"Tipu Tapu" pavasario saulė

2023Nr.1 Pavasaris

Šiame

numeryje

Eilėraštukų lietus. Petras Panavas, Juozas Nekrošius, Jonas Minelga.

Mama, paskaityk. Oskaras Milašius „Pupa“.

Do-rė-mi. Žodžiai Petro Gaulės, muzika Aloyzo Žilio „Pavasario dainelė“.

Ar žinai? Vilniaus 700 metų jubiliejus.

Linksmoji kertelė. Zita Gaižauskaitė, Petras Panavas, Stanislovas Abromavičius. Lietuviais esame mes gimę. Kūrybinė lituanistinė mokykla „Giliukai“ Graikijoje.

Klaustutės mįslės.

Oi, tai buvo, tai nutiko. Velykos. Zita Gaižauskaitė.

Nauja knyga. Stanislovas Abromavičius „Padainuok man lopšinę“.

Iš tautosakos skrynelės. „Varna ir ąsotis“. „Lapė beuodegė“. Skaičiuoklės. Mįslės.

Su meile vaikams. Poeto Anzelmo Matučio 100-osios metinės.

Šnekutės pamokėlė. Ar žinote, kad paukščių protėviai buvo dinozaurai?

Sveikiname! Rašytojui Juozui Erlickui – 70 metų!

Vaikų kūryba. Pavasaris vaikų piešiniuose.

„TIPU TAPU”. Literatūrinis-meninis žurnalas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. www.tiputapu.lt

2023 m. Nr. 1 (74)

Kūrybinės grupės vadovas Stanislovas Abromavičius, el. paštas laisve@kovaz.net

Žurnalo konsultantė Živilė Burdaitė (LEU, edukologijos magistrė) el. paštas zivile@svak.lt

Redaktorė Imandra Daukšienė, el. paštas imandra@tiputapu.lt

Meninė redaktorė Daiva Gudelytė.

Dailininkai: J. Balkevičiūtė, G. Akelaitis, V. Alesienė, V. Ajauskas, G. Petrauskaitė, H. Matulionytė-Burbienė, A. Makūnaitė, N. Gultiajeva.

Viršelio dailininkė D. Gudelytė.

Numeryje spausdinami vaikų piešiniai.

Kaina – 1,01 Eur, Leidėjas – UAB „Informacijos vadybos agentūra“, www.iva.lt

Redakcijos adresas – Algirdo g. 31, Vilnius LT 03219. Mob. tel. +370 687 13002, el. paštas info@iva.lt

Spausdino: IĮ „InSpe”, Savanorių pr. 178F, Vilnius, el. p. info@inspe.lt, www.inspe.lt latinimo el. paštas info@tiputapu.lt

Žurnalą remia:

Dėkojame už paramą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, projektui „Tipu Tapu“ – pirmieji žingsniai į literatūros, meno ir istorijos šalį“ 2023 metams skyrusiam penkis tūkstančius eurų.

Remia rubrikas: „Eilėraštukų lietus“, „M ama, paskaityk“, „Do rė mi“, „Ar žinai?“, „Poezijos puokštė Lietuvai“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Iš tautosakos skrynelės“, „Vaikų kūryba. Mano Lietuva“ ir kt.

Partneris:

Petras PANAVAS

KOVAS

Tai sninga, tai šąla, tai lyja, O aš piešiu baltą leliją.

Ir ežerą. Mėlyną. Prie ežero katinas sėlina.

Prisėlinęs ūsą pajudina –Pamatė lydeką jis pūdinę.

Bet kaip ją pagauti, tą žuvį?

Pagavęs nurytum liežuvį...

Ir man, jaučiu, seilės jau renkasi. Žuvis, rodos, spurda jau rankose.

Suspaudžiu. Tik triokšt – ir nulūžo Teptukas virš spurdančios pūdinės

Už lango – lyg lyja, lyg sninga. Ežere – lydekėlė laiminga...

Petras PANAVAS

PRIE UPELIO

Gurga spurda upeliukas

Po ledu.

Kur tas mano žuveliukas?

Nerandu.

Sveikas gyvas, žuveliuke

Po ledu.

Kantriai lauksim čirvirvuko Mes abu.

Laukiam, laukiam – nesulaukiam, Bet atskris, Suplazdės virš žalio lauko

Vyturys

Ant nematomo siūlelio Po dangum. O jį gąsdins perkūnėlis: Dun – dun – dun...

Trenk į ledą, perkūnėli, Pabaly, Išvaduoki žuvelėlį, Jei gali.

