Naujas Lietuvos teritorijos bendrasis planas: tarp lūkesčių ir nuogąstavimų Dinamiškų ir griežtų formų jungtis Ieškant architektūros Vilniaus galerijose Universalus dizainas – dėmesys žmogui, o ne pastatui

Kaina 4,00 Eur

2018 (Nr.4)

Žiedinė ekonomika: rūšiuosime ar teršime?

2â€ƒ

2018 (Nr. 4)

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys;

Prieš kelerius metus įsigaliojus griežtesnėms Statybinių atliekų taisyklėms, įpareigojusioms atliekas rūšiuoti statybvietėse, statybų sektorius teisinosi tokiems pokyčiams nebuvęs pasiruošęs. Šiandien vis aktyviau kalbama apie

prof. dr. Donatas Čygas,

ambicingus žiedinės ekonomikos tikslus. Kol Europos Sąjungos šalys pamažu

VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas;

kaupia patirtį, Lietuvoje apie žiedinės ekonomikos svarbą vis dar diskutuojama,

prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas;

kol kas stinga ir gerosios praktikos pavyzdžių, kurie parodytų, kad tai nėra

doc. dr. Liutauras Nekrošius,

kažkokia mokslinė fantastika, o gali efektyviai funkcionuoti realybėje.

VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis,

Universalus dizainas – dar viena aktuali tema, kuriai šįmet dedikuota ir svarbiausia statybų sektoriui paroda. Nors specialistai nuogąstauja, kad netgi nauji pastatai Lietuvoje neatitinka universalaus dizaino principų, architektai,

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius;

interjero dizaineriai rodo savuosius pavyzdžius ir teigia – universalaus dizaino

Diana Varnaitė,

principai jiems nėra svetimi.

Kultūros paveldo departamento direktorė. Redaktorė Kristina Buidovaitė

Ar pateisins lūkesčius pradėtas rengti Lietuvos bendrasis planas? Kalbintų specialistų linkėjimas – netapti dar vienu stalčiaus dokumentu. Teigiama, kad

Tekstų autoriai

Lietuvai svarbu turėti efektyvų, gyvą, integralų dokumentą, ko būtent ir trūksta

Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė, Indrė Vozgirdaitė,

dabartiniam Lietuvos bendrajam planui. Aplinkos ministerija, organizuodama

Jurgita Raudonytė, Morta Mikutytė, Karina Sėrikova, Agnė Vaitasiūtė

būsimajam Lietuvos bendrajam planui skirtus forumus, rodo, kad ji yra atvira

Portalo www.sa.lt administratorius

diskusijoms ir su verslu, ir su bendruomenėmis.

Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė Dizaineris

Ne mažiau nei Lietuvos bendrasis planas dėmesio ir diskusijų sulaukė dar vienas – Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos

Jonas Landsbergis

specialusis planas. Tik šįsyk bendruomenėms ir verslui įvertinti jis pateiktas

Reklamos skyrius

po dešimtmetį užsitęsusių rengimo darbų. Pasirodo, plano rengėjus pasiekė

Liuda Michalkevičienė

daugiau nei 100 komentarų, kritikos, abejonių – to pakako, kad dokumentas

Tel. +370 5 267 9484 © „Statyba ir architektūra“, 2018 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

būtų grąžintas rengėjams. Dešimtmečio epopėja tęsiasi. Apie „stiklainius“ Kauno Laisvės alėjoje diskutuota ne vienerius metus.

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Svarbiausia Kauno gatve pasivaikščiojus su Vytauto Didžiojo universiteto Menų

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

fakulteto lektore dr. Jolita Butkevičiene kai kurie antstatai ir jų istorijos primins,

Spausdino

ką laikinoji sostinė išsaugojo ir ką prarado.

UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“ Tiražas 4200 egz.

Šiame numeryje pristatome ir keletą objektų: verslo centrą „Asgaard Keys“

Leidžiamas nuo 1922 m.,

Vilniuje ir „Arką“ Kaune. Beje, „Arka“ ne tik vienas iš keliolikos šiuo metu

dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

vystomų biurų pastatų projektų Kaune. Jis vienas tų retų atvejų, kai galvota

ISSN 0131-9183 Mūsų viršelyje – „Archinovos“ vizual.

ne tik apie kvadratinius metrus, bet ir apie paveldą, – architektų pastangomis pavyko išsaugoti istorinės Karmelitų gatvelės atkarpą.

tema

Žiedinė ekonomika: rūšiuosime ar teršime?

„SA.lt“ konferencija

Kokios viešosios infrastruktūros renovacijos tikėtis?

TURINYS

interjeras

„Split“ – tarp judesio ir ramybės

pasaulis

Ką eksportuoja architektai?

asmenybė

Georgas Pendlas. Architektūros grožis slypi logikoje

paveldas

Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas ir vėl užstrigo

objektas Dinamiškų ir griežtų formų jungtis

architektūra

Kauno Laisvės alėjos transformacijos

objektas

Golfo atgimimas

universalus dizainas Universalus dizainas – dėmesys žmogui, o ne pastatui

naujienos Aušros Narkeliūnienės nuotr.

„Nordbygg“ – svarbiausias šiaurės šalių statybų sektoriaus renginys Didžiausia šiaurės šalių statybų paroda „Nordbygg“ – dinamiškiausias statybų ir nekilnojamojo turto renginys Šiaurės regione, kuriame, be gaunamų žinių, sukuriama ir naujų galimybių statybų sektoriaus įmonėms. „Nordbygg“ svarbiausia šiaurės šalių aktyviausių statybų sektoriaus dalyvių susitikimo vieta tampa kiekvienų metų kovo–balandžio mėnesiais. Trijuose parodos sektoriuose – statybinių medžiagų ir konstrukcijų, šildymo, vėdinimo, santechnikos, automatikos ir statybos įrenginių savo produktus demonstravo 900 dalyvių, tarp kurių 25 proc. naujų ir 220 užsienio kompanijų. Parodą kasmet aplanko apie 50 tūkst. lankytojų ir jų skaičius auga. Šįmet parodoje dalyvavo ir 6 kompanijos iš Lietuvos. Prieš porą metų parodoje dar nebuvo nė vieno mūsų šalies atstovo. Gerokai aktyvesni yra mūsų kaimynai estai ir latviai – jų atstovai parodoje buvo įrengę net kelias dešimtis stendų, kuriuose pristatė savo produktus – statybos ir apdailos medžiagas. Parodoje didžiausio lankytojų dėmesio sulaukė inovatyvūs produktai ir naujausios technologijos, tausojančios aplinką. Aktyvūs buvo ir studentai – jiems patikėta įrengti kavinę-paviljoną iš perdirbto plastiko.

2018 (Nr. 3)

Spaudos centre parodą pristato Peteris Söderbergas.

I vieta. „Studija lape“ architektų projektas.

Portalas „SA.lt“ – aktualios statybų, architektūros, nekilnojamojo turto naujienos kasdien!

naujienos

Individualių namų kvartalui – architektūros konkurso išbandymas Lietuvos architektų sąjunga surengė dar vieną architektūros konkursą – ko gero, pirmą kartą konkurso būdu išrinktos geriausios idėjos individualių namų kvartalui. Nedidele balsų persvara nugalėjo „Studija lape“ architektų pasiūlymas, antroji vieta skirta „Paleko ARCHstudijai“, trečioji – architektų biurui „Urbanistinė architektūra“. Planuojamas „RO16“ kvartalas įsikurs pietrytinėje Vilniaus miesto dalyje, Pavilnyje, aplink Rokantiškių kalvą. Tai aukščiausia Vilniaus miesto vieta, iškilusi 223 m virš jūros lygio, šalia Pavilnių regioninio parko. Išraiškinga gamtinė aplinka ir patraukli lokacija bei siekis sukurti vieningos urbanistinės-architektūrinės koncepcijos, aukštos kokybės ir išskirtinės architektūros gyvenamųjų namų kvartalą paskatino teritorijos savininkus idėjų ieškoti konkurso keliu. Pagal detaliojo plano sprendinius sklype numatyta 16 individualių namų. Konkurso dalyvių darbai vertinti pagal dvi pagrindines kriterijų grupes – tai urbanistiniai architektūriniai sprendiniai, apimantys urbanistinę kvartalo koncepciją gamtinėje aplinkoje ir teritorijos landšaftinius sprendinius, bei pastatų architektūra: gyvenamųjų namų tūriniai sprendiniai, medžiagiškumas, funkciniai sprendiniai ir galimybė išlaikant bendrą kvartalo koncepciją pritaikyti namus individualiems savininkų poreikiams. Konkurse sulaukta 53 dalyvių, vertinimui pateikta 17 projektų. Įmonės „Studija lape“ (architektai Tomas Lapė, Vytenis Eitminavičius, Rasa Butiškytė, Aurimas Lenktys, Ieva Viliūtė) projektas, komisijos vertinimu, yra inovatyvios, net ikoniškos architektūros kvartalo pavyzdys, orientuotas į gamtą, išnaudojant reljefą suformuojantis ir privačias erdves. „Paleko ARCHstudijos“ (architektai Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Dalia Uogintė, Karolina Burbaitė, Ugnė Morkūnaitė, Radvilė Samackaitė) pateiktas projektas, komisijos narių žodžiais, puikus, išbaigtos, subtilios architektūros kvartalas, jautriai įkomponuotas gamtinėje aplinkoje.

tema

Gento „Zuiderpoort“ biuro pastatų kompleksas atveriamas vietos bendruomenei, čia pritaikytos išmaniosios, energiją taupančios sistemos.

Žiedinė ekonomika: rūšiuosime ar teršime? Prieš kelerius metus įsigaliojusios griežtesnės Statybinių atliekų taisyklės, įpareigojusios atliekas rūšiuoti statybvietėse, statybų sektoriaus buvo sutiktos ganėtinai skeptiškai. Kristina BUIDOVAITĖ

Nuogąstauta, kad statybų atliekos nuklos pakeles ir pamiškes, abejota, ar statybų sektorius pasiruošęs pokyčiams. Šiandien vis aktyviau kalbama apie ambicingus žiedinės ekonomikos tikslus ir jos principų taikymą statybų aikštelėse. Kokią naują kokybę ji žada?

Žiedinė ekonomika – ir mieste, ir valstybėje iedinės ekonomikos klausimai Lietuvoje vis aktyviau aptariami akademinės bendruomenės rate, įvairiuose pasitarimuose, seminaruose, konferencijose, šiuos klausimus stengiamasi įtraukti į įvairias diskusijas, nes tikslai ambicingi, o jiems įgyvendinti reikia idėjų ir priemonių. Pavyzdžiui, 2016-aisiais Nidoje organizuotos kūrybinės dirbtuvės, kuriose, pasitelkus apleisto „Auksinių kopų“ viešbučio pavyzdį, su architektūros studentais aptarti žiedinės ekonomikos principai. Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto mokslininkai 2016 m. pradžioje dalyvavo tarptautiniame institucijų partnerystės projekte „Žiedinė ekonomika – efektyvus pramonės medžiagų ir energijos srautų uždarymas“. Architektas urbanistas Donatas Baltrušaitis, įkūręs urbanistikos ir strateginio planavimo platformą „BAU“ ir bendradarbiaudamas su urbanistikos biuru „BUUR“, Belgijoje, pasakojo žiedine ekonomika susidomėjęs, nes

2018 (Nr. 4)

Vakarų Europoje vis labiau auga poreikis efektyviai naudoti vietinius išteklius, neteršti aplinkos, gerinti gyvenamosios aplinkos kokybę, mažinti išmetamų atliekų kiekį. „Žiedinės ekonomikos modelis neprieštarauja esamiems ekonomikos modeliams, jį papildo, sukurdamas naują rinką, kuri rūpinasi tinkamu atliekų rūšiavimu, perdirbimu, pakartotiniu naudojimu. Man pačiam rūpi aplinkosaugos problemos, manau, kad žiedinė ekonomika, aplinkos saugojimas, tam tikras tvarumas, išteklių saugojimas ateityje įgaus vis didesnį pagreitį“, – komentavo D. Baltrušaitis. Anot urbanisto, žiedinės ekonomikos principai gali būti pritaikyti skirtingiems masteliams – žmogaus, miesto, šalies, pasaulio. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus atsakingas už savo aplinką, savivaldybė įgali kurti iniciatyvas ištekliams tausoti. Lietuva, būdama Europos Sąjungos dalimi, privalės priimti žiedinės ekonomikos principus.

Ėmėsi ambicingo projekto Žiedinė ekonomika pagrįsta principu, kad, gaminant produktą ar kuriant jo dizainą, privalu išsyk mąstyti, kaip panaudotos medžiagos ateityje bus perdirbtos. Šis principas aktualus ir pastatams bei miestams. Pavyzdžiui, kai kurios statybinės medžiagos laikomos tvariomis – tą įrodo tvarių pastatų vertinimo standartai „BREEAM“ ar „LEED“. D. Baltrušaitis pateikė vienos kompanijos Belgijoje pavyzdį. Bendrovė nekerta daugiau medžių nei jų atsodina, turi tą patvirtinantį sertifikatą. Socialiai atsakingos nekilnojamojo turto kompanijos aktyviai renkasi tokią produkciją, kai kuriose šalyse jų pasirinkimą reglamentuoja įstatymai.

Mokslininkai teigia, kad statybų pramonė pagal anglies dioksido išmetimą užima pirmą vietą pasaulyje. Kiekvienas pastatas turi savo eksploatacijos laikotarpį, kaip ir kiekviena panaudota medžiaga – laiką, per kurį suyra. Jei projektavimo stadijoje nebus numatyti principai, kaip pastatas bus išardytas, o medžiagos nebus išrūšiuotos, jos keliaus į sąvartyną, užims vietą. Miesto masteliu aktualus vienų medžiagų virsmas kitomis. Pavyzdžiui, Belgijoje, įgyvendinant kai kuriuos miesto plėtros ar architektūros projektus, užsakovai įpareigojami atsižvelgti, kaip bus panaudojamas lietaus vanduo, iš kur į naują gyvenamųjų namų rajoną vanduo pateks centralizuotai. Būtina atsižvelgti į visus išteklius ir kietąsias medžiagas, kurios vienu ar kitu būdu demontuojamos bei siūlyti jų pakartoninio panaudojimo būdus. Pavyzdžiui, jei statybvietėje iškasama labai daug grunto, reikėtų nurodyti, kur tą gruntą galima panaudoti, kad jo netektų vežti šimtus kilometrų už statybvietės, kas būtų visiškai netvaru. Kalbant apie žiedinę ekonomiką, aktualūs nesunkiai pastatomi ir lengvai išardomi moduliniai pastatai. Užsienyje veikia projektas „WikiHouse“, kurį kuria architektai, dizaineriai, inžinieriai, išradėjai, gamintojai ir statytojai. Jie bendradarbiaudami kuria tvarias, aukštos kokybės statybos technologijas, kurias kiekvienas gali naudoti ir tobulinti. Visgi, įspėja D. Baltrušaitis, lengvai pastatomi ir išardomi pastatai negali būti statomi bet kur. Tarkime, jeigu tokių namų išdygs periferijoje, o žmonės automobiliais važinės į miestą, tai vėlgi nebus tvaru. Europos Sąjungos (ES) šalyse šiuo metu įgyvendinami pirmieji žiedinės ekonomikos teisinio reguliavimo paketai, kurie apima klausimus, kaip tvarkytis su atliekomis ir paversti jas naujomis medžiagomis. Šis etapas reguliuojamas sertifikatais ir įstatymais, kuriuos priima kiekviena šalis. Belgijoje veikia trys įstatymų bazės: Briuselio, Flandrijos ir Bolonijos. Pavyzdžiui, Flandrija jau yra įdiegusi privalomus kriterijus pastatams. Į interneto platformą „Totem“ įkeliamas 3 D modelis ir tokiu būdu įvertinama, kokios medžiagos bus naudojamos pastato statybai, kiek jos turės įtakos aplinkai. D. Baltrušaitis pasakojo Belgijoje dirbantis prie įvairių, su tvariu miestų planavimu susijusių, projektų, vienas kurių Antverpeno žiedo rekonstrukcija. Miesto valdžia turėjo ambicijų uždengti taršų žiedinį greitkelį žemėmis, o jo paviršiuje suprojektuoti viešąsias erdves. Projektu norima suderinti vietinių gyventojų interesus, užtikrinant skirtingų suinteresuotų šalių darnų tarpusavio bendradarbiavimą. Projektu siekiama automobilių hegemoniją sumažinti 25 proc., dvigubai padidinti pėsčiųjų ir dviratininkų skaičių.

Statybų sektoriuje nestinga plastiko atliekų

Iš pradžių – komunalinių atliekų perdirbimas

Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų prevencijos ir tvarkymo strategijos skyriaus vedėja Jurgita Gaižiūnienė patvirtino – Žiedinės ekonomikos atliekų paketas baigiamas tvirtinti ES lygiu. Pratinti prie žiedinės ekonomikos ES šalis bus pradedama nuo atliekų rūšiavimo ir perdirbimo. EK laikosi principo, kad, siekdami didesnio atliekų perdirbimo, turi persiorientuoti visi kiti sektoriai. Persiorientuoti taip, kad susidarančias atliekas būtų nesunku perdirbti ir pakartotinai panaudoti. EK planuoja įvairių iniciatyvų, susijusių su aplinkai nekenksmingų produktų kūrimu, peržiūrėti Ekologinio projektavimo direktyvą, už kurios įgyvendinimą Lietuvoje atsakinga Ūkio ministerija. Plastiko atliekų susidaro visuose sektoriuose, įskaitant statybų. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad statybų ir griovimo sektoriuje susidaro 5 proc. plastiko atliekų. „Europinėje plastikų žiedinės ekonomikos strategijoje teigiama, kad statybos, automobilių, baldų ir elektronikos sektoriai yra svarbios plastiko taikymo sritys ir dideli plastiko atliekų, kurias būtų galima perdirbti, šaltiniai. Stokojant informacijos, ar šiose srityse naudojamo plastiko sudėtyje yra cheminių medžiagų, pavyzdžiui, antipirenų, vengiama aktyvesnio antrinio perdirbimo. EK imasi iniciatyvos, kad būtų nustatyta, kaip lengviau atsekti chemines medžiagas antrinio perdirbimo srautuose. Tikslas – supaprastinti tų medžiagų apdorojimą ar šalinimą, vykdant antrinį perdirbimą, taip užtikrinant kokybišką sveikatos ir aplinkos apsaugą.

Kol kas Žiedinės ekonomikos pakete daugiausia dėmesio skiriama komunalinių atliekų tvarkymui – perdirbimui ir jų paruošimui pakartotiniam naudojimui. Valstybės narės turės užtikrinti, kad iki 2025 m. komunalinių atliekų būtų perdirbta ir pakartotiniam naudojimui paruošta ne mažiau nei 55, 2030 m. – 60, o iki 2035-ųjų – 65 procentai. Kai kurios valstybės, tarp jų ir Lietuva, galės pasinaudoti galimybe šiuos tikslus pasiekti penkeriais metais vėliau. Žiedinėje ekonomikoje svarbu ne tik tai, kad kuo daugiau medžiagų būtų perdirbtos, bet ir jų nelaikymas atliekomis. Atliekų nelaikymo atliekomis kriterijus atliekų srautams, kuriems Europos Sąjungos lygiu nebus nustatytų kriterijų, ateityje galės nusistatyti pati Lietuva. Anot J. Gaižiūnienės, kai tik bus patvirtintos Žiedinės ekonomikos atliekų direktyvos, bus planuojamos priemonės, kokiomis bus siekiama žiedinės ekonomikos tikslų, didesnio atliekų perdirbimo, pakartotinio naudojimo. Siekdama pereiti prie žiedinės ekonomikos, Vyriausybė yra patvirtinusi programos įgyvendinimo priemonių planą, kuriame numatytos ir jau įgyvendinamos priemonės, padidinsiančios perdirbamų gaminių ir pakuočių pateikimą rinkai, skatinančios platesnį daiktų panaudojimą pakartotinai ir jų paruošimą perdirbti. Numatyta, kad bus peržiūrėti mokesčiai už aplinkos teršimą atliekomis, nustatant atliekų mažinimą ir perdirbimą skatinančius tarifus, įgyvendinant atskirą maisto atliekų surinkimą, patvirtinant komposto kokybės kriterijus, patvirtinant atliekų nelaikymo atliekomis kriterijus ir kitas priemones.

Europos parlamento pozicija ir siekiai ES šalims-narėms Iki 2020 metų: griežtai apriboti atliekų deginimą, jį taikyti tik neperdirbamoms ir biologiškai neskaidžioms atliekoms. Privalomas atskiras biologinių atliekų surinkimas laipsniškai, trimis etapais: 2020 m., 2025 m. ir 2030 m. Mažinti atliekų šalinimą sąvartynuose. Iki 2030 metų: 30 proc. padidinti išteklių naudojimo efektyvumą. Perdirbti 70 proc. komunalinių atliekų ir 80 proc. pakuočių atliekų. Sudegintų atliekų nebūtų įmanoma registruoti kaip perdirbtų atliekų Žiedinės ekonomikos nauda Europai (sumažinus pirminių medžiagų sąnaudas): sumažėtų priklausomybė nuo importuojamų išteklių. Pramonė sutaupytų apie 630 mlrd. eurų. Būtų sukurta 400 tūkst. naujų darbo vietų. BVP padidėtų 3,9 proc. (D. Baltrušaitis „Inovatyvių miestų ekonomika“)

Gento „Zuiderpoort“ biuro pastatų kompleksas.

tema

Svarstys, ar griežtinti reikalavimus Kalbant apie statybos ir griovimo atliekas, iki 2024 m. gruodžio 31 d. Europos Komisija valstybėms narėms turi pateikti ataskaitą ir joje nurodyti, kokie tikslai turėtų būti keliami tam tikroms statybos atliekų frakcijoms. Gali būti, jog Europos Komisija identifikuos, kad, pavyzdžiui, vienai ar kitai statybinių atliekų frakcijai reikalinga nustatyti tikslą, jog būtų sunaudojama mažiau pirminių išteklių ir aktyviau pereinama prie žiedinės ekonomikos.

Siekdama labiau prisidėti prie perdirbtų plastikų integravimo į rinką, Europos Komisija taip pat svarstys siauresnio pobūdžio sektorines intervencijas. Pavyzdžiui, sutariama, kad tam tikriems statybos sektoriaus gaminiams, pavyzdžiui, izoliacinėms medžiagoms, vamzdžiams, lauko baldams, tinkama žaliava iš perdirbtų medžiagų. Šiuo metu ar ateityje atlikdama statybos produktams galiojančių Europos Sąjungos taisyklių vertinimą, Europos Sąjunga svarstys, kaip tą paskatinti. Galiausiai Europos Komisija planuoja į žaliųjų viešųjų pirkimų kriterijus įtraukti reikalavimus dėl perdirbtų medžiagų.

Andrius BUSKA Bendrovės „ROCKWOOL“ techninis vadovas. Akmens vatos gamintoja – bendrovė „ROCKWOOL“ – rinkai siūlo vieną iš nedaugelio pramonės produktų, padedančių sutaupyti energijos daugiau, negu buvo suvartota jam pagaminti, transportuoti ir utilizuoti. Pavyzdžiui, per 50 metų tipiškas termoizoliacijos gaminys gali padėti sutaupyti šimtąkart daugiau pirminės energijos. Tinkamai apšiltintiems pastatams šildyti pakanka mažiau iškastinio kuro, todėl į atmosferą išmetama mažiau teršalų. Kad energijos sutaupoma, akivaizdu praėjus tik 5 mėnesiams po izoliacijos sumontavimo. Jei produktas naudojamas šilumos vamzdžiams izoliuoti, energija gali atsipirkti mažiau nei per 24 valandas. Investuotos energijos energetinė grąža yra daugiau negu dešimt tūkstančių kartų didesnė. „ROCKWOOL“ izoliacija yra vienas svarbiausių CO2 kiekį mažinančių veiksnių. „ROCKWOOL“ 250 mm storio palėpių izoliacijos gaminį pastate Danijoje eksploatuojant 50 metų, į orą išmetamas 162 kartus mažesnis CO2 kiekis nei šio produkto gamybos, transportavimo ir sunaikinimo metu. CO2 kiekio balansas pakrypsta į teigiamą pusę praėjus 4 mėnesiams po izoliacijos įrengimo. 8

2018 (Nr. 4)

Skaičiuojama, kad Europos Sąjungoje pastatuose suvartojama daugiau negu 40 proc. visos energijos. Vidutinio ES namų ūkio suvartojamos energijos didžiąją dalį sudaro šildymas (68 proc.). Taigi, izoliacija yra pagrindinė energijos taupymo ir tvariosios plėtros technologija. Gamyboje bendrovė „ROCKWOOL“ naudoja vulkaninės kilmės diabazo ar bazalto uolieną, kurios žemėje nestinga. Kasmet per ugnikalnių ir plokščių tektonikos procesus susiformuoja 38 tūkst. kartų daugiau uolienos, negu sunaudojama akmens vatai pagaminti. „ROCKWOOL“ produktų gamybai naudojamoje lydymo krosnyje pasiekiama temperatūra idealiai tinka, kad gamtines žaliavas, pavyzdžiui, uolienas būtų galima pakeisti panašios cheminės sudėties antrinėmis žaliavomis, t. y. kitų pramonės šakų atliekinėmis medžiagomis. Šiandien „ROCKWOOL Group“ vertingomis žaliavomis paverčia 300 tūkst. tonų atliekų. Pagal „ROCKWOOL Group“ vidinę perdirbimo sistemą, akmens vatos atliekos ir kitų pramonės šakų medžiagų likučiai supresuojami į pakartotinio naudojimo briketus, kurie yra lydomi ir vėl paverčiami akmens vata.

„Peikko“ strategija – žiedinė ekonomika turi pasiekti statybų rinką

Statybos pramonė stipriai veikia mus supančią aplinką, nes jos poreikiams sunaudojama net 40 proc. visos pasaulio energijos ir gaunama 30 proc. visų atliekų. Šiuo metu vis aktyviau diskutuojama apie žiedinę ekonomiką ir jos pritaikymą visose gyvenimo srityse. Suomijos kapitalo įmonė „Peikko“, kurios specializacija daugiau nei 50 metų yra gelžbetonio jungčių sprendimai ir statybinės kompozitinės konstrukcijos, savo veikloje taip pat pasiryžo taikyti žiedinės ekonomikos principus. Įmonės dėmesys skiriamas ne tik produktų tobulinimui mažinant atliekų kiekį, bet ir įmonės strategijos atnaujinimui.

Pirmieji žingsniai jau žengti

Artimiausias tikslas – antrinis produktų panaudojimas

„Peikko“ siūlomi produktai visada buvo gaminami taip, kad suteiktų kuo daugiau ekonominės naudos ir būtų nekenksmingi aplinkai. Pats įmonės šūkis „Greitesnis, saugesnis ir efektyvesnis būdas projektuoti ir statyti“ apibrėžia „Peikko“ filosofiją. Pavyzdžiui, sprendimas mažinti pastatų tūrį projektuojant plonesnes perdangas su DELTABEAM® sijomis padeda sumažinti ne tik išteklius, reikalingus šildymui ir vėdinimui, bet ir naudojamų medžiagų kiekį. Kitas puikus pavyzdys, kaip galima sumažinti medžiagų, naudojamų statybose, kiekį yra PSB® armavimo sistemos naudojimas. Dėl šios sistemos perdangose panaudojamą betono kiekį galima sumažinti nuo 10 iki 30 procentų. Taigi, pastate, kurio vieno aukšto plotas 590 kv. m, galima naudoti 150 mm plonesnes perdangas (vietoj 450 mm, jos galėtų būti 300 mm storio). Toks sprendimas sutaupytų 88 kv. m pastato ploto ir 33 tonas betono viename aukšte. Ne mažiau svarbu, kad visas gamybai reikalingas metalas būtų naudojamas taip, kad liktų kuo mažiau atliekų. Štai iš kiekvienos DELTABEAM® sijos šoninių plokštumų yra iškertama vidutiniškai 30 apvalių plokštelių. Jos yra surenkamos ir vėliau panaudojamos gaminant laisvo judėjimo siūlių sistemas, skirtas betoninėms grindims įrengti.

Šiuo metu „Peikko“ tikslas yra gaminti tokius produktus, kurie visiškai atitiktų visus žiedinės ekonomikos principus. Žinoma, būtina, kad įsitrauktų ir kiti rinkos dalyviai, tačiau „Peikko“ jau dabar pradeda kurti pagrindus pastato konstrukcijų išmontavimui ir panaudojimui skirtingiems statiniams du ar daugiau kartų. Lietuvoje jau gerai žinomos ir daugelyje projektų naudojamos varžtinės kolonų jungtys gali geriausiai iliustruoti pastato konstrukcijų panaudojimą antrą kartą. Šiuo metu kolonoms priveržti naudojami varžtai gali būti gana lengvai patobulinti taip, kad juos atsukus ir nukėlus koloną ji galėtų būti panaudota kitame statinyje ir priveržta tais pačiais varžtais. Lygiai taip pat gali būti sumontuojamos ir išrenkamos sienos, jose naudojant sienų padus SUMO® ir HPM® ar PPM® inkarinius varžtus. „Peikko“ išsikėlė tikslą iki 2020 m. visiškai įgyvendinti „Žiedinio pastato“ projektą. Šiuo metu jau pristatytas pirmasis bandomasis projektas Danijoje. Per artimiausius dvejus metus planuojama įgyvendinti dar bent du, tada bus išbandomos įvairios koncepcijos, jų praktinis pritaikymas, reikalingi technologiniai sprendimai. Projektas vykdomas kartu su Danijos architektų biuro „3XN“ įkurtu padaliniu „GXN Innovation“ ir jam vadovaujančiu architektu Kasperu Guldageru Jensenu. Daugiau informacijos apie vykdomus projektus ieškokite „Peikko“ parengtame leidinyje „In Search Of A Bright, Circular Future“ (pasiekiamas QR kodu). 9

žiedinė ekonomika

Žiedinės ekonomikos principai statybų sektoriuje: ar pasiruošta? Indrė VOZGIRDAITĖ

Ar pakanka tinkamai pasiruošti griovimo darbams, rūšiuoti statybines atliekas ir užtikrinti jų perdirbimą, kad statybų sektorius jau būtų įvardijamas kaip atitinkantis žiedinės ekonomikos koncepciją? Ir ar šių principų taikymui jau yra pasiruošta? KTU Aplinkos inžinerijos instituto direktorė, profesorė dr. Žaneta Stasiškienė tvirtina, kad pirmiausia reikėtų kalbėti apie daugelio glaudžiai susijusių sektorių pasiruošimą.

