Arida Riaubienė. Kultūrinio gyvenimo atspindžiai Mato Šalčiaus 1923 m. dienoraštyje

KULTŪRINIO GYVENIMO ATSPINDŽIAI

MATO ŠALČIAUS 1923 m. DIENORAŠTYJE

Dr. Arida Riaubienė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas žurnalisto, visuomenės veikėjo Mato Šalčiaus (1890–1940) dienoraštis, rašytas 1923 m., gydantis vienoje iš Karaliaučiaus klinikų1. Į ligoninę Šalčius pateko pavargęs nuo asmeninio gyvenimo sunkumų ir neatlaikęs įtampos, ruošiantis Klaipėdos krašto sukilimui. Šis dienoraštis priskirtinas asmeniniams-faktografiniams dienoraščiams, nes jame daug pačiam autoriui svarbios informacijos: fiksuojami apmąstymai, išgyvenimai, pasakojama apie santykius su šeimos nariais ir artimaisiais. 1923 m. rašytas Šalčiaus dienoraštis yra vertingas XX a. 3-iojo dešimtmečio visuomenės kultūrinio gyvenimo dokumentas. Vartydami dienoraščio puslapius, galime sužinoti to meto kultūrinio gyvenimo faktų.

Mato Šalčiaus 1923 m. Karaliaučiuje rašyto dienoraščio fragmentas. LNMMB RKRS, F189-2, lap. 63 a. p.

Rašydamas dienoraštį, Šalčius tikėjosi, kad šie jo užrašai, apimantys neilgą penkių mėnesių laikotarpį, kada nors bus įdomūs artimiesiems. Greta asmeninės informacijos, kuri užima didžiąją dienoraščio dalį, rašoma apie tarpukario Lietuvos vidaus ir užsienio politikos įvykius, įtemptą politinę situaciją Karaliaučiuje. Dienoraštį galima analizuoti siekiant surinkti ir įvertinti duomenis, susijusius su knygos kultūra – knygų ir periodinių leidinių skaitymu, užuominomis apie užsienio autorių knygų vertimus, ketinimais parašyti vieną ar kitą veikalą.

Matas Šalčius. Metai nenurodyti. LNMMB RKRS, F189, lap. 2 Matas Šalčius gimė 1890 m. rugsėjo 20 d. Čiudiškiuose (Marijampolės apskr.). 1901–1905 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1908 m. baigė „Saulės“ mokytojų kursus Kaune, 1908–1914 m. mokytojavo. 1910–1914 m. Šalčius redagavo mokytojų sąjungos leidinį „Mokykla“. Už rusifikaciją smerkiančią kalbą Rusijos mokytojų suvažiavime Sankt Peterburge 1914 m. Šalčiui buvo uždrausta mokytojauti ir jis buvo ištremtas iš Kauno gubernijos.

1915–1918 m. gyvendamas JAV, dalyvavo Tėvynės mylėtojų draugijos švietimo komisijos veikloje, kuri rūpinosi lietuviškų knygų leidimu ir platinimu; skaitė paskaitas Amerikos lietuvių kolonijose, bendradarbiavo laikraščiuose „Tėvynė“, „Vienybė“, redagavo savaitraštį „Ateitis“ (leistas 1914–1918 m.).

1919–1922 m. Šalčius mokytojavo Kaune, buvo Užsienio reikalų ministerijos Propagandos biuro vadovas, vienas Lietuvos šaulių sąjungos (įsteigta 1919 m.) organizatorių.

1920–1922 m. buvo dienraščio „Lietuva“ (ėjo 1919–1928 m.) redaktorius. 1922 m. paskirtas spaudos agentūros ELTA (įkurta 1920 m.) direktoriumi. Tais pačiais metais, pablogėjus sveikatai, išvyko į Klaipėdą, kur Lietuvos atstovybėje ėjo Spaudos skyriaus vedėjo pareigas. Jo atvykimas sutapo su Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ruošiamu sukilimu, siekiant Prancūzijos administruojamą Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. Šalčius aktyviai dalyvavo rengiant Klaipėdos sukilimą. 1920 ir 1925–1926 m. redagavo Šaulių sąjungos žurnalą „Trimitas“ (leistas 1920–1940 m.). 1927–1928 m. Šalčius dirbo Vidaus reikalų ministerijos Informacijos ir propagandos biure. 1929–1933 m. apkeliavo 35 Europos, Afrikos ir Azijos šalis. Šalčius parengė vadovėlių, mokslo populiarinamųjų, publicistikos, kelionių reportažų knygų. 1936-aisiais už knygą „Svečiuose pas 40 tautų“ (6 t., 1935–1936) gavo Spaudos fondo premiją.