Parskraidinki vyturėlį, Jei gali, Išauginki žiedužėlį Pašily...

Juozas NEKROŠIUS

BUS DAR PAVASARIS

Ne iš karto gimsta žiedas, Nors prasiskleidžia staiga. Daug naktų-dienų jį supa

Obelies kantri šaka.

Žiedas skleidžias, rasos laša –

Gal medaus lašai?

Panašiai dainas dainuojam –

Panašiai.

Petras PANAVAS

VĖJAS

Žydras vėjas lyg šlavėjas

Iš rytų, iš pietų

Debesėlį varinėja

Virš laukelių plačių.

Šiaušia krūmą ir pakrūmę, Mėto varnas dangun.

Per pakrūmes vaikas dumia, Bet užkliūva – ir bumbt.

Vai tai minkštos samanėlės, Vai tai gera gulėt!

Klykia pešamos varnelės, Lekia plunksnos žolėn.

Žydras vėjas lyg šlavėjas

Jas sušluoja krūvon

Ir per lauką varinėja

Kojytėlėm kreivom.

Pasigavęs žirgą, raitas

Nušuoliuoja laukais, O pakrūmėj lieka vaikas

Paausiais suveltais.

Piešė Jurgita Balkevičiūtė (2009 m.)

JONAS MINELGA

KOVAS

Strikt iš lovų, Žvilgt per langą, Girdim – kovo Ratai žvanga.

Aidi balsas: atvažiuoju

Su pavasariu gražiuoju! – Sveikas gyvas! –

Garsiai tarėm.

– Ar ne dyvas, –Plaukia marėm Saulės laivas. Ei, drauguži!

Metas metas keist drabužį!

P UPA Oskaras MILAŠIUS

Kitą sykį buvo senelis ir senelė. Juodu sijojo rėčiu pupas. Besemdami nuo žemės vieną pamiršo. Ir štai ji sudygsta, ima augti, auga, auga ir praauga lovą.

– Klausyk, tėvai, – sako senelė, – griebk kirvį ir perkirsk lovą.

Pasakyta – padaryta. Pupa išauga iki lubų.

– Nagi, tėvuk, griebk kirvį ir prakirsk lubas.

– Tuojau, tuojau.

O ponia pupa vis auga ir auga ir netrukus pasiekia stogą.

Prakirskim stogą, – pataria senelė. – Ir prakirskim, ir prakirskim.

Ir štai pupa jau padebesiuos. Vis aukštyn, aukštyn stiebias be atvangos.

Ponia pupa įžengia į dausas. O ką gi sako mūsų senelė? – Reikia iškirsti skylę danguje.

Seneliui tai juokų darbas. Brolis ir sesuo

Piešė Gediminas Akelaitis

ropščiasi pas Dievulį. Dievulis juodu pasitinka, pamalonina, apipila dovanomis, paskui siunčia namo. Pasklinda kalbos apie tą nutikimą: visi kad puls lipti į dangų. Bet pupai netrukus tai pakyri. Ji sutraška, įtūžusi nulūžta, ir visi lipikai bumbt ant žemės. Vienas išsisuka koją, kitas riešą, o kiek praskeltų galvų, pamuštų akių ir įsikąstų liežuvių!.. Tikrai gražus buvo sapnas… Bet jau gana apie tą pupą!

Žodžiai Petro GAULĖS

Muzika Aloyzo ŽILIO

PAVASARIO DAINELĖ

Šiais metais sukanka 100 metų, kai gimė (1923 m. vasario 23 d.) poetas Petras Gaulė. Jo gimtinė Rokėnų kaimas, Antazavės valsčius, Zarasų rajonas. P. Gaulė baigė Zarasų gimnaziją, vėliau Vilniaus pedagoginį institutą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo laikraščių redakcijose, televizijos ir radijo komitete. P. Gaulė yra išleidęs ir dvi knygeles vaikams: „Vaivorykštė“ (1978 m.), „Šypsenėle, nepabėk“ (1981 m.) bei sukūręs tekstus daugiau nei 300 dainų. Poetas mirė 1993 metais.

Dainuoja upeliai, kalneliai ir miškai. Dainuojam dainelę ir mes maži vaikai.

Priedainis:

Vyturėliai dainorėliai skamba ryto tolumoj.

Jau pavasaris šviesus gimtinėj mylimoj.

Jau supas saulutė beržely ant šakos.

Švelnioji žibutė pražydo miškuos.

