Žaliojo indekso svarba tvariai miestų plėtrai

Po praūžusio visuotinio Lietuvos miestų „trinkelizacijos“ viesulo, taip pat vasarą patyrus įkaitusių miesto gatvių karštą alsavimą, pradedame suprasti kad išsaugoti ir plėtoti žaliąjį miestų audinį, teikiantį pavėsį ir atgaivą, yra gyvybiškai svarbu.

Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos žaliųjų pastatų taryba (LŽPT) vasaros pradžioje pradėjo bendradarbiauti pastatų ir teritorijų tvaraus plėtojimo klausimais, susijusiais su projektavimo ir statybos tvarumo principų taikymu, sklaida, specialistų kvalifikacijos kėlimu, visuomenės informavimu. Tikimasi, abiejų partnerių rengiami tvariųjų pastatų ir teritorijų konkursai, atvirų durų dienos, parodos ir kitos visuomenės informavimo iniciatyvos ypač paskatins spartesnį gyvenamosios ir viešosios paskirties žaliųjų pastatų vystymą bei geriausių kraštovaizdžio praktikų taikymą didinant teritorijų ekologinę vertę.

Tikėdamiesi reikšmingų pokyčių planuojant naujus kvartalus ir renovuojant anksčiau statytus, kalbiname architektus ir specialistus, Z kartos atstovus, kurie jau dabar planuoja švaresnius ir jaukesnius ateities miestus.

Kiek kitaip, nei kiti tvarumo sertifikatai, Žaliasis indeksas siekia pagerinti ne tiek vidinį pastato klimatą, kiek veikiau projekto poveikį jį supančiai aplinkai, jos mikroklimatui ir ekosistemai. Kitaip tariant, Žaliasis indeksas skatina matyti kiekvieną projektą ne kaip uždarą, pavienę ekosistemą, o kaip didesnės visumos, kompleksinių mieste vykstančių procesų dalį.

Įvertindamas įvairių projekto „apvalkalą“ sudarančių elementų teikiamas ekosistemines paslaugas, indeksas teikia pirmenybę tiems elementams ir paviršiams, kurie padeda geriau reguliuoti aplinkos mikroklimatą, paviršinių nuotekų tvarkymą, suteikia daugiau galimybių įvairioms veikloms, teigiamai prisideda prie miestovaizdžio ir bioįvairovės. Savo ruožtu šios aplinkos kokybę gerinančios funkcijos vienaip ar kitaip paliečia visus miesto naudotojus, teikdamos tokias esmines naudas, kaip kad geresnės fizinės ir psichologinės sveikatos ir atsparumo virusams užtikrinimas, galimybių užsiimti bendruomeninėmis ir edukacinėmis veiklomis sudarymas, socialinės sanglaudos skatinimas, kaštų mažinimas ir t. t.

Miesto savivalda, stebėdama miesto teritorijų visumą, turi kuruoti plėtros procesus privačiuose sklypuose ir, siekdama geriausios galimos pusiausvyros, per reikalavimus ir skatinimus bandyti strategiškai pakreipti jų vystymąsi į vieną ar kitą pusę. Kuo miestas didesnis ir patiriantis daugiau spaudimo patenkinti įvairius poreikius, tuo šis teisinis savivaldybės įgalinimas kelti reikalavimus vystytojams ir tuo pačiu vystyti dialogą ir bendradarbiavimą yra svarbesnis.

Savo ruožtu vystytojai ir bendruomenė taip pat turėtų suvokti ir jausti atsakomybę už jų formuojamo ar prižiūrimo sklypo atliekamą vaidmenį miesto visumoje. Šių dienų pasaulinės problematikos kontekste būtų klaidinga tikėtis, kad miesto ekosistemai sureguliuoti pakanka tik atskirųjų želdynų ir gatvių kuriamo želdinių tinklo. Kiekvienas statybų projektas prisideda prie urbanizuotos aplinkos kokybės formavimo, darydamas neigiamą ar teigiamą įtaką gamtiniams procesams ir miesto biologinės įvairovės būklei. Kitaip tariant, statybų projektai tiesiogiai prisideda prie miestų atsparumo vis dažnėjantiems klimato iššūkiams ir mūsų pačių gyvenimo sąlygų bloginimo ar iš tiesų tvarios, ekologiškos aplinkos kūrimo.

