Žurnalas "Informacijos" 2023.4 mėn. Nr.3-607

Mažieji Vokietijos lietuviukai sveikina savo mamas ir močiutes su jų

Gustė Baltrušaitytė iš Miuncheno

Guoda Baltrušaitytė iš Miuncheno

Mantė Jokubaitytė, 6 m.

Joris iš Hamburgo

REDAKTORĖS ŽODIS

Ar kada susimąstėte, kad namas langų turi daug kartų daugiau nei durų. Todėl posakis „Kai užsidaro durys, kažkur atsidaro langas“ yra daug viltingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Galimybės.

Jų tikrai yra daugiau, nei manome. Tik reikia jas pamatyti. Dar vienas klausimas – kodėl kartais net jas matydami, nepasinaudojame?

Ką skaitysime šiame numeryje?

Žurnalistė Antonina Soldatova, nuo karo Ukrainoje su sūneliu pasitraukusi į Vokietiją, paruošė specialiai „Informacijoms“ išskirtinį interviu su dr. Volodymyru Jermolenko, filosofu, žurnalistu, rašytoju, UkraineWorld.org vyr. redaktoriumi. Skaitykite ir dalinkitės juo su savo vokiška aplinka.

Antoninos vyras atsiuntė keletą fotografijų iš Ukrainos. Jau esame pripratę prie sugriautų namų, subombarduoto miesto vaizdų, ar ne? Bet kai atsidarai tas nuotraukas ir suvoki, jog tavo regimi vaizdai – kažkieno sugriautas gyvenimas, kad už kiekvieno vaizdo greičiausiai slypi ne viena mirtis, žinokite, kad ašaros užspaudžia gerklę. Todėl labai prašau, dalinkitės šiuo straipsniu. Tegul žmonės įsiskaito, susivokia, kas vyksta, kodėl karas Ukrainoje nėra karas kažkur toli. Jis veikia mus visus labiau nei galime įsivaizduoti.

Hamburgo lietuvių bendruomenė susivienijusi su vietinėmis latvių ir estų bendruomenėmis rengia

Niurnberge svečiuosis Nalšios muziejaus bendruomenė, suteikdama unikalią progą pasiklausyti cimbolų, kanklių ir patiems išbandyti audimą.

Evelina, kurios šeimoje – net trys kalbos, dalinasi savo istorija, kaip pasiekė, kad jos vaikai kalbėtų lietuviškai. Nežinau kaip jus, bet jos pasakojimas mane sustiprino, nes manajame pasaulio krašte beveik kasdien girdi: „Mama, heute in der Schule...“, –pradeda mano džiaugsmas. „O dabar iš naujo ir lietuviškai“, – sakau jam. Kasdien. Ir ne kartą. Erzina. Jį ir mane. Bet tokia kaina, kad vaikas kalbėtų lietuviškai. Jeigu norite pasidalinti savo istorija, labai lauksime.

„Vokietijos lietuviai. Praeitis ir ateitis susitinka šiandien“, projektiniai psl. 4-15, 20-23, 26-28.

VOKIETIJOS LB VALDYBOS „INFORMACIJOS“

Vyr. redaktorė:

Jolita Zykutė redakcija@vlbe.org

Maketavo:

Sofi Grikė

Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1, 68623 Lampertheim-Hüttenfeld

Raštinės tel.: +49 6256 – 3770257

Faksas: +49 6256 – 3779932, el. paštas: office@vlbe.org / skype: bendruomene.de www.facebook.com/vlbe.org

KVIEČIAME AUKOTI „INFORMACIJOMS“!

Banko sąsk.: Deutsche Bank Weinheim

IBAN: DE94 6707 0024 0581 7978 00

BIC: DEUTDEDBMAN

Verwendungszweck: auka Informacijoms

Išrašome aukų pažymą.

Der Bezug dieser Zeitschrift ist im Mitgliedsbeitrag enthalten

Viršelyje panaudota Tom Podmore nuotrauka iš Unsplash. Žurnale panaudotos fotografijos iš asmeninių ir renginio organizatoriaus archyvų, nebent nurodyta kitaip.

VLB valdybos „INFORMACIJAS“

galite skaityti internete adresu: https://vlbe.org/informacijos/, https://issuu.com/vlbe

Dėl reklamos „Informacijose“ ir VLB interneto svetainėje kreipkitės adresu: redakcija@vlbe.org

Nuotraukos autorė Aistė Jankevičiūtė

Jolita Zykutė bendrą Joninių šventę, kurią tiesiog būtina aplankyti.

WARUM BETRIFFT DER KRIEG RUSSLANDS

GEGEN DIE UKRAINE NICHT NUR DIE UKRAINER, SONDERN JEDEN EUROPÄER?

Es wird oft gesagt, dass die Ukraine jetzt nicht nur sich selbst, sondern auch die Sicherheit der Europäischen Union verteidigt.

Wie wahr ist das?

Ich denke, die Antwort auf diese Frage ist, dass die Europäische Union die Gründe für die russische Expansion nicht verstanden hat, die eigentlich bis in die 90er Jahre zurückreichen. Für russland besteht kein Zweifel daran, dass das Trauma des Zusammenbruchs der Sowjetunion nie überwunden wurde, und russland hat den Zusammenbruch der Union, selbst in den 90er Jahren, nie als etwas Positives empfunden. In der Tat war der Zusammenbruch der Sowjetunion 1991 für russland sehr opportun, ein opportunistisches Ereignis. Jelzin wollte einfach das Sagen haben, er wollte das Sagen in russland haben, und für ihn war der Zusammenbruch der Sowjetunion eine Chance, dieses Sagen zu bekommen. Und in gewisser Weise hat russland ihm das nie verziehen. In den 1990er Jahren existierte die UdSSR in dieser feudalen, suzerän-vasaller Form weiter: Formal waren die ehemaligen Republiken unabhängig, aber de facto wurden sie von Moskau kontrolliert. russland stoppte seinen eigenen Zerfall in den Tschetschenien-Kriegen, und danach sagten viele putin- und Eurasien-Ideologen wie Surkow, dass man außerhalb russlands kämpfen müsse, um den Zerfall des Landes zu stoppen. Das heißt, der einzige Weg für das Imperium, sich nicht zu verkleinern und nicht zu schrumpfen, ist, Chaos und Krieg außerhalb seiner Grenzen zu bringen. Und das war dann auch tatsächlich die Strategie.

Erinnern wir uns an die Episode mit Tuzla (Anm.: der illegale Eingriff auf die ukrainische Insel Tuzla im Jahr 2003) und dann natürlich die Invasion in Georgien. Das waren punktuelle Dinge, Abtasten von Gelände - Georgien im Jahr 2008, dann russlands gewichtige Reaktion auf den Arabischen Frühling, seine Unterstützung für Assad und der chemische Angriff im Jahr 2013 - und praktisch keine Reaktion des Westens

darauf, Obamas Nichteinmischung, und dann die Annexion der Krim, der Krieg im Donbas im Jahr 2014 und so weiter. Diese Erfahrung zeigt uns also, dass russland in die Expansion geht, mit einer großen Ideologie der Rückgewinnung seiner Territorien, der Rückgewinnung der ehemals von ihm kontrollierten Gebiete, der Rückgewinnung seiner Rolle in der Welt.

Und wenn wir genau verfolgen, was russland Ende 2021 über diese so genannten Sicherheitsforderungen gesagt hat, dann hat es tatsächlich behauptet, dass diese Sicherheitsforderungen auf zwei Säulen stehen sollten, und nicht nur auf der NATO-Säule. Das heißt, es war in der Tat der Meinung, dass wir zur Teilung Europas zu -

Das Interview führte Antonina Soldatova.

rückkehren sollten, wie es die Teilung Europas in Jalta war, die Teilung Europas als Ergebnis des Zweiten Weltkriegs. Es besteht also kein Zweifel daran, dass russland, wenn die Ukraine scheitert, wenn sie verliert, russland noch weiter gehen wird; russland glaubt, dass dies ein Krieg gegen die NATO ist.

Wenn es seiner Meinung nach die NATO in der Ukraine besiegt, wird es die NATO in den NATOMitgliedstaaten besiegen: Das Baltikum, Polen, Mitteleuropa, Berlin, vielleicht eine neue Teilung Deutschlands - davon träumen sie. Ohne Zweifel ist die Ukraine jetzt ein Schutzschild der NATO, ein Schutzschild Europas. Wenn die Europäer also Angst vor dem Dritten Weltkrieg haben, wenn er nicht schon begonnen hat, müssen sie verstehen, dass eine Niederlage der Ukraine genau der Beginn des Dritten Weltkriegs sein wird. Warum betrifft der Krieg russlands gegen die Ukraine nicht nur die Ukrainer, sondern jeden Europäer?

Weil es auch ein Weg ist, um in uns selbst die Werte der Freiheit zu finden, auf denen Europa aufgebaut ist. Der Wert der Freiheit kann nicht nur ein Wert sein, den man im Supermarkt kauft, den man erbt, denn Freiheit wird nie vererbt, sie wird immer erkämpft. Die Ukraine zeigt, dass sie diese Freiheit erkämpft. Europa ist in gewisser Weise langsam von einem Kontinent der Freiheit zu einem Kontinent der Regeln abgerutscht. Regeln sind gut, aber wenn sie ihren Sinn verlieren, wenn sie ihre ursprüngliche Idee verlieren, werden sie zu einem seelenlosen bürokratischen Mechanismus. Ich habe den Eindruck, dass die Ukrainer heute diese Werte der Freiheit, auf denen Europa beruht, wiederbeleben, gewissermaßen regenerieren. Wir erfinden keine neuen Werte, wir erfinden keine neue Zivilisation, wir rufen sie einfach ins Leben zurück. Wir geben

Wolodymyr Jermolenko (ukrainisch Володимир Анатолійович Єрмоленко)

ist ein ukrainischer Philosoph, Schriftsteller und Journalist. Seit November 2022 is er der Präsident des Ukrainischen PEN-Clubs. In 2009 promovierte Jermolenko an der Universität Kyjiw und in 2011 in Paris an der École des Hautes Études en Sciences Sociales. Er ist Doktor für Philosophie und Politikwissenschaften.