Mirė 1940 m. gegužės 26 d. Bolivijoje, Gvajaramerine. Šalčiaus šeima: žmona Bronislava Rožanskaitė-Šalčiuvienė (1891–1972) – namų šeimininkė; dukterys: Donata Šalčiūtė-Jurkuvienė (1913–1944) – tarnautoja, Aldona Šalčiūtė-Vaitiekūnienė (1920–1975) – gydytoja ftiziatrė, Raminta Šalčiūtė-Savickienė (1920–2015) – odontologė.

   Mintys apie knygų leidybą. Šalčius palaikė ryšius su Šiauliuose įsikūrusia knygų leidimo bendrove „Kultūra“2. Pavyzdžiui, sausio 27 d. Šalčius rašo, kad planuoja „Kultūros“ bendrovei parašyti laišką, norėdamas sužinoti, kiek ši bendrovė išleido jo parengtų knygų egzempliorių3. Praėjus porai mėnesių, dienoraščio autorius rašo, kad „Kultūra“ per „Deutsche Bank“ filialą Karaliaučiuje už išleistus leidinius jam pervedė 40 dolerių4 .

Dienoraštyje užsimenama apie planus keletą knygų spausdinti garsiojoje Hartungų5 spaustuvėje. „Šiandien vyksiu į „Hartungsche Druckerei“ į kur esu padavęs apskaičiuot kiek apsimokėtų man atsispaudimas savo knygelių. Jei bus galima prieinama kaina gauti spausdinti, tai reikės

2 „Kultūra“ – spaudos leidimo ir kultūros kooperatinė bendrovė, veikusi 1920–1927 m. (formaliai iki 1939 m.) Šiauliuose. Leido žurnalą „Kultūra“ (1923–1926 m.), vadovėlius, mokslo ir mokslo populiarinamąsias knygas, grožinę lietuvių ir užsienio literatūrą. 3 Dienoraštis, lap. 64 antra pusė (toliau – a. p.). 4 Ten pat, lap. 89 a. p. 5 Hartungų spaustuvė (nuo 1872 m. „Hartungsche Zeitung“ laikraščio ir leidyklos spaustuvė) veikė 1745–1934 m. Karaliaučiuje, 1805–1819 m. turėjo filialą Gumbinėje. Įmonę sudarė spaustuvė, stereotipų ir litografijų skyriai, knygrišykla ir knygynas. Buvo viena moderniausių ir pajėgiausių spaustuvių Mažojoje Lietuvoje, leido knygas visomis Rytų Prūsijos tautų, gretimų šalių ir senosiomis kalbomis. Hartungai prekiavo lietuviškomis knygomis visoje Mažojoje Lietuvoje, latviškomis – Kurše ir Livonijoje, vokiškas ir lietuviškas knygas pardavinėjo tarptautinėse knygų mugėse

Leipcige. Žr. Kaunas, Domas. Hartungų spaustuvė. In Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 549. pasiskolinus pinigų pačiam atsispausdinti {savo raštelių}6 ir perduoti, nes „Šviturys“7, „Kultūra“8 , T[ėvynės] M[ylėtojų] D[raugija]9, S[usivienijimas] L[ietuvių] A[merikoje]10 mane tik arba suvadžiojo arba apgaulingai išnaudojo“11, – rašė12 jis kovo 5 dieną. Tačiau dėl didelių spaudos darbų kainų šio sumanymo turėjo atsisakyti. Matydamas, kad knygų leidybai reikia didelio kapitalo, Šalčius net svarstė galimybę įsteigti „<...> autorių kooperatyvą patiems leisti savo kūrinius“13 .

