Romanas
Vilnius 2019
Skiriu seseriai (Nuo jos nieko neslepiu!). Jei tik būčiau galėjusi pasirinkti seserį, būčiau pasirinkusi tave.
Nėr kito tokio draugo kaip sesuo – Šalia ir ramią dieną, ir audroj; Sunkiam kely įkvėps jėgų, Parves atgal, kai taps klaidu, Suklupus ranką tau išties Ir visada greta stovės. Christina Georgina Rossetti
Prologas Seserys – Ką darysime? Mums nė negalima čia būti, – timptelėjau seserį už sijono, kad atitraukčiau nuo lango. – Jei mus pričiups, bus blogai. Neketinau laukti, kol mus aptiks. Sesuo godžiai ir giliai kvėpčiojo – supratau, kad tuoj pravirks. Dar kartą ją timptelėjusi, puoliau ant rankų ir kelių ir keturpėsčia nukurnėjau takeliu, kuriuo atėjome, džiaugdamasi, kad mus saugo tamsa. Norėjau atsistoti ir bėgti, bet tada būtume pastebėtos, todėl laikiausi pažeme ir ropojau kaip bėglė. Vasara buvo ilga ir karšta, sausa žemė trupėjo. Tik pajutusi ant plaštakų vėsius lašus, supratau taip pat verkianti. Akmenukai badė delnus ir kelius, teko sukąsti dantis, kad neišleisčiau nė garselio. Prasibroviau pro susivijusį sausmedį ir užuodusi šleikščiai saldų kvapą vos nesužiaukčiojau. Tai, ką pamatėme, nebuvo saldu. Žinojau: užaugusi ir įsigijusi nuosavą namą, sode niekada neauginsiu sausmedžių. Už manęs pasigirdo šnaresys. Vyliausi, kad tai sesuo, o ne koks alkanas naktinis padaras aštriais dantimis. Vartų nemačiau, bet žinojau, kad jie netoli. Už vartų prasideda takas. Jį pasiekus mus užstos aukšta gyvatvorė. Nors kurtino 7
SARAH MORGAN
ausyse iš panikos dunksinti širdis, girdėjau ritmingai krantą plakančias bangas. Jos šniokštė arčiau ir garsiau nei visada. Tikriausiai net kylantis potvynis mums padėjo, užgoždamas žingsnių garsą. Sūrus brizas džiovino skruostus ir vėsino odą. Pagaliau pasiekiau vartelius ir prasmukau pro tarpą, nepaisydama nugarą badančių šakų. Ten, tiesiai prieš mane, vingiavo takelis. Į gyvatvorę atremti stovėjo mūsų dviračiai. Norėjau čiupti savąjį ir neatsigręždama minti į naktį, bet negalėjau palikti sesers. Nė už ką nepalikčiau sesers. Vėl pasigirdo šnaresys, ir pasirodė ji išsitaršiusiais plaukais. Pasiekus saugią vietą, pro nerimą prasiveržė pyktis. – Tai tu sugalvojai čia ateiti, – vos neužspringau nuo širdyje susitvenkusių jausmų. – Kodėl vis darai tai, ko nevalia? – Nes daryti tai, ko nevalia, visada smagiau, – virpantis sesers balsas mums abiem išdavė, kad šįkart nebuvo smagu. Pajutau jos ranką savo delne ir akimirksniu atleidau. Taip pastovėjome, ieškodamos viena kitos paguodos. Sesuo pasislinko arčiau. – Jei būčiau galėjusi pasirinkti seserį, būčiau pasirinkusi tave. Aš taip pat būčiau ją pasirinkusi, nors tą akimirką ir troškau kaip nors pažaboti sesers nutrūktgalvišką prigimtį. – Gailiuosi, kad pažiūrėjome. – Aš irgi. – Nors kartą sesuo kalbėjo liūdnai. – Negalime niekam apie tai prasitarti. Atmeni, kas nutiko Mereditai? Aišku, prisiminiau. Mereditos istorija – pamokoma. – Nemėgstu paslapčių. – Tai nedidelė paslaptis. Juk išsaugosi nedidelę paslaptį. Nurijau seiles, nors gerklė buvo tokia išdžiūvusi, kad net skaudėjo. Abi žinojome, kad ši paslaptis kur kas didesnė už ankstesnes. Sutemus išsliūkinti į paplūdimį pažaisti, vogti gėles 8
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
iš ponios Hil sodo arba nusiaubti ponios Maksvel braškių lysvę – vieni niekai. Ši paslaptis visai kitokia. Tai, ką pamatėme, mane prislėgė lyg akmuo. Giliai širdyje žinojau, kad turėtume pasakyti, bet tada viskas pasikeistų. Prie to lango palikome savo vaikystę ir jos nebeatgausime. – Nesakysiu. Apsaugosiu tave. Mes seserys. Seserys viena kitos neišduoda. Juk pažadėjau. Žinoma, dauguma žmonių, dalijančių tokius pažadus, neturi tokios sesers kaip manoji.
