Tipu Tapu Nr.4

Page 1



Šiame numeryje: 4–5 Eilėraštukų lietus. Danutė Grigaliūnienė, Zita Gaižauskaitė, Jonas Endrijaitis, Vincas Giedra, Mindaugas Švėgžda.

6–7 Mama, paskaityk. Selemonas Paltanavičius „Žiemos dažai“. 8–9 Do-rė-mi. Žodžiai Petro Gaulės, muzika Aloyzo Žilio „Tau, Gimtine“. 10–11 Ar žinai? Jono Basanavičiaus 170-osios gimimo metinės. 12–13 Poezijos puokštė Lietuvai. Ramutė Skučaitė, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas, Alma Karosaitė, Meilė Kudarauskaitė.

14, 19 Lietuviais esame mes gimę. Lituanistinė mokykla Lemonte. 15–18 Pagranduko bibliotekėlė. „Suderintos Kalėdos, arba kaip Tedis derino Kalėdas“. 20–21 Klaustutės mįslės. Stanislovas Abromavičius. 22–23 Nauja knyga. Žydiškos knygelės lietuviškai. 24-25 Su meile vaikams. Rašytojo Gedimino Isoko 90-osios gimimo metinės. 26–27 Poezija. Zita Gaižauskaitė, Kostas Kubilinskas. 28–29 Oi, tai buvo, tai nutiko. Pranas Mašiotas „Žiema“. Aldona Puišytė „Sniego malūnas“. 30–31 Vaikų kūryba. Žiema vaikų piešiniuose. TIPU TAPU. Literatūrinis-meninis žurnalas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. www.tiputapu.lt 2021 m. Nr. 4 (69) Kūrybinės grupės vadovas Stanislovas Abromavičius, laisve@kovaz.net Žurnalo konsultantė Živilė Burdaitė, (LEU, edukologijos magistrė) zivile@svak.lt Redaktorė Imandra Daukšienė, imandra@tiputapu.lt Meninė redaktorė Daiva Gudelytė Dailininkai: Dalia Dubonienė, Eglė Kielaitė, Rūta Dzin, Ona Gaigamavičiūtė,

Žurnalas platinamas: spaudos kioskuose, „Maxima“ prekybos . centruose, redakcijoje

Vida Alesienė, Aurimas Rekašius, Irena Guobienė, Gražina Didelytė Numeryje spausdinami vaikų kūrybos piešiniai. Kaina – 1,01 Eur, Leidėjas – UAB „Informacijos vadybos agentūra“, www.iva.lt Redakcijos adresas – Algirdo g. 31, Vilnius LT 03219. Mob. tel. 8687 13002, el. paštas info@iva.lt Spausdino – AB „Spauda” www.spauda.com, UAB „Neoprint” Dėl informacijos, reklamos, platinimo el. paštas info@tiputapu.lt

Žurnalą remia: Dėkojame už paramą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, projektui „Tipu Tapu“ už tautišką ir kūrybingą vaiko asmenybę 2021 metams skyrusiam 6000 eurų. Remia rubrikas: „Eilėraštukų lietus“, „Mama, paskaityk“, „Do rė mi“, „Ar žinai?“, „Poezijos puokštė Lietuvai“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Iš tautosakos skrynelės“, „Vaikų kūryba. Mano Lietuva“ ir kt.

Partneris:


Zita GAIŽAUSKAITĖ

LEDO AŠAROS Ant stogų tarytum akys Dega dega ledo žvakės.

Danutė GRIGALIŪNIENĖ

SNIEGO SENIS Ritinėju minkštą sniegą: Kamuoliu šalin jis bėga. Nepabėgsi, pasivysiu, Sniego senį nulipdysiu! Sniego seniui duosiu šluotą, Kad nesnaustų, nemiegotų. Tuoj iš darbo grįš mamytė – Reikia taką nuvalyti. Sniego seni besmegeni, Šluok ne dangų, šluoki žemę!

