

Fotografijų parodos apie pilies istoriją fragmentas

STARTAVO WWW.SCHLOSS-RENNHOF.DE SVETAINĖ

Tarptautinės muziejų dienos išvakarėse įvyko dar vienas svarbus įvykis – startavo nauja internetinė svetainė vokiečių kalba www. schloss-rennhof.de. Svetainė skelbs informaciją apie nuomojamas pilies patalpas renginiams, konferencijoms, šeimos šventėms. Ji bus ir toliau plėtojama – planuojama sukurti lietuvišką ir anglišką versijas, skelbti Renhofo pilyje vyksiančius renginius, pristatyti pilies rėmimo akcijas – informaciją, kaip galima prisidėti prie pilies išlaikymo ir remonto. VLB administracijos vadovė J. Vaičė sako, kad svetainės sukūrimas užėmė daugiau nei metus ir nuoširdžiai dėkoja prie šio projekto įgyvendinimo prisidėjusiems Seržui Šišulinui (VLB tarybos nariui) ir Miriam Günther (Hüttenfeld miesto gyventojai, straipsnių rengėjai, žurnalistei), taip pat didelis ačiū fotografams Justinui Gečui, Žanui Kalvaičiui, dekoruotojoms Astai Norvilaitei, Eglei Dosinienei bei visiems kitiems, kurie įvairiausiais būdais rėmė ir palaikė šį projektą.

Redakcijos informacija

Lankytojai galėjo apžiūrėti ir Lietuvių kultūros institutą

Straipsnis „Lamperheim“ laikraštyje

Išleisti informaciniai lankstukai vokiečių kalba, vizitinės kortelės ir suvenyrinis Renhofo pilies šokoladas

Svečiai apžiūri parodą

2023 M. BIRŽELIO 24 D., ŠEŠTADIENĮ,

Vokietijos lietuvių bendruomenė ir Vasario 16-sios

gimnazija kviečia kartu švęsti trumpiausią ir šviesiausią metų naktį – Jonines! Renginys prasidės 15 val.

Jūsų laukia daugybė gražių dalykų. Vyks Gimnazijos tautinių šokių grupės pasirodymas (vadovai Audronė ir Gintaras Ručiai), svečių iš Lietuvos – folklorinio ansamblio „Viešia“ iš Kauno rajono pasirodymas (vadovė Jolanta Balnytė).

Koncertuos Igoris Šifris – skambės lietuviškos estrados dainos.

Vaikai dalyvaus kūrybiniuose užsiėmimuose.

Sporto aikštėje vyks draugiškos krepšinio varžybos.

Gimnazistai surengs koncertą „Draugams“ (vadovas Gintaras Ručys).

Šventės metu bus galima vaišintis dešrelėmis, šašlykais ir lietuviškais patiekalais (cepelinai ir kita). Veiks gaiviųjų ir alkoholinių gėrimų baras bei rankdarbių mugė.

LITUANISTIKOS VOKIETIJOJE AKTUALIJOS

Vilma Vaskelaitė, Haidelbergo universiteto magistrantė

Šiemet metraščiui „Annaberger Annalen“ sukanka 30 metų. Jubiliejinis leidinys iš pažiūros mažai kuo skiriasi nuo ankstesnių, tik apimtis pastebimai mažesnė. Tradiciškai baltas viršelis, papuoštas abstrakčiu dailininkės Evos Labutytės (1938-2003) grafikos kūriniu. Vokiška antraštė atskleidžia leidinio tematiką: „Anabergo analai apie Lietuvą bei vokiečių ir lietuvių santykius“. Turinyje straipsniai lietuvių bendruomenės Vokietijoje ir Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros temomis, vokiečių kelionių po Lietuvą įspūdžiai ir abiejose šalyse išleistų knygų recenzijos. Taip jau tris dešimtmečius moksliniais straipsniais, memuarais, prozos ir poezijos vertimais savanorių leidėjų grupelė skleidžia žinias apie Lietuvą vokiečiakalbei skaitytojų auditorijai.

Nuo „Annabergo lapelio“ prie „Anabergo analų“

„Annaberger Annalen“ pirmtakas buvo Anabergo rūmuose Bonoje įsikūrusios Baltų krikščionių studentų sąjungos (Baltischer Christlicher Studentenbund e. V.) lietuvių sekcijos beveik dvidešimtmetį leistas lietuviškas žurnalas „Annabergo lapelis“. Jis leidėjai Annemarie Lepai buvęs, pačios teigimu, labiau prie širdies: laisvesnio pobūdžio, teikęs galimybę kūrybiškai ekspe -

ANNABERGER

ANNALEN

rimentuoti. O štai Lapelį pakeitę vokiškieji Annalen sumanyti kaip solidus, į mokslinių žurnalų kriterijus besilygiuojantis metraštis. Šių lūkesčių vedina, saujelė leidėjų susirašinėjo su Vokietijos ir Lietuvos mokslininkais, rašytojais, visuomenininkais, rinko tinkamus publikuoti tekstus, vertė lietuviškus straipsnius į vokiečių kalbą, juos redagavo ir maketavo, teikė spaustuvei, išleistus numerius siuntė prenumeratoriams ir pardavinėjo. Taip numeris po numerio, metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio. Ir visa tai darė laisvalaikiu, po darbo, neatlygintinai. Baltų krikščionių sąjungos (Baltischer Christlicher Bund e. V., toliau BKS) ir Lietuvių kultūros instituto (LKI) teikiamos paramos bei pajamų už išleistus leidinius vos užteko sekančių leidinių leidybai.

Leidinio spiritus movens

Vokietiją 6-tojo dešimtmečio pabaigoje suvisam atvykęs A. Hermanas vokiečių kalbos nemokėjo. Pirmoji atsiminimų dalis atskleidžia komplikuotą jo tapatybės formavimąsi: Lietuvoje vadintas vokietuku, Vokietijoje buvo su akcentu kalbantis atvykėlis. Teigia ir dabar nežinąs, ką galėtų vadinti tikrąja gimtine (p. 176).

Lituanistikos baruose

Mokslai Vasario 16-tosios gimnazijoje, istorijos studijos Miuncheno universitete, jas dėl finansinių sumetimų pakeitę bibliotekininkų kursai ir ilgi darbo Haidelbergo universiteto bibliotekoje metai sutraukti į pirmąją atsiminimų dalį. Kyla įspūdis, kad autorius pateikia visa tai kaip kontekstinę informaciją. O esmė glūdi sekančiuose skyriuose, vienas jų skirtas lietuviškai, kitas lituanistinei veiklai. A. Hermanas pripažįsta, kad tokia skirtis gana dirbtina, bet nori pabrėžti skirtingą nuveiktų darbų pobūdį pagal tikslinę grupę (siauresnis išeivijos ratas ar platesnė Vokietijos ir Lietuvos visuomenės dalis) bei laiką (prieš ar po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo). Iš pradžių jam rūpėjo puoselėti lietuvišką kultūrą išeivijos gretose. Nuo gimnazijos laikų reiškėsi išeivių organizacijose ir spaudoje. Į politinius debatus teigia nenorėjęs veltis, tačiau vien jo lankymasis tarybinėje

Lietuvoje ir ryšių su čionykščiais kultūros ir mokslo veikėjais palaikymas galėjo erzinti konservatyviąją išeivijos dalį. Lietuvos laisvinimo byla A. Hermano atsiminimuose ryškiau sušmėžuoja tik aprašant Šaltojo karo pabaigą, kai jis raštu kreipėsi į kanclerį Helmutą Kolį, gindamas lietuvių tautos interesus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išeiviams atsirado naujų galimybių, bet kartu keitėsi veiklos prioritetai. A. Her -

manui tai reiškė perėjimą nuo išeivijos kultūros prie Lietuvos ir Vokietijos mokslo ryšių plėtojimo. Istoriko pašaukimo, matyt, būta stipraus: net ir kadaise nutrauktos studijos nesutrukdė jam palikti ryškų pėdsaką šioje srityje. Ne vien straipsniais vokiečių mažumos Lietuvoje istorijos temomis, bet ir talentu organizuoti plataus masto projektus. Įspūdį palieka atsiminimuose aprašytos Lietuvos evangelikų bažnyčių istorijos sintezių vokiečių ir lietuvių kalbomis rengimo peripetijos. Skaitant aiškėja, koks lobis mokslininkų bendruomenei yra žmogus, gebantis telkti skirtingų šalių leidėjus ir mokslininkus bendram darbui ir turintis ištvermės užbaigti pradėtus darbus nepalankiausiomis aplinkybėmis. Pats autorius ir šiame epizode savo vaidmens nesureikšmina, tiesiog dalykiškai aptaria redagavimo ir leidybos užkulisius.

A. Hermano veikla įvertinta valstybiniu lygmeniu – 2004 m. gavo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių. Vis dėlto atsidavimas lietuvių kultūrai ir mokslui atsiminimuose nėra romantizuojamas. Veikiau atvirkščiai. Autorius neslepia, kiek daug laiko surijo toji lietuviška ir lituanistinė veikla, mini žmonos priekaištus dėl trūkstamo dėmesio šeimai (p. 74-75). Teigia kai kurių darbų ėmęsis tik todėl, kad daugiau nebuvo kam. Palyginti nedidelis aktyvių išeivių ratas, pasak jo, privertė ne vieną entuziastingai pradėtą iniciatyvą nutraukti deramai nepabaigus. Šios klaidos siekė žūtbūt išvengti, svarstydamas

„Annaberger Annalen“ ateitį. Kiek pastangų dėjo, aiškindamas lituanistikos sklaidos Vokietijoje svarbą Lietuvos spaudoje. Deja. Neradus šia idėja užsidegusių įpėdinių ir tvarių finansavimo šal -

Lietuvių Chartos 50 m. jubiliejaus minėjimas Hiutenfelde 1999 m. Kalba Artūras Hermanas. Nuotr. M. Šmitienės

Darmstadto regierungsprezidentas Gerold Dieke (vid.) įteikia Reino-Maino / Pietų Heseno regiono garbės ženklą LKI vedėjui A. Bartusevičiui (k.) ir LKI bibliotekos vedėjui A. Hermanui (d.). M. Šmitienės nuotr.

tinių, jubiliejinis leidinys yra ir paskutinis. Apie solidžią tris dešimtmečius tęsto darbo užbaigą kalbėjo santūriai. Vis dėlto emocinės ir fizinės įtampos, matyt, būta kraštutinės: vos spėjusį išsiuntinėti šviežiai atspausdintus paskutinio numerio egzempliorius, A. Hermaną ištiko insultas. Pusiau paralyžiuotas, bet šviesiu protu, dabar kankinančiai lėtai atsigauna reabilitacijos klinikoje. Sveikatos ir ištvermės jam.