9
PIRMA DALIS
1 Lorena Nujausti: iš anksto žinoti, numanyti, kad kas nors nutiks, dažnai nemalonaus. Kaltės dėl to, kas nutiko, negalima suversti vakarėliui, tačiau vėliau Lorena gailėjosi surengusi tokį trankų susibūrimą. Jei dėmesio nebūtų užvaldžiusios smulkmenos, galbūt būtų pastebėjusi, kad kažkas negerai. O gal ir ne. Kad pastebėtum, kas negerai, reikia dairytis, o ji nesidairė. Ji gyveno tik šia akimirka ir didžiosios dienos laukimu. Toji diena prasidėjo anksti. Pabudusi prieš nuskambant žadintuvui, ji apsivertė lovoje ir pabučiavo Edą. – Su gimtadieniu. Ar dera ištarti keturiasdešimt? Kokius jausmus jam kelia šis skaičius? O jai? Jai iki šio skaičiaus dar liko penkeri metai – gana ilgas laiko tarpas, todėl nebuvo ko nerimauti. Keturiasdešimt – ne tiek ir daug, tiesa? Gal ir ne, bet išvakarėse priėmusi atvežtą gimtadienio tortą ir pamačiusi keturiasdešimt žvakučių, ji pamanė: Reikės didesnio torto. 13
SARAH MORGAN
Edas vis dar snaudė, tad Lorena pagulėjo, mėgaudamasi ramybe. Prieš jiems įsikraustant, ji pirmiausia įrengė šį kambarį. Suprojektavo jį kaip šventovę, kaip saugią priebėgą, kurioje dominavo balta spalva ir pilki bei sidab riniai akcentai. Vasarą kambarį užliedavo saulės šviesa, o ji miegodavo atidariusi langus, kad girdėtų paukščius. Dabar, sausį, Londone spaudžiant šaltukui, langai buvo uždaryti. Už jų namo, stovinčio išskirtinėje ir geidžiamoje madingojo Noting Hilo gatvelėje, plytėjo privatus kiemas. Pastarąją savaitę kiekvieną rytą medžius nubalindavo šarma. Vos atidarius duris, šaltas oras pliaukštelėdavo per veidą, tarytum klaustų, ar išdrįs žmonės išeiti iš jaukių namų. Lorena, užaugusi Martos Vynuogyne, nedidelėje saloje prie Masačusetso krantų, nebijojo prasto oro. Pakėlusi antklodę ji pirštais perbraukė vyrui plaukus. – Nė vieno žilo. Jei tave tai nors kiek paguos, neatrodai nė diena vyresnis nei šešiasdešimties, – nesulaukusi jokios reakcijos, Lorena pasilenkė ir vėl jį pabučiavo. – Juokauju. Neatrodai nė keturiasdešimties. – Tačiau pastarosiomis savaitėmis, tam tikru dienos metu, ypač ryškioje saulės šviesoje, jis atrodydavo keturiasdešimties. Gal per sunkiai dirbo? Edas visada dirbdavo ilgai, bet pastaruoju metu namo grįždavo vis vėliau, be to, neįprastai pavargęs. Ji vis užsimindavo, kad reikėtų apsilankyti pas gydytoją, bet jis jos užuominų nepaisė. Lengviau dvimetį įtikinti valgyti brokolius nei priversti Edą nueiti pas gydytoją. Telefonas rodė, kad jau po šeštos, o jis nė nesujudėjo. Lorena švelniai jį niuktelėjo. Jos diena buvo suplanuota minučių tikslumu ir turėjo prasidėti lygiai ketvirtis po šešių. Ant laiptų pasigirdo bildesys. 14
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
– Makė pabudo. Kaip viena paauglė geba triukšmauti tarsi visa dramblių banda? Lorenai toptelėjo, kad Makė galbūt lipa į miegamąjį, bet žingsniai pritilo, ir ji išgirdo užsitrenkiant virtuvės duris. Kodėl Makė bent jau nekyštelėjo galvos pro duris ir nepalinkėjo tėvui laimingo gimtadienio? Loreną pradėjo graužti nerimas. Dar visai neseniai Makė būtų įsiveržusi į miegamąjį nešina pačios padarytu gimtadienio atviruku. Būtų įšokusi į lovą, ir jie trise būtų pasiglaustę. Net sulaukusi paauglystės Makė buvo meili. Viskas pasikeitė prieš mėnesį. Dukra per naktį virto paniurusia permaininga paaugle, bet Lorena nesuprato kodėl. Kalėdos buvo įtemptos. Edas, retai pasiimantis laisvadienių, prastai reagavo į įtampą, ir Lorena ėmėsi taikdarės vaidmens. Todėl didumą šventinio laikotarpio praleido kamuojama pilvo skausmų. – Kaip manai, čia tik tarpsnis ar jau viskas? Edas sukrutėjo. – Kas viskas? Ji tokia bus visą likusį gyvenimą. Savo minčių Lorena neišsakė balsu. Šiandien Edo gimtadienis, reikia surengti vakarėlį. Pagalvojus apie viską, ką reikia padaryti, kad jis būtų tobulas, ją apėmė nerimas. Šiandien penktadienis, todėl ji dešimtą valandą susitinka su draugėmis Ruta ir Helena mėgstamoje kavinėje, kuri kaip tyčia yra už lygiai trisdešimt penkių žingsnių nuo tos kirpyklos, kurioje Lorena yra užsirašiusi po keturiasdešimt penkių minučių. Pusę dvyliktos ji jau bus pas gėlininką, o penkiolika minučių paėjusi pėsčiomis – pasimankštinusi ir 15
SARAH MORGAN
pabuvusi gryname ore – atsidurs namie ir kitą dienos dalį skirs vakarėlio ruošai. – Edai… – jinai vėl jį niuktelėjo. – Kelkis, brangusis. Prieš lipdama žemyn turiu įteikti tau dovaną. Mano diena suplanuota minučių tikslumu. Edas pagaliau prasimerkė. – Ar kada nors tavo dienos nebūna suplanuotos minučių tikslumu? Jei kada sukursiu planavimo programėlę, pavadinsiu ją Lorena. Ar jis ją supeikė? – Svarbu neprarasti kontrolės, antraip laikas ima ir pabėga. Lorena ne tik todėl mėgo kontroliuoti gyvenimą, bet juodu su Edu niekada apie tai nesikalbėdavo. Kartais ji svarstydavo, ar jis prisimena. Laikas išblukina praeities įvykius, kol jie tampa tolimi ir neryškūs. Lyg paveikslas saulėtoje vietoje. Linijos išskysta, spalvos praranda ryškumą. Retkarčiais jos mintys nuklysdavo į tą metą, bet dažniausiai Lorenai pavykdavo išlikti dabartyje. Vildamasi jį išjudinti, ji atklojo antklodę ir atsistojo. Įprastai pradėdavo nuo kelių jogos pozų, bet šiandien blaškė mintys apie į apačią virtuvėn nuėjusią Makę. Kodėl dukra atsikėlė taip anksti? Gal nustebins Edą pusryčiais? O gal tai tik svajonės? Priėjusi prie lango, Lorena pažvelgė į gatvę. Jei pasiseks, šiandien bus viena tų tobulų saulėtų žiemos dienų, bet čia juk Londonas. Jei tik svečiams nereikės bristi per sniegą, ji nesiskųs. Anglai, kaip ji suprato prieš daugelį metų, nemoka susidoroti su sniegu. Dešimt didesnių snaigių, ir visą šalį apima stingdanti panika. 16
