restauracija

Tarp Vilniaus ir Trakų įsikūręs istorizmo architektūros paminklas, grafams Tiškevičiams priklausęs, architekto Leandro Markonio suprojektuotas neoklasicizmo stiliaus Trakų Vokės dvaras iškilo 1876–1880 metais. 1898–1900 m. iš Prancūzijos pasikviestas garsus kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andre senam, ten buvusiam parkui sukūrė rūmų parterių kraštovaizdžio dizainą ir praturtino parką mažosios architektūros elementais: grota, tilteliais. Kraštovaizdžio ir architektūros darna išsiskiriantys rūmai ir parkas sparčiai atgauna autentiškumą. Nors restauracijos ir tvarkybos darbų liko daug, rūmai jau atsiveria lankytojams, renginiams.

Juozapas Tiškevičius Trakų Vokės dvarvietę ir ten pastatytą dvarą įsigijo XIX a. vidury, tačiau teritorija suklestėjo, dvarą paveldėjus jo sūnui Jonui Vytautui Emanueliui, puoselėjusiam dvarvietę, vysčiusiam žemės ūkio verslus, žuvivaisą. „Dabartiniai rūmai iškilo 1876–1880 m., jų projekto autorius – italų kilmės lenkų architektas Leandras Markonis. Daug L. Markonio ir jo tėvo darbų yra Lenkijoje, tad, prieš pradedant projektavimą, teko lankytis Varšuvoje bei jos apylinkėse ir susipažinti su šio architekto darbais. Lietuvos ambasada Lenkijoje irgi įsikūrusi L. Markonio projektuotoje viloje.

Trakų Vokės dvaro rūmai yra garsiųjų Varšuvos Karališkųjų Lažienkų rūmų prototipas. Neoklasicizmo išpopuliarėjimas buvusioje LDK susijęs su tam tikra nostalgija prarastai valstybei. Rūmai statyti, kai Lietuva priklausė carinei Rusijai, todėl per architektūrą norėta parodyti ir politines nuostatas, ir istorines bei kultūrines sąsajas. Šis pastatas nėra tik reprezentacinė vieta, jis turi gilių prasmių.

Palyginti su kitais Lietuvoje pastatytais dvarais, Trakų Vokės rūmai jau statybos metu buvo modernūs ir novatoriški. Pavyzdžiui, langų plokštumos yra didelės ir nesudalintos. Tai – modernus tų laikų sprendimas. Jie buvo statyti

Buvusios oranžerijos vietoje atsodintas rožynas, ant išlikusių pamatų pastatyta pergolė, o iš gyvatvorinių liepų suformuoti jaukūs kiemeliai poilsiui. Virš centrinių durų atkurtas kartušas su grafų Tiškevičių giminės herbu Leliva. Pagal senas nuotraukas atkurti Floros ir Dianos biustai.

R. Balandžiūnienės nuotr.

Rūmų fasade iš parko pusės restauruoti centriniai ir atkurti balkono laiptai. kaip vasaros rezidencija. Architektūra irgi rodo, kad tai itališko stiliaus vasaros rezidencija – pastatas turi išskirtinį atvirą ryšį su aplinka ir kraštovaizdžiu, visos pirmojo aukšto patalpos turi išėjimus į lauką, terasas. Lengvumo suteikia pastato vidų užpildanti natūrali šviesa, patenkanti per daugybę langų.

Rūmų fasadai – harmoningi, elegantiški, lengvi, o tūrių kompozicija – gražių proporcijų. Ši vila tiek spalviniu sprendimu, tiek koncepcija (atvira laukui, aplinkai) turi daug sąsajų su Italijos vilomis“, – pasakoja restauracijos projekto vadovė architektė Jurga Silvija VečerskytėŠimeliūnė.

VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktorė Ieva Šiušaitė sako, kad dvaro teritorija yra didelė, apie 43 ha ploto. Dvarą supantis parkas yra vienas iš keturių E. Andre projektuotų parkų Lietuvoje (kiti trys – Palangos Birutės parkas, Lentvario ir Užutrakio parkai). „Vilniaus savivaldybė parke inicijavo daug darbų. Sutvarkyta centrinė parko dalis, tvarkomos istorinių tvenkinių pralaidos, planuojama atstatyti tiltelį. Tvenkiniai buvo vienas iš Tiškevičių verslų – juose augintos lašišinės žuvys traukiniu keliaudavo į Sankt Peterburgą. Išliko trys istoriniai tvenkiniai. Tai inžinerinis paveldas, nes šių tvenkinių pralaidas XIX a. projektavo žymus inžinierius Mykolas Girdvainis. Tai bus labai graži parko rekreacinė zona. Romantiškas kampelis“, – pasakoja I. Šiušaitė.

Apleistas, nešildomas pastatas tikrai buvo prastos būklės. Tik dalis rūmų buvo naudojami renginiams. Reikėjo gelbėti pastatą, stabilizuoti situaciją bent jau atstatant šildymo sistemą ir kartu ieškoti finansavimo šaltinių kitiems darbams. „Parengėme techninį pastato tvarkybos projektą, pradėjome ieškoti, kas galėtų jį finansuoti, ir dabar jau turime keturis išskirtus etapus. Pirmasis buvo cokolio tvarkyba, pamatų hidroizoliacijos įrengimas, supuvusių rūsio langų keitimas. Antras etapas – lauko inžineriniai tinklai: vandentiekis, elektros, priešgaisrinės saugos ir ventiliacinės sistemos įvadai. Didžiausias ir labiausiai matomas trečias etapas – vidaus inžinerinių tinklų, vėdinimo sistemos, elektros instaliacijos sutvarkymas, fasado, durų langų atstatymas ir visiškas rūsio patalpų sutvarkymas.

Ketvirtas etapas – holo tvarkymas. Tačiau pradėję tvarkyti holą, suradome holo lubų tapybą. Teko stabdyti dalį darbų, parengti lubų tvarkybos programą, kuriai vėl reikės ieškoti finansavimo.

Šiuo metu atlikta apie 35 proc. projekto darbų. Liko dar daug ką nuveikti: tai vidaus tvarkyba, dalies stogo, kuriam norisi sugrąžinti buvusias skulptūras, remontas. Sutvarkėme tik kritinius dalykus, tačiau reikėtų atkurti puošybą, dekorą, o tai brangūs darbai, kuriuos atlieka aukštos kvalifikacijos specialistai. Pavyzdžiui, sietyno atkūrimas – jau prabangos dalykas, galime be to gyventi, bet atkūrus sietyną, jis labai papuoštų rūmus“, – sako I. Šiušaitė.

TVDS, R. Stankevičiaus nuotr.

Architektai (R. Klimavičienė, R. Astasevičiūtė) ir jiems talkinantys specialistai atliko išsamius istorinius (R. B. Vitkauskienė), architektūrinius (E. Purlys), polichromijos (N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė) tyrimus. Stengtasi surinkti kuo daugiau fotografijų, tapybos darbų, galinčių suteikti informacijos apie rūmų išvaizdą. Prisijungė ir Varšuvos istorijos instituto darbuotojai, peržiūrėję Tiškevičių archyvus Lenkijoje, kuriuose buvo rasti rūmuose gyvenusių šeimos narių artimųjų prisiminimai, dviejų aukštų ir vakarinio fasado originalūs L. Markonio projekto brėžiniai. Nuotraukos suteikė vertingos informacijos apie valgomąjį, pokylių salę, grafo darbo kabinetą, holą, fasado lipdinius ir pastatą puošusias skulptūras. Jos ir tyrimai architektams padėjo atkurti planinę-erdvinę struktūrą, ryšį tarp patalpų ir net sumaniai išnaudotą natūralų apšvietimą. „Rūmuose daug šviesos, o šoninės laiptinės turėjo visą laiptinę apšviečiančius švieslangius, kuriuos atkūrėme. Daug šviesos hole, turinčiame belvederio langus. Sovietiniais laikais ten buvo įrengti vitražai, tačiau dabar jie bus eksponuojami rūmų rūsyje. Rūmų ašis yra rytų ir vakarų krypties, tad vakare saulė krisdavo į holą pro stiklines pagrindinių durų plokštumas, per venecijietiško stiklo langą iš holo nukeliaudavo iki pokylių salės, o iš jos iki žiemos sodo. Rytinė saulė (nes žiemos sodas orientuotas į rytus) per sodą, pokylių salę apšviesdavo holą. Šviesos sprendimai – profesionalūs, architektūriškai gražūs ir funkcionalūs.

