Issuu on Google+

E - Ž U R N A L A S

S A U S I S VA S A R I S K O VA S B A L A N D I S G E G U Ž Ė B I R Ž E L I S L I E PA R U G P J Ū T I S R U G S Ė J I S S PA L I S L A P K R I T I S G R U O D I S


ŽODIS S KA ITYTOJU I

Štai ir atskriejo kovas. Galime lengviau atsipūsti, nes žiema jau nebesugrįš. Nuo šiol iš žiemos miego žingsnelis po žingsnelio pabunda gamta, o su ja tarsi atsigauname ir mes. Pavasaris visada nuteikia optimistiškai ir suteikia vilties, kad su šiltais orais sugrįš ir geresnė nuotaika, dažniau vieni kitus apdovanosime šypsenomis, o gyvenimas nusidažys ryškesnėmis spalvomis. Širdį džiugina rytais veidą glostantys šilti saulės spinduliai, vis garsiau medžiuose čiulbantys paukščiai ir ant karklo šakelių pražydę „kačiukai“. Išeini į lauką, įkvepi ir jauti – PAVASARIS! Jis visur: parkuose ir miesto skveruose, žaliai besipuošiančiose pievose ir upių pakrantėse. Pavasaris įsisuko ir į mūsų redakciją: gaiviu gūsiu atpūtė skardesnį juoką, atgaivino norą pasivaikščioti po miesto parką ir, žinoma, keliauti, keliauti ir dar kartą keliauti. Tikiuosi, kad ir Jūsų širdyse bunda pavasaris, o su juo – noras džiaugtis ir visiems šypsotis. Keliaukite su šypsena, atraskite vietas, kuriose nebuvote, pamatykite tai, kas Jus maloniai nustebins. Iki susitikimo kitą mėnesį! Ineta


4

PENKI DALYKAI, KURIUOS VERTA IŠMĖGINTI

24

KELIAUJAME PO DZŪKIJOS NACIONALINĮ PARKĄ

48

KĄ PALIKSIME UŽ KADRO?

T URI NY S

66

BLYNADIENIS

72

RAGAUJAME IR VERTINAME. CEZARIO SALOTOS

6

LIETUVA. KODĖL PAMIRŠTAME TAI, KUO DIDŽIUOJAMĖS

12

74

AMERIKIEČIO ĮSPŪDŽIAI LIETUVOJE. MERGINOS IR MOTERYS

30 VISADA BŪTI TEN, KUR KARŠTA

56 SAULĖ VILIOJA PALAUKĖN

PENKI KLAUSIMAI KELIAUTOJUI ALGIMANTUI JUCEVIČIUI

PLATUMOS ISSN 2335-8467 VYR. REDAKTORĖ

Danguolė Kandrotienė REDAKTORĖS Ineta Žukauskaitė DIZAINERĖ Vilmantė Pakštienė KALBOS REDAKTORĖ Jovita Martišiūtė

REDAKCINĖ KOLEGIJA

Raimonda Balnienė, Nijolė Dirginčienė, Žydrė Gavelienė, Algimantas Jucevičius, Gitana Mileikaitė, Selemonas Paltanavičius, Milda Ričkutė, Linas Žabaliūnas, Evalda Šiškauskienė

REKLAMA

Aušra Zabarauskienė, +370 684 70766

16 LIETUVOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ ATGIMIMAS

40

© Visos teisės yra saugomos Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Be rašytinio leidyklos sutikimo draudžiama platinti šio leidinio tekstus ar iliustracijas. Leidinys ne pardavimui.

BURIŲ IR VĖJO NEŠAMI

Viršelio nuotrauka – iš agentūros „SXC.HU“.

44

O TAS VERBŲ MARGUMAS...

62 GETEBORGAS. MAŽI PASTEBĖJIMAI IŠ DIDELIO MIESTO

Draugaukime socialiniuose tinkluose:

www.facebook.com/platumos www.pinterest.com/platumos www.platumos.lt

VšĮ „Terra Publica“ Tilžės g. 18, LT-47181 Kaunas Tel. +370 37 328820, faks. +370 37 328821 info@terrapublica.lt www.terrapublica.lt


5 DA LYKA I, KU R I UOS VE R TA I ŠMĖ G I NTI

ŽVAIGŽDŽIŲ STEBĖJIMAS

Visiems mėgstantiems žvalgytis į žvaigždes Lietuvos Etnokosmologijos muziejus Molėtuose siūlo išskirtinę pramogą – naktinį žvaigždžių stebėjimą. Jo metu žvaigždžių gidas supažindina su mėnuliu, planetomis, žvaigždėmis, ūkais, spiečiais ir galaktikomis. Visa tai galite stebėti savo akimis per vieną galingiausių Europoje teleskopų. Stebėjimas vyksta po atviru dangumi 1-1,5 val. po saulėlydžio, tad rekomenduojame apsirengti šilčiau. Verta prisiminti, kad tokios žvaigždžių stebėjimo ekskursijos organizuojamos spalio 1 d. – balandžio 30 d. ir gegužės 1 d. – rugsėjo 30 d. nuo pirmadienio iki šeštadienio ir kainuoja nuo 79 Lt dviems asmenims. Jei nusprendėte, kad tokia pramoga būtent Jums, nepamirškite iš anksto užsiregistruoti, nes stebėjimas vyksta grupėmis.

NEREGIŲ

MUZIEJUS – KITOKIEMS POJŪČIAMS 2005 metais Lietuvos ir užsienio šalių studentai, vadovaujami skulptoriaus Roberto Antinio, Kauno Soboro rūsiuose įkūrė unikalų muziejų neregiams. Susidomėjusiems ir norintiems užsukti į muziejų, pateiksime daugiau informacijos. Klausa, uosle ir lytėjimu muziejaus lankytojai turi galimybę susipažinti su ekspozicija „XX amžiaus katakombos“. Persikėlę į erdvinių instaliacijų požemius, pajusite XX amžiaus alsavimą braunantis per siauras landas ir koridorius. Stebins požemiuose įrengtos garsų ir kvapų erdvės. Apie pirštų lietimo nišas, kur skaitysite Brailio raštu, taip pat pagalvota. Fragmentinis ir nematomas, jaučiamas tik pojūčiais, labirintų pažinimas sužavės ne tik neregius, bet ir reginčiuosius. Visi norintys kitokių įspūdžių šiame muziejuje gali apsilankyti nemokamai kiekvieną dieną nuo 8.00 iki 15.00 val.

KAZIUKO MUGĖS ŠURMULYS Tradicinė Kazimiero mugė kovo 7–9 dienomis nusidriekia Vilniuje ir kovo 14–16 d. – Kaune. Vilniuje mugė šurmuliuoja Katedros ir Rotušės, Lukiškių aikštėse, prie jų esančiuose skveruose, Gedimino prospekto prieigose, Tymo kvartale. Čia vyksta teatralizuotos karnavalinės eitynės, puikuojasi spalvinga verbų mugė. Ne tik akį, bet ir skrandį pamaloninti galima Kaziuko mugės skaniausiu simboliu tapusiais me-

4

PLATUMOS

2014 KOVAS


MEDUOLIŲ IR BANANŲ

SALDUMAS Turėdami laisvą popietę, pasmaližiaukite savo paties pagamintu pyragu. Jeigu mėgstate meduolius ir bananus, šis pyragas kaip tik Jums. Pyragui reikės 500 g meduolių, 500 g neriebios grietinės, 3 ar 4 bananų, pusės citrinos ir 3 šaukštų cukraus. Paruošimo būdas: meduolius sutrupinti arba sutarkuoti, į grietinę išspausti citrinos sulčių ir gautą masę išmaišyti su cukrumi. Bananus reikia supjaustyti griežinėliais. Į tortinę dėti sluoksniuojant: pradedant paruoštais meduoliais, grietinės mišiniu ir pabaigiant išdėliotais bananais ant viršaus. Ne tik paprasta, bet ir labai gardu. Skanaus!

BALTI

DEBESĖLIAI ANT PALANGĖS Ar laukiate pavasario ir giedro dangaus? Jeigu taip, siūlome nedelsti užsiauginti baltųjų debesėlių savo namuose. Kovo mėnesį vilnamedį reikėtų pasodinti į nedidelį vazonėlį. Gavęs daug šviesos, šilumos ir drėgmės, kaip gimtojoje Indijoje, vilnos medelis pradės augti gana sparčiai. Stiebas pasipuoš karpytais lapeliais, o ant krūmo sulauksite ir baltų, pūkuotų vilnos kamuoliukų, kurie ankstyvą pavasarį papuoš jūsų namų palanges.

duoliais. Daugybė tautodailininkų ir liaudies meistrų kviečia bendrauti bei išmokti amatų. Kaune Kaziuko mugė šurmuliuoja Laisvės alėjoje, Vilniaus gaitvėje ir Nepriklausomybės aikštėje. Spalvingoje mugėje lankytojų laukia didelis tautodailės gaminių pasirinkimas, ekologiški ir natūralūs produktai. Stiprinant kaimo ir miesto tarpusavio ryšį, sugužėjusius linksmina muzikantai iš visos Lietuvos bei užsienio šalių.

PLATUMOS

2014 KOVAS

5


NU MERIO TE MA

ŠIOMIS DIENOMIS TURBŪT NEBELIKO ŠEIMOS, KURIOJE NEBŪTŲ Į UŽSIENĮ IŠVYKUSIŲ LAIMĖS IEŠKOTOJŲ. NE VIENAS IR ŠIUO METU KRAUNASI LAGAMINUS, TIKISI LAIMĖS PAUKŠTĘ PAGAUTI SVETUR. ŽINOMA, IŠVAŽIUOJA NE VISI, TAČIAU DAŽNAS LIKĘS NESPINDULIUOJA PATRIOTIŠKUMU. GAILA, KAD TIK TOKIOMIS DIENOMIS KAIP SAUSIO 13-OJI AR KOVO 11-OJI PRISIMENAME, KAD VIS TIK DIDŽIUOJAMĖS BŪDAMI LIETUVIAI, VIEŠAI DEKLARUOJAME PAGARBĄ IR MEILĘ SAVO ŠALIAI. TAČIAU JAU KITĄ DIENĄ PAKLAUSTI, KĄ GERO IR ŠVIESAUS MATOME LIETUVOJE, GŪŽTELIME PEČIAIS. PASIDIDŽIAVIMO IR MEILĖS KAIP NEBŪTA. KAS LEMIA, KAD NEBEPAŽĮSTAME SAVO GIMTOSIOS ŠALIES, PAMIRŠOME JOS GARBINGĄ ISTORIJĄ, ŽMONES IR SVETIMOS LAIMĖS DAIROMĖS UŽSIENYJE? ŠIA TEMA PAKALBINOME DANGUOLĘ KANDROTIENĘ, RAŠYTOJĄ, KNYGŲ APIE LIETUVĄ SUDARYTOJĄ IR LEIDYKLOS „TERRA PUBLICA“ DIREKTORĘ. BŪTENT ŠIS ŽMOGUS KNYGOS PUSLAPIUOSE SKATINA MEILĘ LIETUVAI IR RAGINA ŽAVĖTIS TUO, KĄ TURIME. Kalbino: INETA ŽUKAUSKAITĖ Nuotraukos: IŠ ASMENINIO D. KANDROTIENĖS

ARCHYVO

LIETUVA

KODĖL PAMIRŠTAME TAI, KUO DIDŽIUOJAMĖS

Lietuvoje turime nemažai iškilių asmenybių, garbingą istoriją, galime suskaičiuoti ne vieną laimėjimą mokslo, verslo srityse ir pan. Kaip manote, kas lėmė, kad nustojome didžiuotis tuo, ką turime, tuo, kas esame? Galbūt tai lemia kuklus lietuviškas būdas? Tačiau labiausiai istoriniai praradimai: protų ir laisvės. Nereikia užmiršti, kad dėl istorinių negandų, o ypač XX amžiaus įvykių: trėmimų ir priverstinės emigracijos, esame praradę savo inteligentiją, išsilavinusius žmones. Ir nors jau užaugo keletas naujų kartų, priverstinė sovietizacija sutrukdė susiformuoti teigiamai savivertei, suprasti savo tautos istoriją, svarbą. Vienas iš skaudžių tokios savivertės nesusiformavimo priežasčių – emigracija. Žmonės svetur ieško ne tik lengvesnio būvio, bet ir teigiamos aplinkos. Ar slogią nuomonę apie savo šalį lemia mūsų lietuviškas būdas: visur gerai, kur mūsų nėra? Toks požiūris turi ir neigiamų, ir teigiamų pasekmių. Nepasitenkinimas žmones skatina ieškoti, keisti situaciją, atrasti naujas galimybes ir priemones. Nepasitenkinimas ypač būdingas paauglystėje, kai ieškoma savasties ir maištaujama. Didžiausia problema išlieka tuomet, jei žmogus iš tos paauglystės taip ir neišauga. Ko reikia kiekvienam lietuviui, kad savo šalį pamiltų iš naujo? Žinių, žinių ir dar kartą žinių. Be švietimo, tikslingos teigiamos nuostatos formavimo nieko neišeis. O čia, kaip ir su kiekvienu auklėjimu, svarbiausia vieta tenka šeimai, vėliau – švietimo įstaigoms, žiniasklaidai, valstybę valdantiems asmenims. Labai svarbu suprasti tai, kad mažai tautai teigiama nuostata apie savo šalį – ne pasipūtimas, o būtinybė išlikti. Tai patriotiškumo ir pilietiškumo dalis.

6

PLATUMOS

2014 KOVAS


PLATUMOS

2014 KOVAS

7


NU MERIO TE MA

Lietuviai ne tik pamiršo savo garbingas šaknis, bet ir pačią Lietuvą kaip turistinę šalį. Kaip sudominti paprastą lietuvį domėtis lankytinomis savo šalies vietomis ir jas lankyti? Kuo daugiau žmogus keliauja, tuo daugiau turi žinių ir gali palyginti savą kraštą su tomis šalimis, į kurias nuvyksta. Tokių žmonių skatinti keliauti ir po Lietuvą, manau, nereikia. Daug sunkiau su tais, kurie nekeliauja, ar keliauja mažai, ir mato tik turizmui pritaikytus objektus, nemato skurdesnių kvartalų, todėl susidaro klaidingą svetimos šalies vaizdą. Labai svarbu turistams suteikti kuo daugiau žinių apie vietos objektus, galimus maršrutus, turiningo ir aktyvaus poilsio galimybes. Labiausiai mums reikia ne virtuvės, o stereotipų mitų griovėjų. Ir pradėti reikėtų nuo jaunų žmonių ir jaunų šeimų. Kaip turėtume pateikti Lietuvą užsienio svečiams? Nereikia šalies nei girti, nei peikti. Reikia ją pažinti. Geriausias pavyzdys būtų mūsų nacionalinė virtuvė. Kuo vaišiname svečią – nepriteklių simbolizuojančiais iš žydų perimtais cepelinais

8

PLATUMOS

2014 KOVAS


ar kokybiška mėsa, lietuviškais pieno gaminiais, t. y. tuo, ką tarpukariu eksportavome ir iš to gyvenome. Kad galėtume tinkamai šalį pristatyti, reikia ją tiesiog pažinti. Žinios, dar kartą žinios ir teigiama nuostata. Šiuo metu Valstybinis turizmo departamentas aktyviai gerina Lietuvos įvaizdį užsienio šalyse. Tačiau kas dar turėtų rūpintis Lietuvos, kaip patrauklios šalies, įvaizdžiu ir kokiomis priemonėmis? Turizmo departamentas yra tik viena iš valstybės finansuojamų įstaigų, kurie turi tai daryti. Ir jis savo darbą atlieka. Tačiau šalies įvaizdį kuria ir verslo organizacijos, vietos savivaldybės, užsienio politikos strategai ir netgi emigrantai, kurių bendruomenės įsikūria užsienio šalyse. Šalies įvaizdžiui, kaip ir prekiniam ženklui, galioja tos pačios rinkodaros savybės: tinkamos strategijos suformavimas ir nuolatiniai veiksmai tai strategijai pasiekti. Pabrėžiu – nuolatiniai, o ne keičiami kartu su kiekviena Seimo kadencija bei pasamdytais konsultantais. Manau, kad čia pasiekėme dar labai mažai: nematau nei geros strategijos, nei nuolatinių suderintų valdžios ir atskirų institucijų veiksmų.