ŽVIRBLELIS Žvirblis tuk-tuk-tuk į langą – Pasakyt kažką man bando. – Netriukšmauk, pilkasis žvirbli, Savo dainą tu pritildyk, Nes mane labai blaškai: Kalt eiles – juk nejuokai! Palakstyk, rėksny, su vėju, Vėjas ne vienam padėjo.

4

Liūdesys tau išgaruos… Pamokas man leisk paruošt!

Ledo žvakės, ledo žvakės – Krištolinės ledo akys. Spėjau vos apsidairyti, Vietoj ledo – ašarytė! Ėjo saulė lingu-lingu, Ledo ašaras surinko.

Jonas ENDRIJAITIS

ŠALČIO MEŠKA Šaltis panašus į mešką: Jam atėjus, tvoros braška. Kai nušvinta mėnuo jaunas, Šaltis į sodybas braunas. Baltina gėlelėm langus... Vaikas ant senelės rankų, Kol dar sveikas ir nekosi, Šalčio meškai rodo nosį. Kai atšils kieme senelių, Mažis dūks sniege lig valiai, Minkys sniegą tarsi vašką, Nulipdys jis šalčio mešką. Kad meškutė nenuliūstų, Duos jai morkų ir kopūstų.

Piešė Eglė Kielaitė


Mindaugas ŠVĖGŽDA

ŽIEMA JAU BELDŽIAS Žiema jau beldžias į duris, – Ir jas pati atsidarys. Tu nori ar nenori – žvelgs žiema, Balta žvaigždutė supsis krisdama. O kai pavasaris ateis, Vėl skleisis meilė dideliais žiedais. Gegužis vasarėlę pabučiuos Ir supsis glėbyje jaunos pačios.

Vincas GIEDRA

MANO RAINIS Vaikai kieme po sniegą Bėgioja tekini, O mano Rainis miega Atgulęs pakrosny.

Bet greitai ją pakeis ruduo, Staiga sugels rankas vanduo... Kai pasirodys motina žiema, Su ja trumpės balta diena.

Galėtų atsikelti, Pažaisti su vaikais. Bet kaip į tokį šaltį Vargšelis basas eis? Aš batukus jam duočiau, – Bet pats tik du turiu, O reikia tam ūsočiui Batukų keturių. Pažadinau Rainiuką: – Rainiuk, patart galiu – Nubėk į sandėliuką Prigaudyti pelių. Už tai gera mamytė Nupirks tau batukus. Galėsi sau lakstyti Ir žaisti po laukus.

5


Selemonas PALTANAVIČIUS (Iš knygos „Kas nudažo pasaulį“)

ŽIEMOS DAŽAI

6

„Gal ir man metas?“ – žiema apsivertė lovoje, pramerkė akis. Kažką jai reikia padaryti... Negi bus pamiršusi? Aa... Mieguista žiema ilgai grabinėjo po lentyną, tačiau kad ir kaip stengėsi, rado tik vieną puodynėlę dažų – baltų. „Tiks ir tokie...“ – sumurmėjo ji, kaklą apsivyniojo šaliku ir patraukė per žemę. Brūkšt, šliūkšt – štai vanduo sušalo ir apsitraukė baltu ledu. Švyst pašvyst – balto sniego kruopos išsilygino, paslėpė visas spalvas. O dabar... Žiema apsižvalgė aplinkui ir nerado, ką dar galėtų pakeisti. Gal tik girią... ar namų stogus baltai perdažyti? Gal kiškį ar briedžio nugarą nubalinti? Taką baltu brūkšniu per lauką nubrėžti... Kiek keliavo žiema, kiek blaškėsi ir šlaistėsi, baltos spalvos dažų puodynėje dar nemažai buvo likę. Jei tik kas pakliūtų po ranka... – Varna, ar nori, kad tave perdažyčiau?