Išbėgo vaikučiai giružėn takeliu.

Priskinsim žibučių – pavasario gėlių.

Piešė Morta Šiaučiūnaitė, 10 m., dailės studija „Kubas – menų klu bas“

Žodžiai Petro GAULĖS Muzika Aloyzo ŽILIO

PAVASARIO DAINELĖ

Piešė

Emily Lokucijevskaja, 9 m., dailės studija

„Kubas – menų

klubas“

Vilniaus 700 metų jubiliejus

2023-iaisiais metais minime Vilniaus 700 metų jubiliejų, kuomet 1323 m. sausio 25 d. Vilniaus vardas buvo pirmą kartą pamintas rašytiniuose šaltiniuose. Lietutvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341)

rašytuose savo laiškuose kvietė atvykti į Lietuvą pirklius, amatininkus, žemdirbius, žadėdamas jiems savo globą. Gediminas labai rūpinosi krašto gerove, todėl Gediminą ir laikome Vilniaus įkūrėju. Šeši laiškai yra vieni pirmųjų išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentų. Kadangi jie buvo siųsti Vakarų Europai, popiežiui, prekiautojams, ir amatininkams, buvo parašyti lotynų kalba.

Gedimino valdoma Lietuva tapo galingiausia valstybe Rytų Europoje. Iš kitų kunigaikščių Gediminas išsiskyrė tuo, kad nemėgo kariauti. Didžiulius žemės plotus prie Lietuvos prijungė ne kardu, ne prievarta, o sūnų ir dukterų vedybomis.

Piešė Arūnas Žilys

Geležinio vilko simbolis

2013 m. sukurtas

Giedriaus Cibulskio.

LEGENDA APIE VILNIAUS ĮKŪRIMĄ

Kadaise Lietuvos sostinė buvo Trakai. Ten pilyje, stovinčioje vidury ežero, gyveno kunigaikštis Gediminas. Jis buvo puikus medžioklis, kartais su visu dvaru medžiodavo kelias dienas, netgi savaites. Viena iš mėgstamiausių kunigaikščio medžioklės vietų buvo neries ir Vilnelės santakoje stūksančios senos girios.

Kartą jis išsiruošė į didelę medžioklę savo pamėgtoje vietoje. Užėjęs didį taurą, vaikėsi jį visą dieną ir galop nukovė. Įsikarščiavęs kunigaikštis nė nepamatė, kaip atėjo vakaras. Į Trakus joti buvo per vėlu, nes naktis jau leidosi ant žemės, o ir žirgai nuvargę, nebepaneš taip toli. Patiems medžiokliams irgi reikėjo poilsio, tad kunigaikštis nusprendė pernakvoti čia pat miške. Jie išsirinko vietą ant kalno, nes ten lengviausia apsiginti nuo plėšrūnų, ir netrukus visi sumigo. Kunigaikštis Gediminas tą naktį sapnavo keistą sapną: ant kalno, kur jie dabar

1996 m. Vilniuje pastatytas paminklas

kunigaikščiui Gediminui, autoriai: Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas.

įsikūrę, stovi didžiulis geležinis vilkas ir staugia taip, kad garsas eina per visą pasaulį.

Šis sapnas buvo toks ryškus, kad kunigaikštis Gediminas niekaip negalėjo jo pamiršti. Pasikvietęs Lizdeiką, vyriausiąjį žynį, paprašė išsiaiškinti, ką šis sapnas reiškia. Pamąstęs žynys taip jam atsakė:

Ant kalvos, kur staugė geležinis vilkas, reikia pastatyti pilį, aplink ją įsikurs miestas, ir jis tapti šalies sostine. Pilis bus tokia stipri, tokia tvirta, kad joks priešas nepajėgs jos įveikti. Garsas apie šį miestą sklis po visą pasaulį...

Taip kunigaikštis Gediminas ir padarė. Pastatė toje vietoje miestą ir pavadino jį Vilniumi – Vilnios upelės vardu, paskui persikėlė ten su visu dvaru, tad Vilnius tapo šalies sostine. Ir buvo taip, kaip kad išpranašavo žynys Lizdeika: Gedimino pilies niekada nėra įveikę jokie priešai, o garsas apie Vilnių, Lietuvos sostinę, sklinda po visą pasaulį.

Zita GAIŽAUSKAITĖ

PALEI KELIĄ

Tupi kiškis palei kelią, Dailiai margina kraitelę.

Čiūžt laputė, žvilgt kreivai: – Vai, kiškuti, vai vai vai!

