__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1


Vilnius 2016


Įžanga

1966 metų spalio 4-ąją mudu su Valu, pusamžė sutuoktinių pora, apsilankėme parodos „Daug pašauktųjų“ atidaryme Moderniojo meno muziejuje – čia pirmą kartą buvo eksponuojami ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Volkerio Evanso* slapčiomis Niujorko metropolitene fotografuoti portretai.

Tai buvo renginys, kokį žurnalų visuomenės gyvenimo apžvalgininkai mėgsta vadinti „neeiliniu įvykiu“. Vyrai ryšėjo juodus kaklaraiščius, derančius prie nuotraukų paletės, moterys dėvėjo sodrių spalvų aptemptas sukneles, išryškinančias kūno formas nuo Achilo sausgyslių iki pat šakumos. Jauni darbo neturintys aktoriai, tobulų veido bruožų ir grakštūs tarsi akrobatai, nešiojo šampaną ant mažų apskritų padėklų. Keletas lankytojų apžiūrinėjo nuotraukas. Jie buvo pernelyg užsiėmę, kad linksmintųsi.

*

Garsus amerikiečių fotografas, kuris įamžino paprastus žmones Didžiosios ekonominės krizės metais (čia ir toliau – vert. pastabos).

7


Kauštelėjusi jauna aukštuomenės atstovė besivydama padavėją kluptelėjo ir vos manęs nepartrenkė. Ne ji viena buvo tokios būklės. Viešuose renginiuose kažkaip tapo priimtina, netgi madinga, nusilesti prieš aštuonias. Galbūt tai ne taip ir sunku suprasti. Šeštajame dešimtmetyje Amerika pastatė Žemės rutulį ant ausų ir iškratė žvangančiuosius iš kišenių. Europa tapo vargše giminaite – šlovinga, bet be stalo sidabro. O nepastebimos Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos šalys tik pradėjo sliuogti nuo mūsų klasių sienų tarsi salamandros saulės atokaitoje. Tiesa, kažkur lindėjo komunistai, bet kadangi senatorius Džo Makartis jau ilsėjosi kapuose, o žmogus dar nebuvo spėjęs išsilaipinti Mėnulyje, rusai viso labo sušmėžuodavo romanų apie šnipus puslapiuose. Taigi visi mes buvome daugiau ar mažiau apgirtę. Mes nerdavome į vakarą nelyginant palydovai ir skriedavome aplink miestą per dvi mylias nuo žemės paviršiaus, pasikraudavome krintant užsienio valiutų kursams ir galiausiai siurbdavome spiritinius gėrimus. Mes šūkalodavome prie vakarienės stalų, slapčiomis išsmukdavome į tuščius kambarius su vieni kitų sutuoktiniais, lėbaudavome entuziastingai ir beatodairiškai tarsi graikų dievai. O rytą keldavomės tiksliai pusę septynių blaivia galva ir kupini optimizmo, pasiruošę vėl užimti savo vietas už nerūdijančio plieno stalų prie pasaulio vairo.

Tą vakarą dėmesio centre buvo ne fotografas. Įpusėjęs septintą dešimtį, sudžiūvęs dėl nesidomėjimo maistu, skęstanA m o r To w l e s

tis duksliame smokinge Evansas atrodė toks liūdnas ir niekuo

8

neišsiskiriantis kaip į pensiją išėjęs „General Motors“ vidurinės grandies vadovas. Retsykiais kas nors sutrikdydavo jo vienat­ vę pasakydamas kokią pastabą, tačiau didžiąją dalį laiko jis nerangiai stirksojo kampe tarsi negražiausia mergina šokiuose.


Išties visų akys krypo ne į Evansą. Užuot žiūrėję į jį, parodos lankytojai spoksojo į jauną rašytoją retais plaukais, kuris ką tik spėjo sukelti sensaciją aprašęs savo motinos svetimavimus. Lydimas redaktoriaus ir atstovo spaudai jis priiminėjo būrio gerbėjų komplimentus it gudrus kūdikis. Valas atsainiai nužvelgė besigrūdančius pataikūnus. Jis uždirbdavo dešimt tūkstančių dolerių per dieną sujungęs Šveicarijos universalinių parduotuvių tinklą su Amerikos raketų gamykla, bet kasdieniame gyvenime nepajėgė suprasti, kaip sūnelis skundikas gali sukelti tokį sujudimą. Visada atidus aplinkai atstovas spaudai pagavo mano žvilgsnį ir pamojavo. Greitai kilstelėjau ranką atsakydama ir įsikibau sutuoktiniui į parankę. – Eime, mielasis, – paraginau. – Pažiūrėkime nuotraukas. Mudu pasukome į antrąją ekspozicijos salę, kurioje buvo mažiau žmonių, ir pradėjome neskubriai slinkti palei sienas. Iš pažiūros visos nuotraukos buvo vienodos: horizontalūs vieno ar dviejų metropoliteno keleivių, sėdinčių tiesiai priešais fotografą, portretai. Štai labai rimtas jaunas Harlemo gyventojas narsiai atsmaukta kieta skrybėle ir prancūziškais ūsiukais. Štai akiniuotas keturiasdešimtmetis, apsirengęs paltą su kailine apykakle, užsivožęs plačiakraštę skrybėlę, kaip iš akies luptas gangsterių finansininkas. Štai dvi netekėjusios merginos iš „Macy“ prekybos centro parfumerijos skyriaus, tvirtai sudėtos, perkopusios per trisdešimt, mažumėlę apmaudaujančios, kad geriausi metai jau praeityje, išpešiotais antakiais, darda iki pat Bronkso. Štai jis; antai ji. Štai jaunuolis; antai senis. Štai išsipusčiusi poniutė; antai parsidavinėjanti šliundra.