Jermolenko ist Direktor für Analytik bei NGO "Internews Ukraine“ und Chefredakteur von UkraineWorld. org. Mitgliedschaften: Vorstand der International Renaissance Foundation, Aufsichtsrat des Ukrainischen Instituts (2018-2021).

Als Außerordentlicher Professor unterrichtet er an der Kiew-Mohyla-Akademie.

Jermolenko ist Mitbegründer und Mitautor des "Kult:Podcast“, eines ukrainischsprachigen Podcasts über Kultur. Er ist der Herausgeber des englischsprachigen Buches "Ukraine in histories and stories. Essays by ukrainian intellectuals. Kyiv 2019“, Gewinner des Jurij-Schewelow-Preises (2018), des Preises für das Buch des Jahres in verschiedenen Nominierungen (2018, 2015) und des Petro-Mohyla-Preises (2021).

Er ist Kolumnist für die Zeitschrift "Krayina“ und Autor zahlreicher Artikel in ukrainischen und ausländischen Medien. Jermolenkos Texte wurden auf Ukrainisch, Englisch, Französisch, Deutsch, Russisch, Niederländisch, Norwegisch, Polnisch und anderen Sprachen veröffentlicht.

https://de.wikipedia.org/wiki/Wolodymyr_Jermolenko

Foto von Valentyn Kuzan

Wolodymyr Jermolenko

Bilder aus dem Krieg in der Ukraine von Oleksii Soldatov

den Werten, die die Europäer kennen, diese Energie.

Warum ist es gerade für EU-Bürger von Vorteil, der Ukraine bei der Selbstverteidigung zu helfen?

Ich würde eher sagen, was für die Bürgerinnen und Bürger der EU nicht von Vorteil ist: von autoritären Gesellschaften wie russland abhängig zu sein, welche diese Abhängigkeit dann zur Erreichung Ihrer Ziele ausnutzen. Die EU hat tatsächlich das putin-Regime durch den Kauf von Gas, Öl, Nukleartechnologie usw. finanziert, das dann in die EU-Länder kam und Mordaufträge ausführen ließ, populistische Parteien unterstützte, die Lage destabilisierte, den Brexit und die extreme Rechte unterstützte. Die europäischen Bürgerinnen und Bürger haben all das nicht bemerkt, sie haben nicht bemerkt, wie sie eine Kreatur, ein politisches Regime finanzierten, das an ihrer Zerstörung interessiert war. Sie fütterten einen Drachen, der sie selbst schlucken wollte, und die Tatsache, dass russland Europa zerstören will, ist klar: Der Wunsch, Europa zu spalten, die europäische Integration zu stoppen, dient in Wirklichkeit den geopolitischen Zielen russlands.

Der Krieg ist für die Europäer nicht so teuer wie für die Ukraine, die ihre besten Leute verliert, die Millionen von Menschen verliert, die abwandern, die wirtschaftlich verliert - der Rückgang des BIP wird in Dutzenden von Prozent gemessen, im Vergleich dazu ist das, was die Europäer als ihren Beitrag leisten können, relativ wenig. Es könnte weniger als ein Prozent des BIP sein. Es geht einfach darum, der Ukraine wirtschaftlich zu helfen, der Ukraine mit Waffen zu helfen, mehr Waffen zu produzieren, um den Drachen zu vernichten, der Europa selbst vernichten will. Und ein Verzicht auf russische Energieträger ist sogar gut für Europa selbst, denn er beschleunigt den Prozess des Übergangs zu erneuerbaren Energiequellen, was wir jetzt sehr intensiv beobachten.

Warum können Sport und Kultur nicht außerhalb der Politik stehen und wie nutzt russland die Toleranz dieser Meinung für seine eigenen bösen Zwecke?

Die russische Kultur steht gewiss nicht außerhalb der Politik, denn jahrhundertelang war die russische Kultur, natürlich nicht die gesamte, aber ein gewisser Teil davon, ideologisch auf den

russischen Imperialismus ausgerichtet. Wenn wir uns Schlüsselautoren der russischen Kultur wie Tjutschew, Dostojewski, Philosophen wie Solowjow und Solschenizyn ansehen, werden wir in ihnen auf die eine oder andere Weise imperiale Themen finden (man beachte: die Themen der russischen Eroberung neuer Gebiete, der Strafflosigkeit in seinem Bestreben, Kriege zu entfesseln und neue Gebiete zu erobern, und der Missachtung der Völker), mit mehr oder weniger großer Ausdruckskraft. Unsere Aufgabe besteht

also darin, diese imperialen Themen zu betrachten und zu sehen, wie sie die russischen Narrative konsolidiert haben, z.B. dass alle von russland kolonisierten Völker seiner Darstellung nach Völker von brutalen Mördern seien und russland ihnen die Zivilisation bringe. In Wirklichkeit war es genau das Gegenteil (Anm. d. Red.: russland tötet zurzeit Ukrainer in Entbindungskliniken, Wohnhäusern und Schützengräben und behauptet dabei immer noch, dass es sie durch Kugeln, Raketen, Phosphorbomben, Vergewaltigung und

Folter befreit).

Darüber hinaus hat die russische Kultur sehr oft sozusagen das Erbe anderer Kulturen gestohlen, und das ist im ukrainischen Kontext sehr präsent. Figuren wie Malewitsch, wie Sonia Delaunay, wie Arkhipenko, wie Gogol, wie Jermilow - es gibt viele Figuren, die in der Welt als russische Künstler angesehen werden, aber in Wirklichkeit sind sie es nicht. Marc Chagall ist kein russischer Künstler, er ist ein belarussisch-jüdischer Künstler, und so weiter. Was den Sport betrifft, so müssen wir verstehen, dass dieser Krieg nicht nur putins Krieg ist. Sehr viele Menschen in russland unterstützen ihn, sehr viele russische Sportler unterstützen ihn. Deshalb ist es sehr wichtig, dass die gesamte russische Gesellschaft die Auswirkungen dieses Krieges spürt.

Denn die gesamte ukrainische Gesellschaft spürt ihn - wir alle leben unter Raketen, wir alle leben unter Bomben, wir alle leben in einer Wirtschaftskrise und in einer Situation, in der Ukrainer ihre Angehörigen verlieren. In russland spürt bei weitem nicht die gesamte Gesellschaft den Krieg so nahe. Die Aufgabe der internationalen Gemeinschaft besteht darin, dafür zu sorgen, dass jeder russische Bürger diesen Krieg spürt, dass etwas in ihm geweckt wird, dass jeder Bürger beginnt, sich innerlich gegen diesen Krieg zu wehren, dass er die negativen Auswirkungen dieses Krieges auf sich selbst spürt. Und der Sport ist eines der Instrumente, denn wenn russland von den Sportplätzen verwiesen wird, beginnen die Bürger zu fragen: Was ist hier los?

russland wurde als terroristischer Staat eingestuft. Was bedeutet das für die Menschen in Europa und wie können wir ihr Verhalten beeinflussen?

Ich denke, dass diese Anerkennung des Landes als Terrorist rechtliche Konsequenzen haben sollte, und wir sollten uns dafür einsetzen, dass all diese Milliarden von Dollar der russischen Föderation, der russischen Oligarchen, für den Wiederaufbau der Ukraine verwendet werden. Das ist sehr wichtig, denn wir dürfen nicht zulassen, dass russland zerstört und andere Länder der Welt dafür bezahlen. russland muss dafür bezahlen. Es ist ein Terrorist-Staat, der den Terrorismus unterstützt, denn das Ziel des Terrorismus ist es, eine Minderheit zu töten, um die Mehrheit einzuschüchtern. Das war von Anfang an das Ziel russlands, und es ist seit Beginn des Krieges zweifellos klar geworden, insbesondere

nach diesen massiven Raketenangriffen, als es keine militärischen Ziele gab, als der Krieg gegen die Zivilbevölkerung begann.

Wie erklären Sie sich, dass die russen diesen Krieg wollen und nicht Putin allein?

Wir müssen analysieren, was die russen selbst sagen und was die russische Propaganda sagt. Für russland ist die Ukraine eine sehr komplizierte Geschichte, weil sie die Ukraine tatsächlich als ihren Anfang, als den Anfang ihrer Geschichte bezeichnet haben. Sie begannen mit dem Auf -

bau ihres Landes auf der sehr merkwürdigen Idee, dass es irgendwo anders begann - nicht in Moskau oder St. Petersburg, sondern in Kyjiw. Sie haben diese Mythologie für sich selbst geschaffen, und wenn Kyjiw beginnt, sich auf seine eigene Identität zu besinnen, ist das eine Bedrohung für den Mythos russland selbst. Sie haben die Ukraine mit ihrem eigenen Herzen und Kopf erschaffen und fühlen sich deshalb wie ein kopfloser Reiter. Um ihren Kopf wiederzuerlangen, müssen sie beweisen, dass es keine Ukraine gibt. Die Menschen aber, die sich als Ukrainer identifizieren, sollten nach der Meinung der russen vernichtet oder deportiert werden. Es gibt viele Äußerungen russischer Propagandisten, die darauf abzielen. Die Idee des russentums selbst ist eine Quelle dieses Krieges. Und Putin ist nur die Verkörperung davon.

Welche Lehre sollten die Welt und die europäischen Länder aus dieser bewaffneten Aggression russlands ziehen?

Die wichtigste Lehre ist, dass man mit dem Bösen nicht verhandeln darf, dass man mit dem Bösen keine Kompromisse eingehen darf, dass jeder Versuch, mit dem Bösen zu verhandeln, zu einer Niederlage führt. Und die zweite Lektion ist, dass die Werte des Kriegers, die militärischen Werte, die ritterlichen Werte nach Europa zurückkehren sollen. Sie sollen andere Werte ausgleichen. Nach dem Zweiten Weltkrieg glaubt man, dass die militärischen Werte der Vergangenheit angehören, aber das stimmt überhaupt nicht, denn die Demokratie und die republikanischen Werte müssen verteidigt werden. Kämpfen und sich wehren ist nicht weniger wichtig als verhandeln.