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
Pagaliau ir Edas išsiropštė iš lovos. Atsisukusi Lorena nužvelgė susikūprinusį vyrą. – Gerai jautiesi? Jis išsiblaškęs atsigręžė į ją. – Ką? – Atrodai pavargęs. – Aš ir esu pavargęs. Galėčiau visą mėnesį išgulėti lovoje nejudėdamas. Lorena nusprendė, kad metas liautis kalbėjus užuolankomis. – Gal nueik pas gydytoją. – Kodėl vyrams reikia tai priminti? – Dėl to, kad esu pavargęs? Jis man patars anksčiau gultis. Nešvaistysiu laiko ir nesiklausysiu, kaip jis postringauja apie tai, kas akivaizdu. – Ji. – Ką sakei? – Mūsų gydytoja – moteris, – pasakė Lorena. – Eleanora Bakster. Jei jau pas ją neisi, bent sulėtink tempą. Anksčiau išeik iš darbo. – Siūlai sulėtinti tempą? Lorena, po velnių, ar bent nutuoki, koks mano darbas? – jis užsimerkė ir persibraukė ranka smakrą. – Atsiprašau, mieloji. Nenorėjau… atleisk. Prastai jaučiuosi. – Nieko tokio. – Bet nieko čia gero, tiesa? Edas niekada nesikeikdavo, bent jau jai girdint. Visada buvo mandagus ir paslaugus – draugams, dukros mokytojams, net paštininkui, jei netyčia su juo susidurdavo. Ją patraukė būtent malonus jo būdas ir nesudrumsčiama ramybė. Jis patikimas. Su Edu ji niekada nesijausdavo išmušta iš vėžių ar praradusi 17
SARAH MORGAN
kontrolės. Niekada nereikėdavo nerimauti, kad širdis ims ir suduš arba pritrūks jėgų kvėpuoti. Jei dalelė jos kada ir troško ko nors kito, iš jos teliko kruopelė praeityje, vos įmatoma plika akimi. – Žinau, tu užsiėmęs, bet keista, kad taip nerimauji. Edas – sumanus finansininkas. Susikrovęs didžiulius turtus iš stambaus rizikos draudimo fondo, jis pradėjo dirbti savarankiškai ir dabar valdo nuosavą investicinį portfelį. Džeimsas, senas koledžo draugas, besinuomojantis su juo biurą, sako, kad Edas – finansų genijus. Lorena tuo neabejojo. Šitas namas, Makenzės mokykla, tobulas jų gyvenimas – už visa tai Edas sumokėjo daug valandų ardamas biure. Kadaise ji taip pat turėjo ambicijų, bet pasimylėjo paplūdimyje ir pastojo. Vis dėlto vertino savo indėlį į šeimos gyvenimą. Pati nusprendė būti mama visu etatu ir nuo pat tos akimirkos, kai gimė Makė, Lorena su malonumu ja rūpinosi. Ji visais atžvilgiais laikė save lygiaverte Edui ir žinojo, kad jos vaidmuo toks pat svarbus. Jei jis – jautienos kepsnys, tai ji – Jorkšyro pudingas, kaip pasakytų britai, o Lorena nuolat stengėsi įterpti tokius posakius, kad įsiteiktų klaikiajai anytai, kuri net po šešiolikos metų baisėjosi, jog vienturtis sūnus vedė amerikietę. Edas tebesėdėjo ant lovos spoksodamas į grindis, ir Lorena atidariusi spintelės stalčių ištraukė rūpestingai suvyniotą dėžutę. – Su gimtadieniu, – įteikusi dovaną pajuto jaudulį. – Norėjau įteikti dabar, nes vėliau, susirinkus svečiams, bus tikra beprotybė, visi gviešis tavo dėmesio. Atidaręs dėžutę Edas sužiuro į jos turinį. – Nupirkai man atogrąžų mišką? 18
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
– Ne visą. Tik lopinėlį. Žinau, kad tau rūpi aplinkosauga. Visur važinėji dviračiu, nuolat kalbi, kad reikia gelbėti planetą. Pamaniau… – Tai apgaulė, Lorena, – jo balse girdėjosi nuovargis. – Negaliu patikėti, kad išleidai tam pinigų. Ar supranti, kad tikriausiai parėmei kokaino pramonę? – Tai ne apgaulė. Aš ne kvaila. – Edas tai žino. Žino, kad ji mokyklą baigė geriausiais pažymiais ir įstojo į Gebenės lygos universitetą, bet paskui jos pasaulis sugriuvo. Makei pradėjus lankyti vidurinę mokyklą, Edas pats paskatino ją prisiminti seną svajonę. Lorena mokėsi interjero dizaino ir pagaliau buvo pasiruošusi pradėti karjerą. Kai išlaikė egzaminus, jie atšventė – išgėrė šampano. – Viską išsiaiškinau. Galime kada panorėję ten nuvykti. – Žinoma. Juk skrydžiai į Braziliją tik į naudą planetai, – jis numetė dėžutę ant lovos, ir Lorenai užgniaužė gerklę. – Tik norėjau tau padovanoti ką nors originalaus ir apgalvoto. – Dovana ir yra apgalvota, – jis pirštais pasitrynė krūtinę. – Ne tu kalta, o aš. Nekreipk į mane dėmesio. Turiu pradėti naują dieną. Jis sunkiai atsistojo, nuėjo į vonią ir uždarė duris. Po kelių akimirkų pasigirdo vandens šniokštimas. Lorena stovėjo suglumusi. Jis taip reagavo ne dėl lopinėlio atogrąžų miško. Ar jam prasideda vidurio amžiaus krizė? Ar jis pradės mūvėti prigludusius džinsus ir megzti romanus su merginomis, vos vyresnėmis už Makenzę? Stengdamasi neprisigalvoti ir nesikarščiuoti, Lorena patraukė ieškoti dukters. 19
SARAH MORGAN
