Page 1


Romanas

Vilnius 2019


Skiriu savo broliui Kajui. Už nuolatinę meilę, palaikymą ir supratimą. Ir dar už tai, kad visada yra greta, kai to reikia. Man labai pasisekė, kad esu jo sesuo. L. K.


Prologas Londonas 1836 metų lapkritis – Ar turite kokių nors ypatingų pageidavimų, panele Brajars? Teikiate pirmenybę šviesiaplaukiams ar tamsiaplaukiams? Aukšto ar vidutinio ūgio? Anglams ar užsieniečiams? Ponia atrodė stebėtinai dalykiška, tarsi jiedvi būtų aptarinėjusios ne vyrą, perkamą vos vienam vakarui, bet kviestinės vakarienės valgiaraštį. Amanda nejaukiai susigūžė. Klausimai buvo tokie nedviprasmiški, kad jos veidas tiesiog užsiliepsnojo, net skruostai pradėjo dilgsėti. Įdomu, ar vyrai, pirmą kartą atsidūrę viešnamyje, irgi panašiai jaučiasi? Laimei, ši įstaiga bent jau aukščiausio lygio, reikalai čia tvarkomi gana diskretiškai, ponia palyginti taktiška, o aplinka skoningesnė, nei Amanda tikėjosi: niekur nesimatė nei atvirų trikdančių paveikslų, nei nepadorių graviūrų, nei mergužėlių ar jų klientų. Ponios Bredšo namų vidus pasižymėjo į akis nekrintančia saikinga prabanga: samanų žalumo damasto audiniu apmuštos sienos, nuošalus priimamasis, apstatytas nepriekaištingais Heplvaito stiliaus 7


Lisa Kleypas

baldais. Greta ampyro stiliaus sofos, kurią puošė paauksuoti delfinai, stovėjo nedidelis staliukas marmuriniu viršumi. Pasiėmusi nuo jo krašto paauksuotą pieštuką ir nedidelę užrašų knygelę, Džema Bredšo laukiamai žvelgė į klientę. – Ne, neturiu jokių ypatingų pageidavimų, – sumurmėjo Amanda, nors degdama iš gėdos, bet labai ryžtingai nusiteikusi. – Aš visiškai pasikliauju jūsų skoniu. Išrinkite savo nuožiūra ir atsiųskite mano gimtadienio vakarą, lygiai po savaitės. Šis pareiškimas kažkodėl nuoširdžiai pralinksmino ponią Bredšo. – Nusprendėte įteikti sau dovaną? Kokia puiki mintis. Prakauliame ponios veide pasirodė mįslinga šypsena. Sunku buvo pavadinti šią moterį gražia ar bent jau simpatiška, bet ji galėjo pasigirti tiesiog idealia oda ir vešliais rudais plaukais, aukštu ūgiu ir puikia figūra. – Gal galėčiau pasiteirauti, ar jūs dar nekalta? – O kam jums tai žinoti? – nepatikliai paklausė Amanda. Ponia Bredšo apstulbusi kilstelėjo antakį. – Jeigu jūs išties ketinate pasikliauti mano parinkimu, panele Brajars, aš turiu žinoti visas intymias smulkmenas. Jūsų padėties merginos nedažnos viešnios mano įstaigoje. – Tokiu atveju... – Amanda giliai įkvėpė ir puolė karštai aiškinti, pati stebėdamasi, kur dingo jos santūrumas ir blaivus protas, kuriais visada taip didžiavosi: – Aš esu netekėjusi, ponia Bredšo. Po savaitės man sukaks trisdešimt. Taip, aš vis dar... n-nekalta, – sunkiai išspaudė ji nekenčiamą žodį ir ryžtingai pratęsė mintį: – Bet tai nereiškia, kad turiu tokia ir likti. Pasirinkau būtent jus, nes visi aplinkui vienu balsu tvirtina, kad sugebate išpildyti visus kliento norus. Suprantu, jūs labai nustebote pamačiusi mane, tačiau... 8


Vien tik tu

– Mieloji, tie laikai, kai dar kuo nors stebėjausi, seniausiai praėjo, – tyliai nusijuokusi patikino pašnekovė. – Galite neabejoti, aš puikiai suprantu jūsų keblią padėtį ir sugebėsiu rasti priimtiną jūsų problemos spendimą. Bet turite man atskleisti... kokio amžiaus ir išvaizdos vyro pageidautumėte. Kas kelia jums simpatiją ar antipatiją?.. – Norėčiau, kad jis būtų jaunas, bet ne jaunesnis už mane. Smarkiai vyresnio nepageidaučiau. Man nereikia gražuolio, tačiau negražaus irgi nenorėčiau. Ir dar! – netikėtai pagyvėjusi šūktelėjo Amanda. – Jis privalo būti valyvas. Tai pagrindinė mano sąlyga – tvarkingumas. Ponia Bredšo mikliai pasižymėjo klientės pageidavimus užrašų knygelėje. – Neabejoju, kad šią sąlygą nesunku įvykdyti, – patikino ji ir pažvelgė į merginą žavingomis tamsiomis, nedviprasmiškai linksmai sužibusiomis akimis. – Be to, reikalauju visiško slaptumo, – griežtai pridūrė Amanda. – Jeigu kas nors sužinotų, ką aš sumaniau... – Mieloji, – nutraukė ją ponia Bredšo ir patogiau įsitaisiusi ant sofos ėmėsi kantriai aiškinti: – Kaip jums atrodo, koks likimas ištiktų mano verslą, jeigu iškiltų į viešumą klientų paslaptys? Žinokite, kad mano paslaugomis naudojasi rinktinių visuomenės sluoksnių atstovai, įskaitant parlamento narius, turtais aptekusius lordus ir aukštuomenės damas. Taigi nesijaudinkite, panele Brajars. – Dėkoju, – atsidususi išlemeno Amanda, vienu metu jausdama ir palengvėjimą, ir siaubą. Ją kažkodėl staiga apėmė slogi nuojauta, kad padarė didžiausią klaidą gyvenime. 9