Atliekant fasado tvarkybos darbus, buvo pašalintas vėlyvo remonto metu uždėtas cemento sluoksnis ir atidengtos autentiškos fasado plokštumos bei architektūrinių detalių paviršiai. Aptikta daugiau autentiškų dažų paviršių, nustatytas atskirų fasado architektūrinių detalių medžiagiškumas, ko nebuvo įmanoma padaryti projekto rengimo metu. Siekiant nustatyti autentišką dažų sluoksnį, atsirado poreikis papildyti turimus polichromijos tyrimus, atlikti cheminius dažų tyrimus. Pagal 2017 m. atliktų polichromijos tyrimų ir 2020 m. papildomų tyrimų duomenis bei L. Markonio projektuotų pastatų Varšuvoje studiją, buvo parengtas fasadų spalvinio sprendimo projektas. Nuotraukos atskleidė, kad fasadą puošiančios architektūrinės detalės buvo tamsesnės nei fasado sienų plokštumos, galėjome įvertinti nuotraukose matomus kontrastus. Siekėme kuo daugiau autentiškumo, kuo mažiau interpretacijų. Beje, visos autentiškų detalių atodangos yra paliktos, tad lankytojai gali pasižiūrėti. Mes siekėme atkurti pirminį, kiek įmanoma autentiškam artimesnį rūmų vaizdą. Vidinės rūmų erdvės išgyveno transformacijas, ne tik sovietiniame laikotarpyje, bet ir tarpukaryje net pačių Tiškevičių iniciatyva, todėl ne kartą kilo klausimų, kuris periodas turi būti laikomas kaip restauracijos atspirties taškas“, – pažymi J. S. VečerskytėŠimeliūnė.

Pradedant tvarkyti tokį objektą yra daug netikėtų atradimų. Rūsyje, kur ėjo pagrindinė komunikacijų šachta, buvo nuimti du sluoksniai betono, vienas sluoksnis buvo užneštas apie 1970-uosius, kitas – 2010 metais. Drėgname rūsyje norėta įrengti grindinį šildymą, tačiau, suradus labai gerai išsilaikiusį autentišką grindų sluoksnį (išliko apie 70 proc. šių grindų), sprendinys keitėsi – senos grindys buvo atidengtos, prie jų pritaikytos naujos plytelės ir dabar gerai matyti, kur yra išlikęs senasis grindinys, o kur naujai sudėtos plytelės.

Rūsyje buvo rasta daug užmūrytų angų, kurias atidarius

Rūmuose atlikta daug restauravimo ir atkūrimo darbų. Iš kairės į dešinę: - restauruotas rūsys pritaikytas parodų ekspozicijoms; - atkurtos holo grindys, plytelės joms pagamintos Prancūzijos manufaktūroje; - restauruotoje oranžerijoje, kurioje išlikusios autentiškos grindys, atkurtos sienų architektūrinės detalės.

Vykdomi konservavimo darbai.

Rūmų fasadas nuo parko pusės.

TVDS, R. Stankevičiaus nuotr.

rūsio vaizdas pasikeitė: jei anksčiau rūsys buvo nejauki ūkinė patalpa, tai atidengus angas atsivėrė gražios arkos, skliautai, išaiškėjo, kad rūsio sienos buvo dekoruotos. „Apžiūrėję L. Markonio vilas Lenkijoje žinojome, kad pirmame aukšte, vos tik įėjus į rūmus, turi būti biblioteka-biliardinė, bet, pradėjus tyrinėti sieną ir bandant surasti, kurioje vietoje turėjo būti durų anga, radome dvi puošybines kolonas. Anksčiau manėme, kad sovietmečiu jos buvo išgriautos, bet atradus kolonas pasikeitė įėjimo į salę sprendinys – dabar įėjimas veda pro stilizuotas kolonas. Kolonos buvo užmūrytos ne sovietmečiu, o prieš Antrąjį pasaulinį karą“, – pasakoja I. Šiušaitė.