6 Įterpta autoriaus. 7 „Švyturys“ – knygų leidimo akcinė bendrovė, veikusi 1918–1928 m.

Vilniuje ir Kaune. Bendrovę 1918 m. Vilniuje įsteigė Stasys Jackevičius,

Martynas Kukta, Jonas Rinkevičius, Antanas Rucevičius, Mykolas Steigvila ir Jonas Strazdas. Leido vadovėlius, skaitinius, vaikų literatūrą, lietuvių autorių raštus. „Švyturys“ buvo vienas svarbiausių vadovėlių tiekėjų mokykloms, organizavo jų prekybą. Dalį leidinių spausdino Tilžėje,

Karaliaučiuje, Leipcige. 1928 m. bankrutavo, bendrovė buvo prijungta prie „Spindulio“ akcinės bendrovės. 8 Žr. išnašą 2. 9 Tėvynės mylėtojų draugija – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kultūros ir švietimo organizacija, įkurta 1896 m. Susivienijimo lietuvių

Amerikoje veikėjų Tomo Astramsko (1853–1921), Jurgio Kazakevičiaus (1873–1934), Petro Mikolainio (1868–1934) iniciatyva vietoj Lietuvių mokslo draugystės draugijos (veikė 1886–1896 m.). Draugija leido knygas, spaudos draudimo metais jas siuntė į Lietuvą. 10 Susivienijimas lietuvių Amerikoje – savišalpos organizacija, įkurta 1886 m. rugpjūčio 15 d. Susivienijimo visų lietuvininkų Amerike pavadinimu. Rūpinosi JAV lietuvių kultūros, švietimo reikalais, leido knygas. Taip pat ši organizacija leido laikraščius „Lietuviškas balsas“ (1886–1889 m.), „Vienybė lietuvininkų“ (1886–1920 m.), nuo 1896 m. – „Tėvynę“. 11 Dienoraštis, lap. 84 a. p. 12 Dienoraščio rašyba ir skyryba netaisyta, skelbiama autentiška. 13 Dienoraštis, lap. 84 a. p.

  

Santykis su oficialiąja spauda. Kaip žinome, 1920–1922 m. Šalčius ėjo oficialaus Vyriausybės leidinio – dienraščio „Lietuva“ (leistas 1919–1928 m.) redaktoriaus pareigas, vėliau jame bendradarbiavo14 . Galimybę skaityti dienraštį jis turėjo ir gydydamasis Karaliaučiuje. Pavyzdžiui, sausio 18 d. Šalčius rašo: „Lietuvos“ dienraštį gavau, kaip paprastai. Jame didelėmis raidėmis ir pirmoj vietoj minimas Klaipėdos paėmimas. Džiaugsmas matyt visoj Lietuvoj neapsakomas.“15

Šalčius ne tik džiaugiasi šiame dienraštyje išspausdintais savo paties straipsniais, bet ir apgailestauja, kad laikraštis neišspausdino Lietuvai nusipelniusių žmonių – Klaipėdos sukilimo dalyvio Andriaus Martaus (1874–1923), visuomenininkės, diplomato Dovo Zauniaus žmonos Marijos Jasinskaitės-Zaunienės (?–1923) nekrologų16. Kovo 25-ąją jis piktinasi dėl turto eksploatavimo projektų, apie kuriuos rašo dienraštis „Lietuva“17 .

Dienraščio „Lietuva“ bendradarbio Mato Šalčiaus pažymėjimas, 1921 m. LNMMB RKRS, F189-4, lap. 4

  

Užsienio kalbos ir vertimai. Gydydamasis Karaliaučiuje, Šalčius skaito pirmąjį iliustruotą žurnalą vokiečių kalba „Illustrierte Zeitung“ (leistas 1843–1944 m.) ir rusų prozininko Michailo Pervuchino18 apsakymus. Šie faktai dar kartą patvirtina, kad dienoraštininkas mokėjo keletą kalbų, buvo apsiskaitęs.

