Žiema "TIPU TAPU" žurnale

2022Nr.4Žiema

Šiame numeryje

4-5 6-7 8-9 10-11 12-13 14–15 16–17 18–19 20-21 22-23 24-25 26-27 28-29 30-31

Eilėraštukų lietus. Jonas Endrijaitis, Zenė Sadauskaitė, Violeta Palčinskaitė. Mama, paskaityk. Jurga Ivanauskaitė „Kalėdų naktis“. Do-rė-mi. Žodžiai Alfonso Jono Navicko, muzika A. Žilio „Mano Lietuva“. Ar žinai. 2022-ieji metai Lietuvoje paskelbti Pranciškaus Skorinos metais. Linksmoji kertelė. Martynas Vainilaitis. Lietuviais esame mes gimę. „Jolita Art“ – meno ir lietuvių etnokultūros mokykla-klubas Šiaurės Airijoje (Jungtinė Karalystė).

Klaustutės mįslės. Seku, seku pasaką. Vytautas Misevičius „Besmegenis“.

Poeto Jono Endrijaičio knyga „Dievo karvytės“.

Kur matyta, kur girdėta. Gitana Tomaševičė „Saulė ir Mėnulis“.

Poezija. Justinas Marcinkevičius, Nora Jazbutytė, Zita Gaižauskaitė, Mykolas Linkevičius. Su meile vaikams. Rašytojo Antano Vienuolio 140-osios gimimo metinės. Sveikiname! Ramutei Girkontaitei – 80 metų!

Vaikų kūryba. Žiema vaikų piešiniuose.

„TIPU TAPU”. Literatūrinis-meninis žurnalas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. www.tiputapu.lt 2022 m. Nr. 4 (73)

Kūrybinės grupės vadovas Stanislovas Abromavičius, el. paštas laisve@kovaz.net Žurnalo konsultantė Živilė Burdaitė (LEU, edukologijos magistrė) el. paštas zivile@svak.lt Redaktorė Imandra Daukšienė, el.paštas imandra@tiputapu.lt Meninė redaktorė Daiva Gudelytė.

Dailininkai: I. Daukšaitė-Guobienė, J. Ivanauskaitė, V. Alesienė, L. Barisaitė, I. Bereznickas, R. Stasiūnaitė, G. Tomaševičė, G. Siliūnaitė, A. Makūnaitė. Viršelio dailininkė D. Gudelytė. Numeryje spausdinami vaikų piešiniai. Kaina – 1,01 Eur, Leidėjas – UAB „Informacijos vadybos agentūra“, www.iva.lt Redakcijos adresas – Algirdo g. 31, Vilnius LT 03219. Mob. tel. 86 87 13002, el. paštas info@iva.lt Dėl informacijos, reklamos, platinimo el. paštas info@tiputapu.lt

Žurnalą remia:

Dėkojame už paramą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, projektui „Tautinis žurnalas vaikams“ „Tipu Tapu“ – „imkit mane ir skaitykit....“ 2022 metams skyrusiam 4000 eurų.

Remia rubrikas: „Eilėraštukų lietus“, „Mama, paskaityk“, „Do rė mi“, „Ar žinai?“, „Poezijos puokštė Lietuvai“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Iš tautosakos skrynelės“, „Vaikų kūryba. Mano Lietuva“ ir kt.

Partneris:

BARSUKO MIEGAS

Ten, kur eglės barsto sniegą, Oloje barsukas miega.

Knarkia garsiai išsižiojęs Ir pavasarį sapnuoja.

Barsukėlio kailis storas Šildo jį, kai šaltas oras. Valgė vasarą jis daug ko –Riebalai nuo šalčio saugo.

Porino kadais senelis, Kad viduržiemy jis kelias. Išlenda barsukas rytą Saulės šviesą pamatyti.

Grįžęs, jei miegot malonu, Verčiasi ant kito šono.

Tai dėl to visi galvoja, Kad pavasaris vėluoja.

Jonas ENDRIJAITIS

ŽIEMOS ŠALTKREPŠIS

Vidurys žiemos. Kas daros? Sprogsta medžiai, telkšo balos. Siaučia virusai baisiausi –Puola gripas, gelia ausį.

Ir vaikai žiemužę bara –Šaltkrepšio ko neatdaro? Vos pabudo mažiai rytą –Ten žiema, kaip užsakyta.