1 Amanda iš pirmo žvilgsnio atpažino, kad prie jos namų slenksčio stovi parsidavinėjantis vyras. Tad be ceremonijų skubotai pasivadino jį į vidų nelyginant kokį pabėgusį katorgininką, o jis tik be žodžių apstulbęs spoksojo į ją. Akivaizdu, kad intelektualesniems dalykams jam paprasčiausiai stigo proto. Kita vertus, jo išsirinktam užsiėmimui didelės išminties ir nereikėjo. – Greičiau, – nekantriai sukuždėjo Amanda, trūktelėjusi nepažįstamąjį už raumeningos rankos, ir užtrenkė laukujes duris. – Kaip manote, ar kas nors jus matė? Man ir į galvą neatėjo, kad sugalvosite lyg niekur nieko pasibelsti į paradines duris. Argi jūsų profesijos žmonių nemoko apdairumo? – Mano... profesijos? – nustebęs pakartojo nepažįstamasis. Dabar, kai juodu patikimai pasislėpė nuo smalsių akių, Amanda leido sau atidžiau apžiūrėti svečią. Atmetus akivaizdų smegenų trūkumą, jis atrodė stebėtinai patrauklus. Tiesiog nuostabus... jeigu toks epitetas tinka stipriosios lyties atstovui. Tikras tobulo sudėjimo milžinas, tokių plačių pečių, kad vos tilpo pro duris. Dar Amanda pastebėjo tvarkingai pakirptus blizgančius juodus plaukus, blyškų veidą su taisyklinga 10


Vien tik tu

nosimi ir juslingomis lūpomis. Vyras buvo nepriekaištingai nusiskutęs ir žvelgė į ją neregėto mėlynumo akimis. Panašų neįtikėtiną mėlynumą Amandai teko matyti nebent kaimyninėje parduotuvėlėje, kurioje sumanus meistras gamino rašalą iš indigažolės ir vario sulfato. Virindavo tirpalą keletą dienų, kol jis įgaudavo tamsų ir sodrų mėlynumą, netgi panašesnį į violetinę spalvą. Vis dėlto nepažįstamojo žvilgsnyje nebuvo nė užuominos į angeliškumą, paprastai siejamą su akių mėliu. Vyras, veriantis ją skvarbiu vertinamu žvilgsniu, Amandai pasirodė seniai pažinęs tokias gyvenimo puses, su kuriomis jai pačiai dar niekada neteko susidurti. Nenuostabu, kad moterys pasiryžusios mokėti už malonumą leisti laiką jo draugijoje. Vien mintis, kad šis tvirtas gražiaakis kuriam laikui priklausys jai ir turės vykdyti jos norus, kėlė neapsakomą jaudulį. Ir pagundą. Amanda susigėdo dėl šio slapto potraukio visiškai nepažįstamam vyrui, dėl šiurpuliukų, varstančių kūną, dėl užsiliepsnojusių skruostų. Juk ji jau spėjo susitaikyti su dorybingos netekėjusios merginos likimu... Ir netgi sugebėjo įtikinti save, kad toks gyvenimas turi nemažai pranašumų, kad jos metų sulaukus jau nevalia pasiduoti geiduliams. Susitaikė protu, bet ne širdimi. Juk šiais laikais dvidešimt vienų metų mergina vertinama kaip ne pirmos jaunystės, ką jau kalbėti apie trisdešimtmetę, pasiekusią lemtingą ribą, kurią peržengus belieka žvelgti į akis nykiai vienatvei. Tokias merginas aplinkiniai vadino senmergėmis. O, kad ji įstengtų susitaikyti su savo lemtimi. Amanda prisivertė nemirksėdama žiūrėti į neįtikėtinai mėlynas nepažįstamojo akis. – Būsiu su jumis atvira, pone... Nors ne, man nebūtina 11


Lisa Kleypas

žinoti jūsų pavardę. Juk mūsų pažintis bus trumpa. Matote, aš turėjau laiko permąstyti savo skubotą sprendimą ir... na, žodžiu, aš persigalvojau. Prašau nepriimti to kaip asmeniško įžeidimo. Tai neturi nieko bendro nei su jumis, nei su jūsų išvaizda. Taigi aš pasistengsiu viską paaiškinti jūsų šeimininkei, poniai Bredšo. Jūs patrauklus, labai punktualus ir, neabejoju, puikus savo... amato meistras. Tai aš dėl visko kalta. Juk visi mes kartais klystame, taigi ir aš ne išimtis. Turiu teisę retkarčiais daryti nedideles klaidas ir... – Palaukite, – kilstelėjęs ranką įsiterpė nepažįstamasis, vis dar nenuleisdamas skvarbių akių nuo išraudusios it aguona Amandos. – Ir nutilkite. Dar niekas niekada nedrįso taip užčiaupti jai burnos nuo to laiko, kai ji tapo suaugusi. Tad mergina nutilo iš nuostabos, nors nuo liežuvio veržte veržėsi žodžių srautas. O nepažįstamasis susikryžiavo rankas ant krūtinės ir, atsirėmęs į durų staktą, įsistebeilijo į ją. Amandos ištaigingo Londono namo blausioje prieškambario šviesoje ilgos svečio blakstienos metė šešėlius ant išraiškingų išsišovusių skruostikaulių. Amandai teko pripažinti, kad ponios Bredšo skonis išties nepriekaištingas. Jos atsiųstas vyras atrodė stebėtinai pasitempęs ir tvarkingas. Apie tai iškalbingai bylojo ne tik išvaizda, bet ir drabužiai: madingi, puikiai pasiūti, bet nerėžiantys akies. Juodas švarkas, tamsiai pilkos kelnės ir taip pat juodi tviskėte tviskantys batai. Sniego baltumo iškrakmolyti marškiniai dar labiau pabrėžė tamsų gymį, o pilko šilko kaklaskarė buvo užrišta paprastu, bet nepriekaištingu mazgu. Jeigu kas nors būtų paprašęs Amandą apibūdinti, jos nuomone, idealų vyrą, ji būtų atidavusi pirmenybę blyškiaveidžiui lieknam 12


