VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO ŽEMĖS ŪKIO AKADEMIJA: Liucija Juodviršytė

IŠMANUS MIESTAS VII

ŠALTUPIO PAKRANČIŲ PARKO ANYKŠČIUOSE PROJEKTAS

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS ŽEMĖS ŪKIO AKADEMIJA

Studentė: Liucija Juodviršytė Vadovė : Aurelija Lozuraitienė

2021 m.

SANTRAUKA Liucija Juodviršytė Šaltupio pakrančių parko Anykščiuose projektas

Bakalauro baigiamasis darbas: 38 puslapių, 15 paveikslų, 5 lentelės,

24 literatūros

šaltiniai, 7 priedai.

Projekto atlikimo vieta: Anykščių miesto buvusios gaisrinės ir senosios ligoninės teritorija.

Vietos adresas - Vilniaus g. 18 ir Vilniaus g. 10, Anykščiai, Anykščių r. savivaldybė. Teritorijos plotas – 1,7 ha.

Projekto tikslas: buvusios

Anykščių gaisrinės ir senosios ligoninės teritorijoje

suprojektuoti parką, prisitaikant prie miesto poreikių , atskleidžiant kraštovaizdžio planavimo principus bei įgytas žinias.

Projekto uždaviniai: 1. Atlikti projektuojamos teritorijos daugiasluoksnę analizę geografiniu, istoriniu, demografiniu, ekologiniu aspektais, ištyrinėti vietines aplinkos sąlygas, ryšius su aplinkiniais objektais. 2. Išanalizuoti Lietuvos ir pasaulio analogus. 3. Funkciškai suskirstyti teritoriją. 4. Sukurti reprezentacinę ir poilsio zonas. 5. Numatyti tūrius būsimam piligrimų centrui, jaunimo centrui bei smulkiai prekybai. 6. Atidengti ir renatūralizuoti kanalizuotą Šaltupio upelį. 7.

Parengti bendrą teritorijos planą su jį papildančiomis detalizacijomis. Želdyno projektavimo sąlygos: Buvo atlikti analizuojamai teritorijai reikalingi vietos tyrimai: istoriniai, dirvožemio, hidrologiniai, dendrologiniai, demografiniai, geografiniai, ištirtos gretimybės ir ryšiai, atliktos bendrųjų planų apžvalgos, želdinių inventorizacija.

Projekto rezultatai: Projektuojamas parkas su 7 funkcinėmis zonomis bei objektais: reprezentacinė zona su mašinų stovėjimo aikštele, jaunimo centras su kiemu, piligrimų centras su vieta iškyloms, vasaros kavinė su vaikų žaidimų aikštele, smulkios prekybos pastatas su terasa kepyklėlei, apžvalgos aikštelė bei rekreacinė zona. Pagrindinis projekto akcentas yra atidengtas ir renaturalizuojamas Šaltupio upelis, kuris prisideda prie ekologijos ir sunaikintų ekosistemų atkūrimo.

Teritorijoje esantiems apleistiems pastatams suteiktos naujos funkcijos, kartu įveiklinamas ir į paveldo sąrašą įtrauktas buvęs ligoninės pastatas, o buvusios gaisrinės pastatui siūlomos papildomos funkcijos.

Reikšminiai žodžiai: kraštovaizdžio dizainas, upelio renatūralizacija, piligrimų centras, parkas.

2

TURINYS ĮVADAS................................................................................................................................................ 4 1. LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................................ 5 1.1.1. Visuotinė vandens reikšmė ..................................................................................................... 5 1.1.2. Simbolinė vandens reikšmė..................................................................................................... 5 1.1.3. Vandens reikšmė ir simbolizmas religiniame kontekste............................................................. 6 1.2. Upelių ir upių baseinų padėtis Lietuvoje ........................................................................................ 8 1.2.1. Projektų su upeliais pavyzdžiai pasaulyje ir Lietuvoje............................................................... 9 1.3 Piligrimystės raida Lietuvoje........................................................................................................ 12 2. ESAMOS SITUACIJOS ANALIZĖ................................................................................................... 17 2.1. Esamos būklės vertinimo metodika.............................................................................................. 17 2.2. Teritorijos istorinis kontekstas..................................................................................................... 17 2.3. Teritorijos dabartinis kontekstas .................................................................................................. 19 2.4. Dirvožemio ir reljefo analizė....................................................................................................... 19 2.5. Želdinių vertinimas .................................................................................................................... 20 2.6. Ryšiai ir gretimybės ................................................................................................................... 23 2.7. Jaunimo organizacijos ................................................................................................................ 24 3. REZULTATAI................................................................................................................................. 25 3.1. Teritorijos koncepcija ................................................................................................................. 25 3.2. Infrastruktūra ............................................................................................................................. 25 3.3. Želdiniai.................................................................................................................................... 26 3.4. Šaltupio upelio renatūralizacija ................................................................................................... 32 3.5. Įrenginiai ir įtaisiniai..............................................................................................................................32 4. IŠVADOS........................................................................................................................................ 35

3

ĮVADAS Vanduo yra neatsiejama žmogaus gyvenimo bei gamtos dalis. Žmogus suvokdamas jo svarbą, nuo senų laikų suteikdavo vandeniui įvairias galias bei simbolines reikšmes. Iš esmės, vandeniui įvairiuose laikotarpiuose ir skirtinguose religiniuose kontekstuose, suteikiamos panašios prasmės – apsivalymo, gimimo bei mirties simboliai, bet dažniausiai vanduo simbolizuoja gyvybę, o ypač tekantis vanduo.

Gamtoje paviršiniuose vandens telkiniuose susikuria atskiros ekosistemos, o kartu vanduo formuoja ir keičia kraštovaizdį. Iš ežerų išteka upeliai, kurie suteka į upes sukurdami hierarchinį upių tinklą, kurio plotas yra nulemiamas daugelio į upes sutekančių upelių. Deja susiduriama su problema – dėl ūkinės veiklos, ypač dėl žemių sausinimo, buvo kasami grioviai, o nemaža dalis upelių ir vidutinių upių buvo ištiesintos ar kanalizuotos.

Projektuojamoje teritorijoje taip pat susiduriama su problema - joje pratekantis Šaltupio upelis yra kanalizuotas. Todėl viena iš darbo užduočių yra upelio atidengimas ir renatūralizavimas . Ši teritorija yra labai svarbi miesto kontekste, nes ji yra centre ir ribojasi su bažnyčios, klebonijos, parduotuvės teritorija, taip pat su Šventosios upės kairiąja krantine. Nepaisant konteksto, ši vieta yra visiškai apleista – tai senosios ligoninės bei buvusios gaisrinės teritorijos. Čia esantys pastatai, išskyrus parapijos namus bei gaisrinės pastate esančią parduotuvę, yra labai prastos būklės, o ligoninės buvusio infekcinio skyriaus pastatas yra įtrauktas į paveldo sąrašą, todėl labai svarbu suteikti pastatams naujas funkcijas, bei padaryti šią teritoriją patrauklią tiek miesto gyventojams, tiek jo svečiams.

Projekto tikslas: buvusios

Anykščių gaisrinės ir senosios ligoninės teritorijoje

suprojektuoti parką, prisitaikant prie miesto poreikių, atskleidžiant kraštovaizdžio planavimo principus.

Projekto uždaviniai: 1. Atilikti esamos teritorijos analizę įvairiais aspektais: geografiniu, istoriniu, demografiniu bei ekologiniu ir ištyrinėti vietines aplinkos sąlygas, ryšius su aplinkiniais objektais; 2. Išanalizuoti Lietuvos ir pasaulio projektų pavyzdžius su upeliais; 3. Funkciškai suskirstyti teritoriją; 4. Sukurti reprezentacinę ir poilsio zonas.; 5. Numatyti tūrius būsimam piligrimų centrui, jaunimo centrui bei smulkiai prekyba.; 6. Parengti bendrą teritorijos planą su jį papildančiomis detalizacijomis.

4

1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1.1. Visuotinė vandens reikšmė Vanduo yra labiausiai paplitęs skystis Žemėje – jis užima tris ketvirtadalius viso žemės paviršiaus. Panašus santykis yra ir augaluose bei gyvūnų organizmuose, o žmogaus organizme jo yra daugiau, net 80 procentų. Vandens yra visur – ore, gyvuosiuose organizmuose, dirvožemyje ir, savaime suprantama, vandens telkiniuose (Oželis, 2010).

Kraštovaizdžiui didelę reikšmę sudaro paviršinis vanduo: jūros, ežerai, tvenkiniai, upės bei upeliai. Upės, savo ruoštu, yra vienos svarbiausių vandens apykaitos dalyvių – jos surenka žemės paviršiaus vandens perteklių ir kartu, tekėdamas vanduo keičia žemės paviršių. Upė su jai priklausančiais intakais sudaro upių sistemą, kuri yra tarsi vandenyno šaknys, plukdinančios iš dirvožemio sukauptą vandenį su mineralinėmis medžiagomis. Upių tinklui būdingas hierarchinis skirstymas – upeliai laikomi aukščiausiais hidrografinio tinklo elementais, kurie sudaro pirmos kategorijos intakus (Basalykas, 1985).