Rado ją virtuvėje prie stalo, palinkusią virš telefono. Makenzės ausis dengė didžiulės rožinės ausinės. Makė neapkentė rožinės spalvos. Ausines įsigijo, bandydama pritapti prie būrelio merginų iš mokyklos, jos erzino ją dėl to, kad yra nepakankamai mergaitiška. Makė jas vadino princesėmis, o merginos jos gyvenimą pavertė pragaru. Jei Makė ir išgirdo motiną įeinant, niekaip to neparodė. Ji nebuvo suruošusi pusryčių padėklo. Nepagaminusi gimtadienio skanėsto. Išskyrus vieną kupiną dubenį dribsnių, juos Makė ir valgė. Lorena bandė sugalvoti, ką pasakyti nesukeliant audros. – Sveika, brangute. Nepamiršai tėčio gimtadienio? Makė pakėlė akis nuo telefono ir suirzusi nusiėmė ausines. – Ką? – Tėčio gimtadienis. Šiandien. – Ir? – Nepasveikinsi jo? – Ar jis nori, kad jam primintų? Keturiasdešimt – beveik senatvė. Dar ne pensija, bet ir iki jos netoli, – Makė vėl pakabino dribsnių. – Pamaniau, jis nenorės sveikinimų. Be to, dar tik ketvirtis po šešių. Aš ne vyturys. Gal ir galėjau išvirti jam arbatos, bet tėčiui mano arbata nepatinka. Vis skundžiasi, kad per silpna, – ji vėl užsidėjo ausines ir toliau naršė snepčete. Apsirengusi per dideliais marškinėliais duk ra atrodė jaunesnė nei šešiolikos. Jos plaukai buvo tokie pat šviesūs kaip Lorenos, bet Makė saviesiems leido kristi ant veido, stengdamasi uždengti kaktą nusėjusius užsispyrusius spuogus. Prieš kelis mėnesius jai buvo nuimtos kabės, 20
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
bet ji vis tiek šypsojosi suspaudusi lūpas, nes pamiršo, kad nebereikia drovėtis. Tik tada, kai Makė nunešė tuščią dubenį į indaplovę, Lorena pastebėjo dukters plaukuose dvi rausvas sruogas. – Ką pasidarei plaukams? – Pabudau jau tokia. Keista, ar ne? Gal kokios fėjos ar gremlinai pasidarbavo. – Make… Dukra atsiduso. – Nusidažiau. Kol nepradėjai pamokslauti, pasakysiu, kad visos taip daro. Ir nė vienai motina nepriekaištavo. Abigeilei mama net padėjo nusidažyti. Tai ženklas Lorenai elgtis taip, kaip elgiasi kitos motinos. Tai išbandymas, ir Lorena žinojo jo neišlaikysianti. – Kodėl nepasitarei su manimi? – Nes tu mėgsti viską kontroliuoti ir būtum neleidusi. – Tavo gražūs plaukai. Ar taip stengiesi pritapti? – Man nerūpi pritapti. Abi žinojo, kad tai melas. Lorena atidžiai rinko žodžius. – Brangioji, suprantu, kad sunku, kai iš tavęs tyčiojamasi, bet taip nutinka daugeliui žmonių ir… – Žinok, man iš to jokios naudos. Man jokio skirtumo, kiek žmonių tai patyrė. – Abejingumas vos slėpė skausmą, kurį Lorena juto kaip savą. – Tavo individualumas padeda išsiskirti. Atmink: dauguma galvoja tik apie save, į kitus jiems nusispjauti, – Lorena nusprendė, kad dabar netinkamas metas vėl užsiminti apie bėdas mokykloje. – Žinau, tu susikrimtusi. Ar nutiko dar kas nors? 21
SARAH MORGAN
– Išskyrus tai, kad motina man nuolat ant kupros užsėdusi? – Tik stengiuosi tave palaikyti. Visada kalbėdavomės apie viską. Makė pasiėmė telefoną. – Aha, tikrai. Viską. Šituose namuose paslapčių nėra. Dukters balso tonas Lorenai sukėlė nerimą. – Make… – Turiu ruoštis į mokyklą. Mano motina įstojo į Gebenės lygos universitetą, todėl aš turiu patekti bent jau į Oksfordą arba į Kembridžą. Svarbiausia išsilavinimas, tiesa? Per ankstus rytas aiškintis su permaininga paaugle. Lorena jau ketino priminti Makei, kad pasveikintų tėvą su gimtadieniu, bet ši spėjo dingti. Vėl trinktelėjo durys. Visi tik ir trankosi. Šituose namuose paslapčių nėra. Nuo įtampos Lorenai užspaudė krūtinę ir ji nusileido į sporto salę rūsyje – pabandys ištirpdyti nerimą ant bėgtakio. Įsijungė CNN, kad prisimintų namus. Audros Alabamoje. 9 m ilgio aligatorius Floridoje. Susišaudymas Brukline. Užplūdus namų ilgesiui, Lorenai vos nesulinko kojos. Ji ilgėjosi rytinių krosų Pietiniame paplūdimyje, jūros kvapo, tą rytą pagautų šviežių jūrų gėrybių skonio, saulėlydžių greta sesers namų Menemšoje. Po dvidešimties minučių pasirodė Edas. Vilkintis dviratininko apranga, su telefonu rankoje. Lorena atsiduso iš palengvėjimo. Kaip visada. Edas mindavo dviračiu į biurą ir persirengdavo ten. Regis, ši diena – ne išimtis, tik tiek, kad jis šiek tiek vėlavo. 22
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
– Geros dienos, sukaktuvininke, – jam neatsakius ji pritildė televizorių ir sulėtino bėgtakį, kol šis visai sustojo. – Šiandien kažkoks išsiblaškęs. Nesmagu sulaukus keturiasdešimties? – Ką? – jis atitraukė žvilgsnį nuo elektroninio pašto. – Keturiasdešimt. – Gal ji per atsainiai į tai žiūri? Reikia jį įtikinti, kad tebėra gražus ir geidžiamas. Nepakenktų dažniau mylėtis. Kartais dienos bėgdavo pro šalį, ir ji susivokdavo, kad praėjo jau savaitė. Kartais daugiau. Tiesą sakant, įprastai jie mylėdavosi dėl patogumo, o ne dėl aistros. Ar tai normalu? Ji nežinojo, nes tokia tema nė nesvajotų diskutuoti su draugėmis. Gal jis vis dėlto turi meilužę? Nors bėgtakį sustabdė, pulsas ir toliau tankėjo. Ne. Edas ne toks. Juodu vienas kitam nemeluodavo. Dėl šito susitarė patį pirmą pažinties vakarą. Lorena visiškai pasitikėjo Edu. Jie buvo laimingi. Laimingos poros neieško meilužių. – Nerimauji dėl Makės? Pastaruoju metu su ja sunkoka. Ji nusprendė neužsiminti apie rausvus plaukus. Vėliau pats pamatys. – Su visais paaugliais sunku. Kiek atsimenu, tavo motina vis skundžiasi, kad tavo sesuo buvo nepakenčiama. Lorena prisiminė pamiršusi vakar paskambinti seseriai. Pasiruošimas Edo gimtadieniui užgožė visa kita. – Mano motina norėjo tik tapyti ir nemėgo, kai jai trukdydavo. – Prisiminus, ko prikrėtė su Džena, Loreną nupurtė šiurpas. Pasisekė, kad jiedvi vaikystėje nenukentėjo. Na, beveik. – Ji auga, – Edas buvo ramus. – Ir neprivalo mums visko pasakoti. Ji nori būti nepriklausoma, juk mes visada tai 23
