"Tipu Tapu" Nr.2 by Imandra Dauksiene

Šiame numeryje: 4–5 6–7 8–9 10–11 12–13 14–15 16–17 18–19 20–23 24-25 26–27 28–29 30–31

Eilėraštukų lietus. Zita Gaižauskaitė, Martynas Vainilaitis, Vilius Baltrėnas. Mama, paskaityk. Rasa Praninskienė „Susikuitusi pižama“. Do-rė-mi. Žodžiai Zitos Gaižauskaitės, muzika Aloyzo Žilio „Žiogas pjovėjas“. Ar žinai? 2022-ieji paskelbti Lietuvos universitetų metais. Poezijos puokštė Lietuvai. Juozas Nekrošius, Jonas Endrijaitis. Lietuviais esame mes gimę. Lietuviška mokyklėlė Kanadoje. Klaustutės mįslės. Stanislovas Abromavičius. Kur matyta, kur girdėta. Gitana Tomaševičė. Komiksas „Mano katinas Markizas“. Oi, tai buvo, tai nutiko. Vainius Bakas. Namai namučiai. Su meile vaikams. Rašytojo Jono Avyžiaus 100-osios gimimo metinės. Poezija. Jonas Endrijaitis. Sveikiname! rašytojui Vytautui V. Landsbergiui – 60 metų! Vaikų kūryba. Vasara vaikų piešiniuose.

„TIPU TAPU”. Literatūrinis-meninis žurnalas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. www.tiputapu.lt 2022 m. Nr. 2 (71) Kūrybinės grupės vadovas Stanislovas Abromavičius, laisve@kovaz.net Žurnalo konsultantė Živilė Burdaitė, (LEU, edukologijos magistrė) el. paštas zivile@svak.lt Redaktorė Imandra Daukšienė, el. paštas imandra@tiputapu.lt Meninė redaktorė Daiva Gudelytė Dailininkai: Ona Gaidamavičiūtė, Aušra Čapskytė, Vida Petrašiūnaitė, Herta Matulionytė-Burbienė, Daiva Gudelytė, Gitana Tomaševičė, Rasa Dočkutė. Numeryje spausdinami vaikų piešiniai. Kaina – 1,01 Eur, Leidėjas – UAB „Informacijos vadybos agentūra“, www.iva.lt Redakcijos adresas – Algirdo g. 31, Vilnius LT 03219. Mob. tel. 8687 13002, el. paštas info@iva.lt Dėl informacijos, reklamos, platinimo el. paštas info@tiputapu.lt

Žurnalą remia: Dėkojame už paramą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, projektui „Tautinis žurnalas vaikams „Tipu Tapu“ – „imkit mane ir skaitykit...“ 2022 metams skyrusiam 4000 eurų. Remia rubrikas: „Eilėraštukų lietus“, „Mama, paskaityk“, „Do-rė-mi“, „Ar žinai?“, „Poezijos puokštė Lietuvai“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Iš tautosakos skrynelės“, „Vaikų kūryba. Mano Lietuva“ ir kt.

Partneris:

Zita GAIŽAUSKAITĖ

BIRŽELIO LAIŠKAS Klausia vyturio vaikai: – Ką snapelyje laikai?

VASAROS DARBELIAI

– Pažiūrėkit, voką žalią, Tam žaliam voke dainelė.

Vasarėlė taką mina, Darbelius visiems dalina.

Ją, vaikai, birželis rašė. Jums įteikt manęs paprašė.

Čia sodinti, ten ravėti Ar lysvelę išakėti.

Ta sparnuotoji dainelė Apie mūsų taikią šalį.

Tylutėliai žirnis prašo: – Noriu vandenuko lašo.

Apie saulę ir laukus, Ir dainuojančius vaikus.

– Imk nors tūkstantį lašų – Pilnas rieškučias nešu!

Martynas VAINILAITIS

ČINGI RAŠKA Čingi raška, čingi raška, Bitės ritės nešė vašką. Bitės ritės nešė vašką Ir nulipdė rudą mešką. Čingi raška, čingi raška, Kilo saulė – tirpdė vašką. Kilo saulė – tirpdė vašką Ir ištirpdė rudą mešką.

Vilius BALTRĖNAS

SU VASARA ŽALIA! Kada, kada? – Kiškučiai paūgės... Tada, tada! – Kai dienos pailgės. Gražiai, gražiai Kiškučiai uždainuos. Klausys ežiai, Sutūpę kiminuos. Toli, toli? – Griaustiniai nudundės... Žaliam kely Beržų aidai aidės.

NE, NEBLOGAS ZUIKIO STOGAS!