PLATUMOS

2014 KOVAS

9


NU MERIO TE MA

Kodėl Jūs pati didžiuojatės būdama lietuvė ir gyvendama čia, Lietuvoje? Tautybės, kaip ir tėvų, nepasirinksi. Būtų kvaila dėl to aimanuoti. Lietuva – ne skurstanti Afrikos valstybė, turime būti laimingi čia gimę. Aš iš tiesų myliu savo šalį, nuolat ja domiuosi, keliauju, gilinuosi į jos istoriją ir galiu pasakyti, kad turime, kuo didžiuotis ir kuo pasidžiaugti. Pati sudarinėjate pažintines knygas apie Lietuvą. Naujausias Jūsų kūrinys – reprezentacinė knyga „Tai Lietuva“. Kokiais leidiniais ar suvenyrais turėtume pristatyti savo šalį? Pasauliui dar trūksta žinių apie Lietuvą, o labiausiai – apie jos savitumą ir istoriją, todėl daugelis mano parengtų knygų yra išverstos į anglų ir kitas kalbą. Iš tiesų, knyga ar filmas galėtų būti puiki dovana užsieniečiui. Tačiau ne mažiau pažintinių pozityvių knygų trūksta ir patiems lietuviams, kad ir patys galėtų žinotų, kaip pristatyti šalį, kuo esame ypatingi, būdami pasaulio dalimi. Ar yra vilties, kad atgausime prarastą pasitikėjimą ir pagarbą savo šaliai? Nemanau, kad turime kitą pasirinkimą. Pozityvumas ir pasitikėjimas yra būtinos savybės šiuolaikiniame pasaulyje, kitaip prarasime konkurencines galimybes, kūrybines galias ir geriausius žmones. Iš tiesų, yra dėl ko pasistengti. Ir tai turime daryti kiekvienas, visų pirma – pradėdami nuo savęs.

Šiemet Vilniaus knygų mugėje buvo prista-

tyta išskirtinė reprezentacinė knyga „Tai Lietuva“. Sudarytoja D.Kandrotienė džiaugėsi, kad prie knygos gimimo prisidėjo ne tik apie 200 autorių, bet ir visa komanda iš leidyklos „Terra Publica“ ir spaustuvės „Balto Print“. Kaip sakė, D. Kandrotienė „šios knygos puslapiuose sugulė viskas, kuo galime didžiuotis Lietuvoje“.

10

PLATUMOS

2014 KOVAS


Tai LieTuva

Tai LieTuva Tai, TAI, KUO DIDŽIUOJAMĖS! DiDŽiUOJaMĖS! POZiTYVi POZITYVI iR IR MODERNi MODERNI KNYga KNYGA APIE LiETUVą LIETUVĄ aPiE „Tai Lietuva“ – išskirtinė savo forma, techniniu atlikimu ir pateikimu knyga, moderniai ir patraukliai reprezentuojanti Lietuvą. Naujausios žymių fotografų nuotraukos, atskleidžiančios Lietuvos išskirtinumą. Prasmingi ir išsamūs recenzentų teigiamai įvertinti knygos tekstai. Kalbiniai variantai: lietuvių ir anglų kalbomis (atskiri leidimai). Knygos „Tai Lietuva“ viršelį puošia sidabru dengtas Vyčio herbas – detalė iš Šv. Kazimiero paveikslo aptaiso.

www.tailietuva.lt www.TaiLietuva.lt PLATUMOS

2014 KOVAS

11


K ALBA M ĖS SU...

12

PLATUMOS

2014 KOVAS


K LAU S I M AI KELIAUTOJUI ALGIMANTUI JUCEVIČIUI

ALGIMANTAS JUCEVIČIUS – ŽYMUS LIETUVOS KELIAUTOJAS, ORIENTACININKAS, VILNIAUS KELIAUTOJŲ KLUBO PIRMININKAS, ALPINISTAS, MASINIŲ ŽYGIŲ LYGUMŲ SLIDĖMIS „SNAIGĖ“ IR PAŽINTINIŲ TURIADŲ Į KALNUS ORGANIZATORIUS BEI TIESIOG ŽMOGUS, NEPABIJOJĘS PRISIJAUKINTI KALNUS.

PLATUMOS

2014 KOVAS

13


K ALBA M ĖS SU...

Kur mieliau keliaujate: Lietuvoje ar užsienyje ir kodėl? Mieliau keliauju ir keliones organizuoju Lietuvoje. Vakarų Europoje nesu buvęs. Keliauti į kitas šalis mane verčia priežastis, kad Lietuvoje nėra kalnų, todėl tenka vykti į Tadžikiją, Kirgiziją, Rusiją. Ten vykstu dar ir todėl, kad gerai pažįstu šių valstybių kalnus ir sukauptą patirtį galiu perduoti jaunajai keliautojų kartai. Ne paslaptis, kad esate kalnų mylėtojas. Patarkite, kaip prisijaukinti kalnus? Užtenka į kalnus nuvykti nors vieną kartą, kad taptum jų gerbėju. Unikalus kalnų grožis: alpinės pievos, sniegu spindinčios viršūnės, ledynai, upių kriokliai tiesiog užburia mus,

14

PLATUMOS

2014 KOVAS

Nemuno krašto vaikus, atvykusius iš žaliuojančių lygumų ir ošiančių miškų aplinkos. Kita vertus, kalnai ne tik gražūs, bet ir klastingi, keliantys daugybę pavojų. Kalnus galima prisijaukinti tik juos gerai pažįstant ir pagarbiai elgiantis su gamtos stichijomis. Visada sakau, kad į kalnus būtina kreiptis ne Tu, o Jūs. Jau ne pirmus metus organizuojate „Snaigės“ žygius Lietuvoje. Kokie tai žygiai, ar kiekvienas gali dalyvauti? „Snaigės“ žygiai yra visiems šalies gyventojams prieinami, nepriklausomai nuo amžiaus ar slidinėjimo patyrimo. Sulaukiame nuo 4 iki 84 metų amžiaus slidininkų. Jie patys pasirenka mūsų pažymėtus 4, 10 ar 15 km maršrutus. Primename, kad tai ne varžybos, todėl trasų pradžioje kabi-

name plakatėlį „Neskubėkite – tikslas ilgiau pabūti gamtoje“. Skatiname jauniausius, vyriausius dalyvius, šeimas, kolektyvus. Visus apdovanojame renginio atributika, pavaišiname arbata. Praeitų metų žiemą kiekviename renginyje sulaukdavome apie 1000 dalyvių ir Vilniuje surengėme 20 žygių. Deja, šiemet žiemai visiškai „susikompromitavus“, sugebėjome surengti tik šešis „Snaigės“ žygius ir dalyvių sulaukėme mažiau. Organizuojate ir turiadas. Papasakokite plačiau, kas tai? Turiados – tai masiniai žygiai į kalnus, kuriuose gali dalyvauti visi norintieji. Dalyvių skaičių iki 200 riboja vadovų stygius ir logistikos problemos. Pastaraisiais metais dalyvių amžius svyravo nuo 8 iki 75 metų amžiaus. Priimame ir prade-


dančiuosius. Jiems organizuojame kalnų technikos mokyklą prieš kelionę, o nuvykus į vietą, žinias įtvirtiname praktikuodamiesi. Po renginių bazinėje stovykloje turiados grupės keliauja atskirais kalnų maršrutais per perėjas arba kopia į nesudėtingas viršūnes. Patyrusiems keliautojams organizuojame ekspedicijas, kurių dalyviai kopia į sudėtingas ir aukštas viršūnes. 2014 metų ekspedicija Pamyro kalnuose skiriama K. Donelaičio 300 metų sukakčiai. Pietvakarių Pamyre prieš 50 metų Lietuvos alpinistų ekspedicijos dalyviai įkopė į bevardes 6000 metrų viršūnes ir joms suteikė K. Donelaičio, M. K. Čiurlionio ir Lietuvos vardus. Tikimės, kad iš šešiasdešimties 2014 metų ekspedicijos dalyvių bent pusė jų įkops į šias viršūnes. Kuris kampelis Lietuvoje Jums pats gražiausias ir brangiausias? Dar nuo jaunystės laikų labiausiai užbūrė Kuršių nerija. Netgi dukrai pasiūliau Neringos vardą ir Pamyro kalnuose, mano vadovaujamai grupei 1974 metais įkopus į bevardę 5000 metrų aukščio labai sudėtingą perėją, ją pavadinome Neringos vardu. Lietuvoje

daugybė nuostabių kampelių, kuriems suteiktas nacionalinių ar regioninių parkų statusas. Unikalių krašto kampelių nebūtina ieškoti toli, jie šalia mūsų. Užtenka pažvelgti į Vilnių nuo Panerių, Šeškinės, Liepkalnio kalvų ar Vilnios upės skardžių, kad suprastum, kokia unikali aplinka supa mūsų valstybės sostinę. Nepakartojamu gamtos grožiu negali atsistebėti mūsų organizuojamų, pažintinių-sveikatingumo žygių po Vilniaus apylinkes dalyviai. Mano misija yra žmonėms tai parodyti.

Algimantas visą savo gyvenimą

paskyrė turizmo sportui ir kelionėms. Jį savo kelionių krikštatėviu vadina ne viena žygeivių karta.

PLATUMOS

2014 KOVAS

15


P OKA LBIS PR I E KAVOS

LIETUVOS SAUGOM킨 TERITORIJ킨 ATGIMIMAS

16

PLATUMOS

2014 KOVAS


LIETUVOJE TURIME IŠSKIRTINĮ ŽMOGAUS NEPALIESTĄ GAMTOS GROŽĮ. BŪTENT Į LIETUVĄ VAŽIUOJA SUSIŽAVĖJĘ TURISTAI STEBĖTI PAUKŠČIŲ, PAKLAIDŽIOTI MIŠKO TAKELIAIS AR TIESIOG PABŪTI GAMTOS APSUPTYJE. VISA TAI SAVO ŠALYSE JIE JAU BEVEIK PRARADĘ, O MES, LIETUVIAI, DAŽNAI NET NENUMANOME, KOKĮ LOBĮ TURIME. REIKIA DIDŽIUOTIS, KAD IKI ŠIŲ DIENŲ IŠSAUGOJOME NATŪRALIĄ SAVO KRAŠTO GAMTĄ. VISA TAI TURIME NE TIK SAUGOTI, BET IR GERIAU PAŽINTI. JAU NE PIRMUS METUS LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ TARNYBA SKATINA PAŽINTI LIETUVOS REGIONINIUS, NACIONALINIUS PARKUS, DRAUSTINIUS IR REZERVATUS. APIE ŠIĄ MISIJĄ MINTIMIS PASIDALIJO SAUGOMŲ TERITORIJŲ TARNYBOS DIREKTORĖ RŪTA BAŠKYTĖ.

PLATUMOS

2014 KOVAS

17


P OKA LBIS PR I E KAVOS

Kalbino: INETA ŽUKAUSKAITĖ Nuotraukos: IŠ ASMENINIO R. BAŠKYTĖS

ARCHYVO IR V. KANDROTO

Vis dar nesuprantame,

nepakankamai suprantame, kad žmogaus nepaliesta gamta, išsaugotos vertybės – prielaida geresniam gyvenimui visomis prasmėmis.

18

PLATUMOS

2014 KOVAS

Lietuvoje turime nemažai nacionalinių, regioninių parkų, rezervatų, draustinių. Galime pelnytai didžiuotis, kad turime žmogaus nepaliestos gamtos. Kas, Jūsų nuomone, lėmė, kad vis tik primiršome, jog turime tokį lobį? Laikmečio ypatumai. Vis dar esame pereinamajame laikotarpyje. Norėjome nepriklausomybės. Sakėme, kad iškęsime visus sunkumus, vos ne visi arsime, sėsime, akėsime. Aplinkos, gamtos apsauga buvo sudedamosios variklio dalys kelyje į nepriklausomą valstybę. Bet... Jei prisimenate, labai greitai į pirmą planą iškilo kitos aktualijos. Privačios nuosavybės atkūrimas, atsiradimas. Va čia ir suklupome. Tapo svarbu pasidalyti turtą, o visa kita – kaip nors. Gal nepamiršome, gal atidėjome geresniems laikams. Buvo tokių, kurie sakė: „Ko jūs čia plėšotės, kas išliks, tą ir

saugosime.“ Vis dar nesuprantame, nepakankamai suprantame, kad žmogaus nepaliesta gamta, išsaugotos vertybės – prielaida geresniam gyvenimui visomis prasmėmis. Nemokame tuo pasinaudoti. Kokiomis priemonėmis reikia lietuviams priminti, jog turime puikią gamtą, nacionalinius, regioninius parkus? Praktinėmis. Turime kviesti juos pamatyti, pajausti. Ne veltui sakoma: geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Turime aiškinti, ką žmogui apskritai reiškia gamta. Juk tai jo tikrieji namai, jo ryšys su gilesniais dalykais. Turime daug dirbti su vaikais. Jie imliausi, jautriausi. Ką jie sužinos vaikystėje, niekuomet neužmirš. O, be to, jie dar ir tėvų auklėtojai, mokytojai. Turime pademonstruoti, ką žmogui duoda gamtos ir kultūros paveldo vertybės, kraštovaizdžio savitumas, biologinė įvairovė. Na, o kad galėtume kitiems parodyti, turime turėti puikią institucinę saugomų


teritorijų sistemą, gražius žmones joje. Saugomoms teritorijoms reikalingi tokie darbuotojai, kurie myli gamtą, paveldą, myli ir išmano savo darbą, žino, kaip patraukliai perteikti žinias, kaip įtraukti lankytoją į pažinimo procesą, geba tvarkyti, prižiūrėti, puoselėti vertybes, dažnai net save užmiršdami.

parkų, draustinių svarbą mūsų visų gyvenimui, visuomenei, valstybei. Dabar saugomų teritorijų pažinimas išties tampa patrauklia laisvalaikio forma. Tikrai yra daug besidominčių, norinčių atrasti, pažinti vis naujas teritorijas.

Ar galima teigti, kad saugomos teritorijos atgimsta lankytojų akyse, juk nemažai metų įsivaizdavome, kad nacionaliniai parkai, draustiniai ir pan. skirti tik gamtininkams?

Na, visai kažko nematyto Lietuvoje sunku pasiūlyti. Kaip ir viskas žinoma, atrasta. Tačiau mes kasmet siūlome aplankyti vis naujus, sutvarkytus objektus. Šiais metais kviečiame aplankyti atgimusį Šatrijos kalną, Kartenos piliakalnį. Taip pat tikrai verta užsukti į Salantų dvaro parką.

Taip, galime. Tik, pavyzdžiui, aš (manau, kad ir kiti specialistai) niekuomet net nepagalvojo, kad nacionaliniai parkai, draustiniai skirti tik gamtininkams. Na, gal rezervatai, kurie ir dabar nėra, ir negali būti atverti masiniam lankymui. Viena aišku, kad gamtininkai visais laikais domėjosi gamtos išsaugojimu, tyrinėjo, keliavo, rašė, fotografavo. Šiais laikais yra didžiulis poreikis kuo plačiau skleisti žinias, aiškinti nacionalinių ir regioninių

Ką naujo ir nematyto saugomos teritorijos siūlo pamatyti šiemet?

Kviečiame neužmiršti Seredžiaus piliakalnio. Norint pasiekti jo viršūnę, nuo apačios teks užlipti daugiau nei šimtą laiptelių. Bet vaizdas, atsiveriantis nuo jo, tikrai vertas šių pastangų – pamatysite nuostabią plataus Nemuno slėnio panoramą. Tikrai mažai kas žino Kačėniškės piliakalnį. O tai nuostatus objektas, juosiamas ežero ir pelkynų.