SARAH MORGAN
skatinome. O jei kalbėsime apie sunkumus, tai gamta taip sutvarkė, kad paaugliai norėtų išeiti iš namų, o tėvai būtų pasiruošę juos išstumti pro duris. – Edai, jai šešiolika. Iš namų ji neišeis dar kelerius metus. Be to, žinai, ką mums pranešė iš mokyklos. Makė neruošia namų darbų, jai nesiseka anglų kalba. Ji visada buvo pirmūnė, o anglų sekėsi geriausiai. Edas susiraukė. – Geriausiai jai sekasi fizika. Pernai ji norėjo studijuoti aeronautikos inžineriją. – Bet paskui tos merginos pradėjo iš jos šaipytis, kad elgiasi kaip berniukas. Atmeni tą siaubingą feisbuko puslapį? Mačo Makė. – Lorena taip susikrimto, kad panoro įsiveržti į mokyklą ir surūdijusiomis žirklėmis nurėžti toms prakeiktoms princesėms plaukus. Prireikė daug pastangų, kad ištrintų tą puslapį, bet Makė liko įskaudinta. – Ji protinga. Galėtų daryti ką panorėjusi, jei tik stengtųsi, bet čia ir bėda. Ji nesistengia. Jei ir toliau taip elgsis, neišlaikys egzaminų. – Nebent būtų egzaminas iš sarkazmo. Iš šito gautų aukščiausią balą. – Lorena, gyvenime svarbu ne tik geri pažymiai. – Žinau. Bet taip pat žinau, koks konkurencingas šiuolaikinis pasaulis. Neišlaikęs egzaminų, neįstosi į gerą koled žą, o neįstojęs į gerą koledžą, prarasi galimybę gauti gerą praktikos vietą, nes į vieną vietą pretenduoja tūkstančiai. Sju Miler vyriausioji dukra praėjusią vasarą baigė mokslus ir nuo to laiko išsiuntė šimtą penkiasdešimt motyvacinių laiškų, bet jos nė sykio nepakvietė į darbo pokalbį. Šimtą penkiasdešimt. – Nusiramink. Makei viskas bus gerai, Lorena. 24
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
Ją suerzino, kad jis nė nepakėlė akių nuo telefono. – O jei ne? Mokytojai sakė, kad per pamokas ji būna tyli. – Nuo kada jų duktė tyli per pamokas? Makė reiškia savo nuomonę nuo pat tada, kai išmoko kalbėti. – O dar tas nutikimas prieš mėnesį… Jis pakėlė akis. – Tai tik vienas kartas. – Edai, ji buvo girta! Mūsų duktė pasigėrė, Tanios motinai teko parvežti ją namo. – Makė atsisakė pasiaiškinti. Ji juos atstūmė. Tai labiausiai ir sutrikdė Loreną. Ar tada Makė pasikeitė? – Paaugliai eksperimentuoja. Tanios motina turėjo geriau padėti tą butelį degtinės. – Tai dar ne viskas. Ar pamiršai tą kartą, kai ji paėmė pinigų iš mano rankinės? Edai, mūsų vaikas vogė. – O jei Makė eksperimentuoja su narkotikais? Kuo daugiau ji galvojo apie galimus pavojus, tuo labiau stebėjosi, kaip šiuolaikiniai paaugliai sulaukia pilnametystės. – Man atrodo, ji kažką nuo mūsų slepia. – Ji atpažino ženklus ir nerimavo. Pati žinojo, kad saugoma paslaptis gali iš lėto sugraužti iš vidaus. Tai tarytum siena tarp tavęs ir mylimų žmonų. – Nuo kada paaugliai tėvams viską pasakoja? Apsiramink. Makei sekasi gerai. Problema – ne ji. Lorena nustebusi pažvelgė į jį. – Ką turi omenyje? – Nieko. – Pasakei: Problema – ne ji. Vadinasi, yra kitokia problema. – Pamiršk, – jis vėl sutelkė dėmesį į telefoną. – Gali būti, kad šiandien grįšiu vėlai. – Juokauji. Šįvakar vakarėlis. 25
SARAH MORGAN
– Kas?.. – jis sumišo, paskui trumpam užsimerkė ir kažką burbtelėjo panosėje. – Tavo vakarėlis. Pamiršai? Pauzė buvo trumpa, bet Lorena ją pastebėjo. – Ne. Jis melavo. Edas niekada nemeluoja. Kas pamiršta nuosavą keturiasdešimtmečio šventę? Kas neduoda jam ramybės? – Edai, ateis trisdešimt žmonių. Draugai, kolegos, tavo motina… – ji susitvardė nesusiraukusi, ir Edas linktelėjo. – Grįšiu. Iki pasimatymo, – jis pasiėmė butelį vandens iš šaldytuvo, stovinčio sporto salėje. Lorena nužvelgė jį iš nugaros ir susimąstė, ar keturiasdešimtmečiui vyrui dar tinka aptempti dviratininko šortai. Užtrenkęs šaldytuvo dureles, jis atsitiesė. – Ačiū už atogrąžų mišką. Gražiai sugalvojai. Atsiprašau, kad pasikarščiavau, – jis pakštelėjo jai į skruostą. Sausas, abejingas bučinys. – Myliu tave. Tu gera moteris, Lorena. Gera moteris? Ką tai reiškia? – Gal pasiimk atostogų. Per Velykas Makenzė turės tris laisvas savaites. Galėtume kur nors išvažiuoti. – Rytoj apie tai pasikalbėsime. Lorena nulydėjo jį žvilgsniu. Problema – ne ji. Išeidama iš namų susitikti su draugėmis ji jau buvo įtikėjusi, kad Edas tiesiog ne ta koja išlipo iš lovos, o ji tik sutirštino spalvas. Po treniruotės Lorena jautėsi energinga, patenkinta, kad ruošimasis vakarėliui vyksta sklandžiai, ir nusiramino, kai Makenzė prieš išeidama į mokyklą ištarė bent aštuonis žodžius. Laimė, jų pasirinkta mokykla netoli 26
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