Saulutę šauks – Genys ir meleta. Giesmelę trauks – Nauja strazdų karta!

Volungės dainuoja, Klausos jų ežiai, Stirna su stirniukais Ir balti beržai.

Kukū, kukū! – Skardės šilų takuos. Linksmu pulku Kiškučiai atšokuos.

Kai kiškučiai šoka, Juokiasi žolė Ir katučių ploja Žydinti gėlė.

Sukviesk draugų – Pritūpsime šalia. Smagu, smagu – Su vasara žalia!

O geniukai verkia – Negaliu klausyt... Va lakštutė gieda Šiandien pirmąsyk!

Piešė Ona Gaidamavičiūtė

Mūsų senas miškas – Rūmai dideli, Čia gyvena eglės, Ąžuolai žali.

Rasa PRANINSKIENĖ

SUSIKUITUSI PIŽAMA Kiekvieną rytą, kai visi šeimos nariai išeidavo į darbą, namie likdavo pavargusios pižamos ir naktiniai marškiniai. Pavargdavo, nes savo šeimininkus per žiemą šildydavo, o vasarą vėsindavo. Ir dar džiaugsmo suteikdavo, nes beveik kiekviena pižama turėjo kokią nors žavią detalę – gražias sagas, kišenėlę, kaspinėlį ar aplikaciją. Be to, pižamos stengdavosi savo šeimininkams privilioti gražių sapnų. Todėl rytais, kai šeimininkai iš pižamų išsinerdavo ir gražiai jas sulankstydavo, jos tyliai ilsėdavosi ir snausdavo, laukdamos kito vakaro, kol vėl jaukiai juos apkabins. Tėtės pižama oriai pūpsodavo vonios kambaryje, mamos naktinukai glausdavosi patalynės dėžėje, brolio pižama irgi įsibrukdavo į patalynės dėžę, o sesers naktinukai (jie šiek tiek didžiuodavosi, nes buvo papuošti daugybe mezginių ir blizgančių kaspinėlių) ilsėdavosi drabužių spintoje. Vienintelė broliuko pižama per visą dieną nepailsėdavo – mat jis numes-

davo ją kur papuola. Kartais ji karodavo ant kėdės atlošo, kartais vonioje ant spintelės, retkarčiais atsirasdavo knygų lentynoje. Beveik visuomet viena klešnė būdavo sulindusi į kitą, rankovės šlapios iki alkūnių, ant pižamos priekio – pusryčių likučiai, o ant kelnių – kakavos ir jogurto pėdsakai. Mažoji pižama labai kentėjo, o dar kitos pižamos ją vis patraukdavo per dantį, kodėl ji tokia nešvari, netvarkinga, žodžiu, labai susikuitusi. Šitaip baisiai numesta ji nepailsėdavo ir broliukui nepriviliodavo gražių sapnų. Taip ir kankinosi abu, kol vienąsyk pižamytei trūko kantrybė. O ką? Ir pižamos turi kantrybę, kuri kartais gali nutrūkti. Sugalvojo pižama pamokyti broliuką, Kai numetė ją ant kėdės, viena rankove pririšo prie vienos kėdės kojos, kita rankove – prie kelnių kišenės, tą klešnę prie kitos kėdės kojos, o kadangi po stalu mėtėsi sportbačiai, dar ir jų raišteliais užsimaizgė. Grįžusiam broliukui susikuitusi pižama buvo nė motais, dargi ją paspyrė ir pats vos nepargriuvo kojai įsipainiojus tarp suraišiotų rankovių ir klešnių. Kai vakare einant miegoti reikėjo apsirengti pižamą, broliukas nebenorėjo vilktis purvinos, sulamdytos, nekaip kvepiančios pižamos, tad įdėjo ją į skalbyklę. Teko miegoti be pižamos. Ir tuomet berniukas suprato, kokia miela gali būti pižama, jei ji tvarkinga, švari. Kaip maloniai ji gali šildyti, kokius gražius ir ramius sapnelius ja vilkėdamas gali sapnuoti. Pižamėlė dar nebuvo išskalbta, o broliukas jos jau ilgėjosi.

Piešė Aušra Čapskytė

Žodžiai Zitos GAIŽAUSKAITĖS Muzika Aloyzo ŽILIO

ŽIOGAS PJOVĖJAS Eina žiogas iš pjūties, Nešas dalgį ant peties.

Žvilga saulėj dalgis plieno – Daug pripjovė žiogas šieno.

Kai šešėliai pailgės, Žiogas kris ant pradalgės. Pailsės, ramiai pasnaus, O paskui ir vėl šienaus.

