Page 1


KLOJINIAI Oficialus „Meva“ atstovas Lietuvoje – UAB „Linalija“ (statybinių klojinių pardavimas, nuoma ir projektavimas).

NOVATORIŠKI BETONAVIMO KONSTRUKCIJŲ SPRENDIMAI

Vokietijos įmonės MEVA siūlomi klojiniai suteikia galimybę įvairias betonines konstrukcijas lieti kokybiškai, patogiai ir nebrangiai. Paprasta ir efektyvi klojinių konstrukcija MEVA taupo laiką, o lygus liejimo paviršius užtikrina mažesnes išlaidas apdailai. Jums nereikia pirkti lentų ar pačios klojinių sistemos. Klojinius MEVA galima išsinuomoti tik nuo 2 Lt + PVM už kvadratinį metrą parai.

KLOJINIAI „AluFix“ Naujausia klojinių sistema „AluFix“ – daugiau kaip 30-ies metų įmonės MEVA patirties gaminant modulines rėminių klojinių sistemas rezultatas. Šie klojiniai išsiskiria ilgaamžiškumu ir aukšta kokybe. Patogi ir ekonomiška sistema „AluFix“ specialiai pritaikyta naudoti ten, kur dirbama be krano, arba kai klojiniai naudojami krano strėlei nepasiekiamose vietose. Kadangi uždari profiliai pritaikyti patogiai suimti ranka, užtikrinamas saugus ir jėgas tausojantis darbas net drėgnu oru. „AluFix“ yra patogūs, lengvi, darbui be krano skirti sieniniai–rėminiai klojiniai, pasižymintys nenuginčijamais kainos ir techninių laimėjimų privalumais: • statant individualiuosius namus ir butų kompleksus; • dirbant ankštoje statybų aikštelėje be krano; • perstatant arba atliekant renovaciją. POLIMERINĖS PLOKŠTĖS „Alkus“ MEVA – pirmasis klojinių gamintojas, kuris naująsias polimerines plokštes „Alkus“ pritaikė visoms serijinės gamybos sistemoms. Šis sprendimas leidžia užtikrinti aukštą ir nekintamą naudojant klojinių sistemas MEVA išlietų betoninių paviršių kokybę.


2

Turinys

4

TEMA STATYBA

Statybos darbų vadovas: būtinybė ar privilegija?

6

Ant svarstyklių – atestatas ir patirtis

14

Statybos projektų vadovų karjeros posūkiai: ir į Rytų, ir į Vakarų rinkas

28

ARCHITEKTŪRA

Projekto vadovo misija – suvienyti proceso dalyvius

44

Pirmojo šalies prezidento dvaras: atgaivintos istorijos fragmentai

50

Nuo lempučių prie kūrybos

54 Nauja socialinio būsto koncepcija

61

KRAŠTAS

Kauno apskritis – pozicijos geros, bet ne lyderio

62 72

Kaunas reikšmingų projektų nestokoja

Miškininkų rūpestis – ne tik miškų atkūrimas

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas;

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.


Redakcijos skiltis

Atsakingi asmenys turi dirbti atsakingai – šiuos patyrusio statybų specialisto žodžius turėtų įsidėmėti visi statybos darbų vadovai ir techniniai prižiūrėtojai. Būtent jiems, taip pat statinio statybos vadovams ir projekto vadovams didžiąja dalimi skiriamas šis „Statybos ir architektūros“ numeris. Iš statybininkų jau kurį laiką girdėjome pastebėjimų, kad žiniasklaidoje, o kartu ir mūsų žurnale, mažai dėmesio skiriama statybos darbų vadovams. Ilgai svarstėme, kokios gi temos būtų įdomios statybos darbų vadovams, konsultavomės su statybų sektoriaus atstovais, projektuotojais, mokslininkais. Iš tiesų – aktualių temų yra daug, ir bent dalį jų pateikiame šiame numeryje. Pirmiausia nutarėme pagvildenti klausimą – statybos darbų vadovas yra būtinybė ar privilegija? Įdomiausia, kad Statybos techniniame reglamente statybos darbų vadovo pareigybės nėra, o sklandų darbą statybų aikštelėje turi užtikrinti statinio statybos vadovas. Tačiau didelės įmonės, turinčios gilias tradicijas, neišsižada statybos darbų vadovų, nes jiems tenkanti atsakomybė yra ne ką mažesnė norint užtikrinti kokybę.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė

Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė

Redaktoriai: Darius Babickas Rusnė Marčėnaitė

Fotografas Gediminas Bartuška

Korespondentai Lina Bieliauskaitė Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė

Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė Svetainės www.sa.lt Rinkodaros specialistas Darius Baužys

3

Kai kurioje nors šalyje sugriuvę pastatai nusineša dešimčių žmonių gyvybes, imama garsiai diskutuoti, kad statybų sektoriuje per mažai paisoma reikalavimų, procesus prižiūrintys specialistai nėra kompetentingi ir pan. Dalis tiesos, pasirodo, yra. Daug ką pasako faktas, kad Lietuvoje privalomuoju techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės draudimu draudžia tik viena draudimo įmonė. Kitos paprasčiausiai bijo. Neoficialiai draudimo įmonių atstovai atvirai pripažįsta, kad tokia paslauga juos privestų prie bankroto. Mat matomas pernelyg didelis neprofesionalumas ir neatsakingumas. Techniniu prižiūrėtoju gali būti kone bet kas, atestatai išduodami bemaž lengva ranka. Būtent čia ir slypi avarijų priežastys, kai stinga atsakomybės. Jeigu kiekvienas į darbą žiūrėtų tikrai atsakingai, ramiai miegotų ne tik užsakovas ir kiti statybos proceso dalyviai. Galutiniai vartotojai tuomet nebijotų praverti prekybos centro durų ir nesidairytų baikščiai – ar neužgrius stogas? Gal šio numerio straipsniai irgi privers pamąstyti, kad ramų miegą visiems gali užtikrinti tik atsakingai atliktas darbas.

Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė

Spausdino AB „Spauda“ Tiražas 4300 egz.

Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2014 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183


TEMA

STATYBOS DARBŲ VADOVAS: BŪTINYBĖ AR PRIVILEGIJA? AIŠKIAI NEAPIBRĖŽTOS STATYBOS DARBŲ VADOVO PAREIGOS: NESUSIKALBĖJIMAS AR NETOBULI ĮSTATYMAI?

Statybos techniniame reglamente (STR) sklandaus darbo statybų aikštelėje užtikrinimas – statinio statybos vadovo uždavinys. Vis dėlto darbai daug dažniau siūlomi statybos darbų vadovams, ir, įdomiausia, jiems keliami ne ką mažesni reikalavimai nei statybos vadovui. Dalis „Statybos ir architektūros“ pašnekovų pirštais baksnojo į STR, kuriame statybos darbų vadovo pareigybės nėra. Statybų rinkos senbuvės statybos darbų vadovų pareigybės neišsižada – šiose įmonėse aiškiai apibrėžti tokiems specialistams keliami reikalavimai ir jų atsakomybės. Galbūt statybos darbų vadovai – tik didžiųjų įmonių privilegija? Teorija ir praktika statybų aikštelėje skiriasi Teigiamos žinios apie atsigaunančią statybų rinką, tačiau vis dar retos statybininkų gretos į statybų aikšteles pritraukia ne tik kvalifikuotų specialistų. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Civilinės inžinerijos mokslo centro direktorius dr. Virgaudas Juocevičius įsitikinęs – šiandien, kai ypač plačiai šnekama apie statybininkų profesionalumo problemą, kai statybų aikštelėje galima rasti jokios kvalifikacijos neturinčių vakarykščių darbo biržos klientų, reikli kvalifikuo-

6

tų statybos darbų vadovų vykdoma priežiūra ypač svarbi. Vis dėlto ne visų statybos įmonių darbuotojų gretose minimi statybos darbų vadovai. Kartais aikštelėje kokybišku ir sklandžiu darbu rūpinasi patys statinio statybos vadovai. Tai patvirtino ir Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) vykdomasis direktorius Vaidotas Šarka. Jis pabrėžė, kad STR apibrėžtos stati-

2014 Nr. 2

nio statybos vadovų, statinio statybos specialiųjų darbų ar statinio statybos bendrųjų darbų bei projekto vadovų pareigos ir atsakomybės. „Statybos darbų vadovas – konkrečioje įmonėje numatyta pareigybė arba, tikėtina, iš senų laikų prigijęs pareigų pavadinimas. Galbūt statybų aikštelėje darbų vadovu pavadinamas net ir neturintis atitinkamo išsilavinimo asmuo“, – paaiškino V. Šarka.

Kokybei užtikrinti – komandinis darbas Statybos bendrovė Panevėžio statybos trestas (PST) vadovaujasi principu, kad norint užtikrinti kokybę ir sklandų darbą aikštelėje reikia tiek žmonių bei specialistų, kad jie fiziškai galėtų įvykdyti jiems numatytas funkcijas. Tad statybos aikštelėje darbus dalijasi statybos darbų vadovai ir statinio statybos vadovai. Statybos darbų vadovai dirba specializuotuose padaliniuose ir vadovauja brigadoms, kurios atlieka įvairius statybos – betonavimo, konstrukcijų montavimo, mūrijimo, apdailos, elektros ir santechnikos montavimo bei kt. – darbus, užsako konkretiems darbams reikiamų statybinių medžiagų ar mechanizmų, kontroliuoja atliekamų darbų kokybę, pildo statybos darbų žurnalą bei medžiagų atitikties deklaracijas. Kartais darbininkų darbo kokybei užtikrinti pasitelkiamas ir brigadininkas. O statybos vadovai atsakingi už visą veiklą aikštelėje, taip pat koordinuoja statybos darbų vadovų darbą. Jų skaičius objekte, kaip ir dera, priklauso nuo objekto dydžio bei sudėtingumo. Statybos darbų vadovų stiprybė, anot bendrovės PST statybos direktoriaus Dariaus Urbono – konkrečios


STATYBOS PROCESO DALYVIŲ PAREIGOS AIŠKIAI APIBRĖŽTOS

PST statybos direktorius Darius URBONAS. srities išmanymas. Įmonėje dirbantiems statybos darbų vadovams būtinas inžinerinis išsilavinimas, kvalifikacijos atestatas ir ne mažesnė nei trejų metų darbo patirtis. Paprastai statybos darbų vadovai – jaunesni specialistai, išmanantys siauresnę sritį, ketinantys ateityje tapti statybos, dar vėliau – projekto vadovais. D. Urbonas pasakojo praktikoje ne kartą susidūręs su subrangovais, kurie, tinkamai neįvertinę prisiimtų darbų sudėtingumo, pritrūksta aukštos kvalifikacijos specialistų. Taigi ar rinkoje jaučiamas statybos darbų vadovų sty-

Statinio statybos vadovas – statybos inžinierius, kuris, atstovaudamas rangovui, kai statyba vykdoma rangos būdu, ar statytojui, kai statyba vykdoma ūkio būdu, ir įgyvendindamas statinio projektą nuo statybos pradžios iki statybos užbaigimo, vadovauja statybos darbams, kartu gali būti bendrųjų statybos darbų vadovas, koordinuoja statinio statybos specialiųjų darbų vykdymą bei šių darbų vadovų veiklą ir pagal kompetenciją atsako už pastatyto statinio atitiktį statinio projektui bei normatyvinę statinio kokybę. Ir statinio statybos vadovo, ir statinio statybos specialiųjų darbų vadovo pareigas gali eiti tik statybos inžinierius (asmuo, turintis statybos inžinerijos arba statybų technologijų studijų krypties (šakos) kvalifikacinį laipsnį arba šių studijų krypčių (šakų) studijų rezultatus atitinkančios kitos krypties (šakos) kvalifikacinį laipsnį). Neypatingojo statinio statybos vadovas ir specialiųjų darbų vadovas turi turėti statybos inžinieriaus išsilavinimą patvirtinantį dokumentą ir bent 2 metų profesinę patirtį statybos srityje. Vadovauti ypatingųjų statinių statybai (eiti statinio statybos vadovo ir statinio specialiųjų darbų vadovo pareigas) turi teisę tik nustatyta tvarka atestuoti statybos inžinieriai. Statybos rangovas (kai statyba vykdoma rangos būdu), statytojas (užsakovas), kai statyba vykdoma ūkio būdu, skiria statinio statybos vadovą, statinio statybos bendrųjų ir specialiųjų darbų vadovus, nustato jų pareigas, teises bei atsakomybę, vadovaudamasis Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatais. Statinio statybos techninis prižiūrėtojas – architektas ar statybos inžinierius, kuris, atstovaudamas statytojui (užsakovui), vadovauja konkretaus statinio statybos techninei priežiūrai, atlieka statinio statybos (bendrųjų statybos darbų) bendrosios techninės priežiūros vadovo funkcijas, koordinuoja specialiąją statinio statybos priežiūrą, jos vadovų veiklą ir pagal kompetenciją atsako už normatyvinę pastatyto statinio kokybę. Statinio statybos vadovo pareiga – koordinuoti jį paskyrusio (pasamdžiusio) rangovo, statinio statybos specialiųjų darbų padalinių, o kai statybą vykdo keli rangovai – visų jų atliekamus specialiuosius darbus. Statinio statybos vadovui yra pavaldūs visi statybos darbuose dalyvaujantys bendrųjų (kai jie nėra statinio statybos vadovai) ir specialiųjų statybos darbų vadovai, specialistai bei darbininkai.

gius? „Nebent provincijoje, bet tikrai ne sostinėje“, – patikino D. Urbonas. Jo teigimu, labiau trūksta specialiųjų darbų vadovų, dirbančių su inžinerinėmis sistemomis: elektra, automatika, santechnika. Statybų bendrovėje „Mitnija“ statybos darbų vadovai – irgi viena projekto valdymo grandžių. Statybos darbų vadovai dirba įvairiuose objektuose, o jų darbas, anot įmonės „Mitnija“ projekto vadovo Jono Čaikausko – rūpintis medžiagų tiekimu, taip pat prižiūrėti konkrečius statybos ar apdailos darbus atliekančius darbininkus. Kvalifikacijos atestatas statybos darbų vadovui nėra būtinas. Dažniausiai tai – jauni specialistai, išmanantys konkrečią statybų sritį ir įgiję inžinerinį išsilavinimą. Kad statybos darbų vadovų pareigybė reikalinga, patvirtino ir bendrovės „YIT Kausta“ projekto vadovas Jonas Kličius. „Jei nori darbų kokybės, inžinerinio personalo turi netrūkti“, – sakė J. Kličius. „YIT Kaustos“ įgyvendinamuose projektuose statybos darbų vadovui aikštelėje patikima vadovauti keliasdešimties žmonių komandai, rūpintis jų darbams reikalingų medžiagų užsakymais, pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Inžinerinis darbų vadovo išsilavinimas, šio specialisto įsitikinimu – toks pat privalumas, kaip ir bet kurios kitos grandies statybų aikštelės darbuotojui.

Improvizacijų negali būti Tauragėje įsikūrusios statybų bendrovės „Apastata“ vadovas Mindaugas Apavičius paaiškino, kad jo vadovaujamoje įmonėje statybos darbų vadovų pareigybės niekuomet nebuvo – tik statybos darbų vykdytojai. O dabar už atliekamų darbų kokybę atsakingi statinio statybos vadovai. M. Apavičius atkreipė dėmesį į tą patį STR („Statybos darbai“), kuriame minimi tik statinio statybos vadovai, statinio statybos specialiųjų darbų ar statinio statybos bendrųjų darbų vadovai. Visų šių STR minimų specialistų dalyvavimas kiekviename objekte ne visada būtinas, viskas priklauso nuo objekto sudėtingumo ir įvairovės. Prireikus atlikti tik statybos darbus (konstrukcijų, betonavimo ar pan.), bet ne inžinerinių tinklų (vandentiekio, nuotekų), specialiųjų statybos darbų vadovo dalyvavimo nereikia. Tokiam objektui vadovautų statinio statybos vadovas. Jis yra atsakingas už visų subrangovų atliekamų darbų koordinavimą, jų darbų kokybės, medžiagų naudojimo kontrolę ir koordinavimą. Bendrovės „Apastata“ vadovo įsitikinimu, sąvoka „statybos darbų vadovai“ pasenusi, o statybos procese dalyvaujančių asmenų pareigybės turėtų atitikti galiojančias teisės aktuose. „Tuomet visiems, dirbantiems statybos objekte, būtų aišku, koks asmuo už ką yra atsakingas ir kokios jo funkcijos“, – replikavo M. Apavičius.

7


ANT SVARSTYKLIŲ – ATESTATAS IR PATIRTIS

STATYBOS VADOVO RANKOSE – IR EILINIŲ DARBININKŲ, IR RANGOVŲ LŪKESČIAI Kristina BUIDOVAITĖ

Statybų aikštelės šeimininkas ir darbų organizatorius – taip statinio statybos vadovo pareigas įvardijo „Statybos ir architektūros“ kalbinti pašnekovai. Ir nors kiekvienas šeimininkas savo kieme tvarkosi skirtingai, statybos vadovo pareigos aikštelėje griežtai reglamentuotos – ant jo pečių gula darbų sauga, subrangovų koordinavimas, kiti darbai, nuo šio žmogaus priklauso ir didelė dalis sėkmės. 8

2014 Nr. 3

Pareigos, reikalaujančios žinių ir patyrimo Statinio statybos vadovas – pagrindinis rangovo atstovas statybų aikštelėje. Statinio statybos vadovui keliami kvalifikaciniai reikalavimai, ir jo pareigos apibrėžtos Statybos techniniame reglamente (STR), „Statybos darbų“ dalyje. Jam pavaldūs visi statybos darbuose dalyvaujantys bendrųjų ir specialiųjų statybos darbų vadovai, specialistai ir darbininkai. Statinio sta-


Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius Vaidotas ŠARKA.

LT PERI 14.079

tybos vadovas įgyvendina statinio projektą nuo statybos pradžios iki užbaigimo, tad jo pareigų sąrašas ilgas: užtikrinti darbų ir priešgaisrinę saugą, vadovauti darbininkams, organizuoti statybos darbus, pildyti darbų vykdymo žurnalą, užsakyti ir priimti statybines medžiagas, bendrauti su tiekėjais. Kartais statybos vadovams talkina asistentai. Statinio statybos vadovo parašas – vienas pagrindinių ant atliktų statybos darbų priėmimo–perdavimo ir statybos užbaigimo aktų.

tuotųsi ir įgytų teisę dirbti. Gali būti ir atvirkščias scenarijus: specialistas turi atestatą, tačiau darbas jam visiškai neįdomus.“ O statinio statybos vadovui, V. Šarkos įsitikinimu, ypač svarbu nuolat semtis žinių. „Šiandienos pagrindinė bėda, kad viešuosiuose pirkimuose specialistams keliami minimalūs kvalifikacijos reikalavimai – kvalifikacijos atesta-

¡ Perdangos išmontavimas

nuo 1 dienos po užpylimo

¡ Visa sistema pagaminta

Kvalifikacijos atestatas – ne vienintelis profesionalumo rodiklis Rangovai, anot Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomojo direktoriaus Vaidoto Šarkos, į savo komandą kviesdami statybos vadovą, vertina ne tik kvalifikacijos atestatą. Daug labiau – jo patirtį: „Kartais specialistas gali būti sukaupęs didelę patirtį, bet neturėti atestato, tad turi dirbti po atestuoto vadovo vėliava. Tokiu atveju įmonė pati turėtų būti suinteresuota, kad žmogus ates-

tas. Tačiau atestatas statybos vadovo, dirbusio, pavyzdžiui, Skandinavijoje, ir stačiusio pasyvųjį namą laikantis „Breeam“ standartų, ir atestatas statybos vadovo, stačiusio, tarkime, tik individualiuosius namus, negali būti sulyginami, kaip yra dabar“, – replikavo pašnekovas. V. Šarkai nesuprantamas taupymas specialistų kvalifikacijos sąskaita: „Vienas rangovas numatytus darbus atliks už milijoną, o kitas – dešimčia tūkstančių brangiau, bet tik todėl, kad specialisto, kuris geriausiai tiktų statybos vadovo pozicijai, darbas brangesnis. Nepaisant to, vis tiek dažniau pasirenkamas rangovas, pasiūlęs nežymiai mažesnę kainą.“ Pašnekovas prognozuoja, kad situacija turėtų keistis į gerąją pusę: mažos vertės pirkimams netrukus galės būti

iš aliuminio

¡ Sunkiausias elementas – sija, sveria vos 16 kg

¡ Maksimalus perdangos ploto užpildymas

PERI SKYDECK Klojiniai perdangai

Klojiniai Pastoliai Inžinerija www.peri.lt

9


Bendrovės „Alvora“ projektų vadovas Arūnas VELIČKA.

taikomas ekonominio naudingumo kriterijus. Taigi aukštesnė specialisto kvalifikacija, solidesnė įmonės patirtis taps pakankamu motyvu objektą patikėti profesionalesnei įmonei, o tai galiausiai taps pridėtine verte užsakovo projektui.

vienu metu gali būti 100 ir daugiau žmonių, taip pat – kultūros paveldo statiniai ir daugiau nei penkių aukštų gyvenamieji namai). Statybos vadovai privalo turėti ne mažesnę nei trejų metų darbo patirtį statybos aikštelėje ir inžinerinį išsilavinimą.

Specialistų atestavimas – vienose rankose

Aikštelėje svarbus komandinis darbas

Nuo 1997 metų statybos inžinierių atestacija patikėta Statybos produkcijos sertifikavimo centrui. Šiandien statybos techninės veiklos krypčių vadovų atestatus turi daugiau kaip 10 tūkst. statybos inžinierių. Statybos vadovui atestatas būtinas dirbant ypatinguosiuose statiniuose (tarp tokių – sudėtingų konstrukcijų ir sudėtingų technologijų statiniai, visuomeninės paskirties statiniai, kuriuose

ATESTAVIMAS – PREVENCINĖ PRIEMONĖ Robertas ENCIUS Statybos produkcijos sertifikavimo centro direktorius

Valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras (SPSC) šiandien atlieka ne tik statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų ir teritorijų planavimo specialistų atestavimą, bet ir užsienio šalių statybos inžinierių teisės pripažinimą. Plačiąja prasme atestavimas naudingas visuomenei kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti, kad ypatingųjų statinių statybai, projektavimui, teritorijų planavimui vadovautų reikiamos kvalifikacijos specialistai ir taip būtų išvengta pavojų dėl netinkamai suprojektuotų bei pastatytų statinių. Žinoma, mes girdime ir net inicijuojame rinkoje kylančias diskusijas dėl atestavimo struktūros, metodikos, kvalifikacijos objektų ir pan. Tam tikri atestavimo tvarkos pokyčiai, beje, šiuo metu yra svarstomi. Abejonių nekyla tik dėl to, kad atestavimas turi likti. Šį dalyką įrodo ir tai, kad pastaruoju metu sustiprėjo diskusija, ar turėtų būti įvestas atestavimas ne tokiems pavojingiems – neypatingiesiems statiniams. Tokiame kontekste akivaizdu, kad atestavimo sistema už ypatinguosius statinius atsakingiems specialistams turi išlikti. Atkreipiu dėmesį – nors kvalifikacijos atestatas išduodamas visam gyvenimui, kas penkerius metus reikia sukaupti 20 mokymo pagal registruotas programas valandų kvalifikacijai kelti. Inžinieriui tiek tikrai mažai. Tie, kurie išties nori mokytis ir nuolat kelti kvalifikaciją, tų valandų surenka kur kas daugiau. Dirbame su dideliu skaičiumi organizacijų, asociacijų, kurios tikrina profesines inžinierių žinias, ir atidžiai klausomės, ką rinka mano apie dabartinę atestavimo sistemą, esame atlikę daug tyrimų. Nuomonės skiriasi radikaliai: vieniems atrodo, kad reikalaujama pernelyg išsamių žinių, kitiems – priešingai. Atestavimo sistema dažniausiai problemų kelia tiems, kurie neturi bazinio inžinieriaus išsilavinimo – žmonėms, atėjusiems į statybų aikštelę iš kitos srities: nesvarbu, ar tai matematikai, fizikai, ar staliai. Tokie specialistai moka dirbti statybose, bet natūralu, kad išlaikyti egzaminus jiems sunku. Mūsų centrui labai svarbu, kad per tuos vienus metus, kai, įvedus Statybos įstatymo pakeitimus, pradėjome dalyvauti tikrinant profesinių žinių tobulinimo programas, įgaliotosios organizacijos labai patobulino savo programas. Gaila, kol kas mažai naująsias mokymo programas išklausiusių specialistų – realios naudos objektuose dar negalime pajusti. Paminėkime ir centrui įstatymų nedeleguotą, savanoriškai prisiimtą darbą – mes jau treji metai organizuojame teisinių žinių mokymus: rengiame metodinius nurodymus, leidžiame medžiagą ir dėstome. Pradėjome tai pajutę rinkos poreikį, jausdami atsakomybę dėl inžinierių gaunamų žinių. Mokymai populiarūs, taip pat tarp užsieniečių – jiems labai sunku ateiti į mūsų rinką ir trūksta informacijos, kur ieškoti pagalbos. Šiandien užsakymų turime daugiau nei resursų tai daryti. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti, kad inžinieriai būtų atsakingi, suprastų, ką privalo daryti ir ko daryti jiems nereikia, kokie gresia to padariniai. Beje, dauguma jau tikrai turi neblogų teisinių žinių. Vienas dalykas yra blogas – teisės aktai keičiasi taip dažnai, kad tiesiog nespėjame koreguoti metodinių nurodymų. Buvo priimtas vienas geras Vyriausybės nutarimas, kuris įtvirtino susitarimą su verslu, kad teisės aktai įsigalios du kartus per metus nepriklausomai nuo to, kada parengti. Norėtume, kad tai veiktų ir kad programas galėtume atnaujinti dukart per metus. Tada specialistai žinotų, kad kartą atšviežinę žinias galės sėkmingai dirbti iki kitos datos po pusės metų. Taip pat reikėtų ir pereinamojo laikotarpio po nutarimo įsigaliojimo – kad būtų įmanoma spėti įtraukti tuos teisės aktus į mokymus, informuoti vartotojus. Čia idealus variantas.

10

2014 Nr. 3

Lietuvoje ir Kaliningrade bei Baltarusijoje sėkmingai veikiančios bendrovės „Alvora“ projektų vadovas Arūnas Velička aiškino, kad teisės aktų laikymasis dirbant ir Lietuvoje, ir Kaliningrade ar Baltarusijoje yra būtina sąlyga, kad projektas būtų įgyvendintas sėkmingai. Statinio statybos vadovas šioje įmonėje, kaip ir numatyta STR, atsako už visą veiklą statybų aikštelėje: darbų ir priešgaisrinę saugą, darbų planavimą ir organizavimą, statybinių medžiagų užsakymą. Daugelį darbų statybos vadovas atlieka dar iki darbų pradžios – tik tuomet, anot A. Veličkos, tinkamai paskirsčius darbus, užtikrinus medžiagų pristatymą, projektas įgyvendinamas laiku ir pelningai. „Šiame darbe ypač svarbus šiuolaikinių technologijų išmanymas, protingai sudėlioti grafikai, tinkamas darbų planavimas ir patirtis, kuri įgyjama tik toje pačioje statybų aikštelėje“, – pripažino pašnekovas. Statybų aikštelėje, A. Veličkos įsitikinimu, turėtų šeimininkauti vienas statybos vadovas, o jam talkinti – specialiuosius darbus prižiūrintys vadovai, taip pat – darbų vadovai. Jei objektas didelis, darbų saugai užtikrinti įprastai samdomas ir darbų saugos koordinatorius. Norint sukontroliuoti, kas ką veikia, reikia ateiti ir pasižiūrėti – būtent tai, anot A. Veličkos, ir daro statybos vadovai. „Statybos vadovas turėtų dalyvauti ir priimant atliktus darbus. Praktikoje jį kartais keičia statybos darbų vadovas, kuris irgi gali pasirašyti dengtų darbų akte“, – komentavo A. Velička. Kvalifikuotas personalas, konstatavo pašnekovas, pradedant darbų vykdytoju, baigiant darbininkais, gerokai palengvina statybos vadovo darbą. „Personalo kvalifikuotumas turi didelę reikšmę šiame darbe. Žinoma, tai apsunkina dalyvavimą viešuosiuose konkursuose. Vis dėlto geriau darbuotojui sumokėti daugiau, o ne mokėti du kartus ir perdaryti nekokybiškai atliktus darbus. Džiugu, kad daugėja užsakovų, kurie žiūri ne tik į mažiausią kainą, bet ir į patirtį, atsiliepimus“, – akcentavo įmonės „Alvora“ projektų vadovas.


Projekto vertę augina kokybiški sprendimai

Įmonės stiprybė – pastatų projektavimas Bendrovės „Aikus“, teikiančios kompleksines paslaugas projektavimo ir statybos konsultacijų srityse, vadovas Andrius Alūzas aiškino, kad įmonė koncentruojasi į pastatų projektavimą naudojant trimatę programinę įrangą. Tad pagrindiniai jos klientai – tie, kuriems rūpi energiškai efektyviausi sprendimai ir būsimo objekto eksploatacijos sąnaudos. Joms įvertinti projektavimo stadijoje, o ne statybų metu ar pastačius pastatą parankiausia trimačio projektavimo programa. Jau priešprojektiniuose siūlymuose užsakovui pateikiamas ne teorinis, o realus būsimas pastato energijos naudojimas ir sprendimai, kaip būtų galima jos sutaupyti. Pavyzdžiui, mažinant langų plotą, didinant sienų varžą ar naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Nepavargsta aiškinti apie trimačių projektų naudą „Aikus“ specialistams iki šiol vis dar tenka užsiimti šviečiamąja veikla. Nors aiškinti apie trimačio projektavimo naudą prireikia vis rečiau, jo atsiperkamumo klausimas – kasdienio darbo aktualija. „Kokybiškas trimatis projektas reikalauja ne tik daugiau laiko, bet ir darbo. Pas mus visi skaičiuoja, kur galima sutaupyti. O taupyti nėra kur. Jei nori kokybės, už tai reikia mokėti“, – komentavo A. Alūzas. Neverta stebėtis, kad viešuosiuose pirkimuose trimatis projektavimas įprastai nė nesvarstomas. Išimtimi galima laikyti nebent Vilniaus miesto savivaldybę, su kuria tenka dirbti ir įmonės „Aikus“ komandai. Vilniečiai pirmieji apsisprendė trimačius projektus paversti norma projektuojant. O tokių projektų nauda akivaizdi: taupomas laikas, patogu valdyti informaciją, skaityti ir analizuoti 3D projektus paprasčiau nei 2D. Bendrovės „Aikus“ projektų, įgyvendintų naudojant trimatę programinę įrangą, sąraše – administracinės paskirties priestato L. Asanavičiūtės gatvėje Vilniuje, Fi-

zikos instituto mokslo ir technologijų parko visuomeninio pastato projektai, taip pat „Žalgirio“ klinikos rekonstrukcijos projektas. Nekilnojamojo turto plėtotojai – žingsniu priekyje Trimačių projektų naudą, A. Alūzo teigimu, jau mato ne tik individualūs klientai, bet ir investuotojai, ketinantys pastatą eksploatuoti keliasdešimt metų ir norintys sutaupyti pirminėje stadijoje: „Privatus užsakovas, planuodamas objektą parduoti, neretai taupo projektavimo ar inžinerinių sprendimų kokybe, darbo verte. Pastato eksploatacija tampa būsimojo savininko ar nuomotojo problema. Jei užsakovas statosi savo reikmėms, tuomet daugiau investuojama į kokybiškas medžiagas, tikintis mažesnių pastato išlaikymo sąnaudų.“ Kada pradėsime veikti? Europos Sąjungos narės įsipareigojo, kad nuo 2016 metų visi naujai statomi pastatai atitiktų A klasei keliamus reikalavimus, o nuo 2021-ųjų – A++ klasę, t. y. būtų beveik nenaudojantys energijos. Valstybė, ruošdamasi šiems pokyčiams, 2013 metais piliečius įpareigojo pradėti rūpintis būsto energinio naudingumo sertifikatais. Tačiau, A. Alūzo teigimu, energinio naudingumo sertifikatas dažnai neatspindi tikrosios situacijos: „Tai, kad užsakovas turi A klasės energinio naudingumo sertifikatą, dar nieko nereiškia. Kaip ir pasakyti, kad pastatysime A ar B klasės pastatą. Svarbu, kokios medžiagos statyboms bus panaudotos, ar kokybiškai bus atlikti darbai.“ Pavyzdys – Vakarų praktika Lietuvoje, anot pašnekovo, kitaip nei Vakaruose, ypač ryškus atotrūkis tarp projektavimo stadijų – projekto koncepcijos, statinio techninio ir darbo projektų. „Projektuotojų neatlikti namų darbai, taupantys statybininkai, statybinės medžiagos iš Kinijos, ir rezultatus gauname ne tokius, kokių tikėjomės“, – komentavo A. Alūzas.

SA 2014 Nr. 3 / reklama

Inžinerinė konsultacinė ir projektavimo bendrovė „Aikus“ – viena trimačio (3D) projektavimo pionierių Lietuvoje. Tarptautinėse kompanijose, tokiose kaip „Ramboll“ ar „Grontmij“, įgyta patirtis, komandos narių teigimu – tik vienas įmonės pranašumų įgyvendinant sudėtingus ir unikalius projektus. Prisitaikymas prie individualių klientų poreikių ir lankstumas – tokie bendrovės „Aikus“ privalumai.

11


statinio projekto dalių vadovų veiklą, prižiūri ir atsako, kad statinio projekte būtų įgyvendinti įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos bei paskirties dokumentų, privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimai. Tačiau, pasak G. Ivaškos, kalbant apie skirtingas situacijas, būtina išskirti ir skirtingas sąvokas – statybas reglamentuojančiuose teisės aktuose projekto vadovo, atsakingo ir už projektavimą, ir už statybą, apibrėžimo nėra – tai yra ne teisinis statusas, o pareigybė. „Plačiąja prasme projekto vadovas gali būti palyginamas su kitų sričių: renginio organizavimo, naujos sistemos ar technologijos įdiegimo – projektų vadovais. O pagal įstatymus projekto vadovas – tai tik tam tikros srities ir tam tikros apimties projekto vadovas“, – palygino G. Ivaška.

Kategoriškas tonas – nepriimtinas

PROJEKTO VADOVO VEIKLOS SUDEDAMOSIOS: PROFESINIAI ĮGŪDŽIAI IR DIPLOMATIJA Lina BIELIAUSKAITĖ

Kiekvieno, juo labiau ypatingojo, objekto statybos – sudėtingas ir specifinių įgūdžių reikalaujantis procesas, už kurio stovi nemenkas būrys skirtingų sričių specialistų. Užtikrinti darnų visos komandos darbą – viena svarbiausių projekto vadovo prievolių. Tačiau ar užsakovų samdomiems ir jų interesams atstovaujantiems darbuotojams išties suteikiamos visos aukščiausio rango vadybininko pareigas atitinkančios kompetencijos? Ar nesubalansavus projekto vadovo teisių, pareigų ir atsakomybės jis netampa formaliu administratoriumi bei aklu užsakovo norų tenkintoju? Vadovas vadovui nelygu Statybų valdymo įmonės „Inresco“ direktorius, buvęs bendrovės „Hanner“ plėtros direktorius Giedrius Ivaška atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymuose projekto vadovas apibrėžiamas kaip asmuo, atsakingas už projektavimo darbus, pasirašantis projekto sutartį ir prisiimantis atsakomybę už projekto atitikimą statybos normoms

12

bei taisyklėms, reglamentams, užsakovo reikalavimams. Štai Statybos techniniame reglamente teigiama, kad statinio projekto vadovas – statybos inžinierius, kuris, atstovaudamas statytojo interesams, normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatyta tvarka organizuoja statinio projekto rengimą, koordinuoja statinio projekto dalių sprendinius bei

2014 Nr. 3

G. Ivaška linkęs tikėti, kad praktikoje nedažnai pasitaiko tokių kraštutinių situacijų, kai užsakovai elgiasi neracionaliai ir ignoruoja kompetentingo specialisto rekomendacijas. Net ir tuo atveju, kai projekto vadovas turi ne vieną, o kelis viršininkus, o tai yra įprasta didesnėse organizacijose. Įvairiose struktūrose egzistuoja skirtingi pavaldumo principai, tad, anot G. Ivaškos, nelygu kokioje – statybų, nekilnojamojo turto plėtros ar projektavimo – įmonėje projekto vadovas dirba. „Įprastai bendrovėse projekto vadovas pavaldus tik direktoriui ir, žinoma, užsakovui. Kiek užsakovo struktūroje vadovaujančių žmonių, jis nusistato pats. Iš esmės projekto vadovas yra žmogus, atsakingas už visos sutarties įvykdymą. Jis yra tarpininkas tarp užsakovo ir projektuotojų bei statybininkų, ir tai išties sudėtingas darbas. Neatmetu, kad pasitaiko įvairių situacijų. Tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip projekto vadovas užsakovui pristato konkretų klausimą, kaip jį parengia ir kokio atsakymo iš jo tikisi“, – kalbėjo ne viename objekte projekto vadovu dirbęs G. Ivaška. Specialisto patirtis byloja, kad kardinalių, projektui kenkiančių sprendimų galima išvengti, jei užsakovui aiškiai ir suprantamai išdėstoma, kokie gali būti vienokio ar kitokio sprendimo padariniai. Tačiau į tiesmukai pateiktą informaciją, kad reikia daryti taip ir ne kitaip, žmogus be patirties gali reaguoti su pasipriešinimu. „Žinoma, daug kas priklauso nuo to, kiek užsakovas projekto vadovui sutei-


kia sprendimo teisių. Kartais tiesiog pasakoma – aš nieko nežinau, man reikia tokio daikto, eikite ir dirbkite. Kitas užsakovas pats labai aktyviai dalyvauja visame statybų procese. Šiuo atveju jis ir turi prisiimti atsakomybę, jei padaro neteisingą sprendimą ar priima jį ne laiku“, – dėstė G. Ivaška.

Kai užsakovas nežino, ko nežino Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos technologijų katedros lektorė dr. Ala Daugėlienė pripažino, kad nors projekto vadovo teisės, juridiniai santykiai su užsakovu įprastai apibrėžiami sutartyje, sykiu jis turi būti ir geras psichologas, ir lankstus diplomatas. „Viename seminare įsiminė labai taiklus pastebėjimas, kad dažniausiai užsakovas nežino, ko jis nežino. Iš tiesų užsakovams tenka aiškinti, kad tam tikrų pageidavimų neįmanoma patenkinti kad ir dėl teisinių aspektų. Projektavimo etape dažniausiai problemų nekyla, nes procedūros griežtai reglamentuotos. Projekto, projekto dalių vadovai pasirašo savo vardu, atsako už konkretų projektą savo atestatu, ir tai drausmina užsakovus. Prieštarų tarp teisinio reglamentavimo ir užsakovų norų dažniau atsiranda dėl komunikacinių – elektros, vandentiekio ar dujotiekio – tinklų. Čia jau projekto vadovo talentas išaiškinti užsakovui, kad nekiltų problemų. Jei projekto vadovas sugeba paaiškinti teisiškai, pagrįstai, galima pakoreguoti projektą, ir sykiu produktas bus funkcionalus“, – aiškino pašnekovė. Vienoje projektavimo įmonėje projekto vadovo asistente dirbusi A. Daugėlienė nepamena, kad kada nors būtų nepavykę rasti bendros kalbos su užsakovais, ką jau kalbėti apie konfliktines situacijas. „Projekto vadovo pareigos yra labai tiksliai apibrėžtos. Be abejo, labai svarbu, kad toks specialistas turėtų gerų socialinių įgūdžių, kitaip susirasti užsakymų ir dirbti pelningai vargu ar pavyks“, – pripažino KTU lektorė A. Daugėlienė.

Savos komandos privalumai Pašnekovė neneigė, kad jei projekto vadovui tenka vadovauti primestai komandai, dirbti bus sudėtinga. Tačiau, A. Daugėlienės manymu, praktikoje tai nėra dažnai pasitaikantis reiškinys. „Paprastai projekto vadovai bendradarbiauja su savo patikrintais projekto dalių vadovais, subrangovais, žino, kaip jie dirba, kokie jų įkainiai. Beje, toks komandos parinkimo principas naudingas ir pačiam užsakovui – norėdami gauti užsakymą, kiti projekto dalių vadovai, specialistai bus lankstūs, pasiūlys liberalesnes paslaugų kainas“, – aiškino A. Daugėlienė. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesoriaus Povilo Vainiūno teigimu, natūralu, kad projekto vadovas turi tenkinti užsakovo pageidavimus. Svarbiausia – kad jie neprasilenktų su teisinėmis ir techninėmis normomis. „Jei nutariu pasistatyti pastatą ar inžinerinį statinį, pagal mano projektavimo užduotį projektuotojas turi jį suprojektuoti, o statybos rangovas – pastatyti. Projektuotojai, statytojai ar projekto vadovai gali improvizuoti tiek, kiek leidžia užsakovas, atitinkamos teisinės normos, statybos techniniai reglamentai, juo labiau kai objektas statomas už visuomenines lėšas“, – komentavo VGTU atstovas. Buvęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas ir Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas profesorius Vytautas Jurgis Dičius pastebi, kad priešingai – neretai projekto vadovai turi per daug įgaliojimų ir kišasi į tuos procesus, kurie nėra jų kompetencija. „Projekto vadovas, užuot užsiėmęs vadyba, dažnai ima spręsti architektūrines ir urbanistines problemas. Tačiau jei šis žmogus yra inžinierius, jis neturėtų reguliuoti kūrybinio proceso. Tokiu būdu vykdydamas užsakovo norus jis kišasi į pačią projekto idėją. Žinoma, projekto vadovai gali būti ir inžinieriai, ir architektai, ir nemažai architektų atestuojasi projekto vadovais, tačiau ne dėl to, kad labai nori jais būti, o kad pa-

Buvęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas ir Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas profesorius Vytautas Jurgis DIČIUS.

tys galėtų apginti savo projektą ir turėtų šventą ramybę“, – dėstė V. J. Dičius.

Suderintas, vadinasi, teisėtas Profesoriaus nuomone, didesnė problema, kai užsakovo pageidavimai kertasi su viešuoju interesu ar net įstatymais, reglamentu ir projekto vadovas spaudžiamas virsta įrankiu neteisėtiems sprendimams priimti. Esą vieša paslaptis, kad projekto vadovas, pavyzdžiui, gali „padėti“ ir už tam tikrą atlygį pasirašyti projekto sutartį neatestuotiems projektuotojams. „Projekto vadovo ir užsakovo santykiai visada geri, nes užsakovas jį maitina, – ironizavo V. J. Dičius. – Projekto vadovas, koks dabar yra jo statusas, atsako už viską, nors iš tiesų neatsako už nieką. Prisiminkime atvejį, kai Juodkrantėje buvo nugriautas žuvų restoranas. Viskas buvo suderinta, o tas „suderinimas“ – labai aiškus. Ir vėliau, kai iškyla problemų, prieinama iki teismų, sakoma, kad projektas yra suderintas, vadinasi, teisėtas.“

13


UNIVERSITETINĖS STUDIJOS – TIK KELIO PRADŽIA Rusnė MARČĖNAITĖ

Ketveri ar net šešeri metai universitete – ar čia gautos žinios leis vakarykščiam studentui jaustis užtikrintai statybų aikštelėje, juolab siekiant vadovo pozicijų? Įstatymų apibrėžta įvairaus rango statybos vadovų atestavimo tvarka, reikalaujanti iš inžinierių ir tam tikros trukmės patirties statybų aikštelėje, sufleruoja neigiamą atsakymą. Ko neišmoko aukštosios mokyklos Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Civilinės inžinerijos mokslo centro direktorius Virgaudas Juocevičius siūlo nepuoselėti vilčių, kad aukštoji mokykla išleis į rinką visapusiškai vadovaujamoms pareigoms paruoštus specialistus. „Aukštosios mokyklos suteikia technikos mokslų kvalifikacinį laipsnį, bet jos nerengia projekto, statinio statybos ar statybos darbų vadovų. Aukštosios mokyklos reikalas – suteikti būtinas

14

atitinkamos srities žinias, išmokyti žmogų galvoti, vertinti vieną ar kitą sprendimą“, – aiškino V. Juocevičius. Tolesnė specialisto augimo sėkmė daugiau priklauso nuo jo paties suinteresuotumo ir jį pasamdžiusios įmonės kadrų politikos. Įprastai iki vadovaujamų pozicijų užaugama pasisėmus praktikos – ir geros, ir blogos. Žinoma, tam reikia ir darbštumo, smalsumo, domėjimosi besikeičiančiomis technologijomis, rūpinimosi nuolat kelti savo kvalifikaciją.

2014 Nr. 3

Vis dėlto svarbiausios įvairaus rango statybos vadovo pozicijai reikalingos teorinės žinios sukaupiamos studijuojant. Ir kuo anksčiau studentas suvokia savo galimybes bei polinkius, tuo naudingiau praleidžia studijų metus. „Viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Jeigu studijuodamas supranti, kad patinka, ir sugebi valdyti, iš pradžių bakalauro studijose gavęs bendrųjų žinių apie statybas, technologijas, inžinerines sistemas, magistrantūrai galėsi rinktis valdymą. O gal norėsi rinktis projektavimą. Bet kuriuo atveju aukštoji mokykla gali išmokyti tik mokytis, vadinkime, metodo. O ką su tomis žiniomis veikti, priklauso nuo paties žmogaus ar įmonės, jos poreikių“, – komentavo V. Juocevičius.

Studentas – kaip minkomas molis Anot statybų valdymo įmonės „Inresco“ vadovo Giedriaus Ivaškos, įprastai užtenka savaitės biure ar statybų aikštelėje, kad sugriūtų aukštųjų mokyklų absolventų iliuzija, jog specialistas su bakalauro ar magistro diplomu vertas ir atsakingų pareigų, ir atitinkamo atlyginimo. Užtenka padir-


bėti su projektuotojais, statybininkais, pasiaiškinti sąmatas ir technologijas... G. Ivaška pripažino pats studijų metais nepasiėmęs iš aukštosios mokyklos nė to, ką galėjo gauti. „Turbūt tai tipiška studentų problema: įsitikinimas, kad daugelio mokomųjų dalykų nereikės, tad užtenka to, kad gauni teigiamą pažymį“, – replikavo pašnekovas. Studijuodamas miestų statybos specialybę G. Ivaška turėjo galimybę gauti kone visų VGTU mokomų disciplinų žinių, tačiau universitete įgytų žinių vertę suprato tik įkritęs į darbų sūkurį. Vertingos buvo ir iš kelių dėstytojų gautos pamokos. Tai buvo specialistai, kurie nesiekė savo studentų išmokyti kuo daugiau skaičių ar faktų, jie mokė susirasti reikiamą informaciją. Šokas, patiriamas pradėjus darbo kelią, nebūtų toks didelis, jei studentai turėtų tikros, visavertės praktikos galimybių. „Mano laiku praktikos metu studentai į įmones galėdavo ateiti tik pasiimti lapelio – niekas nenorėjo, kad biure trintųsi studentas“, – sakė G. Ivaška. Šiandien G. Ivaškos vadovaujamoje įmonėje vakarykščiai studentai laukiami mielai. „Iš jų nulipdyti specialistą, išmokyti jį taip dirbti, kaip mes suprantame, yra perspektyviau, negu, pavyzdžiui, pasiimti kokį „amžiną“ statybos darbų vadovą, – įsitikinęs G. Ivaška. – Jei žmogui per 30 metų, o jis vis dar statybos darbų vadovas, daugiau ir nepasieks. Tokio amžiaus žmogus jau turi požiūrį į gyvenimą ir darbą, beprotiškai sunku jį permodeliuoti. Todėl daugelis įmonių verčiau renkasi jaunus, nesugadintus specialistus. Žinoma, yra pavojus, kad kada nors jie pabėgs su visomis tavo sudėtomis žiniomis, bet tai priklauso nuo

kompanijos vidaus politikos – kaip specialistą motyvuosi, tiek jis pas tave ir dirbs.“

Studijos ir praktika prasilenkia Studijas Kauno technologijos universitete baigęs bendrovės „Peikko Lietuva“ direktorius Andrius Surantas irgi noriai priima į praktiką studentus. Tiesa, jų paruošimą aukštosiose mokyklose ir pačių studentų požiūrį į darbą vertina kiek skeptiškai „Yra labai didelis tarpeklis tarp studijų programų ir realios praktikos. Kai kurios studijų programos yra gerokai pasenusios ir nebeatitinka šių dienų statybos ar gamybos technologijų aktualijų. Dėl to ir studentai dažnai nesupranta, kuo ir kaip gyvena verslas, kokia kasdienė statybos ar gamybos įmonių veikla. Universitete to tiesiog nemoko“, – komentavo pašnekovas. A. Suranto nuomone, būtų labai sveika į studijų programas integruoti daugiau praktinių dalykų, pavyzdžiui, kviestis lektorių iš pramonės ir verslo organizacijų, jie su studentais galėtų geriausiai pasidalyti patirtimi ir tokiu būdu jiems perteikti naudingų žinių, reikalingų tolesnei profesinei karjerai. Bendrovės „YIT Kausta“ projekto vadovo Jono Kličiaus karjeros aprašas galėtų paneigti ankstesnių pašnekovų teiginius apie tai, kad vakarykščiams studentams dera suvalgyti bent puspūdį druskos iki nusipelnant teisės užimti vadovaujamą postą. Atsakingas pareigas atsakingame projekte J. Kličius gavo iškart po studijų VGTU – statant naująjį sostinės savivaldybės pastatą jis tapo vienu iš statinio statybos aikštelės inžinierių.