Tu, žvaireli, taip gražiai, Tą kraitelę nudažei?

Tai kraitelė, tai marga, Tartum genio uodega.

Margučius joje matau: – Štiš, lapute, Jie ne tau!

Petras PANAVAS VELYKOS

Virš Velykų dvaro

Aitvarai lakiojo, Į Velykų stalą Margučius nešiojo.

Prie Velykų stalo

Sukosi suktinis, Virš Velykų dvaro Suposi sūpynės.

Ir siūbavo dangūs, Ir siūbavo žemė, Kažkur upės rangės, Kojos dangų rėmė.

Stanislovas ABROMAVIČIUS

PIRMOJI ŽIBUTĖ

Ten, kur bėga pilkas kelias, Glaudžiasi gražus miškelis. – Einam ten, mielasis tėti, Mažo miško pažiūrėti!

Saulė šildo, saulė šviečia, Spinduliais berželį liečia.

Gieda paukščiai, vėjas šnara, Eglė vis dar dėvi skarą.

Kas gi ten į viršų kelia

Savo mėlyną galvelę?

Tai žibutės – ten ir šiapus –Dar vis pasislėpę lapuos.

Įsitikinus esu –

Jos – gražiausios iš visų.

Jų neskinsiu, augti leisiu, Čia geriau dažniau ateisiu.

Zita GAIŽAUSKAITĖ

VARVEKLIAI

Baukščiai žvalgos ilgakakliai Nuo stogų melsvi varvekliai.

Jau pravirkt ne vienas bando. Ko jie šįryt nusigando?

Per laukus žygiuoja kovas, Išdidus tarytum povas.

Rankoje telegrama:

Piešė Vida Alesienė

Jau pasibaigė žiema!

Kūrybinė lituanistinė mokykla

„GILIUKAI“ Graikijoje

Lituanistinė mokykla „Giliukai“ buvo įkurta 2018 m. spalio 6-ąją ir iš pradžių vadinosi Atėnų lituanistine mokykla. Čia į pamokas Graikijos sostinėje gyvenantys lietuvių vaikai buvo kviečiami kartą per mėnesį, užsiėmimus nuolatos lankydavo apie 10–12 vaikų. Nuo 2020-ųjų rudens mokykla prisitaikė prie pasaulinės pandemijos ir dirbo nuotoliu, taip suteikdama galimybę mokytis vaikams iš visos Graikijos. Tuomet nuotoliu jungėsi 25 vaikai. Dabar mokykloje mokosi 45 vaikai iš 6 šalių – Graikijos, Kipro, Bulgarijos, Rumunijos, Portugalijos ir Tailando. Pamokos organizuojamos mišriu būdu – tris kartus per savaitę susitinkama nuotoliu lietuvių

kalbos, Lietuvos istorijos pamokose ir būrelių užsiėmimuose – vakarai su knygomis, eksperimentai, kinas ir žaidimai.

„Kartą per mėnesį regionuose, vietovėse, kur yra daugiau mokyklą lankančių vaikų, susitinkam gyvai. Šiuo metu

tą darome Atėnuose, Kretoje ir Kipre“, – pasakoja mokyklos vadovė Ernesta Kazlauskaitė-Tsakona.

„Norime, kad mūsų vaikai būtų dalele Lietuvos, kad užaugtų lietuviais, pasėti jų širdyse meilės Lietuvai sėklą. Tai mano duoklė Tėvynei, nes esu dėkinga tėvams ir Lietuvai už tai, kokia užaugau. Norisi, kad vaikai mylėtų Lietuvą taip pat, kaip myli ir Graikiją, – sakė V. Gribinaitė-Naki. – Vienas iš mokyklėlės tikslų – parodyti, kad lietuvių kalba yra mūsų slaptoji kalba, supergalia, nes kai ja kalbame, mūsų niekas nesupranta, galime pasakyti viską, ką jaučiame ir galvojame.“

Nuotraukos iš interneto https://www.facebook.com/glm.giliukai/photos_by

Maža spintelė turi šimtus durelių? Kas? (Knyga)

Juodas nedažytas, margas nerašytas. Kas?

(Genys)

Balta neskalbta. Kas?

(Gulbė)

Vidury bliūdo puta plūdo. Kas?

(Gulbė)

Kas su barzda gimė? Kas?

(Ožys)

Šarangė varangė po suolu susirangė. Kas?

Vandeny namuko durys. Šeimininkas bekepuris. Šeimininko šiltas paltas.

Iš to palto kyšo kaltas. Kas?