– Mane? – nuo šalčio pastėrusi varna pramerkė akį. – Tu rimtai? – Taip, nes dažų turiu dar visome varnoms. – Kokių? – Žinoma, kad pačių gražiausių – baltų! – Baltų?! – varna baikščiai pasitraukė nuo žiemos. – Tu visai nukvaišai?! Kam reikia baltų varnų? Ne, ne ir dar kartą ne! – Kaip nori… – Žiema visus dažus iš puodynės šliūkštelėjo aukštyn, iš dangaus ėmė kristi baltos snaigės. Taip baltai snigo iki pavasario. Piešė Rūta Dzin

7


Žodžiai Petro GAULĖS Muzika Aloyzo ŽILIO

TAU, GIMTINE Ši dainelė Sidabrinė Tau, šalele, Tau, gimtine.

Čia tėveliai Mūs gyvena, Čia dainelė Skamba mano. Tau saulelė Rytą teka, Tau širdelė Mano plaka.

Tu lyg pasaka Gyva, Mūs gražioji Lietuva.

8

Piešė Greta Rimšaitė, 13 m.

Vilniaus moksleivių kūrybos ir mokymo centras


Žodžiai Petro GAULĖS

Muzika Aloyzo ŽILIO

TAU, GIMTINE

9


JONO BASANAVIČIAUS

170-osios GIMIMO METINĖS

10

Jonas Basanavičius – Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, visuomenės veikėjas, istorikas, folkloristas, gydytojas – gimė 1851 m. lapkričio 23 dieną Ožkabaliuose. Baigęs Marijampolės gimnaziją ir Maskvos universiteto medicinos fakultetą, dirbo gydytoju. Taip pat tyrinėjo Lietuvos istoriją, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. Vertingiausias J. Basanavičiaus kaip tautosakininko palikimas yra sudaryti ir išleisti lietuvių tautosakos rinkiniai: „Lietuviškos pasakos“ (2 d., 1898–1902 m.), „Ožbakalių dainos“ (2 t., 1902 m.), „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ (1903 m.), „Lietuviškos pasakos įvairios” (4 d., 1903–1905 m.).

Jo rūpesčiu buvo užrašyta apie 7000 pasakų, sakmių, padavimų, dainų, raudų, mįslių, tikėjimų ir kitokios tautosakos. J. Basanavičius labai vertino liaudies dainas, dažnai pabrėždavo būtinumą jas rinkti. Tautosakos rinkėjo kelią J. Basanavičius pradėjo nuo jų užrašinėjimo, daugiausia girdėtas iš motinos Marijos ir merginų, tarnavusių pas jo tėvus. Studijuodamas Maskvos universitete, per atostogas irgi rinkęs tautosaką – tada jau ne tik dainas, bet ir priežodžius, mįsles ir kt. Pats mėgo dainuoti, turėjo gražų balsą. Visiems gerai žinomos J. Basanavičiaus pasakos: „Apie devynis brolius ir seserį Alenytę“, „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, „Kodėl kiškio lūpos perplėštos“ ir kt.


Jono Basanavičiaus sodyba-muziejus Ožkabaliuose. J. Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d., kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas. J. Basanavičius palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. J. Basanavičiaus gimtuosiuose Ožkabaliuose įrengta J. Basanavičiaus sodyba-muziejus su dideliu ąžuolynu. Vilniuje prie Lietuvos Nacionalinės filharmonijos pastatytas J.Basanavičiaus paminklas.

Jono Basanavičiaus paminklas Vilniuje.

J. Basanavičiaus knygų viršeliai.

11


Ramutė SKUČAITĖ MAMYTĖ IR AŠ Kas švelnumą, kas paguodą, Man kiekvieną dieną duoda? Kas man atneša jaukumą Per žiemos sidabro dūmą? – Tyliai žingsnį žengdama, Meiliai žodį tardama, Ir švelnumą, ir jaukumą – Viską atneša mama. Kas išmokė pirmą žodį, Pirmą raidę kas parodė? Kas lyg skrynią man atvožė Tėviškėlės mielą grožį? – Tyliai žingsnį žengdama, Meiliai žodį tardama, Visą žemę, visą žemę – Man juk atneša mama.