9


Nors padarytos daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus, nuotraukos iki šiol dar niekada nebuvo viešai rodytos. Regis, Evansas turėjo tam tikrų skrupulų dėl fotografuojamų žmonių privatumo. Keistoka (net kiek panašu į susireikšminimą), kai pagalvoji, kad fotografavo juos tokioje viešoje vietoje. Tačiau žvelgiant į šiuos veidus, išrikiuotus ant sienos, buvo galima suprasti Evanso dvejones. Juk, tiesą sakant, nuotraukose buvo įamžinta apnuoginta žmogiškoji prigimtis. Paskendę mintyse, užsimaskavę kelionės į darbą ir atgal anonimiškumu, nė neįtariantys apie fotoaparato objektyvą, nukreiptą tiesiai į juos, daugelis iš šių subjektų patys to nežinodami leido pažvelgti į savo vidų. Kiekvienas, kuriam tenka važiuoti metro du kartus per dieną, kad užsidirbtų duoną, žino, kas tai yra. Kai esate vagone, demonstruojate tą pačią savo asmenybės pusę kaip ir būdamas su bendradarbiais ar pažįstamais. Pateikiate ją eidamas per turniketą ir vagono duris taip, kad kiti keleiviai galėtų pasakyti, koks esate: įžūlus akiplėša ar viską sveriantis apdairuolis, kaipmat įsimylintis plevėsa ar beaistris sausuolis, aptekęs pinigais turčius ar iš pašalpos gyvenantis bedarbis. Jūs atsisėdate ir traukinys pajuda; dunda nuo vienos stotelės prie kitos; vieni žmonės išlipa, kiti įlipa. Ir veikiamas lopšį primenančio traukinio lingavimo jūsų meistriškai susikurtas įvaizdis pradeda bliūkšti. Kai protas nejučia ima kedenti rūpesčius ir svajones, superego išnyksta arba, dar geriau, pasiduoda aplinkos hipnozei, tada netgi rūpesčiai ir svajonės A m o r To w l e s

nutolsta ir panyrama į palaimingą kosmoso tylą.

10

Taip nutinka mums visiems. Tik klausimas, kiek stotelių trunka. Kai kuriems dvi. Kitiems tris. Šešiasdešimt aštuntoji gatvė. Penkiasdešimt devintoji. Penkiasdešimt pirmoji. Niujorko centrinė stotis. Koks palengvėjimas apima per tas kelias


minutes, kai dingsta budrumas, žvilgsnis apsiblausia ir galime palaimingai pabūti vienumoje.

Kaip malonu turėtų būti išvysti šias nuotraukas patirties neturintiems jaunikliams. Visi jauni advokatai, pradedantys bankininkai ir pašėlusios emancipuotos merginos, lankantys meno galerijas, privalo pasižiūrėti į šias nuotraukas ir pagalvoti: „Koks tobulas darbas. Koks meninis laimėjimas. Štai kur tikrieji žmonijos veidai!“ Bet tiems iš mūsų, kurie buvome jauni anuomet, nuotraukose įamžinti žmonės atrodo kaip vaiduokliai.

Praėjusio amžiaus ketvirtasis dešimtmetis… Koks siaubingas jis buvo. Kai prasidėjo Didžioji depresija*, buvau šešiolikos, ganėtinai suaugusi, jog visos mano svajonės ir lūkesčiai žlugtų, palyginti su nerūpestingu trečiojo dešimtmečio žavesiu. Atrodė, tarsi Amerika nugrimzdo į krizę tik tam, kad pamokytų Manhataną. Prasidėjus krizei, nebuvo girdėti kūnų krintant ant šaligatvio, tik išsprūdo nelyginant bendras atsidūsėjimas, o tada stojo tyla ir nusileido ant miesto kaip sniegas. Šviesos prigeso. Orkestrantai padėjo instrumentus ir klausytojai tyliai pasuko prie durų. Paskui vyraujantys vėjai pakeitė kryptį iš vakarų į rytus ir atpustė tarsi per smėlio audrą okius** iki pat Keturiasdešimt antrosios gatvės. Jie atplūdo kaip dulkių debesys ir nusėdo ant laikraščių stovų ir parko suolelių, apgaubti * Pasaulinė ekonominė krizė, kuri prasidėjo JAV ir tęsėsi 1929–1933 metais. ** Niekinama Oklahomos valstijos gyventojų pravardė.

11


­laiminimų ir ­prakeiksmų lyg Pompėjos pelenų. Staiga mes gavome savo Džoudus* – apdriskusius ir persekiojamus, sunkiai klampojančius siauromis gatvelėmis pro laužus, besikūrenančius kuro statinėse, lūšnynus ir pigius nakvynės namus, patiltėmis ir lėtai, bet nenumaldomai kryptingai judančius link Kalifornijos pakrantės – išties nelaimingus ir apleistus. Nuskurdusius ir bejėgius. Išbadėjusius ir nevilties apimtus. Kol galiausiai pranašiški karo ženklai paspartino mūsų žingsnius. Taip, nuo 1938 iki 1941 metų Volkerio Evanso slapčiomis fotografuoti portretai atspindėjo žmoniją, bet ypatingą jos atmainą – užgrūdintą bausmės. Per kelis žingsnius nuo mūsų jauna moteris gėrėjosi paroda. Iš pažiūros atrodė ne vyresnė nei dvidešimt dvejų. Regis, kiekviena nuotrauka maloniai ją stebino, tarsi ji būtų apžiūrinėjusi portretų galeriją rūmuose, kur visi veidai atrodo didingi ir nepasiekiami. Matant, kaip žaviai atrodo natūraliai skaisti jos oda, mane apėmė pavydas. Man nuotraukų veidai nebuvo svetimi. Kaltės kupinos išraiškos, nuvilti žvilgsniai – visa tai buvo pernelyg pažįstama. Tas pats, lyg įeitum į kitame mieste esančio viešbučio vestibiulį ir aptiktum, jog ir klientų drabužiai, ir manieros tokie panašūs į tavo, kad net baisu kaktomuša susidurti su kuo nors, ko visai nenorėtum pamatyti. Tam tikra prasme taip ir atsitiko. –

Tai Tinkeris Grėjus, – pasakiau, kai Valas prisiartino

A m o r To w l e s

prie kitos nuotraukos.

12

Jis kiek pasitraukė į mano pusę ir metė dar vieną žvilgsnį * Užuomina į amerikiečių rašytojo Džono Steinbeko romano „Rūstybės kekės“ pagrindinius veikėjus, kurių pavardė tapo bendriniu ekonominės krizės nuskurdintų žmonių asmenvardžiu.