Viele Länder helfen der Ukraine, und Litauen spielt dabei eine wichtige Rolle. Wofür sind Sie den Litauern dankbar und was könnten wir noch gemeinsam tun?

Litauen ist zweifelsohne eine brüderliche Nation. Wenn wir dieses Dreieck Litauen-Polen-Ukraine näher betrachten, kommen wir letztlich auf die Wurzeln Osteuropas zurück. Osteuropa war nicht imperial, wie russland es im 18. Jahrhundert durch die Annexion der baltischen Staaten, durch die Zerstörung der ukrainischen Autonomie und durch die Teilung Polens geschaffen hat. Jetzt gewinnen wir die Idee der politischen Freiheit zurück, die die Grundlage der Idee einer Republik ist. Die Ukrainer sind den Litauern für ihre Hilfe sehr dankbar. Andererseits glaube ich, dass Litauern sehr wohl bewusst ist, dass die

Ukraine nun auch sie beschützt.

Warum ist der Sieg der Ukraine für die ganze Welt und insbesondere für Europa von Vorteil?

Vorteil ist ein kapitalistischer Begriff, und wir kämpfen zweifellos für Werte, für das Leben, für die Liebe, für die Möglichkeit zu leben, für die Möglichkeit zu lieben. Deshalb schützen die Ukrainer nicht nur die Menschen, sondern sie kümmern sich auch sehr um die Tiere. Ich komme gerade aus Nikopol, einer Stadt, die 6 km von den russischen Truppen entfernt ist und ständig beschossen wird. Dort gibt es eine Frau, Olena, die sich um 200 Hunde kümmert, sie betreibt ein Tierheim für Hunde, sie rettet sie vor Hunger, Krankheit, Tod, und sie geht deswegen nicht weg. Auch das ist ein Symbol der Ukraine. Was, übrigens, den Vorteil angeht, so geht es im Kapitalismus um Vermehrung des Reichtums, um das Bestreben, aus der Armut herauszubrechen. russland ist also eine Kraft, die uns aber in die Armut zurücktreibt, die nicht vermehrt, sondern mindert und zerstört. Wo immer russland hinkommt, beginnt Stagnation, denn in russland gibt es keine Idee von Schöpfung, sondern Ideen von Verwüstung und Zerstörung, was der Idee von Leben im Prinzip widerspricht. Und wenn russland in dieser imperialen Form fortbesteht, wird es für Europa immer Probleme geben.

Wie kann jeder Europäer der Ukraine zum Sieg verhelfen?

Leider wird 2023 ein schwieriges Jahr werden, denn es wurden zwar Entscheidungen zur Lieferung von Waffen getroffen, wir sehen jetzt aber einen Rückgang der Informationen - die Menschen interessieren sich weniger für die Ukraine, die Menschen sind dieses Themas überdrüssig. Das passiert im Informationsraum, aber es ist sehr wichtig, dieses Thema, die Ukraine, weiter zu verfolgen und zu verstehen, dass der Krieg weitergeht. Es ist wichtig zu verstehen, dass der Krieg andauert und möglicherweise noch lange andauern wird, zu verstehen, dass sich russland ebenfalls langfristig in diesen Krieg eingespannt hat, dass es den Krieg gegen die Ukraine de facto in den eigentlichen Sinn seiner Existenz verwandelt hat. Der Krieg dauert an, und er ist sehr brutal, jeden Tag sterben Hunderte von Menschen. Ich habe vor kurzem den Soldatenfriedhof in Dnipro besucht, und es ist ein unglaublich schmerzhafter Anblick, wenn man Tausende von ukrainischen Flaggen über den Gräbern unserer Soldaten sieht... Es ist sehr wichtig, dass dies nicht zu einem neuen vergessenen Krieg wird, wie es 2014 der Fall war.

Die Verlagerung des Kriegsschwerpunktes zurück in den Osten ist einerseits gut, andererseits ist sie auch sehr gefährlich. Denn es besteht die Tendenz, ihn zu vergessen. Deshalb sollte jeder Ukrainer darüber nachdenken, was ich heute für unseren Sieg getan habe, wo ich gespendet habe, wo ich mich ehrenamtlich engagiert habe, wohin ich gegangen bin und was ich getan habe. Und ich denke, dass sich jeder Europäer diese Frage einmal am Tag, einmal in der Woche stellen sollte. Denn ich wiederhole: Wenn die Ukraine in diesem Krieg nicht widersteht, wird ganz Europa zerstört werden.

Übersetzt von Tamara Okhrimenko, T.Okhrimenko@gmx.de

Redigiert von Serhij Schidlowski, S.Schidlowski@gmx.de

LIETUVIAI, LATVIAI IR ESTAI KVIEČIA Į VIDURVASARIO ŠVENTĘ

Šių metų birželio 10 d. Buchholce (Buchholz) netoli Hamburgo vyks Joninių šventė, į kurią kviečia susivieniję lietuvių, latvių ir estų bendruomenės. Kaip kilo šis sumanymas ir kuo džiaugsis renginio lankytojai, pasakoja Irma Voigt, viena iš šventės organizatorių.

Jolita Zykutė

Kaip atsirado tokio renginio idėja?

Joninės – birželio 24 diena bei naktį iš birželio 23 dienos į 24-ą dieną minima ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis. Šios šventės ištakos – pagoniška Rasų šventė, dėl krikščioniškos įtakos vėliau sutapatinta su Šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Joninės Lietuvoje paminėtos XIV amžiuje, tačiau jos ištakos siejamos su pagonybe.

Bendros lietuvių, latvių ir estų šventės idėja kilo labai seniai. Pirmosios užuomazgos atsirado, kai nors pati nebuvau, bet su dideliu susidomėjimu socialiniuose tinkluose sekiau, kaip Vokietijos lietuvių bendruomenė surengė didelę Joninių šventę Hiutenfeldo pilies parke. Ar pamenate, kaip baigdavosi lietuviškos pasakos? „Ir aš ten buvau, alų midų gėriau nei lašo burnoj neturėjau...“ O man labai norėjosi to midaus lašo. Savo akimis jau regėjau šitą renginį ir Hamburgo apylinkėse! Šventes reikia kurti patiems, tapti jų dalimi, o svarbiausia – organizacijos dalimi.

2022 metais buvo suorganizuota Hamburgo lietuvių bendruomenės Joninių šventė, graži ir jauki, bet dar labai mažame rate. Jau buvo gimusi mintis kviesti kartu švęsti ir Hamburgo latvių bendruomenę, tik šios idėjos nepavyko įgyvendinti dėl laiko stokos. Kodėl su latviais? Latviai Jonines, kuri pas juos vadinama Jāni Fest, švenčia trankiai ir linksmai. Jų tradicijos labai mažai skiriasi nuo lietuviškų, todėl man ir rūpėjo apjungti abi šalis, net ir esant svetur.

Po pirmo pokalbio su Zane V. iš Hamburgo latvių bendruomenės supratome, kad mūsų vizijos labai panašios. Abi tikėjome, kad tai galėtų tapti labai įspūdinga švente. Zane V. kontaktavo su estų bendruomene Hamburge, kurie džiugiai palaikė sumanymą – Jaanilaupäev šventė svarbi ir jiems. Susitikę kaip trijų bendruomenių atstovai, kartu vystėme šventės viziją.

Irma Voigt Hamburgo Joninėse 2022 m.

Prie šventės rengimo prisideda ne tik bendruomenių pirmininkai, bet ir šokių kolektyvų vadovai, kiti bendruomenių nariai. Tik didelio pagalbininkų pulko dėka galime toliau vystyti ir įgyvendinti tokios didelės šventės viziją. Kodėl šventei pasirinkote būtent tą renginio vietą?

Pirmoji užduotis, kuri iš tiesų buvo sunki, – surasti tinkamą, o svarbiausia, finansiškai prieinamą, lokaciją šiai šventei. Andrea R.-P. iš Hamburgo latvių bendruomenės pasiūlė kreiptis į Sepensen kaimo muziejų Buchholce (Museumsdorf Seppensen in Buchholz). Muziejaus ilgai įtikinėti nereikėjo, ir juos greitai pagavo renginio idėja. Juo labiau, kad kartu švęsti, susipažinti su Baltijos šalių Joninių ar Vidurvasario šventės tradicijomis kviečiami visi – ne tik bendruomenių nariai, bet ir vietiniai gyventojai bei visi norintys. Zanes V. atsiųstos nuotraukos iš karto sužavėjo organizacinę komandą, suteikė jausmą, kad tai TA vieta, kur šitą idėją geriausiai galima realizuoti. Netoli nedidelio ežero, pastatai senoviniai, dengti šiaudais. Yra Sniers Hus (senas siuvėjo namas), Dorfschule (kaimo mokykla), Durchfahrtscheune (pravažiuojamasis kluonas), Backaus (iš molio grįsta duonos kepykla), Schmiede (sena kalvė) ir Bienenstand (aviliai). Ši pastatų kompozicija sudaro nuostabią aplinką Joninių šventei.

Netrukus susitikome muziejuje su bendruomene, kuri savanoriškais pagrindais rūpinasi šiuo kaimo muziejumi. Išgirdome įdomią muziejaus istoriją, susipažinome su vietove, pastatų istorija.

Kokią programą pristatys lietuviai, latviai ir estai?

Joninių metu negali trūkti tradicinių vainikų pynimo. Juos lydės Vaivos Z. (Hamburgo lietuvių bendruomenė) pasakojimai apie kupoliavimą. Ji supažindins dalyvius su įvairių žolelių, gėlių kilme, kokią reikšmę jos turėjo lietuvių istorijoje.