Žinoma, norėtųsi, kad reguliavimo reikėtų kuo mažiau ir būtų išlaikoma kuo didesnė laisvė kiekvieno sklypo šeimininkams savaip prisidėti prie bendro miestovaizdžio įvairovės. Tačiau, kol trūksta visuotinio sąmoningumo ir vieningumo, siekiant tikro pagerėjimo, svarbu sukurti tinkamus saugiklius, kurie padėtų iškelti naują, ambicingesnį projektų ekologinio efektyvumo standartą.

Žalumo indeksus - įrankį, galintį įvertinanti žaliosios infrastruktūros kokybę ir kiekį, turi Vokietija, Švedija, Jungtinė Karalystė ir Suomija. „Kurk Lietuvai” programos metu architektai Gintarė Kapočiūtė, Ignas Kazlauskas, Gaudrė Znutaitė sukūrė jo aprašą, siekiant analogiškus principus adaptuoti ir mūsų miestams.

Malmės miestą? Malmėje į tvarumą žiūrima labai plačiai. Pačiame bendrajame plane numatyti prioritetai, kad Malmė būtų statoma kaip tankus, žalias ir mišrios paskirties miestas, taip pat kaip kultūros ir demokratijos arena bei regiono variklis žaliojo verslo plėtrai.

Bene svarbiausias aspektas – miesto tankumas. Nors Malmės gyventojų skaičius gana sparčiai auga, urbanizuota miesto teritorija beveik nesiplečia jau kelis dešimtmečius. Tik tankus miesto audinys gali užtikrinti tvarų gyvenimo būdą: tai trumpesni atstumai, mažesnis auto-

mobilio poreikis, geresnės galimybės vystyti pėsčiųjų, dviračių ir viešąjį transportą, efektyvesnis žemės panaudojimas, daugiau vietos žaliesiems plotams ir agrokultūrai. Malmėje ypatingas dėmesys skiriamas pastatų pirmiesiems aukštams bei viešųjų, privačių ir tarpinių erdvių formavimui, jų tarpusavio santykiui.

Tankų ir žalią miestą daugelis mato kaip vienas kitam prieštaraujančius dalykus, todėl Malmėje jau daugiau kaip prieš 20 metų planuojant ir statant arba rekonstruojant pastatus buvo pradėta taikyti žaliųjų paviršių koeficiento skaičiavimo metodika, kuri leidžia įvertinti (ir siūlyti) skirtingų tipų žaliuosius paviršius tankiai užstatytuose sklypuose.

Vis dažniau Malmėje sertifikuojami ne pavieniai pastatai, o miesto rajonai. Malmės Masthusen rajonas vakariniame uoste tapo pirmuoju miesto rajonu, gavusiu „BREEAM Communities“ sertifikatą visoje Švedijoje ir pirmuoju pasaulyje už Jungtinės Karalystės ribų. Toliau bendradarbiaujama su Švedijos Žaliųjų pastatų taryba (Sweden Green Building Council) taikant dar ambicingesnę miesto dalių sertifikavimo programą „Citylab“, kuri padeda įvertinti rajono saugumą, pasitikėjimą kaimynystėse, viešąsias erdves, paslaugų pasiūlą, būstų įvairovę, triukšmą, oro kokybę, vidinių patalpų aplinkos kokybę, atliekų tvarkymą, transporto klausimus, pastatų energinę klasę, poveikį klimatui, biologinę įvairovę, lietaus vandens valymą, potvynių pavojų ir kitus aspektus. Tai tikrai gana plačiai aprėpianti programa, iš kurios galima pasisemti įkvėpimo planuojant ir Lietuvos miestus.

trinė valdžia? Vystant konkrečią teritoriją organizuojami reguliarūs susitikimai, ekskursijos, paskaitos su kviestiniais pranešėjais. Neretai Malmės savivaldybė veikia kaip vienas iš dialogo partnerių ir kaip moderatorius. Dialogas ir bendradarbiavimas tarp atskirų vystytojų taip pat labai svarbus siekiant išsiaiškinti bendrą ambicijos lygį, profiliuojamasi tarp skirtingų būstų segmentų, skirtingos paskirties pastatų, diskutuojama dėl bendrų daugiaaukščių stovėjimo aikštelių, darželių, kitos bendros techninės infrastruktūros, sąnaudų pasidalijimo ir t. t.

