Parengė: Moterų informacijos ir konsultacijų centras, Ukraina. Anastazija Nenka, direktorė ir Olena Suslova, įkūrėja
Projekto koordinatorius: © Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma / Lithuanian NGDO Platform
Kontaktas: Justina Kaluinaitė, justina@vbplatforma.org
Viršelis: Tetiana Shyshkina / Unsplash.com
Šis leidinys yra projektų VBirNVO3.0 ir Eurodad narių institucinio stiprinimo dalis. Projektą padeda įgyvendinti Europos komisijos ir Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšos. Donorų parama šiam leidiniui nereiškia pritarimo turiniui, už kurį yra atsakingi tik jo autoriai. Donorai taip pat negali būti laikomas atsakingi už leidinyje pateiktos informacijos naudojimą.
Šalis yra stipri tiek, kiek stiprus kiekvienas joje gyvenantis vyras, moteris, berniukas ir mergaitė. Šiandien mes esame laisvės gynėjai. Šiandien visas pasaulis stebi ukrainiečių heroizmą ir juo žavisi. Jei ir kiti pasaulio gyventojai panaudotų savo turimą laisvę mūsų kovai paremti, visi kartu pasiektume taiką.
Slava Ukraini!
Nors Rusijos invazija į Ukrainą nebuvo netikėta ir Ukrainos atsparumas yra stiprinamas dar nuo 2014 metų, dalykai, kurie buvo suplanuoti, bet neįvykdyti, gerokai pablogino daugybės žmonių situaciją. Pamokos, kurias Ukraina jau išmoko ir kurių dar tebesimoko, yra svarbios ne tik pačiai Ukrainai, bet ir visiems tiems, kurie supranta neatidėliotiną būtinybę visapusiškai pasiruošti saugumo iššūkiams suniokotos pasaulinės ir regioninės saugumo sistemos kontekste. Studija, pavadinta „Pokalbiai su moterimis apie saugumą“1, kurią 2020 m. atliko Moterų informacijos ir konsultacijų centras (The Women’s Information Consultative Center), įvardija vieną svarbiausių žmogiškųjų poreikių – emocinio saugumo poreikį. Tačiau, kad ir koks svarbus jis būtų bendram žmogaus saugumui, šis poreikis nėra įtrauktas į Jungtinių Tautų Vystymosi programos (UNDP) siūlomą saugumo klasifikaciją2. Ukraina turi daug patirties analizuojant poveikį emociniam saugumui – tiek remiantis hibridinio karo elementais, tiek 2014 m. Rusijos pradėta Ukrainos invazija. Būtent tuomet buvo aiškiai pripažinta būtinybė sukurti ir įgyvendinti visapusišką atsaką į saugumo problemas. Pasiruošimas tam prasidėjo 2018 m., įgyvendinant pirmąjį Nacionalinį veiksmų planą (NVP) 1325 (2016-2020 m.), ši būtinybė įtraukta ir į antrąjį NVP 1325 (2020-2025 m.).
Pastarojo plano antrasis strateginis tikslas, pavadintas „Lyčiai jautrios sistemos saugumo iššūkiams atpažinti, jų išvengti ir į juos atsakyti vystymas“ iš skyriaus „Atsparumas saugumo iššūkiams“ įvardijo įrankius, skirtus visapusiškam atsakui į saugumo iššūkius Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje, atsižvelgiant į lyčių aspektą. Šio tikslo įgyvendinimas numatomas sukuriant efektyvų sąveikos tarp valdžios organų, nevyriausybinio sektoriaus veikėjų bei piliečių mechanizmą, o taip pat užtikrinant Ukrainos gyventojų gebėjimą atpažinti saugumo iššūkius, bandyti jų išvengti ir, jiems atsiradus, į juos tinkamai atsakyti.
Pasiruošimą Rusijos invazijai į Ukrainą 2022 m. vasarį lydėjo didelio masto ginklų, įrangos, kuro, personalo ir kt. kaupimas. Tai padarė neigiamą poveikį žmonių emociniam saugumui, ypač moterų, kurios tradiciškai turi didžiausią atsakomybę už vaikus, vyresnio amžiaus žmones bei žmones su negalia. Dėl šios priežasties Moterų informacijos ir konsultacijų centras nusprendė atlikti situacijos stebėseną.