į dvidešimt aštuonerių metų prastai nusiskutusio, aptrintu paltu vilkinčio jauno vyro atvaizdą. Tas vyras svėrė beveik dešimčia kilogramų mažiau, nei turėtų, jo skruostai buvo beveik praradę raudonį, veidas purvinokas. Tačiau skaisčios ir budrios akys žvelgė tiesiai į priekį, lūpose žaidė pašaipi šypsena, tarsi kaip tik jis būtų stebėjęs fotografą. Tartum tyrinėtų mudu abu. Žiūrėtų kiaurai per tris dešimtmečius, per netikėtų susitikimų tarpeklį ir atrodytų lyg regėjimas. Visiškai toks pat kaip kadaise. – Tinkeris Grėjus, – pakartojo Valas miglotai mėgindamas kažką prisiminti. – Regis, mano brolis pažinojo Grėjų, bankininką... – Taip, – patvirtinau. – Tai jis. Valas suskato dar atidžiau tyrinėti nuotrauką, rodydamas mandagų susidomėjimą, kurį paskatino tolimos sąsajos su sunkiais laikais. Bet jam turėjo kilti vienas kitas klausimas, kaip gerai aš pažinojau šį vyriškį. – Keista, – tepasakė Valas ir vos pastebimai suraukė antakius.

Tą vasarą, kai mudu su Valu pradėjome susitikinėti, buvome vos perkopę per trisdešimt ir praradę kiek mažiau nei dešimtmetį vienas kito sąmoningos egzistencijos; bet to laiko pakako. Pakako, kad gyvenimas eitų į priekį arba žlugtų. Kaip pasakė poetas, laiko pakako „ir viską sunaikinti, ir sutverti“. Ar bent jau „nuvargusiais delnais į lėkštę blokšti klausimą lyg svarstį“.* Bet Valas paisė kai kurių senamadiškų įpročių kaip dorovinių vertybių, todėl ir į mano praeities paslaptis, ir į daugelį kitų dalykų visų pirma žvelgė kaip džentelmenas. * Iš Tomo Sternso Elioto eilėraščio „Alfredo Prufroko meilės daina“. Vertė Tomas Venclova.

13


Nepaisydama to padariau nuolaidą. – Aš irgi jį pažinojau, – prisipažinau. – Vienu metu jis priklausė mano draugų ratui. Tačiau nieko apie jį negirdėjau dar nuo prieškario laikų. Valo išraiška suminkštėjo. Galbūt jis liko patenkintas apgaulingu šių n ­ ereikšmingų faktų paprastumu. Tad dar kurį laiką žvelgė į nuotrauką vertindamas ir vos pastebimai krestelėjo galvą, kartu pripažindamas atsitiktinumą ir patvirtindamas, kokia neteisinga buvo Didžioji depresija. – Keista, – šįkart jau labiau užjaučiamai pakartojo jis. Tada paėmė mane už rankos ir švelniai paragino eiti tolyn. Mudu praleidome deramą minutę priešais kitą nuotrauką. Paskui priešais dar vieną ir dar. Bet dabar veidai nuotraukose šmėžavo man prieš akis tarsi nepažįstamųjų, judančių metropoliteno eskalatoriumi priešinga kryptimi. Aš vargiai juos bemačiau.

Išvysti Tinkerio šypseną... Po visų prabėgusių metų buvau nepasiruošusi tam. Pasijutau netikėtai užklupta. Galbūt kaltas paprasčiausias pasitenkinimas – tas saldus nesąmoningas vidutinio amžiaus Manhatano pasiturinčios ponios pasitenkinimas, tačiau įeidama pro muziejaus duris galėjau prisiekti, kad mano gyvenimas pasiekė tobulą pusiausvyrą. Mūsų santuoka buvo dviejų protų, dviejų didmies-

A m o r To w l e s

čio sielų sąjunga. Sielų, taip švelniai ir neišvengiamai susietų

14

siekti ateities sykiu nelyginant skaistieji narcizai – saulės. Vis dėlto mano mintys nukrypo į praeitį. Atsukusios nugarą visam sunkiai pasiektam šios valandos tobulumui, jos ieškojo saldaus praėjusių laikų neapibrėžtumo ir visų netikėtų


­susitikimų – susitikimų, kurie pirmą mirksnį atrodo tokie atsitiktiniai ir kupini džiugesio, bet laikui bėgant įgauna likimo pavidalą. Taip, mano mintis užvaldė Tinkeris ir Eva, taip pat Voleisas Volkotas, Dikas Vendervailas ir Ana Grendin. Ir visi kiti, kurie sukosi it kaleidoskope, suteikdami spalvą ir formą mano gyvenimo 1938-aisiais tėkmei. Stovėdama greta savo vyro susigriebiau, kad noriu pasilaikyti anų metų prisiminimus sau. Nė vienas iš jų nebuvo toks skandalingas, jog būtų šokiravęs Valą ar sukėlęs grėsmę mūsų harmoningai santuokai – atvirkščiai, pasidalijusi jais su vyru, galbūt būčiau pradėjusi dar labiau jį branginti. Bet aš nenorėjau jais dalytis. Nenorėjau dalydamasi menkinti jų vertės. Be to, panūdau pabūti viena. Bent trumpam pabėgti nuo savo spindinčio gyvenimo. Panorau išgerti viešbučio bare. Arba dar geriau – pasigauti taksi ir nuvažiuoti į Grinvič Vilidžą pirmą kartą po daugelio metų... Taip, Tinkeris atrodė suvargęs toje nuotraukoje. Suvargęs, sulysęs ir neturintis perspektyvų. Bet kartu jaunas, energingas ir keistai gyvybingas.

Staiga pasijutau taip, tarsi veidai nuo sienų būtų žvelgę tiesiai į mane. Metropoliteno vaiduokliai, pailsę ir vieniši, tyrinėjo mano veidą, permatė susitaikėliškumo pėdsakus, kurie suteikia senstančių žmonių išraiškoms nepakartojamo tragizmo. O tada Valas mane nustebino. – Eikime iš čia, – pasakė jis. Pakėliau akis ir vyras nusišypsojęs paragino: – Eime! Sugrįšime kokį kitą rytą, kai čia nebus tiek daug žmonių.