Vien tik tu

šviesiaplaukiui. Tačiau dabar turėjo pripažinti sau, kad visiškai pakeitė nuomonę. Nė vienas šviesiaplaukis Apolonas nė iš tolo neprilygtų šiam žemiško grožio milžinui. – Jūs esate Amanda Brajars, – galiausiai prabilo nepažįstamasis. – Romanų rašytoja. – Taip, aš išties rašau romanus, – nekantriai patvirtino ji. – O jūs esate tas džentelmenas, kurį ponia Bredšo atsiuntė mano pageidavimu, ar ne? – Regis, taip. – Na va, tokiu atveju priimkite mano atsiprašymą, pone... Ne, ne, nereikia pavardės. Kaip jau mėginau paaiškinti, aš padariau klaidą, todėl jums geriau išeiti. Aš, suprantama, atsiskaitysiu su jumis už sutrukdymą, nors man ir nereikia jūsų paslaugų. Šiaip ar taip, vis tiek esu kalta. Taigi sakykite savo įprastus įkainius ir mes nieko nelaukdami sutvarkysime šį reikalą. Nepažįstamasis vis dar tebežiūrėjo į ją, bet veido išraiška pasikeitė: nuostabą pakeitė gyvas susidomėjimas, o mėlynos akys sužibo tokiu velnišku linksmumu, kad Amanda nervingai pasimuistė. – Gal malonėtumėte paaiškinti, dėl kokių paslaugų buvo sulygta? – ramiai pasiteiravo jis ir pasitraukęs nuo durų staktos grėsmingai žingtelėjo artyn. – Bijau, kad mudu su ponia Bredšo nespėjome aptarti smulkmenų. – O, dėl pačių pagrindinių, – sumurmėjo Amanda, jausdama, kad vis labiau praranda savitvardą. Skruostai liepsnote liepsnojo, širdis daužėsi lyg patrakusi. – Na, pats suprantate. Beveik nieko nematydama ji pasisuko į prie sienos stovintį pjautuvo formos atlasmedžio staliuką, ant kurio gulėjo tvarkingas pluoštelis banknotų. 13


Lisa Kleypas

– Aš niekada nelieku skolinga. Kadangi be reikalo sutrukdžiau jus ir ponią Bredšo, būsiu laiminga galėdama kompensuoti... Amanda staiga nutilo pajutusi, kaip tvirti pirštai sugniaužė ranką. Ne, tai tiesiog protu nesuvokiama. Nepažįstamas vyras jokiu būdu negali liesti ledi. Žinoma, dar labiau nesuvokiama, kad tikra ledi drįstų išsinuomoti parsiduodantį vyrą, bet ji pasielgė būtent taip. Baisiai susigėdusi Amanda prisiekė sau, kad jau geriau užsiners kilpą ant kaklo, nei dar sykį iškrės panašią kvailystę. Apmirusi nuo nepažįstamojo prisilietimo, ji nedrįso nė krebžtelėti net ir tada, kai prie pat ausies sududeno žemas balsas. – Man nereikia pinigų, – linksmai pareiškė svečias. – Už nesuteiktas paslaugas užmokestis nepriklauso. – Dėkui, – išspaudė Amanda, iš įtampos nejučia sugniaužusi kumščius. – Esate labai malonus, tačiau vis tiek leiskite sumokėti bent jau už ekipažą. Jums nėra reikalo grįžti namo pėsčiomis. – Bet aš dar neketinu išeiti. Amanda net išsižiojo iš nuostabos. Ji staigiai pasisuko ir baimingai dėbtelėjo į nepažįstamąjį. Kaip tai jis neketina išeiti?! Jam vis tiek teks drožti lauk, nori jis to ar ne! Ji mintyse perkratė savo galimybes. Deja, jos nieko gero nežadėjo. Visiems tarnams – liokajui, virėjai ir kambarinei – ji suteikė laisvą vakarą. Vadinasi, iš jų pagalbos negali tikėtis. Riksmu mėginti prisišaukti konsteblį – taip pat ne išeitis. Panašia paikyste ji tik pražudytų savo reputaciją ir sužlugdytų rašytojos karjerą. O juk tai vienintelis jos pajamų 14