namų. Viena Makės draugių gyveno už kelių namų ir jiedvi eidavo drauge. Dažniausiai Lorena atsispirdavo pagundai pasinaudoti telefono sekimo programėle ir patikrinti, ar dukrai viskas gerai. Gindamasi nuo šalčio ji užsisagstė paltą ir žvaliai patraukė medžiais apaugusiomis gyvenamojo kvartalo gatvėmis. Iki pat aštuoniolikos Lorena gyveno saloje, todėl mintis apie didelį miestą ją baugino, bet šį Londono kampelį ji pamilo vos Edo atvežta patį pirmą kartą. Jai patiko slapti bendruomenei priklausantys sodai, elegantiški tinkuoti namai ir spalvingas Portobelo kelio turgus. Jai patiko turguje ieškoti paslėptų lobių ir šoninėse gatvelėse atrasti naujus restoranus. Pirmaisiais metais ji tyrinėjo miestą stumdama Makės vežimėlį, leido laiką galerijose ir vaikštinėjo po Londono parkus. Ji praleisdavo valandų valandas Teito šiuolaikinio meno galerijoje ir Karališkojoje dailės akademijoje, bet labiausiai, žinoma, patiko Viktorijos ir Alberto muziejus, daugiau nei šimtą penkiasdešimt metų esantis dizainerių ir menininkų įkvėpimo šaltinis. Lorena būtų mielai ten apsigyvenusi. Kavinę ji pasiekė tuo pačiu metu kaip ir draugės. Ji nuėjo prie prekystalio užsakyti, Ruta ir Helena įsitaisė prie jų pamėgto staliuko palei langą. Susitikimai prie puodelio kavos prasidėjo tuo metu, kai jų dukros įstojo į tą pačią mergaičių mokyklą ir tapo sunku šnekučiuotis prie mokyklos vartų. Užsakiusi kavos ir porą pyragėlių draugėms, ji įkišo kredito kortelę į aparatą. Kortelė kaipmat buvo atmesta. Patyliukais atsiprašiusi Lorena pabandė dar kartą, bet kortelė vis tiek buvo atmesta. 27
SARAH MORGAN
– Sumokėsiu grynaisiais, – įsidėjusi kortelę į piniginę, ji sukrapštė pinigų. Raustelėjusi nusinešė padėklą ir pastatė ant staliuko. – Ačiū, – Ruta pasiėmė kapučiną. – Kitąkart vaišinu aš. Lauke taip šalta. Sako, kad dar gali pasnigti. Lorena prisėdo ant tuščios kėdės ir nusivyniojo nuo kaklo šaliką. Britų susidomėjimas oru Loreną stebino nuo pat tada, kai apsigyveno Londone. Ištisi pokalbiai būdavo skiriami orui, kuris, jos manymu, nebuvo vertas aptarinėti. Martos Vynuogyne dėl prasto oro gyventojai dažnai likdavo atkirsti nuo žemyno. Ką apie uraganą pasakytų jos draugės britės? Šnekos tikriausiai netiltų mėnesius. – Nori pasidalyti kruasaną? – Helena perlaužė kepinį per pusę, bet Lorena papurtė galvą. – Aš tik kavos išgersiu, – išsitraukusi telefoną ji greitai nusiuntė Edui žinutę. Kredito kortelę atmetė. Kas nors negerai? Gal bankui pasirodė, kad operacija neįprasta, ir kortelė buvo užblokuota. Turbūt reikės vėliau jiems paskambinti. – Norėčiau turėti tavo valią, – Ruta suvalgė antrą Helenos kruasano pusę. – Ar niekada nepasiduodi impulsams? Lorena įsidėjo telefoną į rankinę. – Pasidavimas impulsui gali baigtis tragedija. Abi draugės nustebusios sužiuro į ją, ir Lorena pasigailėjo prasižiojusi. – Tragedija? – sumirksėjo Ruta. – Kad į džinsus netilpsi? – Ne. Aš… – ji pakratė galvą. – Nekreipkite dėmesio. 28
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
Rytas buvo sujauktas. Daug reikalų. – Tai Edas kaltas, kad privertė ją galvoti apie nemalonius dalykus. – Ak taip, gimtadienis. Kaip Edas? – Helena šaukšteliu pamaišė kavos putą. – Sulaukęs keturiasdešimties Martinas nusipirko sportinį automobilį. Tipiška, bet aš gaunu jį pavairuoti, todėl nebesiskundžiu. Lorena gurkštelėjo kavos. – Edas atrodė ramus. Problema – ne ji. – Sulaukus keturiasdešimties mane ištiko krizė, – prisipažino Ruta. – Šešiolikmetė dukra tik primena, kad esi sena. Dar nepavydžiu jai jaunystės, bet suprantu, kaip toks jausmas gali kilti. Tau tokių bėdų nebus… – ji žvilgtelėjo į Loreną, – nes Makės susilaukei pati vos spėjusi iš vystyklų išlipti ar kaip ten jūs, amerikiečiai, sakote. Lorena nusijuokė. – Buvau devyniolikos. Ne tokia ir jauna. Bet pastojo aštuoniolikos – tik dvejais metais vyresnė nei Makė. – Ir vis tiek atrodai kaip dvidešimt vienų. Taip ir norisi tave nužudyti, – Ruta pasidygėjusi mostelėjo ranka. – Bent jau tavo duktė negalvoja, kad esi per sena viską suprasti. Prisiminusi nesenus pokalbius su Make, Lorena šyptelėjo. – Netiesa. – Bet tu turi energijos. Aš neturiu jėgų tvarkytis su paaug le. Jau maniau, kad didžiausias išbandymas – trejų metų krizė, bet dabar suprantu, kad tai buvo niekai, palyginti su šešiolikos. Bendraamžių spaudimas, brendimas, seksas… Lorena pastatė puodelį. – Abigeilė užsiima seksu? 29
SARAH MORGAN
– Nenustebčiau. Ji turi „vaikiną“, – Ruta pirštais parodė kabutes. – Telefonas nuolat skimbčioja, nes jis jai rašo. Ar tai ir Makės problema? Ji turi vaikiną? – Fibė taip pat nuolat įlindusi į telefoną, – pasakė Helena. – Kodėl jie neturi energijos susitvarkyti kambarių, bet sugeba išlaikyti telefoną? Vakar pagaliau išlupau tą daiktą jai iš rankos ir pasakiau, kad miegamajame draudžiama naudotis elektroniniais prietaisais. Tai ji pareiškė, kad manęs neapkenčia. Džiaugsmelis. Lorenos užuojautą atmiešė palengvėjimas. Net karščiausiai kivirčydamasi Makė nesakė jos neapkenčianti. Vadinasi, gali būti ir blogiau. – Iš tiesų jos taip negalvoja, – nuramino Ruta. – Tai tik eilutė iš paauglių slengo žodyno, kuriame dar yra tokių kaip: Nekenčiu savo gyvenimo – mano gyvenimas šūdinas. – Ir: Bet visi draugai taip daro. – Niekas taip nedaro, mama. Mane labiausiai trikdo permaininga nuotaika. Suprantu, kad dėl to kalti hormonai, bet iš supratimo jokios naudos, – Helena išgėrė kavą. – Jaučiuosi kalta, nes žinau, kad lygiai taip pat elgiausi su savo mama. Jūs taip nesijaučiate? Ruta linktelėjo. Lorena nutylėjo. Jei tik jiedvi netrukdydavo tapyti, mama nesikišdavo į jos ir Dženos gyvenimą. Tai viena priežasčių, kodėl jiedvi su seserimi tokios artimos. – Vienintelis nuspėjamas mūsų namuose yra šuo, – Ruta šelmiškai šyptelėjo. – Ar kada nors susimąstote, koks būtų gyvenimas, jei būtumėte ištekėjusios už pirmojo vaikino? – Būčiau išsiskyrusi, – atsakė Helena. – Mano pirmasis vaikinas buvo tikras košmaras. Jiedvi sužiuro į Loreną, o šiai nukaito veidas. 30