Reikalinga visa sistema Ž. Stasiškienės teigimu, tiesiogiai atsakyti į klausimą, ar statybų sektorius pasiruošęs taikyti žiedinės ekonomikos principus, tikriausiai nepavyktų, nes reikalingas ne tik statybų, bet ir daugelio kitų sektorių pasiruošimas, turi veikti visa sistema. Pavyzdžiui, gamybos sektoriuje jau projektuojant statybines medžiagas reikėtų numatyti, kur jos bus dedamos ir kaip bus tvarkomos po jų gyvavimo ciklo. Glaudžiai su statybų sektoriumi susijusi ir technologijų sritis – statybinių medžiagų gamybai ir visai statybos pramonei taikomos technologijos. „Manau, kad statybų sektoriui nebūtų sudėtinga panaudoti medžiagas, pagamintas iš antrinių žaliavų, bet svarbiausia, kad veiktų visa sistema“, – tvirtina pašnekovė. KTU profesorė įsitikinusi, kad statybų sektoriui būtina labai aiškiai planuoti visus procesus, tikrai nepakanka vien apgalvoti statinio statybą ar stengtis patenkinti užsakovo norus. Tačiau tai taip pat turėtų būti ne tik statybų sektoriaus, bet ir gamintojų, architektų, projektuotojų, technologijų kūrėjų uždavinys. Lygiai taip pat būtinas ir objekto medžiagų bei energijos srautų planavimas gamybos procese: kokios ir kokiu būdu vartotojus pasieks medžiagos, kokie bus jų srautai, periodai ir t. t. Anot pašnekovės, gana paprastos priemonės, pavyzdžiui, statinio informacinis modeliavimas (BIM), leistų greičiau

Dr.

2018 (Nr. 4)

dr. Žaneta STASIŠKIENĖ

priimti tinkamus sprendimus, gerokai pakeltų tiek energijos, tiek medžiagų sąnaudų statybų procese efektyvumą, supaprastintų pastato eksploataciją. Tokį pritaikymą dar labiau skatina Europos Sąjungos (ES) keliami reikalavimai, pavyzdžiui, statyti aplinkai palankius, netgi nulinės energijos pastatus. Dr. Ž. Stasiškienės teigimu, diegiant žiedinės ekonomikos koncepciją, labai svarbu yra atsižvelgti, kad atliekų perdirbimas nepareikalautų pernelyg didelių energijos sąnaudų. Taigi, būtinas ir inžinerinis pasiruošimas, sprendžiant ir kuriant statybų pramonės technologijas. Medžiagoms pagaminti energijos sąnaudų šiuo metu esą sunaudojama apytikriai 3–4 kartus daugiau nei pastato eksploatacijai, ypač statant aukštos energinės klasės pastatą. Tačiau jau yra numatyta, kad po 25 metų eksploatacijos sąnaudos turėsią prilygti medžiagų gaminimo sąnaudoms, o po 50-ies – netgi viršyti apie 25 procentus. Taigi, jau dabar į šias skaičių prognozes vertėtų labiau atkreipti dėmesį.

Trūksta žinių ir gerų vietinių pavyzdžių Dr. Ž. Stasiškienė neabejoja, kad būtina valstybiniu lygmeniu plačiau mąstyti apie tai, kokias medžiagas gaminame ir kaip efektyviai jas naudojame, kaip konkuruojame tarptautinėse rinkose, kaip bandome įgyvendinti ES mums nustatytus atliekų perdirbimo tikslus.

Diegti žiedinę ekonomiką statybų sektoriuje galėtų paspartinti ir miestų žiedinės ekonomikos koncepcija, kurioje daug kas priklauso nuo miesto valdžios požiūrio. Ji Lietuvoje auga labai iš lėto, o štai daugelyje Europos miestų – Amsterdame, Glazge, Briuselyje, Osle, Diuseldorfe, Miunchene ir kt. – jau senokai bandoma vertinti, kaip miestuose cirkuliuoja žiedine ekonomika paremti srautai. Didžiausi žiedinės ekonomikos stabdžiai, anot pašnekovės, yra pastatų sudėtingumas ir tai, kad kol kas nepavyksta užtikrinti nuoseklios tiekėjų grandinės. Be to, dėl tam tikrų technologijų trūkumo medžiagos ciklo pabaigoje tampančios labai žemos vertės. Nėra sukurta ir tokių technologijų, kurios leistų sėkmingai jas panaudoti kuriant naujas medžiagas. Dr. Ž. Stasiškienė teigia, kad taip pat labai trūksta žinių apie žiedinės ekonomikos principus. Visuomenė dažnai ne visai įsivaizduoja, kaip ji turėtų atrodyti sistemoje, trūksta edukacijos. Vis dar nėra ir vietinės gerosios praktikos pavyzdžių, kurie parodytų, kad tai nėra kažkokia mokslinė fantastika, o gali efektyviai funkcionuoti realybėje. Ne mažiau svarbus esąs ir paties pastato ekodizainas, kad vėliau jis galėtų būti ne griaunamas, o išrenkamas ir paskui atiduodamas perdirbėjams, kurie gamintų atitinkamas medžiagas. Žiedinės ekonomikos kontekste turėtų vystytis tam tikra verslo rūšis, vadinamoji darnioji antreprenerystė, numatanti verslo galimybes su kuo mažesniu poveikiu aplinkai.

Efektyvi vėdinimo sistema – patogiam ir kokybiškam gyvenimui ro vėdinimo ir kondicionavimo sistema nepamainoma tampa vos kartą išbandyta – tai viena technologijų, kuriančių didesnį gyvenimo komfortą. „VBW Engineering“ – Lenkijoje įsikūrusi kompanija, gaminanti oro vėdinimo ir kondicionavimo įrangą. Šis gamintojas orientuojasi į naujausių technologijų, patikimų gaminių ir ekonomiškų sprendimų plėtrą. „VBW Engineering“ įrenginiai skirti biurams, viešbučiams, ligoninėms, mokykloms, sporto ir poilsio įstaigoms, bankams, gamyklų dirbtuvėms, jėgainėms, prekybos centrams, kino teatrams, viešiems ir privatiems vidaus baseinams. Kompanijos gaminami prietaisai užtikrina optimalų vidaus patalpų mikroklimatą bet kurioje vietoje. Kokius sprendimus bendrovė siūlo vidaus baseinams ir didelio sterilumo reikalaujančioms patalpoms?

Oro vėdinimo įrenginiai baseinų erdvėms Vėdinimo įrenginys baseino erdvėje, nepriklausomai nuo oro sąlygų už lango, užtikrina reikiamą oro temperatūrą. Tą galima pasiekti tik dėl laipsniškos ir optimalios šilumos regeneracijos. Efektyvi vėdinimo sistema taip pat padeda sutaupyti šilumos energijos. Kompanijos „VBW Engineering“ techniniai sprendimai leidžia efektyviau vartoti energiją, nepriklausomai nuo įrenginių veikimo intensyvumo. Nepaisant energijos taupymo, kompanijos gaminamos oro rekuperacinės sistemos padeda palaikyti reikiamus oro parametrus, sukurti pageidaujamą mikroklimatą, užtikrinti komfortą baseinu besinaudojantiems žmonėms ir apsaugoti statybines konstrukcijas nuo drėgmės sukeliamos žalos. „VBW Engineering“ gaminami vėdinimo įrenginiai „Okeanos“ yra skirti orui tiekti ir ištraukti

visų tipų (privačių, viešbučių, viešosios paskirties) vidaus baseinų patalpose. Baseinų erdvėse sumontuoti vėdinimo įrenginiai yra išskirtiniai specifiniu oro apdorojimu ir savo medžiagų bei komponentų atsparumu korozijai ir chloro junginiams. Atitinkama komponentų konfigūracija ir integruota automatizavimo sistema užtikrina optimalų oro valymą baseinų salėse.

Oro vėdinimo įrenginiai su higieniniu paketu Higieninio išpildymo oro vėdinimo įrenginiai yra skirti švarai ir sterilumui palaikyti ligoninėse, operacinėse, farmacinių produktų gamyklose, įvairios paskirties laboratorijose ir kitose patalpose, kuriose reikalaujama išskirtinai švaraus oro. Kokios higieninio išpildymo vėdinimo įrenginių inžinerinės ir konstrukcinės ypatybės juos skiria nuo įprastinių? • Nuožulnios grindys yra pagamintos iš nerūdijančiojo plieno. • Šilumokaičio gaubtas (šildytuvai, aušintuvai, kondensatoriai, garintuvai, šilumos vamzdžiai, kryžminiai šilumokaičiai) pagamintas iš nerūdijančiojo plieno arba aliuminio lakštų, aliuminio lamelių, varinių kolektorių arba bet kurios kitos medžiagos su identiškomis savybėmis. • IP54 apsaugos klasę turintys varikliai. • Dažyti arba epoksiduoti ventiliatoriai su drenažo vamzdžiu arba revizinėmis durelėmis, kad būtų galimybė juos nesunkiai išvalyti. • Visos tvirtinimo detalės pagamintos iš nerūdijančiojo plieno. • Ventiliatorių, filtrų ir drėkintuvo kamerose įrengtas vietinis apšvietimas. Pakankamas tarpas tarp šilumokaičių suteikia galimybę lengvai priežiūrai ir valymui. Suapvalinti konstrukcijų kampai ir įdubos apsaugo nuo nešvarumų kaupimosi. • Nuimami dangčiai ir revizinės durelės suteikia prieigą prie visų vidinių įrenginio erdvių.

Vėdinimo įrenginių, skirtų ligoninių patalpoms, reikalavimai • Dviejų pakopų oro filtravimo sistemoje pirmojo filtravimo lygis turėtų atitikti bent F5 klasę (rekomenduojama F7), o antrasis filtravimo lygis turėtų atitikti F7 klasę (rekomenduojama F9). Pirmasis filtravimo etapas turi būti ventiliatoriaus įsiurbimo pusėje, kiek įmanoma arčiau šviežio oro įleidimo angos. Antrasis filtravimo etapas turi būti sumontuotas ant slėgio pusės. • Siekiant apriboti mikrobų augimą ant antrojo etapo filtro, santykinė drėgmė jo erdvėje neturi viršyti 90 procentų. • Kad filtrai nepermirktų nuo vandens, aušintuvai, turintys džiovinimo funkciją, ir drėkintuvai negali būti montuojami tiesiai prieš filtrus. • Antrojo lygio filtrai turėtų būti įrengti kaip paskutinis elementas, t. y. po paskutinio oro apdorojimo komponento ir prieš oro tiekimo sistemą. • Kad specialistas įrangą galėtų lengviau patikrinti iš abiejų šilumokaičio pusių, nei oro aušintuvai, nei aušintuvai, veikiantys drėgnose aplinkose (drėgmės kondensatas), negali būti tiesiai prieš filtrus arba oro gaudykles. Norint riboti santykinę drėgmę, tarp ventiliatoriaus ir šildytuvo turi būti įrengtas aušintuvas. • Higieniniuose įrenginiuose galima naudoti tik drėkinimą garais. „VBW Engineering“ siūlomų vėdinimo įrenginių su higieniniu paketu kokybė yra patvirtinta vokišku „DIN 1946-4“ standartu ir „TÜV“ sertifikatu. Taip pat kompanija „VBW Engineering“ savo populiariausiose gaminių serijose prireikus diegia modernią adiabatinio drėkinimo sistemą. Dėl papildomos informacijos apie „VBW Engineering“ gaminius ir taikomus sprendimus kreipkitės į oficialų atstovą Lietuvoje: UAB „Elektros paslaugos“ Jonavos g. 62A, Kaunas info@elektrospaslaugos.lt Tel. (8~37) 228 187 11

Evgenia Levin nuotr.

„SA.lt“konferencija

Kokios viešosios infrastruktūros renovacijos tikėtis? Kristina BUIDOVAITĖ

Reikalavimas siekti aukštesnio energinio naudingumo bent kol kas aplenkia modernizuojamus pastatus. Atnaujinamiems viešiesiems pastatams, kaip ir daugiabučiams, galioja tas pats reikalavimas – pasiekti energinio naudingumo C klasę. Portalo „SA.lt“ kartu su partneriu Viešųjų investicijų plėtros agentūra (VIPA) organizuotoje konferencijoje „Viešosios infrastruktūros atnaujinimas. Energinis efektyvumas“ diskutuota, ar teisinga tokia taktika ir kaip turėtų būti elgiamasi modernizuojant viešuosius pastatus. Specialistai sutaria – valstybė modernizuodama jai priklausantį turtą turėtų rodyti pavyzdį.

2018 (Nr. 4)

Kalbant apie energijos vartojimą pastatuose, dažniausiai labai ribotai mąstoma tik apie sienų apšiltinimą ir langų keitimą. / dr. Romanas SAVICKAS /

Energinis naudingumas – švaresnei aplinkai ungtinių Tautų Energetikos departamente, Kopenhagos būstinėje, dirbantis ir už energetikos sektoriaus vystymą globaliu mastu atsakingas dr. Romanas Savickas teigė, kad ne be pagrindo pastaruoju metu daug kalbama apie energinį naudingumą. Dažnai būtent jis laikomas vienu efektyviausių būdų pasiekti ekonominę gerovę ir turėti švarią supančią aplinką. Energinis naudingumas yra patvirtintas kaip vienas pagrindinių Darnaus vystymosi tikslų (SDG7), kuriuo energinį naudingumą iki 2030-ųjų siekiama padvigubinti. Nors pasiektas progresas ir nemažas, tačiau, R. Savicko žodžiais, pokyčiai per maži, kad iki 2050ųjų būtų galima pasiekti ne didesnį nei 2 laipsniai temperatūros pakilimą, kaip kad numatyta Paryžiaus klimato kaitos susitarime. Energinį naudingumą padidinti galima keliais būdais: didinant atsinaujinančiosios energijos vartojimą arba (ir) didinant energinį naudingumą pastatuose. „Kalbant apie energijos vartojimą pastatuose, dažniausiai labai ribotai mąstoma tik apie sienų apšiltinimą ir langų keitimą, tačiau energijos vartojimą pastatuose galima sumažinti

pasitelkus tiek pasyviąsias priemones, tokias kaip sienų, stogo šiltinimas, langų, durų keitimas, tiek aktyviąsias priemones, pavyzdžiui, šilumos punkto rekonstrukcija, šildymo, karšto vandens sistemos balansavimas, reguliavimo automatikos, termostatinių ventilių, šilumos apskaitos kiekvienam galutiniam vartotojui įrengimas“, – aiškino dr. R. Savickas.

Renovacijos pridėtinė vertė Neigiamą įtaką aplinkai galima sumažinti mažiau vartojant pirminės energijos išteklių ir daugiau atsinaujinančiosios bei atliekinės energijos. Atsinaujinančiąją energiją galima gaminti tiesiogiai pastate arba visai energetinei sistemai centralizuotu būdu. Atsinaujinančiosios energijos gamyba tiesiogiai pastate, anot R. Savicko, įmanoma, tačiau viena pasitaikančių problemų, kad miesto pastatuose jos taikymo galimybės ribotos. Pavyzdžiui, dangoraižio stogo plotas ribotas, o mažos apimties vietinis gamybos ir panaudojimo efektyvumas pastate yra sąlyginai mažesnis. Atsinaujinančiosios energijos gamyba visai energetinei sistemai centralizuotu būdu yra kur kas efektyvesnė. Kaip vieną įdomiausių ir inovatyviausių pavyzdžių R. Savickas pateikė „Amazon“ buveinės pastatą Sietle. Jis – visapusiškai integruota energetinė sistema. 13

„SA.lt“konferencija

Bendrovės „Mano būstas“ Rinkų vystymo departamento direktorė Sigita Balionytė ir „Cityservice Engineering“ Energijos taupymo grupės vadovas Šarūnas Šetikas.

Anot specialisto, renovavus pastatus, iki minimumo sumažinamas energijos kiekis pastatų šildymui arba vėdinimui (visiškai išvengti energijos vartojimo nepavyks, nes vėdinimui ji vis tiek bus naudojama), lėšos, anksčiau skirtos importuojamam kurui, gali būti skirtos pastatų renovacijai, todėl lieka cirkuliuoti šalies viduje. Šių priemonių įgyvendinimas sukuria naujų darbo vietų, nyksta priklausomybė nuo importuojamo kuro, likęs reikalingas energijos kiekis užtikrinti pastato energetiniams poreikiams kainuotų minimaliai, atpigtų pastato kasdienės priežiūros išlaidos, sumažėtų energijos kiekis pastato vėsinimui.

Investicijos į energinį naudingumą įvairuoja Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, reikia didinti investicijas į energinį naudingumą. 2015 m. jos pasiekė 220 mlrd. dolerių. Visgi finansinė aplinka nėra pati palankiausia. Daugumoje pasaulio šalių finansinės institucijos nedaug žino apie energijos naudingumo projektus, be to, juos laiko rizikingesniais, palyginti su kitais verslo 14

2018 (Nr. 4)

projektais. Vertinant globaliai, finansinė aplinka ir paskolos yra palankesnės energijos naudingumo projektams viešajame sektoriuje nei gyvenamuosiuose pastatuose. Pavyzdžiui, energijos kaina energijos naudingumo projektų atsiradimą skatina, tačiau nepakankamai. Žinoma, kiekvienoje šalyje situacija skiriasi. Tiesioginis energijos naudingumo projektų finansavimas dažnai yra pagrindinė finansinė priemonė, tačiau ne visuose regionuose. Pavyzdžiui, Ukrainoje ir Kaukazo regione svarbiausi finansiniai donorai, Kroatijoje – energinio naudingumo fondai, Šiaurės Amerikoje svarbus finansavimas pasitelkus modelį. Mokestinės paskatos ir paskolos su žemomis palūkanomis taip pat yra vienos svarbiausių priemonių didinant energijos naudingumą, tačiau reikia nepamiršti šalia to taikyti ir griežtesnius energijos naudingumo standartus, teisės aktus ir investicijų rizikos sumažinimą per Vyriausybės garantijas. Svarbiausi specifiniai veiksniai, didinantys investicijas į energijos naudingumo projektus, kiekvienai šaliai dažniausiai yra skirtingi ir priklauso nuo konkrečios valstybės situacijos.

Kokios paramos tikėtis? VIPA Paramos programų skyriaus vadovė Vaida Lauruševičienė konferencijoje kaipsyk pristatė šiuo metu teikiamas finansavimo galimybes modernizuojant viešąją infrastruktūrą. Iš jų svarbios yra paskolos centrinės valdžios viešiesiems pastatams, taikant tiek tiesioginio skolinimosi modelį, tiek ETPT (ESCO) modelį (paskoloms numatyta 65 mln. eurų). ESCO (ETPT) modelio esmė – didžiausias energijos sutaupymų efektas pastato valdytojui nepatiriant didelių pradinių investicijų naštos ir perkeliant projekto vykdymo rizikas privačiam partneriui. Pagrindiniai reikalavimai valdytojams – energinio naudingumo klasė D ir žemesnė, pasiekiama ne mažesnė kaip C energinio naudingumo klasė, pastatą numatoma naudoti pagal paskirtį ne trumpiau kaip 10 metų, siekiama ne mažiau kaip 30 proc. sumažinti energijos suvartojimą pastate. Taip pat galimos ir kitos inovatyvios priemonės – grąžinamoji subsidija ir garantijos gatvių apšvietimui. Sukauptas ir savivaldybių pastatų fondas (jis siekia 17 mln. eurų ES fondų lėšų).

Savivaldybėms arba jų paskirtiems subjektams teikiama iki 100 proc. projekto vertės paskola, ETPT įmonėms – iki 80 proc. projekto vertės. VIPA Investicijų ir plėtros skyriaus ekspertė Renata Padalevičiūtė kalbėjo apie naujas finansavimo galimybes modernizuojant viešąją infrastruktūrą iki 2020 metų. Vienas instrumentų – Kultūros paveldo fondas, kurio vertė – 5,2 mln.

Organizatorius:

eurų ES lėšų. Planuose – vandentvarkos fondas, Investavimo platforma energijos energijos vartojimo efektyvumo didinimo srityje. Bendrovės „Mano būstas“ Rinkų vystymo departamento direktorė Sigita Balionytė ir „Cityservice Engineering“ Energijos taupymo grupės vadovas Šarūnas Šetikas pristatė ETPT modelį, taip pat energetinio audito ir

auditorių kompetencijos svarbą įgyvendinant viešosios infrastruktūros atnaujinimo projektus. „IMI Hydronic engineering“ direktorius Antanas Valančius konferencijoje kalbėjo apie šildymo sistemų reguliavimo specifiką viešuosiuose pastatuose. Bendrovės „Rockwool“ projektų vadovas Nerijus Jaras pristatė efektyvius, energiją taupančius sprendimus renovacijai.

Partneris:

Rėmėjai:

Naujas Lietuvos teritorijos bendrasis planas: tarp lūkesčių ir nuogąstavimų

foruma

forumas

2020 metus Lietuva turės

pasitikti su nauju teritorijos

Lina BIELIAUSKAITĖ

bendruoju planu, kuris

nubrėš šalies teritorines

vystymosi kryptis ir prioritetus. Šiuo svarbiu strateginiu

dokumentu bus vadovaujamasi siekiant suderinti įvairias

šalyje vykdomas veiklas:

verslo, žemės ūkio, turizmo,

rekreacijos, aplinkos ir

kultūros paveldo apsaugos, infrastruktūros. Naujojo

plano sprendiniai galios iki

2030, o pasiūlyta vizija – net

iki 2050-ųjų. Akivaizdu, kad

tokio globalaus dokumento parengimas žada nemažai

iššūkių, tačiau specialistai

pabrėžia ir dar vieną aktualią

problemą – ar naujas Lietuvos

teritorijos bendrasis planas

netaps tik dar vienu dokumentu, kuriuo niekas nesivadovaus?

2018 (Nr. 4)

Marius NARMONTAS Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius

Prieš pradedant kalbėti, ko tikimasi iš naujojo Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano, matyt, pirmiausia reikėtų pasakyti, kuo yra negeras dabartinis. Kaip žinia, jis nustos galioti 2020 m., taigi Lietuvai tiesiog techniškai reikia naujo. Vis dėlto dar didesnis poreikis yra turėti efektyvų, gyvą, integralų dokumentą, ko būtent ir trūksta dabartiniam Lietuvos bendrajam planui. Kitaip sakant, jis nebeatitinka laikotarpio tendencijų, nes buvo rengtas dar prieš ekonominę krizę, nekilnojamojo turto burbulą, galiausiai – prieš šalies įstojimą į Europos Sąjungą, NATO ir prisijungimą prie Šengeno zonos. Taigi Lietuvai reikia naujų sprendinių, kurie užtikrintų efektyvius procesus ir racionalų lėšų panaudojimą. O teritorijų planavimas, kaip įrankis, būtent tam ir skirtas, kad įmanomą sinergiją iš skirtingų sektorių galėtume gauti pačiu geriausiu būdu. Šiuo metu galiojantis planas buvo sektoriškai suskaidytas, tai yra skirtingos ministerijos,

forumas / 1 rengdamos savo strategijas ar politikas, ne visada juo vadovaudavosi. Tai lėmė, kad šiandien turime daug skirtingų strategijų, kurios viena kitai neretai prieštarauja. Taigi bendrasis planas, turėjęs kompleksiškai suvaldyti šią situaciją ir sudėlioti strategijas į vieną vietą, kaip toks įrankis nebetarnauja. Kai pasakome, kad iš naujo plano tikimės, jog jis bus gyvas, tai reiškia, kad jis nebus toks stagnacinis ir leis lanksčiai reaguoti į pasikeitusią situaciją. Šia prasme jau padaryti tam tikri veiksmai, pakeičiant teritorijų planavimo įstatymų bazę. Dalį bendrojo plano tvirtina Seimas, o sprendinius – Vyriausybė, kuriai atrišamos rankos greičiau ir lanksčiau reaguoti į besikeičiančią situaciją. Dar vienas ir gal net svarbesnis momentas tas, kad strateginio planavimo sistemoje bendrajam planui turi būti skirta derama vieta – jis turėtų būti aukščiausias pagal visas hierarchijas. Nacionalinio energetinio saugumo, būsto, kraštovaizdžio, darnaus vystymosi ir kitos strategijos turėtų atsispindėti bendrajame plane arba jas rengiantiesiems reikėtų vadovautis bendruoju planu. Taip mes turėtume tokį politinį kozirį, kad sprendiniai vienas kitam neprieštarautų, nesvarbu, kad ir kokia būtų strategija. Dedama daug pastangų, kad visos valstybinės institucijos, kurioms rūpi ir kurios gali prisidėti prie Lietuvos bendrojo plano rengimo, juo patikėtų. Šiandien jau turime susitarimą su ministerijomis, kad tai yra vienas pagrindinių valstybės strateginių dokumentų, kuriuo reikia vadovautis.

forumas / 2

Mindaugas STATULEVIČIUS Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Labai tikimės ir linkime Aplinkos ministerijai, kad naujas Lietuvos bendrasis planas netaptų dokumentu, kuris nukeliaus į stalčių. Nes susidaro įspūdis, kad kuo dokumentas globalesnis, tuo jis labiau tampa bešeimininkiu ir darosi nebelabai aišku, kas gi atsakingas už jo įgyvendinimą. Kalbant apie verslo poreikį, norėtųsi būti įtrauktiems į šio dokumento rengimą, į jo koncepcinę dalį, kadangi mums šis dokumentas aktualus ne vienu aspektu. Pirma, tai yra visai

Lietuvai svarbus dokumentas, neišvengiamai turėsiantis įtraukti ir atskirų savivaldybių bendruosius planus, kurie taip pat orientuojasi į ilgalaikę strategiją. Pirmiausia tai pasakytina apie didmiesčius – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, gyvybingiausi regionai, kuriantys ekonominę vertę, pritraukiantys gyventojų, turėtų būti išskirti prioritetu, be abejo, nepamirštant ir kitų savivaldybių. Kitas svarbus dalykas – infrastruktūriniai klausimai, į kuriuos bendrasis planas taip pat turės atsakyti. Visų pirma tai susisiekimo, taip pat dujų, elektros tinklų klausimai – verslas turėtų žinoti, į kurias sritis, į kurias teritorijas ateis tie tinklai, kokiomis sąlygomis, kokiais terminais, kad galėtų planuoti savo veiklą 10 metų ar panašiai į priekį. Tarkime, kalbant apie susisiekimą, numatyta, kad trasa „Via Baltica“ eis per Kauną, turės keleivinę atšaką iki Vilniaus. Kiek tai turės įtakos Kauno–Vilniaus ryšiui, verslui, kuris kursis aplink tą jungtį, turto kainai ir pan. Visa tai turės būti išnagrinėta. Nepamirškime ir aktualių uosto klausimų, nuo kurių priklausys tiek keleivių srautas, tiek logistiniai tinklai, tiek aplinkosaugos aspektai. Dar viena sritis – gamyba. Kalbame apie tai, kad ne tik valstybė investuoja į laisvąsias ekonomines zonas, bet ir verslas. Yra privačių pramonės parkų, puikus pavyzdys Tauragė, taip pat Kėdainiai, Marijampolė, Panevėžys, Alytus. Tad

verslui irgi labai svarbu, kokia yra bendra strategija, ar tie rajonai, regionai bus klasterizuojami. Bendrajame plane turėtų būti bent nurodomos gairės ir sąlygos, kaip valstybė prisidės prie verslo vizijų, matymo. Ne mažiau aktuali sritis yra būsto strategija. Paskutinioji būsto strategija buvo įtvirtinta 2004-aisiais ir pastaruoju metu buvo visiškai neveiksminga, kadangi keitėsi demografinė, socialinė, ekonominė situacija ir didžioji dalis pokyčių strategijoje nebuvo išreikšti. Dabar norima ją integruoti ir padaryti veiksminga bendrojo plano dalimi, atsakyti į klausimus, kurie aktualūs nekilnojamojo turto srities atstovams, kad, tarkime, būtų žinoma, kurie miestai orientuojasi į renovaciją, kurie į naują, kurie į individualią statybą. Spręstinų klausimų – gausybė, tad kaip asociacija taip pat bandysime prisidėti prie šio dokumento kūrimo. Pagrindinis siekis – turėti realiai galiojantį dokumentą, kuriuo būtų galima vadovautis, antraip geriau išvis jo neturėti ir gyventi pagal tuo metu galiojančią kitą teisinę bazę. Kita vertus, kol kas labai sunku kažką konkrečiau pasakyti, nes šiuo metu tik brėžiamos gairės, kalbama apie terminus ir pan. Diskusijoms dar yra laiko, be to, matyti, kad ministerija yra joms atvira, ir tuo, matyt, bus galima naudotis tiek verslui, tiek bendruomenėms.

forumas / 3

Markas GRINEVIČIUS Architektas, architektų studijos „Noarchitects“ vadovaujantis partneris

Džiugu, kad rengdama Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą naujoji ministerijos komanda siekia naujos kokybės, pritraukia jaunų specialistų. Kalbama apie planą, kuris integraliai spręs struktūrines problemas. Džiugu tai matyti ir linkiu parengti geriausios kokybės pavyzdinį dokumentą. Nesinori būti skeptiku ir sakyti, kad viskas blogai, bet pasigendu tarpinstitucinio susikalbėjimo, bendrų tikslų ir bendradarbiavimo, ko pasigedau ir kovo 1 dieną vykusiame forume „Globali ir Lietuva“. Vertindamas dabartinę teritorijų planavimo dokumentų sistemą, skeptiškai žiūrėčiau į galimybę integruoti galiojančius dokumentus ir parengto dokumento aktualumą po kelerių metų. Taip pat ar tikrai galime parengti inovatyvų ir vizionierišką dokumentą, pirkdami paslaugas

iš Lietuvos specialistų mažiausios kainos principu? Gal padėtų strateginės analizės ir požiūris iš šalies? Ar reikalingi tokie grandioziniai dokumentai – šiuolaikinė GIS sistemų pažanga leistų turėti interaktyvų (gyvą) planą, kurį galėtume papildyti, atsižvelgdami į aplinkybes. Labai norėtųsi nebiurokratinio požiūrio į plano rengimą ir tai, manau, galima pasiekti paprastais metodais: tai galėtų būti realiu laiku atnaujinama informacija apie planavimo procesų eigą, pavyzdžiui, netrukus bus tvirtinama esamos būklės analizė, o viešai prieinamame portale pateiktos informacijos apie surinktus duomenis ir pagrindines kryptis dar nėra; taip pat vieši aptarimai su suinteresuotomis grupėmis tokiu metu, kada būtų patogu visiems, ne darbo laiku. 17

forumas

Justina MULIUOLYTĖ Urbanistų įmonės „Pupa – strateginė urbanistika“ partnerė ir viena įkūrėjų Visos šalies savivaldybės rengiasi ar turi pasirengusios teritorijų planavimo dokumentus, bendruosius planus, kurie nurodo konkrečius sprendinius, kur koks režimas, ką ir kur statyti, tad pirmiausia iš Lietuvos bendrojo plano kaip visa apimančio dokumento labiausiai norėtųsi

2018 (Nr. 4)

forumas / 4

įkvėpimo, gairių, ateities matymo. Turbūt dauguma planuotojų tikisi darnesnio miestų raidos skatinimo: kad bendrasis planas įgalintų, jog miestai turi vystytis kompaktiškai, kad būtų ribojamas išskydimas, vadinamasis urban sprawl, kad šis dokumentas duotų atitinkamų gairių, rekomendacijų, įrankių, pasiūlymų, kaip miestui susitvarkyti su tomis problemomis. Kadangi didžioji dalis Lietuvos teritorijos neurbanizuota, tai yra miškai arba dirbamos žemės, bendrajame plane vėlgi turėtų atsispindėti kažkokios įkvepiančios taisyklės, kaip tos neurbanizuotos teritorijos sąveikautų su miestais, kad šie nesiplėstų užimdami saugomą kraštovaizdį, arba kaip dirbami laukai galėtų papildyti kraštovaizdį. Iš bendrojo plano taip pat norėtųsi kalbėjimo apie atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir veikiausiai apie tai bus kalbama. Tačiau vėlgi būtina įvertinti, kad to reikia, kad tai neišvengiama ir turime tai užsitikrinti.