Vien tik tu

šaltinis. Tad nieko neveiksi... Staiga Amandos dėmesį patraukė skėtis sunkia ąžuoline rankena, įstatytas į porceliano dėklą, ir ji pamėgino nepastebimai pasislinkti arčiau jo. – Ketinate pašventinti mane šiuo daikčiuku? – mandagiai pasiteiravo nekviestas svečias. – Jeigu iškils tokia būtinybė. Užuot atsakęs, vyras linksmai prunkštelėjo. Nepažįstamasis be ceremonijų palietė Amandai smakrą ir privertė ją pakelti akis. – Sere! – pratrūko ji. – Ar jums neatrodo, kad... – Aš esu Džekas, – šyptelėjęs įsiterpė svečias. – Ir netrukus išeisiu. Bet ne anksčiau, nei mudu kai ką aptarsime. Turiu jums keletą klausimų. – Pone Džekai, – nekantriai atsidususi prakalbo Amanda, – neabejoju, kad taip ir padarysite, tačiau... – Džekas – ne pavardė, o vardas. – Puiku... Taigi... tiesiog Džekai, – suraukusi antakius pareiškė ji, – būčiau jums labai dėkinga, jeigu kuo greičiau išeitumėte. Tačiau nepažįstamasis kuo ramiausiai nužirgliojo tolyn į namo gilumą toks patenkintas savimi, tarsi šeimininkė būtų pasiūliusi jam arbatos. Amandai teko nenoromis pripažinti, kad ji suklydo padariusi prielaidą, kad svečiui stinga smegenų. Regis, jis jau spėjo atsipeikėti nuo to laiko, kai ji taip skubotai įsitraukė jį į vidų, ir dabar vėl atgavo gebėjimą mąstyti. Vertinamu žvilgsniu apžiūrinėdamas jos namus, nepažįstamasis turėjo pastebėti dailius baldus dramblio kaulo ir žydros spalvų svetainėje, taip pat raudonmedžio staliuką ir didžiulį veidrodį dailiais rėmais virš jo, tolimajame prieškambario 15


Lisa Kleypas

kampe. Jeigu jis tikėjosi išvysti rėksmingus niekniekius ar akivaizdžius prabangaus gyvenimo požymius, jo laukė nusivylimas. Amanda negalėjo pakęsti pretenzingumo ir nepraktiškumo, todėl rinkosi veikiau patogius nei madingus baldus. Jeigu jau pirko krėslą, tai būtinai didelį ir patogų. O žurnalinis staliukas, jos supratimu, turėjo būti gana tvirtas, kad atlaikytų rietuvę knygų ir sunkią stalinę lempą. Ji negalėjo pakęsti paauksuotų interjero detalių, porceliano statulėlių, drožinėtų rėmelių ir egiptietiškų papirusų, tokių madingų pastaruoju metu. Nekviestas svečias sustojo prie svetainės slenksčio. – Kadangi jūs, regis, nusprendėte elgtis kaip tinkamas ir nepaisyti mano norų, įeikite ir sėskitės, – sausai pakvietė Amanda. – Ko galėčiau jums pasiūlyti? Galbūt taurę vyno? Nepaisydamas neslepiamos pašaipos šeimininkės balse, Džekas plačiai nusišypsojo. – Taip, jeigu jūs palaikysite man draugiją. Balti tviskantys dantys ir pavergianti šypsena sukėlė Amandai keistus pojūčius, kurie iš lėto, bet nenumaldomai išplito po kūną, tarsi po šaltos žiemos dienos jai būtų nusišypsojusi laimė panirti į karštą vonią. Juk ji buvo tikra šalčmirė. Drėgna Londono žvarba, regis, skverbėsi į kaulus ir, nors bandė susišildyti naudodamasi kojų šildyklėmis, pledais, karšta vonia ir arbata su šlakeliu brendžio, Amanda beveik visada žvarbo. – Gal ir išgerčiau truputį vyno, – netikėtai pačiai sau pasakė ji. – Prašau sėstis, pone... Na, tiesiog Džekai, – pridūrė ir, pašaipiai dėbtelėjusi į svetį, pareikalavo: – Jei jau atsidūrėte mano svetainėje, galbūt teiktumėtės prisistatyti, kaip dera? 16


Vien tik tu

– Ne, – tyliai paprieštaravo jis, vis dar tebesišypsodamas akimis. – Susiklosčius tokioms aplinkybėms, mums geriau vadinti vienas kitą tiesiog vardais... Amanda. Na taip, įžūlumo jos svečiui galėjai tik pavydėti! Ji apmaudžiai mostelėjo jam sėstis, o pati nuėjo prie bufeto. Tačiau Džekas liko stovėti, kol šeimininkė įpylė į taures raudonojo vyno, ir tik tada, kai ji prisėdo ant raudonmedžio kanapos, įsitaisė artimiausiame masyviame krėsle. Ryškūs ugnies liežuviai, šokantys balto marmuro židinyje, metė atšvaitus ant žvilgančių juodų plaukų ir lygios auksinio atspalvio odos. Taip, nekviestas svečias tiesiog tryško sveikata ir jaunyste. Amanda net pradėjo įtarti, kad jis keleriais metais jaunesnis už ją. – Ar galėčiau pasakyti tostą? – pasiteiravo Džekas. – Aišku, juk jūsų vis tiek nesustabdysi, – burbtelėjo Amanda. Jis vėl nusišypsojo ir pakėlė taurę. – Už labai drąsią, lakios vaizduotės ir reto grožio merginą. Amanda neišgėrė, tik niūriai stebėjo, kaip Džekas kėlė taurę prie lūpų. Tiesiog nedovanotina šitaip įsiveržti į svetimus namus, atsisakyti išeiti, kai esi prašomas, o paskui dar ir tyčiotis iš šeimininkės. Juk ji visada buvo ganėtinai protinga ir teisinga, kad... blaiviai vertintų save. Kokia gi iš jos gražuolė? Na, jos išvaizda labai vidutinė, ypač turint galvoje moters idealą, taip aukštai vertinamą visuomenėje. Dievas pašykštėjo jai aukštu ūgio, o ir lieknumo. Jeigu atlaidus žmogus būtų pavadinęs jos figūrą putlia, tai ne taip geranoriškai nusiteikęs būtų tiesiai šviesiai pasakęs, kad ji storulė. O jau plaukai, plaukai... Nepakenčiamos ugninės neklusnios garbanos, kurių 17