Pradėjus ūkiškai naudoti pirmykštį kraštovaizdį, upės įgauna naujų paskirčių , o ne tik šalinti vandens perteklių. Paupiuose pradeda kurtis pirmosios gyvenvietės, kur žmonės užsiimdavo žvejyba ir medžiokle. Miškingose vietovėse jos ilgam laikotarpiui atstojo kelius, kurie leido pasiekti miškų glūdumas, bei suvaidino didelį vaidmenį pradėjus eksplotuoti medieną, ko pasekoje pradėjo kurtis medkirčių sodybos. Šalia upės atsiranda ir pirmosios pievos, ganyklos bei dirbami laukai. Vėliau upių baseinuose pradeda kurtis valstybės, taip padidėja upių, kaip vandens kelių svarba, todėl pakrantėse pradeda augti prekyba, o upių žiotyse kuriasi uostai. Vėliau upių transportinė svarba sumažėja, kai XIX amžiuje pradedami tiesti geležinkeliai, tačiau išaugo reikšmė besikuriančiai pramonei, nes technologiniams procesams buvo reikalingi dideli vandens resursai. Deja, pramonėje panaudotas užterštas vanduo buvo išleidžiamas atgal, kol galiausiai upės nebesugebėdavo išsivalyti savaime.

Laimei, švariuose upių ruožuose augant urbanizacijai, jos įgauna socialinę funkciją – teikti žmonėms tinkamas sąlygas poilsiui. Vis labiau teikiant reikšmę rekreacijai šalia vandens, atsirado tendencija mažinti upių vandens panaudojimą pramonėje ir taip mažinti jų užterštumą, žmonėms sukuriant gerbūvį (Basalykas, 1985).

1.1.2. Simbolinė vandens reikšmė Be praktinės reikšmės, per amžius vanduo turėjo ir įvairių simbolinių reikšmių. Viena iš reikšmių, kad vanduo yra laikomas gyvybės šaltiniu. Tai gali būti grindžiama tuo, kad fiziologiškai, nuo vandens priklauso kiekvienas gyvas organizmas ir be jo neegzistuotų jokia gyvybės forma. Kai 5

kuriose kultūrose teigiama, kad prieš gimdamas kūdikis turi gurkštelti motinos įsčiose esančio vandens, kas taip pat gali būti prilyginta gyvybės vandens metaforai. Žmogus suvokdamas vandens svarbą ir matydamas kokį svarbų vaidmenį jis užima gyvenime, natūraliai ėmė apie tai samprotauti ir suteikti vandeniui įvairias simbolines reikšmes (Oželis, 2010).

Vanduo, kaip simbolis, gali būti suvokiamas labai įvairiais aspektais. „Vanduo, kaip ištisinė beformė masė, simbolizuoja visų galimybių išsipildymą arba visko, kas yra, pradžių pradžią.“- teigia Klaipėdos universiteto profesorius Remigijus Oželis. Taip vanduo yra pateikiamas daugybėje pasaulio sukūrimo mitų, nes vanduo atsirado anksčiau už bet kokią gyvybės formą. Vandens simbolikoje neišvengiamas yra dualumas, nes vanduo gali simbolizuoti ir mirtį, ir atgimimą. Vis tik sąlytis su vandeniu reiškia atgimimą, nes „po mirties ateina naujas gimimas – nugrimzdimas į vandenis tarsi „patręšia“ ir padidina gyvybės potencialą“. Kai kuriose religijose kalbama apie Dievo dvasią, kuri sklandė virš vandenų - taip su vandeniu siejamas pasaulio sukūrimas (Oželis, 2010).

Vanduo taip pat gali būti tapatinamas su vidinio (sielos) ir išorinio atnaujinimo ir apsivalymo galia.

Toks simbolis yra tiek krikščionybėje, tiek islamo, induizmo bei budizmo religijose. Panardinimas į vandenį simbolizuoja norą nusiplauti visokius nešvarumus bei norą palikti praeitį ir atsinaujinus kurti naują ateitį. Vanduo taip pat yra simbolizuojamas kaip gyvybės šaltinis. Kai kuriose kultūrose vanduo siejamas su moteriškumu, vaisingumu, tamsia gelme ir mėnuliu. Taip pat ganėtinai paplitusi vandens simbolika, kaip gyvybės teikėjo (priešprieša dykumai), tačiau gali būti suvokiama ir kaip naikinanti jėga (pvz. tvanas). Vanduo dar gali simbolizuoti amžinybę, atgimimą bei dvasinį gyvenimą, dvasinį vaisingumą (Biblijoje – gyvybės vandens metafora dvasine prasme) (Oželis, 2010).

1.1.3. Vandens reikšmė ir simbolizmas religiniame kontekste Mūsų protėviai vandenį visų pirma suvokė, kaip skiriamąją ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Geležies amžiuje buvo įprasta mirusiuosius laidoti kapinėse, kurios paprastai būdavo netoli vandens telkinio, pavyzdžiui, upės ar ežero. Vanduo taip pat buvo naudojamas per svarbiausių švenčių apeigas, kurios buvo susijusios su apsivalymu, atgimimu bei gelmės simbolika. Buvo tikima, kad šaltinių vanduo turi gydomųjų savybių, o ypatingai tos savybės pastiprėdavo per tam tikras šventes, nors šaltinio vandeniu praustis buvo galima ir įprastą dieną. Atėjus krikščionybei, tokių švenčių atitikmenys tapo Šv. Jono Krikštytojo diena, Šv. Velykos, Didysis ketvirtadienis bei krikšto apeigos. Buvo tikima, kad vanduo gydo tiek kūną, tiek sielą (Oželis, 2010).

Vanduo buvo vartojamas įvairiais būdais: jis buvo geriamas, juo buvo apšlakstoma, prausiamasi, paneriant po vandeniu. Pastaruoju būdu buvo tikima, kad taip išsivaduojama iš blogio pinklių, tarsi atgimstama naujam gyvenimui; vandens gėrimas palaiko kūno stiprybę bei gerą sveikatą. Vanduo tarsi leidžia pereiti į kitą pasaulį, kuriame prasideda naujas gyvenimas, nes vanduo apvalo nuo įvairiausių blogybių ir žmogus tarsi atgimsta (Oželis, 2010).

6

Plintant krikščionybei, buvo svarbu tinkamai prisitaikyti ir išnaudoti pagoniškas tradicijas, pritempiant jas prie krikščioniškų švenčių, nes kai šiek tiek sutampa pasaulėžiūra, krikščionybei lengviau įsigalėti pagoniškuose kraštuose. Pagonybėje, kaip ir krikščionybėje, vanduo simbolizuoja apsiplovimą, atgimimą ir naują gyvenimą. Buvo manoma, kad šaltinių vanduo turi ypatingų gydomųjų savybių. Vanduo buvo kaip tarpininkaujanti materija su dievybėmis, todėl per vandenį ar šalia jo vykdavo įvairios apeigos. Atsižvelgiant į visus šiuos aspektus, neįmanoma nuneigti vandens svarbos ir reikšmės pagoniškajame gyvenime.

Kalbant apie vandens reikšmę krikščionybėje, vienas ryškiausių pavyzdžių yra vandens vaidmuo Krikšto sakramente. Jau Senajame Testamente buvo užuominų į vandens svarbą ir reikšmę.

Nuo pasaulio susikūrimo vanduo yra gyvybės bei vaisingumo versmė. Pasaulio susikūrimo aprašyme Dievo Dvasia plazdeno virš vandenų, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią (Oželis, 2010).

Pirmasis krikšto vaizdinys yra įžvelgiamas Nojaus arkos istorijoje. Tvano vanduo simbolizuoja nuodėmių nuplovimą ir taip duoti pradžią kurtis naujam bei doram gyvenimui. Kitas vaizdinys – Mozė, Viešpačiui nurodžius, vandeniu ir krauju apšlakstė raupsais apkrėstus namus , ir taip juos apvalyti. Taip pat Viešpats stebuklingai atgaivino savo tautą vandeniu, kuris ištryško iš ant Horebo kalno esančios olos – šis vanduo simbolizuoja gyvybę ir džiaugsmą. Viešpats perveda žmones per Raudonąją jūrą, per tamsos vandenis, taip pat Kristus leidžia išsivaduoti iš nuodėmių ir pereiti per Krikšto vandenį (Oželis, 2010).

