Audronė Čepkauskaitė. Judaikos seminarų ciklas subūrė istorijos ir kultūros edukatorius

JUDAIKOS SEMINARŲ CIKLAS SUBŪRĖ ISTORIJOS IR KULTŪROS EDUKATORIUS

Audronė Čepkauskaitė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centro vyriausioji tyrėja

Lapkritį baigėsi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotas aštuonis mėnesius vykęs seminarų ciklas „Kelias į Lietuvos žydų istorijos ir kultūros pažinimą“. Seminaruose tiesiogiai ir nuotoliniu būdu dalyvavo kelios dešimtys istorijos ir kultūros edukatorių iš visos Lietuvos: Šiaulių, Panevėžio, Prienų, Akmenės, Alytaus, Kėdainių, Molėtų, Klaipėdos, Telšių, Kauno, Lazdijų, Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Šalčininkų, Kauno, Vilniaus miestų ir rajonų. Istorikų, archyvarų, rašytojų paskaitas išklausę edukatoriai ir patys atliko savarankiškus tyrimus.

Programa buvo skirta kraštotyrininkams, krašto muziejų darbuotojams, kultūros edukacijų rengėjams, mokytojams, bibliotekininkams, menininkams, savarankiškai dirbantiems tyrinėtojams, besidomintiems žydų istorijos ir kultūros paveldu. Seminarų ciklu siekta padidinti Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijos žinomumą Lietuvoje, suaktyvinti tyrėjų ir atminties institucijų bendradarbiavimą, sustiprinti edukatorių įgūdžius ir paskatinti lokalius Lietuvos žydų kultūros ir istorijos tyrinėjimus, taip pat supažindinti su Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centre atliekamais tyrimais. „Svarbu, kad tiek žinios apie mūsų saugomą vertingą Judaikos kolekciją, tiek tai, ką mūsų tyrėjai atranda, pasiektų visuomenę“, – sako bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vadovė dr. Jolanta Budriūnienė.

Planuota, kad į seminarų ciklą įsitrauks 40 šalies regionuose dirbančių edukatorių. Tačiau, kilus dideliam susidomėjimui, vien įžanginiame nuotoliniame seminare dalyvavo daugiau nei pusšimtis edukatorių. „Mokymų turinį ir formą orientuojame į vietoje dirbančius edukatorius, norinčius į savo veiklą įtraukti žydų (dažnai vietos bendruomenių) tematiką, bet neturinčius pakankamai įgūdžių, kaip rasti daugiau informacijos ir su ja dirbti, – sako seminarą organizavusio Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė. – Tikimės, kad seminaruose gautos žinios suteiks jiems pasitikėjimo savimi kaip tyrėjais ir padės žengti žydų istorijos ir kultūros pažinimo bei sklaidos link.“

Nacionalinės bibliotekos kraštotyrininkams, krašto muziejų darbuotojams, kultūros edukacijų rengėjams, mokytojams, bibliotekininkams, savarankiškai dirbantiems tyrinėtojams surengti seminarai vyko tiek tiesiogiai, tiek virtualiai.

GAUTA TEORINIŲ ŽINIŲ IR PRAKTINIŲ PATARIMŲ

Nacionalinės bibliotekos organizuotų seminarų lektoriai – patyrę istorikai, žydų istorijos ir kultūros paveldo tyrinėtojai, archyvarai, su istorine medžiaga dirbantys kūrėjai, vietinės istorijos ir mikroistorijos praktikai. Seminarų dalyviams buvo pasiūlyta pluoštas aktualių temų.

Įžanginiame seminare po Holokausto išlikusių dokumentų edukacinę galią pabrėžė L. Lempertienė. Istorikė, mokslo populiarintoja dr. Ugnė Andrijaus-

kaitė supažindino su mikroistorijos metodo taikymu. Judaikos tyrimų centro vyr. tyrėja istorikė Julijana Andriejauskienė pristatė vieno tyrimo – Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje saugomų Eljaševų šeimos iš Kauno dokumentų – istoriją. Žydų istorijos ir kultūros tyrinėtoja, vertėja Miglė Anušauskaitė pasidalino tarpukario žydų jaunimo autobiografijų ir Žydų mokslinių tyrimų instituto YIVO rinktų anketų tyrinėjimo patirtimi. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė dr. Jurgita Virbickienė su seminaro dalyviais aptarė edukatorių etiką. Baigiamajame seminare klausytasi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete istorinės atminties komunikaciją tyrinėjančios istorikės Neringos Latvytės paskaitos apie moterų patirtis Holokauste.

