Arida Riaubienė. „Miela pajūrio dukra Jeva“: knygos su dedikacijomis Nacionalinės bibliotekos Ievos Simonaitytės kolekcijoje

„MIELA PAJŪRIO DUKRA JEVA“

Knygos su dedikacijomis Nacionalinės bibliotekos Ievos Simonaitytės kolekcijoje

Dr. Arida Riaubienė

Per visą gyvenimą rašytoja Ieva Simonaitytė (1897–1978) sukaupė nemažą asmeninę biblioteką. Profesorius Domas Kaunas yra rašęs, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis jos bibliotekoje buvo apie 1920–1930 tomų knygų1. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomoje Ievos Simonaitytės knygų kolekcijoje yra 1335 tomai, nemažai knygų – 163 – yra su dedikacijomis. Šios knygos turi išliekamąją vertę, nes įprasmina svarbesnius Mažosios Lietuvos metraštininkės gyvenimo įvykius, atskleidžia rašytojos ryšius su kitais kūrėjais. Vartydamas autografuotas knygas, skaitytojas gali susipažinti ir su bendromis XX a. knygos kultūrai būdingomis tendencijomis.

Po rašytojos mirties 1978 m. jos biblioteka atiteko turto paveldėtojai, Kanadoje gyvenusiai Simonaitytės seseriai Marijai Budrytei-Šiliauskienei, iš kurios tuometinė Kultūros ministerija tais pačiais metais nupirko memorialiniam muziejui tinkamus baldus ir biblioteką. Šiuo metu rašytojos knygos išsisklaidžiusios keliose šalies atminties institucijose: be jau minėtos didesnės dalies Nacionalinėje bibliotekoje, 448 knygos saugomos memorialiniame Ievos Simonaitytės muziejuje Priekulėje, 73 – Maironio lietuvių literatūros muziejuje2 ir kitur.

Peržiūrint autografuotus Nacionalinėje bibliotekoje saugomus kolekcijos spaudinius matyti, kad daugiausia tokių knygų Simonaitytei dovanojo tarpukariu ar sovietmečiu kūrę rašytojai ir vertėjai, taip pat jų gauta iš literatūros mokslininkų, bičiulių ir artimųjų.

TARPUKARIO LAIKOTARPIO RAŠYTOJŲ AUTOGRAFAI

Tarpukario laikotarpio dedikaciniai įrašai yra lakoniški, bet nuoširdūs. Dažnai į Ievą Simonaitytę kreipiamasi „Mieloji Jeva“, „Miela pajūrio dukra Jeva“, „Miela Jievute-Eglaite“, „Klaipėdiete Eglaite-Simonaityte“. Dedikacijose reiškiamas dėkingumas už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), akcentuojamas rašytojos vaidmuo suartinant Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, pažymima, kad ji yra pirmoji valstybinės literatūros premijos laureatė3 .

Simonaitytės knygų rinkinys sparčiai pradėjo pildytis būsimajai rašytojai 1921 m. atvykus į Klaipėdą. 1922 m. pradėjusi dirbti korektore ir vertėja dienraščio „Prūsų lietuvių balsas“ (1919–1923 m.) redakcijoje, Simonaitytė susipažino su šio leidinio redaktoriumi Juozu Pronskumi. Šis supažindino Simonaitytę su Liudu Gira, vėliau padariusiu didžiulę įtaką jos kūrybiniam darbui ir asmeniniam gyvenimui.

Nacionalinės bibliotekos Ievos Simonaitytės knygų kolekcijoje saugomos net keturios Giros dovanotos knygos su dedikacijomis. 1935 m. šv. Velykų proga jis padovanojo Simonaitytei savo eilėraščių rinkinius „Žygio godos“ (1928) ir „Šilko gijos“ (1929), dramai priskirtiną „Paparčio žiedą“ ir „Beauštančią aušrelę“ (1928). Tų pačių metų vasarą Simonaitytės asmeninė biblioteka pasipildė Giros eilėraščių rinkiniu „Amžių žingsniai“(1929), kurio antraštiniame lape autorius įrašė: Mielajai Jievutei-Eglaitei autorius Liudas Gira. Kaunas 1935.VI.24.

