Arabų kultūrų dienos 2021 / Specialus naujienlaiškis kartu su Palestina.lt

Arabų kultūrų dienos 2021

Specialus naujienlaiškis DVT ambasadoriams kartu su

1

Turinys 3 KUR LINK, MARIJA? Libano feminizmų istorijos 9 Išminties kultūrų dovanos: Kaip arabų ir musulmonų mokslininkai plėtojo civilizacijų žinias 17 Tradicinė Sirijos ir Palestinos duona ir humusas: receptai, kaip jų pasigaminti Lietuvoje 21 Gyva Palestina: arbūzai

Parengė: © Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma / Lithuanian NGDO Platform Specialaus naujienlaiškio partneris ©Palestina.lt Kontaktas: Justina Kaluinaitė, justina@vbplatforma.org Viršelis: Ben Ostrower / Marokas / Unsplash.com Dalis šio naujienlaiškio yra projekto „#VBirNVO 2.0“ dalis (komikso „Kur link, Marija?“ vertimas, „Išminties kultūrų dovanos“, „Creative Commons“ licencija CC BY-NC-SA 4.0), kita dalis – publikacijos, parengtos nepriklausomo portalo Palestina.lt iniciatyva be finansavimo iš anksčiau minėto projekto (straipsniai „Gyva Palestina: arbūzai“ ir „Tradicinė Sirijos ir Palestinos duona ir humusas“).

Projektą mums padeda įgyvendinti NVO fondo programa, remiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis. Donoro parama šiam leidiniui nereiškia pritarimo turiniui, už kurį yra atsakingi tik jo autoriai (Vystomojo bendradarbiavimo platforma ir Palestina.lt). Donoras taip pat negali būti laikomas atsakingas už leidinyje pateiktos informacijos naudojimą.

2

KUR LINK, MARIJA? Libano feminizmų istorijos Žinia, istorijų pasakojimas yra nuo seno žmonių mėgstamas užsiėmimas. Arabų kultūrose ir rašytinis, ir sakytinis žodis visada užėmė labai svarbią vietą: juk ir poezija padeda kovoti už laisvę.

Pastarąjį dešimtmetį arabiškai kalbančiuose kraštuose itin išpopuliarėjo komiksų žanras, kuriuo išreiškiamos socialinės, ekonominės, politinės ir asmeninės problemos bei galimi jų sprendimo būdai.

Kaire (Egiptas) kasmet vyksta didelė komiksų knygų mugė, tačiau bene didžiausias kūrybinis komiksų polėkis atskrieja iš Libano.

Kūrinio įžangoje jo autorės rašo: „Feministiniai judėjimai arabų šalyse ir ypač Libane dažnai susiduria su (ironišku) kaltinimu, esą jie tik seka vakarietišku pavyzdžiu. Tačiau tiesa ta, kad viso regiono feministiniai judėjimai gimė ir buvo plėtojami tautinių ir kairiųjų judėjimų kontekste, kaip dalis tautos kovos už nepriklausomybę. Feminizmas yra ne kolonializmo „primesta“ ideologija – jis gimė pačiose mūsų visuomenėse.

Moterys nuolatos kovojo su kolonijine valdžia už lygybę ir socialinį teisingumą bei prieš sektarinius asmeninio statuso įstatymus ir visą juos įgalinančią patriarchalinę socialinę struktūrą. <...> Ši komiksų knygelė siekia parodyti, kodėl ir iš kur Libane gimė feministiniai judėjimai ir kaip jie išaugo per visą šimtmetį. <...> Tikimės, kad šis spalvingas (ir kartais tamsus) kūrinys įžiebs jūsų susidomėjimą ir aistrą judėjimui, kuris yra neatsiejamai susijęs su kitomis tebevykstančiomis kovomis Libane, jo regione ir kartu visame pasaulyje.“

Įkurtas Libano sostinėje Beirute 2007 m., komiksų žurnalas „Samandal“ (arab. salamandra) tapo viena dinamiškiausių ir kūrybiškiausių komiksų antologijų pasaulyje. Kiekviename numeryje skirtingi autoriai pristatė įvairiausiais stiliais pieštus savo kūrinius arabų, anglų arba prancūzų kalbomis – ne supermenų nuotykius, o rimtas, kartais juokingas, ironiškas istorijas iš tikro gyvenimo (ir kartais vaizduotės). Tačiau 2010 m. žurnalo redaktoriams Omarui Khouriui, Lenai Merhej, Hatemui Imamui ir Fadžiui Bakui buvo iškelta byla už šmeižtą, religijos menkinimą ir sektarinių konfliktų kurstymą. Byla, žinoma, buvo tiesiog cenzūra, tačiau teismas nurodė komiksų žurnalo redaktoriams sumokėti milžiniškas baudas. Privesti prie bankroto ribos, menininkai paskelbė tarptautinę finansavimo kampaniją.

Tačiau toji Beiruto salamandra savo drąsa ir lakia vaizduote suteikė įkvėpimo kitoms komiksų formato publikacijoms tiek pačiame Libane, tiek kitur regione.

Kviečiame susipažinti su Libano komiksų kūrybos scena ir kartu – su judėjimu už lygias moterų (ir visų žmonių) teises šioje už Lietuvą kvadratiniais kilometrais triskart mažesnėje šalyje prie pietrytinių Viduržemio jūros krantų. „Kur link, Marija? Libano feminizmų istorijos“ yra šiemet pasirodęs specialus komiksų leidinys, siekiantis atspindėti esmines judėjimų už lygias moterų teises istorijos detales. Lietuviškai skaitydami pirmąją jo dalį (kitas nemokamai galite rasti internete anglų ir arabų kalbomis, nuoroda žemiau), galbūt pastebėsite ir jūsų pačių patirtims artimų detalių? Tikimės, kad tai padės dar geriau pajusti, kad žmonės visame pasaulyje siekia tų pačių dalykų, ir kad kovos už lygybę visur yra kovojamos iš širdies.

KUR LINK, MARIJA? LIBANO FEMINIZMŲ ISTORIJOS

WHERE TO, MARIE? STORIES OF FEMINISMS IN LEBANON https://wheretomarie.net/en/ Scenarijaus autorės: Bernadette Daou ir Yazan Al-Saadi Vertimas iš arabų kalbos į anglų kalbą: Lina Mounzer Iliustracijos: Razan Wehbi Vertimas į lietuvių kalbą: Giedrė Steikūnaitė

Šis kūrinys publikuojamas su „Creative Commons“ licencija CC BY-NC-SA 4.0

3

4

5

6

7

8

Išminties kultūrų dovanos: Kaip arabų ir musulmonų mokslininkai plėtojo civilizacijų žinias Tai, kad šiandien masinėje žiniasklaidoje arabiškai kalbančius ir/ar islamo tikėjimo žmones dažniausiai matome vaizduojamus tik kaip bejėgius migrantus ar piktus barbarus, ne tik toli gražu neatspindi visos realybės (ir dažnai paprasčiausiai nėra tiesa, kaip ta jiems klijuojama „teroristų“ etiketė), bet ir tiesiog paneigia jų žmogiškumą. Skaitant ir regint naujienų pranešimus, gali pasirodyti, kad „jie“ visai neturi kultūros – o tai jau yra elementarus nužmoginimas, neturintis nieko bendro su realybe, tik su pačių kitus nužmoginančiųjų moraliniu kodeksu ir istorijos, politikos bei kultūros neišmanymu. Šiuolaikinės arabų kultūros (čia arabais vadiname žmones, kurie patys taip save identifikuoja; bei tuos, kurių gimtoji kalba yra arabų) išties yra labai įvairios, kūrybiškos, dinamiškos ir remiasi giliomis tradicijomis. Pažiūrėkime, kokius arabų ir musulmonų mokslininkų nuopelnus mes patys naudojame savo kasdieniame gyvenime: kalba daugiausia eina apie matematiką, astronomiją ir net žodyną.

Pradėkime, taip sakant, nuo nulio.

Kas išrado nulį?