Martynas VAINILAITIS NEMUNĖLIS Kaip legendų Žilvinėlis, Kaip žaltelis per girias, Žaliabangis Nemunėlis Vinguriuoja į marias.

12

Lydi upę sodai kvapūs, Supa žiedą sietuva. Žydi šiapus ir anapus Sodais mano Lietuva.


Kostas KUBILINSKAS GRAŽIAUSIOJI ŠALIS Žiemos skrebučiai plyšta, Pavargę gervės grįžta, O jas vaikučiai klausia: – Kuri šalis gražiausia? Ir gervė pirmutinė Atsakė jiems: – Gimtinė! – Sparnais palietus ežerą Lyg tyrą žemės ašarą.

Alma KAROSAITĖ SAULUTĖ EINA PER TĖVYNĘ Saulutė eina per Tėvynę. Daug apkeliavus, ji žinos, Kur jau pavasariai ištvinę, Kur greit žibutės mėlynuos! Ji kalnus ir upes apšviečia. Ji gėris miestais dideliais. O kaip užaugęs aš norėčiau Keliaut jos nutviekstais keliais!

Meilė KUDARAUSKAITĖ ANT TĖVIŠKĖS SLENKSČIO Tenai, kur saulė taria Kas vakarą labanakt, Užmerkia jūra dienai Blakstienas putele, Iš ten ateina sapnas Į ramią šiltą žemę, Saldusis poilsėlis Priglunda patale. Ten mūsų žemės slenkstis, Ten mūsų sapno durys, Vakaris tyliai varsto Saulėlydžių vyrius. Kas vakarą nudažo Padangės kraštą gražų, Kad tėviškė sapnuotų Sapnus ramius, gerus.

Piešė Irena Žemaitytė (1982 m.)

13


LITUANISTINĖ MOKYKLA LEMONTE Šiuo metu pasaulyje veikia daugiau kaip 200 lituanistinių mokyklėlių ir mokyklų, kuriose mokosi apie 9000 vaikų. Viena iš jų – Maironio lituanistinė mokykla įsikūrusi Lemonte, Čikagos priemiestyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vietiniai lietuviai, kurių Čikagoje yra apie ketvirtis milijono, ateivių iš Lietuvos vaikai. Mokykla gyvuoja jau daugiau nei 60 metų, mokiniai siekia neužmiršti arba geriau išmokti lietuvių kalbą, papročius, žinoti Lietuvos istoriją, geografiją, literatūrą, per dainas, šokius, tautiškas tradicijas susipažinti su savo senelių ar prosenelių gimtuoju kraštu. 1959 m. spalio mėn. Ona Abromaitienė, Lemonto Maironio mokyklos įsteigėja, vedėja ir ilgametė mokytoja į savo namus sukvietė 10 lietuviukų šeštadieniais mokytis lietuvių kalbos. Ši data laikoma oficialia mokyklos įsteigimo data. Kaip sako dabartiniai mokyklos vadovai, visi kartu jie augina brandų lietuvį. Augina jį kaip sodą – su kantrybe ir meile, kurio vaisiai bus ypatingai saldūs! Šiandien jiems suteikiama proga pasijusti tikrais lietuvių bendruomenės nariais.

14

Lemonto Maironio litauanistinės mokyklos vaikų kasdienybė yra spalvinga ir turtinga. Tai matome ir šiose nuotraukose.