Senajame Testamente taip pat yra nemažai vandens paminėjimų, kaip turinčio apvalymo galią. Žmonės yra skatinami atsisakyti savo nuodėmių ir eiti prie vandens ir jo gerti. Kitame pasakojime yra perspėjama nepalikti išminties šaltinio vandens ir atsigręžti į Dievo įsakymus. Dar vienas pavyzdys – kai Dievas tyru vandeniu nuplauna žmonėms nuodėmes ir taip išlaisvina nuo stabmeldystės – duoda naują širdį ir naują dvasią. Apsivalymas taip pat reiškia pagarbos ženklą, kai yra artinamasi prie Dievo – kunigai plaudavosi rankas prieš liesdami šventyklose esančius šventus daiktus, ir po to. Dėl šios priežasties Jeruzalės šventykloje Sliamonas pastatė tiek daug vandens rezervuarų. Senajame Testamente apsiplovimas – žydų apeiga, o krikščionys tik juo pasekė. Krikšto vanduo tapo apvalymo nuo nuodėmių ženklu ir taip krikšte labiau išryškėjo vandens simbolinė reikšmė. Jonas Krikštytojas kvietė žmones simboliniam veiksmui į tekantį vandenį, kad taip būtų aiškiau suprantama, jog jie apvalomi nuo jų nuodėmių. Ankstyvojoje Bažnyčioje šis simbolinis veiksmas yra tęsiamas suteikiant sakramentą, taikant tas pačias simbolines reikšmes (Oželis, 2010).

Krikštas bažnyčioje buvo pradėtas teikti ir švenčiamas nuo Sekminių, kai apaštalai pradėjo krikštyti kiekvieną įtikėjusį Jėzumi Kristumi. Kaip jau buvo minėta anksčiau, krikščionys pasinaudojo kai kuriomis universaliomis

vandens simbolikomis iš pagonybės, papildydami jas

naujomis reikšmėmis, kurios susijusios su istoriniu Kristaus gyvenimu (Oželis, 2010).

7

Panardinimas į vandenį įgauna naują aspektą – jis krikščionybėje simbolizuoja tapatinimąsi su Kristaus mirtimi bei prisikėlimu - „Mes turime panerti į vandenį ir taip pasilaidoti su Kristumi“ skelbė šv. Ambraziejus. Žinoma, tai yra simbolinė mirtis, o ne kūniška. Bažnyčia akcentuoja du esminius momentus: panardinimą ir iškilimą, kai iš visos širdies paneriama po vandeniu priimant Kristaus mirtį, o išneriant simboliniu būdu atgyjama. Šis simboliškas veiksmas parodo kokie yra kančios vaisiai, kurie atsiskleidžia per krikštą: įvyksta gimtųjų nuodėmių atleidimas ir pergalė prieš mirtį bei pagedimą. Trigubas panardinimas į vandenį turi dvejopą reikšmę: jis simbolizuoja, kad Jėzus Kristus tris dienas gulėjo kape, taip pat simbolizuoja išpažinimą į tikėjimą tris kartus: į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Per vandenį atgimstama, žmogus tampa nauju kūriniu – krikštas yra naujas gimimas (Oželis, 2010).

Buvo teigiama, jog vanduo buvo pirmoji Dievo dvasios buveinė, nes ji vandenį vertino labiau nei kitus elementus. Tas pirmasis vanduo pagimdė visa, kas yra gyva, todėl krikštijant vanduo suteikia gyvybę. Vanduo įgauna galią šventinti tik kai yra pašaukiama Dievo vardu, tuomet Šventoji Dvasia nusileidžia iš dangaus ant vandens ir jį pašventina savo buvimu. Krikšto vanduo ir Dvasia yra vienumoje ir tik su tokiu vandeniu žmogus gali atgimti. „Vanduo, kuris gydė kūno ligas, dabar gydo dvasią; vanduo, teikęs laikiną išganymą, dabar teikia amžinąjį gyvenimą“ (Oželis, 2010). Dievas Tėvas suteikė žmonijai būdą atgimti iš vandens ir dvasios. Tai yra įsikūnijimo ir bendrystės su Tėvu ir Dvasia dovana. Krikštas yra tarsi jungtuvių slėpinys, nes jo metu yra įžengiama į Dievo tautą.

(Oželis, 2010).

1.2. Upelių ir upių baseinų padėtis Lietuvoje Upeliai yra neatsiejama upių baseino sudedamoji dalis. Lietuvoje yra apie 22 250 upių bei upelių. Didžiąją dalį sudaro smulkiausi upeliūkščiai, kurių ilgis yra iki 3 km – jų yra 17 832 (suminis ilgis sudaro 51% viso upių tinklo ilgio). Upelių nuo 3 iki 10km ilgio yra 3 646 (tai sudaro 24,5%).

Vidutinių upių nuo 10,1 iki 100km – 75 (20,4%), o upių, kurių ilgis daugiau nei 100km – tik 17 ( jų suminis ilgis sudaro vos 0,1% viso upių tinkle ilgio). Galima teigti, jog patys trumpiausi upeliūkščiai sudaro 80% bendro upių skaičiaus ir apie 51% bendro visų vagų ilgio ( Jablonskis ir kt., 2007).

Toks didelis upelių skaičius lemia upių tinklo tankumą – didžiausias tankis yra Mituvos, Lielupės, Nemunėlio bei Mūšos upių baseinuose, mažiausias tankis – Žeimenos ir Merkio upių baseinuose. Upių tinklo tankumas priklauso nuo to, kokie baseino teritorijoje yra vyraujantys dirvožemiai. Jei vyrauja nelaidūs dirvožemiai – susidaro palankesnės sąlygos susidaryti paviršiniam nuotėkiui, jei dominuoja fliuvioglacialinės kilmės smėlingi klodų – bus daugiau ežerų, nes dėl didelio dirvožemio pralaidumo nesusidaro paviršinis nuotėkis. Daugelio upelių versmės yra ežeruose, bei nemažai jų prateka net pro kelis ežerus, o dar daugiau jų suteka į ežerus ( Jablonskis ir kt., 2007).

8

Deja, natūralus upių tinklas yra smarkiai pasikeitęs dėl įvairios žmogaus ūkinės veiklos.

Upių vagos nuo senų laikų yra naudojamos kaip susisiekimo priemonė, kitaip sakant – vandens keliai, dėl to upės buvo pradėtos gilinti, jas sujunginėjo kanalais, buvo tiesinamos, reguliuojamos bei tvenkiamos. Didžiausią įtaką padarė šlapių žemių sausinimas, kuris buvo itin intensyvus XX amžiaus antroje pusėje, to pasekoje, Lietuvoje dabar yra nusausinta maždaug 46,6 % viso šalies ploto.

Sausinimo proceso metu buvo kanalizuojami maži upeliai, kasami nauji grioviai, todėl nemaža dalis vidutinių upių virto grioviais. Dalis upių ir upelių dėl vagų tiesinimo sutrumpėjo, o kita dalis dėl iškastų kanalų pailgėjo. Lietuvoje liko tik apie 17% (13 400km) nepakitusių upių vagų, o sureguliuota net 46 000 km upelių ir upių atkarpų, bei iškasta 17 500km griovių ( Jablonskis ir kt., 2007).

Teritorijų sausinimas bei upelių reguliavimas nuo 1990m yra uždraustas. To rezultate, prasidėjo savaiminė upių bei upelių natūralizacija – ištiesintose vagose vanduo ardo krantus ir pamažu ryškėja vingiai, o pakrantės apželia krūmynais. Todėl galima teigti, jog upių vagų tinklas yra nepastovus gamtinis hidrografinis darinys, nes jo natūrali struktūra buvo smarkiai pakeista žmogaus ūkinės veiklos ( Jablonskis ir kt., 2007).

1.2.1. Projektų su upeliais pavyzdžiai pasaulyje ir Lietuvoje Pėsčiųjų zona – promenada Velenės mieste, Slovėnijoje Teritorijos dydis – 1,7 ha, projektas baigtas 2014 m. Ši promenada iki pertvarkymo buvo gatvė, o dabar ji yra tapusi pagrindine miesto ašimi ir traukos centru. Per šią teritoriją teka upė, kurios vandens lygis smarkiai pakyla po kelis kartus per metus, bet likusį laiką čia būna gana seklu. Per ją suprojektuotas tiltas su upelio šlaituose įrengtu amfiteatru, kur dažnai vyksta įvairūs renginiai ir koncertai. Pasirinkta pagrindinio tako forma, architektūriniai sprendimai bei suprojektuoti suoliukai, sustabdo praeinančius gyventojus ir skatina lėtesnį gyvenimą (Landezine).

1.1 pav. Promenados projektas Velenės mieste, Slovėnijoje.