Norinčius pažinti geologinį paveldą ar tiesiog pasigrožėti Kauno marių pakrantėmis, tikrai sudomins Kalniškių konglomerato ir Žiegždrių atodangų takas Kauno marių regioniniame parke. Juo galima ne tik pasivaikščioti, pasigėrėti, bet ir pažaisti. Lankytojų laukia sutvarkytas Juozapinės geomorfologinis draustinis su aukščiausiu įprasmintu Lietuvos tašku. Kraštovaizdžiui pažinti skirti apžvalgos bokštai. Naujas bokštas kviečia lankytojus Žemaitijos nacionaliniame parke. Nuo jo atsiveria ne tik Platelių ežero, Siberijos pelkės vaizdai, bet ir visa Žemaitijos aukštumų kraštovaizdžio įvairovė. Iš naujo apžvalgos bokšto jau galima pažvelgti ir į Kamanų pelkę. Praeitais metais duris atvėrė tikrai puiki Metelių regioninio parko vidaus ekspozicija. Lankytojus po ją lydės balinis vėžlys arba, kaip dzūkai sako, „gelažinė varlė“. Vilniuje lankėsi ir lankosi didžioji dalis Lietuvos piliečių, bet tikrai ne kiekvienas jų žino garsiąją Pūčkorių atodangą. Ji visuomet buvo įspūdinga, o dabar ir sutvarkyta, pritaikyta neįgaliesiems. PLATUMOS

2014 KOVAS

19


P OKA LBIS PR I E KAVOS

Jau vasarą turėtų duris atverti naujos vidaus ekspozicijos Labanoro ir Panemunių regioninių parkų bei Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų centruose. Kokias edukacines programas lankytojų centrai rengia užsukusiems keliautojams? Kiekvieno lankytojų centro vidaus ekspozicija yra unikali, individuali. Pavyzdžiui, Biržų regioninio parko lankytojų centro vidaus ekspozicijos tema – prasmengančios žemės kraštas, Krekenavos – Nevėžio senvagės, Anykščių – apdainuotas paveldas, Sirvėtos – mitologija. Kiekviena nacionalinio, regioninio parko direkcija išradingai panaudoja ne tik pačias ekspozicijas, bet ir siūlo savitus užsiėmimus. Pavyzdžiui, Kauno marių regioninio parko direkcija siūlo edukacines programas lauke „Vaistinė po kojomis“ (panašią programą siūlo ir Dubysos regioninio parko direkcija). Apsilankius šio regioninio parko lankytojų centre, galima pažaisti žaidimą (protų mūšį), leidžiantį giliau pažinti jo vertybes. Dzūkijos nacionalinio parko direkcija siūlo susipažinti su senaisiais lietuvių amatais: drevine bitininkyste, žvakių liejimu, moko pažinti gyvūnus ir augalus. Žuvinte, Nemuno deltoje, kituose parkuose galima stebėti paukščius. Galima užsisakyti pažintinį ar teminį žygį su vadovu, kuris ne tik parodys, bet ir įdomiai papasakos. Visų čia nesuminėsi. Tiesiog reikėtų žinoti, kad kiekviena direkcija kasmet organizuoja daugybę renginių, edukacinių programų (apie svarbiausius galima sužinoti Tarnybos tinklapyje www.vstt.lt), o norintys gali tiesiog skambinti į direkciją ir paprašyti suorganizuoti teminį renginį, mokymus. Ką kiekvienam reikėtų žinoti lankantis saugomose teritorijose? Svarbiausia – tinkamai elgtis. Mes jau užmiršome ar tiesiog dažnai nepagalvojame, kad gamta yra augalų, gyvūnų namai. Tad negalime jų trikdyti: rėkauti, laužyti, važiuoti, kur mums 20

PLATUMOS

2014 KOVAS

norisi. Juk tikrai nenorėtume, kad svečiai mūsų namuose išvartytų, sulaužytų baldus, sudaužytų vazas ir t. t. Vis dar didžiulė bendra problema – šiukšlinimas. Šiukšles ne tik paliekame prie laužaviečių, poilsiavietėse, stovyklavietėse, bet ir nuo šlaitų paleidžiame. Mėtome, daužome butelius. Tai ne tik nepuošia mūsų krašto, bet ir kenkia laukiniams gyvūnams. Manau, tai kenkia ir pačiam žmogui: jo moralei, estetiniam suvokimui, netgi sveikatai – stiklo šukės gali ir sužaloti (tokių faktų turime daug). Oi, kaip gaila matyti gražiai sutvarkytas, bet nuniokotas teritorijas, objektus. Tikrai gaila atrasti sulaužytus stendus, tualetus, kitus miško įrenginius. Širdis verkia, rankos nusvyra. Turime išmokti ateiti į gamtą kaip į savo namus, kuriuos puoselėjame, kuriais rūpinamės, išeiti taip, kad niekas negalėtų pasakyti, jog čia buvome. Vietą, kurioje lankėmės, turime palikti švarią, tvarkingą. O ir keliauti turime taip, kad gamtos gyventojus girdėtume, matytume, o ne taip, kad jie nuo mūsų slėptųsi. Turime gerbti kitų darbą – nelaužyti infrastruktūros (miško baldų, užrašų, stendų). Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba atlieka didelį darbą ne tik gražindama parkus, bet ir populiarindama juos. O ar valstybė skiria pakankamai dėmesio ir finansavimo saugomoms teritorijoms? Tai sudėtingas, nevienareikšmis klausimas. Valstybė tikrai sudarė sąlygas saugomoms teritorijoms tvarkyti (paveldo objektams, „Natura 2000“ tvarkyti, lankytojų centrams įrengti) naudoti Europos Sąjungos lėšas. Bet jose dirbančiųjų atlyginimai tikrai nėra ir niekada nebuvo didžiausi. Šiuo metu atlyginimams ir teritorijų priežiūrai, t. y. pasiektiems rezultatams išlaikyti, lėšų labai trūksta. Bet vėlgi, yra galimybių gauti lėšų iš kitų šaltinių. Tad daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių išradingumo. Saugomų teritorijų specialistai yra kantrūs, supranta valstybės finansi-

nes problemas, sunkumus. Norėtųsi, kad visi suprastų ir mūsų sunkumus. Dėmesio saugomoms teritorijoms niekada nebus per daug. Susiduriame su situacija, kai aukšti pareigūnai, politikai bando formuoti ne pačią geriausią nuomonę apie saugomas teritorijas, remdamiesi vieno ar kito piliečio tendencinga nuostata, įsitikinimu, susijusiu su savanaudiško intereso tenkinimu. Saugomoms teritorijoms labiausiai reikia tinkamo


supratimo ir nusiteikimo, darbuotojams – palaikymo jų sudėtingame, bet kol kas nedėkingame darbe. Tikimės, kad nereikės visą laiką įrodinėti vertybių, gamtos svarbos, nuoširdaus žmonių indėlio joms išsaugoti.

„Vilniuje lankėsi ir lankosi didžioji

dalis Lietuvos piliečių, bet tikrai ne kiekvienas jų žino garsiąją Pūčkorių atodangą. Ji visuomet buvo įspūdinga, o dabar ir sutvarkyta, pritaikyta neįgaliesiems“, – teigia Rūta Baškytė.

Ko dar trūksta, kad galėtumėte pasakyti, jog Jūsų, kaip institucijos, darbas atliktas? Mūsų institucijai priskirta misija – užtikrinti kraštovaizdžio ir biologinės 21


P OKA LBIS PR I E KAVOS

įvairovės, vertybių išsaugojimą. Ji niekuomet nesibaigia. Bet yra ir neatidėliotinų darbų. Pirmiausia daug reikia nuveikti pereinant nuo įprasto baudimo prie prevencinės veiklos, nuo priešpriešos iki partnerystės. Visi pavyzdžiai rodo, kad daug geriau nedaryti pažeidimo, nei dirbti su jo pasekmėmis. Pradėjome eiti šiuo keliu, bet jis ilgas, nes susijęs su mąstymo keitimu: ir tų, kurie dirba, ir tų, kurie gyvena, veikia saugomose teritorijose. Tai pagrindas išvengti susipriešinimo, žalos vertybėms. Kalnus galima supilti bendradarbiaujant, bet viską galima sugriauti einant priešpriešos keliu. Dar turime sukurti pagrindus kitokiam jaunosios kartos auklėjimui, naujos kartos žmogaus formavimui. Turime idėją saugomose teritorijose įkurti veikiančių gamtos mokyklų tinklą. Jose ne tik moksleiviai, bet ir kitų amžiaus grupių atstovai turėtų sąlygas betarpiškai pažinti vertybes. Čia mums pavyzdys yra norvegai, britai, vokiečiai. Gal tai skamba ir per daug ambicingai, bet mes taip

pat prisidedame prie doro žmogaus formavimo. Doras žmogus niekuomet nekenks nei kitiems, nei gamtai, mokės tinkamai elgtis, mokės kurti, o ne gadinti, žaloti, naikinti. Tuomet ir tarnybai, ir saugomų teritorijų direkcijoms beliktų tik tvarkyti, prižiūrėti, nes laikas nori nenori veikia vertybių būklę. Kuo, Jūsų akimis, skiriasi lietuvis keliautojas nuo užsieniečio? Užsieniečiai, atvažiuojantys į Lietuvą, į jos gamtines teritorijas, iš anksto žino, ko ieško. Jie prieš važiuodami susirenka informaciją, žino, ko nori. Dabar jau daug tokių ir lietuvių. Negi leisi laiką veltui. Užsieniečiai vertina gamtą, ieško laukinės gamtos teritorijų. Daugiau lietuvių ieško įvairovės, pramogų. Vis didėja gamtos fotografų gretos. Na, bet čia, matyt, daugiau priklauso nuo pomėgių, o ne nuo tautybės. Ko gero, esminis skirtumas tarp lietuvio ir užsieniečio – tinkamas elgesys gamtoje. Pasakiau ir pagalvojau, kad ir šiukšlina ne lietuviai keliautojai, o lietuviai pramogautojai, t. y. tie, kurie mėgsta linksmintis

gamtoje, tiesiog atsikvėpti savaitgaliais. O jei pagalvosime apie Rytų Europos šalių piliečius, vairuojančius sunkiasvorius automobilius, pamatysime, kad ten, kur jie nakvoja ar praleidžia daugiau laiko, tikrai šiukšlių bus daug. Apsilankykime prie Balbieriškio atodangos ir pamatysime. Ko gero, kad kaip nesiskiria gamtosaugininkas lietuvis ar užsienietis, taip nesiskiria keliautojas lietuvis ar užsienietis. Kuris Lietuvos kampelis Jums pačiai brangiausias ir gražiausias? Tai sunkiausias klausimas. Anksčiau, prieš pradėdama dirbti Tarnyboje, būčiau atsakiusi: Kuršių nerija ir Aukštaitijos nacionalinis parkas. Traukė ežerai, upės, miškai, kalvos. Dabar jau nėra tokio, kuris būtų nemielas, nebrangus, negražus... Kiekviename galima atrasti širdžiai mielų dalykų. Kažkokią vidinę trauką jaučiu Dzūkijai. Matyt, todėl, kad tai mano gimtasis kraštas.

Ačiū už pokalbį.


LEIDYKLA

PRISTATO NAUJĄ KELIONIŲ ŽINYNĄ

A

IEN J U A

N Leidinyje rasite: • išsamius 41 saugomos teritorijos aprašymus; • specialius lankytojams skirtus maršrutus; • išsamius lankytinų objektų aprašymus; • schemas, padėsiančias nepasiklysti keliaujant.

Lietuvoje galime didžiuotis ne tik lankytinų objektų gausa, bet ir mažai žmogaus paliesta gamta. Apie 15,7 proc. Lietuvos ploto užima saugomos teritorijos. Lietuvoje suskaičiuojama 341 saugoma teritorija: 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų, apie 300 draustinių, 6 rezervatai, kuriuose saugomi mūsų šalies gamtos turtai. Tik nemanykite, kad saugomos teritorijos uždaros ir nesvetingos. Atvirkščiai – čia vedamos ekskursijos, rengiama edukacinė veikla. Atvykę į bet kurį nacionalinį, regioninį parką ar rezervatą sužinosite daug naujo: susipažinsite su gamtos įvairove, retomis saugomomis gyvūnų ir paukščių rūšimis, pakeliausite po parkus pėsčiųjų ir dviračių takais.

Metas keliauti! w w w. t e r r a p u b l i c a . l t


Y P A TING A LI E TUVA

K

ELIAUJAME PO DZŪKIJOS NACIONALINĮ PARKĄ Nuotraukos: V.

KANDROTO

D

ZŪKIJOS NACIONALINIS PARKAS – DIDŽIAUSIA SAUGOMA TERITORIJA LIETUVOJE. ŠIO PARKO IŠSKIRTINIS BRUOŽAS YRA UPIŲ IR UPELIŲ GAUSA. IŠ VISO NACIONALINIAME PARKE YRA 36 UPĖS IR UPELIAI, ŠIMTAI ŠALTINIŲ. PARKAS PUIKUOJASI ĮSPŪDINGAIS GAMTOS KŪRINIAIS: ŽEMYNINIŲ KOPŲ MASYVAIS, UNIKALIOMIS SKROBLAUS IŠTAKOMIS (BOBOS DARŽAS), ŪLOS AKIES VERSME, ŪLOS SKARDŽIAIS IR NEMUNO RĖVOMIS. ČIA MIŠKUOSE TUOKTUVES KELIA TETERVINAI IR KURTINIAI, NAKTIMIS GALIMA IŠGIRSTI ŪBAUJANT APUOKĄ AR KAUKIANT VILKUS, SAULĖJE ŠILDOSI BALINIAI VĖŽLIAI. PARKO MIŠKAI YRA VIENI GRYBINGIAUSIŲ VISOJE LIETUVOJE. NACIONALINIS PARKAS KARTU SU ČEPKELIŲ REZERVATU PRIKLAUSO VERTINGIAUSIŲ LAUKINĖS GAMTOS TERITORIJŲ TINKLUI EUROPOJE. DZŪKIJOS NACIONALINIAME PARKE YPAČ GAUSU ETNOKULTŪRINIO PAVELDO SU VIS DAR GYVOMIS TRADICIJOMIS IR PAPROČIAIS, SENAISIAIS AMATAIS IR DZŪKIŠKOMIS DAINOMIS (MARCINKONYS, ŽIŪRAI, ZERVYNOS, PUVOČIAI, MARGIONYS, LYNEŽERIS IR KT.). GILIAS ŠAKNIS TURI DREVINĖ BITININKYSTĖ, MEDŽIO APDIRBIMAS, RĄSTINIŲ NAMŲ STATYMO TRADICIJOS, JUODOJI KERAMIKA, ŽVAKIŲ LIEJIMAS, GRIKIŲ DUONOS KEPIMAS IR MIŠKO GĖRYBIŲ (GRYBŲ, UOGŲ, VAISTAŽOLIŲ) RINKIMAS. GARSŪS MERKINĖS IR LIŠKIAVOS PILIAKALNIAI, NUO KURIŲ ATSIVERIA UNIKALI, PER ILGUS ŠIMTMEČIUS GAMTOS IR ŽMOGAUS KURTA APLINKA. TIKRAI VERTA ČIA APSILANKYTI IR SAVO AKIMIS PAMATYTI IŠSAUGOTĄ UNIKALUMĄ IR GAMTOS GROŽĮ. TAD Į KELIĄ...

24

PLATUMOS

2014 KOVAS


PLATUMOS

2014 KOVAS

25


Y P A TING A LI E TUVA

MERKINĖ Kelionę po Dzūkijos nacionalinį parką pradėkite Merkinėje. Čia užkopkite į garsųjį Merkinės piliakalnį, nuo jo atsiveria vienas gražiausių Lietuvos kraštovaizdžių – Merkio ir Nemuno upių santakos panorama. Merkinėje nepamirškite apsilankyti Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato lankytojų centre (Vilniaus g. 3), kuriame įrengta moderni ekspozicija, atskleidžianti šios saugomos teritorijos grožį ir reikšmę.