Bendra mintis – šis dokumentas turėtų būti įkvepiantis, o ne ribojantis. Kiek teko susidurti gyvenant Olandijoje ar sprendžiant iš to, ką esu girdėjusi iš kolegų apie Švedijos teritorijų planavimo dokumentą, tai yra veikiau kaip pavyzdžiai, gairės, labiau schemos nei brėžiniai. Bet šiuo atveju jau reikėtų tam tikros visų savivaldybių ir planuotojų savimonės, kad tomis schemomis, tais visais tikslais ir gairėmis, kuriuos nubrėžė bendrasis planas, miestai turėtų visada ir būtinai vadovautis. Tai yra, jei bendrasis planas sako, kad miestai turi būti kompaktiški, kad turi būti ribojama plėtra už urbanizuotų teritorijų. Taip ir turi būti daroma. Rengiant bendrąjį planą siekiama atviro proceso, tad gal tai irgi duos kažkokio tikėjimo ir pasitikėjimo šiuo dokumentu, nes matai, kaip jis rengiamas, galbūt gali kažkiek daryti tam įtakos ir tada jį labiau vertinsi.

paveldas

Karina SĖRIKOVA

Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas ir vėl užstrigo

Praėjusių metų šventiniu laikotarpiu svarstyti pateiktas Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas (trumpiau – Senamiesčio tvarkymo planas) po kritikos lavinos grįžo atgal pas rengėjus. Pirmieji nepasitenkinimą šiuo dokumentu išreiškė Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vėliau prie jų prisijungė kitos institucijos. Rezultatas – dešimtmetį rengtas skandalingas planas ir vėl užstrigo.

Siekiama užkonservuoti senamiestį arp nepasitenkinimą plane siūlomais reglamentais išreiškusių institucijų – ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA). Jos vadovo Mindaugo Statulevičiaus teigimu, visų pirma, abejotinas yra poreikis turėti tokį dokumentą, nes šiuo metu turimi dokumentai pakankamai suderinti. „Mūsų nuomone, ir iki Senamiesčio tvarkymo plano visai neblogai sekėsi tvarkytis su jau turimais dokumentais. Nuostabą kelia ir tai, kad planas ruoštas taip ilgai. Pirminę jo redakciją gavome prieš maždaug dvejus metus“, – sakė M. Statulevičius. Antra, šio plano suderinamumas su Vilniaus rajono savivaldybės vizija, kuri yra pateikta Vilniaus bendrajame plane, stipriai išsiskiria. „Šiame plane nėra atsižvelgta į savivaldybės siekį atgaivinti Vilniaus senamiestį.

2018 (Nr. 4)

Atvirkščiai – planas skirtas senamiesčiui užkonservuoti. Tačiau senamiestis gali būti gyvybingas tik jį tobulinant. Kultūros paveldo departamentas kartu su LNTPA sukūrė Pastatų autentiškumo vertinimo programą, kuri įženklina autentiškai atgaivintus ir naujam gyvenimui prikeltus pastatus. Ta pati idėja turėtų būti taikoma ir senamiesčiui – prižiūrimas ir gyvybingas“, – teigė LNTPA vadovas.

Nepagalvota apie ekonominę naudą Anot M. Statulevičiaus, Senamiesčio tvarkymo plane vyrauja ir daugiau disonanso. „Jame yra tam tikrų diskutuotinų reglamentų. Pavyzdžiui, pastatų foninį aukštį siekiama apskaičiuoti išvedus teritorijoje esančių pastatų vidutinį aukštį. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, naujajame miesto centre, Šnipiškių rajone, kur vyrauja vieno aukšto nuosavi namai, negali būti statomi aukštesni nei 5–8 metrų pastatai. Vadinasi, šiame rajone, kur susiformavusi aktyvi

verslo zona, nebus galima statyti jokių aukštybinių pastatų ir dangoraižių, nebus galima darniai plėtoti urbanistinės vertikalios struktūros“, – sakė pašnekovas. Taip pat LNTPA atstovui kliuvo pasiūlymas apriboti automobilių stovėjimą miesto centre. „Yra siūloma automobilius statyti tik zonose, nutolusiose nuo senamiesčio branduolio. Tačiau tokie ribojimai pavers tam tikrus objektus, kuriems gyvybiškai svarbi ši funkcija, nepatraukliais, pavyzdžiui, viešbučius, paslaugų sektoriaus pastatus, valstybines institucijas. Taigi, kyla pagrįsta rizika, kad senamiestis ir vėl liks negyvybingas, be to, tai absoliučiai nerentabilu“, – pridūrė M. Statulevičius. Galų gale, pasak pašnekovo, apskritai abejotina Senamiesčio tvarkymo plano kokybė. Pavyzdžiui, kai kurie menkavertės architektūros pastatai, tokie kaip sovietmečiu statyti sandėliukai, nurodomi kaip saugotini, kai kurių pastatų jau faktiškai nebėra, o vietoj jų jau net statomi nauji objektai.

paveldas

Senamiesčio tvarkymo plano projektas buvo pradėtas rengti 2008-aisiais, t. y. prieš 10 metų, todėl to laikotarpio duomenys, pagrindžiantys šio plano projekto sprendinius, neatitinka šiuo metu esamos situacijos. / Evelina KARALEVIČIENĖ /

„Prieš atiduodant planą viešinti, svarstyti, nepadaryta aktuali analizė, todėl pasenę duomenys kelia abejonių ir šio plano kokybe apskritai“, – pokalbį baigė LNTPA vadovas.

Užprogramuotas konfliktams? Senamiesčio tvarkymo planą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybų inspekcijai apskundė ir Vilniaus regioninė architektūros taryba (VRAT). Jos pirmininkas Tomas Grunskis teigė, kad šis planas neatitinka Architektūros įstatymo kokybės kriterijų. „Pirma, planą ruošę specialistai netinkamai įvertino esamą situaciją, t. y. atliktas nepakankamas inventorizavimas, duomenų sisteminimas. Antra, manome, kad šis dokumentas nepasiekė savo tikslo – užtikrinti Vilniaus saugomų teritorijų išsaugojimą“, – sakė VRAT pirmininkas. T. Grunskio nuomone, Senamiesčio tvarkymo planu bandoma sukurti teisinę koliziją, kurios mūsų šalyje yra ir taip pakankamai. „Šis planas, pašnekovo žodžiais, prieštarauja daugybei svarbių teisinių dokumentų: galiojančių teisės aktų ir patvirtintų detaliųjų planų. Jei jis bus įteisintas, nebegalios daug sudėtingų teritorijų arba jas teks pertvarkyti pagal naująjį planą. Senamiesčio tvarkymo planas taip pat neatitinka Architektūros įstatymo, nes, pavyzdžiui, nėra išvardyti kokybės kriterijai. Jis prieštarauja urbanistinės

darnos reikalavimams, nes, vadovaujantis planu, nebeįmanoma darni plėtra, dėl ko senamiestis gali tapti savotišku architektūriniu ir kultūriniu rezervatu. Neatitinka dokumentas ir UNESCO tvaraus planavimo taisyklių. Šiuo planu bandoma įtvirtinti ydingą jo taisymo ir koregavimo proceso praktiką, vertybių komisijos akto viršenybę prieš patį senamiesčio tvarkymo dokumentą, kas galimai pažeidžia viešąjį interesą. Taip pat VRAT nepritaria ir labai abejoja vidutinio užstatymo skaičiavimo metodika, kuri galimai ves prie kvartalų aukščio mažėjimo jų plėtros atvejais. „Apskritai plane aptikome daugybę kitų metodologinių problemų ir esminių trūkumų, todėl manome, kad šis dokumentas nekokybiškas ir nepabaigtas. Jis užprogramuoja daugybei konfliktų, nors turėtų juos išspręsti“, – komentavo T. Grunskis.

Neužtikrina Vilniaus senamiesčio apsaugos Nepritarti parengtam Senamiesčio tvarkymo planui ir jo netvirtinti atsakingoms institucijoms siūlė ir Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK). „Senamiesčio tvarkymo plano projektas buvo pradėtas rengti 2008-aisiais, t. y. prieš 10 metų, todėl to laikotarpio duomenys, pagrindžiantys šio plano projekto sprendinius, neatitinka šiuo metu esamos situacijos. VKPK pažymi,

kad Senamiesčio tvarkymo plano sprendiniai neužtikrina Vilniaus senamiesčio išsaugojimo, nenustato apsaugos priemonių vertingosioms savybėms, išskirtinei pasaulinei vertei, autentiškumui ir vientisumui išsaugoti. Patvirtinus tokį planą nebūtų užtikrinta tinkama Vilniaus senamiesčio apsauga“, – tvirtino VKPK pirmininkė Evelina Karalevičienė. Anot komisijos pirmininkės, Senamiesčio tvarkymo planas prieštarauja teisiniam reglamentavimui, jame pateiktos blanketinės nuorodos į kitus teisės aktus, nesuformuluojant paveldosaugos reikalavimų, neaprašant priemonių, būtinų vertingosioms savybėms apsaugoti. Senamiesčio tvarkymo plane nėra numatomos ūkinės veiklos poveikio nekilnojamosioms kultūros vertybėms vertinimo ir esamos Vilniaus istorinio centro būklės analizės, todėl objektyvus paveldosaugos reikalavimų nustatymas nėra įmanomas. Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis patvirtino, kad, atsižvelgus į gautas pastabas iš daugiau nei 100 asmenų, įmonių ir įstaigų, Senamiesčio tvarkymo planas atiduotas taisyti jo rengėjams. „Kadangi daliai pastabų buvo pritarta, planas bus tobulinamas. Tačiau keičiant vienus momentus, gali pasikeisti kiti dalykai, kurių mes neprognozavome“, – pridūrė A. Degutis. 21

sprendimas

Kaip paveldą saugo kaimynai? Nerimstant diskusijoms dėl Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano, Valstybinės kultūros paveldo komisijos atstovai nusprendė pasidomėti, kokiais būdais saugomos kitos dvi UNESCO vietovės – Rygos ir Talino istoriniai centrai. Valstybinėje paveldo apsaugos inspekcijoje Rygoje apsilankiusiems lietuviams pristatyta „Vizija 2002–2020“, skirta Rygos istoriniam centrui išsaugoti ir vystyti. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo komisijos akimis, šiame dokumente galima matyti, kad latviai yra iš anksto numatę daugiau reikalingų aptarti paveldo apsaugos priemonių, o pats dokumentas kur kas aiškesnis tiek projektuotojams, tiek visuomenei. Šios vizijos tikslai yra išsaugoti kultūros paveldo vertybes Rygoje, palengvinti Rygos kaip šiuolaikinio administracinio, verslo, prekybos ir turizmo centro vystymą, pagerinti transporto sistemą, ypač viešąjį transportą, mažinant spūstis centre, ginant pėsčiųjų interesus, užtikrinti kokybišką urbanistiką. Pristatome kai kuriuos „Vizijos 2002–2020“ punktus.

Paveldo objektų išsaugojimas isi istoriškai vertingi pastatai turi būti išsaugoti su jų autentiška apdaila, detalėmis, interjerais, konstrukcijomis, neturi būti leidžiama jų keisti ir griauti. Istorinių pastatų originalūs langai ir durys turi akivaizdžią kultūrinę bei istorinę vertę, todėl draudžiama šias detales sunaikinti (prarasti). Originaliai suprojektuotos palėpės ir rūsiai istoriniuose pastatuose taip pat turi ženklią kultūrinę bei istorinę vertę, todėl jų keisti neturi būti leidžiama. Sluoksniai, įvairių laikotarpių kokybiški pakeitimai, prarasti elementai, defektai ir natūralus

2018 (Nr. 4)

nusidėvėjimas taip pat yra atitinkamos epochos ir kultūrinės bei istorinės vertės įrodymas. Būtent autentiškumas, o ne istorinių formų ir pavidalų imitacijos suteikia miestui istorinę patiną. Išsaugant istorinius pastatus, patys svarbiausi dalykai yra išsamus inventorius, istorinių verčių supratimas, priežasčių, dėl kurių įvyko pažeidimai, identifikavimas, žalos atlyginimas ir pastato pritaikymas tinkamai naujai funkcijai. Restauravimo procesui svarbią įtaką turi rankų darbas ir originalias atitinkančių medžiagų naudojimas. Rygos istoriniame centre yra reikalingi gerieji kokybiško restauravimo pavyzdžiai, kad juos būtų galima propaguoti nustatant kokybės standartus.

Jei istorinis pastatas, esantis Rygos istoriniame centre, yra tokios blogos būklės, kad neįmanoma jo visiškai restauruoti, vertingiausios dalys vis tiek turi būti išsaugotos kaip istorijos ženklai ir integruotos į naują statinį. Pastato išrinkimas yra leistinas, jei atlikta išsami pastato dokumentacija. Būtina didesnį dėmesį skirti Rygos istorinio centro parkų ir želdynų restauravimui. Sveikintinas moksliniais tyrimais paremtas restauravimas, gerbiantis dendrologijos, istorinio miestų planavimo, istorinių grindinių, kokybiškos mažosios architektūros ir kitus aspektus. Prieš keičiant istorinius parkus ir sodus, turi būti atlikti detalūs tyrimai – tiek istorinės dokumentacijos, tiek esamos situacijos in situ įvertinimo atžvilgiais.

Iki šiol mažai dėmesio kreipta į Rygos istorinio centro industrinį paveldą. Prarasti istorinius industrinius pastatus ir jų liekanas yra neleistina. Šie pastatai turi būti išsaugoti (konservuoti), restauruoti ir pritaikyti naujoms funkcijoms. Būtina apibrėžti ir išspausdinti specialią informaciją, gerinančią apsaugos procesus. Potencialios tikslinės grupės yra savininkai, restauravimo, tyrimų ir projektavimo institucijos. Galimi probleminiai klausimai: • istorinių durų ir langų restauravimas; • fasadų spalvingumo restauravimas; • istorinės stogų dangos medžiagos; • istorinių pastatų priežiūra; • interjerų restauravimas; • gaisrinė sauga istoriniuose pastatuose.

Naujų pastatų statyba Rygos istoriniame centre Kiekviena epocha erdvėje palieka savo pėdsakų. Rygos istorinio centro kokybė yra nulemta įvairių epochų sambūvio ir eksponuoja unikalią kolekciją – ji gali būti papildyta ir šiomis dienomis. Tik tikra architektūra turi vertę. Imitacijos ir kopijos yra visuomenės apgaulė, užuot būtų imamasi paveldą saugoti.

Kokybiška šiuolaikinė architektūra nedaro neigiamos įtakos paveldui, o gera paveldo politika nekliudo šiuolaikinės architektūros vystymui. Kokybiška šiuolaikinė architektūra ir dizainas yra ateities paveldas. Gyvenimas gerai prižiūrėtoje ir kokybiškoje aplinkoje yra viena iš žmogaus teisių. Pakeitimai yra skatinami, jei šių savybių konkrečioje vietoje negali suteikti kultūros paveldas. Kultūros paveldas – istorijos dokumentavimas. Istorijos klastotės yra neleidžiamos. Imitacijų kūrimas įtikina visuomenę, kad yra paprasta atgauti prarastas autentiškas vertybes pakeičiant jas kopijomis. Tokių veiksmų pasekmė ta, kad tam tikros visuomenės grupės pradeda galvoti, jog yra lengviau nugriauti originalų statinį ir pakeisti jį kopija nei imtis restauravimo. Nauja šiuolaikinė architektūra ir naujas dizainas Rygos istoriniame centre yra leistini ir itin skatinami, su išimtimi, kad jie turi atitikti istorinį miesto charakterį, mastelį, išdėstymą, tradicines medžiagas, turi harmoningai derėti su istorine miesto aplinka. Rygos istorinio centro teritorijoje naujos architektūros statybos turi būti organizuojamos remiantis tarptautiniais architektūros konkursais, priimtinais tiek specialistams, tiek bendruomenei.

Jei šiuo metu kokybiška ir estetiška aplinka nėra laikoma vienu iš pagrindinių visuomenės poreikių, tai šis aspektas turi tapti privalomu reikalavimu, iki kol bus užtikrintas plačiosios visuomenės suvokimas apie jį. Nauja architektūra, nesvarbu, kad ir kokia kokybiška ar ekonomiškai pelninga, neturi būti išdėstyta vietose, kuriose to neleidžia planavimas. Tai turi būti pagrindinis projektų autorių profesinės etikos principas. Naujosios architektūros Rygos istorinio centro teritorijoje autoriai turi tvirtai laikytis profesinės etikos principų. Investuotojų diktatas yra nepriimtinas. Naujo pastato, galinčio paveikti svarbią viešąją erdvę, statybos turi vykti ekspertams atvirai diskutuojant. Beje, 2002 m. buvo atliktas Rygos istorinio centro kvartalų įvertinimas ir kvartalai buvo suskirstyti į aukščiausios kokybės, aukštos vertės, vertingus, mažos vertės, kultūrinės vertės neturinčius ir kultūrinį bei istorinį charakterį žalojančius kvartalus. Atitinkamai Rygos istoriniame centre esantys pastatai buvo suskirstyti į kultūriniu bei istoriniu požiūriu unikalius, labai vertingus, vertingus, menką vertę turinčius, vertės neturinčius ir aplinką menkinančius pastatus. Atsižvelgus į kvartalų ir pastatų vertę, jiems buvo nustatyti skirtingi saugojimo reikalavimai.

„Archinovos“ vizual.

objektas

D Indrė VOZGIRDAITĖ

Užsakovas: „Asgaard property“. Architektai: „PLH Arkitekter A/S“, Kopenhaga, Danija,UAB „Archinova“, Vilnius. Pastato plotas: 7.092 kv. m. Energinio naudingumo klasė: A.

inamiškų ir griežtų formų jungtis

Verslo centro „Asgaard Keys“ projekto autoriams (architektų biuras „Archinova“ kartu su „PLH Arkitekter“) nereikėjo klaidžioti ieškant būsimų kvartalo architektūrinių gairių. Pastatą teko įkomponuoti nedidukiame sklype, o Šeškinės kalvos reljefas ir modernūs kaimyniniai verslo pastatai vertė ieškoti tarpusavio ryšio laviruojant tarp griežtų ir dinamiškų aplinkinių architektūrinių formų.

2018 (Nr. 4)

Su plastišku pirmuoju aukštu iurų pastato „Asgaard Keys“ projekto ir architektūrinės dalies vadovas Aleksandras Gvildys (įmonė „Archinova“) pasakojo, kad jų komanda, prieš tai projektavusi verslo centro „Saltoniškių 7“ kvartalą, jau buvo gerai susipažinusi su sklypu ir teritorija. Komponuojant naujojo pastato formą teko atsižvelgti į urbanistinę situaciją, numatomų kvartalo projektų perspektyvą ir paties sklypo formą. Pastato architektūros ypatumus lėmė ir verslo centro „Baltic hearts“ kompleksas – dabar naujasis pastato tūris jį papildo kaip ketvirtas elementas. Projekto kūrėjai ieškojo stilistinės išraiškos, sujungsiančios visus šalimais vyraujančius motyvus, tiek gana griežtą ir racionalų „Saltoniškių 7“ kvartalo suplanavimą, tiek dinamišką „Baltic hearts“ kompoziciją. Nuspręsta pasirinkti sintezės variantą, dinamišką išraišką papildant griežtesniu pastato tūriu, kybančiu ant plastiško pirmojo aukšto. Gana griežtam pastato eksterjero charakteriui kontrasto principu priešpriešinama vidaus erdvė. Organiškų formų atrijaus erdvė uždengta bioniškos architektūros stoglangiu (kupolu) – jis suminkština pastato eksterjero bei stogo išraišką ir taip pratęsia plastiškos formos „Baltic hearts“ pasiūlytą charakterį. Erdvės akcentas – atrijus su amfiteatru Biurų pastato fasado išorė sukonstruota iš stiklo ir itališko akmens. Tarp dvigubo sluoksnio stiklo sutalpintos automatinės žaliuzės. Anot

A. Gvildžio, sprendimas panaudoti natūralų akmenį biurų fasadams Vilniuje yra gana nebūdingas. Pirmas aukštas stilistiškai sukonstruotas iš skaidraus stiklo ir itin lengvų konstrukcijų tam, kad virš jo esantys aukštai atrodytų tarsi atšokę nuo žemės kaip ir „Baltic hearts“ pastatai, bet ne tikrovėje, o tik vizualiai, derinant atitinkamas medžiagas. Visas pastato stogas eksploatuojamas – kol kas tai nedažnas Lietuvoje sprendimas. Jame susijungia medžio terasos ir želdinto stogo kompozicija, o centre esantis kupolas ne tik suteikia vidui šviesos ir išbaigia atrijaus interjerą, bet ir tampa paties stogo puošmena. Architektas pabrėžia, kad eksploatuojamas stogas suprojektuotas ne tik kaip rekreacinė erdvė darbuotojams (nors tai yra pirminė funkcija), bet ir kaip penktas fasadas: galvota apie tai, kaip pastatas bus suvokiamas nuo Šeškinės kalvų, atsižvelgtai ir į būsimą stadioną ir terasas, nuo kurių bus apžvelgiamas miestas. Išnaudojant reljefą, pastato pirmas aukštas ir požeminė automobilių aikštelių dalis buvo suprojektuota suskaidant pusaukščiais (tiek plane, tiek pjūvyje), tokiu būdu, sutrumpinus rampas, pavyko sukurti optimalų automobilių stovėjimo principą ir normas atitinkantį bei užsakovą tenkinantį aikštelių skaičių. Toks sprendimas leido sukurti ir pirmo aukšto atrijų su amfiteatru jo viduje. Ši zona skirta darbuotojų neformaliems susitikimams ir pasitarimams, relaksacijai ar individualiam darbui. Projektuojant vidaus struktūrą, buvo analizuojama, kaip pastatas bus suvokiamas leidžiantis

Aleksandras GVILDYS

nuo Šeškinės kalvos, ir, atvirkščiai, kaip pati Ukmergės gatvė bus matoma iš pastato perspektyvos. Organiško atrijaus kompozicinė ašis, įstriža kvadratinio plano pastatui, kaip tik atitinka Ukmergės gatvės liniją. Atrijaus forma su ją įrėminančiais plastiškais turėklais, stoglangis ir pirmojo aukšto amfiteatras tapo išskirtiniu pastato interjero bruožu. Amfiteatras tarsi baldas susilieja su medinėmis grindimis. Tai, kad visas pirmas aukštas išklotas medžio grindimis, visuomeniniams pastatams Lietuvoje yra visiškai nebūdinga dėl griežtų priešgaisrinių reikalavimų, bet šiuo atveju tai pavyko įgyvendinti dėl pastato kompaktiškumo ir tikslingai tam suprojektuoto evakuacijos sprendimo. Pirmajame aukšte taip pat suprojektuotas restoranas ir klientus aptarnaujančio pobūdžio biurų erdvės.

objektas

26â€ƒ

2018 (Nr. 4)

objektas

„VikingDome“: švieslangio projektavimo ir montavimo darbai

Įmonės nuotr.

Bendrovė „VikingDome“, kurios specializacija – įvairių formų stiklo fasadų ir metalinių erdvinių konstrukcijų projektavimas bei montavimas, biurų pastate „Asgaard Keys“ suprojektavo, o šiuo metu montuoja unikalios formos švieslangį, kuris, elegantiškai sujungęs du žemo profilio kupolus, sudarys begalybės ženklą. Ant pastato stogo numatyta eksploatuojamoji terasa, kurioje žmonės galės grožėtis miesto panorama ir pačiu švieslangiu, kurio funkcija – ne tik įleisti šviesos į menę, bet ir tapti pagrindiniu pastato akcentu. Tradiciškai virš prekybos centrų, biurų pastatų holų įrengiami nuožulnūs švieslangiai, o kuo mažesnis paviršiaus nuožulnumas, tuo didesnes sniego apkrovas patiria paviršius. Taigi, tokiems švieslangiams įprastai naudojamos masyvios laikančiosios konstrukcijos. „VikingDome“ specialistai, sukaupę nemažos patirties, suprojektavo 18 m ilgio ir 122 kv. m paviršiaus ploto kupolinį švieslangį, kurio peraukštėjimas per visą plotą yra tik 1,1 m, o konstrukcijų skersmuo – vos 8 centimetrai. Tokius parametrus buvo galima pasiekti 28

2018 (Nr. 4)

panaudojus geodezinę struktūrą, kai segmentai dalijami trikampiais. Konstrukcijai pasirinkta „VikingDome“ laikančiojo karkaso sistema „T-STAR“. Ši greito montavimo sistema tinka įvairios paskirties lenktų ir kupolinių formų statiniams ar jų elementams, stogams, fasadams. Dar vienas šio švieslangio išskirtinumas – stiklo segmentų danga, kuriai parinkti dviejų kamerų A+ klasės trikampiai stiklo paketai. „VikingDome“ specialistai patvirtino – vienos rankos pirštais tegalima suskaičiuoti projektus, kuriuose Lietuvoje buvo panaudoti tokios aukštos energinės klasės trikampiai stiklo paketai. Taip pat švieslangyje sumontuota 12 automatinių atidaromų trikampių langų, skirtų dūmams šalinti. Stiklo dangai hermetizuoti parinkta struktūrinio stiklinimo technologija.