Su centrine valdžia taip pat vyksta nuolatinis dialogas. Įstatymai, reglamentai, žinoma, leidžiami šalies mastu, tačiau savivalda turi gana nemažą autonomiją ir gali nuspręsti, kurias rekomendacijas paversti reikalavimu arba nusimatyti kitokius reikalavimus. Svarbiausias principas vietinio lygmens reikalavimams, kad jie būtų skaidrūs, lengvai suprantami ir lygūs visiems veikiantiems toje savivaldybėje. Taip prisitaikant prie konkretaus vietos konteksto galima lengviau pasiekti tvarumo tikslus. Žinoma, nereikia pamiršti ir atgalinio ryšio: vietinės pasisekusios iniciatyvos vėliau gali tapti standartine praktika ir šalies mastu.

Visuomenės įtraukimas taip pat labai svarbus norint pasiekti gerą rezultatą ir užtikrinti planuojamos teritorijos tvarumą ilguoju periodu, juk ji naudosis ir prižiūrės ateities miestą. Tam skiriama daug dėmesio ir pastangų, visų pirma atsižvelgiama į komunikacijos pobūdį: ar siekiama tik informuoti visuomenę ir paaiškinti sprendinius, ar siekiama konsultacijos su visuomene, kurios metu galima gauti atsakymus į rūpimus klausimus, išsiaiškinti poreikius, gauti pasiūlymų sprendiniams, kartu analizuoti projektą. Svarbu gana konkrečiai apsibrėžti tikslinę grupę, komunikacijos metodą. Stengiamasi parinkti vietą kuo arčiau gyventojų, o ne savivaldybės biure miesto centre, įtraukti kuo daugiau skirtingo amžiaus dirbančių asmenų, senjorų, tėvų auginančių mažus vaikus. Miestų planavimas yra kompleksinis klausimas, todėl užtikrinti tvarų rezultatą galima tik per tvarų procesą.

Kokios paskatos Švedijoje statyti žaliai? Supratimas apie tvarumą vis auga ir plečiasi tiek valstybės, savivaldybės lygmeniu, tiek tarp vystytojų, tiek visuomenėje. Viena

vertus, auga supratimas ir reikalavimai, į kuriuos aspektus būtina atsižvelgti planuojant tvarų miestą, jie pasireiškia per teisinį reguliavimą, reglamentus. Kaip pavyzdys galėtų būti energinės klasės reikalavimai, mano jau minėtas žaliųjų paviršių koeficientas, lankstus aukštingumo reguliavimas, leidžiantis statyti medinius daugiaaukščius, ir daugybė kitų. Kita vertus, su visuomenės sąmoningumu auga ir tvarių sprendinių paklausa. O visuomenės sąmoningumas tvarumo klausimams neatsiranda iš niekur: kelti teisingus klausimus, diskutuoti, analizuoti priežastis ir pasekmes yra visų mūsų (žiniasklaidos, vystytojų, savivaldybių, švietimo institucijų) atsakomybė, nes tvarumas ilguoju periodu apsimoka visiems.