(Bebras)

Kailiniai po pievas laksto. Kas?

(Avis)

Pilkas – ne vilkas, ilgaausis –ne kiškis, su kanopom – ne arklys. Kas?

(Asilas)

Kai gyvas buvau – visų bijojau, kai numiriau –žmogui ant galvos atsistojau. Kas?

(Kiškis)

Keturi darbininkai dirba, penktas kelią šluoja. Kas?

(Arklys)

Koks mažylis gimsta su ūsais? Kas?

(Kačiukas)

Piešė Valentinas Ajauskas

V ELYKOS

„Klanais ir klaneliais

Vanduo nupliuškėjo. Balandis sušuko:

„Velykos atėjo! Ir dažo margai kiaušinius.“

(Vytė Nemunėlis)

Velykos – tai spalvingiausia pavasario šventė. Jei paklausite savo močiutės, ji pasakys, kad „Velykos yra Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventė. Mat pikti žmonės jį prikalė vinimis prie kryžiaus ir jis mirė. Tik trečią rytą – Velykų rytą – Jėzus priskėlė. Ir paukšteliai, ir gėleles ir žolės sušlamėjo: Aleliuja! Aleliuja!“

Velykų išvakarėse marginami kiaušiniai. Juos išpuošti galima įvairiausiais būdais: aplikacijomis, išskutinėti su adatėle, vašku išrašyti, o po to dažus užvirinus ir ataušinus, išvirti. O iš puodo ištraukus, reikia nepamiršti sviestu

ar aliejumi patepti, kad blizgėtų.

Margučiai simbolizuoja gamtos prisikėlimą. Iš gilios senovės yra atėjęs paprotys per Velykas linksmintis – esą tai padės gamtai prisikelti iš žiemos sustingimo. Pirmiausia Velykų rytą reikia valgyti kiaušinius. Jais būtina susidaužti: vienas laiko, o kitas savo margučiu daužia. Tvirčiausią kiaušinį palieka nesuvalgytą. Manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir blogų kerų. Žinoma, per Velykas ne tik margučius valgo. Šeimininkės vaišėmis visą stalą nukloja: ir keptas kalakutas, ir šaltiena, ir kumpiai, ir žuvis ir kitokie gardumynai.

O ar žinote, ką dar daro su margučiais? Ne tik valgo... o keičiasi, dovanoja ir ridinėja. Kieno stipriausi, tas daugiausia prisirenka beridinėdamas. Žinoma, atsiranda apgavikų, kurie per mažą skylutę išsiurbę kiau -

šinio trynį ir baltymą, pripila ten karštų sakų, smalos, tirpinto vaško. Tokie dirbtiniai margučiai labai stiprūs, niekuo nesiskiria

nuo tikrų ir laimima daug kiaušinių. Bet argi taip sąžininga?.. Juk jei būsi geras, tave aplankys Velykų bobutė su margučių pintinėle ir padovanos kiaušinių, kuriuos jai padėjo kiškiai miške išmarginti.

Zita GAIŽAUSKAITĖ

VELYKĖ

Ten, kur pernai

Pempė klykė –Šiemet vaikščioja

Velykė.

– Ar matei?

– Tikrai mačiau!

Prislinkau

Prie jos arčiau.

– O jinai tave

Ar matė?

– Palytėjo man

Dar petį.

Ir margutį

Pažadėjo, Tik... į delnus

Neįdėjo.

Piešė Giedrė Petrauskaitė

PADAINUOK MAN LOPŠINĘ

Poetas STANISLOVAS ABROMAVIČIUS su kompozitoriumi ALOYZU ŽILIU išleido naują spalvotą 60 psl. knygą su 25-iomis lopšinėmis ir natomis „PADAINUOK MAN LOPŠINĘ“.

Lopšinės – tai sena liaudies kūryba, paplitusi visame pasaulyje. Jose sudėti gražiausi gimtosios kalbos žodžiai, to krašto intonacijos. Taip jau kūdikystėje įsimenami mamų, tėvelių ir artimųjų balsai, vaikus supantis pasaulis.

Pagrindinė lietuviškų lopšinių paskirtis –švelnia melodija nuraminti, užmigdyti vaiką, niūniuojant jam suprantamai skambančius žodžius. Tai trumpos motinų, tėvelių, auklių, vyresniųjų broliukų ar sesučių, senelių dainelės vaikams. Lopšinės ne tik padeda vaikui užmigti, bet ir lavina muzikos įgūdžius, ugdo vidinę harmoniją. Tinka dovanelei mažo vaiko gimtadieniui, mamoms, auginančioms vaikus.