Kupolai ir laisvų formų statiniai www.vikingdome.com El. p. info@vikingdome.com Tel. +370 670 03 131

Vietos stoka pasiūlė inžinerinę idėją

UAB „Veikmės statyba“, įkurta 2005 m., dirba naudodama inovatyvias statybos technologijas ir medžiagas, pirmoji Lietuvoje pastatė pasyvųjį namą, yra subūrusi profesionalių statybos specialistų komandą, konsultuojančią ir įgyvendinančią išskirtinės architektūros projektus. Bendrovė atliko biurų pastato „Aasgard keys“ projekto rangos darbus, įrengė monolitines ir surenkamąsias konstrukcijas. „Veikmės statybos“ direktoriaus pavaduotojas Vidas Gedžius pasakojo, kad pastato konstrukcinė schema buvo labai sudėtinga, jame daug konstrukcijų su nuolydžiais, perkritimais. Siekiant kuo tiksliau įgyvendinti skirtą užduotį, jų komandai teko išlieti visame pastate dominuojančias lenktas, vingiuotas formas, kruopščiai atkartoti

architektų suformuluotas architektūrines linijas. Pagrindinis objekte įgyvendintas darbas – panaudota įtempto gelžbetonio konstrukcija. Šią technologiją bendrovė jau pritaikė ir kituose verslo centruose: „Quadrum“, „K29“, „Green Hall 2“. Šiuo metu ji taikoma ir rekonstruojamoje Kauno Vienybės aikštėje. Biurų pastato „Aasgard keys“ architektūra buvo sudėtinga, dideli kolonų tarpatramiai, tad bendrovė pasiūlė perprojektuoti projektą ir panaudoti įtempto gelžbetonio technologiją – išliejant konstrukcijas su lynais, kurie įtempiami po išliejimo. Akivaizdus pritaikytos gelžbetonio konstrukcijos pranašumas buvęs tas, kad pasiektas ekonominis naudingumas, atpigo bendro projekto kaina.Anot V. Gedžiaus, ši technologija leidžia pasiekti optimaliai užduotį atitinkančią architektūrą ir panaudoti geriausius sprendinius. „Tai sudėtinga konstrukcija, todėl reikia turėti specialistų, kurie mokėtų ją įtempti, valdyti, kurie būtų specialiai išmokyti“, – teigė „Veikmės statybos“ direktoriaus pavaduotojas.

Kiekvieną tipinio plano 2–4 pastato aukštą prireikus galima dalyti dviem atskiriems nuomininkams. Kiekvienas savo aukšto dalyje turi po evakuacinę laiptinę, sanitarinius mazgus ir netgi technines patalpas, kurios paprastai įrengiamos požemyje, o ne biurų aukštuose. Toks inžinerinis sprendimas pasirinktas dėl to, kad kiekvienas nuomininkas savo pastato pusėje galėtų reguliuotis mikroklimatą pagal savo poreikius, be to, statant pastatą mažame sklype, techninėms patalpoms požemyje tiesiog nebebuvo vietos. Anot architekto, toks nestandartinis inžinerinis sprendimas iš tiesų tapo labai efektyvus. Kituose pastatuose, kai taupant vietą techninės patalpos nukeliauja į rūsį, netenkama lankstumo individualiai reguliuoti mikroklimatą. Visas darbo vietas architektai orientavo į fasado išorę, o bendravimo, posėdžių kambarius, poilsio zonas – į atrijų ir jame atsiveriančius vaizdus. Atitinkamai parinktas perdangų gylis leidžia erdves lengvai perplanuoti pagal nuomininkų poreikius – pasirenkant tiek atvirojo plano, tiek koridorinę kabinetų sistemą. Kadangi atrijaus pastate siekiama per visus aukštus išlaikyti vientisą interjero dizainą, architektai būsimiems nuomininkams paruošė dizaino vadovą. Jame surašytos tam tikros taisyklės, kaip išlaikyti vientisumą, patariama, kokius interjero sprendimus reikėtų taikyti ir kokie netiktų. 29

Aliaus Koroliovo nuotr.

architektūra

auno Laisvės alėjos transformacijos

Laisvės al. 90 numeriu pažymėtas pastatas.

Jurgita RAUDONYTĖ

Ar žinojote, kad Laisvės alėjos gimtadienis – 1847 m. vasario 21-ąją? Tą dieną caras Nikolajus I patvirtino Kauno miesto vystymo planą, kuriame, be kitų miesto plėtros sprendimų, buvo numatyta ir platesnė už kitas, bulvaro tipo gatvė, sudaryta iš dviejų važiuojamųjų dalių, atskirtų pėsčiųjų taku. Ši gatvė buvo pavadinta Nikolajaus prospektu ir turėjo tapti formuojamo Naujamiesčio traukos centru bei viso plėtros plano kompozicine ašimi. 30

2018 (Nr. 4)

Laisvės al. 79.

Kur prasideda Laisvės alėja? ki 1851 m. buvo susodintos liepos, o 1860-aisiais gatvė baigta grįsti akmenimis. 1919 m. vasario 16 d. ši gatvė gavo Laisvės alėjos vardą. Pirmieji išdygę pastatai – mediniai, vieno aukšto gyvenamieji namai. Vėliau pradėti statyti ir mūriniai dviaukščiai, o paskutiniame XIX a. dešimtmetyje atsirado ir trijų aukštų pastatų. Tuo metu buvo pastatytas ir Soboras bei Miesto teatras. Soboras (dabar – Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia) buvo pastatytas pačioje XIX a. pabaigoje – 1891 m. birželio 29 d. buvo pašventintas kertinis akmuo ir jau 1895 m. baigtas dekoruoti jo vidus. Statytas kaip reprezentacinis Kauno tvirtovės statinys, šiandien Soboras priklauso katalikų bažnyčiai, jame vyksta mišios, o katakombose įrengtas muziejus neregiams. Šiuo metu būtent Soboras daugelio yra laikomas Laisvės alėjos pradžia, visgi Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto lektorė dr. Jolita Butkevičienė nelinkusi sutikti, kad būtent čia išties prasideda Laisvės alėja: „Soboras – urbanistinis stabdis. Laisvės alėja prasideda ties Žaliakalnio šlaitais ir tęsiasi iki Senamiesčio, taigi, šiuo atveju Soboras nukirto ryšį su Žaliakalniu. Carinės Rusijos laikotarpiu statytas ir propagandinių ženklų turintis Soboras užkerta visus kelius Laisvės alėjos perspektyvai, uždaro gatvę. Be šio statinio Laisvės alėja galėjo atsiremti į Žaliakalnį ir, toliau plėtojant bendrą urbanistinę kompoziciją, kilti šlaitu aukštyn.“

erdvės įstaigų veiklai. 1928 m. pagal techniko Leono Markovičiaus projektą užstatytas trečias aukštas. „Pirmieji du aukštai – klasikiniai. Antrame aukšte ryškiai atsiskleidžia istorizmo eklektinė architektūra, matome daug puošybinių detalių. O štai trečiajame pastebimi švelnūs art deco akcentai, pastato kampui architektūriškai užbaigti pasirinktas kupoliukas, tačiau visi šie elementai tarpusavyje labai puikiai dera. Galime nesunkiai atskirti, kad pastato trečias aukštas yra nebe to paties laikotarpio kaip pirmieji du – nors juos skiria vos 30 metų. Tai pastatas, turintis savo veidą, antstatas nesugadina bendro vaizdo, o turi savo laiko žymę ir papildo bendrą kompoziciją“, – pasakojo J. Butkevičienė.

Laisvės al. 30.

Soboras – dar carinės Rusijos palikimas. O pati Laisvės alėja suklestėjo tarpukariu, Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine. Šiuo laikotarpiu į Kauną kėlėsi vis daugiau žmonių, miestas po truputį keitėsi, pradėti statyti art deco stiliaus pastatai. Trečiame XX a. dešimtmetyje ant dviaukščių pastatų pradėti statyti antstatai, formuojami tretieji aukštai, sykiu platinamos pirmųjų aukštų vitrinos, pritaikant jas prie prekybininkų poreikių. Vienas iš iki šių dienų išlikusių tarpukariu pristatytų antstatų – Laisvės alėjos 30 numeriu pažymėtas pastatas. Pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą XIX a. pabaigoje statytame name pirmas aukštas buvo skirtas prekybai, o antrajame įrengti butai ir suformuotos

Laisvės al. 43.

architektūra

Apsimestinė architektūra nepriimtina

Architektas tas pats, kokybė skirtinga

Kaip priešpriešą minėtam pastatui galima išskirti Laisvės alėjos 80 numeriu pažymėtą pastatą, kuriame trečias aukštas buvo suformuotas atkartojant antro aukšto stilių ir virš kurio pastatytas stiklinis antstatas šiek tiek pridengiamas frontonais. XX a. pradžioje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, šis pastatas buvo dviejų aukštų. Tačiau XXI a. jį perstatant buvo suprojektuotas trečias aukštas, užkelti frontonai ir stiklinis antstatas. Dabar, visi žiūrintys į šį pastatą, suvokia jį kaip triaukštį su istoriniais frontonais ir antstatu. „Toks sprendimas buvo grįstas tuo, kad XX a. pr. buvo parengtas pastato pertvarkymo projektas, kuriame buvo numatyta pristatyti trečią aukštą. Visgi galutinis sprendimas buvo priimtas palikti dviaukštį statinį, o tokios renovacijos, mano supratimu, tėra istorijos klastojimas. Man tai pats nykiausias dalykas – nukopijuoti ir užkelti, – reziumavo pašnekovė. – Šiuo atveju stiklinis antstatas – nei tragiškas, nei prastas. Tragedija yra trečias aukštas, apsimetantis tuo, kuo nėra. Jeigu antstatas statytas XXI a., tai nereikia imituoti XX a. pradžios. Tačiau šiuo konkrečiu atveju galbūt buvo galima pasirinkti originalesnį sprendimą, galbūt įdomiau sužaisti su langų ritmu, tačiau ir toks, koks yra, jis negadina pastato. Antstatas nemeluoja, o trečias aukštas – meluoja.“

Kaip tikrai gerą ir kokybišką antstato sprendimą pašnekovė nurodo netoliese stovintį „Kauno“ viešbutį (Laisvės al. 79). Pagal architekto Virginijaus Juozaičio parengtą rekonstrukcijos projektą viešbutis pasidabino stikliniu antstatu, kuris yra šiek tiek atitrauktas nuo krašto gilyn ir pridengtas stogeliu. Ritmingai sustatyti langai subanguoja, suteikia pastatui subtilios dinamikos. „Elegantiškai atlikta rekonstrukcija – aiškiai matome, kur baigiasi XIX a. pastatas, antstatas nedominuoja. Daug duoda ir tinkamai parinktos tūrių proporcijos – naujadaras pagarbiai atitrauktas ir sudaro vos trečdalį viso pasato aukščio“, – komentavo J. Butkevičienė. Visgi, kalbant apie antstatus ir šiuolaikinę architektūrą Laisvės alėjoje, labiausiai į akis krenta netoli savivaldybės esanti kavinė „Presto“ (Laisvės al. 90) ir virš jos iškilęs stiklinis antstatas, kuriame įsikūręs „Kaunas City Hotel“. Šis antstatas savo architektūrine raiška primena savarankišką pastatą, užkeltą ant istorinio XIX a. statinio ir bandantį šį sutraiškyti. „Kad ir kaip būtų keista, tačiau tiek „Kauno“ viešbučio, tiek šio pastato antstatus projektavo tas pats architektas V. Juozaitis. Tačiau vienu atveju išlaikytos proporcijos, kitu – ne. Būtent neišlaikytos proporcijos ir lemia, kad gautas rezultatas savo kokybe yra kardinaliai skirtingas. Antstatas čia sudaro net pusę viso pastato

2018 (Nr. 4)

aukštingumo. Jeigu antstatas būtų žemesnis, būtų buvę galima gauti tikrai kokybiškesnį rezultatą. Naujadaras turi rodyti pagarbą originaliam pastatui, tačiau čia turime antstatą, kuris yra savarankiškas architektūrinis vienetas. Tai du savarankiški objektai, kurie neturi nieko bendro, taigi, ir rezultatas yra būtent toks, koks yra“, – apibendrino pašnekovė.

Architektūra, atitinkanti realijas Šiuolaikinė architektūra šioje miesto arterijoje neapsiriboja tik antstatais. Praeivių žvilgsnių bei dėmesio sulaukia ir 35 numeriu pažymėtas stiklinis fasadas, bendrame kontekste išsiskiriantis ne tik forma ir medžiagiškumu, bet ir aukštingumu. Už šio pastato rekonstrukciją atsakingas buvo Egidijus Vilčinskas. „Anksčiau čia stovėjo nykaus sovietinio modernizmo viešbutis, taigi, šiuo atveju didelės transformacijos neįžvelgiu, nors daug kam šis pastatas ir kliūna. Tačiau jo tūris paaukštintas tik į kiemo pusę, o pats fasadas – truputį padailinta dėžutė. Taip, šis pastatas disonuoja su visa supančia aplinka, tačiau, palyginti su anksčiau čia stovėjusiu „Lietuvos“ viešbučiu, didelės metamorfozės nematau. Aišku, renovuojant buvo galima išlaikyti vientisesnį architektūrinį stilių su aplinkiniais pastatais“, – reziumavo universiteto mokslininkė.

Laisvės alėja 35.

Beje, Laisvės alėjoje, gana netoli nuo buvusio „Lietuvos“ viešbučio, yra dar vienas stiklinis fasadas – 59 numeriu paženklintas statinys, kurio viršutiniame aukšte įsikūręs jau legendinis baras „Džem‘pub“. Tam tikra prasme tai gana panašus sprendimas, tačiau paprastesnis ir ne toks pretenzingas. „Abiejų pastatų rekonstrukcijos sprendimai buvo padiktuoti sovietmečio architektūros. Šiuo atveju buvęs horizontalus skirstymas, ritmas ir išliko per daug nepakeistas. Labai svarbu tai, kad čia buvo išlaikyta minimali architektūrinė raiška ir paliktas dalijimas horizontaliomis juostomis. Jeigu dar kartą pasižiūrėtume į buvusį viešbučio pastatą (Laisvės al. 35), matytume, kad pasirinktas pretenzingas, banguotas paviršius. O čia matome racionalų, paprastą sprendimą“, – du Laisvės alėjos stiklinius fasadus lygino pašnekovė. J. Butkevičienės manymu, negalima gyvenamųjų pastatų ir kitų objektų užkonservuoti XIX a. pab.–XX a. pr., gyvenant XXI amžiuje. Bet viskas turi būti daroma labai subtiliai ir atpažįstamai. Laisvės alėja unikali savo banguotu siluetu, kurį sukuria skirtingas pastatų aukštingumas ir architektūrinių stilių įvairovė.

Laisvės alėja 80.

Kokia architektūra priimtina saugomose vietose? „Manau, kad naujas pastatas prie aplinkinių dera tuomet, kai yra aukštos meninės kokybės. Ne atkartojimais, beveidiškumu ar imitacijomis reikia derinti. O aukštos meninės vertės pastatas neišvengiamai turės ir šių dienų ženklų, – įsitikinusi J. Butkevičienė. – Laisvės al. 35 numeriu paženklinto pastato pavyzdys rodo, kad buvo žaidžiama aplikatyviomis detalėmis, fasadas dėliojamas iš funkcijos neatliekančių elementų, tokiu būdu bandant išsisukti iš padėties. Tai netgi nėra šiuolaikinė architektūra, nėra naujo požiūrio į architektūrą, netgi neaišku, kokiam architektūriniam laikotarpiui priskirti. O štai buvusi „Omnitel“ būstinė problemą sprendžia visai kitaip.“ 1998 m. architekto Aido Rimšos projektuotas 43 numeriu pažymėtas pastatas, kuriame buvo įsikūrusi „Omnitel“ būstinė, yra pirmasis naujas pastatas Laisvės alėjoje po nepriklausomybės atgavimo. Šio pastato architektūra, pašnekovės žodžiais, turinti savo laiko ženklą. O kolonėlė – užuomina į prieš tai buvusio pastato detalę, postmodernistinis požiūris į ankstesnę šios vietos architektūrą. Jeigu visa Laisvės alėja būtų perstatyta tokiais pastatais, gerai tikrai nebūtų, bet čia turime kokybišką XX a. pačios pabaigos laiko ženklą. Šis pastatas dera menine kokybe ir tam tikra drąsa.

architektūra

Ieškant architektūros Vilniaus galerijose

Kūrinių žaidimas su grindų plytelėmis. Tomas Martiškauskis. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Justinas DŪDĖNAS Architektas, menininkas, semiotikas

Paprašytas parašyti „Statybai ir architektūrai“ apie architektūrą meno galerijose1, iš pradžių kiek sutrikau. Mat, viena vertus, galerijos yra vizualios kultūros sklaidos erdvės, taigi, tarsi savaime artimos architektūros laukui, tačiau, kita vertus, Vilniuje nežinau nė vienos naujai pastatytos galerijos2, o žinomose ryškesnių architektūrinių sprendimų nelabai galėjau prisiminti. Pradėjau mintyse vardyti: „Vartai“, „Niša“, „Arka“, „Tiltas“. Jei ne interjeruose, tai pavadinimuose architektūros tikrai apstu. Tai kodėl galerijoms tokios būdingos architektūrinės konotacijos ir apskritai, ką architektūra jose veikia?

1 „Meno galerijų“ sąvoką čia taikysiu subjektyviai, įtraukdamas įvairias galerijomis save laikančias ir kitų laikomas institucijas, sąmoningai neliesdamas stambesnių muziejų padalinių, kaip kad Nacionalinė dailės galerija, Vilniaus paveikslų galerija ar Mykolo Žilinsko dailės galerija. 2

Savotiška išimtimi būtų „KultFlux”, kuris buvo atsiradęs keliems metams kaip laikinas statinys.

2018 (Nr. 4)

Paranki balta erdvė oriu iš karto atsiprašyti tų, kuriems viena atsakymo dalis pasirodys pernelyg elementari, idant galėčiau pradžiuginti dar apie tai negalvojusius. Architektūra yra vienas galingesnių metaforų generatorių ir to ilgai įrodinėti nereikia. Tiesiog pamėginkite patys mintyse pavardyti svarbiausius pastatų elementus stebėdami, kiek iš šių pavadinimų vartojami perkeltine prasme. Tad nenuostabu, kad galeristai, kviesdami žmones peržengti iš kasdienybės į meno pasaulį, mielai pasinaudoja parankiomis, o kartais ir tiesiogiai matomomis architektūrinėmis metaforomis, kurios tą transcendavimo žingsnelį ir padeda atlikti. Juokais pamėginau paieškoti, ar, pavyzdžiui, yra tokia galerija „Langas“, kad ir kiek tiesmukai tai atrodytų, ir beveik atspėjau – radau „Kauno langą“. Galima sakyti, kad galerijose architektūra perkeltine prasme ryškesnė nei tiesiogine. Tai nesunkiai suprantama: juo subtilesni, jautresni, intymesni kūriniai rodomi galerijoje, tuo daugiau dėmesio jiems turi likti, o architektūra tam geriau padeda būdama nebyli. Padeda įžengti į autonomišką kūrinio pasaulį, kuriuo taip

tikėjo modernistinės architektūros apologetai. Ir nors jau penktasis dešimtmetis, kaip ši neutralios architektūros idėja, vadinama „white cube“ (liet. „baltasis kubas“), sukritikuota3, daugybė šiuolaikinių galerijų vis dar ja vadovaujasi. Iš dalies laiko išbandymą atlaikė ne baltoje erdvėje atsirandantis kūrinio sakralumas ar autonomija, o balto lapo, erdvės kaip medijos koncepcija. Suteikti baltą foną tapybai dabar nebe taip svarbu, kaip leisti menininkui galerijoje kurti savą mikrokosmosą. Kaip balta drobė paranki (nors nebūtina) tapytojui, taip ir instaliacijų kūrėjams baltos, lygios sienos daugeliu atvejų padeda lengviau išgauti norimą erdvės efektą (net jei reikia jas perdažyti juodai), nei tą leistų padaryti skirtingų formų ir medžiagų apsupta erdvė. Erdvės kaip medijos režimą neblogai demonstruoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerija „Sodų 4“. Pagrindinė jos erdvė – tik nedidelis kambariukas su langu į Sodų gatvę, aukštomis lubomis ir laiptais į rūsio salytę. Architektūrinių sprendimų, atsiradusių įkūrus galeriją, beveik nėra: tiesiog baltai perdažytos sienos ir pakeistas apšvietimas. Rūsčios, euroremontinę istoriją menančios grindų plytelės iš pirmo žvilgsnio žymi menką nekomercinės galerijos finansinį pajėgumą, tačiau jei

Nuo to laiko, kai 1976 m. Brianas O’Doherty parašė „Inside the White Cube: Ideologies of the Gallery Space”, taip įvesdamas, sykiu sukritikuodamas „white cube” terminą, jokia oponuojanti eksponavimo koncepcija taip ir neįgijo lygiaverčio svorio.

pamanysite, kad tai sykiu ir nuosekli pozicija, siūlanti pastebėti praeities ir dabarties aplinkybes bei galbūt su jomis paieškoti kūrybingo santykio, tikriausiai labai nesuklysite. Kritišką, linkusį dekonstruoti požiūrį rodo ir baltai perdažytas pigių pakabinamųjų lubų karkasas, iš kurio tiesiog pašalintos lubų plokštės. Tad nenuostabu, kad „Sodų 4“ pasirodančiais praeities kontekstais menininkai neretai pasinaudoja, pavyzdžiui, kūrinį sukuria, perdarydami nemalonias plytelių grindis (arba kaip tik žaidžia su šių plytelių raštu), o kartais net kontekstualiai transformuoja fasado įvaizdį, flirtuodami su komercijos ir šešėlinės veiklos kupinu stoties rajonu. Tad architektūra, tas erdvinis-kultūrinis galerijos erdvės sluoksnelis, čia efemeriškas, ir jo silpnumas, jo gebėjimas mutuoti, netgi tapti kūriniais tampa privalumu. Kai kuriose parodose apskritai galima suabejoti, ar erdvėje vis dar yra architektūros požymių, ar beliko tik meno kūrinys su adresu mieste. Kalbant apie adresą, reikėtų pažymėti, kad, prieš įsikurdama Sodų gatvėje, ši galerija veikė mediniame namelyje Žvėryne. Tuomet ji vadinosi taip pat pagal adresą: „Malonioji 6“. Tad adresas, kaip urbanistinis žymeklis, tampa dar viena nuoroda į „site-specific“ mąstymą.

Galerijos fasado transformavimas pagal urbanistinį kontekstą. Paroda / prɒkˈsiːmɪks / Proksemika / Proxemics. Luko Avėno nuotr.

architektūra Vietos nurodymas mieste Vilniaus galerijų pavadinimuose taip pat gana dažnas: „Pamėnkalnio“, „Pilies“, „Užupio“... Čia išskirtinę poziciją užima kita meno lauke aktyvi galerija „AV17“, kuri, keisdama vietą mieste (persikeldama iš Aušros Vartų 17 į Totorių gatvę), savo pavadinimą nutarė išsaugoti. Akivaizdu, kad taip puoselėjamas prekės ženklas, ir šis veiksmas gražiai iliustruoja šios galerijos skirtumą nuo nekomercinės „Sodų 4“. Iš pirmo žvilgsnio „AV17“ – klasikinė nedidelė baltojo kubo tipo galerija, turinti porą švarių kambariukų baltomis sienomis ir aukštomis lubomis. Į akis krinta gražios lietos grindys su netikėtai dekoratyviais pustoniais ir kiek tiesmuka jų jungtis su sienomis be grindjuosčių. Profesionalus kryptinis

apšvietimas tiesiog padaro savo darbą, tvarkingai rekonstruotos senos durys lieka nematomos, o plastikinės palangės ir pigūs radiatoriai, kurie kituose kontekstuose rėžtų akį buitiškumu, čia tiesiog tonaliai pranyksta bendroje visumoje ir tikriausiai niekam negalėtų sudrumsti gero pirmojo įspūdžio. Pastebimas ne tik atidumas detalėms, bet ir supratimas, į ką verta investuoti, o kur visiškai pakanka pigių sprendimų. Atidumas detalėms ir šeimininkiškumas tiesiog akivaizdus, todėl negalima nepaminėti, kad šie sprendimai daryti ne architektų, o galerijos šeimininkų. „AV17“ erdvių charakteris beveik sėkmingai anoniminis, beveik tikras baltasis kubas ta modernistine prasme, kuri tiesiog suteikia foną, tačiau pati nenoriai tampa kontekstu ir leidžiasi

Eglė Grėbliauskaitė. „Kitos geros „Titaniko“ grindys”, 2016 m.

Eglė Ridikaitė, „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys” 2016 m.

Yasminas Altas, „Brutalistinės kolonos fragmentas“, 2017. Justino Dūdėno nuotr.

2018 (Nr. 4)

įtraukiama į kūrybinį žaidimą. Nors interpretavimo absoliučiai išvengti tikriausiai neįmanoma – štai vieno Yasmino Alto kūrinio žiūrovams tenka patiems spėlioti, ar šios dvi betoninės kolonos sąmoningai stengėsi „išaugti“ iš labai artimos tekstūros betono grindų ir kažką tuo parodyti, ar tai įvyko atsitiktinai. Grindys šioje galerijoje tikrai gražios, gal net per gražios – jų sunku nepastebėti. Taip pat kaip sunku nepastebėti pastaruoju metu išryškėjusio meno lauko diskurso apie grindis. Pavyzdžiui, konceptualus Eglės Grėbliauskaitės projektas4 sukritikavo VDA parodų salės „Titanikas“ grindų dangą (keramines plyteles) ir ėmėsi veiksmo jas pakeisti į vientisas lieto betono grindis. Beveik tuo pačiu metu įvykusi įspūdinga Eglės Ridikaitės paroda5 dar kartą nukreipė žvilgsnius žemyn. Dėl šių projektų 2016-uosius net buvo siūloma6 tituluoti „Grindų metais“.

Lina Michelkevičė. „Laiku ir vietoje. Eglės Ridikaitės „Kultūringos grindys“, Artnews, 2016. http://artnews.lt/laiku-ir-vietoje-egles-ridikaiteskulturingos-grindys-40437

Rimanto Milkinto parodos „Daugmaž vidurdienis“fragmentas. Galerija „AV17“

Dar trumpam grįžkime prie „AV17“. Norint geriau suprasti šios galerijos identitetą, reikėtų daugiau pasakyti apie jos buvusią erdvę Aušros Vartų gatvės rūsiuose. Ten, dirbdama simbiozėje su juvelyrine parduotuve, su kuria dalijosi įėjimu, galerija stengėsi rodyti daug mažosios plastikos, šiuolaikinės juvelyrikos meno ar bent jau erdvinių objektų. Ir tai buvo natūralu ne tik ekonominiu, bet ir erdviniu požiūriu: skliautuoti, drėgnoki senamiesčio rūsiai tiesiog fiziškai siūlė nekabinti ant sienų nieko plokščio ar popierinio, ir iš dalies dėl pačių erdvių, bent, mano subjektyvia nuomone, ten rodomos parodos neretai peraugdavo į smagias ir ryškias eksperimentines instaliacijas. Naujosios patalpos, viena vertus, suteikia daugiau autonomijos žanro prasme, tačiau sykiu atneša ir klasikinės šiuolaikinės galerijos kodą, grasinantį nubraukti ir, tikėkimės, kažkuo pakeisti dalį anksčiau buvusio išskirtinumo. Kita gana jauna galerija – Trakų gatvėje įsikūrusi „Grafo“. Tai į meno pirkėją orientuota galerija rūsyje, turinti fizinę-ekonominę giminystę su restoranu pirmame aukšte ir tuo iš pažiūros gimininga7 „AV17“. „Grafo“, kaip ir sufleruoja pavadinimas, savo turiniu ir interjeru pretenduoja į solidumą ir kokybę. Čia jau galime kalbėti apie interjero architektūrą, kurią sukūrė „Archinova“ kartu su „PLH Arkitekter A/S“ iš Danijos. Paveikslams kabinti sukurtos specialios lengvos sienutės, sureikšminančios kiekvieną darbą,

sykiu ir interjero dizainą, mat pačios dekoratyviai atsiskiria nuo švelnių mūro ir betoninių grindų pustonių. Kontrastus kuria ir ryškūs juodi inžineriniai elementai: gausus kryptinis apšvietimas ir dažyti ortakiai. Aplinka tikrai nepriekaištinga, alsuojanti santūria ir solidžia XXI a. verslo dvasia (kokia dabar dažnai sutinkama, kai senuose pastatuose įsikuria biurai ar kavinės), ir detalėms čia skirta tikrai daug dėmesio. Erdvėje, kuriai jau suteikta savarankiška architektūrinė kokybė, kūrinių rodymo vieta ir charakteris taip pat griežtai suprojektuoti, o apie fizines invazijas parodai perdažant sienas ar grindis čia tikriausiai nebesvarstoma. Tai apibrėžia, sykiu šiek tiek riboja ir rodomų kūrinių selekciją, ir jos eksponavimo būdus, kas savaime, sakyčiau, ne tiek trūkumas, kiek savasties turėjimas. Dar ryškiau ir griežčiau savo identitetą formuoja galerija „Arty Cube“, įsikūrusi Klaipėdos gatvėje. Spalvingas, ryškus ir energingas, namus menantis jos interjeras, sukurtas Elžbietos Skunčikienės, tikrai nesiekia būti universaliai patogus visiems kūriniams. Net grindys čia parinktos prieštaraujant nerašytoms parodinių erdvių konvencijoms: ir pirmasis aukštas, ir net rūsys išklotas gana margu natūralaus medžio parketu. Tačiau ta kūryba, kuri čia eksponuojama, interjere puikiausiai dera ir rodo nuoseklų šeimininkų skonį, anot jų pačių, „sąmoningai oponuojantį

dominuojančioms skandinaviškoms madoms“. Paminėjus šiuos kelis pavyzdžius jau galima matyti, kad Vilniaus galerijų architektūra greta kūrinių eksponavimo ir tarnavimo kūrybine medija atlieka ir erdvinio pasakojimo funkciją, kuri padeda išryškinti galerijų savastį, veikimo būdus ir su jomis siejamus lūkesčius. Ir šiuos procesus visai patogu stebėti per klasikine tapusią baltojo kubo optiką – gal ją šiek tiek pareguliavus. Nors baltojo kubo koncepcija labiausiai kritikuota už dirbtinį meno susakralinimą ir atitraukimą nuo realaus pasaulio, tačiau ši kritika aktuali ne visuomet. Juk ne visi kūriniai ieško santykio su aktualijomis, ne visi įdarbina kasdienybės kontekstus ar siekia horizontalaus politiškumo. Galerijos erdvės diktatą, kuris nederamai užgožtų kai kuriuos kūrinius, taip pat galima matyti kaip kultūrinę poziciją, kuri kalba ir apie pasaulį, jo matymą, suteikia gana statišką ir reikšmingą foną kūriniams, kuriuos siūloma patirti klasikiniu, šimtmečius gyvavusiu būdu. Būtent šia prasme baltojo kubo sampratą norisi kiek atnaujinti, labiau siejant ne su erdvės spalva, forma ar šviesos kontrole, o su tuo, kieno pasakojimą ši erdvė, kaip medija, geriau atskleidžia: institucijos ar menininko. Kitaip tariant, juk spalvingose „Grafo“ ar „Arty Cube“ rodomi kūriniai daug labiau sakralizuojami ir institucionalizuojami nei „Sodų 4“ – ir juo daugiau suvaldytas interjeras, juo didesnė kontrolė.