Ateitis

Su „Annaberger Annalen“ pabaiga nebelieka atskiro leidinio Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos ir kultūros tyrimų viešinimui vokiečių kalba. Tai nuostolis abiejų šalių mokslininkų bendruomenėms. Gera žinia ta, kad vietos lituanistikai turėtų atsirasti kitame panašaus pobūdžio žurnale „Deutsch-Baltisches Jahrbuch“ (liet. „Vokiečių ir baltų metraštis“). Šis Pabaltijo vokiečių iniciatyva įkurtos Karlo Šireno draugijos (Carl-Schirren-Gesellschaft) leidžiamas metraštis iki šiol teikė dėmesį vien Estijos ir Latvijos istorijos tyrinėjimams, ypač vokiško paveldo šiose šalyse

studijoms. Labai džiugu, kad iniciatyvą publikuoti lituanistinio turinio tekstus rodo patys leidėjai – tokie patys savanoriai, besirūpinantys baltistikos žinių sklaida laisvu nuo darbo ir studijų laiku. Mokslinių žinių apie Lietuvą poreikis Vokietijoje išlieka, tik ar pavyks toliau jį tenkinti? Reikia iš naujo ieškoti suinteresuotų bendradarbiauti autorių ir vertėjų, gebančių versti lietuviškus mokslinius tekstus į vokiečių kalbą. Susidūrus su šiais organizaciniais iššūkiais, tampa dar aiškiau, koks vertingas yra A. Hermano ir kitų Anabergo metraštininkų darbas.

Tad tikimasi žinių iš lituanistikos sklaidai Vokietijoje neabejingų žmonių. Tekstus ir pasiūlymus galima siųsti elektroniniu adresu redaktion.csg@ deutsch-balten.de. Tribūna Vokietijoje lietuviams pasiūlyta, būtų nuodėmė ja nepasinaudoti.

O kaip dėl lietuvių sekcijos BKS? Anabergo era Vokietijos lituanistikoje baigėsi, bet lietuviška dvasia Anaberge gyvuoja toliau. Lietuvių sekcija aktyvumu estų ir latvių sekcijoms neprilygsta, tačiau smagu, kad vis pasipildo naujais nariais. Net ir pašalietę iš Lietuvos pradžiugino lietuvių sekcijos narės Ankės Lepos (Anke Lepa) išrinkimas naująją BKS prezidente praėjusių metų spalį. Rimo Baliulio iniciatyva atkurtas lietuvių literatūros būrelis, į kurio suvažiavimą 2023 m. spalio pabaigoje kviečiami visi, besidomintys modernia lietuvių literatūra. Nariai vis užsimena, kaip būtų puiku glaudžiau bendradarbiauti su kitomis Vokietijos lietuvių organizacijomis. Linkėtina, kad ir be savo metraščio Anabergas išliktų svarbus taškas Vokietijos lietuvių bendruomenės žemėlapyje.

LKI nariai po apdovanojimo 2005 m. Iš kairės: dr. Vilius Lėnertas, Petras Odinis, Andrius Šmitas, Artūras Hermanas, dr. Jonas Norkaitis ir dr. Vincas Bartusevičius. Nuotr. M. Šmitienės

LKI suvažiavimas 2001 m.

KAS MAN LABIAUSIAI PATINKA LIETUVOJE?

Pristatome įdomiausius konkursui „Kas man labiausiai patinka Lietuvoje?“ atsiųstus Vokietijoje gyvenančių lietuviukų darbus. Jų autoriai bus apdovanoti lietuvių autorių knygomis, už kurias dėkojame Kaselio lietuvių bendruomenei.

Lietuvos stebuklai

Skrendu dangumi kaip paukštis, prieš mane nusidriekia ilgas įvairiausių debesų audeklas – dangaus gyvybė. Vieni debesys apvalūs, purūs ir balti kaip vatos kamuoliukai, kiti plonyčiai, perregimi ir lengvi kaip plunksnos. Besimaudant debesų jūroje, užplūsta prisiminimai apie Lietuvą, galvoje kirba mintys apie šios man stebuklingos šalies grožį ir išskirtinumą. Kiekvienas debesis, kurį pamatau, pro kurį skrendu, kurį skrodžiu, primena man kažką ypatingo.

Panirus į purų baltą debesėlį, prisimenu kvapą gniaužiančius Lietuvos kraštovaizdžius. Matau banguojančias kalvas ir didžiulius miškus, kurie driekiasi kiek tik akys užmato, ir kiekvienas jų trykšta gyvybe ir sodriomis spalvomis.

Prieš akis iškyla spindintys ežerai, kurie saulėje tviska tarsi brangakmeniai. Sidabrine juosta vingiuoja nerimstančios upės. Tokio nuostabaus peizažo nenupieš jokia mirtingo dailininko ranka!

Pajuntu taiką ir vidinę ramybę.

Į puodo garus panašus dangaus kilimas mane nukelia į virtuvę ir paskleidžia gardžius lietuviškų valgių aromatus ir skonius. Galvoju apie sočius bulvių gaminius, gardžias sriubas ir troškinius bei saldžius skanėstus. Prisiminus daugybę skanių patiekalų, kurių teko ragauti Lietuvoje, sudrėksta burna.

Staiga praskrendu pro sutrūkinėjusį debesį, kuris mane nukelia į Lietuvos praeitį, primena turtingą kultūros paveldą. Matau senovines pilis ir tvirtoves, iki šiolei išlikusias jų šimtametes tvirtas sienas. Galvoju apie iš kartos į kartą perduodamus tautosakos kūrinius ir apie tai, kaip jie ir šiandien formuoja mūsų tapatybę. Jie mus „sudėlioja“ iš mažų gabalėlių.

Toliau skrendu padange, užsimerkiu ir prisimenu Lietuvos žmonių šilumą ir svetingumą. Pamenu draugiškas šypsenas ir šiltus vietinių gyventojų žodžius, girdžiu širdžiai mielą lietuvišką žodį.

Prieš mane atsiveria didžiulis įdomios formos debesis, kurio apačioje karo dangaus vijokliai.

Prisimenu savo gimtąjį lizdą, jame praleidžiu kiekvieną vasarą. Aiškiai matau kaimą, kurio žmonės laukia manęs grįžtančios ir kaskart puola fotografuoti lyg kokią įžymybę.

Tęsiu skrydį, jau esu virš Lietuvos! Jaučiu dėkingumą ir nuostabą, aš jaučiuosi palaiminta, kad šią šalį galiu vadinti savo namais. Debesys išsisklaido, o aš lieku kupina Lietuvos stebuklų.

Karolina Daunoravičiūtė, Vasario 16-osios gimnazijos 10 kl. mokinė, Jaunųjų kūrėjų klubo narė

Vakaras Lietuvoje

Girioje lakštingalos suokia, Prisiminimų margą drobę

Puošia jų serenada

Kaip amžinai gyvuojanti daina, Tarytum miško estrada.

Ir melodijų banga sodri

Skrieja taip toli, toli, toli...

Vaikai Eglės karalienės

Žemę šaltu ilgesiu apraizgo.

Jų lapai graudžiai ošia

Kaip smuikai orkestre, Lyg triukšmas harmoningas, Lyg sąmyšis tvarkingas.

Jų noras šokti begalinis Paskęsta judesio ritme.

Vidury pagal vėjo taktus Besisūpuojančių porų

Spinduliai randa kelią sau

Ir kuria kalną brėžinių.

Tarp šviesos siūlų Nerūpestingai laumžirgiai skrajoja...

Virš perlu virtusio ežero

Ir virš vandens lelijų, Kur gyvūnus į girdyklą troškulys atvijo, Girdisi gaida tyli...

Tai laumės ruošiasi maudynėms!

Ore tvyro salsvas kvapas. Kaip gebenė apglėbia viską ir visus, Seka tyliai iš paskos Kaip šešėlis mielas ir grasus. Nepaleidžia nieko iš savo spąstų, Nesvarbu, mylėtų jį ar jo nekęstų.

Kukuoja, kukuoja

Kaip besikartojanti žinutė, Tarytum kviestų vakarienės Vieniša ant šakos gegutė.

Padangėj mėlynoj gimtinės Beribe laisve mėgaujasi, Sparnais ryžtingai moja

Tarsi patyręs avantiūristas, Miegoti atsainiai rengias

Gandras – išdidus dangaus turistas.

Ir kai dieną pakeičia naktis, Viskas tyliai savo vietose palieka. Ramybė nebyliai įsiviešpatauja, Kai gamta ramiai užmiega. Tik varlės ir svirpliai tarytum elgetauja, Tylos rūmų sienas savo muzika vis griauja.

Eimantas Radžiukynas, Vasario 16-osios gimnazijos devintokas, Jaunųjų kūrėjų klubo narys

GYDANTYS „PASIKALBĖJIMAI IŠ ŠIRDIES“ SU SESERIMI VIKTORIJA VOIDOGAITE

Š. m. gegužės 10 d. Hamburgo lietuvių bendruomenė ir Hamburgo lietuvių šeimų klubas pakvietė į nuotolinį renginį „Pasikalbėjimai iš širdies“, kuriame svečiavosi vienuolė Viktorija Voidogaitė. Pokalbį moderavo sumanymo iniciatorė rašytoja ir žurnalistė Jolita Zykutė.

Vaikystėje Viktorija Voidogaitė svajojo būti šokėja, lietuvių kalbos mokytoja ir mūryti krosnis.

Visgi, viskas atsitiko kitaip. Šiandien ji – Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenės vienuolė, edukologė, knygų autorė, katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ bendrasteigėja ir vadovė, doktorantė, dėsto Vilniaus universitete, savanoriauja, dirba su Rukloje gyvenančiais vaikais, jos paskyrą „Facebook“ seka daugybė žmonių, nes Viktorijos įrašai šildo ir atveria žmonių širdis.