ŽIOGAS PJOVĖJAS

Piešė Vida Petrašiūnaitė

2022-ieji paskelbti LIETUVOS UNIVERSITETŲ METAIS 1922 m. vasario 16 d. Kaune buvo įsteigtas Lietuvos universitetas, kuriame pirmą kartą buvo pradėtos universitetinės studijos lietuvių kalba. Universitetas suvaidino reikšmingą vaidmenį plėtojant universitetinį aukštąjį mokslą visoje Lietuvoje.

1918 m. Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę trūko įvairių krypčių savų specialistų. Taigi, šią spragą turėjo užpildyti kuriama valstybinė aukštoji mokykla. Lietuviško aukštojo mokslo pradžia Lietuvoje derėtų laikyti dar 1920 m. įvairių profesijų inteligentų iniciatyva Kaune įsteigtus Aukštuosius kursus. 1922 m. vasario 16 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu šių kursų pagrindu buvo įsteigtas Lietuvos universitetas. Pirmuoju jo rektoriumi tapo dr. Jonas Šimkus, iš Telšių kilęs chemikas ir farmacininkas. Jis šias pareigas ėjęs iki 1923 m. rugsėjo 1 d., o universitete dėstęs iki 1940 m. rugsėjo 15 d., kol atėjusi sovietų valdžia jį atleido iš tarnybos, Lietuvos universitetą sudarė Teologijos-filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisės, Medicinos, Matematikos ir gamtos bei Technikos fakultetai. 1930 m., minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį, Lietuvos universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vardas. 1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, rugpjūčio 21 d. Lietuvos sovietinės vyriausybės įsakymu VDU pavadintas Kauno universitetu. Buvo uždarytos beveik visos studentų organizacijos, suimti kai kurie dės- Lietuvos Respublikos Prezidento 1922 m. vasario 16 d. įsakymas dėl Lietuvos universiteto rektoriaus ir tytojai ir studentai. 1941 m. hitlerinei Vokietijai fakultetų dekanų paskyrimo. Profesorius okupavus Lietuvą, universite- Jonas Šimkus, Lietuvos universiteto rektorius.

Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto) II rūmai XX a. 3 dešimtmetis. Vilniaus universitetas.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.

tui grąžintas Vytauto Didžiojo vardas. Pagal 2022 atliktus tyrimus tarp penkių geriausių šalies universitetų – pirmąją vietą užima Vilniaus universitetas (VU), antrąją – Kauno technologijos universitetas (KTU), trečiąją – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU), ketvirtąją – Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), penktąją vietą užėmė Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VILNIUS TECH).

Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

Vytauto Didžiojo universitetas. Kauno technologijos universitetas.

Juozas NEKROŠIUS ŽEMĖ Iš žemės – duona, Kviečiai ir uosiai, Gėlė raudona Darželį puošia.

ŽALIA GIRIA Geriems vaikams giria švelni, Skaniausiom uogomis dosni, Su paukščių klegesiu, giesmėm, Su grybais ir vėsiom tankmėm, Su ežiuku, su kiškeliu Vingiuotu stirnų takeliu Miela, jauki žalia giria Geriems vaikams dosni, gera.

Nuo žemės paukščiai Pakyla, skrenda, O briedžiai baugščiai Per brastą brenda...

VYTURIO LIZDAS Tas lizdas – skrynelė. Skrynelėj – dainelė. Oi, rimo nurimo, Nurimo pasaulis! Tiek džiaugsmo, tiek saulės! Suraskit skrynelę, Skrynelėj – dainelę.

Piešė Herta Matulionytė-Burbienė

Dainelė pakilo Virš žaliojo šilo, Virš juodo arimo.

Jonas ENDRIJAITIS TĖVIŠKĖLĖ Kur su saule lietutis, Stebi sraigę vaikutis, Melsta lubinas smėly, Ten brangi tėviškėlė. Vos nulyja lietutis, Stebi Vaivą vaikutis. Vaivos juosta žėruoja Virš namų, vasarojaus. Man į debesis kelias – Džiaugias mažas vaikelis, Glaudžia sraigę pakėlęs Lubinų tėviškėlėj.

KELIONĖ PALEI NEMUNĄ Kai panemuniais keliausi Pro Vilkiją ir Seredžių, Lis lietaus su saule gausiai, Veliuona sutiks kaip svečią. Kuorai švies pily Raudonės, Skirsnemunę aplankysi, Jurbarką atradęs klony, Žvyro karjerus išvysi.

Viešvilė rymos prie kelio, Dar Pagėgiai ir Rambynas. Už Šilutės lauks vaikelio Uostas Klaipėdos, laivynas.