Ringdijk parkas, Amsterdamas, Nyderlandai 9

Projektas įgyvendintas 2014 m. Iš esmės projekto idėja yra išsaugoti natūralų istorinį kraštovaizdį ir sukurti tinkamą erdvę bendruomenei. Šiame projekte, tarp pėsčiųjų tako ir vandens telkinių yra atviros erdvės – buvę kukurūzų laukai, kuriuose dabar yra žydinčios pievos, futbolo veja, šunų parkas, bendruomenės sodas bei promenada. Pėsčiųjų zonoje iš medinių sijų sukurtos pasisėdėjimų vietos ir erdvės žaisti vaikams. Parko augmenija parinkta taip, kad būtų gražu visus metus (Landezine).

1.2 pav. Amsterdamo Ringdijk parkas.

Marijampolės Poezijos parkas Teritorijos dydis – 4,36 ha, projektas baigtas 2012m. Šioje vietoje parkas įrengtas dar 1987metais Jevonio ir Šešupės santakoje. Ši vieta po atnaujinimo tapo pagrindiniu gyventojų traukos centru. Atnaujinti takai, suoliukai, upelio krantai, tilteliai, įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, pėsčiųjų bei dviračių takai, poilsio aikštelės, kamerinių renginių erdvės bei amfiteatras, suteikia parkui patrauklumo, o sumaniai įrengtas apšvietimas bei fontanai traukia lankytojus bet kuriuo paros metu (Statybunaujienos.lt).

1.3 pav. Poezijos parkas Marijampolėje.

La Rosa rezervato upelio atidengimo projektas Oklande, Naujojoje Zelandijoje Projektas baigtas 2014 m. Upelio atidengimas arba renatūralizacija – tai praktika, kai kanalizuoti vamzdžiai iškeliami į paviršių, o jų vietoje atkuriamas natūralus upelis. 200 metrų atidengtas Du Avondale upelio ruožas pagerino lietaus nuotekų reguliavimą, atkurtos natūralios 10

buveinės. Šis projektas apjungė bendruomenę – vietiniai gyventojai prisidėjo prie projekto įgyvendinimo, čia jiems yra įrengtas sodas; vietinės mokyklos, specialiųjų poreikių bei dienos priežiūros įstaigos rezervatą naudoja kaip lauko klasę; bendruomenės upelyje atlieka žuvų tyrimus ir prižiūri upelio pakrantes. Upelio pakrančių esami želdiniai (gluosniai, raudonmedžių giraitės ir kt.) buvo papildyti pakrančių žolinių augalų ekspozicijomis, šlaitai sutvirtinti viksvomis, o apsemiamoje teritorijoje pasodintos krūmų grupės, padedančios absorbuoti vandenį (Landezine).

1.4 pav. La Rosa rezervatas Oklande.

Bjerkedalen parkas Osle, Norvegijoje Projektas įgyvendintas 2014 m. Šiame daugiabučių kvartale jau esamus parkus bei aikštes papildė naujas, susitikimo vieta bei traukos centru tapęs parkas. Jo pagrindinis akcentas – atidengta 300m ilgio upelio atkarpa, kuri 50 metų buvo kanalizuota. Šio upelio peraukštėjimas nuo vienos parko pusės iki kitos yra 15 m, todėl tam nuolydžiui sureguliuoti formuojami maži kriokliai bei tvenkiniai, kurie kartu yra puiki terpė veistis žuvims. Pietinėje parko dalyje esantis tvenkinys yra 3m gylio, todėl yra tinkamas maudynėms ir vasarą tampa traukos objektu. Centrinė promenada kartu su antraeiliais pasivaikščiojimo takais sukuria universalaus dizaino vientisą takų tinklą. Pavilijonas suprojektuotas įkomponuojant amfiteatrą su vaizdu, kavinę, tualetus ir pagrindinę aikštę šalia kavinės (IFLA Europe).

1.5 pav. Osle esantis Bjerkdalen parkas.

Parke taip pat yra krepšinio bei tinklinio aikštelės, o prie teritorijoje esančio darželio pasodintas vaisių sodas. Taip pat čia yra pasodinta šlapesnes vietas pakenčiančių vietinių sumedėjusių 11

augalų rūšių, tokių kaip vyšnios, guobos, alksniai bei gluosniai, kurie upelio pakrantėje sukuria žalią juostą. Taip pat yra pasodinta 50 000 daugiamečių augalų: vilkdalgių, viendienių, saulainių ir kt..

Parke yra 12 arų žydinčių pievų ir 6 arai vejos, kurie suteikia parkui dar daugiau žalumos (IFLA Europe).

1.3 Piligrimystės raida Lietuvoje Piligriminės kelionės – tai kelionės, kurių metu žmogus lankydamasis šventose vietose gali lengviau bendrauti su Dievu ir taip gilinti savo dvasinę bei religinę patirtį. Piligrimų lankomos šventos vietos pasižymi tuo, kad jose yra išskirtiniai šventi objektai (paveikslai, relikvijos ar palaidoti šventieji), arba tai objektai šalia svarbių religinių įvykių vietų (pvz., Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta). Dažnai piligrimai keliauja tiek į tolimose, tiek artimesnėse bažnyčiose rengiamus atlaidus tam, kad būtų atleista už nuodėmes bei sulaukta Dievo malonės (Liutikas, 2005).

Krikščioniškajame pasaulyje apie tokias keliones žinoma jau nuo II amžiaus, kai piligrimai keliaudavo į Jeruzalę, vėliau į Romą bei kitas vietas, kurios siejamos su relikvijomis. Piligrimų kelionės tapo itin dažnos per Kryžiaus karus XI-XIII a., kuriuos galima laikyti karine piligrimystės forma, nes jų tikslas buvo apsaugoti Rytuose esančias šventas vietas. XVI a. susiformavusi protestantiška Reformacija buvo apslopinusi piligriminių kelionių mastą, dėl neigiamo požiūrio į šventųjų, paveikslų ar relikvijų garbinimą, tačiau kontrreformacija priešinosi tam nusistatymui ir skatino piligrimines keliones į Romą, Šventąją Žemę ir į šventųjų bei kankinių palaidojimo vietas.

Kai Europoje valstybės pradėjo nacionalizuotis, padaugėjo vietinių kelionių į piligrimystės centrus.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje XVI-XVII a. taip pat susiformuoja tokie krikščioniški centrai ir taip atsiranda piligrimystės vietų tinklas (Liutikas, 2005). „Senovės baltai tikėjo, kad gamta yra ją sukūrusios Dievybės ar dievybių dalis. Gamtiniai objektai buvo gerbiami, garbinami ir pripažįstami šventais. Be abejo, buvo garbinami ir šventais laikomi dangaus kūnai – Saulė, žvaigždės, Mėnulis, dievybėms priskiriami gamtos reiškiniai – perkūnas, vaivorykštė, lietus“ – rašo Darius Liutikas (Liutikas, 2005).

Ypatingą svarbą baltų tikėjime turėjo ir vandens telkiniai. Vandens laikymas šventu atsispindi hidronimuose, kurie atsirado dar iki Lietuvos pakrikštijimo: upės – Šventoji, Šventupė, Šventelė, ežerai – Šventas, Šventežerėlis, Šventišius ir kt. Taip pat buvo garbinami ir kiti gamtos objektai: kalvos, girios, pavieniai medžiai, akmenys, daubos bei olos (Liutikas, 2005).

Senovės lietuviai taip pat turėjo piligrimystės centrą – Rikojotą (Romuvą) – deja, nėra išlikusių duomenų, kurioje tiksliai vietoje tai buvo. Taip pat šventa vieta buvo laikomas ir Neries bei Vilnios santakoje esantis Šventaragio slėnis. Lietuvai tapus krikščioniška, kai kuriose baltams šventose vietose atsirado krikščioniškos šventovės. Taip pat yra žinoma, kad senieji Lietuvos piligrimai ir keliautojai turėjo juos globojusį dievą – Keliuką (kituose šaltiniuose vadinamas Kelių 12

dievu). Dabartiniai krikščionys piligrimai taip pat turi juos sergėjančius šventuosius – šv. Roką bei Tris išminčius (Liutikas, 2005).

Lietuva, palyginus su Vakarų Europa, pakankamai vėlai tapo krikščioniška, todėl ir piligrimystės vietos atsirado pakankamai vėlai. Pirmosios piligriminės kelionės Lietuvoje prasidėjo nuo XVII a. pradžios, nors vyskupas M. Valančius rašė, kad žemaičiai keliaudavo į šventas vietas nuo XVI a. pražios. Pirmoji organizuota piligriminė kelionė vyko 1604 metais, kai jėzuitai keliavo iš Vilniaus į Trakus prie stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo. Šios kelionės tikslas buvo išmelsti atitolinti nuo šalies badą ir marą. Kelionės vadovas buvo Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina, kuris visą kelionę ėjo basas. Po šio karto, tokios piligriminės kelionės į Trakus buvo kasmet organizuojamos, o ilgainiui žmonės ir iš kitų miestų per Švč. Mergelės Marijos šventes pradėjo keliauti į Trakus. Galima teigti, jog Trakai buvo laikomi Dievo Motinos kulto bei piligrimystės vieta (Liutikas, 2005).