Nulį viena nuo kitos nepriklausomai sukūrė (atrado? išrado?) įvairios pasaulio civilizacijos, tik iš pradžių jos jį naudojo ne kaip skaičių savaime, o kaip tuščios vietos žymeklį.

Jei nulis dar neegzistuoja, kaip skaitydamas molinę lentelę gali žinoti, ar turima omeny 10, ar 100 vienetų? Šią dilemą sprendė Babilono (dabartinis Irakas) žmonės dar maždaug 300 m. pr. m. e. Iš pradžių vietoj nulio jie tiesiog palikdavo tuščią vietą, vėliau pridėjo naują simbolį – dvigubai lenktus skliaustelius. Babiloniečiai skaičiavimo sistemą perėmė iš to paties dabartinio Irako teritorijoje gyvenusių šumerų, kurie pirmieji pasaulyje (kiek mums žinoma), prieš 4-5 tūkst. metų išvystė skaičiavimo sistemą. Šumerų sistema buvo pozicinė – simbolio reikšmė priklausė nuo jo pozicijos kitų simbolių atžvilgiu.

Už tūkstančių kilometrų nuo Babilono majų civilizacija, apėmusi dabartines Meksikos ir Gvatemalos teritorijas, maždaug 350 m. savo itin gerai išvystytoje kalendoriaus sistemoje pradėjo vartoti nulį kaip žymeklį ten, kur nebuvo kito skaičiaus. Tačiau, nors ir buvo itin gabūs matematikai, lygtyse majai nulio nenaudojo.

Mūsų kasdien naudojamos abėcėlės protėvis yra Finikijos (dabartinis Libanas) alfabetas, kurį finikiečiai prekeiviai paskleidė po visus Viduržemio jūros krantus, ir kuris per Graikiją atkeliavo į Europą, taigi ir į Lietuvą.

Gali būti, kad į Indiją nulio sąvoka atkeliavo iš Babilono. Bet gali būti ir, kad būtent Indijoje nulis tapo skaičiumi. Viena teorijų sako, kad matematinis nulis (sanskrito kalba śūnya – tuštuma) galėjo atsirasti iš budistinės tuštumos filosofijos – sanskr. Śūnyata (išvalyti protą nuo minčių). Tai paaiškintų, kodėl kitos kūrybingos civilizacijos neišvystė nulio kaip matematikos vieneto, nors ir suvokė jo egzistavimą. Ši teorija teigia, kad nulio koncepciją pirmasis aprašė Indijos astronomas ir matematikas Brahmagupta apie 628 m. Jo sugalvota rašytinė nulio išraiška buvo taškas po skaičiumi. Tačiau šis mokslininkas nesigviešė išradėjo statuso – nulio sąvoka turbūt egzistavo dar prieš jam jį užrašant. Keliavęs po Kiniją ir kitas Azijos vietoves, maždaug 773 m. nulis pasiekė Bagdadą, kur tapo arabiškosios skaičių sistemos dalimi – o ši yra paremta indiškąja sistema.

Beje, po kurio laiko Europoje ji pakeitė iki tol naudotą romėniškąją skaičių sistemą (I tapo 1, II tapo 2, X tapo 10 ir t. t.).

9

Manoma, kad mūsų dabar naudojama skaičių sistema gimė Indijoje maždaug XVXVII a., nors jų ankstesnė forma galėjo atkeliauti iš Persijos, o tuomet buvo inkorporuota į arabų kalbą ir raštą Bagdado mokslininkų dėka. Galutinė skaičių forma, kurią naudojame kasdien, greičiausiai yra hindu ir arabų rašmenų mišinys, todėl ji ir vadinama „arabiškieji skaitmenys“ arba „indo-arabiškieji skaitmenys“. Manoma, kad šią sistemą Vakarų Azijoje ir Europoje skleidė algebros išradėjas M. al-Chvarizmis.

Garsusis Persijos (dab. Iranas) matematikas Muhamadas ibn Musa al-Chvarizmis nuliui pažymėti matematinėse išraiškose pasiūlė naudoti nedidelį apskritimą. Arabai jį vadino sifr, t. y. „tuščia“ (šiandien arabiškai sifr reiškia nulį). Nulis buvo itin svarbus elementas algebrai, kurios pradininku šis matematikas yra laikomas. Jis taip pat sugalvojo greitus daugybos ir dalybos metodus, žinomus kaip „algoritmai“ – šis žodis yra neteisingas M. al-Chvarizmio vardo perfrazavimas. Į Europą nulis atkeliavo kartu su arabais musulmonais, šiems VIII a. pradėjus valdyti Al-Andalus teritorijas (dabartinis Andalūzijos regionas pietinėje Ispanijoje), vėliau jo sąvoką vystė italų matematikas Fibonaccis. Tačiau viduramžių valdovams – tiek religiniams, tiek politiniams – nulis nepatiko, jie jį laikė šėtono įrankiu. Žemėse, šiandien esančiose Italijos sudėtyje, nulį valdžia apskritai uždraudė naudoti.

Tačiau kas tokių kvailų „įstatymų“ klausys? Pirkliai paslapčiomis, „nelegaliai“ nulį ir toliau naudojo; iš arabiškojo sifr (nulis) kilo žodis „šifras“, anuomet reiškęs kodą. Prasidėjus XVII a., Europoje nulis jau buvo plačiai naudojamas – praėjus maždaug tūkstančiui metų po to, kai jo sąvoka buvo žinoma ir suprantama islamo matematikams.

Dabartinė Irako teritorija mums davė ne tik raštą ir žemdirbystę, bet ir laipsnį. Mesopotamijoje maždaug 1800 m. pr. m. e. išaugus Babilono miestui-valstybei, babiloniečiai apskritimą suskirstė į 360 laipsnių. Kodėl tiek, o ne kitiek, tiksliai nežinome, bet egzistuoja keletas teorijų. Viena jų teigia, kad, babiloniečių supratimu, metai turi maždaug 360 dienų (tai tiesa), taigi saulė kasdien pasisuka apie 1 laipsnį. Babilono astronomai stebėjo žvaigždes bei saulės ir mėnulio ciklus, tiksliai nuspėdavo jų užtemimus. Jų per šimtmečius surinktos žinios vėliau, Aleksandrui Didžiajam užkariavus šias teritorijas, atkeliavo į senovės graikų, o vėliau – ir į romėnų rankas. Jomis remiantis buvo plėtojama trigonometrija ir navigacija, o Ptolemėjas iš Aleksandrijos (Egiptas) laipsnių koordinates padalijo į minutes ir sekundes. Šią sistemą tebenaudojame ir mes nurodydami vietovės koordinates ir žvaigždžių pozicijas.

Mokslininkai / Osmanų imperijos rankraštis

10

Islamo mokslininkų inovacijos

Algebra yra viena seniausių matematikos formų. Mums žinomos anksčiausiai užrašytos algebros formulės buvo rastos Egipte ir dabartinio Irako teritorijoje. Arabų kalboje al-džebr (iš kurios kilo mūsiškė algebra) reiškia apytiksliai „pabirusių dalių susijungimas“ arba „sudėti kartu“. Šį terminą pirmasis pavartojo vienas labiausiai mokslui nusipelniusių Persijos matematikų Muhamadas ibn Musa al-Chvarizmis savo knygoje, kurią pavadino „Kiteb al-džebr ua al-mukabala“, liet. „Atstatymo ir lygiavimo knyga“. Žodis „algebra“ į anglų ir kitas kalbas atkeliavo XV a. – manoma, kad per dabartinės Ispanijos pietiniame regione Andalūzijoje (tuometinėje musulmonų teritorijoje Al-Andalus) dirbusius arabus medikus.

Iš pradžių anglų kalboje algebra reiškė „kaulų sudėjimą“ – greičiausiai todėl, kad šis žodis buvo vartojamas medicininiame kontekste, t. y. atstatant lūžusius kaulus.

