Ši patirtis su DI mane nuteikia optimistiškai. Ar ši technologija iš tiesų gali padėti kurti tvariai? Taip, kaip naujas, spartus ir universalus įrankis. Tačiau turime nepamiršti, kad kuria tą įrankį laikanti ranka. Kūryba ir poreikis kurti ateina kiekvienam iš vidaus, tam žmogus turi neišsenkantį savo sąmonės veikimo mechanizmą. Puikiai suprantu, kad dirbtinis intelektas vis dar nėra tobulas, kaip ir pati visuomenė, todėl ir bendraujame tarpusavyje, einame į priekį, mokomės, patariame vieni kitiems, plečiame savo duomenų bazes ir judame nauja, decentralizuota kryptimi, kaip tvirtina daktaras Benas Goertzelis ar kiti šios srities specialistai. Juk bet kokiu atveju mes negalime suvaldyti gamtos. Galime iš jos tik mokytis.
Pabaigoje noriu pasidalyti akimirka, kuri man padėjo aiškiai pajusti pokyčius ir suprasti, kodėl šios technologijos atsirado ir kam jų reikia. Vieną dieną eidamas gatve prasilenkiau su mažu berniuku, kuris ėjo drauge su tėčiu. Berniukas paklausė: „Tėti, ar norėtum nuskristi į Mėnulį?“ Tėvas nusišypsojo ir atsakė: „Manau, kad taip. O tu?“ Berniukas pakėlė galvą į giedrą dangų, giliai įkvėpė ir su neįtikėtinu entuziazmu ištarė: „Aš tai labai, labai noriu...“ Berniuko aistra įkvėpė mane patį, primindama apie jaunų žmonių veržlumą ir entuziazmą. Nebijokime dirbtinio intelekto, priešingai, būkime atviri naudoti šią technologiją, kad galėtume padėti ateities kartoms pasiekti tvarų ir išmintingą gyvenimą gerbiant gamtą ir mylint mus supančią gyvybę šioje ar kitose planetose.
„Kai bus nukirstas paskutinis medis, kai bus užnuodyta paskutinė upė, kai bus sugautas paskutinis paukštis, tik tada jūs suprasite, kad pinigai nevalgomi“ Indėnų išmintis
44