1 http://wicc.net.ua/post/rozmovy-zhinok-pro-bezpeku
2 https://hdr.undp.org/sites/default/files/reports/255/hdr_1994_en_complete_nostats.pdf
Šios stebėsenos tikslas buvo sužinoti, ar bendruomenėse yra bent minimalūs visapusiško požiūrio į saugumo iššūkius elementai Rusijos karinės agresijos Ukrainoje kontekste, atsižvelgiant į lyčių aspektą. Stebėseną atliko Moterų informacijos ir konsultacijų centras, dalyvaujant Ukrainos Moterų taikdarystės asociacijai МОЖУ (ICAN) be jokių vidaus ar išorės donorų finansavimo. Šio proceso metu buvo sukurtas lyčiai jautrus saugumo iššūkių kontrolinis sąrašas3.
Be bendrų klausimų apie krizių štabo įkūrimą, veiksmų algoritmus ir kt., kontroliniame sąraše taip pat buvo pateikti klausimai apie galimas karinių veiksmų grėsmes, modernių komunikacijų panaudojimo problemas bei kitus aspektus, kurie nėra atspindėti vadinamosiose tradicinėse saugumo schemose:
Ar įmanoma nedelsiant informuoti gyventojus naudojant kitas, nei išmanusis telefonas, komunikacijos priemones (tokias kaip garsiakalbiai, fiksuoto ryšio telefonai ir kt.)?
Ar nustatyti atitinkami komunikacijos kanalai, atsižvelgiantys į skirtingas tikslines grupes (pagal amžių, negalią, šeimines atsakomybes ir t. t.) bei skirtingų lygių krizines situacijas (tiek taikos, tiek karo metu)?
Ar yra paruošta dalomoji medžiaga gyventojams, paaiškinanti, kaip atsakyti į įvairias krizes, ir kaip ji platinama skirtingoms tikslinėms grupėms?
Kaip į gyventojų informavimą apie atsaką į krizę yra įsitraukusios NVO? Kur galima rasti tokių organizacijų sąrašą? Kaip susisiekti su NVO dėl esamų išteklių?
Koks yra veiksmų krizinių situacijų metu algoritmas, kai gyvenvietėje nėra apsauginių civilinės gynybos struktūrų (slėptuvių)?
Ar prieinama atitinkama informacija apie veiksmų algoritmus žmonėms, atsidūrusiems ten, iš kur sudėtinga juos evakuoti?
Kas organizuoja civilius automobilių savininkus, kad jų automobiliai būtų panaudoti bendruomenės reikmėms krizinėje situacijoje?
Ką daryti, jei dingtų mobilusis ryšys?
Ar tėvai, turintys vaikų, lankančių darželius, mokyklas ir kitas švietimo institucijas, yra informuoti apie tai, ką jie turėtų daryti ir iš kur pasiimti savo vaikus, pasigirdus įspėjamajam oro pavojaus signalui arba prireikus nedelsiant evakuoti vaikus tėvų darbo valandomis?
Ukrainoje yra 1 469 teritorinės bendruomenės. Iki š. m. vasario 23 d. 31 bendruomenė buvo atsidūrusi laikinai okupuotose teritorijose. Vasario 14-23 dienomis vietos bendruomenėms buvo išsiųstas 951 prašymas atsakyti į aukščiau čia pateiktus klausimus. Nuo vasario 24 d. prašymai nebesiunčiami. Iš viso sulaukta 338 atsakymų. Stebėsenos rezultatuose pateiktos išvados remiasi bendromis gautų atsakymų tendencijomis. Atsakymais grįstos išvados buvo papildytos „gyvos patirties stebėsena“, surinkta po vasario 24 d.; ji parodė, kas veikia ir kas buvo suplanuota, bet neįgyvendinta, o taip pat atskleidė naujas, anksčiau neminėtas problemas.