Rūmų apleistumo laikotarpiai yra susiję ne tik su sovietmečiu, bet ir su įvairiausiomis šeimyninėmis tragedijomis, Pirmuoju ir Antruoju pasauliniu karu.

Tačiau daug iššūkių laukia ateityje, kai bus atliekami interjero tvarkybos darbai. Dvi rūmų salės ir du miegamieji turi autentiškus lubų lipdinius. Patalpų interjerai yra skirtingų stilistikų: tai XIX a. pab. istorizmo rūmams būdingas bruožas: valgomasis – neogotika, darbo kabinetas – neorenesansas.

TVDS, R. Stankevičiaus nuotr.

Tvarkyba eina į pabaigą, atliekami užbaigimo darbai. I. Šiušaitės teigimu, atliekant tolesnes restauracijas visų rūmų uždaryti nereikės – bus uždaromos tik tam tikros zonas, kitos liks atvertos lankytojams ir renginiams.

Pagrindinė rūmų funkcija – kultūrinė veikla: parodos, koncertai, edukacijos, ekskursijos, renginiai. Papildoma – komercinė veikla: privatūs renginiai, fotosesijos, filmavimai. Planuojama turėti rezidentinius kambarius. „Aplink rūmus išsidėsčiusiuose pastatuose vyksta mėgėjų kolektyvų užsiėmimai, edukaciniai projektai vaikams. Turime vandens bokštą, kurį rekonstravus galima paversti stebėjimo bokštu – rūmai ir parkas atsivertų iš aukščiau. Rūmai – aktyvus turizmo objektas, todėl tariamės su įvairiais festivaliais, jau šiemet turėsime Kristupo festivalio koncertą. Iš apleisto objekto tampame patrauklia istorinio turizmo ir kultūrinės rekreacijos vieta. Teks padirbėti su renginių formatais, pagalvoti, kaip išnaudoti parko erdvę, kaip organizuoti renginius lauke, kad jiems vykstant nereikėtų uždaryti viso parko.

Rūmų rūsyje yra apie 200 kv. m ekspozicinių erdvių, kuriose galime išdėstyti tiek istorines, tiek meno, pavyzdžiui, skulptūros, juvelyrikos ekspozicijas, pirmame aukšte rengiame dailės parodas.

Planuojame, kad rūmų lankomumas išaugs apie 8 kartus. Savo esme rūmai buvo šeimos rezidencija. Todėl norime juos laikyti atvirus, išlaikyti jaukų formatą.“

24 m. darbo patirtį turinčios įmonės 80 proc. darbų yra paveldo tvarkyba: Panemunės pilis, Gelgaudiškio dvaras, Žagarės dvaras, Istorijų namai, Lietuvos banko Kauno skyrius, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios bokštai, Kauno lėlių teatras – tai tik nedidelė dalis bendrovės „Virmalda“ įgyvendintų projektų. Įmonės išskirtinumas – daugumą darbų atlieka patys įmonės specialistai.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti restauruojant Trakų Vokės dvarą, pasakoja bendrovės direktorius Virginijus Rabačius ir Tvarkybos ir restauracijos padalinio vadovė Ramunė Balandžiūnienė.

Pasakodamas apie pusantrų metų trukusį trečiąjį Trakų Vokės dvaro restauravimo etapą, „Virmaldos“ direktorius V. Rabačius sako, kad net sunku visus darbus ir išvardyti: fasado restauravimas, pirmo ir antro aukštų erdvių sutvarkymas, darbai rūsyje, sienų, lubų restauravimas, stalių gaminių restauravimas, nauja elektros instaliacija, naujos šildymo, nuotekų, gaisro aptikimo sistemos, dalies stogo perdengimas, langų keitimas, durų, grindų dangų restauravimas, fasado laiptų atstatymas ir kt.