15


– Gerai. Galerijos viduryje buvo tokia spūstis, kad mums teko pasitraukti į pakraštį ir žingsniuoti palei ant sienų sukabintas nuotraukas. Jose šmėžuojantys veidai priminė kalinius, godžiai žvelgiančius į lopinėlį dangaus pro grotuotą kameros langelį. Jie lydėjo mane žvilgsniu tarsi klausdami: „Kur, tavo manymu, tu eini?“ Kai mudu jau buvome beveik prie durų, vienas iš jų pastojo man kelią. Mano veidas persikreipė. – Kas nutiko? – paklausė Valas. – Ten vėl jis. Ant sienos tarp dviejų pagyvenusių moterų atvaizdų kabėjo dar viena Tinkerio nuotrauka. Tinkerio, vilkinčio kašmyro paltą, švariai nusiskutusio, su Vindzoro mazgu parištu kaklaraiščiu po pagal užsakymą siūtų marškinių apykakle. Suėmęs už rankos Valas nusitempė mane į priekį ir mudu atsidūrėme vos per žingsnį nuo nuotraukos. – Nori pasakyti, čia tas vyras, kurį matėme anksčiau? – Taip. – Negali būti! Valas nuskubėjo atgal prie pirmojo portreto. Iš salės pakraščio mačiau, kaip įdėmiai tyrinėja gerokai murzinesnį veidą ieškodamas tų pačių bruožų. Tada sugrįžo ir vėl sustojo per žingsnį nuo jauno vyro, vilkinčio kašmyro paltą, nuotraukos. – Neįtikėtina! – šūktelėjo jis. – Tikrai tas pats! – Prašau pasitraukti nuo meno kūrinio, – įspėjo apsaugi-

A m o r To w l e s

ninkas.

16

Mudu žingtelėjome atgal. – Jeigu nežinotum, galėtum pagalvoti, kad tai du visiškai skirtingi žmonės. – Taip, – patvirtinau aš. – Tavo tiesa.


– Ką gi, akivaizdu, jog jam pavyko vėl atsistoti ant kojų! Valo nuotaika staiga pasitaisė. Kelionė nuo apdriskusio iki kašmyro palto sugrąžino jam būdingą optimizmą. – Ne, – paprieštaravau. – Ši nuotrauka daryta anksčiau. – Kaip suprasti? – Ta kita nuotrauka atsirado vėliau už šitą. Ji daryta 1939-aisiais. – Bakstelėjau pirštu į lentelę. – O šita – 1938 metais. Negalėjai kaltinti Valo dėl tokios klaidos. Natūralu buvo manyti, jog ši nuotrauka vėlesnė – ir ne taip paprasta atsirinkti, nes ji portretų eilėje kabėjo toliau už pirmąją. 1938 metų nuotraukoje Tinkeris atrodė ne tik labiau pasiturintis, bet ir vyresnis: apskritesnio veido, su užuomina į pragmatišką persisotinimą gyvenimu, tarytum sėkmingai susiklosčiusių įvykių virtinė būtų atskleidusi jam vieną kitą bjaurią gyvenimo tiesą. Metais vėliau daryta nuotrauka labiau priminė portretą taikioje šalyje gyvenančio dvidešimtmečio: energingo, bebaimio ir naivaus. Valui paliko nesmagu dėl Tinkerio. – O, – tarstelėjo jis, – kaip gaila. Tada vėl paėmė man už rankos ir papurtė galvą apgailėdamas Tinkerį ir mus visus. – Iš spindesio į skurdą, – užjaučiamai pridūrė. – Ne, – paprieštaravau. – Ne visai taip. Niujorkas, 1969 metai

17


1 „Už

mūsų jaunas dieneles“*

Buvo paskutinis 1937 metų vakaras. Kadangi neturėjome geresnių planų ar perspektyvų, kambario draugė Eva nusitempė mane į „Karštą vietelę“, geidulingai pavadintą Grinvič Vilidžo naktinį klubą, kuris buvo įsikūręs keturios pėdos po žeme. Apsidairęs po klubą nebūtum pasakęs, kad atėjo Naujųjų metų išvakarės. Nesimatė nei skrybėlių, nei konfeti, nei popierinių trimitų. Klubo gilumoje, už tuščios šokių aikštelės, įsitaisęs džiazo kvartetas grojo įprastus „mylėk mane ir palik mane“ kūrinėlius be solisto. Saksofonininkas, niūrus milžinas, kurio oda atrodė juodesnė už mašininę alyvą, buvo akivaizdžiai pasiklydęs viename iš savo ilgos vienišos solo partijos labirintų. Tačiau bosistas, kavos su pienu spalvos mulatas nedideliais suglostytais ūsiukais, labai stengėsi jo neskubinti. „Bum, bum, bum“, – pritarė jis dvigubai lėtesniu nei širdies plakimas ritmu. * Škotų poeto Roberto Bernso eilėraščio, parašyto 1788 m. ir tapusio populiaria daina, pavadinimas.

21


Negausūs lankytojai buvo nusiteikę beveik taip pat niūriai kaip ir džiazo kvartetas. Niekas nevilkėjo puošnių drabužių. Šen bei ten sėdėjo kelios porelės, bet romantikos nesimatė nė ženklo. Visi įsimylėjėliai ir piniguočiai buvo susispietę už kampo esančioje „Visuomenės“ kavinėje šokti svingo. Ateinančius du dešimtmečius pasaulis lindės tokiuose kaip šis požeminiuose klubuose, klausysis, kaip nevisuomeniški solistai tyrinėja savo vidinį nerimą, bet paskutinį 1937 metų vakarą džiazo kvarteto klausėsi tik tie, kurie negalėjo sau leisti gėrėtis visu ansambliu arba nejautė didžiulio noro džiūgauti pasitikdami Naujuosius metus. Mudviem visa tai itin tiko. Tiesą sakant, nelabai tesupratome, ko klausomės, bet galėjome pasakyti, kad tai turi savo pranašumų. Ši muzika nekurstė mūsų vilčių, bet ir negniuždė jų. Ji turėjo šiokį tokį ritmą ir apsčiai nuoširdumo. To užteko pateisinti mūsų norą ištrūkti iš nuomojamo kambario ir mudvi tai įvertinome, abi avėjome batelius žemais kulnais ir vilkėjome paprastas juodas sukneles. Bet aš pastebėjau, kad po suknute Eva dėvi savo geriausią iš parduotuvės nudžiautą apatinį trikotažą.