Iš Estijos atvyks folklorinė grupė „Porutuhane“, kuri ne tik supažindins su tradiciniais instrumentais, bet ir dalyvaus Joninių metu vykstančiame koncerte. Iš Latvijos atvyks folklorinė grupė „Zeidi“, kuri su savo nuotaikinga, tradicine

Lietuvių tautinių šokių kolektyvas „Gintaras“, fotografavo Frank Peter

Folkloro grupė iš Estijos „Porutuhane“, nuotr. iš kolektyvo archyvų

muzika tikrai paskleis gerą nuotaiką.

Greta užsienio svečių, dalyvaus Vokietijoje susikūrusios grupės. Šoks Hamburge susibūrusi estų tautinių šokių grupė „Hamburgi Pääsuke“, latvių folklorinių šokių grupė „Elbe“, lietuvių tautinių šokių grupė „Gintaras“, dainuos Hamburge aktyvus Baltijos šalių choras „Balticoro“.

Iš Berlyno atvyks folklorinė grupė „Saulalė“, kuri prie šventės programos prisidės autentiškomis lietuviškomis dainomis. Šventės metu vyks amatininkų turgelis, kurio metu bus pristatomi seni baltų amatininkų dirbiniai iš lino, gintaro ir keramikos. Bus supažindinta su juostų audimo menu. Valentinas D. supažindins dalyvius su tradicinių papuošalų gamyba, kuriuos renginio svečiai galės ir įsigyti.

Nepamiršti ir mažieji lankytojai – jiems Hamburgo lietuvių, latvių ir estų kalbų mokyklos pasiūlys tradicinius žaidimus, kūrybinius užsiėmimus, bus galima išbandyti jėgas sportiniuose žaidimuose.

Latvių liaudies šokių grupė „Zeidi“, nuotr. iš kolektyvo archyvų

Šventės svečiai turės progą pamatyti senovinius žemės ūkio padargus. Organizatorių nuotr.

Kokia šventė be tradicinių patiekalų! Hamburgo lietuvių, latvių ir estų bendruomenių nariai siūlys pačių pagamintus nacionalinius patiekalus ir gėrimus, kuriuos bus galima įsigyti. Visų jų nevardinsiu, bet kiekvienas apsilankęs šventėje turės galimybę jų paragauti!

Ko dar tikėtis iš šventės?

Renginio metu norime ne tik švęsti, bet apsilankiusius apylinkės gyventojus informuoti apie mūsų šalis. Kas mes tokie, kokias tradicijas atsinešėme į Vokietijos šalį, sužadinti norą apsilankyti Baltijos šalyse. Todėl bus paruoštas informacinis stendas „Mes esame baltai“ („Wir sind die Balten“). Lankytojus, susidomėjusius mūsų šalimis, tiesiogiai informuoti galės pakviesta turizmo firma iš Hamburgo „Mare Baltikum Reisen“. Manau, kad šventės metu daugelis lankytojų atras kitos vasaros kelionių tikslus – Baltijos šalis.

Joninių laužas – esminė šventės dalis, kaip Lietuvoje, taip Latvijoje ar Estijoje. Ir mes jį kursim. Galbūt ne tokį didelį kaip mūsų

Sepensen kaimo muziejus Buchholce (Museumsdorf Seppensen in Buchholz) laukia svečių. Organizatorių nuotr.

Pravažiuojamasis kluonas, organizatorių nuotr.

protėviai, bet tokį, apie kurį visi galėtų susiburti. Prie laužo susirinkusios bendruomenės pristatys savo tradicines dainas, papročius, Joninių laužo apeigas.

Ko tikitės iš renginio?

Šito renginio idėja gimė iš mažo idėjų šaltinio: bendrai atšvęsti vidurvasario, Joninių šventę. Galiausiai į šventės eigą įsiliejo idėja parodyti savo tradicijas, kultūrą ir apeigas mūsų draugams, kaimynams, bendradarbiams ir apskritai visiems norintiems. Tradicinių patiekalų ir gėrimų dėka, nuotaikingais šokiais, linksmomis ir romantiškomis dainomis tikimės sužadinti šventės lankytojų norą aplankyti vieną ar ir visas Baltijos šalis, susipažinti su jų istorijos keliu einant link nepriklausomybės. Gal tai padėtų visiems truputėlį labiau suprasti, kokią kainą dabar moka Ukraina, kovodama už savo šalies nepriklausomybę.

Bet ir mums patiems, Vokietijoje gyvenantiems bendruomenių nariams, įdomu sužinoti ne tik kokias mes bendras tradicijas turime su kaimyninėmis šalimis, bet ir kuo jos skiriasi. Tikimės, kad šventės metu labiau suartėsime, ir gal ateityje tai bus ne vienintelė šventė, kurią net ir toli gyvendami už savo tėvynės ribų, švęsime kartu.

Kas sudėtingiausia ruošiantis renginiui?

Idėjos įgyvendinimas nebuvo labai lengvas. Sun -

kiausia buvo planuoti finansinius resursus. Žiūrime į šventės organizaciją su didele pagarba, planuojame išlaidas labai kruopščiai. Tikimės, kad šventės dalyviai, nors ir sunkiu ekonominiu laiku, visgi prisidės prie šventės finansavimo skirdami nedidelę finansinę auką.

Kad ir kokia bebūtų sudėtinga padėtis, su gera komanda galima nugalėti visus sunkumus. Aš esu begalo laiminga, kad gyvendama toli nuo Lietuvos sutikau tiek kūrybingų, patikimų žmonių. Jų dėka organizavimas suteikė daug malonumo, visi praturtėjome naujomis žiniomis. Šita šventė niekada neįvyktų be mūsų visų.

O dabar belieka tikėtis, kad birželio 10 dieną švies saulė ir šventės lankytojai išeis pasisėmę naujų jėgų, idėjų ir optimizmo ateičiai.

Renginio metu banko kortelėmis aptarnaujama nebus, todėl kviečiame pasiimti grynų pinigų.

Latvių liaudies šokių grupė „Elbe“, nuotr. iš kolektyvo archyvų

BALTIJOS ŠALIŲ JONINIŲ ŠVENTĖ

10 JUNI 2023

MUSEUMSDORF SEPPENSEN

ZUM MÜHLENTEICH 3, 21244 BUCHHOLZ IN DER NORDHEIDE

PROGRAMA

PROGRAMA

Joninių šventė prasidės 11 val. tradiciniu šventiniu svečių pasveikinimu.

Joninių šventės dienos programa:

• Tradicinių amatų turgelis;

Joninių šventė prasidės 11 val. tradiciniu šventiniu svečių pasveikinimu

Joninių šventės dienos programa:  tradicinių amatų turgelis,  dirbtuvėlės: Joninių šventinės apeigos, liaudiškų šokių ir tradicinių muzikos instrumentų pristatymas, tautinių juostų audimo ir pynimo menas, Joninių vainikų pynimas iš lauko žolelių bei gėlių ir kitų tradicinių pramogų pristatymas.

Visų trijų šalių tradiciniai patiekalai ir gėrimai

• Dirbtuvėlės: Joninių šventinės apeigos, liaudiškų šokių ir tradicinių muzikos instrumentų pristatymas, tautinių juostų audimo ir pynimo menas, Joninių vainikų pynimas iš lauko žolelių bei gėlių ir kitų tradicinių pramogų pristatymas.

Vakarinė programa nuo 17 val.:

Vakarinė programa nuo 17 val.

 Sveikinimo žodį tars valstybių atstovai Vokietijoje,  muzikantų, chorų ir liaudies šokių grupių pasirodymai,  Joninių laužo uždegimas,  bendros - Baltijos šalių dainos ir šokiai,  tradiciniai Joninių žaidimai prie laužo.

• Sveikinimo žodį tars valstybių atstovai Vokietijoje;

Nuoširdžiai kviečiame visus prisijungti ir kartu atšvęsti vidurvasario - Joninių šventę!

• Muzikantų, chorų ir liaudies šokių grupių pasirodymai;

• Joninių laužo uždegimas;

• Bendros – Baltijos šalių dainos ir šokiai;

• Tradiciniai Joninių žaidimai prie laužo.

Visų trijų šalių tradiciniai patiekalai ir gėrimai

mittsommerfest@hamburgas.de

Nuoširdžiai kviečiame visus prisijungti ir kartu atšvęsti vidurvasario - Joninių šventę!

Estai, latviai lietuviai kvieč jus nuoširdžiai šventę!

Estų liaudies šokių grupė „Hamburgi Pääsuke“ iš Hamburgo, nuotr. iš kolektyvo archyvų

NIURNBERGE SVEČIUOSIS ETNO KOLEKTYVAS

Šių metų gegužės 11-14 dienomis Niurnbergo lietuvių bendruomenė priims nuostabius svečius iš Lietuvos – etno kolektyvą iš Švenčionėlių, Nalšios muziejaus.

Projektas skirtas puoselėti lietuvių etno kultūrą, tradicijas. Bus pristatomos to krašto tradicinio muzikavimo tradicijos bei senojo audimo paslaptys.

Niurnbergo lietuvių bendruomenė, užmezgusi ryšį su šiuo kolektyvu, džiaugiasi turėdama unikalią progą pristatyti šiuos svečius ir organizuoja išskirtinę kultūrinę popietę vietos lietuviams bei visiems apsilankiusiems.

Kur: Pillenreuther Str. 147, 90459 Nürnberg. 1.11patalpa.

Kada: 2023m. gegužės 13 d., šeštadienį, 15.00 val.

Dalyviai ne tik išgirs ir pamatys pristatymus, bet ir turės galimybę paliesti ir išbandyti.

Renginys nemokamas!

Vaišės suneštinės, smagiai vakarosime visi kartu!

REGENSBURGE – EUROPOS SAVAITĖ

2023 „AR ŽINOTE, KAS YRA LIETUVA?‘‘

Gegužės 8-14 dienomis Regensburgo universitetas organizuoja Europos savaitę 2023 „Ar žinote, kas yra Lietuva?‘‘.

Išsamią programą rasite www.uni-regensburg.de/europaeum/europawochen/index.html

Vyks parodos, literatūros skaitymai, filmų pristatymai.