Besidomintieji žydų istorija ir paveldu Lietuvos valstybės istorijos archyve ne tik turėjo galimybę pamatyti unikalius praėjusių amžių dokumentus. Archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vyriausioji specialistė Raminta Bindokaitė-Tamulynienė konsultavo, kaip susigaudyti Lietuvos atminties institucijų labirintuose. Čia galima pridurti rašytojo ir kultūros tyrėjo dr. Rimanto Kmitos, kuris vedė projekto praktinį užsiėmimą „Maginė dokumentika: kaip archyvai dalyvauja fikcijose“ pašmaikštavimą: „Bijau eiti į archyvus. Dažnai archyvai neatsako į klausimus, jie iškelia naujų klausimų.“

Seminarų dalyviai lankėsi ir Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Apžiūrėję Ariko Bauerio parodą „Pesacho pasakojimai“, jie klausėsi istorikės Saulės Valiūnaitės paskaitos apie muziejaus fondus ir patarimų, kaip, vykdant žydų istorijos projektus, išvengti daromų klaidų.

TYRINĖTOJAI PASKLIDO PO ŠALIES REGIONUS

Gavę teorinių ir praktinių žinių, padedančių geriau suprasti tyrinėjimo procesą ir parinkti tinkamus metodus, projekto dalyviai, pasirinkę tyrimų temas, išsiskirstė vykdyti savarankiškų tyrimų. Pusę metų jiems talkino ekspertai, kas mėnesį vyko nuotolinės paskaitos ir seminarai.

Istorikė, žydų istorijos ir kultūros tyrėja Rūta Anulytė praktiniame darbo su duomenų bazėmis užsiėmime mokė, kaip pradėti rašyti savo miestelio istoriją. Istorikė dr. Dovilė Troskovaitė iš Vilniaus universiteto Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro aptarė regioninių tyrimų aktualumą ir kylančius iššūkius. Tarptautinių santykių ir žydų atminties kultūros specialistas Giedrius Jokubauskis pristatė žodinės istorijos tyrimų ypatybes. Yale’io universiteto (JAV) Fortunoffo Holokausto liudijimų vaizdo archyvo direktorius Stephenas Naronas supažindino su galimybėmis šiame archyve rasti vertingos informacijos apie Lietuvą. Švietimo istoriją tyrinėjanti dr. Akvilė Naudžiūnienė kalbėjo apie Holokausto istorijos mokymą mokykloje, švietimą muziejuje, ekskursijose, atkreipdama dėmesį į tai, jog neretai stokojama vietos istorijų. R. Kmita priminė edukatoriams, kaip svarbu, pasakojant istorijas, remtis patikrintais istorijos fragmentais.

Nuo šių metų gegužės iki spalio seminarai vyko virtualioje aplinkoje, o lapkritį edukatoriai vėl susirinko į Nacionalinę biblioteką, kur pristatė savo tyrimus ir aptarė dirbant kilusius sunkumus.

DAUGIAU TYRIMŲ – DAUGIAU ATRADIMŲ

Edukatoriai rašytojo R. Kmitos mintį apie archyvus patvirtino pristatydami savarankiškus tyrimus – darbas su archyvine medžiaga koregavo jų temas, keitė tyrimų kryptį.

Jurgita Gustytė-Ivinskienė iš Varnių, pabandžiusi atskleisti žodinėje atmintyje išlikusio pasakojimo apie varniškį Chaimą Nejermaną detales, dabar tyrinėja jo tėvo Michelio Nejermano, aktyvaus tarpukario Lietuvos veikėjo, biografiją. Edukatorė Diana Lopaitienė iš Akmenės, ketinusi tyrinėti aktyvaus tarpukario Akmenės bendruomenės nario P. Buršteino gyvenimą, atrado knygos vertą jo bendrapavardžio ir kraštiečio Abraomo Buršteino istoriją. Laimutė Sližienė iš Vijolių kaimo Šiaulių rajone, tirianti žinomo tarpukario Lietuvos odos ir venerinių ligų gydytojo Simono Volperto gyvenimo istoriją, susitelkė į gilesnę vieno dokumento – išrašo iš S. Volperto darbo, rašyto remiantis stebėjimais, atliktais Berlyno universitete „Charitè“ odos ligų klinikoje, – analizę, vertingą ir Lietuvos medicinos istorijai.