Nemunas, kely lydėjęs, Smalininkuos kvies į uostą. Pailsėsi čia, kol vėjas Stotį, pylimą nuglostys.

Baltija, mūša sugaudus, Džiaugsis Nemuną priglaudus. Pailsėjęs, mažas drauge, Grįžk atgal, jau Vilnius laukia.

LIETUVIŠKA MOKYKLĖLĖ KANADOJE TORONTO MAIRONIO MOKYKLA pirmuosius žingsnius žengė 1948-ais metais, kai mokytojas Vitalius Matulaitis su keliais mokytojais, Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčios rūsyje pradėjo lietuviškas pamokas su dvidešimt mokinių. Pirmaisiais metais mokyklą globojo kunigas Petras Ažubalis. Mokyklos įkūrimas nešė naudą lietuvybės išlaikymui, pasididžiavimą savo kilme, puoselėjant ryšius su išeivijos lietuvių gyvenimu Toronte. 1951–1952 metais mokykla buvo pavadinta Maironio vardu. Metams bėgant mokinių skaičius didėjo, keitėsi mokytojai, keitėsi patalpos. 1966 metais mokinių skaičius pasiekė 620, tai didžiausias mokinių skaičius per visą mokyklos istoriją. Laikui bėgant mokinių skaičius keičiasi, mokinių mokosi tai daugiau, tai mažiau. Šiais metais Toronto Maironio mokyklą lanko 185 mokiniai nuo jaunesniojo darželio iki 12-ojo skyriaus. Dirba 33 mokytojai ir padėjėjai. Mokiniai mokosi lietuvių kalbos, literatūros, istorijos, muzikos,

Toronto Maironio mokykla.

tikybos. Per mokslo metus mokykloje apsilanko daug svečių. Vieni iš įsimintiniausių įvykių buvo Jo Eminencijos kardinolo Audrio Juozo Bačkio ir Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus apsilankymai. Ne tik mokiniams, bet ir mokytojams tai buvo išskirtiniai įvykiai, kurie pasiliks atminty visam gyvenimui. Maironio mokykla stengiasi kuo tvirčiau išlaikyti lietuvišką dvasią. Tą sako ir jų mokyklos šūkis, „Maironio mokykloje kalbame tik lietuviškai”.

Mokyklos kasdienybę iliustruoja nuotraukos.

Stanislovas ABROMAVIČIUS

MĮSLĖS Nei jis keistas, nei jis ką: Jo ranka – tai tik šaka, O liemuo jo – tai kamienas. Stovi jis čia, ir ne vienas.

Jis atrodo tarsi ponas: Auga po žeme raudonas. Viršuje – tik lapai matos, Dideli, stori ir platūs.

Būna jų juk įvairių: Ir mažų, ir didelių. Ir skirtingi jie be galo: Tie žaliavo, o tie balo.

Ežioj jo kaimynai stropūs: Bulvės, pomidorai, ropės. Lįsti iš po žemių skuba, Nors iš jo mes verdam sriubą. KAS?

(Medelis)

Piešė Daiva Gudelytė, Herta Matulionytė-Burbienė

(Burokas)

Vasarą su kailiniais, Žiemą – vien su marškiniais. Rūbai jo – žali žali... Mįslę šią atspėt gali? KAS?

Jis beveik kiekvieną rytą Per mūs kambariuose štai ritas. Kartais vedami mamų Šliaužioja ant kilimų. Kiša nosį vis į kampą, Staltiesę nuo stalo tempia. Ieško dulkių jis piktų, Kažkieno ten paliktų. Ilsisis paskui jis ten, – Kambarėlyje tamsiam. Kas jis, toks nermus, Ieško šiukšlių po namus? KAS? (Dulkių siurblys) Pažiūrėkim paslapčia: Tikras mūšis verda čia. Du karaliai – baltas, juodas – Jiems nurimti nebeduoda.

Netiki? Paklausk mamos. Stovi kiekvienuos namuos. Prie grindų jis prisiplojęs, Štai stogelis, keturios kojos.

Dvi valdovės, du žiragai Mūšiui ruošiasi ilgai. Bokštai, rikiai, bet ne kulkos, Ir dar kareivėlių pulkas.

Glaudžiasi ant jo taip meiliai Ir salotinė, ir peiliai. Štai dar šaukštai skamba garsiai, – Viskas pasakoje tarsi.

Žinoma, koks karas čia, Jei nešaudo paslapčia. Visas mūšis, kovos tos Ant kvadratinės lentos. KAS?

Kartais ten sriuba garuoja, Tyli muzika užgroja, Retkarčiais dar žiūrim kiną... Kaip šį baldą mes vadinam? KAS?