1936 m. kovą Lietuvos vyriausybė Simonaitytei, jau įvertintai valstybine literatūros premija, paskyrė 300 litų pensiją. Po poros metų, 1938 m., Simonaitytė buvo priimta į Lietuvių rašytojų draugiją. Literatūrinės veiklos pripažinimas ir įvertinimas turėjo įtakos rašytojos asmeninės bibliotekos gausėjimui. Reikšdami dėmesį, ją sveikino kiti kūrėjai: Liudas Dovydėnas, Antanas Miškinis, Vydūnas, Salomėja Nėris. Dovanodama eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ (1939, antras leidimas), Salomėja Nėris paliko trumpą įrašą: Pirmajai Laureatei Antroji 1939.V.34 .

Įdomu pasiaiškinti, kokie tarpusavio ryšiai siejo Nėrį ir Simonaitytę. Žinių apie šių dviejų tarpukario moterų kūrėjų bendravimą išliko nedaug. Pavienių faktų randame poetės gyvenimą ir veiklą tyrinėjusio literatūrologo Viktoro Aleknos studijoje „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ (1997). Joje rašoma, kad 1944 m. gale, gyvendama Kaune, Nėris dažnai susitikdavo su kaimynystėje gyvenusia Simonaityte5. Kai kurių amžininkų teigimu, santykiai tarp šių moterų buvę įtempti, jos dažnai pykdavosi6 . Tačiau tokį teiginį patvirtinančių patikimų duomenų nėra. Yra likęs užrašymas, kaip Nėris kartu su sūnumi Sauliumi aplankė Simonaitytę jos gimtadienio dieną – 1945 m. sausio 23-iąją7. Tų pačių metų vasario 5 d. abi kūrėjos dalyvavo Kauno universitete surengtame literatūros vakare8. Nėris skaitė savo eilėraščius, parašytus karo metais, o Simonaitytė – ištrauką iš romano „Vilius Karalius“. 1945 m. birželį Simonaitytė aplankė Nėrį ligoninėje Kaune, kai poetė jau sunkiai sirgo9 .

Informatyvios ir kitų tarpukario autorių knygose Simonaitytei paliktos dedikacijos. Pavyzdžiui, Liudas Dovydėnas romano „Broliai Domeikos“ (1936) priešantraštiniame lape juodu rašalu įrašė: Mielai pajūrio dukrai Jievai I-jai V. Premijos Laureatei – aukštaičių Liudas, dalios bičiulis. 1937-II-4 d. Kaunas. Antanas Miškinis poezijos rinkinyje „Varnos prie plento“ (1935) paliko šį įrašą: Draugui Jevai Simonaitytei – Didžiosios ir Mažosios Lietuvos visiško suartinimo vardan. Ant. Miškinis. 1936.I.23 Klaipėda.

Jaunystės metais, dalyvaudama visuomeninėje veikloje, Simonaitytė susipažino su Vydūnu. Abu jie priklausė Priekulėje 1919–1939 m. veikusiai draugijai „Viltis“, būrusiai apylinkės jaunimą ir padėjusiai ugdyti tautinį sąmoningumą. Vydūnas kurį laiką vadovavo 1924 m. įkurtam šios draugijos chorui, kuriame dai-

4 Salomėja Nėris buvo antra moteris kūrėja, už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ 1938 m. apdovanota valstybine literatūros premija. 5 Alekna, Viktoras. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. Kn. 2.

Vilnius: Vaga, 1997, p. 653. 6 Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: Simonaitistikos šaltinių publikacija / liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti

Domas Kaunas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 230. 7 Ten pat, p. 656. 8 Venclova, Antanas. Vidurdienio vėtra: [autobiografinė apysaka]. Vilnius:

Vaga, 1971, p. 567. 9 Alekna, Viktoras. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. Kn. 2, p. 691. Ieva Simonaitytė iškyloje. Nuotr. kairėje – Liudas Gira, padaręs didelę įtaką jos kūrybai. Fotografas nežinomas, 1939 m. Publikuota „E. pavelde“. BY-NC-ND (originalas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje)

navo ir Simonaitytė. Pasak rašytojos sesers Marijos Budrytės-Šiliauskienės (1910–1998), Vydūną Ieva pažinojusi nuo pirmųjų apsigyvenimo Klaipėdoje dienų, t. y. nuo 1921-ųjų10. Dirbdama „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, būsimoji rašytoja, tuo metu pasirašinėjusi Eglaitės slapyvardžiu arba kriptonimais E. S., spausdino nedidelės apimties žinutes. Vienoje iš jų rašė apie draugijos „Viltis“ vakarą, kuriame buvo vaidinama Vydūno komedija „Jonuks“11 (1908 arba 1920), kitoje – su džiugesiu pasakojo apie Klaipėdos krašto lietuvių išvyką į Tilžę, Vydūno vadovaujamos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos (veikė 1895–1935 m.) šventę-koncertą ir vaidinimą pagal Vydūno dramą „Žvaigždžių takai“(1920)12. Prisimindamas seną pažintį ir norėdamas parodyti dėmesį, 1936 m. sausį Vydūnas Simonaitytei padovanojo dvi savo knygas – „Rožės ir lelijos“ (1933) bei „Laimės atošvaita“ (1934). Pirmojoje, skirtoje Vydūno gyvenimo draugės Martos Raišukytės atminimui, antraštinio puslapio viršuje juodu rašalu įrašyta: Maloniajai Eglaitei Vydūnas. 1936. I. 6. Draminiame kūrinyje „Laimės atošvaita“ esančioje dedikacijoje reiškiamas dėkingumas Simonaitytei už valstybine premija apdovanoto romano „Aukštujų Šimonių likimas“ sukūrimą.

SOVIETMEČIO KŪRĖJŲ AUTOGRAFAI

1958 m. Simonaitytei buvo skirta Lietuvos SSR valstybinė premija, 70-mečio proga 1967 m. jai buvo suteiktas Lietuvos SSR liaudies rašytojos garbės vardas. Ji tapo sektinu pavyzdžiu kitiems kūrėjams. Pripažinti ir dar tik pradedantys rašytojai Simonaitytei dovanojo savo knygas su dedikacijomis.

Šešias knygas su autografais padovanojo Eugenijus Matuzevičius, po keturias – Juozas Baltušis, Augustinas Gricius, Vytautas Sirijos Gira, po dvi

10 Rimavičius, Vytautas. Ieva Simonaitytė – per skausmą į šlovę. Klaipėda:

Klaipėdos rytas, 1997, p. 105. 11 Simonaitytė, Ieva. Priekulės jaunųjų draugija „Viltis“ <...> turės šį subatą savo vakarelį… : [1923 m. birželio mėn. 9 d.]. Prusu lietuwių balsas, 1923, jun. 7 (Nr. 128), p. 3. Parašas: E. S. 12 Simonaitytė, Ieva. Lietuwių szwentė Tilžėje. Prusu lietuwių balsas, 1923, rugs. 13 (Nr. 212), p. 2. Parašas: Eglaite.

1955 m. per Salomėjos Nėries paminklo (skulpt. Bernardas Bučas) Karo muziejaus sodelyje Kaune atidengimo iškilmes Ieva Simonaitytė pasakė kalbą. Šios kūrėjos bendravo, kai I. Simonaitytė gyveno Kaune. Publikuota „E. pavelde“.

knygas – Aleksys Churginas ir Albinas Žukauskas, po vieną – Vytautas Bubnys, Petras Cvirka, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Graičiūnas, Romualdas Lankauskas, Jonas Mikelinskas, Vacys Reimeris, Mykolas Sluckis, Dalia Urnevičiūtė ir Vytautė Žilinskaitė.

Daliai sovietmečio rašytojų dedikacinių įrašų būdingas pompastinis, pakilus tonas, kiti jų – trafaretiniai. Analizuojant šiuos įrašus, galima pastebėti, kad knygos Simonaitytei neretai buvo dovanojamos jubiliejinių gimtadienių progomis arba tiesiog norint parodyti rašytojai dėkingumą už kūrybą, pareikšti pagarbą ir dėmesį. Kai kurios knygos buvo dovanojamos tuo metu minėtų sovietinių švenčių progomis. Yra knygų su dedikacijomis, padovanotų be konkrečios progos. Autografuose į prozininkę kreipiamasi ne tik „Liaudies rašytoja“, „Drauge Ieva Simonaityte“, bet ir „Brangi rašytoja“, „Mylima rašytoja“, „Prozos žodžio meistre“, „Prozos didmeistre“, „Lietuvių literatūros didmeistre“.