Šiemet Prienuose padėti atminimo akmenys Benui Šakovui ir Libei Genei Šakovienei-Kacaitei. Jų gimimo ir mirties datas patikslino seminaro dalyvė Jolita Stačiokaitė iš Jiezno. Vijolė Nikšienė ir Edita Mikelionienė iš Biržų į baigiamąjį renginį atsivežė originalų dokumentą – penkiolikamečio Iciko Lipšico eilėraštį, sukurtą ir dedikuotą draugei Reginai 1941 m. gegužę. Biržietės pristatė tyrimą, kuriame Holokauste nužudytų Lipšicų šeimos istoriją pasakoja jų namai. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ dirbančioms tyrėjoms paskelbus straipsnį vietos spaudoje, jas pasiekė ir daugiau vertingos medžiagos bei dokumentų.

Zina Gudaitienė iš Kauno rajono Liučiūnų kaimo atrado, kad 1941 m. nužudytas Čekiškės miestelio fotografas Leizeris Bekeris buvo ir ambicingas dailininkas. Telšių žydų ligoninės istoriją tirianti Janina Bucevičė dalinosi tarpukario Telšių gydytojų moterų istorijomis, o Greta Kėvelaitienė iš Panevėžio pasakojo, kaip naujos žinios apie Naftalį Feigenzoną ir jo spaustuvę, kurioje tarpukariu veikė ir biblioteka, praturtino Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos parengtą pažintinę ekskursiją. Lina Kantautienė iš Raseinių krašto muziejaus parengė Raseinių advokatui Maksui Leviui skirtą straipsnį Vikipedijoje.

Žydų kultūros tyrinėtoja, vertėja Miglė Anušauskaitė sukūrė metodologiją-komiksą, kaip atlikti tyrimą apie žydų kultūrą ir istoriją.

Projekto vykdymo metu buvo sukurta pieštinė siekiantiems kelti kompetenciją ir įgyti naujų įgūdžių kultūros ir istorijos edukatoriams skirta metodologija-komiksas. Jos autorė M. Anušauskaitė duoda patarimų, kaip tirti, jeigu žinomas tik žmogaus vardas, jeigu tiriamas pastatas ar gatvė, jei tyrimu siekiama atskleisti išlikusių daiktų istoriją. Piešiniais paaiškintas ir istorikų taikomas mikroistorijos metodas.

„Istorija pro mikroskopą“ – toks yra Tarptautinio mikroistorijos tyrėjų tinklo svetainės (www.microhistory.eu) šūkis. Mikroistorijos tyrimo objektas – įvykis, asmuo, bendruomenė, miestelis, reiškinys, pastatas, gatvė, daiktas, laiko atkarpa. Šiemet Vilniaus universiteto Istorijos fakultete surengtoje mikroistorijai skirtoje konferencijoje paaiškėjo, kad mokslininkai skirtingai įsivaizduoja, koks yra mikroistorijos metodas. Daliai tai atrodo tapatu atvejo tyrimui (angl. case study).

Kaip yra iš tiesų? Kiekviena mikroistorija yra atvejo tyrimas, bet ne kiekvienas atvejo tyrimas yra mikroistorija. Nuo paprasto atvejo tyrimo mikroistoriją skiria tai, jog atvejo tyrimas dažnai nurodo bendrumą su panašiais atvejais, tendenciją. Tarkime, vienos XIX a. Vilniaus darbininkų šeimos istorija galėtų būti atvejo tyrimas, kuriuo remdamiesi galėtume spėti, kaip tuo metu gyveno daugelis darbininkų šeimų. Mikroistorija nenurodo tendencijos. Ji atskleidžia ne tiek atvejo panašumą į kitus atvejus, bet jo išskirtinumą, neįprastumą, kartais netgi keistumą. Mikroistorija siekiama parodyti to išskirtinumo detales, jomis praturtinant bendrąją istoriją. Vergovės Jungtinėse Amerikos Valstijose tyrinėtojas istorikas Charlesas Joyneris tai pavadino siekiu pateikti „didelius klausimus mažame lauke“.