{Šachmatai)

(Stalas)

MANO KATINAS MARKIZAS Piešė Gitana Tomaševičė

Mano katinas Markizas raketa pralėks. Jo pagauti negalėsiu, kas gi man padės?

– Brr, bėgioti noriu, tik ne po namus... Aš esu, juk patys matėt, geras, malonus.

Kai šviesu ar tamsu, aš džiunglių liūtas esu. Bijokit manęs, katyčiai, galiu jus apdraskyti.

Nebijok, Rudi, nesislėpk tenai, juk drąsūs esam mes, katinai.

Bičiuli, mano Markizai, kur tu esi? Išlipk iš medžio – mes juk draugai geri!

Vaje, sakyk, kur tai matyta, kad mano šunį katinas vaikytųs?

Škac, nenaudėli, geruoju, nes, jei kas, aš tau užtvoju!

Pamatę tai, vaikai kvatoti puolė: ir čia tas katinas drąsuolis?

10.

Tarytum aš virš debesų... Kaip reikės nušokti, man baisu!

11.

Kur katinas, sakyk Išėjo savo kojom? Pavyti negalėjau, Tai jo ilgai ieškojau... Žinai, drauguži, šį katiną medin įvijo, Ir jis iš aukštumos išlipti bijo...

12.

Juk tu, Markizai, katinas esi, Nušokti katinams iš medžio – juokai vieni. Ar pasieksi tu jį, drauguži mielas? Esi sunkus, greičiau, greičiau nes padai spaudžia man pirštus.

13.

Na, štai ir vėl laimingas aš esu su katinu draugu.

Vainius BAKAS

Namai Namučiai Sraigės kiautas šitoks mažas, Bet ten sutelpa tiek daug, Iš dangaus nukrito lašas, Sraigę šliaužiančią matau.

Gaudo sraigiškos antenos Radijo bangas, Taip ir slenka mano dienos Į naktis ilgas

Kiaute jos pasaulis telpa, Telpa vasara jame, Tiktai balos vis dar telkšo Tarsi veidrodžiai kieme.

Apšarmojusios žiemužės, Kailiniais storais, Kai nuo šalčio miestas gūžias, Tu aplink dairais...

Štai prakvipo ir pražydo Liepa, dūzgianti, nauja, Įsileiskim ją į vidų, Pavaišinkim ją.

Pamatai, kaip krenta snaigė, Paskui ją – kita. Įdomu, kur miega sraigė? Kur tokia vieta?

Skanios pienių pieno vaišės, Na, bet kas iš to? Jei jau beldžiasi užgaišęs Į svečius ruduo.

Kur pastirusius į ragą Šildo dar sapnai, Ten maloniai laužas dega, Vasara tenai

O kai pokylį jis baigia, Kiautą tempdama Ruošiasi miegoti sraigė – Artinas žiema.

Piešė Herta Matulionytė-Burbienė

Trunka tiek, kiek sraigės sapnas, O tame sapne Skleidžiasi jazminai kvapnūs Vasaros delne.

Vėl pavasaris žaliuoja, Daros vis šilčiau, Jau gegužis atšuoliuoja – Žirgus jo mačiau.

Lietūs su stikliniais batais Bėga nelėtai, Jiems kitoks pasaulis matos, Negu tu matai.

Ragiukus iškišus sraigė Dairosi aplink, Akmenukui taria: „Staigiai, Broli, pasislink.

O kai sapnas pasibaigia, Savo spinduliais Saulė, žadindama sraigę, Tykiai nusileis.

Aš labai skubu į pievą Atsigert rasos, Pamatyt, kaip žydi ieva Iš širdies visos,

Pakutens plonyčiais pirštais, Sraige, ei, nubusk, Tegul sapnas pasimiršta – Jis jau nesvarbus.

Pasidžiaugt – juk šitoks grožis Pievų ir gėlių, Skleidžiasi mažytės rožės, Vikšras drugeliu Tęsinys 22–23 puslapyje

Vietos ten visiems užtektų, Džiaugiamės ir mes – Nuo namų savųjų raktų Sraigė nepames.

Jau pavirtęs ir ant smilgos Supasi linksmai, Kaip gerai, kai dienos ilgos, Kai savi namai

Na, o mes, raktus pametę, Beldžiam į duris, Viduje vis šaukiam katę – Gal atidarys...

Visada šalia, kur būtum, Jaukūs ir šilti, Kvepia mėtom, dvelkia rūtom Miško pakrašty.“

Tik nieks durų nerakina, Lieka laukt mamos, Ji greit grįš namo iš kino Ir raktus paduos.