Astronomija yra bene seniausias mums pažįstamas gamtos mokslas. Gerokai prieš tai, kai mūsų protėviai pradėjo sistematiškai studijuoti dangų, skirtingos civilizacijos visuose Žemės kampeliuose astronominius pastebėjimus įtraukė į savo mitologiją, architektūrą, pasaulio ir savo vietos jame suvokimą. Astronomija neprasidėjo kartu su Europos Renesansu – ne, ji prasidėjo bent tūkstantį metų anksčiau ir kelis tūkstančius kilometrų į rytus.

Europai tūnant intelektualinėje tamsiųjų Viduramžių komoje, religiniams diktatoriams paskelbus karą žmogaus savimonei ir minties laisvei, islamo imperija, besitęsusi nuo pietinės Ispanijos per Egiptą ir net pasiekusi Kiniją, gyveno savo „aukso amžių“. Astronomija joje vaidino itin svarbų vaidmenį (islamo kalendorius remiasi mėnulio ciklais) ir jai islamo imperijoje buvo skiriama daug dėmesio. Islamo astronomų atradimai sudėjo pagrindus mokslui ir mūsų supratimui apie tai, kad vyksta šioje aplink Saulę skriejančioje planetoje, kurioje gyvename. Pavyzdžiui, Egipto astronomas Ibn Junusas atrado klaidų Ptolemėjaus atliktuose planetų judėjimo skaičiavimuose ir jas ištaisė. Jo ir jo kolegų darbais vėliau rėmėsi ir Nikolajus Kopernikas.

Astronomija islamo civilizacijoje nuo pat pradžių užėmė svarbią vietą. IX a. pr., Bagdadui tapus naujosios musulmonų imperijos sostine, jos valdovas kalifas Mamunas al-Rašidas davė įsakymą pastatyti dvi observatorijas: vieną prie Bagdado, kitą – netoli Damasko (dab. Sirija); vėliau dabartinėse Irako ir Irano teritorijose jų atsirado daugiau. Pagrindinis jų tikslas buvo sekti saulės ir mėnulio judėjimą ir jais remiantis kurti religinius kalendorius. Kadangi teleskopo anuomečiai astronomai neturėjo, jie patys susikūrė specialius prietaisus, siekusius iki 40 metrų, kuriais galėjo stebėti saulės poziciją, judančias planetas ir kitus svarbius įvykius nakties danguje.

Islame astronomija reikalinga tikslaus maldų laiko nustatymui, kuris remiasi saulės judėjimu, islamo švenčiausios vietos Mekos krypties nustatymui (meldžiamasi atsisukus į ją) ir religinių švenčių datoms (pvz., šventojo pasninko mėnesio ramadano pradžia priklauso nuo jauno mėnulio fazės). Taigi ankstyvojo islamo istorija puikiai iliustruoja produktyvų santykį tarp mokslo ir tikėjimo. Be to, astronomija taip pat reikalinga navigacijai ir orientavimuisi sausumoje bei jūroje.

Al-Mamuno valdymo laikotarpiu Bagdade buvo įkurta akademija, pavadinta „Išminties namais“. Joje islamo mokslininkai vertė, nagrinėjo, pildė ir vystė antikinės Graikijos, Indijos astronomų, filosofų ir kitų žinių žmonių veikalus. Kalifas Al-Mamunas rėmė ir finansavo akademijos veiklą, o jos direktorius buvo garsusis matematikas, algebros išradėjas Muhamadas ibn Musa al-Chvarizmis.

Astronomija islamo „aukso amžiuje“ buvo glaudžiai susijusi ir su astrologija, kurias šiandien mes laikome atskiromis sritimis, kurių viena neva yra „rimta“, o kita – „nelabai“. Tačiau žmonės tikėjo (ir tiki), kad žvaigždžių bei kitų dangaus kūnų judėjimas padeda priimti tam tikrus sprendimus tam tikru laiku, ir kartu nurodo, kuris laikas yra kam tinkamiausias. Net ir Lietuvoje kaimo žmonės vis dar neretai naudoja Mėnulio kalendorių, kuriame remiantis mėnulio fazėmis patariama, kada geriausia ką sėti ir pjauti.

Astronomija reikalauja matematikos, kurią vystė ir priekin vedė taip pat daugiausia islamo mokslininkai. Tai jie išrado algebrą ir trigonometriją – dvi esmines matematikos formas, reikalingas tiksliam

11

Skaičių 60 naudoti pradėjo šumerai Mesopotamijoje (dab. Irakas), kurių skaičiavimo sistema kiek skyrėsi nuo mūsiškės.

Mes remiamės 10 ir skaičiuojame dešimtimis, o šumerai rėmėsi skaičiais 12 ir 60. Kodėl būtent tiek, nežinome. Viena iš teorijų spėja, kad 12 – tai trys visų keturių atskirų vienos rankos pirštų dalys, o 60 – dvylika vienos rankos segmentų padauginus iš penkių kitos rankos pirštų.

Kita teorija teigia, kad dvylika šumerams buvo svarbus skaičius, kaip ir egiptiečiams, nes, be kita ko, metuose yra dvylika mėnulio ciklų. Taip diena ir naktis buvo padalyta į laikotarpius po 12, ir gimė 24 valandų trukmės para.

žvaigždžių judėjimo ir pozicijų nustatymui. X a. islamo mokslininkai tobulino aritmetinius algoritmus ir toliau vystė algebrą bei geometriją. Pvz., Persijos matematikas, astronomas ir poetas Omaras Chajamas sukūrė kubinių lygčių teoriją ir išsprendė, kaip ištraukti n šaknį.

Artėjant prie pirmojo mūsų eros tūkstantmečio, kitas Persijos astronomas Abd al-Rašmanas al-Sufis publikavo veikalą pavadinimu „Fiksuotų žvaigždžių knyga“, kuriame susiejo Ptolemėjaus sudarytus žvaigždynų žemėlapius su arabiškąja astronomijos tradicija. Jo knygoje gausu iliustracijų, kuriose žvaigždynai vaizduojami ir žiūrint iš Žemės perspektyvos, ir kaip jie atrodytų iš fiksuotų žvaigždžių pozicijos. Kiek mums žinoma, iki Al-Sufio niekas nebuvo nubraižęs tiek daug žvaigždynų ir tiek žvaigždžių juose. Todėl Al-Sufio piešiniai tapo ikoniškais, Europoje jo darbai buvo išversti ir plačiai studijuojami. Dar ir šiandien mes naudojame daugelį šioje knygoje užrašytų žvaigždžių pavadinimų. Beje, Al-Sufis buvo pirmasis astronomas, plika akimi pamatęs Andromedos galaktiką, tačiau savo užrašuose ją pasižymėjo kaip „debesį“. Jo darbais vėliau rėmėsi kiti astronomai.

XIII a. mokslininkas ir filosofas Nasiras al-Dinas al-Tusis sukūrė prietaisą, padedantį suprasti nuolatinį dangaus kūnų judėjimą erdvėje – šis vėliau labai pasitarnavo N. Kopernikui.

Vienas žymiausių islamo astronomų ir mokslinių mąstytojų Ibn al-Haytamas dar vadinamas „optikos tėvu“, nes jis buvo pirmasis, supratęs, kaip žmogaus akį veikia šviesa ir kaip mes matome. Anksčiau manyta, kad rega – tai pačių žmogaus akių skleidžiama šviesa, tarsi žibintuvėlis (filosofine prasme tai gali būti tiesa, tačiau fiziškai yra kiek kitaip); Ibn al-Haytamas įrodė, kad žmogus objektus mato dėl nuo jų atsispindinčios šviesos. Ibn al-Haytamo suvokimo dėka buvo sukurta fotoaparato promotė kamera obskura, o vėliau su jo atradimo pagalba buvo sukurtas teleskopas.