Jaunam inžinieriui teko rūpintis subrangovų darbų kokybe, kontrole, atliktų darbų priėmimu ir kiekių skaičiavimu. Bet J. Kličius nėra visai standartinis pavyzdys – darbą jam pasiūlė savarankišku studento darbu patenkintas bakalauro darbo vadovas, o statybų aikštelėse J. Kličius sukosi dar besimokydamas mokykloje. Ir džiaugėsi tuomet VGTU veikusia sistema, kai dar prieš laikydami abitūros egzaminus moksleiviai galėjo pasirašyti sutartį su aukštąja mokykla, kad per mokyklinius egzaminus surinkę tam tikrą balų skaičių taps jos studentais. J. Kličius buvo vienas tokių iš anksto apsisprendusiųjų. Studijuodamas Jonas irgi išnaudodavo kiekvieną galimybę padirbėti statybose: dirbo ir pagalbiniu darbininku, ir staliumi-dailide, ir tinkuotoju. Taip studentas leido ne tik vasaras, bet dažnai ir rugsėjo mėnesį. Tokiu būdu ir užsidirbo, ir daug išmoko. Praktikantų biržoje, kurią turi įmonė „YIT Kausta“, pasakojo J. Kličius, irgi vertinami žmonės, kurie viską išbandę nuo pat apačios. „Tik universitetą baigęs, neapsitrynęs inžinierius nė nesupras, kas darosi statybininko galvoje. Tačiau universitete gali gauti technologijos pradmenis, išmokti dirbti projektavimo programomis ir pan., bet negausi žinių, kaip iš tiesų vyksta ir valdomi statybų procesai, dokumentacija, to išmoksi tik statyboje. Žinoma, jeigu rodysi iniciatyvą. Ir į praktiką atėjęs studentas neturėtų būti tik vykdytojas: jis turi domėtis, klausti, ieškoti daugiau užduočių. Kai matai, kad žmogus nori mokytis, ir pats nori daugiau jį išmokyti“, – sakė per keliolika metų nuo studijų pabaigos aukščiausias vadovaujamas pozicijas pasiekęs pašnekovas.

15


STATYBOS PROJEKTŲ VADOVŲ KARJEROS POSŪKIAI: IR Į RYTŲ, IR Į VAKARŲ RINKAS PROJEKTO VADOVAS G. IVAŠKA: „GYVENI TEN, KUR DIRBI“

Statybų valdymo bendrovės „Inresco“ direktorius Giedrius Ivaška kartą per mėnesį skrenda į Rumuniją, kelis kartus dažniau keliauja į Latviją. Ir vienoje, ir kitoje šalyje sėkmingai dirba jo vadovaujama įmonė. Tuo, kad namo grįžta tik savaitgaliais, G. Ivaška nesiskundžia – tai įprasta daugeliui statybų sektoriaus darbuotojų, tai – jo paties pasirinkimas: „Gyveni ten, kur dirbi. Ir dirbant Lietuvoje gali tekti gyventi kitame mieste nei šeima. O man tiesiog nesinori prarasti sukauptos darbo užsienyje patirties.“ 16

2014 Nr. 3


Marakai mieste (Venesueloje) lietuviai vadovavo įspūdingo masto socialinio būsto statybos projektui.

Vertinamas specialisto universalumas Požiūrio į darbą, mentaliteto ir vertybių skirtumai – tai faktoriai, kuriuos, siekiant užsakovo pageidaujamo rezultato, tenka įvertinti ir suvaldyti užsienyje dirbantiems aukšto rango statybų vadovams. 41-erių G. Ivaška turi ką palyginti – per keliasdešimt veiklos metų, pradėjęs nuo meistro, pasiekė projekto vadovo poziciją ir sėkmingai tvarkėsi su šiomis funkcijomis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kodėl kvietimai dirbti statybos projektų vadovais lietuviams keliauja ir iš Rytų, ir iš Vakarų? G. Ivaška nekelia tautiečių ant pjedestalo, nors primena, kad dar sovietiniais laikais lietuviai buvo laikomi gerais statybininkais. Šiandien Vakarų kompanijos, spėja jis, lietuvių specialistų pageidauja pirmiausia dėl to, kad juos samdyti gerokai pigiau nei Vakarų europiečius ir jie ne ką prastesni. Daugeliu atvejų – ir universalesni. Ir tai lemia ne tik palyginti plataus profilio universitetinės

studijos, bet ir tai, kad iki pasiekdami projekto vadovo lygį specialistai įprastai jau būna perėję visus svarbiausius etapus: ir statybose dirbę, ir joms vadovavę – tokiems nereikia aiškinti, kas vyksta apačioje. Svarbus privalumas yra ir anglų kalbos mokėjimas. G. Ivaška juokauja – gal kiek kitokie reikalavimai yra vykstantiesiems dirbti į Kazachstaną, kur ne mažiau nei kokybės geidžiama galimybės pasigirti, kad statė ne vietiniai, o medžiagos yra tam tikros ir už atitinkamą kainą.

Spalvingiausia patirtis – iš Venesuelos Pašnekovas pripažino – jo vadovaujamos įmonės komandai dirbti svečiose šalyse šiandien tiesiog paprasčiau: nėra didelės prasmės pulti į konkurencines kovas Lietuvoje, kur yra nemažai stiprių toje pat srityje besispecializuojančių įmonių, kai kitapus sienos galima darbuotis ramiai. Latvijoje, pasak G. Ivaškos, statybų valdymo įmonėms veiklos netrūksta. Ir biurų pastatų, ir gyvenamojo būsto statybos projek-

17


Į UŽSIENĮ – REALIZUOTI SAVO GALIMYBIŲ

Virgaudas JUOCEVIČIUS VGTU Civilinės inžinerijos mokslo centro direktorius, buvęs įmonės „Skanska statyba“ (tapusi „Constructus“) vadovas Kūrybingas inžinierius nori ir sprendimo teisę turėti, ir įdomius darbus dirbti, o jei jam to neleidžia, jis pabėgs. Taip tampama laisvai samdomu projekto vadovu. Tokiems žmonėms svarbu ne vien darbovietę turėti ir atlyginimą gauti, bet ir žinoti savo vaidmenį projekte. Darbo šie specialistai randa nesunkiai – juos, pavyzdžiui, kviečiasi įmonės, pamačiusios, kad tuo metu savo personale neturi kokiam nors projektui tinkamo ar neužimto žmogaus. Reikia pažymėti, kad specialistų, kuriuos galima vadinti statybos projektų vadovais iš prigimties, pasaulyje iš baigusiųjų universitetus yra 2 procentai. Lietuvoje tikrus projekto vadovus galima ant pirštų suskaičiuoti. Daug yra tik projektų administratorių – tai skirtingi dalykai. Tačiau nėra daug ir inžinierių, suprantančių, kad vieni nieko nepadarys, be to, mokančių kurti komandoje. Geri projekto vadovai laukiami ir užsienyje – inžinerija nėra populiari nei Vokietijoje, nei Skandinavijoje, nei kitose aplinkinėse valstybėse, nes tai tikrai nėra lengvas, tai – gana daug streso keliantis darbas. Važiuoja projekto vadovai ir į Rytus – tarkime, į Kazachstaną. Čia dirba užsienio kompanijos, ir jos siekia tai daryti taip, kaip jos supranta, o ne kaip ta šalis įprastai dirba. Užsienio kompanijoms neužtenka, kad vadovas pažadės padaryti, reikia, kad jis išties padarytų. Mūsų rinkoje jau yra užaugusių žmonių, kurie gali prisiimti atsakomybę. Kadangi čia tokių ne visada reikia, kartais tokie žmonės neranda savo nišos. Ir tada išvažiuoja ten, kur gali priimti sprendimus, kitaip dirbti ir uždirbti. Tokie darbuotojai turi ir dar vieną privalumą – gali rinktis, ar nori užsidirbę pusmetį nedirbti, ar kitaip planuoti savo darbo kelius. Tiesą sakant, dirbant įmonėje kartais yra daugiau neapibrėžtumo, negu dirbant laisvai samdomu specialistu.

tams vadovaujantys „Inresco“ specialistai stebisi kartais pietietišką primenančiu latvių kolegų darbo stiliumi. Šie į darbą ramiai gali ateiti pusę dešimtos, o 16 valandą jau nebeatsiliepia į skambučius. „Galbūt jų galvose dar statybų pakilimo laikotarpis, kai Latvijoje milijonus investavo rusai, – svarstė G. Ivaška. – Ir šiandien visi važinėja prabangiomis mašinomis didelio vargo neįdėję.“ Spalvingiausią patirtį kaip statybos projektų vadovas G. Ivaška parsivežė iš Venesuelos. Marakai mieste, maždaug už 100 kilometrų nuo Karakaso, G. Ivaška dirbo 2010–2012 metais. Lietuvoje statybos stagnavo, ir G. Ivaška tuomet vedė derybas dėl vieno projekto Minske. Užsakovas turėjo projektų ir Venesueloje, su kuria Baltarusiją sieja vadinamoji tautų draugystė – ekonominis ir politinis bendradarbiavimas. Baltarusiai rengėsi Lietuvos masteliams nesuvokiamo dydžio socialinio būsto projektams. Vienas jų buvo 72 penkių aukštų daugiabučių, iš viso – 2650 butų, mokyklų, darželių, maldos namų statyba.

laikė save vienu iš dešimties geriausių pasaulio architektų... Atitinkamas buvo ir visų žemesnių grandžių pasirengimas.“ Atlikę auditą lietuviai neabejojo – jei visa vadovų „viršūnė“ nebus pakeista, projektas žlugs. Baltarusis užsakovas nesiginčijo ir iškart rado sprendimą – paprašė G. Ivaškos ir jo komandos padirbėti pusmetį – iki ras, kuo juos pakeisti. Taip dvejus metus ir ieškojo pamainos – kol lietuviai pastatė visus 72 daugiabučius.

Per dvejus metus – 72 daugiabučiai

Į darbą – su policijos palyda

Užsakovas lietuvių paprašė nuvykti į Venesuelą įvertinti, kaip baltarusių statybos įmonės atstovai pasiruošę statybai. „Blogai ten buvo viskas, – prisiminė G. Ivaška, – pradedant projekto vadovu baltarusiu, kuris turėjo tik vadovavimo „strojbatui“ – kariniam statybų būriui – patirties, baigiant architektu, kuris, tiesa,

Bandyti ką nors pakeisti, kaip minėta, prasmės nebuvo, reikėjo tiesiog prisitaikyti ir dirbti pagal šeimininkų padiktuotas taisykles: mokėti atlyginimus už nedarbo dienas, trijų mėnesių atlyginimo dydžio premiją išmokėti Naujųjų metų proga, vaikams pradėjus lankyti mokyklą – mėnesio algos dydžio paramą kanceliarinėms prekėms įsigyti ir t. t.

18

Socializmo rojuje vadovauti keblu Venesuelos valdžia, beje, visapusiškai palaiko savo piliečių norą gyventi savo malonumui. Projekto vadovas pripažino – vadovauti sudėtingesnėmis sąlygomis jam neteko. „Ten, menamo socializmo sistemoje, yra normalu, jei 17 valandą miesto meras paskelbia, kad rytojus – nedarbo diena. Be priežasties, tiesiog todėl, kad rūpinasi žmonių gerove, – pasakojo G. Ivaška. – O darbų grafike, pavyzdžiui, betonavimo darbai suplanuoti...“

2014 Nr. 3

Venesueliečiai santykius su šalies svečiais, taip pat darbdaviais, anot G. Ivaškos, modeliuoja pagal kelias neginčijamas nuostatas: baltasis žmogus – turtingas; kadangi esi turtingas, privalai padėti; jei nepadedi, esi mano priešas. „Ir nors ten jie visi šypsosi, už nugaros laiko peilį“, – patikino G. Ivaška. Lietuviui specialistui irgi nepavyko išvengti nemalonumų. Kadangi pats vadovavo tiems 3000 darbininkų, juos teko ne tik priimti, bet ir atleisti. Vadovas greitai patyrė vietos sindikatų – mūsų profsąjungas primenančių organizacijų – įtaką. Sindikatų iniciatyva statybos aikštelėje streikai – rimti, su armatūros strypais, žmonių apmėtymais akmenimis ir specialiaisiais policijos daliniais, pasak G. Ivaškos, vykdavo bent kartą per mėnesį. Užtekdavo sindikatams sugalvoti, pavyzdžiui, kad už kažką vietos darbininkams reikia mokėti vienu bolivaru daugiau, ir visi sukildavo: mokėkite, arba nedirbsime. „Sindikatai yra mafija, galinti susidoroti be jokio gailesčio“, – komentavo G. Ivaška. Per dvejus darbo Venesueloje metus statybos aikštelėje buvo nušauti du darbininkai, o už aikštelės ribų – dar aštuoni. Statybos projekto vadovui buvo tiesiai į akis pasakyta, kad už jo galvą pasiūlyta 2 mln. bolivarų. „Nedidelė suma“, – nusijuokė pašnekovas. Bet tuomet juokinga nebuvo – paskutinį pusmetį Venesueloje į darbą jį lydėjo policija, o statybos objekte saugojo nacionalinės gvardijos būrys. Iš pradžių pagyventi drauge bandžiusi šeima greitai grįžo į Lietuvą – gyvenimas visą laiką užsidarius namie neviliojo. Saugumas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios G. Ivaška apsi-

Statydami vienodus daugiabučius, inžinieriai turėjo galimybę sutaupyti tipiniams sprendimams.


DOSJĖ Giedrius Ivaška (41 metai) baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakultetą, miestų statybos specialybę. Nuo 2013 m. – statybų valdymo įmonės „Inresco“ direktorius. Projektų valdymas Latvijoje, Rumunijoje. 2010–2012 m. – 72 daugiabučių statyba Marakai mieste (Venesuela). Pareigos: projekto vadovas, vykdomasis direktorius. 2005–2010 m. – statybų valdymo įmonės „Contestus“ bendrasavininkis, direktorius. Prekybos centrų, gyvenamojo būsto statyba. 2002–2005 m. – nekilnojamojo turto plėtros įmonės „Hanner“ plėtros direktorius. Verslo centro „Europa“ Vilniuje, verslo centro „Savas“ Kaune statyba, kt. projektai. 2000–2002 m. – statybų bendrovės „Viremida“ plėtros direktorius. Verslo centrų, biuro pastatų statyba. 1998–2000 m. – Nyderlandų kompanijos „Hertel“ atstovybės Lietuvoje „Hertel Services“ vykdomasis direktorius. Techninės izoliacijos paslaugos (Būtingės naftos terminalas). 1994–1997 m. – statybos bendrovė „Avižienių statyba“. Verslovės „Genčių nafta“ plėtra. Pareigos: projekto vadovas. „Klaipėdos naftos“ terminalo rekonstrukcija.

sprendė irgi grįžti namo. „Nelaukiau iškilmingo objekto pridavimo su vėliavomis ir fanfaromis, nesulaikė ir tai, kad jau buvome pradėję kitą, dar didesnį, projektą“, – pripažino bendrovės „Inresco“ vadovas.

„Gal tai ir nėra tas projektas, kuriuo šia prasme galėčiau didžiuotis, – pripažino G. Ivaška. – Ten kitokie reikalavimai – vadovaujamasi tuo, kad žmonėms, atsikrausčiusiems iš palapinės, bet koks butas – šventė.“

Statybų techniką plukdė laivais

Kartotiniame projekte dauginasi ir atradimai, ir klaidos

Nors ir neįtikima, nepaisydami visų šių trukdžių projektui vadovaujantys lietuviai sugebėjo laiku ir tinkamai spręsti globalius projekto valdymo klausimus: užtikrinti tūkstančių darbininkų aprūpinimą darbu, tiksliai suplanuoti medžiagų tiekimą, statybų technikos logistiką. Statybų techniką teko atsigabenti laivais – nuomoti ją vietoje būtų buvę beprotiškai brangu. Laivai plaukė ir iš Jungtinių Valstijų, ir iš Europos. Iš viso sunkvežimių, kranų, ekskavatorių etc. buvo sutelkta per 300 vienetų. Atsivežti teko ir smėlį, skaldą, čia pat aikštelėje buvo maišomas betonas. Greta buvo gaminamos ir betoninės fasado plokštės. Namo šiltinimo darbų šalyje, kur apskritus metus laikosi 30 laipsnių karštis, suprantama, nereikėjo. Tiesa, projektas nebuvo išskirtinis nei estetikos, nei kokybės aspektu.

Darbų pradžioje lietuvių komandos iniciatyva pakoregavus daugiabučio projektą pavyko sutaupyti statybinių medžiagų. Pavyzdžiui, armatūros – apie 40 tonų vienam namui. „Reikia atkreipti dėmesį, kad, kartotiniame projekte kažkur pralošus litą, jį reikia padauginti iš 72, sutaupius – irgi“, – sakė inžinierius. G. Ivaška džiaugiasi galėjęs šiame projekte pritaikyti technologiją, leidžiančią vieną namo aukštą pastatyti per dieną. Tam buvo panaudoti tuneliniai klojiniai, kurie suteikia galimybę iš karto betonuoti ir sienas, ir perdangą. „Iš ryto sumontuoji klojinius, popiet išbetonuoji, pernakt betonas sustingsta. Iš ryto ištrauki klojinį ir kyli į kitą aukštą. Dėl šios konvejerinės technologijos penkiaaukščio karkasą galėjome pastatyti per 10 dienų, – aiškino 72 daugia-

bučių statybai vadovavęs inžinierius. – Tai, ką įprastai padarai per savaitę, čia padarai per dieną. Galima įsivaizduoti, kiek sumažėja sąnaudos darbo jėgai, kranams.“ Tai nėra maža investicija, bet panaudojus klojinius tiek kartų, kiek leidžiama – iki tūkstančio – jų savikaina tampa beveik nulinė. Šiuo atveju taip ir nutiko. „Lietuvoje ši technologija iki šiol nenaudota, nes ji turi būti taikoma tipiniam projektui – reikia didelio masto užsakymo, – komentavo G. Ivaška. – Bet tikiu, kad rasime galimybę pritaikyti ją ir Latvijoje, ir Lietuvoje.“ Patirtis vadovaujant iki tol neregėto masto projektui – vertingiausias Venesueloje bendrovės „Inresco“ direktoriaus uždirbtas atlygis. „Lietuvoje tokių projektų nebuvo ir nebus“, – neabejoja jis. Vienas iš keturių Marakai drauge su G. Ivaška dirbusių specialistų Venesueloje iki šiol – jau ketvirtus metus. „Jis stato bene 114 penkiaaukščių rajoną su bažnyčios, policijos, gaisrinės ir kitais pastatais. Kai įsivaizduoji rezultatą... Sunku mesti tokius projektus – jie suteikia vidinio pasitenkinimo“, – G. Ivaškos balse nuskambėjo ilgesys.

19


ATSAKINGŲ ŽMONIŲ (NE)ATSAKOMYBĖ Gintautas KAZLAUSKAS Inžinierius statybininkas, UAB „Keista“ vadovas

Kai rinką apima krizė, iškyla poreikis peržiūrėti ir pakoreguoti įstatymus, ir valdžia to imasi. Tai, galima sakyti, vienas sunkmečio privalumų. 2009 metų spalio 1 dieną įsigaliojusios Statybos įstatymo pataisos įteisino privalomąjį techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės draudimą. O kai atėjo laikas taikyti šiuos įstatymo nuostatus, paaiškėjo, kad nėra parengtų tam reikiamų taisyklių, trūksta poįstatyminių aktų.

20

2014 Nr. 3

Dėl to reikalavimas techniniams prižiūrėtojams draustis civilinės atsakomybės draudimu buvo kuriam laikui atidėtas, tiksliau – trims mėnesiams. Per tą laiką Lietuvos centrinis bankas turėjo parengti draudimo taisykles. Ir nors jos buvo parengtos, naujas produktas draudimo kompanijų nesužavėjo. Buvo keista, kodėl draudimo kompanijos kratosi naujos draudimo rūšies. Susitikęs su kompanijų projektų vadovais mėginau aiškintis, kodėl turint įstatymą ir nemažai potencialių klientų nenorima siūlyti jiems draustis. Draudikų atsakymas buvo labai paprastas: atsakingi asmenys dirba


pernelyg neatsakingai, o tokius draudžiant galima ir bankrutuoti. Akivaizdu, kad techninių prižiūrėtojų rinkoje yra per daug, išduotų atestatų skaičius siekia keliasdešimt tūkstančių. Yra ir tokių techninių prižiūrėtojų, kurie anksčiau su statybomis maža ką bendra turėjo, bet sugebėjo išlaikyti egzaminus ir gauti atestatą. O šis neatspindi kompetencijos ir nereiškia, kad žmogus gali atsakingai dirbti. Rizikingo produkto draudimas turėtų būti brangus. Keista, kad Lietuvoje privalomuoju techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės draudimu draudžia tik viena įmonė. Jokios konkurencijos!

Minimali draudimo suma – 150 tūkst. litų. Iš pradžių įmokos nebuvo labai didelės, apdrausti techninį prižiūrėtoją vienam objektui užtekdavo ir 3 tūkst. litų. Dabar jau ir dešimties tūkstančių nebeužtenka. Tačiau sutikčiau dar brangiau mokėti už ramų miegą. Standartinėse draudimo sutartyse numatyta, kad kompensacija būtų išmokama tik įvykus avarijai. Jeigu taip atsitiktų, techninis prižiūrėtojas iš savo kišenės nuostolių nepatirtų – juos užsakovui atlygintų draudimo išmoka. O jeigu avarijos neįvyksta, tačiau pastebima klaidų, kurias būtina ištaisyti norint jos išvengti? Čia jau susidaro bemaž anekdotinė situacija. Štai vienas pavyzdys – liejant konstrukcijas buvo netinkamai paruošta armatūra. Tai nebuvo padaryta tyčia – tiesiog taip nutiko. Paruošus armatūrą viskas buvo nufotografuota, užfiksuota, tačiau tuomet klaida nebuvo pastebėta. Ji išaiškėjo konstruktoriui nuotraukas peržiūrėjus dar kartą, nors jau buvo išlietas betonas. Akivaizdu – perdanga neatitinka reikalavimų. Nors galima atlikti naujus skaičiavimus ir svarstyti, ar ji laikys numatytas apkrovas, niekas tokiais atvejais nenori prisiimti atsakomybės. Tuomet svarstomas klausimas dėl perdangos išardymo ir naujos išliejimo. Užsakovas jau patiria nuostolių, dėl kurių atsakomybę prisiima techninis prižiūrėtojas. Nuostolius galėtų padengti draudimas. Tačiau draudimo kompanija jų nedengia, nes neįvyko avarijos – jai tiesiog užbėgta už akių. Kaip pasielgtų apsukresni, tačiau atsakomybę jaučiantys rangovai ir techniniai prižiūrėtojai? Jie paprasčiausiai imituotų avariją, dirbtinai sulaužytų perdangą, kurią vis vien reikia ardyti, ir tikėtųsi gauti draudimo išmoką. O atsainiai žiūrintys rangovai ir techniniai prižiūrėtojai galbūt apsimestų nieko nepastebėję, o jeigu įvyktų avarija – nuostolius padengtų draudimo išmoka. Tik tokiu atveju padariniai gali būti kur kas liūdnesni, nes nežinia, kada avarija įvyktų, ar nepareikalautų žmonių aukų. Todėl draudimo sąlygose reikėtų numatyti, kad būtų draudžiamos ir profesinės klaidos, kurių tikrai pasitaiko. Tuomet nebūtų užsimerkta prieš klaidas bijant, kad darbus iš naujo reikės perdaryti patiriant nuostolių. Kitaip techninis prižiūrėtojas stengsis nuslėpti klaidas, kol galiausiai įvyks nelaimingas atsitikimas.

Štai dėl to, kad būtų draudžiamos techninių prižiūrėtojų profesinės klaidos, galima mokėti didesnes įmokas ir jaustis ramiai. Nes techniniam prižiūrėtojui kartais būna sudėtinga pamatyti visus netikslumus ar klaidas, ypač kai statybininkai raginami dirbti kuo greičiau. Techninis prižiūrėtojas statybose yra savotiškas stabdys, nes jam reikia įvertinti, ar viskas padaroma teisingai. Reikia suprasti, kad lėkti be stabdžių pavojinga, netruksi atsimušti į pirmą pasitaikiusią tvorą. Kartu kyla klausimas: ar ne per daug yra techninių prižiūrėtojų? Pastaruoju metu atestatų suteikimo tvarka yra sugriežtinta, reikia daug pasimokyti norint gauti teisę būti techniniu prižiūrėtoju. Bet teoriją išmokti yra viena – būtina ir praktika. Riziką padėtų sumažinti ir techninio prižiūrėtojo profesinių klaidų draudimas, išduotas ne įmonėms, t. y. juridiniams asmenims, bet fiziniams asmenims. Jeigu ateitų žmogus, norintis įsidarbinti techniniu prižiūrėtoju, turintis atestatą ir 300 tūkst. litų profesinių klaidų draudimo polisą, ilgai nesvarstydamas tokį priimčiau ir jausčiausi ramus. Tokio dydžio sumai draudimo polisas išduodamas tik ilgą laiką klaidų nepadariusiems specialistams. Suprantama, tokio techninio prižiūrėtojo, už kurio klaidą draudikas sumokėjo išmoką, draudimo įmoka turi didėti, o vertė rinkoje kristi. Tačiau apie draudimo polisą fiziniams asmenims dar lieka tik pasvajoti. Natūralu ir žmogiška, kad techniniai prižiūrėtojai neišvengia klaidų. Būtų teisinga, kad jų civilinės atsakomybės draudimas būtų panašus į vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą. Ir nors iš pradžių buvo prieštaraujančiųjų ir tam, dabar turbūt visi lieka patenkinti įvykus eismo įvykiui, ypač jeigu nenukenčia žmonių. Keista, kad Lietuvoje veikiančios draudimo kompanijos neteikia draudimo produktų, kuriuos savo klientams siūlo jų pagrindinės kompanijos užsienio šalyse. Dar keisčiau, kad draudimo kompanijos civilinės atsakomybės draudimo polisus techniniams prižiūrėtojams išduodavo, kol šis draudimas nebuvo privalomas. Manau, visas mechanizmas geriausiai veiktų tuomet, jeigu statybininkai ir techniniai prižiūrėtojai galėtų prisiimti realią, asmeninę atsakomybę, o ne deklaruojamą. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius tai įvardijo kaip nuoširdžią atsakomybę.

21


STORI KAILINIAI PAVELDO NESAUGO

INVESTICINIŲ DAUGIABUČIŲ RENOVACIJOS PROJEKTŲ RENGĖJUS PAVELDOSAUGININKAI RAGINA LAIKYTIS VISŲ REIKALAVIMŲ Darius BABICKAS

Kultūros paveldas ir senų daugiabučių renovacija iš pirmo žvilgsnio sąsajų gali turėti mažai. Tačiau jų yra, mat į paveldo objektų sąrašą įtraukiami ne tik kultūros bei religiniai pastatai, bet ir gyvenamieji. Ir jiems atnaujinti keliami atitinkami reikalavimai, kurie gyventojams gali pridaryti papildomų rūpesčių. Vadovaujasi standartiniais sprendimais Būtent su tokiais rūpesčiais susidūrė panevėžiečiai, taip pat Biržų gyventojai. Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasas pasakojo, kad vienas po kito išaiškėjo atvejai, kai gyventojai kreipėsi klausdami, kodėl negali renovuoti namų pagal parengtus investicinius projektus. „Kai ėmėme nagrinėti tuos konkrečius atvejus, paaiškėjo, kad netinkamai organizuotas visas procesas. Gyventojai priima sprendimą renovuoti pastatą, parengiamas investicinis projektas, netgi sudaromos sutartys, ir tik vėliau imama žiūrėti, ar investicinis projektas parengtas laikantis visų procedūrų“, – sakė A. Umbrasas. Su problemomis gyventojai susidūrė tuomet, kai jau buvo suplanuota, kaip bus atnaujinami saugomų pastatų fasadai, kurių iš esmės keisti negalima. Investicinių projektų rengėjai su pa-

22

veldosaugininkais nederino techninių projektų, o gyventojai, išgirdę pastarųjų veto, liko nusivylę ir nežinioje. „Jie klausia, ką dabar daryti. Mūsų atsakymas – kartoti visą procedūrą iš naujo. Vadinasi, reikės ir naujo gyventojų pritarimo, ir viską derinti su paveldosaugininkais, o to nebuvo daroma. Buvo tiesiog vadovaujamasi standartiniais sprendimais, kurie netinkami istoriniams pastatams. Negi norima visus pastatus suvienodinti pagal įprastus sprendimus?“ – stebėjosi A. Umbrasas.

Energinis naudingumas svarbus visiems Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vadovas stebėjosi, kad investicinio projekto rengėjai neįvertina pastatų ypatybių priimdami energinio efektyvumo didinimo sprendimus. Pasirenkamas standartinis variantas šiltinti sienas iš išorės 10–15 centimetrų storio termoizoliaciniu sluoksniu.

2014 Nr. 3

„Kai kurių pastatų, statytų prieš šimtmetį, sienų storis siekia 70 centimetrų. Tai kaip jos atrodys dar pastorintos termoizoliaciniu sluoksniu? Be to – ar to tikrai reikia? Galbūt verta ieškoti kitokių, pažangesnių, sprendimų?“ – svarstė A. Umbrasas. Pastatų energinio naudingumo sertifikavimas pagal STR 2.01.09:2005 šiuo metu neprivalomas pastatams, kurie įtraukti į kultūros paveldo registrą, jeigu laikantis reikalavimų nepageidaujamai pakistų charakteringos jų ypatybės ar išvaizda. Tai panaikina teisines kliūtis rengti kultūros paveldo pastatų atnaujinimo projektus, bet ignoruojamas energinis efektyvumas ir komfortiškumas. Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė patikino, kad renovuojamuose gyvenamuosiuose daugiabučiuose svarbu siekti energinio efektyvumo ir pagerinti energinio naudingumo klasę. „Vadovaujantis dabar vykdoma daugiabučių modernizavimo programa, nėra skirtumo, ar pastatas įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, ar ne. Siekiant gauti valstybės paramą, būtina pagerinti jo energinio naudingumo klasę“, – sakė D. Matonienė. Aplinkos viceministrė nemano, kad saugomo objekto statusas gali sudaryti kliūčių jį renovuoti. Juk yra nustatyta tvarka, surašytos visos procedūros,


ir belieka jų laikytis. Tačiau Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas A. Umbrasas teigė, kad problemų kyla būtent dėl to, kad nesilaikoma nustatytų procedūrų.

Verta paskubėti Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis atkreipė dėmesį, kad renovuojamiems į kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktiems pastatams daromos išlygos ir nereikalaujama pasiekti įprastiems daugiabučiams nustatytos energinio naudingumo klasės. Žinoma, artėti prie aukštesnių energinio naudingumo rodiklių reikėtų, ypač norint gauti valstybės paramą. „Tačiau tai galima daryti pasirinkus įvairias kitas priemones: šiltinamąjį tinką, dažus. Galiausiai tokius pastatus galima šiltinti iš vidaus. Jeigu fasadas saugomas, galima ieškoti kitokių sprendimų jį apšiltinti, nebūtina pasitelkti tas pačias sistemas, kaip ir šiltinant iš išorės įprastą daugiabutį. Pirmiausia reikia žiūrėti, kad nebūtų žalojamos nustatytos vertingosios ypatybės. O tai nebūtinai yra fasadas, tai gali būti ir kiti elementai, planinė vidaus struktūra. Kiekvienas atvejis yra individualus“, – sakė A. Degutis. Anot jo, nėra skirtumo, ar pastatas yra gyvenamasis, ar visuomeninis, ar dar kitokios paskirties – visi jie gali būti įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą. Pastato vertę nusako jo amžius, reikšmingumas, išlikimo laipsnis. Jeigu objektas statytas daugiau kaip prieš 50 metų, jau gali būti svarstoma, ar jis galėtų būti įtraukiamas į kultūros paveldo objektų sąrašą. Žvelgiant į išlikimo laipsnį, renovacija besirūpinantys senų daugiabučių gyventojai turėtų sukrusti. Mat jeigu renovacijos tempai bus dideli, gali būti neleista renovuoti paskutinius likusius sovietmečio daugiabučius. „Jeigu blokinių namų liks tik kokių dešimt, jie automatiškai įgaus vertę, nes tokių pastatų, atspindinčių tam tikrą laikotarpį, bus išlikusių nebedaug. Vadinasi, jeigu žmonės dels renovuotis, po kurio laiko to daryti nebegalės, nebent galės restauruoti sovietmečio daugiabučius“, – atkreipė dėmesį A. Degutis. Dar didesni apribojimai gali būti taikomi vienetiniams išlikusiems sovietmečio daugiabučiams. Antai jeigu sostinės Žirmūnų rajone liks tik vienas nerenovuotas pastatas, jam gali būti suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.

Paveldosaugininkai atkreipia dėmesį į stalininės epochos namus, kuriems jau gali būti taikomas amžiaus cenzas svarstant, ar nederėtų jų priskirti prie paveldo objektų. Vakarų Europos valstybėse elgiamasi lygiai taip pat: jeigu pastato amžius – 50 metų, žiūrima, ar jis galėtų būti traktuojamas kaip vertybė. „Gyventojai, kurių daugiabučiai jau yra įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą, pyksta, kad jiems neleidžiama pastatą renovuoti įprastai pagal parengtą investicinį projektą. Tačiau pirmiausia klaidų daro tie, kurie rengia investicinius projektus, žinodami, kad pastatas priklauso kultūros paveldui, bet nesikonsultuodami su paveldosaugininkais. Antai į kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukto daugiabučio fasadą investiciniame projekte numatoma šiltinti ir apklijuoti keraminėmis plytelėmis. Tai – visiškas absurdas, tokia apdaila nebūdinga seniems daugiabučiams. Tačiau, matyt, kažkas tarpusavyje sutarė, vieni pardavė tokias medžiagas, kiti – pirko. Bet mes šitaip moderni-

zuoti pastato tikrai neleisime“, – sakė A. Degutis.

Reikalingas kompleksiškumas Šiuolaikinių medžiagų, kurios padeda siekti geresnių pastato energinio efektyvumo rodiklių, rinkoje atsiranda vis daugiau. Nėra reikalavimo, kad renovuojami pastatai, ypač kultūros paveldo objektai, būtų dengiami storu termoizoliaciniu sluoksniu. Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas A. Degutis atkreipė dėmesį, kad renovuojant kultūros paveldo objektus reikalingi kompleksiniai sprendimai. Būtina griežtai laikytis technologinių reikalavimų, kad šiltinant nesusidarytų vadinamųjų rasos taškų, nedrėktų sienos ir pastatų būklė nepablogėtų. Kai kurie gali manyti, kad užtenka tik atkurti tokį saugomo pastato fasadą, kad ir uždėjus šiltinimo sluoksnį. Paveldosaugininkai to neleistų daryti, nes saugoma ne išvaizda, bet autentiškumas. Jeigu atkuriama tik tokia pat forma, autentiškumas dingsta po šiltinamuoju sluoksniu.

23


SA 2014 Nr. 3 / reklama

SAUGOMIEMS PASTATAMS – SPRENDIMAS ENERGINIAM EFEKTYVUMUI DIDINTI Atnaujinant pastatus svarbu ne tik pagerinti jų estetinį vaizdą, bet ir siekti energinio efektyvumo. Tačiau rekonstruojant ar restauruojant senus statinius, turinčius istorinę, kultūrinę vertę, susiduriama su problema, kad išsaugant jų originalią išvaizdą, fasado elementus, struktūrą ir pritaikant pastatą šiuolaikiniams reikalavimams ne visada įmanoma pasitelkti įprastas statybines technologijas. Tokiais atvejais tenka ieškoti specialių sprendimų, kurie leistų užtikrinti energinį efektyvumą nepakenkiant istorinei ar kultūrinei pastato vertei. Sprendžia drėgmės kaupimosi problemą Patalpas šiltinti iš vidaus yra gana sudėtinga, nes iškyla kelios problemos. Norint padidinti šiluminę lauko sienų varžą, reikia storo termoizoliacinės medžiagos sluoksnio, pavyzdžiui, 10–20 centimetrų mineralinės vatos ar putų polistireno. Tačiau tokiu atveju rasos taškas susidaro arti konstrukcijos vidaus paviršiaus, vadinasi, ant sienų patalpoje ims kauptis kondensatas, kuris gali ne tik sugadinti apdailą, bet ir tapti pelėsio atsiradimo priežastimi. Norint to išvengti, reikia, kad tarp konstrukcijos išorės ir vidaus dalių nesusidarytų labai didelis temperatūros skirtumas. Todėl termoizoliacijos sluoksnis turi apsiriboti 4–5 centimetrų storiu, kad būtų kuo labiau sumažinta kondensato kaupimosi galimybė. Tačiau tokiu atveju didelės šiluminės varžos tikėtis negalima. Be to, būtina užtikrinti efektyvų patalpų vėdinimą. Senamiesčiuose dažnas pastatas yra saugomas paveldosaugininkų. Tačiau ne nuo drėgmės, pelėsių ir kitų negerovių, kurios istorijos paminklus lėtai naikina.

24

Vakarų Europoje istorinių pastatų žaizdoms gydyti jau seniai naudojami veiksmingi vaistai. Į mūsų šalį jie dar tik atkeliauja, nes ir architektams, ir restauravimo specialistams trūksta informacijos apie pažangias sistemas. Kompanijos „Knauf“ sistema „TecTem Insulation Board Indoor“ – tai novatoriškos beplaušės izoliacinės plokštės, gaminamos iš natūralaus perlito. Jos skirtos patalpoms šiltinti iš vidaus, kartu sprendžiant ir drėgmės kaupimosi problemą. Sistemos „TecTem Insulation Board Indoor“ perlito plokštės yra atviros difuzijai: sugeria susidariusį kondensatą, o šis vėliau pamažu perduodamas išorinei masyviai sienai ir į patalpų vidų. Tokiu būdu reguliuojama ir oro drėgmė patalpose, taip pat didėja išorės sienų paviršiaus temperatūra. Gamindama „TecTem“ izoliacines plokštes kompanija „Knauf“ naudojasi fizinėmis vulkaninio perlito ypatybėmis. Į stiklą panaši perlito žaliava yra mechaniškai susmulkinama ir po to kaitinama 10 000 laipsnių temperatūroje. Kaitinamuose grūdeliuose esantis vanduo garuoja ir išpučia perlito granulių tūrį iki 15–20 kartų (kukurūzų spragėsių principas). Susidaro baltos granulės, kurių dydis – nuo 0 iki 6 milimetrų. Tokiu būdu gaminamas pūstas perlitas – lengva, labai gerai šilumą izoliuojanti medžiaga. Perlitas yra neišsenkama žaliava, dėl vulkaninio aktyvumo jos atsargos – nesibaigiančios. Sistema – nedegi Sistema „TecTem Insulation Board Indoor“ kurta orientuojantis į specifines patalpas, kurių fasadų negalima keisti. Pirmiausia tai – maldos namai ir kiti kultūros paveldo objektai, tarp kurių patenka ir kai kurie daugiabučiai gyvenamieji namai. Žinoma, tokia sistema gali naudotis ir kitų daugiabučių gyventojai, kurie nesutaria dėl viso namo renovacijos ir kuriems vienintelė liekanti išeitis – iš vidaus apšiltinti atskirus butus. Sistemą „TecTem Insulation Board Indoor“ galima panaudoti ir rūsiuose, konferencijų salėse. Montuoti plokštes nėra sudėtinga.


SISTEMOS PRODUKTAI

1. „TecTem Insulation Board Indoor“ 2. Apkrovą laikantis pagrindas 3. „TecTem Klebespachtel“ 4. „TecTem Grundierung“ 5. „TecTem Flächenspachtel“ 6. „TecTem Gewebe“ 7. Paruoštas seno tinko sluoksnis

Reikia atkreipti dėmesį, kad sistema „TecTem Insulation Board Indoor“ yra nedegi, priskiriama A degumo klasei. O tai nemenkas pranašumas. Be to, ji yra sertifikuota vadovaujantis labai aukštais ekologijos reikalavimais – sistemai suteiktas „NaturePlus“ sertifikatas. Plokštės storį nesunku apskaičiuoti Tarp argumentų, kodėl atsisakoma sprendimo šiltinti patalpas iš vidaus, kai nėra galimybių tai daryti iš išorės, gyventojai nurodo nenorą prarasti naudingąjį plotą ir ribotus interjero sprendimus. Sistema „TecTem Insulation Board Indoor“ neapriboja interjero sprendimų laisvės. Tačiau specialistai pataria „TecTem“ plokštėms parinkti tinkamą apdailą, nes jos yra difuziškos. Dažyti galima tik tokiais dažais, kurie aktyviai praleidžia vandens garus. Tapetai irgi ne visi tinkami. Apdaila turi būti visiškai laidi garams. Kai šiltinti iš vidaus naudojamos storesnės sistemos „TecTem“ plokštės (>100 mm), kyla drėgmės persisotinimo tikimybė. Gamintojai siūlo pasitelkti hidroterminio prognozavimo skaičiavimus norint parinkti optimalų plokščių storį. Priklausomai nuo santykinės oro drėgmės ir vidaus bei išorės temperatūros galima prognozuoti, koks drėgmės kiekis susikaups perlito plokštėje. Pagal tai kompiuterinės programos sumodeliuoja reikiamą šiltinimo sistemą. Programa nemokamai gali naudotis visi besidomintieji „TecTem Insulation Board Indoor“. Pritaikoma ypatingiesiems statiniams Vienas iš gausybės pavyzdžių, kur buvo panaudota sistema „TecTem Insulation Board Indoor“ – rotušės pastatas Sarlui mieste (Vokietija, Saro kraštas). 1951–1954 metais atkurta miesto rotušė kopijuoja 1680 metais statytą originalų pastatą. Konstrukcijoms buvo panaudotas gelžbetonio karkasas, užpildytas plytų mūru. Pagrindinio fasado apdailai buvo pasitelktos poliruoto kalkakmenio plokštės. Šoniniai fasadai – tinkuoti su natūralaus akmens intarpais. Šiltinti fasadus iš išorės nebuvo galima dėl paminklosaugos reikalavimų. Todėl pastatas šiltintas iš vidaus pasirinkus tvirtą ir lengvai montuojamą sistemą „TecTem

Insulation Board Indoor“. Ji pasižymi gera šilumos izoliacijos geba (λ = 0,045 W/mK), be to, gerai veikia patalpų klimatą: pH vertė – 10, yra galimybė reguliuoti oro drėgmę. Visa „Knauf TecTem“ sistema (tiek pati plokštė, tiek ir kiti sluoksniai) yra mineralinė, todėl galima nesibaiminti, kad atsiras pelėsis. Perlito plokštės sugeria susidariusį kondensatą ir vėliau jį išgarina (vandens įgėrimo koeficientas AW siekia net 1,98 kg/m2s0,5, vandens garų varžos faktorius µ = 5–6). Patalpų drėgmės pokyčių šuoliai yra sumažinami, o išorinių sienų paviršiaus temperatūra – pakeliama. Sarlui miesto rotušėje buvo panaudotos 60 milimetrų storio plokštės ir kitos į sistemą įeinančios medžiagos: izoliacinės angokraščių plokštės, klijavimo mišinys, mišinys išdaužoms užpildyti, specialus gruntas, armavimo tinklas ir mišinys, glaistas, dažai. Visi šie produktai dera tarpusavyje ir sudaro sistemą, kuri užtikrina aktyvų kapiliariškumą. „TecTem“ plokštės yra kietesnės už daugumą kitų, naudojamų šiltinti iš vidaus. Plokštės kampai ir kraštai išlieka stabilūs ir yra nesunkiai montuojami. Naudojant šią sistemą nebereikalingas izoliacinis garų sluoksnis, nes natūrali mineralinė medžiaga yra kapiliariškai aktyvi ir gali įgerti didelį drėgmės kiekį, o vėliau jį atiduoti. Tokiu būdu išvengiama pagrindinės šiltinimo iš vidaus sistemų problemos – negatyvaus drėgmės poveikio. Įprastinės šiltinimo iš vidaus sistemos su izoliaciniu garų sluoksniu turi būti absoliučiai sandarios, t. y. nelaidžios orui – tik taip galima minimaliai sumažinti kondensato drėgmės atsiradimą. Tačiau net keletą nesandarių ar pažeistų garų izoliacijos vietų (pavyzdžiui, elektros įranga, jungimas prie kitų konstrukcijų ir pan.) izoliacinį garų sluoksnį padaro beveik neefektyvų. Kapiliariškai aktyvios sistemos šiuo atveju turi esminį pranašumą.

SA 2014 Nr. 3 / reklama

Šv. Pranciškaus bažnyčia yra seniausia Niurnberge (Vokietija). Ją restauruojant sienos šiltintos iš vidaus, tam sunaudota apie 450 kvadratinių metrų 100 milimetrų storio „TecTem“ sistemos plokščių.