Lisa Kleypas

niekaip nesuklostysi ir neištiesinsi jokiomis priemonėmis. Tiesa, oda nebloga: nei bėrimų, nei spuogų. O ir akis vienas iš jai palankių šeimos draugų pavadino mielomis. Bet jos niekuo neišsiskiriančios, pilkos, be krislelio žalumo ar mėlynumo. Taigi nusprendusi, kad nėra apdovanota fiziniu grožiu, Amanda ryžosi lavinti protą ir vaizduotę, o tai, kaip niūriai išpranašavo mama, tapo paskutiniu likimo smūgiu. Džentelmenams visiškai nereikalingos protingos žmonos. Jiems pakanka turėti prie šono patrauklią merginą, kuri žiūrėtų jiems į burną ir sutiktų su kiekvienu žodžiu. O dar mažiau jie norėjo lakia vaizduote apdovanotos žmonos, kuri dieną naktį svajoja apie pramanytus romanų veikėjus. Taigi taip ir išėjo, kad gerokai dailesnės už Amandą dvi vyresnės seserys sėkmingai susirado vyrus, o jai teliko tenkintis romanų rašymu. Nekviestas svečias vis dar nenuleido nuo jos įdėmių akių. – Paaiškinkite man, kodėl taip atrodanti mergina priversta pirktis vyrą lovai? Toks atviras akiplėšiškumas užgavo Amandą. Kita vertus... pokalbis su vyru, nepaisančiu visuomenės primestų apribojimų, netikėtai pasirodė viliojantis. – Visų pirma visai nebūtina žarstyti man melagingų komp­ limentų ir vadinti Trojos Elena, kai visiems normaliems žmonėms aišku, kad nesu jokia gražuolė, – kandžiai atkirto ji ir pelnė dar vieną nuostabos kupiną žvilgsnį. – Jūs labai klystate, – ramiai paprieštaravo pašnekovas. Amanda ryžtingai papurtė galvą. – Regis, jūs laikote mane kvailele, kuri lengvai užkibs ant pagyrų kabliuko. O gal jūsų kriterijai per žemi? Šiaip ar taip, sere, nekalbėkite netiesos. 18


Vien tik tu

Pašnekovo lūpų kampučiai pakilo. – Kaip matau, su jumis sunku ginčytis. Ar jūs visais klausimais turite tokią tvirtą nuomonę? Amanda šykščiai šyptelėjo. – Nelaimei, taip. – Nuo kada turėti tvirtą nuomonę – nelaimė? – Kai kalbama apie vyrą, ši savybė laikoma pranašumu, o kai apie moterį – trūkumu. – Man taip neatrodo. Svečias vėl nugėrė vyno ir šiek tiek atsipalaidavęs ištiesė ilgas kojas. Atrodė, kad jis pasiruošė ilgam pokalbiui ir Amandai tai nepatiko. – Aš neleisiu jums išsisukti nuo klausimo, Amanda. Paaiškinkite, kodėl nusprendėte nusipirkti vyrą vienam vakarui? Nemeluotas pašnekovo susidomėjimas paskatino merginą pasakyti tiesą. Pastebėjusi, kad pernelyg tvirtai spaudžia ploną taurės kojelę, ji prisivertė atpalaiduoti pirštus ir prisipažino: – Todėl, kad šiandien mano gimtadienis. – Šiandien? – perklausė Džekas ir nusijuokė. – Sveikinu. – Dėkui. O dabar gal malonėsite išeiti? – Na jau ne. Juolab kad esu jūsų gimtadienio dovana. Geriau palaikysiu jums draugiją. Juk tokį puikų vakarą nevalia likti vienai. Norite įspėsiu? Šiandien jums sukako trisdešimt. – Iš kur žinote? – Tiesiog moterys visada keistai reaguoja į savo trisdešimtmetį. Kadaise pažinojau vieną, kuri ta proga uždangstė juodu audeklu visus namų veidrodžius, tarsi kas nors būtų numiręs. – Ji gedėjo praėjusios jaunystės, – lakoniškai paaiškino 19


Lisa Kleypas

Amanda, nugėrė didelį gurkšnį vyno ir pajuto šilumą krūtinėje. – Taip reagavo į tai, kad įžengė į vidutinį amžių. – Jūsų nė iš tolo nepalaikytum vidutinio amžiaus moterimi. Esate sirpi nelyginant rausvašonis persikas iš oranžerijos. – Nesąmonė, – atkirto Amanda, suirzusi dėl nepaneigiamo fakto, kad tuščios pagyros vis dėlto paglostė širdį. Galbūt kaltas vynas arba supratimas, kad po šio vakaro ji niekada daugiau nematys šio vyro? Šiaip ar taip, staiga panoro iškloti jam viską, kas guli ant širdies. – Aš buvau sirpi prieš gerą dešimtmetį. O dabar pradėjau vysti. Nepraeis nė dar dešimt metų ir it piktžolė tiksiu nebent kompostui, kaip ir kitos panašios nevykėlės. Džekas prajukęs palingavo galva, pastatė taurę ant staliuko ir nusivilko švarką. – Atleiskite, bet čia karšta kaip pirtyje. Ar pas jus visada taip prikūrenta? Amanda nepatikliai dėbtelėjo į svečią. – Gatvėje labai drėgna, o aš visada šąlu. Todėl namuose paprastai būnu su kyku ir apsisiaučiu pečius šaliu. – O aš galėčiau pasiūlyti jums kitų būdų sušilti, – pareiškė Džekas ir neatsiklausęs leidimo prisėdo šalia. Amanda susigūžusi pasitraukė kuo toliau ir sukaupė pas­kutinius savitvardos likučius, bet turėjo prisipažinti sau, kad ją jaudina tvirtas raumeningas kūnas. Juolab kad iki šiol dar neteko sėdėti greta vienmarškinio svetimo vyro. Nuo jo sklindantis aromatas kuteno šnerves ir Amanda godžiai uodė viliojančius kvapus: tvirto kūno, lininio marškinių audinio, brangaus odekolono. Anksčiau jai net į galvą neatėjo, kad vyras gali taip nuostabiai kvepėti. Jos seserų gyvenimo 20