Ledo šaltkrepšį iškratė –Sniego tiek visi nematė. Purto pūgos baltą skraistę, Kviečia vaikelius pažaisti.

Šaltis gnaibo skruostus, nosį –Šekit, žiemą pažinosit. Stebisi vaikai suplukę –

Jonas ENDRIJAITIS

ŠALČIO MEŠKA

Šaltis panašus į mešką, Jam atėjus, tvoros braška. Kai nušvinta mėnuo jaunas, Šaltis į sodybą braunas.

Baltina lelijom langus. Vaikas ant senelės rankų, Kol dar sveikas ir nekosi, Šalčio meškai rodo nosį.

Kai atšils kieme senelių, Mažis dūks sniege lig valiai, Minkys sniegą tarsi vašką, Nulipdys jis šalčio mešką.

Kad meškutė nenuliūstų, Duos jai morkų ir kopūstų.

Zenė SADAUSKAITĖ

KALNAS DEBESŲ

Su rogutėm nuo kalniuko Čiuožt labai smagu, Rogės greitos vėju skrieja, –Kaip sustot laiku?

Šast į pusnį – skamba juokas Vaikišku balsu. Ačiū, žiema, tau už pusnį, –Kalną debesų!

Byra snaigės, byra snaigės Iš dausų, iš dausų! Ir smagu, kai mus sutinka Kalnas debesų!

Violeta PALČINSKAITĖ

EGLUTĖ

Kaip manai, Kaip manai, Kur eglutės Namai? Papuošta Aprengta Kambary –Lyg ne ta... Be sesulės, Mamos –Ne namuos, Ne namuos.

Ne namuos, Ne namuos. Ilgesys Ją kamuos.

Nes kaskart Vakare Šaukia eglę Giria.

Zenė SADAUSKAITĖ

UODEGUOTOS VOVERYTĖS

Žiema gili, Brendu per sniegą. Medžio drevėj Dvi voverės miega. Kol jos miegos, Ieškosiu gurgučių, O kai nubus, Vežiosiu rogutėm.

Miške tylu, Tik kėkštas triukšmauja, O man riešutai Nebetelpa saujoj.

Piešė Irena Daukšaitė-Guobienė

Jurga IVANAUSKAITĖ

(1961–2007)

KALĖDŲ NAKTIS

– Šventą Kalėdų naktį vyksta didžiausi stebuklai! Gyvulėliai žmonių kalba prabyla. An– Todėl, kad šią naktį gimė kūdikėlis

Vos tik senelė išėjo iš kambario, Raselė atsisėdo lovoje. Akelės merkėsi po Kūčių vakarienės ir aguonų pieno. Bet mergytė troško pamatyti didžiuosius stebuklus. Ji žiūrėjo į žvaigždę, šviesiančią pro užuolaidos plyšį. Tik staiga – žvaigždė priartėjo! Langas prasivėrė. Užuolaidos prasiskleidė ir... Ir į kambarį nusileido Angelas su žvaigždžių karūna. Jo sparnai – auksiniai. Drabužiai – nuausti iš skam– Sveika sulaukus Šventųjų Kalėdų! –

Raselė iš nuostabos negalėjo nei žodžio ištarti. Netikėtai pasigirdo ploni balseliai: – Miciau, Miciau, na, padėk man! – Tik nesijaudink, Pice, tik nesijaudink! Dvi pelytės šmirinėjo po kalėdine eglute. Picė buvo su sijonėliu iš saldainio popieriuko. O Micius užsimaukšlino juokingą karūną iš šampano kamščio. Pelytės stengėsi įžiebti degtuką. Pagaliau joms tai pavyko. Tada, lyg stebuklų lazdele mostelėjus, visos žvakutės

– Brangieji, gražieji, gerbiamieji – prašau prie stalo!

Šitaip murkė katinas Morkevičius. Raselė sukikeno, nes jis ant visų letenėlių ir net ant uodegos užsirišo po didelį kaspiną.

Viduryje kambario buvo patiesta balta nosinaitė. O ant jos – valgiai sudėti!

– Uch... uch...uch... visas savo atsargas atitempiau... uch, – pūkštė storasis Raselės žiurkėnas Burbulis.

Jis turėjo už ausies užsikišęs povo plunksną.

– Linksminkimės, – sučiulbėjo zylutė.

– Ir džiaukimės, – pritarė jai sniegena.

