tvarieji pastatai

Architektų poros Gabrielės Ubarevičiūtės ir Giedriaus Mamavičiaus projektuotas namas šalia upės patraukė ne tik praeivių, bet ir architektūros profesionalų dėmesį – projektas kartu su keliais kitais pretendentais buvo atrinktas atstovauti Lietuvos architektūrai tarptautiniame 2021 m. „Mies van der Rohe“ konkurse. Akivaizdu, kad ekspertų dėmesio nusipelnė ir gyvenamojo namo architektūra, ir išskirtinis architektų atidumas aplinkai.

ARCHITEKTAI: Gabrielė Ubarevičiūtė ir Giedrius Mamavičius („After party“)

Architektų pora su projektu „Namas ir upė“ susijusi glaudžiais ryšiais – gyvenamasis namas Panevėžio priemiestyje buvo projektuojamas G. Mamavičiaus mamai. G. Ubarevičiūtė sako, kad namo šeimininkei kartais prireikdavo laiko susigyventi su pasiūlytais neįprastais jų sprendiniais, ne kartą tekę visiems leistis į diskusijas. Vis tik architektė pasidžiaugia, kad Giedriaus mama į visas idėjas žiūrėjo labai atvirai ir su pasitikėjimu, paneigdama vyraujančią nuostatą, esą tėvai paprastai linkę viską išmanyti geriau nei jų vaikai. Be to, neskubotas, beveik penkerius metus trukęs statybų procesas leido subręsti ir išsigryninti visoms koncepcijoms.

Nepaisant iš pirmo žvilgsnio nepalankios pasaulio krypties, protingi architektūriniai sprendimai leido visą interjero erdvę orientuoti į gamtinį peizažą, miegamųjų bloką išdėstant rytinėje pusėje. Funkcionaliai išnaudotas ir stogo šlaitas – jo žemiausiose vietose, susilyginančiose su žeme, buvo įrengti vidaus ir lauko sandėliukai. Tai leido atlaisvinti gyvenamąją erdvę nuo perteklinių baldų ar daiktų.

Patys architektai nelinkę įvardyti būsto stiliaus, netgi sąmoningai vengia šio žodžio. Tokia jų vyraujanti kūrybos koncepcija – dažniausiai architektūra gimsta iš konteksto, naujai kuriamos funkcijos ir patirties, todėl jos išraiška pirmiausia atspindi šiuos aspektus.

Planuodami 150 m² namo vidų, architektai jį pritaikė nuolatiniam dviejų žmonių gyvenimui, pagrindinę gyvenamąją erdvę išdėstydami viename aukšte. Antresolėje įkurta biblioteka ir svečių kambarys su vonios zona. Balta interjero erdvė, kurianti asketišką foną gyvenimui, pripildyta sąmoningai atrinktų svarbiausių baldų ir objektų su kiekvienam jų būdinga unikalia istorija.

Į upės pusę orientuota, į stogą „įsikirtusi“ erdvi terasa tęsia interjero erdvę, tampa neatsiejamu namo elementu, tarsi papildomu kambariu po atviru dangumi. Pastato vidų pakartoja lygios, baltai dažytos terasos sienos.

Kurdama statinio projektą, architektų pora stengėsi labiausiai atsižvelgti į išskirtinę aplinką – žaliuojantį Lėvens upės slėnį. Kruopščiai pritaikyta, nestandartinė pastato architektūra gyvenimui tokioje vietoje turėjo suteikti pridėtinės vertės. Projekto autoriai prisimena, kaip pirmą kartą apsilankius sklype aplinkui nesimatė nei vieno namo – plytėjo vien žydinti laukų pieva, dūzgė bitės ir sruveno upė. „Žinodami, kad ateityje ši pieva taps naujakurių kvartalu, norėjome savo intervencija kuo mažiau sugadinti tai, ką radome, išsaugodami artimą santykį su gamta“, – teigė G. Mamavičius. Būtent dėl šios priežasties tarsi pusiau perskeltas gyvenamasis tūris buvo užklotas žydinčia laukų pieva. Apglėbęs medinę lauko terasą, jis tarsi įrėmino gamtą, visiškai atsiverdamas upės peizažui ir kartu suteikdamas užuovėjos ir privatumo gyventojams.