Vien tik tu

palydovai negalėjo tuo pasigirti. Kitaip nei šis jaunas vyras, jie buvo solidūs ir respektabilūs džentelmenai. Vienas buvo prestižinės aukštosios mokyklos dėstytojas, kitas – turtingas pirklys, neseniai gavęs titulą. – O kiek jums metų? – netikėtai pasiteiravo Amanda, suraukusi antakius. Akimirką kitą padelsęs Džekas atsakė: – Trisdešimt vieni. Kaip matau, jums labai rūpi skaičiai, tiesa? Amanda pasakė sau, kad niekada jam neduotų tiek metų. Tai dar viena gyvenimo neteisybė: vyrai, kitaip nei moterys, dažnai atrodo jaunesni, nei yra iš tikrųjų. – Bent jau šį vakarą tikrai taip, – prisipažino ji. – Bet rytoj, kai gimtadienis jau bus praėjęs, aš drąsiai pasitiksiu man likusius metus ir pasistengsiu gyventi savo malonumui. Toks pragmatiškas nusiteikimas, regis, pralinksmino pašnekovą. – Viešpatie, panelyte, jūs samprotaujate taip, tarsi būtumėte atsidūrusi prie kapo duobės! O juk esate patraukli ir protinga garsi rašytoja. Be to, pačiame jėgų žydėjime. – Visai aš nepatraukli, – atsidususi paprieštaravo Amanda. Džekas uždėjo ranką ant atlošo, regis, nė nepastebėdamas, kad užima beveik visą kanapą, įspraudęs merginą į kampą. O tada pradėjo akiplėšiškai apžiūrinėti. – Jūsų puiki veido oda, tiesiog tobulos lūpos ir... – Jos per didelės, – nutraukė pagyras Amanda. Svečias sužiuro, regis, vertindamas, ar tikrai. O kai po užsitęsusios pauzės vėl prakalbo, balsas skambėjo dusliau nei pirma: 21


Lisa Kleypas

– Tam, ką aš turiu galvoje, jos pačios tos. – Be to, aš per apkūni, – išpyškino Amanda, regis, pasiryžusi išvardyti visus savo trūkumus. – Veikiau putli ir gundanti, – paprieštaravo pašnekovas, nukreipęs iškalbingą žvilgsnį į merginos krūtinę. O ji pasakė sau, kad iki šiol dar nė vienas džentelmenas neleido sau taip nepadoriai ją apžiūrinėti. – Mano nelemti plaukai per daug garbanoti ir neklusnūs. – Nejaugi? Paleiskite juos ant pečių, kad galėčiau įsitikinti. – Ką? Šis stebėtinai įžūlus reikalavimas staiga sukėlė Amandai juoką. Ne, tokio savimi pasitikinčio akiplėšos jai dar neteko sutikti. Svečias nužvelgė jaukų kambarį, paskui vėl nuvėrė merginą šėtoniškomis mėlynomis akimis ir gundė toliau: – Vis tiek niekas nepamatys. Nejaugi jums dar neteko pasileisti plaukų vyro akivaizdoje? Svetainėje stojusią tylą trikdė tik ugnies spragėjimas židinyje ir jųdviejų kvėpavimas. Ne, iki šios dienos Amandai neteko patirti nieko panašaus ir dabar, atvirai tariant, ji išsigando pati savęs. Kas žino, ką ji gali iškrėsti? Mergina energingai papurtė galvą. Ką daryti? Jis visiškai svetimas žmogus. O daugiau namuose nieko nėra. Tad kad ir ką sakytum, ji daugiau ar mažiau priklauso nuo jo valios. Pirmą kartą per daugelį metų Amanda atsidūrė tokioje padėtyje, kurios neįstengė kontroliuoti. Ir nieko negalėjo dėl to kaltinti. Viską ji padarė savo rankomis. – Ar tik jūs kartais nesumanėte manęs suvedžioti? – sukuždėjo ji. 22


Vien tik tu

– Jums visiškai nėra ko baimintis. Aš niekada neleisčiau sau priekabiauti prie ledi. Žinoma, nėra jokio reikalo. Akivaizdu, kad jam jokia moteris nėra ištarusi „ne“. Amanda turėjo pripažinti: šiaip ar taip, tai vienas iš labiausiai jaudinamų jos gyvenimo nuotykių. Iki šiol gyvenimas buvo stebėtinai pilkas ir nuobodus. Gal todėl jos romanų veikėjai kalbėjo ir elgėsi taip, kaip ji pati niekada nebūtų drįsusi. Pašnekovas, tarsi perskaitęs jos mintis, tingiai nusišypsojo ir pasirėmė ranka smakrą. Jeigu jis išties mėgino ją suvedžioti, tai akivaizdžiai nesiskubino. – Jūs esate tokia, kaip aš ir įsivaizdavau. Skaičiau jūsų romanus... Na, tiksliau, naujausią. Nedaug moterų rašo kaip jūs. Amanda nemėgo aptarinėti savo kūrybos. Ji visada nejaukiai jautėsi girdėdama pompastiškus pagyrimus, o kritikų vertinimai išvis erzino. Tačiau dabar dėl kažkokios nesuprantamos priežasties labai panoro išgirsti tokio vyro nuomonę. – Nesitikėjau, kad vyras, turintis tokį... užsiėmimą, norėjau pasakyti, lovelasas, skaito romanus. – Juk reikia ką nors veikti, kai pasitaiko laisva valandėlė, – paaiškino Džekas. – Nejaugi visą laiką voliosiesi lovoje? Beje, žodis „lovelasas“ turi kiek kitokią prasmę. Vienu gurkšniu ištuštinusi taurę, Amanda staiga suprato, kad jai reikia dar vyno, ir godžiai sužiuro į bufetą. – Kol kas neverta, – įspėjo pašnekovas. Jis paėmė iš merginos rankos tuščią taurę ir pastatė ant stalelio, tiesiog jai už nugaros. Tad dabar stūksojo palinkęs ties ja ir Amanda nejučia pradėjo trauktis, kol įsirėmė į kanapos ranktūrį. 23