Gegužės 14 d., sekmadienį, nuo 14.00 val. Niurnbergo lietuvių bendruomenė kartu su svečiais iš Nalšios muziejaus kurs lietuvišką etno kultūrinę popietę. Dar kartą turėsite progą pamatyti unikalią programą.

Lina Kalvelytė-Mikeliūnienė

Nalšios muziejaus etno kolektyvas.

Austos juostos džiugina savo įvairove.

KĄ PRISTATYS SVEČIAI IŠ LIETUVOS?

1. Muzikavimo cimbolais tradicij os. Cimbolai lietuviškuose rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo XVI a. II pusės. Iš šaltinių žinoma, kad Lietuvoje cimbolus išplatino po Europą XIV a. klajoję muzikantai. Savitus instrumentus meistrai ir muzikantai gaminosi patys. Cimbolai itin prigijo Ignalinos bei Švenčionių kraštuose, o grojimo šiuo instrumentu tradicijos, kaip reikšmingos krašto kultūros paveldui, 2022 m. įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tradicija perduodama muzikantų šeimos nariams, muzikantų vieni kitiems, iš klausos mokantis cimbolų muzikos repertuaro ir skambinimo technikos.

Kiekvienas cimbolininkas turi savitą atlikimo stilių. Aktyviausiai šiandien tradicij ą puoselėjantys Švenčionių r. cimbolininkai – tėtis ir dukra Stanislovas ir Dainė Rumbučiai, kurie ir pristato šį instrumentą projekte.

2. Kanklės – vienas seniausi ų muzikos instrument ų Lietuvoje. Nors autentiško kankliavimo tradicijos pakitusios, kanklės atgimsta kaip vienas stipriausi ų lietuvių etninio tapatumo simboli ų . Tai tradicinis, styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Kanklių kilmė ir naudojimas susijęs su pirmykščiais tikėjimais.

Gamybos papročiuose yra mirusiųjų kulto reliktų (medis kertamas ir kanklės dirbamos mirus šeimos nariui), kanklių pavidalas ir spalva primena senovines transporto ir ritualines priemones (luotą, karstą), jų stygų skaičius sutampa su magiškaisiais skaičiais (5, 7, 9, 12), ornamentikoje yra saulės, šviesos ir kitų kosmologinių simbolių. Kanklės galėjo būti ir totemai: šiaurės rytų aukštaičių kanklės turi ir vandens paukščio bruožų, vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės būna šaltųjų vandenų žuvies pavidalo.

Muzikavim ą kankl ė mis pristatys etnologė Milda Petkevičienė-Dečkuvienė, kuriai instrumentas yra lyg meditacija. Anot Mildos, „Pasiimi kankles ir lėtai braukai per stygas, kada ne kada pakeisdama pirštus ir viskas aplink nurimsta, nutyla“.

3. Tradicinių juostų audimas – viena seniausi ų lietuvių etno meno š ak ų , o austos tautinės juostos – Lietuvos kultūros paveldo objektas, seniausias iš lietuvių etnografini ų audini ų , neatsiejama tautinio kostiumo dalis. Jų estetinis vaizdas, paskirtis, tradicijos ir pritaikymas kasdieniniame gyvenime buvo glaudžiai persipynę. Juostos buvo naudojamos kaip drabužių dalys, tiek vyrų, tiek moterų. Plačios austinės juostos naudotos vaikams vystyti. Juostų dovanojimas susijęs su įvairias liaudies papročiais. Jos nuo seno laikomos laimės, padėkos, prieraišumo simboliu. Juostų audimo tradicijas Švenčioni ų , Vilniaus kra š te pristatys audėja Simona Rainienė.

Nalšios muziejaus viešnagės metu svečiai galės susipažinti su senoviniais instrumentais ir amatais

VIOLETA VOLLMER KVIEČIA Į

PARODĄ „POKYTIS“

Jei iki šiol Caputh miestelio vardas asociavosi su turistine įdomybe, nes ten Albertas Enšteinas leido vasaras, turite dar vieną priežastį įsidėmėti šį vardą – lietuvė menininkė Violeta Vollmer čia surengs savo darbų parodą, o kartą juos pamatęs, lieki apkerėtas visiems laikams.

Jolita Zykutė

Papasakokite apie save

Aš gimiau Šiauliuose. Po mokslų Kaune Stepono Žuko technikume, penkerius metus mokiausi

Talino dailės akademijoje, kurią baigusi grįžau į Lietuvą. Mano paveikslai į Hamburgą atkeliavo prieš mane. Aš tik vėliau, kai 1993 m. dalyvavau parodoje Hamburge, kur sutikau mano būsimą vyrą. Taip nuo 1994 m. persikėliau iš Lietuvos į Hamburgą.

Paskui mūsų šeima dėl mano vyro darbo persikraustė į Buenos Aires miestą Argentinoje.Ten gyvenome 8 metus, 2005 m. grįžome į Hamburgą. Tada kraustėmės į Windhouk miestą Namibijoje, kur gyvenome 2008-2010 m. 2011m. Grįžome į Hamburgą, o 2014 m. persikėlėme į Königs Wusterhausen, nes aš norėjau gyventi Berlyno priemestyje.

Gal todėl, kad mano gyvenimas tiek skrido per įvairias šalis, esu stebėtoja. Aš stebiu kultūrą, žmones, gamtą... ir tai bandau parodyti savo darbuose.

Turiu dvigubą pavardę Vollmer-Dundulytė, tačiau meno pasaulyje naudoju tik Vollmer. Žmonės nesugebėdavo ištarti mano pavardė, tad sutrumpinau, kad jiems būtų lengviau.

Ką matysime parodoje?

Parodoje bus rodomi tapybos paveikslai (aliejumi ir akrilu), taip pat grafikos darbai – piešiniai pieštuku, skulptūros bei papuošalai.

Pakvietimą surengti šią parodą gavau labai netikėtai – prieš Velykas, mažiau nei prieš mėnesį. Paprastai parodoms ruošiuosi labai įtemptai, bet šį kartą viskas vyksta kitaip. Galeristė Melanie Haape pati viską planuoja – ji atrinko darbus, dėstys ekspoziciją. Aš būsiu tik žiūrovė. Galerijose taip būna, nes organizatoriai turi patirties, žino savo erdves ir auditoriją.

Parodai rinkau mano nuomone kartu derančius darbus, bet jų yra daug, nes aš dažniausiai kuriu serijas.

Bus rodomi du aliejinės tapybos paveikslai iš serijos „Danguje virš Brandenburgo – šiandien čia, rytoj ten” („Am Himmel über Brandenburg – heute hier morgen dort“. Mano piešinių seriją „Gervės“ sudaro 80 darbų, seriją „Augalai kaktusai“ – 33 piešiniai. Tad,

Dailininkė Violeta Vollmer

„Baltieji garniai“, tapyba aliejumi. 120 x 200 cm, 2022 m.

Dailininkės asmen. albumo nuotr.

kokie darbai bus rodomi ir kaip jie atrodys kartu, bus staigmena ir man. Bus eksponuojama keletas papuošalų iš „Unikatų“ serijos, kurie yra kaip skulptūros. Kiekvienas kūrinys turi ilgesnę ar trumpesnę istoriją, kaip ir kodėl buvo sukurtas. Pavyzdžiui, papuošalas skulptūra „Žavėjimasis“

(„Begehren“), sukurtas 2007 m. Šis papuošalas yra iš sidabrinės vielos. Gyvendama Argentinoje 2002 m. pradėjau kurti papuošalus. Šis darbas simbolizuoja mano patirtį einant iš vienos meno srities į kitą, iš vieno kontinento į kitą – kokia reakcija buvo grįžus į Vokietiją 2005 m.

Dauguma parodos darbų atlikti 2020-2022 m., koronos laiku, todel akcentas yra gamta, nes ten praleisdavau daugiausiai laiko.

Gal norėtumėte dar kažką pasakyti būsimiems parodos lankytojams?

„Begehren“. Metalas, medis, akrilas, sidabras, kalnų krikštolas, cirkonis. 64 x 64 x 11 cm, 2007 m.

Kas planuoja užsukti į parodą, turi būtinai apsilankyti ir Caputh kaime-miestelyje, kuris dalijasi į dvi dalis, ir iš vienos į kitą galima patekti tik keltu. Tai turistų mėgstama vieta, nes čia ne tik puiki gamta, bet vietovė garsėja kad Albertas Enšteinas čia turėjo vasarnamį.

Paroda „Pokytis“ (vok. „Wandel“) vyks nuo balandžio 24 d. iki birželio 25 d.

Galerija Schloss Galerie Haape”

Krughof 38 14548 Caputh / Schwielowsee

www.schlossgalerie-haape.de info@schlossgalerie-haape.de

Ateities planai?

2022 m. gegužę buvau pakviesta dalyvauti projekte „Žemės būsena“ (angl. „State of the Earth“), kurį organizuoja Bostone (JAV) gyvenanti dailininkė ir kuratorė Liliana Folter. Ji pakvietė 18 dailininkių iš įvairių šalių sukurti naujus darbus šio projekto parodai. Kiekviena dailininkė turėjo sukurti naują darbą, kur dėmesys būtų kreipiamas į jos gyvenamą vietą.

Iki kovo pabaigos dirbau su šiuo projektu. Kūrinys vadinasi „Apdulkintojai“ (angl. „Polinators”). Tai 51 grafikos piešinių serija ir 9 min. animacinis video bei 5 min. trukmės dokumentuojantis video.

Būsima paroda vyks Bostone „Midway galerijoje“ rugpjūčio 28 - rugsėjo 28 d.

www.midwaygallery.org/calendar/2023/6/1/main-gallery-and-the-art-tunnel-state-of-the-earth Ši paroda bus rodoma ir internetu, nes dailininkė ir kuratorė Verutė Parselis, gyvenanti ir kurianti

Buenos Airėse organizuoja, kad ji būtų parodyta jų Katalikų universiteto interneto svetainėje. Beje, šios dailininkės šaknys – emigrantai iš Lietuvos.