Gali sraigė neišėjus Dirbti iš namų, O pajutus šaltus vėjus Lįsti, kur ramu,

O dabar per lietų tenka Slėptis nuo lašų, Tykiai bėgančių per ranką Tarsi po dušu...

Visada jauku ir gera Kiauto viduje, Sraigė gaivią rasą geria, O kartu su ja

Su lietum slėpynių žaidžiam Jau kelias paras, Slepiamės, nenusileidžiam, Gal ir nesuras...

Bunda gėlės, kelias žolės, Gera ir ramu, Sraigė šliaužia ir didžiuojas Mobiliu namu.

O, žiūrėk, lašnoti baigė, Pieva jau žalia. Kad ir kur keliauja sraigė – Jos namai šalia.

23 Piešė Herta Matulionytė-Burbienė

Rašytojo JONO AVYŽIAUS 100-osios gimimo metinės Jonas Avyžius – lietuvių rašytojas, publicistas, politinis bei visuomenės veikėjas – gimė 1922 m. gegužės 16 d. Medginuose, Joniškio valsčius. Per savo kūrybinį kelią J. Avyžius išleido 16 knygų suaugusiesiems ir apie 20 knygelių vaikams. Pagal apysaką „Aštuonetas iš Trepsės namų“ Lietuvos televizija sukūrė animacinį filmą vaikams. Daug kūrinių vaikams yra išversta į rusų, uzbekų, kazachų, estų, latvių, vokiečių ir kt. kalbas. Rašytojas mirė 1999 m. liepos 7 d., palaidotas Vilniuje Antakalnio kapinėse. Spausdiname trumpą rašytojo pasakėlę vaikams.

MELAGĖLIO PASAKĖLĖS Einu per lauką — ant kelio tabokinė. Atidarau. Joje kita, tik didesnė. Atidarau tą didesnę. Joje vėl kita, tik dar didesnė. Atidarau tą dar didesnę, joje skrynia, pilna gražiausio šilko rietimų! Iškėliau vieną rietimą, švykšt aukštyn, tasai išsivyniojo ir pasidarė gražiausias takas iki pat debesų. Aš tuo taku kabarai kabarai aukštyn j dangų. Žiūriu — ogi ant debesų karvės ganosi. Prie upelio guli piemuo, pasidėjęs po galva botagą, ir žvaigždes skaičiuoja. — Meluoji! Jei netiki, pats užlipk ir pamatysi. Pavargau beeidamas, atsisėdau ant kupsto. Ogi žiūriu — dvi skruzdės prie smilgos pririštos. Pasikinkiau abidvi j skiedrą ir važiuoju atsilošęs kaip ponas. Priešais atpupena ežys. Vos vos pajuda. Mat kojytė sužeista. Pavežk iki namų, prašo, įsiverčiau eželį j savo vežėčias, bildam toliau, net žemė dreba. Išgirdo vilkas. O buvo labai išalkęs ir mėgo arklieną. Kad puls iš krūmų! Kūliais persivertė per mano skruzdės, pokšt galva j pušį ir išsitiesė negyvas, įsiverčiau į vežimą — nulupsime kailį, bus eželiui su ežiene pasitiesti prie lovos. Dundam toliau, net tiltai braška. Per vieną tokį belekiant triokšt! įlūžo, mūsų vežimas keberiokšt į upę. Oi, oi, kas tada dėjosi... – Oi, oi, melagis... Jei netiki, pats pasikinkyk dvi skruzdės j skiedrą ir pamatysi. Turiu tokį botagėlį. Pliauškinu eidamas, ir viskas virsta tuo, ko panoriu. Prie takelio kupstas, kur radau pririštas skruzdės. Drožiau per jį. Ogi gražiausia pilis bestovinti. Pasibalnojau vorą ir lapatai lapatai pro vartus j tą pilį. Pamatė sargybiniai, subėgo, kad apipuls iš visų pusių! Aš pliaukšt savo botagėliu. Voras beregint surezgė voratinklį, švykšt jį užpuolikams ant galvų, susėmiau visus kaip žuvis j tinklą, užsiverčiau ant pečių ir kilst pa- kilst, strykt pastrykt toliau. Prišuoliuojam prie durų. Užrakintos, devynios spynos pakabintos. Pliaukšt savo botagėliu per visas devynias. Atsidarė. O ten... Bet nebepasakosiu, nes vis tiek sakysi, meluoju. — Ne! Ne! Sakyk, kaip buvo toliau. Pavargo melagėlio botagėlis. Kitą kartą. Jeigu gražiai paprašysi, vėl papliauškėsiu, o jei barsies, vadinsi melagiu, j kampą pastatysiu, ir tiek jį tematysi.