Abu paukšteliai įskrido pro langą ir papuošė šventinį stalą šermukšnių uogomis.

– Palaukit ir manęs! ! ! Palaukit ir manęs! ! !

Taip garsiai šaukė mažas voriukas! Jis nusileido voratinkliu tiesiai nuo lubų. Raselė labai nustebo, kad net šis vabalėlis buvo pasipuošęs raudona skrybėlaite ir mėlynu apsiaustėliu.

– Rasele, Rasele, ateik ir tu prie mūsų stalo! – choru sušuko visi padarėliai. Raselė atsitūpė prie savo mažųjų draugų staliuko. Angelas iš drabužių klosčių išsitraukė sidabrinį trimitą. Kambaryje pasidarė šviesu kaip dieną. Suskambo gražiausia Kalėdų giesmė: Triūbomis triūbuokime Giesmeles giedokime Šioj dienoj gimimo!

Piešė Jurga Ivanauskaitė

Žodžiai Alfonso Jono NAVICKO

Muzika Aloyzo

ŽILIO

MANO LIETUVA

Tie upeliai, tie skaidrieji, Tie nuo amžių ežerai. Ir kalneliai pamirštieji, Sužibėję vakarais.

Ir keliai keliavę, buvę Niekada nepamiršti. Ir žemaičiai, ir lietuviai Pašaukti iš praeities.

Ir iš žodžių gražios dainos, Ir miesteliai kalvose, Ten likimai, žodžiai mainos, Ir pražysta mumyse.

Šitos dienos, gražios naktys, Pažadėtos, duotos mums. Ta šalis, gali atsekti: Tylios marios ir dangus.

2022-ieji paskelbti PRANCIŠKAUS SKORINOS

metais

2022 metais sukako 500 metų, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo išspausdinta pirmoji knyga – PRANCIŠKAUS SKORINOS „MAŽOJI KELIONIŲ KNYGELĖ“ rusėnų (senąja baltarusių) kalba ir Vilniuje įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė.

Manoma, kad Pranciškus Skorina gimęs 1486 arba 1490 m. Polocke, anais laikais žymiame prekybos centro mieste, pirklių šeimoje. Jis studijavo Krokuvos universitete, gavo bakalauro ir daktaro laipsnį (mokslai: gramatika, logika, retorika, muzika, aritmetika, geometrija ir astronomija). Vėliau Italijoje, Padujos universitete, P. Skorina gavo dar medicinos daktaro laipsnį. Paskui jis atvyko į Prahą. Čia Skorina turtingų Vilniaus miestelėnų padedamas, 1517 m. įkūrė spaustuvę. Joje išspausdino „Psalmyną“ (1517 m.) ir „Rusų bibliją“ – Senojo Testamento 22 knygas (1518–1519 m.). Tuos kuklius ir patogius, mažo formato ir pigius, tačiau labai skoningai apipavidalintus leidinius Skorina skyrė liaudžiai šviesti –paprastiems žmonėms gerai pamokyti. 1519 m. Skorina išvyko iš Prahos ir sugrįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, atsigabendamas su savimi spaustuvės reikmenis ir popieriaus atsargų. 1522 m. gegužės 20 d. Vilniaus burmistro Jokūbo Babičiaus namuose jis įkūrė pirmąją spaustuvę LDK. 1522 m. Pranciškus Skorina Vilniuje išleidžia „Mažąją kelionių knygelę“ su kalendoriumi. Ji žymi spausdinto žodžio istorijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradžią. Ši knyga – tai psalmių ir įvairių didaktinių pamokymų

rinkinys, kurį sudaro 22 surištos knygos. Leidinys buvo skirtas keliaujantiems tikintiesiems ir yra papuoštas unikaliomis graviūromis, iliuminacijomis bei inicialais. Net devyniose knygelėse yra paties P. Skorinos rašytas baigiamasis žodis. P. Skorinos darbų tyrinėtojai teigia, kad jis Vilniuje išleido mažiausiai 23 leidinius, tačiau neišliko nė vieno viso „Mažosios kelionių knygelės“ rinkinio. Šio rinkinio egzemplioriai, kuriuos sudaro 22 knygelės, saugomi Rusijos nacionalinėje bibliotekoje (Sankt Peterburgas), o banko „Belgazprombank“ kolekcijoje Minske bei Danijos karališkojoje bibliotekoje (Kopenhaga) saugomus rinkinius sudaro 18 knygelių. Pranciškus Skorina buvo knygų spausdinimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradininkas, Lietuvos spaustuvininkas, knygų leidėjas. Jo veikla buvo reikšminga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrai, Lietuvos ryšiams ir kt. Manoma, kad P. Skorina miręs 1540 arba 1551 m. Prahoje.

