Naujienlaiškis #19 Nekontaktuoti žmonės

Naujienlaiškis #19

NEKONTAKTUOTI ŽMONĖS

2023 m. gegužė

Parengė: © Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma / Lithuanian NGDO Platform

Kontaktas: Justina Kaluinaitė, justina@vbplatforma.org

Viršelio nuotrauka: © Louis Hansel / Unsplash

Šis naujienlaiškis yra projekto #VbirNVO 4.0 dalis. Projektą padeda įgyvendinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos NVO fondo programos lėšos. Donoro parama šiam leidiniui nereiškia pritarimo turiniui, už kurį yra atsakingi tik jo autoriai. Donoras taip pat negali būti laikomas atsakingu už leidinyje pateiktos informacijos naudojimą.

NEKONTAKTUOTI ŽMONĖS

Ta pati istorija kartojasi skirtinguose žemynuose, kad ir kaip jie būtų nutolę vienas nuo kito: jie gyvena miške, kaip tūkstančius metų gyveno jų protėviai, ir juo rūpinasi. Jiems nereikia prekybos centrų, išmaniųjų telefonų ar kitų vadinamosios „civilizacijos“ vadinamųjų „pasiekimų“. Miškas jiems yra ir maistas, ir vaistas, ir svarbiausia –namai, tapatybės dalis. Jie – tai miško žmonės, dažniausiai atogrąžų miškuose gyvenančios gentys. Kai kurios jų niekada nėra turėję kontakto su išoriniu pasauliu, t. y. mumis. O tiems žmonėms, kurie su mumis visgi susiduria, šis kontaktas dažnai atneša smurtą, ligas ir mirtį.

Šios istorijos tęsinys lygiai taip pat kartojasi skirtinguose žemynuose: į šių žmonių žemes kėsinasi plėšikautojai, miškų kirtėjai, kasybos pramonė, galvijų augintiniai, kokaino prekybininkai, kelių tiesėjai ir kiti panašūs veikėjai, ir dažniausiai tai vyksta su valdžios žinia, palaiminimu bei net ir bendrininkavimu.

Žemynai – skirtingi, istorijos – labai panašios.

Kviečiame susipažinti su keletu tokių genčių, kurioms miškas yra namai, ir jų skirtingomis kovomis už būvį. Kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip jam patinka – jei tik tai nedaro žalos kitiems. O čiabuvių gentys yra pačios geriausios miškų ir apskritai visos gamtos sergėtojos bei gynėjos, nes be gamtos jie – kaip ir mes – tiesiog nebegalėtume gyventi.

Šio leidinio tekstų ir nuotraukų autorystė priklauso tarptautinei genčių žmonių teises ginančiai organizacijai „Survival“ (survivalinternational.org/). Vertimui į lietuvių kalbą yra gautas jos leidimas.

Genčių žmonės – tikrieji gamtosaugininkai. Kongo upės baseinas

Kolumbijos Nukakų gentis: Priešiškai nusiteikusių pašaliečių pristumti prie bedugnės krašto

„Mes esame Hongana Manyawa. Giname miškus ir kalnus, nes jie mums – tėvai“

Genčių žmonės –tikrieji gamtosaugininkai. Kongo upės baseinas

Šaltinis: tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Survival International“. Tekstas publikuojamas su jos leidimu.

Nuotraukos: © Survival International

Prisidengus gamtos apsauga, griaunami tūkstančių gentinių žmonių gyvenimai Kongo upės baseine. Puldinėjami, mušami ir neteisėtai išvejami iš savo protėvių žemių – tačiau tik jie ir gali tas žemes geriausiai apsaugoti.

Būdami tikrieji antrojo pagal dydį pasaulyje atogrąžų miško – Kongo upės baseino – gynėjai bei saugotojai, medžiotojai-rinkėjai, tokie kaip Baka gentis arba „pigmėjai“ Bajaka, yra surinkę gausybę žinių apie augalus bei gyvūnus, tarp kurių jie gyvena. Pavyzdžiui, Baka žmonės turi daugiau nei 15 skirtingų vardų miško drambliui pavadinti – priklausomai nuo jo amžiaus, lyties, temperamento ir magiškojo statuso. Tačiau Baka vis dažniau praneša, kad dramblių jų miškuose mažėja – juos tiesiog išmedžioja pašaliečiai.

Baka ir Bajaka gentys ne tik turi itin gilių žinių apie savo aplinką, bet ir yra išvystę puikių būdų jai apsaugoti.

Šių genčių žemės yra klaidingai laikomos „laukiniais tyrlaukiais“, nors iš tiesų jas tūkstančius metų formuoja žmogaus rankos. Pavyzdžiui, Baka ir Bajaka gentys moka keletą skir-

tingų technikų, kaip persodinti laukines jukas ir taip užtikrinti, kad jos ir vėl augtų. Tokiu būdu jie padeda jukoms –mėgstamiausiam tiek dramblių, tiek ir šernų patiekalui –tolygiai sklisti miške. Nedidukėse miško teritorijose įsirengdami savo medžioklės ir gėrybių rinkimo stovyklas, šie žmonės padeda jose išlaikyti skirtingų augalų tipų mozaiką. Kaip mums sakė vienas Baka vyras: „Tie, kurie sakosi saugą mišką, iš tiesų jo nepažįsta taip, kaip jį pažįstame mes.“

Ir Baka, ir Bajaka gentys yra vienos labiausiai lygybės principus kasdienybėje įgyvendinančių bendruomenių pasaulyje. Jose tikima, kad, jei iš miško imsi daugiau, nei tau reikia, arba tinkamai nesidalinsi su šeima ir draugais – sumažinsi savo šansus sėkmingai medžioti ir prisirinkti užtektinai gėrybių ateityje. Tokie tabu kaip šis apsaugo miškų gyvūnus nuo išmedžiojimo. Kai kurie Bajaka vyrai ant takelių, vedančių į miško vietoves, kuriose medžioklė nesisekė, iš lapų sudėlioja kūgius. Taip jie įspėja kitus medžiotojus tos vietovės vengti, ir kartu duoda laiko gyvūnų populiacijoms atsigauti.