Stambulo observatorija 1577 m. / Wikimedia commons

12

Tačiau bene svarbiausias Ibn al-Haytamo indėlis pasauliui yra jo išvystytas metodinis eksperimentų atlikimo būdas siekiant išbandyti, ar siūloma teorija veikia, ar ne. Šis modelis, vadinamas moksliniu metodu, yra esminis šiuolaikinio mokslo pagrindas. Ibn al-Haytamas rašė: „Mokslininkų raštus tyrinėjančio žmogaus pareiga – jei jo tikslas yra sužinoti tiesą – yra tapti priešu viskam, kas parašyta, ir pulti tuos raštus iš visų pusių. Žiūrėdamas į viską kritiškai, jis privalo įtarinėti ir save, kad išvengtų išankstinio nusistatymo ir palankumo kažkuriai vienai pusei.“ Šie žodžiai – ir paties mokslo istorija – darkart patvirtina, kad joks mokslas nėra galutinis; kad nauji atradimai remiasi ankstesniais arba jų paneigimu;

Mėnulio užtemimas.

Al-Birunio piešinys

ir kad prie tiesos priartėti galima tik įdarbinant savo smegenis, o ne aklai sekant tuo, kaip mąsto kiti.

Ibn Al-Haytamui tas buvo aišku dar prieš tūkstantį metų.

X-XI a. gyvenęs Persijos mokslininkas Abu Raihanas al-Birunis vadinamas indologijos, lyginamosios religijos, moderniosios geodezijos tėvu ir vienu pirmųjų antropologų. 146 knygų autorius, jis gerai išmanė fiziką, matematiką, astronomiją, gamtos mokslus, užsiėmė istorija, chronologija ir lingvistika.

Didžiąją gyvenimo dalį Al-Birunis praleido Gaznije (dab. Afganistanas), o nukeliavęs į Indiją ir tyrinėjęs jos religijas, parašė traktatą „Indijos istorija“.

Islamo mokslininkai gerai išmanė ir chirurgiją. X a. gyvenęs chirurgas Abul Kasimas Chalafas ibn al-Abadas al-Zahravis parašė medicinos enciklopediją. Jos skyriuje apie chirurgiją pavaizduoti daugiau kaip du šimtai chirurginių įrankių. Tai – pirmasis mums žinomas iliustruotas chirurgijos žinių atlasas.

Tie įrankiai buvo tokie tikslūs, kad per tūkstantį metų jų dizainas pasikeitė labai nežymiai. Instrumentų naudojimas chirurgijoje buvo revoliucinis išradimas, nes jis padėjo šiam mokslui iš spekuliatyvaus ir teorinio tapti praktiniu, paremtu eksperimentais.

Yra pagrindo manyti, kad dabartinės ligoninės koncepcija – su atskirais specializuotais skyriais – buvo išvystyta IX a. Egipte. Pirmasis toks medicinos centras – Ahmado ibn Tuluno ligoninė – buvo įkurta 872 m. Kaire. Joje gydymas buvo nemokamas visiems, kuriems jo reikėjo – tai grindžiama musulmonų tradicija rūpintis sergančiaisiais. Pagal Kairo pavyzdį, ligonines pradėta statyti ir kitur.

Islamo „aukso amžiaus“ metu visoje imperijoje buvo statoma ir daugybė mokyklų (arab. madrasa).

859 m. Fezo mieste (dab. Marokas) buvo pastatyta tai, ką šiandien vadiname pirmuoju universitetu pasaulyje – mokslo laipsnį išduodančia institucija. Jį įkūrė Fatima al-Fihri: iš tėvo paveldėjusi turto, Fatima jį paskyrė žinioms – norėjo, kad jų įgytų kiek galima daugiau žmonių. Į jos universitetą studijuoti matematikos, astronomijos ir filosofijos atvykdavo įvairių kraštų ir skirtingas religijas išpažįstantys mokslininkai, įskaitant krikščionis bei žydus. Fatimos universitetas veikia ir dabar, jam – jau daugiau kaip tūkstantis metų.

Anuomet buvo įprasta, kad daugumą mokyklų ir šalia jų įkurtų mečečių islamo imperijoje prižiūrėjo ir joms vadovavo moterys, studijavusios įvairias disciplinas, nuo algebros iki literatūros. Viena jų, X a. dabartinėje Sirijos teritorijoje gyvenusi Mariam al-Astrulabi, ištobulino dangaus kūnus matuojančius prietaisus. Jos vardu pavadintas didelis asteroidų žiedas.

Dalis modernios automatikos principų pirmą kartą panaudoti taip pat islamo „aukso amžiuje“. Pavyzdžiui, alkūninis velenas, kuriuo pakankamai lengvai galima pakelti sunkius daiktus. Šios technologijos pirmtakę XII a. sugalvojo Al-Džazaris, šiandien ji naudojama vidaus degimo varikliuose.

13

Moderniosios arabų kultūros

Prieš tai, kai 1258 m. mongolų gentys nusiaubė Bagdadą – tuometinį Eurazijos žemyno kultūros, mokslo ir žinių centrą, jame gyvavo 36 bibliotekos ir darbavosi daugiau kaip 100 knygų prekeivių. Panašių bibliotekų turėjo ir Kairas su Aleksandrija (Egiptas) bei Alepas (Sirija).

XX a. Bagdadas ir Kairas buvo svarbiausi arabų kultūrų centrai – didžiulės kūrybiškos erdvės muzikai, literatūrai, menui. Šalia jų glaudėsi ir Beirutas (Libanas) su savo gerai išvystyta knygų leidybos pramone. Todėl arabiškai kalbančiuose kraštuose sakoma, kad „Kairas knygas rašo, Beirutas jas leidžia, o Bagdadas – skaito“. Ne veltui viena žymiausių gatvių Bagdade pavadinta X a. Irako poeto Al-Mutanabio vardu. Joje šimtus metų renkasi knygų prekeiviai ir skaitytojai: ši gatvė yra vienas iš Irako literatūrinių, intelektualinių ir kultūrinių centrų. Tačiau 2003 m. JAV ir jų sąjungininkių pradėta invazija į Iraką ir vėlesnė jo okupacija tūkstančiams Irako žmonių kainavo gyvybes, o kartu ir visiškai sudarkė ne tik socialinį bei ekonominį, bet ir kultūrinį šalies gyvenimą.

Savaime suprantama, kultūrų centrų ir įvairiausių meninių iniciatyvų yra visuose arabiškai kalbančiuose kraštuose. Todėl negalima kalbėti apie vieną „arabų kultūrą“, nes tai paneigtų egzistuojančią jų įvairovę: nuo Maroko iki Jemeno, per Alžyrą ir Palestiną, kiekviename krašte yra savitos tradicijos bei kultūriniai ypatumai. Šiandien vietoj didingų observatorijų statomos – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – vietos kultūrinės institucijos. Arabiškai kalbančių kraštų sostinės kasmet organizuoja didžiules knygų muges ir tarptautinius geriausios knygos konkursus; Šaržos mieste (Jungtiniai Arabų Emyratai) kas dvejus metus vyksta tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė; teatras, muzika, kinas, šokis, poezija, architektūra, vaizduojamieji menai, dizainas – visos šios kūrybinės formos puikiai gyvuoja, jei tik jų bombomis neužmėto atėjūnai iš Vakarų.