Sakoma, Lemonte seniau buvo indėnų kaimas, vadintas Keepataw (tokiu vardu vadino indėnų vadą). Lemonto pavadinimas kilęs iš prancūzų kalbos, reiškia kalną. Jis prigijo 1850 m. Šiandien Lemonte labai mylimas krepšinis. Čia yra daug kartų pabuvoję Arvydas Sabonis, jo sūnus Domantas. Yra daug vaikų krepšinio komandų. Lituanikos krepšinio mokykloje sportuoja apie 250 vaikų. Krepšinis juk yra kiekvieno lietuvio kraujyje! Prieš kelis metus Jungtinių Amerikos Valstijų Čikagos ir Maironio (Lemontas) lituanistinėse mokyklose praktiką atliko keturios lietuvaitės studentės Austėja Šlivinskaitė, Giedrė Namikaitė, Laura Bendaravičiūtė ir Augustina Palionytė. Jos pasakojo, kad mokiniai į lituanistinę mokyklą ateina vieną kartą per savaitę (penktadienį arba šeštadienį), bet visai neblogai išmano lietuvių kalbą, istoriją, geografiją.

11 19


Stanislovas ABROMAVIČIUS

MĮSLĖS: šalia mūsų ir toli, vasarą ir žiemą Kai pas senelius viešėsi, Pamatyti ją galėsi. Žali lapai, daug žiedų. Gali tau atnešt bėdų....

Aš žinau Tikrai tikrai: Mėgsta juos Visi vaikai.

Susitarkim, jos neliesi, Nors labai, labai norėsi. Ji graži, atrodys – šilkas, Bet ir kandžiojas lyg vilkas!

Daugelis mena: Ruduo jau atėjo, Kai jų ligi valiai, Tiek, kiek tik norėjo.

Kai per tvorą pažiūrėsi, Gal paliesti ją norėsi. Noris liesti, na ir kas? Juk ji skaudžiai tau įkas. KAS?

Veidelis raudonas, Nuskint visi nori – Lipo į medį Kopėčiom korės.

(Dilgėlė)

Purtė kamieną, Į dangų žiūrėjo, O tas raudonskruostis Nukrist nenorėjo. KAS? (Obuolys)

20


Mįslę spėti reiks patiems, Nepadės ir tėtis. ...Vaikšto kojomis jos dviem, Nėr kada ilsėtis... Kai šuoliuoja jos laukais, Nieks pavyt negali. Vaikšto tyruos su vaikais Po plačiausią šalį. Jų Australijoj tiek daug, – Suskaičiuot sunku jas. Nori pamatyt? Nelauk, Miklink savo kojas. Zoogogijos sode Savo kampą gina... O svarbiausia, tuos vaikus Serblėse augina. KAS? (Kengūros) Kiek ragų ožiukas turi? Žinome vis, kad du. Nes jis vaikšto be kepurės, – Pamatyti nesunku. Kiek ragų karvytė turi? Žinome vis, kad du. Nes jis vaikšto be kepurės, – Pamatyti nesunku. O kas turi vieną ragą, Bet stiprus, visiems baugu! Ir dar Afrikoj gyvena, Turi priešų ir draugų. KAS? (Raganosis)

Piešė Vida Alesienė

21


ŽYDIŠKOS KNYGELĖS LIETUVIŠKAI

Asociacija „Slinktys“ kartu su Lietuvos žydų bendruomene ir YIVO institutu išleido dar prieš šimtą metų parašytas tris žydų autorių knygeles vaikams. Tiek pat metų ir iliustracijoms. Sakoma, kartą gyveno išdidi bei pasipūtusi povelė ir ne mažiau išdidus gaidys raudonskiauterys. Povelė puošėsi karoliais ir svajojo ištekėti už karaliaus, o gaidys kedeno savo dailią skiauterę, troško ją vesti ir karaliauti pasaulyje. Gaidys, norėdamas įrodyti, kad yra šauniausias iš visų, leidžiasi į kelią. Pavojai tyko kiekviename žingsnyje. Kas nutiks raudonskiauterio bendražygiams šikšnosparniukui ir striukam kalakutui? Arba kaip gyvena išdykėlė katytė? Švelni, juoda it smala, ji murkia, laksto po namus ir krečia eibes. Mama pyksta, kad katytė draugauja su pelytėmis... Bet geriausias juodakailės draugas – ne pelytė, o berniukas. Dėl jo katytė padarytų viską. Šių knygelių pristatymas įvyko Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriuje Kaune. Atvyko jų leidėjai, vertėjai, aktorius Eimantas Bareikis. Susitikti su jais atėjo ir Kauno A. Puškino gimnazijos antrokai. Tai gera proga visiems susipažinti su žydų tautos literatūra. Reikia žinoti, kad kažkada Lietuvos miestuose ir miesteliuose žydų gyventa labai daug, mus jungė kaiminystė ir draugystė.