Čia yra jos organizuota mano darbų paroda 2021 m., kai visos sienos buvo uždarytos dėl pandemijos.

https://biblioteca.uca.edu.ar/expo/plaga/plaga_menu.html

KAIP VELYKAS ŠVENTĖ VOKIETIJOS

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS IR

LITUANISTINĖS MOKYKLOS?

BERLYNAS

Balandžio 16 d. Berlyno lietuvių bendruomenė kartu su lituanistine mokyklėle Velykas sutiko šauniai ir jaukiai. Ir dainavo, ir šoko kartu su Berlyno lietuvių folkloriniu ansambliu ,,Saulale“, ir gražiausią margutį rinko. Išrinkti nugalėtoją buvo tikrai sunku. Laimėtojų šeima gavo dovanų didelį šokoladinį kiškutį. Mažieji prizininkai labai išsamiai papasakojo, koks buvo ilgas, kruopštus, bet kartu ir labai smagus velykinių kiaušinių marginimas su tėveliais. Šventėje buvo apsilankę ir trumpas kalbas tarė LR ambasadorius Ramūnas Misiulis ir Seimo narys Žygimantas Povilionis.

Berlyno lietuvių bendruomenės pirmininkė Jolanta Wolff

KASELIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ

Anksčiau buvo sakoma: „Papročius žinosi, per Velykas neliūdėsi. Būsi linksmas ir guvus per visus metus“. Šiais laikais tradicijos po truputį nyksta, tad labai svarbu prisiminti, kokios yra švenčių minėjimo tradicijos ir papročiai.

Pavasariškos nuotaikos ir jauki bendruomeniška atmosfera vyravo balandžio 1 d., šeštadienį, Kaselio lietuvių bendruomenės Velykų šventėje. Artėjant Velykoms susitikome, kad pasidalintume, kokias šventės tradicijas turime savo namuose.

Vaišių stalas buvo nukrautas lietuvių su meile gamintais patiekalais. Bene svarbiausias Velykų stalo akcentas – margučiai, atkeliavę iš kiekvieno šventės dalyvio namų, skaičiavo paskutines akimirkas prieš bandant jų tvirtumą. Šurmulys tęsėsi visos šventės metu. Šventės metu marginome margučius. Vieni piešė ant kiaušinių, o kiti išbandė naujas technikas. Vaikučiai irgi mielai piešė ant kiaušinių, rodė savo fantaziją.

Kaselio lietuvių bendruomenės pirmininkė Jurgita Baniulytė-Petrovic

Pasirodymo akimirka

„Saulalės“ pasirodymas

Kaselio lietuvių šventės epizodai

Nuotr.

R. Norvilaitės

DIUSELDORFO LITUANISTINĖ MOKYKLA „PASAKA“

Vaikai mokėsi apie lietuviškas šv. Velykų tradicijas bei papročius. Iš daiktų maišelio traukė skirtingus daiktus ir identifikavo, kuriai šventei kokie daiktai priklauso, taip prisimindami apie skirtingas šventes bei jų simboliką. Velykiniais maiše rastais daiktais vaikai puošė medžio šakas. Kiekvienas išmoko po trumpą eilėraštuką ir jį noriai visiems deklamavo. Na ir žinoma, vaikai margino savo atsineštus kiaušinius, juos rideno bei patys pasigamino jiems dėkliuką-kiškutį. Mokyklos vadovė Aurelija Hadding

Margučio marginimas

Pamokėlės akimirka

Mažieji kruopščiai dirbo

Štai tokius dėkliukus kiaušiniams buvo galima pasigaminti

Mokinukai žiūri, kaip Velykas švęsdavo senovėje

Kaip rašomas žodis „Velykos“? „Pasakos“ archyvo nuotr.

HAMBURGO LITUANISTINĖ MOKYKLA „ABĖCĖLĖ“

„Abėcėlėje“ mokiniai ir darželinukai šventė spalvingą Atvelykį. Buvo margučių ir šokių, dainų ir daug spalvų, net Velykų Bobutė, kuriai vaikai padejo nudažyti kiaušinius. Visi norintys pagal seną paprotį, buvo dar ir pasupti!

Mokytoja Sigita Beierschoder

Margučių ridenimas „Abėcėlės“ archyvo nuotr.

Vaikai buvo pasupti, kad augtų didesni

Mokytoja Laima veda pamokėlę

Medelis, puoštas vaikų kurtais margučiais

Mokiniai piešia

Velykų bobutė

MIUNCHENO LITUANISTINĖ MOKYKLA

Mažųjų grupė

Velykos – stebuklinga pavasario, atgimimo ir džiaugsmo šventė. Miuncheno savaitgalinės lituanistinės mokyklos mažieji mokinukai, kaip ir kiekvienų metų pavasarį, buvo drabštūs ir stropūs. Vaikai gražiai leido laiką per velykines pamokėles – ne tik darė velykinius rankdarbius, bet ir žaidė velykinius žaidimus – margučių bukynes, nešė juos šaukšte bei rideno. Dar mokėsi velykinių eilėraštukų. Žaisdami jie ne tik bendravo, bet taip pat susipažino su velykinėmis tradicijomis jiems labiausiai patinkančiu būdu – žaidimais!

Paauglių grupė

Šeštadienį paaugliai su mokytoja Terese iš Lietuvos turėjo nuotolinę pamoką apie Velykas ir Atvelykį, tradicijas, papročius. Deja, jie nepasidarė jokios nuotraukos! Bet, kaip paaugliams būdinga, jie slepiasi už savo sukurtų „avatarų“.

Mokytoja Jovita Sonorite ir mokyklos kuratorė Modesta Eidukonytė-Daher

Paauglių grupės pamokos rezultatas

Kieno margutis stipresnis?

Kokį kiaušinį pasirinkti?

KĄ BENDRO SEKMINĖS TURI SU EUROVIZIJA?

Dr. Sandra Petraškaitė-Pabst Irma

Virginijus Grigutis

Dar ir šiandien puikiai prisimenu, su kokiu užsidegimu prieš porą metų per Lietuvą nuvilnijo geltona banga palaikant mūsų atstovą „Eurovizijos“ dainų konkurse – grupę „The Roop“. Prisipažinsiu, jog ir pats jau kokį gerą dvidešimtmetį nepraleidžiu „Eurovizijos“ pusfinalių ir finalo, ypatingai ten, kur pasirodo ir mūsų krašto atstovas.

KunigasV . Griguti s

Pagautas plačiai bevilnijančios geltonos bangos nesusiturėjau ir vienose lietuviškose pamaldose per pamokslą sugretinau Sekminių įvykį su „Eurovizijos“ dainų konkursu, kaip priešpriešą tam paminėjau tuo metu praūžusį šeimų maršą, kuris žinoma neapsiėjo be neramumų ir riaušių. Aišku, dėl tokio savo „politikavimo“ susilaukiau aštrios kritikos, kad išdrįsau lyginti religinę šventę Sekmines su visokias liberalias ir spalvotas idėjas propaguojančiu dainų konkursu. Dar bandžiau aiškintis, teigdamas, kad muzika, panašiai kaip sportas, nėra politikavimo vieta, bet atvirkščiai – yra mums duotos Kūrėjo laisvės ir meniškumo išraiška. (Nors žvelgiant į šių dienų kontekstą yra pastebima, kad sportas ir kultūra neretai tampa ideologinės propagandos vieta). Ir tai, kad Dvasia reiškiasi ten, kur žmones buriasi brolybei ir džiaugsmui, o ne priešingai, juos skaldant ir skleidžiant nepakantumą ir nesantaiką. Mes negalime kontroliuoti dvasios veikimo, nes „vėjas pučia kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina“ (Jn 3, 1-8).

Kun. Virginijus Grigutis

Jau vien girdint žodžius „sekuliarizmas“, „liberalizmas“, „individualizmas“ ir t.t., daugeliui visi šie „-izmai“ skamba kaip kažkas negatyvaus ir priešiško. Blogis, su kuriuo mes, krikščionys, turime kovoti, jam kaip atsvarą priešpastatydami mūsų krikščioniškas vertybes.

Ne taip seniai man kartu su kitais kolegomis kunigais iš užsienio, besidarbuojančiais Vokietijos sielovadoje, teko dalyvauti kelių dienų seminare Berlyne tema „Tikėjimas ir gyvenimas sekuliarioje aplinkoje“. Neatsitiktinai tam buvo pasirinkta Vokietijos sostinė Berlynas, kur katalikų skaičius siekia vos 6,5 % (statistika paskelbta Bonifatius Werk 2022 metų išleistame žemėlapyje). Seminaro metu gavome iš pirmo žvilgsnio kiek keistą užduotį, vieną valandą pasižvalgyti po miestą ir atrasti bei nufotografuoti vieną ar kitą su religija, religingumu susijusį simbolį, ženklą ir nebūtinai sietiną su krikščioniška aplinka ir tradicija. Mūsų visų nuostabai radome ne vieną ir ne du. Diskusijoje aptarinėdami gautus rezultatus, priėjome išvados, jog sekuliari visuomenė nėra tas baubas, kurio turėtume bijoti, priešingai, ji yra „religinga“, besivadovaujanti tomis bendražmogiškomis vertybėmis kaip tolerancija, pakanta, atjauta ir t.t., kurios nėra svetimos ir krikščionybei. Todėl kalbant apie šių dienų evangelizaciją yra labai svarbu ieškoti dialogo ir sąlyčio taškų su dabartine supasaulėjusia kultūra, o ne statyti atskirties sienas ar stojant į priešingas barikadų puses.