http://wicc.net.ua/post/kontrol-nyy-spysok-pytan-do-derzhavy-pro-bezpeku
Civilinės gynybos istorija Ukrainoje siekia Pirmojo pasaulinio karo laikus; taip pat ji veikė sovietiniais laikais ir vėliau, šaliai atgavus Nepriklausomybę 1991 metais. Ilgesniais taikos laikotarpiais arba nesant karo, būtinybė vystyti civilinės gynybos sistemas yra mažiau akivaizdi, tad yra ir mažiau motyvacijos tai daryti. Deja, net ir po Rusijos agresijos Kryme bei kai kuriuose Donetsko ir Luhansko regionuose 2014 m. modernios apsaugos sistemos nebuvo atstatytos. Dėl šios priežasties didžioji atsakymų į klausimyną dalis atspindi formalų požiūrį į integruoto žmogaus ir bendruomenės saugumo supratimo užtikrinimą. Tarp atsakymų į klausimyną yra tokios formuluotės kaip „prireikus tai bus išspręsta“, „tai jau įgyvendinta“, „turėtumėt pasižiūrėti vietoje“, tačiau nepateikiama jokių šių teiginių įrodymų ar nuorodų į patikimus šaltinius internete, kur šiuos teiginius būtų galima patikrinti. Todėl jais negalima adekvačiai grįsti tikrosios situacijos vertinimo, o šiose bendruomenėse gyvenantys žmonės neturi galimybės pasinaudoti nei saugumo infrastruktūra – jei tokia egzistuoja, – nei kitomis prieinamomis priemonėmis.
Duomenys, surinkti šios apžvalgos metu, atspindi tiek bendrus požiūrius, darančius skirtingą poveikį moterims ir vyrams bei berniukams ir mergaitėms, tiek individualius integruoto požiūrio į saugumą aspektus. Jie taip pat atkreipia dėmesį į prieinamumo įvairioms žmonių kategorijoms klausimą.
Į atsakymuose minėtas įspėjimo apie pavojų sistemos nėra įtraukta daugelis žmonių kategorijų. Sukurtos jau po didelio masto invazijos, žinučių mobiliaisiais telefonais sistemos yra žymiai efektyvesnės, įtraukesnės ir turi platesnę apimtį, tačiau jos yra sukurtos pasiekti pilną modernių prietaisų diapozoną ir joms reikalingas aukštas skaitmeninio raštingumo lygmuo. Informacinių technologijų raštingumas žymiai padidėjo pandemijos metu, tačiau vis dar nėra pakankamas norint šiais kanalais pilnai pasiekti visuomenę. Moterims dažniau nei vyrams trūksta skaitmeninio raštingumo bei modernių IT prietaisų, ypač – vyresnio amžiaus žmonių tarpe. Bendruomenės turėtų atkreipti dėmesį į pilną gyventojų aprūpinimą skaitmeniniais komunikacijos kanalais.
Saugumo planai ir veiksmų algoritmai privalo atsižvelgti į faktą, jog tradiciniai lyčių vaidmenys užmeta nesulyginamai didesnę naštą ant moterų pečių, ypač evakuacijos metu. Be to, tiek 2014 m., tiek 2022 m. per evakuacijas pasitaikė atvejų (ypač Sčastijos kaime, Luhansko regione), kuomet prioritetas evakuotis buvo suteiktas moterims su vaikais, o vyrus su vaikais evakuoti atsisakyta. Oficialūs dokumentai, reguliuojantys evakuacijos procesus, privalo nurodyti pirmenybę evakuotis šeimas turintiems asmenims – tiek vyrams, tiek moterims. Būtina radikaliai peržiūrėti skirtingų gyventojų kategorijų informavimą ir švietimą apie veiksmų nelaimės atveju principus. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas informuoti ir šviesti tuos, kuriuos įstatymas laiko bedarbiais. Tarp jų – tie, kurie užsiima artimųjų priežiūra namuose, tie, kurie dirba laisvai samdomus darbus bei kiti, užsiimantys veikla „už biuro ribų“, kuri paprastai neatleidžia žmonių nuo priežiūros darbo. Šioje kategorijoje moterys sudaro daugumą. Būtina peržiūrėti ir informacinių bei šviečiamųjų tekstų turinį, ir komunikacijos kanalus.
Į mokymus reikėtų įtraukti ne tik teorines paskaitas, bet ir praktinių įgūdžių mokymą, kurie galėtų būti naudingi nelaimės atveju, ypatingą dėmesį skiriant žmonėms, turintiems mažai arba jokios patirties šioje srityje.