Tokie nerašyti gamtos apsaugos kodeksai ne tik skatina lygybę ir dalijimąsi, bet ir yra svarbi dalis to, kaip Baka ir

Bajaka verčiasi savo aplinkoje. Tačiau šiandien abi gentis iš jų miškų veja smurtas ir puldinėjimai, kuriuos vykdo anti-brakonieriavimo būriai. Gentiniai žmonės organizacijai „Survival“ pasakoja dėl to nebegalintys perduoti svarbių įgūdžių ir vertybių savo vaikams. Kai kurie Baka genties nariai sielojasi, jog nebegali savo vaikams pasakoti likano, arba miško pasakų, kuriomis mokoma, kaip tinkamai gyventi miške.

vietoves. Jose tuomet įsišaknija kriminaliniai neteisėtos prekybos laukiniais gyvūnais tinklai, veikiantys su vietos valdžios ir karinio elito žinia bei pritarimu. Kai kurias tokias miško ruošos kompanijas bei korumpuotus valdžios pareigūnus gamtosaugininkai net ir remia: imasi partnerysčių su miško kirtėjais, trofėjų medžiotojais ir valdžios institucijomis, kurios drasko ir naikina gentis – t. y. geriausius gamtos sąjungininkus.

Ir Baka, ir Bajaka žmonės gerai pažįsta savo žemes ir geriau nei bet kas kitas žino, kas jose vyksta. „Žinome, kada miške darbuojasi brakonieriai, tačiau mūsų niekas nesiklauso“, – sakė vienas Baka genties vyras. Nepaisant to, oficialieji gamtosaugininkai ir valdžios institucijos į tokias svarbias žinias nekreipia dėmesio – arba dar blogiau: anti-brakonieriavimo būriai informaciją išgauna kankinimais. Tai, kad genčių žmonės yra tikra vertybė vietovėms, kuriose jie gyvena, yra žinoma jau dešimtmečius. Tačiau gamtosaugos vardu jie vis tiek yra persekiojami, jų miško stovyklavietės sudeginamos. Baka žmonės sako, kad tai sunaikina bindongobo, arba jų gyvenimo jėgą, ir kad kai kurie nuo to niekad nebeatsigauna. Gyvenančių susispraudus pakelių gyvenvietėse, Baka ir Bajaka sveikata prastėja; jiems sunku išmaitinti savo šeimas ir, susidūrus su naujomis ligomis, išgyventi be miško teikiamų vaistų. Tokie iškeldinimai ir puldinėjimai ne tik yra neteisėti, jie ir kenkia gamtos apsaugai. Genčių darymas atpirkimo ožiais nukreipia dėmesį nuo tikrųjų gamtos niokojimo priežasčių. Kongo upės baseine tai – miškų kirtimas ir korupcija. Miško ruošos (kirtimo) kompanijos tiesia kelius į atogrąžų miškų gilumą bei priveža pašaliečių į anksčiau atokias

Kongo upės baseino miškai Baka ir Bajaka genčių žmonėms yra namai ir jų tapatybės šaknys. Nuo miškų priklauso jų išgyvenimas ir tik jie patys gali geriausiai apsaugoti šias trapias ekosistemas, palaikančias jų gyvybę. „Miškas mus maitina, jis gydo mūsų negalavimus. Iš miško yra mūsų kultūra, – sako vienas Baka genties vyras. – Todėl šis ryšys yra labai, labai svarbus tiek mums, tiek pačiam miškui, tiek ir visai Žemei.“

Vienintelis būdas išgelbėti tą neįtikėtiną Kongo upės baseino bioįvairovę ir natūralų jos grožį yra apsaugoti genčių žmonių teises. „Dievas mus sukūrė miškui“, – sako vienas Baka vyras. Be jų, miškas gali ir neišgyventi.

– Bajaka genties vyras, Kongo Respublika

– Baka genties vyras, Kamerūnas

„Tai – mūsų protėvių miškas, tačiau po jį mes nebevaikštome. Bijome. Ir tinkamai nebesimaitiname“, – kalba viena Bajaka genties moteris.

„Mišką mes paveldėjome iš savo protėvių. Esame miško vaikai, todėl jį ir saugome“

„Miškas yra mūsų motina, mūsų žindyvė. Šis neaprėpiamas ryšys mus sieja su mišku ir su pačia žeme“

Nedaug žmonių pasaulyje turi tokį artimą ryšį su mišku kaip Kongo upės baseino gentys. Tačiau prisidengus gamtosauga yra pažeidinėjamos jų žmogaus teisės. Saugomų teritorijų kūrimas jiems atneša tik smurtą, badą ir prastėjančią sveikatą. Anti-brakonieriavimo būriai, kuriuos finansuoja ir aprūpina didžiosios gamtosaugos organizacijos (tokios kaip WWF ir WCS), genčių žmones puldinėja, muša, kankina ir net žudo.

– Bajaka genties atstovas, Kongo Respublika

Genties žmonės yra kaltinami „brakonieriavimu“, nors iš tiesų jie medžioja tik tam, kad pavalgydintų savo šeimas, arba vos įkelia koją į savo protėvių žemes, dabar jau esančias vadinamosiose „saugomose teritorijose“; tuo tarpu miško ruoša (kirtimas) ir „trofėjų“ medžioklė yra aukštinama kaip neva puiki gamtosaugos forma. Fizinis smurtas yra tik dalis užgauliojimo. Saugomose teritorijose dirbantys eiguliai („reindžeriai“) vagia genčių žmonių maistą ir degina jų stovyklavietes bei įrankius, taip skleisdami siaubą. Gentys nebegali saugiai judėti bei gyventi savo protėvių žemėse.

– Bajaka genties vyras, Centrinės Afrikos Respublika

Kas vyksta Mesok Džaoje

Mesok Dža (Messok Dja) yra itin bioįvairove pasižyminti vietovė Kongo atogrąžų miškuose. Viena didžiausių pasaulyje gamtosaugos organizacijų WWF (angl. World Wildlife Fund) bando joje įkurti gamtos apsaugos zoną, kurioje būtų griežtai kontroliuojama, kaip žemė yra naudojama bei kas į ją gali įžengti. Tačiau ta vietovė – tai Baka genties protėvių žemė.

https://vimeo.com/300970280

Pagal tarptautinės teisės normas, bet kokie genčių žemėse numatyti projektai gali būti vykdomi tik tuo atveju, jei su tuo sutinka žmonės, kuriems ta žemė priklauso. Mesok Džaos projektas šią nuostatą pažeidė, nes prieš pradėdama parko kūrimo procesą organizacija WWF negavo laisvo, išankstinio ir informuoto vietos bendruomenių sutikimo.

– Paulette, Baka genties narė Mesok Džaoje

Ginkluoti reindžeriai patruliuoja vietovę, nors oficialiai parkas dar net nėra įsteigtas. Jie jau yra įvykdę baisių žiaurumų prieš vietos žmones, tarp jų – Baka bei jų kaimynus Bakvelė gentį. Organizacija WWF apie tai žino jau daug metų, tačiau nesiima jokių veiksmų problemai spręsti.