Galima įžvelgti panašumų ir jų menininkų selekcijoje: abiejose vis dažniau matomi jauni, jau neblogai žinomi bet vis dar kylantys vardai, nors anksčiau „AV17“ daugiau pastebėdavau nežinomus, bet drąsesnius pasirodymus, o „Grafo“ – solidžią, bet jau nebestebinančią kūrybą. 37

architektūra

Simono Linkevičiaus nuotr.

Šiuolaikinio meno galerija „Arty Cube“ įrengta istoriniame pastate sostinės senamiestyje.

Kalbant apie baltąjį kubą kaip dominuojančią galerijų koncepciją, ima atrodyti, tarsi architektūra, kad ir kokia ji būtų, vis dar atstovautų senajai, modernistinei mokyklai. Šioje vietoje reikėtų prisiminti, kad architektūros (taip pat ir dizaino) vizuali išraiška yra tik nedidelė ir dažnai antrinė architektūros lauko dalis. Ne mažiau svarbus pats gyvenimo organizavimas, erdvių funkcijos ir santykiai. Tai puikiausiai galioja ir turint omenyje, kad galerijos dažniausiai įsikuria esamose patalpose, ir erdvių praeitis, išdėstymas, proporcijos jau būna duotybė, tačiau duotybė, išliekanti architektūrinio diskurso dalimi. Todėl negalima nepaminėti architektūros galerijos _0* („Nulinis laipsnis“), kurios erdvė, atrodytų, taip pat baltos sienos (ir taip pat charakteringos grindys, šįkart iš pramoninės gumos). Šiuos, pavadinkime, paraklasikinius ir paviršinius atributus persmelkia dvi tiesioginės aplinkybės. Galerija _0* įsikūrusi patalpose, kuriose dar neseniai veikė kultinio architekto Valdo Ozarinsko dirbtuvės, ir šią atmintį saugo ne tik pramoninių grindų charakteris, bet ir čia kaupiamas jo asmeninis artefaktų archyvas, iš kurio vienas kitas objektas vis pasirodo ekspozicijų erdvėje. Šalia to, kad V. Ozarinsko atminimas palaikomas ir minimalistinių, grubios,

2018 (Nr. 4)

šmaikščios estetikos parodų eksponavimu, verta paminėti, jog pati ekspozicinė salė tėra pusė buvusios studijos, o kitoje pusėje verda kūrybinis darbas, kuriami kritiniai tekstai, rašoma dr. Tomo Grunskio knyga apie V. Ozarinską, meistraujami kuo įvairiausi, kultūriniai, architektūriniai ir akademiniai projektai. Ir tai tikrai ne vienintelis Vilniaus atvejis su nevienalyte galerijos erdvine struktūra. Pavyzdžiui, Dailininkų sąjungai priklausanti „Pylimo“ galerija, įsileisdama į savo patalpas kavinę, atvėrė galimybes visiškai kitokioms galerijų naudojimo praktikoms. Meną šlovinanti tyla čia nebespengia, o kūrinių vartotojais tampa kavinės lankytojai, į ekspozicijos zoną įžengiantys tik todėl, kad greta baro kalbėti telefonu jiems per triukšminga. Galerija „Trivium“ įkurta namuose – tikrame, gyvenamajame trečio aukšto bute Vilkpėdėje. Jei paroda nevyksta, gana įprastoje svetainėje su virtuvės zona tikriausiai nepastebėtumėte nieko neįprasto, išskyrus kelis kryptinius šviestuvus ir netikėtai liūdną tuštumą, tarsi ką tik po remonto. Todėl, kad kažkuria prasme ši erdvė ir yra nuolat „atremontuojama“ po dažnai intensyvių menininkų invazijų, aplink kurias čia pat sukasi tiesiogine to žodžio prasme virtuviniai pokalbiai. Dar viena meno erdvė, integruota į buitinę

aplinką, yra „Studium P“, įsikūrusi Pylimo gatvėje. Kartais parodos čia išsitenka mažiau naudojamuose kambariuose, o kartais driekiasi per visą gyvenamąjį butą. Tokiose erdvėse architektūros ta paprastąja, apipavidalinimo prasme nerasime ir projektavimo paslaugų čia turbūt niekam nereikėjo. Viešai eksponuojamas menas įtraukiamas į privačią kasdienybę tiesiogine to žodžio prasme ir tampa kažkieno gyvenimo dalimi. Buitinė aplinka tarsi dalelių greitintuve smūgiuoja į menininkų darbus ir lankytojai tarsi mokslininkai stebi pažirusias žiežirbas, dūmus ar skeveldras, stebėdamiesi, koks įdomus visgi tas pasaulis. Panašu, kad Vilniuje galerijų gausa ir įvairovė pasiekusi gana solidžią stadiją: toks jausmas apėmė parašius šią apžvalgą ir supratus, kad net nepaminėtos tokios elitinės galerijos kaip „Vartai“, „Editorial“ ar „Tsekh“. Ir jei galerijų architektūrinė infrastruktūra, kaip ir priklauso, gana monotoniška, jų erdvinė kalba anaiptol neskurdi. Pats žodis „galerija“ yra architektūrinis terminas, pirmiausia žymintis erdvę. O architektūrinė erdvė, fiziškai atribodama nuo visų kitų pasaulio erdvių, uždaro žmogų į nuosavą mikrokosmosą. Jį įsiurbia ir atviro pasaulio dydį pakeičia uždaro pasaulio detalumas, architektūrine ir menine kalba, metaforomis ir tiesiogiai pasakojantis apie kitus, kitokius pasaulius.

Užs.

Kokybiškam šiltinimui svarbu ne tik termoizoliacijos centimetrai Projektuojant energiškai efektyvius pastatus, prioritetai skiriami tinkamam jo apšiltinimui ir sandarumui. Jei pasirinkta vėdinamųjų fasadų technologija, skaičiuojant energinį naudingumą ir vertinant galimus šilumos nuostolius, problema tampa aliuminio tvirtinimo elementai. Nuo šiol galima naudoti efektyvesnes sistemas.

Atsižvelgė į prioritetą okybiškus tvirtinimo elementus siūlanti bendrovė „EJOT“ pristato vėdinamųjų fasadų atraminės konstrukcijos sistemą „CROSSFIX“. Tai pirmoji po vėdinamųjų fasadų apdailine medžiaga montuojama konstrukcija, pagaminta tik iš nerūdijančiojo plieno. Palyginti su aliuminio konstrukcija, montuojant „CROSSFIX“, sumažėja šilumos nuostoliai. Beje, ši sistema sertifikuota naudoti pasyviesiems namams. „EJOT“ specialistai pataria – kad būtų išvengta šalčio tiltelių susidarymo, montuojant konstrukcijas, po fasado danga patartina rinktis medžiagas, kurių šiluminio laidumo koeficiento vertė būtų kuo mažesnė. Nerūdijančiojo plieno šilumos laidumo koeficiento vertė yra maždaug 13 W/mK, o aliuminio svyruoja nuo 160 iki 220 W/mK. Taigi, naudojant nerūdijantįjį plieną, to paties storio plieninės konsolės šilumos laidumo koeficiento U vertė bus geresnė nei aliuminio konsolės.

Naudojant „EJOT“ siūlomą sistemą nebereikia rinktis naudoti konsolę vertikaliam ar horizontaliam tvirtinimui, tampa nesvarbu, ar tvirtinimas fiksuotas, ar su praslydimu. Pasirinkus sistemą „CROSSFIX“, padidėja visos sistemos lankstumas, montavimo darbams sugaištama mažiau laiko. Taip pat galima didesnė statinė apkrova, konstrukcija atsparesnė gaisro atveju. Sistemos kokybę „EJOT“ užtikrina tiekdama visus sistemos komponentus ir suteikdama visą reikiamą informaciją montuotojams. „EJOT® Iso-Bar“ – sertifikuotas tvirtinimo elementas, skirtas vidutinio svorio ir sunkiems elementams montuoti prie jau apšiltintų pastato sienų. Pavyzdžiui, markizes, tentus, konsoles kondicionavimo įrenginiams, groteles ir pan. Tvirtinimo elementai su metriniu kaklelio sriegiu „M12“ pagaminti iš nerūdijančiojo plieno, su papildomu sandarinimo elementu, sienoje jie tvirtinami naudojant cheminio ankerio mišinį. Elementus galima tvirtinti tiek betoninėse, tiek iš pilnavidurių ar skylėtų plytų sumūrytose sienose.

„EJOT®“ Vėdinamųjų fasadų konsolė

„EJOT® Iso-Bar“ tvirtinimo elementas

Elementą galima nupjauti konkrečioje tvirtinimo vietoje, atsižvelgus į izoliacinės medžiagos sluoksnio storį. Izoliacinių medžiagų sluoksnio storis gali būti net iki 300 milimetrų. Jei naudojamas cheminio ankerio mišinys „Multifix USF Winter“, galima dirbti net ir tada, kai aplinkos temperatūra yra žemesnė nei –20 °C. Tvirtinimo elementų „EJOT® Iso-Bar“ iš viso būna keturių ilgių. Kampiniai profiliai „EJOT® Iso-Corner“ – sertifikuoti tvirtinimo elementai, pagaminti iš standžiųjų poliuretano putų, skirti vidutinio sunkumo ir sunkiems sudėtinių šiluminės izoliacijos sistemų elementams, tokiems kaip turėklai, apsauginės užtvaros, sulankstomosios ir stumdomosios langinės, konsolės, pavyzdžiui, oro kondicionavimo įrangai, tvirtinti. Įsigyjant kampinius profilius, pridedamas kaiščių, naudojamų jiems tvirtinti prie pagrindo, rinkinys ir „EJOT Delta PT 100“ varžtai, skirti pritvirtinimui prie atraminio elemento. Taigi, naudojama išbaigta kampinio profilio tvirtinimo sistema. Kampiniai profiliai „Iso-Corner“ būna trijų ilgių, tad jų taikymas tampa dar patogesnis.

„EJOT® Iso-Corner“ kampiniai profiliai

„YIT Kausta“ nuotr.

objektas

Nestandartinis statinio sprendinys – fasadus padengiantis ir stiklinius tūrius suskaidantis skirtingo mastelio šilkografijos raštas.

„Arka“: verslo centras, išsaugojęs gatvės istoriją Kauno gyventojai jau kurį laiką nekantriai stebi – miesto istorija jiems lėmė būti Nemuno krantinės virsmo liudininkais. Vis dar griaunamas miesto Indrė VOZGIRDAITĖ

vaiduokliu pramintas „Respublikos“ viešbutis, o šalimais duris naujakuriams atvėrė pirmasis naujas krantinės pastatas – septynaukštis verslo centras „Arka“. Anot vieno iš projekto autorių architekto Gintauto Natkevičiaus, akivaizdu, kad šis statinys – pats pirmutinis miesto krantinės proveržis.

Projekto autoriai: Marius Baranauskas, Tomas Kuleša, Gintautas Natkevičius Užsakovas: bendrovė „Imlitex Holdings“ Generalinis rangovas: UAB „YIT Kausta“ 40

2018 (Nr. 4)

Gatvė po pastatu rchitektas G. Natkevičius pasakoja, kad trys didžiuliai laisvi sklypai Nemuno krantinės teritorijoje buvo išsidėstę išilgai istorinės Karmelitų gatvės. Gatvelė su išlikusiomis grindinio užuominomis kažkada vedė į žiemos uostą, kuriame žiemodavę Nemuno laivininkystės laivai (ši vieta dabar skiria dabartinę salą su „Žalgirio“ arena nuo „Akropolio“ teritorijos). Būtent Karmelitų gatvė buvo viena miesto „kraujagyslių“, jungiančių gretimas gatveles. Kadangi biurų pastatas tapo pirmuoju pajudėjusiu ledkalniu iš trijų numatytų krantinės pastatų (jau yra leidimai šalia statyti kitus du biurų pastatus), projekto komanda ryžosi bandyti „šuntuoti“ buvusį kraujagyslių tinklą, palikdama istorinę gatvę. Norėjosi, kad ir prie upės iškylančiame naujajame mieste išliktų ženklų, liudijančių A. Smetonos laikotarpio Kauną. Idėja išsaugoti istorinę gatvelę diktavo tolesnius architektūrinius sprendinius. Gatvė, palendanti po pastatu, tarsi praleista per jo vidų, yra architektūriškai gana intensyvi ir reikšminga detalė, todėl nutarta atsisakyti kitų įmantresnių sprendimų. Buvo nuspręsta, kad pats pastatas turėtų būti ramios architektūros, beveik kubo formos, kurio viena dalis atrodytų it iškąsta. Kadangi gatvelė įstrižai kerta pastatą, jo anga viename kampe siekė net apie 30 metrų. Taigi, užduotis, kad penki pastato aukštai kabotų virš jos ore, vertė konstruktorius gerokai paplušėti. Nuspręsta pritaikyti Lietuvoje retą, gana brangų, technologiškai sudėtingą ir aukštos specialistų kvalifikacijos reikalaujantį sprendimą – panaudoti įtempto gelžbetonio perdangas. G. Natkevičius pripažįsta, kad derėtų nukelti kepurę prieš investuotoją, įmonių grupę „Imlitex Holdings“, pasiryžusią tokiai finansinei aukai vien tam, kad būtų išsaugotas autentiškas miesto požymis.

Tikroji pastato vertė yra ta, kad pasiekta dermė tarp gana sudėtingos architektūros su istorijos įspaudu ir funkcionalumo. / Gintautas NATKEVIČIUS /

Dviguba fasadų rašto funkcija Dar vienas nestandartinis statinio sprendinys – fasadus padengiantis ir stiklinius tūrius suskaidantis skirtingo mastelio šilkografijos raštas. Pastatas atrodo it stiklinis ledkalnis, o dėl rašto sustiprėja įspūdis, tarsi statinys yra sukrautas iš didžiulių ledo luitų. Tačiau tokia šilkografijos rašto vizualinė funkcija nėra vienintelė: neryškus raštas stiklo pastate sukuria ir tam tikrą šešėlį, taigi, vasarą padeda kovoti su stipria saule. Įdomi ir statinio vidaus sudėtinė dalis – visuose masyvaus pastato aukštuose esantis, per stoglangį apšviečiamas atrijus. „Kai per visus aukštus pastato viduryje, atrijuje ir apie jį besisukančiuose holuose sklinda viršutinė šviesa, atsiranda malonios nuotaikos pojūtis“, – komentavo architektas. Pastatas ramios architektūros, beveik kubo formos, kurio viena dalis atrodytų it iškąsta.

objektas Vidaus erdves biurų pastato nuomininkai įsirengė savo nuožiūra pagal šių dienų tendencijas. Taigi, dabar pastate netrūksta ir poilsio, ir žaidimų zonų, kad įtemptai dirbantys žmonės galėtų pailsėti niekur neišeidami, beveik darbo vietoje. Yra įrengtos tiek požeminės, tiek antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės.

Didžiausias laimėjimas – suderinta energetinė ir architektūros vertė G. Natkevičius pažymi, kad pastato vien kaip stiklo kubo įspūdis kiek klaidingas: juk perdangų vietose, pavyzdžiui, ties balkonais, yra panaudoti didžiuliai termoizoliacijos sluoksniai, taigi, medžiagų ne iš stiklo taip pat gausu. Tai leido statiniui pasiekti A+ energinio naudingumo klasę – Kaune tai pirmasis šios klasės biurų pastatas. Įrengti geoterminiai gręžiniai, leidžiantys naudoti teigiamą žemės temperatūrą, šilumos siurbliai, interjere integruotos šalčio sijos, yra ir šiluminis mazgas, prireikus leidžiantis naudotis centralizuotai tiekiama šiluma. „Inžineriniu aspektu tai labai sudėtingas pastatas, nes tai nebuvo nauja miesto dalis, kur

viskas jau įrengta. Teko daug ką pritaikyti, apeiti, iškelti, stengiantis nepažeisti senų komunikacijų, susidoroti su gruntiniais vandenimis, tada pastatyti septynis aukštus, penkis jų – virš gatvės, o viduje – atrijų per visus septynis aukštus. Taip pat reikėjo užtikrinti ir energinę klasę, ir estetiką“, – pasakojo architektas ir pabrėžė pripažįstantis, kad statybos darbus atlikusios bendrovės „YIT Kausta“ nuopelnas yra didžiulis. G. Natkevičius nelinkęs pernelyg sureikšminti aukštos energinės naudingumo klasės fakto – juk pritaikyti brangesni sprendimai vėliau leidžia gerokai sutaupyti sumažėjus pastato eksploatacijos sąnaudoms. Jis įsitikinęs, kad šiuolaikiniai inžineriniai sprendimai tėra standartinė komplektacija, leidžianti pasiekti A+ klasę, ir šiais laikais tuo girtis nederėtų. „Manau, kad tikroji pastato vertė yra ta, kad pasiekta dermė tarp gana sudėtingos architektūros su istorijos įspaudu ir funkcionalumo. Apie tai ir reikėtų kalbėti, o ne girtis inžinerinėmis sistemomis, kurios dabar jau yra standartinės, įprastos“, – teigia pašnekovas. Tą patį architektas galėtų pasakyti apie visus šiuolaikinius Europos šalių statinius: didžiausias jų laimėjimas yra suderinta funkcija,

aukšta energinė ir architektūros vertė. Juk štai jei galėtum pastatą statyti su labai mažais langais, jis, be abejonės, būtų labai šiltas, tačiau žmonėms jo viduje būtų nejauku, todėl didžiausia sėkmė ne pasiekta A+ klasė, o A+ klasės ir aukštos architektūrinės vertės derinys.

Miestas prie upės – tik laiko klausimas Paprašytas paprognozuoti artimiausią miesto krantinės ateitį, pašnekovas prisiminė a. a. architekto A. Miškinio žodžius, kad anksčiau ar vėliau miesto centro krūvis persikels prie upės. Daugelis tuomet juos vertino kaip neišsipildžiusią pranašystę. O iš tiesų tai, anot G. Natkevičiaus, tėra laiko klausimas, nes visi miestai su savo urbanistika galiausiai išsiveržia prie upės. Šis verslo centras ir yra pirmasis proveržis. Architektas pažymi, kad ėmęsis šio projekto dar tiksliai nežinojo, kas šioje vietoje vyks toliau, todėl ir stengėsi suprojektuoti ramios architektūros pastatą. Kiti architektai dabar turės galimybę lengviau pritaikyti naujus statinius ar net pademonstruoti įmantresnę architektūrą.

„YIT Kausta“: rangos darbai Biurų pastato „Arka“ pavadinimas neatsitiktinis – jis susijęs su pastato forma. Pirmuosius du aukštus perskiria tarp jų besidriekianti istorinė Karmelitų gatvė, suformavusi arkos skliautą. Virš jos iš viso iškilo penki pastato aukštai. Kad būtų atlaikytas toks milžiniškas svoris, virš gatvės esančioje perdangoje paklotos daugiau nei 20 metrų ilgio, metro pločio ir 1,6 metrų aukščio sijos. Kad būtų padidintas sijų stiprumas, į kiekvieną jų prireikė įmontuoti po 90 įtempiamų 1,5 centimetro skersmens lynų. Šie buvo įtempiami keliais etapais, palaipsniui apkraunant sijas. Verslo centras „Arka“ patrauklus savo geotermine šildymo sistema, o pažangios šildymo, vėsinimo ir vėdinimo sistemos užtikrins komfortiškas darbo sąlygas ištisus metus. „Toks inovatyvus biurų pastatas yra pirmasis Kaune. Jo statybai pasitelkėme itin sudėtingus inžinerinius ir technologinius sprendimus. Išskirtinis ir pastato fasadas. Verslo centro langų stiklai padengti specialiu šilkografiniu ornamentu, kuris ne tik puošia, bet ir saugo biurų patalpas nuo saulės kaitros“, – pasakojo generalinio projekto rangovo bendrovės „YIT Kausta“ vadovas Kęstutis Vanagas. 42

2018 (Nr. 4) Biurų pastatas „Arka“ – pirmasis Kaune pasiekė A+ energinio naudingumo klasę.

objektas

Dariaus Petrulaičio nuotr.

olfo atgimimas Lietuvoje golfas nėra toks populiarus žaidimas kaip krepšinis ar lauko tenisas, tačiau profesionaliai įrengtų

Aušra NARKELIŪNIENĖ

golfo aikštynų Vilniuje turime jau ne vieną. Greta viešbučio „Vilnius Grand Resort“, įsikūrusio Vilniaus rajone, plytinčiuose laukuose pasaulinius standartus atitinkančio golfo aikštyno paruošimo darbai pradėti dar prieš 8 metus.

Lygiuotis į aukščiausius standartus olfo lauko sklypas buvo labai apleistas, susidūrėme su daugybe iššūkių. Norėjau, kad būtų saugomas unikalus gamtos grožis, todėl 2004 metais pasikviečiau naują, gabų, didelę patirtį golfo aikštynų statybose turintį, stropiai gamtą saugantį architektą Bobą Huntą. Jis yra dirbęs įvairiose pasaulio šalyse, suprojektavęs ir įgyvendinęs daug aikštynų statybų projektų Kinijoje, Norvegijoje,

„G

2018 (Nr. 4)

Karibuose, Pietų Korėjoje, Indonezijoje ir kitose šalyse“, – pasakojo viešbučio „Vilnius Grand Resort“ savininkas Benas Bramsas. Profesionalus, 18 duobučių „The V Golf Club“ golfo aikštynas buvo įrengtas pagal Amerikos golfo asociacijos standartus, su juos atitinkančiomis vejomis ir smėliu grįstomis kamuoliuko lėkimo aikštelėmis (angl. „fairways“). Banguotos kalvos, natūralūs ežerai ir juos jungiantys upeliai golfo žaidėjams sukuria papildomų kliūčių ir iššūkių, sykiu atkartoja Lietuvos kraštovaizdį.

„Vienas svarbiausių „The V Golf Club“ išskirtinumų tas, kad jis yra vienintelis „Professional Golfers Association“ (PGA) dizaino golfo aikštynas Baltijos šalyse, pritraukiantis šio sporto entuziastų ne tik į vietinius golfo klubų turnyrus, bet ir į tarptautinius čempionatus. Atsižvelgdami į mūsų bendruomenės aktyvų susidomėjimą, skyrėme papildomų investicijų modernaus klubo statyboms, aprūpinome visais golfo reikmenimis ir sukūrėme vietą, kurioje žmonės galėtų atvykti ir mėgautis savo laisvalaikiu“, – komentavo B. Bramsas.

Iki rekonstrukcijos „The V Golf Club“ tebuvo pusiau atvira 20 vietų treniruočių aikštelė, kurią suplanuota paversti visaverčiu golfo klubu su naujomis registratūromis, persirengimo kambarių, restorano, parduotuvės zonomis ir kitomis pagalbinėmis patalpomis. Architektams iškelta užduotis išsaugoti esamą pastato dalį ir suprojektuoti naują priestatą. Pagrindinis užsakovo uždavinys tas, kad golfo klubo pastatas po rekonstrukcijos turėjo tapti daugiafunkciu unikalaus golfo aikštyno traukos centru. Architektų, vykdžiusių pastato rekonstrukcijos projektą, siekis – papildant pastatą naujomis funkcijomis atrasti ryšį su supančia aplinka.

Esminė idėja – harmonija su aplinka Architektų studija „Ponama“ stengėsi suformuoti kuo tvirtesnį pastato ryšį su aplinka. Architektė Natalija Baran pasakojo, kad išpuoselėta ir plastiška aplinka, vaizdinga ežero pakrantė, golfo žolyno ir smėlio duobių faktūriškumas, atsiveriančios perspektyvos labiausiai paveikė

pastato kompoziciją. Be to, tai turėjo įtakos tūriniam sprendimui ir renkantis fasadų bei interjero apdailos medžiagas. Pastatas maksimaliai atviras kontekstui, vietomis lyg perregimas. Linijinė erdvinė atviro tipo struktūra, didelės stiklo plokštumos kuria ryšį su aplinka. Horizontali pastato forma išryškėja išraiškingų plastiškų aikštyno kalvelių fone. Didelės stiklo plokštumos, atspindinčios aplinką, leidžia pastatui įsilieti į kontekstą, į interjerą įleidžia išpuoselėtos žalumos. Šitaip aplinka tampa interjero dalimi.

Paprasta ir lanksti planinė struktūra Siekiant sustiprinti supančios aplinkos įtaką ir pabrėžti natūralų jos grožį, buvo pasirinkta linijinė pastato kompozicija. Aiškių linijų, dviejų paprastų tūrių išilgintas horizontalaus charakterio statinys lyg išauga iš golfo lauko žolės. Pastato tūrį apriboja dvi horizontalės – išryškinta terasa ir plokščiasis stogas. Šiedu elementai pabrėžia griežtą, horizontalų ir vientisą statinio charakterį, kontrastuojantį su supančia aplinka.

Savo forma pastatas paveikia ir išorės erdves. Lūžis planinėje struktūroje ir betoninės sienos atsiradimas kuria tris atskiras erdves: reprezentacinę, kurioje yra įėjimo ir stovėjimo aikštelės, socialinę, kurioje treniruočių laukas, iš kurio matoma ežero pakrantė, ir treniruočių aikšteles. Suprojektuota erdvi terasa tampa pastato vidaus ir išorės jungtimi. Plano paprastumas leido suformuoti erdves be koridorių. Pagrindinės zonos kuriamos vienoje erdvinėje linijinėje struktūroje. Erdvė atvira, nėra aiškių vizualinių ribų. Zonavimas vyksta pasitelkus interjero elementus, tokiu būdu pastate atsiranda galimybė keisti funkcijas: perstačius baldus jis nesunkiai pritaikomas viešiems renginiams. Siekiant sumažinti treniruočių zonos vizualinę įtaką, buvo suprojektuota aklina betoninė siena kaip fonas naujai statomam priestatui. Plane lenkta siena atkartoja senąjį pastato kontūrą, atriboja vizualiai nevertingus senuosius pastato elementus. Sykiu siena tampa reprezentacinio pagrindinio įėjimo akcentu: ant jos eksponuojamas „The V Golf Club“ logotipas.

objektas Apdailos sprendimai – saikingumas ir kontrastas Medžiagos, naudotos aplinkai, fasadų, interjero apdailai, buvo tos pačios. Lauko granito trinkelių grindinys nusitęsia į pastato vidų, fasado sienų apdaila atkartojama interjere, neapdirbta betoninė lauko sienos faktūra atsikartoja interjere ant grindų. Taip naikinama riba tarp vidaus ir išorės. Lakoniškam stiliui pabrėžti pasirinktos santūrios, natūralios medžiagos, išraiškingos grubios ir rupios faktūros, natūralios spalvos, kontrastingi jų deriniai. Apdailai naudotos medžiagos parinktos saikingai, išryškinant pastato formos paprastumą ir charakterį. Vienijanti pasirinktų medžiagų

2018 (Nr. 4)

ypatybė – natūralumas. Naudotos ilgaamžės medžiagos: atviras betonas, braziliškojo kietmedžio dailylentės, stiklas, skelto granito trinkelės. Nereguliaraus ritmo egzotiško kietmedžio dailylenčių apdaila, betonas lentų klojinio raštu, skelto granito paviršius siejasi su natūraliai grubia medžiagų estetika. Baldai – nepretenzingos lakoniškos formos, asketiški, nekonkuruojantys su vertingais išorės vaizdais, jais neapkraunama erdvė, paliekama užtektinai vietos žmonėms. Baldų medžiagiškumas artimas eksterjere ir interjere naudotai apdailai. Interjero dekorui pasirinkti lakoniški geometriniai motyvai, pasiskolinti iš klubo logotipo, kuris buvo kuriamas tuo pat metu kaip ir pastatas.

Lakoniškam stiliui pabrėžti pasirinktos santūrios, natūralios medžiagos, išraiškingos grubios ir rupios faktūros, natūralios spalvos, kontrastingi jų deriniai.

Įmonės „Baltican LTD“ vizual.

universalus dizainas

Universalus dizainas – dėmesys žmogui, o ne pastatui Agnė VAITASIŪTĖ

Nepaisant to, kad daugelis renovaciją sieja su pastato sienų apšiltinimu ir fasado sutvarkymu, daliai visuomenės grupių taip renovuotas statinys vis tiek kelia nemažų rūpesčių. Kaip laiptais užvažiuoti į trečią aukštą neįgaliojo vežimėliu? Ką daryti paaugliams, kai kieme nėra nė vienos jiems pritaikytos erdvės? Ir kodėl net pristačius šiukšlių rūšiavimo konteinerių šiukšlynas vis tiek bado akis? Visa tai galėtų išspręsti universalus dizainas, pritaikytas visoms visuomenės grupėms. 48

2018 (Nr. 4)

Utenoje vykdyto kvartalinės renovacijos projekto tikslai buvo padidinti automobilių stovėjimo vietų skaičių, sukurti viešąsias poilsio ir laisvalaikio erdves, rekonstruoti pėsčiųjų takus pritaikant prie pasikeitusio poreikio bei pritaikyti takus neįgaliesiams.