Pranciškus Skorina.

Martynas VAINILAITIS

ŠALČIO UOGOS

ŠALTIS VEŽĖ BALTĄ ŽIEMĄ

Žu-žu-žu per kiškio kiemą Šaltis vežė baltą Žiemą. Kiškis Piškis strykt iš miego, Žvilgt pro langą – pilna sniego. – Ei, kiškučiai, laikas keltis! Kviečia mus į kiemą Šaltis. Liepia vilktis kailinukais, Liepia autis veltinukais, Liepia rengtis – strykatai –Kaip žiema – visiems šiltai!

ŠALNOS ASILĖLIS

Kai temsta sutemsta, Vaikučiai sumiega, Šalnos Asilėlis Į kiemą atbėga.

Atbėga į kiemą, Žolytę palyti. Ir bąla pabąla Kaip sniegas žolytė.

Eina Šaltis Šaltanosis, Eina ir dainuoja. Žiūri –Krūmas, Kaip jo nosis, Uogom raudonuoja!

Dyvų dyvas! Nuogas krūmas Uogom raudonuoja!

Užsimanė Šaltis uogų, Į pusnis įbrido. O nuo krūmo, Pliko, nuogo, Uogos purpt nuskrido!

Dyvų dyvas! Koks čia dyvas? Sniegenos nuskrido!

ŠALČIO MIEGAS

Šaltis mokė šaltukus, Kaip statyti tiltukus, Kaip žodelį skiemenuoti Ir dainelę padainuoti.

– Va, žvirbliukai ant laidų, –Mūsų natos be klaidų, O laidai nuo elektrinės –Mūsų penklinės varinės.

– Prašom, do... Ak, puiku!.. Prašom, re... Kaip smuiku!.. Trečią natą, prašom balsiai... Ir šaltukai plonabalsiai, Senio Šalčio giriami, Uždainavo: – Do-re-mi!

Piešė Laima Barisaitė (1975 m.)

ŠALČIO PYPKĖ

Sėdi Šaltis Ant pusnies, Rūksta pypkė Be ugnies. Verčias dūmai Sūkuriais, Švilpia, kaukia Pagiriais, Sukas, draikosi Kieme... Vilkis paltą, Ir eime! Čiupsim Šaltį Už barzdos, Už ledinės Jo lazdos... Šveisim pypkę jo Per tvorą. – Sugrąžink mums Gražų orą!

„JOLITA

ART“

– meno ir lietuvių etnokultūros mokykla-klubas Šiaurės Airijoje (Jungtinė Karalystė)

„Jolita Art“ meno ir lietuvių etnokultūros mokykla-klubas įkurtas 2005 metais Šiaurės Airijoje, Jungtinėje Karalystėje. Mokyklos vadovė – Jolita Jarutienė. Mokyklą lanko 18 mokinių (nuo 3 iki 70 metų amžiaus). Dirba du mokytojai.

Matas Jarutis, 10 m.

„Jolita Art“ užsiėmimai.

Rytis Sapežinskas, 14 m. Miglė Prokopavičiūtė, 6 m.

Matas ir Jolita. Tadas Galminas 11 m.

Nudžiūvėlė, sukepėlė, nei pati valgo, nei kitiems duoda. Kas?

Eina be kojų, muša be rankų. Kas? Neregys neregį veda. Kas?

Aš ne gėlelė, bet iš gėlelių, aš ne lapelis, bet iš lapelių. Kas?

Vainikas)

(Lazda) (Šakės)

Dieną kaulus nešioja, naktį po suolu nakvoja. Kas?

Apskritas blizgutis visiems reikalingas. Kas?

(Spyna) (Laikrodis) (Pinigas)

(Riešutai)

Žaliose sūpynėse balti broliai supas. Kas? Medinė ranka, geležiniai pirštai. Kas?

Eina per vandenį – netekši, eina per žemę pėdų nepalieka. Kas? (Batai)

(Šešėlis)

Piešė Ilja Bereznickas (1988 m.)