Eva Ros... Eva buvo viena iš tų stebėtinų gražuolių, gimusių cent­ rinėje Amerikos dalyje. Niujorke lengva įsivaizduoti, kad patraukliausios moterys atskrido čionai iš Paryžiaus ar Milano. Tačiau tokios tesudarė mažumą. Nepalyginamai daugiau

A m o r To w l e s

buvo atvykėlių iš patikimų valstijų, prasidedančių raidėmis

22

A ir I, tokių kaip Ajova, Indiana ir Ilinojus. Ten nestigo duonos su reikiamu kiekiu gryno oro, peštynių ir nemokšiškumo, tačiau šios paprastos šviesiaplaukės iškeliaudavo iš kukurūzų laukų primindamos žvaigždžių šviesą, apdovanotą galūnėmis.


Kiekvieną ankstų pavasario rytą viena iš jų sprukdavo nuo priebučio su sumuštiniais, suvyniotais į celofaną, pasiruošusi sustabdyti pirmą greitąjį tarpmiestinį autobusą, vykstantį į Manhataną – į tą Niujorko rajoną, kuriame visos gražios būtybės laukiamos, įvertinamos ir, jeigu ne tuojau pat pasisavinamos, tai bent jau išmėginamos. Vienas iš didžiausių vidurio vakarų merginų pranašumų buvo tas, kad jų negalėjai atskirti vienos nuo kitos. Nors visada be vargo pasakydavai, kuri niujorkietė turtinga, o kuri ne. Lygiai kaip kuri bostonietė piniginga, o kuri be skatiko. Juk galiausiai tai išduoda tartis ir manieros. Tačiau tikram niujorkiečiui visos vidurio vakarų merginos atrodė ir kalbėjo kaip viena. Žinoma, jos priklausė skirtingoms klasėms, buvo išaugusios nevienoduose namuose ir lankiusios įvairias mokyklas, tačiau dėl joms būdingo vidurio vakarų kuklumo mums nesisekė perprasti jų turtingumo ir privilegijų. O galbūt jų skirtingumą (krintantį į akis Ajovos sostinėje Di Moine) užgožė mūsų socialinis ekonominis lygis – tas tūkstančiaklodis ledynas, aprėpiantis ir metalinę šiukšlių dėžę Bauerio gatvėje, ir mansardą viršutiniame aukšte. Šiaip ar taip, mums jos visos atrodė kaip kaimo mergelės: nekaltos, naivios ir dievobaimingos, jei ne išvis be nuodėmės pradėtos. Eva priklausė aukštesnei Indianos valstijos klasei. Jos tėvą vežiodavo į darbą tarnybinis automobilis, per pusryčius ji valgydavo biskvitus, kuriuos supjaustydavo maisto sandėliuke juodaodis vardu Sedis. Ji dvejus metus lankė privačią mokyklą, kurioje buvo mokoma gerų manierų ir elgtis aukštuomenėje, ir praleido vasarą Šveicarijoje apsimesdama, kad studijuoja prancūzų kalbą. Bet užsukę į barą ir susitikę ją pirmą kartą nebūtumėte galėję pasakyti, ar ji kukurūzais išmaitinta turtų medžiotoja, ar ūžaujanti milijonų paveldėtoja.

23


Vienintelis dalykas, dėl kurio jums nebūtų kilę abejonių, kad ji – tikrų tikriausia gražuolė. Ir tai būtų suteikę jums galimybę paprasčiau su ja susipažinti. Eva buvo neginčytinai natūrali blondinė. Jos pečius siekiantys plaukai vasarą atrodydavo smėlio spalvos, o rudenį įgaudavo auksinį atspalvį tarsi tėviškės kviečių laukai. Veido bruožai buvo subtilūs, akys – mėlynos, o smeigtuko dydžio duobutės skruostuose tokios ryškios, kad atrodė, jog iš vidinės kiekvieno skruosto pusės per centrą būtų nutiesta po ploną plieninį laidelį, kurie įsitempdavo jai šypsantis. Tiesa, jos ūgis tesiekė metrą šešiasdešimt septynis centimetrus, bet ji mokėjo šokti su beveik penkių centimetrų aukščio kulniukais ir akimirksniu juos nusispirti, vos įsitaisiusi kam nors ant kelių.

Evos naudai galima pasakyti, kad ji išsiruošė į Niujorką vedama garbingų tikslų. 1936 metais atkako čionai turėdama užtektinai tėvo pinigų, kad išsinuomotų atskirą kambarį ponios Matingeil pensione, o jo įtakos pakako gauti asistentės vietą „Pembroke Press“ leidyklos rinkodaros skyriuje – jai teko skatinti knygų, kurių taip atkakliai vengė mokykloje, pardavimą. Antrą savo gyvenimo pensione vakarą sėsdamasi prie stalo valgomajame ji užkabinusi išvertė lėkštę spagečių tiesiai man ant kelių. Ponia Matingeil pasakė, kad geriausias būdas panaikinti dėmę – pamirkyti ją baltajame vyne. Taigi ji atnešė mudviem iš virtuvės butelį maisto gaminimui skirto šabli ir

A m o r To w l e s

nusiuntė į vonią. Mes užpylėme truputį vyno ant sijono, o

24

likusį išgėrėme susėdusios ant vonios grindų ir atsirėmusios nugara į duris. Kai tik Eva gavo pirmąjį algos čekį, atsisakė atskiro kambario ir liovėsi išrašinėti sąskaitas tėvo pavarde. Po kelių


mėnesių gyvenimo savo jėgomis tėtis atsiuntė jai voką su penkiasdešimčia dešimties dolerių banknotų ir meiliu laiškeliu, kad labai ja didžiuojasi. Eva sugrąžino pinigus, tarsi jie būtų užkrėsti tuberkuliozės bakterijomis. „Jau geriau neturėsiu ničnieko, – pareiškė ji, – nei būsiu po kieno nors padu.“ Taigi mudvi taupėme. Sušveisdavome viską iki paskutinio trupinio per pusryčius pensione ir marindavomės badu per pietus. Mudvi keisdavomės drabužiais su tame pačiame aukšte gyvenančiomis merginomis. Kirpdavome viena kitai plaukus. Penktadienio vakarais leisdavome vaikinams, su kuriais nė neketinome bučiuotis, nupirkti mums gėrimų, o už vakarienę netgi apdovanodavome bučkiu vieną kitą, su kuriuo nė negalvojome bučiuotis antrą sykį. Retkarčiais lietingais trečiadieniais, kai turtingoms moterims skirtą „Bendel“ parduotuvę užplūsdavo pinigingų pirkėjų minios, Eva pasipuošdavo geriausiu sijonu ir švarkeliu, pakildavo liftu į antrą aukštą ir susikišdavo nudžiautas šilkines kojines į kelnaites. O kai mudvi vėluodavome susimokėti nuomą, ji nepriekaištingai atlikdavo savo vaidmenį: ežerais liedavo prėskas ašaras prie ponios Matingeil durų.