Jei Jums reikia konsultacijos – visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 222. 25


ENERGINIS EFEKTYVUMAS NESVETIMAS IR ISTORINIAMS PASTATAMS Doc. dr. Jurgis ZAGORSKAS Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Visame pasaulyje ieškoma galimybių paveldui priskiriamų statinių naudotojams sukurti kuo didesnį komfortą, o kartu ir didinti energinį pastatų efektyvumą. Tačiau įgyvendinti sprendimus, leidžiančius taupyti energiją, kartu neaukojant pastatų autentiškumo, nėra paprasta. Lietuvoje šis klausimas irgi aktualus. Nenaudojami pastatai sunyksta Energinis istorinių pastatų efektyvumas įprastai yra gerokai mažesnis nei naujesnių, nes pirmieji statyti dar tais laikais, kai gyvenimo būdas ir supratimas apie komfortą skyrėsi nuo dabartinių. Istoriniai pastatai dažniausiai per ilgą laiką buvo pritaikyti ir naudoti įvairioms paskirtims, kitaip nei dažnas šiuolaikinis objektas, kuris būna projektuotas ir statytas vienai konkrečiai funkcijai. Tai, kad pastatai nėra gyvenamosios paskirties, nereiškia, kad energinis efektyvumas nėra svarbus – kaip tik visuomeninės, komercinės paskirties objektai yra dar intensyviau naudojami nei gyvenamosios. Ir energijos sutaupymo potencialas čia yra daug didesnis. Istorinius pastatus energiškai atnaujinti reikia ir dėl to, kad jie būtų konkurencingi rinkoje. Pavyzdžiui,

26

nuomojantis patalpas biurui, visada nemažą dalį komunalinių paslaugų sąnaudų sudarys išlaidos šildymui. Jeigu istorinis pastatas bus ne toks energiškai efektyvus kaip greta stovintis naujos statybos – jo ekonominė vertė bus mažesnė. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl reikėtų atnaujinti istorinius pastatus, yra ta, kad juos būtų galima naudoti ir tai pasiteisintų ekonomiškai. Nenaudojami ir neprižiūrimi pastatai greitai sunyksta. Žinoma, kartais energinis atnaujinimas istoriniam objektui gali padaryti žalos, todėl taikomos atnaujinimo priemonės turi būti parenkamos kvalifikuotai, įvertinus, ar nekils drėgmės kaupimosi ir kitų galimų problemų. Lietuvos miestai, kaip ir daugelis Baltijos jūros regiono šalių miestų, išsiskiria charakteringais istoriniais

2014 Nr. 3

mūriniais pastatais, kurie buvo statyti dar iki didžiosios 1960-ųjų naftos krizės, kai buvo itin susirūpinta energijos sąnaudomis pastatams šildyti. Istoriniai objektai buvo statomi kitokių energijos šaltinių ir kainų laikotarpiu, o žmonės, gyvenę juose, turėjo kitokį supratimą apie patogumą.

Kompromisas visuomet galimas Atnaujinant istorinį pastatą visada tenka ieškoti kompromiso tarp atsiperkamumo, komforto lygio ir pastato autentiškumo išsaugojimo. Kiekvienu atveju yra daug alternatyvų, kokiomis priemonėmis būtų galima didinti energinį efektyvumą. Kompromisą tarp atsiperkamumo ir komforto lygio atrasti nėra sunku, tam yra sukurta įvairių mokslinių metodų, pavyzdžiui, užsienio autorių ar Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos ekonomikos ir nekilnojamojo turto vadybos katedros moksliniai darbai. Jais naudojantis galima labai racionaliai įvertinti šiuos faktorius ir rasti priimtiniausią variantą. Atsiperkamumas neretai prieštarauja autentiškumo išsaugojimui, todėl atnaujinant istorinį pastatą viską lemia finansai. Kaip kompromisas gali būti paminėtas istorinio mūro fragmentų atidengimas, likusioms sienoms panaudojant kitas, termoizoliacines ypa-


tybes gerinančias, apdailos medžiagas. Yra daug šiuolaikinių priemonių, kurios leidžia taupyti energiją nekeičiant pastato išorės ar interjero: moderni šildymo ir vėdinimo įranga, lokalus infraraudonųjų spindulių šildymas, taupesnis apšvietimas, elektros prietaisų valdymas, kai nenaudojami jie išjungiami iš elektros tinklo ir t. t. Tačiau atnaujinant statinius, verčiant juos energiškai efektyvesniais, dažnai nepavyksta išsaugoti viso jų grožio. Ypač aktuali problema yra plytų mūro fasadų, būdingų Baltijos jūros regionui, šiltinimas iš išorės. Nors yra daug būdų, kaip tai padaryti naudojant brangiai kainuojančias plytų imitacijas, tokios sienos niekada nebūna panašios į tikras plytų mūro. Šiuolaikinės šiltinimo medžiagos leistų pastatus šiltinti ir iš vidaus neprarandant daug ploto – užtenka 5 centimetrų storio vakuuminės plokštės ar aerogelio, kad siena būtų apšiltinta taip pat, kaip ir pridėjus 20 centimetrų akmens vatos ar putų polistireno. Tačiau čia kyla problemų dėl drėgmės ir rasos taško. Istorinių pastatų sienos turi būti vėdinamos, jos turi būti šiek tiek šiltos, kad drėgmė, patenkanti iš išorės ir besikondensuojanti iš oro, spėtų išgaruoti, o ne kauptųsi sienose. Dauguma šiuolaikinių medžiagų turi labai geras šilumos izoliavimo ypatybes, bet visiškai nepraleidžia vandens garų – drėgmės, kuri keičiantis metų laikams turėtų patekti ar pasišalinti iš

pastato sienų. Per daug apšiltinus sienas iš vidaus, šios pradeda drėkti, o įdrėkęs mūras po keliolikos užšalimo ciklų ima irti.

Sertifikavimas duotų naudos Pastaruoju metu normatyvai, brangstant energijai ir augant komforto lygiui, buvo keičiami gana intensyviai. Per kelis pastaruosius dešimtmečius visose Europos Sąjungos (ES) šalyse naujai statomų pastatų energinio efektyvumo reikalavimai buvo padidinti du ar daugiau kartų. Seniau statyti objektai, žinoma, liko tokio pat energinio efektyvumo. Pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo ir daug naujų būdų taupyti energiją pastatuose. Tai saulės energijos naudojimas, labai geras sienų šiltinimas, aukštos klasės langų sudėjimas, rekuperacinių sistemų ir šilumos siurblių diegimas. Paplito tokios idėjos kaip pasyvieji ar energijos daugiau pagaminantys negu sunaudojantys namai. Buvo sukurti energijos efektyvumo sertifikatai, jie pradėti taikyti ir istoriniams pastatams. Energinio efektyvumo sertifikavimo sistema istoriniams pastatams jau tapo privaloma Švedijoje ir tikriausiai taps privaloma kitose šalyse. Pats energinis sertifikatas tik suteikia pastato naudotojams informacijos apie jo poreikius. O žinant energinį pastato efektyvumą galima preliminariai įvertinti, kiek kainuos jį šildyti ir išlaikyti. Todėl pastato

VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedros docentas Jurgis ZAGORSKAS. naudotojams sertifikavimo sistema būtų naudinga. Galbūt tai paskatintų ir istorinių objektų savininkus ieškoti energinio pastato atnaujinimo būdų. Sprendžiant, kokios statinio galimybės išlikti ateities kartoms, argumentai gali būti įvairūs: bendroji pastato vertė; kultūrinė vertė; kokio lygio energinį efektyvumą ir komforto lygį įmanoma pasiekti konkrečiame pastate; ar tai apsimokės ekonomiškai. Vakarų Europoje tikrai vertingi istoriniai pastatai nėra griaunami. Jeigu nebūna galimybių objektą atnaujinti, jis pritaikomas tokiai paskirčiai, kai nėra svarbus komfortas pastato vidu-

27


je, vienaip ar kitaip atrandama, kaip statinį tinkamai panaudoti. Daugelyje Vakarų Europos šalių griaunami abejotinos vertės pastatai, pavyzdžiui, tipiniai daugiabučiai gyvenamieji namai. Kadangi juos atnaujinti ekonomiškai neapsimoka, jie paprasčiausiai griaunami ir jų vietoje statomi nauji pastatai. Tačiau dažnai iš visos grupės paliekamas vienas kitas pastatas – tai yra panašus kompromisas kaip autentiško mūro sienos fragmento išsaugojimas. Daugiabučiai pastatai daugiausia griaunami tose valstybėse, kuriose jie nėra privatizuoti. Lietuvai tokia praktika neįmanoma. Mūsų šalyje, kaip ir didžiojoje dalyje Baltijos jūros regiono valstybių, pastatų plotas, tenkantis vienam gyventojui,

nuolat auga. Energija brangsta, ir tai kelia didelį visuomenės susirūpinimą pastatų išlaikymo sąnaudomis. Seniau ir pagal žemesnius standartus statyti pastatai vis dažniau renovuojami. Lietuvos statistikos departamentas neteikia duomenų, kokią statybos darbų apimtį sudaro renovacija, palyginti su naujų pastatų statyba, bet Europoje fiksuojamas spartus šio santykio kitimas. Vokietijoje 2008 metais renovacija sudarė 30 proc. bendrųjų statybos darbų apimties, o 2011-aisiais siekė jau 60 proc.

Projektas gali būti tęsiamas Siekiant užkirsti kelią istorinių mūrinių pastatų naikinimui, ES buvo įgyvendintas tarptautinis projektas, kurio

NAUDOTINOS PRIEMONĖS

Efektyviausios istorinių mūro pastatų priemonės skirstomos į tris kategorijas. 1. Šildymo įrenginių efektyvumo didinimas: • Šildymo sistemos/boilerio atnaujinimas – didžioji dalis istorinių pastatų turi seną neefektyvią šilumos tiekimo ir paskirstymo sistemą. Modernios šildymo įrangos įdiegimas šildymo efektyvumą gali padidinti iki 40 proc. (tai sudaro vidutiniškai iki 17 proc. bendros pastate sunaudojamos energijos, nes ji pastate eikvojama ne tik šildymui). • Šilumos siurbliai – istoriniuose pastatuose plačiai taikoma priemonė, naudojama patalpų šildymo ir vandens pašildymo išlaidoms mažinti. Ji gali padėti sutaupyti iki 30 proc. šildymo išlaidų ir iki 10 proc. bendros pastate sunaudojamos energijos. • Šildymas infraraudonaisiais spinduliais – ši priemonė naudojama didelio tūrio erdvėse komfortiškoms sąlygoms žmonių buvimo vietoje sukurti (pavyzdžiui, bažnyčių suolų šildymas). 2. Pastato išorinių atitvarų energinio efektyvumo didinimo priemonės: • Palėpių ir viršutinio aukšto lubų šiltinimas – iki 42 proc. šilumos iš pastato į lauką išeina pro stogą, todėl būtent stogo ir palėpės šiltinimas labiausiai padeda mažinti šilumos nuostolius. • Lauko sienų šiltinimas iš vidaus – pastatai, statyti iki 1980 metų, dažnai turi labai menką termoizoliacinį sienų sluoksnį arba jo visai neturi. Kadangi sienos sudaro didžiąją dalį pastato išorinių atitvarų ploto, jų šiltinimas padeda gerokai sumažinti šilumos nuostolius. Istoriniuose pastatuose šiltinti sienas lieka tik iš vidaus, nes reikia išsaugoti išorę. Vis dėlto toks šiltinimas gali pakenkti istorinių pastatų sienoms, todėl dar techninio projekto rengimo metu parenkant medžiagas, termoizoliacijos storį, technines detales būtina konsultuotis su specialistais. • Rūsio perdangos šiltinimas – temperatūros skirtumai tarp pastato patalpų ir rūsio nėra dideli, todėl energijos čia sutaupoma mažiau. Bet jeigu atnaujinant pastatą keičiamos grindys, galima tuo pačiu jas apšiltinti. Nauji daugiakameriai langai, šilumą atspindinčios plėvelės – langai istoriniuose pastatuose dažnai būna saugomi, ir jų visiškas pakeitimas neleidžiamas. Bet įvairių priemonių kombinacija gali padėti gerokai sumažinti šilumos nuostolius, patiriamus pro langus. • Sandarumo užtikrinimas ir reguliuojama ventiliacija – dėl mažo sandarumo istoriniai pastatai praranda iki 40 proc. šilumos energijos. Įvairūs tyrimai patvirtino, kad istoriniuose pastatuose būtent sandarumo gerinimas yra nebrangiai kainuojanti ir greičiausiai atsiperkanti energinio efektyvumo didinimo priemonė. Tačiau sandariame pastate kyla problemų, susijusių su pelėsio, grybelio atsiradimu, prastu patalpos oru, todėl būtina reguliuojama ventiliacijos sistema. 3. Kitos technologinės priemonės: • Rekuperacinės sistemos. • Energiją taupanti apšvietimo sistema – apšvietimui sunaudojama iki 11 proc. bendros pastate išeikvojamos energijos. Jos naudojimą galima gerokai sumažinti pasitelkus šiuolaikinius liuminescencinius, halogeninius ar LED šviesos šaltinius. • Elektros prietaisų išjungimo kontrolė – elektronikai sunaudojama apie 7 proc. bendros energijos. Dažnai ji eikvojama ir prietaisams neveikiant, nes veikiantis elektros srovės transformatorius irgi naudoja šiek tiek energijos. Automatinio prietaisų išjungimo sistema padeda sutaupyti daug elektros energijos biurų ir gyvenamosiose patalpose.

28

2014 Nr. 3

tikslai – padėti pritaikyti šiuolaikines technologijas istoriniuose pastatuose nemažinant jų vertės bei autentiškumo, sukurti teisinę ir norminę bazę ar rekomendacijų istoriniams pastatams atnaujinti ir jų energiniam efektyvumui didinti. Projektas sąlygiškai pavadintas „Co2olBricks“, turint omenyje energijos sąnaudų mažinimą (energijos sąnaudos gali būti matuojamos CO2 išskyrimu į aplinką) ir istorinius mūro pastatus. „Co2olBricks“ projekto ekspertų grupė nagrinėjo šiuo metu taikomas priemones istoriniams pastatams atnaujinti ir iki šiol atlieka kai kurių komercinių produktų efektyvumo tyrimus. Ekspertai priėjo išvadą, kad istoriniams pastatams tinka nedaugelis priemonių. Nors kiekvienam statiniui turėtų būti taikomos individualios priemonės, ekspertai sudarė efektyviausių ir šiuo metu labiausiai atsiperkančių sąrašą. Šiuo metu projektas „Co2olBricks“ sėkmingai užbaigtas, tačiau bus tęsiamas, jeigu bus patvirtinta paraiška jam tęsti. Projekto metu buvo sukurta mokomoji medžiaga apie istorinių pastatų atnaujinimą, ji skirta pastatų savininkams, aukštųjų ir profesinių mokyklų studentams (medžiaga parengta anglų kalba, ją rasti galima tinklalapyje www.coolbricks.eu). Taip pat projekto interneto svetainėje yra istorinių pastatų energinio atnaujinimo pavyzdžių iš visų Baltijos jūros regiono šalių, kai kurių net pateiktos techninės detalės, brėžiniai. Projekto metu vykdyti modernių pastatų atnaujinimo priemonių, šiltinimo būdų ir medžiagų energinio naudingumo skaičiavimai irgi yra pateikiami, nors ne visos priemonės pasitvirtino. Pavyzdžiui, šildomųjų sienų (ang. wall tempering) technologija pasirodė esanti energiškai neefektyvi, nors suteikia labai aukštą komforto lygį.

Saulėtekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva El. paštas jurgis.zagorskas@gmail.com


PROJEKTO VADOVO MISIJA – SUVIENYTI PROCESO DALYVIUS

30 30

2014 Nr. 3

2014 Nr. 3


Rusnė MARČĖNAITĖ

Didžiausio Lietuvoje verslo centro „Quadrum“ statybos projekto vadovo Andriaus Jančiuko karjeros faktai įkvepia patosui. Bet pats herojus – dalykiškumui. Klausantis jo galima patikėti, kad tokio masto projektams vadovaujančio specialisto darbo diena gali sutilpti į devynias valandas – veiklą jis organizuoja vadovaudamasis tais pat principais, kokiais prieš keliolika metų susižavėjo stažuodamasis Danijoje. DOSJĖ

Tikėjimas statybų verslu atgimė užsienyje Į praktiką Danijoje po keturių kursų Kauno technologijos universitete (KTU) statybos inžinerijos specialybės, statybos technologijos ir vadybos krypties studentas išvyko būdamas beveik tikras – statybų srityje baigęs mokslus neliks. „Tai buvo 1998–1999 metai – ne pats geriausias statybų sektoriaus periodas, – priminė A. Jančiukas. – Buvau atlikęs keletą kartų praktiką Lietuvoje, pasikalbėjęs apie perspektyvas su įmonių vadovais – visi nuteikė pesimistiškai.“ Kopenhagoje A. Jančiukas pateko į viešbučio „Marriott“ statybos komandą. Paskirtas generalinio rangovo projekto direktoriaus asistentu, tuo metu dar „žalias“ KTU studentas buvo kviečiamas į visus pasitarimus, palankiai pristatomas ir sumaniai motyvuojamas. „Aplink mačiau viską planuojančius, nesinervinančius žmones baltomis apykaklėmis ir galvojau – oho, ir aš taip galiu. Ir noriu“, – šyptelėjo pašnekovas. Darbo „Marriott“ statybos metu projekto direktoriaus asistentas neturėjo daug – nespėjęs išmokti danų kalbos, dažniau buvo pasyvus stebėtojas. Po metų grįždamas į Lietuvą nė nesijautė daug nuveikęs. Tik įsidarbinęs – vis dėlto statybos įmonėje – įvertino, kokių žinių parsivežė.

Šiltnamis ne išlepino, bet užaugino Pirmąja darboviete grįžus iš Danijos tapo Virgaudo Juocevičiaus vadovaujamas didžiausios Skandinavijos ir vienos didžiausių pasaulyje statybų bendrovės „Skanska“ padalinys Lietuvoje. A. Jančiukas pripažino – šioje įmonėje papuolė į dar vieną bendravimo kultūros ir darbo organizavimo šiltnamį. Veikla čia buvo organizuojama pagal labai aiškius aprašus, kuriuose buvo aptariamas ir darbo stilius, ir visos valdymo procedūros. Tuos įrankius – procedūras – A. Jančiukas šiandien taiko ir savo vadovaujamoje įmonėje: jie universalūs.

Bendrovės „Skanska“ įmonėje Lietuvoje „Skanska statyba“ A. Jančiukas dirbo septynerius metus. Per tą laiką „Skanska“ virto „Constructus“, o jis pats, dalyvaudamas įmonės vykdytuose projektuose, užaugo iki projektų vadovo pareigybės. Įmonei „Skanska“ pradėjus statyti naująjį Vilniaus miesto savivaldybės pastatą, A. Jančiukui patikėtos generalinio rangovo projekto inžinieriaus pareigos, tokias pat jis gavo ir statant bendrovės „Philip Morris Lietuva“ gamyklą Klaipėdoje. Buvusį savivaldybės pastatą rekonstruojant į prekybos centrą „Gedimino 9“, A. Jančiukas jau paskirtas generalinio rangovo projekto vadovu. Prekybos centro „Gedimino 9“ statyba buvo paskutinis A. Jančiuko projektas po bendrovės „Constructus“ vėliava. Dar dirbdamas šioje įmonėje Vilniaus Gedimino technikos universitete jis baigė nuotolines nekilnojamojo turto vertinimo ir valdymo studijas magistro laipsniui įgyti. Tada įsidarbino nekilnojamojo turto projektų plėtros direktoriumi Norvegijos nekilnojamojo turto investicijų bendrovėje „Verdispar International“. „Verdispar“ Lietuvoje puoselėjo didelius planus – per 5–7 metus išplėtoti tris stambius komercinės ir gyvenamosios paskirties projektus Vilniuje bei Klaipėdoje, kurių bendras plotas siekė daugiau kaip 150 tūkst. kvadratinių metrų. Pirmajam bendrovės komercinės paskirties projektui – Vilniaus biurų parkui (Vilnius Office Park) Ukmergės gatvėje – verslininkai jau turėjo daugiau kaip 70 proc. sutarčių su būsimais nuomininkais, tačiau statybas sustabdė pasaulinė finansų krizė. „Po „Lehman Brothers“ griūties Lietuvos bankai užtraukė paskolų rankeną... Taip ir liko tie projektai neįgyvendinti“, – apgailestavo A. Jančiukas. Netrukus kaip konsultantą A. Jančiuką pasamdė tuo metu aktyvi rinkoje statybų kompanija „Vėtrūna“. Ji rengėsi Vokietijos kompanijos „Nukem Technologies“ paskelbtam rangos konkursui Ignalinos atominėje elek-

39 metų A. Jančiukas yra sukaupęs 14 metų patirtį valdant biurų, viešbučių, gyvenamosios ir pramoninės paskirties statybos projektus Lietuvoje bei užsienyje, kurių bendra vertė siekia daugiau kaip 200 mln. eurų. Andrius buvo atsakingas už projektų plėtrą ir statybų valdymą įvairiais įgyvendinimo etapais: nuo koncepcijos kūrimo, projektavimo, pasiruošimo statybai iki statybos, perdavimo klientui bei garantinio laikotarpio. Didžiausi projektai Nuo 2013 m. – verslo centras „Quadrum“. Pareigos: projekto direktorius. 2012 m. – IAE laikinoji panaudoto branduolinio kuro saugykla ir Kietųjų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo kompleksas. Pareigos: statybos darbų rangovo projekto vadovas. 2007 m. – prekybos centro „Gedimino 9“ statyba ir rekonstrukcija. Pareigos: generalinio rangovo projekto vadovas. 2004 m. – „Philip Morris Lietuva“ gamyklos Klaipėdoje išplėtimo statybos darbai. Pareigos: generalinio rangovo projekto inžinierius. 2003 m. – naujojo Vilniaus miesto apskrities viršininko administracijos pastato statyba. Pareigos: generalinio rangovo projekto inžinierius. 2003 m. – naujojo Vilniaus miesto savivaldybės pastato statyba. Pareigos: generalinio rangovo projekto inžinierius. 2002 m. – „Baltijos“ grupės biurų pastato statyba Klaipėdoje. Pareigos: generalinio rangovo projekto inžinierius. 2001 m. – „Volvo“ sunkvežimių prekybos ir priežiūros centro statyba Vilniuje. Pareigos: generalinio rangovo statybos aikštelės inžinierius. 2000 m. – viešbučio „Copenhagen Marriott Hotel“ statyba Kopenhagoje (Danija). Pareigos: generalinio rangovo projekto direktoriaus asistentas (praktikantas).

31


Šiuo metu A. Jančiukas ir jo vadovaujama įmonė AZCM valdo verslo centro „Quadrum“ statybą.

trinėje (IAE) – statyti kietųjų radioaktyviųjų atliekų saugojimo komplekso statinius. Andriaus tarptautinė patirtis statybos vadybos srityje lėmė, kad laimėjusi konkursą „Vėtrūna“ konsultantą pakvietė tapti projekto vadovu.

Galimybė darbui rinktis ne įmones, o projektus Visagine A. Jančiukui teko susipažinti su specifine po visą pasaulį keliaujančių laisvai samdomų specialistų patirtimi. Anot lietuvio inžinieriaus, tai lyg atskira kasta: šie asmenys keliauja per didelius projektus, vieną pabaigę kraustosi į kitą šalį. „Tai žmonės, kurie ieško ne tik gerų įmonių, bet ir gerų projektų, – apibūdino pašnekovas. – Kas iš to, jei kompanija gera, bet negali jų aprūpinti įdomiu darbu – šiems specialistams reikia iššūkių.“ IAE uždarymo projektams buvo surinkta daug tokių darbuotojų iš visos Europos: puikių statybos vadovų, planuotojų, sąmatininkų, kitų specialistų. Nors uždirba kur kas daugiau negu dirbdami gimtinėje, jie įprastai viską atiduoda namie paliktoms šeimoms, taip kompensuodami savo nebuvimą. „Ir jie nebegrįžta dažnai į savo šeimas.

32

Tai yra grįžta trumpai – tam, kad vėl išvažiuotų, nes tiesiog pripranta gyventi atskirai. Tie žmonės skundžiasi tokiu savo gyvenimu, bet kai replikuoji – tai grįžk namo, atsako greitai ir užtikrintai: tikrai ne“, – pasakojo A. Jančiukas. Tokiu būdu sutelkiant aukštos klasės specialistus vyksta dauguma didžiųjų statybų, įsitikino pašnekovas. Lietuviai irgi keliauja po visą pasaulį, pasiūlymų turėjo ir A. Jančiukas. Bet jam užteko Visagine praleistų metų, kad suprastų, jog darbas, atimantis galimybę matyti savo šeimą, yra per didelė auka. Namuose tada buvo dar nė dvejų metų neturintys pametinukai dukra ir sūnus. Netoli projekto, Zarasuose, išsinuomotas namas situacijos neišgelbėjo – kas iš to, kai tėvas išvažiuoja į darbą šeimai miegant ir grįžta vėl miegant. „Tada su žmona nutarėme, kad jai su vaikais bus geriau įprastuose namuose Vilniuje, o aš grįždavau pas juos savaitgaliais. Taip įsitikinau, kad keliauti po pasaulį iš projekto į projektą – ne man. Žinoma – gyvenimas priverstų, ne tokius dalykus darytum. Bet kol yra pasirinkimo galimybė, renkiesi kuo arčiau šeimos“, – sakė A. Jančiukas.

2014 Nr. 3

Statybos projekte atstovauja užsakovui „Quadrum“ projekto generuojamą adrenaliną A. Jančiukas dalijasi su savo kolegomis iš statybų valdymo įmonės AZCM. Ši A. Jančiuko ir partnerių įkurta įmonė tapo Norvegijos kompanijos „Schage Real Estate“ Vilniuje plėtojamo įspūdingo masto projekto – A klasės verslo centro „Quadrum“ – statybos valdytoju. Mintis kurti įmonę A. Jančiukui kilo tuo metu, kai kvietimai imtis naujų projektų pasipylė vienas po kito. „Profesionalus projekto vadovo požiūris į savo atsakomybę, galima pavadinti – garbės kodeksas – neleidžia palikti įmonės projekto įgyvendinimo viduryje. Turėdamas statybų valdymo įmonę ir lygiaverčių komandos narių, gali aptarnauti daugiau klientų ir įvykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus“, – aiškino pašnekovas. Atvejai, kai stambių objektų statyba valdoma ne generalinio rangovo, o statybos valdytojo, pastaraisiais metais Lietuvos rinkoje vis dažnesni. Statybos valdymo įmonė užsakovui tampa laikinu statybos departamentu, atstovauja jo interesams ir projektuojant, ir samdant rangovus, taigi užsakovas išvengia rūpesčio kurti tokį padalinį savo įmonėje.


Andrius JANČIUKAS

„Yra geras posakis: „Hire character, train skill“ – „Samdyk požiūrį, o visa kita išmokysi“. Statybos valdytojas, anot A. Jančiuko, itin naudingas, kai projektas neišbaigtas ir užsakovas nenori rizikuoti skelbti konkursą generaliniam rangovui, suprasdamas, kad situacija gresia projekto pakeitimais, dėl kurių išaugs jo kaina. Idealiu atveju statybos valdymo įmonė į projektą turėtų įsijungti dar koncepcijos kūrimo stadijoje. „Kuo anksčiau ateiname, tuo didesnę vertę projekte sukuriame, – komentavo AZCM vadovas. – Kai projektas baigtas, jau mažai ką gali pakeisti.“

Požiūris į darbą svarbesnis nei įgūdžiai Kokios profesinės žinios ir asmeninės savybės padeda pasiekti poziciją, kurios atstovui patikima valdyti šimtų milijonų vertės projektus? A. Jančiukas neabejoja, kad reikalinga daugelio savybių visuma, kuri ir leidžia tapti lyderiu, galinčiu suderinti visų pusių interesus. Karjeros

pradžioje, ko gero, reikia ir sėkmės pataikyti į teisingą kelią – ten, kur augtum kaip specialistas. Bet čia vėl reikia pabrėžti asmeninių savybių – požiūrio į atsirandančias galimybes – svarbą. „Yra geras posakis: „Hire character, train skill“ – „Samdyk požiūrį, o visa kita išmokysi“. Charakteris, požiūris į darbą svarbesni nei turimi įgūdžiai. Pasamdęs žmogų, turintį teisingą požiūrį, galėsi jį išmokyti visko, galbūt – užauginsi iki projekto vadovo ir dar aukštesnės pozicijos. O charakterio nepakeisi“, – sakė bendrovės AZCM direktorius.

Įgaliojimus reikia užsidirbti Tapęs „Gedimino 9“ projekto vadovu, A. Jančiukas juokavo, kad dirba derintoju – užsakovo, projektuotojų, rangovų, valdžios institucijų etc. interesų. „Visos šios grandys turi būti patenkintos, kad projektas judėtų į

priekį, – dėstė A. Jančiukas. – Bet pagrindinis projekto vadovo dėmesio fokusavimo taškas turi būti projektas. Projekto įgyvendinimo metu antroje vietoje lieka darbdavys, tavo paties reikalai ir ambicijos. Dirbi užsakovui, investuoji jo pinigus, todėl svarbiausias turi būti pats projektas. Jei nebus tokio nusistatymo – nebus ir gero rezultato, tai yra vargu ar projektas bus kokybiškas, įgyvendintas laiku ir pelningas rangovui.“ Nors kartais sakoma, kad projekto vadovas turi daug atsakomybių, bet mažai įgaliojimų, A. Jančiukas šiai problemai neteikia daug reikšmės: „Tai, žinoma, priklauso nuo įmonės, bet išties tik projekto vadovo reikalas įtikinti siūlomo sprendimo teisingumu tą, kuris taria galutinį žodį, padaryti tai motyvuotai ir argumentuotai. Ir gauti reikiamų įgaliojimų. Čia tikrai negali būti jokių asmeniškumų – jie gali sužlugdyti bet kokį verslą.“

33


SVARBIAUSIA VADOVO DARBE – PATIKIMA KOMANDA Kristina BUIDOVAITĖ

Suomijos kapitalo įmonės „Peikko Lietuva“ direktorius Andrius Surantas vadovo duonos ragavo dar studijų metais, tačiau tam nelinkęs teikti reikšmės. Jam ne mažiau vertos dėmesio atrodo pirmosios – eilinio darbininko – pareigos. Patirtis, įgyta gamybos įmonėje, anot pašnekovo, vėliau, vadovaujant, padėjo išvengti kai kurių klaidų. Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventas paneigė ir Lietuvoje ypač mėgstamas kalbas apie karjeros garantą – pažintis. Sąžiningas ir sunkus darbas – tokia šio vadovo įvardyta sėkmės formulė. Kai studentas paskiriamas vadovu Pirmasis įrašas A. Suranto gyvenimo aprašyme atsirado dar studijų KTU metais. A. Suranto karjeros pradžia maža kuo skyrėsi nuo įprastos studentų patirties – jis nedidelėje įmonėje įsidarbino eiliniu darbininku – staklių operatoriumi. Tačiau atsiimdamas bakalauro studijų diplomą A. Surantas jau dirbo statybų įmonėje AB „YIT Kausta“. Pateikti darbininkams užduotis, kontroliuoti darbų atlikimą laiku, jų

34

kokybę, produkcijos pristatymo terminus – taip tuomečius darbus apibūdino gamybos meistro pareigas metalo konstrukcijų gamybos ceche gavęs pašnekovas. Vadovauti, prisiminė A. Surantas, teko gerokai vyresniems už save. Tačiau numanomo kartų ir autoritetų konflikto nekilo – darbininkams, matyt, imponavo savo viršenybei reikšmės neteikiantis studentas, kuris ne kitus varinėjo, bet nuosekliai ir sąžiningai dirbo savo paties darbus.

2014 Nr. 3

Vadovo pareigos nesumažino noro studijuoti Kokios savybės svarbiausios vadovaujant kad ir nedideliam kolektyvui? „Visų pirma – noras ir vidinė motyvacija tobulėti, siekti daugiau. Jei turi noro, daug ką gali padaryti. Be jokios abejonės, reikalinga valia ir užsispyrimas. Nebuvo lengva, bet supratau, kad tik savo darbu galiu ką nors pasiekti“, – sakė A. Surantas. Dirbdamas meistru A. Surantas tuo pat metu KTU Statybos ir architektūros fakultete siekė magistro laipsnio. Suderinti studijas ir darbą, pripažino pašnekovas, prireikė daug pastangų. Kitas A. Suranto karjeros laiptelis – įmonės „YIT Kausta“ gamyklos cecho vadovo pozicija. Gamyklos cecho vadovu A. Surantas dirbo dvejus metus. Jis tapo atsakingas už padalinį, kuriame dirbo 50 žmonių – tiek, kiek statistinėje vidutinio dydžio įmonėje. 2006 metais, kai bendrovė „YIT Kausta“ metalo konstrukcijų gamyklą pardavė Suomijos kapitalo įmonei „Peikko“, A. Surantui pasiūlyta užimti


jos vadovo vietą. Nuo 2006-ųjų pradžios iki pat šios dienos jis vadovauja „Peikko Lietuva“. Sunkiausia vadovo darbe, pripažino pašnekovas – nuolatinis atsakomybės jausmas už visą įmonę: darbuotojus, sėkmingą veiklą ir finansus. Vis dėlto, A. Suranto teigimu, bėgant metams teko išmokti atsakomybę dalytis su kolegomis. Ne veltui vienu svarbiausių pasiekimų pašnekovas laiko suburtą patikimą komandą, kuria galima pasitikėti ir deleguoti konkrečias užduotis. Darbas įvairiose pozicijose, įsitikinęs A. Surantas, tik užgrūdina, nes padeda pažinti statybos užkulisius, darbo niuansus. „Aukščiausio lygio vadovui gal ir nebūtina žinoti visų kasdienio darbo detalių, tačiau man tai labai padėjo priimant pačius įvairiausius sprendimus“, – atviravo „Peikko Lietuva“ vadovas.

Darbas užsienyje užgrūdino 2010 metais A. Surantas KTU apsigynė daktaro laipsnį. Tapęs mokslų daktaru jis sulaukė bendrovės „Peikko Group“ vadovų siūlymo išvykti į Slovakijos Respubliką. Ten A. Surantui patikėta vadovauti naujai įkurtai „Peikko“ gamyklai – „Deltabeam Slovakia s.r.o.“. Pašnekovas pasakojo ilgai siūlymo nesvarstęs, juolab jam pritarė ir šeima. Nuo 2011-ųjų balandžio jis kartu su šeima dvejus metus gyveno ir dirbo Slovakijos Respublikoje. A. Surantui teko užduotis pastatyti įmonę ant kojų. Tačiau, prisipažino pašnekovas, ši kelionė davė daug daugiau nei tik pasiektus jam, jaunam vadovui, iškeltus tikslus. Pavyzdžiui, išmokta slovakų kalba atvėrė duris susipažįstant su nauja šalimi ir organizacijos vidumi, bendraujant ir dirbant su darbuotojais. Slovakijos Respublika, anot pašnekovo, tik iš pažiūros artima Lietuvai. „Šioje šalyje viską reikia daug ilgiau aptarinėti, ir tik tada pradedama veikti. Lietuvoje viskas vyksta daug greičiau. Be to, ši šalis, bent jau požiūriu į darbą, artima Pietų Europos valstybėms – čia darbininkų apsukos lėtesnės. Teko prie to prisitaikyti. Manau, čia žmonės linkę labiau komentuoti ir skųstis, negu imti ir dirbti. Lietuvoje šiek tiek kitaip. Tačiau kultūrinio šoko nepatyriau. Šalis yra išgyvenusi pokomunistinį periodą, taigi manęs laukė be galo daug panašumų su Lietuva ir nesunkiai suprantamų dalykų“, – pasakojo pašnekovas.

Įmonės „Peikko Lietuva“ direktorius A. Surantas įsitikinęs, kad vadovo darbe visų pirma reikia noro ir vidinės motyvacijos tobulėti.

Daugiau pasitikėjimo – didesnė ir atsakomybė Grįžus į Lietuvą A. Suranto laukė dar vienas iššūkis. Bendrovės „Peikko Lietuva“ akcininkai investavo į naujas gamybines patalpas Kaune, joms reikėjo šeimininko, kuris atliktų kapitalinį remontą ir suplanuotų technologinį procesą, nupirktų technologinę įrangą, ją sumontuotų ir paruoštų naudoti. Taigi A. Surantui teko iškart imtis naujų darbų. Per 2013 metus įrengta, ko gero, moderniausia Lietuvoje statybinių plieninių konstrukcijų gamykla. Nuo šių metų į ją perkelta visa statybinių plieninių konstrukcijų gamyba. „Sunkiausia šiame darbe buvo terminas, per kurį turėjome iki galo įrengti gamyklą ir ją pradėti eksploatuoti. Su akcininkais sutartas terminas – 9 mėnesiai – iš tiesų reiškė daug ilgų vakarų ir bemiegių naktų. Slėgė ir atsakomybė už patikėtą didžiulę investiciją. Juolab kad iš akcininkų pusės nebuvo jokių griežtų nurodymų diegiant technologiją: beveik viską reikėjo sugalvoti, pasiūlyti, suderinti su jais ir nedelsiant pradėti įgyvendinti. Didelę dalį darbų vykdėme savo jėgomis, tik specialiosioms dalims samdėme subrangovus. Manau, viskas pavyko puikiai ir svarbiausia – sutartu laiku“, – pripažino A. Surantas. Šiuo metu, pašnekovo teigimu, gamykloje vyksta moderni, šiuolaikinių standartų reikalavimus bei technologiją atitinkanti statybinių plieninių konstrukcijų gamyba.

DOSJĖ Didžiausi įmonės „Peikko Lietuva“ įgyvendinti projektai, vadovaujant Andriui Surantui: 2006–2007 m. – Tarptautinio Vilniaus uosto išplėtimas. Projekte panaudotos „Peikko Lietuva“ metalo konstrukcijos. 2007 m. – Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Projekte panaudotos „Peikko Lietuva“ metalo konstrukcijos. 2008–2013 m. – Ignalinos atominės elektrinės laikinoji panaudoto branduolinio kuro saugykla ir kietųjų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo bei saugojimo kompleksas. Įgyvendinant projektą panaudotos specialios paskirties „Peikko“ detalės bei metalo konstrukcijos. 2009 m. – muzikinis teatras Helsinkyje (Suomija). Panaudotos „Peikko Lietuva“ metalo ir kompozicinės konstrukcijos. 2012 m. – „Senukų“ administracinis pastatas, panaudotos „Peikko Deltabeam“ sijos. 2013 m. – Malmės universiteto (Švedija) išplėtimo projektas. Projekte panaudotos „Peikko Lietuva“ kompozicinės kolonos. 2013 m. – biurų ir verslo centras „Tikkurilan“ Helsinkyje. Projekte panaudotos „Peikko Lietuva“ metalo ir kompozicinės konstrukcijos.

35


TIKROSIOS STUDIJOS PRASIDĖJO BAIGUS INSTITUTĄ

jamas jau per mūsų įmonę“, – kalbėjo pašnekovas. Tarp ryškiausių S. Plungės pastarųjų metų darbų – Klaipėdos Dragūnų gyvenamųjų namų kvartalo, Šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centro, buvusios skerdyklos pastatų komplekso restauravimo bei pritaikymo sporto ir sveikatingumo centro veiklai, viešbučio „Aurora“ projektai. Klaipėdiečio darbų geografija apima ne tik Lietuvą, bet ir Rusijos Kaliningrado sritį. „Šiandien įmonė darbų turi turbūt metams į priekį“, – pasidžiaugė pašnekovas.

Institutas išmokė tik braižyti

Lina BIELIAUSKAITĖ

Klaipėdietis architektas Saulius Plungė sunkiai suskaičiuotų visus objektus, kuriuose jam teko pasireikšti ne tik kaip kūrėjui, bet ir vadybininkui. Būtent taip anuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) absolventas linkęs įvardyti statinio projekto vadovo pareigas. Kartu su bendraminčiais prieš daugelį metų projektavimo įmonę įkūręs S. Plungė pripažino, kad šį veiklos barą vertina pragmatiškai. Geriau pradėti nuo nulio Pašnekovo žodžiais, kas, jei ne pats autorius, gali geriau žinoti, kaip įgyvendinti savo paties sugeneruotą projektą? „Lietuvos įstatymuose numatyta, kad projekto vadovas gali būti ir projekto autorius. Tad bent jau mūsų įmonėje taip ir yra. Esame trys partneriai ir visi projekto vadovai. Tai tiesiog dalis verslo. Be to, svarbus ir ekonominis aspektas – negi projekto vadovu atskirai samdysi žmogų, jei šį darbą gali atlikti pats?“ – retoriškai klausė S. Plungė.

36

Anot pašnekovo, nors egzistuoja ir laisvai samdomų projekto vadovų gildija, imtis šios veiklos iš šalies esą nėra nei poreikio, nei laiko. „Bet kokiu atveju visada lengviau, kai ties projektu pradedi dirbti nuo nulio, pats esi jo autorius, rengi eskizus. Kai gauni gatavą projektą, reikia skirti begalę laiko ir energijos, kad į jį įsigilintum. Žinoma, pasitaiko, kad projekto vadovu tenka dirbti tuo atveju, kai užsakovai kreipiasi su tam tikrais eskizais ir projektas realizuo-

2014 Nr. 3

S. Plungės teigimu, projekto vadovo darbo specifiką jis galėtų įvardyti vienu žodžiu – vadyba. „Iš esmės čia reikia sumanaus organizatoriaus. Reikia būti geru vadybininku, gebėti tinkamai planuoti darbą ir surinkti profesionalių specialistų komandą. Žinoma, nekalbu apie tai, kad toks žmogus turi būti visapusiškai išsilavinęs – jis turi išmanyti ne tik architektūros, bet ir pastato konstrukcijų, inžinerijos ir panašius reikalus. Be to, projekto vadovas turi būti lankstus ir diplomatiškas žmogus – kai reikia, gebėti įtikinti užsakovą, rasti kompromisinių sprendimų, bendrą kalbą su kitų grandžių atstovais“, – kalbėjo specialistas. Pašnekovas pripažino, kad šiai veiklai reikalingų įgūdžių aukštojo mokslo įstaigoje neįgijo, patirtis atėjo ilgainiui, praktikos metu. „Institutas neišmokė nieko. Tiksliau – išmokė braižyti rapitografu, – negražbyliavo S. Plungė. – Architekto darbas, nors ir susijęs su kūryba, kitaip nei tapytojų, muzikantų ar rašytojų, yra ne vieno žmogaus, o komandinis. Šis darbas – bendras skirtingų specialistų produktas. Tas pats pasakytina ir apie projekto vadovo pareigas.“ VISI Architektūros fakultetą S. Plungė baigė 1980 metais. Po to buvo, kaip pats pašnekovas įvardija, studijos anuomečio Valstybinio komunalinio ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriuje (dabar – bendrovė „Klaipėdos komprojektas“). „Tai geriausia mokykla, kokią tik turėjau, čia sukaupiau savo darbo praktiką“, – prisiminė S. Plungė.


Šiuo metu restauruojami istoriniai skerdyklos pastatai, pritaikant juos sporto centro veiklai – vienas reikšmingiausių uostamiestyje plėtojamų statybos projektų.

Keitėsi pavadinimas, bet ne pareigos Po studijų projektavimo institute pradėjęs dirbti architektas netruko pakilti karjeros laiptais – tapo projekto vyriausiuoju architektu. Tai, kad turi architektūrinį, o ne inžinerinį išsilavinimą, anot S. Plungės, jo, kaip projekto vadovo, prestižo, statuso nemenkina. „Ankstesniais laikais tokios pareigybės kaip projekto vadovo niekas nė nežinojo. Būdavo arba projekto vyriausiasis architektas, arba projekto vyriausiasis inžinierius. Nors ir vadinosi kitaip, šių specialistų funkcijos buvo lygiai tokios pat kaip šiandienių projekto vadovų“, – aiškino pašnekovas. 1991 metais S. Plungė kartu su kitais dviem kolegomis – architektais Gintaru Čičiurka ir Valdu Januliu – nusprendė imtis nuosavos veiklos ir įsteigė projektavimo įmonę „A405“. Nors, kaip teigė pats architektas, savo verslą jis plėtoja dukart ilgiau, negu teko dirbti valdiškame darbe, sovietmečio realijas iki šiol prisimena puikiai. Ir kai kuriuos momentus S. Plungė įvardijo tikrai ne šių laikų naudai. Pašnekovo teigimu, sovietmečiu projektuoti buvo kur kas paprasčiau, o ir visos derinimo procedūros vyko kur kas sparčiau dėl bene 10 kartų mažesnio biurokratizmo. „Nors gyvenamųjų rajonų, miestų plėtra buvo labai intensyvi, vykdomuosiuose komitetuose dirbo tik vyriausiasis architektas, kuris turėjo vieną pavaduotoją. Ir žmonės viską spėdavo padaryti – ir projektus suderinti, ir dokumentus parengti, ir kitus darbus nuveikti“, – kalbėjo S. Plungė.

Didelės apimties Šv. Pranciškaus onkologijos centro kompleksas, pradėjęs kilti prieš kelerius metus, įgyvendinamas keliais etapais.

šai. Jeigu statant statinį atsiranda neesminis pakeitimas – reikia perdaryti projektą, neduokdie, koks pakeitimas konstruktyvo brėžiniuose. Siaubingas šių dienų popierizmas ir biurokratizmas suėda galybę nervų ir laiko“, – pripažino projekto vadovas. S. Plungė ironizavo, kad tokia situacija bent jau turėtų pasitarnauti mažinant bedarbių gretas: „Statybos inspekcija taip apsikrovusi darbais, kad nieko nespėja ir aimanuoja, kaip jai trūksta darbuotojų.“ Vis dėlto pašnekovas pripažino, kad panašia patirtimi dalijasi ir užsienio partneriai. „Yra tekę bendrauti su italų architektais, ir jie pasakojo, kad pas juos – lygiai tas pats. Reikia perkelti sieną – jau būtinas specialus projektas“, – kalbėjo architektas. S. Plungė šmaikštavo, kad sovietiniai laikai irgi turėjo savų „žavumų“. „Bene didžiausia bėda buvo tai, kad ir architektai, ir visi kiti statybų srities atstovai dėl anų laikų šalies uždarumo, skurdumo turėjo labai siauras galimybes – nebuvo žinomos nei šiuolaikinės technologijos, nei statybos medžiagos. Buvo labai nedidelis pasirinkimas: turėjome plytas ir kokias šešias perdangos plokštes, medžiagų faktiškai išvis nebuvo. Reikėjo derinti kiekius, kiek monolito bus pastate. Žinoma, galimybių požiūriu situacija šiandien visiškai kitokia“, – pripažino pašnekovas.

DOSJĖ S. Plungė ir du jo bendraminčiai buvo pirmieji tarp uostamiesčio projektuotojų, 1991-aisiais įkūrę uždarąją akcinę bendrovę. Per šiuos veiklos metus įmonės komanda sukūrė šimtus mažų ir didelių projektų – nuo būsto interjerų iki bažnyčių ir daugiabučių. Iki šiol tai yra vienas produktyviausių ir kūrybiškiausių Klaipėdos architektūros biurų. S. Plungė ne tik yra atsakingas už įvairių projektų įgyvendinimą, bet ir daugelyje jų dalyvauja kaip architektūrinės komandos narys. Didžiausi projektai 2011–2014 m. – Šv. Kazimiero Asyžiečio meno terapijos ir onkologijos centro Klaipėdoje statyba. Pareigos: projekto vadovas. 2009–2014 m. – Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos kultūros ir socialinės veiklos centro statyba Klaipėdoje, III etapas – vienuolynas. Pareigos: projekto vadovas. 2009 m. – viešbučio „Aurora“ su konferencijų centru ir požemine automobilių saugykla statyba ir rekonstrukcija Klaipėdoje. Pareigos: projekto vadovas. 2008 m. – Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos kultūros ir socialinės veiklos centro statyba Klaipėdoje, II etapas – Šv. Pranciškaus koplyčia. Pareigos: projekto vadovas. 2005 m. – „Neapolio“ centro – 16 aukštų administracinio pastato su 5 aukštų automobilių saugykla ir restoranu – statyba Klaipėdoje. Pareigos: projekto vadovas.

