Ta pati istorija kartojasi skirtinguose žemynuose, kad ir kaip jie būtų nutolę vienas nuo kito: jie gyvena miške, kaip tūkstančius metų gyveno jų protėviai, ir juo rūpinasi. Jiems nereikia prekybos centrų, išmaniųjų telefonų ar kitų vadinamosios „civilizacijos“ vadinamųjų
„pasiekimų“. Miškas jiems yra ir maistas, ir vaistas, ir svarbiausia – namai, tapatybės dalis. Jie – tai miško žmonės, dažniausiai atogrąžų miškuose gyvenančios gentys. Kai kurios jų niekada nėra turėję kontakto su išoriniu pasauliu, t. y. mumis. O tiems žmonėms, kurie su mumis visgi susiduria, šis kontaktas dažnai atneša smurtą, ligas ir mirtį.
Šios istorijos tęsinys lygiai taip pat kartojasi skirtinguose žemynuose: į šių žmonių žemes kėsinasi plėšikautojai, miškų kirtėjai, kasybos pramonė, galvijų augintiniai, kokaino prekybininkai, kelių tiesėjai ir kiti panašūs veikėjai, ir dažniausiai tai vyksta su valdžios žinia, palaiminimu bei net ir bendrininkavimu.