Nepatogu ne tik neįgaliesiems

agrindinis universalaus dizaino principas – įrengti pastatai ar sukurti produktai suteikia vienodą galimybę tuo pačiu daiktu naudotis kiekvienam, neišskiriant žmonių pagal jų galimybes. Šiandien Lietuvoje, anot Neįgaliųjų reikalų departamento direktoriaus pavaduotojos Jolantos Šliužienės, specialių poreikių žmonių grupės ne tik neturi tokios pačios galimybės naudotis tam tikrais daiktais ar pastatais, bet ir apskritai neturi jokios galimybės jais naudotis. „Sunku pasakyti, kuri neįgaliųjų grupė šiandien nuskriausta mažiausiai, o kuri daugiausiai. Gal kurtiesiems yra paprasčiau. Štai akliesiems apskritai niekas nepritaikyta. Judėjimo negalią turintiems žmonėms nauji statiniai jau nebekelia tiek daug rūpesčių. Bet didelių problemų gali turėti net ir įgalūs senyvo amžiaus žmonės. Pažiūrėkite, kokiomis smulkiomis raidėmis yra padaryti įvairūs užrašai. Čia ir paprastam žmogui sunku įskaityti“, – sakė J. Šliužienė.

Nors Lietuvoje vis daugiau pastatų atnaujinami, renovacijos tikslas yra energinis naudingumas, o ne universalus dizainas. „Negalime tikėtis, kad renovacija viską išspręs, bet tam tikri žingsniai jau daromi. Pavyzdžiui, mums pavyko susitarti su Aplinkos ministerija, kad į finansavimo taisykles, kuriomis remiantis pasirenkami projektai, įtrauktų reikalavimą dėl neįgaliųjų. Tarkim, jei tvarkomi įėjimai ar liftai, kad jie būtų pritaikyti ir neįgaliesiems“, – pabrėžė pašnekovė ir pridūrė suprantanti, kad didžiosios dalies senų pastatų Lietuvoje, deja, net techniškai pritaikyti neįmanoma. Paklausta, kaip tokios problemos sprendžiamos kitose šalyse, direktoriaus pavaduotoja teigė, kad ir ten neįgalieji vis dar susiduria su tam tikrais nepatogumais. „Kitur šios bėdos taip pat nėra iki galo išspręstos. Be to, turime nepamiršti, kiek mums metų. Atsižvelgiant į tai, gana sparčiai žengiama pirmyn. Mokomės, kaip kalbėtis su politikais, kaip informuoti visuomenę. Pamenu, Švedijoje kartą paklausiau, ar reikia pritaikyti įėjimą

neįgaliajam, jei ten užeina vos vienas toks žmogus. Anot jų, reikia, nes Lygių galimybių įstatymas draudžia bet kokią diskriminaciją“, – pasakojo J. Šliužienė.

Riboja įstatymai ir žmonių nenoras Aplinkos ministerijos (AM) Statybos ir teritorijų planavimo departamento vyresnysis patarėjas Dangyras Žukauskas pasakojo, kad pastatų renovacijos tikslas yra energinis naudingumas, bet daugiabučių modernizavimo programa kiek platesnė. „Šioje sistemoje yra numatyta įėjimų pritaikymo galimybė neįgaliesiems, tačiau reikia suprasti, kad sename pastate visko pritaikyti neįmanoma. Riboja jo konstrukcija. Be to, pastato modernizavimo programoje patys gyventojai sprendžia, ką daryti, o ko atsisakyti. Juk jie už tai moka pinigus“, – sakė D. Žukauskas. Specialistas pabrėžė, kad jei modernizuojamame pastate yra tvarkomi, tarkim, laiptai, jie dažniausiai būna pritaikomi ir neįgaliesiems, jei įėjimas – pritaikomas ir jis. Tiesa, renovacija nė kiek nepaliečia aplinkos aplink pastatą, todėl jei ten nebuvo

vaikų aikštelės, jos ir neatsiras. „Aplinka yra savivaldybės, o pastatas – savininkų, dėl to sistema čia neveikia. Jei kalbėtume apie renovaciją, kur būtų įtraukta ir aplinka, situacija būtų kitokia. Juk jei tvarkomi keliai, padaromi nuolydžiai ir neįgaliesiems“, – pažymėjo vyresnysis patarėjas. Anot AM specialisto, apie universalų dizainą ir renovaciją reikėtų aktyviau informuoti visuomenę. D. Žukauskas siūlė inicijuoti socialinę reklamą, kuri galėtų pakeisti esamą situaciją: „Kiek tenka bendrauti su žmonėmis, kurie su tuo susiduria, pastebiu, kad didžiausios problemos yra ne teisės aktai, o žmonių požiūris. Daugelis mano, kad čia ne jų problema, todėl ne jie turi ją ir spręsti.“ Vis dėlto net ir pakeitus žmonių požiūrį, viskas nebūtų išspręsta. „Reikia suprasti, kad seno pastato nepritaikysi. Jis taip sukonstruotas. Galime praplatinti duris, bet jei liftas stoja tarp aukštų, situacijos nepakeisi. O jei lifto apskritai nėra, jo neįstatysi. Žinoma, yra sprendimų, tarkime, jei kalbame apie vieną kokį nors asmenį, prie jo balkono galima pristatyti keltuvus, bet prie kiekvieno balkono jų neįrengsi“, – sakė pašnekovas.

universalus dizainas

Universalaus dizaino principas teigia, kad jei aplinka pritaikoma silpniausiai grandžiai, ji bus tinkama visiems – ir neįgaliesiems, ir vaikams, ir mamoms su vežimėliais. / Marius ŠALIAMORAS /

Kitose šalyse situacija įvairi. „Didžiausias dėmesys skiriamas naujiems pastatams, o esamų yra ir pritaikytų, ir nepritaikytų. Ten situacija kitokia, nes anksčiau pradėta apie tai galvoti. Be to, yra kitokia nuosavybės padėtis – dažniausiai daugiabutis priklauso vienam savininkui, todėl galima imtis drastiškų sprendimų. Pavyzdžiui, nugriauti esamą pastatą ir pastatyti naują. Pavyzdžiui, Vokietijoje griaunami ištisi kvartalai. Lietuvoje taip negalima, nes namą valdo daug savininkų.

Formalumas, o ne patogumas Anot Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros profesoriaus Mariaus Šaliamoro, universalaus dizaino sąvoka yra kiek platesnė nei vien tik neįgaliųjų įrangos pastatymas. „Jei įranga pritaikoma tik neįgaliesiems, labai maža dalis gyventojų ja naudosis. Paskui stovi ta įranga, rūdija, o sveikas žmogus pasinaudoti negali. Tarkim, Anykščiuose, Lajų take, kabo užrašas: 50

2018 (Nr. 4)

tik neįgaliesiems. Tai absurdas“, – apgailestavo profesorius. Universalaus dizaino principas teigia, kad jei aplinka pritaikoma silpniausiai grandžiai, ji bus tinkama visiems – ir neįgaliesiems, ir vaikams, ir mamoms su vežimėliais. Neįgaliojo sąvoka, anot M. Šaliamoro, apskritai labai plati. Tarkime, tėvai, stumiantys vežimėlį, gali naudotis tik viena ranka. Jei žmogus neša kokį krovinį, apskritai neturi laisvų rankų. Būtent dėl to parduotuvėse durys atsidaro pačios. Verslininkai greitai perprato šį principą. Statistika rodo, kad universalus dizainas, jei jis tinkamai pritaikytas, verslo apyvartą padidina iki 40, o turizmą – iki 20 procentų. Deja, Lietuvoje žmogus ir jo poreikiai dažnai lieka užmiršti. „Renovacija yra geras reiškinys, bet ji energetinė. Geriname varžą, žmonės tą junta, mokėti reikia mažiau. Bet gyvenimo lygis nuo to nesikeičia. Vykdant kompleksinę renovaciją, reikėtų įvesti liftus, pirmo aukšto gyventojams įrengti terasas. Padaryti, kad automobilių stovėjimo aikštelė neužimtų viso vidinio kiemo,

kad ji būtų atskirta nuo žaidimų aikštelių, nuo pasivaikščiojimo ir dviračių takų. Kompleksinė renovacija turėtų išspręsti visas konfliktines situacijas, pagerinti gyvenimo sąlygas ir pakelti būsto vertę“, – sakė M. Šaliamoras. Nepaisant akivaizdžių pranašumų, kalbant apie daugiabučių renovaciją, dažniausiai apsiribojama tik formaliu reikalavimų patenkinimu. „Pavyzdžiui, privaloma įrengti žaidimų aikštelę 3–7 m. vaikams. Bus. Kartais atsiranda įranga senjorams ir suaugusiesiems. Bet, pavyzdžiui, pažeidžiamiausia grupė – paaugliai – neturi nei riedučių, nei laipiojimo įrangos. Nėra noro priimti ilgalaikių sprendimų. Juk projektuojame ne energetikai, o žmogui. Jo laimė tiesiogiai priklauso nuo to, kiek gaus dėmesio ir kiek patogu bus naudotis vienu ar kitu pastatu. Kita vertus, gal trūksta ir politinės valios. Visi įstatymai reguliuoja per draudimą. O norint ko nors pasiekti reikia reguliuoti padedant, o ne draudžiant“, – svarstė profesorius.

Per sunku finansiškai Anot pašnekovo, kompleksinės renovacijos procesai tokie lėti yra dėl nesusitarimo tarp politikų ir savivaldybių. „Politikai turėtų derintis su savivaldybėmis, verslininkais ir sukurti tam tikrą finansinį modelį, kuris išjudintų kompleksinę renovaciją iš mirties taško. Kai Europos Sąjunga prispaudė uodegą dėl energinės renovacijos, ji kaipmat prasidėjo. Dėl patogumo žmogui ir jo gyvenimo sąlygų Europos Sąjunga nieko nesako, mano, kad patys turime tuo rūpintis, tai viskas ir sustojo“, – tvirtino M. Šaliamoras. Nors yra šalių, kur padėtis dar prastesnė, pasak profesoriaus, Lietuvoje trūksta noro viską atlikti kokybiškai: „Pas mus norima panaudoti pinigus, o ne padaryti ką nors gero. Jei kalbėtume apie renovaciją, nemačiau nė vienų viešųjų pirkimų, kurie būtų nukreipti į kokybę. Didžiausias dėmesys skiriamas greičiui ir kainai. Įsivaizduokite kokį maistą gautumėte, jei atėję į restoraną paprašytumėte kuo greičiau ir pigiau“, – retoriškai klausė Vilniaus dailės akademijos profesorius. Pašnekovas sutiko, kad

paprastiems gyventojams kompleksinės renovacijos projektai iš tiesų būtų per brangūs, bet čia turėtų į pagalbą ateiti savivaldybės, verslininkai, politikai. Net Skandinavijoje gyventojai tokių projektų nepatempia. Bet ten sistema veikia taip, kad prisideda visos grupės. Modernizuojant daugiabučius turėtų būti panaikinti laipteliai prie įėjimų, sutvarkyti stogeliai, apšvietimas, įrengti suoleliai, jei įmanoma, įrengta kokia dviračių, vežimų stoginė lauke. Kitas lygmuo – pagalvoti apie liftus ir terasas pirmųjų aukštų gyventojams, paskui planuoti automobilių stovėjimo aikštelę.

Humaniškesnė aplinka Pasak profesoriaus, net ir nauji pastatai Lietuvoje neatitinka universalaus dizaino principų. „Labai patogu, kai viskas padaryta pagal šiuos principus. Informacija žmogui būna perduodama skirtingais formatais – ir garsu, ir faktūra. Net eidamas gatve gali nežiūrėti, tiesiog pajusi, kad artėja perėja, kad iš šoninės gatvės išvažiuoja automobilis. Tai ir labai didelė nelaimingų

atsitikimų prevencija“, – sakė pašnekovas. Klaipėda buvo optimistiškai nusiteikusi viską padaryti pagal universalaus dizaino principus, bet, įvertinus ekspertams, paaiškėjo, kad investicijų reikia daugiau, nei buvo tikėtasi. „Turi pasikeisti mąstymas. Reikia pradėti mylėti ne vamzdžius ir energetiką, kas irgi svarbu, bet žmogų. Tik dėmesys jam pamažu padarys aplinką humaniškesnę“, – tvirtino profesorius. Tiesa, kad aplinka taptų humaniškesnė ir visiems pritaikyta, padeda ne tik architektai, bet ir naujausios technologijos. Vienas universalaus dizaino principų teigia, kad informacija turėtų būtų teikiama keliais būdais. Tarkime, šiuolaikiniuose liftuose aukštai ne tik užsidega švieslentėje, bet ir yra pasakomi balsu. Tas pats vyksta ir perėjose, kur švelnus signalas informuoja, kada galima eiti per gatvę. Nepaisant to, kad šiandien Lietuvoje M. Šaliamoras nemato nė vieno visiems visiškai pritaikyto pastato, bent jau specialistų šioje srityje netrūksta, todėl, reikia tikėtis, situacija ateityje pagerės.

universalus dizainas

Ingos Valiuvienės nuotr.

Bendradarbystės erdvė (angl. Hub) „Pixel Hub“ – vieta, kur po vienu stogu susiburia medijų, informacinių technologijų, rinkodaros specialistai, kur gimsta bendros veiklos, projektai, dalijamasi patirtimi ir žiniomis.

Pritaikė ir darbui, ir poilsiui endradarbystės erdvėje dominuoja atviros vietos, kuriose gali dirbti maždaug 30 įvairių sričių specialistų. Greta pagrindinės erdvės įrengti 5 nedideli kabinetai stiklo sienomis, atgręžtomis į bendrąsias erdves. Kabinetai skirti poilsiui, susikaupimui, susitikimams su klientais, pokalbiams telefonu arba net miegui.

2018 (Nr. 4)

Čia darbuotojų laukia patogus krėslas, užrašų stalelis, ant sienos kabo didelis veidrodis. Norintieji valandėlę nusnūsti gali pasinaudoti kabinetu su lova ir užtraukiamąja užuolaida. Truputį atokiau nuo bendrosios erdvės įrengta virtuvėlė. Prie jos įkurdinta fotostudija, kurią kartu su virtuvėle galima sujungti į vieną erdvę susitikimams ar renginiams arba atskirti į atskiras, panaudojant akustinę

užuolaidą. Fotostudija projektuota taip, kad būtų kiek galima universalesnė. Pavyzdžiui, kad ją būtų lengva transformuoti į mokymų erdvę su stalais, kėdėmis, projektoriumi. Bendrojoje erdvėje įrengta ilga medinė 12 m ilgio palangė-baras, prie kurios stovi patogios aukštos kėdės. Čia smagu išgerti puodelį arbatos, pavartyti knygą, padirbėti su savuoju nešiojamuoju kompiuteriu ar tiesiog pailsinti akis.

Prioritetas – patogumas Nors bendradarbystės erdvėje įrengta erdvi dienos šviesos fotostudija, aprūpinta profesionalia technika, orientuota į fotografus, filmuotojus ir kitus medijos specialistus, čia priimami ir kitų sričių – informacinių technologijų, rinkodaros, socialinių tinklų – profesionalai. Anot bendradarbystės erdvės kūrėjų, svarbu, kad čia dirbantys žmonės papildytų vieni kitus savo žiniomis, kompetencijomis. Triukšmingesnės zonos, tokios kaip studija ir virtuvėlė, įrengtos atokiau nuo bendradarbystės erdvės darbo vietų, o sandėlis, kuriame visi naudotojai gali laikyti savo turimą techniką ar kitus daiktus, – arčiau įėjimo durų. Studija ar susitikimų kambariai pasiekiami praeinant šalia dirbančių žmonių, o ne tarp jų. Didelis dėmesys buvo skiriamas stalams, jų patogumui, aukščiui. Vienas priešais kitą sėdinčius žmones skiria nedidelės sienelės su žaluma ir akmenukais, dėl patogumo jose įmontuoti elektros ir tinklo kištukiniai lizdai. Nedidelių kambarių sienos pilkos, tačiau bendradarbystės erdvėje dominuoja balta spalva, tiek sienų, tiek baldų. Pasirinkta spalva padėjo sukurti šviesų, jaukų interjerą, kita vertus, visi čia dirbantys žmonės patys savaime yra spalvotos asmenybės.

Koks pastatas yra patogus? Kastytis BIELIAUSKAS Architektų biuro „B architects“ architektas Pastaruoju metu neretai girdime terminą „universalus dizainas“. Sąvoka iš esmės apibūdina kūrybos objektą nuo daikto iki pastato architektūros ar interjero sprendinių.

Visuomeninių pastatų, ypač biurų, statytojams, augant konkurencijai, tampa ypač aktualu būti patraukliems tiek didelėms įmonėms, tiek pavieniams asmenims. Natūralu, kad projektuojamos pastatų erdvės privalo turėti galimybę būti nesunkiai transformuojamos. Populiarios tampa bendradarbystės erdvės, atviro plano (angl. „open space“) biurai, kur žmonės bendroje erdvėje nuomojasi savo darbo vietą, gali naudotis bendromis konferencijų, poilsio ir kitomis patalpomis. Keičiantis darbo pobūdžiui, nykstant riboms tarp valstybių, dažnai pavieniams asmenims ar augančioms kompanijoms tokios darbo erdvės yra patraukliausias pasirinkimas. Taigi atsižvelgdami į natūraliai besiformuojančius principus ir poreikius, architektai ar interjero dizaineriai kuria erdves, įgalinančias be didelių sąnaudų turėti bendrą ar lengvai fiziniais barjerais pagal poreikius į patalpas skaidomą erdvę. Dažniausiais interjero sprendiniais tampa minimalistinė stilistika, naudojant betoną, keramiką, medžio apdailą ar jos imitaciją. Erdvės

skaidomos berėmėmis stiklo vitrinomis, vis drąsiau ieškoma ir paprastesnių, bet niekuo estetiškai nenusileidžiančių sprendinių, pavyzdžiui, užuolaidomis atskiriamos poilsio zonos, nedidelėms pertvaroms naudojama metalo armatūros grafika, kurianti tik ribos pojūtį. Grindų dangoms taip pat ieškoma ne tik patrauklaus, bet ir ilgaamžio sprendimo. Pamėgtas akmens masės plyteles pakeičia PVC danga, kuri ir malonesnė naudotis, ir turi gana platų spektrą atspalvių bei raštų. Kiliminė danga taip pat puikus sprendinys, tačiau ji, vertinant didelį judėjimo intensyvumą, po truputį praranda savo dominavimą. Priklausomai nuo interjero stilistikos, pastato architektūrinių sprendimų, kuriamos erdvės be mobilumo dar pasižymi ir aktyvia erdve socialiniams poilsio, bendravimo poreikiams tenkinti. Kuriamos poilsio, kavinių, lauko terasų zonos, imituojami žiemos sodai, gamtinė aplinka – visa tai tam, kad darbo produktyvumas būtų aukštesnis, o žmogus neužsisėdėtų tik prie savo darbo stalo. 53

universalus dizainas

Universalaus dizaino ir daiktinės aplinkos kokybės ir prieinamumo galimybių plėtotės problematika šiuolaikinėje visuomenėje Jonas JAKAITIS VGTU Architektūros fakulteto Dizaino katedros docentas, vedėjas Jonas ŽUKAS VGTU Architektūros fakulteto Dizaino katedros lektorius, doktorantas

„... Gera visuomenė formuoja gerus žmones, geri žmonės kuria gerą dizainą“ (angl. „good societies produced good people and good people producedgood design“) Augusto Pugin

Mindaugas UŽKURAITIS VGTU Architektūros fakulteto Dizaino katedros lektorius

egalią (medicininę patologiją), pagyvenę asmenys, vaikai, užsieniečiai ar kitų galimybių apribojimą, kitoniškumą turintys asmenys Lietuvoje vis dar patiria stigmatizaciją (kai žmonės pasižymi kokiu nors fiziniu, psichologiniu ar socialiniu nukrypimo požymiu ir tas nukrypimas, besiskirdamas nuo įprastų normų, veikia diskriminuojančiai (Ruškus, 2002). Dėl to žmonės neišvengiamai marginalizuojami, paverčiami visuomenės paribio personažais, kitaip tariant, kartais ir patyčių subjektais, patiriančiais žeminimą, beviltiškumą. Taip sukuriama paralelinė, paženklintoji visuomenė (neįgaliųjų ar kitoniškumą turinčių asmenų grupė) (Ruškus, 2014). Pasak Patterson ir Pegg (2009), visuomenėje plačiai paplitę negatyvūs stereotipai, tokie kaip priklausomi žmonės, užuojautos ir gailesčio reikalaujantys subjektai. Tyrimų rezultatais nustatytas vis dar stereotipiškas neįgaliojo pristatymas viešojoje erdvėje kaip kitoniško asmens įvaizdis su neįgaliųjų tapatumo savikūros problematika, dažnai lemiančia neigiamas konotacijas – neįgaliųjų socialinės įtraukties problemas (Žukauskaitė, 2012). Ir tai, akivaizdu, neatsiejamai susiję su prigimtinės normos, moralės, pozityviosios teisės sąveikomis ir jų orumo turiniu (Jakaitis, 2013). Todėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 3 straipsnis išsamiai atskleidžia orumo turinį kaip savarankiškumo, laisvės rinktis, nepriklausomumo, nediskriminavimo, visapusiško ir veiksmingo

2018 (Nr. 4)

dalyvavimo ir įsitraukimo į visuomeninę veiklą, taip pat, kaip žmonijos dalies, pripažinimo ir lygių galimybių, prieinamumo ar pagarbos besivystantiems neįgalių vaikų gebėjimams bei pagarbos neįgalių vaikų teisių išsaugojimo savo tapatybę, aspektu (LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2009). Šiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad daiktinės aplinkos dizaino kokybės ir prieinamumo galimybių plėtotė tampa šiuolaikinės visuomenės neišvengiamu iššūkiu, siekiant geros gyvenimo kokybės, nes individualaus požiūrio į kiekvieną žmogų formavimas yra būtinas civilizuotos visuomenės bruožas.

Metodologiniai pagrindai ir taikymo principai Tenka pripažinti, kad šiuo metu Lietuvoje nepakankamai atsižvelgiama į žmonių su negalia ar kitus poreikius reikalaujančios visuomenės įvairovę (Ruškus, 2014). Todėl būtent įvairovės galimybė turėtų būti pamatinė universalaus dizaino siekiamybė (Ruškus, 2014), sprendžiant paslaugų pobūdžio ir daiktinės aplinkos prieinamumo klausimus. Dalyvaujamojo dizaino, dizaino visiems (angl. Design for all), įtraukiojo dizaino (angl. Inclusive design) ar intuityviojo dizaino (angl. Intuitive Design) principais grįsta daiktinės aplinkos formavimo metodologija tampa visų svarbiausia. Deja, menkas švietimo lygis ir bendroji samprata apie problemą Lietuvoje yra sudėtinga. Dėl to derėtų siekti, taip pat

ir universitetinėse tarpkryptinio pobūdžio studijose, tinkamų žinių dizaino visiems srityje, kaip kitoniškų žmonių poreikių būti, sykiu ir sąlygų sukūrimą. 2017 m. Europos Sąjunga praplėtė universalaus dizaino prioritetinio taikymo tikslus ir įtraukė visas žmonių, turinčių specialiųjų poreikių, grupes. Universalus dizainas tapo prioritetine Europos Sąjungos vystymosi kryptimi ir yra vienas iš jos veiklos metodologinių principų. Kitas aktualus šiuolaikinio universalaus dizaino aspektas yra tarpkultūrinė aplinka, kuomet aplinkos simbolinė kalba įvairių kultūrų žmonėms gali būti sunkiai suprantama. Todėl pasiūlyta daiktų ir aplinkos funkcija, forma, grįsta intuityviuoju dizainu, gali padėti prisitaikyti ir įsitraukti į neįprastos daiktinės aplinkos kontekstą. Universalaus dizaino tyrėjai pažymi paprasto, lengvai suprantamo intuityviojo dizaino pranašumus: geresnį daiktų ir aplinkos tarpkultūrinį pritaikomumą, sveikatos gerovę, paprastesnį prieinamumą, suprantamesnę daiktinę naudojimosi aplinką. Naujosios technologijos leidžia plėtoti daiktų funkcionalumą paprastesniu ir suprantamesniu būdu žmogui, turinčiam menkesnę vartotojo, kalbos įgūdžių, kultūrinio pažinimo patirtį. Remiantis postmodernios visuomenės gerąja dizaino formavimo praktika ir šiuolaikiniais kognityvistų moksliniais tyrimais, yra skiriami dalyvaujamojo, įtraukiojo ir intuityviojo universalaus dizaino aspektai (1 pav.).

1 pav. Universalaus dizaino sampratos aspektai (J. Jakaičio schema)

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, šių aspektų metodologinis universalaus dizaino pagrindas, yra siejama su tarptautine žmogaus teisių (moralinių, prigimtinių, pozityviųjų) sutartimi. 2008 m. gegužės 3 d. įsigaliojusią konvenciją yra ratifikavusios 147 valstybės. Lietuva ją patvirtino 2010 m. gegužės 27 d. ir taip prisijungė prie esminių kitokių žmonių poreikių, orumo ir pagarbos prigimtinio plėtojimo. Konvencijoje tvirtinama, kad visi asmenys su visa kitoniška įvairove turi teisę naudotis žmogaus teisių apsauga ir pagrindinėmis laisvėmis. Tačiau, vykstant skirtingų kultūrų ir tautų migracijos procesams ir kitoniškų asmenų judėjimui, labai svarbus tampa universalaus dizaino pritaikomumas, siekiant tenkinti vis didesnius vartotojų poreikius. Universalų dizainą, pagrindinį dalyvaujamojo veiksmo užtikrinimo įrankį, reikia suprasti ir kaip pagalbinių ar inžinerinių įrenginių, skirtų konkrečioms neįgaliųjų žmonių grupėms ar asmenims, atliekantiems ypatingas didesnės fizinės apkrovos užduotis (pavyzdžiui, naudojant egzoskeletus), kai tai yra būtina, naudojimą. Todėl nacionalinio lygmens metodologiniai pagrindai ir pozityvioji teisė pripažįsta temos aktualumą ir teisės aktuose, nors ir dezintegruotai apie ją diskutuoja. Tačiau valstybėje dizaino, taip pat ir universalaus dizaino kompleksinė politinių nuostatų raida vis dar silpna. Antai, Dizaino, Statybos įstatymo ar Vyriausybės 2013 m. gruodžio mėn. 18 d. nutarimo „Dėl Lietuvos inovacijų plėtros 2014–2020 metų programos patvirtinimo“ aptinkamos menkos diskursinės nuostatos

universalaus dizaino tema. O diskutuojant apie architektūrinę aplinką, tik 2017 m. birželio 8 d. Architektūros įstatyme kalbama apie architektūros kokybės kriterijus prisimenant būtinybę daiktinę aplinką pritaikyti visiems visuomenės nariams – projektavimo visiems (universalaus dizaino) principų taikymo aspektas, užtikrinant žmonių srautų judumą ir projektuojamų objektų prieinamumą (pasiekiamumą) visiems.

Praktiniai pavyzdžiai VGTU Dizaino katedroje Vis labiau plečiantis produktų funkcijoms ir platėjant vartotojų grupėms, tampa itin aktualu pagerinti daiktinės aplinkos prieinamumą ir pramoninio dizaino kokybę skirtingų gebėjimų žmonėms. Universalaus dizaino principai buvo išgryninti ir aprašyti Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkų, o šiandieną jie vis plačiau naudojami pasauliniu mastu, gerinant žmonių gyvenamosios aplinkos kokybę. Lietuvos pramonės konkurencingumas tarptautinėse rinkose tiesiogiai priklauso nuo sėkmingo gaminių pridėtinės vertės kūrimo, todėl dizaino inovacijos yra prioritetinė Lietuvos ir Europos Sąjungos vystymosi kryptis, kurianti ekonominę, kultūrinę ir socialinę gerovę. Plėtojant gero dizaino praktiką, labai svarbi pozityvi daiktų ir vartotojo sąveika. Pavyzdžiui, jei objekto išvaizda neatitinka jo naudojimo paskirties, atsiranda disharmonija, kuri reikalauja pastangų suprasti ir išmokti tuo objektu naudotis. Daiktai gali turėti begalę formų, todėl

svarbu ištirti pagrindines funkcijas ir pasitelkus formą sustiprinti vartotojo įspūdžius apie daiktą. Universalaus dizaino tyrėjai ir praktikai sutartinai išskiria paprasto ir intuityviojo dizaino pranašumus: daiktų ir aplinkos kultūrinį tinkamumo pagerinimą, sveikatos gerovės skatinimą ir informacijos apie daiktus ir aplinką suprantamą perdavimą. Kitas aktualus šiuolaikinis universalaus dizaino taikymo aspektas yra tarptautinė aplinka, kuomet aplinkos simbolinė kalba žmonėms iš įvairių kultūrų gali būti sunkiai suprantama ir pareikalauti susipažinimo ne tik su nauja vieta, bet ir su tos vietos simboliais. Todėl daiktų ir aplinkos funkcija bei forma gali padėti žmogui jaukiai prisitaikyti prie naujos aplinkos ar daikto. Nesvarbu, ar produktas yra prabangos prekė, darbo įrankis ar pagalbinė priemonė žmogui, tikslingas universalaus dizaino principų panaudojimas sustiprina daikto funkcines ypatybes. Kitaip tariant, dizainas turi veikti taip, kaip yra tikimasi, ir informacija apie daikto funkciją ir jo vartojimo būdą turi būti aiškiai pateikiama vizualiai, garsu ir lytėjimu. Į universalaus dizaino problemas gilinasi ir tyrimus atlieka VGTU Dizaino katedros pramonės gaminių dizaino studijų programos studentai ir dėstytojai. Katedros praktikai ir tyrėjai suteikia žinių ir kreipia studentus šiuolaikinio dizaino aktualijų analizės ir inžinerinių-estetinių sprendimų linkme. Universalaus dizaino objektų teoriniai tyrimai ne tik doktorantūros lygio studijose vykdomi kuriant metodologinius įrankius, bet ir apibrėžia jų praktinį pritaikymą (2 pav.).