Kai kurie sovietmečio autorių autografų tekstai yra emocingi ir asmeniški. Dar prieš karą artimus ryšius su Simonaityte palaikiusi Sofija KymantaitėČiurlionienė savo raštų pirmame tome įrašė: Miela Jėva! Gyvenk ir rašyk... S. Čiurlionienė 56 m. gruodžio 17 d. Poetas Albinas Žukauskas knygelėje „Sunkus džiaugsmas“(1969) paliko dedikaciją: Mielajai, jau daug metų paslapčiukais mylimai Ievai Simonaitytei su nuoširdžiausiais jausmais A. Žukauskas 70. 11. 25. Vertėtų priminti, kad su tuomečiu Grožinės literatūros leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi Žukausku rašytoja susipažino rengdama spaudai apysaką „Pikčiurnienė“ (1953). Žukauskas rado „užmestą“ apysakos rankraštį, perskaitęs jį, davė Simonaitytei naudingų patarimų, kaip kūrinį patobulinti.

Simonaitytės talento gerbėjas Juozas Baltušis 1971 m. rašytojai padovanojo savo apsakymų rinktinę „Nežvyruotu vieškeliu“ (1971), kurioje įrašė: Mano mylimai rašytojai Ievai Simonaitytei – su giliu dėkingumu už didį džiaugsmą, padovanotą šviesaus jos talento ir taurios širdies, skiriu prisiminimui. Juoz. Baltušis Vilnius, 72. IX. 14. 1973 ir 1976 m. Baltušis su nuoširdžiomis dedikacijomis įteikė Simonaitytei romano „Su kuo valgyta druska“ (1973–1976) pirmą ir antrą tomus. Įdomi ir vaizdinga pastarajame tome įrašyta dedikacija: Brangiai ir mylimai mūsų rašytojai Ievai Simonaitytei – beriu po kojom naują žiupsnį druskos, surinktą tarp gudžių žmonelių, su gilia pagarba ir dėkingumu už taurią jos kūrybą, daug jėgų davusią man – Juoz. Baltušis Vilnius, 76. 08.27.

Simonaitytės kaimynas Vilniaus Antakalnyje Vytautas Sirijos Gira, dovanodamas jai savo romaną „Atlanto idilės“ (1973), įrašė žaismingą dedikaciją: Draugei Ievai Simonaitytei su širdinga pagarba – trumpalaikis jūreivis (buvęs „prirašytas“ prie Klaipėdos!) Sirijos Gira 22. I. 1974, Vilnius.

Dėmesio vertas dedikacijos tekstas, kuriame minima Simonaitytės drąsa ginti knygos autorių, kai jį puola sovietiniai literatūros kritikai. Pavyzdžiui, 1975 m. Maskvos savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“ publikuotame Ryčio Trimonio straipsnyje buvo sukritikuotas Jono Mikelinsko romanas „Genys yra margas“13. Jonas Avyžius, Baltušis ir Simonaitytė parašė šio savaitraščio redakcijai protesto laišką, tačiau jis nebuvo išspausdintas. Protestuodamas dėl melagingų kaltinimų, leidinio redakcijai rašė ir pats romano autorius. Prisimindamas šį įvykį, romano „Genys yra margas“ (1976) egzemplioriuje, dovanotame Simonaitytei, Mikelinskas įrašė: Gerb. Ievai Simonaitytei – dėkingas, kad savo metu Jūs pakėlėte balsą „Geniui“ apginti prieš jo nedraugus ir klastotojus Autorius Vilnius 1976. V. 20.