22

Išvertė iš jidiš kalbos Roza Bieliauskienė ir Dominykas Norkūnas Iliustracijos E. Lisickio, Josifo Daico, I. Čaikovo


Mani LEISB

Leib KVITKO

ATEINA ŽIEMUŽĖ

GYVENA MŪSŲ NAMUOSE...

(Iš pasakaitės „Liežuviukas Šaunuoliukas“)

(Iš pasakaitės „Katytė”)

Visgi taip jau pasitaikė – Nė viena nekrito snaigė. Žiema atėjo šlapia, tamsi ir tiek, Nors niekur neik, o tik namie sėdėk. O žmonės daug liūdėjo, Ir purvas jiems įgriso, Žiema vis neatėjo, Ir snaigės vis nekrito. O berniukai mokyklėlėj Meldžias stropiai, tylutėliai: „Ateik, ateik, brangi žiemele, Aš būsiu geras, pamaldus bernelis“. Ir išties, buvo toks berniukas, Pavardė jo – Liežuviukas. Liežuviukas Šaunuoliukas, Jis nebijo nieko. Kiti berniukai klauso, nešnairuoja, Linksi jųjų gavos – Liežuviukas Šaunuoliukas niekad nemeluoja. Jis – ne melagis kaip tas kaimo kalvis! Gyvena mūsų namuose tokia katytė,

Maža, vikri, bet tik labai išdykus. Mama man sako – ji niekam tikus, O man be galo gera ją matyti! Juoda it smala kailiukas, Letenėlės – baltos kaip sniegutis, Blizgantys maži ūsiukai, Kuriuos ji palaižo truputį. Ech, kokia linksma ši katytė, Žaidžiu su ja be paliovos, O ji man kelnes baigia sudraskyti, Vis lipa, ropščias ant galvos. Ausytės josios – švelnios it meškiuko, Aš jas kasau, visaip myluoju. Kai užsimerkia ta mažiukė, Tai ją paglostau ir bučiuoju.

Perec MARKIŠ GAIDŽIO KELIONĖ (Iš pasakaitės „Gaidys raudonskiauterys“) Ilgas kelias laukė keliauninko, Dienos, naktys ir savaitės slinko. Žvalgėsi gaidys Po kalvas, klonius, Ieškodamas karališkos Malonės: Jam skirtos karūnos Dideliausiuos rūmuos. Kad pasaulis Išgirstų, Kaip jis žengia keliuku, Kad iš miego pakirstų, Surindavo linksmai Kakarieku...

23


RAŠYTOJO GEDIMINO ISOKO 90-osios GIMIMO METINĖS Rašytojas, miškininkas, gamtininkas, žurnalistas Gediminas Petras Isokas gimė 1931 m. vasario 23 d. Baltakarčiuose, Užpalių valsčiuje. Gediminas Isokas mokėsi Kušnieriūnų pradinėje, Švenčionių gimnazijoje, Užpalių septynmetėje mokykloje. Vėliau baigė Vilniaus miškų technikumą ir studijas Vilniaus universitete Gamtos fakultete, jam suteikta biologo-botaniko, biologijos ir chemijos mokytojo kvalifikacija. Jam suteikta nusipelniusio gamtos apsaugos darbuotojo vardas. Gediminas Isokas parašė ir išleido per 30 apysakų, pasakų, poemų, novelių, istorinių apybraižų, publikavo straipsnių žurnale „Mūsų girios“. Jis gerai žinomas kaip vaikų knygų autorius. Jo knyga „Kur lizdelį sukti“ 1995 metais buvo apdovanota Geriausių knygų premija. Rašytojas G. Isokas mirė 89-erių metų, 2020 m. liepos 5 d. Vilniuje, nesulaukęs savo 90-mečio.