2 pav. VGTU Dizaino katedros studentai ir pedagoginis personalas universalaus dizaino sprendimus analizuoja diskutuodami su specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis (katedros svečias LRS narys Justas Džiugelis)

universalus dizainas Vienas iš pavyzdžių gali būti vadinamas sėkmės istorija. Bendradarbiaujant bendrovei „Vildoma“, VGTU ir VU studentams, sukurta atvirų inovacijų programa „Demola“, kuria siekta padėti paralyžiuotiems vaikams integruotis į aplinką. Atvejo analizės pavyzdys rodo studentų gebėjimą spręsti universalaus dizaino problemas formuojant dizaino visiems aplinką. Projekte analizuoti vaikų, turinčių judėjimo negalią, poreikiai ir jų galimybių ribos, o, įvertinus funkcinius ir ergonominius veiksnius, pasiūlyti pridėtinę vertę turintys dizaino sprendimai. Į komandos sudėtį buvo įtraukti VGTU Mechanikos inžinerijos ir Dizaino katedros studentai, taip pat VU Medicinos fakulteto studentai (3 pav.). Pasak studentų, pagrindiniai iššūkiai buvo susiję su komandiniu darbu, neformaliu požiūriu į problemą ir su inovatyvių sprendimų paieška siekiant sudaryti galimybę laisvai judėti Lietuvos vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi (juo mūsų šalyje serga 3 vaikai iš 1000). Įmonė „Vildoma“ suformavo užduotį sukurti treniruoklį vaikams iki 4 metų, kuris turi būti paprastesnės konstrukcijos, nes vaikui neturi būti suteikta visiška savarankiškumo laisvė. Treniruoklis (4 pav.) skirtas vaiko ir suaugusiojo treniruočių laikui pratęsti bei vaiko ir suaugusiojo bendravimo laikui prailginti. Įmonės „Vildoma“ įrenginys buvo gero dizaino pavyzdys suaugusiesiems, todėl studentai jį panaudojo kaip atspirties tašką. Iššūkis buvo sukurti tokį įrenginį vaikams, kuris būtų pritaikytas jų ūgiui, būtų lengvas, mobilus, patrauklus, atitiktų cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų poreikius ir suteiktų jiems savarankiškumo. Treniruoklį galima naudoti tiek atsisėdus, tiek atsistojus. Jis pašalina suaugusiojo nugaros apkrovą, nes kiti panašūs įrenginiai veikia tokiu principu, kad prie suaugusiojo juosmens diržais yra pritvirtinamas balnas, kuriame yra vaikas. Dėl to tenka didelė apkrova pačiam suaugusiajam, nes jis turi atlaikyti visą vaiko svorį. Treniruoklis „DMK 1.0“ išsprendė šią problemą, nes vaikas yra įtvirtintas balne, kuris yra pritvirtintas prie atlošo. Nebėra papildomos naštos ir tai leidžia labiau susikoncentruoti į taisyklingą vaiko kojų judėjimą, palaikyti akių kontaktą ir bendrauti. Taip pat studentai nagrinėjo rankų atlaisvinimo ir smulkiosios motorikos problemas. Cerebriniu paralyžiumi sergantys vaikai dažnai dėl susirakinusių raumenų turi suspazmuotas rankas. Tam treniruoklyje buvo sukurtos specialios rankenos, stimuliuojančios delnus ir juose esančius nervus. Šis projektas buvo iššūkis ir mechanikos specialybės atstovams. Jiems reikėjo išlaikyti įrenginio mobilumą, kad jis taip pat būtų lengvas savo svoriu ir paprastas naudoti, nes buvo siekiama įgyvendinti pagrindinį projekto tikslą – naudoti treniruoklį visą dieną. Studentai stengėsi vaikui ir aplinkiniams sukurti tiek savo funkcijomis, tiek išvaizda kuo patrauklesnius įrenginius. Buvo parinktos akį traukiančios, ryškesnės spalvos ir aptakesnės (patogesnės) formos. Šis projektas vertinamas kaip sėkmingas tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys, nes akademinė bendruomenė ir verslo atstovai kartu kuria inovatyvią ir aktualią vertę. Projektą įgyvendinę studentai laimėjo pirmąją vietą verslo inovacijų konkurse „Demola Vilnius“, o užsakovų įmonė „Vildoma“ liko patenkinta studentų sprendimais ir įsigijo patentą. Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų inovatyvių universalaus dizaino mokymo(-si) metodų, tokių kaip probleminio mokymo(-si), orientuoto į partnerystę (angl. Problem-Based Service-Learning (PBSL), taikymas yra neišvengiamas, siekiant priartinti mokymo(-si) sąlygas prie realiai egzistuojančių problemų sprendimų, siekiant pritaikyti daiktinės aplinkos naudojimosi galimybę visiems. Pateikta universalaus dizaino pavyzdžių analize parodoma prasmingo ugdymo kryptis ir sėkmingo tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys, kai akademinė bendruomenė, politikai ir verslo atstovai kartu sukuria inovatyvią ir aktualią vertę visai visuomenei. Atvejų analizė taip pat rodo studentų gebėjimą suprasti ir spręsti universalaus dizaino problemas formuojant dizaino visiems aplinką. 56

2018 (Nr. 4)

3 pav. Viešosios įstaigos „Visorių informacinių technologijų parkas“ programos „Demola“ VGTU ir VU komandos vykdytojai. Įrenginį-treniruoklį patobulinusių studentų komanda: Paulina Bradūnaitė (VGTU Dizaino katedra), Aušrinė Radišauskaitė (VU Medicinos fakultetas), Vilius Kavaliauskas (VGTU Mechanikos fakultetas)

4 pav. Projekto „DMK 1.0“ VGTU ir VU patobulinto įrenginių-treniruoklių koncepciniai pasiūlymai

Apibendrinant universalaus dizaino probleminį lauką, galima teigti, kad nacionalinio lygmens metodologiniai pagrindai ir pozityvioji teisė pripažįsta temos aktualumą ir teisės aktuose, apie ją, nors ir dezintegruotai, vis dėlto diskutuoja. Tačiau, remiantis tyrimų ir faktinės analizės rezultatais, tenka pripažinti vis dar menką valstybėje dizaino kaip strategijos, taip pat ir universalaus dizaino politinių nuostatų raidą. Literatūra European Parliament resolution. Prieiga per internetą: http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+TA+P8-TA-2017-0474+0+DOC+XML+V0//EN&language=EN (žiūrėta 2018-04-04) Jakaitis, J. 2013. Miesto erdvinio formavimo dalyvių diskursas šiuolaikinės demokratijos sąlygomis. Vilnius: Technika. LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. (2009). Neįgaliųjų teisių konvencija. Autentiškas vertimas. Ministro Pirmininko tarnybos organizacinių reikalų valdyba. Prieiga per internetą: http://www.socmin.lt/public/uploads/1318_neigaliuju-teisiu-konvencija-lt200911061.pdf (žiūrėta 2018-01-04). Patterson, I. & Pegg, S. 2009. Serious leisure and people with intellectual disabilities: benefits and opportunities. Leisure Studies, 28(4), 387-402. Prieiga per internetą: http://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/02614360903071688?src=recsys (žiūrėta 2017-07-04). Ruškus, J. (2002). Negalės fenomenas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Ruškus, J. (2014). Bendruomenė yra galimybė įveikti kitoniškumą. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai, 17(1), 141-145.Universal design. Prieiga per internetą: http:// universaldesign.ie/What-is-Universal-Design/Definition-and-Overview/ (žiūrėta 201704-02). Žukauskaitė, U. (2012). Neįgaliųjų naratyvinio tapatumo diskursas Lietuvos spaudoje: Stereotipizacijos aspektas. Filosofija. Sociologija. 23(2), 128-135. Prieiga per internetą: http://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/filosofijasociologija/2012/2/6710 (žiūrėta 2017-04-02).

žiedinė ekonomika

Architektų biurų „Bureau SLA“ ir „Overtreders W“ bendras projektas – „Olandų dizaino savaitei“ skirtas Žmonių paviljonas (angl. „The Peoples’s Pavilion“) pastatytas tik iš skolintų ar perdirbtų medžiagų. Šis projektas tapo pavyzdžiu, kaip skatinti žiedinę statybų sistemą, kurios viena iš idėjų yra pasibaigus pastato gyvavimo ciklui palikti kuo mažiau ar nepalikti jokių atliekų, taip pat atkreipti dėmesį į taršą. aviljonas išsiskyrė spalvotu fasadu, kurį dengė iš perdirbto plastiko pagamintos čerpės, taip pat medine konstrukcija, surinkta iš pasiskolintų dalių – šios buvo grąžintos šeimininkams iš karto pasibaigus renginiui. Abu architektų biurai ieškojo būdų, kaip statyboje galima panaudoti perdirbtą plastiką. Olandų architektūros studija „Bureau SLA“ iki tol jau buvo pastačiusi keturis vidaus stendus, kuriems panaudotos tik perdirbtos plastiko atliekos. Paviljono statybai projektuotojai sukūrė plastiko čerpes ir jomis padengė išorines sienas. Išrūšiavę plastiko atliekas pagal spalvą, jie sugebėjo sukurti visą asortimentą – nuo pastelinių rožinės ar mėlynos atspalvių iki ryškios geltonos. Šis apipavidalinimas buvo įkvėptas spalvotų cemento plytelių, dengiančių architektų kolektyvo „Assemble“ suprojektuotą restorano „Yard House“ pastatą Londone. Tiesa, būdas tokiai išraiškai pasiekti buvo pasirinktas visiškai kitoks. Plytelės Žmonių paviljonui pagamintos iš perdirbtų plastiko atliekų, surinktų iš gyvenamųjų namų. Taigi, vyrauja natūralios plastiko atliekų spalvos.

Naujai statybai – panaudotos atliekos Čerpės buvo pagamintos bendradarbiaujant su gamintoju „Govaplast“. Komanda tikisi paleisti jų gamybą kitais metais ir taip paskatinti daugiau architektų ir projektuotojų naudoti perdirbtą plastiką. Pastato karkasą sudaro 19 medinių komponentų, kurie vėliau turės būti sugrąžinti, todėl projektuotojams reikėjo pasirinkti konstravimo techniką be klijų, varžtų ar vinių. Bendradarbiaujant su inžinerijos įmone „Arup“, sukurta sistema, naudojanti surišimo juostas, įtempimo diržus ir kabelių jungtis. Dėl šios sistemos neįprastumo turėjo būti atlikta daug testų. Paaiškėjo, kad dauguma konstrukcijos principų ir skaičiavimų paremti standartiniu projektavimo būdu. Juostų ir įtempimo diržų naudojimas nėra numatytas nė vienoje skaičiavimo programoje. Apatinei paviljono daliai įstiklinti panaudotos po biurų pastato Utrechte atnaujinimo likusios atliekos. Pasibaigus „Olandų dizaino savaitei“ stiklas buvo panaudotas kitame projekte. 250 kvadratinių metrų ploto paviljone buvo įrengta kryžiaus formos auditorija su 200 sėdimų arba 600 stovimų vietų. Pagal Amy Frearson tekstą parengė Lilija Buidovaitė. 57

asmenybė

Georgas Pendlas. Architektūros grožis slypi logikoje Kaip padaryti, kad kokybiška architektūra klestėtų, o menkavertė išnyktų, kad architektai tarnautų žmogui, o ne investuotojams. Apie tai kasmečiame Lietuvos architektų rūmų narių susirinkime Vilniuje Agnė VAITASIŪTĖ

pranešimą skaitė praėjusiais metais išrinktas Europos architektų tarybos prezidentas austras Georgas Pendlas. Čia jis pristatė Europos architektų tarybos veiklą, tikslus ir kalbėjo aukštos kokybės Baukultur (lietuviškai – statybos kultūra) tema. Anot jo, šiandien pagrindinė užduotis ne vytis naujausias technologijas, o atsigręžti į tai, kas tikra ir amžina.

uropos šalių architektūra – įvairi ir savita. Vis dėlto vienos labiau išsiskiria savo statiniais, aplinka, kitos – mažiau. Kokią Europos šalį išskirtumėte kaip architektūros lyderę?

Jei kalbėsime apie architektūros projektavimą, sunku išskirti vieną. Matyt, nėra tokios šalies, kuri šiuo atžvilgiu neturėtų kuo pasigirti. Europos šalių architektūra yra labai gyvybinga ir skirtinga. 58

2018 (Nr. 4)

Tuose skirtumuose dažnai slypi ir aukšta kokybė. Jei vis tik reikėtų išskirti, tai būtų Šveicarija, Danija. Pastarąją išskirčiau dėl jos sugebėjimo puikiai suprojektuoti kraštovaizdį. Bet, kalbant apie architektūrą, reikėtų nepamiršti ne tik paties projektavimo kokybės, bet ir šalies požiūrio į architektus. Kiek ši profesija yra gerbiama, kiek svari jos atstovų nuomonė. Tai labai svarbu. Nes jei architektai gerbiami, jiems daug paprasčiau kurti kokybiškus pastatus ir aplinką.

Minėjote, kad statybų industrijos ir architektūros tikslai yra du skirtingi dalykai. Bet, tarkime, Lietuvoje kyla daugybė problemų dėl nesusikalbėjimo ir nesusitarimo tarp šių dviejų sričių atstovų. Kaip nutiesti tiltą tarp šių sferų? Vienintelė išeitis – viešos diskusijos. Tuo turėtų būti suinteresuotos miestų savivaldybės, nes būtent ten dirbantys žmonės savo rankose turi galią duoti arba neduoti leidimus statyboms. Jie turėtų įvertinti investuotojų tikslus ir pasverti, kiek jie yra

pelningi ir kiek žalingi miesto architektūrai. Žinoma, architektų vaidmuo čia irgi labai svarbus. Juk būtent jie suprojektuoja pastatus. Architektų užduotis – ne aklai vykdyti užsakovų pageidavimus, o galvoti apie visuomenės poreikius ir numatyti, ar jų kuriamas naujas pastatas tarnaus visuomenei ir tolesniam miesto vystymuisi. Architektai turėtų suprasti, ką jie daro ir kokią didelę įtaką turi. Ir dėl to, kad jiems už projektą moka investuotojai, neturėtų tapti šuns uodega. Man labai svarbu, kad architektai žinotų savo vertę, savo vaidmenį. Jei jo nežino, neturėtų ir imtis projektavimo. Europos architektūra ir yra labai skirtinga, bet sutikite, kad prekybos centras Danijoje ir Olandijoje mažai kuo skiriasi. Labai blogai. Tai reiškia, kad tokie pastatai nėra sukurti architektų. Jei jie sukurti architektų, tada atitinka architektūros kokybės kriterijus. Ar jūsų šalyje yra „Lidl“? Tai blogiausios architektūros pavyzdys. Kiekvienoje šalyje jie pastato tokias pačias dėžes. Čia ne architektūra. Deja, tokių pavyzdžių yra ne vienas. Net ir vienam žinomiausių architektų Danieliui Libeskindui nelabai sekasi skirtingose šalyse įsprausti vienodo braižo pastatų. Man kokybiška architektūra yra ta, kuri

atspindi kontekstą. Kitas kriterijus – pažvelgęs į geros architektūros kūrinį, visada gali nuspėti jo pastatymo laiką ir vietą. Negalima tos pačios kvailos dėžės pastatyti tiek Dubajuje, tiek Vilniuje. Kalbant apie kokybę. Kaip laikui bėgant keitėsi suvokimas, kas yra kokybiška? Yra du būdai kokybei nustatyti. Vienas gana paprastas, kur kriterijai aiškūs ir nekintantys. Tai funkcionalumas, ekonomiškumas, prisitaikymas prie aplinkos, ekologiškumas, energinis naudingumas. Kitas kriterijus – estetika. Ją įvertinti daug sudėtingiau, nes tai nebėra objektyvu. Estetinio suvokimo niekaip nepamatuosi. Nebent žmonių, kurie yra pakankamai įsigilinę į šią sritį, akimis. Mano manymu, grožis slypi logikoje. Viskas, kas logiška, yra gražu. Suprojektuotos erdvės turi rūpintis gamta, neiškristi iš konteksto. Dėl to architektai privalo labai gerai išmanyti tai, ką jie daro, mato ir kuria. Architektūra – tarsi žmogaus kuriama gamta. Joje viskas yra paremta logika. Kiekvienas augalas turi logišką vyksmą. Čia viskas skirtinga, todėl nenuobodu. Visi tie patys kriterijai turi būti pritaikomi ir architektūroje. Medis turi logiką, todėl ir sukuria grožį mūsų akyse. Architektūros tikslas turėtų būti

toks pats. Be to, gerai suprojektuotas pastatas turi pasakoti istoriją. O jei tai tik menkavertė dekoracija – tai šiukšlė. Kokia Jūsų nuomonė apie Vilniaus architektūrą? Nors čia viešiu jau antrą kartą, turiu prisipažinti, kad nespėjau daug ko aplankyti. Kiek pastebėjau, turite daug gražių naujų pastatų. Bet tai dažniausiai smulkūs objektai. Dėl didelių statinių – kiek dvejoju, ar investuotojai tariasi su architektais. Bet tokių problemų yra daug kur. Ar matote Europoje naujų pastatų, kurie po daug metų galėtų tapti klasika? Žinoma. Insbruke, Austrijoje, turime šuolių su slidėmis centrą. Jis, be jokių abejonių, yra ikonografiškas ir tikiu, kad ateityje taps klasika. Nuvažiavę į Berlyną rasite Davido Chipperfieldo suprojektuotą muziejų „Neues Museum“. Tai puikus pavyzdys, kaip galima suderinti sena ir nauja. Modernios detalės ne užgožia, o gerbia tai, kas liko iš seno pastato. Daug tokių pastatų yra ir Londone, Paryžiuje. Tas pats Pompidu centras. Jam jau 50 metų, o jis vis dar unikalus.

asmenybė

Europa yra turtingas regionas. Todėl turėtų būti kreipiamas didelis dėmesys į pastatų, į patogaus gyvenimo kokybę. Turime galvoti ne apie automobilių užkimštus miestus, o tokius, kuriuose būtų malonu gyventi. / Georgas PENDLAS /

Tai kur raktas į amžinybę? Kokybė. Tokie pastatai gerai veikia, puikiai funkcionuoja ir juose malonu būti. Tarkim, Pompidu centras yra labai didelis. Bet tai muziejus. Jei tai būtų prekybos centras, sakyčiau, kad pavyzdys labai prastas. Bet pastato architektūra turi eiti koja kojon su savo paskirtimi. Ir šiuo atveju eina. O sakykite, ar eiti koja kojon šiuolaikinė architektūra neturėtų su technologijomis? Nežinau, ar reikėtų labai skubėti. Manau, kad svarbiau yra rankų darbas. Dažniausiai aukšta kokybė yra ten, kur jo įdėta daug. Būtent toks žmonių įdirbis čia turi didelę reikšmę. Bet jei kalbėsime apie išmaniuosius namus, be technologijų čia neapsieisime... Galiu pasakyti, kad labai gerai, jog vis sparčiau yra vystomi energiškai efektyvūs namai, bet nesu tikras, ar gerai, kad mes kvėpuojame vamzdžių oru. Kalbu apie ventiliacijos sistemą, kai dėl tam tikrų pasyviojo namo kriterijų negali atidaryti lango, todėl namas ventiliuojamas techniškai. Oras ateina ir išeina per vamzdžius. Nesu tikras, ar tai tinkamas sprendimas. Nes pagalvokime, kas bus po 30 metų? Žinoma, yra keičiami filtrai, bet tai nepigu, todėl dvejoju dėl tokios išeities. Kokios tendencijos šiandien vyrauja architektūroje? Išskirčiau dvi labai skirtingas. Viena remiasi technologijomis, kur viskas automatizuota: mobiliuoju telefonu gali įjungti ar išjungti šildymą, apšvietimą ir pan. Kita tendencija ta, kad grįžtama prie šaknų ir, tarkime, statomi namai iš molio. Imi molį iš savo žemės sklypo ir stataisi namą. Jis 60

2018 (Nr. 4)

stabilus, tinkamas, o po 200 metų vėl virs moliu. Tai dvi labai skirtingos kryptys. Technologinė kryptis labiau domina verslininkus, nes čia galima uždirbti daugiau pinigų. Bet klausimas, kiek reikia iš to pelnytis? Ar reikia? Juk pelnosi ne vartotojai, o kompanijos, kurios stato. Kokie didžiausi iššūkiai laukia Jūsų kaip Europos architektų tarybos prezidento? Noriu, kad žmonės suprastų, jog užstatyta aplinka labai glaudžiai susijusi su gyvenimo kokybe. Juk pastatuose praleidžiame 90–95 proc. viso savo laiko. Gamtoje būname labai nedaug. Gatvės, parkai – juk irgi suformuoti architektų. Minėjote, kad kai kuriose Europos šalyse architektų labai daug. Kada tai pranašumas, o kada trūkumas? Papasakosiu istoriją apie savo kraštą – Tirolį. Architektūros fakultetas čia buvo įkurtas 1968-aisiais. Pirmieji architektai jį baigė 1974– 1975 metais. Prieš tai turėjome gal kokių 40 specialistų. Dabar – apie 400. Kasmet išleidžiama 50–60 naujų. Jie visi nori ir gali kurti. Be to, atranda bendrą kalbą su šalies politikais. O, tarkime, Italijoje, šalyje, kuri pirmauja pagal architektų skaičių Europoje, situacija yra kiek kitokia. Jų ekonomika smunka, o kartu su ja ir architektūros kokybė. Dar prieš 50 metų Italija architektūriškai buvo labai išsivysčiusi šalis, dabar taip nebėra. Ji prarado savo poziciją. Kaip manote, ateityje architektų poreikis augs? Manau, kad turėtų augti. Europa yra turtingas regionas. Todėl turėtų būti kreipiamas didelis dėmesys į pastatų, į patogaus gyvenimo kokybę. Turime galvoti ne apie automobilių užkimštus miestus, o tokius, kuriuose būtų malonu gyventi. Bet, reikia pripažinti, šiandien Lietuvoje žmonės taupo architektūrai. Jie verčiau už tuos pinigus… Nusipirks brangesnę virtuvę? Taip yra visur. Bet situacija po truputį keičiasi. Išeitis – geri pavyzdžiai, edukacija, prasidedanti dar mokykloje. Žmonės turi suprasti, kad jie patys gali tapti savo gyvenimo šeimininkais. Žinoma, pinigų vaidmuo čia taip pat nemažas, bet gera kokybė negali būti pigi. Tik skirtumas tas, kad, jei nori geresnio automobilio, moki daugiau, o jei nori turėti geresnį namą, turi investuoti į savo smegenis. Geras architektas nėra brangus architektas.

studijos

Po vienu stogu – ir menininkas, ir žiūrovas Jau paskelbta, kad ant Tauro kalno, vadinamų Profsąjungų rūmų vietoje, bus statoma šiuolaikiška koncertų salė. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto magistrantas Simonas Čaikauskas savo studijų darbe „Konceptų rūmai ant Tauro kalno“ (dėstytojai doc. Linas Naujokaitis, prof. Rolandas Palekas) Tauro kalno vakarinį šlaitą siūlo skirti menui ir menininkui – čia jis suprojektavo Konceptų rūmus. 61

Ugdys pakantumą menui tudijų darbo autoriaus teigimu, modernioje visuomenėje beveik kiekvienas svarbus objektas susilaukia didelių diskusijų. Konkursai įvairių progų atminimui įamžinti, konceptualūs kūriniai miestui svarbiose vietose dažniausiai didžiajai visuomenės daliai būna sunkiai suprantami. Ir atvirkščiai – visuomenei patrauklūs, suprantami ir priimtini kūriniai paprastai būna kritikuojami menininkų kaip abejotinos meninės vertės, nekonceptualūs. Galima sakyti, juntamas didelis atotrūkis tarp visuomenės ir menininkų skonio, šios bendruomenės tarsi atskirtos siena. Kol ji nebus sugriauta, sutarimą rasti bus labai sunku. S. Čaikauskas svarsto, kad galbūt architektūra, reaguodama į socialinį kontekstą, galėtų pasiūlyti sprendimą, kaip sugriauti sieną tarp modernaus meno ir visuomenės. Problema glūdi tradicinio meno centro tipologijoje. Nuo visuomenės atsiskyrę menininkai savo dirbtuvėse kuria produktą, kurį vėliau pristato galerijai. O žmonės jau mato tik galutinį variantą, kurio, neturėdami meninio išsilavinimo,

2018 (Nr. 4)

negali suprasti. Konceptų rūmų pastate menininko kūrybinės dirbtuvės tiesiogiai integruojamos į pastato struktūrą. Lankytojai gali matyti ne tik baigtinį darbą, bet ir visą progresą, kurio metu vyksta diskusijos su menininkais, gaunami atsakymai į klausimus. Dėl pastate naudojamo išmaniojo stiklo menininkai gali atsiriboti nuo žiūrovų kūrybinių paieškų metu ir vėl atsiverti, kai jau pradeda darbą. Tokiu būdu lankytojai gali mokytis, tobulinti meninį suvokimą, o menininkai diskutuoti su visuomene, nuo jos neatsiriboti, geriau suprasti jos poreikius ir gauti grįžtamąjį ryšį.

Lankytojus vienijančios erdvės Pirmasis projektuojamo pastato aukštas – reprezentacinis. Didžiąją jo dalį sudaro vestibiulio erdvė, jungianti visas patalpų grupes, esančias šiame lygyje. Lankytojai, į Konceptų rūmus patekę pro pietinėje aukšto dalyje suprojektuotą pagrindinį įėjimą, atsiduria erdviame vestibiulyje. Jo centre įrengtas apvalių formų išmanusis informacijos ir bilietų kioskas. Už jo numatyti į antrąjį aukštą keliantys eskalatoriai. Dešinėje pusėje suprojektuota kavinė-parduotuvė, prasitęsianti į amfiteatrą, kino erdvę,

kuri plane vizualiai atrodo didžiausia ir išraiškingiausia patalpa. Ji ypatinga, nes konceptualiai nepriklauso nei vidui, nei išorei. Šios patalpos grindys – į vidų patenkantis Tauro kalno reljefas. Rytinėje aukšto dalyje suprojektuotas sanitarinis mazgas ir rūbinė. Antrasis aukštas skirtas ekspozicijai. Jame pasiskirsto lankytojų srautas. Iš pirmo aukšto eskalatoriais arba liftu pakilę žmonės atsiduria ekspozicijos pradžioje, kur gali pasirinkti, į kurią salę nori eiti. Dėl „antrų šviesų“ ribos tarp pirmo ir antro aukštų yra tik sąlyginės: tiek viename, tiek kitame lygyje esantys lankytojai jaučiasi lyg būdami vienoje atviroje erdvėje. Antro aukšto branduolys yra menininkų kūrybinė erdvė, nuo ekspozicijų salės atskirta išmaniuoju stiklu, kuris gali būti tiek skaidrus, tiek aklinas. Vizualiai didžiausia patalpa plane atrodo daugiafunkcė salė, kurią pagal poreikius galima pritaikyti konferencijoms, laikinosioms parodoms, susirinkimams. Trečias ir ketvirtas aukštai panašūs savo suplanavimu. Centre menininkų kūrybinė erdvė, aplink laisvai transformuojama ekspozicijų salė. Tarp aukštų judama eskalatoriais per elipsės formos atrijų.

studijos

Visas pastatas pritaikytas žmonėms, turintiems negalią. Patekti į Konceptų rūmus lengviau, įrengus priėjimus tame pat lygyje kaip ir gatvė. Šalia evakuacinių laiptinių liftai, žmones, turinčius negalią, užkeliantys į bet kurį aukštą. Visos durys pastate projektuojamos bent vieno metro pločio. Nė viename aukšte nėra peraukštėjimų, neįveikiamų neįgaliesiems. Jiems numatoma judėjimo žymių sistema. Greta pagrindinio įėjimo besisukančių durų žmonėms, turintiems negalią, numatytos specialiosios durys. Pastato fasadų idėja – konteksto bruožų interpretacija. Aplinkiniams pastatams būdinga spalvomis atskirti pirmą aukštą, tinkuotas sienų paviršius, saikingas medžiagų naudojimas (ne daugiau nei dvi). Šie aplinkos bruožai moderniai ir stilizuotai pritaikyti kuriant Konceptų rūmų fasadus, kurie taip pat padalyti į dvi dalis. Apačioje įrengta 4,5 m aukščio stiklinė vitrina, kuri šiaurės vakariniame fasade visiškai varstoma. Viršutinė fasado dalis aklina, apdailinta struktūriniu tinku. Šiaurės vakarų fasado vitrinoje sumontuotas LED ekranas.

Menininkams – Tauro kalno erdvė Konceptų rūmai projektuojami centrinėje Vilniaus miesto dalyje ant Tauro kalno vakarinio šlaito. Sklypas gerai matomas iš kelių taškų.