– Baka genties vyras, Mesok Dža

Mesok Džaoje gyvenančioms Baka genties bendruomenėms miškas yra jų pragyvenimo šaltinis. Santykis su mišku jų gyvenime yra esminis dalykas, apibrėžiantis jų tapatybę. Be miško jie sako išgyventi negalį.

„WWF nekviesta atėjo į mūsų mišką ir be mūsų sutikimo jame nustatinėja parko ribas. Niekas net nesiteikė nieko mums paaiškinti, tik pasakė, kad nuo šiol nebeturime teisės eiti į mišką. Ekosargybiniai mus jau verčia kentėti: muša žmones, bet dramblių nuo brakonierių neapsaugo“ – Baka kaimo gyventojai, Kongas

– Baka genties vyras iš bendruomenės, gyvenančios netoli Mesok Džaos

Iš miško išvaryti Baka žmonės dažnai nuskursta; jie yra priversti apsistoti pakelių stovyklose, kur patiria didžiulį skurdą, didelį vaikų mirtingumą, ligas, priklausomybes nuo alkoholio bei kitų panašių medžiagų ir yra išnaudojami. Mesok Džjaoje gyvenančioms bendruomenėms jau dabar draudžiama būti miške, nors gamtosauginė zona dar nėra įsteigta. Jie yra atskirti nuo maisto ir vaistų, kuriuos jiems suteikia miškas. Jie nebegali užsiimti savo ritualais ar mokyti vaikų įgūdžių bei žinių, perduodamų iš kartos į kartą.

„Dabar yra tik liūdesys. Labai alkstame.

Baimė, tiek daug baimės! Vaikai bijo eiti į mišką“

„Reindžeriai mums grasina, mus muša ir apvaginėja – net ir už parko ribų“

„Miškas yra mūsų gyvenimas. Jie mums neleidžia iš jo prasimaitinti. Mes mirsime. Esame miško žmonės. Jei tai tęsis ir toliau, išmirs visa Baka gentis“

„Pasiligoję einame į mišką. Tablečių neturime. Mus gydo medžių žievė. Tabletės tik malšina skausmą, bet neišgydo“

„Jie mums neleidžia eiti į mišką. Kai vis tiek einame, mus muša. Tai, ką jie daro, yra baisu. Jie visiškai perėmė mūsų mišką“

Paulette pasakoja apie tai, kaip WWF remiami parko apsauginiai („reindžeriai“) puldinėja Baka genties žmones.

– vienos Baka bendruomenės vyresnysis

Be WWF, parko kūrimą finansuoja ir miško ruošos (kirtimo) bei palmių aliejaus korporacijos. Jį taip pat remia Jungtinių Tautų Vystymosi programa (UNDP), Europos Komisija, JAV ir Kongo vyriausybės bei gamtosaugos fondas „Global Environment Facility“; tiesa, Europos Komisijos parama buvo laikinai sustabdyta po didžiulės kampanijos, kurią kartu su organizacija „Survival“ vykdė Baka genties nariai.

WWF tikina Mesok Džaoje darantys tai, kas geriausia gamtai, tačiau iš tiesų jie į pragaištį stumia Baka genties žmones, kurie labai gerai vidujai žino, kaip tinkamai elgtis su tokia brangia ekosistema, ir turi gilesnį bei tvirtesnį ryšį su ta žeme nei bet kas kitas. Apie 80 proc. visos Žemės bioįvairovės yra genčių teritorijose. Įrodyta, kad geriau nei bet kas kitas žeme rūpinasi tie, kurie joje gyvena.

Kartu su Baka genties žmonėmis mes kovojame, kad sustabdytume Mesok Džaos projektą #StopMessokDja

Aktyviai siekiame sustabdyti „gamtosaugos“ vardu vykdomus žiaurumus. Nuo kampanijos pradžios 2018 m.:

• JAV ir Vokietijos vyriausybės bei Europos Komisija pradėjo tyrimus dėl žmogaus teisių pažeidimų prisidengus gamtosauga. 2021 m. spalį JAV Kongrese vykusiame beprecedenčiame posėdyje, kurį paskatino „Survival“ vykdytos kampanijos ir lobizmas, WWF buvo smarkiai kritikuota dėl saugomose teritorijose vykdomų išpuolių prieš genčių žmones.

• JT Vystymosi programa (UNDP) paskelbė ataskaitą, kurioje rašoma, kad WWF remiami agentai Mesok Džaoje mušė ir gąsdino šimtus Baka genties žmonių. Po šio tyrimo UNDP nusprendė dėl Baka teisių pažeidinėjimų šio projekto neberemti.

• 2020 m. gegužę Europos Komisija (EK) pranešė sustabdanti finansavimą Mesok Džaos projektui. Mūsų kampanijai tai buvo didžiulė pergalė. Dar 2020 m. vasarį „Survival“ susitiko su už Mesok Džaos projektą atsakingais EK žmonėmis ir jiems aiškiai išdėstė, kad vietos žmonės projektui niekada nepritarė, todėl jo vykdymas prieštarauja pačios EK įsipareigojimams. Šiuo metu EK ruošia nuostatas dėl žmogaus teisių gerbimo savo finansuojamiems gamtosaugos projektams.

• 2020 m. lapkritį WWF paskelbė ataskaitą apie žmogaus teisių pažeidinėjimus teritorijose, įskaitant ir Mesok Dža, kurioje patvirtinta, jog WWF žinojo apie netinkamus parko reindžerių veiksmus, tačiau ir toliau juos rėmė bei su jais bendradarbiavo.

Projektas buvo sustabdytas tik JŪSŲ DĖKA. Mūsų rėmėjai viešai ir garsiai išreiškė savo solidarumą su Baka genties žmonėmis bei jų kaimynais Bakvelė gentimi. Taip mes kartu sustiprinome jų balsus ir pasaulyje pasiekėme gerų pokyčių.

Tačiau WWF vis dar bando prastumti šį projektą, nors jų pačių atliktas tyrimas ir parodė, kad Baka gentis jam nepritaria. Organizacija ir toliau bando užglaistyti jų vardu vykdomus žmogaus teisių pažeidimus.