Visi fasado lipdiniai buvo konservuojami ir restauruojami. Apie įspūdingų rūmų fasado lipdytų dekoro elementų atkūrimo iššūkius prisimena R. Balandžiūnienė: „Vienas jų – vakarų fasado įgilinto portiko lipdiniai. Išliko tik kelios labai prastos kokybės istorinės nuotraukos, gatvė, kai tankinamas gruntas, labai dažnai tenka matyti nuo lubų krintančius lipdinius, skilinėjančias sienas. Su Kauno technologijos universitetu vystome projektą, kurio dalį finansuoja Europos Sąjunga, remia Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Tai naujas produktas Lietuvoje – savaime sutankėjantis gruntas. Technologija leidžia panaudoti toje pačioje vietoje iškastą arba atvežtą gruntą, jį supilti į reikiamą vietą ir gruntas sutankėja pats, t. y. jam nereikalingas vibracijas sukeliantis grunto tankinimas. Dar viena gera tokio grunto ypatybė – nepralaidumas vandeniui.

Trakų Vokės dvaro rūmų rūsyje įrengta įvairiausių komunikacijų (šildymo sistema, vandentiekis, nuotekos, dalis vėdinimo sistema) – „miškas“ vamzdžių grindyse. Čia mes ir panaudojome savaime sutankėjantį gruntą. Tai nėra betonavimas. Toks gruntas gali būti pakartotinai iškasamas (jei įvyksta avarija ar reikia kokią nors komunikacijų dalį remontuoti). Komunikacijos atsirado gerai sutankintame, vandeniui nepralaidžiame turinyje, kurį prireikus galima iškasti. Vibracijų pastatas nepatyrė, rezultatai puikūs, patikros parodė, kad sutankėjimas yra pakankamas. Vėliau ant šio grunto buvo atkurtos keraminės grindys“, – pasakoja „Virmaldos“ direktorius V. Rabačius.

Šią technologiją bendrovė pritaiko ir kituose paveldo objektuose, kai reikia nepralaidaus vandeniui, savaime sutankėjančio grunto.

kuriose matosi, kad virš durų buvo Tiškevičių giminės herbo reljefinė kompozicija, abipus reljefo – girliandose įrėminti biustai, o po visais keturiais fasado balkonėliais irgi buvo lipdinių girliandos. Šie elementai atkurti pasitelkus ikonografines nuotraukas, fasade išlikusias žymes, istorinius tyrimus (aut. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė) ir cheminius fasado medžiagų tyrimus (aut. Asta Grubinskaitė). Užtinkuotas ir keletą kartų uždažytas dekoro zonas teko kruopščiai atidengti, ieškoti išlikusių dekoro žymių, rodančių konkrečią kiekvieno lipdyto dekoro elemento vietą, leidžiančių tiksliau nustatyti matmenis. Apžiūrėjome ir rūmus projektavusio architekto O. Markonio darbus Varšuvoje. Medžiagų tyrimai parodė, kad anksčiau fasado lipdyba buvo restauruota keturis kartus, kai kur naudojant netinkamas restauracines medžiagas. Keletą mėnesių skulptorių, skulptūros restauratorių ir kitų specialistų komanda pagal parengtą projektą lipdė atkuriamo dekoro modelius, vėliau atkurtą dekorą pagamintose formose išliejo iš gipso su odos klijais, t. y. tokio skiedinio, iš kurio ir buvo formuotas originalus dekoras.“

R. Balandžiūnienė atkreipia dėmesį, kad šiems rūmams buvo pasirinkta pilno fasado restauravimo koncepcija, tačiau kad žmonės nebūtų klaidinami ir restauruotų fragmentų nevertintų kaip autentiškų elementų, jie išskirti iš fasado spalviniu sprendimu, specialiai pabrėžiant, kad tai yra atkurtas architektūros elementas.

„Virmaldos“ direktorius V. Rabačius pasakoja, kad restauruojant rūmų rūsį teko taikyti naujausias technologijas. Kodėl jų prireikė? „Pastatams labai kenkia vibracija. Ji ardo kiekvieną pastatą, o jei statinys yra senas, turi išlikusių vertingų lipdinių, sienų tapybą, seno tinko fragmentų, vibracija jiems ypač kenksminga. Kai šalia tokio pastato asfaltuojama