Svarbu atminti, jog kalbant apie visapusišką požiūrį į saugumą, visų pirma turima omenyje egzistuojančių problemų ir žmonių poreikių analizė; taip pat svarbu atkreipti dėmesį į jų gyvenamąją vietą. Rizikos gali būti gamtinės (tokios kaip padidėjusi gaisrų, potvynių, lavinų grėsmė) arba priklausančios nuo geografinės pozicijos – pavyzdžiui, šalia cheminių gamyklų, karinių bazių ar valstybių sienų. Bendruomenės geografinė padėtis ir išsamaus galimų grėsmių sąrašo sudarymas leidžia bendruomenei paruošti atitinkamus saugumo algoritmus ir juos pateikti visiems gyventojams.
Kitas neigiamas dabartinės informacinės politikos elementas, siekiant užtikrinti visapusišką požiūrį į saugumą, yra politikų raginimai bei gyventojams transliuojamos instruktažo žinutės, raginančios „nepanikuoti ir mumis pasitikėti“. Nei viena iš šių formuluočių neturi konstruktyvaus poveikio auditorijai. Pirma, liepiamoji nuosaka, prasidedanti neiginiu, turi visiškai priešingą reikšmę tai, kurią siekiama perduoti. Raginimas paprasčiausiai aklai „tikėti“ vietoj to, kad būtų paaiškinti konkretūs žingsniai, kurių reikia imtis nelaimės atveju, tiesiog skatina pasyvumą, kuris virsta į paniką. Todėl tokie raginimai, bendrai paėmus, daro neigiamą poveikį emociniam saugumui.
Apsauginių civilinės gynybos struktūrų (slėptuvių) patikrų ataskaitas reikėtų peržiūrėti ir užtikrinti, kad į jas būtų įtraukti duomenys apie įvairių gyventojų kategorijų, ypač mažiau judžių asmenų, turimą prieigą prie tų struktūrų bei naudojimąsi jomis. Taip pat reikėtų pridėti nuostatas dėl už savo šeimas atsakingų asmenų naudojimosi slėptuvėmis.
Daugelis slėptuvių yra naudojamos dvejopai. Ne krizės metu jose vyksta įvairios veiklos, tokios kaip sportas, pramogos ir kt. Kaip 2022 m. parodė praktika, dvejopos panaudos politiką reikia peržiūrėti; dvejopa panauda turėtų būti tokia, jog prireikus patalpos iš taikos meto paskirties būtų skubiai transformuojamos į sąlygas, būtinas nelaimės atveju.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti slėptuvių organizavimui kaimo vietovėse. Didžiojoje daugumoje bendruomenių tinkamų slėptuvių tiesiog nėra. Slėpimasis netinkamose vietose, tokiose kaip rūsiai ar garažai, tik padidina užblokavimo pavojų bombardavimo atveju ir sukuria saugumo jausmo iliuziją.
Už savo šeimas atsakingų žmonių veiksmai nelaimės metu yra susiję su įvairiais lyčių iššūkiais, kurie toli gražu nėra sprendžiami.
Reikia pilnai įgyvendinti NVP 1325 (2020-2025) šeštąjį punktą, pavadintą „Vystymosi sąlygos darbuotojams, palengvinantiems pareigų ir atsakomybių kombinaciją profesiniame ir privačiame gyvenime, ypač saugumo ir gynybos sektoriuje“. Ši priemonė taip pat turėtų atsižvelgti į nenumatytus nelaimių atvejus.
Kadangi į tai nebuvo atsižvelgta, po Rusijos invazijos į Ukrainą moterys susidūrė su labai ribotu sprendimų pasirinkimu: jos arba buvo priverstos nutraukti darbo sutartis, kad galėtų pasirūpinti savo vaikais, arba bandyti rasti kitokias vaikų priežiūros formas, kas daugeliu atveju tokiomis aplinkybėmis pasirodė beveik neįmanoma. Be to, rengiant karo padėties įstatymą priimti dokumentai visiškai neįtraukė lyties aspektų, ir tik NVO bei individualių žiniasklaidos priemonių raginimų dėka juose buvo padaryta tam tikrų pokyčių, nors ir šie situaciją subalansavo tik labai ribotai.