Į „Pasikalbėjimus iš širdies“ buvo kviečiami visi, nepriklausomai, kur gyvena, kokia konfesija, tikėjimo gylis ir kokios spalvos šokoladą mėgsta. Nors susitikimas buvo planuotas kaip knygos „... ir tarp puodų vaikšto Dievas“ pristatymas, renginio metu kalba daugiausiai krypo apie susirinkusiųjų širdis dominusius klausimus. Sesuo Viktorija atsakinėjo, o kaip po renginio pasakė viena iš dalyvių – „Kas antras Viktorijos sakinys galėtų būti citata“. Nors po renginio organizatoriai gavo

keletą užklausimų, ar galima būtų gauti įrašą, nes nepavyko dalyvauti gyvai, teko ir juos, ir jus, skaitančius šias eilutes, nuliūdinti – įrašinėjama nebuvo. Tad sesers Viktorijos žodžius perteiksime netiksliai, bet tikėkime, kad ir iš netikslių citatų išgirsite tai, kas buvo svarbiausia.

Susirinkusieji klausė, kiek laiko reikia melstis? Sesuo Viktorija netgi nusijuokė, kad šio klausimo sulaukia beveik per kiekvieną susitikimą. Atsakymas buvo, kad Dievas nėra buhalteris, kuris skaičiuoja mūsų maldos minutes. Taigi, „maldos normatyvų“ nėra.

Daugeliui susirinkusiųjų rūpėjo klausimas apie situaciją bažnyčioje, kurį viena dalyvė jautriai įvardino „Kaip likti tikinčiuoju, kaip likti be nuodėmės nenusidedant mintimis, kai matai tiek neteisybės iš bažnyčios pusės?“ Sesuo Viktorija nuoširdžiai papasakojo, ką galvoja, primindama, kad išbandy-

Nuotolinio renginio akimirka

mus valdžia atlaiko ne kiekvienas žmogus, bet kiekvienas galų gale privalės duoti ataskaitą už savo gyvenimą, ir kvietė melstis už kunigus. Paklausta, ar vienuolių šiuolaikiniame pasaulyje mažėja, sesuo Viktorija paaiškino, kad čia regima ne tik mažėjančių pašaukimų situacija, bet vyksta ir natūralus procesas – jei kadaise vienuolynai tarnavo kaip mokymo ar gydymo institucijos, dabartiniame pasaulyje šias funkcijas perėmė kiti. Taip pat viename iš bažnyčios susirinkimų buvo nuspręsta, kad nei vienas būdas tarnauti Dievui nėra aukštesnis ar geresnis už kitą. Tai reiškia, kad gyvendamas pasaulietinį gyvenimą esi toks pat vertingas, kaip ir pasirinkęs vienuolio ar vienuolės kelią. Ar jūs, skaitydami šias eilutes, nejaučiate keisto džiaugsmo (žinoma, jei šią informaciją išgirdote pirmą kartą), kad visi mes esame vienodai vertingi, svarbiausia, kad eitume savo gyvenimo keliu? Beje, derėtų atminti ir vienos iš šventųjų mintį „Kasdien turiu potencialą pažeisti vieną iš dešimties Dievo įsakymų“. Tad vakare apžvelgiant savo dieną galima pasidžiaugti ne tik pasiekimais, bet ir nepadarytais nusižengimais.

Paklausta, kaip ji tiek daug suspėja, sesuo Viktorija sakė, kad pagrindinis patarimas – „mažiau scrollinti“, t. y. mažiau būti soc. tinkluose. Komentuodama, kad jai daug suspėti padeda tylos laikymasis, sesuo Viktorija priminė, kad tyla nelygu tylai. Juk kartais baudžiame vieni kitus tylėjimu, nebendravimu.

Ne vienai iš susirinkusiųjų (dalyvavo išskirtinai moterys) įstrigo sesers Viktorijos žodžiai, kad ne kiekviena bažnyčia gali būti namais, bet kiekvieni namai gali būti bažnyčia. Net jei esi netikintis žmogus, o tavo namuose vyrauja meilė, tai ir jie yra bažnyčia, juk Dievas ir yra meilė. Viena iš dalyvių atvirai prisipažino: „man svarbiausia, kad niekas neverčia poterių kalbėti, bet vistiek priima kaip tikinčią Dievu“.

Galime tik pasidžiaugti, kad pokalbis buvo toks, kaip skelbė pavadinimas „Pasikalbėjimai iš širdies“. Organizatorių vardu nuoširdžiai dėkojame seseriai Viktorijai ir visoms dalyvėms už buvimą kartu.

„Pasikalbėjimai iš širdies“ vyks ir ateityje. Sekite Hamburgo lietuvių bendruomenės, Vokietijos lietuvių bendruomenės ir žurnalo „Informacijos“ naujienas „Facebook“.

Dėkojame Pasaulio lietuvių bendruomenei už renginio rėmimą.

Renginio organizatorių pateikta informacija

IŠRINKTA ROMUVOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS VALDYBA

Kovo 18 d. vyko neeilinis Romuvos lietuvių bendruomenės (RLB) susirinkimas, kurio metu buvo išrinkta nauja RLB valdyba.

VALDYBOS NARIAI:

pirmininkas –

Robertas Lendraitis, pirmininko pavaduotoja –Marija Dambriūnaitė-Šmitienė, iždininkė –Stasė Šulcienė, narė kultūros reikalams –Jūratė Batura-Lemke, narė renginių projektams –Loreta Maksimovienė.

KONTROLĖS KOMISIJOS NARIAI: Lina Lefteri ir Laima Nader.

Iš kairės į dešinę: J. Batura-Lemke, M. DambriūnaitėŠmitienė, R. Lendraitis, S. Šulcienė, L. Maksimovienė

ŠILTA IR JAUKI ŠEIMOS ŠVENTĖ

ŠTUTGARTE

„Kasdien mes augam didesni ir vis rečiau paklausiam – „Kaip gi sekas, MAMA?“ (Marijonas Mikutavičius)

Taip, kaip ir pagal šiuos M. Mikutavičiaus dainos „Aš širdyje labai myliu savo mamą“ žodžius, iš tikrųjų, gal mes ir per retai paklausiame – „Kaip gi sekas, Mama?“, tačiau jos niekada neužmirštame, ją mylime ir kiekvienais metais gegužės mėnesį minime Motinos dieną. Neužmirštame ir savo tėčių, kurių šventė Vokietijoje taip pat minima gegužės mėn., o gegužės 15 dieną visame pasaulyje yra švenčiama Tarptautinė šeimos diena.

Štutgartiečių bendruomenėje jau tampa tradicija visas gegužės mėnesio šventes paminėti suorganizuojant jaukią ir sakralią Šeimos šventę. Tad ir šiais metais gegužės 14 dieną visi gausiai susirinkome. Šeimos šventę pradėjome Mišiomis Šv. Juozapo bažnyčioje. Mišias aukojo kunigas Virginijus Grigutis. Buvo laikomos pamaldos už mamas, tėčius, vaikus ir už visas šeimas.

Šv. Mišių metu Štutgarto lietuvių bendruomenės vadovas Juozas Vasiliauskis ir jo vadovaujamas ansamblis „RIDIGDO“ atliko keletą giesmių, kurios šventei suteikė harmonijos, jaukumo ir sakralumo. Kiek vėliau mūsų suaugusiųjų širdis savo dainomis virpino ir šventėje dainas mamoms ir tėveliams atliko „RIDIGDO“ mokyklėlės vaikai. Po mini muzikinio repertuaro mūsų mažieji, rankose laikydami rožės žiedą, skubėjo ap -

Mažieji „RIDIGDO“ mokiniai

Vaikai ruošiasi sveikinti mamas

Gausus šventės dalyvių būrys

kabinti ir pasveikinti savo mamų. Tai buvo įspūdinga ir jautri akimirka.

Pasibaigus Mišioms ir koncertinei programai, atėjo laikas žaidimams, šokiams ir vaišėms. Mokytojos Aušros vedami šventės dalyviai susibūrė bendram „Flash mobo“ šokiui pagal „Kakės Makės šėlsmo“ dainą. Po nuotaikingo ir smagaus šokio vaikai atsigaivino lietuviškų ledų porcija. Kiek vėliau visos šeimos aktyviai įsitraukė į judrius žaidimus, vyresnieji vaikai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse – gamino vėjo malūnėlius, o mažiausieji pūtė spalvotus muilo burbulus. Lauke visų šeimų laukė nuotaikinga šeimos fotosesija „Tarp gėlių“. Šventę baigėme gražiai besišnekučiuodami prie lietuviškų vaišių stalo.

Esame labai dėkingi gausiam tėvelių būriui, kad vaikus atveda į mokyklėlę ir renginius, kad supranta lituanistinio švietimo svarbą, kad puoselėja lietuvybę, kad švenčia šią bei kitas lietuviškas šventes.

Taip pat dėkojame Štutgarto lietuvių bendruomenės valdybai, jos vadovui Juozui, „RIDIGDO“ ansambliui. Didelis ačiū šauniajam fotografui Justui, kuris užfiksuoja mūsų švenčių akimirkas.

Didelį dėkingumą reiškiame ilgamečiams bendruomenės nariams už jų nenuilstamą rūpestį ir pasiaukojimą bendruomenei. Dėkojame kunigui V. Grigučiui, mokytojų kolektyvui ir tėveliams.

Kurkime Lietuvą ČIA! Šeima it pilis, už kurios sienų vyrauja saugumas ir ramybė, kurioje skamba vaikų juokas, gyvena pagarba, meilė ir rūpestis vienas kitu.

Gediminas ir Aušra Jankevičiai

Muilo burbulų pūtimas

Štutgarto valdybos pirmininkas Juozas Vasiliauskis su sūnumi

„RIDIGDO“ mokytoja Aušra Jankevičienė su dukra Gabriele ir vyru Gediminu

MAMOS DIENOS MINĖJIMAS

„TAU, MANO MAMYTE…“ ROMUVOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖJE

Gražią gegužės 13-osios popietę mamas, atvedusias vaikučius į Vasario 16-osios gimnazijos šeštadieninės mokyklos užsiėmimą, Romuvos lietuvių bendruomenė (RLB) pakvietė į kūrybinius užsiėmimus su Jūrate Batura-Lemke.