Piešė Rasa Dočkutė

Jonas ENDRIJAITIS NEKVIESTAS SVEČIAS Kai smėlio pilis Jau visas pastatei, Žvaigždutė sužibo Virš jūros aukštai.

GINTARO LAIVAS Žiloje senovėj pušys jūron virto, Persenę, nudžiūvę, plaunamos bangų Pušys akmenėjo, jų sakai – tai gintaras, Ir daugybę metų laukė jis draugų. Jūra jį išplaudavo po audros į krantą, Gintarais mergaitės troško pasipuošt. Kur mergaičių būta, ten ugnis kūrenta, Paklausyki, jūra giesmeles jų oš. Proseneliams buvo gintarai lyg turtas – Mainė jį į grūdus, varį ir rūbus. Kaito gintarėlis delnuose kaip burtas, Jūros močios klausiant, ar žuvelės bus. Kai nurimsta pušys, jūros bangos aidžios, Merkiasi vaikelis glėbyje mamos. Gintaro gimtinėj sapno laivas leidžias, Skrenda juo mažyliai link žvaigždės pirmos.

Piešė Rima Stasiūnaitė

Pro langą į dangų Vaikelis žiūrės – Kol bangos plaus pilį, Žvaigždutė mirksės. Mėnulio dukružė Mirksės debesy, Ją svečias nekviestas – Miegelis gesys.

VANDENIO PASAKA Nori tau Vandenis pasaką pasekti, Vienišas jis laukia marių pilyje, Gintarais apšviečia jūros kelią naktį, Kai sapnų žirgeliais skrieji tu į ją. Jūros močią, vaike, pakeliui lankysi, Bus trumpa viešnagė – jos giesmė gūdi, Palydės vėžliukai, pelekus atkišę, Jau Vandenio sakmę pilyje girdi, Kaip maža žuvėdra pirmą kartą kilo, Kaip virš jūros mokės baimę nugalėt. Ir sapne Vandenis, nuo audrų pražilęs, Nepaliaus kartoti – jūrą reikia mylėt. Atsibudęs rytą, kriauklę smėly rasi – Dovaną Vandenio – iš visos širdies. Kai prie jos priglausi, vaike, šiltą ausį, Pasaką Vandenis kriauklėj vėl kuždės.

VĖJAŽUVĖ Vytis su tėčiu ant tilto Meškeres virš jūros šildo. Keičias vėjas, nėr laimikio: Nesėkmė lydės šį sykį.

JŪROS MOČIA

Vytis bando laimę savo – Štai vėjažuvę pagavo! Ilgo snapo žuvį retą, Raitos ji ant tilto, kreta.

Vėjai lyg iš kiauro maišo, Bangos griūna tarsi raišos, Šimtmetį svečiuos užgaišus, Jūros močia krantą laižo.

Tėtis džiaugias, giria Vytį, Jiems visi žvejai pavydi. Grįžę vyrai mamai rodo Žuvį, vėjo dovanotą.

Laižo tarsi cukraus vatą, Ji smaližė, kokių reta. Kad pamiltum močią tetą, Dovaną vaikeliui žada.

Giria ir mama laimikį, Kantrybe sūnaus ji tiki. Vaikas pyksta, kad nespėjo Padėkot už žuvį vėjui.

Vėjai rimsta, aušta rytas – Visas krantas nulaižytas. Baltiją primins tau šitas Močios gintarėlis šiltas.

RAŠYTOJUI VYTAUTUI V. LANDSBERGIUI – 60 METŲ!