Po 1608 metų gausūs maldininkų būriai pradėjo lankyti Šiluvą, pasklidus žiniai apie Švč.

Mergelės Marijos apsireiškimą. Kitas svarbus piligrimų centras – 1637-1642 m. Žemaitijoje įsteigta Žemaičių Kalvarija, kurioje buvo atgabenta Šv. Kryžiaus relikvija, kuri kartu su Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslu tapo svarbiausiomis Žemaičių Kalvarijos šventenybėmis. Bendrai, beveik visos Lietuvoje įkurtos Kalvarijos tapo nacionalinės ar regioninės reikšmės piligrimystės vietomis (Liutikas, 2005).

Kiek vėliau – XVII amžiuje – išgarsėja Vilniaus Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Prie jo garsinimo prasidėjo iš Lenkijos atvykę basieji karmelitai, kuriems prie Aušros vartų buvo pastatytas vienuolynas, o dar vėliau, buvo pastatyta dabartinė mūrinė Šv. Teresės bažnyčia. 1668 metais, kai paveikslas buvo perduotas karmelitų globai, jie virš vartų pastatė ir koplyčią. Kitose Lietuvos bažnyčiose taip pat yra Švč. Mergelės Marijos paveikslų, kurie, nors yra tik reprodukcijos, irgi pagarsėję stebuklais (Liutikas, 2005).

XX amžiuje prie jau anksčiau paminėtų piligrimystės vietų, atsiranda ir naujų – Švč.

Mergelės Marijos apsireiškimų vietų Gulbinėnuose, Imbrade, Keturnaujienoje, Skemonyse ir kt.

Minima, kad tokių vietų per pastarąjį tūkstantmetį užfiksuota virš 20 000, tačiau Katalikų bažnyčia patvirtino labai nedidelę jų dalį. Taip nutiko dėl to, kad sunku įrodyti, ką žmogus matė, kai nėra kitų liudininkų, o dabar tokie apsireiškimai dažnai vertinami prieštaringai, nes tai gali būti masinės psichozės ar haliucinacijų rezultatas. Vis tik tokios vietos yra labai svarbios tikintiesiems, net jei oficialiai apsireiškimas nėra pripažintas, vietiniai gyventojai jas lanko. Pripažintos apsireiškimų vietos įgauna bažnyčios palankumą ir apsaugą, o apsireikškimai būna įtraukiami į pačią liturgiją (Liutikas, 2005).

Deja, šis amžius pažymėtas piligrimystės ir šventų vietų naikinimu. Sovietmečiu buvo numatyti būdai, kaip mažinti piligrimų skaičių keliaujančių į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją bei kitus 13

piligrimystės centrus. Taip pat nepalankiai buvo žiūrima į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietas (Liutikas, 2005).

Vienas apsireiškimas įvyko ir Anykščių rajone. 1962 metais, Janonių kaime, R.M. Matiukaitei apsireiškė Švč. Mergelė Marija, to pasekoje, į tą vietą masiškai padėjo keliauti piligrimai, o kartu su jais ir valstybės saugumo, milicijos pareigūnai bei komunistų partijos vadovai, kurie vykdė tardymus bei vertė paneigti apsireiškimą. Matiukaitė buvo persekiojama bei tardoma, parapijos kunigas buvo perkeltas kitur, o pati apsireiškimo vieta buvo sunaikinta - užarta ir užsėta miežiais, pats šaltinėlis buvo užterštas srutomis. Buvo naikinami visi tikinčiųjų atnešti kryželiai, paveikslai ir net gėlės. Piligrimai keliaujantys į tą vietą pakeliui buvo persekiojami ir gaudomi pareigūnų (Liutikas, 2005).

Lietuvos atgimimo metais vėl sustiprėja piligriminės kelionės. Tikintieji šiuo laikotarpiu intensyviai pradėjo lankyti ne tik jau žinomas šventas vietas, bet ir po sovietinės santvarkos atgautą Vilniaus katedrą, į kurią sugrąžintas Šv. Kazimiero karstas su relikvijomis. Per atlaidus vėl pagausėjo tikinčiųjų srautai, besilankantys Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje ir kt. Ilgainiui piligrimų lankomų vietų tinklas nusistovėjo – lankomos tiek tradicinės šventvietės, tiek XX amžiuje įvykusių apsireiškimų vietos (Liutikas, 2005).

Dabartines esamas piligrimines vietas galima padalinti į 4 grupes: tarptautinės, nacionalinės, regioninės bei vietinės reikšmės. Tarptautinės reikšmės vietos, lankomos ir iš kitų šalių atvykusių piligrimų – Vilniaus Aušros vartai, Kryžių kalnas, Vilniaus arkikatedra – šias vietas taip pat 1993 metais aplankė ir popiežius Jonas Paulius II, bei 2018m. dabartinis popiežius Pranciškus.

Nacionalinės reikšmės piligrimų vietos – tai lankomos piligrimų iš visos Lietuvos: Žemaičių Kalvarija, Šiluva, Pivašiūnai, Keturnaujiena. Regioninės reikšmės piligrimystės traukos vietos pritraukia tikinčiuosius tik iš artimiausių rajonų: Krekenava, Trakai, Marijampolė, Alksnėnai bei įvairiose vietose vykstančių atlaidų vietos. Paskutinė kategorija, tai vietinės svarbos vietos, į kurias keliauja tikintieji iš to paties dekanato (bažn. katalikų bažnyčios administracinis vienetas, apimantis keletą parapijų, administruojamų dekano) (lietuviuzodynas.lt) – tai gali būti stebuklingais laikomų paveikslų vietos, apsireiškimų vietos ir pan. Pagrinde visos apsireiškimų vietos yra nedideliuose miestuose ar kaimuose ir per visą šalį išsidėsčiusios tolygiai (Liutikas, 2005).

Lietuvoje yra susiduriama, kad piligrimystės vietos neturi tinkamos infrastruktūros priimti piligrimus, nes dažniausiai jie užsibūna tik vieną dieną ar vos kelias valandas – trūksta tiek nakvynės namų, tiek maitinimo įstaigų. (Darius Liutikas, 2005m.). Puikus tinkamos infrastruktūros pavyzdys yra Szentkut piligrimų centras, esantis Vengrijos šiaurės rytų regione, Matros kalnuose. Ši vieta beveik 900 metų yra lankoma piligrimų, dėl šalia esančių šaltinių, kurių vanduo yra laikomas šventu. Šis piligrimų centras yra atnaujintas 2015m. ir šiuo metų šį kompleksą sudaro 7 elementai: 1 – atnaujinta baroko stiliaus bažnyčia su vienuolynu; 2 – rekonstruotas altorius po atviru dangumi su 14

naujai įrengtais suolais, apšvietimu ir pan.; 3 – visiškai rekonstruoti piligrimų namai, kuriame yra restoranas su terasa, nakvynės patalpos bei biblioteka; 4, 5 ir 6 elementai – tai naujai įrengtas 300m ilgio pastatas su dideliu tualetų kompleksu lankytojams, universalia sale, talpinančia 200 žmonių bei 3 bendrabučio pastatais, kurie skirti piligrimų nakvynei; 7 – naujai įrengtas pastatas skirtas lankytojų priėmimui. Šiame piligrimų centre per metus apsilanko 200 000 lankytojų ir jis turi visą reikiamą infrastruktūrą priimti didelius piligrimų srautus (Archdaily).

1.6 pav. Szentukt piligrimų centras Vengrijoje. Šventos vietos dabar yra ne tik piligrimų traukos centrai, bet jos tapo lankomos ir turistų, pavyzdžiui: Vilniaus arkikatedra, Aušros vartai, Kryžių kalnas, Šiluva ir kt. „Į daugumą piligrimystės vietų Lietuvoje keliaujama autotransportu. Važiuojama individualiai nuosavais automobiliais, maršrutiniais autobusais ar specialiais čarteriniais autobusų reisais. Formuojasi ir populiarėja, ypač tarp jaunimo, piligriminės kelionės pėsčiomis.“ (Darius Liutikas, 2005m.). Pastarosios tapo dar populiaresnės Lietuvai prisijungus prie Šv. Jokūbo kelių tinklo ir sudarius piligriminį maršrutą Camino Lituano. Šio tarptautinių piligrimų kelių ištakos yra Ispanijoje – Camino de Santiago kelių tinklas, išraizgęs visą šalies teritoriją. Pagrindinis piligrimų traukos objektas yra Santiago de Composta miestas, kurio katedroje yra Šv Jokūbo kapas. Europoje esantys keliai jungiasi tarpusavyje ir atveda iki Ispanijos. Kiekviena vakarų Europos šalis dabar turi savo Šv. Jokūbo kelius, kuriuos pavadina tos šalies kalba ir šiais keliais rūpinasi tiek kiekviena valstybė individualiai, tiek ir bendrai visoje Europoje (Camino Lituano).