Dvipusį pastato tūrį padiktavo sklypo situacija – nedidelis siauras sklypas pietine puse rėmėsi į priemiesčio gatvelę, o šiaurinėje pusėje leidosi į upės slėnį. Taigi pastatas į gatvę atsisuka grubiai šukuoto tinko fasadu, o lauko gėlėmis žydintis stogo šlaitas pratęsia priešingoje pusėje žaliuojančius upės krantus. Šukuoto tinko kryptis pabrėžia stogo šlaito nuolydį. Stogo šlaitas leidžia saulei apšviesti šiaurinėje pusėje esantį kiemą ir terasą, natūraliai pasislepiančius nuo kaimyninių sklypų, tačiau išlaikančius intymų ir atvirą santykį su gamta.

G. Mamavičiaus nuotr.

Pastatas į gatvę atsuktas grubiai šukuoto tinko fasadu. Apželdintas stogo šlaitas šiaurinėje pusėje pratęsia žaliuojančius upės krantus ir leidžia saulei apšviesti kiemą bei terasą. Pagrindinė gyvenamoji erdvė išdėstyta viename aukšte. Antresolėje įkurta biblioteka ir svečių kambarys su vonios kambariu.

Anot projekto autorių, tvarumas yra vienas pamatinių jų kūrybos principų, todėl ir šis projektas nėra išimtis. Tai puikiai patvirtina suprojektuotas žaliuojantis stogo šlaitas, kuriuo siekta atkurti besivystančio gyvenamojo kvartalo sunaikintą biologinę pievos įvairovę, suteikiant buveinę vietinėms bitėms ir vabzdžiams. Tvarumo principų laikosi ir kitas sprendinys – į šiaurinėje pusėje esančią upę atsukta didžioji vitrina leidžia ne tik užtikrintai atsiverti į aplinką, bet ir išnaudoti natūralų interjero apšvietimą bei apsaugoti vidaus erdvę nuo vasaros kaitros. Pietinė vitrina, pakelta į antrą aukštą, atlieka lygiavertę funkciją – šaltu žiemos metu, kai saulė yra žemai, į vidų netrukdomai patekę spinduliai šildo pagrindinę interjero erdvę. Architektai pažymi, kad šie dviejuose lygiuose išdėstyti langai sukuria puikias sąlygas natūraliai ventiliacijai, todėl šiltuoju metų laiku rekuperacija netgi nėra reikalinga. Taip architektūros priemonėmis pavyko sumažinti pastato energijos sunaudojimą ir priklausomumą nuo mechaninių įrenginių.

Įmonės „Žali stogai“ veiklos taikinys – žali, patrauklūs miestai, gerinantys emocinę miestiečių būseną. Įmonės specialistai stengiasi, kad jų suprojektuoti, įrengti ir prižiūrimi stogai bei kiti horizontalūs paviršiai keltų gyvenimo mieste kokybę ir padėtų spręsti ekologines problemas.

Kadaise prasidėjusį reiškinį, kai nepaliestoje gamtoje ėmė formuotis gyvenvietės ir miestai, regis, galima bent iš dalies pasukti atgal, želdinant betoninius paviršius ir taip grąžinant gamtą į miestus. Kraštovaizdis, gamtinė gyva terpė išlieka vienu svarbiausių elementų gyvenamojoje, poilsio ir darbo aplinkoje.

Želdintą stogą dažniausiai įsivaizduojame kaip šlaitinį, gerai matomą, puošiantį pastatą. Miestuose – tai daugiausia horizontalios konstrukcijos - pastatų terasos, požeminių automobilių stovėjimo aikštelių perdangos. Kartu su kietomis dangomis ir mažosios architektūros elementais apželdinti paviršiai formuoja draugišką ir patrauklų kraštovaizdį.

Nors pirmiausia yra pastebimi estetiniai ir psichologiniai želdintų paviršių miestuose privalumai, pelnytai įvertintas ir ekologinis bei ekonominis jų funkcionalumas. Pritaikyti paviršiai padeda efektyviai suvaldyti liūtis, surinkti ir panaudoti lietaus vandenį, mažinti oro užterštumą, vėsinti ir slopinti triukšmą patalpose, panaudoti saulės energiją.