Sugrįžtant prie mūsų temos, vis dėlto – tai ką bendro Sekminės turi su Eurovizija? Iš pažiūros, nieko bendro. Tai greičiausia yra pasaulietinis kultūrinis, muzikinis renginys be jokio religinio atspalvio. Klausydamas žinių pastebiu, jog ir šiais metais pamažu įsibėgėja Lietuvoje nauja Eurovizijos banga su šūkiu „Pridainuojam Europą“ – taip norima įtraukti žmones palaikyti mūsų atstovą, bei parodyti pasauliui, jog esame dainuojančių žmonių šalis. Aišku, ir vėl bus tokių, kurie skeptiškai žiūrės ir kritikuos, dės etiketas su visokiais „-izmais“. Manau, kad čia ne taip svarbu už ką mes sirgsime ir ką palaikysime, man daug daugiau nerimo kelia mūsų nesugebėjimas susikalbėti arba dar blogiau, mūsų diskursuose įsigalintis kategoriškumas, kuris kartais perauga į kalbinį smurtą ir neapykantą. Įstrigo neseniai per aliejaus pašventimo Šv. Mišias (Missa chrismatis) Mainzo vyskupo Pėterio Kohlgrafo pasakytas pamokslas, kuriame jis minėjo, kad tokios nesusikalbėjimo tendencijos pastebimos ne tik visuomenės diskursuose ir debatuose, bet ir pačioje bažnyčioje. Dalindamasis apie savo asmeninę patirtį įvairių pokalbių ir susitikimų sinodinio kelio metu, pastebėjo apie tam tikrų baž -

nytinių grupių ir pavienių asmenų vis didėjantį radikalumą, kai apie kitus bažnyčioje garsiai kalbama kaip apie savo priešus, arba bent jau priešininkus. Vyskupai yra priešpastatomi pasauliečiams ir atvirkščiai vienas kitam. Kartais emocijos užgožia dalykines diskusijas, bereikalingai keliamos įtampos ir maksimalistiniai reikalavimai neleidžia susikalbėti. Smurtas reiškiasi ir tuomet, kai susirinkusieji prie Frankfurto kongresų centro garsiai meldžia: „Viešpatie, išgelbėk mus nuo vyskupo Bätzingo“. Arba kai taip vadinamieji progresyvistai ir konservatoriai mato vienas kitame konkurentą ir mėtosi abipusiais kaltinimais. Atsakydamas į tai vyskupas, kvietė imti pavyzdį iš Jėzaus. Visą Didžiąją savaitę mes krikščionys galėjome apmąstyti Jėzaus pasiaukojančią meilę, kurioje nėra nė lašo prievartos ir smurto, jo begalinį palankumą ir bičiuliškumą mums žmonėms – juk „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti “ (Jn 15,13). Kiekvieną kartą turėtume savęs kritiškai klausti: ar pirmoje vietoje statau savo ego, savo galią ir ambicijas, ar stengiausi sekti Jėzaus parodytu pavyzdžiu, kuris paaukojo save ir buvo nukryžiuotas, ir kuris atėjo ne tam, kad jam tarnautų, o kad pats tarnautų? Nesmurtinis elgesys, nesvarbu, ar tai būtų bažnyčioje, visuomenėje ir atskirose grupėse, reiškiasi pirmiausia empatija, pagarba ir dėmesingumu, galiausiai – geranoriškumu kitam žmogui, įsiklausant ir gerbiant kitų nuomones, net jei aš joms nepritariu.

Gal būt tai ir turėtų sukelti naują bangą bažnyčios ir kiekvieno iš mūsų gyvenime?

Virginijaus Grigučio kolekcionuojamos devonalijos. V. Grigučio nuotr.

MANO VAIKAI KALBA LIETUVIŠKAI. EVELINOS ISTORIJA

Kaip gyvenant užsienyje perduoti savo gimtąją kalbą savo vaikams? Norime pasidalinti tikra vienos Vokietijoje gyvenančios lietuvės patirtimi.

Jolita Zykutė

Evelina į Vokietiją atvažiavo 2006 m. rugpjūtį su vienuolikmete dukra Viktorija ir septynmečiu sūnumi Tautvydu. Veisiejų miestelyje Viktorija jau buvo baigusi 5 klases, o Tautvydas pirmąją. Šeima persikėlė į Vokietiją, nes Evelina gavo fizikos ir informatikos mokytojos darbą Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde. Iš pradžių vaikams buvo iššūkis išmokti ne lietuvių, o vokiečių kalbą. Abu jau mokėjo ir kalbėti, ir skaityti lietuviškai. Po kurio laiko Evelina sutiko italą Mauro, už kurio ištekėjo. 2012 m. gimė sūnus Paulius, kuris nuo pat gimimo girdėjo ir bendravo trimis kalbomis – vokiečių, lietuvių, italų, o šeimoje kalbama lietuviškai ir itališkai.

Kaip tau pavyko išmokyti vaikus lietuvių kalbos? Svarbiausi metodai, sėkmės priežastys?

Kaip minėjau, didieji vaikai kalbėti jau mokėjo, reikėjo tik pasistengti, kad nepamirštų, nes su draugais jau buvo įpratę kalbėti vokiškai. Tautvydas pradinėje mokykloje keturis metus mokėsi tik vokiškai. Teko pradėti vėl nuo pirmos klasės, nes nemokėjo mokyklinės vokiečių kalbos.

Viktorija turėjo lietuvių kalbos pamokas Vasario 16-osios gimnazijoje.

Atsimenu juokingą nutikimą pradinėje mokykloje – mokytoja man liepė su Tautvydu namuose kalbėtis vokiškai, kad jis greičiau išmoktų kalbą. Grįžusi iš susitikimo su mokytoja, papasakojau apie tai vaikams ir pasakiau: „Tikrai su SAVO vaiku aš nekalbėsiu vokiškai, tegu ji sako, ką nori.“ Visi pasijuokėme ir nusprendėme žiūrėti daugiau vokiškų filmukų.

Svarbiausia mūsų šeimos taisyklė: visada su vaiku kalbėti tik viena kalba (vienas žmogus – viena kalba) ir skaityti knygas. Skaičiau knygas ne tik mažajam Pauliui, bet ir didesniems, kurie jau ir patys mokėjo skaityti.

Gal yra kažkokie kalbos mokymo „receptai“, kuriuos kiti rekomenduoja, o tau visiškai nepasiteisino? Kaip įvardintum savąjį svarbiausią „knowhow“?

Kažkokių receptų negaliu išskirti, aš tiesiog kalbėjau lietuviškai ir prašiau, kad visi trys vaikai su manim kalbėtų ir žinutes man rašytų TIK lietuviškai, nes į vokiškas nereaguosiu. Jie tai greitai suprato. (Šypsosi.)

Kodėl tau svarbu, kad vaikai gerai kalbėtų lietuviškai?

Aš esu lietuvė ir man svarbu išlaikyti mūsų mažos tautos kalbą ir papročius. Visi trys vaikai turi Lietuvos pilietybę. Vyresnieji dalyvauja rinkimuose ir sako: „Kas, jei ne mes, pasirūpins tokios mažos tautos ateitimi?“

Kokias klaidas tavo nuomone daro tie, kuriems nepavyksta savo kalbos perduoti vaikams?

Mano nuomone, pagrindinė klaida yra maišyti kalbas: kai ką pasakyti lietuviškai, kai ką vokiškai ar kita kalba. Kad vaikas išmoktų kalbą, jis turi ją girdėti 30 procentų laiko per dieną. Taigi teoriškai vaikas gali lygiagrečiai išmokti tris kalbas. Turime pavyzdį – mūsų Paulių: iki vienerių metų jis girdėjo lietuvių ir italų kalbas, kai būdamas metukų pradėjo lankyti lopšelį, prisidėjo vokiečių kalba. Aš kalbėjau išskirtinai tik lietuviškai, Viktorija su Tautvydu kalbėjo su juo tik lietuviškai, o tėtis itališkai.

Buvo momentų, kai Pauliui lengviau buvo pasakyti vieną ar kitą žodį itališkai ar vokiškai negu lietuviškai. Pavyzdžiui, jis būdamas metukų amžiaus ir norėdamas pieno sakydavo „mama late“, nes taip lengviau, aš perklausdavau: „Nori pieno?“ Jis patvirtindavo ir taip mokydavosi naujų žodžių ar prisimindavo pamirštus. Buvo laikas (maždaug apie 3-4 metus), kai jam buvo lengviau kalbėti vokiškai, bet mes su vyru niekada nepersijungdavome į vokiečių kalbą, perklausdavome: „Ar tu tai turėjai omeny?“ arba: „Ar supranti, ką reiškia šis žodis?“

Šie du sakiniai kartojami iki šiol, nors Pauliui jau 11 metų ir jis puikiai kalba, skaito ir rašo lietuviškai, itališkai ir vokiškai. Vokiečių – mokyklos kalba, tad čia gramatikos klaidų mažiausiai.

Kaip tavo vaikai žvelgia į lietuvių kalbą?

Mano vaikams lietuvių kalba yra gimtoji kalba. Tikiuosi, tokia ir liks. Vieną dieną juokais paklausiau Tautvydo: „Jei kada nors turėsi vaikų, kokia kalba su jais kalbėsi?“ Jis pažiūrėjo į mane nustebęs: „Žinoma, lietuviškai, kokia gi dar?“ Man tai buvo pats nuostabiausias mano pastangų įvertinimas.

Tėvų ir lituanistinės mokyklos rolė. Ar galima vaikui perduoti lietuvių kalbą be lituanistinės mokyklos?

Kalbą vaikui perduoda tik tėvai ir be lituanistinės mokyklos pagalbos. Lituanistinė mokykla negali išmokyti vaiko kalbėti, nes ten vaikas nepraleidžia 30 proc. savo laiko. Lituanistinė mokykla gali išmokyti vaiką skaityti. Tą galiu patvirtinti iš patirties. Paulius kalbėjo lietuviškai, kai pradėjo lankyti lituanistinės mokyklos užsiėmimus. Ten išmoko kai kurių istorinių faktų, geografijos, gamtos pažinimo sąvokų, kurių iki tol nežinojo. Taip pat lituanistinėje mokykloje pradėjo skaityti lietuviškai.

Mes šeimoje laikėmės principo: vaikas turi gerai išmokti skaityti mokyklos kalba, tik tada galima pradėti jį mokyti skaityti tėvų kalba, todėl specialiai nemokėme, o lituanistinėje mokykloje mokytoja tiesiog sako: „Dabar tu skaityk, Pauliau“, negi jis sakys kad nemoka? (Šypsosi.)

Knygų skaitymas svarbus siekiant išmokti ar išsaugoti kalbą. Įvaizdinė nuotrauka. Ben White nuotr. iš Unsplash.

Pabandė ir pavyko. Neiškart sklandžiai, bet ten niekas ir nesitikėjo, kad jis mokės idealiai. Pauliui tai buvo didelis žingsnis į priekį.

Itališkai skaityti jį išprovokavo italų mokytoja dar antroje klasėje – Pauliaus pradinėje mokykloje buvo italų kalbos savaitinė pamoka, kurią organizavo Italijos konsulatas.

Kiek svarbus skaitymas lietuviškai?

Viktorija iki šiol daug bendrauja ir skaito lietuvių kalba, net rašydama magistro darbą Vokietijos universitete bendravo su Lietuvos profesoriais, kad gautų informacijos tyrimams. Tautvydas skaito, jei reikia ir kito pasirinkimo nėra, bet noriai organizuoja keliones ir keliauja po Lietuvą su vokiečiais draugais.

Pauliui aš daug skaičiau ir vis dar skaitau, ir taip sudominau knygomis, bet iš tikrųjų reikėjo įdėti daug pastangų, kad rastume knygą, kurią skaitys pats.

Lietuviškai skaityti nelengva, ypač kai išmokai skaityti vokiškai. Neįmanoma automatiškai pereiti prie kitos kalbos, nes blogai sukirčiavus, net nesuprasi žodžio esmės, o tai be galo vargina ir atima norą stengtis. Tad skaitom abu – puslapį jis, puslapį aš. Knyga turi būti juokinga ir šiuolaikiška. Mokymasis tęsiasi. (Šypsosi.)

Ką darytum kitaip, jeigu viską reikėtų pradėti nuo pradžių?

Jei viską reikėtų pradėti nuo pradžių, nekeisčiau nieko. Džiaugiuosi, kad į rankas pačiu laiku pateko knyga, kuri nuramino, jog vaikas tikrai gali užaugti kabėdamas trimis kalbomis. Tai vokiečių kalba išleista Claudio Nodari ir Raffaele De Rosa knyga „Mehrsprachige Kinder". Buvau nusiteikusi, kad su Paulium, kaip ir su Viktorija ir Tautvydu kalbėsiu tik lietuviškai, bet abu su vyru nerimavome, kas bus, jei prisidės dar dvi kalbos? Mauro taip pat nuoširdžiai negalėjo su savo vaiku kalbėti užsienio kalba. Juk yra giminaičiai, seneliai, kurie moka tik itališkai.

Knygos svarbios vaikui nuo pirmųjų dienų.  Brinos Blum nuotr. iš Unsplash.

VASARIO 16-OSIOS ŠVENTĖ BERLYNE

Berlyno lituanistinė mokyklėlė ir lietuvių tautinių šokių kolektyvas ,,Rėdos ratas“ LR ambasadoje Berlyne paminėjo Vasario 16-osios dieną.

Šventėje dalyvavo ir susirinkusiuosius pasveikino LR ambasadorius Berlyne Ramūnas Misiulis. Vaikams buvo pasakojamos istorijos apie Lietuvą ir jos gimtadienį. Renginį vainikavo lietuvių tautiniais rūbais apsirengusios ,,Rėdos ratas“ šokėjos bei kolektyve šokantis vienas ukrainietis, kuris mielai prisijungė prie Lietuvos gimtadienio šventės. Kolektyvas surengė ne tik koncertą, bet ir mokė vaikučius bei jų tėvelius lietuviškų šokių. Kartu šoko ir jauniausia renginio dalyvė, kuriai buvo vos vieneri metukai. Visiems kartu buvo smagu, šilta ir gera! Atminkime – kad ir kur begyventumėme, mūsų širdys bus mūsų tėvynėje!

Lietuvių tautinių šokių ,,Rėdos ratas“ vadovė Reda Mažeikienė

Kartu su lietuvaitėmis šoka ukrainietis Šokio sukūryje

Tautinių šokių kolektyvas „Rėdos ratas“

ATVIRUKO KONKURSO LAIMĖTOJAI

Vasario 16-osios gimnazija rengė atviruko konkursą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Sveikiname ir skelbiame laimėtojus: I vieta atiteko devintokei Jogailei G., II vieta – aštuntokei Julijai G., III vietą pasidalino septintokė Ana B. ir penktokė Augustė.

MIRĖ DR. VILIUS LĖNERTAS (DR. WILLI LEHNERT)

2023 m. kovo 29 d. Freiburge mirė dr. Vilius Lėnertas (Dr. Willi Lehnert).

Jis gimė 1937 m. balandžio 9 d. Klaipėdoje. 1957 m. baigęs Vasario 16-osios gimnaziją studijavo Heidelbergo universitete, kur įgijo chemijos specialisto diplomą ir daktaro laipsnį.

Dirbo Freiburgo universiteto vaikų klinikos metabolinių tyrimų laboratorijos vedėju.

Dr. Lėnertas buvo aktyvus Vokietijos lietuvių bendruomenės narys. ilgus metus buvo VLB tarybos ir jos prezidiumo narys bei Garbės teismo pirmininkas.

Taip pat buvo vienas iš Lietuvių kultūros instituto steigėjų ir jos valdybos vicepirmininkas.

Dr. Lėnertas penkerius metus mokytojavo Vasario 16-osios gimnazijoje, po to ilgus metus priklausė Kuratorijai, o nuo 2003 iki 2007 m. buvo jos valdybos pirmininku.

Vokietijos lietuvių bendruomenė ir Vasario 16-osios gimnazija nuoširdžiai užjaučia žmoną Roswithą, jos vaikus ir anūkus.

Informaciją parengė Marytė Šmitienė

Dr. Vilius Lėnertas

Dr. V. Lėnertas kartu su kitais Lietuvių kultūros instituto steigėjais

Visi konkurse dalyvavę atvirukai Konkurso pirmos vietos laimėtoja Jogailė G.

Nuomojama išskirtinio grožio erdvė

Jūsų renginiams - Rennhofo pilies patalpos ir parkas!

Pilį 1853 m. pastatė Frankfurto baronas Mayer Carl Freiherr von Rothschild, o nuo 1953 m. ji priklauso Vokietijos lietuvių bendruomenei.

Ši vėlyvojo klasicizmo stiliaus pilis yra Hiutenfeldo miestelio savivaldybės centre. Už pilies yra didelis senas parkas, ypač pamėgtas dėl gražios aplinkos fotosesijoms.

Kviečiame rengti gimtadienius, vestuves, krikštynas, klasės susitikimus, įmonės kolektyvo vakarėlius, seminarus, išleistuvių pokylius ir kitus renginius bei šventes!

Nuomojamos dvi salės: 100 kv.m (60-90 sėdimų vietų) ir 60 kv.m (20-40 sėdimų vietų).

Nuomos kaina nuo 200 eurų.

Pilyje yra koplytėlė, galima susitarti su kunigu dėl lietuviškų mišių krikštynoms ar vestuvėms.

Laukiame Jūsų visais metų laikais!

Kontaktai: Justina Vaičė, justina@vlbe.org, „Facebook“: Schloss Rennhof. Pilies adresas: Lorscher Str. 1, D-68623 Lampertheim-Hüttenfeld

EUROPOS LIETUVIŲ EUROPOS LIETUVIŲ

KULTŪROS DIENOS KULTŪROS DIENOS

2023 m. rugsėjo 15–17 d. Vokietijoje, Hiutenfelde

Preliminari programa

APGYVENDINIMAS: Vokietijoje, Hiutenfelde, Renhofo pilyje Viešbučiai Lampertheimo miestelyje

RENGINIO VIETA:

RUGSĖJO 15 d., penktadienis

Atvykimas, apsigyvenimas laikas skirtas pažintinėms ekskursijoms į Manheimą ar Heidelbergą (kelionė dalinai savo lėšomis)

12:00-17:30 val.

18.30 val. Išvykimas į Hiutenfeldą Ekskursija po Renhofo pilį ir Vasario 16-osios gimnaziją

19.00 val.

20 00 val Susipažinimo vakaras Renhofo pilyje (Kviečiame atsivežti savo kraštų vaišių ir paruošti trumpą kolektyvo, bendruomenės pristatymą)

RUGSĖJO 16 d., šeštadienis

10.00-11:30 val. 2024 m Dainų šventės programos pristatymas

12.30-18:00 val. Meno kolektyvų jungtinės programos repeticijos kartu su meno vadovais iš Lietuvos

13.00-15:00 val.

Europos kraštų lietuvių bendruomenių ir LR institucijų atstovų apvaliojo stalo diskusija

19.00 val. Vakaronė (meno kolektyvų jungtinės programos pristatymas, folkloro grupės iš Lietuvos koncertinė interaktyvi programa)

RUGSĖJO 17 d., sekmadienis

12.00-22:00 val. Renhofo pilies 170-ojo gimtadienio šventė (pramoginė ir edukacinė programa, maisto ir rankdarbių mugė, koncertas)

13.00-14:30 val. Europos kraštų lietuvių bendruomenių mėgėjų meno kolektyvų pasirodymas Vokietijos visuomenei (pageidaujantys diasporos kolektyvai)

Išvykimas

„Vokietijos LB valdybos Informacijos“ pasilieka sau teisę gautus spaudos pranešimus redaguoti savo nuožiūra. Spausdinama medžiaga nebūtinai atstovauja VLB valdybos nuomonei. „Vokietijos LB valdybos Informacijų“ turinį naudojant kituose leidiniuose, maloniai prašome nurodyti šaltinį ir redakcijai atsiųsti vieną leidinio egzempliorių.

Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1 68623 LampertheimZKZ 14659 PVst Deutsche Post