„Baka žmonės saugo gamtą. Mes neturim tų prietaisų, kuriais kiti kerta medžius. Lipame į medžius prisirinkti medaus, bet medžių nežalojame. Miško ruošos kompanijos medžius išrauna su šaknimis ir viską iškerta“

„Ir Baka, ir Bakvelė gentys jums dėkoja už viską, ką darote, kad WWF projektas būtų sustabdytas. Mes, Baka genties žmonės, dovanojame jums stiprybės šioje kovoje, kad galėtumėte ją ir toliau tęsti“

– Baka bendruomenės narys, gyvenantis Mesok Džaoje

Kolumbijos Nukakų gentis: Priešiškai nusiteikusių pašaliečių pristumti prie bedugnės krašto

Šaltinis: tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Survival International“. Tekstas publikuojamas su jos leidimu.

Nuotraukos: © Survival International

Kolumbijoje medžiokle ir gamtos gėrybių rinkimu užsiimantys Nukakai reguliarius kontaktus su jų genčiai nepriklausančiais žmonėmis palaiko vos kiek daugiau nei pastaruosius 30 metų. Į Nukakų atogrąžų mišką atvykę įsibrovėliai privertė didžiąją Nukakų dalį persikelti iš savo žemių į netoliese esančių miestelių pakraščius. Neprievalgis, prastas maistas bei tokios ligos kaip maliarija išžudė maždaug pusę jų, o dauguma išgyvenusiųjų dabar susiduria su seksualiniu išnaudojimu ir priklausomybe nuo narkotikų. Nukakai kovoja, kad grįžtų namo. Tradiciškai Nukakai gyveno tarp Gvavjarės ir Iniridos upių pietryčių Kolumbijoje, mažomis grupelėmis miškų gilumoje, atokiau nuo upių krantų. Anksčiau jie nuolatos judėdavo, vienoje vietoje praleisdavo tik po kelias dienas ir turėdavo vos keletą lengvai pernešamų daiktų. Jų namai – lengvos konstrukcijos iš medienos bei palmių lapų pastatytos pašiūrės: tiek, kad užtektų stogo virš galvos, po kuriuo kabinamas hamakas miegojimui. Nuo to laiko, kai buvo išvaryti iš savojo miško, jie nebegali rasti tiek palmių lapų, kiek anksčiau, todėl yra priversti savo stogus nuo stiprių Amazonės liūčių saugoti dideliais plastiko lakštais. Tačiau šie lengvai lūžta vėjyje, brangiai kainuoja ir jų sunku gauti.

Kiekviena šeima turi savo žaizdrą, kuris šildo, jame gaminamas maistas ir smilkomi tam tikri, uodus atbaidantys augalai.

Nukakų racione – žuvis, žvėriena, vėžliai, vaisiai, daržovės, riešutai, vabzdžiai, medus. Vyrai medžioja pačių pasigamintais ginklais – vamzdeliais, kuriuos pučiant iššaunama lengva strėlytė; jos galiukas pateptas kurare – iš keleto skirtingų augalų pagamintais nuodais.

Kontaktas

Nukakai vengė bet kokių reguliarių kontaktų su pašaliečiais iki 1988 metų, kai maždaug 40-ies jų grupelė nelauktai pasirodė tuo metu neseniai įkurtoje kolonistų gyvenvietėje, pavadintoje Kalamaru. Ir nors Kalamaras stūkso ant Nukakų protėvių žemės, netikėtas jų pasirodymas šiame miestelyje tapo sensacija tiek Kolumbijos, tiek tarptautinėje žiniasklaidoje.

Tačiau reguliaraus kontakto pasekmės buvo pasibaisėtinos. Iš dalies dėl medžių kirtėjų ir kokos augintojų skverbimosi į jų žemes vis daugiau Nukakų pradėjo bendrauti su pašaliečiais, ir daugelis jų pasiligojo – paplito maliarija, gripas ir kitos ligos. Iš viso per kelerius metus nuo 1988ųjų daugiau nei pusė genties žmonių išmirė, didžioji dalis – nuo gripo.

https://vimeo.com/297691311

Filmuota medžiaga „Medžioklė“ (angl. The Hunt): Nukakai yra medžioklės žinovai. Šioje ištraukoje iš 1993 m. „AVC Rainbow/Audiovisuales“ sukurto dokumentinio filmo „Nukak-Maku: paskutiniai miškų klajokliai“ grupelė vyrų išsiruošia medžioti beždžionių, naudodami 3 metrų ilgio pučiamuosius vamzdelius ir užnuodytas strėles.

Ties išnykimo riba

1993 m. Kolumbijos nacionalinės čiabuvių organizacijos (isp. Organización Nacional Indígena de Colombia – ONIC) bei kitų organizacijų vykdytų kampanijų dėka, kurias tarptautiniu mastu garsino ir „Survival International“, buvo įkurtas Nukakų rezervatas; 1997 m. jis praplėstas iki beveik milijono hektarų. 2009 m. Nukakai pateko į sąrašą Kolumbijos genčių, kurioms gresia didžiulis pavojus išnykti; šiame sąraše yra mažiausiai 32 genčių.

Šiandieną

Šiandien Nukakų skaičius jau yra kiek padidėjęs – nors dar nesiekia tūkstančio, – bet jų žemes jėga ir smurtu yra okupavę įvairios ginkluotos grupuotės, jų mišką kokos auginimui (kokaino prekybai) naudojantys prašalaičiai ir didžiules teritorijas miško iškirtę galvijų fermų savininkai. Tarsi to dar būtų negana, didelė jų žemių dalis yra užteršta priešpėstinėmis minomis. Dėl šių priežasčių daug Nukakų turėjo palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio San Chosė de Gvavjarės miestelio pakraščiuose. Kitus palikti savąjį mišką privertė į juos nukreiptas šautuvas.

2006 m. Kolumbijos valdžia bandė iškraustyti perkeltuosius Nukakus atgal į atogrąžų mišką, tačiau tam parinkta vietovė už 14 km nuo San Chosė miestelio buvo gerokai per maža. Iškentę gripo epidemiją ir išgyvenę tragišką vieno savo atstovų Mao-be savižudybę, Nukakai paliko tą vietovę ir grįžo atgal į San Chosė.

Šiuo metu Nukakų gentis susispaudę gyvena maždaug 20yje gyvenviečių Gvavjarės srityje – už savo protėvių žemių ribų. Nors jie ir buvo paskelbti prioritetu per neseniai vykusias derybas dėl Taikos susitarimo, jų situacijos rimtumas nuo to nepalengvėjo. Ignoruojami valdžios, jie neturi

prieigos prie elementarių sveikatos apsaugos paslaugų bei išgyvenimui reikalingų išteklių. Dėl sunkios, nesaugios savo padėties bei kontakto su plačiąja visuomene jie labai lengvai gali tapti tokių mums įprastų ligų kaip gripas ar tymai, kuriems jie neturi imuniteto, aukomis. Nukakų jaunimas yra ypač pažeidžiamas: tokie dalykai kaip besaikis alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas, seksualinis išnaudojimas ir priverstinis darbas nelegaliose kokos plantacijose dažnam jų yra gerai pažįstami.