Jau pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais periodinėje spaudoje buvo užsimenama, kad „<...> reikia organizuoti geriausių pasaulio literatūros veikalų vertimą“, galintį apmalšinti Lietuvoje tvyrantį

14 Matas Šalčius. In Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XXIII. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, p. 11–12. 15 Dienoraštis, lap. 53 a. p. 16 Ten pat, lap. 80. 17 Ten pat, lap. 97. 18 Michailas Pervuchinas (Михаил Константинович Первухин) (1870–1928) – rusų žurnalistas ir prozininkas. Gyvenimo pabaigoje simpatizavo ankstyvajam italų fašizmui, kuriame įžvelgė nacionalinio atgimimo ideologiją ir alternatyvą bolševizmui. Rašė apybraižas, publicistiką, nuotykių literatūrą, yra parašęs kūrinių vaikams. https://ru.wikipedia. org/wiki/Первухин,_Михаил_Константинович „dvasios badą“19. Kitų šalių literatūros kūriniai buvo įvardinami kaip „<...> svetimųjų literatūrų brangenybės“20. Šalčius atkreipė dėmesį į dažnus raginimus spaudoje versti užsienio autorių kūrinius į lietuvių kalbą. Vasario 2-ąją jis rašo, kad skaito anglų poeto George’o Byrono21 kūrinį „Čaild Haroldas“ ir jam kylanti mintis šį kūrinį versti į lietuvių kalbą22. Nesunku nuspėti, kodėl būtent šis kūrinys sudomino Šalčių. Pagrindinį kūrinio herojų Čaild Haroldą ir tuomet 33 metų Matą Šalčių sieja panašūs charakterio bruožai – bodėjimasis triukšmingu sostinės gyvenimu ir tuščiais pokalbiais. Abu šiuos jaunus žmones dažnai aplanko melancholiška nuotaika. Galima daryti prielaidą, kad Byrono kūrinyje pavaizduotos Čaild Haroldo kelionės po Albaniją, Ispaniją, Graikiją turėjo įtakos vėlesniam Šalčiaus apsisprendimui keliauti po Europą ir Rytų kraštus.

Dienoraščio autorius analizavo jo paties pasaulėžiūros formavimuisi turėjusius reikšmės literatūros kūrinius, gilinosi į jų problematiką. Pavyzdžiui, norvegų prozininko ir dramaturgo Gabrielio Scotto romanas „Šaltinis, arba Laiškas apie žvejį Markusą“ (Kilden eller Brevet om fiskeren Markus; 1918) Šalčiui priminė jo paties dar 1908–1909 m., mokytojaujant Žemaitijoje, pradėtą rašyti apsakymą23. Šalčius randa panašumų, lygindamas apsakymo pagrindinį herojų žemdirbį su norvegų žveju.   

Interesai nuo genealogijos iki meno. Šalčiui buvo svarbu pažinti gimtąjį kraštą ir jo apylinkes. Jis planavo parašyti „<...> savo gyvenimo istoriją ir genealogiją“24, kurioje nemažai vietos būtų skiriama gimtajam „Tekšių“25 kraštui, lietuvybės atsiradimui jame.

Dienoraštyje paminėtas ir Šalčiaus apsilankymas viename iš Karaliaučiaus knygynų. Sausio 26-ąją jis rašo: „Šiandien buvau mieste, tiek jaučiuos sustiprėjęs – pasipirkau šiokių tokių knygų. Knygos ir čia daros neįperkamos – už vieną veikalą „Ambrassat'o „Ostpreussen“26 prašė 21.000 markių!“27

Pragyvenimas ir gydymosi paslaugos Karaliaučiuje buvo brangūs, Šalčiui nuolat trūko pinigų. Bičiulio materialine padėtimi rūpinosi poetas Juozas Tysliava28 (1902–1961), su kuriuo Šalčius susipažino 1922–1923 m., eidamas Eltos direktoriaus pareigas. Iš dienoraščio sužinome, kad, Šalčiui besigydant Karaliaučiuje, Tysliava sugeba gauti pinigų iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos29. Tysliavai tarpininkaujant, Šalčius gauna 200 eurų iš „Švyturio“ bendrovės, 1921 ir 1922 m. išleidusios Šalčiaus parengtą „Žinynėlį“ – skaitinius pradžios mokykloms30. Rūpindamasis bičiulio materialine gerove ir sveikata, jis siūlo