Fateh Moudarres - Sirija

14

Visi mes truputį kalbam arabiškai Kasdienėje kalboje mes vartojame žodžių, kurie į lietuvių kalbą atkeliavo iš arabų žodyno, pavyzdžiui: admirolas: arab. amir al-bachr (jūros valdovas) ir amir al-richle (kelionės vadovas) arsenalas: arab. dar al-sina’ah (gamybos namai) gazelė: arab. gazãl jazminas: arab. yasmyn kava: arab. kahve šafranas: arab. zafran sirupas: arab. šarab soda: arab. soda šerbetas: arab. šarba talkas: arab. talk tarifas: arab. ta’rifa žirafa: arab. zarãfa

Žodžiai „alchemija“ ir „chemija“ atkeliavo iš arabų kalbos žodžio al-kimija, reiškiančio „transformacijos meną“. Žodis „alkoholis“ – taip pat iš ten: arabiškai al-kohl reiškia miltelius arba smulkias birias daleles, kuriomis apvedžiojamos akys (t. y. makiažas). Nėra tiksliai aišku, kaip šis žodis pradėjo reikšti tai, ką jis mums reiškia dabar. Manoma, kad naują prasmę jis įgijo tik pradėtas vartoti anglų kalboje: iš pradžių – apibūdinti miltelius, gaunamus iš natūralių mineralų sublimacijos, vėliau – pavadinti skystį (etanolį), gautą išgryninus kitas medžiagas. Žodis gitara (arab. kytara) į arabų kalbą greičiausiai atėjo iš senovės graikų kalbos žodžio, reiškusio muzikinį instrumentą. Įprotis miegoti ant minkštų pagalvių irgi atkeliavo iš arabų. Arabiškai matra – tai vieta, kur sudedamos pagalvės; per italų kalbą į anglų šis žodis atkeliavo kaip mattress, t. y. čiužinys (netaisyklingai lietuviškai – matrasas). Panašiai nutiko ir su sofa – arab. sufa reiškė pakeltą ir kilimais nuklotą platformą, ant kurios sėdima. Per turkų kalbą pas mus ji atkeliavo kaip sofa.

Seniausios žinomos islamiškų raštų kilimų formos yra iš XII-XIII a.

Anatolijos (dab. Turkija), tačiau kilimus regione gamino Arabijos, Persijos ir tos pačios Anatolijos beduinų gentys dar gerokai prieš pasklindant islamui. Kilimai jiems tarnavo kaip nuo smėlio audrų apsaugančios palapinės, grindų dangos, užuolaidos, apklotai, krepšiai ir sėdynės kupranugariams.

Safaris yra svahilių kalbos žodis, reiškiantis ekspediciją, tačiau į svahilių jis atėjo iš arabų kalbos safar – kelionė. Cukrų į Europą atvežė arabų pirkliai, vadindami jį sukar (originalas – sanskrito kalbos žodis šarkara). Mumija taip pat yra arabiškas žodis, jo šaknis (mūm) pasiskolinta iš persų kalbos, kurioje ji reiškia vašką.

Alhambra lubos, Diego Allen / Unsplash

15

Palestinoje populiarūs turistiniai žygiai, ypač tarp vietos jaunimo. Šis – po Nakabo dykumos pakraščius. Nuotr. aut. Giedrė Steikūnaitė

Palestina.lt yra pirmasis ir vienintelis portalas, skirtas informacijai apie Palestiną lietuvių kalba.

Jo veikla grindžiama laisvės, teisingumo ir pagarbos žmogaus orumui vertybėmis. @palestina.lt

Šie du tekstai publikuoti nepriklausomame portale Palestina.lt ir čia pateikiami su jo įkūrėjų leidimu, bendradarbiaujant su Vystomojo bendradarbiavimo platforma Arabų kultūrų dienų proga. Šios publikacijos nėra finansuojamos jokio projekto rėmuose.

Ciklas „Gyva Palestina“ yra publikacijų serija apie Palestinos žemės naikinimą ir jos žmonių rezistenciją. Daugiau tekstų kviečiame skaityti portale Palestina.lt: https://palestina.lt/gyva/.

16

Tradicinė Sirijos ir Palestinos duona ir humusas: receptai, kaip jų pasigaminti Lietuvoje Lietuvoje arabų kraštų kultūros dar nėra labai artimai pažįstamos – o juk tai jos mums davė duoną, kavą (ir matematiką), tai jos pradėjo užrašinėti receptus, tai jos ėmėsi kurti dietologines teorijas aiškindamos, kaip kuris produktas veikia mūsų organizmą, tai per jas pas mus atkeliavo įvairūs prieskoniai.

Sirijoje bei Palestinoje įprastos duonos galima nesunkiai pasigaminti ir Lietuvoje, kaip ir humuso – šimtus metų arabiškai kalbančiuose kraštuose tradiciškai ruošiamo avinžirnių užtepo.

Duona Duona yra turtinga metafora: ji simbolizuoja ne tik valgį, bet ir maistą apskritai – tai, kas mums suteikia gyvybės. Duona yra ir žmogaus ryšys su žeme, su tėvyne. Simboliškai duona reprezentuoja maistingąsias medžiagas, būtinas žmogaus išgyvenimui. Ne veltui egiptiečiai duoną ir gyvenimą įvardija tuo pačiu žodžiu aíš.

Jau Senosios Karalystės laikotarpio (2700–2600 m. pr. m. e.) egiptiečių kapaviečių freskose vaizduojamas duonos ruošimo ir visuotinės gamybos procesas. Duona buvo labai svarbi Egipto teritorijoje gyvenusių žmonių mitybos raciono dalis. Senovės egiptiečiai taip mėgo duoną, kad senovės graikai juos vadino „duonos valgytojais“.

Duoną labai mėgo ir senovės Mesopotamijos (dabartinis Irakas, šiaurės rytų Sirija, pietrytinė Turkijos dalis) gyventojai. Jie taip pat duoną laikė paties gyvenimo įsikūnijimu. Gilgamešo epe – pirmajame didžiajame pasaulio rašytiniame literatūriniame kūrinyje, sukurtame šumerų – jai skirtos šios eilutės: „Valgyk duoną, Enkidai, gyvenimo šlovę; Gerk vyną, Enkidai, šios žemės paprotį.“ Duonos kaip metaforos maistui rolę taip pat rodo ir lingvistika: akadų kalba (Akadija buvo pirmoji semitiškai kalbančių žmonių imperija, valdžiusi Mesopotamijos teritoriją 2-ajame ir 3-iajame tūkstantmetyje pr. m. e.) žodis „duona“ yra akalu, „valgyti“ – akâlu.

Duona, Alex Block / Unsplash Irako receptų knyga. Šaltinis internete: http://www.iraqicookbook.com/recipes/ bread

1

Jean Bottero, The Cuisine of Ancient Mesopotamia

2

Istoriniai tyrimai rodo, jog senovės Mesopotamijoje gaminta daugiau nei 300 duonos rūšių, su raugu ir be jo. Irako protėviai kepė paprastą ir pagerintą duoną, kurios ir forma, ir prieskoniai buvo ypatingi. Duona klasifikuota pagal kelias kategorijas: didelė ir mažučiukė, ilga ir trumpa, šviežia ir sausa, juoda ir balta, nuostabi ir vidutiniška.1 Rasta ir įvairių žmogaus kūno dalis savo forma atkartojančių duonos pavyzdžių – galva, ranka, ausis. Duoną be raugo šumerai kepė lygiai taip, kaip šiandien ji kepama visoje Vakarinėje Azijoje: laužas sukuriamas molinio (dabar – metalinio) išgaubto cilindro viduje, ant įkaitusio paviršiaus dedama skritulio formos tešla; duona taip iškepa per kelias minutes.2 Šiandien Irake samūnas – balta, į italų ciabatta savo tekstūra ir skoniu panaši duona – perkama iš komercinių kepyklų. Tradiciškai ji kepama deimanto formos, kiek didesnė už delną, putli iš vidaus, su traškiais galais. Tanūras – tai Irako plokščioji duona, dar vadinama chubuz mei (vandens duona), nes tešlai nenaudojami jokie riebalai,

17

tik miltai, vanduo, druska ir mielės. Tokia yra tradicinė, jos ištakos siekia šumerų laikus (ką rodo ir pats žodis: tanūr kilęs iš šumerų tinūru, reiškusio būtent tokią duoną ir jos kepimo būdą).