Knygutė iliustruota piešiniais iš žurnalo „Tipu Tapu“ archyvo.

Piešė Vida Alesienė

MAMYTĖS LOPŠINĖ

Miega jau žaisliukai, ir katytė snaudžia, du maži voriukai tau miegelį audžia.

Pagalvėlės švelnios, patalėlis pūko nukeliaut padės tau į šalelę Rūko.

Priedainis: O aš pabudėsiu, kol sapnais keliausi, akeles atmerkus mano ranką jausi.

Šokolado pilys, žolynėlių lankos pasitiks miegely ir paims už rankos.

Į nykštukų šventę, į džiaugsmų alėją su draugais ir draugėm nukeliausi vėlei.

Žodžiai Stanislovo ABROMAVIČIAUS Muzika Aloyzo ŽILIO

VARNA IR ĄSOTIS

Varna, visiškai merdėdama iš troškulio, priėjo prie ąsočio, kuris kadais buvo pilnas vandens. Dabar vandens ąsotyje beliko tik ant dugno. Varna niekaip negalėjo pasiekti vandens. Ir šiaip ji ir taip bandė, bet vis nesisekė. Pagaliau ji tikrai nusiminė. Netikėtai blykstelėjo jos galvoje geras sumanymas. Ji paėmė vieną akmenėlį ir įmetė į ąsotį. Ir vėl paėmė akmenėlį ir vėl įmetė į ąsotį.

Galų gale varna pamatė vandenį jau gerokai pakilusį. Ji įmetė dar kelis akmenėlius ir jau lengvai galėjo numalšinti savo troškulį. Šitaip ji išsigelbėjo nuo mirties. GRŪDAS

PRIE GRŪDO SUDARO ARUODĄ.

LAPĖ BEUODEGĖ

Pasitaikė lapei įkliudyti uodegą į spąstus. Begelbėdama gyvybę, ji visiškai nutraukė sau uodegą. Iš pradžių ji lyg ir gėdinosi pasirodyti savo draugėms lapėms. Bet ilgainiui nusprendė narsumu pridengti savo nelaimę.

Ji sušaukė visų lapių susirinkimą vienam savo sumanymui apsvarstyti.

Kada susirinko visos lapės, ji pasiūlė joms visoms nusikratyti savo uodegomis. Ji ėmė įrodinėti, kaip nepatogu esą būti lapei uodeguotai, kai ją persekioja jos priešai šu-

nys, kaip uodega kliudanti lapėms, kai jos norinčios atsitūpti ir draugiškai pasišnekučiuoti viena su kita. Pagaliau ji aiškino, kad toks nereikalingas daiktas, kaip uodega, neduoda lapei jokios naudos.

– Visa tai teisybė, – pasakė viena senyva lapė, – tik aš nemanau, kad sveika būtumei mums patarusi panaikinti svarbiausiąjį mūsų pagražinimą, jei pati nebūtum jos netekusi.

MĮSLĖS

Plieno kirminėlis lando po audinėlius.

Kas?

(Adata) Raudonas ponaitis, pilve akmenaitis.

Kas?

(Vyšnia)

SKAIČIUOTĖS

Vaikai, vaikai vanagai, Šokit, grokit kaip žiogai.

Tam, kas šokti nemokės, Varnas gaudyti reikės.

Tau!

Ėjo vyrai meškerioti

Ir pamatė šešką.

Metė adatą į jūrą

Ir nudūrė mešką.

Piešė Herta Matulionytė-Burbienė

Poeto ANZELMO MATUČIO

100-osios gimimo metinės

Poetas Anzelmas Matutis (tikroji pavardė Matulevičius) gimė 1923 m. sausio 7 d. Zomčinėje, Igliaukos valsčiuje. Baigęs Marijampolės mokytojų seminariją, mokytojavo, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą miesto mokyklose, vadovavo literatų ir turistų būreliams.

Jau 1937 m. pradėjo spausdinti eilėraščius vaikams. 1939 m. šešiolikmetis gimnazistas „Žiburėlio“ žurnalo surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas – už eilėraštį „Gėlių dainelė“ ir už poemą „Kiškiukas Gailiukas ir geras berniukas“.

Poetas išleido daugiau kaip 30 eilėraščių, poemų, eiliuotų pasakų knygų vaikams, parengė literatūros bei istorijos skaitinių knygų ikimokyklinio ir mokyklinio

amžiaus vaikams ir kt. 1984 m. rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“ apdovanota tarptautiniu H. K. Anderseno diplomu.