19 Sruoga, Balys. Lietuvos atstatymo reikalu. Lietuva, 1919, birž. 25, Nr. 134, p. 1. Parašas Padegėlio-

Kasmatė vardu. 20 Mašiotas, Pranas. Žodžio dailininkams ir kalbos mokovams. Lietuva, 1920, vasario 13, Nr. 35, p. 2.

Parašas: Pr. Mš. 21 George’as Gordonas Byronas (1788–1824) – anglų poetas, išgarsėjo lyrine poema „Čaild Haroldo klajonės“ (Childe Harold’s Pilgrimage; 1812–1818), kurios herojus – vienišas jaunuolis, nusivylęs anglų aristokratų visuomene ir ieškantis dvasinio nusiraminimo bei harmonijos egzotiškuose kraštuose. Žr. Judelevičius, Dovydas. Byron George (Džordžas Báironas), tikr. vardai George Noel

Gordon. In Visuotinė enciklopedija. T. 3. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 262–263. 22 Dienoraštis, lap. 68. 23 Ten pat, lap. 70. 24 Ten pat, lap. 71. 25 Tekšiai – apie Prienus, Balbieriškį, Veiverius ir Garliavą gyvenantys lietuviai, kurių šnekta skiriasi nuo grynų dzūkų (toks jų pravardžiavimas). 26 Čia rašoma apie Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istoriko, kraštotyrininko, pedagogo, evangelikų liuteronų bažnyčios veikėjo Augusto Ambrasaičio (vok. August Ambrassat) (1863–1913) knygą „Rytprūsių provincija“ (1912), kurioje pateikta svarbių Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros ir buities duomenų. Išsamesnis bibliografinis aprašas: Die Provinz Ostpreussen: ein Handbuch der

Heimatkunde by Ambrassat August (1863–1913). Königsberg: J. H. Bons Verlag, 1912 (Druck von

Breitkopf & Händel in Leipcig). 476 S. 27 Dienoraštis, lap. 63 a. p. 28 Juozas Tysliava (1902–1961) – lietuvių poetas, nuo 1920 m. dirbo įvairių leidinių redakcijose, Eltoje. 29 Dienoraštis, lap. 72. 30 Ten pat, lap. 93 a. p.

Brangi mano Aldutėle! Aš labai Tavęs išsiilgau – kai pamatau pro langą mažą mergytę bėginėjant po kiemą, tai vis manau, kad tai Tu. Pasimelsk, Aldusyte, už mano sveikatą, taip, kaip čia nupiešta šiam paveikslėly, gal greičiau pasveiksiu ir pas Tave parvažiuosiu. Bučiuoju Tave, Mamytę ir visus. Tavo Tetis. Mato Šalčiaus atvirlaiškis Aldonai Šalčiūtei. Karaliaučius, 1923-02-14. LNMMB RKRS, F189-314, lap. 4.

Brangi Aldusiute! Čia kažin kas nupiešė paveikslą, kai Tu buvai su Danute pas Jūrą, tai Tau aš jį ir siunčiu. Aš dieną ir naktį apie Tave mąstau, o Tu, šelmyte, tur būt mažai savo tetį atmeni. Norėčiau greičiau pas Jus parvažiuoti ir draugėj būti, bet kad vis man dar popa neatleidžia. Pas Jus gal šąla ar saulutė šviečia, o čia pas mus vis apsiniaukę ir dažnai lyja. Pabučiuok nuo manęs Mamytę, Babunytę, Seneliuką, Dėdes ir Tetas. Linkiu Tau ir Jiems sveikatos ir viso gero. Karaliaučius, 4. II. 23. Tavo Tetis Mato Šalčiaus atvirlaiškis Aldonai Šalčiūtei. Karaliaučius, 1923-02-04. LNMMB RKRS, F189-314, lap. 2. Mato Šalčiaus laiško žmonai iš Karaliaučiaus į Kriūkus (Šiaulių apskritis) vokas. Pašto antspaudas 1923 II 22. LNMMB RKRS, F189-321, lap. 13

Šalčiui tapti Eltos korespondentu Maskvoje31. Po pusės metų gydymosi grįžtantį į Lietuvą Šalčių Užsienio reikalų ministerijos automobiliu pasitinka taip pat Tysliava32 .