24


Gediminas ISOKAS

KODĖL ŠARKA EŽIO NEMĖGSTA? (iš knygos „Kur lizdelį sukti“) Kartą susitiko ežys šarką ir sako: – Poryt prie Ąžuolo kelmo ruošiama kiaušinių paroda. Kurio paukščio kiaušiniai bus gražiausi, – to laukia vertinga dovana: dešimt didžiojo apuoko kiaušinių. Šarka ne sykį buvo ragavusi didžiojo apuoko kiaušinių, padėtų tiesiai prie seno medžio. Ji patykodavo, kol apuokas kur nuskris, ir kuo ramiausiai juos gėrė. Tačiau tai buvo jau seniai, ir, prisiminusi kiaušinių skonį, šarka net apsalo. Ji pažadėjo atskristi į kiaušinių parodą. Po poros dienų atskrido prie Ąžuolo kelmo ir susitiko ežį: – Tai kurgi tavo kiaušinių paroda? – tarškė šarka. O ežys ir sako: – Kaipgi, šarkele, jau vieversiai padėjo kiaušinėlius, ana jie tarp žolių duobutėje švyti. Ir karietaitės jau atnešė... Pažiūrėjo šarka į jų kiaušinėlius – neišvaizdūs, prizo nelaimės. O čia dar ežys porina: – Tavo, šarkele, kiaušiniai gražiausi. Jei daugiau jokių paukščių nebesulauksime, tai komisija, kurios narys ir aš esu, tau tą prizą – dešimt apuoko kiaušinių – atiduos.

Šarka nieko nelaukdama, manydama, kad daugiau paukščių ir nepasirodys, padėjo ant žemės aštuonis dailius kiaušinius ir stovi ant kelmo. O tuo metu ežys nupupsėjo prie jos kiaušinių ir ėmė juos čiaumoti. Šarka puolė ginti. Bet kur tu nuvarysi dygliuotąjį! Taip visus ir suėdė. Užpyko šarka ir nuo to laiko, kai tik pamato ežį, ima garsiai čerkšti. Varnos išgirsta šarkos šauksmą, sulekia ir dažnai ežius užkapoja.

Piešė Aurimas Rekašius

25


Zita GAIŽAUSKAITĖ KALĖDŲ ŽVAIGŽDELĖ Geroji žemele, Parodyk man kelią Į baltą, į tyrą Kalėdų žvaigždelę.

Ateina į širdį Tik vaikiškai tyrą. Balti žiedlapėliai Ant delno pabyra.

Kai niekas nemato, Kai niekas negirdi… Kai angelas basas Ateina į širdį.

Balti žiedlapėliai Parodys tau kelią, Į nuostabiai tyrą Kalėdų žvaigždelę.

GRUODIS Sutikau šį rytą gruodį. Kur skubi, kur šitaip skuodi? Kur ant balto žirgo skrieji? Tuoj Kalėdos, tuoj Naujieji. Reikia žemę padabinti, Jai kasas tvirtai supinti. Sniegeliu užbert kelius Ir sukaustyt upelius.

Piešė Irena Guobienė

26


Zita GAIŽAUSKAITĖ EGLUTĖ

Eglutę parnešiau iš miško Eglutei ašara ištryško. Suskubom nešti žaisliukus, Dabinti snaigėm spygliukus. – Maža eglute, neliūdėk. Spindėk visais žaislais, spindėk. Kiškutis šoka su vilku, Eglutė tarė: – Čia jauku! Laukai balti, keliai balti. Plačiai jau vartai atkelti. Snieguolė pranešė žvali: Naujieji metai netoli!