Muša mane pagaliais, degina ugnimi, pjausto peiliais ir visi mane myli. Kas?

Šepetys repetys, aukštą pilį pastatys. Kas?

(Grėblys)

Stikliniame puode ugnelė kūrenasi. Kas?

(Lempa)

Juoda kalaitė visus kampus apšniukštinėja. Kas?

(Duona) (Šluota)

Ne medis, bet su lapais, ne drabužis, bet su siūtas, ne žmogus, bet viską pasakoja. Kas?

(Knyga)

(Akys)

Dvi sesutės meiliai žiūri į mažų vaikučių būrį, bet sesutės nebegali susitikti per kalnelį. Kas? Keturi broliai po viena kepure stovi. Kas?

(Stalas)

Be kojų, be rankų duri atidaro. Kas?

(Vėjas)

Vytautas MISEVIČIUS

BESMEGENIS

Prisnigo. Iš pradžių žaidėme sniego karą, paskui statėme pilį iš sniego. Didelę, su bokštais, dviejų aukštų, su šaudymo angomis. Panašią į Gedimino. Kai pilis ir karas nusibodo, ėmėme lipdyti Senį Besmegenį. Nei šioks, nei toks tas Senis besmegenis, nenusisekė. Pasižiūrėjau į sušilusį, snieguotą Algį ir kad dingtelės man viena mintis į galvą!..

– Vyrai! – sušaukiau vaikus. – Darom gyvą Besmegenį!

– Kokį gyvą?! – nustebo jie.

– Apvoliokime sniegu Algį, įduokime jam į ranką šluotą, ir bus gyvas Besmegenis...

Algis iš pradžių it ožys koks spyriojosi, bet įkalbėjom. Aplipdėm jį kuo storiausiai sniegu, į ranką šluotą įdavėm, ant galvos seną kibirą užvožėm, į burną morką įgrūdom. Išėjo toks Besmegenis, kad atsižiūrėti negali. Šokam aplink jį ratelį ir dainuojam: „Stovi Senis Besmegenis, nieko Senis neišmano, rankoj šluotą laiko, o vaikų nevaiko!“ Ir tikrai tas mūsų Senis Besmegenis tik judina ant galvos seną kibirą ir kažką murma. Būtumėm dar ilgai

šokę, bet atbėgo Tomas ir suriko: – Vaikai! Per televizorių „Žvalgo žygį“ rodo!

Viską pamiršę, mes būriu nukurnėjome „Žvalgo žygio“ žiūrėti. Pamiršome Algį – Senį Besmegenį. O Algiui šalta pasidarė. Nori Algis nusimesti sniego drabužius, bet negali. Bando šiaip, bando taip – nieko gero neišeina. Tada pabandė eiti. Vienas žingsnis, kitas – pajudėjo iš vietos. Pajudėjo ir, kaip stovi, su kibiru ant galvos, su morka burnoje, su šluota rankoje kėblina per kiemą tiesiai į namus.

Čia ir prasidėjo visa linksmybė. Sustojo pusiaukelėje pailsėti Algis, o

pro šalį užsisvajojusi Birutė eina. Kažkas greta jos kad nusičiaudės...

– Į sveikatą, – sako Birutė ir dairosi į šalis. Nieko nematyti, tik Senis Besmegenis stovi. Ačiū, – baisiausiai nustebusi, girdi ji dėkojant Senį Besmegenį, – ačiū už sveikatą...

Ir Senis Besmegenis palingavo galvą su kibiru. Birutė nusigandusi kad suriks, kad ims šaukdama bėgti! O Senis Besmegenis stenėdamas užlipo laiptais, priėjo prie savo durų, nirtingai pakaleno koja. Duris atidarė jo mama. Ji plačiai išplėtė akis, ranka pridengė burną ir kuo greičiausiai užtrenkė duris. O Algiui ir visai šalta. Kaukši kaip arklys kanopa jis dar kartą. Dabar išėjo Algio tėtis su lazda.

– Bėk šalin, baidykle! – pagrasė.

– Aš ne baidyklė, – išspjovė morką iš burnos tas Algis. – Aš jūsų sūnus.

– Ką? – suriko Algio mama.

O tėtis nuvožė besmegeniui nuo galvos seną kibirą ir pamatė apšarmojusią Algio galvą...

– Vis dėlto tai Algis! – suplojo rankomis apstulbusi mama.