Sveikiname vaikų rašytoją, poetą, publicistą, teatro ir kino režisierių Vytautą V. Landsbergį su jo 60-uoju gimtadieniu, kurį jis minėjo gegužės 25 dieną. Rašytojas gimė 1962 metais Vilniuje, mokėsi Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. Vėliau studijavo Vilniaus universiteto filologijos fakultete ir baigė lietuvių filologijos studijas. Šoko ir dainavo Vilniaus universiteto folkloro grupėje „Ratilio“. Taip pat studijavo kino režisūrą Tbilisio teatro institute, Jono Meko antologinių filmų archyve Niujorke, o 1996 metais – teatro režisūrą Anglijoje jaunųjų Europos teatro režisierių kursuose. Rašytojo Vytautas V. Landsbergio kūryba gerai žinoma ir suaugusiems, ir vaikams. Lietuvoje išleista virš dešimties knygelių vaikams – „Rudnosiuko istorijos”, „Pasakos-nepasakos”, „Obuolių pasakos”, „Angelų pasakos”, „Arklio Dominyko meilė”, „Pelytė Zita” ir t.t.. Pagal jo kūrybą įvairiuose Lietuvos teatruose pastatyti devyni spektakliai – dauguma pagal jo paties pasirašytas pjeses. Vytautas V. Landsbergis taip pat yra išleidęs daug pasakų CD vaikams, kuriuose jis ne tik seka pasakas, bet ir dainuoja. Kaip sako pats rašytojas Vytautas V. Landsbergis, „Dabar dažniau gyvenu provincijoje – Anykščiuose, turiu penkis vaikus, tris anūkus... Čia gyvendamas rašau knygas vaikams, žiūriu pro langą arba einu su vaikais prie Šventosios upės pažiūrėti, kaip seklumoje prie salos tupi gervė ir gaudo žuvis. Galų gale jaučiuosi taip, lyg būčiau koks nors Anykščių Zoologijos sodo direktorius.“ Rašytojo kūrybos svetainė http://www.vvl.lt – apsilankykite.

OBUOLIŲ PASAKA

(ištrauka) Kartą viename miestelyje, vardu Obeliai, augo didžiulis sodas, o to sodo gale gyveno obelis, vardu Obelytė, o pavarde – Antaninė. Obelų tame sode, be abejo buvo ir daugiau, tačiau kriaušių augo visiškai mažai, gal kokios trys. Kriaušės daugiausiai augo Kriaušeliuose, obelys – Obeliuose, o Varniuose augo varnos. Ypač viena tokia vardu Varna Pati, kadangi jos vyras buvo Karalius ir turėjo deimantinį puodelį. Bet kadangi ši pasaka ne apie varnas, o apie obuolius, tai grįžkime į Obelius. Taigi, Obeliuose augo Antaninė obelis. Augo augo, užaugo ir kartą pavasarį ji susilaukė daug mažų obuoliukų. Iš pradžių tik išsiritę iš pumpurų, obuoliukai nebuvo panašūs į obuolius ar dar kokias nors slyvas. Jie atrodė tarsi kokie žiedeliai ar gėlytės. Be to, jie dar nemokėjo šnekėti, nes neturėjo nei kotelių, nei raudonų žandelių, nei sėklyčių, nei akyčių, nei ausyčių. Žmogus, tarkim, jei neturi kotelių ar žandelių, irgi nedaug tegali pašnekėti. Taigi, obuoliukai galėdavo nebent tik pasišvilpauti savo žiedlapiais, jeigu vėjas palankios krypties pūsdavo. Tenka pasakyti, kad obuoliukai, kol buvo žiedeliai, augo nelaimingi ir labai dūsavo. Ir kuo labiau jie augo, tuo labiau dūsavo. Ir vienąsyk vienas žiedelis, vardu Petras, atsiduso taip stipriai, kad net visi žiedlapiai jam nulėkė. Pagavęs tuos žiedlapius vėjas ėmė smagiai žaisti, nešioti po pievas, po girias it kokią pūgą. O Petras, likęs be žiedlapių, iš pradžių labai susigėdo, galvodamas, kad tapo nuogas it kokia panelė. Ir dėl to stipriai paraudonavo. Bet paskui, persisvėręs per šaką, pažvelgė į balą, kur atspindyje išvydo savo raumeningą krūtinę bei kitas kūno vietas, ir labai apsidžiaugė. – Žiūrėkit, aš jau nebe gėlė, aš jau tikras vyras! – ėmė Petras girtis ir... TĘSINYS KNYGOJE „OBUOLIŲ PASAKOS“

VASARA VAIKŲ PIEŠINIUOSE Dauguma vaikų sako, kad iš visų metų laikų labiausiai mėgsta vasarą, jos saulėtas ir šiltas dienas, kai daug prisirpusių uogų, žydi gėlės, čiulba paukščiai. Pateikiame dailės studijos „Kubas – menų klubas“ (mokytoja Jolanta Čiaglienė) mokinių piešinius.

Elzė Načelytė, 7 m., „Draugystė“

Gabija Amioglo, 8 m., „Atspindžiai“

Džiugas Kučinskas, 10 m., „Japoniška banga“

Kipras Zeliajevas, 15 m., „Vasaros sodyba“

Aniuta Ambrazevich, 9 m., „Vakaras ganykloje“

Antanas Abaravičius, 8 m., „Povandeninės paslaptys“

Gabija Šalnaitė, 8 m., „Debesys ir saulė“

Aniuta Ambrazevich, 9 m., „Augalų istorijos“

Rugilė Kareivaitė, 7 m., „Ežeras“