Tabūno duona ir krosnis, kurioje ji kepama. Palestina. Nuotr. aut. G. Steikūnaitė

Palestinoje vartojamos trys pagrindinės duonos rūšys: tabūno duona, šrakas ir chubezas. Tabūno duona yra tradicinė, maždaug 25-30 cm skersmens, piršto storio molinėje žemėje įkastoje orkaitėje kepama duona. Žemdirbių nuo seno naudojama požeminė orkaitė vadinama tabūnu – iš čia ir šios rūšies duonos pavadinimas. Tai – metaliniu dangčiu dengta duobė žemėje, kūrenama smulkintais alyvuogių kauliukais ir džiovintu gyvulių mėšlu. Jos vidus išklotas nuožulniais akmenukais (tokių galima prisirinkti ir prie Baltijos jūros arba ežerų pakrančių), ant kurių, juos įkaitinus, kraunami tešlos blynai. Duoną vos kartą apverčiant, visas kepimo procesas užtrunka vos keletą minučių. Šrako duona yra taip pat maždaug 25-30 cm skersmens, tik itin plona (panaši į lietuviškus lietinius), kepama ant gerai įkaitintos išgaubtos metalinės lėkštės, kaitinamos iš apačios. Kituose Levanto regionuose, pvz. Libane, ji vadinama markuk saž (saž – tai ta išgaubta lėkštė), arba tiesiog saž. Į ją vyniojama mėsa ar daržovės.

Chubezas (arab. duona) yra pati populiariausia duona, kepama industrializuotu būdu; delno skersmens, apvalaina, su vidine „kišene“, mums ji žinoma kaip pita. Vartojama visomis progomis, ypač – prie mezze stalo ir sumuštiniams su falafeliais.

Anksčiau – ir ne taip seniai, dar ir XX a. viduryje – gyvenimas arabų kraštuose virė aplink kepyklų krosnis: buvo įprasta tam tikrus ruošiamus patiekalus nešti į vietinę miesto kepyklą (kai kur taip daroma ir šiandien, tačiau dažniausiai duona tiesiog perkama iš kepyklos arba parduotuvės – vienetais arba kilogramais). Žmonės skubėdavo gatvėmis nešini dengtais moliniais indais, balansuodami spūstyse su didžiuliais padėklais ant galvų. Kai kurie į miesto kepyklą nešamus puodus „užplombuodavo“ iš miltų ir vandens pagaminta mase, kad būtų tikri, jog kol patiekalas keps krosnyje, niekas per klaidą ar iš pavydo nepridės kokių netinkamų prieskonių. Paprastai žmonės labai detaliai nusakydavo, kokioje vietoje ir kaip pastatyti jų puodus didžiulėje kepyklos krosnyje. O kai kurie likdavo sėdėti prie krosnių per visą kepimo procesą ir instruktuodavo kepėjus kada, kaip ir į kurią krosnies vietą perstumti jų puodą, kad būtų tinkamai reguliuojama temperatūra. Jau beveik numarintos miestų kepyklos – tai būdas puoselėti neskubėjimo tradiciją.

Fy bejnatna chubez u milech – „Tarp mūsų yra duonos ir druskos“, sakoma Sirijoje apie patikimą draugą. Šis posakis greičiausiai kilęs iš arabų svetingumo įpročio: jei jau valgėme (duoną – t. y. gyvenimą) kartu, priešai būti negalime.

Tabūno duona, Palestina

18

Pitos duonelė

Šis bazinis tradicinės duonelės receptas į Kauną atvažiavo iš Sirijos Homso miesto drauge su viena Mama, kuri su gimtąja šalimi turėjo (Homsas, Sirija / Kaunas, Lietuva) atsisveikinti dėl joje siaučiančio karo. Duonelė Mamai primena tėvynę, į kurią ji trokšta kuo greičiau grįžti – to jai ir linkime. Valgoarab. Chúbez ma su įvairiais užtepais bei troškiniais.

Ingredientai (2-4 asm.): ½ kg miltų 2 šaukštai cukraus 1 šaukštelis druskos 1 šaukštelis kepimo mielių 1½ stiklinės vandens

Chubez, lietuviškai žinoma kaip pita.

Palestina.

Tabūno duona (Palestina)

Eiga: 1. Sumaišykite miltus, cukrų, druską ir vandenį. Sutrinkite pirštais mieles. Užminkykite vidutinio kietumo tešlą. Indą su tešla uždenkite dangčiu ir palikite pastovėti bent pusę valandos (galima ir parą).

2. Pabarstykite miltais pjaustymo lentą arba švariai nuvalytą stalviršį ir iš gabalėlio tešlos iškočiokite apvalų maždaug 15 cm skersmens ir 1 cm storio blyną.

3. Ant dujinės viryklės katvietės uždėkite stovelį. Dėkite ant jo paprastą keptuvę, o į ją – iškočiotą tešlos blyną. Aliejaus nereikia! Pakepkite maždaug 1,5 min., kol blynas išsipūs kaip balionas, tada apvertę dar pusantros minutės pakepkite iš kitos pusės.

Tradicinis pusrytis Palestinoje, balta arba rupių miltų tabūno duona nuo senovės kepama požeminėje orkaitėje. Specialiai suręstame kambarėlyje iškasama duobė, joje prikraunama žarijų, pridedama akmenų ir metalinis dangtis karščiui sulaikyti. Pakuroms naudojamas birus, į smėlį panašus mišinys – nuo alyvuogių aliejaus spaudimo likę susmulkinti alyvuogių kauliukai bei kitos medžio dalys. Duona kepama labai anksti ryte, kad šeima galėtų ja šviežia papusryčiauti.

Tačiau tokių tradicinių požeminių orkaičių belikę nedaug ir užtat jos labai vertinamos. Naminė duona šiandien kepama ant laukujės metalinės viryklės, kūrenamos malkomis. Tokios nesant naudojama paprasta orkaitė. Kreivos, natūralios, dirbtinai nenuskabtuotų formų tabūno duonos paslaptis yra nugludinti akmenys, ant kurių ji kepama.

Tabūno duona, Palestina

Ingredientai (4-6 asm.): 1 kg baltų mitų 250 g rupių miltų 1 šaukštas cukraus 1 šaukštas sausų mielių 1 šaukštas druskos ½ stiklinės alyvuogių aliejaus ½ l šilto vandens Pastaba: Tešlai suminkštinti galima įdėti gabalėlį išlydyto sviesto. Šiltame vandenyje galite pamirkyti rozmarino šakelių (prieš jį pildami į tešlą jas išimkite), jos suteiks švelnaus aromato.

Šis receptas yra palestiniečio virėjo Zijado bei jo mamos bendras darbas, išbandytas ir išragautas jo gimtajame miestelyje netoli Ramalos miesto šviečiant birželio saulei.

Eiga: 1. Pirmiausia dideliame dubenyje sumaišykite visus sausus ingredientus – miltus, cukrų, druską ir mieles. Tuomet pamažu supilkite aliejų ir vandenį, išmaišykite ir palikite valandai laiko. Įdėjus daugiau mielių, duona kils greičiau; įpylus daugiau aliejaus sustiprės jos skonis.

2. Orkaitėje gerai įkaitinkite gludžius upės ar jūros akmenis – maždaug tiek, kad padengtų jūsų kepimo skardą. Akmenys turi būti gerai nugludę ir švarūs; jie suteiks duonai ypatingą formą ir tekstūrą.

3. Tešlai iškilus, iškočiokite ją iki 1 cm storio, norimo skersmens skritulių. Ant kepimo skardos sudėkite akmenukus ir pabarstykite miltų, ant viršaus uždėkite iškočiotą skritulį. Kepkite 180° C temperatūroje maždaug penketą minučių, kol paruduos. Tuomet apverskite ir pakepkite dar keletą minučių.

4. Ištraukę iš orkaitės sudėkite ant lėkštės ar padėklo. Valgykite karštą padažydami į alyvuogių aliejų, arba atvėsinkite.

19

Humusas: Avinžirnių užtepėlė Posakis Palestinoje:

„Jei duonos ieškoma, jos nebus ragaujama.“

Suprask, viskam kritiški žmonės nesidžiaugia gyvenimu.3 Betliejaus receptų knyga „Sahtain“, p. 37.

3

Humusas – iš avinžirnių pagaminta užtepėlė – Sirijoje ir jos kaimyniniuose kraštuose gaminamas šimtus, jei ne tūkstančius metų.