Mamytės susikaupusios dėliojo popieriaus lapelius ir juos klijavo kurdamos paveikslus. Tuo metu vaikučiai, globojami šeštadieninės mokyklos mokytojų Aušros Lorenz bei Dalės Kriščiūnienės bei muzikos mokytojo Gintaro Ručio, ruošė pasveikinimo pasirodymą. Pasirodymas vyko pagrindinėje Renhofo pilies salėje – vaikai, mokytojo G. Ručio grojamų melodijų taktan trypė kojelėmis, šoko ratelius, dainavo daineles. Pasibaigus mažiausiųjų pasirodymui, RLB valdyba padėkojo vaikams už jų drąsą bei indėlį į malonią atmosferą apdovanodama juos mažomis, tačiau labai saldžiomis dovanėlėmis.

Po mažiausiųjų pasirodymo išgirdome Dovydo M. mintis, Mėtos M. bei Gabrieliaus L. eilėraščius apie siūlymą sraigei nerūkyti bei močiutes. Šiuos Vasario 16-osios gimnazijos mokinius ruošė mokytoja Asta Geibel, kuri pati labai gražiai ir pristatė mokinių pasirodymus.

Po mokinių pasirodymų prasidėjo gyvos muzikos vakaras, kur pasirodė Auksė O., Lieselotta Ehret bei Marcel Ruschau. Šie atlikėjai – tai į grupę šiam vakarui susibėgę tiek buvusi Vasario 16-osios gimnazijos mokinė (Lieselotta), tiek esama (Auksė), tiek ir esamas gimnazijos mokytojas

(Marcel). Nepaisant to, kad grupė „susibėgo“ ką tik, atlikėjų trio dovanojo susirinkusiems neišdildomus įspūdžius – kūriniai, atliekami gyvai, skambėjo lyg iš muzikos įrašų studijos, o stilius, kaip ir kūrinių atliekama kalba, vis pastoviai keitėsi – net Lieselotta, būdama vokietė, vieną dainą atliko lietuviškai! Tiesa, prasitarė, tam, kad gražiai išdainuoti žodžius, treniravosi iki išnaktų… Nors susirinko negausi publika, tačiau renginio metu tvyrojo šventiška, draugiška ir šilta atmosfera. Po koncerto žmonės neskubėjo skirstytis – kai kurie sėdėjo ir tiesiog maloniai šnekučiavosi iki vėlumos…

Romuvos LB valdyba dėkoja visiems atvykusiems bei tikisi, kad kitą kartą tie, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių atvykti nepavyko, atvyks ir papildys bendruomenę savo būvimu – gi tam bendruomenė ir skirta – BŪTI kartu!

Robertas Lendraitis

Koncerto akimirka

Ratelis M. Šmitienės nuotr.

FOTOREPORTAŽAS IŠ MOTINOS

DIENOS DIUSELDORFO „PASAKOJE“

Lituanistinė mokyklėlė „Pasaka“ Diuseldorfe Motinos dieną šventė ne tik linksmai, bet ir skaniai –iš pradžių surengė kulinarinio paveldo pamoką, o po to mamas vaišino šakočiu. Fotoreportažas papasakos daugiau nei žodžiai, ar ne? Galbūt kitais metais tokią skanią šventę surengsite ir jūs? „Pasakos“ informacija

Vaikai stebi, kaip sijojami miltai

Kam lietuviškos duonos su medumi?

Ar žinote, kas pavaizduota nuotraukoje? Vaikai žino tikrai!

Mažieji apžiūrinėja javų varpas

Kokia šventė be muzikos?

Diuseldorfo „Pasakos“ archyvo nuotr.

MOTINOS DIENOS PROGA – IŠVYKA

REINBEKĄ

Gegužės 7 d., kai visa Lietuva šventė Motinos dieną, šia proga Hamburgo lietuvių šeimų klubas ir Hamburgo lietuvių bendruomenė surengė gražią ir prasmingą iškylą į Reinbeką.

Kodėl Reinbekas?

Po šv. Mišių Herz Jesu katalikiškoje bažnyčioje (kur meldėmės už mamas ir močiutes), susirinkusieji susitiko su seserimi Myrtha iš netoliese esančio vienuolyno, kur įsikūrę Šv. Elizabetos seserys, ir patraukė į kapines. Atrodytų, kad tai labai neįprata vieta ekskursijai Motinos dienos proga, tačiau Reinbeko kapinėse buvo palaidotas iškilus lietuvis kunigas dekanas Vaclovas Šarka.

„Nors V. Šarkos vardas jaunosios ir šiuolaikinės kartos lietuviams Hamburge ir jo apylinkėse nėra labai žinomas (kodėl taip yra – atskira kalba), senoji karta, ypač tie, kurie Vokietijoje atsidūrė po antrojo pasaulinio karo kaip pabėgėliai, šį žmogų laikė kone šventuoju, tad inicijuodami pasivaikščiojimą po Reinbeką, norėjome visų pirma atiduoti deramą pagarbą šiam ypatingam žmogui, kuris buvo gyvas pavyzdys, ką reiškia mylėti artimą savo ir mylėti Lietuvą“, – sakė viena iš renginio iniciatorių, rašytoja ir žurnalistė Jolita Zykutė. Remdamasi Antano Suraučiaus knyga „Dekanas Šarka“, išleista prieš dvidešimt metų, susirinkusiesiems ji trumpai papasakojo apie V. Šarkos gyvenimą.

V. Dindienės nuotr.

Prie Herz Jesu bažnyčios

Sesuo Myrtha (kairėje) pasakoja apie V. Šarkos perlaidojimą

Vaclovas Šarka

V. Šarka gimė 1922 m. gegužės 2 d. Kaniūkuose (dab. Inalinos rajone), 1944 m. nuo sovietų pasitraukė į Vokietiją, kur 1946 m. baigė kunigų seminariją. Jaunasis kunigas visą save paskyrė lietuviams – ne tik rūpinosi jų sielovada, o sprendė įvairiausius gyvenimo klausimus – ar reikalingais dokumentais rūpinosi, ar vertėjavo ir t. t.. 1950 m. jis buvo paskirtas kapelionu ir dekanu lietuvių sielovadai Vakarų Vokietijos šiaurėje – Hamburge ir Schlezwig-Holsteine bei Niedersachsene. Prieš tai globojęs „dipukų“ stovyklas, dabar savo dėmesį skyrė į kitas šalis neemigravusiems lietuviams katalikams, kurių buvo kiek virš tūkstančio.

Apie 1952 m. gavo iš „Caritas“ automobilį, kuriuo pasiekdavo ir už 150-200 km esančiose vietovėse gyvenančius lietuvius. Dekanas ne tik laikė mišias, teikė bažnytinius patarnavimus, bet dažnai lankė žmones, kuriems tiesiog reikėjo paguodos ar sustiprinimo. Save jis visiškai pamiršdavo – neskyrė laiko poilsiui ar maitinimuisi. Netgi į keliones dažnai imdavo pakeleivį, kad neužmigtų – juk keliavo ne tik dienomis, bet ir naktimis. 1955 m. kunigas patyrė avariją, kuri buvo tokia sunki, kad gydytojai kalbėjo, jog jis neišgyvens. Užsienyje netgi pasirodė V. Šarkos

nekrologai. Visgi atsitiko stebuklas – kunigas atsigavo ir tęsė savo tarnystę, pelnydamas „žmonių kunigo“ vardą.

Ne kartą

V. Šarką kvietėsi turtingesnės lietuvių bendruomenės JAV, siūlė ten gerą vietą, bet jis atsisakydavo, aiškindamas, kad nepasitrauks iš Vokietijos, kol čia bus bent vienas lietuvis, o kai tie išvažiuos, keliaus į Afriką misionieriauti.

Dekanas Šarka save pašventė ne tik žmonėms, bet ir Lietuvai – buvo nenuilstantis patriotas, kėlęs aplinkinių dvasią, puoselėjęs lietuvybę ir aktyviai kovojęs už Lietuvos laisvę. Savo testamente rašė: „Pinigų neturiu. Turtų nebus. Dėkoju Dievui, kad turėjau gerų žmonių, savo tautiečių ir kitataučių, kurie man padėjo savo malda, geru žodžiu, maloniu darbu tapti ir būti kunigu Dievo ir žmogaus tarnyboje. (…) O šventa tolima Lietuva! Aš nei dulkės tavo neturiu pasidėti po galva.“

Sesers Myrthos pasakojimas

Sesuo Myrtha sakosi asmeniškai nepažinojusi kunigo V. Šarkos, tačiau apie jį dažnai girdėdavo per bendras vienuolių ir kunigų konferencijas. „Tas Šarka tai bent. Jis vėl parašė laišką Chruščiovui, reikalaudamas pasitraukti iš jo Lietuvos“, – tokias kunigų kalbų nuotrupas prisimena sesuo Myrtha. Kai V. Šarka sunkiai susirgo, jis paprašė būti palaidotas Reinbeke šv. Elizabetos seserims priklausančioje kapinių dalyje. Kodėl jis to norėjo, juk dirbo ir gyveno Hamburge? Kaip paaiškino sesuo Myrtha, V. Šarka pasakė: „Jei būsiu palaidotas Hamburge, manęs nelabai kas lankys ir prisimins, o čia seserys už mane kartais pasimels“. V. Šarka bendravo su šv. Elizabetos seserimis, nes anksčiau lankė dvi vienuoles lietuves, gyvenusias vienuolyno senelių namuose. Labiausiai dekanas Šarka norėjo būti palaidotas Lietuvoje (mirė 1987 m.), tačiau šis noras išsipildė tik praėjus trisdešimčiai metų, 2017 m., kai Dūkšto klebonas kunigas Sigitas Grigas pasirūpino, kad palaikai būtų perkelti į Lietuvą, Vaclovo Šarkos gimtinę.