– Ne, – tarė supykęs tėtis, – čia vis dėlto ne Algis, čia tikras Besmegenis... Kas turi galvoje smegenų, taip kvailai nesielgs!

Ilgai girdė mama Algį liepų žiedų arbata, nuo peršalimo gydė. O tėtis gal kiek jam ir smegenų įkrėtė, tikrai nežinau, mums tai pažadėjo...

Piešė Smiltė Kerševičiūtė (7 m.), Una Jadzevičiūtė (7 metai), Paulina Bakūnaitė (10 m.), Kaišiadorių kultūros centro dailės būrelis (vadovė Rita Galkuvienė).

Poeto JONO ENDRIJAIČIO knyga „Dievo karvytės“

Mūsų žurnalo skaitytojams gerai pažįstamas vaikų rašytojas Jonas Endrijaitis metus užbaigia nauja knyga „Dievo karvytės“. Manome, kad kiekvienam iš jūsų verta ją perskaityti, ten rasite daug gražių eilėraščių apie gimtinę, gamtą, paukštelius ir žvėrelius, žaidimus ir net... stebuklines pasakas! Ir ne bet kokias, o apie apgavikę šarką, žuvelę erškėtą Anuprą, juodąją Vilkutę... Net ir lopšines galės mama paniūniuoti savo vaikeliui prieš miegelį... Sužinosite išmaniojo driežo, voriukų, muselių ir kitų gyvūnėlių istorijas. Paskui galėsite pakeliauti Nemunu iki pat Baltojos jūros.

Vos praskyriau varnalėšas, Ant smėliuko laksto driežas. Pagavau, sutilpo saujoj –Gal turiu draugelį naują?

Neapsiverčia liežuvis –Gal tai dinozauras buvęs? Kur jį dėti ir laikyti, Galvą teks pasukt, brolyti.

DRIEŽAS DINOZAURAS SNIEGENOS

Spokso jis akis išvertęs –Ką jam duoti valgyt, gerti? Pakišu gysločio lapą –Muistosi, tarp pirštų slepias.

Kai jį apžiūrėt panūdau, Driežas buvo greito būdo: Liko saujoj pailga tik ilga Dinozauro uodega.

Sniegenos, žiemos paukšteliai, Vaiką eit į kiemą kelia. Juodagalvės, raudonplunksnės –Stebint jas, širdelė dunksi.

Grožio neišpasakyto Paukščiai lesyklėlėj rytą, Ten mažylio jau ne kartą Joms saulėgrąžų paberta.

Prisižaidęs iki valiai, Paukštį pieš namie vaikelis.

Rimos Stasiūnaitės piešinys

Saulė skuba danguje Tik kulniukai matosi debesyse...

SAULĖ IR MĖNULIS

Mes visi gerai žinome, kad po nakties bus diena, po dienos naktis, rytais pateka saulė, o nakty pasirodo mėnulis, bet ne šį kartą... pasirodo, mėnulis ir saulė susipyko visai kaip žmonės.... Taigi pagal lietuvių liaudies motyvus komiksas ,,Saulė ir mėnulis“, – sako tekstų ir iliustracijų autorė Gitana Tomaševičė.

Mėnulis nerimsta, kodėl saulė nesugrįžta? Kada pasibaigs diena?

Saulė verkia, niekas nesupranta, kas yra? – Lietus lyja žemėje.

Miela Saulele, ašarėlių jau pakaks, dienelė baigėsi šviesti užteks!

– Pagal ISO Europos standartus mano spindulys labai brangus. Dar pašviesiu iki rytojaus, neisiu į namus.

Miela Saulele, ar tu pakvaišai? Apvijo galvą tau žemiški keraiper ilgai užsibuvai...

Žmonės dirba padirbėsiu dar ir aš... Ko man grįžti? - Niekas nesupras manęs....

Trūksta žemėj mano spindulių, juk aš viena sušildyti galiu.

Tu, Mėnuli, neprašyk, aš dirbsiu visąlaik išsyk.

Trūksta žemėj mano spindulių juk aš viena sušildyti galiu.

Tada kinkysiu vėjus ir žaibus, žvaigždes išleisiu ir sniegus. Pasiimsiu, Saule, aš tave kovą, kad žemėje būtų vėl darna.

Aš užsidirbsiu daug pinigų Žmonės sako: ,,Esi kvailys be jų“. Būsiu turtingiausia saulė iš visų.