Lietuva prie Šv. Jokūbo kelių prisijungė 2016m. įkūrus „Camino Lituano“ organizaciją.

Kaip teigiama organizacijos oficialiame puslapyje, kad šis kelias nėra tik dar vienas maršrutas žemėlapyje:„ Tai gyvas socialinis, kultūrinis, ekonominis organizmas, kuris sėkmingai egzistuoja tik tada, jeigu juo eina piligrimai, įsijungia vietinė bendruomenė ir vietinis verslas.“ Lietuvoje šis kelias prasideda ties Latvijos-Lietuvos siena Žagarėje, toliau tęsiasi per Šiaulių, Kauno, Alytaus rajonus, kol galiausiai susijungia su Lenkijoje esančiu piligrimų keliu. Camino Lituano kelias yra 500km ilgio ir jo maršrutas buvo sudarinėjamas rengiant žvalgomuosius žygius. Į kelią įtrauktos ne tik religinės vietos, bet ir istoriniai, kultūriniai bei gamtos objektai, tokie kaip: piliakalniai, gamtos paminklai, muziejai, apžvalgos bokštai, dvarai ir panašiai. Visas kelias suskaidytas į 20 etapų, po maždaug 25 15

kilometrus. Šiame maršrute yra maitinimo įstaigų, piligrimų nakvynės namų bei kita reikalinga infrastruktūra (Camino Lituano).

Apibendrinus galima teigti, jog krikščioniškos piligrimystės pradmenys atsiranda XVI – XVII amžiuje, nors baltai jau nuo seno keliaudavo į Rikojotą ar kitas jiems šventas vietas. Įsigalėjus Krikščionybei, pagrindiniais piligrimų traukos objektais tampa Trakai, Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Vilniaus kalvarijos, Aušros vartai, Vilniaus katedra, vėliau prisideda ir Kryžių kalnas. XX amžiuje piligrimystės vietas papildo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos, deja sovietmečiu, jos buvo masiškai naikinamos, o piligrimai persekiojami pareigūnų. Pasibaigus Rusijos priespaudai, piligrimai vėl masiškai keliauja į šventas vietas. Prie piligriminių kelionių populiarinimo taip pat prisidėjo 2016m. įkurtas Camino Lituano piligriminis maršrutas su įtrauktomis nakvynės bei maitinimosi vietomis, tačiau aplamai Lietuvos miesteliuose išlieka problema, dėl piligrimystės traukos centrų infrastruktūros tinkamumo priimti keliaujančių maldininkų srautus.

16

2. ESAMOS SITUACIJOS ANALIZĖ 2.1. Esamos būklės vertinimo metodika Atliekant

projektuojamos

teritorijos

analizes

buvo

atlikti

tyrimai:

dirvožemio,

dendrologiniai, demografiniai, geografiniai, išnagrinėtos gretimybės ir ryšiai, ir kt.

Vykdant tyrimus buvo analizuojami Anykščių miesto bendrojo plano pagrindinių sprendinių, žaliųjų plotų sistemų vystymo planas (2010m.), Anykščių rajono savivaldybės strateginis 2019 – 2025 metų plėtros planas (2018m.), Anykščių miesto neužstatytų erdvių kraštovaizdžio formavimo ir poilsio organizavimo specialusis planas (2012m.), Aplinkos apsaugos agentūros potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai, buvusios gaisrinės ir senosios ligoninės topografiniai planai. Informacija apie į paveldo sąrašą įtrauktą pastatą buvo renkama iš kultūros vertybių registro internetinės svetainės. Atliekant dirvožemio analizę buvo remtasi Visuotinės Lietuvių enciklopedijos internetinėje svetainėje pateiktu Lietuvos dirvožemių žemėlapiu

bei A. Basalyko knygos internetiniu leidiniu „Lietuvos

kraštovaizdis“ (2014m.). Atvykus į projektuojamą teritoriją buvo daromos fotografijos, vertinami esami želdiniai bei pastatų būklė.

2.2. Teritorijos istorinis kontekstas Projektuojama teritorija yra Anykščių miesto centre – istorinėje miesto dalyje, senojo miesto ribose (Kultūros vertybių registras). Anykščiai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1440 metais, viename iš kunigaikščio Kazimiero laiškų, kuriame buvo rašoma apie dvaro valdymo perdavimą Radvilai Astikaičiui – šalia šio dvaro, Šventosios upės pakrantėje pradėjo kurtis gyvenvietė. Radvilos iniciatyva, gyvenvietėje buvo pastatyta pirmoji Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Nuo XV amžiaus antros pusės gyvenvietė pradėjo intensyviai plėstis ir tapo pavieto centru, ir neilgai trukus Anykščiuose jau buvo turgaus aikštė, 12 prekybviečių bei 4 karčiamos (Kultūros vertybių registras) .

Anykščiai, kaip miestas, buvo paminėti 1557 metais, kai miestas buvo apiplėštas ir sudegintas pro šalį žygiuojančios Žygimanto Augusto vadovaujamos kariuomenės, pakeliui į Livoniją. Tai buvo ne paskutinis miesto niokojimas, nes Anykščiai buvo paveikti XVII – XVIII a. karų, bei nuolat kildavusių gaisrų, tačiau prieš viską atsilaikė ir vis iš naujo atstatydavo kas buvo sunaikinta ir kartu plėtėsi. Savivaldos teisę miestas įgavo 1792 metais, o po pusės amžiaus jau buvo sudarytas pirmasis miesto planas su ganėtinai tankiu užstatymu (žr. 2.7 pav.) (Kultūros vertybių registras).

17

2.7 pav. 1853m. Anykščių miesto plano fragmentas (Geoportal). Geltona spalva pažymėta klebonijos (dabar senosios ligoninės ir buvusios gaisrinės apytikslės ribos) ir bažnyčios teritorijos.

1899 – 1909 m. Anykščiuose buvo pastatyta nauja Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, kuri tapo pagrindiniu miesto akcentu ir buvo puikiai matoma miesto panoramose. 1938 metais Anykščiams buvo suteiktos miesto teisės, bei kurorto statusas. Deja, vos po 6 metų miesto centras buvo susprogdintas, tačiau viskas vėl buvo atstatyta. Vos po 5 metų turgaus aikštėje buvo įrengtas skveras, pasodinti medžiai, vėliau šalimais pastatyti kultūros rūmai, viešbutis bei universalinė parduotuvė. Šiai dienai senojo miesto užuominos likusios pietinėje turgaus aikštės dalyje. Likęs užstatymas ir nedidelis kvartalas nuo jo iki Šaltupio upelio – į šią ribą patenka ir buvusios gaisrinės bei senosios ligoninės teritorija (Kultūros vertybių registras).

Apie projektuojamos vietos istoriją nėra išsamiai aprašinėjama, tačiau yra likę keletas fotografijų su komentarais. Iš jų galima sužinoti, jog ligoninės aukštutinis korpusas anksčiau buvo Klebonija (žr. 2.8 pav.). Šis naujasis ligoninės korpusas buvo pastatytas po Antrojo pasaulinio karo.

Teritorijoje labai svarbus ligoninės pastatas – infekcinių ligų skyrius, kuris įtrauktas į paveldo sąrašą kaip turintis vertingųjų savybių (unikalus kodas: 38591). Apie likusius pastatus šioje teritorijoje nėra daugiau aprašinėjama, bet kiek žinoma, dauguma iš jų yra ūkinės paskirties, pvz. garažai. Buvusios gaisrinės pastatas pagal stilių galimai buvo pastatytas panašiu metu kaip ir ligoninės naujieji korpusai (Pasaulio anykštėnų bendrija).

18

2.8 pav. Kairėje 1959m. klebonijos pastatas; centre – 1976m. nuotraukoje užfiksuotas vietoje klebonijos įrengtas naujas ligoninės korpusas; dešinėje – vaizdas nuo ligoninės naujo korpuso stogo – matomas ligoninės infekcinių ligų skyrius su šalia pratekančiu Šaltupio upeliu bei miesto panorama.

2.3. Teritorijos dabartinis kontekstas Anykščių rajonas yra šalies šiaurės rytinėje dalyje, Vidurio Pabaltijo žemumoje ir Baltijos aukštumos ruožuose, Šventosios upės baseine. Anykščių rajono centras yra Anykščių miestas.