Sesuo Myrtha papasakojo, kaip vyko palaikų perkėlimas. Nors velionio kūnas buvo sudūlėjęs, tai nebuvo dulkių sauja, nes skeletas tebebuvo išlikęs. Tad kunigo S. Grigo atsivežtas nedidelis, vaikiškas karstas visiškai netiko. Buvo įsigytas įprasto dydžio karstas, į jį perdėti palaikų likučiai. Kaip sakė sesuo Myrtha, ji buvo atsinešusi smilkalų, švento vandens, bukmedžio šakelių, tad perkėlimas įvyko su derama pagarba. Karstas nakčiai buvo priimtas į šv. Elizabetos seserų vienuolyno šarvojimo salę, o kitą dieną įdėtas į krovininį mikroautobusą iš Lietuvos, kurį vairavo daugeliui

V. Šarkos palaidojimo vieta Lietuvoje

hamburgiečių pažįstamas vairuotojas Kęstas, ir jis iškeliavo. Į Lietuvą. „Šių kapinių duobkasys tąkart pasakė – aš tiek metų čia dirbu, bet tai pirmasis mirusysis, kuris iškeliauja iš kapinių, o ne atkeliauja į kapines“, – prisiminė sesuo Myrtha. Ledainė ir pilis, kurios neprireikė

Uždegę žvakutes dekanui V. Šarkai atminti, susirinkusieji tęsė pasivaikščiojimą. Vaikų džiaugsmui (tie, kas yra tėvai, gerai žino, kaip svarbu laimingi vaikai) keliavome į ledainę, garsėjančią, kad čia gaminami ledai tik iš sezoninių vaisių ir uogų. Ledainėje visi draugiškai pabendravo, pailsėjo ir pasiruošė kitam ekskursijos tikslui – Reinbeko piliai. Sesuo Myrtha, nežiūrint jos garbaus amžiaus, palydėjo mus iki pilies ir aprodė parką. Jos dėka sužinojome, kad kadaise čia gyvenę pasiturintys vokiečiai iš užjūrių atsisiuntė retų augalų ir įkūrė parką, o pilyje ne tik galima apžiūrėti ekspoziciją, bet kartais vyksta netgi filmavimai. Nors planuojant išvyką buvo sumanymas aplankyti pilies ekspoziciją, netikėtai viskas pakrypo kita linkme. Kalti žaisti lauke užsimanę vaikai, o gal ir suaugusieji, kurie taip išsiilgę bendravimo, sustojo prie ežeriuko ir kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo. Vaikai ypač džiaugėsi milžiniškomis tujomis. Jeigu įprastai (greičiausiai ir jūsų pasaulio krašte) tuja yra gyvatvorei skirtas augalas, šiame parke jos buvo milžiniškos kaip ąžuolai ir tiesiog užkerėjo – reikėjo ant jų ir lipti, ir slėptis, ir fotografuotis.

Kai visi pabendravo iki soties ir nusprendė, kad subjektyvia nuomone Trakų pilies ekspozicija tikrai bus geresnė, tad Reinbeko lobynus apžiūrėsime kitą kartą, patraukėme į vaikų žaidimo aikštelę. Čia vėl norintys bendrauti bendravo, o

vaikai žaidė. Argi tai nėra tikroji mamų laimė?

P. S.

Po susitikimo sesuo Myrtha parašė el. laišką, kuriame išsakė neįtikėtinus žodžius – „Argi nenuostabu, kad net ir po mirties kunigas V. Šarka buria lietuvius?“ Pritariame jai visa širdimi, ir išduosime tai, kas dar labai svarbu – tapti kunigu V. Šarka nusprendė dėl dviejų priežasčių. Jis norėjo padėti lietuviams ir tikėjo, kad būdamas kunigu, galės tai padaryti geriausiai. Kita priežastis – taip norėjo jo motina. Taigi, apsukę ratą vėl grįžtame prie mamų, jų įtakos savo vaikams, kurie užauga ir daro puikius darbus. To mums ir jums linkime, o apie dekaną Vaclovą Šarką, kuris tikrai nepagrįstai primirštas, žurnale pasakosime ir daugiau. Juk tai asmenybė, kuria turime didžiuotis!

Redakcijos informacija

Lietuviukai prie šimtamečių tujų

Prie Reinbeko pilies, kurios ekskursantai neaplankė. Gal kitą kartą?

ĮVYKO PIRMIEJI „INFORMACIJŲ“

RENGTI RAŠYTOJŲ SKAITYMAI

VAIKAMS IR SUAUGUSIESIEMS

Balandžio 26-27 d. Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnalas „Informacijos“ pirmą kartą dalyvavo Lietuvoje vykusiame renginyje „Knygų savaitė“ ir surengė nuotolinius Vokietijoje gyvenančių lietuvių autorių skaitymus vaikams ir suaugusiesiems.

Nuo praeitų metų birželio žurnalo „Informacijos“ vyr. redaktorės pareigas užėmusi Jolita Zykutė iniciavo naują rubriką „Lietuviškų knygų lentyna“, kurioje pristatomi lietuvių autoriai ir skelbiamos jų kūrinių ištraukos. Dalyvauti „Knygų savaitės“ renginyje buvo kviečiami visi iki šiol žurnale pristatyti lietuvių autoriai. Buvo dvi programos – vaikams ir suaugusiesiems. Skaitymuose vaikams dalyvavo Kristina Petkutė-Gregor, Povilas Villuveit ir Jolita Zykutė. Skaitymuose suaugusiesiems klausėmės Kristinos Gregor, Mildos Iske ir Sandros Petraškaitės-Pabst eilėraščių, Joanos Maks ir Povilo Villuveit prozos ištraukų. Autoriai ne tik skaitė savo kūrinius, bet ir atsakinėjo į klausimus. Ir dalyviai, ir autoriai džiaugėsi nuoširdžiu bendravimu.

Ateityje nuotolinius skaitymus planuojama pakartoti.

Renginį parėmė Pasaulio lietuvių bendruomenė.

Skaitymas (ar jo klausymasis) skatina kalbos mokymąsi ir išsaugojimą, tad žurnalas „Informacijos“ maloniai kviečia visus kuo daugiau skaityti lietuviškai (ar skaityti garsiai vaikams).

Skelbiame informaciją, kur galite plačiau sužinoti apie renginyje pristatytus autorius, įsigyti jų knygų ar paskaityti nemokamai skelbiamų kūrinių ištraukų.

Kristina Petkutė-Gregor. „Facebook“ paskyroje www.facebook.com/kristinagegute galite sekti autorės kūrybą ar įsigyti eilėraščių vaikams knygelę „Mano mažasis pasaulis“ už 6,50 euro. Interneto svetainėje www.patogupirkti.lt/knyga/mano-mazasis-pasaulis.html ją nusipirksite už 8,99 euro. Perkant tiesiai iš autorės, knygą gausite su autografu. Vokišką kūrybą galima šiuo metu rasti „Telegram“ grupėje https://t.me/SpruecheGedankenPoesie

Milda Iske. Sukūrė tinklaraštį https://mildaiske. substack.com, kuriame pažadėjo viešinti savo ei -

lėraščius.

Joana Maks. Autorę galite sekti tinklaraštyje https://joanamaks.substack.com. Knygą „Karaliai myli kitaip“ galite įsigyti knygynuose ir elektroniniuose knygynuose.

Sandra Petraškaitė-Pabst. Poezijos knygą „Kiaunės jaukinimas“ galite įsigyti tiesiai iš autorės kreipęsi el. paštu sandra.petraskaite.pabst@ gmx.net. Kaina 10 eurų + persiuntimas. Jei pageidaujate, gausite su autografu.

Povilas Villuveit. Jo knygą „Spinčius“ galbūt galite gauti tiesiai iš autoriaus parašę el. laišką. Jeigu jam pavyks gauti naują siuntą „Spinčiaus“ knygų iš Lietuvos, tai knygą būtinai gausite ir jūs (knyga dalinama nemokamai, reikia sumokėti siuntimo išlaidas). Galite pabandyti kreiptis tiesiai į fondą https://svieskimevaikus.lt/kontaktai Povilas sukūrė savo svetainę https://povilasvilluveit.substack.com, kur ateityje bus skelbiami jo kūriniai vaikams ir suaugusiesiems.

Jolita Zykutė. Knyga „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“. Daugiau informacijos apie autorę ir kaip įsigyti knygą rasite svetainėse www. jolitazykute.lt ir www.kaipkaralaitekarolina.lt.

IGORIS ŠIFRIS – DAINŲ, KURIOS VERIA ŠIRDĮ, AUTORIUS

Jeigu 1985-aisiais gyvenote Lietuvoje ir domėjotės muzika, be abejo žinote grupę „Faktas“ bei jos lyderį Igorį Šifrį. Šiame interviu muzikantas papasakos, kaip viskas prasidėjo ir kaip nutiko, kad atlikėjas atsidūrė Vokietijoje. Smagu, kad pastaraisiais metais Igoris aktyviai kuria, atnaujino legendinėmis tapusias dainas, įrašė jas, koncertuoja, suteikdamas galimybę išgirsti jo muziką, kuri pasak klausytojų „veria širdį“.

Jolita Zykutė

Viskas prasidėjo Žagarėje...

Gimiau Žagarėje, prie Latvijos sienos. Išeini iš Žagarės miestelio – išeini iš Lietuvos. Lankiau vidurinę mokyklą, pavadintą Karolio Didžiulio vardu. Turėjau puikius mokytojus, dar senosios kartos. Iki šiol visi stebisi, kad šneku tokia gražia taisyklinga lietuvių kalba.

Į muziką atvedė muzikos mokytojas Antanas Kutka, pastebėjęs mane darželyje, kur vaikus mokė dainuoti, ruošė koncertams. Į sceną išėjau dar darželio laikais – koncertavome kultūros namuose.

Ir mokyklos laikais mokytojas Antanas Kutka manimi labai pasitikėjo – duodavo raktus nuo muzikos kabineto, pro kurį patekdavau į repeticijų kambarį. Repetuoti eidavau kasdien, tvarkydavau aparatūrą, grodavau – tai būgnais, tai bosine gitara, tai klavišine gitara.

