į dvidešimt aštuonerių metų prastai nusiskutusio, aptrintu paltu vilkinčio jauno vyro atvaizdą. Tas vyras svėrė beveik dešimčia kilogramų mažiau, nei turėtų, jo skruostai buvo beveik praradę raudonį, veidas purvinokas. Tačiau skaisčios ir budrios akys žvelgė tiesiai į priekį, lūpose žaidė pašaipi šypsena, tarsi kaip tik jis būtų stebėjęs fotografą. Tartum tyrinėtų mudu abu. Žiūrėtų kiaurai per tris dešimtmečius, per netikėtų susitikimų tarpeklį ir atrodytų lyg regėjimas. Visiškai toks pat kaip kadaise. – Tinkeris Grėjus, – pakartojo Valas miglotai mėgindamas kažką prisiminti. – Regis, mano brolis pažinojo Grėjų, bankininką... – Taip, – patvirtinau. – Tai jis. Valas suskato dar atidžiau tyrinėti nuotrauką, rodydamas mandagų susidomėjimą, kurį paskatino tolimos sąsajos su sunkiais laikais. Bet jam turėjo kilti vienas kitas klausimas, kaip gerai aš pažinojau šį vyriškį. – Keista, – tepasakė Valas ir vos pastebimai suraukė antakius.
Tą vasarą, kai mudu su Valu pradėjome susitikinėti, buvome vos perkopę per trisdešimt ir praradę kiek mažiau nei dešimtmetį vienas kito sąmoningos egzistencijos; bet to laiko pakako. Pakako, kad gyvenimas eitų į priekį arba žlugtų. Kaip pasakė poetas, laiko pakako „ir viską sunaikinti, ir sutverti“. Ar bent jau „nuvargusiais delnais į lėkštę blokšti klausimą lyg svarstį“.* Bet Valas paisė kai kurių senamadiškų įpročių kaip dorovinių vertybių, todėl ir į mano praeities paslaptis, ir į daugelį kitų dalykų visų pirma žvelgė kaip džentelmenas. * Iš Tomo Sternso Elioto eilėraščio „Alfredo Prufroko meilės daina“. Vertė Tomas Venclova.
13