LIŠKIAVA Toliau, pervažiavę tiltą per Nemuną, vykite apie 20 km 133 ir 2518 asfaltuotais keliais Liškiavos kryptimi. Liškiava – senasis dzūkų kaimelis kairiajame Nemuno krante. Istorikų ir archeologų duomenimis, ši vietovė buvo gyvenama dar akmens amžiuje. Manoma, jog čia buvo įsikūrusi jotvingių gentis. Spėjama, kad Liškiavą XIII a. pr. įkūręs kunigaikštis Erdvilas. Pagrindinį Liškiavos archeologinį paveldą sudaro šie architektūros paminklai: bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas, varpinė ir koplytstulpis. Vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią puošia 11 dailės paminklų, tarp kurių – XVII a. paveikslas ir XVIII a. freskos. Septyni Švč. Trejybės altoriai yra vieni vertingiausių rokoko stiliaus pavyzdžių Lietuvoje. 26

PLATUMOS

2014 KOVAS


MARCINKONYS Iš Liškiavos važiuokite 2519 Žeimių kryptimi apie 13 km, kol pasieksite Panaros kaimą. Nuo Panaros vykite Merkinės kryptimi apie 10 km. Pravažiavę Merkinę, žiede sukite dešiniau, Druskininkų (A4 kelias) link. Toliau pervažiavę tiltą per Merkį ir užkilę ant kalno, sukite kairėn – Marcinkonių (5011 kelias) link. Marcinkonys – vienas didžiausių Lietuvos kaimų. Jam pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė. Visus atvykstančiuosius į Marcinkonis pasitinka senoji drevinė pušis – apylinkėse dar gyvų senųjų bitininkystės tradicijų liudininkė. Medus ir vaškas ilgą laiką buvo vienas pagrindinių šio kaimo gyventojų pajamų šaltinių. O senoviniu būdu liejamos vaško žvakės per bažnytines šventes apšviečia medinę Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią, kurioje saugoma 10 dailės paminklų. Lankydamiesi šalia bažnyčios, nepraeikime pro dvikryžmį kryžių. Tai krikščioniškajai Europai neįprastos formos kryžius. Marcinkonyse visų laukia Dzūkijos nacionalinio parko etnografinė sodyba. Taip pat aplankykite Marcinkonių lankytojų centrą, Dziazkagirio (Zackagirio) pažintinį taką, Šaudzyklos kalną, Klonių kalną, Aklaežerį, bebravietes, Kastinio ežerą. PLATUMOS

2014 KOVAS

27


Y P A TING A LI E TUVA

DREVINĖS BITININKYSTĖS PAŽINTINIS TAKAS Toliau smėlėtu miško keliuku keliaukite pietų kryptimi iki Drevinės bitininkystės pažintinio tako Musteikos kaimo apylinkėse. Iki jo – apie 10 km. Vaikštinėdami taku galėsite susipažinti su drevėtomis pušimis, primenančiomis vieną seniausių šio krašto verslų, pamatyti tik Musteikos kaimui būdingą smėlio kalvelių ir nedidelių pelkių mozaiką. Kelionė šiuo taku suteiks vertingų žinių apie bitininkystės istoriją.

DREVINĖS BITININKYSTĖS EKSPOZICIJA Nuo Drevinės bitininkystės tako iki Musteikos kaimo teks įveikti dar 5,5 km. 2006 metais Musteikos kaime buvo įkurtas senovinių kelminių avilių bitynas, o aplinkinių miškų drevėse apsigyveno bičių šeimos. Dabar bityne galima pamatyti, kaip kelminiuose aviliuose prižiūrimos bitės, kaip tvarkomas medus ir vaškas. Taip pat išvysti, kaip daromi kelminiai aviliai ir nedideli aviliai – „vabikai“, skirti bičių spiečiams vilioti.

ŪLOS AKIES ŠALTINIS Aplankę Zervynas, grįžkite į kelią, kuris veda į Varėną. Nuo sankryžos, laikydamiesi Žiūrų krypties, vykite tiesiai apie 3 km. Netrukus kairėje kelio pusėje išvysite poilsiavietę, šalia kurios trykšta Ūlos akies šaltinis. Tai lyg mažytis ežerėlis, kurio centre nuolat kunkuliuoja vandens srovės maišomas smėlis. 2000 m. versmė paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu. Nuo seno žmonės Ūlos akiai priskiria įvairių magiškų savybių. Sakoma, kad šaltinio vanduo gali padėti pasveikti nuo įvairių ligų, jei prie jo bus einama vos saulei nusileidus. 28

PLATUMOS

2014 KOVAS


RENGINIAI • • • •

Pynimo savaitė Musteikoje (liepa–rugpjūtis) Medkopio šventė Musteikoje (rugsėjis) Rasos prie Jonionių akmenų Merkinėje (birželis) Folkloro šventė „Subatos vakarėlis“ Marcinkonyse (liepa)

ZERVYNOS Toliau 5003 keliu riedėkite iki Marcinkonių. Juos privažiavę, sankryžoje sukite į kairę ir tuo pačiu 5003 keliu judėkite tiesiai Varėnos pusėn (apie 12 km). Kirtę Ūlą, užkilę ant kalno ir pamatę nuorodą, sukite į dešinę ir keliaukime dar 3 km iki Zervynų. Tai gatvinis 48 sodybų kaimas, išlaikęs XVIII–XIX a. planą ir architektūros savitumą. 8 sodybos – liaudies architektūros paminklai, o Zervynų ąžuolas ir pušų drevės – gamtos paminklai. Zervynų kaimas plačiai žinomas ir lankomas, čia buvo filmuoti lietuviški filmai „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Faktas“. PLATUMOS

2014 KOVAS

29


KELI O N ĖS TAI DARBAS

GYVENIMO BŪDAS:

VISADA BŪTI TEN, KUR KARŠTA Tekstas:

DAIVOS BETINGYTĖS

JIEMS TENKA BŪTI ĮVYKIŲ SŪKURYJE. JIE GREITI, KŪRYBINGI IR BEBAIMIAI. JIE NEŽI JIE VISADA PRIVALO BŪTI PIRMI, TAD APIE SAVO ASMENINIO LAIKO PLANAVIMĄ GALI TIK P 30

PLATUMOS

2014 KOVAS


NUOTRAUKA – A. MOROZOVO

INO, KĄ REIŠKIA „NORMALIOS“ DARBO VALANDOS AR DAUGUMĄ KAMUOJANTI RUTINA. PASVAJOTI. TAČIAU – TAI SAVAIME SUPRANTAMAS GYVENIMO BŪDAS. KAS

JIEMS

JIE?..

PLATUMOS

2014 KOVAS

31


KELI O N ĖS TAI DARBAS

FOTOREPORTERIS – TAI NE PROFESIJA, O GYVENIMO BŪDAS. TOKIOS NUOMONĖS YRA IR NUO PAAUGLYSTĖS FOTOGRAFIJOS LIGA SUSIRGĘS ARTŪRAS MOROZOVAS. PASTARASIS NESENIAI ĮAMŽINO SAUSIO 13-OSIOS ĮVYKIUS, PRIMINUSIUS NERAMUMUS UKRAINOJE. ARTŪRAS PALIUDIJA, JOG ŽINIASKLAIDOJE ATSISPINDI TIK MAŽA DALIS TIKRŲJŲ FAKTŲ. TAČIAU DARBO KONFLIKTINĖJE APLINKOJE ARTŪRAS NESUREIKŠMINA. JO NUOMONE, FOTOGRAFAS NEMAŽAI GALI NUVEIKTI IR KUR KAS RAMESNĖJE APLINKOJE.

„Su noru fotografuoti pradėjau būdamas paauglys. Tuomet už turbūt pirmuosius gyvenime sutaupytus pinigus nusipirkau juostinę „muilinę“. Fotografuodavau savo aplinką, mokyklines ekskursijas. Tėvai tikrai nemažai turėjo sumokėti už juostelių ryškinimą ir fotografijų spausdinimą. Fotografija „susirgau“, kai man į rankas papuolė „National Geographic“ žurnalai. Greit užbūrė juose esančių nuotraukų magija ir pradėjo kirbėti klausimai: kaip fotografai tai padaro? Kaip jie atsiduria neįtikėtinose pasaulio vietose? Reikia pridurti, kad meniniai dalykai manęs turbūt niekada rimtai nedomino – visuomet žavėdavausi istorijos pasakojimu vaizdais“, – su šypsena pirmuosius savo, kaip fotografo, žingsnius prisimena Artūras. Spaudos fotografu ARTŪRAS MOROZOVAS dirba nuo 2007 metų. Kaip pats sako, sunkią, tačiau itin vertingą mokyklą praėjo vaizdo naujienų agentūroje LAVA. Pasiūlymą prisijungti prie profesionalios agentūros komandos gavo dirbdamas padavėju Palangoje. Nedvejodamas sutiko, tad jau po savaitės sėdėjo lėktuve Varšuva–Lvovas su tuometiniais Lietuvos bei Lenkijos prezidentais. Būtent publikacijas svarbiausiuose pasaulio žiniasklaidos leidiniuose Artūras laiko didžiausiu savo darbo įvertinimu.

Tikrai ne vienam žmogui iš šalies atrodo, kad fotografo darbas yra lengvas. Patvirtintum ar paneigtum tokį teiginį? Net nežinau, ar pats teiginys teisingas. Manau „fotoreporteris“ ir „darbas“ nesiderina. Tai – gyvenimo būdas. Kai pradedi dirbti pagal grafiką ir eiti į redakciją, tavo profesijai – galas. Tuo reikia gyventi, domėtis aplinka ir naujienomis bei būti pasirengusaim bet kada išvykti užfiksuoti įvykius į visai netikėtą pasaulio kampelį. Yra pasakymas, kad „žmogus planuoja, Dievas – juokiasi“. Esu įsitikinęs, kad iš fotoreporterių planų Dievas kvatoja garsiausiai. Kas žaviausia dirbant fotoreporteriu? Laikui bėgant suprantu, kad didžiausia dovana šiame darbe – galimybė taip intymiai prisiliesti prie įvairių šalių bei asmenybių istorijos. Juk ne kiekvienam tenka skristi kartu su prezidentais lėktuvu, spausti ranką vienam iš Europos monarchų, iš arti matyti karinio konflikto veiksmus ar valytis veidą nuo Maidano barikadų dūmų. Žinoma, patinka ir monotonijos nebuvimas – niekada negali ži-

32

PLATUMOS

2014 KOVAS

noti, ką veiksi rytoj. Manau, smalsumas – fotoreporterio varomoji jėga. Turi domėtis naujienomis pasaulyje, nebūti abejingas pasakojamai istorijai bei, žinoma, puikiai išmanyti tai, ką darai. Taip pat labai svarbios psichologinės savybės – juk dažnai tenka dirbti ne itin maloniomis aplinkybėmis (kriminalai, nelaimės), todėl su savo sąžine bei etika nuolatos vedi diskusiją. Fotoreporteris priverstas būti pačiame įvykių sūkuryje. Ar dažnai tenka rizikuoti savo saugumu dėl gero kadro? Manau daugumos nuomonė apie fotografus, kuriems tenka dirbti konfliktinėse situacijose, yra klaidinga. Sunkiausia ne fiziniai sužalojimai, o psichologiniai išgyvenimai. Žinoma, yra daugybė fotografų, kurie vedami adrenalino peržengia ribas ir nukenčia fiziškai. Daug vertingiau tęsti istorijos pasakojimą, nei gulėti ligoninėje. Bet kokie konfliktai sutraukia daugybę spaudos atstovų, visuomet stengiuosi ieškoti kokio kito kampo, o ne būti vienu iš šimto, fotografuojančių tą patį tanką ar degančias barikadas, ir taip ne tik rizikuoti sveikata, bet ir prarasti išskirtinę istoriją.


PLATUMOS

2014 KOVAS

33

NUOTRAUKOS – A. MOROZOVO


KELI O N ĖS TAI DARBAS

34

PLATUMOS

2014 KOVAS


Man didžiausi iššūkiai yra nuvykti į nelaimės vietą ir matyti ten dėl artimojo netekties išgyvenančius asmenis. Tokiomis akimirkomis tikrai nemėgstu šio darbo, tačiau, kita vertus, suprantu, jog tokios nuotraukos kažką gali pakeisti. Kartais gilinuosi į aktualias politines temas, tad esu sulaukęs ir perspėjimų iš tam tikrų Lietuvos ar užsienio institucijų. Gruzijos ir Rusijos konflikto metu taip pat ne kartą buvo atsukti ginklo vamzdžiai su subtiliu, dažniausiai rusiškai keiksmažodžiais pagardintu prašymu nefotografuoti. Buvai Ukrainos neramumų sūkuryje. Ar būnant ten įspūdžiai apie ukrainiečių kovą už laisvę tokie pat, kaip stebint viską žiniasklaidoje? Stebint situaciją spaudoje viskas atrodo tikrai baisiau, nei yra iš tikrųjų. Nesunku pasiduodi žiniasklaidos keliamai panikai. Tai neįtikėtinas Europos šalies istorinis įvykis. Prieš

išvykdamas į Kijevą, apie Maidano judėjimą turėjau daug aiškesnę nuomonę, nei grįžęs iš jos. Supratau, kokia tai daugialypė ir sudėtinga situacija. Šiandien matome jos atomazgą, kuri, tikiuosi, nebus kitų regioninių konfliktų pradžia. Asmeniškai man labiausiai įsiminė naktiniai pokalbiai ir dalijimasis sumuštiniais su protestuotojais prie laužo, ukrainietės padovanotas muilas suodinam veidui nusiprausti, „mamiškas“ Ukrainos moterų rūpestis. (Šypsosi) Ar teko įamžinti karštesnių įvykių nei pastarųjų Ukrainoje? Vienas karščiausių įvykių, manau, buvo 2009 metais vykusios riaušės prie Seimo. Tuomet tikrai negalėjai nuspėti, kas ir iš kurios pusės tau paleis tuščią šampano butelį į galvą. Taip pat esu buvęs Čečėnijoje, Palestinoje, nušvietęs Gruzijos bei Rusijos konfliktą. Tačiau nesiveržiu ir neromantizuoju konfliktinių įvykių. Manau, daug įdomaus fotoreporteris gali nuveikti ir ramesniuose taškuose.

Kartais gilinuosi į aktualias

politines temas, tad esu sulaukęs ir perspėjimų iš tam tikrų Lietuvos ar užsienio institucijų. Gruzijos ir Rusijos konflikto metu taip pat ne kartą buvo atsukti ginklo vamzdžiai su subtiliu, dažniausiai rusiškai keiksmažodžiais pagardintu prašymu nefotografuoti.

NUOTRAUKOS – A. MOROZOVO

Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti?

PLATUMOS

2014 KOVAS

35


KELI O N ĖS TAI DARBAS Už nugaros – Napoleono armija (Tomo Raginos nuotr.)

PORTALO „15 MIN“ FOTOGRAFIJOS ŽURNALISTAS ERIKAS OVČARENKO SAKO, KAD ŠI PROFESIJA TIKRAI NE BET KAM. JAM, KAIP IR DAUGELIUI SAVO SRITIES PROFESIONALŲ, PAGRINDINIU PRAGYVENIMO ŠALTINIU TAPO HOBIS. TAČIAU VIEN POMĖGIO NEPAKANKA. NUO 19 METŲ ŽINIASKLAIDOJE DIRBANTIS FOTOGRAFAS ATVIRAUJA, KAD DAŽNAI TENKA BŪTI NE TIK STEBĖTOJU IR NAUJIENŲ PRANEŠĖJU, BET IR GERU PSICHOLOGU.

Kauno oro uosto dispečerių bokštelyje (Erlendo Bartulio nuotr.) 36

PLATUMOS

2014 KOVAS


„Dar studijuodamas universitete gavau darbą leidybinėje įmonėje, tuo metu man buvo 19 metų. Tad galima sakyti, kad visa mano darbo praktika susijusi su spauda ir naujienomis. Iš pradžių buvau techninis darbuotojas, kuris žurnalistų ir fotografų darbus „talpindavo“ į leidinių puslapius. Turiu dizainerio-maketuotojo bei iki spaustuvinių procesų technologo diplomus. Septynerius metus dirbau maketuotoju, tuo pat metu pradėjau fotografuoti. Labai domėjausi automobilių sportu, pats mėginau tuo užsiimti, bet, kaip žinia, tai labai brangus užsiėmimas, todėl pamažu tapau žiūrovu su fotoaparatu. Pirmieji mano darbai pasirodė prieš 12 metų vyriškai auditorijai skirtuose žurnaluose, kurių leidybos įmonėje tuomet dirbau. Kolega suregzdavo kokį straipsnelį, o aš jį iliustruodavau fotografijomis. Taip hobis pradėjo užimti vis didesnę mano laisvalaikio dalį, o nuo 2006 metų tapo gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu. Šiuo metu automobilių sporto beveik nefotografuoju, tačiau mielai stebiu varžybas, kuriose varžosi daug senų bičiulių,“ – prisiminimais dalijasi Erikas.