Daugybę tvarių ir žalių šedevrų sukūrę MVRDV studijos (Olandija) architektai nuolat ieško šiuolaikinių architektūros ir urbanistikos klausimų sprendimų ir kuria tvarios architektūros pavyzdžius visuose pasaulio regionuose. Vieną jų –

tvariems miestams. Ketvirtosios industrinės revoliucijos užnugary likusiai architektūrai ir urbanistiniam planavimui yra be galo sunku pasivyti šiandieninės visuomenės poreikius. Vienas iš įtaką darančių veiksnių yra projektų dydis, o kitas – rizika. Todėl privalome pasitelkti skaitmenines technologijas, kad suvaldytumėme kylančias rizikas ir projektų mastelį. Tai galime pasiekti duomenų analize. Kas sekundę piliečiai skaitmeninėse erdvėse sugeneruoja milijardus duomenų taškų, kurie gali padėti geriau suprasti mūsų aplinką ir priimti sprendimus, padėsiančius geriau planuoti miestus ir kelti gyvenimo kokybę juose. Šiuo metu mūsų vystomas projektas „Datahood“ tiria didžiųjų duomenų panaudojimo galimybes tvarių miestų plėtrai ir padeda verslams bei planuotojams geriau suprasti aplinką remiantis lokacijų duomenimis. Nesiremdami duomenimis, pasikliaujame intuicija, o istorija rodo, kad intuicija ne visada pasiteisina (pavyzdžiui, projektas „Pruit Igoe“ Jungtinėse Valstijose). Todėl šiame skaitmeniniame amžiuje sprendimai privalo būti priimami remiantis skaitmeniniais įrankiais tam, kad kurtumėme žalesnius, patogesnius ir draugiškesnius miestus žmonėms.

Miestas kaip gyvoji laboratorija (living lab) – kaip ur-

druomeniškumą? Ko gero, didžiausia priežastis, kodėl žmonės renkasi gyventi miestuose, yra socialinė. Žmonija tobulėja tik tuomet, kai dalijasi istorijomis, patirtimis ir mokosi iš vienas kito. Tačiau miestai ne visada būna pritaikyti socialiniam informacijos apsikeitimui. Miestuose, dėl socialinės arba bendruomeninės aplinkos trūkumo esame priversti užsidaryti butuose ar apsitverti namus aukštomis tvoromis. Taip užkertame kelią savo aplinkos pažinimui. Miestai turi galimybę tapti inovacijų ir kūrybiškumo židiniu, jiems tereikia daugiau vietų, kuriose žmonės galėtų sutikti ir pažinti savo bendruomenę.

Kokiame mieste norėtų gyventi Z karta? Kaip Z kartos atstovas ir profesionalas, dirbantis su miestais, stengiuosi įsigilinti į problemų gylį, kad paskatinčiau tų jų sprendimą. Ne visi šiandieniniame mieste gyvenantys žmonės yra linkę pažinti savo aplinką ir ypač mus supančius žmones. Natūraliai esame linkę nepasitikėti tuo, ko nepažįstame ar nesuprantame, o kai nepažįstame, atsiranda baimė ar grėsmė būti nuskriaustiems. Tuomet užsirakiname šarvuotas duris ir apsitveriame namus aukštomis tvoromis. Patyrinėjus istoriją, pastebime, kad anksčiau kaimuose gyvenę žmonės turėjo daugiau pasitikėjimo vieni kitais ir gyvendavo kaip bendruomenė – padėdavo vieni kitiems ir būdavo laimingesni. Noras priklausyti bendruomenei ir ja rūpintis mūsų kartoje (ar net plačioje visuomenėje) neišnyko, tačiau neturime mums pritaikytų platformų – šiuo atveju mus supančios aplinkos, per kurias galėtumėme auginti pasitikėjimą vieni kitais. Manau, kad Z karta, kaip ir visos kitos, norėtų gyventi atviresniame ir draugiškesniame mieste, kuriame gali pasitikėti nepažįstamaisiais ir auginti savo bendruomenę bei iš jos mokytis.

Platesnę šio straipsnio versiją skaitykite

https://bit.ly/2USGUC4

Viena iš klimato kaitos priežasčių – didėjantis anglies dioksido kiekis mūsų planetos atmosferoje. Siekdama prisidėti prie šiltnamio efekto mažinimo, akcinė bendrovė „Ukmergės gelžbetonis“ savo asortimentą papildė nauja pastatų šiltinimo medžiaga – tvariu polistireniniu putplasčiu „Bioporu“, gaminamu naudojant atsinaujinančias žaliavas.