Knygas su autografais Simonaitytei dovanojo ir vertėjai. Pavyzdžiui, Karolis Vairas-Račkauskas 1951 m. padovanojo Theodore’o Dreiserio romano „Genijus“ (1950) vertimą, kurio antraštiniame lape įrašė: Brangiai Ievutei Simonaitytei, 1951-I-22 proga, – Karolis Vairas. Augustinas Gricius 1957 m. padovanojo estų rašytojo Antono Hanseno Tammssaare’s romano „Naujasis Vanapaganas“ (1957) vertimą, kurio antraštiniame lape paliko įrašą: Mielai bičiulei Ievai Simonaitytei šį kad ir nesavą darbą tik vertimą su gilia simpatija A. Gricius 1957. VII. 15 Vilnius. 1964 m. Jonas Graičiūnas Simonaitytei įteikė Michailo Lermontovo poezijos vertimą su įrašu ir posmeliu iš vieno jo eilėraščio.

Simonaitytės kolekcijoje yra knygų su autografais, kuriuos įrašė ir kiti vertėjai: Aleksys Churginas, Virgilijus Čepaitis, Vytautas Kauneckas, Algimantas Mikuta.

Rašytojos asmeninėje bibliotekoje taip pat rasime jos kūrinių vertėjų autografų – Paulio Kalvos, Harijo Galinio (Gāliņš) (vertimai į latvių), Mihkelio Looduso (vertimai į estų).

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Maskvoje buvo pradėtas leisti periodinis leidinys „Soviet Literature“ (taip pat ir prancūzų, vokiečių, ispanų ir lenkų kalbomis). Simonaitytės kolekcijoje yra du šio žurnalo 1955 m. numeriai, kuriuose buvo išspausdinti rašytojos apysakos „Pikčiurnienė“ vertimai į ispanų ir prancūzų kalbas. Žurnalus su dedikacijomis Simonaitytei padovanojo apysakos vertėjai Luisas Abollado Vargasas (į ispanų) ir Jeanas Cathala (į prancūzų).

LITERATŪROS MOKSLININKŲ AUTOGRAFAI

Nacionalinėje bibliotekoje saugomoje Simonaitytės kolekcijoje yra knygų su literatūros mokslininkų dedikacijomis. Pavyzdžiui, literatūrologė Irena Kostkevičiūtė, dovanodama literatūros kritikos straipsnių rinkinį „Literatūros dienovidžiai“(1964) ir tarsi atsiprašydama už numanomas klaidas, įrašė: Ievai Simonaitytei – su gilia pagarba ir atsiprašymu, kas pameluota – autorė Vilnius, 1964. XI. 12.

Dovanodama savo apybraižą „Ieva Simonaitytė“ (1968), Romana Dambrauskaitė įrašė: Dėkodama už nuoširdų draugiškumą ir pagarbą, Gerbiamai rašytojai Ievai Simonaitytei skiriu pirmąjį šios knygelės egzempliorių Jūsų R. Dambrauskaitė Vilnius, 68. IX. 24.

Tarpukariu leidžiant romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, Simonaitytei teko nemažai bendrauti su tuomečiu švietimo viceministru Kazimieru Masiliūnu, 1934–1940 m. ėjusiu Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisijos pirmininko pareigas. Prisimindamas seną pažintį ir bendradarbiavimą rengiant leidybai romaną, Masiliūnas 1960 m. padovanojo Simonaitytei Valerijos Čiurlionytės-Karužienės parengtą knygą „Apie muziką ir dailę“ (1960), kurioje spausdinami M. K. Čiurlionio laiškai, užrašai ir straipsniai. Knygos priešlapyje Masiliūnas paliko įrašą: Didžiai gerbiamai bičiulei rašytojai Ievai Simonaitytei „Aukštujų Šimonių likimo“ pradžiai prisiminti 27. III. 1960. Kazimieras Masiliūnas. 1971 m. jis padovanojo rašytojai Lietuvos SSR aukštųjų mokyklų mokslo darbų žurnalą „Kalbotyra“ (1970, t. 21), kuriame buvo išspausdintas jo straipsnis „I. Simonaitytės tarminė leksika“. Pirmajame straipsnio puslapyje Masiliūnas įrašė: Mažosios Lietuvos didžiai Lietuvei Ievai Simonaitytei K. Masiliūnas Kaunas, 1971. I. 10.