Kam tau jie? Juk mes ne žmonės, o dangaus šviesuliai, nereikalingi mums tokie dalykai visai.

Nora JAZBUTYTĖ

KŪČIŲ NAKTĮ

Kūčių naktį Stebuklingą Krištolinėm snaigėm Sninga... Baltas stalas Šeimą šaukia, Kalėdaitis Šventas laukia...

Sako, kad Tą naktį tylią Gyvuliai balsu Prabyla... Paslaptingoji Naktis! Pildos laukimu Širdis...

Justinas MARCINKEVIČIUS

LEDINĖS GĖLĖS

Nesulaukę vasarėlės, Ant langų pražydo gėlės. Priglaudžiau prie stiklo skruostą Ir ledinę gėlę uostau.

Štai nosytė jau sušlapo, Neužuodus jokio kvapo.

Kam tokias gėles augint? Nei pauostyt, nei nuskint?

Nora JAZBUTYTĖ

DRAUGAUKIM

Po Kalėdų eglute Tupi žiurkė su kate. Dvi varžovės susitaikė, Dovanų gardėsių laukia: Pažadėjo duot Senelis Katei – lašinių bryzelį, Žiurkei – sūrio trupinėlį, Kad nelįstų kamarėlėn.

Tai stebuklai, tai Kalėdos, Nugalėtos visos bėdos! Imkit pavyzdį, vaikai, Sugyvenkite gražiai!

Piešė Gretė Siliūnaitė

VEŽA ŽIEMĄ Zita GAIŽAUSKAITĖ

Kas ten trinksi? Nesimato! Tai garsus beldimas ratų!

– Sniegas girgžda, Cypia, čeža. Vėjas ratuos Žiemą veža.

O žiema tikra pikčiurna Sėdi ratuose ir niurna: – Negaliu pakęsti ratų, Kaip jie bilda! Oi, kaip krato!

– Dar tu skųsiesi, kad krato? Vėjas žiemą – šlumšt iš ratų!

SNAIGIŲ KALBA Mykolas LINKEVIČIUS

Tylią naktį, Naktį šventą Baltos snaigės Tyliai krenta... Tyliai krisdamos Į žemę, Baltos snaigės, Rodos, šlama.

Rodos, kužda Mūs širdims: Dievo Kūdikis Užgims.

Rašytojo ANTANO VIENUOLIO

140-osios gimimo metinės

Rašytojas Antanas Vienuolis (tikroji pavardė Žukauskas) gimė 1882 m. balandžio 7 d. Užuožeriuose, Anykščių valsčius. Užaugo penkių vaikų šeimoje su keturiomis seserimis.

Vaikystę praleido pas senelius Ažupiečių kaime šalia Anykščių. Mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje, vėliau Liepojos gimnazijoje Latvijoje.

Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko tėvų ir giminaičio vyskupo Antano Baranausko finansinės paramos, todėl turėjo palikti mokslą ir pradėti gyventi savarankiškai. A. Žukauskas dirbo mokiniu Maskvos (Rusija) vaistinėje. Išlaikęs egzaminus gavo provizoriaus padėjėjo kvalifikaciją, o vėliau Maskvos universitete studijavo farmaciją. Čia susidomėjo rusų literatūros klasika, daug skaitė, pradėjo rašyti pats. 1909 m. lankydamasis Lietuvoje, parašė labiausiai žinomą savo apsakymą „Paskenduolė“. O kūrinys „Užkeiktieji vienuoliai“ turėjusi įtakos slapyvardžio pasirinkimui. Rašytojas pasirašė Vienuliu (kaip rašytojas liudijo dėl to, kad jautėsi vienišas), o redaktoriai ištaisė į Vienuolis ir šis pseudonimas liko). Į Lietuvą grįžo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Gimtinėje toliau tęsė darbą vaistinėse, buvo laikraščių redaktorius ar bendradarbis. 1927 m. Anykščiuose įkūrė Antano Baranausko muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje. 1944–1945 m. jis buvo Anykščių gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytojas. Mirė Antanas Vienuolis 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose. Palaidotas savo sodyboje Anykščiuose.