Per anuos Naujuosius metus mudvi planavome, jeigu pavyks, išsiversti su trimis doleriais. Mat neketinome vargintis naujomis pažintimis su vaikinais. Daugeliui mudvi suteikėme šansą 1937-aisiais, tad nebuvome nusiteikusios gaišti paskutinių valandų su vėluojančiaisiais. Nusprendėme nutūpti nebrangiame bare, kuriame muzika vertinama gana rimtai, kad dviejų dailių merginų nepultų kabinti, o džinas toks pigus,

25


kad kiekviena galėtų išgerti po kokteilį per valandą. Be to, ketinome surūkyti daugiau cigarečių, nei leidžiama išauklėtoje draugijoje. Vėliau, be didelės pompastikos praėjus vidurnakčiui, traukti į pigią Antrajame aveniu esančią ukrainiečių užkandinę, kurioje specialūs vėlyvos vakarienės patiekalai buvo kava, kiaušiniai ir skrebutis už penkiolika centų. Tačiau truputį po pusės dešimtos jau buvome spėjusios išsiurbti vienuoliktos valandos džiną. Dešimtą pragėrėme kiaušinius ir skrebutį. Mudviem teliko keturios penkių centų monetos, o dar nebuvome nė kąsnio burnoje turėjusios. Taigi atėjo laikas pradėti improvizuoti. Eva atsidėjusi šaudė akimis į bosistą. Tai buvo jos pomėgis. Jai patikdavo pro primerktas blakstienas stebėti grojančius muzikantus, o per pertraukėles kaulyti iš jų cigarečių. Bosistas buvo neabejotinai patrauklus, kaip ir visi kreolai, tačiau taip susižavėjęs savo atliekama muzika, kad neatitraukė akių nuo lubų. Nebent Dievo apvaizda būtų padėjusi Evai pelnyti jo dėmesį. Mėginau įkalbėti ją varstyti akimis baro padavėją, bet ji neturėjo nuotaikos. Tik prisidegė cigaretę ir spragtelėjo degtuką per petį, kad sektųsi. „Labai greitai, – pasakiau sau mintyse, – mudviem teks ieškoti gailestingųjų samariečių, antraip gausime taip pat spoksoti į lubas.“ Ir tada į klubą įžengė jis. Pirmoji nepažįstamąjį užmatė Eva. Ji pasisuko nuo scenos ketindama kažką sakyti ir pastebėjo jį man pro petį. Tada įspyrė į blauzdą ir nežymiai linktelėjo jo pusėn. Aš pakreipiau kėdę.

A m o r To w l e s

Jis atrodė nuostabiai. Beveik metro aštuoniasdešimties,

26

pasirišęs juodą kaklaraištį, persimetęs per ranką paltą. Rudaplaukis, ryškiai mėlynų akių, raudonio paženklintais skruostais. Buvo lengva įsivaizduoti jo protėvį, stovintį prie „Mayflower“ burlaivio vairalazdės, nukreipusį žvilgsnį į horizontą,


šiek tiek susigarbanojusiais nuo druska prisodrinto jūros oro plaukais. – Nieko sau, – tarstelėjo Eva. Stovėdamas tarpduryje jis leido akims apsiprasti su prietema, o tada apžvelgė lankytojus. Buvo akivaizdu, kad atėjo su kažkuo susitikti, nes išraiška išdavė nežymų nusivylimą, kai nepamatė, ko tikėjosi. Prisėdęs prie gretimo staliuko jis dar kartą apvedė akimis patalpą, o tada galvos linktelėjimu davė ženklą padavėjai ir užmetė paltą ant kėdės atkaltės. Tai buvo nuostabus paltas. Kašmyro spalva tokio pat rudumo kaip ir nepažįstamojo plaukai, tik kiek šviesesnė, bosisto odos atspalvio. Ant palto nesimatė nė dėmelės, jis atrodė kaip iš adatos. Toks turėjo kainuoti kokius penkis šimtus dolerių. Galbūt net ir daugiau. Eva nepajėgė atplėšti nuo jo akių. Padavėja prisiartino lyg katė nuo sofos kampo. Akimirką pamaniau, jog ji ketina išriesti nugarą lanku ir pasigaląsti nagus į vyruko švarką. Priėmusi užsakymą ji kiek pasitraukė ir palinko ties staliuku, kad nepažįstamasis galėtų pažvelgti į iškirptės vidų. Jis, regis, to nė nepastebėjo. Tik draugišku ir mandagiu tonu, rodydamas padavėjai kiek didesnį dėmesį, nei priklauso, paprašė taurės škotiško viskio. Tada atsilošė ir pradėjo stebėti aplinką. Slysdamas žvilgsniu nuo baro iki džiazo kvarteto jis akies krašteliu užmatė Evą. Ji tebespoksojo į paltą. Nepažįstamasis raustelėjo. Jis taip susitelkęs žvalgėsi po barą, o vėliau kvietėsi padavėją, kad nė nepastebėjo, jog kėdė, ant kurios atkaltės užmetė paltą, stovi prie mudviejų staliuko. – Prašau atleisti, – pasakė jis. – Nemandagiai pasielgiau. Vyras pakilo ir ištiesė ranką prie palto. – Ne, ne, – paprieštaravome mudvi. – Čia vis tiek niekas nesėdi. Viskas gerai. Jis sudvejojo.

27


– Tikrai? – Tikriau nebūna, – patvirtino Eva. Vėl pasirodė padavėja, nešina viskiu. Kai ji pasisuko eiti, vyrukas paprašė minutėlę luktelėti, o tada pasisiūlė mudvi pavaišinti – jo dėka tai buvo paskutinis geras senųjų metų posūkis. Mudvi išsyk galėjome pasakyti, kad šis vaikinas toks pat prabangus, rafinuotas ir švarutėlis kaip ir jo paltas. Elgesys bylojo apie pasitikėjimą savimi ir demokratišką domėjimąsi aplinka. Tai patvirtino neįpareigojantis draugiškumas, būdingas tik tiems jauniems vyrams, kurie išaugo pinigų ir gerų manierų draugijoje. Tokiems žmonėms nė į galvą neateidavo, kad jie gali būti nepageidaujami naujoje aplinkoje – paprastai taip retai nutikdavo.