Biurokratija ėda nervus ir laiką Anot pašnekovo, šiandien savivaldybėse architektų tarnybos be galo išpūstos, tačiau norint gauti technines sąlygas, reikia laukti 20 darbo dienų arba visą mėnesį. „Derinimas informacinėje „Infostatybos“ sistemoje trunka net 35 darbo dienas! Pastatas yra greičiau pastatomas, negu surenkami visi reikalingi popieriai ir para-

37


AMBICIJOS AUGA KARTU SU PROJEKTAIS Rusnė MARČĖNAITĖ

Tuo metu, kai pusė Lietuvos ir nemažos grupės iš kaimyninių šalių atakavo ką tik atidarytą prekybos centrą „Ikea“, šio objekto statybos projekto vadovas Jonas Kličius pradėjo dviejų savaičių atostogas. 12 mėnesių, per kuriuos „Ikea“ turėjo iškilti nuo pamatų duobės iki paskutinės spynos įdėjimo, ir jam, ir jo komandai buvo intensyvūs bei varginantys. Atsarginis planas – kiekvienam žingsniui J. Kličius pripažino – viešajam konkursui rangos darbams atlikti bendrovės „YIT Kausta“ vardu jo parengtas darbų vykdymo grafikas daugeliui pasirodė sunkiai įgyvendinamas. „Kiek žinau,

38 38

2014 2014Nr. Nr.33

konkurentai buvo nusimatę pusantrų metų statybos trukmę. Užsakovų tikėjimą „YIT Kaustos“ galimybėmis, matyt, įkvėpė anksčiau suvaldyti didelio masto projektai. O kai laimėjome konkursą, jau nebuvo, kur trauktis“, – nusijuokė generalinio rangovo projekto vadovas. Taigi J. Kličius su projekto komanda suskubo rengti ne atsitraukimo, o atsarginius planus tiems atvejams, jei kam nors iš projekto dalyvių numatytas tempas vis dėlto pasirodytų ne pagal jėgas. „Mėgstu turėti atsarginį planą – visada planuoju papildomus žmogiškuosius resursus, žinau, į kokius bendrovės „YIT Kausta“ partnerius kreipsiuosi, jei kuri nors grandis ims buksuoti“, – sakė „Ikea“ statybos projekto vadovas. Patirties valdant didelius statybos projektus turi ne tik J. Kličiaus atstovaujama įmonė, bet ir jis pats. 33-ejų specialisto darbų sąraše – naujojo Vilniaus savivaldybės pastato, verslo centro „Victoria“ statyba, Santariškių klinikų Diagnostikos centro rekonstrukcija, prekybos tinklo „Rimi“ parduotuvių rekonstrukcija.

„Ikea“ – kol kas sudėtingiausias J. Kličiaus įgyvendintas statybos projektas.


Kaltųjų paieškos darbų nepaspartina Inžinierius pripažino – „Ikea“ kol kas sudėtingiausias jo įgyvendintas projektas. Ir dėl ypač glaustų terminų, ir dėl to, kad skubant buvo rengiamas techninis projektas, tad projektuotojai tiesiog neturėjo laiko iki statybos pradžios ištobulinti visus sprendinius, ir dėl to, kad tai buvo pirmas kartas, kai jis buvo atsakingas už visą projektą. Projekto vadovas standartiškai atsakingas už bendravimą su užsakovu, projektavimo valdymą, terminų ir kokybinių reikalavimų įgyvendinimą, objekto finansus, subrangovų parinkimą, sutarčių derinimą ir pasirašymą, savo inžinerinio personalo valdymą. „Ikea“ projekte J. Kličius galėjo disponuoti 11 žmonių komanda: nuo statybos vadovo iki specialiųjų dalių darbų vadovų, statybos darbų vadovų. Viena geresnių pastarųjų metų naujovių statybos versle J. Kličius vadina užsakovams atstovaujančių statybos valdymo įmonių atsiradimą. „Ikea“ projektą valdė ir techninę priežiūrą atliko statybų valdymo bendrovė „Incorpus“. „Tai buvo geri patarėjai ir partneriai“, – bendradarbiavimą su „Incorpus“ vadovu Dariumi Čepoku ir jo komanda gyrė J. Kličius. „Ikea“ statybos valdymo įmonė prisidėjo prie to, kad būtent šis bendrovės „YIT Kausta“ projekto vadovas ateitų dirbti į „Ikea“ projektą. Jono potencialą „Incorpus“ inžinieriai buvo įvertinę bendradarbiaudami Santariškių klinikų projekte. Generaliniam rangovui atstovavęs projekto vadovas įvertino ir europietiško bendravimo su užsakovu privalumus: „Taip jau įprasta, ir ne tik Lietuvoje, – užsakovas galvoja, kad rangovas sukčiauja, o rangovas – kad jį skriaudžia užsakovas. O „Ikea“ projekte visi turėjo aiškų tikslą – pastatyti laiku ir kokybiškai, tad kartu ir sprendė visus klausimus.“ Pasikliovimas vieni kitais, taip pat tikras „Ikea“ franšizės Lietuvoje savininkų – Islandijos kompanijos „Felit“ – pasitikėjimas generaliniu rangovu atsirado ne pirmą projekto dieną. „Islandai įtariai į mus žiūrėjo iki pirmo etapo pabaigos (tai buvo pastato užsandarinimas iki šalčių) – kol pamatė, kad viskas padaryta laiku ir taip, kaip reikia. O tada jau užtekdavo žodinių susitarimų“, – pasakojo J. Kličius. Lietuviai kuo toliau, tuo labiau džiaugėsi bendradarbiavimu su Islandijos įmonės „Arkis“ specialistais – jie buvo pagrindiniai projektuotojai. „Tai kitokia darbo kultū-

Pastatyti nė vienos tiesios sienos neturintį Vilniaus universiteto bibliotekos pastatą prireikė specialių konstruktyvinių sprendimų. ra. Jei islandai padaro projektavimo klaidą – atsiprašo: „Kartu ieškokime būdų išspręsti problemą.“ O su lietuviais projektuotojais kartais gali iki nugriuvimo ginčytis, kas kaltas“, – nusijuokė pašnekovas. J. Kličius patvirtino – kritinių akimirkų tokiuose projektuose išvengti sunku, o „Ikea“ statytojai buvo stipriai priklausomi ir nuo trečiųjų šalių problemų – užsitęsusių kelio tiesimo bei elektros atvedimo darbų. Ir čia teko kurti apsaugines strategijas. „Gerai, kad žmogui sunkumai greitai pasimiršta ir lieka teigiamos emocijos, – konstatavo pašnekovas. – Pailsi ir lauki kito projekto – tokio pat ar dar didesnio.“

Senos statybų verslo tradicijos jaunimui nepatrauklios Didelė dalis 33 metų amžiaus specialisto darbo patirties – ne lietuviškų statybų sektoriaus darbo organizavimo ir kultūros tradicijų naudai. Blogos praktikos pavyzdžių J. Kličius prisižiūrėjo dar mokyklos metais, kai pradėjo uždarbiauti statybose. Jie ypač ėmė badyti akis pamačius kitokį požiūrį ir į darbo organizavimą, ir į kokybės priežiūrą, ir į strateginius tikslus. Darbas skandinavų kapitalo įmonėse „Skanska statyba“, o vėliau – „YIT Kausta“ J. Kličiui leidžia teigti: labiausiai lietuviams koją kiša šios dienos pelno siekimas – noras kuo mažiau investuoti ir kuo brangiau parduoti. Skandinavai projektus vertina ilgalaikiu periodu, nesiekia greitos grąžos, jie ypač daug dėmesio skiria pasirengimui gamybai ir garantinei pastatytų objektų priežiūrai. Lietuvos įmonėse inžinierius

dažniausiai stebėdavo nuolatines pastangas susidoroti su vienos dienos planais, stresą ir „gaisrų gesinimą“. Didele daugelio mūsų šalies įmonių problema tampa ir bandymas sutaupyti personalo sąskaita – atsisakant neva nebūtinų tam tikros grandies specialistų. „Dažnai matoma tik žmogaus atlyginimo eilutė, nesuvokiama jo sukuriama vertė – kiek galima sutaupyti ar gauti daugiau pajamų to žmogaus dėka priėmus teisingą sprendimą, – komentavo J. Kličius. – Aš savo pavaldinius stengiuosi motyvuoti – kad ir atlyginimų priedais. Visiems bus naudinga, jei jie ilgiau padirbės, ilgiau pagalvos apie kokį nors racionalesnį sprendimą. Pavyzdžiui, darbų vadovas – jis bėgdamas per objektą lyg ir nebeturi kada tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokių medžiagų užsakyti, kaip jas racionaliau panaudoti, bet susitari atskirai, kad vis dėlto skirs tam daugiau laiko, ir tikrai gausi kur kas didesnį efektą projekto mastu, sunaudodamas medžiagų tiksliai tiek, kiek jų reikia, be kalno atliekų.“

Atsakingi darbai – vos baigus studijas Bendrovėje „Skanska statyba“ J. Kličius pradėjo dirbti vos baigęs studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) – pakvietė įmonei vadovavęs Virgaudas Juocevičius, kurį buvo pasirinkęs kaip bakalauro darbo konstrukcinės dalies darbo vadovą. Tada studentą visi gąsdino, kad turės problemų – negaus jokios pagalbos, nes tiesiog nepagaus užsiėmusio specialisto. Panašiai ir nutiko, bet kai

39


čia nežinai, ką rasi, kartais tenka kardinaliai keisti sprendimus. Projekto vadovui šis darbas suteikė gerą progą pasipraktikuoti dirbant glaustais terminais. Vienos parduotuvės rekonstrukcijai suprojektuoti, rekonstrukcijai ir pridavimui valstybinei komisijai buvo skirti trys mėnesiai. Be to, vienu metu buvo rekonstruojamos trys parduotuvės. J. Kličius pasidžiaugė kiekviename objekte tu-

DOSJĖ

Statybų ekspertai tvirtina – geru projekto vadovu gali tapti tik dirbti komandoje mokantis specialistas. darbo vadovas pamatė dviejų savo studentų baigiamuosius darbus, iškart pasikvietė dirbti. Pirmas darbas buvo Vilniaus savivaldybės pastato dešiniajame Neries krante statyba. Jonas buvo paskirtas vienu iš keturių statybos aikštelės inžinierių. Pasiskirsčius atsakomybę, „Statybos ir architektūros“ pašnekovui teko rūpintis subrangovų darbų kokybe, kontrole, atliktų darbų priėmimu ir kiekių skaičiavimu. VGTU absolventui įspūdį padarė komandinė įmonės dvasia. Skandinaviško lygio bendrovė, kokybės vadyba pagal ISO standartus, pripažinimas tarp vyresnių kolegų – lietuviškose įmonėse J. Kličius tokios tvarkos nebuvo matęs. Savivaldybės projekte teko padirbėti tik keturis mėnesius – nekilnojamojo turto plėtros įmonės „MG valda“ užsakymu verslo centrą „Victoria“ stačiusi bendrovė „Constructus“ J. Kličių į projektą pasiuntė kaip projekto inžinierių. Talkinant projekto vadovui J. Kličiui teko atsakomybė už visą projekto informacijos valdymą nuo dokumentacijos iki projektavimo: projekto plano rengimą, statybos sąnaudų vedimą, subrangos sutarčių derinimą, visų bylų valdymą, pasitarimų protokolavimą.

Atiduotos žinios sugrįžta Vykstant verslo centro „Victoria“ statybai J. Kličius spėjo ir mokytis – projekto vadovui tai neatrodė problema, studentui buvo leidžiama turėti lankstų grafiką. „Tai teisingas principas, – neabejoja pašnekovas. – Savo darbuotojams irgi leidžiu nežiūrėti darbo valandų, svarbiausia – darbų rezultatas.“ VGTU tokie lekiantys bėgantys studentai, ypač – magistrantai, nėra retenybė – daug dėstytojų dar ir

40

2013 m. – „Ikea“ prekybos centro statyba. Pareigos: generalinio rangovo projekto vadovas.

vadovauja įmonėms, tad, vieniems prie kitų taikantis, paskaitos kartais prasideda vėlyvą pavakarę. Anksčiau VGTU bakalauro lygiu baigęs statybos valdymo ir technologijos specialybę, magistrantūros studijoms J. Kličius pasirinko statinių konstrukcijų specializaciją. Ne visi suprato tokį posūkį, o inžinierius turėjo aiškų motyvą – norėjo gauti kitų statybos specializacijos žinių. Dabar džiaugiasi – lengviau diskutuoti su projektuotojais. Su projekto vadovu Audriumi Jaraminu dirbęs verslo centro „Victoria“ projekte, vėliau drauge pradėjo ir prekybos tinklo „Rimi“ parduotuvių rekonstrukciją. Geras projekto vadovas jauną specialistą gali išmokyti ne mažiau nei universiteto studijos – tai turbūt patvirtintų ne vienas statybų sektoriaus atstovas. J. Kličius – irgi. Per savo karjerą susirinkęs nemažai vertingų pamokų, skolą grąžina mokydamas dabartinius studentus, kurie ateina į įmonę praktikos ir paskiriami projekto vadovo asistentais. Ir nesiskundžia, kad studentai trukdo tiesioginiam darbui. „Išties gal kartais ir trukdo, bet tada primenu sau, kad šiandien daugiau laiko sugaišęs aiškinimui išlošiu ateityje – vėliau jis ar ji man daugiau padės“, – nusijuokė projekto vadovas. Pabaigus verslo centro „Victoria“ statybą „Constructus“ komandai teko pulti į dešimties prekybos tinklo „Rimi“ parduotuvių visoje Lietuvoje rekonstrukciją. Iš pradžių J. Kličius ėjo projekto inžinieriaus pareigas, bet kai projekto vadovas išėjo iš „Constructus“, J. Kličius, kaip geriausiai susipažinęs su projektu, pakeitė kolegą. Rekonstrukcija, pripažino specialistas – visada šiek tiek sudėtingesnė užduotis nei nauja statyba:

2014 Nr. 3

2012 m. – Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro statyba. Pareigos: statybos vadovas, konstruktorius technologas. 2011 m. – Santariškių klinikų Diagnostikos centro rekonstrukcija. Pareigos: statybos vadovas. 2008 m. – vienbučių gyvenamųjų namų grupės statyba. Pareigos: projekto inžinierius. 2005–2006 m. – dešimties prekybos tinklo „Rimi“ parduotuvių rekonstrukcija. Pareigos: projekto inžinierius, projekto vadovas. 2005 m. – A klasės 16 aukštų administracinio pastato „Victoria“ statyba. Pareigos: projekto inžinierius. 2004 m. – Vilniaus savivaldybės pastato statyba. Pareigos: statybos aikštelės inžinierius.

rėjęs po gerą partnerį – statybos vadovą. Jiems suteikęs daugiau laisvės tvarkyti visą ūkį, pats galėjo rūpintis bendravimu su užsakovu, finansais, terminais, darbuotojų logistika.

Nuo butų iki ligoninės remonto 2008 metais J. Kličių į „YIT Kaustą“ pasikvietė dabartinis bendrovės generalinis direktorius Kęstutis Vanagas. Laikas buvo sunkus – statybos objektų nebuvo, įmonei teko užsiimti net butų remontu. J. Kličius tuo metu turėjo laiko ir rengti siūlymus rangos darbų konkursams. Viename iš laimėtų objektų – Santariškių klinikų


diagnostikos centro rekonstrukcijos projekte – J. Kličiui buvo pasiūlytos statybos vadovo pareigos. Pagal energinių išteklių taupymo programą čia reikėjo apšiltinti fasadus, stogą, įrengti rekuperaciją, renovuoti šildymo sistemą. Viskas būtų buvę visai paprasta, jei ligoninė būtų buvusi uždaryta. Bet dirbti teko šalia veikiančių stacionaro skyrių ir net operacinių – prie diagnostikos

miamus valstybės objektus, bet po to jų teikiamą naudą pamatė ir kiti užsakovai, ypač iš užsienio, suprantantys, kad statybos valdytojas yra reikalingas. Būtų gerai, kad užsakovai suvoktų, jog jis reikalingas nuo projektavimo pradžios, – replikavo J. Kličius. – Juk daugiausia sutaupyti neprastinant kokybės galima racionalių sprendimų ieškant dar projektavimo metu. Vėlesniame statybos etape joks pigesnių medžiagų

ar pigesnės darbo jėgos rinkimasis tokio efekto neduoda, o dažnai – atvirkščiai, nukenčia statinių kokybė.“

Atidumas detalėms – būtinybė 2012 metais, bendrovei „YIT Kausta“ kaip generaliniam rangovui statant Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą, J. Kličius buvo paskirtas antruoju statybos vadovu. „Pareigybė – statybos vadovo, o praktiškai dirbau kaip konstruktorius technologas. Reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip pastatyti pastatą, kuriame beveik nėra tiesių sienų ir stačių kampų“, – šyptelėjo inžinierius. Kad įgyvendintų netipinius sprendimus, rangovams teko ieškoti novatoriškų sprendimų, daug bendrauti su medžiagų ir įrenginių tiekėjų technologais. Bet ištiesinti laužytas sienas rangovai architektams nesiūlė. „Mes gerbiame architektus, – patikino J. Kličius. – Sunku jiems Lietuvoje – neretai nupiginamos net labai geros idėjos. Iš pradžių sukuriama iliuzija – užsakovas prašo projektuoti gražiai, o pamatęs statinio sąmatą tas idėjas suprastina.“ Šiandien J. Kličius stato daugiabučius namus – prie Neries upės Vilniuje kyla trys daugiabučiai. Bendrovė „YIT Kausta“ yra ir šio projekto plėtotojas, ir rangovas, J. Kličius čia – projekto vadovas. Po apsukų, kuriomis teko dirbti „Ikea“ projekte, jam čia ramesnis etapas. Kad nebūtų pernelyg ramu, rengiasi būsimiems įmonės projektams. Šiandien važiuodamas per Vilnių J. Kličius gali pamatyti ne vieną statinį, prie kurio yra pridėjęs ranką. Akių jie jam nebado, sąžinės nespaudžia. „Esu perfekcionistas, stengiuosi viską daryti gerai iki smulkmenų“, – užtikrino Jonas.

centro veikė ir Širdies chirurgijos centras. Teko nuolat komunikuoti su centro administracija ir labai tiksliai dėliotis darbų grafiką. Vis dėlto kartais kurioziškai situacija atrodydavo net patiems: kai, pavyzdžiui, ortakius teko tiesti į vieną palatos pusę sustūmus ligonių lovas. Tiesa, ligoniai būdavo nusiteikę geranoriškai suprasdami, kad po rekonstrukcijos pagerės patalpų mikroklimato sąlygos. Tame projekte J. Kličius susipažino su FIDIC inžinieriaus funkcijas atliekančia bendrovės „Incorpus“ komanda. „FIDIC inžinierius pirmiausia pradėta kviesti į Europos Sąjungos re-

Magistrantūros studijoms VGTU J. Kličius pasirinko statinių konstrukcijų specializaciją. 41 Dabar džiaugiasi – lengviau diskutuoti su projektuotojais.


SA 2014 Nr. 3 / reklama

PVC langų sistemos – kokybės ir patikimumo garantas Siekti tobulybės – akivaizdu, kad tik tokios nuostatos laikosi PVC langų profilių sistemų gamintojas GEALAN. Visai neseniai pristačiusi, atrodytų, tobulą sistemą GEALAN S 9000, užtikrinančią puikią šilumos izoliaciją ir leidžiančią pasiekti ženklius energinio efektyvumo rodiklius, kompanija nusprendė, kad reikia žengti dar didesnį žingsnį į ateitį. Šiandien pristatoma jau patobulinta GEALAN S 9000 sistemos kombinacija GEALAN-FUTURA®. Įvardijamas ne vienas privalumas GEALAN pratęsė tolesnę profilių sistemos S 9000 asortimento plėtrą. Antroje praėjusių metų pusėje ją papildė daug naujų sprendimų, ir rinkai buvo pristatyta šiuolaikiškai patobulinta trijų ištisinio sandarinimo lygių, sudarytų 82,5 milimetro montavimo gylio pagrindu, sistema, kurios šešios vidinės kameros varčios ir rėmo profiliuose užtikrina puikią šilumos bei garso izoliaciją. Ją sėkmingai galima naudoti ir naujai statomuose, ir renovuojamuose pastatuose, siekiant kuo geresnių energinio naudingumo rodiklių. Tokiu būdu sistema S 9000 tampa naująja platforma, skirta įvairių konstrukcijų langams, balkonams ir lauko durims iš GEALAN profilio gaminti. Patobulinta sistema GEALAN S 9000 dėl ekonomiškos konfigūracijos atitinka lygmenį, keliamą novatoriškiems, aukščiausią kokybę garantuojantiems gaminiams – ateities produktams. Galima išskirti ne vieną patobulintos sistemos GEALAN S 9000 privalumą: 42

Šilumos izoliacija. Net ir be papildomų priemonių, pavyzdžiui, termiškai neizoliuojant plieno armatūros, patobulinta sistema GEALAN S 9000 užtikrina itin geras šilumos izoliacijos ypatybes, siekiančias Uf = 0,92 W/ m2K. Ekonomiškumas. Jį padeda užtikrinti geresnė profilių geometrija, patogumas naudoti, novatoriški detalių sprendimai, pavyzdžiui, skersinių sujungimuose. Tvarumas. Į galutinį rezultatą nukreipta sisteminė plėtra garantuoja, kad ir ateityje bus įvykdomi konstrukciniams langų elementams keliami aukšti kokybės reikalavimai. Nuosekliai didinamu sistemos gaminių asortimentu kuriamas išskirtinis tvarumas. Antrinio perdirbimo galimybė. Sistemos GEALAN S 9000 gamyboje vyrauja uždaras medžiagų cirkuliacijos ciklas. Gamybai naudojamos tik visiškai perdirbamos medžiagos, o svarbiausias dėmesys skiriamas ilgametėms patikrintoms plastikinių langų medžiagų koncepcijoms. Įvairiapusiškumas. Profilių sistema GEALAN S 9000 dėl 82,5 milimetro montavimo gylio ir ypatingos rėmo


nugarėlės konstrukcijos yra lengvai integruojama į GEALAN sistemos aplinką. Visa tai užtikrina didelę priedų ir jungiamųjų profilių pasirinkimo galimybę. Profilio dizainas. Naujai sukurto profilio geometrija turi visus sistemai GEALAN būdingus požymius, pavyzdžiui, 15 laipsnių užlaidos nuolydį, laiko patikrintą stiklajuostės tvirtinimo griovelio formą ar lengvai valomas užlaidas. Profiliams apipavidalinti papildomai įdiegtos naujoviškos detalės, tarp kurių – šilumos izoliaciją optimizuojantis 26 milimetrų užlaidos aukštis, ištisinė 6 kamerų profilių konstrukcija rėmui, varčiai ir skersiniui. Spalvų gama. Langų projektuotojai gali pasitelkti platų standartinių ir nestandartinių spalvų plėvelių, skirtų profiliams laminuoti, spektrą. Galima išpildyti įvairius dizainerių sumanymus, tokius kaip skirtingų spalvų naudojimas vidinėje ir išorinėje profilio pusėje. Integruota GEALAN STV® sistema. S 9000 profilių sistemos langus ir duris galima stiklinti naudojant naujovišką, RAL sertifikuotą statinės stiklo paketo įklijos į varčią technologiją GEALAN STV®. Visu perimetru suklijuojant stiklus su varčios profiliu, stiklo paketo standumas perduodamas varčiai, ir visa sistema tampa stabilesnė. Todėl standartinio dydžio langų ir durų konstrukcijos gali būti gaminamos nenaudojant plieno armatūros. Derinant statinės įklijos technologiją STV® su plienine armuote varčioje gali būti pagaminami ypač dideli langų elementai. Atveria naujų galimybių Įvairių sprendimų langų ir durų konstrukcijoms galima pasitelkti naudojant sistemos S 9000 atskirų profilių kombinaciją – GEALAN-FUTURA®. Ji suteikia GEALAN partneriams galimybę naudoti standartinius profilius,

GEALAN-FUTURA® sujungia visas pastarųjų metų GEALAN naujoves vienoje sistemoje.

tarp jų – ir spalvotus, su standartine 2 milimetrų storio plieno armatūra, gaminant pasyviesiems namams tinkamas langų konstrukcijas. GEALAN-FUTURA® yra integruota į sistemos S 9000 platformą. Sistema pasižymi itin geromis bazinėmis šilumos ir garso izoliacijos ypatybėmis, šis naujas GEALAN produktas jau tiekiamas ir prieinamas visiems. Puikios sistemos šilumos izoliacijos ypatybės pasiektos sujungus specialią rėmo profilio konstrukciją ir novatorišką profilių su PUR užpildu GEALAN IKD® technologiją, o tai padeda maksimaliai išnaudoti išteklius. 2 milimetrų storio armatūra, esanti šios 84 milimetrų aukščio sistemos staktoje ir standartinėje varčioje, leidžia užtikrinti puikius statikos rodiklius, atitinkančius griežčiausius spalvotų langų konstrukcijų statikos reikalavimus. Tuo pačiu užtikrinamas patikimas ir tvirtas furnitūros sujungimas su plienu, esančiu profilio viduje. Didžiausias su GEALAN-FUTURA® gaminamų spalvotų varčių dydis gali būti iki 2,2 metro. Taikant statinės įklijos technologiją GEALAN STV® galimas varčių dydis siekia iki 2,4 metro. Pristatys daug naujienų Kovo 26–29 dienomis Vokietijos mieste Niurnberge vykstančioje tarptautinėje parodoje FENSTERBAU FRONTALE 2014 koncernas GEALAN lankytojams prisistatys su šūkiu „Sisteminė inovacija“ ir pažers išties nemažai naujovių: Sistemos GEALAN S 9000 naujos pakeliamosios ir nustumiamosios durys. Jų varčios profilio montavimo gylis standartinis – 82,5 milimetro. Naujasis gaminys pasižymi ypač geromis šilumos izoliacijos ypatybėmis. Šilumos laidumo koeficientas gali būti nuo Uf = 1,3 W/ m2K iki pasyviesiems namams tinkančio Uf = 0,95 W/ m2K. Dar viena naujųjų durų ypatybė – daugiau kaip

SA 2014 Nr. 3 / reklama

Profilių sistema GEALAN S 9000.

43


SA 2014 Nr. 3 / reklama 44

50 proc. siauresnis stiklinimo profilis. Vadinasi, padidėja stiklo plotas ir į namo vidų patenka daugiau dienos šviesos, be to, pati durų konstrukcija vizualiai atrodo elegantiškesnė ir lengvesnė. Specifiniai GEALAN S 8000 IQ profilių sistemos sprendimai. Iš įvairiapusiškos 74 milimetrų pločio GEALAN S 8000 IQ sistemos profilių gali būti gaminami langai su stiklo paketais iki 46 milimetrų storio (naudojant sausos įklijos technologiją GEALAN STV®). 74 milimetrų pločio GEALAN S 8000 IQ profilių sistema yra nuo regiono priklausančių sprendimų pagrindas, pavyzdžiui, Prancūzijai tiekiama profilių sistema pritaikyta vietos montavimo taisyklėms, Olandijos rinkai tiekiamos profilių sistemos „GEALAN NL plus“ ir „GEALAN Houtlook“, Pietų Europai – specialūs „GEALAN RAE plus“ žaliuzių dėklai ir tvirtinimo elementai arba langinės, taip pat stumdomieji langai bei durys kartu su standartiniais langais. GEALAN STV® ir IKD® technologijos. Novatoriškos stiklinimo technologijos STV® naudojimas ne tik pagreitina stiklinimo procesą ir sumažina darbo sąnaudas, bet ir pagerina lango šilumos izoliacijos charakteristikas, padidina konstrukcijos tvirtumą bei stabilumą. Jau kurį laiką sėkmingai taikoma kita naujoviška GEALAN IKD® technologija – vidinės profilio kameros užpildymas šilumą izoliuojančiomis putomis PUR – taip pat gerina ir profilių, ir iš jų pagamintų konstrukcijų šilumos izoliacijos ypatybes. Nenaudojant plieno, bet užpildant vidinę profilio kamerą putomis, išvengiama konvekcijos, gerokai pakyla profilio paviršiaus temperatūra. GEALAN IKD® profiliai tiekiami jau su šilumą izoliuojančiu užpildu profilio kameros viduje.

Spalvoti ACRYLCOLOR GEALAN-FUTURA® profiliai pasyviųjų namų langams. Iš GEALAN-FUTURA® sistemos profilių su standartine 2 milimetrų storio plieno armatūra galima gaminti spalvotas langų ir durų konstrukcijas, atitinkančias pasyviųjų namų statybos reikalavimus. Spalvoti ACRYLCOLOR GEALAN-FUTURA® profiliai yra tik pradžia S 9000 sistemos plėtrai, panaudojant unikalią ypač patvarių ir ilgaamžių spalvotų profilių gamybos technologiją. Parodos metu galėsite susipažinti ne tik su visa GEALAN produkcija, naujovėmis, bet ir su GEALAN techninio palaikymo, aptarnavimo skyrių darbo principais bei jų siūlomomis paslaugomis. Apibendrinimas: GEALAN siūlo beveik viską – nuo išskirtinio plataus produktų pasirinkimo, ištobulintos informacinės ir užsakymo sistemos, iki techninio bei informacinio palaikymo. Pavyzdžiui, langų konstrukcijų projektuotojai, gamintojai gali tiesiogiai ir išsamiai susipažinti su visa produktų specifikacija ir programine langų konstrukcijų projektavimo įranga. Visa tai leidžia ne tik tinkamai projektuoti ir pateikti tikslius duomenis langų gamintojui, bet ir tikslingai parengti visą projekto komercinę bei techninę dokumentaciją. Koncernas GEALAN kviečia aplankyti savo stendą parodoje FENSTERBAU FRONTALE 2014, kurį rasite Niurnbergo parodų rūmų 5 salėje, stendo nr. 103. Paroda vyksta šių metų kovo 26–29 dienomis.


PIRMOJO ŠALIES PREZIDENTO DVARAS: ATGAIVINTOS ISTORIJOS FRAGMENTAI Rusnė MARČĖNAITĖ

Lietuva įteikė dar vieną dovaną prezidentui Antanui Smetonai – vasario 14-ąją visuomenei atidarytas atnaujintas prezidentui priklausęs Užugirio dvaras Ukmergės apskrityje. 1934 metais 60-ojo gimtadienio proga Tautininkų sąjungos iniciatyva dovanų gavęs žemės sklypą gimtajame Užugiryje, A. Smetona čia pasistatė vasaros rezidencija tapusią dvaro sodybą. Finansavimo prašė aštuonerius metus Per kelerius metus 110 hektarų plote iškilo 17 įvairios paskirties statinių. Vasaroti prezidento šeima į dvarą Lėno ežero pakrantėje, pavadintą Užugirio kiemu, pirmą kartą at- vyko jau 1937 metais. Po 1940-ųjų dvaras buvo nacionalizuotas, bet, nors ir apdraskytas, išliko ilgus dešimtmečius. Specialistai pabrėžia, kad tebegyvuoja jis tik to-

U46 U46

dėl, kad visą laiką buvo eksploatuojamas: dvaro pastatais naudojosi kelios gydymo įstaigos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę iki pat dvaro restauravimo darbų pradžios vasaromis čia vykdavo skautų stovyklos. Dėl pirmojo Lietuvos prezidento dvaro atgaivinimo Ukmergės rajono

2014 Nr. 3 2014 Nr. 3

savivaldybės specialistai sunešiojo daug porų kurpių. „Savivaldybė vertina A. Smetonos dvarą kaip svarbų objektą ne tik Ukmergei, bet ir Lietuvai, valstybės istorijai“, – sakė Ukmergės rajono savivaldybės Strateginės plėtros ir investicijų skyriaus vedėja Rima Boškevičienė. Bet taip, ko gero, buvo galvojama ne visose šalies valdymo įstaigose – prireikė stirtų dokumentų ir aštuonerių metų, iki savivaldybė sulaukė žinios apie skirtą finansavimą. Rajono savivaldybė dar 2004–2005 metais parengė investicinį ir techninį Užugirio kiemo atgaivinimo projektus, pateikė dokumentus Europos Sąjungos (ES) struktūrinei paramai gauti, tačiau prašymas nė nebuvo svarstomas, nes rajono savivaldybė neturėjo dvaro nuosavybės teisių.

Lėšų pirmojo Lietuvos prezidento dvarui restauruoti ieškota aštuonerius metus. D. Varnaitės nuotr.


DVARĄ STATĖ UŽ PASISKOLINTUS PINIGUS

Naujojo Užugirio kiemo pagrindinių rūmų šeimininko – Ukmergės kraštotyros muziejaus – direktorė Vaidutė Sakolnikienė pasakojo, kad lėšos ypatingajai valstybės prezidento A. Smetonos dovanai buvo surinktos išplatinus 20 tūkst. 5 litų vertės bonų – vadinamąjį prezidento dovanos ženklą. Tuo pasirūpino 1934 metais, artėjant jubiliejui, susibūręs Tautos vado jubiliejinis komitetas. Žmonės bonus noriai pirko, surinktų lėšų užteko 80 hektarų žemės. 25 hektarus A. Smetona gavo kaip Nepriklausomybės akto signataras, o dar 5 hektarus nusipirko papildomai – išėjo 110 hektarų sklypas. Namo statybai prezidentas paėmė 40 tūkst. litų paskolą iš Žemės ūkio banko. Ekspozicijose, deja, nebus autentiškų prezidento šeimos daiktų. Iš dvarvietės viskas buvo išgrobstyta ar sunaikinta, kaimynystėje buvusi gimtoji A. Smetonos sodyba buvo sudeginta. Tad laikotarpį ir šeimininkų padėtį atitinkantys eksponatai bus renkami iš antikvariatų, muziejų archyvų. Muziejininkai planuoja ir modernią virtualią ekspoziciją, kurioje atsirastų visa įmanoma įvairialypę pirmojo valstybės prezidento asmenybę pristatanti informacija. Teliko sulaukti tam skirtų lėšų. Muziejininkai viliasi, kad jų pavyks gauti anksčiau, nei patalpos, dėl kurių restauravimo taip ilgai kovota, vėl apkerpės. Beje, ekskursijas Užugirio kieme muziejus organizuoja ir dabar, dar nesant tikrosios ekspozicijos. Didelės prabangos rūmuose, pasak V. Sakolnikienės, nebuvo. Tiesa, prezidentienė Sofija Smetonienė pasirūpino įmantresniu sienų dekoru, užuolaidomis ir pan. Prezidento šeima mėgo lankytis Užugirio kieme. Nuo 1937 metų ji ten vasarodavo, atvykdavo ir savaitgaliais. Užugiriečiai, patikino muziejaus direktorė, iki šiandien gražiai prisimena prezidentą A. Smetoną. Visi labai mylėjo ir S. Smetonienę – labiausiai už tai, kad mokėjo tenykščius žmones ir užjausti, ir pagloboti. Pasak rūmų restauravimo projekto autorės architektės restauratorės Birutės Biekšienės, kai jos kolegos architektai rengė pirmąjį rūmų atkūrimo projektą, dar buvo gyvi ir prezidentienės kambarinė, ir sodininkas – jųdviejų prisiminimais, žinoma, pasinaudota. Kai šeimininkų nebūdavo, visą ūkį prižiūrėdavo A. Smetonos sesuo Julija, ji buvo ir pirmoji prezidento iniciatyva pastatytos Užugirio mokyklos mokytoja. Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė V. Sakolnikienė paneigė gandus, kad prezidentas finansavo ir Užugirio mokyklos statybą. Ši buvo finansuojama valstybės lėšomis. Bet kraštotyrininkė neabejoja, kad be šalies vadovo paakinimo tokioje atkampioje vietoje mokykla nebūtų atsiradusi. Mokykla, beje – gerokai didesnė nei pagrindiniai dvaro rūmai, čia buvo elektra, veikė ir radijo ryšys. Įrengta ji buvo net moderniau nei Užugirio kiemas be elektros, čia buvo, kanalizacija, šildymas, o visi – ir šildymo, ir kanalizacijos sistemų vamzdynai, buvo paslėpti sienose. Mokykloje įrengti mokytojų butai turėjo vonias. Užugirio pradinė mokykla šiandien turi A. Smetonos vardą. Šiame pastate yra kraštotyros muziejaus patalpos.

2008 metais paskelbus naują kvietimą europinei paramai gauti, Sveikatos apsaugos ministerija perdavė pastatus savivaldybei, o ši pateikė naują paraišką. Tais pat metais projektas buvo įtrauktas į Valstybės planuojamų turizmo projektų sąrašą. Teko iš naujo rengti investicinį projektą, daryti techninio projekto korektūrą, nes ankstesni dokumentai buvo pasenę. Tačiau ir ši paraiška buvo atmesta. Iki 2011 metų savivaldybė toliau atakavo visas įmanomas ir neįmanomas ministerijas, Seimo narius. Bet kol Užugirio kiemo likimas neparūpo kartą apžiūrėti pirmtako dvarą užsukusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei, visi reikalai, pripažino savivaldybės atstovai, strigo. Tik prieš kelerius metus ukmergiškiai gavo žinią, kad iš ES struktūrinių fondų dvarui atkurti bus skirta 5 mln. litų. Tada 1 mln. litų pridėjo ir savivaldybė, darbai pajudėjo.

A. Smetonos dvaro tarnų gyvenamajame name – oficinoje – apsispręsta įrengti viešbutį ir kavinę.

47


Restauravo rūmus ir oficiną

Vagišiai dvare paliko tik dvejas duris. Jas pasirūpinta restauruoti, o likusias – atkurti. UAB „Struktūra“ nuotr.

A. Smetonos dvaro langai pagaminti iš klijuoto tašo ir nudažyti baltais alkidiniais dažais.

Vienas svarbiausių – tolesnio pritaikymo klausimas, į kurį kartais sunkiai atsakymo ieško restauruoti dvarus planuojantys savininkai, šiuo atveju buvo išskaidytas į kelis etapus. Apsvarsčius keletą galimybių, apsispręsta, kad pagrindiniuose rūmuose turi atsirasti pirmajam Lietuvos prezidentui skirta ekspozicija, o tarnų gyvenamajame name – oficinoje, kitaip vadinamoje kumetynu – viešbutis ir kavinė. Kaip tik šiuodu restauruoti pastatai ir atvėrė duris didžiosios dvaro atidarymo šventės proga. Aštuoneri metai, kuriuos užtruko lėšų paieškos, dvarui buvo skausmingi. Nuo pirmojo projektavimo etapo iki rangos darbų pirkimo situacija dvare smarkiai pasikeitė, pasakojo dvaro tvarkybos generalinio rangovo – statybos įmonės „Struktūra“ – technikos direktorius Vladas Petrauskas. Kadangi tuo laiku nebuvo užtikrinta reikiama dvarvietės apsauga, dingo dalis autentiškų detalių. Daugelį paveldo objektų tvarkiusiai Kauno įmonei buvo patikėta pasirūpinti trimis objektais: pagrindiniais rūmais, oficina ir inžineriniais tinklais su dalies teritorijos sutvarkymu. Pagrindiniame pastate darbus pradėję rangovai terado dvejas duris. Jas buvo pasirūpinta restauruoti, pagal pavyzdį atkurtos ir likusios. Per tuos kelerius metus iki darbų pradžios išvogtos net žalvarinės langų rankenėlės – meistrai jų terado 24-ias. Vagišiai spėjo išrinkti ir beveik visas krosnis – iš autentiškų koklių pavyko atstatyti tik vieną, buvusią prezidento miegamajame. Likusios atkurtos, anot V. Petrausko, beveik vienas prie vieno, tiesa, neslepiant, kuri sena, kuri – nauja. A. Smetonos darbo kambaryje atkurtas ir didžiulis židinys. Žodžiu, bendrovei „Struktūra“ teko papildyti darbų sąrašą nei projektuotojų suplanuotais, nei rangos sutartyje numatytais darbais, rengti papildomus viešuosius pirkimus ir sykiu apgailestauti dėl užsitęsusio restauravimo darbų pabaigos laukimo.

Iškalbingos autentiškos detalės V. Petrauskas pirmiausia išskyrė tai, ką šiandieniam vartotojui turbūt kukliai atrodančiame garsaus tarpukario Kauno inžinieriaus architekto Felikso Vizbaro suprojektuotame 510 kvadratinių metrų ploto dvare pavyko išsaugoti au-

Iš autentiškų koklių atstatyta viena krosnis, buvusi prezidento miegamajame, likusios atkurtos.

U48

2014 Nr. 3

tentiška. Viena tokių detalių – didžiausią įspūdį pagrindinių rūmų interjere kuriantys ąžuoliniai centriniai rūmų laiptai, kurie mūsų dienų sulaukė kelis kartus perdažyti, lakuoti. „Projektuotojai iš pradžių spėjo, kad jie galėjo būti tamsaus ąžuolo. Tiesa paaiškėjo tik nulupus vieną gabaliuką faneros, po ja atidengta natūrali ąžuolo spalva, – pasakojo V. Petrauskas. – Taip ir sutvarkėme: nuskutome laiptus ir nulakavome.“ Autentiški liko ir mediniai turėklai, ir vadinamieji ūkio laiptai. Tik kelis skydus teko pakeisti ir ąžuoliniame tambūre. O štai iš po linoleumo išlaisvintas parketas tik atrodė geros būklės – pradėjus tvarkyti paaiškėjo, kad daugumoje vietų, ypač patalpų viduryje, jis visiškai susidėvėjęs, kai kur vos kelių milimetrų storio ir, matyt, kaip tik todėl dar sovietmečiu uždengtas. „Surinkome geriausius gabaliukus iš pakraščių, palopytas autentiškas parketas liko prezidento miegamajame kambaryje ir dar mažame plotelyje prie pagrindinių laiptų, kitur paklotas naujas“, – pasakojo V. Petrauskas. Autentišką parketą dvaro lankytojai galės pažinti pagal linoleumo, sandūrų vietose vandens paliktas žymes. „Vanduo, matyt, prasiskverbdavo plaunant grindis, tose vietose parketas pajuodęs. Taigi matyti ir kaip linoleumas buvo suklotas, ir kaip vinimis prikaltas. Tokios istorijos žymės“, – replikavo „Struktūros“ specialistas.

Fasadą puošia išraiškingi langai Medines duris ir langus restauruotiems dvaro pastatams gaminusios įmonės „Saloža“ direktorė Vitalija Skarupskienė pasakojo, kad langai šiuo atveju buvo sunkioji užduoties dalis. Kaip ir visas pastatas, durys nebuvo išskirtinės savo puošyba, tad šis darbas neužtruko. Kur kas imlesni laiko ir kitoms sąnaudoms buvo langai – gaminys kultūros paveldo objektui turėjo atitikti aukštus kokybės standartus, suprantama, ir išsaugoti fasadinę išvaizdą, analogišką išlikusiems autentiškiems langams, žodžiu – atitikti praėjusių laikų dvasią. Kultūros paveldo pastatams, restauruojamiems dvarams ir kitiems autentiškiems pastatams skirta didžioji dalis bendrovės „Saloža“ gaminamos produkcijos. Taigi A. Smetonos dvare įmonė turėjo galimybę panaudoti ilgametę patirtį. „A. Smetonos dvaro langai tikrai labai sudėtingos konstrukcijos: dvi-


gubi, su stiklo paketais, profiliuoti, su profiliuotomis medinėmis apkalomis aplink angokraščius, turintys daug suskirstymų, su viršlangiais, – aiškino V. Skarupskienė. – Pirmiausia pasiruošėme darbo brėžinius pagal išlikusius autentiškus langus, suderinome būsimą naujų medinių langų konstrukciją su rangovais, ieškojome technologinių sprendimų, pritaikydami turimus ir naujus įrenginius.“ Langai buvo gaminami iš klijuoto tašo, dažomi baltais alkidiniais dažais. Abi dvigubų langų dalys atidaromos į vidų. Norint, kad langai išlaikytų šilumą, į vidinį langą buvo nuspręsta įdėti stiklo paketą. Restauratoriai išliejo žalvarines langų rankenėles, kita furnitūra buvo naudojama šiuolaikinė.

Patalpų išdėstymas beveik nepakito Dvaro sėkme galima laikyti ir tai, kad ankstesniems pastatų naudotojams neprireikė iš esmės perplanuoti jų patalpų. Tad restauruojant rūmus meistrams teko panaikinti tik kelias pertvaras. Rūsyje, kur ir anksčiau buvo pagalbinės patalpos, įrengtas šilumos mazgas, sanitariniai mazgai, drabužinė. Senasis, Smetonų šeimos laikų, sanitarinis mazgas buvo pirmame aukšte. Dvare trumpai šeimininkavusi prezidento šeima nespėjo įsivesti tik elektros. Šildymas dvare nuo šiol – hidroterminis: kolektoriai nuvesti į už kelių šimtų metrų telkšantį ežerą. Šilumą generuoja du siurbliai, papildomai įrengti elektriniai tenai. Bet net per didžiuosius šalčius jų neprireikė. Tvarkydami gyvenamąjį pastatą rūsyje meistrai rado ir drenažo liekanų. Jis buvo atkurtas. Pagrindiniai rūmai išlaikė tvirtą konstruktyvą. Bendrovės „Struktūra“ meis-

trams fasadą tereikėjo pertinkuoti prieš tai keliose vietose, ties viršlangiais, kur buvo aptrupėjusios sąramos, sutvirtinus mūrą. Skarda bene prieš 40 metų uždengtam stogui grąžinta pradinė – čerpių – danga. Pirmame aukšte kelios erdvesnės patalpos bus skirtos renginiams. Antrame aukšte įrengta kol kas laikina A. Smetonos šeimos – paties prezidento, jo apsaugininko, žmonos, vaikų, svainės – kambarių ekspozicija. Dvaro rūmuose nuo šiol šeimininkaus Ukmergės kraštotyros muziejus.

kart. Tik čia darbų galo dar nematyti. V. Petrauskas juokavo nežinąs, kuris dvarvietės želdinių apibūdinimas tiktų labiau: apleistas parkas ar retas miškas. Kol kas nuo išsikėtojusių augalų buvo išlaisvinti tik į dvarą vedantys keliukai ir artimiausia, kelis metrus siekianti jų aplinka. Čia dar laukia didelis projektas – pasak Ukmergės rajono savivaldybės Strateginės plėtros ir investicijų skyriaus vedėjos R. Boškevičienės, pagal išlikusią dvaro kūrimo metų schemą rengiamas želdynų formavimo planas.

Kumetyne įrengti svečių namai

Skelbs iniciatyvių investuotojų paiešką

Daugybė darbų laukė tvarkant kumetyną – taip tarnų gyvenamąjį namą vadino generalinio rangovo – bendrovės „Struktūra“ – komanda. „Šio pastato konstrukcija – iš akmeninių kolonų, o tarp jų – krėstas molis. Pagal pastato schemą, kad jį surištume, darėme gelžbetonio žiedą, betonavome papildomas kolonas, – pasakojo V. Petrauskas. – Visų šių darbų nematyti – viskas nutinkuota, nudažyta.“ Tiesa, senosios akmeninės kolonos matomos fasade, kuris dar apkaltas ir to laiko stilistikos dailylentėmis. Panašaus, kaip ir pagrindiniai rūmai, ploto pastate įrengtuose svečių namuose yra 14 kambarių. Pirmame aukšte keturi kambariai pritaikyti ir neįgaliesiems, turi atskirus sanitarinius mazgus. Antrame aukšte atskirus vonios kambarius turi du kambariai, kiti yra kuklesni, generalinio rangovo nuomone, labiau atitinkantys hostelio reikalavimus. Svečių namuose atsirado vietos ir kavinei. Į pagaliau sutvarkytus dvaro rūmus nereikės brautis per kemsynus. Tvarkant pastatus želdynai nepamiršti, keliasdešimt menkaverčių privažiuoti trukdžiusių medžių buvo iškirsti iš-

Nešiodami dvaro atkūrimo idėją po valdiškus kabinetus ukmergiškiai buvo prikūrę ir daugybę pačios dvarvietės pritaikymo galimybių. Galvota apie žvejybos rojų, bitininkystės ūkį, žirgyną ir kt. Bet šiandien savivaldybė neskuba. Netrukus bus skelbiamas konkursas svečių namų operatoriui surasti. Tikimasi, kad investuotojas turės savų idėjų, kaip panaudoti didelę dvaro teritoriją – yra parengtas Užugirio dvaro ir gretimų teritorijų, iš viso apie 80 hektarų plotą apimantis detalusis planas. Savivaldybė kol kas ieško lėšų dar dviem, mediniams, dvaro sodybos pastatams – prezidento pirčiai ir arklidėms – restauruoti. Šiuo metu yra pateikta paraiška Norvegijos fondų – EEE – finansinio mechanizmo paramai gauti. Lėšų bus ieškoma ir kitiems statiniams tvarkyti: išlikęs geros būklės akmenų mūro garažas, ledainė, rūkykla, kiti statiniai. Šis pasakojimas yra dalis žurnalo „Statyba ir architektūra“ rengiamo ciklo, skirto pristatyti gerąją nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos patirtį.