Sulaukdavau smalsuolių – daug kas ateidavo pažiūrėti, kas aš esu ir ką darau. Taip atsirado keli vaikinukai (Linas, Arminas, Dima, Juozas, Algis) su kuriais 9-oje klasėje sukūriau roko grupę. Mokytojų, kurie mokytų groti gitaromis, nebuvo. Aš, paauglys, mokiausi pats ir mokiau kitus. Žagarėje buvo dar keli muzikantai, tarp jų Laimonas Biliūnas, tad egzistavo pozityvi konkurencija – kas ką sugros, sukurs geresnių dainų.

Mokyklos valdžia pastebėjo mano pomėgį, kad „organizuoju laisvalaikį“ ir skatino tai – juk geriau nei gatvėmis vaikščioti. Tiesa, muzikantus grupėje buvo sunkoka išlaikyti – juos traukė tai krepšinis, tai futbolas. Mūsų grupė tuo metu vadinosi „Bemolis“.

Šeštadienio vakarais pradėjome mokykloje rengti šokius su gyva muzika – susirinkdavo pilna salė, ir mokytojos ateidavo. Kvietė net broliukai latviai į svečius pagroti! Neužmirštami prisiminimai iš tų koncertų! Leisdavome daug užsienietiškos muzikos – „Sweet“, „Smoky“, „Status Quo“,

„Suzi Quatro“. Rinkomės glamūrinį roką, kad būtų lengvai suprantamas ir šokamas.

Kartais į šokius ateidavo direktorius, tada (tiesa, ne savo noru) pareikšdavo: „Užsienietiškų dainų groti negalima. Geriau lietuviškų ir rusiškų.“ Sugrodavome, kol jis būdavo salėje, o paskui darydavome savaip.

Aš grodavau nuolat – su gitara eidavau pasivaikščioti, guliau ir kėliau. Toks romantikas... Iš jaunystės ir vaikystės laikų gimė pirmasis mano kompaktinis diskas „Prisiminimai“. Tai dainos, kurias grodavau Žagarės mokyklos šokiuose.

Močiutė

Žagarėje gyvenau pas močiutę, nes mama mane pagimdė jauna, tad vėliau studijavo ir dirbo Vilniuje. Jai buvo nelengva, tad aš likau pas močiutę, o mama mane lankydavo savaitgaliais. Močiutė Liubov Šifisienė buvo Žagarės miestelio pirmi -

2021 m. I. Šifris laimėjo muzikinių video klipų „KLIPVID“ konkursą Lietuvoje su video klipu dainai „Mažasis Requiem“

Stasio Petkaus nuotr.

ninkė, labai aktyvi. Saugojo Žagarės parką, organizuodavo talkas, daug dėmesio skyrė Žagarės skverui ir jo priežiūrai, skatino kultūrinę veiklą miestelyje. Nors turėjo geras pareigas, buvo sąžininga ir nesipelnė iš to. Aš, pamenu, skųsdavausi: „Kodėl anas vaikas turi tokią striukę ir džinsus, o aš ne?“, ji atsakydavo: „Važiuosim į Latviją, į kolūkius, ir uždirbsim.“ Ten ravėdavome burokus. Tą periodą aš pasakoju savo bliuzinėje dainos „Neišeik tu iš sodžiaus…“ versijoje.

Močiutė man siūlė groti ir akordeonu, ir pianinu, tik neturėjau kantrybės... Galų gale ji nusipirko septynstygę gitarą. Klausiu: „Kas gros?“, ji sako: „Aš grosiu.“ Du ar tris kūrinėlius sugrojo ir jie mane labai užkabino. Tai buvo labai melodingi kūriniai. Mąsčiau – ji moka, o aš negaliu sugroti?

Tad įsikabinau į gitarą ir grojau.

Mano mama irgi dainavo, tėtis taip pat dainuojantis žmogus, gerai jaučia ritmą.

Fotografija

Žagarėje be muzikos užsikrėčiau ir fotografija. Reikėjo apsispręsti, kuo būti, tad rinkausi – muzika ar fotografija? Vidurinę mokyklą baigiau 1981 m. ir įstojau į Vilniaus technologijos technikumą. Ten papulti buvo milžiniškas konkursas, nes norintys mokytis suvažiuodavo iš visos Sovietų Sąjungos – juk tokių mokymo įstaigų buvo tik keturios. Besimokydamas padariau dviejų metų pertrauką, nes reikėjo eiti į tarybinę armiją. Tai buvo sukompresuota gyvenimiška patirtis, nežiūrint patirtų psichinių traumų.

Besimokydamas technikume susipažinau su daug įdomių žmonių – dėstė Antanas Sutkus, Rimantas Dichavičius. Pamenu, dėstytoja Audronė Trukanaitė mokė spalvotos fotografijos. Mokėdama vokiečių kalbą ji rėmėsi vokiška informacija. Buvo 1985-ieji, o jau tada ji kalbėjo – ateis skaitmeninė fotografija, sidabras ir nuotraukų apdirbimas didintuvais išnyks...

Vėl muzika

Paskutiniais mokymosi metais technikume visi buvo skirstomi į praktikas. Patekau į Vilniaus statybos institutą prie Neries. Braižytojas Gytis Pranskūnas kartą užsiminė, kad eina į repeticijas. Paklausiau, ar galiu pasiklausyti. Kaip atėjau, taip ir likau.

Grupėje, kuri dar neturėjo pavadinimo, iniciatyvą buvo perėmę gitaristas Vitalis Bilevičius ir Gytis Pranckūnas. Susitikdavome kasdien, gimė pirmosios dainos – „Elektrinis traukinys“, „Svetimi“, „Kaimynai“.

Tada pradėjau dirbti Lietuvos televizijoje videoinžinieriumi, montavau, važiuodavau į filmavimus, dirbau „Panoramoje“. Berepetuodamas susitariau su radijo įrašų studija, kad vakarais įrašysime kelias dainas. Būgnininko neturėjome, tad naudojome kompiuterinį būgno įrašą, kas įrašius dainą atrodė labai įspūdingai. Mus pastebėjo televizijoje dirbęs Kazimieras Šiaulys, vedęs laidą „Estrados orbitoje“, organizavęs „Jaunimo estradas“ Sporto rūmuose. Taip po truputį tapome žinomi – kvietė laidos, koncertai. Aš dainavau solo ir grojau bosine gitara.

Užsikabinau už poeto Liutauro Degėsio, kurio eilės buvo labai gilios, verčiančios susimąstyti. Keitėsi muzikantų sąstatas, atėjo Arnas Vonžodas (Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos mokinys). Taip 1987 m. sausio 22 d. gimė muzikinė grupė „Faktas“.

Praktiškai Arnas ir pakeitė muzikinę „Fakto“ kryptį. Viskas tapo solidžiau, muzikaliau, įgavo gero poproko stilių. Nauji veidai, nauji žmonės, nauji ieškojimai, net muzikos teorijos pradėjome mokytis, begalinės naktinės repeticijos...

Grupės menedžeris Rolandas Piekus, Marius Marcinkevičius (tuomet medicinos studentas ir tekstų įkvėpėjas, dabar – žinomas vaikų rašytojas), garso operatorius Artūras Mickevičius – Karoliniškių chebra, kuri kvėpavo visai kita erdve, klausėsi kitos muzikos, daugiausiai progresyvaus roko. Iš jų gavau daug informacijos, kuri lydi mane iki šiol.

Rolandas organizuodavo turus po Lietuvą. Teko groti su broliais Tautkais, kurie kvietė „Faktą“ persikelti į Kauną, žadėjo pagloboti, nes matė mumyse perspektyvą. Tik buvome užkietėję vilniečiai, tad likom Vilniuje.

Kaip atsirado Vokietija?

„Fakto“ menedžeris surengė festivalį-turnė su vokiečių, lenkų, rusų grupėmis. Koncertai vyko Varšuvoje, Vakarų Berlyne, Maskvoje, Ukrainoje. Mes sudalyvavome visur, tik į Maskvą nevažiavome, nes buvo 1989-ieji ir jau viskas judėjo klibėjo...

Berlyne susipažinau su pankroko grupe iš Vakarų Vokietijos, o jų gitaristas Kajus pakvietė į svečius. 1991 m. atvažiavau kaip turistas su tarybiniu pasu į Berlyną. Neturėjau planų čia likti, manyje degė jaunatviškas noras pasižiūrėti pasaulio. Tuo metu man buvo 28-eri.

Atvykimas į Berlyną buvo gan kurioziškas – Kajus pamiršo, kad tądien atvažiuoju, ir nepasitiko

manęs. Dar traukinyje susipažinau su olande, kurios irgi nepasitiko. Atvykome gegužės 21 d., 30 laipsnių karščio, o aš su lagaminais ir kuprine... Galvojau, kad miegosiu kur parko pakrūmyje, bet ant suoliuko šalia atsisėdo studentas iš Irako ar Irano ir išgirdęs mūsų istoriją pakvietė apsistoti pas jį studentų bendrabutyje. Labai doras, tikintis žmogus, neįtikėtina, kad priėmė apgyvendinti nepažįstamuosius. Olandė kitą dieną iškeliavo namo, o aš prabuvau savaitę ir tada atsirado Kajus. Persikėliau pas jį.

Vieną dieną jis man sako: „Ko tu nieko nedarai? Imk gitarą ir eik groti!“ Jis siūlė groti Bobo Dylano dainas, atsakiau, kad nesidomėjau juo, bet galiu pagroti lietuvių liaudies dainas, nes jos artimos savo melodija vokiškoms. Nulipus nuo Vilniaus sporto rūmų scenos, kai į koncertus susirinkdavo po kelis tūkstančius žmonių, eiti groti į lauko kavines atrodė kaip degradacija, bet visgi perlipau per save ir sugrojau. Žmonėms patiko, mane pradėjo užsakinėti. Pamačiau, kad už pusvalandį gaudamas 37 markes galiu užsidirbti. Taip pagrojau penkias-šešias dienas ir vieną dieną jau buvau iš namų išeinąs pro duris, kai išgirdau skambant telefoną. Dar susimąsčiau – kelti ar nekelti?

Ten buvo Marius Marcinkevičius, kuris draugais automobiliu keliavo į Leipcigą aplankyti pažįstamų medicinos studentų. Pakvietė kartu, tad ir iškeliavau.