Kai kuriuose literatūrologų paliktuose dedikacijų tekstuose pabrėžiamas rašytojos pomėgis skaityti vokiečių literatūros klasikus. Pavyzdžiui, knygos „Roman über Schiller und seine Zeitgenossen“ („Romanas apie Schillerį ir jo amžininkus“) (1965) priešlapyje ją dovanojusi jau minėtoji Dambrauskaitė įrašė: Didelei Šilerio gerbėjai mielajai Ievai Simonaitytei, sveikindama gimimo dienos proga – Jūsų R. Dambrauskaitė [parašas] Vilnius, 1966. I. 23.

BIČIULIŲ IR ARTIMŲJŲ DEDIKACIJOS

Simonaitytės asmeninėje bibliotekoje nemažai knygų su nuoširdžiomis dedikacijomis, kurias įrašė artimieji, draugai, rašytojos talento gerbėjai.

Vanagų (Klaipėdos r.) kunigas Emilis Bleiweissas konfirmacijos proga Simonaitytei 1911 m. padovanojo „Pagerintas giesmių knygas“ (1907). Giesmyno priešlapyje kunigas įrašė dedikaciją – Biblijos sentenciją: Nesa ir kalnai atstos, ir kalneliai sugrius, ale mano malonė nuo tavęs neatstos ir [mano] pakajaus suderėjims nieku nepavirs, sako ponas Dievas, tavo susimiltojis (Izaijo knyga 54, 10). Ir paliko asmeninį palinkėjimą: Tai skaitydama atsimink savo įžegnojimo dienos bei savo dūšios rūpintojo. Bleiweiss, kunigs. Vanaguose, 10. September 1911“14. Beje, šis dvasininkas padarė didelę įtaką formuojantis Simonaitytės asmenybei.

Dar prieš karą nemažai knygų Simonaitytei dovanojo klaipėdietė pedagogė Rahelė Marytė Cyglerytė. Geografijos mokslui skirtame leidinyje „Vaterländische Erdkunde nebst Deutschlands Kolonien“ („Tėvynės geografija kartu su Vokietijos kolonijomis“) (1917) mokytoja paliko trumpą įrašą: Atsiminimui Marytes Cyglerytės 1924. Klaipėdos krašto kraštotyrininko ir rašytojo Rudolfo Naujoko knygoje „Memeland ir seiner Dichtung“ („Klaipėdos kraštas poezijoje“) (1935) Simonaitytės bičiulė įrašė: Žmogui reikalinga vietelė // Nors tai būtų mažiausia, – // Iš kurios jis galėtų pasakyti: // Žiūrėk, tai yra mano! // Čia aš gyvenu, čia aš myliu, // Čia ilsiuosi, // Čia mano tėviškė, Čia aš esu namie. // Atsiminimui R. Marytė Cyglerytė, Mokytoja. Klaipėda, 1936 m. kovo mėn. 20 d.

Tarpukariu knygų Simonaitytei dovanojo jos artima bičiulė, rašytoja ir visuomenės veikėja Sofija ČiurlionienėKymantaitė. 1935 m. viešėdama Šveicarijoje, ji atsiuntė Rainerio Marios Rilke’ės trumpos apimties filosofinę knygą „Briefe an einen jungen Dichter“ („Laiškai jaunam poetui“) (1929), kurioje įrašė dedikaciją: Panelei Jievai – su širdingomis mintimis S. Čiurlionienė 1935-IX-8 Genève. Suomijos

Antanas Miškinis 1936 m. dovanojo savo poezijos rinktinę „Varnos prie plento“ (1935).

Vertėjo į prancūzų kalbą Jeano Cathala dedikacija apysakos „Pikčiurnienė“ vertimo pirmajame puslapyje, išspausdintame periodiniame leidinyje „Soviet Literature“ (1955, Nr. 6). Įrašo tekstas: „Ievai Simonaitytei reikšdamas gilią pagarbą ir savo stiprų susižavėjimą Jean Cathala [parašas] Maskva, 1955, balandžio 19.“ Jonas Mikelinskas, dovanodamas savo romaną „Genys yra margas“ (1976), dėkojo I. Simonaitytei, kad ji su dar keliais rašytojais nesutiko su sovietinių kritikų mestais kaltinimais jam.