49 Naujasis pagrindinių dvaro rūmų šeimininkas – Ukmergės kraštotyros muziejus.


Betonas – žinių reikalaujanti statybinė medžiaga

SA 2014 Nr. 3 / reklama

Viena svarbiausių šiandienos statybinių medžiagų – betonas – regis, plačiai žinoma ir visiems įprasta. Vis dėlto betono naudojimo subtilybes ir pritaikymo galimybes deramai išmano ne kiekvienas statybų profesionalas. Specialistai įspėja, kad tokios žinių spragos programuoja darbų broką ir gali skaudžiai atsiliepti visos statybos kokybei. Rinktis galima ir specialųjį betoną Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Statybų katedros vedėjas profesorius Gintautas Skripkiūnas atkreipė dėmesį, kad pažangios technologinės ypatybės ne tik mažina rankų darbo apimtis, spartina patį statybų procesą, bet ir leidžia pasiekti specifinius kokybės parametrus. „Koks priklausomai nuo eksploatacijos sąlygų turėtų būti naudojamas betonas – ir statybos projektų vadovams, ir projektuotojams žinių vis dar stinga. Veikiausiai norint sutaupyti mažai dėmesio kreipiama ir į specialiojo betono naudojimo galimybes. Pavyzdžiui, savaime sutankėjantis betonas kol kas mažai naudojamas, nors jo technologijos darbo jėgos ir darbuotojų sveikatos požiūriu yra gerokai pranašesnės, nes tokio betono nereikia vibruoti. Gamintojai siūlo ir didelio stiprumo betoną, kurio stiprio klasė yra didesnė nei C50/60. Ilgaamžiškumu pasižymintis specialusis betonas ilgai tarnauja sudėtingomis eksploatacijos sąlygomis. Tai itin aktualu Klaipėdoje, kur jaučiamas jūros vandens poveikis, tačiau ši aplinkybė irgi deramai neįvertinama“, – tendencijas vardijo mokslininkas. Bendrovės „Heidelbergcement Klaipėda“ generalinis direktorius Povilas Bradulskis antrino, kad pigiausias produktas – ne visada geriausias sprendimas. „Turint omenyje bendrą projekto apimtį, mažesnė kaina ne visada atperka kokybės parametrų skirtumą tarp įprasto ir specialiojo betono. Savaime tankėjantis, poliams skirtas betonas, taip pat mažo tankio ir kitų rūšių specialusis betonas – tai sąnaudas mažinančios ir kokybę gerinančios priemonės“, – statybos projektų vadovų dėmesį atkreipia P. Bradulskis. Kodėl atsiranda plyšių? Anot VGTU profesoriaus G. Skripkiūno, šiuolaikinės betono naudojimo galimybės – labai plačios. „Daugiausia

50

statybose jis pasitelkiamas kaip konstrukcinė medžiaga. Dabar linkstama naudoti didelio stiprio betoną, kad būtų mažinami konstrukcijų tūriai, taip sutaupoma ir medžiagų, ir energijos. Vis labiau atsigręžiama į dekoratyvines betono ypatybes, tiesa, šios galimybės galėtų būti naudojamos plačiau. Pavyzdžiui, iš betono gali būti formuojami faktūriniai paviršiai be jokios papildomos apdailos. Taip pat gali būti išgaunamas spalvotas betono paviršius“, – vardijo mokslininkas. G. Skripkiūnas pripažino, kad nesilaikant privalomųjų darbų technologijų neišgelbės nė puikiausios medžiagos charakteristikos. Anot specialisto, betonavimo metu pasitaikančios klaidos – vis dar neretas reiškinys. „Nemažai jų padaroma kietinant betoną. Šio proceso metu būtina užtikrinti tam tikrą režimą – svarbiausia, kad intensyviai negaruotų vanduo, o tai ypač aktualu vasaros metu. Nepaisant šių reikalavimų atsiranda plyšių, o jų neįmanoma pataisyti. Neretai neįvertinamos ir eksploatacijos sąlygos. Esant tam tikram aplinkos poveikiui, betonui maišyti turi būti naudojamas specialus cementas ar užpildai. O dėl netinkamai parinktų medžiagų galimi paviršių konstrukcijų pažeidimai“, – įspėjo VGTU atstovas. Skiesti vandeniu – nevalia Bendrovės „Heidelbergcement Klaipėda“ generalinio direktoriaus pavaduotojo Aurelijaus Daugėlos pastebėjimu, viena opiausių šiandienos problemų statybvietėse – betono mišinio takumo, jo konsistencijos reguliavimas vandeniu. „Statybos projektų vadovai, darbų vadovai drauge su statybininkais ar meistrais, įrengiančiais klojinius, turėtų labai atsakingai numatyti betono slankumo klasę. Pavyzdžiui, standartiškai pasirenkama antra ar trečia, o, pasirodo, reikia ketvirtos. Betonas paprasčiausiai praskiedžiamas vandeniu, tačiau taip daryti negalima, nes tokiu būdu pakeičiama mišinio sudėtis ir nebelieka jokių garantijų, kad medžiaga bus reikiamo stiprumo ir atitiks visas privalomas charakteristikas. Šiuo atveju problema sprendžiama kitais būdais – papildomai naudojant plastiklį ar kitus cheminius priedus“, – aiškino A. Daugėla. Bendrovės „Heidelbergcement Klaipėda“ generalinis direktorius P. Bradulskis atkreipė dėmesį, kad betoną pristatantys įmonės vairuotojai prireikus gali pasitelkti specialią įrangą betono tankumui patikrinti. „Mūsų betono mazguose tam tikru dažnumu imami pagamintos produkcijos kokybės mėginiai. Dažnumą reglamen-


Padeda stebėjimo sistema A. Daugėla taip pat atkreipė dėmesį, kad žiemą vertėtų skirti daugiau dėmesio betono apsaugai nuo šalčio. „Betone naudojamas nuo šalčio saugantis priedas apsaugos 100 procentų neužtikrina. Tai tik vienas būdų garantuoti medžiagos kokybę betonuojant šaltuoju metų laiku. Nuo šalčio saugantis betono priedas – tai kietėjimo greitiklis, kuris esant tam tikrai temperatūrai leidžia betonui sparčiau rištis, užtikrina, kad jis kuo greičiau sustingtų ir nespėtų užšalti. O kad betonas būtų apsaugotas nuo šalčio, turi būti ir klojami dembliai, ir pagal poreikį naudojami šildytuvai“, – patarė A. Daugėla. Specialisto teigimu, dar vienas labai svarbus parametras – kad betonas objekte būtų išklojamas laiku. „Tai ypač aktualu kalbant apie polinį betoną, nes dėl sudėtingos technologijos darbai užtrunka. Todėl reikėtų parinkti optimalius klojimo būdus, kad tai būtų padaryta kuo greičiau. Betonas negali stovėti pusę dienos ar dieną sumaišytas, nes įvairūs plastikliai poveikį turi ribotą laiką, o jau maždaug po valandos prasideda ir rišimosi procesai“, – įspėjo A. Daugėla. Bendrovės „Heidelbergcement Klaipėda“ generalinis direktorius P. Bradulskis pridūrė, kad dėl šios priežasties

ne tik svarbu, kaip operatyviai betonas statybvietėje yra iškraunamas, bet ir kaip iki jos transportuojamas. „Mūsų, kaip gamintojų, pareiga – ne tik užtikrinti kokybišką produkto gamybą, bet ir pristatyti jį deramu transportu. Kviečiame naudotis mūsų betono mazgo transportavimo ir pumpavimo paslaugomis – tokiu būdu gamintojas prisiima atsakomybę už produkto kokybę iki pat pristatymo į objektą. Nuo kitų betono gamintojų skiriamės tuo, kad kiekviena mūsų įmonės mašina yra aprūpinta GPS ir realaus laiko komunikacijų sistemomis, kurios susietos su programine užsakymų valdymo įranga. Todėl realiu laiku fiksuojame svarbiausius transportavimo parametrus: betono pagaminimo, išvykimo iš betono mazgo laiką, maršrutą, atvykimo į objektą ir darbo jame laiką. Užsakovai gauna tekstinius pranešimus, kada mašina išvažiuoja iš betono mazgo. Įgyvendinant didesnius projektus klientai gali prisijungti prie mūsų informacinės sistemos ir matyti užsakymų vykdymą realiu laiku ar maišymų istoriją“, – galimybes įvardijo P. Bradulskis.

SA 2014 Nr. 3 / reklama

tuoja Lietuvoje galiojantys standartai, tačiau užsakovo pageidavimu mėginių galime paimti nors ir maišydami betoną kaskart“, – teigė įmonės vadovas.

51


U

BO S

M E P L U ČI O

E KŪRY I R P Ų

N ARCHITEKTŪROS–URBANISTIKOS BIENALĖ STIKLO FABRIKUI ŠENDŽENE (KINIJA) UŽVILKO KŪRYBINIO CENTRO FRAKĄ Rūta LEITANAITĖ Architektūros kuratorė

Ar gali meno festivalis lemti miesto dalies ateitį? Kultūros renginiai pasaulyje dažnai naudojami kaip saldainis, padedantis atkreipti dėmesį į tam tikrą teritoriją. Tačiau šou pasibaigus kultūra dažnai lieka realiai įgyvendinamų verslo planų paraštėse. Pramoninių pastatų likimas – kryžkelėje Tikriausiai panašius planus kūrė ir Šendženo pakrantėje esančio stiklo fabriko savininkai „China merchants Shekou Industrial Zone Company Ltd“, skyrę apie 7 mln. eurų tam, kad teritorijoje būtų suorganizuota dalis tarptautinės urbanistinės–architektūrinės Šendženo–Honkongo bienalės. Kad jos idėjos taps ambicingos ilgalaikės strategijos pagrindu, nesitikėjo niekas. Kai prieš trisdešimt kelerius metus Kinija nusprendė Šendženo miestą paversti specialia ekonomikos zona, iš kurios į pasaulį patektų Kinijos produkcija, didžiuliai Šeku uosto teritorijos plotai itin lengvatinėmis sąlygomis buvo išnuomoti vietos pramonės kompanijoms, kurių gaminiai turėjo sotinti pasaulio poreikius. Šiandien, Kinijos rinkai solidžiai įsibėgėjus, o Šendženo miestui išaugus

U52

nuo kelių šimtų tūkstančių gyventojų „miestelio“ iki 14 mln. gyventojų urbanistinio centro, lengvatinių sutarčių terminai baigiasi, pramonė išsikelia šiauriau. Šeku industrinės zonos, kurioje yra ir elektros lemputes milijardais štampavęs stiklo fabrikas, laukia didžiulės transformacijos. Ar pramoniniai pastatai bus nušluoti nuo žemės paviršiaus ir juos pakeis pelningos tūkstančių būstų dėžutės bei komercijos centrai?

Bienalė pretenduoja padiktuoti sprendimą Nebūtina naikinti istorijos tam, kad sukurtum ką nors nauja ir vertinga – nusprendė architektūrinės–urbanistinės Šendženo–Honkongo bienalės dalies „Vertės fabrikas“ programos kuratorius Ole Boumanas (Olandija). Nuo 2013-ųjų gruodžio tris mėnesius trukusi architektūros renginių programa tapo eksperi-

2014 Nr. 3

mentu, turėjusiu parodyti, ar (ir kaip) industriniai stiklo fabriko pastatai gali būti pritaikyti kultūriniams, visuomeniniams renginiams ir ar tai gali tapti nuolatine veikla. Apskritai „Vertės fabrikas“ tapo precedentu architektūros bienalių kontekste – šįkart neapsiribota įspūdingu kelių savaičių šou, sutraukiančiu architektūros žvaigždes bei žiniasklaidą ir užgęstančiu iki kito sezono. Bienalės organizatoriai nusiteikė suprogramuoti ilgalaikius pasikeitimus mieste. Žinoma, būta ir žvaigždžių, ir šou. Šendženo–Honkongo bienalė vyko dviejose vietose. Sandėlyje prie Šeku keleivinio uosto buvo įrengta paroda, pristatanti įvairias analizes ir improvizacijas tema „Urbanistinė riba“. Antrame taške, „Vertės fabrike“, savo ekspozicijas įrengė, kūrybines dirbtuves, seminarus, paskaitas organizavo pasaulinio garso architektūros (OMA, Olandija), dizaino („Droog“, Olandija) biurai, architektūros mokyklos (Berlage institutas Olandijoje; Masačiusetso technologijos institutas), muziejai (pavyzdžiui, MAXXI šiuolaikinės architektūros muziejus Romoje, Viktorijos ir Alberto muziejus Londone, MoMa modernaus meno muziejus Niujorke), architek-

R. Leitanaitės ir asmeninio archyvo nuotr.


tūros institucijos (pavyzdžiui, San Paulo architektūros bienalė). Profesionalią programą papildė pramogos ir edukaciniai užsiėmimai: turai su gidais, bendruomenių vakarėliai, restoranas ir kavinė. Ypatingo visuomenės dėmesio sulaukė fabriko teritorijoje įrengta 100 kvadratinių metrų ploto „Urbanistinė ferma“, kurioje, įkvėpti Honkongo gatvės turgų ir sodų ant stogų tradicijų, architektai suplanavo lysves įvairioms daržovėms. Lankytojai jas sodino, prižiūrėjo, o galiausiai suvalgė. Tačiau pati svarbiausia bienalės programos dalis buvo patys fabriko pastatai, kurie, pasak O. Boumano, turėjo tapti ne fonu renginiams, o pagrindiniais aktoriais. Tarptautinė 15 architektų komanda fabriko pastatus minimaliai pakeitė taip, kad jų originali architektūra priblokštų lankytojus visu šiurkščiu industriniu grožiu. Įspūdingo dydžio mašinų salė su begaliniu betoninių kolonų tinklu ir raibuliuojančiu vandeniu, gaudžianti keliolikos metrų aukščio aklinų betono bokštų tuštuma, su plačia Šeku uosto panorama, atsiveriančia nuo aukščiausio pastato stogo, atskleidžia bienalės lankytojams tikrą, iki šiol nematytą fabriko veidą.

Idėjų generavimo fabrikas O. Boumanas akcentavo, kad „Vertės fabrikas“ turėtų tapti ne tik scena kūrybinėms idėjoms pristatyti, bet ir vieta joms kurti, įgyvendinti. Tai aštuonias savaites ir darė naujai įkurta „Vertės fabriko“ akademija, kurios

veiklos tęsimas būtų viena iš „Vertės fabriko“ ateities linijų. Akademija labiau panėšėtų į aukštųjų mokyklų organizuojamas vasaros mokyklas nei į įprastą universitetą. Su jos studentais, norinčiais pasisemti profesinių žinių ir išplėsti požiūrį į architektūrą, urbanistiką, miestų aplinką, savo patirtimi dalytųsi žymūs architektai, menininkai, mokslininkai, architektūros kritikai, sociologai ir kiti specialistai. Kiekvienas jų akademijoje užtruktų kelias dienas, kol kartu su studentais įgyvendintų (kūrybinių dirbtuvių, kelionių, renginių forma) vieną iš projekto, kurį kiekvienas studentas turėtų parengti studijų metu, fazių. Po to akademijos auklėtiniai būtų perduoti į kito mokytojo rankas. Šios bienalės metu pirmoji akademijos karta – apie 20 atrinktų studentų (architektūros, dizaino, meno studentų ir profesionalų, daugiausia iš Kinijos bei keli iš Europos) – po 8 savaičių mokymosi turėjo pateikti „Vertės fabriko“ ateities vizijas. Šio straipsnio autorė buvo pakviesta padėti „Vertės fabriko“ akademijos studentams kristalizuoti kol kas abstrakčias kūrybines idėjas ir padėti akademijos auklėtiniams parengti savo projektų parodą ir viešą pristatymą. Taip pat – dalyvauti viešoje bienalės programoje, skaitant paskaitą apie architektūros kuravimą.

Studentų vizijose – naujos vertės Akademijos studentų darbų parodos atidarymas buvo suplanuotas priešpaskutinę bienalės dieną, prieš pat

Šendženo–Honkongo urbanistinės– architektūrinės bienalės metu buvęs stiklo fabrikas paverstas „Vertės fabriku“ – nauja visuomenine erdve Kinijos pramoniniame mieste. Kavinė po cisternomis.

uždarymo ceremoniją. Mintis, kad intensyvus aštuonių savaičių studentų darbas būtų tik probėgšmais parodomas visuomenei ir jau kitą dieną nugrimztų užmarštin, visiškai nesiderino nei su kinišku efektyvų resursų naudojimą skatinančiu požiūriu, nei su bienalės, propaguojančios ilgalaikį efektą, koncepcija. Taigi buvo priimtas iššūkis – per tris dienas parengti ir išspausdinti nedidelį katalogą, kurį vėliau studentai galėtų naudoti įrodydami savo gabumus būsimiems darbdaviams, o bienalės organizatoriai – kaip akademijos pirmosios kartos darbo rezultatų santrauką. Kinišką efektyvumą pademonstravo ne tik studentai, bet ir spaustuvė, žaibiškai – per 15 valandų! – ir kokybiškai išspausdinusi penkiasdešimt katalogų bei parodos plakatus. Kitą dieną į parodos atidarymą atvykusių lankytojų bei ekspertų (bienalės ekspozicijų kuratoriaus, Kinijos architektų, investuotojų atstovų) laukė ekspozicijos erdvė su knygos turinį atitinkančiais plakatais išklijuotomis sienomis, krūvele knygų ir pasitempę studentai, pasirengę savo idėjas pristatyti tiesiogiai. Vizijų būta ir nuspėjamų, ir netikėtų, tačiau visas jas vienijo tai, kad studentai įkvėpimo ieškojo stiklo fabriko, Šeku zonos, Šendženo miesto ir pačios Kinijos istorijoje, tarp politinių, ekonominių, socialinių ypatumų. Visi kaip vienas projektai teigė fabriko pastatus turint ypatingą vertę, pagrindžiančią būtinybę juos išsaugoti ir pritaikyti naujai funk-

Su žymių pasaulio architektūros biurų ir institucijų paviljonais dėl bienalės lankytojų dėmesio sėkmingai varžėsi eksperimentinis daržas.

53


Ar netikėtai atrastas potencialas nebus išbarstytas? Drąsūs, maksimalistiniai studentų eksperimentai, nors ir paremti realybės analize, būti įgyvendinti nepretendavo – jie tiesiog įrodė Akademijos mokymo modelio efektyvumą, pademonstravo, kaip studentai išmoko kūrybiškai mąstyti ir pateikti savo mintis. Tačiau tai, kad „Vertės fabriko“ istorijoje sulig baigiamaisiais bienalės fejerverkais nebus padėtas taškas, aišku jau dabar. Nuo pernai gruodžio sutraukęs rekordinį analogiškiems renginiams lankytojų skaičių – beveik 180 tūkst. – „Vertės fabrikas“ ne tik virto architektūros mylėtojų centru, bet ir ryškiai pažymėjo iki tol visuomenei neprieinamą, nesvetingą pramoninę zoną kaip naują tašką viešųjų miesto erdvių žemėlapyje. „Vertės fabrike“ įkvepiančių kertelių ieško fotografai, dailininkai, mados menininkai, atvirose erdvėse vyksta bendruomenės šventės, autobusais vežami moksleiviai iš kitų miestų ar net šalių, vaikų dailės dirbtuvėlėse krykštauja mažieji, kavinėse rutuliojasi dialogai. Daug didesnę, negu tikėtasi, bienalės socialinę, kultūrinę reikšmę pripažino ir Šendženo meras: likus keletui dienų iki renginio pabaigos, miesto vadovas teritorijos savininkams primygtinai rekomendavo (o tai Kinijoje suprantama kaip mandagus reikalavimas) pratęsti bienalę bent iki kovo vidurio. Kas bus po to – sunku prognozuoti. Tačiau „Vertės fabrikas“ jau šiandien turi ryškų vardą ir identitetą. Dėl bienalės teritorijos savininkai sulaukė tarptautinio žino-

Minimaliais pakeitimais fabriko pastatai pritaikyti edukacijai, kultūrai, pramogoms, tačiau rūsti industrinė architektūra išliko protagonistinė. cijai. Tai galėtų būti muziejus, kuriame būtų demonstruojama Šeku industrinės zonos ir stiklo fabriko istorija, stiklo produktų gamybos procesai, pristatomi ateities projektai, susiję su būsimomis statybomis Šeku rajone. Arba – pramogų centras, kuriame būtų galima šokinėti guma nuo kamino, žaisti karines operacijas įspūdingose erdvėse, surengti šeimos iškylą, dalyvauti greitajame pasimatyme ar ramiai paskaityti bibliotekoje. Kadangi Šendženas yra ne tik prekybos, bet ir imigracijos vartai, stiklo fabriko teritorija galėtų tapti atvykėlių miestu. Studentai visą tuščią tarp fabriko pastatų esančią erdvę pasiūlė užpildyti triaukšte struktūra. Jos viršutiniame aukšte būtų įkurti laikinieji būstai atvykėliams. Viduriniame aukšte vyktų edukacinė adaptacijos Kinijoje programa – nuo mandarinų kalbos, Kinijos virtuvės, elgesio kodekso, vairavimo kursų iki darbo pasiūlos centro. Apatinį aukštą užimtų visuomeninės patalpos, skirtos ir patiems Šendženo miestiečiams – parodų, kino salės, auditorijos, restoranai, kavinės. Kūrybinę „Vertės fabriko“ veiklos liniją eksploatavo grupė studentų, pasiūliusi fabriko pastatuose įrengti ypatingą institutą, kuriame nebūtų nei profesorių, nei studentų, o atvykėliai ir vietiniai dalytųsi menine, moksline patirtimi, kartu kurtų idėjas, meno kūrinius ar net gaminius, kuriuos čia pat galėtų pademonstruoti parodų erdvėje. Institutui puikiai tarnautų esami objektai: mašinų pastatas virstų dirbtuvių kompleksu su parodų sale, bokštų erdvės įkvėptų instituto dalyvius susikaupimui ir meditacijai, sandėlyje būtų įrengtos auditorijos.

U54

Padedami architektūros profesionalų iš viso pasaulio (viena jų – straipsnio autorė), „Vertės fabriko“ akademijos studentai kūrė fabriko ir Šeku industrinės teritorijos ateities vizijas. mumo, pasaulinio lygio architektūros mąstytojų ir kūrėjų vizitų, tarptautinės auditorijos ir dėmesio spaudoje, tačiau gavo ir ilgalaikę viešą programą, išmokiusią visuomenę leisti laisvalaikį šioje postindustrinėje zonoje, miesto bendruomenės ir valdžios palankumą bei kelias strategines idėjas apie galimą ateities veiklą. Pasak O. Boumano, „China merchants“ neketina užbraukti šio potencialo ir rimtai svarsto apie kultūrinės programos pratęsimą ar net išplėtimą į gretimas teritorijas dar šiemet. Rūta Leitanaitė yra architektūros kritikė, architektūros renginių (parodų, konferencijų, kūrybinių dirbtuvių, konkursų) kuratorė, radijo laidos „Reikia architekto“ („Žinių radijas“) vedėja ir Lietuvos architektų sąjungos kūrybos direktorė.

2014 Nr. 3


„Thermofloc“ – perdangai ir stogui šiltinti

Kaip tyčia stogo šiltinimas – nemaloniausias. Kam gi patinka į veidą byrančios akmens ar stiklo vatos dulkės šiltinant stogą? Arba – šimtus kvadratinių metrų ropomis, kruopščiai perdengiant šiltinti perdangą? Specialistai žino – dėl šiltinimo sluoksnio sujungimų ir sudūrimų nukenčia šiltinimo kokybė. Tad pagrindinėms šiltinamoms pastato vietoms – stogui, perdangoms, sienoms ir luboms – naudojama šiltinimo medžiaga turėtų būti ypač kokybiška. O norint išvengti klaidų, tokių kaip prakiurdyta izoliacinė plėvelė, sutaupytos smeigės, netinkamai apskaičiuotas šiltinimo medžiagos sluoksnis ir t. t. – šiuos darbus geriausia patikėti specialistams. Pirmiausia vokiečių ir austrų, o dabar jau ir daugelio Europos šalių statybų praktika patvirtino, kad racionalus, paprastas, kokybiškas sprendimas – perdangą ir stogą, pro kuriuos išeina didžioji dalis šilumos, šiltinti celiuliozės vata „Thermofloc“. Ši šiltinimo medžiaga gaminama tik Austrijoje, ji yra vienalytė, besiūlė, ekologiška ir pagaminta iš celiuliozės. Celiuliozės vatos „Thermofloc“ privalumai • Svarbiausias laimėjimas – besiūlis, vienalytis sluoksnis visu storiu ir visu šiltinimo plotu. Be jokių ritininės vatos sujungimų, sudūrimų ir neteisingų pjaustymų, pro kuriuos išeina didžioji dalis šilumos ir dėl kurių atsiranda šalčio tiltų. Šis celiuliozės vatos privalumas ypač aktu-

alus statant šiltus, energiškai efektyvius pastatus, kuriems reikalinga didesnė šilumos varža. • CE ženklu sertifikuota celiuliozės vata yra ilgaamžė – jos tarnavimo laikas naudojant pagal paskirtį – 60 metų. Celiuliozės vata kvėpuoja, lengvai priima ir išgarina drėgmę iš konstrukcijų, tokiu būdu saugodama jas nuo perteklinės drėgmės ir su tuo susijusių bėdų. Be to, ji turi 2,5 karto didesnę šilumos kaupimo talpą nei mineralinė, t. y. maždaug tris kartus lėčiau perkaista saulėje ir geriau saugo patalpas nuo karščio vasarą, sukurdama papildomą komfortą ir taupydama vėsinimo sąnaudas. • Celiuliozės vatai „Thermofloc“ išduotas aukščiausią ekologijos ir kokybės lygį patvirtinantis „Nature Plus“ sertifikatas. Tokiu įvertinimu daugiau negali pasigirti nė viena Lietuvoje parduodama akmens, stiklo ir celiuliozės vata, juolab – poliuretano putos. • Naudojant celiuliozės vatą „Thermofloc“ šiltinimo darbai vykdomi kokybiškai ir sparčiai: per dieną viena sertifikuota „Thermofloc“ šiltintojų komanda, naudodama aplikacinį aparatą, gali apšiltinti apie 50 kubinių metrų stogo ir net 60–70 kubinių metrų perdangos. Šiltinimo darbams suteikiama 5 metų garantija. Naudojant kokybišką aparatą, kuriuo reguliuojamas medžiagos tankis, galima tiksliai nustatyti, kur ir kiek vatos reikia aplikuoti. • Puikus kokybės ir kainos santykis: perdangos šiltinimas, įskaitant šiltinimo medžiagas, kainuoja apie 120– 130 litų už kubinį metrą. Kaina ir kokybė suderinamos, tad verta susimąstyti: ar šiltinti patiems, ar perleisti šį darbą efektyviai dirbančiai komandai, turinčiai filialų visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

SA 2014 Nr. 3 / reklama

Šiluma kyla į viršų, todėl, norint išvengti šilumos nuostolių, kokybiškai apšiltinti stogą ar viršutinę perdangą – itin svarbu. Dažniausiai nekokybiškai apšiltintą pastatą kamuojančios problemos – šalčio tilteliai, turintys įtakos atitvarų rasojimui ar pelėsio atsiradimui. Be to, taisyti broką kainuoja gerokai daugiau nei kokybiškai apšiltinti: neretai tenka ardyti apdailą, taisyti ar keisti konstruktyvą.

Jūsų projektų ar matmenų medžiagos kiekiui apskaičiuoti laukiame el. p. adresu info@geravata.lt. 55


NAUJA SOCIALINIO BŪSTO KONCEPCIJA

Europoje plinta naujoviška socialinio būsto koncepcija. Jos principas labai paprastas – socialinį būstą stato ir prižiūri savivaldybės, todėl jo išlaikymo sąnaudos turi būti kuo mažesnės. Laikydamiesi šios minties keturi partneriai – Europos socialinio būsto tinklas EURHONET, prancūzų architektas Nicolas Michelinas, Vokietijos energetikos konsultavimo įmonė LUWOGE ir chemijos pramonės milžinas BASF – sukūrė pasyviojo socialinio būsto koncepciją„BuildTog“, kuria siūlo pasinaudoti Europos ir kitoms pasaulio šalims. Pasyviojo socialinio būsto koncepcija buvo pristatyta ir šiųmetėje pasaulinėje nekilnojamojo turto parodoje MIPIM Kanuose (Prancūzija).

U56

2014 Nr. 3

Paremta pasyviųjų namų standartais „BuildTog“ – ateities statinio (ang. Building together) koncepcija. Ji paremta pasyviųjų namų standartais, kuriais siekiama ypač efektyviai naudoti energijos išteklius, jų neatsiejant nuo architektūros sprendimų. Naujos socialinio būsto koncepcijos kūrėjai tikisi, kad jų projektas taps standartu įgyvendinant būsimus projektus. Kuriant koncepciją vadovautasi standartizuota planavimo metodika, tačiau buvo griežtai prižiūrima, kad būtų laikomasi su energijos taupymu


susijusių specifikacijų. Konsultacijų kompanija LUWOGE dalyvavo visose koncepcijos kūrimo stadijose ir konsultavo efektyvaus energijos naudojimo klausimais, prižiūrėjo sertifikavimo procesus. Jeigu projektai įgyvendinami skirtingose šalyse, šios kompanijos atstovai energijos taupymo klausimais konsultuoja vietos architektus, projektuotojus, inžinierius ir statybininkus. Architektas N. Michelinas sukūrė bendrą dizainą, tačiau numatė galimybę jį keisti atsižvelgiant į kiekvienos šalies, kurioje būtų įgyvendinami projektai, specifiką, architektūros bei planavimo tradicijas. Kompanijos BASF vaidmuo – rūpintis, kad projektams įgyvendinti būtų taikomi sisteminiai sprendimai.

Pirmosios kregždės „BuildTog“ koncepcija jau pasinaudojo kelios šalys. Vokietijos miestuose Darmštate ir Bremene, Prancūzijos Šampanės Šalono, Reimso ir Araso miestuose bei Stokholme ir Orebre Švedijoje planuojami įgyvendinti arba jau įgyvendinami pasyviojo socialinio būsto projektai pagal naująją koncepciją. Ten, kur vykdomi projektai, bendras pastato dizainas pritaikomas prie pasirinktos vietos. Tačiau visi pakeitimai, susiję su pastato orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, šalių klimato salygomis, valstybių bei vietos regionų nustatytomis taisyklėmis, reikalavimais, turi būti suderinti su „BuildTog“ koncepcijos kūrėjais. Nors leidžiamos įvairios projekto variacijos, pavyzdžiui, atsisakyti balkonų, koreguoti vidaus patalpų planavimą ar pan., bendros linijos laikytis privalu. Vadovaujantis Europos Sąjungos patvirtintomis direktyvomis, nuo 2020 metų visi naujai statomi pastatai turės būti nulinio energijos naudojimo, energiškai efektyvūs. Todėl Europos socialinio būsto tinklas EURHONET skatina pasinaudoti „BuildTog“ koncepcija ir socialinį būstą įvairiose šalyse statyti taikant pasyviųjų namų standartus. Su kon-

ARTURAS INDIČIANSKIS KOMPANIJOS „BASF“ ATSTOVAS BALTIJOS ŠALIMS, BALTARUSIJAI IR UKRAINAI

Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį, kad socialinio būsto statyba vykdoma iš mokesčių mokėtojų pinigų. Pastačius tokį būstą tie patys mokesčių mokėtojai moka kompensacijas už šildymą tų namų gyventojams. Visa tai pernelyg brangiai kainuoja, ir laikas susimąstyti, kad turime būti taupesni. Reikėtų statyti ne kiaurus namus, kuriems išlaikyti ateinančius kelis dešimtmečius mokėsime didelius pinigus, bet energiškai efektyvius. Pastačius pasyvųjį socialinį būstą sutaupyti galima tikrai daug. Kitas dalykas – socialinio būsto gyventojus reikėtų išmokyti naudotis energiškai efektyviu namu: kad nepaliktų atidarytų lauko durų, neatlapotų langų, mokėtų reguliuoti šildymo sistemą. Tik ilgainiui jie išmoktų tai daryti. Kita aktuali problema, susijusi ne tik su socialiniu būstu, bet ir apskritai su naujomis statybomis – planuojant sklypus naujiems daugiabučiams neatsižvelgiama, kaip jie orientuojami pasaulio šalių atžvilgiu. O tai yra vienas esminių kriterijų siekiant energiškai efektyvaus būsto. Tenka matyti, kaip šalia statomi namai tiesiog sukamšomi vienas šalia kito, vienas pastatas lieka kito šešėlyje ir į tai niekas neatkreipia dėmesio. Antai tie patys Lazdynai, sovietmečiu gavę apdovanojimą už tinkamą planavimą. Projektuotojai labai gražiai išdėliojo erdves atsižvelgę į kraštovaizdį, bet jeigu tuo metu būtų žinoję pasyviųjų namų principus, be abejo, būtų jų paisę. Vilniaus valdžia turi visas galimybes pasinaudoti pasyviojo socialinio būsto koncepcija. Derėtų atsižvelgti, kad bus privalu laikytis nustatytų principų, nors architektūriškai koncepciją galima priderinti ir senamiestyje, ir Baltupiuose ar Žirmūnuose. Ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, ir Švedijoje koncepcija jau pasitelkta, ten įgyvendinami projektai. Mes galime tiesiog nusikopijuoti tų šalių patirtį ir pritaikyti savo poreikiams. Apdailą ar kitus sprendimus galima parinkti pagal pageidavimus, bet ne tai yra esmė. Svarbiausia – kiek per metus sunaudojama energijos. Anksčiau buvo akcentuojama, kad Baltijos regione aktualiausia taupyti šildymo sąnaudas. Bet pastarosiomis vasaromis tapo aktualu ir tai, kiek sutaupoma energijos patalpoms vėsinti. Ir vienas, ir kitas sąnaudas galima gerokai sumažinti įgyvendinant energiškai efektyvaus būsto projektus. Didžiausia tokių projektų nauda – galimybė ir planuotojams, ir architektams pažiūrėti į šį procesą kitu kampu. Nekilnojamojo turto plėtotojai siekia kuo daugiau uždirbti mažindami kvadratinio metro savikainą ir galvoja, kad energiškai efektyvūs sprendimai sumažins pelningumą. Bet yra atvirkščiai – pridėtinė tokių projektų vertė neabejotina, vadinasi, ir kaina didesnė. Be to, plėtotojų reputacijai tai irgi turės teigiamos įtakos.

cepcija yra supažindinti ir Vilniaus miesto vadovai. Siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti pasyviųjų namų standartai, visuose „BuildTog“ projektuose atliekama išsami stebėsena, apimanti visus etapus nuo projektavimo ir statybos iki eksploatavimo. Koncepcijos kūrėjai šitaip mėgins išsiaiškinti, ar reikalingi kokie nors patobulinimai, kad ateityje tokių projektų įgyvendinimas būtų dar labiau optimizuotas. Įgyvendinant projektus pagal „BuildTog“ koncepciją naudojamos tik aukštos kokybės medžiagos ir technologijos: efektyviausios termoizoliacinės medžiagos, energiją tau-

pantys langai, vėdinimo sistemos – būtent tai, ką akcentuoja pasyviųjų namų standartai.

Prancūzijos pavyzdžiai Prancūzija kiek atsilieka nuo kitų Vakarų Europos šalių projektuojant ir įgyvendinant pasyviųjų namų sprendimus. Šios šalies projektuotojai ir statybininkai palyginti per mažai dėmesio teikia pastatų sandarumo kontrolei, efektyvioms vėdinimo ar saulės energijos panaudojimo sistemoms diegti. „BuildTog“ koncepcija siekiama supažindinti Prancūzijos statybų rinką su energiškai efektyvių pastatų statyba, tuo pačiu pagerinant ir architektūrinį socialinio būsto vaizdą. Šiais metais, laikantis „BuildTog“ koncepcijos, Prancūzijoje bus pastatyti du 1400 ir 1500 kvadratinių metrų ploto gyvenamieji pastatai, skirti socialiniam būstui. Projektų įgyvendintojai siekia skleisti kuo daugiau informacijos ir pasyviųjų namų statyba savotiškai suvilioti kuo daugiau gyventojų bei statytojų.

57


KRAŠTAS

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ tęsia straipsnių ciklą „Kraštas“. Tai projektas, skirtas atskirose apskrityse esančių savivaldybių ekonominei padėčiai, investicinei aplinkai, galimybėms apžvelgti. Projekte taip pat bus pristatyti įgyvendinami ir planuojami projektai, laukiamos investicijos. Straipsnių ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutu. Būtent jų ekspertai pateiks vertinimų apie savivaldybių vadovų aktyvumą siekiant pritraukti investuotojų, savivaldybių patrauklumą investicijoms į nekilnojamąjį turtą, pramonės ir kitus objektus. Šiame numeryje pateikiama informacija apie Kauno apskrities savivaldybes, toliau laukite naujienų iš Klaipėdos apskrities. Straipsnių ciklas bus tęsiamas ištisus metus, nepamirštant nė vienos apskrities, nė vienos savivaldybės.

58

2014 Nr. 3


KAUNO APSKRITIS – POZICIJOS GEROS, BET NE LYDERIO Kauno apskritis yra trečia pagal užimamą plotą, iškart po Vilniaus ir Šiaulių apskričių. Joje sukuriama penktadalis (19,6 proc.) šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Regionas įsikūręs pačiame Lietuvos centre, kur kertasi tarptautinės transporto ir geležinkelio magistralės, yra oro uostas. Tokia infrastruktūra sukuria puikias sąlygas prekybos ir aptarnavimo veiklos plėtrai. Kauno regione gyvena penktadalis šalies gyventojų. Tačiau, kaip ir visoje Lietuvoje, pastebima jų mažėjimo tendencija. Per pastaruosius dešimt metų apskritis neteko 14 proc. gyventojų. Tačiau nuo 2010-ųjų emigracijos tempai kasmet vis mažėja. Dėl augančio darbo jėgos našumo per pastaruosius ketverius metus vienam gyventojui tenkanti BVP dalis augo 35 proc. ir 2012-aisiais sudarė 37 tūkst. litų. Geresnis rezultatas fiksuojamas tik Vilniaus ir Klaipėdos apskrityse.

Tiesioginės užsienio investicijos Kauno apskrityje 2009–2012 metais augo sparčiausiai šalyje – 57 proc. Vienam gyventojui 2012 metais atiteko 8652 litai. Daugiau užsienio investicijų vienam gyventojui sulaukė tik Vilniaus, Telšių ir Klaipėdos apskritys. Apie pusę viso investicijų srauto buvo nukreipta į apdirbamąją gamybą: maisto, tekstilės, mašinų ir kitų gaminių. Antroje vietoje liko didmeninė ir mažmeninė prekyba, kuriai teko 15 proc. tiesioginių užsienio investicijų. Pagal materialines investicijas vienam gyventojui Kauno apskritis irgi užima ketvirtą vietą. 2012 metais vienam gyventojui teko 4499 litai – tai 17 proc. mažiau nei šalies vidurkis. Kauno apskritis išsiskiria ir vienu žemiausių nedarbo lygiu Lietuvoje – praėjusiais metais fiksuotas 10 proc. nedarbas. Socialinių pašalpų gavėjų skaičius irgi didesnis tik Vilniaus ir Klaipėdos apskrityse. Tokia situacija tik patvirtina glaudų ryšį tarp investi-

cijų kiekio ir socialinės gerovės, kuris buvo nagrinėtas Lietuvos laisvosios rinkos instituto rengiamame Lietuvos ekonomikos tyrime. Padidinus materialinių investicijų kiekį, tenkantį vienam gyventojui, 1 tūkst. litų, socialinės paramos gavėjų skaičius vidutiniškai Lietuvoje sumažėja 1315 žmonių. Teigiamas poveikis juntamas ir darbo užmokesčio požiūriu. 2012 metais vidutinis atlyginimas į rankas Kauno apskrityje siekė 1586 litus. Kauno regionas nėra lyderis ir daug kur nusileidžia ir Vilniaus, ir Klaipėdos apskritims, tačiau bendrame Lietuvos kontekste užima geresnę poziciją nei likę regionai. Kauno regionui reikėtų labiau išnaudoti vieną savo privalumų, t. y. geografinę padėtį. Geografinė Kauno regiono padėtis palanki eksportui dėl puikiai išplėtotos infrastruktūros su tarptautinėmis rinkomis. Augančios eksporto apimtys ir „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimas ateityje tik didins regiono patrauklumą.

KAUNO APSKRITIES SOCIALINĖS IR EKONOMINĖS BŪKLĖS ĮVERTINIMAS

Privalumai

Trūkumai

Didėja tiesioginių užsienio investicijų apimtys.

Netolygus investicijų pritraukimas į regioną.

Išplėtota tarptautinio susisiekimo transporto infrastruktūra.

Prasta rajoninių kelių ir miestų gatvių būklė regione.

Kauno regionas yra energijos gamybos ir paskirstymo centras.

Nepakankamai išplėtoti viešojo ir privataus sektorių projektai.

Galimybės

Grėsmės

Augančios Lietuvos eksporto apimtys.

Kvalifikuotos darbo jėgos nutekėjimas į užsienį ir kitus regionus.

Numatomas „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimas sudarys sąlygas intermodaliniam transporto terminalui atsirasti.

Augantis socialiai pažeidžiamų ir socialiai remtinų žmonių skaičius.

Didėjantis naujų paslaugų rūšių poreikis.

Struktūrinio nedarbo augimas.

Parengta pagal Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apskrities skyriaus, Kauno regiono 2014–2020 metų plėtros plano inf. 59


KAUNAS REIKŠMINGŲ PROJEKTŲ NESTOKOJA Kauno miestas – neabejotinas verslo, pramonės ir kultūros variklis apskrityje. Puiki geografinė padėtis, veikiančios didelės pramonės įmonės ir mokslo įstaigų branduolys leidžia siekti vis geresnių rezultatų, įgyvendinti strateginiuose planuose numatytus tikslus.

60

Tikslai – aiškūs ir konkretūs Kauno miestas yra nusimatęs tris pagrindines prioritetines sritis: konkurencingos ekonomikos plėtra, darnios ir veržlios visuomenės kūrimas, miesto aplinkos kokybės gerinimas. Jas įgyvendinant siekiama kurti investicijoms palankią verslo aplinką, sudaryti sąlygas žinių ekonomikos plėtrai, didinti Kauno, kaip logistikos miesto, patrauklumą. Taip pat stengiamasi užtikrinti aukštą švietimo ir ugdymo pas-

2014 Nr. 3


laugų kokybę, plėtoti viešąją kultūros infrastruktūrą, didinti kultūros paslaugų kokybę bei prieinamumą. „Veržli visuomenė neįsivaizduojama be aktyvaus sportinio gyvenimo. Todėl vieni iš uždavinių yra plėtoti viešąją sporto infrastruktūrą, didinti sporto įstaigų paslaugų kokybę ir prieinamumą“, – sakė Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. Gerinant investicinę aplinką labai svarbu užtikrinti darnią miesto plėtrą, išplėtoti susisiekimo infrastruktūrą, atnaujinti ir plėtoti inžinerines sistemas. Visi šie uždaviniai buvo numatyti jau bemaž prieš dešimtmetį. Mero teigimu, daugelis jų sėkmingai įgyvendinami, tačiau ir ateityje bus aktualūs keičiantis technologijoms, gyventojų poreikiams, verslo aplinkai. Kai kurie strateginio plano iki 2015 metų sprendimai jau buvo koreguoti siekiant labiau pasinaudoti finansine Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama. Tam, kad projektai ją gautų, turi būti įtraukti į Kauno miesto savivaldybės strateginį veiklos planą. Tarp tokių projektų – Parodos ir K. Petrausko gatvių rekonstrukcija, K. Petrausko gatvės (nuo Vydūno al. iki Radvilėnų pl.) rekonstravimas, Kauno Panemunės paplūdimio su poilsiaviete įrengimas.

Užsienio investuotojų dėmesys Prieš kelias savaites Kauno miesto delegacija dalyvavo Kanuose (Prancūzija) vykusioje pasaulinėje nekilnojamojo turto ir investicijų parodoje MIPIM 2014 – čia potencialiems užsienio investuotojams pristatė 10 projektų. Daugiausia dėmesio sulaukė Koncertų, kongresų ir konferencijų rūmų projektas. Prie Vytauto Didžiojo tilto planuojamų statyti Koncertų, kongresų ir konferencijų rūmų projektu susidomėjo investuotojai ne tik iš Europos, bet ir iš kitų žemynų. Tarp investuotojų – ir investicinio fondo, valdančio Kaune veikiantį prekybos centrą „Akropolis“, atstovai. Vienas didesnių šio projekto privalumų yra tai, kad rūmus planuojama statyti pačiame miesto centre. Preliminariais skaičiavimais, šio projekto vertė gali siekti apie 70–80 mln. litų. Planuojama, kad komplekse bus dvi 700 ir 1,5 tūkst. vietų salės, mažesnės salės, ekspozicijų erdvės, biurai, maitinimo įstaigos ir kitos patalpos. Investuotojams šis projektas pasirodė patrauklesnis ir realesnis nei pagrindinis Vilniaus savivaldybės MIPIM parodoje pristatytas projektas – Guggenheimo menų centras. Parodos dalyvių dėmesį patraukė ir didžiausias Kauno miesto savivaldybės investicinis projektas buvusioje Aviacijos gamyklos teritorijoje Aleksote. Čia 35 hektarų plote siūloma įrengti visuomenines ir rekreacines erdves, gyvenamąjį būstą, verslo įmones. Investicija į šią teritoriją gali siekti 200 mln. eurų.

Kauno miesto meras A. Kupčinskas džiaugiasi, kad į savivaldybės investicinius projektus dėmesį atkreipė tarptautiniai investuotojai. MIPIM parodoje Kauno miesto savivaldybė taip pat pristatė centrinės miesto dalies požeminių ir antžeminių automobilių stovėjimo aikštelių bei Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektus. Paprašytas įvardyti svarbiausius miesto privalumus siekiant pritraukti daugiau investicijų, meras A. Kupčinskas pirmiausia paminėjo gerą susisiekimą. Miestas yra Europos transporto koridorių sankirtoje (magistralės „Via Baltica“ ir Vilnius–Kaunas–Klaipėda), šalia yra tarptautinis Karmėlavos oro uostas. Privalumų teikia ir tai, kad Kaune bus „Rail Baltica“ europinio standarto geležinkelio mazgo stotis, taip pat miestas yra pagrindinis šalies upių uostas. „Reikia įvertinti ir tai, kad Kaunas yra logistikos centras, čia – Kauno viešasis logistikos centras, šalia veikia laisvosios ekonominės zonos (LEZ) parkas, aplinkui pastatyta daug privačių logistikos kompleksų. Galiausiai – gerai išplėtotos

Tarp didžiausių planuojamų projektų – Koncertų, kongresų ir konferencijų rūmų statyba (vizualizacija kairėje), buvusios Aviacijos gamyklos teritorijos konversija ir Laisvės alėjos rekonstrukcija (vizualizacija dešinėje).

61


„Girstučio“ vandens sporto ir pramogų komplekso rekonstrukcija – vienas reikšmingiausių pastaruoju metu įgyvendintų projektų. informacinės technologijos. Kaunas pagal plačiajuosčio ryšio greitį yra antras miestas Europoje, čia daug universitetų, aukštųjų ir profesinių mokyklų“, – vardijo meras.