Aplankėme ir muzikinę grupę iš Lietuvos „Crow“. Jos nariai – Arnas Vonžodas, Linas Skrickus, Nerijus Mackys, Arvydas Uzolas buvo pabėgę per sieną iš Rytų į Vakarų Berlyną ir pasiprašę politinio prieglobsčio. Mano turistinė viza galiojo dar mėnesį ar pusantro, bet kai nuvažiavome pas Arną, galima sakyti, kad prasidėjo manasis gyvenimas Vokietijoje. Jie gyveno ir kartu repetavo, juos nuolat lankė įvairūs žmonės, tad tūsas kaip reikalas.

Arnas ir įkalbėjo mane pasilikti. Jis pasakė: „Lik čia – mes esame gerame kelyje, padarysime gerą grupę, prasimušime.“ Jei kas nors klaustų manęs dar kartą, aš turėčiau smarkiai pamąstyti, ar norėčiau. Net nežinau, ar visgi likčiau Lietuvoje, ar čia.

Bet tąkart apsisprendžiau ir likau Fasberge kaip pabėgėlis. Turėjome bendrą advokatą, visi gavome teisę pasilikti gyventi Vokietijoje.

Šiandien kiekvienas gyvena savo gyvenimą: Arnas gyvena Fassberge, turi muzikos mokyklą, vadovauja keliems chorams, o jo žmona moko dainavimo. Linas taip pat kuria solinius projektus, Arvydas turi Bremene puikią roko grupę, o štai Nerijus jau Lietuvoje ir gyvena su žmona vienkiemyje, toliau nuo civilizacijos.

Hanoveris

Aš atsidūriau Hanoveryje. Iš pradžių mano kelias prasidėjo nuo gastronomijos, tačiau be muzikos negalėjau kentėti – grojau ir dainavau pas kitus, buvau įkūręs savo grupę „The Seasons“, paskui supratau, kad bus geriausia, jei muzikuosiu vienas.

Turiu įkūręs savo muzikinį klubą „Clubhaus 06“. Jame vyrauja labai šeimyniška atmosfera, akcentas ne patiekalai ir gėrimai, o muzika ir gera nuotaika. Vasarą koncertai vyksta ir viduje, ir lauke. Ateina ir vidurinė klasė, ir profesoriai, ir gydytojai ar inžinieriai. Kai paklausiu lankytojų, kuo jiems patinka šitas klubas, jie atsako tiesiai –„Nes čia faina“, vienas net pasakė: „Žiūrėk, laikyk klubą, nes mums be tavęs ir tavo klubo dingtų gražūs gyvenimo akimirksniai!“

Klube aš ir repetuoju, ir kuriu. Vyksta bliuzo, džiazo, funky muzikos vakarai, diskotekos kam virš 30, 40 ar 50.

Atlikėjas šiuo metu ruošia savo dainų albumą vokiečių kalba

Praeitais metais klube lankėsi „Blues Makers“ iš Lietuvos, šiemet gal atvažiuos „Poliarizuoti stiklai“.

Ateityje galvoju organizuoti ir daugiau renginių –kviesti mažesnes grupes iš Lietuvos.

Greta vadybininko veiklos dar koncertuoju. Smagūs pasirodymai buvo praeitais metais per Jonines Hiutenfelde ir šiemet per Vasario 16-osios šventę Hamburge.

Išleidau du diskus – jaunystės laikų Žagarėje dainų rinkinį „Prisiminimai“ ir „Sapnas“, kuriame – „Fakto“ laikų dainos ir tai, kas sukurta Vokietijoje. Dabar planuoju išleisti diską vokiškai, jame bus „Prisiminimų“ ir „Sapno“ rinktinės dainos vokiškais tekstais.

Keletas youtube rastų atsiliepimų apie Igorio muziką

ttt

Čia daina turi tekstą, istoriją, gerumo bangą.

ttt

Nu nerealiai gerai.Tas tembras Igorio užmuša mane.

ttt

Dar kartą dėkoju Jums už dainas, kurios veria širdį. Jūsų dainos man yra ir liks labai brangios, jos kažkokios kitokios. ttt

Daina, kurios norisi klausytis ir klausytis...

Apie muzikinį klubą „Clubhaus 06“ plačiau skaitykite svetainėje www.clubhaus06.de.

Igorio Šifrio kanalas youtube Igoris Sifris www.youtube.com/@igorissifris7628.

Kviečiame prenumeruoti!

Menininko vokiškas pseudonimas Gary Sifris.

Pageidaujantys kompaktinio disko, galite kreiptis į autorių (10 eurų ir siuntimas).

„Spotify“ portale ieškoti Igoris Sifris.

Ištrauka iš interviu: „Aš grodavau nuolat – su gitara eidavau pasivaikščioti, guliau ir kėliau. Toks romantikas...“

EDUKATORIŲ KOMANDA IŠ VILNIAUS KURIA

NEPAMIRŠTAMUS ĮSPŪDŽIUS MAŽIEMS IR DIDELIEMS

Štutgarte Kovo 11-ąją šventę lietuvių bendruomenės vaikai ir tėveliai jau pažįsta rašytoją Gintarą Kaltenį, kuris su šaunia edukatorių komanda pristatė savo knygas ir surengė kūrybines dirbtuves. Po to svečiai lankėsi ir Niurnbergo šeštadieninėje mokyklėlėje. Šiandien apie juos išgirsite ir jūs, o ateityje galbūt susitiksite ir gyvai, nes ši komanda turi ką pasiūlyti ir mažiems, ir dideliems. Tik nesidrovėkite ir parašykite jiems el. laišką!

Jolita Zykutė

Papasakokite apie save ir komandą

Rašome, iliustruojame, leidžiame knygas ir filmus, dažniausiai vaikams. Pristatydami knygas ruošiame įvairaus pobūdžio edukacines programas, kurias siūlome mokykloms ar bibliotekoms, kultūros centrams. Dažnai tie renginiai būna skirti visai šeimai, nes vaikus į renginius vis tiek atveda tėvai ar mokytojai, tad neverta laukti už durų kol pasibaigs pristatymas – kviečiame ir juos aktyviai dalyvauti. Taip smagiau ir vaikams…

Mūsų komandą sudaro dvi šeimyninės poros – taip taupiau ir patikimiau. (Šypsosi). Tai aš, rašytojas ir edukatorius, mano žmonelė Raselė – renginių moderatorė ir vedėja, Rita Anskaitienė – iliustratorė ir animatorė (renginiuose ji moko vaikus piešti, supažindina su 3D piešiniais, pasakoja apie animacijos ir knygų iliustracijos paslaptis), ir jos vyras Eimantas – muzikantas, aktorius. Kaip gi renginiai be muzikos? Tiesa, jis ne visada gali su mumis dalyvauti – yra Vidaus reikalų ministerijos orkestro vyr. dirigentas. Jei vedame renginį suaugusiesiems, dažnai kviečiame kokį įdomų pašnekovą – pvz. etnologą prof. Libertą Klimką, kuris geba ne tik gražiai pasakoti, bet ir yra didelis eruditas. Arba Saulių Pilinkų, LTV laidos „Daiktų istorijos“ vedėją ir kūrėją, kurio griausmingas balsas priverčia virptelėti visus, esančius salėje…

Renginius organizuojate ne tik Lietuvoje, ar ne?

Esame buvę daugelyje Lietuvos krašto bibliotekų, mokyklų ar kultūros centrų. Ir knygų nemažai išleidome – ruošiame spaudai jau devintą knygą vaikams. Kai išleidžiame naują knygą, sukuriame naują programą, tad mus kviečia ir vėl. Pastebėjome, kad vaikai (o ir tėvai) labai ilgisi gyvo pokalbio (ypač užsienyje) – vienas berniukas taip ir pasakė: „Jūsų renginys puikus, man patiko, tačiau įsivaizdavau, kad daugiau šnekėsimės“. Vaikai klausinėja mūsų, ar skaitėme tokias ir kitokias knygas, ar matėme jų mėgstamą filmą, kokia mūsų nuomonė jiems svarbiu klausimu, mielai pasakojasi apie broliukus, seses, augintinius, kuo dirba tėvai, kur keliavo – jiems tai svarbu.

Su edukaciniais pristatymais esame pabuvoję šeštadieninėje lietuviškoje mokykloje Londone, LR ambasadoje ir mokyklėlėje Varšuvoje, taip pat Štutgarte ir Niurnberge. Norėtumėme daugiau ir dažniau, todėl naudodamasis proga skatinu visus, susijusius su mokyklomis, ugdymu, knygomis, lietuvių bendruomenėmis, mus kviestis dažniau. Manau, mes puikiai suprantame tautiečius užsienyje: mūsų dvi dukros iš trijų dirba ir gyvena Kopenhagoje ir Anglijoje. Panašiai yra Ritos ir Eimanto šeimoje.

Dažnai leidyklos sako, kad nereikia rašyti ir leisti knygų vaikams „sunkiomis“ temomis, kaip kad emi-

G. Kaltenis, R. Anskaitienė, E. Anskaitis

gracija. Aš manau priešingai – vaikai „viską“ žino ir supranta. Leidžiame knygų seriją „Pikselio kelionės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos apdovanojimas). Vienoje iš serijos knygų „Rainiuko Pikselio ir pradinuko Petriuko nuotykiai Londone“ kalbame apie emigraciją, tačiau „be tragedijų“, per nuotykius ir nepaprastus nutikimus. Ši knyga yra labai edukacinė – specialiai išskirtuose pažintiniuose puslapiuose galima sužinoti svarbiausius dalykus apie Londoną. Informacija pateikta su lengvu humoru. Pastebėjau, kad šią ir pirmą serijos knygą „Kelionės po Lietuvos miestus“ mokytojai naudoja per pamokas vietoje vadovėlių. Istorija, geografija, kelionės, pažinimas – perskaitęs knygą, lengvai gausi dešimtuką. (Šypsosi).

Ką vaikai veikia edukacijų metu?