Nukakai žūtbūt nori grįžti namo, kad ir vėl galėtų savarankiškai, savo pačių pastangomis žydėti ir klestėti – tačiau, turint omenyje jiems gresiančius pavojus iš kokos ir galvijų augintojų bei ginkluotų grupuočių, valdžios institucijos privalo nedelsiant imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad Kolumbijos įstatymų yra laikomasi ir kad Nukakai gali saugiai gyventi savo pačių žemėse.

– Alexas Tinyú, Nukakų genties narys

Į Nukakų teritoriją yra įsiveržę misionieriai, kokos augintojai, kolonistai ir ginkluotos grupuotės. Po kontakto su išoriniu pasauliu daugiau nei pusė genties žmonių mirė nuo ligų arba smurto. Šiandien Nukakai išgyvena savo žemių pakraščiuose, kankinami maliarijos ir neprievalgio, seksualinio išnaudojimo ir priklausomybės nuo narkotikų.

Tačiau Nukakai vis dar kovoja, kad saugiai grįžtų į savo protėvių žemes, kuriose galėtų savarankiškai gerai gyventi. IMKIS VEIKSMŲ Nukakams padėti: pasirašyk peticiją už Nukakų teisę grįžti į savo mišką.

https://vimeo.com/806034465

„Nukakai dėl savo šeimos kovos visada“: Kolumbijos Nukakų genties narys Alexas Tinyú prisimena, kaip prieš daugiau nei 30 metų jo gentis buvo išvaryta iš miško.

„Norime grįžti į savo žemę. Ten turėjome švaraus vandens ir ten nėra zankudų [maliariją pernešančių uodų]. Čia mes esame visų apleisti, tačiau Nukakai dėl savo šeimos kovos visada“

„Kolonistai mane pavadino Marija. Tačiau aš nesu Marija.

Mano vardas yra Jenavena“

Ištrauka iš „Survival International“ tyrėjos Fiorės Longo straipsnio, 2018 m. kovas

„Atvykus į Čarasą, kelionės magija staiga pranyksta. Tai, ką matau priešais save, yra pabėgėlių stovykla, o ne viena tų nuostabių čiabuvių gyvenviečių, kuriose esu įpratusi lankytis dirbdama šį darbą. Įžiūriu mažyčius namelius, po troškinančia saule uždengtus cinko skardos stogais. Purvinais drabužiais apsirengę vaikai šoka prie automobilio. Keletas moterų, sėdinčių ant žemės ir pinančių apyrankes, mane stebi plieniniais žvilgsniais. Vien jų akys pasako tiek daug.“

„Kažkas pasiūlo pasikalbėti su Maria, viena iš nedaugelio gyvenvietės „senolių“. Kai pagaliau ją surandu, Marija nieko nelaukusi mane pastato į vietą: „Mano vardas yra Jenavena. Kolonistai mane pavadino Marija. Tačiau aš nesu Marija.“ Tą akimirką pirmąkart pastebiu, kad suklydau interpretuodama. Juk iš tiesų tai visos tos Sofijos, Sandros ir Luisai, su kuriais susipažinau, yra ne sėkmingos kolonizacijos, o sumanios rezistencijos pavyzdys. Už tariamo paklusnumo kolonistų kodeksams Nukakai atkakliai saugo savo kolektyvinę atmintį. Valdžia, institucijos, mokykla ir bažnyčia juos pasmerkė diskriminacijai ir rasizmui: uždraudė kalbėti gimtąja kalba, puošti veidus dažais ir net vadintis savo tikraisiais vardais. Bandė ištrinti jų tapatybę. „Mes turime savo kelią

ir privalome galvoti tinkama kryptimi, – man sako viena Nukakė. – Dabar mums žymiai blogiau: nėra mokymosi, nėra kalbos. Nebemąstome taip, kaip mūsų protėviai – pamažu tampame kavenais [baltaisiais]. Kavenai prisigeria ir pradeda muštynes mačetėmis – mes to niekad nedarydavome. Anksčiau sprendimus dėl žemių priimdavo mūsų senoliai, o vyrų sprendimai būdavo kitokie nei moterų. Mūsų kūnai atrodė kaip Nukakų kūnai, juos dažydavome savaip. Dabar to nebeliko. Jau nebesame saviti, praradome savo spalvas.“

<...>

„Šioje gyvenvietėje niekad nebūna tylu. Už mažiau nei kilometro įsikūrusi stovykla buvusiems kovotojams. Trys jų nepatikliai į mane žiūri. Nukakai į juos nekreipia dėmesio. Pradėjus temti, kelios moterys trumpai kirptais plaukais mane nusiveda į futbolo aikštę. Tie patys žmonės, kurie prieš keletą minučių dėvėjo dabartinės pamainos politinių kandidatų dovanotus marškinėlius, dabar piešia dažais ant savo kūnų. Pradedam šokti jų balsų ritmu. Vaikai man surengia pasveikinimo ritualą sveika atvykusi. „Taip, kaip darydavome tenais“, – užėjus nakties tamsai paaiškina Jenavena. „Kur?“, – klausiu. „Ten, giliai džiunglėse.“ Tai pirmas kartas, kai matau ją šypsantis. Negaliu patikėti savo akimis. Jie visi juokiasi, dainuoja, šokinėja per laužo liepsnas. Jie vis dar yra savimi.

Viena moteris nuostabiai gražiai uždainuoja Nukakų kalba. Šalia stovintis vyras žvelgia į nakties tamsos tuštumą.

Pro mane praeina vaikas nudegintu veidu. Jenavena sako, kad jam beuostant benziną draugas prieš veidą uždegė žiebtuvėlį… Pažvelgiu džiunglių pusėn ir visa savo esatimi trokštu, kad koks nors „necivilizuotas“ žmogus tebegyventų tenais, džiunglių gilumoje, besišypsantis ir pilnas spalvų.“

„Mes esame Hongana Manyawa. Giname miškus ir kalnus, nes jie mums – tėvai“

Dėl elektrinių automobilių baterijoms gaminti naudojamų medžiagų kasybos nekontaktuotoms gentims gresia visiškas išnykimas.

Šaltinis: „Survival International“ir Vystomojo bendradarbiavimo platforma.