Lisa Kleypas

– Man nepavyks jūsų sugundyti, jeigu padauginsite vyno, – paaiškino Džekas. Karštas jo kvėpavimas, regis, nutvilkė skruostą. Nors jųdviejų kūnai nė nesusilietė, mergina juto nuo jo sklindančią jėgą. – Sunku į-įsivaizduoti, kad e-esate toks skrupulingas, – užsikirsdama išlemeno Amanda. – Bijau, kad ši savybė man visiškai nebūdinga, – linksmai paprieštaravo Džekas. – Tiesiog man nepatinka lengvos pergalės. Jeigu įkaušite, man nereikės daug pastangų jums suvilioti. – Tai bent savimi pasitikintis pasipūtėlis... – įsikarščiavusi išrėžė Amanda, bet kaipmat nutilo, pastebėjusi pašnekovo akyse išdykėliškas kibirkštėles. Aha, vadinasi, jis sąmoningai ją erzina. Mergina nesumojo, džiaugtis ar liūdėti, kad Džekas pasitraukė nuo jos, ir prisivertė nusišypsoti. – Tai jums patiko mano naujas romanas? – neištvėrusi pasiteiravo ji. – Labai. Iš pradžių pamaniau, kad man į rankas pakliuvo dar vienas poniutės sukurptas niekalas, bet netrukus sudomino siužeto vingiai, o ypač veikėjų elgesys. Įdomu stebėti, kaip padorūs žmonės tiek smunka, kad ryžtasi apgaulei, prievartai, išdavystei... Regis, jums nesvetimos jokios temos. – Kritikams atrodo, kad mano kūrybai stinga padorumo. – Juos piktina pagrindinė jūsų romanų mintis – tai, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, žmonės gali ryžtis neįtikėtiniems poelgiams. – O jūs, pasirodo, išties perskaitėte mano naują romaną, – nustebusi pripažino Amanda. 24


Vien tik tu

– Ir jis paskatino mane susimąstyti, koks gi iš tikrųjų yra pačios teisingosios panelės Brajars gyvenimas. – Ką gi, dabar jau žinote. Aš esu iš tų moterų, kurios susimoka lovelasui savo gimtadienio proga. Šį atvirą prisipažinimą svečias sutiko vos tramdomu juoku. – Kaip sakiau, šis žodis nelabai tinka šiuo atveju, – priminė jis. Tada vėl be ceremonijų nužvelgė pašnekovę nuo galvos iki kojų, o kai prakalbo, balso tonas buvo pasikeitęs. Vietoj iki šiol buvusio linksmumo netgi nepatyrusi Amanda išgirdo geidulingas gaideles. – Kol dar manęs neišprašėte... pasileiskite plaukus, – tyliai paprašė Džekas. Amanda nė nepajudėjo, tik spoksojo į pašnekovą plačiai išplėstomis akimis. O jis kiek luktelėjęs tyliai pasiteiravo: – Bijote? O, taip. Ji visą gyvenimą šito bijojo: rizikos, atstūmimo, pašaipų... Be to, nenorėjo nusivilti patyrusi, kad suartėjimas su vyru išties toks atgrasus ir šlykštus, kaip tikino abi seserys. Tačiau neseniai suprato: dar didesnę baimę jai kelia ta aplinkybė, kad ji gali taip niekada ir neatskleisti sau tos didžios masinančios paslapties, kurią, regis, spėjo įminti visi aplinkui. Amandai puikiai sekėsi vaizduoti savo romanuose aistrą ir jos sukeltus jausmus: kankinantį ilgesį, beprotybę, ekstazę... Žodžiu, visa tai, ko pati nepatyrė ir galbūt niekada nepatirs. Bet kodėl? Na, taip jau lėmė likimas: nė vienas vyras nepamilo jos taip stipriai, kad būtų pasiūlęs žengti per gyvenimą drauge. Tačiau argi dėl to ji visam laikui turėtų likti negeidžiama, nereikalinga, atstumta? Kiek naktų atseikėta moteriai gyvenime? 25


Lisa Kleypas

Dvidešimt tūkstančių? O ji tenorėjo vieną vienintelę praleisti nesijausdama vieniša. Amanda prieš savo valią pakėlė ranką prie segtukų plaukuose. Pastaruosius šešiolika metų ji teikė pirmenybę vienai ir tai pačiai šukuosenai: susukdavo garbanas į standų kuodą ir prismeigdavo ant pakaušio. Šiai šukuosenai reikėjo pustuzinio segtukų, kad plaukai atrodytų tvarkingai. Paprastai iš ryto pavykdavo juos suglostyti, bet į dienos pabaigą daugybė smulkių garbanėlių vis tiek įsigudrindavo išsiveržti į laisvę. Vienas segtukas... antras... trečias... Amanda traukė juos iš plaukų ir spaudė rankoje taip, kad aštrūs galai skaudžiai įsirėžė į minkštą delną. Kai nebeliko nė vieno, išsilaisvinęs sunkus ilgų garbanų gniutulas nukrito ant peties. Mėlynos Džeko akys blykstelėjo. Jis skubiai pakėlė ranką, bet susigriebęs tuojau pat nuleido ir pasiteiravo: – Galima? Iki šiol nė vienas vyras neprašė leidimo ją paliesti. – Taip, – atsakė Amanda, nors išspausti bent garsą pavyko tik iš antro karto. Ji užmerkė akis ir pajuto, kad Džekas prisislinko arčiau, o tada jai pasirodė, kad į galvos odą susmigo šimtai adatėlių, nes jis išleido plaukų mazgą ir liesdamas pakaušį pradėjo laisvinti ilgas vešlias garbanas, kol jos it liepsnos nuvilnijo per pečius ir nugarą. Jis plačiu delnu lengvai atgniaužė jos pirštus ir segtukai nukrito ant grindų. Tada nykščiu paglostė segtukų galų paliktas žymes. Paskui pakėlė ranką prie lūpų ir švelniai pabučiavo. – Jūsų ranka kvepia citrinomis, – sušnabždėjo Džekas, karštu kvėpavimu tvilkydamas Amandai delną. 26