įrengti automobilių stovėjimo aikštelių sistemą Vienybės aikštėje ir prie Kristaus Prisikėlimo bažnyčios. Kiti perspektyviniai projektai – oro parko įkūrimas LEZ teritorijoje, taip pat buvusios Fredos oro uosto teritorijos konversija. „Nuolat ieškome alternatyvių finansavimo šaltinių projektams, kuriems nepakanka miesto biudžeto lėšų ar kurių negalima finansuoti ES struktūrinės paramos lėšomis. Vienas galimų projektų veiklų įgyvendinimo, finansavimo būdų – viešojo ir privataus sektorių partnerystės modelio taikymas didelės apimties projektams“, – sakė Kauno miesto meras A. Kupčinskas. Nors konkrečių išlygų užsienio ar vietos investuotojams dėl palankesnių sąlygų, lengvatų nėra, meras patikino, kad visiems potencialiems investuotojams skiriamas didelis dėmesys pristatant investicinį miesto patrauklumą ir Kauno miesto savivaldybės galimybes.

Svarbiausi projektai Vienas reikšmingiausių pastaraisiais metais įgyvendintų projektų, prisidėjusių prie miesto įvaizdžio gerinimo – pastatyta „Žalgirio“ arena ir įrengta visa kompleksui reikalinga infrastruktūra. Kaunas gali pasidžiaugti ir „Girstučio“ vandens sporto bei pramogų komplekso rekonstrukcija, kuri užbaigta praėjusiais metais. Kiti reikšmingi įgyvendinti projektai – rekonstruotas A. Juozapavičiaus prospektas, modernizuotos švietimo įstaigos, atnaujinta viešojo transporto bazė, e. bilieto ir keleivių informavimo sistema. Svarbiausi šiuo metu Kauno mieste įgyvendinami projektai – integruoto mokslo studijų ir verslo slėnio „Santaka“ įkūrimas, intermodalinio terminalo Kauno viešajame logistikos centre projektavimas ir statyba, Panemunės tilto rekonstrukcija. Taip pat rekonstruojama Parodos ir K. Petrausko gatvių dalis, tiesiamas kontaktinis troleibusų tinklas, rekonstruojama Savanorių prospekto įkalnės žemutinės dalies estakada su šlaitais, tvarkoma ir visuomenės poreikiams pritaikoma Kauno paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios aplinka. Dar vienas svarbus projektas, kuris šiuo metu įgyvendinamas – Kauno upių krovinių uosto statyba. Ateityje be projektų, pristatytų užsienio investuotojams MIPIM parodoje, Kaune ketinama įgyvendinti ir kitus, ne mažiau reikšmingus miestui. Numatoma S. Dariaus ir S. Girėno stadiono rekonstrukcija, Kauno zoologijos centro rekonstrukcija, taip pat ketinama Naujoji „Žalgirio“ arena svariai prisideda prie miesto įvaizdžio gerinimo. 62

2014 Nr. 3


SAVIVALDYBĖ RODO PASTANGAS

LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

EKSPERTO ŽVILGSNIS

Kauno miesto savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 4 vietą iš 7 miesto savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas buvo žemesnis už šalies vidurkį (49 balai) ir sudarė 38,5 balo (iš 100 galimų). Įvertinimą neigiamai veikia investicinių sklypų trūkumas, kurį iš dalies lemia užsitęsęs žemės grąžinimo klausimas. Kauno miesto mokesčių aplinka, palyginti su kitų miesto savivaldybių, yra gera, tačiau nekilnojamojo turto bei žemės mokesčio tarifai šalies ar regiono mastu nėra patys patraukliausi ir nusileidžia Kauno rajonui. Kauno mieste tiesioginės užsienio investicijos kasmet auga nuo pat 2005 metų (3864 litai vienam gyventojui), o vienam gyventojui tenkantis investicijų kiekis padidėjo apie keturis kartus (13 207 litai). Tai apytiksliai tris kartus geresnis rezultatas nei šalies vidurkis. Prie gerų investicijų rezultatų prisidėjo ne tik patogi geografinė miesto padėtis, bet ir savivaldybės dadamos pastangos. Jos interneto puslapyje gausu investuotojams naudingos informacijos, tačiau ne viskas prieinama anglų kalba. Konkurencinio pranašumo miestui suteikia ir universitetų gausa. Tačiau svarbu ne tik orientuotis į užsienio investicijų pritraukimą, bet ir skatinti vietines. Kauno mieste materialinės investicijos yra mažesnės už šalies vidurkį ir siekia 4880 litų vienam gyventojui (2012 metais). Mokesčių aplinkos gerinimas ir mažesnių tarifų taikymas gali būti viena priemonių šiam tikslui pasiekti. Taip pat svarbu užtikrinti efektyvų savivaldybės administracijos darbą, kad visi verslui reikalingi leidimai būtų išduodami per kuo trumpesnį laiką.

REIKĖTŲ AIŠKESNĖS VIZIJOS

LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Kaunas išsiskiria gana stipriai išplėtota pramone ir šiuolaikinėmis įmonėmis. Antai kai kurie ekspertai linkę išbraukti iš veikiančių bendrovių sąrašo tekstilės įmones, tačiau Kaune tokių yra ne viena, ir čia dirbantiems žmonėms mokami dideli atlyginimai, palyginti su šalies vidurkiu. Mieste taip pat yra gerų inžinerinės pramonės, statybos industrijos įmonių pavyzdžių. Teko lankytis vienoje bendrovėje, kurioje gaminamos šaligatvių trinkelės. Čia viskas automatizuota, įrangą prižiūri tik vienas žmogus. Pramonės įmonės Kaune auga, didina eksportą. Joms daugiausia reikia aukštos kvalifikacijos techninio profilio specialistų. Kauno technologijos universitetas (KTU) – viena geriausių tokių specialistų kalvių. Pasikeitus rektoriui, ši aukštoji mokykla labai sparčiai juda į priekį, verslas džiaugiasi akivaizdžiai matomu progresu. Jeigu šis tempas nesumažės, po penkerių metų turėsime iš tiesų pasaulinio lygio universitetą. Prieš keletą metų KTU pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su pramonės sektoriumi, ir tai turėtų paskatinti proveržį. Universiteto kuruojamas regioninis mokslo parkas – irgi daug žadantis. Apibendrinant – prielaidų plėtoti pramonę Kauno mieste tikrai yra. Kitas klausimas – bendradarbiavimas su miesto valdžia. Kartais stebina savotiški sprendimai, kai miestas įsigyja niekam nereikalingų pastatų ir nežino, ką su jais daryti. Pažvelgus į istoriją ir pamačius, kas anksčiau vadovavo miestui, tikrai sunku tikėtis, kad buvę merai galėjo duoti Kaunui ką nors pozityvaus. Dabartinis meras – vienas geriausių kada nors buvusių laikinojoje sostinėje. Vis dėlto ir dabartiniam miesto vadovui vertėtų labiau stengtis siekiant pritraukti investicijų. Teko girdėti vieno skandinavų verslininko, kuris nebuvo apsisprendęs, į kurį miestą investuoti, palyginimą. Pateikęs siūlymą Vilniaus valdžiai, sulaukė apžvalgos apie laisvas zonas, jų infrastruktūrą ir kitus privalumus, taip pat informacijos apie sklypų nuomos sąlygas. O Kauno valdžia jam negalėjo pasiūlyti nieko panašaus. Čia išryškėja viena silpniausių jos grandžių – nėra paruošta strateginių zonų, nėra aiškios vizijos, kurioje teritorijoje bus plėtojama pramonė, kurioje – kūrybiniai parkai ir pan. O verslininkams būtent šios informacijos ir reikia.

PIRMOSIOS KREGŽDĖS PRANAŠAUJA BŪSTO PAVASARĮ

NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ KAUNO BIURO VADOVAS SAULIUS UMBRASAS

Vertinant nekilnojamojo turto plėtrą Kauno mieste, perspektyvų turi daugiabučių gyvenamųjų namų statyba, kuri pastaraisiais metais buvo sustojusi. Žinoma, reikia įvertinti, kad kauniečiams yra mielesnis nuosavas namas ir kiemas, kuriame nereikia kovoti dėl vietos automobiliui, yra nors ir nedidelis, bet savas vejos plotelis. Naujų daugiabučių Kaune planuojama ir statoma palyginti mažai, užbaigiami dar prieš krizę suplanuoti projektai. Dažno jų savininkai jau yra pasikeitę. Komercinis nekilnojamojo turto sektorius dar bemaž miego stadijos, bet pamažu bunda. Po daugelio metų statomas biurų pastatas Savanorių prospekte, neseniai atidarytas „Senukų“ verslo centras. Biurų poreikis Kaune yra, netrukus gali prasidėti daugiau biurų pastatų statybų. Gamybos ir sandėliavimo paskirties nekilnojamojo turto plėtra daugiau vykdoma šalia magistralinių kelių. Jau atėjo laikas, kai šios statybos išjudėjo. Jas paskatino tokios paskirties patalpų trūkumas, nes per pastaruosius metus esamų patalpų nuomos kaina ėmė kilti į viršų. Ir jai priartėjus prie tikrosios rinkos kainos, kai gamybinių ir sandėliavimo patalpų statytojams atsiperkamumo terminai tampa priimtini, tuomet pradedama naujų objektų statyba. To nebuvo galima tikėtis 2009–2010 metais. Šiandien besiteiraujančiųjų apie sandėlių nuomą yra tikrai nemažai. Žinoma, miesto teritorijoje tokios paskirties sklypų nėra daug, jie dažniau patenka į Kauno rajono zoną. Kalbant apie perspektyvas – gera terpė Kaune išlieka daugiabučių gyvenamųjų namų statytojams. Tačiau projektai turi būti tikrai kokybiški.


VIEŠOJO IR INDIVIDUALAUS TRANSPORTO KONFLIKTĄ IŠSPRENDĖ IŠMANIOJI SANKRYŽA Keli šimtai tūkstančių litų, investuotų į į išmaniosios sankryžos M. K. Čiurlionio gatvėje šalia Kauno geležinkelio stoties įrengimą, jau uždirbo lauktų dividendų: ilgus metus avaringa buvusi vieta šiandien nebepatenka į kelių policijos suvestines, o Lietuvos pramonininkų asociacijos rengiamame kasmečiame konkurse „Lietuvos metų gaminys“ sankryžos rekonstrukcijos projektas pelnė aukso medalį.

Pirmoji Lietuvoje sankryža su viešojo transporto prioritetu Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas pripažino – sprendimo paieška prasidėjo nuo bendrovės „Kauno autobusai“ vairuotojų iniciatyvos – šią ypač problemišką sankryžą jie minėdavo kiekvienąkart, kai tik sulaukdavo miesto vadovo savo renginiuose.

M. K. Čiurlionio, Tunelio, Girstupio gatvių ir Vytauto prospekto su pėsčiųjų perėja sankryža pasižymi ypač intensyviu eismo srautu, ir kaip tik čia iš stotelės prie geležinkelio stoties išvažiuojantiems maršrutiniams autobusams reikėdavo kirsti 6 eismo juostas. Iki rekonstrukcijos nebuvo įrengta jokių priemonių maršrutiniam transpor-

Pirmą kartą Lietuvoje sankryžoje įdiegta viešojo transporto prioriteto sistema padėjo 2014 Nr. 23 6464 sureguliuoti eismą sudėtingoje M. K. Čiurlionio gatvės atkarpoje.

tui palengvinti šią užduotį. Autobusų vairuotojams tekdavo kantriai laukti eismo properšos prie išvažiavimo iš aikštelės, vėliau vėl sustoti ir praleisti priešpriešinio eismo juosta judančias transporto priemones. Pavojingos situacijos čia buvo kasdienybė, eismo įvykiuose nukentėdavo ir autobusai, ir kiti eismo dalyviai, tarp jų – ir pėstieji. Dvi šalies įmonės pasiūlė priemonių, šioje sankryžoje kardinaliai pagerinusių ir eismo saugumą, ir efektyvumą – 2013 metų rugsėjį čia baigta įgyvendinti pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje sankryža su viešojo transporto prioriteto (VTP) sistema. Tokios sistemos veikia daugelyje Jungtinių Valstijų ir Vakarų Europos miestų – jos padeda užtikrinti saugų, efektyvų viešojo transporto darbą, taip darydamos jį patrauklų keleiviams.


Maksimalus rezultatas minimaliomis lėšomis Rengiant projektą bendradarbiavo bendrovė „Kelprojektas“ – ji atliko sankryžos rekonstrukcijos projektavimo darbus, ir bendrovė „Fima“, kuri pasiūlė techninių sankryžos valdymo sprendimų, tiekė jiems įgyvendinti reikalingą įrangą, atliko sistemų programavimo darbus ir konsultavo diegimo darbus atlikusius specialistus. Transporto infrastruktūros projektavimo bendrovės „Kelprojektas“ generalinis direktorius Algimantas Medžiaušis atkreipė dėmesį, kad visiška tokio pobūdžio sankryžų rekonstrukcija paprastai reikalauja itin didelių lėšų, tad pastaraisiais metais, bandant verstis su ir šiaip nepakankamu šalies keliams skiriamu finansavimu, sunkiai įgyvendinami daugelio gatvių ir sankryžų rekonstrukcijos projektai. „Džiaugiamės galėję kartu su partnere „Fima“ Kauno miestui pasiūlyti ir veiksmingą, ir palyginti nebrangų problemos sprendimo būdą, padedantį spręsti eismo saugumo bei efektyvumo problemas Kauno gatvėse“, ‒ sakė A. Medžiaušis. Beje, rekonstrukcijai finansuoti savivaldybė pasitelkė ir Europos struktūrinių fondų lėšas. Projektuodami M. K. Čiurlionio gavės sankryžos rekonstrukciją, „Kelprojekto“ inžinieriai pasitelkė naujausią programinę įrangą, leidžiančią detaliai įvertinti transporto srautus ir parinkti geriausius sprendimus. Rekonstruojamos sankryžos VTP sistemai „Fimos“ specialistai drauge su partneriais – intelektinių transporto sistemų įrangą gaminančia kompanija „Peek Traffic“ – pasiūlė ir suprojektavo novatoriškus techninius sprendimus, leidžiančius efektyviai reguliuoti ir valdyti sankryžos eismo srautus.

Kompleksiniai sprendimai „Kelprojekto“ specialistų atlikta analizė atskleidė, kad eismo problemas šioje M. K. Čiurlionio gatvės atkarpoje sąlygojo ne tik viešojo transporto judėjimas. Pasak „Kelprojekto“ Statybos skyriaus projekto vadovo Dovydo Banio, sankryžos rekonstrukcija buvo proga padidinti transporto pravažumą M. K. Čiurlionio gatvėje nuo Tunelio gatvės. Buvo parengti projektiniai sprendiniai išplatinti gatvę iki dviejų eismo juostų ir įrengti visuomeninio transporto sustojimą. Taip pat buvo suprojektuotas visuomeninio transporto apsisukimas ir

Rokas ŠLEKYS Bendrovės „Fima“ Sprendimų departamento direktorius

„Miestuose vis sudėtingiau efektyviai valdyti viešojo transporto eismą. Siekiant ne tik užtikrinti eismo dalyvių saugumą, patogų susisiekimą, bet ir didinti viešojo transporto patrauklumą, mažinti individualaus transporto naudojimą, svarbu šiuolaikines eismo reguliavimo sistemas diegti ne tik pavienėse sankryžose. Masiškesnis sistemų diegimas ir centralizuotas jų valdymas leistų pasiekti maksimalų efektą.“ eismo juosta M. K. Čiurlionio gatvėje (Tunelio gatvės link). „Kelprojektas“ suprojektavo ir naują šviesoforinę signalizaciją prie maršrutinio transporto apsisukimo sankryžos ir pateikė projektinių sprendinių esamos signalizacijos prie M. K. Čiurlionio g. / Vytauto pr. sankryžos rekonstrukcijai. „Rekonstruojant sankryžą nuspręsta panaikinti eismo saugumo požiūriu itin pavojingą kairįjį posūkį iš Girstupio gatvės, – atkreipė dėmesį D. Banys. – Be to, antrinis statybinių medžiagų – betoninių bortų, betoninių šaligatvio plytelių, skaldos pagrindų, nufrezuoto asfalto – panaudojimo sprendimas lėmė didelį ekonominį projekto naudingumą ir mažą statybos kainą.“ Intelektinių inžinerinių sprendimų bendrovės „Fima“ komanda pasiūlė ir sukūrė sankryžos eismo reguliavimo sistemos, viešojo transporto prioriteto sistemos bei bevielės transporto detekcijos sistemos techninius sprendimus. Įmonė pasirūpino su-

projektuoti ryšių kabelių sistemas minėtoms sistemoms, sukūrė eismo valdymo programas, parengė technines įrangos specifikacijas, kartu su projekto partneriu – bendrove „Kelprojektas“ – parengė techninių sprendinių darbo projektą, parinko įrangos gamintojus, galiausiai konsultavo ir sistemos diegimą vykdžiusios įmonės darbuotojus. Pertvarkant sankryžą įdiegta kompanijos „Peek Traffic“ įranga.

Realus, o ne teorinis viešojo transporto prioritetas Sankryžos rekonstrukcijos projektavimo darbai pradėti dar 2012 metais, bet realizavimas 2013-aisiais neužtruko – viskas įgyvendinta mažiau nei per tris mėnesius. Toje vietoje, kur maršrutinis transportas išvažiuoja į M. K. Čiurlionio gatvę, įrengta RFID technologija (tai objekto ar objektų žymėjimo ir sekimo sistema, pagrįsta radijo dažnio signalo panaudojimu

65


kamai reguliuoti eismą sankryžose. Svarbu ir tai, kad prie autobusų aikštelės įrengta nauja šviesoforinė įranga buvo suderinta su toje atkarpoje esančios kitos šviesoforinės sankryžos įranga ‒ tai padeda išvengti eismo spūsčių. Reikia paminėti, kad sankryžoje įdiegta dviguba sistema – neveikiant bekontaktėms kortelėms, prie autobusų aikštelės eismą sustabdo sunkiasvorį transportą nustatantys davikliai, įrengti asfalto dangoje.

Rūpinosi eksploatacijos ekonomiškumu

Dovydas BANYS Bendrovės „Kelprojektas“ Statybos skyriaus projekto vadovas

„Rekonstruojant sankryžą nuspręsta panaikinti eismo saugumo požiūriu itin pavojingą kairįjį posūkį iš Girstupio gatvės. Be to, antrinis statybinių medžiagų – betoninių bortų, betoninių šaligatvio plytelių, skaldos pagrindų, nufrezuoto asfalto – panaudojimo sprendimas lėmė didelį ekonominį projekto naudingumą ir mažą statybos kainą.“ objekto žymėjimo informacijai įrašyti ir nuskaityti) paremta VTP sistema, suteikianti viešajam transportui prioritetą prieš kitą (važiuojantį M. K. Čiurlionio gatve) transportą. Čia esančioje aikštelėje stojančių autobusų vairuotojai turi aukštadažnes bekontaktes korteles. Autobusui 10 metrų atstumu priartėjus prie sankryžos, sistema, reaguodama į korteles, sustabdo eismą M. K. Čiurlionio gatvėje ir uždega žalią signalą maršrutiniam transportui. Įdiegtoje sankryžų reguliavimo ir VTP sistemoje įvesta informacija apie konkrečias miesto viešojo transporto priemones bei jų maršrutus, tad atsižvelgiant į ją ir suteikiamas prioritetas konkrečiam transportui bei kryptims. Esant poreikiui sistema gali realiu laiku stebėti faktinių viešojo transporto grafikų neatitikimą suplanuotiesiems ir atitin-

66

RFID skaitytuvai įdiegti ir M. K. Čiurlionio gatvės bei Vytauto prospekto šviesoforinėje sankryžoje, papildant eismo valdymo programą nauja faze autobusams apsisukti. Naudodami bekontaktes korteles autobusų vairuotojai sustabdo eismą pagrindiniame kelyje ir netrukdomi apsisuka. Vertėtų paminėti RFID technologija paremto VTP sprendimo patrauklumą. Šiuo atveju diegiant sistemas nereikėjo ardyti asfalto, montuoti brangiai kainuojančios įrangos viešajame transporte, diegimo metu stabdyti eismo ir pan., tai – ekonomiškai kur kas efektyvesnis sprendimas nei, pavyzdžiui, indukcinių kilpų naudojimas. Diegiant sistemą atnaujinti šviesoforai, jų valdikliai, sumontuoti bevieliai transporto detektoriai ir RFID skaitytuvai. Programuojant RFID skaitytuvus ir šviesoforų valdiklius, buvo naudojamas standartinis VECOM metodas, paplitęs Europos Sąjungos šalyse. Bendrovės „Fima“ specialistai pabrėžė, kad techniniams sprendimams realizuoti parinkta įranga padeda užtikrinti sąnaudų požiūriu efektyvią sistemų eksploataciją. Pavyzdžiui, sumontuoti šviesoforų valdikliai ir šviesoforai turi automatinio pritemdymo (ang. dimming) funkciją – šviesoforai automatiškai reaguoja į aplinkos apšviestumą ir naktį pritemsta, tokiu būdu naudodami perpus mažiau elektros energijos ir neakindami vairuotojų.

Intelektiniai sprendimai – indėlis į viešojo transporto sistemos tobulinimą Intelektinių transporto sprendimų pritaikymas yra vienas racionaliausių kelių spręsti didėjančių eismo spūsčių, kartu – ir augančio avaringumo problemą visoje šalyje, įsitikinęs bendrovės „Fima“ Sprendimų departamento direktorius Rokas Šlekys. „Miestuose vis sudėtingiau efektyviai valdyti viešojo transporto eismą. Siekiant ne tik užtikrinti eismo dalyvių saugumą, patogų susisiekimą, bet ir didinti viešojo transporto patrauklumą, mažinti individualaus transporto naudojimą, svarbu šiuolaikines eismo reguliavimo sistemas diegti ne tik pavienėse sankryžose. Masiškesnis sistemų diegimas ir centralizuotas jų valdymas leistų pasiekti maksimalų efektą“, – sakė R. Šlekys. Kauno miesto valdžia kitąmet tikisi įgyvendinti šiuo metu rengiamą probleminės transporto arterijos – Savanorių prospekto – eismo sureguliavimo projektą – įrengti čia žaliąją bangą. Šiuo metu pagrindiniai transporto infrastruktūros darbai susiję su Žaliakalnio ir centrinės miesto dalies, Parodos ir K. Petrausko gatvių rekonstrukcija bei eismo valdymo šiose atkarpose sureguliavimu.

2014 Nr. 3


SĖKMINGAI ĮGYVENDINA PRIORITETUS Kauno rajonas pažymimas kaip vienas tų, kuriuose sukurta gera investicinė aplinka, veikia daug pramonės įmonių, o ekonominiai rodikliai yra vieni geriausių. Visa tai lėmė ypatinga padėtis – Kauno rajonas yra tarptautinės svarbos transporto ir logistikos mazgas, kuriam priklauso Karmėlavos oro uostas, laisvoji ekonominė zona (LEZ), būsimasis centrinis logistikos terminalas su Europos vėžės geležinkelio stotimi. Kauno rajonas yra išsikėlęs šiuos pagrindinius ekonominės aplinkos plėtros prioritetus: didinti rajono pramonės ir verslo konkurencingumą, kurti palankią pramonei ir verslui aplinką, plėtoti turizmo sektorių, panaudojant kultūros paveldo ir rekreacinius gamtos išteklius, o viešąją infrastruktūrą pritaikant turizmo reikmėms. Regis, tai įgyvendinti sekasi neblogai. Sėkmingai ekonominei Kauno rajono plėtrai didelę reikšmę turi esami žmogiškieji ištekliai ir jų naudojimas darbo rinkoje – tai skatina spartesnę ekonominę rajono plėtrą. Šiuo metu daugiausia naujų darbo vietų sukuriama tose seniūnijose, per kurias eina tarptautinės ir valstybinės reikšmės transporto keliai, ir tose, kurios ribojasi su Kauno miestu: Garliavos, Domeikavos, Karmėlavos, Neveronių, Rokų. Siūlomų Kauno rajono bendrojo plano sprendinių tikslas – gerinti verslo, turizmo, švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos būklę, visai tai plėtoti pagal darnios plėtros principus. Kauno rajono pramonė yra svarbi Kauno apskričiai, nes šiame rajone veikia 11,5 proc. visų Kauno apskrities pramonės subjektų. Kauno rajono pramonės plėtrą lemia didelis šalies verslininkų aktyvumas, įstojus į Europos Sąjungą (ES) pagerėjusios eksporto sąlygos, didėjanti ES fondų parama. Tačiau brangstanti darbo jėga, kylančios žaliavų kainos netrukus panaikins vieną pagrindinių Kauno rajono pramonės įmonių pranašumų – nedidelę darbų savikainą.

Viena vertus, Kauno LEZ yra viena tų ašių, su kuria susiję teigiami ekonominiai Kauno rajono rodikliai ir investicijų pritraukimas. Kita vertus, rajono plėtros potencialą lemia gyventojų skaičius ir socialinė bei demografinė struktūra. Kauno rajono planavimui svarbios dvi datos – 2019 metai, kai baigsis bendrojo plano sprendinių galiojimo laikotarpis, ir 2029-ieji, kai baigsis koncepcijos galiojimo laikotarpis. Žvelgiant į rajono patrauklumą, viena aktualiausių problemų čia – silpnai išplėtotas turizmo sektorius. Pažymimas menkas turizmo plėtros finansavimas, nestabili Kauno oro uosto, oro linijų vadybos politika, mažas rajono pasiekiamumas geležinkelio transportu, menki turistų srautai. Taip pat čia silpnai tarpusavyje bendradarbiauja turizmo verslo atstovai ir valdžios institucijos. Manoma, kad geležinkelio „Rail Baltica“ plėtra, turizmo infrastruktūros, paslaugų įvairovės ir kokybės gerinimas, didesnis ES finansavimas, gamtinio, pramogų, kultūrinio turizmo plėtra suteiktų rajonui naujų galimybių. Šiuo metu yra rengiamas Kauno rajono turizmo teritorijų plėtros iki 2020 metų specialusis planas, kuriuo išsamiai nagrinėjamos turizmo plėtojimo galimybės ir nustatomos su tuo susijusios kryptys bei priemonės. 2012 metų duomenimis, Kauno rajone tūkstančiui gyventojų vidutiniškai teko 596 nedarbingi asmenys, užimtųjų gyventojų dalis sudarė 40,9 proc. Vidutinis mėnesio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių 2012 metais buvo 1911 litų. Savivaldybės biudžeto išlaidos socialinėms pašalpoms 2012 metais sudarė daugiau kaip 11,15 mln. litų. Socialinės pašalpos gavėjų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nuo 27,9 2010 metais išaugo iki 48,4 2012-aisiais. 2012 metais Kauno rajonui teko 166,46 mln. litų tiesioginių užsienio investicijų, o tai vienam žmogui sudarė daugiau 1,9 tūkst. litų. 2013 metais rajone įsteigta 261 nauja verslo įmonė, iš viso tais metais jų veikė 3178. Statybos bendrovių atliktų darbų apimtys 2012 metais siekė 220,78 mln. litų. Tais metais rajone pastatyti 29 negyvenamosios paskirties statiniai ir 346 butai – daugiausia apskrityje. Vienam gyventojui vidutiniškai teko 28,4 kvadratinio metro naudingojo ploto.

67


EKSPERTO ŽVILGSNIS

RODIKLIUS AUGINA LEZ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Kauno rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 1 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas gerokai viršijo šalies vidurkį (48,6 balo) ir siekė 75,4 balo. Aukštas įvertinimas skirtas dėl šalies vidurkį viršijančių materialinių investicijų kiekio (5669 litai vienam gyventojui, 2012 metai). Taip pat fiksuotas gana spartus tiesioginių užsienio investicijų augimas, 2004–2012 metais. – 120 proc. Kauno rajone yra parengti investicijoms tinkami žemės sklypai. Tačiau didžiausias Kauno rajono išskirtinumas – tai viena palankiausių šalyje mokesčių aplinka. Savivaldybė taiko vienus mažiausių nekilnojamojo turto, žemės mokesčio ir verslo liudijimų tarifų. Tai, be abejo, prisidėjo prie sėkmingo investicijų, ypač materialinių, pritraukimo. Jos 2011–2012 metais augo 29 proc. Kauno rajone yra įsteigta Kauno laisvoji ekonominė zona (LEZ). Tai 534 hektarų ploto pramoninės plėtros teritorija, kurioje siūlomos mokesčių lengvatos. Įmonės, veikiančios šioje teritorijoje, yra atleidžiamos nuo nekilnojamojo turto, dividendų mokesčių. Taip pat pirmus šešerius veiklos metus jos gali nemokėti pelno mokesčio. Apie 71 proc. visų LEZ investicijų sudaro tiesioginės užsienio investicijos. Šioms pritraukti svarbios ne tik mokesčių lengvatos, bet ir puiki infrastruktūra, geografinė padėtis – Lietuvos centras. Didelį Kauno LEZ išskirtinumą suteikia ir buvimas šalia tarptautinio Kauno oro uosto.

PRAMONEI – KOMFORTO SĄLYGOS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Norintiesiems investuoti Kauno rajone šiuo metu bene vienintelė vieta yra laisvoji ekonominė zona (LEZ). Jai vadovauja užsienietis, ir čia vyrauja visai kitokie principai nei aplinkui. Žinoma, LEZ yra gana brangi žemės nuoma. Tačiau ją sumokėjus galima jaustis ramiai – papildomai niekam nebereikės mokėti, bus taikomos mokesčių lengvatos. O svarbiausia – nebus neoficialių išlaidų. Matydamos aiškias žaidimo taisykles čia gamyklas statosi didžiosios šalies pramonės įmonės. Kitas taškas Kauno rajone, kur pramonės sektorius jaučiasi gerai – Garliava. Miestelyje yra apie 12 tūkst. gyventojų, čia susiformavusi verslo bendruomenė, veikia nemažai didelių pramonės įmonių. Kauno rajono valdžia mielai dalyvauja investuotojams skelbiant gamyklų statybos pradžią, perkerpant simbolines juosteles objektų atidarymo ceremonijose. Šitaip parodoma, kad valdantieji pozityviai nusiteikę pritraukiant investuotojų. Žinoma, turint omenyje Kauno LEZ, rajono valdžia neturi jokios įtakos investicijoms pritraukti. Kitose Kauno rajono vietose irgi nebūtų problemų plėtoti pramonę. Čia gera susisiekimo infrastruktūra. Be to, neteko girdėti, kad rajono valdžia keltų kokių nors dirbtinių trukdžių.

SVARBUS NORS IR MAŽYTIS, BET NUOSAVAS KIEMAS NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ KAUNO BIURO VADOVAS SAULIUS UMBRASAS

Kauno rajone pirmiausia dėmesį atkreipia mažaaukštė gyvenamųjų namų statyba: individualiųjų vienbučių, sublokuotų, keturbučių, dešimties butų. Tokia plėtra daugiau vykdoma šiaurės vakarų, šiaurės rytų pusėje ir pietų kryptimi: Vytėnuose, Sargėnuose, Giraitėje, Romainiuose, Noreikiškėse bei Rimgauduose. Kai kuriuose šių rajonų pastaraisiais metais gyvenamasis plotas padidėjo dešimtis hektarų. Tokia sparti gyvenamoji statyba neapsieina be problemų, pirmiausia iškyla susijusių su socialine infrastruktūra. Inžinerinių tinklų klausimą žmonės išsprendžia paprasčiau, tačiau vaikų darželių, mokyklų ir gydymo įstaigų tema lieka opi. Todėl tenka naudotis socialine miesto infrastruktūra. Vis dėlto mažaaukštės gyvenamosios statybos perspektyvos išlieka neblogos. Neginčijamas gamybos ir sandėliavimo paskirties nekilnojamojo turto plėtros lyderis – laisvoji ekonominė zona. Čia gerai išplėtota infrastruktūra, žemės kaina mažesnė nei miesto zonoje, ką ir kalbėti apie mokesčių lengvatas.

68

2014 Nr. 3


Dubravos urėdijos Selekcinių sodmenų išauginimo padalinio šiltnamiuose skiepyti selekciniai sodmenys auginami visos Lietuvos miškų urėdijoms. V. Ribikausko nuotr.

MIŠKININKŲ RŪPESTIS – ATEITIES MIŠKAI Nors miškininkų veikla įprastai siejama su miškų kirtimu, atkūrimu ir priežiūra, kalbant apie Dubravos eksperimentinę mokomąją miškų urėdiją, ne mažiau svarbi čia vykdoma eksperimentinė mokomoji veikla. Mat nuo urėdijos darbuotojų profesionalumo ir kruopštaus darbo priklauso, kaip atrodys ateities miškai. Miškininkai derina mokslinę ir ūkinę veiklą Vienai jauniausių Lietuvoje Dubravos eksperimentinei mokomajai miškų urėdijai, kaip ir visoms kitoms, būdingi įprastiniai urėdijose atliekami miško atkūrimo, priežiūros, apsaugos, eksploatacijos ir kiti darbai, tačiau čia vykdoma ir specifinė eksperimentinė mokomoji veikla. Urėdijoje atliekami miškininkams privalomi miško darbai: miškų kirtimas, atkūrimas ir įveisimas, jaunuolynų ugdymas, miško želdinių priežiūra, apsauga nuo žvėrių,

vabzdžių ir ligų. Sanitarinė ir priešgaisrinė miško apsauga vykdoma ne tik valstybei priklausančiuose, bet ir privačiuose miškuose. Miškininkų įrengtais ir prižiūrimais keliais naudojasi privačių miškų savininkai, ūkininkai bei kiti gyventojai. Praėjusiais metais Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija atkūrė 202 hektarus kirtaviečių, įveisė 4 hektarus naujų miškų, bandomųjų želdinių – 1,3 hektaro, 5,2 hektaro plote – antros eilės sėklinę eglės plantaciją. Sėklinė eglės miško plantacija įveista škvalo suniokotų medynų kirtavietėje, siekiant išauginti antros kartos plantaciją sėklų ruošai natūralioje miško aplinkoje. Anksčiau urėdijoje plantacijos daugiausia buvo įveisiamos buvusiose nenaudojamose pievose ar ganyklose. Praėjusiais metais sėkmingai baigtas 2010 metais praūžusio škvalo suniokotų medynų kirtaviečių atkūrimas. Dubravos miškų urėdijos miškai 2002 metais buvo sertifikuoti ir po to jau kelis kartus sėkmingai resertifikuoti, todėl urėdijos miškuose pagaminta produkcija žymima FSC ženklu.

69


Ateities miškams – kokybiškos sėklos Visas miškų urėdijos valdomų miškų plotas priskirtas penkioms girininkijoms: Šilėnų, Vaišvydavos, Kuro, Ežerėlio ir Pajiesio. Vidutinis girininkijos plotas yra 2,7 tūkst. hektarų. Miškai suskirstyti į 340 kvartalų, o šie – į 8,7 tūkst. miško sklypų. Vidutinis kvartalo plotas – 40 hektarų, vidutinis taksacinio miško sklypo plotas – 1,5 hektaro. Urėdijoje vyrauja spygliuočių medynai, kurie užima 70 proc. viso medynų ploto (pušynai – 42 proc., eglynai – 28 proc.). Taip pat auga beržynai ir juodalksnynai bei ąžuolynai. 52 hektarų ploto medelyne miškams atkurti ir įveisti kasmet išauginama vidutiniškai 1,5 mln. kokybiškų aukštos selekcinės vertės sertifikuotų spygliuočių ir lapuočių medžių sodinukų bei sėjinukų. Daugiausia – eglės ir pušies sodinukų, mat jų sodmenų poreikis didžiausias. Taip pat auginami medžių, krūmų ir lianų sodinukai, skirti urbanistiniams želdiniams, kalėdiniai medeliai. Sėklos kokybiškiems sodmenims renkamos sėklinėse plantacijose. Dubravos urėdijos specialistai žiemą važinėja po visą Lietuvą, įlipę į medžių viršūnes renka pačių našiausių, aukščiausių ir gražiausių rinktinių medžių šakeles skiepijimui (įskiepius), pavasarį skiepija sėklinėms plantacijoms skirtus sodinukus. Įvairių medžių rūšių spygliuočių ir lapuočių skiepyti sodinukai visos Lietuvos miškų urėdijų miško sėklinėms plantacijoms įveisti auginami Dubravos urėdijos Selekcinių sodmenų išauginimo padalinio polietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose. Maždaug po penkerių metų sodinukai iškeliauja į sėklines miškų urėdijų plantacijas. Iš tose sėklinėse plantacijose surinktų sėklų išaugintais sodinukais ir atkuriami miškai. Pačioje Dubravos miškų urėdijoje sėklinių miško plantacijų įveista 23,3 hektaro, 35 hektarų plote įveisti klonų rinkiniai, išskirtas 41 hektaras genetinių miško draustinių ir 23 hektarai sėklinių medynų, atrinkti 159 rinktiniai medžiai. Prisideda prie medžių genofondo išsaugojimo Dubravos miškų urėdijoje veikia didžiausia Lietuvoje kankorėžių aižykla ir sėklų šaldytuvas. Čia iš daugelio Lietuvos urėdijų atvežami sėklinėse plantacijose surinkti pušų, eglių kankorėžiai. Kad išsiskleistų, jie aižykloje pirmiausia pakaitinami iki 50 laipsnių, tuomet jų sėklos išaižomos, pašalinami sparnai. Sudėtos į plastikinius maišelius arba stiklainius šaldytuvuose sėklos gali būti laikomos net iki dvidešimties metų. Taip apsidraudžiama: mat pušis dera kas dvejus metus, o eglė gali nederėti net penkerius ar dešimt metų. Moderniausioje ir pajėgiausioje Lietuvoje medelyno aižykloje eglių, pušų, maumedžių kankorėžiai aižomi beveik visoms šalies miškų urėdijoms, privačių miškų savininkams, o sėklų saugykloje-šaldytuve optimaliomis sąlygomis laikoma apie 80 proc. visoje Lietuvoje paruošiamų miško spygliuočių medžių sėklų. Dubravos miškų urėdijos sėklų saugykloje nuolat laikoma maždaug keturiolika tonų eglių ir pušų sėklų.

Įskiepiams paimti, tenka ropštis į pačias rinktinių medžių viršūnes. Lipa inžinierius Darius Bielevičius.

Ąžuolų sodinukai Dubravos urėdijos medelyne.

70

Puoselėjama biologinė įvairovė Dubravos miškų urėdijos miškininkai rūpinasi ir miškų biologinės įvairovės didinimu. Teritorija, kur nevykdoma jokia žmogaus veikla, užima 746 hektarų plotą, t. y. 5,5 proc. urėdijos miškų ploto. 1037 hektarai urėdijai priklausančių miškų patenka į Kauno marių regioninio parko teritoriją. Urėdijos miškuose 118 hektarų plote išskirtos 84 kertinės miško buveinės, o 120 hektarų plote – rezervatinė Dubravos girios apyrubė, kurioje jau daugiau kaip pusę amžiaus nevykdoma

2014 Nr. 3


žmogaus veikla. Apyrubė – tai vieta, skirta retoms miško augavietėms, spygliuočių medynams ir kitoms vertingoms augalų bendrijoms išsaugoti. Urėdijos miškuose saugomos plėšriųjų ir kitų retų paukščių perimvietės, nekertami uoksiniai medžiai, kasmet uoksuose perintiems paukščiams iškeliama 120–200 inkilų. Dubravos urėdijos valdomi miškai yra netoli Kauno, todėl gausiai lankomi poilsiautojų. Jų patogumui urėdijos miškininkai įrengė 9 stovyklavietes, 13 poilsiaviečių, 24 trumpalaikio poilsio vietas, 8 apžvalgos aikšteles ir 9 įvairios paskirties miško takus, kurių bendras ilgis – apie 20 kilometrų. Dalis poilsio vietų pritaikyta žmonėms su negalia.

Išsiskiria moksline veikla Be kasdienių miškų priežiūros darbų, Dubravos miškų urėdijoje atliekama tik eksperimentinei mokomajai miškų urėdijai būdinga specifinė veikla. Didelė urėdijos teritorijos dirvožemio įvairovė leido susiformuoti įvairių rūšių medynams. Urėdijos miškų rūšys atspindi visos Lietuvos miškų įvairovę. Maždaug 600 hektarų plote įveistuose apsauginiuose Kauno marių želdiniuose panaudota daugiau kaip 60 medžių ir krūmų rūšių, taikant įvairiausias jų mišrinimo schemas. Didelė sumedėjusių augalų įvairovė – viename gražiausių Lietuvoje Girionių miško parke ir urėdijos arboretume. Arboretumo dendrofloros kolekcija – labai vertinga moksliniams tyrimams, miškotyros ir kitų biologijos mokslų studijoms. Urėdijos miškai nenutolę nuo Lietuvos miškų mokslo ir mokymo įstaigų, todėl patogūs plėtoti mokslinę bei mokymo veiklą. Dubravos miškų urėdijoje įsteigta daugiau kaip pusė tūkstančio mokslinio miškų tyrimo, gamybinių ir mokomųjų objektų, kuriuose Miškų instituto bei Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos darbuotojai atlieka įvairiausius bandymus, stebėjimus. Studentai čia atlieka gamybinę praktiką, rengia diplominius darbus, kurių vadovai dažnai būna miškų urėdijos specialistai. Tokia specifinė veikla reikalauja ne tik daug darbo, bet ir nemažų išlaidų. Medžių apsaugai – modernūs metodai Vykdant Lietuvos miškingumo didinimo programą, pastaraisiais metais urėdijoje vis daugiau miškų įveisiama žemės ūkiui netinkamose žemėse. Mišku apželdintos beveik visos miško pievos, palikti tik nedideli plotai bioįvairovei išsaugoti.

Dubravos EMMU miškų urėdas Kęstutis ŠAKŪNAS.

2002–2006 metais urėdijoje žemės ūkio paskirties žemėse miškas įveistas 123 hektarų plote. 2007–2011 metais miškas urėdijoje kasmet įveistas vidutiniškai 3 hektarų plote, nes Pakaunėje jau nėra laisvų žemės ūkiui nenaudojamų apleistų žemės plotų. Miško želdinių priežiūra kasmet vykdoma 400–450 hektarų plote: 300–350 hektarų plote šalinama nepageidaujama augmenija, stelbianti pasodintus medelius, 60–100 hektarų plote atsodinami nauji medeliai vietoj nunykusių dėl įvairių priežasčių. Kasmet maždaug 300 hektarų želdinių apsaugoma nuo žvėrių, miško kenkėjų ir ligų. Spygliuočių medžių rūšių sodinukai nuo žvėrių pakenkimo skabant ūglius apsaugomi repelentais, ąžuoliukai – apgaubiant plastikiniais gaubtais. Pastaraisiais metais gryni ąžuolo želdiniai saugomi aptveriant juos tvoromis.

Miškui kirsti urėdija įsigijo modernią techniką.

71


RODIKLIAI PRASTĖJA, BET ATSITIESTI GALIMA Prakalbus apie Jonavą, pirmiausia dažnam ji asocijuojasi su čia veikiančiu trąšų gamybos milžinu. Paprašius paminėti ką daugiau – stoja ilga pauzė. Akivaizdu, kad informacijos apie čia įgyvendinamus projektus, planuojamą veiklą trūksta. Didžiausias rūpestis – įvaizdis Jonavos rajonas yra vienas probleminių, tačiau ekspertai pabrėžia, kad jame išlieka perspektyva augti ir plėstis. Jonavos rajone nėra tinkamai išnaudojami gamtos, kultūros ir pramonės ištekliai, kurie sudarytų sąlygas tobulėti verslo sektoriuje ir Lietuvos, ir užsienio šalių atžvilgiu. Augantis nedarbas, mažėjantys atlyginimai ir socialinės išmokos buvo svarbiausios problemos, su kuriomis prieš keletą metų susidūrė Jonavos rajonas prasidėjus krizei. Nors pastaraisiais metais šie rodikliai kiek pagerėjo, aukštas nedarbo lygis ir investicijų stoka neleidžia šoktelėti aukščiau. Jonavos rajonas yra vos už trisdešimties kilometrų nuo antro pagal dydį šalies miesto Kauno. Tai – savotiškas privalumas, tačiau kartu ir trūkumas, ypač pritraukiant investuotojų. Šiems kur kas patrauklesnė yra laisvoji ekonominė zona, važiuojant būtent iš Kauno Jonavos link. Kad neliktų užribyje, Jonavos rajonas siekia glaudžiai bendradarbiauti su Kaunu. Prieš dešimtmetį rajono plėtros planuose buvo numatyta netgi parengti ir įgyvendinti Kauno ir Jonavos dipolio strategiją. Tačiau šiuo metu apie tokią idėją vargu ar kas galvoja. Tvirtindama ilgalaikių planų prioritetus, Jonavos rajono valdžia pirmiausia nutarė rūpintis savo įvaizdžiu. Veržli ir kūrybinga bendruomenė, patraukli savivalda – pirmasis išskirtas prioritetas, kuriuo bus siekiama gerinti savivaldybės įvaizdį, skatinti bendruomeniškumą, didinti viešojo administravimo efektyvumą. Kiti prioritetai: progresyvi ir konkurencinga ekonomika, subalansuota socialinės infrastruktūros plėtra, darnios aplinkos ir gamtos išteklių priežiūra. Pagal juos iki 2021 metų numatyta Jonavos rajone sudaryti palankias sąlygas verslui, plėtoti turizmą, susisiekimo infrastruktūrą. Taip pat bus siekiama gerinti švietimo kokybę, didinti sveikatos ir socialinių paslaugų kokybę bei prieinamumą, siekti subalansuotos ir sveikos aplinkos užtikrinant energetikos, šilumos, vandentvarkos ūkio modernizavimą, gyventojų viešąjį saugumą.

72

Pagrindinės problemos Jonavos rajonas šiuo metu yra vienas tų, kuriuose sparčiai renovuojami seni daugiabučiai, yra parengta dešimtys investicinių projektų, ne vienas jau įgyvendintas. Patogi geografinė rajono padėtis ir geros susisiekimo galimybės gali prisidėti prie investicijų pritraukimo. Specialistai siūlo galimybių pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrine parama ir kitų fondų teikiamu finansavimu, kurti pramonės ir verslo plėtrai būtiną viešąją infrastruktūrą, gerinti viešųjų paslaugų verslui kokybę, numatyti lankstesnę ir platesnę lengvatų sistemą. Taip pat siūloma labiau panaudoti esamas kraštovaizdžio ypatybes plėtojant turizmą, o to dabar beveik nedaroma. Žvelgiant į problemas, neleidžiančias Jonavos rajonui kurti palankesnę aplinką investicijoms pritraukti, pirmiausia pastebimas aukštas nedarbo lygis, didelis socialinės rizikos šeimų ir socialiai remtinų asmenų skaičius. Tai daugiausia ir lėmė, kad rajonas priskirtas prie probleminių. Jonavos rajonas, prieš kurį laiką sulaukdavęs palyginti nemažai tiesioginių užsienio investicijų, pastaraisiais metais tuo jau nebegali pasigirti, investicijos ir toliau mažėja. Didėjantis ekonominis regiono atotrūkis skatina darbingo amžiaus gyventojų emigraciją. Apskritai rajone mažėja žmonių, tai daro įtaką silpnai plėtojamam paslaugų sektoriui, dėl to trūksta kvalifikuotų specialistų. Prie didžiausių problemų priskiriamas ir aplinkos užterštumas, apribojantis galinčių steigtis naujų įmonių skaičių. Statistika 2012 metų duomenimis, Jonavos rajone tūkstančiui gyventojų vidutiniškai teko 646,8 nedarbingo asmens, užimtųjų gyventojų dalis sudarė 38,3 proc. Vidutinis mėnesio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių 2012 metais buvo didžiausias apskrityje – 2224 litai. Savivaldybės biudžeto išlaidos socialinėms pašalpoms 2012 metais sudarė daugiau kaip 13,25 mln. litų. Socialinės pašalpos gavėjų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nuo 91,3 2010 metais išaugo iki 113,9 2012-aisiais ir buvo didžiausias Kauno apskrityje. 2012 metais Jonavos rajonui teko 13,91 mln. litų tiesioginių užsienio investicijų, o tai vienam žmogui sudarė 309 litus. 2013 metais rajone įsteigtos 59 naujos verslo įmonės, iš viso tais metais jų veikė 1016. Statybos bendrovių atliktų darbų apimtys 2012 metais siekė 79,175 mln. litų. Tais metais rajone pastatyti 6 negyvenamosios paskirties statiniai ir vos 21 butas. Vienam gyventojui vidutiniškai teko 25,7 kvadratinio metro naudingojo ploto.