Mes savo knygas ir renginius vadiname „Nuotykių edukacija“ – stengiamės, kad nebūtų pernelyg rimta, taip geriau atsimeni, lengviau sprendi užduotis. Neseniai išleidome knygutę „Petriuko anekdotai“, ją pristatydami siūlome žaismingą edukacinio humoro programą „Gyvenkime linksmiau“. Jos metu pravedame linksmą konkursą „Anekdotų karalius“. Karaliumi tampi papasakojęs vaikišką anekdotą, linksmą nutikimą, uždavęs mįslę ir pan. Karaliaus „rinkimuose“, kuriuose laimi visi, mielai dalyvauja ir mokytojai, ir tėveliai. LR ambasadoje Varšuvoje vaikų šventėje, net pats gerb. ambasadorius Eduardas Borisovas sakė anekdotą ir tapo anekdotų karaliumi. Stengiamės, kad per mūsų edukacijas vaikai atsipalaiduotų, drąsiai dalyvautų kartu su mokytojais ar tėveliais, nesigėdintų ko paklausti ar pasisakyti. Tačiau prireikia ir susikaupti. Vaikai ypač mėgsta kūrybines dirbtuves. Gaminame knygų skirtukus, per Kalėdas puošiame perdirbto kartono eglutes. Labai populiarus yra vieno iš mūsų knygų herojaus rainiuko Pikselio ekologinis burinis laivelis – pasigaminę plauksime aplink pasaulį, jei mamos ir aplinkybės leis. (Šypsosi). Dažnai į šio burinio laivelio gamybos procesą įsitraukia ir tėveliai – vėliau smagu matyti, kaip jie kartu nešasi tą laivelį namo. Jis tikrai plaukia, reikia tik pūstelėti į bures…

Kūrybinių dirbtuvių metu vaikai piešia, karpo, klijuoja, spalvina – pirštukams reikalinga mažoji motorika, kad vaikai augtų, būtų kruopštūs ir išradingi.

Daug metų dirbau mokytoju, tad numanau, kaip pamokas ar renginį paversti įdomiu užsiėmimu.

Sakote, į Jūsų pristatymus mielai įsitraukia tėveliai ir mokytojai? Ką jie veikia, kai vaikai klausosi apie naują knygą?

Suaugėliams siūlome pažiūrėti mūsų sukurtą filmą „Džinsai kvepiantys laisve“ (pagal to paties pavadinimo knygą vaikams).

Filmas pasakoja apie pirmuosius džinsus pasiuvusį litvaką iš Žemaitijos, apie tai, kaip tie džinsai prisidėjo prie mūsų atkovotos laisvės, apie testą, atliktą po 150 metų, aiškinantis, kas stipresni – džinsai ar arkliai žemaitukai. Filmas labai spalvingas: žirgai, džinsai, trumpi užkrečiantys interviu, žirgų-džinsų testas, kai džinsai tempiami stiprių žemaitukų, garsiai plyšta.

Beje, filmas labai sėkmingai buvo pristatyas Lietuvoje ir užsienyje. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje 2022 m. iš 96 pretendentų laimėjo pirmą vietą.

Renginių moderatorė ir vedėja Raselė Kaltenienė

Džinsų testas

Kartais prireikia pagalbos

Dailininkė R. Anskaitienė kabina parodą

Savo arsenale turime puikios kokybės mūsų knygų ištraukų meninių video įskaitymų – jas įrašėme Martyno Mažvydo bibliotekos video studijoje per Covid-19. Labai pasiteisino, tad naudojame įrašus iki šiol. Jas atidžiai išklauso ne tik dar nemokantys skaityti (dažnai kartu į renginį ateina mažesni broliukai ir sesytės), bet ir didesni mokiniai – bežiūrint ir klausantis galima pasimokyti, kaip „gražiai“ skaityti pačiam.

Jūs vedate renginius ir suaugsiems, kokie jie?

2010 metais su raitelių komanda žemaitukais perjojome buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją (tarptautinis projektas „2000 km istorijos“) nuo Senųjų Trakų iki Juodosios jūros. Šiuo metu ten karas. Netgi ta vieta, kur mes, kaip Vytautas Didysis prieš 600 metų, girdėme žirgus miestelyje Očakiv (ten stovėjo piečiausia Vytauto Didžiojo pilis – tarp Krymo ir Odesos), yra apšaudoma, sprogdinama.

Žygyje „dirbau“ ne tik raiteliu, bet ir komandos metraštininku. Po mūsų ekspedicijų (iš viso buvo 3 ekspedicijos žemaitukais: žygis į Juodąją jūrą, į Krokuvą (Valdovų Meilės keliu) ir trečias – karietomis senuoju pašto keliu Sankt Peterburgas – Varšuva), išleidau knygų, fotografijų ir tekstų albumą. Kelionės metu buvo sukurtas ir pilnametražis filmas.

Mus dažnai kviečia pristatyti šias knygas, prisiminti žygio nuotykius ir kasdienybę (juk daugiau nieko panašaus nebebus), parodyti filmą. Žinoma, būtinai prisimename ir legendinį šunį Alšį, kuris pirmąją žygio dieną Alšėnuose, Baltarusijoje, prisijungė prie mūsų ekspedicijos. Apie jį pasakojama ir šiame filme, ir mano išleistoje knygutėje „Alšis iš Alšėnų“.

Teigiama, kad vaikai knygas skaito vis mažiau, nuolat „sulindę“ į telefonus ar kompiuterius. Kaip Jūs sprendžiate šią problemą?

Draudimais toli nenuvažiuosi. Tad, kai dauguma tėvelių ar mokytojų liepia „Mesk telefoną, eik skaityti!“, mes sakome priešingai: „Imk telefoną ir eik skaityti“. Beveik visos mūsų knygos yra interaktyvios. QR kodų pagalba galima pamatyti-išklausyti meniškai įskaitytą knygos ištrauką, peržiūrėti video klipus, perskaityti straipsnius ar peržvelgti fotografijas. Taip pateikiama medžiaga neapkrauna teksto, tačiau žingeidžiam skaitytojui yra naudinga informacija. Ateityje planuojame sukurti programėles su užduotimis, kurias spręsdami mokiniai turėtų remtis perskaityta knyga. Galbūt, atsidurtų ir kitoje, virtualioje „knyginėje realybėje“. (Šypsosi).

Manęs dažnokai klausia, kodėl rašau vaikams. Atskleisiu paslaptį: tai gudrybė, nes knygas suaugusiesiems skaito tik suaugusieji, o knygas vaikams skaito ir suaugusieji, ir vaikai.

ttt

Gintaro Kaltenio knygas galima įsigyti internetiniuose ir fiziniuose Lietuvos knygynuose, kai kurias ir „Amazon“. Gamintojo kainomis šias knygas siūlo autoriaus namų knygynėlis-butikas „Beržo tošis“ (ieškokite „Facebook“).

ttt

„Facebook“ puslapyje „Pikselio kelionės“ skelbiamos su knygų serija susiję naujienos, vyksta konkursai.

ttt

Susisiekti su Gintaru Kalteniu galite el. paštu

gintaras.kaltenis@gmail.com, tel. +370 687 96803.

Nuskanavę QR kodus galite pasiklausyti knygos ištraukų.

VLB VALDYBOS 773 POSĖDŽIO ATASKAITA

Š. m. balandžio 29 d. Renhofo pilyje posėdžiui buvo susirinkusi VLB valdyba ir administracija. Valdyba pasiskirstė pareigomis ir atsakomybe: Augustas Šernius – pirmininkas (pilies klausimai), Kristina Braun – vicepirmininkė (švietimas, nariai), Reda Monasterio – iždininkė (jai talkina visa finansų grupė, vadovaujama Irmos Voigt), VLB Finansų ir apskaitos vadybininkė, Asta Korinth –kultūra, renginiai, apylinkės, Robertas Lendraitis – NaVIS, nariai, IT-administravimas.

Buvo svarstytos įvairios temos – nuo praktinių dalykų (pvz., kas prižiūrės, kad informacija www.vlbe. org svetainėje būtų aktuali) iki strateginių ateities klausimų – kokia Renhofo pilies vizija. Ši pilis –ankstesnės rūpestingų Vokietijos lietuvių kartos įsigytas turtas, perduotas dabartiniams VLB nariams, kurį reikia atsakingai prižiūrėti, kad būtų perduotas ateities kartoms. Todėl labai svarbu čia ir dabar pasirūpinti pastato priežiūra – reikalingas stogo, bokšto remontas, atnaujinti langus, tad būtina ieškoti finansavimo problemoms spręsti. Nutarta, kad bus pakviestas verslo koučeris iš Lietuvos Sigitas Čepas, padėsiantis suformuluoti ir išgryninti strategiją dėl pilies finansavimo galimybių.

Didžioji dalis VLB apylinkių sutinka, kad būtų bendra banko sąskaita (SKAT). Yra idėja SKAT palikti visoms operacijoms, kurios susijusios su bendruomeniška veikla. Nuspręsta, kas vykdys SKAT monitoringą. Nutarta sukurti VLB PayPal sąskaitą.

Buvo svarstomi Joninių šventės 2023 m. programos klausimai, kurie vėliau turėjo būti aptarti su Vasario 16-osios gimnazija. Į Joninių šventę atvyks Kauno rajono savivaldybės atstovai ir etnografinis ansamblis „Viešia“, vyks mitologinio suoliukų tako parke iškilmingas atidarymas, koncertuos Igoris Šifris ir kiti.

Kitas VLB valdybos posėdis vyks birželio 3-4 d. Redakcijos informacija

VLB valdybos nariai A. Šernius, R. Lendraitis, K. Braun, A. Korinth mitologinių skulptūrų parke prie Renhofo pilies

Kviečiame į Hiutenfelde!Jonines

2023 m. birželio 24 d.

Vokietijos lietuvių bendruomenė ir Vasario 16-sios gimnazija kviečia kartu švęsti trumpiausią ir šviesiausią metų naktį – Jonines!

Daugiau informacijos www.vlbe.org

Gemeinschaft in Deutschland

Deutsche Post

„Vokietijos LB valdybos Informacijos“ pasilieka sau teisę gautus spaudos pranešimus redaguoti savo nuožiūra. Spausdinama medžiaga nebūtinai atstovauja VLB valdybos nuomonei. „Vokietijos LB valdybos Informacijų“ turinį naudojant kituose leidiniuose, maloniai prašome nurodyti šaltinį ir redakcijai atsiųsti vieną leidinio egzempliorių.