Vien tik tu

Ji atsimerkė ir niūriai dėbtelėjo į svečią. – Citrinų sultimis aš naikinu rašalo dėmes nuo pirštų. Toks paaiškinimas, atrodo, vėl pralinksmino Džeką, nes akyse pradėjo šokinėti kipšiukai. Jis paleido merginos ranką ir ėmė žaisti su neklusnia garbana, vis lyg netyčia liesdamas krumpliais petį ir versdamas Amandą krūpčioti. – Sakykite, kodėl jūs kreipėtės į ponią Bredšo, užuot pap­ rasčiausiai sugundžiusi kurį nors iš pažįstamų vyrų? – Dėl trijų priežasčių, – išspaudė Amanda. Jai sunkiai sekėsi suregzti sakinį, Džekui vis dar glostant plaukus. Išdavikiškas raudonis nuplieskė skruostus ir kaklą. – Visų pirma, nenorėjau miegoti su vyru, kurį galėčiau vėliau susitikti viešumoje. Antra, neturiu jokių gundymo įgūdžių. – Jie labai lengvai įgyjami, gražuole. – Kas per kvaili epitetai? – prunkštelėjusi pasidomėjo Amanda. – Nevadinkite manęs taip. – O trečia?.. – priminė pašnekovas. – Trečia... manęs netraukia nė vienas iš mano aplinkos vyrų. Mėginau įsivaizduoti, kaip viskas būtų, bet nė su vienu nenorėčiau patirti nieko panašaus. – O kokie vyrai jums patinka? Amanda kilstelėjo pajutusi, kad Džekas paglostė kaklą. – Na... nebūtinai gražūs. – Kodėl? – Todėl, kad ten, kur grožis, ten ir pasipūtimas. Džekas pašaipiai šyptelėjo. – Vadovaujantis jūsų logika, ten, kur bjaurumas, ten dorybingumas? – Aš ne tai turėjau galvoje, – paprieštaravo Amanda. – Tiesiog man patinka niekuo neišsiskiriančios išvaizdos vyrai. 27


Lisa Kleypas

– O kaip dėl charakterio? – Ramūs, ne pagyrūnai, ne pasipūtėliai, ne savimylos. Geraširdžiai, bet protingi. – Kaip matau, gražuole, jūsų idealas – tikrų tikriausia vidutinybė. Be to, jūs meluojate pati sau, nes iš tikrųjų norite visiškai ne to. Amanda suirzusi suraukė antakius. – Turiu jums pasakyti, kad niekada nemeluoju. – Teigiate, kad nenorėtumėte sutikti vyro, panašaus į savo romanų personažus? Pavyzdžiui, į jūsų naujausio romano pagrindinį veikėją? Amanda paniekinamai prunkštelėjo. – Amoralaus, principų neturinčio gyvuliškos prigimties padaro, galinčio sužlugdyti ir pražudyti ne tik save, bet ir aplinkinius? Laukinio barbaro, kuris drįsta užvaldyti moterį prieš jos norą? Jis ne mano svajonių veikėjas, sere. Sukūriau šį personažą tik tam, kad atskleisčiau, kokios pražūtingos būna panašaus elgesio pasekmės. – Pradėjusi gvildenti mėgstamą temą, Amanda karštai pridūrė: – O skaitytojai dar drįsta skųstis, kad romanas be laimingos pabaigos. Juk ir taip aišku: toks žmogus visiškai jos nenusipelnė! – Tačiau sielos gilumoje jūs vis dėlto jaučiate jam simpatiją, – pareiškė Džekas, skvarbiai žvelgdamas į pašnekovę. – Tai nesunku pastebėti skaitant romaną. Amanda nesmagiai šyptelėjo. – Na... nebent teoriškai. Jeigu norite žinoti, kartais mane aplanko įvairios fantazijos. Tačiau tik ne tikrame gyvenime. Ji pajuto pašnekovo pirštus ant kaklo. Prisilietimas buvo švelnus, bet gana nedviprasmiškas. 28


Vien tik tu

– Tokiu atveju štai jūsų gimtadienio dovana, Amanda. Aš paversiu tikrove jūsų fantazijas. Džekas palinko prie jos, užstodamas šviesą plačiais pečiais, ir pabandė pabučiuoti.

29


30

Profile for Svajonių knygos

Lisa Kleypas VIEN TIK TU  

Netekėjusi rašytoja Amanda Brajars neketina sutikti savo trisdešimtojo gimtadienio skaisti. Ji nusisamdo vyrą aistrai numalšinti. Kai jis, t...

Lisa Kleypas VIEN TIK TU  

Netekėjusi rašytoja Amanda Brajars neketina sutikti savo trisdešimtojo gimtadienio skaisti. Ji nusisamdo vyrą aistrai numalšinti. Kai jis, t...

Advertisement