Kai toks vaikinas pavaišina dvi dailias merginas, gali tikėtis, kad užmegs pokalbį, nesvarbu, ko laukia. Bet mūsų išsipustęs samarietis nieko panašaus nepadarė. Tik pakėlė taurę mudviejų pusėn, draugiškai linktelėjo ir pradėjo siurbčioti viskį, nukreipęs dėmesį į džiazo kvartetą. Po dviejų dainų tai pradėjo vesti Evą iš kantrybės. Ji ėmė šaudyti akimis tikėdamasi, kad nepažįstamasis ką nors pasakys. Veltui. Kartą, kai jųdviejų žvilgsniai susidūrė, jis mandagiai linktelėjo. Galėjau prisiekti: kai tik daina baigsis, Eva pati pradės pokalbį, net jeigu dėl to tektų išpilti džiną jam ant kelių. Tačiau jai nebuvo suteikta tokia galimybė. Kai daina baigėsi, pirmą kartą per pastarąją valandą pra-

A m o r To w l e s

kalbo saksofonininkas. Gilaus tembro it pamokslininko balsu

28

jis leidosi į ilgus išvedžiojimus apie kitą kūrinį. Naują kompoziciją, skirtą „Alavinių puodų skersgatvio“* pianistui Hokinsui * Niujorko populiariosios muzikos įrašų leidėjų ir dainų kūrėjų sambūris, siejamas su konkrečia vieta Manhatane.


Sidabriniam dančiui, kuris mirė sulaukęs trisdešimt dvejų. Kūrinys buvo kažkaip susijęs su Afrika ir vadinosi „Alavinis kanibalas“. Saksofonininkas pradėjo mušti ritmą getrais aptempta koja ir jį kaipmat pasigavo būgnininkas. Tada prisijungė bosistas ir pianistas. Saksofonininkas klausėsi savo partnerių linksėdamas galva į taktą. Paskui prisidėjo vingria negarsia, lengvos žirgo ristelės tempo melodija. O netrukus užgrojo čaižiai garsiai, tarsi kas būtų jį pabaidęs, ir akimirksniu visiškai paleido vadžias. Nepažįstamasis prie gretimo stalelio atrodė kaip turistas, besiklausantis žandaro nurodymų. Kai mudviejų žvilgsniai susidūrė, jis suglumęs išpūtė akis. Aš nusikvatojau. Vyrukas taip pat. – Argi čia melodija? – paklausė jis. Prisitraukiau savo kėdę truputį arčiau, tarsi nelabai jį girdėčiau. Tada palinkau į priekį penkiais laipsniais mažesniu kampu nei padavėja. – Ką sakėte? – Tik pasvarsčiau, ar čia yra melodija. – Ji išėjo parūkyti. Po minutės sugrįš. Bet man atrodo, kad atėjote čia ne muzikos klausytis. – Argi taip akivaizdu? – pasiteiravo nepažįstamasis ir droviai šyptelėjo. – Tiesą sakant, ieškau brolio. Jis tikras džiazo aistruolis. Tariausi girdinti, kaip kitapus stalo Eva suklapsėjo blakstienomis. Kašmyro paltas ir susitikimas su broliu per Naujuosius metus. Ką dar reikia žinoti merginai? – Gal norite prisijungti prie mūsų, kol laukiate? – paklausė Eva. – O, nedrįsčiau primesti jums savo draugijos.

29


(Tokius žodžius mudvi girdėdavome toli gražu ne kasdien.) – Jūs ir neprimesite, – paprieštaravo Eva. Mudvi padarėme jam šiek tiek daugiau vietos prie savo stalelio ir jis prisitraukė kėdę. – Teodoras Grėjus. – Teodoras! – sušuko Eva. – Netgi Ruzveltui tiko Tedis. Teodoras nusijuokė. – Draugai mane vadina Tinkeriu. Kas galėtų pagalvoti? Pasirodo, britų kilmės amerikiečiams protestantams patinka vadinti savo vaikus mažybiniais vardais, susijusiais su kasdieniais amatais: Tinkeris, Kuperis, Smitas*. Galbūt taip jie grįžta prie savo septynioliktojo amžiaus Naujosios Anglijos savarankiškumo ištakų – fizinio darbo, kuris padarė juos tvirtus, nuolankius ir dorus jų Dievo akyse. O galbūt tai tik įkūnija mandagų supratimą, kad jų lemtis – turėti viską? – Aš esu Evelina Ros, – prisistatė Eva pasakydama visą savo vardą. – O čia Katia Kontent. – Katia Kontent**! Oho! Tikrai? – Anaiptol. Tinkeris pakėlė savo taurę ir draugiškai nusišypsojo. – Tada išgerkime, kad būtumėte patenkinta 1938-aisiais. Tinkerio brolis taip ir nepasirodė. Mudviem tai išėjo tik į naudą, nes maždaug apie vienuoliktą valandą Tinkeris mostelėjo padavėjai ir užsakė butelį šampano. – Mes čia neturime tokių gėrimų, pone, – dabar, kai jis

A m o r To w l e s

persėdo prie mūsų staliuko, akivaizdžiai šalčiau pasakė ji.

30

Taigi Tinkeris nusprendė palaikyti mums draugiją gerdamas džiną. * Tinker, cooper, smith (angl.) – skardininkas, kubilius, kalvis. ** Content (angl.) – patenkinta.