Veganiškas patiekalas, labai maistingas ir sotus. Vartojamas su duona kaip šaltas užkandis arba sumuštiniams su falafeliais.

Vienas seniausių žinomų išlikusių humuso receptų saugomas Egipto sostinėje Kaire; tai – arabiškai XIV a. užrašytas humus kasa (avinžirnių košės) receptas iš ano meto valgių knygos. Irakietė Nawal Nasrallah, knygos apie Irako virtuvę „Gardėsiai iš Edeno sodo“ autorė, šį šešis šimtus metų skaičiuojantį receptą išvertė: „Paimkite avinžirnius ir jiems išvirus sumuškite juos su actu, alyvuogių aliejumi, tahini [sezamo sėklų pasta], juoduoju pipiru, atraf tyb [prieskonių mišiniu], mėta, daržiniu builiu ir džiovintu čiobreliu.

Pridėkite nuluptų graikinių, lazdyno, migdolo bei pistacijų riešutų, taip pat Ceilono cinamono, skrudintų kmyno sėklų, kalendros sėklų, druskos, druskoje išlaikytos citrinos ir alyvuogių. Viską išmaišykite, sudėkite ant lėkštės ir palikite nakčiai, ir tada valgykite. Dievo valia, bus labai skanu.“ Už kairietiškąjį dar senesnis yra humuso receptas iš XIII a. Sirijos receptų knygos „Al-Vusla Ilia al-Habyd fi Uasf al-Tajibat ua al-Tyb“ (Kaip laimėti mylimųjų širdis įstabiais valgiais ir kvepalais), kurią parašė Alepo istorikas Ibn al-Adymas. Jo siūlomas humuso variantas labai panašus į amžiumi jaunesnį iš Kairo, tačiau įdomus jis detalėmis: recepto pabaigoje nurodoma, jog ant lėkštės sukrautą humusą dera apipilti alyvuogių aliejumi, pabarstyti smulkiai kapotomis petražolėmis ir, dėl grožio, papuošti virtais avinžirniais. Būtent taip tradiciškai humusas patiekiamas ir šiandien Sirijoje, Palestinoje, Libane ir Jordanijoje. Tiesa, istorikas iš Alepo siūlė dar pridėti cinamono ir trintų rožių žiedlapių.

Ingredientai: 250 g avinžirnių 6 šaukštai tahini 2-3 šaukštai alyvuogių aliejaus 1 česnako skiltelė Vidutinio dydžio citrinos sultys Žiupsnis druskos

Eiga: 1. Visus ingredientus įdėkite į blenderį su trupučiu vandens ir išsukite iki vientisos masės.

2. Sudėkite į serviravimo indą ir papuoškite: šaukšto galine puse padarykite skritulio formos įdubą, į kurią pripilkite alyvuogių aliejaus. Per vidurį sudėkite šaukštą virtų avinžirnių ir viską apibarstykite petražolėmis bei pasirinktu raudonos spalvos prieskoniu.

Papuošimui: 1 šaukštas virtų avinžirnių 3 šaukštai alyvuogių aliejaus Saujelė sukapotų petražolių Žiupsnis maltos raudonos paprikos, malto žagrenio, arba maltų čili pipirų (pagal skonį)

Avinžinniai, Natalia Y / Unsplash

Pastaba: Avinžirnius galite naudoti konservuotus, iš skardinės (jie jau fabrike išvirti), tačiau natūralesnis skonis išgaunamas sausus avinžirnius per naktį palaikius vandenyje, kad išbrinktų, ir išvirus iki kol suminkštės.

20

Gyva Palestina: arbūzai Istorija apie tai, kaip gamtos kūrinys arbūzas virto meno kūriniu ir tapo rezistencijos simboliu. Ir apie tai, kodėl jis kelia grėsmę okupanto saugumui.

Rezistencijos simbolis

Arbūzas kaip rezistencijos simbolis Palestinoje yra legendinis personažas. Sklando keletas istorijų, kaip jis tokiu tapo. Vieną jų pasakoja Palestinos menininkai.

1980 m. trys tapytojai – Suleimanas Mansouras, Nabilis Ananis ir Issamas Badras – surengė savo kūrybos parodą „Galerijoje 79“.

Tačiau lankytojai menu pasidžiaugti galėjo tik 3 valandas, kol atskubėję Izraelio kareiviai meno kūrinius nukabino (vėliau du jų „dingo“), pačią galeriją užrakino, o menininkus iškvietė pasiaiškinti okupacinės valdžios pareigūnams.

Arbūzą Hebrone sustabdę Izraelio kareiviai

https://www.thenationalnews.com/arts-culture/how-the-watermelon-became-a-symbol-of-palestinian-resistance-1.1230806

4

5

https://zawyeh.net/khaled-hourani/

https://www.thenationalnews.com/arts-culture/how-the-watermelon-became-a-symbol-of-palestinian-resistance-1.1230806

6

7

https://zawyeh.net/khaled-hourani/

8

https://www.sarahhatahet.com/

https://www.facebook.com/ Beesan-Arafat-Artwork

9

Šiuo metu Birzeito miestelyje prie Ramalos gyvenantis S. Mansouras prisimena4: „Jie mums pareiškė, kad tapyti Palestinos vėliavą yra draudžiama, ir kad jos spalvos yra draudžiamos. Tada Issamas jų paklausė: „O jeigu nupieščiau gėlę raudona, žalia, juoda ir balta spalvomis?“ Į tai pareigūnas piktai atsakė: „Ji bus konfiskuota. Net jei nutapytum arbūzą, jis irgi būtų konfiskuotas.“ Taigi arbūzas buvo paminėtas, bet jį paminėjo Izraelio pareigūnas.“ Tuo metu Izraelio karinis įsakymas draudė Palestinos žmonėms ne tik viešai rinktis, bet ir spausdinti ir platinti nacionalistinio turinio medžiagą ar demonstruoti nacionalinius simbolius, įskaitant ir vėliavą. Žmonės pasakoja, kad norėdami už tokį „nusikaltimą“ išvengti kalėjimo, jie vietoj vėliavos gatvėse prieš pat okupanto nosis nešdavęsi arbūzo riekes – arba raudonų aguonų puokštę, kuri yra tokių pat spalvų, kaip ir nacionalinė vėliava: juodos, baltos, žalios ir raudonos.

Kokios bebūtų šios arbūzo istorijos šaknys, Palestinos – ir ne tik – menininkai vis dažniau jį naudoja kaip pasipriešinimo Izraelio okupacijai simbolį.

Išgirdęs tapytojo S. Mansouro istoriją, kitas Palestinos menininkas Khaledas Houranis5 2007 m. nutapė arbūzo skeltelę meniniam leidiniui „Subjective Atlas of Palestine“6. Jo kūrinys vėliau apkeliavo parodas Egipte, Libane, Prancūzijoje ir kitur. Įkvėpti Kh. Houranio darbų, savuosius arbūzus į meną perkėlė ir kiti menininkai, tarp jų – jordanietė iliustratorė Sarah Hatahet7 ir Anglijoje gyvenanti Palestinos menininkė Beesan Arafat9. „Žmonės visame pasaulyje kyla ir reikalauja, kad okupacija baigtųsi. Tai yra istorinis momentas, – š. m. gegužę kalbėjo Kh. Houranis. – Kaip menininkui ir kaip žmogui man didelė garbė,

Arbūzų sezonas Gazoje

21

kad mano kūriniai yra naudojami kaip įrankis, kad jie yra tos varomosios jėgos dalis.“ Rezistencija per meną visad ėjo koja kojon su Palestinos pasipriešinimu12 kolonizacijai ir karinei okupacijai, nes Izraelio vykdoma Palestinos kolonizacija13 tiesiogiai liečia visus palestiniečius, įskaitant ir menininkus. Prieš juos okupantas naudoja ne tik cenzūrą, bet ir smurtą.

JAV poetės Aracelis Girmay10 eilėraštyje „Odė arbūzui“11 yra tokios eilutės: „o Palestinoje, kur nusikaltimas yra mojuoti Palestinos vėliavą Palestinoje, arbūzo griežinėliai yra pakeliami prieš Izraelio kareivius už Palestinos raudoną, juodą, baltą ir žalią.