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
– Edas ir buvo mano pirmasis tikras vaikinas. Tai ne melas, – nuramino ji save. Žodis vaikinas apibūdina žmogų, su kuriuo sieja santykiai. Šitas žodis verčia galvoti apie nedrąsius bučinius, apsilankymus kino teatre ir nerangias glamones. Vaikinas – viešas dalykas. Šįvakar einu į pasimatymą su vaikinu. Šiuo požiūriu Edas buvo pirmasis jos vaikinas. – Visą gyvenimą buvai su vienu vyru? Neturėjai vienos nakties nuotykių? Neužsiėmei pašėlusiu, ištvirkusiu paauglišku seksu? Lorenos širdis ėmė plakti sparčiau. Tai nesiskaito, – pasakė ji sau. – Aš visada buvau tik su Edu. – Ką gi… – pirma prabilo Helena. – Aš gal patylėsiu, kad neprisikalbėčiau. – Surengiau daug atrankų, kol vyro vaidmenį patikėjau Pitui, – Ruta baigė valgyti kruasaną. – Man jau metas. Namuose netvarka, – ji pasiėmė rankinę. – Pasimatysime vakare, Lorena. Tikrai niekuo negalime padėti? – Ne, ačiū, viską kontroliuoju. – Ar tavo sesuo atvyks iš Amerikos? – Ne, šiuo metu ji negali pasiimti atostogų. Loreną vėl nusmelkė kaltė. Kai jiedvi paskutinį kartą kalbėjosi, Džena prisipažino, kad vėluoja mėnesinės. Lorena išgirdo jaudulį sesers balse ir užsikrėtė džiaugsmu. Ji žinojo, kad Džena taip trokšta kūdikio, jog kiekvieną mėnesį susikremta nepastojusi. Norėjo paskambinti, bet per tą vakarėlį pamiršo. – O kaip jūsų mama? Irgi neatvažiuos? Lorena toliau šypsojosi. – Ne. 31
SARAH MORGAN
Tikriausiai todėl, kad mamos niekas ir nekvietė. Lorenos su motina nesiejo artimi santykiai, bet per paskutinę viešnagę namuose tarp jų tvyrojo dar didesnė įtampa. Motina atrodė išsiblaškiusi ir dar atšiauresnė nei įprastai. Kai tėvas prieš penkerius metus pasimirė, Lorena manė, kad motina sugniuš. Parskridusią į laidotuves ją nustebino motinos tvirtybė. Tėvas buvo mylimas bendruomenės narys, daug žmonių raudojo. Bet tik ne motina. Nensė Stiuart stovėjo tiesi it laivo stiebas, sausomis akimis. Atrodė, kad dalelė jos yra kitur. Lorenai dingtelėjo, kad motina su sielvartu tvarkosi taip pat kaip su kitais dalykais gyvenime – pradingsta studijoje ir pasineria į tapymą. Lorena spoksojo į kavą. Vaikystėje buvo smagiausia laiką leisti su tėvu. Eime į paplūdimį, mergaitės, – sakydavo jis ir pasiimdavo dukras nė nepagalvojęs, ką jos tuo metu veikia. Namo parvesdavo gerokai po miego laiko smėlėtomis pėdomis, nudegusia oda ir druskuotais plaukais. Jos būdavo alkanos ir pervargusios, o nuraminti jas tekdavo motinai. Nensė laukdavo sučiaupusi lūpas, lėkštėse šaldavo vakarienė. Sustingusį maistą ji patiekdavo tylėdama ir įmesdavo mergaites į dušą. Džena rėkdavo ir kaukdavo, kai vanduo geldavo nudegusią odą. Vasaros pabaigoje saulė išblukindavo jų plaukus, Dženos veidą nusėdavo strazdanos. Lorenai rodydavosi, kad tai smėlis nubarstė jos odą, bet Džena skųsdavosi atrodanti kaip purvina. Ji trindavo odą, kol parausdavo, paburkdavo, o strazdanas paslėpdavo raudonis. Bent nepamiršk ištepti jų saulės kremu, – vieną vakarą pasakė Nensė Tomui, ir Lorena išgirdo, kaip tėvas nusijuokė. 32
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
Pamiršau. Atsipalaiduok. Kuo dažniau tėvas liepdavo Nensei atsipalaiduoti, tuo labiau ji įsitempdavo. Lorena jau seniai nebesvajoja apie geresnius santykius su motina. Juodu su Edu kiekvieną vasarą dešimt dienų praleisdavo Martos Vynuogyne, bet Lorena nuolat jausdavo įtampą. Ten liko dalis gyvenimo, todėl grįžus jai būdavo nesmagu, lyg vilkėtų senus išaugtus drabužius. Be energija trykštančio ir nuolat juokaujančio tėvo viešnagės būdavo dar nejaukesnės. Vienintelis privalumas – galėjo akis į akį pasimatyti su seserimi. Lorena išvydo Heleną atsistojant ir suprato praleidusi pusę pokalbio. Draugė pasiėmė rankinę. – Ar jūsų mergaitės jau baigė tą nelemtą genealogijos projektą? Martinas jau pasigailėjo, kad išleidome ją į šitą mokyklą. Reikėjo pasirinkti tokią, kurioje į išsilavinimą žiūrima pro pirštus. Lorena pasiėmė paltą. – Kokį genealogijos projektą? Helena ir Ruta susižvalgė. – Štai kodėl tau pavydime, – pasakė Ruta. – Tavoji Makė tokia protinga, kad viską padaro pati. – Makė dažnai pati viską išsiaiškina. – Tačiau Lorena vis tiek pasižadėjo sau dėl viso pikto paklausti Makės. – Makei viskas gerai? – Helena atidarė joms duris, ir šiltą kvapnų kavinės orą nubloškė geliantis vėjas. – Tos kalės iš aukštesnės klasės nepridaro jai nemalonumų? Lorenai kilo pagunda užsiminti apie rausvus plaukus ir 33
SARAH MORGAN
apie tai, kad kažkas negerai, bet apsigalvojo. Dar puoselėjo viltį, kad viskas susitvarkys. – Regis, viskas gerai. – Abigeilė nieko neminėjo, o juk ji ir aptiko tą feisbuko puslapį, – Ruta spustelėjo jai ranką. – Esu tikra, kad viskas baigėsi. Lorena taip pat to tikėjosi. Žinojo turinti polinkį iš musės daryti dramblį. Pasak Edo, ji prisigalvodavo katastrofų. Jei jis teisus, vadinasi, šį rytą ištarti žodžiai nieko nereiškė. Jei jiems kiltų problemų, jau būtų jas aptarę. Užmetusi akį į telefoną, Lorena suprato, kad vėluoja į kirpyklą. – Vėliau pasimatysime. Ir Edui, ir Makei viskas bus gerai. Taip, duktė elgėsi keistai, bet gali būti, kad tai tik tarpsnis. Tai nereiškia, kad Makė turi paslapčių. Lorena pabandė nekreipti dėmesio į balselį galvoje, primenantį, kad jiedvi su seserimi nuolat jų turėdavo.