Nuotraukos: © Survival International

Drėgnuose atogrąžų miškuose, toli nuo pašaliečių pasirinkusias gyventi nekontaktuotas gentis Indonezijoje nikelio kasybos projektas grasinasi visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Daug jų jau dabar yra priversti bėgti nuo kasybos, kuri drasko jų protėvių žemes ir žaloja upes. Manoma, kad miškais apaugusioje vidinėje Halmah eros salos dalyje gyvena nuo

300 iki 500 nekontaktuotų Hongana Manyawa (liet. tar. hongana manjava) genties žmonių. Milžiniškas jų teritorijų dalis valdžios institucijos atidavė kasybos kompanijoms; kai kuriose tų vietovių ekskavatoriai jau darbuojasi.

Šis projektas yra dalis Indonezijos plano tapti viena didžiausių elektrinių automobilių baterijų gamintojų pasaulyje (kasant ir lydant nikelį bei kitus metalus) – plano, į kurį tarptautinės kompanijos, tokios kaip „Tesla“, jau pliūptelėjo milijardus dolerių. Halmaheros saloje kasyba užsiima Prancūzijos, Vokietijos ir Kinijos kompanijos. Nekontaktuotuosius Hongana Manyawa žmones, kurie niekuo neprisidėjo prie klimato kaitos, prie elektrinių automobilių pereinantis pramoninis pasaulis dabar grasinasi išnaikinti.

Savojo miško saugotojai

Hongana Manyawa – jų kalba tai reiškia „Miško žmonės“ –yra viena paskutiniųjų klajojančių medžiotojų-rinkėjų genčių Indonezijoje; daug jų iki šiol nėra turėję jokio kontakto su išoriniu pasauliu. Šie žmonės giliai gerbia savo mišką ir visa ką jame: jie tiki, jog medžiai, kaip ir žmonės, turi sielas ir jausmus. Vietoj to, kad namų statybai kirstų medžius, savo buveines jie renčia iš pagalių bei lapų. Ir kaskart, prieš vartodami miško dovanas, atlieka specialius ritualus – prašo augalų leidimo bei, rodydami pagarbą, visuomet miškui ką nors paaukoja.

Viso Hongana Manyawa gyvenimo šaknys, nuo gimimo iki mirties, yra miške. Atsidėkodami už naujagimį jo tėvai pasodina medį, po kuriuo pakasa kūdikio virkštelę: taip medis auga kartu su vaiku ir žymi šio amžių. Gyvenimo pabaigoje mirusiųjų kūnai paliekami medžiuose specialioje, dvasioms skirtoje miško vietoje.

Šioje 2021 m. filmuotoje medžiagoje matyti nekontaktuotas Hongana Manyawa genties vyras, mėtantis objektus ir piktai dainuojantis, kad atbaidytų į jo teritoriją užėjusius pašaliečius:

Išgyvenantys iš medžioklės ir gėrybių rinkimo, Hongana Manyawa žmonės yra klajokliai: laikinai įsikuria vienoje miško dalyje, o po kurio laiko keliasi į kitą, taip leisdami anai atsigauti. Jų žinios apie Halmaheros atogrąžų mišką yra nepralenkiamos. Jie medžioja šernus, elnius ir kitus gyvūnus, išlaiko artimą ryšį su medžiais, ypač cikais (sago palmėmis, kurioms dabar dėl kasybos gresia būti iškirstoms), kurie jiems yra pagrindinis angliavandenių šaltinis. Šie žmonės taip pat turi neįtikėtinų medicininių žinių ir gali savojo miško augalais išgydyti daugybę ligų; tiesa, toks gydymas tampa vis sudėtingesnis, nes priverstinis kontaktas su išoriniu pasauliu bei prievartinis perkėlimas iš miško į sėslias gyvenvietes atnešė daug naujų ligų, kurios iki tol šiai genčiai buvo tolimos ir svetimos.

https://vimeo.com/814546179

venvietėje šiuo metu gyvenanti genties moteris organizacijai „Survival International“ sakė:

„Esame labai laimingi, kad gyvenam netoli miško, kuriame apstu įvairiausių gyvūnų ir maisto ir kuriame galime prisirinkti natūralios žaliavos savo namų stogams – ja pakeičiame valdžios mums pastatytus cinko skardos stogus.“

Kaip nutinka visoms nekontaktuotoms gentims bet kur kitur pasaulyje, priverstinis kontaktas ir Hongana Manyawa žmonėms turėjo katastrofiškų pasekmių. Juos iškart pradėjo pulti ligos, kurioms jie neturėjo imuniteto; 1980–1990

Vengia kontakto, kad išliktų gyvi

Kasybos kompanijų atvykimas yra dar viena – pati naujausia – grėsmė Hongana Manyawa žmonėms ir jų žemėms. Pastaraisiais dešimtmečiais Indonezijos vyriausybės nuolat bandė priverstinai kontaktuoti su šia gentimi, siekdamos sustabdyti jų klajoklišką gyvenimo būdą ir išvaryti juos iš jų namų miške, paveldėtų iš pro-pro-protėvių. Valdžia sako tai daranti, kad juos „civilizuotų“; bando priversti juos gyventi sėsliai ir pastatė jiems indonezietiško tipo namelių. Tačiau Hongana Manyawa žmonės sako, kad tuose namuose, dengtuose ne palmės šakomis, o metalo skarda, jie jaučiasi „kaip narve uždaryti gyvuliai“. Viena tokioje gy-

m. tose naujose gyvenvietėse, į kurias jie buvo priverstinai perkelti, kilo siaubingi ligų protrūkiai, kuriuos Hongana Manyawa vadina maru. Kai kurie atvejai baigėsi mirtimi.

„Jei nebebus miško, nebebus ir Hongana Manyawa“ – genties vyras

„Man žymiai patogiau nuolat judėti, nes taip randu gerokai daugiau ir įvairesnio maisto, be to, reguliariai medžioju. Sėslus gyvenimas kaime yra labai nepatogus, trūksta maisto.“ – genties vyras

„Kai mus perkėlė, pradėjome sirgti įvairiausiomis ligomis. Nuo kai kurių

mūsų žmonės mirė. Kiti karščiavo ilgas

dienas ir naktis arba nesustodami kosėjo

ištisas dienas ir net savaites.“

– genties vyras

Su išoriniu pasauliu kontaktavę Hongana Manyawa žmonės dažnai tampa policijos atpirkimo ožiais – policininkai juos apkaltina nusikaltimais, su kuriais genties nariai neturi nieko bendro. Keletas jų buvo įkalinti už žmogžudystes, kurių jie neįvykdė, ir ilgus metus kankinosi kalėjimuose.

kasamas Halmaheros saloje, akivaizdu, kad nieko draugiško aplinkai tame nėra.