Kostas KUBILINSKAS SAUSIS

Brenda sausis su veltiniais Balto vėjo vėpūtiniais, Ir nustebęs žiūri sausis: Iš pusnyno – kyšo ausys... – Kelkis, kiški skeltanosi, Tu pusnyne suragosi! – Nesušalsiu, dėde sausi! Pusnys – patalai šilčiausi! Įsikasęs po sniegu, Kaip karalius aš miegu.

ŽILA ŽIEMUŽĖ

Šiaurys už lango ūžė: Žu žu! Žu žu! Žu žu! – Balta žiemužė atėjo pamažu... O jos vaikučiai laukė su slidėmis kieme. Žiemužė baltaplaukė pasakė jiems: „Eime!“ Nusivedė į kalnus ji daug mažų draugų, Ir veidukus, ir delnus patrynė ji sniegu. Dabar tai bus nešalta, ir žaisti jie galės... Žiemužę baltą baltą visi vaikai mylės.

27


Pranas MAŠIOTAS

ŽIEMA Atėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia: ar medžiai ir žolės vasaros apdarus jau nusimetę, sėklas žemėje pasėję, apklostę. Apsidairiusi žemę sustingdė, ant upių ir ežerų ledo tiltus nutiesė, viską baltais sniego patalais apklojo. Stūkso miškai ir sodai sustingę, tūno kietoje žemėje žolės, visi žiemos miegą miega. Miega ir mini, kaip vasarą gražiai gyveno, kaip jauni augo, seni seno, kaip visiems gausiuose saulės spinduliuose buvo smagu klestėti. Kaip medžiuose ir žolėse paukšteliai slapstėsi, nardė, vaikus perėjo, savo giesmeles giedojo, čiulbėjo. Visur tylu. Tik retkarčiais, šiauriui perdaug siausti pradėjus, miškas atsidūsta, sumurma, kad ramiai miegoti neduoda. Miega žiemos miegą miškas, sodas, pievos; miega ir pavasarį sapnuoja. Sapnuoja saulutę, aukštyn j dangų kylančią, iš miego visus juos žadinančią. Ateis pavasaris, atbus, kam per žiemą miegoti lemta; suoš miškas, sušlamės sodas, sužaliuos, margai pasipuoš pievos, laukai; sučiulbės sugrįžę iš šiltesnių kraštų paukšteliai.

28


Balta drobulė visą pasaulį užgulė. Kas? (Sniegas)

Be rankų, be kojų gražiai teplioja. Kas? (Šaltis)

Aldona PUIŠYTĖ SNIEGO MALŪNAS Baltas vėjas girnas suko, – Malė visą naktį. Juodas kaukas miltus nešė, – Visos šarkos matė. Ir prairo kauko maišas, – Miltai išbyrėjo. Šarkos rėkė, šarkos lėkė, – Skundė kauką vėjui, Kad išbarstė sniego miltus Ant žiemkenčių lauko.

Piešė Gražina Didelytė (1976 m.)

Ir pražilo žalios girios, Ir pražilo kaukas.


ŽIEMA

VAIKŲ PIEŠINIUOSE Vilniaus moksleivių kūrybos ir mokymo centras šiemet švenčia veiklos 30-metį. Per šį laikotarpį išugdyta daug jaunųjų talentų, kurie atskleidė savo gebėjimus, žingeidumą ir norą žengti kūrybiniu keliu.

Kristina Schroeter, 9 m., „Sniego seniai“. Evelina Andrijevskaja, 13 m. „Miškas žiemą“.

Vincas Žemaitis, 8 m., „Žiemos spalvos“.

30

Aleksandra Kravcova, 8 m., „Žvaigždėtas dangus“.


Diana Kazakova, 13 m., „Šventinis vakaras“. Amelija Klein, 10 m., „Linksmojo nykštuko Kalėdos“.

Liuka Skorupskaitė, 10 m., „Svečias“.

Nojus Skorupskas, 8 m., „Žaislai“.

Žemyna Deniušaitė, 9 m., „Kalėdinė vitrina“. Lėja Varkulevičiūtė, 11 m., „Snieguotas laukimas“.

31



Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.