A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d., palaidotas Alytuje.

1971 m. Varėnos rajono girioje, Pauosupės kaime prie Pauosupės upelio vaikų poetas Anzelmas Matutis pasistatė medinį šešiakampį namelį, prie kurio parašyta: „Aš girių šlovė – Bičiulių drevė”. Namelis buvo pavadintas Matučio dreve. Čia poetas praleido ilgas kūrybos valandas, į namelį atvykdavo vos sniegui nutirpus ir gyvendavo iki pat vėlyvojo rudens. Dabar prie šios drevės kas dveji metai vyksta „Poezijos pavasarėlio” šventė.

PASIDŽIAUK, ŽEMELE Anzelmas MATUTIS

Jau sutirpo ledo tiltas!

Pa pa pa!

Lietutis šiltas.

Pa pa pa!

Pavasarėlis!

Pa-pakalnėje

Prie balos

Ne gelsvi žąsiukai

Kalas, O pu-pu-purienos –

Gėlės!

Iš raudono traktoriuko

Dūmų kamuoliai parūko,

Pa-pa-papsi

Po dirvoną...

Pa pa pa!

Pabusk, žemele!

Pasidžiauk –

Sėjėjai beria

Gintarėlių milijoną!

Kas ten trinksi?

Nesimato!

Tai garsus beldimas ratų!

– Sniegas girgžda, Cypia, čeža.

Vėjas ratuos

Žiemą veža.

Piešė Albina Makūnaitė (1997 m.)

NUSIJUOK, SAULYTE

Skaisti saulyte!

Imki spindulius Žarstyti.

Nusijuok, Skaisti saulyte!

Imki spindulius Žarstyti.

Riskis

Debesėlių tiltu, Kad iš džiaugsmo Grūdas skiltų,

Kad kuždėtų Žalias daigas:

– Į saulutę

Kilti laikas!

O saulytė:

– Negailiu Šilumos

Nei spindulių:

Spinduliuosiu Jums ilgai!

Kilkit! Kalkitės, Daigai!

Namelis, pavadintas Anzelmo Matučio dreve.

AR ŽINOTE , kad paukščių protėviai buvo

dinoza urai?

Kodėl PAUKŠČIAI GIEDA?

Paukščiai gieda, norėdami perduoti žinias kitiems tokios pat rūšies paukščiams. Kaip malonu klausytis lakštingalos čiulbėjimo ar strazdo giesmininko čiulbėjimo, primenančio fleitos garsus. Deja, ne visų paukščių giedojimas malonus mūsų skoniui - neretai paukštis tik gargia ar rėkia.

Ant aukštos šakos tupintys ir giedantys patinai dažniausiai nori pažymėti savo teritoriją, kad į ją nesibrautų kiti patinai, ir kartu kalbina-vilioja pateles. Kai kurios rūšies patinai ir patelės labai panašūs vieni į kitus, todėl skirtingas jų giedojimas padeda jiems surasti tinkamą partnerį.

Tylus jauniklių cypcėjimas lizde reiškia, kad jie alkani, ir juos reikia pamaitinti. Trumpus, skardžius garsus dažniausiai skleidžia paukščiai, pamatę priešą. Dažnai jie netgi skirtingai rėkia ar švilpia apie ore ar ant žemės esantį priešą.

Koks PAUKŠTIS skrenda GREIČIAUSIAI?

Kam PAUKŠČIAMS reikalingos PLUNKSNOS?

Jų reikia ne vien tik skristi. Plunksnomis apaugę juk yra ir neskrendantys paukščiai, pavyzdžiui pingvinas ar strutis. Plunksnuoti buvo ir kai kurie dinozaurai, gyvenę prieš šimtus milijonų metų.

Plunksnos paukščiams tarytum rūbas. Jos sulaiko kūno šilumą – paukščių kūno temperatūra panaši kaip ir mūsų –apie 40 laipsnių.

Plunksnas dengia plona riebalų plėvelė, todėl jos nepraleidžia vandens. Vandens paukščiams, pavyzdžiui, antims ir gulbėms, jos yra kaip pripūstas gelbėjimo ratas.

Be to, daugelio paukščių plunksnos tokios spalvos, kad padeda jiems pasislėpti. Kitų paukščių plunksnos, priešingai, įvairiaspalvės, ryškios, kad patinas galėtų lengvai pažinti patelę.