Eva buvo puikios formos. Ji paporino istoriją apie dvi savo mokyklos vyresniųjų klasių mokines, kurios varžėsi dėl išleistuvių vakaro karalienės titulo panašiai kaip Vanderbiltas su Rokfeleriu dėl garbės vadintis turtingiausiu pasaulio žmogumi. Viena iš merginų atvilko skunką į varžovės namus prieš šokių vakarą. Kita atsakė tuo, kad išvertė krūvą mėšlo ant vejos priešais konkurentės tėvų namus jos mielo šešioliktojo gimtadienio proga. Galiausiai sekmadienio rytą abiejų motušės kibo viena kitai į plaukus ant Švč. Mergelės Marijos bažnyčios laiptų. O dvasiškasis tėvelis Okonoras, kuriam užteko smegenų įsikišti cituojant Šventąjį Raštą, taip pat atsiėmė savo. Tinkeris taip kvatojosi, lyg būtų senokai to nedaręs. Nuo juoko nušvito visos Dievo jam suteiktos dovanos: šypsena, akys ir raudoniu žydintys skruostai. – O jūs, Katia? – pasiteiravo jis atgavęs kvapą. – Iš kur jūs kilusi? – Katia užaugo Brukline*, – neprašoma išpyškino Eva, lyg čia būtų kuo girtis. – Iš tiesų? Ir kaip jums sekėsi? – Na, nesu tikra, kad turėjome išleistuvių vakaro karalienę. – Aišku, juk tikriausiai nė nesivarginai dalyvauti išleistuvėse, – įsiterpė Eva. Tada sąmokslininkiškai palinko prie Tinkerio. – Keitė didžiausia knygų graužikė, kokią tik jums kada nors teko sutikti. Jeigu surinktumėte visas jos skaitytas knygas ir sudėtumėte į stirtą, galėtumėte užkopti iki Paukščių tako. – Paukščių tako? – Galbūt iki mėnulio, – prisipažinau aš.

*

Tankiausiai apgyvendintas Niujorko rajonas.

31


Eva pasiūlė Tinkeriui cigaretę. Jis atsisakė. Bet vos tik ji pakėlė cigaretę prie lūpų, kaipmat paslaugiai išsitraukė žiebtuvėlį. Daikčiukas buvo prabangus: auksinis su išgraviruotais Tinkerio inicialais. Eva atlošė galvą, sučiaupė lūpas ir išleido dūmų srovelę į lubas. – O dabar pereikime prie jūsų, Teodorai. – Na, man atrodo, kad sukrovus į stirtą mano perskaitytas knygas būtų galima įlipti į taksi. – Ne, – pertarė Eva. – Turėjau galvoje, papasakokite apie save. Tinkeris atsakė elitui būdingomis užuolankomis: esą kilęs iš Masačusetso; studijavo Providense; tada dirbo nedidelėje įmonėje Volstrite – kitaip sakant, galimas daiktas: gimė turtingame Bostono rajone, lankė Brauno universitetą, o dabar dirba senelio įsteigtame banke. Paprastai panašūs išsisukinėjimai erzina, tačiau Tinkeris, regis, nuoširdžiai baiminosi, jog žinia apie vieno iš elitinių rytinės pakrantės universitetų diplomą gali sugadinti malonų pašnekesį. Savo pasakojimą jis baigė tuo, kad gyvena Manhatane. – O kokioje vietoje? – „nekaltai“ pasiteiravo Eva. – Centrinio parko vakarų gatvė 211, – kiek varžydamasis atsakė jis. Centrinio parko vakarų gatvė 211! Beresfordas. Prabangūs butai su balkonais dvidešimt dviejų aukštų name. Eva dar kartą įspyrė man po stalu ir apdairiai pakeitė

A m o r To w l e s

temą. Pradėjo klausinėti Tinkerį apie brolį. Koks jis? Vyres-

32

nis, jaunesnis? Aukštesnis, žemesnis? Vyresnis ir žemesnis už brolį Henris Grėjus pasirodė esąs dailininkas, gyvenantis Vest Vilidže. Kai Eva pasiteiravo, koks žodis geriausiai jį apibūdintų, akimirką pasvarstęs Tinkeris


nutarė, kad „ryžtingas“, nes brolis visada žino, kas jis toks ir ką nori veikti. – Skamba nelabai įkvepiamai, – pareiškiau aš. Tinkeris nusijuokė. – Galbūt ir taip. – Ir nuobodokai, – pridūrė Eva. – Ne. Nuobodumu jo jokiu būdu neapkaltinsi. – Ką gi, paspėlioti galima. Neilgai trukus Tinkeris atsiprašęs mūsų pakilo ir išėjo. Prabėgo penkios minutės, paskui dešimt. Mudvi su Eva ėmėme nerimauti. Jis neatrodė iš tų, kurie paliktų mums apmokėti sąskaitą, bet ketvirtis valandos tualete ilgokas laikas net merginai. Kai jau buvome bepuolančios į paniką, jis sugrįžo. Žandai degė. Nuo smokingo sklido naujametis šaltukas. Jis laikė už kakliuko butelį šampano ir šypsojosi lyg pamokų praleidinėtojas, pagavęs žuvelę už uodegos. – Pavyko! Tinkeris iššovė kamštį į alavines lubas ir susilaukė drąsą atimančių žvilgsnių iš visų aplinkinių, išskyrus bosistą, kuris rodydamas dantis pro ūselius linksėjo galva į taktą linksmindamas mus: „Bum, bum, bum!“ Tinkeris įpylė šampano į mūsų ištuštėjusias taures. – Atėjo laikas Naujųjų metų pasižadėjimams! – Mes neketiname žarstyti pasižadėjimų čia, ponaiti. – Verčiau, – įsiterpė Eva, – sugalvokime pasižadėjimus vieni už kitus. – Puiku! – pareiškė Tinkeris. – Aš pradėsiu pirmas. 1938 metais judvi... – jis tiriamai nužvelgė mus ir užbaigė: – ...turėsite atsisakyti drovumo. Mudvi nusikvatojome. – Gerai, – paragino Tinkeris. – Dabar jūsų eilė.

33


Ilgai negalvojusi Eva išdrožė: – O jums teks keisti gyvenimo būdą. Ji kilstelėjo antakį, paskui dėbtelėjo iš padilbų tarsi kviesdama priimti iššūkį. Akimirką Tinkeris atrodė apstulbęs. Akivaizdu, kad Eva palietė jautrią stygą. Tada mąsliai linktelėjo

A m o r To w l e s

ir nusišypsojo.

34


35


Profile for Svajonių knygos

Amor Towles GERO TONO TAISYKLĖS  

www.svajoniuknygos.lt/amor-towles-gero-tono-taisykles

Amor Towles GERO TONO TAISYKLĖS  

www.svajoniuknygos.lt/amor-towles-gero-tono-taisykles

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded