Su pavasario šventėmis!

Su pavasario šventėmis!

Mieli kolegos, pavasario virsmas ir naujas etapas gamtoje visada primena mums apie atsinaujinimo, atgimimo ir naujos pradžios prasmę.

Sveikinu jus ir jūsų šeimas su pavasario šventėmis! Linkiu, kad prasiskverbianti šiluma ir saulė praskaidrintų jūsų nuotaiką, kasdienybę ir pripildytų nauju džiaugsmu akimirkas, praleidžiamas su pačiais brangiausiais žmonėmis. Prasmingai švęsdami šventes puoselėkime tarpusavio ryšius, atjautą tiems, kurie išgyvena sudėtingus laikus, ir viltį, kuri rusena visame pasaulyje, palaikoma mūsų visų.

Atėjęs pavasaris susijęs ir su svarbiu etapu „Vilniaus baldų“ komandai. Ilgą laiką visų mūsų pastangų pareikalavęs persikraustymas į naują gamyklą vis labiau įsibėgėja. Šiuo metu naujame fabrike jau dirba daugiau nei 500 kolegų, tad esame pusiaukelėje į pagrindinį tikslą – visai komandai dirbti kartu viename moderniame fabrike. Esu tikras, kad šis naujas etapas atneš mums visiems naudingų ir įdomių patirčių, nes galėsime glaudžiau dirbti kaip komanda, sustiprėti asmeniškai, patobulėti, perprasti naujų dalykų ir atverti naujų kelių, kaip išnaudoti modernios gamyklos privalumus. Jau greitai po vienu stogu dirbsiančioje „Vilniaus baldų“ komandoje tikrai bus vietos kiekvienam, norinčiam tęsti pradėtus darbus, įprasminti sukauptą patirtį, įgūdžius ir siekiančiam mokytis bei tobulėti toliau.

Persikėlimas į naują fabriką – tai persikėlimas į naujus profesinius namus. Stengiamės juos įkurti ir paruošti taip, kad visi jaustumėmės gerai ir patogiai. Vadovų komanda ir toliau aktyviai dirba planuodama įvairių naujovių, kurios pagerins darbo sąlygas, o kasdienybę, apimančią darbo ir poilsio akimirkas, padarys smagesnę. Kartu šių naujų profesinių namų jaukumas ir gera atmosfera labai priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų įsitraukimo. Noriu jus paskatinti drąsiai dalintis idėjomis, kad darbo aplinka naujame fabrike atitiktų visos komandos lūkesčius ir poreikius. Kurkime naujus profesinius namus drauge – atvirai bendraukime su Personalo tarnyba bei tiesioginiais vadovais, išsakykime savo sumanymus, kurie įgyvendinti bendromis pastangomis vėliau džiugins visą komandą.

Dėkoju visiems ir dar kartą linkiu gražių bei prasmingų švenčių!

Su geriausiais linkėjimais Generalinis direktorius Jonas Krutinis

Ruošiamės Velykoms. O kaip joms ruošdavosi senovės lietuviai?

Didžiausia pavasario šventė Velykos nėra vien krikščioniška – ji buvo itin svarbi ir senovės lietuviams, labiau šventusiems ne Kristaus prisikėlimą, o pavasario, žemės darbų pradžią. Todėl ir šiai šventei ruošiamasi, ir ji švenčiama buvo toli gražu ne vieną dieną.

Kiekviena diena turėjo savo taisykles Etnologų teigimu, senovėje lietuviai Velykoms ruošdavosi kone pusę metų: dar rudenį būdavo skerdžiami gyvuliai ir sūdoma ar rūkoma jų mėsa, džiovinami sūriai, raugiamos daržovės, malami „šventiniai“, „balti“, miltai, kad per Velykas būtų iš ko iškepti šventinio pyrago ir paruošti kitų tradicinių patiekalų. 7 savaitės iki Velykų – pasninkas, taip pat skirtas ir namų tvarkymui, švarinimuisi prieš pavasarį.

Po tokio nuodugnaus pasiruošimo, nenuostabu, jog ir Velykų šventimas tęsdavosi ne vieną dieną, o kiekviena jų turėjo ir aiškias savo tradicijas bei paskirtį. Didysis ketvirtadienis vadintas „žaliuoju“ arba „švariuoju“, nes per jį galutinai iškuopiamas kiekvienas namų kampas, nuvalomi langai, iššveičiamos grindys, išskalbiami skalbiniai – viskas turi būti išvalyta, išplauta, išvėdinta.

Didysis penktadienis vadintas Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad tądien jos išeinančios iš skaistyklos.

Todėl šią dieną žmonės lankydavo kapus, o ir visa diena buvo skirta ramybei: vaikams neleista nei bėgioti, nei garsiai kalbėti, suaugusieji taip pat laikydavosi rimties, neužsiimdavo jokiais buities darbais.

Didįjį šeštadienį netgi kaime žmonės stengdavosi iki pietų baigti sunkesnius darbus. Šeštadienį būdavo ruošiami Velykiniai valgiai ir svarbiausioji Velykų stalo dalis – margučiai.

Pati Velykų diena būdavo skirta buvimui su šeima – senovės lietuviai ją švęsdavo tik šeimos rate ir buvo įsitikinę, jog tądien nevalia eiti į svečius. Priešinga tradicija vyravo antrąją šventės dieną, kai tradiciškai visi lankydavo draugus ir gimines, nešdavo lauktuvių vieni kitiems margučių bei užsiimdavo tradicinėmis Velykų veiklomis, tokiomis, kaip margučių ridenimas. Beje, vienas iš gilių senovės papročių per Velykas yra…supimasis. Jis siejamas su pavasario lygiadieniu, kuomet susilygina diena su naktimi. Būdavo tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, ilgesnis jų pluoštas.

Supantis buvo dainuojamos sūpuoklinės dainos.

Kaip atrodė Velykų stalas?

Viena didžiausių apeigų prieš Velykas, be abejo, buvo margučių marginimas, o labiausiai paplitę jų puošybos būdai buvo vaškas arba skutinėjimas. Pastaruoju būdu dažniausiai užsiimdavo vyrai, nes tam reikėdavo aštrių peiliukų ir stiprių rankų, o vašku daugiau margindavo moterys ir vaikai.

Marginama taip pat buvo ne bet kaip – itin svarbu margučius puošianti simbolika. Gana dažnai margučiai dekoruojami geometrinėmis formomis: kvadratais, apskritimais, trikampėliais, rombais. Margutį būtinai turėjo puošti saulės ženklas (svastika), nes net ir Velykų data nustatoma pagal Saulės ir Mėnulio kalendorių: po pavasario lygiadienio, sulaukus pirmo mėnulio pilnaties sekmadienio. Dėl šios priežasties Velykų data kasmet kinta nuo kovo pabaigos iki balandžio antrosios pusės. Be to, marginant kiaušinius itin svarbi buvo simetrija: raštas būdavo atkartojamas tiek dalinant margutį pusiau, tiek išilgai. Šalia margučių ant Velykų stalo privalėjo būti kiaulienos patiekalų (kumpis, karka, šaltiena), nes kiaulė simbolizavo sotumą, žemės ūkio darbus. Sakyta, kad per Velykas reikia riebiai atsivalgyti už 7 pasninko savaites. Dėl tos pačios priežasties buvo valgomi ir pieno produktai. Dar vienas privalomas patiekalas – Velykų boba, kepama iš kvietinių miltų, paskaninta razinomis, riešutais, papuošta baltu glajumi. Ji buvo kepama kuo aukštesnė, iš daug kiaušinių.

Velykų stalo papuošimas taip pat būdavo labai svarbus: jis būtinai turėdavo būti dekoruotas išsprogusiomis beržo ar gluosnio šakelėmis bei sudaiginta žole. Tam šeimininkės likus savaitei iki Velykų į indelį su žeme paberdavo padaiginti miežių ar avižų grūdelių ir juos nuolat laistydavo. Į tokį dubenį su sudygusia žole neretai dedami ir margučiai.

Velykų prietarai Velykos turėjo nemažai prietarų, kurių senovėje būdavo griežtai laikomasi: Velykų rytą reikia keltis kuo anksčiau. Jeigu ilgai miegosi – galvą skaudės.

Velykų rytą, dar prieš saulėtekį reikėtų nusiprausti tekančiu vandeniu, parsineštu iš upės ar šaltinio, tuomet visus metus lydės puiki sveikata. Moterys tikėjo, kad šis ritualas padeda atjaunėti. Tiesa, išsimaudžius negalima šukuoti plaukų – jeigu šukuosi plaukus, per visas Velykas galvą skaudės.

Kad namuose visus metus būtų skalsa, pirmąjį nuluptą kiaušinį prie Velykų stalo reikia supjaustyti į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, ir visiems jiems po dalelę padalinti.

Velykų dieną negalima šluoti namų – laimę iššluosite lauk.

Per Velykas išgirstas genio kalenimas pranašauja naujus namus.

Per Velykas privalu sušelpti bent vieną vargšą, tuomet metai bus sotūs ir derlingi.