Gaminant „Bioporą“, standartinio polistireninio putplasčio gamybai naudojamos iškastinės žaliavos buvo pakeistos atsinaujinančiomis, tiksliau – biodujomis, kurios gaunamos iš organinių maisto atliekų. Dėl šių priežasčių, gaminant „Bioporo“ žaliavą, anglies dioksido į atmosferą išmetama 86 proc. mažiau, gaminant „Bioporo“ plokštes – 66 proc. mažiau, o per visą „Bioporo“ gyvavimo ciklą – dar apie 40 proc. mažiau nei standartinio polistireninio putplasčio atveju. „Bioporas“ ne tik sumažina anglies dioksido emisiją, bet ir kartu saugo iškastinių žaliavų išteklius. Vokietijos techninės inspekcijos institucijos „REDcert“ sertifikatas „REDcert2“, išduotas BASF koncerno tiekiamoms „Bioporo“ žaliavoms ir AB „Ukmergės gelžbetonis“, užtikrina, kad žaliavai gaminti naudojamos biodujos, o iš šios žaliavos gaminamas tvarus polistireninis putplastis „Bioporas“.

„Biopore“ yra daugiau grafito, todėl jis pasižymi puikiomis termoizoliacinėmis savybėmis. Be to, jis atsparus senėjimui ir irimui, atstumia vandenį, yra ekonomiškas ir universalus. „Bioporas“ gali būti panaudojamas pakartotinai – „Ukmergės gelžbetonio“ gamykla surenka statybvietėse susidarančias „Bioporo“ ir kitų rūšių polistireninio putplasčio atraižas ir perduoda jas perdirbti, šitaip ne tik sumažindama statybinių medžiagų atliekų kiekį kiekvienoje statybvietėje, bet ir dar labiau prisidėdama prie žiedinės ekonomikos. Taigi, galima drąsiai teigti, kad „Bioporas“ yra ne tik efektyvi termoizoliacinė medžiaga, bet ir atsakingas kiekvieno iš mūsų pasirinkimas. „Ukmergės gelžbetonis“ – pirmieji Baltijos šalių ir Rytų Europos gamintojai, galintys pasiūlyti rinkai šį naują, tvarų polistireninį putplastį.

Visos pilkojo polistireninio putplasčio savybės Dar geresnės šilumos izoliacinės savybės CO 2

Išmetama mažiau CO2 Saugomos ribotos iškastinės žaliavos Gamybos metu naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai Perdirbama medžiaga produktas

1. Sušvelnina miesto klimatą. 2. Sulaiko ir sunaudoja apie 50 proc. lietaus vandens. 3. Sumažina triukšmą. 4. Sugeria iki 20 proc. dulkių ir kenksmingų dalelių iš oro. 5. Padidina biologiškai aktyvių paviršių plotą miestuose. 6. Padidina oro drėgmę ir suteikia gryno oro bei deguonies.

1. Pilnai sukomplektuotą žaliojo stogo sistemą, įskaitant augmenijos sluoksnį. 2. Techninę pagalbą projektuojant. 3. Techninę priežiūrą ir pagalbą įrengimo metu – įrengus žaliąjį stogą augmenija yra atspari piktžolėms, jos nereikia pjauti, rekomenduojama apžiūrėti kartą per metus ir patręšti. 4. „Icopal“ žaliasis stogas atsparus išoriniam ugnies poveikiui, atitinka BRoof(t1). 5. Montuotojų, galinčių įrengti žaliojo stogo sistemą, pagalbą. 6. 20–25 m. „Icopal“ sistemos garantiją (augmenijos sluoksniui suteikiama 1 m. garantija).

„BMI ICOPAL“ ekstensyvūs žalieji stogai yra sudaryti iš želdinių, kurių augalijos sluoksnio aukštis yra ne didesnis kaip 150 mm. Gausūs želdiniai yra augmenijos forma, kuri gali savarankiškai vystytis ir augti be nuolatinės priežiūros. Ji gali prisitaikyti prie tam tikrų klimato sąlygų ir nereikalauja intensyvios priežiūros.