UŽKEIKTIEJI VIENUOLIAI

(Gruzinų liaudies motyvais. Ištrauka iš knygos „Padavimai ir legendos”)

Niekados dar Gruzijos nebuvo ištikusi tokia didelė nelaimė, o gruzinai taip nusilpę, kaip tais sunkiaisiais laikais. Buvo tai visų baisiausioji gadynė iš visos gan nelinksmos Gruzijos istorijos. Ir jei Gruzija nežuvo tada, tai, pasak senelių ir žmonių dainų, tik buvusi tokia dievo valia. Nesuskubo dar gruzinai išvyti iš savo šalies turkų ir šiaurės kalnėnų, kai iš pietų įsibrovė su didele kariuomene pats Persijos padišachas ir, keliose kautynėse nuveikęs gruzinus, artinosi į Gruzijos sostines Mcchetą ir Tbilisį. Turkai ir šiaurės kalnėnai, išgirdę apie gruzinų kariuomenės žlugimą, grįžo atgal ir vėl ėmė plėšti ir deginti šalį. Tikėtis iš kur nors paramos gruzinai negalėjo. Visi jų kaimynai buvo musulmonai, didžiausi gruzinų krikščionių priešai. Beliko tik atsiduoti dievo globai ir nugalėti priešą arba mirti kovo lauke. O gruzinai anais laikais tam tik ir gimdavo.

Kiekvienas vyras, kuris tik sugebėdavo valdyti kardą, palikęs namus ir nenudirbtus laukus, eidavo, pasiėmęs ginklus, ant priešo, o moterys, vaikai ir seneliai slėpdavosi neįeinamųjų miškų tankmėse ir stačių kalnų urvuose. <...>

Piešė Albina Makūnaitė

Poetei RAMUTEI GIRKONTAITEI 80 metų!

Poetė Ramutė Girkontaitė gimė 1942 m. spalio 25 dieną Gonaičiuose, Skuodo rajone. 1960 m. baigė Mažeikių vidurinę mokyklą (dabar M. Račkausko gimnazija). Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo universiteto kadrų skyriaus inspektore. Eilėraščius pradėjo rašyti ir spausdinti 1958 m. Poetė yra sukūrusi daug tekstų kompozitorių dainoms. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 1978 m. Mažiesiems skaitytojams poetė žinoma kaip knygelių „Neonų miestas „ (1976 m.), „Angeliukas ir sniegena“ (1978 m.), „Rugio vaikai“ (1988 m.), „Nykštukų laivas“ (1995 m.) ir kt. autorė.

BALTOS STIRTOS

Sniegas girgžda per naktį, Tartum dalgį kas plaktų.

Ir iš tikro – mėnulis, Aukso dalgį užgulęs, Pjauna lanką, o šienas Blizga nuo mėnesienos.

Kaip grėbėjų grėbėja Ir pūga atskubėjo.

Ne, nemėgsta ji girtis. –Dygsta pusnys kaip stirtos. Po viduržiemio skliautais Visas šienas sukrautas.

GRUODŽIO PŪGA

Laukas nubalo, vedasi gruodis Baltą, šerkšnotą sniego avelę. Vėjas miškinis, iš tolo užuodęs, Bėga pėdom jos ir kailinius velia.

Laižo ji ledą, susuka pusnį, Šoka ir žiežirbas skelia.

Tai garbiniuotą ir nepaklusnią Vedasi gruodis sniego avelę.

Piešė Vladas Lisinas (1976 m., „Neonų miestas“)

ŽIE MA

VAIKŲ PIE ŠI NIUOSE

Pasak Kaišiadorių kultūros centro Dailės būrelio vadovės Ritos Galkuvienės, būrelis gyvuoja jau 23 metus. Piešiame, spalviname vaškinėmis kreidelėmis, akvarele, guašu, spalvotu tušu, akrilu, išmėginame įvairias tradicines ir šiuolaikines technikas. Nuolat rengiame darbų parodas, dalyvaujame edukacijose. Vaikų piešiniai, popieriaus karpiniai dalyvauja tarptautiniuose, respublikiniuose, rajoniniuose piešinių konkursuose (pvz., Sidabro vainikėlio karpinių konkursas). Pieši-

nių paroda buvo eksponuojama LR Seime, buvome du kartus pakviesti pas Prezidentę Dalią Grybauskaitę dalyvauti piešinių konkurse „Prezidentės medus“.

Arnas Persenevičius, 8 m.

Vestina Petruškevičiūtė, 10 m. Delija Žilinskaitė, 11 m.

Kamilė Grigaliūnaitė, 14 m.