Terminas mikroistorija pradėtas vartoti 1959 m., kai amerikiečių istorikas George’as R. Stewartas išleido knygą „Picketto ataka“ (Pickett’s Charge) apie 1863 m. JAV pilietiniame kare vykusio Getisbergo mūšio tarp Federalinės (Šiaurės) kariuomenės ir Pietų Konfederacijos pajėgų paskutinę dieną. Ataka truko dvidešimt minučių, o tai dienai, penkiolikai valandų mūšio lauke, istorikas skyrė tris šimtus puslapių. Vis dėlto ne visiems istorikams toks atidumas ar net apsėdimas sutelkiant dėmesį į daugybę detalių, kurios kitaip ir liktų nežinomos, atrodo vertingas. Prancūzų istorikui, istoriografinės Analų mokyklos atstovui Fernand’ui Braudeliui žodis mikroistorija turėjo neigiamą reikšmę, kaip pernelyg didelis įvykių sureikšminimas.

Taigi, jei iš aplinkinių girdite, kad tyrinėjate „kažkokias smulkmenas“, galite būti beveik tikri, kad užsiimate mikroistorija. Lietuviškai šį terminą galėtume versti atidžiąja istorija. Mikro- rodo ne tyrimo apimties mažumą ar pasakojamos istorijos trumpumą, o tyrėjų naudojamo „aparato lęšį“, pro kurį kaip pro mikroskopą atidžiai žvelgiama, neišvengiamai sukaupiant kalnus informacijos, dokumentų, sąsajų ir kontekstų.

SEMINARAI BAIGĖSI, TYRIMAI TĘSIASI

Projekto metu susibūręs visus Lietuvos regionus apimantis žydų istorijos ir kultūros paveldo tyrinėtojų-edukatorių tinklas planuoja tęsti bendradarbiavimą, keistis informacija ir patirtimi. Per keletą bendrų darbo mėnesių edukatoriai įsitikino, kad gana lokalioje teritorijoje prasidėjęs tyrimas visada peržengs miestelio, regiono, net ir valstybės ribas, todėl bendradarbiavimas yra būtinas tyrimų kokybės garantas. Prisijungti prie tinklo gali ir tie, kurie dalyvauti seminarų cikle neturėjo galimybių, – feisbuke sukurta grupė „Žydų istorijos ir kultūros edukatoriai“. Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovės L. Lempertienės palyginimu, šie seminarai kuria sniego gniūžtės efektą – naujų kompetencijų įgiję edukatoriai tiesia naujus žinių perdavimo kelius. Mokslininkės požiūriu, tiesioginis edukatorių susipažinimas su Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje saugomais dokumentais taip pat vertingas: „Saugome platų spektrą spaudinių ir rankraščių, kurie, viena vertus, pristato Vilniaus ir visos Lietuvos žydų gyvenimo organišką audinį, kita vertus, šie Holokaustą išgyvenę dokumentai, nors ir išlikę fragmentiškai, padeda geriau pajusti atminties trapumą ir suprasti, kad mūsų turimos žinios nėra baigtinės. Susipažinimas su šiais dokumentais atskleidžia naujos informacijos, kartu tai – svarbi patirtis, suteikianti ne tik pažinimo galimybę, bet ir veikianti morališkai.“

Projekto seminarų mokomoji medžiaga prieinama internete – judaikostyrimucentras.com/seminarai.

Seminarų ciklo „Kelias į Lietuvos žydų istorijos ir kultūros pažinimą“ dalyviai, susirinkę į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Pirmoje eilėje penkta iš dešinės – Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vadovė dr. Jolanta Budriūnienė, už jos – seminarus organizavusio šio departamento Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė. Vygaudas Juozaitis

2022 m. balandžio–lapkričio mėnesiais vykusį seminarų ciklą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Mokymus rengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centras. Programos partneriai: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Žydų kultūros paveldo kelio asociacija.