Kada paragavai fotožurnalisto duonos? Prieš 8 metus. Pradžioje dirbau dienraštyje „15 minučių“, vėliau interneto portale „15min.lt“. Niekada nebuvau tiesiog fotografas, visada stengiausi į man tenkančias temas pasigilinti, kad nuotraukos nebūtų sau, o tekstas sau. Ar sunku? Jeigu patinka tai, ką darai, tuomet sunku nebūna. Tačiau vieną dalyką žinau tiksliai – dirbti žiniasklaidoje gali ne kiekvienas. Tai nėra darbas, tai gyvenimo būdas. Čia nėra darbo valandų, daugelio dalykų negali planuoti, daug kas vyksta ekspromtu. Per darbo praktiką buvo ne vienas tikrai geras fotografas, atėjęs dirbti į šią sritį, tačiau po kurio laiko šio darbo atsisakydavo. Ne visi gali pritapti prie beprotiško ritmo. Niekada negali žinoti, ką atneš nauja diena, su kuo teks bendrauti ar kur vykti.

portalą: Nesu matęs baisiau apsirengiančių žmonių, nei fotografai. Vaikų namų džinsai ir pūstos liemenės. Jie visur vaikšto akredituoti ir jokie koncertai jiems neįdomūs. Nusileidžia apšepęs desantas į renginį su tomis akumuliatorių prikrautomis kuprinėmis, laksto su blicais teleskopais mėgindami nufotografuoti žvaigždes. Toks jų darbas yra. Nušviesti, kas atėjo. Nesvarbu kur. Kitaip sakant, ne visi darbai, kuriuos tenka daryti, yra tokie, kurie būtų tau mieli. Kai nėra įvykių, o jų Lietuvoje nėra daug, tenka darbuotis įvairiuose renginiuose ar ieškoti iliustracijų žurnalistų rašomoms temoms. Kartais tai būna „tuštybių mugė“, kartais tiesiog rengiamo renovacijai daugiabučio nuotrauka.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti tokiai profesijai tikrai tinkantis žmogus?

Fotoreporteris priverstas būti pačiame įvykių sūkuryje. Ar dažnai tenka rizikuoti savo saugumu dėl gero kadro? Gal dažnai tenka išklausyti ir grasinimų dėl to, kad fotografuoji vieną ar kitą įvykį / asmenį?

Iš asmeninės patirties susidariau tokią nuomonę, kad fotožurnalistas turi gyventi tuo, ką daro, užsiėmimas neturi tapti darbu, o, kaip minėjau – gyvenimo būdu. Įvykiai ir temos gimsta stebint aplinką, važiuojant automobiliu, einant gatve. Taip pat svarbus darbas komandoje, punktualumas, komunikabilumas, žodžio laikymasis. Pajuokaudamas leisiu sau pacituoti ironiškai apie šio darbo „romantiką“ rašiusį dviprasmiško pavadinimo „Šūdų kultas“

Lietuva yra rami šalis, čia jokių susirėmimų, streikų, riaušių nevyksta. Statybininkai, policininkai, ugniagesiai, medikai rizikuoja daugiau. Tiesa, kartais tenka kažkur užsikarti, bendrauti su ne itin stabilios psichikos piliečiais ar lankytis prastos reputacijos vietose. Žinoma, neretai būna baisu, bet tik kvailiai nieko nebijo. Save laikau atsargiu žmogumi. Kiekviena rizika turi būti protingai pamatuota. Tam, kad nufotografuočiau upės krantą, ant plono PLATUMOS

2014 KOVAS

37


KELI O N ĖS TAI DARBAS

Niekada nebuvau tiesiog fotografas, visada stengiausi į man tenkančias temas pasigilinti, kad nuotraukos nebūtų sau, o tekstas sau.

sutrūkinėjusio ledo nelipčiau, bet jei tektų rizikuoti tam, kad būtų apgintas visuomenės interesas, tą padaryčiau nedvejodamas. Grasinimų pasitaiko dažniausiai iš įkaušusių piliečių. Prieš kelias dienas sužinojau, kad ugniagesiai, atvykę gesinti apleisto pastato, buvo apmėtyti plytgaliais čia įsikūrusių benamių. Atvykus į vietą, chuliganai jau buvo išvesti iš pastato, tačiau pamatę fotoaparatą neapsidžiaugė, pasipylė įvairių grasinimų banga. Pasinaudojau tuo ir nufilmavau visai smagų siužetą. Sykį nelegaliose statybose sučiuptas darbininkas mojavo kirvuku, bet viskas baigėsi gerai, o ir nuotrauką, kaip jis tai daro, pavyko padaryti. Be grasinimų smurtu, pasitaiko ir psichologinio spaudimo, tai dažniausiai naudoja aukštesnio visuomenės sluoksnio atstovai, prašo neviešinti kai kurių kadrų, neva tai pakenks jų veiklai ir panašiai. Paprastai tokiems atsakau, kad, deja, bet visa medžiaga jau išsiųsta į redakciją. Kokių gudrybių tenka imtis tam, kad gautum tai, ko reikia redakcijai? Dirbant ne visada reikia rodyti, kad esi su fotoaparatu, paprastai žmones tai gąsdina. Rengiant reportažus geriausi kadrai išeina tada, kai žmonės

38

PLATUMOS

2014 KOVAS

tavęs nepastebi arba nekreipia dėmesio ir elgiasi natūraliai. Žinoma, būna situacijų, kai tenka gudrauti. Pavyzdžiui, reikia konkretaus žmogaus nuotraukos, o jis nieku gyvu nesutinka fotografuotis. Padeda pasakymas, kad archyvuose turime nuotrauką, bet ji labai negraži, todėl jei nepadarysime naujos, teks naudoti tą. Dažniausiai tai suveikia. Fiksuoji ne tik kasdienius įvykius, bet ir šeimynines šventes. Ar vestuvėse pačiam netrūksta veiksmo? Vestuvės – tai kaip daugiakovė. Šioje srityje pasireiškia universalumas, čia reikia būti ne tik reporteriu, bet ir meniniu fotografu, vienu metu bendrauti su daug ir įvairių žmonių, todėl svarbu ir psichologinis pasiruošimas. Asmeniškai manau, kad tai viena sunkiausių fotografijos rūšių. Specialiai klientų neieškau, bet turiu ištikimų užsakovų ratą, tad vasaros metu vieną kitą porą „apženiju“. Tai visai kita fotografijos rūšis, tad tokios fotosesijos padeda pravalyti mintis, pasisemti naujų jėgų, išsivaduoti nuo rutinos, kuri, skirtingai nei daugelis mano, atsiranda ir kasdien naujas vietas bei žmones fiksuojančio fotoreporterio darbe.


Netoli Aleksoto oro uosto nukrito lėktuvas. Geresnio rakurso paieškos...

Su lenkų futbolo „ultromis“ diskutuojam apie galimą Kauno nusiaubimą po varžybų (Erlendo Bartulio nuotr.) PLATUMOS

2014 KOVAS

39


K E LIO NĖS – I Š ME I LĖ S SPOR TU I

40

PLATUMOS

2014 KOVAS


KAI ŠIRDIS PASIILGSTA KAŽKO NAUJO IR ORIGINALAUS... KAI NORISI PAJUSTI ADRENALINO PLIŪPSNĮ, O AKYS ILGISI PLAČIŲ TOLIŲ – LAIKAS IŠBANDYTI YPATINGAS PRAMOGAS. EKSTREMALIŲ ĮSPŪDŽIŲ MĖGĖJAMS VŠĮ „IRKLAKOJIS“ SIŪLO BURĖMIS PASIKINKYTI VĖJĄ IR IŠBANDYTI BURIAVIMĄ VĖJARAČIAIS BEI LEDROGĖMIS.

BURIŲ IR VĖJO NEŠAMI...

PLATUMOS

2014 KOVAS

41


K E LIO NĖS – I Š ME I LĖ S SPOR TU I

PAJŪRINIS BURIAVIMAS „BLOKART“ VĖJARAČIAIS Vėjas, smėlis, bangos, greitis – pasimėgaukite šiais pajūrio malonumais buriuodami „Blokart“ vėjaračiais. Tačiau kas tie vėjaračiai? Tai ekologiška triratė burinė transporto priemonė, kurios variklis – burė, o kuras – vėjas. Pasigauti vėją, važiuodami šiais vėjaračiais, galite Lietuvos (Kuršių nerijoje, Palangoje, Šventojoje) ir Latvijos paplūdimiuose bet kuriuo metų laiku. Pasivažinėti galite ne tik paplūdimiu, bet ir Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Mažeikių, Telšių, Kėdainių, Kauno, Birštono, Panevėžio, Molėtų ir Vilniaus aerodromuose – aikštelėse su kietu gruntu. Verta prisiminti, kad tokiam pasivažinėjimui būtinas bent jau 6 m/s vėjas. Tai puiki galimybė kiek kitaip pabūti arčiau gamtos. Išsiruošus buriuoti, specialios aprangos įsigyti nereikia. Žinoma, jei susirengėte buriuoti vėsesniu oru, reikėtų vilkėti vėjo neperpučiamus drabužius. Išmokti valdyti šią transporto priemonę tikrai paprasta. Profesionalus instruktorius per kelias minutes supažindins su vėjaračių valdymo pagrindais, ir galėsite pasileisti vėjo nešami, kur tik akys mato. Be to, tai visiškai saugu. Buriuoti gali ir 7–8 metų vaikai. Apvirtimų pasitaiko retai, tačiau tai taip pat saugu – vėjaračio stiebas sumažina smūgį, o su prisegtu saugos diržu vairininkas lieka vėjaratyje, neiškrinta ir nepasiekia žemės.

..

„Blokart“ vėjaračio nuomos kaina 1 žmogui – 70 Lt/val.

42

PLATUMOS

2014 KOVAS


BURIAVIMAS „ICE-BLOKART“ LEDROGĖMIS Kai Kuršių marios ar kiti vandens telkiniai pasidengia ledu, siūlome išbandyti buriavimą „Ice-Blokart“ ledrogėmis. Šiemet ledo jau nebesulauksime, bet kitais metais galite išbandyti šią pramogą: pajusite, kaip pačiūžos tyliai slysta ledu, vėjas gaudžia ausyse, o jūs lekiate pirmyn su bure dideliu greičiu. Pasivažinėti ledrogėmis galite ant Kuršių marių, kitų užšalusių vandens telkinių Plateliuose, Rėkyvoje, Trakuose ir kt. Specialia apranga rūpintis nereikia. Užtenka šiltesnių drabužių, pvz., tokių, kuriais apsirengiate išeidami pasivaikščioti šaltą ir vėjuotą žiemos dieną, o šalmą gausite jau atvykę. „Blokart“ ledroges valdyti labai paprasta ir saugu, ši pramoga tinka net ir niekada neburiavusiems dalyviams. Dėl saugumo jaudintis nereikėtų, nes buriavimas ledrogėmis organizuojamas tik ant iš anksto patikrinto ir tvirto ledo.

..

„Ice-Blokart“ ledrogių nuomos kaina 1 žmogui – 80 Lt/val.

.. ..

Šiomis pramogomis galima mėgautis iš anksto užsirezervavus. Daugiau informacijos www.irklakojis.lt

PLATUMOS

2014 KOVAS

43


F OTO E S Ė

44

PLATUMOS

2014 KOVAS


O TAS VERB킨 MARGUMAS...

PLATUMOS

2014 KOVAS

45


F OTO E S Ė

Tekstas: INETOS ŽUKAUSKAITĖS Nuotraukos: VYTAUTO KANDROTO

Vos, atrodo, prabėgo Užgavėnės su blynais ir šokiais, o čia, žiūrėk, jau ir Kaziukas moja ir į mugę pasižvalgyti kviečia. Raibsta akys, mirga marga. Bet labiausiai akį traukia ryškiaspalvės verbos. Ne veltui jos laikomos ne tik pavasario šauklėmis, bet ir vienu iš Kaziuko mugės simbolių. Aukštai galvas iškėlusios, įvairiausiomis spalvomis, gėlėmis ir raštais pasidabinusios, jos kviečia pavasarį, kad jis greičiau sugrįžtų ir mums šilumą atneštų. Šakom šakelėm, žiedais žiedeliais jos moja ir gerovę į namus vilioja.

46

PLATUMOS

2014 KOVAS


PLATUMOS

2014 KOVAS

47


F OTO PATA RIMAI

KĄ PALIKSIME

UŽ KADR Tekstas ir nuotaukos:

VYTAUTO KANDROTO

Jei Jūs esate menininkas nesugebantis valdyti formų, Jūs atrodote kaip oratorius nevaldantis žodžių. Leonardo da Vinci

KOMPOZICIJOS PAGRINDAI Kompozicija (lot. „Composi-

tio“ – sujungimas, sustatymas, išdėstymas) – meno kūrinio elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma. Kadras, kadruotė (pranc. „Cadre“ – rėmelis, struktūra) – fotoaparato objektyvu ar kompiuterinėmis programomis „iškirptas“ fotografuojamo objekto vaizdas. Kompozicijų taisyklių yra be galo daug („aukso pjūvio“, trečdalių, trikampių, aštuoneto, laiptinės, spindulinės, kilpinės, koncentrinių apskritimų, sraigtinės ir t. t.). Taip yra dėl to, kad kompozicijos taisyklės žinomos jau nuo senovės Babilono laikų, o per tą laiką jos buvo ištyrinėtos ir sugrupuotos. Jau žiloje senovėje menininkai pastebėjo, kad vieni paveikslai, 48

PLATUMOS

?

2014 KOVAS

KOL NEĮSIBĖGĖJO PAVASARIS, ARTIMIAUSIUOSE „PLATUMŲ“ NUMERIUOSE TRUMPAI APTARSIME TRIS „DRAMBLIUS“, ANT KURIŲ TVIRTAI STOVI PROFESIONALI FOTOGRAFIJA. TAI KOMPOZICIJA, ŠVIESA IR SPALVOS. PIRMAJAME STRAIPSNYJE – KOMPOZICIJOS PAGRINDAI.

pastatai ar skulptūros turi didesnį pasisekimą nei kiti, nors pastarieji kokybe nė kiek nenusileidžia populiariesiems. Pradėjus tyrinėti „sėkminguosius“ kūrinius, buvo pastebėti tam tikri bendri bruožai, principai – kompoziciniai dėsningumai, kurie ir sudaro vėlesnių autorių sukurtas ir įvairiai aprašytas taisykles. Gerai sukomponuota nuotrauka turi patraukti žiūrovo akį ir priversti išlaikyti dėmesį. Kartais pats užfiksuotas objektas yra įdomus ir to pakanka (karo, katastrofų, anomalijų nuotraukos). Kitu atveju, fotografuojant įprastus objektus, nuotraukos grožį ir patrauklumą lemia fotografo pasirinkti kompoziciniai sprendimai. Plačiaja prasme nuotrauka gali būti vertinama dviem aspektais: 1) planiškumu (žiūrint iš kadro apačios į viršų); 2) kompozicijos balansu (iš kadro kairės pusės į dešinę - arba atvirkščiai)

Daugiaplanė nuotrauka Geriausia, kai nuotrauka turi tris planus – artimąjį, vidurinį ir tolimąjį. Vieno kurio nors plano nebuvimas sukuria tam tikrą nepatogumą akims, nuotrauka atrodo neišbaigta. Tai aktualiausia peizažams, urbanistikos, masinių renginių nuotraukoms. Tačiau ir fotografuojant portretus, naudinga pasinaudoti šia taisykle, kitaip, pavyzdžiui, žmogaus portretas bus labiau panašus į dokumentinę (paso) nuotrauką nei į meninį fotografo darbą. Vienplanės nuotraukos daromos tada, kai jas padaryti kitaip nėra techninių galimybių (pvz., mikroskopo nuotrauka) arba fotografo tikslas yra išryškinti pagrindinį objektą (pvz., skulptūras pastato fasade).