Nereikia nė sakyti, jog nekontaktuotos gentys negali duoti laisvo, išankstinio ir informuoto sutikimo savo žemių eksploatacijai, o tarptautinė teisė numato, jog toks sutikimas yra teisiškai reikalingas visiems „projektams“ čiabuvių teritorijose. Nepaisant to, kompanija „Weda Bay Nickel“ (WBN), iš dalies priklausanti Prancūzijos kasybos kompanijai „Eramet“, yra gavusi Indonezijos valdžios „leidimą“ užsiimti kasyba salos žemėse, kuriose gyvena Hongana Manyawa. Kasybą WBN pradėjo 2019 metais. Nuo to laiko didžiuliai atogrąžų miško plotai, kuriuos ši gentis vadino savo namais, jau yra sunaikinti. Minėtoji kompanija planuoja keliskart padidinti kasybos mastus ir šia veikla užsiimti dar 50 metų.

Vietoj to, kad būtų gerbiami už savo unikalų ir savarankišką, viskuo apsirūpintą gyvenimo būdą, Hongana Manyawa žmonės patiria rasizmą; Indonezijos valdžios pareigūnai ir žiniasklaida juos nuolat vadina „primityviais“. Vyrauja įsitikinimas, kad jiems labai praverstų „integracija“ į plačiąją visuomenę – įsitikinimas, atnešantis katastrofiškas ir mirtinas pasekmes.

Daug Hongana Manyawa genties žmonių šiuo metu gyvena valdžios jiems pastatytuose kaimuose. Daugybė kitų, kuriuos, kaip ir kitas priverstinį kontaktą patyrusias gentis visame pasaulyje, traumavo vyriausybės vykdomas prievartinis perkėlimas, grįžo atgal į mišką. Nekontaktuotieji Hongana Manyawa nuolat aiškiai parodo nenorintys sėsliai gyventi valdžios kaimuose ar kad pašaliečiai landžiotų po jų mišką. Jie labai gerai žino priverstinio kontakto su išoriniu pasauliu atnešamus pavojus, įskaitant mirtinas ligų epidemijas. Lygiai kaip ir nekontaktuota sentilezių gentis Indijoje, nenuostabu, kad jie gina savo žemes ir šaudo strėles į tuos, kurie bando į jas įsibrauti.

Tačiau dabar jiems iškilo grėsmė ne tik būti išstumtiems iš gyvybę teikiančio miško, bet ir matyti, kaip jį griauna tarptautinės korporacijos, skubančios suteikti tariamai „tvarų“ ir „aplinkai draugišką“ gyvenimo būdą už tūkstančių kilometrų gyvenantiems žmonėms.

„Žalia“ kasyba kelia grėsmę nekontaktuotų genčių žmonių gyvybėms

Šiandien didžiausia grėsmė Hongana Manyawa genčiai kyla iš tariamai „žalios“ pramonės šakos. Žemėje po jų atogrąžų mišku gausu nikelio – metalo, kuris vis dažniau naudojamas elektrinių automobilių baterijų gamyboje. Indonezija yra didžiausia pasaulyje nikelio gamintoja; manoma, jog Halmaheros saloje yra didžiausi pasaulyje neišnaudoti nikelio rezervai. Toms baterijoms gaminti nikelis nėra esminis metalas, tačiau kadangi jo rinka šiuo metu klesti, kasybos kompanijos siekia tuo pasinaudoti – ir tuo tikslu kerta milžiniškus drėgnųjų atogrąžų miškų plotus.

Nekontaktuotieji Hongana Manyawa yra priversti bėgti. Be miško jie neišgyvens. Elektriniai automobiliai reklamuojami kaip aplinkai draugiška alternatyva iškastiniu kuru varomiems automobiliams, tačiau žinant, kaip nikelis

Indonezijos vyriausybė teigia, kad nikelio kasyba yra „kritiškai svarbi švarios energijos technologijoms“, tačiau šio metalo apdorojimui statomos jėgainės yra varomos anglimi. Tarptautinės energijos agentūros duomenimis, vienos metrinės tonos nikelio išlydymas į aplinką paskleidžia 19 tonų anglies dvideginio; yra įrodymų, jog panašiame projekte Sulavesyje vietiniams gyventojams tai sukėlė kvėpavimo ligas. Tokia kasyba – kartu su kelių tiesimu, lydyklų statymu bei kitais milžiniškais pramoniniais projektais – ne tik niokoja atogrąžų miškus, bet ir teršia orą bei upes. Nikelio apdirbimas yra labai nuodingas procesas: jame naudojami įvairiausi chemikalai, dėl kurių nuo kiekvienos apdirbtos rūdos tonos lieka dvi tonos nuodingų atliekų. Organizacija „Survival International“ kovoja prieš tokius suklastotus, klaidingus klimato krizės sprendimo būdus, kurie naikina prigimtinių (čiabuvių, vietinių) žmonių žemes ir griauna jų gyvenimus.

„Eramet“, „Tesla“ ir kitos susijusios kompanijos

Tiesiogiai arba netiesiogiai į kasybą nekontaktuotųjų Hongana Manyawa žmonių žemėse yra įsivėlę tarptautinės kompanijos. WBN yra bendra keleto kompanijų įmonė, tačiau už pačią kasybą yra atsakinga dalinė jos savininkė – Prancūzijos kompanija „Eramet“, kuri didžiuojasi savo aplinkosaugos ir žmogaus teisių pasiekimais bei teigia „nustatysianti standartus“ ir tapsianti „pavyzdine kompanija“ žmogaus teisių srityje. Tačiau tuo pat metu ji ir toliau kasa nikelį nekontaktuotos genties teritorijoje ir be jos leidimo.

„Geriau jau gyventi miške, kad mūsų niekas neapkaltintų tokiais dalykais.

Nesijaučiam saugūs. Daug mūsų vyrų persikėlė gyventi atgal į mišką, o vėliau grįžo pasiimti žmonų bei šeimų. Kai kurie gyvena miško gilumoje… Jie yra labai sutraumuoti.“ – genties moteris

„Šventąjį mišką dar turime, tačiau jame mažai beliko gyvūnų. Dabar tai –pelkynas, o ne geras miškas, koks buvo iki šiol.“ – genties vyras

„Jie nuodija mūsų vandenį – jaučiamės taip, tarsi būtume iš lėto žudomi.“

– genties moteris

Šiose iš satelito darytose nuotraukose 2016 m. ir 2022 m. matyti niokojimo mastai Indonezijos Vedos įlankos pramoniniame parke (angl. Weda Bay Industrial Park) – pagrindiniame kasybos centre Halmaheros saloje. Jei ši kasyba ir nikelio apdirbimas tęsis, Hongana Manyawa genties atogrąžų miško greitai nebeliks. Nuotraukų šaltinis: ©Planet Labs Inc. / Earthrise.