34
2 Seserys Ištikimybė: atsidavimas draugystei, kito žmogaus arba dalyko palaikymas. – Nedaryk to, – stebėjau, kaip ji užlipo ant turėklų. Apačioje vilnijo vanduo, tamsus ir gilus. Buvo ankstyvas rytas, paplūdimyje žmonių nebuvo. Įsibėgėjus sezonui čia knibždės turistų, laukiančių eilės nušokti nuo Nasrų tilto, taip vadinamo todėl, kad jį rodė filme, bet kol kas tebuvome mudvi. Ir mums buvo draudžiama čia būti. Mūsų dviračiai numesti gulėjo tako pakraštyje. Paplūdimiai abipus tilto buvo tušti. Mudvi atvažiavome prieš penkias minutes, o pro šalį dar neprariedėjo nė vienas automobilis. – Jei bijai, eik namo, – ji įžūliai krestelėjo plaukus ir nukreipė į mane ugningą žvilgsnį. Mano sesuo – maištininkė. Ji teisi. Galėjau grįžti namo. Bet kas būtų ja pasirūpinęs? O jei ji susitrenkusi galvą praras sąmonę arba srovė nuneš ją į jūrą? Srovė buvo gana stipri, nušokus reikėjo įnirtingai irtis tolyn nuo tilto. Atsistojau kiek tolėliau paplūdimyje, nes pamaniau, kad tik taip pavyks ją išgelbėti. 35
SARAH MORGAN
Jūrų dumbliai po kojomis buvo slidūs, vėjas šaltas. Drebėjau, tik nežinia nuo ko – šalčio ar baimės. Norėjau būti kur nors kitur, tik ne čia. Mūsų šeimoje, kaip ir kitose, buvo įvestos taisyklės. Sesuo sulaužė jas visas. Ar aš sesers globėja? Na, taip. Reikia pripažinti, kad pati prisiėmiau šias pareigas. Ar galėjau rinktis? Juk mylėjau ją. Mudvi viena kitai viską pasipasakodavome. Ji – mano geriausia draugė. Galėčiau dėl jos mirti, nors pageidaučiau, kad tai būtų paskutinė išeitis. Pabandžiau dar kartą. – Lentelėje parašyta: Nešokinėti nuo tilto. Ji pažvelgė į mane ir gūžtelėjo pečiais. – Nežiūrėk į ją. – Mama mus nudės. – Ji nesužinos. Ji nežino, ką mes veikiam. Jai rūpi tik paveikslai. – Jei kas nors papasakos, ji mus išbars. – Tai tikėkimės, kad niekas nepapasakos. Toks buvo jos atsakymas į viską. Per vakarienes nuolat nerimaudavau, baimindamasi, kad mama paklaus, ką veikėme visą dieną. Kaltė prilipdavo prie odos, rodydavosi, kad mama viską pamatys. Jausdavausi lyg neoninis atšvaitas. Laimė, mama dažniausiai galvodavo apie ką nors kita. – Nesaugu. Grįžkime vasarą, kai bus daugiau žmonių. – Nemėgstu minių, – ji užsiropštė ant turėklų ir ištiesusi į dangų rankas laikė pusiausvyrą kaip cirko akrobatė. – Suskaičiuosiu iki trijų ir šoksiu. Vienas, du… Pasiuntusi man šelmišką šypsnį, ji atsispyrė ir nuskriejo. Perskrodė orą, pliūkštelėjo į vandenį ir pradingo. Akimirką 36
J U K I ŠS A U G O S I PA S L A P T Į
mane kaustė siaubas. Jei ji pradės skęsti, ar man pakaks jėgų ją išgelbėti? Vaizdas galvoje buvo toks tikroviškas, kad kone jutau, kaip jos kūnas slysta man iš rankų. Tik tada, kai sesers galva išniro į paviršių, iš palengvėjimo atsikvėpiau, nors nė nejutau, kad stoviu užgniaužusi kvapą. Skaudėjo kojų pirštus – supratau juos surietusi batuose, kad prireikus galėčiau šokti nuo akmenų į vandenį. Sesuo plaukė prie manęs, irdamasi prieš srovę, bandančią nunešti ją į jūrą. – Vos neįvarei man infarkto, – mestelėjau jai rankšluostį. Iš palengvėjimo man tirtėjo keliai. Dar vienas pašėlęs sesers nuotykis, ir abi likome gyvos. Būdavo dienų, kai jaučiausi labiau jos motina nei sesuo. – Turime grįžti namo, kol niekas nepamatė tavęs šlapiais plaukais. – Niekas mūsų nepamatys, – ji išsikabarojo iš vandens. Permirkę drabužiai lipo prie liesų rankų ir kojų. – Tėtis išvažiavęs, mama studijoje. – Ką sakysime, kai ji paklaus, ką veikėme? – Nepaklaus, – sesuo pasitrynė galvą rankšluosčiu ir atmetė plaukus. Atrodė susijaudinusi, apimta džiaugsmo, kaip visada, kai tik iškrėsdavome ką nors draudžiamo. – O jei paklaus, pasakysime, kad važinėjomės dviračiais. Buvome taip susitarusios. Niekada nepalikti savo pasakojimuose spragų. Kad ir kas nutiktų, ji žinojo, kad ją apginsiu. Ji – mano sesuo.
37
38