Gamtine prasme, vertingiausias rajono kraštovaizdis yra rytinėje ir šiaurės rytinėje dalyje, kur plyti Aukštaičių aukštumų moreniniai plotai, Šventosios ir jos intakų slėniai ir apyslėniai, miškai bei ežerai. Geologiniu požiūriu, Anykščių rajonas yra labai vertingas dėl savo unikalaus kraštovaizdžio, kurį suformavo upė su savo intakais, suformuodamos gilius slėnius ir vietomis atidengdamos geologinius žemės sluoksnius. Šventoji upė dalina savivaldybę į kairiame jos krante esantį kalvotą, o dešiniame krante banguotą bei vietomis lyguminę dalis. Remiantis Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis apie Lietuvos Respublikos žemės fondą (2021m.), Anykščių rajono žemės naudmenų didžiąją dalį sudaro žemės ūkio paskirties plotai (54 proc.), taip pat nemažą dalį sudaro miškai (32 proc.), o vandens telkiniai ir užstatytos teritorijos užima po 3proc. visų rajono žemės naudmenų. Taip pat, šis rajonas yra priskiriamas ypač svarbiems nacionalinės reikšmės arealams – labai didelio ir didelio potencialo rekreacinėms teritorijoms, kurios sudaro nacionalinės reikšmės turizmo sistemas.

Dėl šių priežasčių, Anykščių rajonas 2007 m. įgavo kurortinės teritorijos statusą (Anykščių... 2018m.).

Anykščių miestas įsikūręs išraiškingame gamtiniame kraštovaizdyje, kurio daugelis vertingiausių elementų tebėra nepaveikti urbanizacijos, ir kartu su istoriškai susiklosčiusia miesto erdvine struktūra formuoja unikalų miestovaizdį (Anykščių...specialusis planas 2012m.). Miestas pasižymi sanatorinės rekreacijos plėtojimo tikslais, dėl jame turimų didelių gamtinių kurortologinių išteklių potencialą (Anykščių... 2018m.).

2.4. Dirvožemio ir reljefo analizė Pagal fizinį geografinį rajonavimą, teritorija priskiriama Baltijos aukštumos, Vakarų Aukštaičių plynaukštės regionui, kuriame 7,4 proc. sudaro upių slėniai. Nagrinėjama teritorija 19

atitinka prieledyninių upinių lygumų žemėvaizdį – jo medžiaginį pamatą sudaro fliuvioglacialinės sąnašos, kurios susiformavo paskutinio apledėjimo pakraštyje, kai tirpsmo vanduo srautais plūdo į šalis, kartu apnešdamas paviršių žvirgždu bei žvirgždingais smėliais (Basalykas, 2014). Anykščiuose upių slėnių tipui priskiriamas Šventosios upės slėnis, tačiau į ją sutekantys upeliai sudaro aktskirus slėnius – tai Elmės, Piestupio, Šaltupio bei Marčiupio upeliai. Upelių slėniai yra labai reikšmingi geoekologinės svarbos arealai, kurie kerta miestą ir sudaro miesto žaliųjų plotų pagrindą, todėl šiose vietose labai svarbu saugoti esamą augmeniją ir galimi tik sanitariniai kirtimai (Anykščių... specialusis planas 2012m.). Remiantis „Visuotine lietuvių enciklopedija“, projektuojamoje teritorijoje vyrauja pasotinti paprastieji smėlžemiai.

Prieledyninių upinių lygumų žemėvaizdis yra suformuotas Šaltupio upelio veiklos – jis nuolat plaudamas, grauždamas ir pernešdamas nuosėdas suformavo unikalų vietovaizdį bei reljefą.

Projektuojamoje teritorijoje reljefas svyruoja nuo ~69 m iki ~77m virš jūros lygio. Slėnyje yra du šlaitai – juose vyrauja įvairūs nuolydžiai, siekiantys nuo 7 iki 35 proc., o žemutinės dalies nuolydis siekia vos 2,5 proc. .

2.5. Želdinių vertinimas Teritorijoje įvertinus esamus medžius nustatyta, jog sklype yra 84 medžiai, iš kurių dominuoja lapuočiai medžiai (93 proc.): 53 paprastieji klevai (63proc.), 11 paprastųjų liepų (13 proc.), 11 paprastųjų uosių (13proc.), 2 uosialapiai klevai (2proc.) bei 1 juodalksnis (1proc.).

Spygliuočiai sudaro vos 7 proc. želdinių: 1 kaukazinis kėnis ir 5 dygiosios eglės.

2.1 lentelė. Esamų medžių analizė.

Eil. nr.

1 2 3 4 5 6 7 8 Eil. nr.

9 10 11 12 13

Medžio lietuviškas pavadinimas Dygioji eglė Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Medžio lietuviškas pavadinimas Juodalksnis Uosialapis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas

Medžio lotyniškas pavadinimas

Būklė

Picea pungens Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Medžio lotyniškas pavadinimas Alnus glutinosa Acer negundo Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides

2 3 3 4 1 2 4 1 Būklė 1 1 2 2 1 20

14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 43 44 45 46 47 48 49 50 51 Eil. nr.

52 53 54 55 56

Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Mažalapė liepa Mažalapė liepa Mažalapė liepa Mažalapė liepa Mažalapė liepa Mažalapė liepa Dygioji eglė Dygioji eglė Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Mažalapė liepa Paprastasis klevas Paprastasis klevas Uosialapis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis uosis Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis uosis Paprastasis uosis Medžio lietuviškas pavadinimas Paprastasis uosis Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas

1 3 2 1 1 1 2 2 1 1 1 1 1 1 1 1 1 3 3 1 1 1 4 1 1 1 2 2 1 1 1 2 2 1 2 2 2 3

Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Tilia cordata Tilia cordata Tilia cordata Tilia cordata Tilia cordata Tilia cordata Picea pungens Picea pungens Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Tilia cordata Acer platanoides Acer platanoides Acer negundo Acer platanoides Acer platanoides Fraxinus excelsior Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Fraxinus excelsior Fraxinus excelsior Medžio lotyniškas pavadinimas Fraxinus excelsior Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides

Būklė 4 1 1 1 1 21

57 58 59 60 61 62 63 64 65 66 67 68 69 70 71 72 73 74 75 76 77 78 79 80 81 82 83 84

Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas

Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides

Paprastasis uosis Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis klevas Kaukazinis kėnis Dygioji eglė Dygioji eglė Mažalapė liepa Mažalapė liepa Paprastasis uosis Paprastasis uosis Mažalapė liepa Mažalapė liepa Paprastasis uosis Paprastasis uosis Paprastasis uosis Paprastasis klevas Paprastasis klevas Paprastasis uosis Paprastasis klevas Paprastasis klevas

Fraxinus excelsior Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Acer platanoides Abies nordmanniana Picea pungens Picea pungens Tilia cordata Tilia cordata Fraxinus excelsior Fraxinus excelsior Tilia cordata Tilia cordata Fraxinus excelsior Fraxinus excelsior Fraxinus excelsior Acer platanoides Acer platanoides Fraxinus excelsior Acer platanoides Acer platanoides

1 1 1 1 3 2 1 1 1 1 1 3 2 3 1 3 2 1 1 1 1 2 2 1 1 1 1 1

Visi sklype esantys medžiai buvo įvertinti pagal savo dekoratyvumą, įvertinant jų būklę nuo 1 iki 4 ( 1 – gera būklė, 2 – patenkinama, 3 – bloga, 4 – žuvęs želdinys). Gera būkle įvertintų medžių yra 51 (60 proc.) – jiems nebus taikomos jokios papildomos priežiūros priemonės; 19 medžių yra patenkinamos būklės (22 proc.) – jiems reikalingas silpnas arba vidutinis genėjimas; blogos būklės medžių yra 10, o mirusių želdinių 4 – jie dekoratyvine prasme yra visai nevertingi, nes didžioji dalis šakų jau nudžiūvusios. Todėl reikėtų apsvarstyti sanitarinių kirtimų galimybę.

22

2.6. Ryšiai ir gretimybės Buvusios ligoninės teritorijoje yra du pagrindiniai įėjimai – pirmasis ir svarbiausias yra nuo bažnyčios pusės - jame pasitinka nefiksuota mašinų stovėjimo aikštelė bei parapijos namai, o kitas nuo Jurzdiko pusės, vedantis pro garažus. Taip pat yra išmindžiotas takelis pro buvusį infekcinės ligoninės pastatą, kuris veda prie upės arba į K. Būgos gatvę. Buvusios gaisrinės teritorijoje pagrindinis patekimas yra nuo Vilniaus gatvės taip pat yra išmintas takelis, ved antis nuo gretimos parduotuvės stovėjimo aikštelės į senosios ligoninės teritoriją. Buvusios gaisrinės pastatas turi dar atskirą privažiavimą taip pat nuo gatvės pusės.

Kadangi ši teritorija yra miesto centre, aplink ją 300m spinduliu yra nemažai svarbių objektų, kurie buvo suskirstyti į kelias grupes: ugdymo įstaigos, prekybos vietos, maitinimo įstaigos, visuomeninės paskirties pastatai bei religinės paskirties vietos.