2014 Nr. 3


EKSPERTO ŽVILGSNIS

GALĖTŲ PASIMOKYTI IŠ KITŲ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Jonavos rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 16 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas tik šiek tiek viršijo šalies vidurkį (48,6 balo) ir siekė 49,9 balo. Mokesčių srities įvertinimas buvo žemesnis už šalies vidurkį. Su problemomis savivaldybė susiduria ir pritraukdama užsienio investicijų, kurioms palankesnės sąlygos netoliese esančioje Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. Tačiau šalies vidurkį siekiančios materialinės investicijos (4468 litai vienam gyventojui 2012 metais) ir parengti investicijoms tinkami žemės sklypai leido pasiekti geresnį bendrą įvertinimą. Siekdama didinti savo konkurencinį pranašumą Jonavos rajono savivaldybė turėtų imti pavyzdį iš Kauno rajono ir taikyti mažesnius mokesčių tarifus, kurie padėtų pritraukti daugiau materialinių investicijų. Taip pat savivaldybė turėtų orientuotis į kuo greitesnį verslui reikalingų leidimų išdavimą ir garsiai apie tai komunikuoti. Garantija sutvarkyti leidimus naujos gamyklos statybai per trumpiausią laiką Lietuvoje suteiktų išskirtinį patrauklumą Jonavos savivaldybei. Įvertinus, kad Jonavos savivaldybėje yra didžiausias nedarbo lygis (14 proc.), o socialinių pašalpų gavėjų skaičius viršija šalies vidurkį, savivaldybės siekis pritraukti investicijų turėtų būti pagrindinis veiklos prioritetas.

UŽGOŽIA KAIMYNAI LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Ir Jonavos miestas, ir rajonas pirmiausia daugeliui asocijuojasi su trąšų gamybos milžine „Achema“. Daug Jonavos gyventojų ten dirba. Pati gamykla nesukuria traukos lauko kitiems investuotojams, atstūmimo reakcijos – irgi. Nors daug kas įsivaizduoja, kad leisdama vandens garus pro kaminą gamykla labai teršia aplinką ir tai atgraso kitus verslininkus, tačiau tai nėra tiesa. Žinoma, reikia įvertinti, kad gamykla yra sukūrusi gerą susisiekimo infrastruktūrą, miestas turi geležinkelį. Tačiau didžiausia bėda Jovanoje, kaip ir kituose mažesniuose miestuose bei rajonuose – kvalifikuotų darbininkų stygius. Jauni žmonės išvyksta studijuoti į didmiesčius ir išvilioti juos iš ten jau sudėtinga, nebent pasiūloma darbo vieta netoli miesto. Šiuo požiūriu Jovana jau yra pernelyg nutolusi nuo didmiesčių. Šalia Jonavos rajono yra kiti dideli pramonės traukos centrai – Kėdainiai ir Kaunas. Greta abiejų veikia laisvosios ekonominės zonos, tad potencialūs investuotojai pirmenybę teikia būtent joms. Įvertinami ir kiti dalykai: senamiestis, laisvalaikio leidimo galimybės. Jonavos rajono negalima apibūdinti kaip nepatrauklaus. Tačiau verslininkų diskusijose neteko girdėti, kad jie degtų noru investuoti būtent šiame rajone.

GEOGRAFINĖ PADĖTIS NEBLOGA, BET TAI IR VISKAS NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ KAUNO BIURO VADOVAS SAULIUS UMBRASAS

Jonavos situacija panaši į Kėdainių – miestas yra netoli Kauno, čia geras susisiekimas automobilių keliais, rajoną kerta geležinkelio vėžė. Tai galėtų būti palankus veiksnys logistikos centrų plėtrai. Tačiau iškyla klausimas – ar yra potencialių nuomininkų? Netoli Jovanos yra Kauno laisvoji ekonominė zona, kuri investuotojams daugeliu atžvilgių – kur kas patrauklesnė. Pats Jonavos miestas plėtoti nekilnojamojo turto projektus, ypač gyvenamosios paskirties, nėra pernelyg perspektyvus, nes gyventojų čia ne daugėja, bet mažėja. Todėl didesnis dėmesys skiriamas esamam būstui atnaujinti, čia įgyvendinamas ne vienas renovacijos projektas. Nors geografine padėtimi Jonava panaši į Kėdainius, esminis skirtumas tarp jųdviejų yra tai, kad vienas turi didelį ir išpuoselėtą senamiestį, o kitas tuo pasigirti negali. Tad ir paslaugų sektorius Jonavoje mažiau išplėtotas, čia reikia mažiau nekilnojamojo turto objektų.

73


MIŠKININKŲ RŪPESTIS – NE TIK MIŠKŲ ATKŪRIMAS DALIS URĖDIJOS ATLIEKAMŲ DARBŲ SVARBŪS NE MIŠKUI, O ŽMONĖMS

„Ateities kartoms palikime mišką našesnį ir tvaresnį, negu radome“ – tokiu principu savo darbe vadovaujasi vienos jauniausių miškų urėdijų Lietuvoje – Jonavos miškų urėdijos – miškininkai. Atrodo, jų darbą ir pastangas puoselėti miškus vis labiau vertina ir miškų lankytojai – jie miškuose elgiasi kur kas pavyzdingiau. Rūpinasi ąžuolynų atkūrimu Jonavos miškų urėdijos teritorijoje – apie 38 tūkst. hektarų miškų, iš jų 21 tūkst. hektarų – priklausantys valstybei. Privačių miškų ir priklausančių įvairioms įmonėms – dar 12,5 tūkst. hektarų. Urėdijos miškai suskirstyti į 8 girininkijas. Praėjusiais metais Jonavos miškų urėdijoje iškirsta 74,3 tūkst. kubinių metrų medienos, atsodinta 213 hektarų miškų. Iškirstus plotus urėdijai privalu apsodinti per trejus metus. Dar 5 hektarai miškų įveisti buvusių aikščių, pievų vietose. Jau daugiau kaip dešimtmetį atkurti miškai žaliuoja Dumsių ir Užusalių girininkijose – buvusiame kariniame poligone.

Jonavos miškų urėdija vykdo Ąžuolynų valstybiniuose miškuose atkūrimo programą. Urėdijoje suplanuota kasmet atkurti 23,9 hektaro ąžuolynų. Vykdant 2005 metais patvirtintą Ąžuolynų atkūrimo programą, nuo 2009-ųjų miškų urėdijoms nustatomos privalomosios ąžuolynų atkūrimo užduotys. Programos tikslas – ąžuolynų plotus padidinti nuo 1,9 iki 2,4 proc., t. y. miškų urėdijų valdomuose plotuose pasodinti 10 283 hektarus naujų ąžuolynų.

Užsiaugina kokybiškų sodmenų Urėdijos medelyne ne tik savo reikmėms, bet ir privačių miškų savininkams, susiruošusiems atkurti nukirstą mišką arba įveisti naują, taip pat privačius miškus valdančioms įmonėms, kai kurioms miškų urėdijoms užauginama įvairių sodinukų. Populiariausi, anot Jonavos miškų urėdijos urėdo Rolando Skujos, spygliuočių – eglių, pušų – sodmenys. Jonavos miškų urėdijoje įveistos sėklinės pušies ir juodalksnio plantacijos. Urėdijoje iš sėklinių plantacijų šiuo metu surenkama maždaug 90 proc. spygliuočių medžių sėklų, lapuočių medžių sėklos renkamos selekciniuose arba sėkliniuose medynuose. Urėdija yra įveisusi miškinės obels, mažalapės liepos, juodalksnio plantacijas.

Gerai išplėtota ir prižiūrima infrastruktūra – sėkmingos urėdijos veiklos pagrindas.

74

74

2014 Nr. 3 2014 Nr. 3


Visi Jonavos miškų urėdijos miškai – 21 tūkst. hektarų – yra sertifikuoti FSC sertifikatu, kuris patvirtina, kad miškai tvarkomi ir naudojami griežtai laikantis darniosios plėtros principų.

Išsiskiria rekreacinių objektų gausa Nors pagrindinis urėdijos rūpestis – atkurti ir prižiūrėti miškus, nemažai lėšų Jonavos miškų urėdijoje skiriama rekreaciniams objektams: poilsiavietėms, pažintiniams takams, stovyklavietėms, atokvėpio vietoms bei kt. – atnaujinti ir prižiūrėti. Jonavos miškų urėdijos teritorijoje – buvusi raketų bazė ir karinis poligonas. Čia miškininkų pastangomis įrengta apžvalgos aikštelė, skirta žiūrėti šiame poligone įveistus pušynus. Taip pat – pažintinis takas. Lankytojų ypač mėgstama natūraliai susiformavusi gamtinė kopa. Iš viso urėdijos teritorijoje – 48 rekreaciniai objektai: 7 takai, 3 apžvalgos aikštelės, 24 atokvėpio vietos, 6 stovyklavietės, 10 poilsiaviečių. Rekreaciniams objektams tvarkyti ir prižiūrėti kasmet skiriama 30 tūkst. litų. Ar miškų lankytojai elgiasi civilizuočiau? „Situacija gerėja, šiukšlių paliekama vis mažiau“, – sakė R. Skuja. Situacija prastesnė netoli gyvenviečių, sodų bendrijų – greta jų pakelėse nugula ir daugiau šiukšlių, ir padangų. Šių, anot miškų urėdo, urėdijos darbuotojai, kuriems tenka ir savotiškas komunalininkų darbas, prirenka tiek, kad atrodo, jog urėdija užsiima padangų montavimu. Didelė dalis lėšų – keliams Gerai išplėtota ir prižiūrima infrastruktūra, anot R. Skujos, yra kertinis akmuo sėkmingai urėdijos veiklai, t. y. miškų apsaugai, priežiūrai, naudojimui, be to, ir miškų lankytojams. Štai miško kelių priežiūrai 2012 metais Jonavos miškų urėdija išleido 306 tūkst. litų, 2013-aisiais – 294 tūkst. lėšų. Nuo 2012 metų urėdija įgyvendina Europos Sąjungos (ES) projektą – rekonstruoja 6,7 kilometro miško kelio atkarpą. Tam skirta 600 tūkst. litų ES paramos. Lietuvos automobilių kelių direkcija kelių rekonstrukcijai 2013 metais irgi suteikė 95 tūkst. litų. Kadangi šiųmetė žiema keliams ypač buvo nepalanki, o naudojama miško ruošos technika galinga – įsibėgėjant pavasariui keliams, planuojama, prireiks dar daugiau lėšų. Nesutarimų su privačių miškų savininkais, ypač dėl bendrai naudojamų miško kelių, anot R. Skujos, kyla vis rečiau. Jonavos miškų urėdijoje galioja tam tikra taisyklė – su privačiais miško kirtėjais ir vežėjais, valstybinio miško pakraštyje sandėliuojančiais medieną, sudaromos sutartys, kuriomis vežėjai įpareigojami medienos nevežti pavasarinio polaidžio metu ar lyjant. Prieš pradedant darbus įvertinama kelio būklė, sutariama, kad baigus darbus ji netaps prastesnė. Miškų urėdija nuolat investuoja į naują, našią techniką – taip dar labiau optimizuodama savo darbą. Ir kitąmet, anot miškų urėdo, planuojama investuoti į urėdijos technikos parką.

Mokomasis takas „Kopa“ veda per buvusiame kariniame poligone įveistą pušyną.

Nesutarimų su privačių miškų savininkais dėl bendrai naudojamų miško kelių kyla vis rečiau.

Biokuro birža – pareiga ar prievolė? Generalinė miškų urėdija nuo šių metų įpareigota urėdijose organizuoti skiedrų gamybą iš miško kirtimo atliekų ir jas tiekti rinkai konkurencingomis kainomis. Jonavos miškų urėdija taip pat užsiregistravusi energijos išteklių biržoje BALTPOOL. Iki šiol urėdija kasmet paruošdavo 7 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų – žaliavą skiedrų gamybai, kurią įsigydavo biokuro gamintojai. Praėjusiais metais miško kelių priežiūrai Jonavos miškų urėdija skyrė beveik 300 tūkst. litų. 75


KĖDAINIAI SUGEBA IŠNAUDOTI PRIVALUMUS Kėdainiai ne tik turi palankią geografinę padėtį, bet ir sugeba ją išnaudoti. Tai vienas stambiausių ir stipriausių rajonų Kauno apskrityje, turintis didžiausią pramonės dalį, tradiciškai stiprią žemės ūkio produktų gamybą, didelį prekybos paslaugų tinklą, formuojamą verslo paramos infrastruktūrą. Optimistiškai nuteikiantys rodikliai Kėdainiai – jaukus ir stilingas, o kartu ir labai europietiškas periferijos miestas, sklidinas Radvilų dvasios. Tai vienas iš septynių Lietuvos miestų, turinčių unikalų, jaukų XVI− XVII amžiuje suformuotą senamiestį su viena iš trijų Lietuvoje išlikusių rotušių. Kėdainių senamiestis – urbanistinis valstybinės reikšmės paminklas, kuris kasmet pritraukia nemažai užsienio ir vietos turistų. Vienas seniausių Lietuvos miestų svečius taip pat vilioja kasmetėmis Miesto gim-

76

V. Bečelio nuotr.

tadienio, Ledų šventėmis, linksmomis agurkų fiestomis ir kitais tradiciniais rajono renginiais. Kėdainiai, galima teigti, yra ir jaunimo miestas, pernai sublizgėjęs nauja jaunų žmonių iniciatyva surengti džiazo festivalį. Dabar Kėdainiai yra svarbus pramonės ir tranzito centras, stiprus užsienio investicijų traukos miestas Lietuvoje. Pagal tiesioginių užsienio investicijų dydį ir jų augimo tempus Kėdainių rajono savivaldybė užėmė septintą vietą. Tiesioginės užsienio investicijos Kėdainių rajono savivaldybėje 2012 metų pabaigoje sudarė 797,47 mln. litų, tai yra 1,7 karto daugiau nei 2011-aisiais. Pagal tiesioginių užsienio investicijų dydį vienam gyventojui Kėdainių rajono savivaldybės rodiklis yra didžiausias Kauno apskrityje, 77 proc. didesnis negu Kauno apskrities vidurkis ir 9 proc. didesnis už bendrą šalies vidurkį. Didžiausi Kėdainių investuotojai yra iš Rusijos, Danijos ir Suomijos. Nedarbo lygis Kėdainiuose 2013 metų gruodį buvo vienas mažesnių Lietuvoje ir siekė vos 9,7 proc.

2014 Nr. 3


produktų gamybą bei naujų verslo iniciatyvų atsiradimą, įgyvendinimą. Tokiu būdu Kėdainių rajonas taptų didelę pridėtinę vertę kuriančios pramonės ir žinių pagrindu plėtojamos ekonomikos Vidurio Lietuvos regioniniu centru. Žinoma, šiai plėtrai teigiamą įtaką daro ir rajone bei visame Kauno regione esamas stiprus mokslinis potencialas, glaudus jo bendradarbiavimas su verslo struktūromis“, − sakė meras R. Diliūnas. Anot jo, taip pat labai svarbi viešosios infrastruktūros priežiūra, modernizavimas ir plėtra, sudarant gyventojams patogias gyvenimo sąlygas, leidžiant užtikrinti ilgalaikį ekonominį Kėdainių rajono augimą bei konkurencingumą. „Didelį dėmesį skiriame švietimo, sveikatos, kultūros, socialinei infrastruktūrai ir socialinių paslaugų kokybei gerinti, viešajai infrastruktūrai modernizuoti ir pritaikyti rajono bendruomenės poreikiams, užtikrinant efektyvią kraštovaizdžio, biologinės įvairovės apsaugą“, − kalbėjo R. Diliūnas.

Kėdainių rajono meras R. Diliūnas didelį dėmesį žada skirti ne tik verslo aplinkai gerinti, bet ir švietimo, kultūros bei viešajai infrastruktūrai modernizuoti. Pirmiausia – dėmesys žmonėms „Siekiant ir toliau gerinti kėdainiškių gyvenimo kokybę bei aplinką, ypač svarbu nuosekliai kurti ateities viziją, strategiškai planuoti būsimus darbus“, – pabrėžė Kėdainių rajono meras Rimantas Diliūnas. Itin reikšmingas rajonui yra Kėdainių rajono strateginis plėtros planas iki 2020 metų, kuriame, įvertinus sparčiai kintančias aplinkos tendencijas šalyje, žmonių poreikius ir savivaldybės galimybes, iškelta nemažai tikslų. Labai svarbu panaudoti efektyvius ir kvalifikuotus žmogiškuosius išteklius žinių ekonomikai. Strategijoje numatyta, kad Kėdainiai sieks tapti Vidurio Lietuvos regiono žinių ekonomikos centru, kuriame gyventų pažangūs, novatoriškai mąstantys, kuriantys, nuolat besimokantys ir tolerantiški žmonės. Dar vienas siekis – kad Kėdainių rajonas būtų patrauklus šalies ir tarptautiniam verslui. „Norime sukurti palankią aplinką verslo plėtrai ir investicijoms, skatinti konkurencingų šalies ir tarptautiniu mastu

Suteikia naujų galimybių Vienu iš ekonomikos variklių turėtų tapti ir 2012 metais Kėdainiuose pradėjusi veikti laisvoji ekonominė zona (LEZ). Ji yra geografiškai patrauklioje vietoje – pačiame Lietuvos centre, turi gerą susisiekimą, nes yra vos už 5 kilometrų nuo magistralės „Via Baltica“ ir Kėdainių miestą kertančio transeuropinio geležinkelio „Rail Baltica“. Visa tai užtikrina patogias susisiekimo, bendradarbiavimo sąlygas ir su Lietuvos, ir su užsienio miestais. Be to, Kėdainių LEZ įkurta miesto pakraštyje, šalia aplinkkelio, todėl teritorija pasiekiama ne tik patogiai, bet ir greitai. Tikimasi, kad šis logistikos potencialas ir toliau skatins investicijas į Kėdainių rajoną, užtikrins tiesiogines užsienio investicijas į pramonės bei prekybos plėtrą. Iš viso 130,5 hektaro LEZ ploto nuomoti paruošta daugiau kaip 97 hektarai, į tai investuota per 23 mln. litų. Investuotojų Kėdainių LEZ teritorijoje laukia įrengta visa reikalinga inžinerinė infrastruktūra: kelių, elektros, vandentiekio, apšvietimo ir kt. Kėdainių LEZ galimas bet kokio dydžio sklypų prieinamumas, įmanomos įvairios veiklos rūšys. Tokiame visiškai paruoštame statyboms sklype gamykla gali išaugti ir per metus, o tai labai svarbu investuojant į produkciją, gamybos procesus ir planuojant investicijų atsiperkamumą. „Kėdainių LEZ yra ketvirta Lietuvoje pagal užimamą plotą. Ji žada daug perspektyvų rajonui, jo gyventojams, investuotojams, pasirinkusiems savo verslą plėtoti būtent čia“, − įsitikinęs Kėdainių rajono meras R. Diliūnas. LEZ įstatymai sudaro palankesnes sąlygas investuotojams, todėl tai labai patraukli vieta ne tik kurti, plėtoti savo verslą, bet ir steigti naujas darbo vietas. Kėdainių LEZ galėtų būti plėtojama tarptautinė krovinių vežimo, prekybos ir gamybos veikla.

Kėdainiai – jaukus ir stilingas, o kartu ir labai europietiškas periferijos miestas, sklidinas Radvilų dvasios. R. Švedienės nuotr.

77


Įstatymuose reglamentuojama, kad įmonės, kurios LEZ investuoja 1 mln. eurų ar daugiau, 6 metus gali nemokėti pelno mokesčio, kuris įprastai siekia 15 proc., ir dar 10 metų mokėti tik pusę šio mokesčio. Be to, LEZ netaikomas nekilnojamojo turto mokestis ir iki 20 proc. siekiantis dividendų mokestis, kuris Lietuvoje nustatomas užsienio investuotojams.

Įgyvendinta ir įgyvendinama nemažai projektų Didelę įtaką Kėdainių rajono plėtrai turi gaunama Europos Sąjungos bei kitų užsienio šalių fondų parama. Palankią ekonominę aplinką padeda kurti ir Kėdainių veidą keičia įgyvendinami infrastruktūros modernizavimo bei rekonstrukcijos projektai švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, kultūros, sporto, susisiekimo, aplinkos apsaugos srityse. „Siekiame gerinti vaikų ugdymo sąlygas ir kartu naudotis kuo efektyvesne šilumos sistema, kad sumažintume energijos sąnaudas. Tuo tikslu atliekami Pajieslio ir Pagirių daugiafunkcių centrų įkūrimo darbai, rekonstruojami „Ryto“, Juozo Paukštelio pagrindinių mokyklų bei Kalbų mokyklos pastatai“, − projektus vardijo meras R. Diliūnas. Siekiant gerinti bendruomeninės veiklos sąlygas, vykdomi Akademijos ir Josvainių miestelių viešosios infrastruktūros plėtros darbai, baigta Šėtos kultūros centro rekonstrukcija. Didelis dėmesys skiriamas socialinių paslaugų plėtrai. Dotnuvoje atnaujintame vaikų darželio pastate greitai įsikurs slaugos namai. Šiuo metu remontuojamos Kėdainių vaikų namų „Saulutė“ patalpos, be to, šiais metais bus baigtas statyti naujas priestatas, kuriame veiks vaikų dienos centras, laikinojo apgyvendinimo įstaiga motinoms ir jų atžaloms. Čia bus teikiama trumpalaikė socialinė globa. Tai tik keletas iš daugybės įgyvendinamų projektų. Kėdainių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Vytautas Kundrotas taip pat džiaugiasi tvarkomomis viešosiomis miesto erdvėmis. „Džiugu, kad jaučiamas pagyvėjimas kultūros ir poilsio erdvėse. Skatiname aktyvų poilsį ir plečiame, tobuliname tam skirtas teritorijas − tvarkomos viešosios miesto erdvės: aikštės, skverai ir parkai. Aktyviam poilsiui pritaikytas istorinis Kėdainių dvaro parkas, čia įrengti nauji ir atnaujinti seni pėsčiųjų bei dviračių takai, įrengtos žaidimų ir sporto aikštelės, išvalyti ir sutvarkyti tvenkiniai, pėsčiųjų tiltai bei želdiniai“, – vardijo V. Kundrotas. Trumpalaikiam miestiečių poilsiui taip pat pritaikytas ir priemiestinis miško parkas – Babėnų šilas. Visose išlikusiose istorinėse miesto aikštėse vyksta turgūs, mugės ar kultūriniai renginiai. Šiuo metu tvarkoma dar viena viešoji miesto erdvė – Ramybės skveras, kur bus įrengtas upelis-fontanas ir estrada kameriniams muzikiniams bei poezijos skaitymo renginiams. Skveras yra patrauklioje miesto vietoje, šalia XVII amžiaus barokinės architektūros liuteronų evangelikų bažnyčios komplekso. Yra parengtas ir pagrindinės senojo miesto aikštės – Didžiosios rinkos – rekonstrukcijos bei sutvarkymo projektas. Miesto vadovai tikisi, kad artimiausiu metu bus pradėtas projekto įgyvendinimas. „Tai būtų aikštės perimetro užstatymo pastatų atnaujinimo darbų tąsa. Praėjusiais metais užbaigti Didžiosios rinkos aikštės pietrytinėje pusėje esančio Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos pastato atnaujinimo darbai. Aikštės šiaurės vakarų perimetre sutvarkyti XVII amžiaus miesto rotušės ir vadinamojo Škotų pirklių namo, kuriame apie 1630−1650 metus buvo įsikūrusi pirmoji Lietuvoje tabako ir pypkių parduotuvė, fasadai. Kitais metais numatoma tvarkyti toje pat aikštėje esantį prekybos pastatą“, – sakė V. Kundrotas. 78

2014 Nr. 3


EKSPERTO ŽVILGSNIS

SMARKIAI LENKIA ŠALIES VIDURKĮ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Kėdainių rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 5 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas viršijo šalies vidurkį (48,6 balo) ir siekė 66,1 balo. Nors savivaldybėje ir netaikomi mažiausi apskrityje mokesčių tarifai, investicijų srautai yra vieni didžiausių. Pagrindinė to priežastis – naujai įkurta Kėdainių laisvoji ekonominė zona (LEZ). 2012 metais pradėjusi veikti LEZ jau prisidėjo prie investicijų srautų didinimo. Vertinant tiesiogines užsienio investicijas 2012 metais, Kėdainiai apskrityje pirmavo. Vienam gyventojui teko net 15 345 litai (2012 metais). Tai 78 proc. augimas palyginti su praėjusiais metais. Materialinės investicijos irgi augo, tačiau kuklesniu tempu – 37 proc. Gausios investicijos prisidėjo ir prie spartaus nedarbo lygio mažėjimo nuo 12 proc. 2010 metais iki 9,4 proc. 2013-aisiais. Prie teigiamo rezultato prisidėjo ir savivaldybės gausiai investuotojams teikiama aktuali informacija ir lietuvių, ir anglų kalba. LEZ teritorijoje šiuo metu veiklą vykdo trys investuotojai, o naujų šeimininkų laukia dar 6 sklypai su visiškai parengta infrastruktūra.

YRA IR DUONOS, IR PRAMOGŲ LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Kėdainių rajone veikia daug stambių pramonės įmonių, generuojančių dideles pajamas. Čia dirba daug žmonių, jiems mokamas didelis atlyginimas. Visa tai turi įtakos ir smulkiojo verslo plėtrai – didesnes pajamas gaunantys žmonės gali sau leisti pietauti kavinėse, naudotis kitomis paslaugomis. Kėdainiai turi ir laisvąją ekonominę zoną. Nors sėkmės istorijų čia dar nėra daug, nes veikla pradėta neseniai, matyti, kad perspektyvos – neblogos. Atidarius įmones ir sukvietus į jas dirbti aukštos kvalifikacijos specialistus, šiems svarbus veiksnys tapo laisvalaikio leidimas. Kėdainiai turi trečią pagal dydį senamiestį Lietuvoje – tai jau savaime patrauklu plėtoti aukštesnės pridėtinės vertės verslą. Senamiestyje neblogai išplėtota paslaugų infrastruktūra, miestas turi potencialą augti. Nėra taip kaip daugelyje mažesnių miestų – po darbo žmonės tiesiog sulenda į namus, ir bene vienintelė pramoga lieka televizorius. Be to, visai netoli yra Kaunas, kuriame pramogų pasiūla – nemaža. Kėdainiuose iškilo sporto arena, patys verslininkai investuoja į savo miestą. Visa tai kuria teigiamą aplinką.

PLĖTOTOJAI LAUKIA TINKAMO MOMENTO NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ KAUNO BIURO VADOVAS SAULIUS UMBRASAS

Kėdainiai – perspektyvus miestas. Čia geri automobilių keliai, geležinkelis, o tai svarbu nekilnojamojo turto plėtotojams. Kėdainiuose atsirado verslo traukos vieta – laisvoji ekonominė zona (LEZ). Čia paklotos naujos komunikacijos, sutvarkyta infrastruktūra, todėl LEZ gali greitai sulaukti investuotojų susidomėjimo. Kėdainiai jau netolimoje ateityje turi neblogų galimybių sparčiai žengti į priekį. Vienintelis plėtros stabdys – mažesnė darbuotojų pasirinkimo galimybė. Plėtotojai nesiskundžia, kad nėra kam statyti verslo objektų. Didesnį nerimą kelia tai, kad pastačius neatsiranda nuomininkų arba nuolatinių naujo būsto gyventojų. Mat į Kėdainius nemažai specialistų važiuoja iš Kauno, todėl čia nėra pernelyg didelės paklausos būstui statyti. Reikia sutikti, kad keturiasdešimties kilometrų atstumas nėra didelis.

79


BIRŠTONAS LAUKIA INVESTICIJŲ, BET SIEKS IŠLAIKYTI SAVITUMĄ Birštono siekius bene geriausiai apibūdina miesto savivaldybės vizija – „Birštonas 2030 metais – tarptautinio turizmo ir unikalių sveikatos paslaugų karališkasis kurortas“. Karališkojo kurorto sąvoka panaudota neatsitiktinai – nuo įsikūrimo pradžios mėgtas ir lankytas Lietuvos bei Lenkijos karalių, Nemuno kilpų regioniniame parke esantis Birštonas šiandien sulaukia nemažai dėmesio. Numatyti aiškūs prioritetai Verslo atstovai pastebi, kad pastaraisiais metais Birštonas buvo miestas, sulaukęs bene daugiausia investicijų. Nors tiesioginės užsienio investicijos gausa neišsiskyrė, į miestą daugiausia investavo savivaldybė ir vietos verslas. „Dar visai neseniai mūsų miestas buvo kiek primirštas. Tačiau pastaruoju metu įgyvendinta daug projektų, kurie leido atnaujinti viešosios paskirties pastatus, sutvarkyti gatves ir viešąsias erdves, atgaivinti inžinerinę infrastruktūrą. Tam panaudotos milijoninės Europos Sąjungos (ES) fondų, valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšos“, – pasidžiaugė Birštono savivaldybės merė Nijolė Digrinčienė. Ji pridūrė, kad svarų indėlį įnešė ir privatūs investuotojai, atnaujinantys apleistas gydyklas. Planuodama ateitį Birštono savivaldybė yra išskyrusi du prioritetus: tenkinti savivaldybės bendruomenės poreikius ir išnaudoti turizmo potencialą. Pirmąjį prioritetą bus siekiama įgyvendinti modernizuojant švietimo įstaigų infrastruktūrą, atnaujinant socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūrą, sukuriant saugią aplinką gyventojams bei svečiams. Taip pat ketinama plėtoti sporto ir sveikatingumo infrastruktūrą, kompleksiškai atnaujinti viešųjų erdvių infrastruktūrą, diegti energijos naudojimo efektyvumo priemones. Plėtojant turizmo potencialą bus didinamas kurorto žinomumas šalies ir tarptautinėse rinkose, plėtojamas svei-

80

katos turizmas, skatinama kurortinių paslaugų įvairovė. Savivaldybė sieks pritraukti privačių investicijų į kurorto infrastruktūros ir paslaugų plėtrą. Taip pat norima, kad būtų modernizuojamos gydymo, sveikatinimo ir sveikatingumo paslaugos, kurorte padidėtų apgyvendinimo vietų skaičius, būtų labiau išplėtota aktyvaus poilsio ir turizmo infrastruktūra, su tuo susijusios paslaugos.

Neribota plėtra nepriimtina „Unikali gamta, sukurta reabilitacinių paslaugų infrastruktūra, senos gydymo ir sveikatinimo paslaugų tradicijos. Pirmiausia šie privalumai leidžia tikėtis sulaukti investuotojų dėmesio. Žinoma, savivaldybė daug investavo į miesto infrastruktūros gerinimą, turizmo plėtrą, žinomumo didinimą“, – vardijo savivaldybės merė N. Digrinčienė. Anot jos, dar vienas privalumas irgi akivaizdus – puiki geografinė padėtis. Birštonas yra arti keturių didelių miestų: Kauno, Vilniaus, Alytaus ir Marijampolės. Pagrindinė Birštono savivaldybės transporto ašis rytų–vakarų kryptimi yra tarptautinės reikšmės magistralinis kelias A16 Marijampolė–Prienai–Vilnius, kuris sujungia europinę magistralę E28 Berlynas–Gdanskas–Kaliningradas–Marijampolė–Prienai–Vilnius–Minskas. Nors ekonomikos ekspertai ateityje regi dideles investicijas, kartu jie neįsivaizduoja, kad Birštonas gali tapti verslo ir pramonės centru. Su tuo sutinka ir merė N. Digrinčienė. Anot jos, miestui nebūtų priimtina neribota plėtra, siekis yra išlikti ramiu, tačiau šiuolaikiniu kurortu, teikiančiu aukšto, karališko lygio sveikatingumo paslaugas. Svarbiausi projektai Pastaraisiais metais Birštone įgyvendinta daug reikšmingų projektų. Vienas svarbesnių – Nemuno aukštupio baseino I paketo I etapo projektas, kurio metu rekonstruota nuotekų valykla, vandens tiekimo ir nuotekų valymo tinklai Birštono mieste bei aplinkinėse teritorijose. Projekto vertė siekė apie 40 mln. litų. Mieste rekonstruotos gatvės, sutvarkyta J. Basanavičiaus aikštė. 2010–2012 metais įgyvendintas Birštono miesto centrinio parko sutvarkymo ir pritaikymo aktyviam poilsiui projektas. Praėjusiais metais vykdytas projektas „Birštono kurorto kultūros paveldo vertybių kompleksinis pritaikymas turizmo paslaugų plėtrai“, kurio metu rekonstruoti trys kultūros paveldo objektai. Vienas jų – Birštono

2014 Nr. 3


kurhauzas – po rekonstrukcijos vėl tapo kultūriniu traukos centru. Pernai taip pat atnaujinta Birštono gimnazija, rekonstruotas miesto stadionas, Birštono kultūros centras. „Miesto infrastruktūros sutvarkymas, viešųjų pastatų atnaujinimas davė impulsą ir privačių investuotojų iniciatyvai. Jie irgi pradėjo atnaujinti apleistus pastatus, mieste atsirado daugiau parduotuvių, išsiplėtė paslaugų spektras“, – pasidžiaugė N. Digrinčienė. Vienas didesnių projektų, į kurį investuojamos privačios lėšos – buvusios „Spalio“ sanatorijos atnaujinimas. Teritorijoje privatūs investuotojai įgyvendina didelės apimties projektą, kurio metu bus sukurta „Eglės“ sanatorijos, teikiančios sanatorinio gydymo paslaugas, infrastruktūra. Vienas iš naujo komplekso korpusų buvo atidarytas 2013 metais. Investicijų sulaukė ir kelis dešimtmečius miesto prieigose stūksojęs pastatas vaiduoklis – į jį planuojama investuoti apie 33 mln. litų. Nekilnojamojo turto objektų paketą, kurį, be gydyklos, sudaro ir keli žemės sklypai Birštone, įsigijo viešbutį Vilniuje valdanti bendrovė „Green Vilnius Hotel“. Ji jau šiemet pradėjo gydymo ir reabilitacijos centro statybas Birštone. Iš šiais metais įgyvendinamų projektų paminėtina Birštono pirminės sveikatos priežiūros centro pastato, Birutės gatvės rekonstrukcija, taip pat mineralinio vandens panaudojimo poilsiui ir turizmui projektas. Gerinama ir infrastruktūra, susijusi su gydymo bei sveikatinimo paslaugų teikimu – įgyvendinamas „Baltosios vilos“ rekonstrukcijos projektas, jį vykdo viešoji įstaiga „Tulpė“. Birštone įrengiamos dviračių takų trasos. Šiuo metu, įgyvendinant įvairius projektus („Aktyvaus poilsio infrastruktūros Birštono savivaldybės kaimo vietovėse sukūrimas“, „Dviračių trasų plėtra Birštono kurorte“, „Dviračių turizmo ir informacinės sistemos plėtra Lietuvos ir Baltarusijos pasienio regione“), įrengta 22 kilometrai dviračių takų. Iš viso Birštono savivaldybėje numatyta nutiesti apie 100 kilometrų dviračių takų. Taip pat plėtojama su sportu susijusi infrastruktūra Birštono savivaldybės kaimiškosiose teritorijose: Nemajūnų kaime pradėtas įgyvendinti sporto komplekso įrengimo projektas, gerinama Nemajūnų dienos centro infrastruktūra. Daug dėmesio skiriama aktyvaus poilsio, rekreacinėms vietoms kurti, susijusiai infrastruktūrai įrengti mieste ir kaimiškosiose vietovėse. Tam savivaldybė siekia panaudoti ir ES fondų pinigus. Birštono savivaldybė turi ir objektų, kuriuos mielai patikėtų privatiems investuotojams. Vienas tokių – sanatorijos korpusas ir sandėlis B. Sruogos gatvėje. Paslaugų paskirčiai gali būti pritaikytas ir buvęs restorano pastatas. Iš viso Birštone šiuo metu įgyvendinami 22 projektai, finansuojami ES struktūrinių fondų, Valstybės investicijų programos bei tarptautinių programų lėšomis. Bendra šių projektų vertė siekia 24,5 mln. litų.

Birštono savivaldybės merės N. Digrinčienės teigimu, kurortas turi daug privalumų, kurie leidžia sulaukti investuotojų dėmesio.

Pastaruoju metu Birštone sutvarkytos gatvės, viešosios erdvės, anksčiau apleisti buvę pastatai.

Svarbi gyventojų nuomonė Merė N. Digrinčienė sakė, kad savivaldybė siekė išsiaiškinti gyventojų ir miesto svečių poreikius, norėjo sužinoti, kas jiems labiausiai patinka, kurioje srityje reikėtų pasitempti. Buvo atliekamos apklausos, į kurių rezultatus atsižvelgta savivaldybei sudarant ateities planus. Geriausiai gyventojai įvertino mokslo ir vaikų ugdymo įstaigų atnaujinimą, patalpų būklę. Gerų atsiliepimų sulaukė ir miesto apželdinimo darbai, bendras kraštovaizdžio puoselėjimas, gatvių apšvietimas, viešųjų teritorijų priežiūra. Atvykę svečiai Birštoną apibūdina kaip miestą, kuriame švarus oras, graži aplinka, natūrali gamta. 81


EKSPERTO ŽVILGSNIS

TURIZMO SEKTORIUS TURI REZERVŲ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Birštono rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 37 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas viršijo šalies vidurkį (48,6 balo) ir siekė 56,6 balo. Geresnį įvertinimą nei šalies vidurkis padėjo pasiekti gausios materialinės investicijos ir ypač spartus jų augimas – 404 proc. 2004–2012 metų laikotarpiu. 2012-aisiais vienam gyventojui teko 7855 litai materialinių investicijų. Tai geriausias rezultatas visoje Kauno apskrityje. Teigiamai vertinimą paveikė ir tai, kad savivaldybė turi paruošusi investuotojams investicinių sklypų. Geresnį įvertinimą investicijų srityje Birštonui sutrukdė pasiekti žemas užsienio investicijų lygis – 99 litai vienam gyventojui ir aukštesni nei vidutiniai žemės bei nekilnojamojo turto mokesčių tarifai. Birštono savivaldybė turėtų siekti geriau išnaudoti savo konkurencinį pranašumą – turizmo sektorių. Aiški kryptis turi paskatinti pritraukti ne tik vietos, bet ir užsienio investicijų, kurios padeda spręsti įvairias socialines problemas. Didesnis užsienio investicijų srautas prisidėtų prie nedarbo lygio, socialiai remtinų asmenų skaičiaus mažinimo. Platesnis informacijos pateikimas savivaldybės interneto puslapyje rusų ir anglų kalbomis irgi prisidėtų prie patrauklumo investuotojams didinimo.

GALI SULAUKTI NEMAŽOS SĖKMĖS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Birštone pramonės plėtrą gal ir būtų sunku įsivaizduoti, nes miestas turi kurorto statusą. Pavyzdžiai rodo, kad tinkamai sutvarkius vadybą galima sulaukti labai gerų rezultatų. Anksčiau Birštonas labai smarkiai atsilikdavo nuo Druskininkų, tačiau dabar atotrūkis mažėja, o dar po kelerių metų skirtumas nebebus pastebimas. Pastaruoju metu Birštonas sulaukia labai daug investicijų, nes miestas yra strategiškai geroje vietoje. Jis netoli Kauno ir Vilniaus. Be to, paskatinimu gali tapti Druskininkų kurorto pavyzdys – ten pavyko, kodėl gi čia galėtų būti kitaip? Ir lietuviams, ir kaimyninių valstybių turistams tokios vietos yra patrauklios. Jeigu Birštonas toliau plėtos turizmo kryptį, gali sulaukti didelės sėkmės.

ANTRAJAM BŪSTUI DAR NESUBRENDO NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ KAUNO BIURO VADOVAS SAULIUS UMBRASAS

Birštonas turi didelių ir dar neišnaudotų nekilnojamojo turto plėtros perspektyvų. Didelis kurortas visai šalia Kauno pastaruoju metu smarkiai atnaujintas, sutvarkytos viešosios erdvės, aplinka. Atnaujinamos ir gydyklos – vienos jau visiškai sutvarkytos, kitos dar laukia savo eilės. Šis procesas, tikėtina, paskatins ir kitokių paslaugų plėtrą. Daug kas Birštoną lygina su Druskininkais ir įžvelgia, kad atotrūkis tarp šiųdviejų kurortų laikui bėgant tik mažės. Nekilnojamojo turto plėtotojus nuo didelių užmojų dar sulaiko prieš krizę nepavykę įgyvendinti projektai. Tačiau rinka nestovi vietoje, ir pamažu atsiranda gyvenamųjų namų, poilsio objektų poreikis. Žinoma, tam, kad investuoti tikrai apsimokėtų, reikia ne penkių, bet trisdešimties ar keturiasdešimties butų poreikio. Tačiau keturbučių ar penkiabučių statybos Birštono būsto rinką irgi gali išjudinti. Antrajam būstui, skirtam poilsiui, šis miestas turbūt dar nepribrendęs. Jis yra visai šalia Kauno ir ne taip toli nuo Vilniaus, todėl pirkti būstą čia tik poilsiui nėra didelio poreikio, nes kelionė trunka tikrai neilgai.


PRIENAI NELINKĘ LIKTI UŽRIBYJE Prienų rajonas išskirtinis savo gamtiniu ir kultūriniu savitumu, patrauklus gyvenimui ir poilsiui. Gamtos vertybių gausa suteikia kraštui išskirtinumo. Dalis Prienų rajono, kuriame plyti vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje Nemuno kilpų regioninis parkas, patenka į didelio potencialo labiausiai plėtojamą nacionalinės reikšmės rekreacinę sistemą. Rajono vieta dėkinga Ekonomiškai Prienų rajonas turi išskirtinių bruožų: jis yra šalia antro pagal dydį Lietuvos miesto Kauno, turinčio ekonominės ir socialinės plėtros potencialą. Ši kaimynystė sudaro sąlygas bendradarbiauti plėtojant rajono infrastruktūrą, žmogiškuosius išteklius, rengiant bendrus projektus. Nepaisant galimo kaimynystės ekonominio potencialo išnaudojimo, Prienų rajone plėtojamas žemės, miškų ūkis ir su juo susijusi pramonė. Geografinė rajono padėtis ir gausus kultūros bei etnografinis paveldas – tinkama vieta turizmo ir poilsio infrastruktūrai plėtoti. „Kalbant apie rajono galimybes pritraukti daugiau investicijų, pirmiausia reikėtų įvardyti, kad Prienų rajonas yra tarsi kryžkelėje tarp Kauno, Marijampolės, Alytaus miestų ir kurortinio Birštono miestelio. Mūsų vieta tikrai dėkinga“, – sakė Prienų rajono savivaldybės meras Vytas Bujanauskas. Prienų rajone yra visi pagrindiniai susisiekimo elementai: automobilių kelių tinklas, geležinkelio linija, aerodromas ir vandens kelias. Rajoną kerta magistraliniai keliai, užtikrinantys susisiekimą su didžiaisiais Lietuvos ir kaimyninių valstybių miestais: Kaunas–Alytus, Vilnius–Prienai–Mari-

jampolė, Kaunas–Lenkijos siena, šis kelias – dalis magistralės „Via Baltica“.

Turi ne vieną išskirtinumą Prienų rajone veikia keletas išskirtine veikla užsiimančių įmonių, kurios reprezentuoja kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Aukštos kokybės rekordinius sklandytuvus gaminanti bendrovė yra viena iš penkių pasaulyje, kuriose projektuojami ir gaminami aukščiausios klasės varžyboms skirti sklandytuvai. Ne mažiau Prienų kraštą garsina ir Stakliškėse gaminamas unikalus kulinarinio paveldo produktas – lietuviškas midus. Prienų kraštą reprezentuoja Pociūnų aviaturizmo centras, o visuomenės harmonizavimo parkas yra puikus turizmo traukos objektas, kuriame teikiamos nakvynės ir maitinimo, aktyvios bei rekreacinio pobūdžio turizmo paslaugos. Vaizdingame krašte išplėtotas ir kaimo turizmo sodybų tinklas. „Galime džiaugtis naujai pastatyta ir įrengta sporto arena, pritaikyta įvairiems renginiams, svarbesnėms sporto varžyboms“, – pasakojo meras V. Bujanauskas. Prienų rajonas taip pat išsiskiria archeologinių paminklų (piliakalnių) gausa. Vaizdingas vietas galima apžiūrėti važiuojant ne tik automobiliu – per rajoną driekiasi valstybinės reikšmės dviračių turizmo trasos: pagrindinė nacionalinė dviračių trasa ir nacionalinių dviračių trasų tinklo atkarpa. Pagrindinės Nemuno kilpų ir Prienų šilo dviračių trasos kerta Nemuno kilpų regioninį parką. Jaučia kaimynų konkurenciją Tai, kad Prienai ribojasi su Kaunu ir kitais didžiaisiais miestais, taip pat su Birštono kurortu, yra ne tik privalumas. Neigiamas to aspektas yra tai, kad kaimynai sudaro nemažą konkurenciją kviečiant investuotojų. „Vienas mūsų trūkumų šioje konkurencinėje kovoje yra tai, kad savivaldybė negali pasigirti didele žemės sklypų 83


pasiūla potencialiems investuotojams. Tai viena aktualių priežasčių pritraukti į rajoną investicijų. O jų tikrai galėtų būti daugiau“, – kalbėjo Prienų rajono savivaldybės meras V. Bujanauskas. Jis atkreipė dėmesį, kad vienas iš prioritetinių objektų didinti rajono patrauklumą ir investuotojų skaičių – Pociūnų aerodromas. Nemuno Kilpų parke įsikūręs aerodromas, kuriame veikia aviacijos sporto klubas – didžiausias Baltijos šalyse. Čia teikiamos mažųjų lėktuvų remonto, sklandytuvų remonto ir gamybos, oro taksi, parašiutų sporto paslaugos. Ši vieta patraukli ekstremalių pojūčių mėgėjams ar tiesiog trokštantiesiems pasižiūrėti į tokius. Kiti svarbūs objektai, kurie galėtų būti patrauklūs investuotojams – Prienų miesto Revuonos parkas ir Revuonos viešbutis, esantys vaizdingoje Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Viešbutį būtų galima pritaikyti rekreacijai, aktyviam, kultūriniam poilsiui, siekiant skatinti atvykstamąjį ir vietos turizmą. Revuonos upelio vardu pavadintas viešbutis įkurtas sename dar 1925 metais statytame malūne, kuris rekonstruotas 1984 metais. Trijų aukštų mūrinį pastatą ant Nemuno kranto vakaruose supa miesto parkas su tvenkiniais, pietuose – upelio slėnis, iš šiaurės nuo miesto atbėga trumpa, jauki Kranto gatvelė, kurią malūnas ir uždaro. Viešbutis nebeveikia nuo 1995 metų, ir šiuo metu savivaldybė jam ieško investuotojų. „Laukiame investuotojų ir kitokiems projektams. Savivaldybė pasirengusi pasiūlyti investuotojams palankias sąlygas nuomoti turimus objektus, operatyviai sutvarkyti verslui reikiamus dokumentus. Projektus galime pasiūlyti įgyvendinti ir viešojo bei privataus sektorių bendradarbiavimo principu“, – sakė meras V. Bujanauskas.