Amžinai“ http://aracelisgirmay.net/ http://www.pbs.org/moyers/journal/07202007/girmay5.html 12 https://www.palestina.lt/zyma/ pasipriesinimas/ 13 https://www.palestina.lt/zyma/ kolonizacija/ 14 https://www.thenationalnews.com/ arts-culture/art/dar-jacir-art-centre-in-bethlehem-suffers-damage-after-raid-we-re-usedto-rebuilding-1.1226293 15 https://www.thenationalnews.com/arts-culture/how-the-watermelon-became-a-symbol-of-palestinian-resistance-1.1230806 16 https://universes.art/en/ venice-biennale/2009/tour/palestine/ 10 11

Gazos receptai ir ryšys su žeme https://www.smithsonianmag.com/ smart-news/researchers-uncover-watermelons-origins-180977872/ 18 https://gazakitchens. wordpress.com/2011/10/05/ roasted-watermelon-salad-salatitfatit-ajir/ 19 https://www.middleeastmonitor. com/20170707-sweet-gaza-harvests-watermelons/ 17

Vienas iš pastarojo laikotarpio pavyzdžių – š. m. gegužę Izraelio kariuomenės vykdytas reidas Betliejaus meno ir tyrimų centre „Dar Jacir“.14 Kareiviai menininkus ne tik apvogė – po jų reido centre pasigesta kamerų, laptopų, knygų, bet ir sudegino jų išpuoselėtą kaimynystės daržą ir sodelį. Betliejaus ir „Dar Jacir“ atsakymas: „Turime išlikti tvirti ir tęsti savo darbus. <…> Esame įpratę atstatyti.“ „Tai, ką jie padarė centrui „Dar Jacir“, nėra nauja. Tai vyko ir tebevyksta vėl ir vėl“, – sako meno istorikė Salwa Mikdadi15, kuravusi pirmąją Palestinos parodą Venecijos bienalėje 2009 m16. Ji paaiškina, kad menininkus ir kultūros erdves kaip taikinius Izraelis pasirenka todėl, kad tai yra jo, kaip okupanto, taktika siekiant sunaikinti Palestinos tapatybę. „Akivaizdu, kad jie nori nužmoginti palestiniečius, paversti juos tauta be kultūros, be praeities. [Palestina] yra turtinga, šimtmečius gyvuojanti kultūra, tad jų [okupantų] akimis, palestiniečių rankose kultūra yra labai pavojingas ginklas.

Tai priemonė, kuri įrodė esanti žymiai sėkmingesnė darant poveikį pokyčiams pasaulio žmonių sąmonėse, nei politikai.“ Palestinietiškos arbūzo salotos

Kiek žinoma dabartiniam mokslui, arbūzo protėviai augo Kordofano regione, dabartinėje pietinio Sudano teritorijoje17. Tai paaiškina, ką didžiulis dryžuotas vaisius veikia šalia vynuogių Senovės Egipto kapavietėje atrastame meno kūrinyje, kuriam yra maždaug 4 300 metų. Egiptas ir Sudanas yra geografiniai kaimynai, o Egiptas taip pat yra ir Palestinos kaimynas – iš Egipto Palestina pasiekiama sausuma per Gazą arba per Raudonąją jūrą.

Gazos dirvožemis ir klimatas arbūzams itin tinka ir patinka. Svarbią šio vaisiaus padėtį Gazoje rodo ir jos virtuvė su įvairiausiais receptais, kuriuose figūruoja arbūzas. Pavyzdžiui, Izraelio gegužę bombarduotame Chan Juniso mieste žmonės labai mėgsta gaminti ir skanauti skrudinto arbūzo salotas18. Ankstesnių metų fotoreportaže apie Gazos arbūzų laukus19 matyti, kaip, net ir nepaisant daugiau nei dešimtmetį trunkančios Izraelio vykdomos Gazos blokados, žmonės gegužės – liepos mėnesiais vis tiek susirenka savo taip mėgstamo arbūzo derlių – t. y., jei Izraelis nesubombarduoja jų derliaus.

22

Arbūzus augina ne tik Gazos, bet ir Jordano upės slėnio ūkininkai.

Tačiau jų laukuose prie Jericho miesto užaugusius arbūzus iš rinkos bando išstumti Izraelio arbūzai20, užauginti iš palestiniečių atimtoje žemėje, prilaistyti iš palestiniečių atimtu vandeniu. Šitie pigesni, todėl prieinamesni žmonėms, priverstiems skaičiuoti kiekvieną skatiką, o Palestinos ūkininkai tuomet būna priversti savo derlių palikti pūti, nes neišeina jo parduoti. Tai yra tyčinė Izraelio okupacinė politika: atskirti žmones nuo jų žemės, paverčiant ją ekonomiškai neapsimokančia, priversti juos pamiršti natūralius ūkininkavimo būdus ir tapti priklausomais nuo paskolų bankui ir mėnesinės algos.

Arbūzas. Autorė Beesan Arafat

Tačiau Jordano upės slėnio žemdirbiai nepasiduoda ir kyla į kovą už savo produkciją – ir, tiesiogine to žodžio prasme, išgyvenimą. „Tiems, kas nesupranta, kas vyksta, sakau: dirbdami savo žemę, mes priešinamės Izraelio vykdomai mūsų žemės aneksijai ir kolonizavimui“21, – sako Jordano upės slėnio ūkininkas Alis Daraghma.

Palestinos žemdirbiai visad buvo jos kultūrinis ir ekonominis pagrindas.22 Todėl Izraelio kolonijinis projektas ir deda tiek pastangų, kad sutrikdytų jų darbą ir sunaikintų Palestinos žmonių ryšį su žeme23 – ne tik tiesiogiai (per žemės ir vandens konfiskaciją, alyvmedžių rovimą su šaknimis, rinkos užtvindymą pesticidais, hibridinėmis ir genetiškai modifikuotomis sėklomis bei pigia, prasta produkcija), bet ir simboliškai – kad ir drausdamas arbūzus.

Grėsmė Izraelio saugumui

Prieš keletą metų okupuoto Al-Chalilio (Hebrono) senamiestyje vyko toks pokalbis tarp arbūzu nešino palestiniečio senelio pakeliui namo ir jam kelią pastojusių Izraelio okupacinių kareivių: – Ar galiu praeiti?

– Dar ne. Padėk ant žemės arbūzą.

https://www.middleeastmonitor. com/20200612-israel-is-forcing-out-palestines-watermelon-farmers-before-it-takestheir-land/ 21 https://palresponds.com/israeli-watermelon-war-untold-story-in-jordan-valley/ 22 https://www.middleeasteye.net/news/ palestine-nakba-farmers-rural-resistance-british-mandate 23 https://www.oaklandinstitute.org/sites/ oaklandinstitute.org/files/casestudy-watermelon-web.pdf 24 https://mondoweiss.net/2016/06/ palestinian-watermelon-soldiers/ 20

Arbūzas ant žemės, šalia jo senolis, priešais – virš 20 Izraelio okupacinių kareivių. Pareiti namo jie jam neleido 4 valandas, pačios demokratiškiausios pasaulio kariuomenės eiliniai. Tokia yra okupacijos kasdienybė – nuolatinis pažeminimas, galios demonstravimas ir tiesiog kvailumas.

Iš čia ir šarada: Kas yra žalias išorėje, raudonas viduje ir kelia grėsmę Izraelio saugumui?24 Nagi, arbūzas.

Ir pabaigai Arabiškai arbūzas yra batych. Palestiniečiai šį žodį vartoja norėdami ką nors pavadinti žiopliu: ja batych! reiškia maždaug „Ej tu, arbūzo galva!“ Toks palestinietiškas humoras.

23

Palestinos miesto Al-Chalilio (Hebrono) rankų darbo keramika. Nuotr. aut. Giedrė Steikūnaitė