Žiūrėkite šį „Genčių balso“ darytą interviu su dviem Hongana Manyawa senoliais, kurie smerkia atogrąžų miško niokojimą ir aiškiai pareiškia nesutinkantys, kad nikelio kasybos kompanijos atimtų jų žemes:

atiduoti savo miško.“ – genties moteris

Dėl elektrinių automobilių paklausos niokojamos nekontaktuotų žmonių žemės. Vietoj to, kad, prisidengiant kova su klimato kaita, ir toliau naikintume dar daugiau gamtos bei ją ginančių žmonių, turėtume palaikyti nekontaktuotas gentis, ginančias savuosius atogrąžų miškus ir savo teises į žemę. Būtent jie yra tikrieji žaliųjų planetos plaučių sergėtojai.

https://vimeo.com/814550992

Organizacija „Survival“ turi informacijos, jog Vokietijos chemikalų kompanija BASF planuoja tapti „Eramet“ partnere statant perdirbimo gamyklą Halmaheros saloje ir yra didelė tikimybė, kad jai numatyta vietovė yra nekontaktuotųjų Hongana Manyawa teritorijoje. Tai būtų katastrofa šiai genčiai, kuri ir taip jau yra priversta slapstytis nuo jų žemėse vykdomos kasybos.

„Survival“ turi žinių, jog nekontaktuotieji Hongana Manyawa – patyrę didžiulę traumą dėl išpuolių prieš jų miškus bei gyvenimo būdą – bėga vis gilyn ir gilyn į mišką.

Hongana Manyawa netenka miško, o laikas bėga. Jiems žūtbūt reikia tarptautinės paramos, kad būtų sustabdytas jų gimtųjų žemių naikinimas – kol dar ne per vėlu. Šios genties teisė į savo žemę privalo būti pripažinta.

Reikalaujame, kad:

• „Eramet“ bei kitos Halmaheros saloje kasyba užsiimančios kompanijos nedelsiant pradėtų laikytis tarptautinės teisės normų ir nekontaktuotų genčių teritorijose sustabdytų kasybą bei kitus eksploatacinius projektus.

• „Tesla“ ir kitos automobilių gamintojos viešai įsipareigotų užtikrinti, kad jų perkamas nikelis bei kobaltas nebūtų išgautas nekontaktuotų Hongana Manyawa žmonių žemėse Halmaheros saloje. – Indonezijos valdžia nustatytų „Neliestiną nekontaktuotos genties zoną“, kuri apsaugotų nekontaktuotus Hongana Manyawa žmones ir jų teritorijas.

Didžiausia pasaulyje elektrinių automobilių gamintoja kompanija „Tesla“ yra pasirašiusi milijardų JAV dolerių vertės sutartis pirkti Indonezijos nikelį ir kobaltą, naudojamus šių automobilių baterijoms gaminti. „Teslos“ vadovas Elonas Muskas derasi su Indonezijos valdžia dėl galimybės šioje šalyje atidaryti elektrinių automobilių baterijų fabriką. Indonezijos prezidentas Joko Widodo „Teslai“ net yra pasiūlęs „lengvatas nikelio kasybai“.

Vidiniuose „Teslos“ politikos nuostatuose dėl čiabuvių žmonių teisių rašoma: „Tikimės, jog mūsų tiekėjai kasybos pramonėje, išgaunantys ir apdorojantys visą mūsų produktams reikalingą žaliavą, bendrauja su teisėtais čiabuvių bendruomenių atstovais ir į savo veiklą įtraukia jų teisę į laisvą ir informuotą sutikimą [kasti jų žemėse – vert. past.].“ Tačiau „Tesla“ neseniai pasirašė sutartis su Kinijos kompanijomis „Huayou Cobalt“ ir „CNGR Advanced Material“, kurios yra susijusios su nikelio kasyba Halmaheros saloje. Nors tiekimo grandinės yra slepiamos ir dažnai neaiškios, iš „Teslos“ interesų Indonezijoje ir planuojamos kasybos Halmaheroje mastų galima daryti prielaidą, kad šioje saloje išgautas nikelis atsiras „Teslos“ automobiliuose.

„Pasibaisėtina, kad elektrinius automobilius gaminančios kompanijos žmonėms pardavinėja „etiško vartojimo“ pažadą, nors jų tiekimo grandinės naikina nekontaktuotą gentį. Paversti Hongana Manyawa genties atogrąžų mišką tyrlaukiais yra visai ne „draugiška klimatui“, o sukelti savarankiškai gyvenančių vietos žmonių mirtis nėra „tvaru“, – sako organizacijos „Survival International“ direktorė Caroline Pearce. – „Tesla“ bei kitos elektrinių automobilių gamintojos turi galimybę atitikti savo klientų lūkesčius ir sustabdyti siaubingą – bei neteisėtą – žmogaus teisių trypimą įsipareigodamos, kad jokios jų perkamos ar dar pirksiamos žaliavos nebūtų išgautos nekontaktuotų žmonių žemėse Halmaheros saloje. Joms to nepadarius, tai gali būti vertinama kaip jų pareiškimas, jog nekontaktuotųjų Hongana Manyawa gyvybės jiems esą nieko vertos.“

Su jūsų pagalba, nekontaktuotųjų Hongana Manyawa žmonių teritorijos gali būti apsaugotos nuo kasybos, ir jie galėtų ir toliau savo žemėse gyventi taip, kaip nori.

IMKITĖS VEIKSMŲ: Pasirašykite „Survival International“ kreipimąsi už Hongana Monyawa žmonių teises čia.

„Medžių nebėra, juos pakeitė didžiulis kelias, kuriuo pirmyn atgal zuja milžiniškos mašinos – jos kelia triukšmą ir išbaido gyvūnus.“ – genties moteris

„Aš jiems neduodu leidimo to daryti…

Pasakykit jiems, kad mes nenorim

„Mes, Hongana Manyawa, nenorime kasyklos, nes ji sunaikins mūsų mišką. Mes jį ginsime. Jei miškas bus sužalotas, kur tuomet mums gyventi?“ – genties vyras

„Noriu savo turimas žinias perduoti savo vaikaičiams bei visiems kitiems, trokštantiems išmokti, kaip gyventi miške.“ – genties vyras