DAUGIAPLANĖ NUOTRAUKA (Tatrai)

VIENPLANĖ NUOTRAUKA (Paryžius)

PLATUMOS

2014 KOVAS

49


F OTO PATA RIMAI

DISBALANSAS: VOVERĖ PARKE – DEŠINĖJE NUOTRAUKOS PUSĖJE NĖRA OBJEKTŲ

Kompozicijos balansas Balanso principas remiasi daiktų išdėstymu kairėje ir dešinėje kadro pusėse. Šios taisyklės identiškos dailės ir tapybos kompozicijos teorijai. Keletas pagrindinių principų: 1) tolygus objektų išdėstymas. Vienoje nuotraukos pusėje esantys svarbūs objektai nusveria nuotrauką ir ji tampa nepatraukli akiai. Tai ypač aktualu, kai fotografuojami daug erdvės turintys vaizdai (jūra, pieva, aikštė), o taip pat – komponuojant du viduriniame plane esančius vaizdus. 2) Simetrija (asimetrija). Simetrija suprantama kaip veidrodinis daiktų išdėstymas apie centrinę ašį arba tašką. Natūralu, kad nuotraukoje kaip vaizdo projekcijoje kompozicinės ašys gali būti dvi (vertikali ir horizontali), o taškas gali būti parinktas nebūtinai nuotraukos geometriniame centre. Simetrijos principą tinka naudoti architektūros, interjero, detalių nuotraukoms, ir, savaime aišku, simetriškiems objektams fotografuoti. Asimetrija (simetrijos nebuvimas) – yra fotografo sprendimas kadre išdėlioti objektus vengiant simetriškumo, nors objektas gali būti ir simetriškas.

50

PLATUMOS

2014 KOVAS

BALANSAS: MOLAS VENTSPILYJE (Latvija)

PATARIMAS MINTYSE PADALINKITE NUOTRAUKĄ PUSIAU IR PASKAIČIUOKITE „TUŠČIĄ“ (NEINFORMATYVŲ) PLOTĄ.


SIMETRIJA: VYGRIŲ VIENUOLYNAS (Lenkija)

Forma, faktūra, perspektyva, ritmas Fotografas gali sužaisti forma, faktūra, perspektyva arba ritmu. Jei jie tampa pagrindiniu kadro akcentu, tuomet nereikia taikyti aukščiau paminėtų kompozicijos taisyklių arba jos tampa antraeilėmis. Forma suprantama kaip objekto kontūras. Kuo jis įdomesnis (neįprastesnis), tuo labiau patraukia akį. Formos įspūdį labai sustiprina ritmas.

ASIMETRIJA: VYGRIŲ VIENUOLYNAS (Lenkija)

Ritmas – tolygus objektų pasikartojimas nuotraukoje. Ritminiai elementai – akcentai ir intervalai. Kad būtų sukurtas šis efektas, reikia bent trijų keturių akcentų. Nereikia stengtis įamžinti daug pasikartojančių objektų – užtenka 5–7,o 8 ir daugiau – jau perkrauta, nuobodu. Faktūra, plačiąja prasme, gali būti suvokiama kaip medžiagos paviršius, reljefas ir / ar struktūra. Kartais ji pati savaime būna įdomi ir tampa pagrindiniu kompozicijos elementu. Sudėtingesnė faktūra – iš daug atskirų, tačiau tarpusavyje panašių elementų. Perspektyva naudojama dailėje kaip viena pagrindinių sudedamųjų kūrinio dalių, objekto pasikeitimo vaizdavimas priklausomai nuo atstumų. Fotografo užduotis – plokštumoje daiktus įamžinti kaip trimačius, o aplinkoje įžvelgus ilgas, tolumoje susiliejančias objektų linijas – jas atspindėti atitinkama komponuote. susiliejančias objektų linijas – jas atspindėti atitinkama komponuote.

RITMAS: VYGRIŲ VIENUOLYNO ŽIBINTAI (Lenkija) PLATUMOS

2014 KOVAS

51


F OTO PATA RIMAI

KOMPOZICIJOS FORMAVIMO ĮRANKIAI

„AUKSO PJŪVIO“ PROPORCIJOS

Tiek „Aukso pjūvio“, tiek trečdalių taisyklės esmė – nuotraukoje esantys akcentai turi būti ant vieno iš 4 karštųjų taškų.

TREČDALIŲ TAISYKLĖ

52

PLATUMOS

2014 KOVAS


1

1

5 DAŽNIAUSIOS PRADEDANČIŲ FOTOGRAFŲ KLAIDOS

1 NUOTRAUKOJE DAUG PAŠALINIŲ OBJEKTŲ, „ŠIUKŠLIŲ“ (Santorinio sala). Kompozicijoje didžiausią įtaką turi fotografo gebėjimas pasirinkti tinkamą fotografavimo tašką ir iškadruoti objektą. Nuotraukoje priekyje ir kairėje matome perteklinę informaciją – griuvėsius, akmenis, krūmokšnį, sienojus ir net elektros laidus. Paėjus vos 2 žingsnius į dešinę, galima užfiksuoti „švarų“ kadrą.

2

2 KREIVA HORIZONTO LINIJA (Kretos sala) Kai susikoncentruojama į priekiniame plane esantį objektą, kartais „pametama“ horizonto linija. Žinoma, tokį nuotraukos defektą galima ištaisyti kompiuteryje, bet geras fotografas nepameta horizonto linijos iš akių net ratus sukančiame lėktuve.

2

PLATUMOS

2014 KOVAS

53


F OTOPA TARIMAI

3 „NUKIRSTOS GALŪNĖS“; NETELPANTYS OBJEKTAI (Paroda Paryžiuje) Fotografuojant žmones dažna pradedančiųjų fotografų klaida – „nukirstos“ rankos, kojos, galvos. Taip yra dėl to, kad fotografuojantis asmuo dėmesį sutelkia į centrinį kadro plotą ir neapžvelgia kadro kraštinių.

3

3

54

PLATUMOS

2014 KOVAS


4

4

4 STANDARTINĖ FOTOGRAFO PADĖTIS (Vilnius) Netingėkite užlipti aukščiau, paieškoti terasos, praviro lango, pro kurį būtų galima nufotografuoti priešais esantį objektą. Jei nėra kur lipti – pritūpkite. Tuomet pamatysite savo nuotraukos objektą nauju žvilgsniu.

5

5 NUOBODI CENTRINĖ KOMPOZICIJA (Latvija) Nuotraukoje kairėje – kompozicija nuobodi, horizonto linija ir švyturio bokštas eina tiesiai per nuotraukos centrą. Švyturys yra per mažas, į jį dūžtančios bangos neįžiūrimos, o priekiniame plane matomas ramiai tyvuliuojantis farvateris. Kur tik įmanoma, venkite centrinės kompozicijos, priartinkite pagrindinį objektą. Naudokite „aukso pjūvio“ arba trečdalių taisyklę.

5

Tęsinys – kitame numeryje.

PLATUMOS

2014 KOVAS

55


J EI K ELI AUDAMAS SUTIKSI...

56

PLATUMOS

2014 KOVAS


SAULĖ VILIOJA PALAUKĖN

Tetervinai džiaugiasi nutirpusiais laukais ir ryto saule PLATUMOS

2014 KOVAS

57


J EI K ELI AUDAMAS SUTIKSI...

Tik miško pakraštyje stirnos randa ramybę

58

PLATUMOS

2014 KOVAS


Miškas dar alsuoja žiema

Tekstas ir nuotraukos:

SELEMONO PALTANAVIČIAUS

Kovas – jau ne kalendorinės žiemos mėnuo. Tačiau ruošiantis keliauti, į kalendorių žvelgti dar neverta – reikia domėtis, ką rodo gamtos ženklai ir skaičiuoja gamtos kalendorius. Kovo mėnesio pradžia paprasta dar būna žiemiška. Esame įpratę sakyti, jog pirmosiomis kovo dienomis parskrenda gervės, o paskui jas – pempės, vieversiai, varnėnai. O jei lauke dar sniego pusnys, o naktimis paspaudžia 20 laipsnių šaltis? Tada laukiame vieno stebuklo – saulės! Svarbiausias mūsų pasaulio (įsiklausykime – pasaulio, tad esančio po saule) šviesulys gali labai daug, jo spindulių poveikis dažnai primena stebuklą. Todėl šįkart keliaujame pamatyti, kaip saulė visus išvilioja iš tankmių, sušau-

kia į užuovėjas, palaukes. Mes – ne išimtis. Nuo pat Pusiaužiemio mus vis labiau traukia saulės spindulių glamonės. Kuo jos žavi? Kai saulė pradeda kilti aukščiau horizonto, jos spinduliai jau šildo. Pašlaitėse, upių krantuose, miškų pakraščiuose net pro storą sniego sluoksnį išlenda pirmieji plikos žemės kupstai ar lopai. Kovo mėnesį jie jau visai įprasti. Tokiose vietose telkiasi vis daugiau gyvūnų. Miško pakraštys – labai saugi vieta: čia pailsėti, maitintis ar pasišildyti saulėje ateina lapių, mangutų, stirnų, gausu žvirblinių paukščių. Daugeliui pamiškėje saulė vertesnė už maistą ar poilsį – žvėrys ir paukščiai ilgam nurimsta, atsipalaiduoja ir mėgaujasi šiluma. Ypač ji laukiama ankstyvomis valandomis, po žvarbios nakties. Dar žiemišku kailiu pasidabinusios stirnos yra panašios į pamiškėje vyraujančią aplinką, jas pamatyti sunku. Rusvai gelsva lapė, atsitūpusi tarp perPLATUMOS

2014 KOVAS

59


J EI K ELI AUDAMAS SUTIKSI...

Pagaliau iš po sniego pasirodė pirmas kupstelis

60

PLATUMOS

2014 KOVAS

Kėkštas pastebi viską


Mums tik atrodo, kad einame tyliai ir esame atsargūs, gyvūnai mus išgirsta ir pamato, pajaučia iš labai toli.

nykščių žolių kupstų, taip pat tampa nematoma. Žvėrys ramūs – vargu ar kas prieis nepastebėtas ir neišgirstas, nes miške sniegas braška, o laukai atviri, juose viskas matyti. Pastebėti žvėris galima, tačiau reikia kantrybės, atsargumo ir žiūronų. Iš toli stebime girios pakraštį... Štai kokios žalios eglės, kokie pilki jų kamienai, kokie juodi alksniai... O prie jų – gelsvas išblukusios pernykštės žolės plotelis. Atrodo, kad ten nieko nėra. Tačiau turėkime kantrybės! Štai kažko sunerimo kėkštas, nusileidęs pastraksėjo ant sniego ir nuo plikos žemės pastvėrė lesalo. Paukštis labai atsargus, matyt, turi ko saugotis. Kokie ten kupsteliai protirpos viduryje, pilkesni už žolę? Stirnos! Guli, šildosi ir tik retkarčiais pakelia galvas – tada pamatome budriai garsų ieškančias ausis. Sunku pasakyti, ar stirnos mus mato. Jeigu atstumas didelis, kiekvieną svetimą objektą jos gali sekti, stebėti, tačiau į mišką pasitrauks tik tada, kai šis bus visai arti. Palikime stirnas ilsėtis ir mėgautis saulės šiluma – keliaukime toliau. Į saulę atgręžtas kalvos krantas nutirpsta pirmiausia. Jeigu po to iškrinta sniego, jis čia laikosi neilgai – žiūrėk, po keleto dienų protirpa ir vėl tokia, kokia buvusi. Tokiose vietose jau seniai laikosi kurapkos: kažkada buvusios įprastos, dabar – labai negausios. Jos vertina atviros žemės plotelius, nes čia – lesalas ir galimybė pasislėpti. Greta straksi geltonosios startos, paskubėję parskristi, bet tikro pavasario dar neradę vieversiai. Iš toli reikėtų stebėti, ar tik nepamatysime lapių. Jų vestuvės baigiasi ar jau baigėsi, žvėrys nori pailsėti, tad prisiglaudę prie žolės šildosi prieš saulutę ir snūduriuoja. Tiesa, net ir snausdama lapė lieka budri – jeigu greta žolėse subrazda peliukas, vienu šuoliu nutveria jį ir praryja. Ar visa tai galima pamatyti patiems? Be abejo, tik reikia žinoti

vieną paslaptį: gamtoje nebūtina skubėti, kuo toliau eiti, braškėti – dažnai tereikia sėdėti, susilieti su aplinka (tam reikėtų atitinkamos spalvos drabužių) ir stebėti. Kartais per ramiai praleistą valandą tinkamoje vietoje pavyksta pamatyti daugiau gyvūnų nei per visą kelionės dieną. Mums tik atrodo, kad einame tyliai ir esame atsargūs, gyvūnai mus išgirsta ir pamato, pajaučia iš labai toli. Tiesa, kartais jie supranta, jog mes praeisime pro šalį, todėl lieka savo guoliuose. Nuostabiausias kovo mėnesio vaizdas – ant sniego pirmuosiuose ryto saulės spinduliuose siaučiantys tetervinai. Jie dar tamsoje atskrenda iš girios ar pelkės, nusileidžia toli nuo savo tuokvietės ir į ją ateina pėsti. Murma, burbuliuoja ir naktį, o pro dangaus kraštą žvilgtelėjus saulutei trumpam nutyla – visada būna tokių akimirkų, kai paukščiai, sakytum, patys mėgaujasi saulės gimimu. Po to juodaplunksniai tetervinai su dar didesne energija ima burbuliuoti, straksėti, ant sniego sukti ratus. Tiesa, saulės šiluma jiems ne pati svarbiausia. Dabar jų tuoktuvės, pati jų pradžia, tad šilumos paukščiams nereikia. Jiems reikia saulės – kaip visos gamtos pradžios, kaip patvirtinimo, kad pavasaris bus. Pamatyti tetervinų tuoktuves nėra lengva. Lietuvoje nemažai vietų, kur nuo asfaltuoto kelio jas galima stebėti neišlipus iš automobilio. Tiesa, tam gali prireikti ne paprastų žiūronų (ypač jei norėsime matyti kuo daugiau detalių), o dešimtį kartų didinančio prietaiso. Svarbu, kad paukščiai nejaustų, jog yra sekami, kad nepatirtų nepatogumų. Saulelė vis aukštyn. Štai plikos žemės plotai didėja, pagaliau pavasaris įgauna savo teisių. Visi gyvūnai pasklinda po laukus, palaukes, paupius. Dabar juos stebėti jau bus sunkiau.

PLATUMOS

2014 KOVAS

61


ĮS P Ū DŽI AI

GETEBORGAS

62

PLATUMOS

2014 KOVAS


MAŽI PASTEBĖJIMAI IŠ DIDELIO MIESTO

Tekstas ir nuotraukos:

SAULĖS PALTANAVIČIŪTĖS

Šešios savaitės, praleistos svetimoje šalyje, tikrai nėra didelis laiko tarpas pažinti ir perprasti kitą kultūrą. Tačiau nuvykęs svetur, iš karto imi pastebėti tam tikrus skirtumus, smulkmenas, kurios kelia šypseną ir kuriomis visada smagu pasidalyti su kitais. Tad Jūsų dėmesiui – maži ir subjektyvūs vienos studentės pastebėjimai iš didžiausio Skandinavijos jūrų uosto ir antro didžiausio Švedijos miesto – Geteborgo. Geteborgas („Göteborg“ – Gotijos tvirtovė, sutvirtinimai) – tai miestas, kur buvo įkurta „Volvo“ bendrovė, kur yra vienas gražiausių Europos botanikos sodų, kur vyksta didžiausias Skandinavijos kino festivalis bei knygų mugė, kur lankytojus traukia į „Forbes“ pasaulio „Top 10“ įtrauktas pramogų parkas „Liseberg“. Be to, tai daugiausia studentų turintis Švedijos miestas. Atvykau čia sausio mėnesį tiek ir žinodama apie šią vietovę, tačiau tada ir pastebėjau, kad įdomiausios detalės į tokius sąrašus nepatenka.