Sakalas keleivis, skrisdamas žemyn gali pasiekti net 350 km/val. greitį – dvigubai greičiau negu dauguma automobilių. Esant palankiam vėjui pašto karvelis skrenda net 170 km/val. greičiu. Tuo tarpu žvirblio ir gandro greitis tik 45 km/val.

Įdomu ir tai, kad yra užfiksuotas paukščio skridimo aukščio rekordas – daugiau nei į 11 km aukštį (11 277 m) pakilęs afrikinis maitvanagis 1973 metais susidūrė su... lėktuvu.

Rašytojui JUOZUI ERLICKUI

70 -dešimt metų

Rašytojas Juozas Erlickas gimė 1953 metais kovo 3 dieną Svirkaičiuose, Akmenės rajone.

1971 m. baigęs Viekšnių vidurinę mokyklą, studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Dirbo gamtos apsaugos instruktoriumi, scenos darbininku Jaunimo teatre, po Atgimimo – „Lietuvos aido“ bei „Lietuvos ryto“ redakcijose. J. Erlickas išleidęs poezijos, prozos knygų vaikams ir suaugusiems. „Bilietas iš dangaus“ – taip vadinasi 1990 m. pasirodžiusi pirmoji Juozo Erlicko knyga vaikams. Poetas taip pat atlieka dainas savo tekstais, filmuojasi televizijos laidose, dainavo roko operoje.

Juozas Erlickas 1997 metais apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija

Juozas ERLICKAS

MANO BIOGRAFIJA

Aš kaime Kovo mėnesį gimiau, Balandžio – jau žąsis kieme ganiau.

Gegužio vidury skaičiau knygelę, O palikau tėvų namus Biržely.

Vedžiau aš laumę Liepos vidury, Rugpjūty krykštavo vaikų būrys, Išskrido sūnūs juodvarniais Rugsėjy...

O Spalis plaukus man šerkšnu apsėjo...

Su lapais Lapkričio mečiau žodžius...

Per žiemą snaigėm su savim žaidžiau...

Vasaris girdo mėnesienos pienu...

Balsu motutės šaukia Kovo mėnuo...

MAŽA KELIONĖ

Balos, šilto balos po lietaus –Lopinėliai mėlyno dangaus, Baloje paskęsta basos kojos –

Mama, pažiūrėk, – dangum žingsniuoju!

Balose – toks didelis pasaulis, Mėlynuoja, kaip žibuoklių jūra, –

Aš einu per debesį, per saulę, Įsimetęs kojas į kepurę.

Balomis, kaip dangumi aš traukiu

Ten kur niekur, į pasaulio galą, Nežinau, – gal rasiu Nežinau ką, Nuostabų, kaip Robinzono salos...

Piešė Nadežda Gultiajeva (1995 m.)

KĖDĖ, STALAS, KOVAS IR EILĖRAŠTIS

Kėdė turi keturias kojas...

Stalas yra apvalus...

Sėdžiu prie stalo – rimuoju

Kėdę su šituo stalu.

Bet! Ką gali parašyti

Apie tą kėdę, tą stalą?.. –

Stovi už lango nušvitęs

Kovas, ir inkilą kala.

Išmetu kėdę pro langą –

Stalas palčiai išsižioja...

Sprunka šalin nusigandęs

Eilėraštis dvylikakojis...

Ronaldas Trusovas, 10 m., „Šviečia saulė“

PAVASARIS

VAIKŲ PIEŠINIUOSE

Dailės studijos „Kubas – menų klubas“ mokytojos Jolantos Čiaglienės mokiniams patinka bundanti pavasario gamta. Piešdami vaikai išbando įvairias technikas. Potepiais ir štrichais sukuria nuotaikingus kūrinius.

Mėja Selevičiūtė, 9 m., „Pievoje“

Emilija Ravluševičiūtė, 10 m., „Saulėta diena“

Greta Karaliūtė, 10 m., „Paukštelis“

Kamila Černabrovkina, 10 m., „Skrendu“

Kamilė Jurkevičiūtė, 10 m., „Švelnuolis“

Patricija Bulotaitė, 9 m., „Ankstyvas pavasaris“

Aivaras Kriauza, 10 m., „Mėlyni sparnai“

Domantas Jodka, 8 m., „Jūra“

Elena Bukaveckaitė, 10 m., „Bundanti gamta“

Gustė Kalinauskaitė, 10 m., „Skrendam kartu“

Jokūbas Pauliukonis, 10 m., „Žydintis augalas“