Vilniaus universiteto studentai ir dėstytojai jubiliejaus proga I. Simonaitytei 1957 m. padovanojo albumą „Vilniaus universitetas“ (1956).

švedų autorės Sally Salminen romane „Katrina“ (1937) Čiurlionienė paliko dedikaciją: Brangiai Panelei Jėvai Su meile ir pasitikėjimu Sofija Čiurlionienė [parašas] 1938 X-26 Berlynas. Tarp Simonaitytės asmeninės bibliotekos knygų yra leidinių su jos bičiulės Katrės Laukaitienės autografais. Žemaitijoje gyvenusi ir rašytojos plunksną bandžiusi moteris, Simonaitytės meiliai vadinta Apuokėliu, Šėtono Blusa, dovanodama Victoro Hugo „Paryžiaus katedrą“(1964), įrašė: Brangiajai savo Ievai 1965 m. sutinkant Katrė. Lenkų rašytojo ir istoriko Zenono Kosidowskio knygoje „Kada saulė buvo Dievas“ (1966) Laukaitienė paliko lakonišką įrašą: Ievutei Katrė 1967. III. 8. Vilniuje.

Pedagogė ir fotografė Ona Pajedaitė 1977 m. Simonaitytei padovanojo Justino Marcinkevičiaus poemą „Mažvydas“ (1977), kurios priešlapyje paliko įrašą: Mylimai rašytojai – Ievai Simonaitytei – į kurios namus aš visada ateinu kaip į savus namus, atnešu didžiausio šių dienų poeto knygą. O. Pajedaitė Vilnius, 1977. X. 25.

Turbūt paskutinė autografuota knyga Simonaitytės kolekcijoje yra Jadvygos Čiurlionytės „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“ (1970). Knygos autorė joje įrašė nuoširdų palinkėjimą: Mielajai „Ėvikei“ nuostabiai rašytojai Simonaitytei su nuoširdumu J. Čiurlionytė Vilnius 1978. V. 7 d.

Simonaitytei skirtų dedikacinių įrašų esama rašytojai dovanotuose puošniuose fotografijos ar dailės albumuose. Štai, sveikindami rašytoją 60-mečio proga, albumą apie Vilniaus universitetą padovanojo šios aukštosios mokyklos studentai ir dėstytojai. Albumo antraštiniame puslapyje įrašyta: Įžymiajai Lietuvių liaudies rašytojai Ievai Simonaitytei 60 metų Jubiliejaus proga Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko v. universiteto studentų ir dėstytojų kolektyvas 1957. II. 2. Tuometis Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulavas ir Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas Jonas Palionis 1957 m. Simonaitytei padovanojo albumą apie XVIII a. anglų tapytoją ir grafiką Williamą Hogarthą.

Klaipėdos krašto knygos mylėtojai, 1976 m. dovanodami albumą „Ablinga“, įrašė: Gerbiama rašytoja, Iš visos širdies linkime Jums neblėstančios kūrybinės energijos. Jūsų plunksnos darbus mėgsta visa lietuvių liaudis ir nekantraudama laukia jų pasirodant. 1976. X. 6., Gargždai Klaipėdos rajono savanoriškos knygos bičiulių draugijos centro valdyba ir nariai.

Nacionalinėje bibliotekoje esančioje Simonaitytės knygų kolekcijoje galima rasti leidinių ir su skaitytojų, rašytojos talento gerbėjų, autografais. ***

Apibendrinant galima teigti, kad autografuotos Ievos Simonaitytės asmeninėje bibliotekoje esančios knygos ir periodiniai leidiniai yra reikšminga kultūros paveldo dalis. Šie išliekamąją vertę turintys spaudiniai gali suteikti naujų žinių rašytojos gyvenimo ir kūrybos tyrėjams. Knygos su autografais naujais faktais praturtina ir jas dovanojusių autorių biografijas. Bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotojai pasirūpino, kad autografuotos Simonaitytei skirtos knygos būtų prieinamos ir virtualiojoje erdvėje (paroda „Mielai Ievai...“ Ievos Simonaitytės knygų kolekcijos autografai Nacionalinėje bibliotekoje“15).