Nors Švedija žinoma kaip turtinga šalis, tačiau nustebino išmaldos prašančiųjų skaičius. Beveik prie kiekvienos parduotuvės sutinki besišypsantį ir besisveikinantį kelių kronų prašantį žmogelį. Ir nors švedai gyvena pasiturinčiai, iš pirmo žvilgsnio to nepasakytum: jokių prašmatnių automobilių ar prabangių drabužių. Jei reikėtų keliais jų pačių žodžiais apibūdinti Švediją, vienas jų neabejotinai būtų „lagom“. Lietuvių kalba tai reikštų: „tiek, kiek reikia, nei daugiau nei mažiau“. Ši filosofija pritaikoma visiems švedų gyvenimo atvejams: neišsiskirianti apranga, paprasti automobiliai, laiko paskirstymas darbui ir asmeniniam gyvenimui. Taip subliuško mano išankstinis požiūris į švedus: ilgiausios eilės prie kasų, nes arba pirkėjas nusprendė pasikalbėti su kasininku, arba nebeliko 1 kronos monetų grąžai, sugebėjimas suderinti darbą ir poilsį ir, žinoma, nuolatinės darbo pertraukėlės – „fika“. Jų metu švedai geria kavą, bendrauja ir mėgaujasi saldumynais. Švedai, beje, yra antri pasaulyje pagal suvartojamos kavos kiekį. Pasak mano švedų kalbos dėstytojo, jokiam kitam mieste Švedijoje nėra tiek kavinių ar kavos parduotuvių kaip Geteborge. PLATUMOS

2014 KOVAS

63


ĮS P Ū DŽI AI

Švedai išsiskiria ir didžiausiu saldumynų suvartojimu pasaulyje: vienam švedui tenka 17 kg saldumynų per metus! Saldumynų pomėgis yra lengvai pastebimas: abejonių nekelia saldainių alėjos kiekvienoje parduotuvėje. Vasario mėnesį kiekvienoje miesto kavinėje, kepykloje ar turgelyje galima nusipirkti „semlos“ – tradicinio Užgavėnių valgio. Tai didelė bandelė su migdolų kremu ir plakta grietinėle. Anksčiau „semla“ tradiciškai būdavo valgoma tik per Užgavėnes ir simbolizuodavo „paskutinę puotą“ prieš gavėnią, o šiais laikais jos pradedama skanauti jau nuo Naujųjų metų. Vidutiniškai kiekvienas švedas šiuo laikotarpiu suvalgo penkias „semlas“ . Nepaisant tokio įspūdingo saldumynų kiekio, pasižiūrėjus į švedus nepasakytum, kad jie – desertų mėgėjai. Juk švedai – vieni liekniausių žmonių Vakarų pasaulyje. Paslaptis tikriausiai slypi dar viename nacionaliniame pomėgyje – sporte. Daugybė žmonių bėgioja, važinėja dviračiais (net per sniegą), 64

PLATUMOS

2014 KOVAS


Švedai, yra antri pasaulyje pagal suvartojamos kavos kiekį. Taip pat švedai išsiskiria ir didžiausiu saldumynų suvartojimu pasaulyje: vienam švedui tenka 17 kg saldumynų per metus!

vaikšto su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis ar traukia į sporto klubą, o turbūt mėgstamiausias žmonių apavas yra sportiniai bateliai (nepriklausomai nei nuo žmogaus amžiaus, nei nuo aprangos). Ypač džiugina tai, kad Geteborge atstumai nėra dideli, viską galima pasiekti pėsčiomis. Nors čia puikiai išvystytas tramvajų ir autobusų tinklas, pripratus vaikščioti pėsčiomis galima ir nemažai sutaupyti. O šalyje, kur mažai kas yra nemokama, tai labai praverčia. Džiugina tai, kad ir nemokant švedų kalbos, jei tik to nereikalauja žmogaus veikla, čia galima gyventi visai patogiai. Angliškai kalba didžioji dauguma žmonių, be to, jie visada pasiruošę padėti. Turbūt naudingiausia būtų išmokti žodį „tack“, reiškiantį ir „prašau“, ir „ačiū“, ir nuolat jį vartoti. Geteborgo senamiestis – nedidelis, bet jaukus, čia ypač jaučiama olandų įtaka: būtent olandų inžinieriai su-

projektavo miestą, kuris dėl kanalų ir daugybės tiltų primena Amsterdamą. Centrinė miesto gatvė vadinama „Avenyn“. Tai alėja, kuri tęsiasi nuo Geteborgo vaizduojamojo meno muziejaus su vienu iš miesto simbolių – Poseidono skulptūra. Muziejų mieste daug ir jie pasižymi įdomiomis ekspozicijomis: miesto muziejuje galima persirengti XVIII a. miestiečių drabužiais, „Röhsska“ dizaino muziejuje įrengta kėdžių alėja, kurioje eksponuojamos švediškos kėdės nuo XVI a. iki šių dienų, o Gamtos istorijos muziejus didžiuojasi vienintele pasaulyje mėlynojo banginio iškamša, kuri užima visą salę. Joks kelionių gidas neapsieina be „Feskekorka“ (žuvų bažnyčia) – jūros gėrybių turgaus, kuris įsikūręs bažnyčią primenančiame pastate. Produktų įvairovė ir gausa gal ir nenustebina, bet verta tai pamatyti vien dėl turgų supančios aplinkos. Malonu pasivaikščioti upės krantine, parkuose, kurių šiame mieste netrūksta. Ir nors dar

tik ankstyvas pavasaris ir žalumos juose nėra, galima apsilankyti oranžerijose ar paspoksoti į didžiausiame jų parke laikomus ruonius, pingvinus ir įvairiausius paukščius. Nors Geteborge lyja daugiau nei 170 dienų per metus, atrodo, kad blogas oras švedams nė motais: lietingą savaitgalį miestas pilnas žmonių, o ir skėčiai dažnai ignoruojami. Turbūt mėgstamiausia Geteborgo vieta man yra „Masthuggskyrkan“ kalva. Virš viso miesto iškilusi kalva puikuojasi savo masyvia bažnyčia. Nuo čia atsiveria įspūdingiausias miesto vaizdas. Geru oru patogiai įsitaisius galima tyrinėti senamiestį, kitą upės krantą ar tolumoje matomą kabantį „Älvsborg“ tiltą, nuo kurio iki jūros belieka keli kilometrai. Tad tokie tie maži pastebėjimai iš šio Švedijos miesto, kur nuo jūros pučia vėsus vėjas, dunda tramvajai, gamta susipina su istorija ir gyvena vieni laimingiausių žmonių pasaulyje.

PLATUMOS

2014 KOVAS

65


L IETUV IŠKA VI R TU VĖ

ŠIAIS LAIKAIS JAU PRIMIRŠOME TRADICINIUS UŽGAVĖNIŲ VALGIUS, TAD PATS LAIKAS JUOS PRISIMINTI AR NAUJAI ATRASTI TIKRĄ LIETUVIŠKĄ SKONĮ. TAD MARŠ BLYNŲ VALGYTI! 66

PLATUMOS

2014 KOVAS


BLYNADIENIS UŽGAVĖNĖS LIETUVIŠKAI Šiemet didyjį blynadienį – Užgavėnes šventėme kovo 4 d. Pasak senųjų šaltinių, Užgavėnėmis baigiasi žiemos linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas, kaime senoviškai vadinamas Mėsiedu. Seniau kaimuose žmonės Užgavėnes šventė ypač linksmai. Blynų dieną į kiekvieno kiemą klegėdami, barstydami pelenus, krėsdami visokias išdaigas sugužėdavo būrys persirengėlių: Meška, Ožys, Raitelis, Gervė, Juodas Kudlotas, Giltinė, Daktaras. Bene svarbiausia Užgavėnių simboliu – Morė – šiaudinė lėlė, besisukanti ant pavažos ir rato (tarsi žiema su pavasariu susitinka). Dar ji vadinama Kotre, Sene kūniške ar tiesiog Boba. Tai tarsi pati nelabosios žiemos dvasia (Aukštaitijoje persirengėliai vedžiodavosi Gavėnios arba Diedelio lėles). Dvyliktą valandą nakties jos būdavo sudeginamos lauže arba net skandinamos eketėje. Neapsieinama be Lašininio ir Kanapinio kovos. Tad švenčiama buvo iš širdies ir sočiai. Paprastai atsisveikinant su žiema, valgoma riebiai ir gausiai: sekmadienį – tris, pirmadienį – šešis, antradienį – net devynis kartus. Tradiciniai Užgavėnių valgiai: šiupinys iš kruopų, žirniai su kiauliena, šaltiena, spurgos, kiaušinienė, įvairiausi blynai. Tai šventė, kai svarbiausia gausiai ir sočiai prisivalgyti – ne tik blynų, bet būtinai ir mėsos. Ruošiant maistą naudojama daug riebalų. Kepami bulviniai ir miltiniai blynai, verdami mėsos patiekalai. Troškiniai gali būti iš kopūstų ar kitų virtų daržovių, su dešromis, mėsa. Vėdarų mėgėjai gali pasimėgauti šiuo patiekalu iki soties. Žemaitijoje svarbiausias valgis yra šiupinys, verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinių ir įvairių prieskonių. Svarbiausia šiupinio dalis yra kiaulės uodega. Sakoma, kad kas šiupinyje ją ras, tas greičiausiai ves. Į šiupinį galima dėti kiaulienos arba gaidžio mėsos. Tauragėje prie šiupinio patiekiama ir kiaulės galva. PLATUMOS

2014 KOVAS

67


L IETUV IŠKA VI R TU VĖ

68

PLATUMOS

2014 KOVAS


MIELINIAI BLYNAI SU RAZINOMIS • 2 kiaušiniai • 150 g cukraus • 8 g sausų mielių • 100 g razinų • 70 g aliejaus su karotinu • 800 g miltų • 1 l vandens • druska Kiaušinius išplakti su cukrumi, kol cukrus ištirps, tada sudėti likusius produktus ir išmaišyti iki vientisos masės. Tešla turi būti grietinės tirštumo. Paruoštą tešlą laikyti šiltai, kad mielės pradėtų veikti ir tešlos kiekis padidėtų du kartus. Tuomet keptuvėje su riebalais kepti blynus. Geriausiai tinka lydyti taukai. Galima patiekti su grietine ir cukrumi.

RUGINIAI LIETINIAI SU MEDUMI • 200 g kvietinių miltų • 100 g ruginių miltų • 4 kiaušiniai • 250 ml pieno • 50 ml vandens • 2 šaukštai aliejaus • 4 šaukštai medaus • 100 g razinų • 200 g smulkintų graikinių riešutų • 2 šaukštai vandens • druska Išplakti kiaušinius, supilti kambario temperatūros pieną, vandenį, suberti miltus, įdėti druskos ir užmaišyti tešlą. Tešla turi būti grietinės tirštumo, jei prireiktų galima dar įpilti vandens, įdėti miltų. Blynelius kepti įkaitintame aliejuje. Medų pakaitinti su vandeniu, razinas nuplikyti verdančiu vandeniu. Kiekvieną iškeptą blyną aptepti medumi, užbarstyti smulkintų riešutų ir razinų, susukti voleliais ir sudėti į lėkštę. PLATUMOS

2014 KOVAS

69


L IETUV IŠKA VI R TU VĖ

PURŪS BULVINIAI BLYNAI • 6–8 bulvės • 2–3 svogūnai • 200 g varškės • 2 kiaušiniai • 3 šaukštai grietinės • 2 šaukštai miltų • druska • valgomoji soda • aliejus • bulvių prieskoniai Svogūnus smulkiai supjaustyti, varškę ištrinti su kiaušiniais, soda užgesinti grietinę, nuskusti ir tarkavimo mašina sutarkuoti bulves. Viską sumaišyti, įdėti druskos, bulvių prieskonių ir kepti keptuvėje įkaitintame aliejuje.

BULVINIAI VĖDARAI • 2 kg bulvių • 5 kiaulių žarnos • 300 g kiaulienos lašinukų • 2 svogūnai • druska • juodieji pipirai • aliejus Bulves nuskusti ir sutarkuoti. Susmulkinti svogūnus, lašinukus, juos pakepinti ir sumaišyti su bulvių tarkiais. Įdėti druskos, pipirų ir išmaišyti. Kiaulių žarnas gerai išplauti, įtrinti druska ir prikimšti bulvių masės. Visiškai žarnų prikimšti nereikėtų, nes jos gali sutrūkinėti. Žarnų galus užsiūti arba susmeigti mediniais smeigtukais. Kepimo skardą patepti aliejumi, įpilti truputį vandens ir sudėti vėdarus. Kepti 200 laipsnių temperatūros orkaitėje 1 val. Nuo kepimo pradžios praėjus 10 min., vėdarus subadyti mediniu smeigtuku, kad žarnos nesutrūktų. Iškepę vėdarai skanūs su grietinės ir spirgučių padažu.

70

PLATUMOS

2014 KOVAS


BANDELĖS SU LAŠINUKAIS • 0,5 kg miltų • 250 g pieno • 30 g mielių • 2 kiaušiniai • 120 g margarino, • 400 g šviežių lašinukų • 3 svogūnai • pipirai • druska Kiaušinius išplakti, mieles ištirpinti šiltame piene (30–35 laipsnių), po to ištirpinti margariną. Viską išmaišyti, uždengti švaria medžiaga ir palikti šiltoje vietoje pakilti. Lašinukus smulkiai supjaustyti arba stambiai permalti mėsmale, svogūnus supjaustyti gabalėliais. Lašinukus ir svogūnus šiek tiek paspirginti, nupilti taukus, tada atvėsinti, įdėti druskos ir pipirų. Pakilusią tešlą padalyti į 12–18 vienodų gabaliukų, suformuoti bandeles ir įdėti įdaro. Kepti 220 laipsnių temperatūros orkaitėje 10–15 min.

NAMINĖS SPURGOS („PAMPUŠKOS“) • 600 g miltų • 150 g cukraus • 150 g sviesto • 6 kiaušiniai • 0,25 l pieno • 50 g mielių • 200 g slyvų uogienės • 100 g cukraus pudros • 500 g aliejaus • 2 šaukštai romo esencijos Mieles sumaišyti su pienu ir trečdaliu miltų. Palikti, kad pakiltų. Tada įmušti kiaušinių, įberti cukraus, įpilti romo esencijos, sudėti likusius miltus, ištirpintą sviestą, išmaišyti ir išminkyti. Palikti tešlą kilti. Pakilusią tešlą iškočioti 3 cm storio lakštais ant miltais pabarstytos lentos. Iškočiojus formele išpjauti skrituliukus, ant kiekvieno dėti po šaukštelį uogienės, užlenkti kraštus ir suformuoti rutuliukus. Tada leisti dar šiek tiek pakilti. Pakilusias spurgas išvirti įkaitintame aliejuje ir apibarstyti cukraus pudra.