Svarbiausi projektai Pats didžiausias pastaruoju metu Prienuose įgyvendinamas projektas – daugiafunkcio sporto komplekso statyba. Projekto metu bus sukurtas universalus sporto, kultūros ir kitų masinių renginių kompleksas. Objektui statyti jau panaudota 12,9 mln. litų valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų. Šiais metais planuojama atlikti darbų dar už 2 mln. litų. Kitas reikšmingas projektas – Prienų Nemuno pradinės mokyklos Ašmintos pradinio ugdymo skyriaus pastato rekonstrukcija. Atnaujintas pastatas pritaikytas švietimo, kultūros ir socialines paslaugas vaikams bei vietos bendruomenei teikiančiam centrui. Rekonstrukcijos metu viename išlikusių Ašmintos dvaro pastatų įkurtoje mokykloje įrengtas universalus daugiafunkcis centras, kuriame teikiamos ikimokyklinio ugdymo, neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo paslaugos, plėtojama meninė ir pramoginė vaikų, suaugusiųjų veikla. Bendra projekto vertė – daugiau kaip 1,668 mln. litų. Neseniai modernizuotas ir Balbieriškio seklyčios ansamblis. Įgyvendinant projektą rekonstruotas seklyčios pastatas, sutvarkyta šalia esanti teritorija, dvaro parko aplinka. Projekto įgyvendinimas prisidėjo prie miestelio gyventojų, svečių poilsio ir alternatyvaus laisvalaikio leidimo pasirin-

84

Prienų rajono mero Vyto Bujanausko teigimu, didžiausi krašto privalumai yra puiki geografinė padėtis ir gausus kultūros bei etnografinis paveldas. kimo, gyvenamosios aplinkos patrauklumo. Bendra projekto vertė – daugiau kaip 1,874 mln. litų. Modernizuojant Veiverių pašto stoties rūmų ansamblį sutvarkytas Antano Kučingio meno mokyklos pastatas, mokyklos teritorijos aplinka, įrengta estrada, apšvietimas, pėsčiųjų takai. Bendra projekto vertė – per 1,874 mln. litų. Tradicinių amatų centro plėtrai savivaldybė irgi skyrė dėmesio. Įrengtame tradicinių amatų centre bus puoselėjami ir propaguojami tradiciniai amatai, saugomas senasis kultūros paveldas. Tai bus patraukli laisvalaikio leidimo vieta įvairaus amžiaus ir įvairių socialinių grupių gyventojams, turistams. Bendra įgyvendinamo projekto vertė – daugiau kaip 863,3 tūkst. litų. Prienų rajono savivaldybė gali pasidžiaugti ir įgyvendintais kaimo plėtros projektais. Pagal priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ (LEADER metodu) renovuoti keturi visuomeninės paskirties pastatai, įkurti du tradicinių amatų kiemeliai, sutvarkytos penkios viešosios visuomeninės paskirties erdvės, įrengti ir sutvarkyti septyni sporto aikštynai, dešimtyje kaimų atlikta vandens tiekimo ir nuotekų sistemų rekonstrukcija arba įrengti nauji tinklai. O kiti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros projektai Prienų rajone įgyvendinti už daugiau kaip 3,175 mln. litų. Pastaraisiais metais Prienuose taip pat įgyvendintas ne vienas projektas, susijęs su transporto infrastruktūros plėtra ir modernizavimu. Šitaip savivaldybė vykdo strateginiame plane numatytus prioritetus: sukurti verslui ir turizmui patrauklią aplinką, užtikrinti išsilavinusios, sveikos ir pažangios bendruomenės plėtrą, patogią bei švarią aplinką.

2014 Nr. 3


EKSPERTO ŽVILGSNIS

TRŪKSTA ŽEMĖS SKLYPŲ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Prienų rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 44 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas šiek tiek nusileido šalies vidurkiui (48,6 balo) ir siekė 38,7 balo. Nors Prienų rajono savivaldybės mokesčių aplinka yra viena palankiausių rajone, investicijoms skirtų žemės sklypų trūkumas ir maži investicijų srautai lėmė prastesnį įvertinimą. Kauno apskrityje esant didžiulei konkurencijai dėl investuotojų, kurių siekia pritraukti ir dviejose savivaldybėse veikiančios laisvosios ekonominės zonos, ir antras pagal dydį Lietuvos miestas, sudaro ypač sunkias sąlygas Prienų rajonui. Nors situacija stebint investicijų srautus nepalanki, fiksuojamas judėjimas tinkama linkme. 2004–2012 metų laikotarpiu tiesioginių užsienio investicijų dalis vienam gyventojui išaugo nuo 77 iki 206 litų. Tačiau materialinių investicijų srautas 2011–2012 metais mažėjo 36 proc. Siekiant geresnių rezultatų būtina turėti iš anksto paruoštų investicinių sklypų ir lengvai prieinamą informaciją investuotojams lietuvių bei anglų kalbomis. Investicijų pritraukimas turi tapti viena prioritetinių savivaldybės veiklos sričių.

IŠSKIRTINUMĄ GALIMA IŠNAUDOTI LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Keletą išskirtinumų, aktualių kalbant apie pramonės plėtrą, Prienai turi. Čia yra vienintelė Lietuvoje aviacijos gamykla, gaminanti aukštų technologijų reikalaujančius specifinius produktus – sklandytuvus, taip pat remontuojanti nedidelius lėktuvus. Visus darbus gamykla atlieka tikrai kokybiškai, tačiau sukurtus produktus bemaž šimtu procentų eksportuoja. Smulkia technine mažų orlaivių priežiūra užsiima ir daugiau įmonių šalyje, tačiau vienintelė, kuri gali atlikti sudėtingesnį orlaivių remontą, yra Prienuose. Parengus bendrą projektą, pavyzdžiui, su Kauno technologijos universitetu, būtų galima pretenduoti gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ir plėtoti su aviacija susijusius projektus: aviacinį turizmą, sportinę aviaciją, orlaivių remontą ir pan. Galima įsivaizduoti, kad vakariečiams būtų išties patrauklu atskristi į Prienus, palikti orlaivį remontuoti, o patiems praleisti sveikatingumo savaitgalį vos už kelių kilometrų esančiame Birštone. Susisiekimo ministerija yra atlikusi Lietuvos pramonininkų konfederacijos inicijuotą studiją apie kai kuriuos Europos miestus, šalia kurių yra aerodromai. Milijonai turistų ten plūsta vien dėl aerodromų veiklos, vyksta didžiulės aviacijos šventės. Pavyzdžiui, Lenkijoje į tokią šventę sutraukiama dukart daugiau žiūrovų nei į Žalgirio mūšio minėjimą. Lietuvoje aviacijos švenčių arba nevyksta, arba jos neišpopuliarintos. Vadinasi, galimybių tam yra – kodėl tuo negalėtų pasinaudoti Prienai? Žinoma, investicijų reikėtų nemažų, valstybė irgi turėtų prie to prisidėti – vien privataus verslo iniciatyvų neužtektų.

VILTIS – TRADICIJŲ PUOSELĖTOJAI NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ KAUNO BIURO VADOVAS SAULIUS UMBRASAS

Vertinti Prienų rajono nekilnojamojo turto plėtros perspektyvas – kiek sudėtinga. Galbūt dėl to, kad čia istoriškai buvo mažiau plėtojama pramonė ir gamyba, daugiau statyti tik gyvenamosios paskirties, poilsiui skirti pastatai. Tam įtakos, matyt, turėjo ir šalia esantis Birštono kurortas. Ateityje irgi galima mažiau tikėtis gamybinės paskirties objektų ar logistikos centrų plėtros, bet čia galėtų būti plėtojami smulkiajam verslui pritaikyti projektai, kurtis nedidelės gamybos įmonės. O gyvenamosios statybos plėtra galima nebent dėl tradicijų. Jeigu kuri nors šeima į šį kraštą giliai įleido šaknis ir čia jai labai patinka, tikėtina, kad naujos kartos Prienų rajone liks gyventi ir statysis būstą.

85


MIŠKININKŲ RŪPESTIS – NE TIK GAMTA, BET IR ŽMONĖS Ištisus metus darbo nestokojantys Prienų miškų urėdijos darbuotojai pavasarį pasitinka nusiteikę darbingai. Kompleksinėje miškų ūkio veikloje įmonė didelį dėmesį skiria ne tik miškotvarkos projektams ir medienos produkcijai ruošti. Prienų miškai garsėja ir įstabiais rekreaciniais objektais, kuriems puoselėti urėdija negaili pastangų ir investicijų.

Rojus saugomiems paukščiams Prienų miškų urėdijoje yra per 32 tūkst. hektarų miškų. Daugiausia, apie 20 tūkst. hektarų – valstybiniai, kiek daugiau nei 11 tūkst. hektarų – privatūs ir nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai, 525 hektarai – kitų naudotojų. Valstybiniai urėdijos miškai suskirstyti į 8 girininkijas: Balbieriškio, Birštono, Išlaužo, Meškapievio, Naujosios Ūtos, Prienų, Šilavoto ir Verknės, o šios padalytos į 20 eiguvų. Į Prienų miškų urėdijos teritoriją patenka didžioji dalis Nemuno kilpų regioninio parko – apie 12 tūkst. hektarų, taip pat nedidelė dalis Aukštadvario regioninio parko, valstybiniai draustiniai: Ąžuolų botaninis (268 hektarai), Alšios hidrografinis (161 hektaras), Degsnės botaninis (2,2 hektaro), genetinis paprastųjų pušų draustinis (150 hektarų). 86

Paukščių apsaugai svarbi teritorija yra Nemuno vaga tarp Prienų ir Lengveniškių. Čia esančiose smėlio salelėse peri mažosios ir upinės žuvėdros. Nemune tarp Pelėšiškių ir Balbieriškio irgi gyvena ir veisiasi mažosios žuvėdros. Urėdijos teritorijoje yra nemažai saugomų vietovių, kuriose veiklą reglamentuoja Saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos, Miškų ir kiti įstatymai. Regioniniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose ūkinė veikla projektuota laikantis reikalavimų. Dar prieš dešimtmetį Balbieriškio girioje, valstybinio fondo miškuose, atitinkamai apribojant ūkinę veiklą, buvo įkurtas per 3 tūkst. hektarų ploto biosferos poligonas genių apsaugai.

Plantacijose dominuoja maumedžiai Visi Prienų urėdijos miškai suskirstyti į grupes ir pogrupius. I grupės miškų urėdijos teritorijoje nėra, II grupės (miško žemė) užima 2,6 tūkst. hektarų (13 proc.), III grupės – 4,6 tūkst. hektarų (23 proc.), o IV grupės miškai sudaro didžiausią dalį – 12,5 tūkst. hektarų. Miško žemė Prienų urėdijoje užima beveik 20 tūkst. hektarų, arba 97 proc. bendro ploto, medynai – apie 19 tūkst. hektarų, arba 96 proc. miško žemės ploto, o neapaugęs mišku plotas siekia tik 346 hektarus, arba 2 proc. Ne miško žemės skaičiuojama 515 hektarų. Urėdijos miškuose vyrauja spygliuočiai medynai – jie sudaro 68 proc. Tai daugiausia pušynai (41 proc.) ir eglynai,

2014 Nr. 3


užimantys 26 proc. viso medynų ploto. Ketvirtadalis tenka minkštiesiems lapuočiams. Vidutinis medynų amžius – 59 metai. Prienų urėdijos miškų urėdas Robertas Judickas pasakojo, kad kirtimų apimtys praėjusiais metais čia siekė 84 tūkst. kubinių metrų likvidinės medienos, o atkurta 230 hektarų ploto, iš jo žėliniais – 54 hektarai. Bendras sėklinių plantacijų plotas siekia 18,3 hektaro, iš jų maumedžių – 12,1 hektaro, paprastųjų ąžuolų – 6,2 hektaro. R. Judicko teigimu, Prienų urėdijoje kasmet vidutiniškai nutiesiama po 1 kilometrą naujų vietos reikšmės miško kelių. Kasmetės esamų kelių remonto ir priežiūros darbų apimtys vidutiniškai siekia 120 kilometrų, ir tam kasmet skiriama apie 500 tūkst. litų. Iš viso keliams tiesti ir tvarkyti praėjusiais metais buvo atseikėta 928 tūkst. litų. Šiems darbams įgyvendinti naudojamos ir valstybės, ir urėdijos lėšos.

Prognozuoja didesnius pirkimus Urėdijoje ir nuosekliai atnaujinamas technikos ūkis, ir rūpinamasi pažangių technologijų diegimu. Prienų miškų urėdas R. Judickas pasidžiaugė, kad per pastaruosius trejus metus daug investuota į medienos ruošą – įsigyta naši technika: medkirtis „Komatsu“, du medvežiai „Valmet“ ir „Ponsse“, mašinų ūkį papildė gaisro gesinimo automobilis. Bendra šių investicijų suma siekia daugiau kaip 3,5 mln. litų. „Medienai matuoti nekirstose biržėse naudojamos elektroninės žerglės, o įtaksavimui – programa „Miško skaita“. Vykdomų ūkinių priemonių plotams nustatyti ir brėžiniams parengti pasitelkiami GPS imtuvai su programine įranga“, – vardijo Prienų miškų urėdijos vadovas. Urėdijoje biokuras gaminamas iš kirtimo atliekų, kurių susidaro po ugdomųjų ir pagrindinių kirtimų. 2013 metais iš kirtimo atliekų urėdija planavo pagaminti 5,4 tūkst. kietmetrių biokuro. Produkcija buvo parduodama naudojantis Apvaliosios medienos elektroninio pardavimo sistema, kuri užtikrina proceso operatyvumą ir skaidrumą, be to, tausoja darbo jėgos išteklius. „Praėjusiais metais biokuras iš kirtimo atliekų didelės paklausos neturėjo – sudaryta 4,1 tūkst. kietmetrių pirUrėdijos maumedžių sėklinė plantacija įkurta Balbieriškio girininkijoje.

kimo sutarčių. Tačiau tikimės, kad Kaune ir Prienuose pastačius katilines, pritaikytas kūrenti biokuru, jo paklausa išaugs ir jau šiais metais parduosime visą pagamintą kiekį – tai yra 6,8 tūkst. kietmetrių“, – planais dalijosi miškų urėdas R. Judickas.

Puoselėja rekreacijos objektus Miškininkai pripažįsta, kad pastaruoju metu naujų miško teritorijų pritaikymas poilsiui tapo ypač svarbus, nes miškuose įrengtomis poilsiavietėmis, pažintiniais objektais naudojasi vis daugiau žmonių. Prienų miškų urėdija – ne išimtis. Į gamtą išsiruošusių poilsiautojų patogumui čia įrengtos vaizdingos aikštelės, palapinių vietos, ugniavietės, šiukšliadėžės ir lauko baldai. Specialiai tam pritaikytuose plotuose iškylaujantys žmonės įpranta palikti švarią ir tvarkingą aplinką, saugoti gamtą, taip pat mažėja gaisrų pavojus. Prienų urėdijos valdomuose valstybinės reikšmės miškuose yra įrengti įvairūs rekreacinės infrastruktūros objektai: apžvalgos aikštelės, trumpalaikio poilsio vietos, automobilių stovėjimo aikštelės, stovyklavietės, gamtos takai. Daugiau kaip pusė jų yra rekreaciniuose miškuose. Urėdijos pasididžiavimas – Išlaužo girininkijos Alksniakiemio miške prie Nemuno įkurta poilsiavietė „Atminties takas“ su 11 medžio skulptūrų bei šile ant Nemuno kranto įrengta Giraitiškių poilsiavietė, kuri tapo tradicine įvairių renginių, sąskrydžių vieta. Lauko baldai ir inventorius čia atnaujinami ir papildomi naujais kasmet. Prienų miškus garsina ir tokie gamtos paminklai kaip Verknės girininkijoje augantis stambiausias Lietuvos medis – Didysis Gojaus ąžuolas. Miškų pritaikymą poilsiautojų reikmėms remia ir Europos Sąjunga (ES). Panaudojant ES paramos ir urėdijos lėšas, 2010–2013 metais Prienų girininkijoje rekonstruota Giraitiškių, o Verknės girininkijoje – Guostaus poilsiavietė. Bendra darbų vertė siekia 294 tūkst. litų. Tad nuo šiol itin populiarios poilsiavietės lankytojus džiugina atnaujinta infrastruktūra. Vaizdinga Giraitiškių poilsiavietė itin mėgstama iškylautojų.

87


RESURSŲ YRA, REIKIA JUOS IŠNAUDOTI Kaišiadorių rajono savivaldybė išsidėsčiusi patogioje geografinėje padėtyje, beveik pačiame Lietuvos centre, greta antro pagal dydį Lietuvos miesto Kauno, o nuo sostinės Vilniaus yra nutolusi kiek daugiau nei 50 kilometrų. Geras susisiekimas ir automobilių, ir geležinkelio magistralėmis, pusiaukelė tarp tarptautinių oro uostų – visa tai galimybės, kuriomis siekia pasinaudoti rajono valdžia, siekdama pritraukti investuotojų dėmesį. Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Romualdas Urmilevičius pasidžiaugė, kad pastarųjų metų rodikliai nuteikia optimistiškiau: užimtųjų gyventojų skaičius rajone, mažėjęs 2010 metais, 2011–2012 metais išaugo, padidėjo ir išduotų statybos leidimų skaičius, statybos darbų apimtys savivaldybėje 2011–2012 metais išaugo ir 2009-ųjų rodiklius viršijo 39,5 proc. Toks statybos apimčių didėjimas, 2012-ųjų duomenis palyginus su 2009 metų – vienas didžiausių apskrityje. Statybos bendrovių atliktų darbų apimtys 2012 metais Kaišiadorių rajono savivaldybėje siekė 54,75 mln. litų.

88

„Pastaraisiais metais įgyvendinome nemažai infrastruktūros projektų, ypač vandentvarkos srityje. Žinoma, nemažą paramą skyrė Europos Sąjungos fondai, tačiau iš savo biudžeto irgi turime prisidėti. O biudžeto planus įvykdome beveik šimtu procentų. Mūsų savivaldybė yra bene mažiausiai besiskolinanti šalyje, iki 2010 metų iš viso nereikėjo skolintis“, – pasakojo meras R. Urmilevičius. Pagrindiniai Kaišiadorių rajono privalumai, skatinantys investicinį patrauklumą – palanki geografinė padėtis, patogus susisiekimas, gerai išplėtota susisiekimo infrastruktūra. Nes rajoną kerta viena pagrindinių automagistralių Vilnius–Kaunas–Klaipėda, per Kaišiadoris nutiestas ir geležinkelis. Dar vienas privalumas – darbo jėgos resursai. Šiuo metu nemažai Kaišiadorių gyventojų vyksta dirbti į Vilnių ir Kauną, tačiau sukūrus naujų darbo vietų jie galėtų likti ir savo mieste. Meras R. Urmilevičius sakė, kad savivaldybė turi ką pasiūlyti investuotojams, yra numatytas ne vienas komercinės paskirties žemės sklypas, kuriame galėtų iškilti komercinės ar net gyvenamosios paskirties pastatų ar būtų įgyvendinta kitokių projektų. Vienas sklypas yra netoli geležinkelio. „Pati savivaldybė svarsto socialinio būsto statybos planus, nes eilėje tokiam būstui gauti laukia apie 300 šeimų. Vieną tokį projektą jau esame sėkmingai įgyvendinę Žiežmariuose – buvusio vaikų darželio patalpose įrengėme 13 butų“, – sakė R. Urmilevičius. Rajone taip pat atnaujinamos mokymo įstaigos, vaikų darželiai. Kaišiadorių rajono savivaldybė stengiasi, kad būtų pritraukta kuo daugiau tiesioginių užsienio investicijų. 2012 metų pabaigoje jos siekė 8,99 mln. litų, vienam gyventojui jų teko 273 litai. Anot mero, tiesioginės užsienio investicijos nereiškia, kad gaunamos tik piniginės lėšos. „Nauda ekonomikai kur kas didesnė, kai atsiranda žymių prekės ženklų, garsių įmonių, turinčių savo strategiją, vietos įmonėms sukuriama galimybė išeiti į naujas rinkas. Be užsienio kapitalo sunku tikėtis proveržio aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų sektoriuje, todėl tiesioginėms užsienio investicijoms pritraukti ketiname skirti ypatingą dėmesį“, – teigė R. Urmilevičius.

2014 Nr. 3


EKSPERTO ŽVILGSNIS

REIKIA AKTYVIAU IEŠKOTI INVESTUOTOJŲ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Kaišiadorių rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 15 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Nors ši pozicija ir aukšta, investicijų srities įvertinimas buvo mažesnis nei šalies vidurkis (48,6 balo) ir siekė 39,2 balo. Žemą Kaišiadorių savivaldybės įvertinimą lėmė ne tik mažas pritrauktų investicijų kiekis, bet ir jų srautų mažėjimas. 2004–2012 metais tiesioginių užsienio investicijų kiekis vienam gyventojui sumažėjo 75 proc. O pastaruoju laikotarpiu (2011–2012 metais) fiksuotas ir materialinių investicijų mažėjimas 46 proc. Tokie rezultatai atspindi nepakankamą savivaldybės skiriamą dėmesį investicijoms pritraukti. Kaišiadorys pasižymi puikia geografine padėtimi. Savivaldybę kerta automagistralė Vilnius–Kaunas–Klaipėda, čia yra svarbus Lietuvos geležinkelių mazgas, leidžiantis pasiekti ir Klaipėdą, ir Liepoją. Populiariausios verslo šakos rajone: prekyba, paukštininkystė, mėsos ir žuvies produktų gamyba, maisto pramonė, medienos perdirbimas, baldų gamyba, transportas, statyba. Būtent į šių sektorių plėtrą ir turėtų būti orientuojamasi, tai pat stiprinamas su tuo susijęs jau esamas verslas. Tam puikiai pasitarnauja ir savivaldybės teikiama išsami informacija apie verslo aplinką rajone, veikiančias įmones, esamus investicijoms tinkamus sklypus. Deja, ši informacija prieinama tik lietuvių kalba. Siekdama geresnių rezultatų savivaldybė turėtų pasirūpinti, kad visos žinios būtų prieinamos ir kitomis kalbomis, taip pat ji turi pati aktyviai ieškoti potencialių investuotojų. Savivaldybėje turėtų dirbti žmonės, atsakingi tik už užsienio investuotojų pritraukimą ir galintys atsakyti į visus potencialius investuotojų klausimus per trumpesnį nei 24 valandų laiką. Šie žingsniai ir mažesni mokesčių tarifai prisidėtų prie Kaišiadorių rajono patrauklumo didinimo investuotojams.

BŪTINA GARSIAI SUŠUKTI SAVO VARDĄ LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Kaišiadorių rajonas turi neblogą geografinę padėtį, yra netoli Vilniaus. Tačiau kiek keista, kad investuotojų diskusijose šio rajono pavadinimas minimas nedažnai. Bendraujant su įstaigos „Investuok Lietuvoje“ atstovais pasiūlomas vienas ar kitas galimas investuotojas, kuris ieško tinkamos aplinkos. Tačiau Kaišiadorimis maža kas susidomėjo, visus labiau masina teritorijos arčiau sostinės. Kokios to priežastys – lieka spėlioti. Galbūt rajono valdžiai reikėtų aktyviau mėginti atkreipti į save dėmesį, siūlyti sąlygas. Vos už kelių kilometrų esantys Elektrėnai dėmesio sulaukia kur kas daugiau, nes aktyviai reklamuojasi, skelbia, kad kviečia investuotojus, siūlo sklypus. Kaišiadorys galėtų ieškoti sinergijos su Elektrėnais. Tačiau pirmiausia rajonui reikia labai garsiai pasiskelbti apie save, pristatyti savo privalumus, gerai juos išreklamuoti ir parduoti idėjas „Investuok Lietuvoje“ specialistams. Tačiau reikia ir gerai pasiruošti, kad nekiltų biurokratinių kliūčių.

GALIMYBĖS PLĖTOTI GAMYBĄ NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ KAUNO BIURO VADOVAS SAULIUS UMBRASAS

Geografinė Kaišiadorių padėtis tikrai nėra prasta, jie yra pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, miestas netoli greitkelio, jį kerta ir geležinkelio vėžė. Taip pat Kaišiadorys yra vos už kelių kilometrų nuo Elektrėnų, kuris įvardijamas kaip perspektyvi teritorija plėtoti įvairius nekilnojamojo turto projektus. Gyventojų skaičius ir pačiuose Kaišiadoryse, ir rajone nėra mažas, tačiau čia vis tiek didesnės perspektyvos plėtoti gamybinės paskirties nekilnojamąjį turtą. Yra galimybė panaudoti vietos darbo jėgą, kuri gal ne tokia reikli kaip didmiesčiuose. Logistikos centrams statyti Kaišiadorys gal ir nėra labai tinkami, nes tokių centrų statyba dažniau vykdoma arčiau didmiesčių, ne pusiaukelėje. Net nekyla dvejonių, kur labiau verta statyti logistikos centrą – prie Kaišiadorių ar arčiau Kauno. Visi svertai – Kauno pusėje, nes čia susikerta daug tarptautinių automagistralių. Gyventojų skaičiaus pokyčiai rajone nėra tokie teigiami, kad domintų daugiabučių statytojus. Todėl pirmenybė čia gali būti teikiama mažaaukštei, individualiajai statybai.

89


NORAI VIENOKIE – REALYBĖ KITOKIA

Į klausimą, kuo išsiskiria Raseinių rajonas, atsakymo dažnas ieško ilgokai. Ir galiausiai būna pasakoma, kad ko nors identiška šis rajonas neturi, veikiau yra toks, kuris susitaikęs su pozicija, kad nėra reikalo šokti aukščiau bambos. Vertinant verslo aplinką, galima išskirti gana neblogą geografinę padėtį, nes rajonas yra netoli Kauno, jį kerta nemažai transporto magistralių. Ar šį privalumą pavyksta išnaudoti – kitas klausimas. Regimos vizijos Raseiniai – vienas seniausių Lietuvos miestų, istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1253 metų. XV–XVIII amžiuje tai buvo Žemaičių seniūnijos administracinis centras. Raseinių rajoną galima apibūdinti kaip vieną centrinių Lietuvoje, nes rajono savivaldybės teritoriją kerta tarptautinės reikšmės transporto koridoriai: automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda, Ryga–Kryžkalnis–Tilžė ir geležinkelio koridorius Ryga–Tilžė. Todėl rajono savivaldybę galima vadinti didelių transporto infrastruktūros plėtros galimybių arealu.

90

Vizijose Raseiniai save mato kaip modernų Rytų ir Vidurio Europos piligrimystės centrą, kuriame patogu ir saugu gyventi, patrauklu investuoti ir malonu svečiuotis. Tam, kad šios vizijos būtų įgyvendintos, numatyta skatinti gilintis į dvasines vertybes, formuoti krašto, kuriame gyvena geri, svetingi gyventojai, dori, sąžiningi verslininkai, įvaizdį, pritraukiant turistų ir investuotojų. Taip pat siekiama prisidėti prie bendros Kauno regiono plėtros vizijos įgyvendinimo – joje Kauno apskritis matoma kaip modernus Rytų ir Vidurio Europos žinių ekonomikos regionas, europinis mokslo, aukštųjų ir informacinių technologijų, kultūros bei turizmo židinys. Tam, kad Raseinių rajone būtų patogu gyventi, numatyta užtikrinti aukštą gyventojų gyvenimo kokybę sukuriant efektyvią, kokybišką ir visiems prieinamą švietimo sistemą, visų gyventojų grupių poreikius tenkinančią sveikatos, socialinių, kultūros ir sporto paslaugų infrastruktūrą, modernizuoti inžinerinę vandentvarkos bei kelių infrastruktūrą. Tam, kad Raseinių rajonas būtų patrauklus investuoti, valdžia yra numačiusi gerinti verslo sąlygas, ypatingą dėmesį skirdama inžinerinei vandentvarkos ir kelių infrastruktūrai modernizuoti, tarptautinių rajono savivaldybės ryšių plėtrai. Norima skatinti plėtoti konkurencingą, aukštesnę pridėtinę vertę rajonui kuriančią pramonę, žemės, žuvininkystės, miškų ir maisto ūkį, su piligriminiu ir kultūriniu turizmu susijusį verslą, orientuotą į efektyvų vietos išteklių naudojimą.

2014 Nr. 3


Pagrindinės problemos Nors pabrėžiama patogi geografinė Raseinių rajono padėtis verslui plėtoti, o savivaldybėje yra valstybės ir privačios nuosavybės teritorijų, tinkamų užsienio investicijoms, yra ir nemažai problemų, kurios gali būti rimta kliūtis palankiai investicinei aplinkai kurti. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, kad nepakankamai formuojamas patrauklus rajono savivaldybės įvaizdis pritraukiant tiesioginių investicijų. Nėra tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo, skatinimo programos, kurioje būtų nustatyti tiksliniai sektoriai, tikslinė tiesioginių užsienio investicijų rinka, pageidaujamos investicijų formos. Taip pat trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, nes kvalifikuoti darbuotojai ir jaunimas migruoja į kitus miestus ar užsienį. Rajone daug apleistų, nenaudojamų buvusių pramoninių ir žemės ūkio paskirties pastatų, silpnas pramonės ir paslaugų įmonių tinklas miesteliuose bei kaimiškosiose vietovėse, nepakankama asocijuotų verslo struktūrų veikla rajone, per mažai plėtojami ryšiai su asocijuotomis Kauno regiono verslo bei verslo paramos organizacijomis. Nors turizmas priskirtinas prie vieno iš verslo variklių rajone, informacijoje apie Lietuvą Raseinių kraštas dažnai nėra išskiriamas iš Lietuvos konteksto kaip patrauklus turizmui regionas, nesuformuotas rajono savivaldybės kaip patrauklaus turizmui krašto įvaizdis, silpna rinkodara. Trūksta informacijos apie turizmo rinkos pokyčius ir tendencijas, skatinančias planingą turizmo plėtrą ir investicijas. Taip pat pastebimas kempingų ir ekonominės klasės apgyvendinimo viešbučių, motelių bei kitų turistams ir svečiams paslaugas teikiančių objektų trūkumas.

Statistika 2012 metų duomenimis, Raseinių rajone tūkstančiui gyventojų vidutiniškai teko 703 nedarbingi asmenys, užimtųjų gyventojų dalis sudarė 36,7 proc. Vidutinis mėnesio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių 2012 metais buvo 1746 litai. Savivaldybės biudžeto išlaidos socialinėms pašalpoms 2012 metais sudarė daugiau kaip 7,717 mln. litų. Socialinės pašalpos gavėjų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nuo 83,5 2010 metais sumažėjo iki 81,1 2012-aisiais. Šiuo aspektu Raseinių rajonas išsiskiria Kauno apskrityje, nes kitose savivaldybėse pašalpų gavėjų skaičius tik augo. 2012 metais Raseinių rajonui teko 82,97 mln. litų tiesioginių užsienio investicijų, o tai vienam žmogui sudarė 2,3 tūkst. litų. 2013 metais rajone įsteigtos 38 naujos verslo įmonės, iš viso tais metais jų veikė 793. Statybos bendrovių atliktų darbų apimtys 2012 metais siekė 61,23 mln. litų. Tais metais rajone pastatyta 50 negyvenamosios paskirties statinių ir 28 butai. Vienam gyventojui vidutiniškai teko 28,1 kvadratinio metro naudingojo ploto.

91


KSPERTO ŽVILGSNIS

NESISTENGIA SKELBTI APIE SAVE LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Raseinių rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 26 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas šiek tiek nusileido šalies vidurkiui (48,6 balo) ir siekė 45,9 balo. Savivaldybėje taikomi aukštesni nei vidutiniai žemės, nekilnojamojo turto ir verslo liudijimų tarifai. Trūksta lengvai prieinamos informacijos apie jau veikiantį verslą ir galimybes naujiems investuotojams. Rajonas nepasižymi ir konkurenciniu pranašumu, kurį suteiktų ypač palanki geografinė padėtis ar specialiųjų ekonominių zonų buvimas. Visa tai ir lemia mažesnius nei vidutinius investicijų srautus, kuriuos gali padidinti tik aktyvios savivaldybės pastangos. 2011–2012 metais fiksuotas 31 proc. tiesioginių užsienio investicijų augimas yra vienas teigiamų ženklų, rodančių, kad investicijų srautai turi potencialo didėti. Pirmiausia savivaldybės puslapyje turėtų būti pateikiama informacija apie egzistuojantį ir potencialiai investicijoms tinkantį turtą. Ne tik įvairiuose šaltiniuose turi būti lengvai prieinama investuotojams aktuali informacija, bet ir pati savivaldybė turėtų aktyviai bendradarbiauti su tokiomis organizacijomis kaip „Investuok Lietuvoje“, taip pat stengtis pritraukti investicijų.

JAUČIAMA STAGNACIJA LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Raseiniai yra palyginti geroje vietoje, tačiau, reikia pripažinti, pats miestas savotiškai apmiręs. Rajone yra įsikūrusių pramonės įmonių ir išties nemažų. Tačiau sunkmečiu kai kurios bankrutavo, padariusios neigiamą poveikį bendrai ekonominei ir socialinei būklei. Rajonas turi potencialą, o kaip jis bus išnaudotas, labai priklauso nuo valdžios postus užimančių žmonių. Reikia įvertinti, ar jie turi noro ką nors daryti. Galima susidaryti šiokį tokį paveikslą iš vieno pavyzdžio, kai jaunos teisininkės šeima gavo leidimą teikti notaro paslaugas Raseiniuose. Tačiau situacija greitai pasisuko neigiama kryptimi – gyventojai pasirodė visiškai neverslūs, oficialių sandorių beveik nevyko. Todėl minčių verstis notaro veikla teko atsisakyti. Žvelgiant iš šalies, miestas atrodo tikrai gražus: renovuoti visuomeniniai pastatai, sutvarkytas stadionas. Bet verslo požiūriu čia jaučiama visiška stagnacija.

ATSTUMAS NUO DIDMIESČIO TURI ĮTAKOS NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ KAUNO BIURO VADOVAS SAULIUS UMBRASAS

Raseinių padėtis kiek panaši į Kaišiadorių, nes šis miestas yra netoli automagistralės, žinoma, kiek labiau nutolęs nuo Kauno. Čia galima įžvelgti perspektyvų plėtoti gamybinės paskirties projektus, nebrangiai įsigijus nenaudojamus pastatus ar žemės sklypą. Darbo jėgos, jeigu nėra specifinių reikalavimų, irgi galima rasti. Vis dėlto didesnis nei penkiasdešimties kilometrų atstumas nuo didmiesčių yra neigiamas veiksnys, darantis įtaką nekilnojamojo turto plėtotojų pasirinkimui. Žinoma, tai nėra daugiausia nusveriantis kriterijus. Jeigu yra susiklosčiusios kokio nors verslo šakos tradicijos, dirba pakankamai specialistų – tai tampa privalumu. Tačiau, kaip jau minėta, gamybai plėtoti, logistikos centrams, kitokios komercinės paskirties projektams Raseiniai turbūt nėra patraukliausių miestų sąraše. Tai pasakytina ir apie gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto plėtros perspektyvas. Gyventojų skaičiaus pokyčiai rajone nėra teigiami, todėl didelio potencialo nėra. Pirmenybė čia gali būti teikiama mažaaukštei, individualiajai statybai.


Nuomokite Layher pastolius ir gaukite dovanų: Pastolių plotas

Dovana

> 200 m 200-500 m2 500-1000 m2

Firminiai marškinėliai 2 šalmai ir 2 apsauginės liemenės Jūsų firmos reklaminis tentas Mokymai darbuotojams Gridin's Group mokymo centre (2 asm.) Pastolių tvirtinimo prie sienos komplektas (diubeliai ir kilpos) 3 rulonai apsauginio pastolių tinklo

2

1000-2500 m2 2500-5000 m2 > 5000 m2

Daugiau informacijos nuomos punktuose ir Layher Baltic UAB Tel. +370 688 19612 E. p. info(@)layher.lt www.kurnuomotispastolius.lt


MIŠKININKŲ SĄJUNGININKAI – ŠALTA ŽIEMA IR SAUSA VASARA Nors šlapesni ir lapuočių gausesni Raseinių urėdijos miškai diktuoja sudėtingas medienos gamybos sąlygas, valstybės įmonė sugeba dirbti efektyviai ir pelningai. Tokius veiklos rezultatus lemia ne tik miškininkų profesionalumas, bet ir kompleksas priemonių, kurios mažina sąnaudas, lengvina darbą ir tausoja žmogiškuosius išteklius. Nauji iššūkiai – biokuro gamyba Raseinių miškų urėdijos kontroliuojamoje teritorijoje yra daugiau kaip 42 tūkst. hektarų miškų, iš jų 19,5 tūkst. – valstybinės reikšmės, 18,3 tūkst. hektarų – privatūs, o 4 tūkst. – rezervuoti privatizavimui miškai. Didžiausi miškų masyvai – Jurbarko rajone esantis Šimkaičių miškas (beveik 3 tūkst. hektarų ploto) ir Raseinių rajone nusidriekęs Blinstrubiškių miškas (2,2 tūkst. hektarų ploto). Miškus administruoja Birbiliškės, Padubysio, Paliepių, Pikčiūnų, Šimkaičių, Vadžgirio, Viduklės girininkijos. Didžiausią Raseinių urėdijos medynų dalį sudaro beržynai (34 proc.), eglynai (30 proc.) ir juodalksnynai (18 proc.). Valstybės įmonės valdomos teritorijos miškingumas siekia 24,1 proc., vidutinis medynų amžius – 44 metai. Raseinių urėdijos miškų urėdo Antano Kilčausko teigimu, 2013-aisiais pagrindiniais kirtimais buvo iškirsta 300 hektarų, arba 59,9 tūkst. kubinių metrų, medienos, iš jų neplynai – 19 proc. ploto. Tarpiniais kirtimais iškirsta 31,1 tūkst. kubinių metrų, iš jų rinktiniais sanitariniais kirtimais – 18,3 tūkst. kubinių metrų, pardavus nenukirstu mišku, kiti naudotojai pasigamino 14 tūkst. kubinių metrų likvidinės medienos, iš jų – 11 tūkst. kubinių metrų rinktinais sanitariniais kirtimais. Parduota beveik 70 tūkst. kubinių metrų pagamintos medienos.

94 94

Rekreaciniai objektai pritaikyti ir neįgaliesiems. „Gaminti biokurą ir juo prekiauti pradėsime šiais metais per energijos išteklių biržą „Baltpool“. Planuojame parduoti apie 1,2 tūkst. kubinių metrų produkcijos“, – skaičiavo urėdijos vadovas.

Kasmet auginama 5 mln. sodmenų Nors urėdijas maitina medienos produkcija, kalbėdami apie savo darbus miškininkai pirmiausia džiaugiasi ne kirtimais, o tuo, ką išaugina. Reikia nemažai pastangų, kad miškai būtų produktyvūs, džiugintų akį, o juose augantys medžiai būtų stiprūs ir nebijotų stipresnių audrų. 2013 metais urėdijoje atkurtas 191 hektaras miškų. Iš jų želdinimu – 149,9, žėlimu – 41,1 hektaro. Naujų miškų įveista 12,2 hektaro. Vykdant ąžuolynų plotų didinimo užduotis praėjusiais metais atkurta 15,9 hektaro ąžuolynų. Urėdija turi dvi eglės sėklines plantacijas: Padubysio girininkijoje – 7,25, o Paliepių girininkijoje – 4,96 hektaro ploto, taip pat šešis sėklinius medynus: du juodalksnio Birbiliškės girininkijoje (13,1 ir 16,4 hektaro ploto), po vieną beržo – Viduklės girininkijoje (5,5 hektaro), ąžuolo – Viduklės girininkijoje (10,2 hektaro), maumedžio – Paliepių girininkijoje (1,8 hektaro) ir liepos – Paliepių girininkijoje (7 hektarai). Daugiau kaip prieš du dešimtmečius imta steigti genetinius draustinius. Šiandien urėdijoje jų yra keturi: 1992 metais Viduklės girininkijoje įkurtas pušies (16,2 hektaro), o Paliepių girininkijoje – ąžuolo (14,5 hektaro), 1995 metais Šimkaičių girininkijoje – beržo (7,4 hektaro), juodalksnio (11,7 hektaro). Bendras urėdijoje esančio Žaiginio medelyno plotas siekia 33 hektarus, jame kasmet auginama apie 5 mln. sodmenų. 2013 metais įmonė gerokai atnaujino autotechnikos ūkį, įdiegė pažangias technologijas. Įsigytas ratinis traktorius, savikrovė priekaba, greideris, buldozeris-sniego valytuvas,

2014 2014 Nr. Nr. 3 3


Vaizdingose poilsiavietėse pasirūpinta visa reikiama infrastruktūra.

Vienas svarbiausių darbų – miško želdinimas.

3 lengvieji krovininiai automobiliai, kompiuterinė technika bei kiti įrengimai. Praėjusiais metais taip pat baigta Viduklės girininkijos administracinio pastato renovacija. Iš viso investicijoms skirta 1 mln. 114 tūkst. litų.

Infrastruktūrą gerina nauji keliai A. Kilčauskas pripažino, kad opiausia problema, su kuria susiduria urėdija – didelė mokesčių našta. „Miškų urėdijos atiduoda valstybei 40 proc. gautų pajamų. Nuo to pirmiausia nukenčia pats miškas ir jame esanti infrastruktūra. Labiausiai trūksta lėšų kelių priežiūrai ir remontui. Mūsų urėdijos miškai auga ypač drėgnose augimvietėse, tad darbų sėkmę lemia gamtinės sąlygos: džiaugiamės ilga šalta žiema ir nelietingu šiltuoju metų laikotarpiu“, – kalbėjo miškų urėdas. Raseinių miškų urėdijoje vietos reikšmės miško kelių su žvyro ir smėlio danga tinklas apima 147 kilometrus. Keliai išsidėstę Jurbarko ir Raseinių rajonuose. 2013 metais kelių statybai skirta 350 tūkst. litų, buvo baigtas tiesti vietos reikšmės miško kelias Pikčiūnų girininkijoje (darbams išleista 153 tūkst. litų). Taip pat parengtas techninis projektas ir pradėtas tiesti kelias Vadžgirio girininkijoje Lapgirių miške (investuota 197 tūkst. litų). 2013-aisiais Raseinių miškų urėdija kelių tinklui remontuoti ir prižiūrėti skyrė 381 tūkst. litų savų lėšų. Šiais metais planuojama atseikėti 300 tūkst. litų keliui Vadžgirio girininkijos Lapgirių miške užbaigti ir 845 tūkst. litų miškų urėdijos vietos reikšmės miško keliams remontuoti ir prižiūrėti. Taip pat rengiamas naujas techninis projektas kelio tiesimo darbams Vadžgirio girininkijoje – numatoma nutiesti 2,3 kilometro kelią, kuris bus naudingas atliekant ūkinę miškų veiklą, gerins infrastruktūrą ir susisiekimą. Išsiverčia faktiškai savo pajėgomis Raseinių miškų lankytojams sudarytos turiningo poilsio ir gamtos pažinimo sąlygos. Urėdijoje yra 26 rekreaciniai

Medienos produkcijai ruošti naudojama moderni technika. objektai, iš jų 12 atokvėpio vietų, viena stovyklavietė ir 10 poilsiaviečių. Miškų urėdija yra įrengusi ir tris pažintinius takus, taip pat gyvūnų aptvarą. „2013 metais savo lėšomis atnaujinome 6 rekreacinius objektus: keitėme pavėsinių stogus, remontavome lauko baldus. Šiam tikslui buvo skirta 65,7 tūkst. litų“, – nuveiktus darbus vardijo miškų urėdas A. Kilčauskas. Visi urėdijoje esantys rekreaciniai objektai buvo įrengti įmonės jėgomis, tik projektavimui (Jūkainių pažintinis rekreacinis takas) pasinaudota specialistų pagalba. Įrengimo darbai atlikti urėdijos darbuotojų ir jos nuolatinių rangovų pastangomis.

95


EX 10

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Dviaukštis namas su antresole, be rūsio, skirtas 4 asmenų šeimai. Prie namo suprojektuota moderni stoginė automobiliui. Pirmame aukšte yra virtuvė su sandėliuku, valgomasis, svetainė, vonia ir didelė katilinė. Antrame aukšte yra du kambariai, miegamasis, vonios kambarys ir holas, iš kurio laiptais patenkama į antresolę. Joje numatytas darbo kambarys. Patalpos suplanuotos aiškiai, jas patogu naudoti. Prie namo numatyta erdvi ir patogi terasa. Namas modernus, funkcionalus, aiškios formos.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas – irgi gelžbetonio, dengtas bitumine danga. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku.

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

PRELIMINARI STATYBOS KAINA LT *:

Namas be vidaus apdailos

452 000

Vidaus įranga

45 200

Visa kaina be PVM

497 200

Ūkio būdu

312 000

* Namas be apdailos: Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

I aukštas

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

II aukštas

PROJEKTO PARTNERIS

Antresolė

Naudingas plotas: ......................133,70 m² Bendras plotas: ...............................167,46 m² Katilinė: ..............................................8,38 m² Užstatymo plotas: ...........................100,98 m² Statinio aukštis: ....................................8,17 m Stogo nuolydis: ............................................2° Pirmas aukštas ..............................75,77 m²

1. Tambūras ........................................2,46 m² 2. Drabužinė .......................................3,32 m² 3. Holas ............................................15,34 m² 4. Virtuvė ..........................................10,32 m² 5. Sandėliukas ....................................1,71 m² 6. Svetainė ........................................30,62 m² 7. Vonia ...............................................3,62 m² 8. Katilinė ...........................................8,38 m² Antras aukštas ...............................66,01 m² 1. Holas ...............................................4,02 m² 2. Miegamasis ...................................16,81 m² 3. Miegamasis ...................................16,79 m² 4. Miegamasis ...................................16,78 m² 5. Vonia .............................................11,61 m² Antresolė ........................................18,75 m² 1. Kabinetas ......................................18,75 m²

96

2014 Nr. 3


IVA G2

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su dviviečiu garažu, skirtas 3–4 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė, kabinetas, vonia ir didelė katilinė. Palėpėje suprojektuota poilsio zona. Tai du miegamieji, erdvi vonia, drabužinė. Virš garažo – didelė palėpė. Tai klasikinis namas su įdomiais apdailos elementais, labai elegantiškas.

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Naudingas plotas: ....................116,12 m²

Bendras plotas: ............................211,91 m² Garažas: ..........................................33,99 m² Katilinė: ............................................7,79 m² Užstatymo plotas: .........................160,13 m² Statinio aukštis: ..................................7,35 m Stogo nuolydis: ........................................35° Pirmas aukštas ..........................113,84 m²

1. Tambūras ......................................2,13 m² 2. Holas ..........................................12,18 m² 3. Virtuvė ..........................................6,52 m² 4. Sandėliukas ..................................1,30 m² 5. Valgomasis ...................................6,19 m² 6. Svetainė ......................................23,81 m² 7. Vonia .............................................2,04 m² 8. Kabinetas ....................................14,12 m² 9. Skalbimo patalpa ..........................3,77 m² 10. Katilinė .......................................7,79 m² 11. Garažas .....................................33,99 m² Pastogė .........................................60,23 m² 1. Koridorius ......................................7,63 m² 2. Miegamasis .................................15,61 m² 3. Kambarys ....................................14,63 m² 4. Vonia .............................................5,21 m² 5. Drabužinė ......................................0,98 m² 6. Palėpė .........................................16,17 m²

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir klinkeriu. PRELIMINARI STATYBOS KAINA LT *:

Namas be vidaus apdailos

392 200

Vidaus įranga

39 200

Visa kaina be PVM

431 200

Ūkio būdu

273 000

* Namas be apdailos: Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

I aukštas

II aukštas

97


98

2014 Nr. 3


Statyba ir architektūra 2014/3  

„Atsakingi asmenys turi dirbti atsakingai“. Šiuos patyrusio statybų specialisto žodžius turėtų įsidėmėti visi statybos darbų vadovai ir tech...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you