Tauro kalnas yra istoriškai svarbi vieta, jo pavadinimas ne kartą keitėsi (Pamėnkalnis, Velnio kalnas, Taurakalnis). Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, nuo senų laikų Pamėnkalnis, arba Tauro kalnas, vadintas Velnio kalnu, o XVII a. įsitvirtino Pamėnkalnis (pavadinimas kilo nuo žodžio pamėnas – „pamėklė, šmėkla“). Toks pavadinimas galimai susijęs su protestantų kapinėmis, įkurtomis ant dabartinio Tauro kalno šlaito. Kalno žemė ar tik jos dalis priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės matininkui, Stakliškių seniūnui Juozapui Teodorui Daraškevičiui Boufalui (lenk. Józef Teodor Doroszkiewicz Bouffał), naudojusiam herbą Kosciešą. Vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Rengiant pirmąjį lietuvišką vadovą po Vilnių, Mykolas Biržiška su bendraminčiais, regis, nelabai įsigilinę į kalno lenkiško pavadinimo asmenvardinę kilmę, išsivertė pavadinimą pažodžiui – „laukinis jautis“ arba „tauras“, kas labai gražiai derėjo prie legendos, kurioje kunigaikštis Gediminas sumedžiojo taurą, o ilsėdamasis susapnavo geležinį vilką ir upių santakoje ėmė statyti Vilniaus miestą. 1860 metais pirmos gildijos Vilniaus pirklys Vilhelmas Šopenas miesto pakraštyje prie Tauro kalno pastatė alaus daryklą (dabartinė „Vilniaus tauro“ alaus darykla). 63

Andriaus Stepankevičiaus nuotr.

interjeras

Hole erdvė dalijama į dvi zonas – judėjimo ir ramybės.

„Split“ – tarp judesio ir ramybės Kristina BUIDOVAITĖ

Riba tarp judėjimo ir ramybės. Pastatai ir šaligatviai, nepailstantis judėjimas, pilka miesto panorama, poilsis, nostalgija ir namų atmosfera – visi šie motyvai atsispindi biurų pastate „Verslo trikampis“ įkurdintame hole, kurio projektuotojai – architektų biuro „YCL studija“ komanda. 64

2018 (Nr. 4)

Hole įrengta ekrano juosta.

Tarp judesio ir ramybės augiaaukščio biurų pastato pirmame aukšte įrengtas holas formuoja dvi galimybes: pirmoji yra greito judėjimo ir patekimo į darbo erdvę, o antroji aktualesnė lankytojams ar ieškantiems vietos netrukdomai luktelėti susitelkus į išmanųjį telefoną ar paskendus savo mintyse. „Buvo svarbu suvaldyti šiuos du akivaizdžius scenarijus, kurie per funkciją ar holo galimybes formuoja savotišką vizitinę kortelę. Holas skirtas skirtingoms įmonėms, tad norėta sukurti neutralią ir kartu reprezentacinę erdvę. Be abejo, jeigu holas būtų vienos įmonės, greičiausiai jis taptų

labiau suasmenintas ar susietas su konkrečios bendrovės vertybėmis“, – komentavo vienas projekto autorių architektas Aidas Barzda. Pagrindinis užsakovų pageidavimas buvo šiuolaikiška, neutrali, sykiu įdomi erdvė. Pašnekovas džiaugėsi, kad ribos ir programa buvo labai aiškios ir apibrėžtos, o konceptualumas išliko nuo pirmojo eskizo iki galutinės realizacijos. Holui prigijęs „Split“ (liet. „skilimas“) pavadinimas – trumpas ir efektingas, atspindintis pagrindinę interjero idėją. Čia erdvė dalijama į dvi zonas – judėjimo ir ramybės. Judrioji pusė skirta kasryt į darbą skubantiems žmonėms. Ji primena šaligatvį, vyrauja miestui būdinga pilkšva spalva.

interjeras

66â€ƒ

2018 (Nr. 4)

interjeras

Poilsiui skirtoje pusėje esantys minkštieji baldai ir jaukūs medžio motyvai (sienoms, grindims, luboms panaudotas parketas) sukuria namų nuotaiką. Anot architekto A. Barzdos, miesto šnaresį ir urbanistinį „purvą“ kuria didelio formato betono spalvos plytelės, o namų jaukumą ir malonią prietemą sieninių šviestuvų apsuptyje – medžio apdaila, kuri asocijuojasi su gamta, nostalgija. Galiausiai interaktyvi ekrano juosta įrengta tam, kad išsitęsusi erdvė neatrodytų begalinė, sukurtų parko mieste iliuziją.

Įtraukė į žaidimą Interjero projektuotojai hole sukūrė savitą – regimą ir neregimą grafiką. Pradedant aiškiai matomu ekranu ir baigiant subtiliomis aliuzijomis į miestą ir poilsį. Pavyzdžiui, pagrindine pasirinkta plytelių danga tapo tam tikro mastelio žaidimo priemone. Pagrindinėje erdvėje pasirinktos didžiausio formato plytelės simbolizuoja miesto centrą, aktyviausią ir judriausią miesto dalį. Judant į mažiau aktyvias zonas šis mastelis suyra, sukuriama iliuzija, tarsi einama iš miesto centro per gyvenamuosius rajonus į užmiestį ar vietinius centrus. Architektas paaiškino, kad hole įrengta ekrano juosta – bandymas judriai gatvei suteikti šiuolaikiškumo ir interaktyvumo. Pasitelkus programinę įrangą, 360 laipsnių kampu išdėliotais monitoriais ir specialiai sukurtais vaizdais galima pasiekti tokį rezultatą, kuris ir stebina, ir priverčia akimirkai stabtelėti, pasidomėti. Tarp tokių vaizdų – gamtos motyvai, vandens judėjimas, debesys, galiausiai plevėsuojanti vėliava, skirta Lietuvos 100-čiui paminėti. Poilsiui skirta dalis gali tapti transformuojama erdve susitikimams, renginiams. Ši zona netrukdo natūraliam holo judėjimui ir gyvenimui. 68

2018 (Nr. 4)

Apšvietimo idėjos ir projektai

interjeras

Interjero nuotaiką kuria detalės Kad interjero elementai gali tapti interjero idėjos varomąja jėga, kurti įspūdį, nuotaiką, patvirtina interjero projektuotojų pateikti pavyzdžiai.

Stalas it skulptūra Verslo centro „Green Hall 2“ atrijuje stovintis registratūros stalas savo forma papildo bendrą pastato dvasią, sykiu simbolizuoja modernumą, šviesumą, judesį. Savo aptakumu baldas pabrėžia dinamišką įėjimo erdvės funkciją ir nuotaiką. Viena pagrindinių interjero ašių – balta spalva. Tad ir stalas savo spalva sustiprina baltumo įspūdį. Registratūros stalas lankytojų matomas vos tik įėjus į „Green Hall 2“ atrijų. Tai taip pat yra ir administratorės darbo vieta, tad, architektų teigimu, nemenku iššūkiu tapo tokiame skulptūriškame balde įskiepyti funkcionalumą, kuris nepakenktų siluetui. Stalas pagamintas iš dirbtinio akmens („Corian“ medžiagos), panaudojant modernias CNC technologijas. „Corian“ medžiaga dera prie baltos aplinkos, o jos lankstumas suteikia galimybę išgauti plastišką siluetą. Registratūros stalviršyje yra sumontuoti belaidžiai mobiliųjų telefonų įkrovikliai. Projektas: registratūros stalas Metai: 2017 Vieta: „Green Hall 2“, Vilnius Autoriai: HEIMA

Senamiesčio erdvėje – modernus sprendimas Buto sostinės Senamiestyje interjere suformuotas trijų metrų kupolas tapo pagrindiniu akcentu, sušvelninusiu griežtą būsto erdvę, įvedusiu netikėtumo momentą. Jis taip pat – Senamiesčio architektūros interpretacija. Pati erdvė skirta laisvalaikiui leisti, galbūt ateityje čia bus įkurdinta biblioteka. Šviestuvais išryškinamas erdvės aukštis ir forma, dėl aukštyn sklindančios stiprios šviesos ir šešėlių vakare jaučiamas išties masyvus tūris viršuje. Interjere jo kūrėja norėjo pabrėžti erdvės išskirtinumą, o atsirandantys baldai tapo tik pagalbiniais funkciniais elementais. Formuojant kupolą, anot interjero architektės, nesinorėjo imituoti medžiagiškumo, taigi, sąmoningai buvo pasirinkta balta spalva, kuri šiuo atveju ir tapo lengvesne forma bendrame kontekste. Betono elementai natūralūs, tik šiek tiek apvalyti ir padengti laku. Architektė Dalia Jakeliūnaitė. Kupolą padėjo formuoti komanda „Meninė kūryba“. K. Pauliukonio nuotr. 69

Vytenio Raubicko nuotr.

interjeras

Biuro patalpose sustatyti mėlyni jūriniai konteineriai tapo jaukiais kabinetais.

nterjere – du spalvų scenarijai

Kristina BUIDOVAITĖ

Drąsius ir ryškius interjero sprendimus logistikos kompanijai pasiūliusiems interjero projektuotojams pasisekė visapusiškai: užsakovai visiškai palaikė interjero koncepcijoje siūlomus sprendimus, taip pat nesudvejojo investuodami į kokybišką interjerą.

2018 (Nr. 4)

Interjere – baltos ir mėlynos spalvų kontrastas rchitektų studijos „Archispektras“ architektų bendrovei „Arijus“ suprojektuotas biuras – tarsi įmonės įvaizdžio tęstinumas. Atpažinti kompanijos veiklą ir stilių padeda interjero kūrėjų pasirinktas industrinis stilius, taip pat biuro patalpose sustatyti mėlyni jūriniai konteineriai. Konteineriai – simboliai, suteikę erdvei mastelį. Masyvūs minimalistiniai tūriai atsistojo tarsi kroviniai didžiuliame sandėlyje, sykiu tapo jungtimi tarp žmonių, dirbančių biure, ir vilkikų vairuotojų, retkarčiais užsukančių į biurą pas kolegas. Konteinerių dydis originalus, jiems pagaminti panaudotas metalinis karkasas ir skarda. Vidus apdailintas akustinėmis plokštėmis. Interjere vyraujančios mėlynos spalvos ir kompanijos logotipas. Bendrovės „Arijus“ biuro tris aukštus iš šešių kartu su kolegomis Aidu Kalinausku, Laura Šalvyte ir Justina Vaškyte projektavęs architektas Ignas Kalinauskas pasakojo, kad laikytasi idėjos įrengti dvejopas erdves – baltai išdažytas su įsiterpusiais jūriniais konteineriais, skirtas darbui, ir ryškiai mėlynas, skirtas poilsiui, kuriose galima rasti stalo žaidimų, stalo futbolą, stalo tenisą, sėdmaišių, pietų stalų.

Apnuogintos inžinerinės sistemos – daugiau intrigos Balta darbo zonų spalva simbolizuoja sausumą, ramesnę vietą. Mėlyna zona – dinamiška. Balta ir mėlyna spalvos pratęsiamos balduose. Vienoje biuro sienų įmontuota spinta, o šioje įrengtos nišos, skirtos jaukiems pokalbiams. Taip pat spintose įmontuoti ir mėlyna spalva išskirti šiukšlių rūšiavimo konteineriai. Rekonstruojant bendrovės „Arijus“ biuro erdves, pirmiausia išardytos buvusios pertvaros ir įrengta atviro plano biurų sistema, o intrigos baltoje foninėje spalvoje įnešė besikertančios skirtingų tekstūrų plokštumos, piešiniai ir daug mėlynos spalvos. Per rekonstrukciją atvertos palei lubas išvedžiotos komunikacijos – jas dengia tik permatomas tinklelis. Toks sprendimas sukūrė industrinį erdvės charakterį. Užsakovus iš pradžių trikdė viename aukštų atidengus lubas laukusi staigmena – virš jų atsivėrusi kone 2 m aukščio erdvė, tačiau ji, anot interjero architekto, dera nestandartiniame interjere. Viršutiniame pastato aukšte įrengta konferencijų salė, vadovo kambarys ir nedidelė virtuvė. Kiekviename žemesnių aukštų įkurdinta po didelę poilsio zoną, o greta jos po virtuvę darbuotojams. 71

interjeras

72â€ƒ

2018 (Nr. 4)

Grafičiuose pavaizduotos ateities transporto priemonės.

interjeras Dalį biuro sienų papuošė grafičiai (autorius Edvardas Šeputis), kuriuose pavaizduotos ateities transporto priemonės: ateities vilkikas ir skraidantis aparatas, pernešantis konteinerius. Sienas puošia ir kompanijos filosofiją atspindintys užrašai, motyvuojantys šūkiai, išrinkti pačių darbuotojų. Biuro erdvėse įrengtas bendras, taip pat individualus apšvietimas virš darbo vietų, akcentinių šviestuvų įrengta prie akustinių fotelių: čia galima ramiai pasikalbėti telefonu ar padirbėti individualiai. Užsakovų pageidavimu visame biure grindys uždengtos aukštos kokybės, garsą sugeriančia kilimine danga, pagaminta iš perdirbtų medžiagų.

2018 (Nr. 4)

pasaulis

Georgo Pendlo projekto Afrikoje nuotr.

Ką eksportuoja architektai? Rūta LEITANAITĖ

Sako, savo šalyje pranašu nebūsi. Architektūros srityje ši patarlė pasitvirtino ne kartą, užsieniečiui, ypač jei jo vardas žinomas tarptautiniu mastu, eilinį kartą nurungus vietinius architektus projektu, kuris atrodo ir šviežesnis, ir inovatyvesnis, ir geresnis. Kita vertus, netrūksta ir atvejų, kada importuotas projektas kritikuojamas už abejingumą kontekstui, ryšio su vietine kultūra trūkumą. Kiek šiandien aktualus architektūros eksportas? Kodėl vieni architektai smaigsto savo projektais visą žemės rutulį, o kiti dirba tik toje šalyje, kurioje gimė? Ir apskritai, ką gali eksportuoti architektas? Interviu – su Europos architektų tarybos pirmininku Luciano Lazzari, Flamandijos regiono vyriausiuoju architektu Leo Van Broecku, architektu iš Austrijos Georgu Pendliu, Europos architektų tarybos generaliniu sekretoriumi Ianu Pritchardu ir architektu iš Italijos Massimiliano Fuksu. 75

odėl apskritai architektams verta galvoti apie eksportą?

Leo Van Broeckas: Pasaulinė rinka keičia viską. Mūsų šeimos sklaidosi po įvairias šalis, net mano biure pusė žmonių yra užsieniečiai. Taigi, net nelabai aišku, kas ir kur eksportuoja? Architektūros eksportas, architektų tarptautinis bendradarbiavimas reikalingas todėl, kad problemos yra globalios ir mes turime keistis žiniomis tarpusavyje. Netikėkite ekonomikos augimu kaip pagrindiniu motyvu architektūros kūrybai ar architekto karjerai, nes tai yra vienas pavojingiausių variklių, skatinančių naudoti žemę ir griauti ekosistemas. Kaip šiandien sekasi Europos architektams? Kaip skiriasi šios profesijos aplinka įvairiose mūsų žemyno šalyse? Leo Van Broeckas: Pagal pernai Europos architektų tarybos atliktą Europos architektų apklausą, kurioje dalyvavo per 27 tūkst. architektų, Europoje tūkstančiui gyventojų tenka apytikriai vienas architektas. Taigi, rinka didelė. Statybos sektoriuje Europoje pernai metais sukosi beveik du trilijonai eurų, iš kurių pusė teko Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Ispanijai ir Olandijai. Vienam gyventojui daugiausia investicijų į statybos sektorių teko Liuksemburge, Norvegijoje ir Šveicarijoje. Europos architektūros rinka siekia 17 mlrd. eurų per metus, su didžiausiais skaičiais Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Olandijoje ir Austrijoje, o mažiausiais Ispanijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje. Iš visų architektų sukurtų projektų daugiau nei trečdalis yra individualūs namai. Pirmą kartą po 2008-ųjų krizės architektai į ateitį žiūri optimistiškai, išskyrus Italiją, kurioje architektų per daug, ir po „Brexito“ sutrikusią Didžiąją Britaniją. 79 proc. europietiškų architektūros biurų sudaro vienas ar du žmonės – tai labai nedidelės įmonės. O štai Azijos, Amerikos architektų biuruose triūsia šimtai darbuotojų. Europoje architekto darbo valandos įkainis siekia 17 eurų. Italijoje jis – 14 eurų, Rumunijoje – žemiausias, Skandinavijoje – patraukliausias. Europos architekto uždarbis per metus, neatskaičius mokesčių, siekia 30 tūkst. eurų, kas, įvertinus architektų plačią kvalifikaciją, įgūdžius, yra labai nedidelė suma. Kas skatina architektus eksportuoti savo paslaugas? Luciano Lazzari: Sakyčiau, motyvus galima suskirstyti į penkias grupes. Pirma – konkurencija. Antra – meilė, dėl kurios architektai kraustosi į kitą šalį. Gali mėgti vyną, saulę, maistą. Trečia – desperacija, kuri reiškia, kad žmogui trūksta 76

2018 (Nr. 4)

kažkurio iš anksčiau išvardytų dalykų. Ketvirta ir penkta – ambicija ir gryna sėkmė, sutikus užsakovą, kuris nori pastatyti kelis milijonus kainuojantį kompleksą ir tiki, kad būtent jūs esate tinkamiausias architektas. Ar dirbti kitoje šalyje yra gera mintis? Reikia būti atsargiam su požiūriu „žolė kitoje tvoros pusėje žalesnė“. Perkelti savo praktiką į užsienį nėra taip jau paprasta. Pasaulio ekonomikos forumas teigia, kad pačios geriausios šalys dirbti yra Europoje. Taip pat JAV, Kanada, Australija. Architektai eksportui tradiciškai renkasi Braziliją, Rusiją, Indiją, Kiniją. Tačiau verta nenuleisti akių ir nuo kitų šalių, su kuriomis Europa derasi dėl laisvosios prekybos sutarčių, tai – Kanada, Pietų Korėja, Meksika. Kokios kliūtys labiausiai trukdo Europos architektams sėkmingai eksportuoti savo paslaugas į kitas šalis? Luciano Lazzari: Architektų, dirbančių ne savo šalyje, proporcija labai nedidelė – vos 5 procentai. Juos sulaikančios priežastys dažniausiai asmeninės. Svarbios kliūtys yra vietinės statybas ir projektavimą reglamentuojančios teisinės bazės ir rinkos neišmanymas, kalbos nemokėjimas. Ianas Pritchardas: Pagrindinės kliūtys eksportui yra informacijos trūkumas, sunkiai pasiekiama klientūra, nelengva rasti tinkamų vietinių partnerių, o kur dar vietinių reglamentų džiunglės. Dažna ir personalo problema – jo nepakanka arba jis neturi reikiamų įgūdžių.

Leo Van Broeckas: Mūsų iššūkiai yra identitetas ir protekcionizmas. Religinis ir kultūrinis identitetas pasaulyje yra beveik sunykęs, todėl žmonės sugalvojo, kad jis yra be galo svarbus. Stiprėja etninių grupių, paremtų iliuzija, kad ketvirtos kartos imigrantas yra labiau vietinis nei jo tėvai, reiškimasis. Ir tai yra grėsmė eksportui. Taip pat labai daug kafkiško biurokratizmo, ypač jo daugėja vietinėse reglamentavimo sistemose. Pernelyg reguliuojama projektavimo aplinka tampa nebe kūrybos, o teisininkų veiklos ir pelnymosi lauku. Kitas iššūkis – nelygybė. Eksportas lygybę skatinančioje aplinkoje turėtų būti neapmokamas papildomais mokesčiais, o paslaugų kaina apyvienodė. Šiandien didžiąją dalį eksporto vykdo tik globalios kompanijos. Bet būtent dėl savo globalumo, dėl buvimo visur teoriškai jų eksporto nebegalima vadinti eksportu. Tai ir yra pavyzdys pasaulio architektų bendruomenei – architektų tikslas turėtų būti paversti eksportą nebeegzistuojančia sąvoka. Kaip sėkmingai eksportuoti? Kokių žingsnių imtis architektui, nusprendusiam pabandyti užkariauti užsienio rinką? Luciano Lazzari: Mes, Europos architektų taryba, siūlome nepulti aklai ir pradėti nuo įvertinimo: ar turite reikalingų įgūdžių, finansų ir vietą, ar rinkoje yra paklausa, ar vietiniai reglamentai Jums leis praktikuoti su turimu išsilavinimu ir kvalifikacija. Eksportas tikrai netinka kiekvienam. Reikia būti strategu, o ne tik spontaniškai reaguoti. Tarptautinė veikla turėtų būti suprantama

pasaulis

kaip įmonės strategijos dalis, o ne tik kaip priedas. Protinga koncentruoti pastangas į vieną ar kelias užsienio šalis, o ne griebtis darbų kur papuola. Galiausiai būtina nepamiršti reglamentų. Architektūra beveik visose pasaulio šalyse yra reguliuojama profesija. Žinoma, paslaugas visada galima teikti bendradarbiaujant su vietine architektūros įmone, tačiau, jei norite veikti vieni, Jūsų kvalifikacijos pripažinimas toje šalyje, kurioje norite imtis projekto, bus neišvengiamas reikalavimas. Beje, eksporto srityje architektams gali padėti ir Europos Sąjungos teikiamų įrankių žinojimas. Tai, pavyzdžiui, įmonių (ypač mažų ir vidutinių) Europoje tinklas, rinkos prieinamumo duomenų bazė. Ir, žinoma, nereikia pamiršti, kad Europos Sąjunga yra dar neišsekęs finansavimo šaltinis, turiu omenyje regioninius fondus, specialius fondus mažoms ir vidutinėms įmonėms, eksporto kredito garantijas. Kokios Jūsų pačių patirtys projektuojant kitose šalyse, kokie kultūriniai nesusipratimai, kasdieniai iššūkiai dažniausi? Massimilianas Fuksas: Pirmus dešimt metų dirbau Italijoje, buvo nelengva. Paskui buvo keli fantastiški metai Prancūzijoje, tada Vokietijoje, o Austrijoje dirbti apskritai yra vienas malonumas: reiklumas architektūros kokybei iki mažiausių detalių labai didelis. Vėliau atradau kitas šalis, Aziją, JAV. Visos šalys skirtingos, tačiau ir problemos, ir žmogaus prigimtis tos pačios.

Architektai visur susiduria su tais pačiais iššūkiais: ekonominėmis, politinėmis aplinkybėmis, gerais, blogais žmonėmis, biurokratija, geranoriškumu. Architektūrą galima kurti kaip du skirtingus produktus. Vienas – tai strategija, kitas – emocija. Mes, architektai, turime suderinti abu. Sėkmė – labai svarbu, tačiau bet kokiu atveju architektas turi išlikti kuklus – ne savo kuriama architektūra, bet požiūriu į pasaulį. Galbūt architektūros eksportą ateityje turėtume suprasti ne kaip darbo jėgos, žmonių emigraciją, bet kaip žinių, paslaugų teikimą už savo gyvenamos šalies ribų? Jau šiandien aktualu klausti, kas bus galutinis architektūros eksporto objektas? Ar tai sklype 3D spausdintuvu atspausdinta architektūra, ar kažkurioje kitoje pasaulio vietoje roboto pagamintos pastato detalės, kurias beliks tik sujungti kaip konstruktorių? Luciano Lazzari: Architekto profesijos ateitis užduoda daug klausimų: kaip keisis profesija, ką reikės daryti kitaip, ar profesija išliks išvis? Septyni iš dešimties šiandienos vaikų dirbs tokius darbus, kurių mes šiandien net neįsivaizduojame. Tas pat galioja ir architektūrai. Galbūt architektūros biurai bus kaip kino teatrai, klientui demonstruojantys būsimo gyvenimo viziją. Georgas Pendlis: Papasakosiu apie asmeninę patirtį. Austrija turi ilgametę bendradarbiavimo programą su Etiopija. Mano biuras dalyvavo projekte, kuris buvo įgyvendintas viename iš nacionalinių parkų Etiopijoje. Austrijos ir Etiopijos

bendradarbiavimo agentūra vykdė projektą, kurio metu buvo stiprinama žemdirbystės kultūra Etiopijoje, sykiu kuriama turistinė infrastruktūra. Parke buvo įrengtos gatvės, tualetai, nakvynės nameliai. Vienas iš pastatų turėjo būti administracijos biuras. Jo projektą jau buvo paruošęs vienas iš mano kolegų Austrijoje. Deja, neįsigilinęs į vietinius nacionalinio parko reglamentus, jis pastatą suprojektavo tokioje vietoje, kur jo nebuvo galima statyti. Projektą perėmė Etiopijos architektas, o mūsų biuras buvo paprašytas jį konsultuoti. Etiopijos architektas norėjo įgyvendinti projektą, kuris būtų šiuolaikinė tradicinės architektūros interpretacija, o ne karikatūriška trobelių imitacija. Tačiau jis bijojo, kad nacionalinio parko administracija, pripažįstanti tik tradicinę architektūrą, jo projekto neleis įgyvendinti. Konsultacijose parėmiau jo sprendimus, skatinau jį daryti tai, ką jis mano esant teisinga, o ne tai, ko neva iš jo tikisi administracija. Galiausiai jam pavyko gauti leidimą statyti. Per šią savo praktiką suvokiau, kad proceso metu šio to išmoko ne tik Etiopijos architektas, bet ir aš. Mes, europiečiai, turime ne mokyti, kaip ir ką Etiopijos žmonėms daryti, o iš jų išmokti atvirumo ir džiaugsmo gyvenimu. Taigi, čia eksportavau ne savo darbą, o požiūrį į aplinką. Leo Van Broeckas: Architektūra nėra klasikinis verslas. Architektai yra generalistai, tokie ir turi likti, nes tai jų stiprybė. Dizainas yra sistema, o architektai yra būtent tie profesionalai, kurie geba įvertinti įvairius aspektus ir sukurti sprendinius tvariam ateities gyvenimui. Parengė Rūta Leitanaitė 77

Luko Gadeikio nuotr.

interjeras

estoranas „Renaissance“: Viduržemio jūros stilius lietuviškai

Kristina BUIDOVAITĖ

2018 (Nr. 4)

estoranas „Renaissance“ įrengtas istorinėje sostinės dalyje – trečiuoju numeriu pažymėtame Subačiaus gatvės name, kuriame veikė vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos restoranų „Ida Basar“. Sukurti modernią Viduržemio jūros stiliaus interpretaciją Senamiesčio patalpose – tokią restorano interjero viziją architektas Lukas Gadeikis piešė dar pirmajame susitikime su užsakovu. Viena iš interjero projekto atramų tapo itališkasis minimalizmas, kuriam būdingas dėmesys detalėms. Architektas pripažįsta, kad ne vieną valandą teko praleisti projektuojant ar renkant baldus, šviestuvus, grindų dangos raštą. Restoranas „Renaissance“ pakeitė anksčiau veikusį, tad patalpos buvo daugmaž pritaikytos jo reikmėms. Žinoma, teko įrengti naują vėdinimo sistemą, virtuvės įrangą, sykiu išsaugoti gautą palikimą – restoraną ir šiandien puošia arkiniai skliautai, atidengtos plytos.

interjeras

Minimalistiniame interjere vyrauja balta spalva su mėlynais akcentais, erdvės neperkrautos baldų, grindų dangai ir baldams panaudota balinta mediena, primenanti nubalintą jūros vandens. Netgi dalis šviestuvų parinkti šaltos baltos šviesos, kad baltas sienas papildomai nudažytų melsvais tonais. Baltos, nelygios, tarsi rankomis glaistytos sienos primena Graikijos salų namus, o mėlyni baldų apmušalai, servetėlės ir užuolaidos papildo marinistinę restorano atmosferą. Šviestuvai atkartoja jūros tematiką: vieni tarsi susipynęs laivo takelažas, kiti lyg juodoje rugpjūčio naktyje į vandenyną krintančios žvaigždės, treti – metalinės žuvėdros, pakibusios virš pakrantės uosto. Įėjimo zonai ir artimiausiai salei interjero autorius pasirinko poliruotos akmens masės grindų plyteles su balto marmuro raštu, taip nusilenkdamas Italijos dizainui. O giliau esančiose patalpose parinktas balinto ąžuolo parketas, kuriam prabangos įspūdį suteikia rankomis gamintos plokštės. Interjero architekto suprojektuotiems stalams, spintai, baro stalui taip pat parinkta ąžuolo mediena, vėlgi, tarytum išbalinta vėjo. „Restoranas – tai tarsi teatras. Skanus maistas nėra vienintelė jo funkcija. Tai ir dekoracijos, ir pasakojimas, ir idėja, ir jausmas. Vienoje iš erdvių eksponuojama šaka prisideda kuriant jūros tematiką. Ji net turi savo pavadinimą – „driftwood“ (lietuviškai tai būtų „į krantą išmesta mediena“)“, – apibendrino architektas. Pirmasis restorano aukštas skirtas kasdienai, o rūsiai – pobūviams ar uždariems vakarams. Interjerą dekoravo Mantas Petruškevičius. 80

2018 (Nr. 4)

Jūsų verslui tik tai, kas tobula. Mercedes-Benz Vito. Ypatingų Mercedes-Benz Vito pasiūlymų teiraukitės artimiausiame UAB „Silberauto“ salone.

2018 (Nr. 4)

SA.lt (Statyba ir architektūra)

Published on Apr 24, 2018

Statyba ir architektūra (2018/4)

„Statyba ir architektūra“ – žurnalas apie statybas, projektavimą, nekilnojamąjį turtą, architektūrą, renovaciją, kultūros paveldą ir kitas s...

Statyba ir architektūra (2018/4)

Published on Apr 24, 2018

„Statyba ir architektūra“ – žurnalas apie statybas, projektavimą, nekilnojamąjį turtą, architektūrą, renovaciją, kultūros paveldą ir kitas s...

statybairarchitektura

Go explore