Be pateikiamos informacijos apie knygas ar periodinius leidinius, dienoraštyje lakoniškai dalinamasi įspūdžiais apie Karaliaučiuje aplankytas bažnyčias, matytas operetes, išklausytas paskaitas. Tai dar kartą patvirtina platų Šalčiaus interesų ratą. Pavyzdžiui, sausio 28 d. įraše jis rašo: „Sekmadienis. Buvau katalikų bažnyčioj, giedama ir pamokslai sakoma vokiškai. Bažnyčia labai sena ir nepaprastai graži: vienas dailiųjų senovės Prūsų paminklų. Paveikslai kažin kurių senųjų menininkų ir matyti gerų. Sienos iš lauko ir viduj sieksnio, jei nedaugiau, storio.“33   

Lietuva ir šeimos nariai. Kultūros tyrėjui svarbu ir tai, kaip dienoraštyje atsiskleidžia paties Šalčiaus asmenybė, ką jis rašo apie savo artimuosius, santykius su jais. Skaitant dienoraštį, jaučiamas autoriaus patriotiškumas ir tikras rūpinimasis Lietuvos reikalais. Matas Šalčius tiki, kad 1918 m. paskelbta Lietuvos nepriklausomybė dar ilgai gyvuos. Todėl jis svajoja pamatyti Lietuvą 1950-aisiais34. Iš dienoraščio aiškėja, kad Šalčius buvo kovingos dvasios žmogus. Pavyzdžiui, kovo 11-ąją jis rašo: „Aš, rodos, buvau visą savo gyvenimą kovotojas – daug kovų išlaikiau dėl savo asmenybės sukūrimo, del galimybės dirbti savo šaly, del savo šalies šviesos ir laisvės, del jos garbės ir nepriklausomybės – ir lai paskutinė mano kova bus kova su mirtim del gyvenimo.“35 Kituose dienoraščio įrašuose sustiprėjęs Šalčius planuoja stoti į „tautos švietimo ir atvadavimo darbą“36 .

Dienoraščio fragmentuose Šalčius daug dėmesio skiria santykiams su artimaisiais. Skaitant paaiškėja, kad Šalčiaus santykiai su žmona buvo nepastovūs: vienos dienos įraše jis pasakoja, kad daug galvoja apie savo žmoną, jos gailisi, supranta moters nerimą dėl nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimo; negaudamas iš žmonos laiškų, Šalčius mano, kad ji kažkuo užsiėmusi, o gal net pyksta.

Visai kitokie dienoraščio autoriaus santykiai su dukromis. Dienoraščio puslapiuose jis dažnai prisimena savo dukras (iš keturių) Danutę ir Aldutę, siunčia joms atvirukus bei laiškus. Šalčius tikisi, kad vyriausioji dukra galbūt padės perrašinėti jo tekstus37 .

Dienoraščio tekstą paįvairina vienas nedidelis Šalčiaus piešinėlis. Slegiamas niūrių minčių, dienoraštyje jis nupiešė savo įsivaizduojamą antkapinį paminklą, kurio vienoje pusėje būtų užrašas: „A.†A. Matas Šalčius 20.9. 1890 – „Brolau, aš pašvenčiau visas savo jėgas savo šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau, tęsk tu toliau mano darbą.“ Kitoje pusėje – užrašas: „Niekad nepamirškit, kad anksčiau ar vėliau ir jūs visi į čia ateisite.“38

34 Ten pat, lap. 90 a. p. 35 Ten pat, lap. 91. 36 Ten pat, lap. 101. 37 Ten pat, lap. 53. 38 Ten pat, lap. 56 a. p.