R AG A UJA ME I R VE R TI NAME

S

CEZARIO ALOTOS

Tekstas ir nuotraukos:

ALĖS BEVALĖS

G

alime sakyti, kad kiekvienos Lietuvoje esančios kavinės darbuotojai savo lankytojams gali pasiūlyti paragauti Cezario salotų. Tačiau visgi retas kuris darbuotojas žino, kokia šių salotų sudėtis turėtų būti iš tikrųjų. Tad dažnam sunku atsakyti į gana paprastą klausimą: ar salotos, siūlomos išalkusiems maitinimo įstaigos lankytojams, yra klasikinės, ar laisva virtuvės šefo improvizacija. Ir apskritai, kas tas Cezaris? Už Cezario salotas turėtume dėkoti tikrai ne garsiajam Julijui Cezariui, o Cezariui Cardiniui (1896–1956) – virtuvės šefui, turėjusiam restoranus Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Meksikoje. Salotų atsiradimo istoriją pasakojančios Cezario dukters Rosos teigimu, salotos buvo sukurtos 1924 metais, švenčiant JAV Nepriklausomybės dieną. Tą vakarą restorane buvęs lankytojų antplūdis, o virtuvės atsargos netikėtai išsekusios. Išradingas restorano vadovas, apžiūrėjęs virtuvėje rastus produktus, nepasimetė: taip buvo sukurtos garsiosios salotos, vėliau pavadintos jas sukūrusio virtuvės šefo vardu. Salotoms buvo naudojami romaninių salotų lapai, tradiciškai jie nepjaustomi ir neplėšomi. Patiekalo esmė – padažas. Jis gaminamas iš alyvuogių aliejaus, druskos, pipirų, česnako, citrinų sulčių, baltojo vyno acto, Worcesterio padažo, kiaušinio trynio ir parmezano sūrio. Sumaišius šias sudedamąsias dalis gaunamas rūgštokas tirštas padažas, kuris pilamas ant salotų lapų. Galiausiai salotos pagardinamos skrebučiais bei parmezano drožlėmis ir viskas – patiekalas paruoštas. O kur ančiuviai, paklausite. Šiais laikais manoma, kad būtent ančiuviai sudaro salotų išskirtinumą, tačiau pats Cezaris Cardinis jų nemėgo ir teigė, kad žuvies skonį atskleidžia Worcesterio padažas. Pabandykime prisiminti, kada paskutinį kartą, užsisakę Cezario salotas, gavome kažką, bent iš dalies panašaus į tas salotas, kurias sukūrė Cezaris Cardinis? Lietuvoje, panašu, svarbiausia, kad salotų sudėtyje būtų salotų lapų ir vištienos. Mes laimę išbandėme trijose Lietuvos viešojo maitinimo įstaigose, pasirinktose atsitiktinai, nes šias salotas juk galime rasti praktiškai visur. 72

PLATUMOS

2014 KOVAS

ZOE‘S BAR & GRILL Odminių g. 3, Vilnius Traškios romėniškos salotos su Cezario padažu ir skrebučiais. Kaina: klasikinės – 16 Lt, ½ 9 Lt; su vištiena – 22 Lt, ½ 13 Lt Ar užsisakytume dar kartą? Taip Įvertinimas: 4 balai

Pirmas įspūdis. Iš pavadinimo suprantame,

kad tai – ne Cezario salotos, o traškios romėniškos salotos, tik padažas – Cezario. Tačiau ką reiškia žodis „klasikinės“? Renkamės šį variantą – pažiūrėsime.

Aptarnavimas. Nepaisant to, kad jau vakarėja ir restorane daug lankytojų, aptarnavimas – puikus. Vos prisėdus padavėja pateikia valgiaraštį, pasiūlo iš karto užsisakyti gėrimų. Po kelių minučių grįžta priimti užsakymo, tuomet atneša krepšelį su duona, skrebučiais ir užtepėle. Tad belaukiant salotų, laikas neprailgsta.

Salotos. Ant stalo atkeliauja salotos, tyrinėjame

jų sudėtį: romaninių salotų lapai, pomidoras, agurkas, mėlynasis svogūnas, tarkuotas kietasis sūris, skrebučiai ir padažas. Labai skanu, tačiau ar tai – klasikinės Cezario salotos? Tikrai ne. Ar padažas – Cezario? Panašu, kad taip. Salotos mums patinka, čia jas užsisakytume dar kartą. Visgi šių salotų vadinti klasikinėmis nevertėtų, nes į klasikines jos ne itin panašios.


LA BOHEME

BUON GIORNO TAVERNA

Šv. Ignoto g. 4/3, Vilnius

Vilniaus g. 34, Kaunas

Cezario salotos su vištiena, kepta ant grotelių Kaina: 16 Lt

Ar užsisakytume dar kartą? Taip Įvertinimas: 5 balai

Pirmas įspūdis. Pirmadienio vakaras, maž-

daug 17 val., kavinėje – nė vieno lankytojo. Galime laisvai rinktis patinkantį staliuką, tiesa, didžioji jų dauguma – rezervuoti. Kavinėje tvyro prieblanda, jaukią atmosferą kuria rusenančios žvakės.

Aptarnavimas. Mes – vieninteliai lankytojai,

tad mums tenka visas vyninės personalo dėmesys. Padavėja rekomenduoja prie salotų derantį vyną, kurį neilgai trukus ir ragaujame. Salotų taip pat netenka ilgai laukti, jos atkeliauja drauge su prancūziško batono riekelėmis.

Salotos. Vaizdas lėkštėje džiugina: sveiki ro-

maninių salotų lapai, sūris, padažas, skrebučiai ir vištiena. Skonis taip pat džiugina. Pasirodo, Vilniuje tikrai galima paragauti klasikinių Cezario salotų. Tiesa, su vištiena, tačiau ji neprivaloma – tereikia savo norą išreikšti užsakymus priimančiam kavinės darbuotojui.

Cezario salotos su vištiena ir pusiau džiovintais pomidorais. Kaina: 19 Lt Cezario salotos su itališka pakepinta vytinta šonine „Pancetta“. Kaina: 18 Lt Cezario salotos su tigrinėmis krevetėmis ir ančiuviais. Kaina: 22 Lt Ar užsisakytume dar kartą? Ne Įvertinimas: 1 balas

Pirmas įspūdis. Ketvirtadienio vakaras, 17 val.,

visi staliukai rezervuoti. Tai, ko gero, populiariausia vieta Kauno senamiestyje. Mums nusišypso laimė ir atsiranda vienas laisvas staliukas, įsitaisome ir valgiaraštyje ieškome Cezario salotų. Jų čia – net trys variantai. Klasikinių nėra, tad renkamės su vištiena ir pusiau džiovintais pomidorais.

Aptarnavimas. Greitas ir malonus, pirma sulaukiame vyno, neilgai trukus ir salotų. Na, ką, ragaukime.

Salotos. Išvydus salotas pirmas vaizdas nuteikia ne-

kaip. Na, o pačios salotos susideda iš pačių įvairiausių sudedamųjų dalių: traškiųjų (gūžinių) salotų lapų, pusiau džiovintų pomidorų, tarkuoto kiaušinio, tikrai ne ką tik keptos vištienos, skrebučių, kietojo sūrio drožlių, o visa tai vainikuoja padažas. Deja, tai ne Cezario padažas: jo pagrindą sudaro garstyčios ir medus, suteikiantis salotoms netikėtą saldumą, kurio paprastai užsisakant Cezario salotas tikrai nesinori. Mums nepatiko, daugiau tikrai neužsisakytume ir kitiems nerekomenduotume.

PLATUMOS

2014 KOVAS

73


K E LIAUJAME Į PR AE I TĮ

Ištrauka iš Algirdo Margerio knygos „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“.

Dr. Algirdas Margeris (tikroji pavardė – Konstantinas Šeštokas) gimė 1886 m. Vilkaviškio apskrityje, dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, organizavo darbininkų streikus. Pabūgęs persekiojimų 1907 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, manoma, jog tuo metu pasikeitė ir pavardę. Atvykęs į Valstijas įsidarbino anglių kasykloje, po darbo intensyviai mokėsi anglų kalbos. Mokyklos savininkas, pastebėjęs lietuvio gabumus, išsiuntė jį į Valparaiso universitetą, tačiau jo baigti nepavyko dėl prastos sveikatos. Kurį laiką taupęs pinigus mokslams, būsimasis gydytojas išvyko į Čikagą studijuoti medicinos. 1925 m., baigęs Medicinos mokyklą, gavo gydytojo diplomą. Be gydytojo darbo, Algirdas Margeris aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime, bendradarbiavo spaudoje. 1931 m. grįžo į Lietuvą. Keliaudamas po gimtinę užrašinėjo savo įspūdžius, kurie 1932 m. buvo sudėti į knygą „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“. Didelę dalį savo gyvenimo praleidęs Amerikoje, 1967 m. dr. Algirdas Margeris grįžo į Lietuvą. Mirė 1977 m. Vilniuje.

74

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

MERGINOS


AMERIKIEČIO

ĮSPŪDŽIAI

Lietuvos moterys turguje, Klaipėda (1930 m.) PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NUOTRAUKOS – IŠ LEIDYKLOS „TERRA PUBLICA“ ARCHYVO

IR MOTERYS LIETUVOJE

75


K E LIAUJAME Į PR AE I TĮ

Kauno meno mokyklos piešimo dėstytojas tapybos studijos vadovas Adomas Varnas su aukštojo skyriaus mokiniais, Kaunas, 1928 (iš Lietuvos Dailės muziejaus archyvo)

V

ažiuojame į atlaidus. Mūsų arkliai geri, brička graži. Vieškelis žvyruotas, gana geras, šalimis medeliais nusodintas. Vaizdai gražūs ir jaukūs. Bet gražiausią, tiesiog žavų vaizdą duoda Lietuvos mergelės. Jos eina basos. Vienoje rankoje nešasi batukus, kitoje – gėlių. Bažnytiniai jų rūbai paprasti, ne šilkiniai, kaip Amerikoje, bet su skoniu. Sijonėliai trumpi. Net per griovį, mačiau, peršoka nepasikėlę. Eiti joms smagu. Padelkos nei painiojasi, nei dulkes kelia. Daug jų pavejame ir pralenkiame – taip, kad vienval mirga akyse ko švelniausiai širdį glostančios scenos. Tik skarelės labai gadina žavųjį vaizdą. Jau laikas joms išeiti iš mados. Nei patogu, nei gražu, nei,

76

PLATUMOS

2014 KOVAS

pagaliau, taip jau pigu, kaip paprastai manoma. Skrybėlė juk daug patogiau, gražiau ir, rodos, bene tik pigiau. Kai atvažiuoji žmogus iš kito krašto, kur skarelių jau seniai niekas nebedėvi, tai nenoromis atrodo, kad Lietuvoje drabužių kultūra atsilikusi, kad žmonės neturtingi, apsileidę. Keista, bet visai teisinga, kaip tos kuklios skarelės liūdnai bei skurdžiai veikia keleivį. Laikas mesti jas iš gyvenimo ir eiti drauge su kultūringuoju pasauliu. Bet miestuose, tai visai išimtinai tik skrybėlaites panelės ir ponios tedėvi. Tik tarnaitės ir šiaip neturtingos mergelės bei moterys vis dar skarelėmis tebesitenkina. Bet jau neberiša jų pryšakyj, kaip pirmiau, tik užpakalyj. Taip daro daugelis ir kaimo

Kultūrinis Lietuvos mergelių bei

moterų laipsnis yra labai žymiai pakilęs. Karštas religingumas, kuris daugiausia remiasi prietarais ir vergišku kunigams klusnumu, labai atvėsęs. Ir šiaip visokie burtai, kurie minkščiausią lizdą susikrauna paprastai nekultūringų žmonių dvasioje, jau nebeturi tos didelės įtakos, kurią pirmiau turėjo.


AMERIKIEČIO

ĮSPŪDŽIAI LIETUVOJE

Nuotraukos iš Lietuvos dailės muziejus archyvų,

Aleksandro Vasiljevo Paryžiaus mados kolekcija „Art deco stilius (1918-1939)“

mergelių ir drąsesnių moteriškių. Daug elegantiškiau atrodo, nei priešakyj surištos. Tik kai kurios, net ir visai jaunos, labai dailios mergelės bei moterys, matyti, labia besivaržančios bei kuklios, drovisi skarelę užpakalyj susirišti. Sako, būsią tai per poniška, per moderniška. O kaime davatkos tauzija būsiąs tai patvirkimas, bedieviškumas skarelę užpakalyj susirišti arba skrybėlaitę užsidėti. Įvažiavome į miestą. Mergelės šluostosi kojas, aunasi kojinėmis ir batukais. Jų kojos buvo plačios, didelės, bet patekę į batukus, dabar atrodo mažos, dalios, elegantiškos. Batukai gražūs, matyti, fabriko darbo. Didelių, plačių arba gramozdiškų batų, kokius paprastai siūdavo

kaimo batsiuviai, jau nebematysi. Rodos, lyg būtų išnykę nugrubnagiai batsiuviai, o su jais sykiu ir grubijoniški batai. Lietuvos mergelių veidas pilnas, skaistus, natūralus. Įkričio, išblyškio ir pojuodžių apie akis, ypač kaimo mergelių veide, labai retai tepamatysi. Gamtiški sveiko bei gyvai raudono jų kraujo dažai neduoda progos įsimesti į jų veidą blyškumo bruožams. Padeda, berods, joms natūralų skaistumą išlaikyti ir vėsios, sveikatai, tartum, idealios Lietuviškos naktys, kuriose pakankamai gauna jos ramaus, gilaus, saldaus ir sveiko miego. Tokiu būdu, žinoma, jų nervai išsilaiko tikslioje pusiausvyroje. Suprantama, jog ir jausmų tonas nenustoja lygsvaros. Tik dėl to,

PLATUMOS

2014 KOVAS

77


RE K UBRIKA LIAUJAME Į PR AE I TĮ

Lietuvos mergelių flirto bruožai

dažniausiai yra labai naiviški, nekalti, natūralūs, vadinasi, be jokio dirbtinumo, prašmatnumo arba artizmo. Reta kuri žiūri į vyriškį, darkydama malonią bei švelnią savo veido išraišką seksualiniais flirto bruožais, o tai Šiaurės Amerikoj šiandien labai paprasta.

rodos, ir jų nuotaika visados maloni, švelni, kupina viliojančios, tartum, traukte savęsp traukiančios nekaltos bei naiviškos jų šypsenos. Pudros bei dažų Lietuvos kaimo mergelės ir moterys maža kiek tevartoja. Retą kurią teko pastebėtis su pudruotu veidu, su dažytais blakstienais, skruostais bei lūpomis. Dirbtinis, labai pigus grožis, matyti, Litetuvos kaimo mergelėms neimponuoja, jų nevilioja. Bet miestų panelės bei ponios vartoja ir pudrą ir dažus; žinoma, toli gražu ne visos ir ne taip daug, kaip, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvos mergelės bei moterys nei plonos nei storos. Retą, kurią gausi pastebėti taip liesą, išsekusią, kampuotą, subliuškusiomis bei suvytusiomis apvaliomis kūno formomis, kaip Amerikoje, kur tokių yra, tarytum legionai. Ne dažnai pastebėti tenka ir nutukusią, sustorėjusią, lašiningą, be jokio proporcigumo atsikišusiom ar padribusiom didelėm bei sunkiom kūno formom, kaip Amerikoj, kur tokių „taukų ir lašinių statinių“ nestinga. Lietuvos mergelės ir moterys beveik visos yra tik vidutiniškos, – arba lieknos arba gražiai patukę. Todėl,

78

PLATUMOS

2014 KOVAS

va, ir jų kūno muskulatūra yra gana lygi, švelni, ne kampuota. O dailiai patukusių lašiningumas yra tiksliai susidėjęs, susiklojęs, pokietis, postangis, vadinasi, nei per minkštas, nei per elastingas. Dėl to, žinoma, ir apvaliosios jų kūno formos nei per toli išsikišę, nei per žemai padribę. Ir štai kodėl jos yra ir gražios, ir žavios. Lietuvos mergelės, ypač kaimeitės, nusiteikę linksmai, maloniai. Nebent tik miestuose teko pastebėti vieną kitą mergelę ar panelę su, tartum, apsiniaukusia širdimi, šiurkščiais veido bruožais. Negalima, betgi, tą patį sakyti apie Lietuvos moteris. Daug jų pastebėjau labai nervingų, susiraukusių, nuliūdusių, gyvenimu baisiai nepasitenkinusių. Kai kurios jau įžengę į neurastenijos, isterijos bei persekiojimo manijos nelaimingą, šiurpų kelią, kai kurios dar susivaldo ir šiaip taip šalia jo eina. Nejaukus reiškinys! Baisiai nejaukus! Bet apskritai, Lietuvos mergelės bei moterys, ypač palygintos su Šiaurinės Amerikos mergelėmis bei moterimis, yra labai kuklios, drovios ir padorios.


PAŽINK ISLANDIJĄ Autorius Edmundas Statkauskas

Išskirtinė knyga apie Islandiją – geizerių, ugnikalnių ir karštų versmių šalį lietuvio akimis

NAUJIENA


NORI GAUTI NAUJIENAS

PIRMAS?

TA P K Ž U R N A L O P L AT U M O S D R A U G U S O C I A L I N I U O S E T I N K L U O S E

W W W. P L AT U M O S . LT


Žurnalas Platumos_kovas 2(4), 2014