Religinės paskirties pastatai ribojasi su projektuojama teritorija iš rytinės – šiaurės rytų pusės – tai klebonija ir Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, kuri išsiskiria savo neogotikine architektūra, yra žinoma, kaip aukščiausia Lietuvos bažnyčia, ir minima įvairiose miesto legendose.

Visuomeninės paskirties pastatai yra: koplyčia - Pasaulio anykštėnų kūrybos centras, Anykščių r. savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centras, „Anykštos“ redakcija, laidojimo namai, B. Buivydaitės memorialinis namas-muziejus, „Šilelio“ laikraščio redakcija, sakralinio meno centras „Angelų muziejus“, Anykščių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai, Anykščių kultūros centras bei kitoje upės pusėje esanti Anykščių autobusų stotis.

Ugdymo įstaigų šalia projektuojamos teritorijos yra dvi: už apytiksliai 200 metrų yra Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla, bei už 300 metrų yra Anykščių vaikų lopšelis darželis „Spindulėlis“.

Pagrindinės prekybos vietos, esančios netoli projektuojamos teritorijos yra aštuonios: primoji ir su teritorija besiribojanti parduotuvė yra „Norfa“, šalia kurios yra ir mažesnė parduotuvė – „Anykštukas“; kitoje gatvės pusėje, šalia poliklinikos yra įsikūrusi „Ramunėlės“ vaistinė; kiek toliau paėjus nuo poliklinikos yra miesto turgus su greta esančiais „Senukais“ bei kitomis, mažesnėmis, parduotuvėmis; kiek labiau į rytus nuo teritorijos yra didžiausia mieste parduotuvė „Maxima XX“.

Pagrindinės matinimo įstaigos esančios 300 metrų perimetre yra: netoli koplyčios, darželio bei mokyklos esanti picerija „Uno pica Anykščiai“, o kitos vietos yra arčiau A. Baranausko aikštės, tokios kaip „Anykščių centro kebabai“, „Roko virtuvė“, kavinė „Erdvė“, bei savo unikalumu pagarsėjusi kavinė „5 taškai“.

23

Svarbiausios gatvės projektuojamai teritorijai yra visos, kurios jungia ją su visomis išvardintomis gretimybėmis, bet iš jų svarbiausios yra Vilniaus, Kurklių bei K. Būgos gatvės, nes nuo jų yra tiesioginiai patekimai į projektuojamą teritoriją. Kitos svarbios gatvės jungiančios teritoriją su įvairių funkcijų objektais yra: Smėlio, V. Kudirkos, Rašytojų, Šaltinio, Taikos, Šaltupio bei J. Biliūno gatvės. Svarbu paminėti ir pėsčiųjų takus: pats svarbiausias yra Šventosios kairiojo kranto takas, kuris ribojasi su projektuojama teritorija iš šiaurinės pusės, bei tarp bažnyčios ir bibliotekos esantis Vyskupo skveras, kuris sudaro svarbias jungtis su minėtomis teritorijomis.

2.7. Jaunimo organizacijos Jauni žmonės (14 – 29 m.) 2017 metų pabaigoje sudarė 18,9 proc. visų rajono gyventojų.

Kiekvienai savivaldybei labai svarbu turėti atitinkamų jaunimo organizacijų, kur jie galėtų reikštis ir save realizuot. Tokios su jaunimu dirbančios organizacijos yra sporto klubai (savivaldybėje jų yra 12), bendruomeninės organizacijos (18), nevyriausybinės organizacijos (15), savivaldybės biudžetinės ir viešosios įstaigos (23) bei jaunimo organizacijos (2) (Anykščių... 2018m.).

Viena naujesnių savivaldybėje darbo su jaunimu formų yra atviras darbas su jaunimu. Tai praktikuojama atviruose jaunimo centruose ir šiuo metu rajone veikia tik dvi tokios erdvės – tai Ažuožeriuose esančiame Anykščių kultūros centro skyriuje, bei Kavarsko pagrindinės mokyklos daugiafunkciniame centre. Šiuose centruose kasdien apsilanko 10-35 jauni žmonės. Anykščių miesto viešojoje bibliotekoje veikia „Idėjų labas“, kuriame renkasi kūrybiškas jaunimas, tačiau Atviro jaunimo centro visoje Anykščių savivaldybėje nėra (Anykščių... 2018m.).

24

3. REZULTATAI 3.1. Teritorijos koncepcija Įvertinus miesto poreikius bei istoriškai svarbų teritorijos kontekstą, projektuojamas parkas su 7 funkcinėmis zonomis bei objektais: reprezentacinės zonos parko prieigose, mašinų stovėjimo aikštelės, piligrimų centras su vieta iškyloms, jaunimo centras su kiemeliu, smulkaus verslo pastatas su kepyklėlės terasa, vasaros kavinė su terasa ir žaidimų aikštele, apžvalgos aikštelė bei rekreacinė zona upelio pakrantėse.

Pagrindinis parko akcentas yra renatūralizuotas Šaltupio upelis, kuris atkreipia dėmesį į ekologiją bei pabrėžia upelių slėnių miesto kraštovaizdyje svarbą, formuojant žaliąsias jungtis. Įprasminti senajai Šaltupio vagai, jos vietoje projektuojamas takas bei želdinių juostos, pažyminčios upelio ribas.

Parke esantiems pastatams siūlomos naujos ar papildomos funkcijos, kai kuriems pasiūlant naujus tūrius. Teritorijoje iš viso yra penki pastatai – parapijos namai (paliekamas pastatas), piligrimų centras (viršutinės pastato dalies tūris nekeičiamas, o apatinės sutrumpintas, nes dabartinis pastatas per daug užgožia visą teritoriją, ir praplatintas – plotis parinktas toks pats kaip viršutinės pastato dalies), jaunimo centras (siūlomas naujas tūris), smulkaus verslo pastatas, su jame jau esančia mėsos produktų parduotuve bei siūloma kepyklėle, ir vasaros kavinė, įveiklinanti į paveldo sąrašą įtrauktą pastatą. Šis parkas bus atviras tiek miesto gyventojams, tiek miesto svečiams ar keliaujantiems piligrimams bei turistams. Todėl suprojektuotos patrauklios poilsio vietos su galimybe susiburti didesnėms žmonių grupėms.

3.2. Infrastruktūra Teritorijoje numatyti dviejų tipų takai. Pirmo tipo takams naudojama medžiaga yra betonas. Pagrindinis takas yra 4m pločio – jis yra skirtas pėstiesiems, su galimybe pravažiuoti automobiliams prie teritorijoje esančių pastatų. Ta pati medžiaga naudojama ir išilgai teritorijos einančiam takui su laiptais – tako plotis 2,5m. Antram takų tipui naudojama sutvirtinto grunto technologija – tai antraeiliai takai esantys kairiajame Šaltupio upelio krante – vienas iš jų veda nuo gaisrinės teritorijos iki tako su laiptais, kitas veda iki apžvalgos aikštelės, o trečiasis takas pažymi natūralią buvusią upelio vagą, kuri matoma XIX a. Anykščių miesto plane (žr. 2.7 pav.). Tame take yra aikštelė su suolais, bei lauko muzikos instrumentais. Ta pačia danga grįstas ir jaunimo centro kiemelis, kuriame numatoma laužavietė su suolu aplink ją ( ant jo gali tilpti apie 20 žmonių) bei 25

hamakai. Takų susikirtimo su upeliu vietose projektuojami betoninių konstrukcijų tilteliai, bei nuo tako, žyminčio senąją upelio vagą, formuojami praėjimai naudojant natūralius akmenis. Takų struktūra buvo sudarinėjama atsižvelgiant į dabartinės situacijos takų sistemą bei žmonių pramintus takelius. Papildomi takai yra tik kairiajame upelio krante, kurie įvardijami kaip antraeiliai.

Kai kuriose projektuojamų takų vietose yra per dideli nuolydžiai, todėl trijose vietose projektuojami laiptai. Pagrindiniame take nuo bažnyčios pusės, ties laiptais yra projektuojamas pandusas, skirtas nusileisti neįgaliesiems. Pandusas projektuotas pagal įstatymuose nurodytus reikalavimus: vienos atkarpos nuolydis neviršija maksimalaus 8,3 proc. ir ties panduso krypties pasikeitimu įrengiamos poilsio aikštelės, kurių ilgis ir plotis yra 1,50m (Dėl STR.... 2001). Ties kitais laiptais pandusai nėra būtini, nes į parką galima patekti per dar kitus 2 įėjimus, ties kuriais nėra laiptų (nuo Vilniaus gatvės ir nuo K. Būgos gatvės). Šalia visų pastatų yra projektuojamos mašinų stovėjimo aikštelės: parko prieigoje nuo bažnyčios paliekamos 7 vietos automobiliams, iš kurių viena skirta neįgaliesiems. Prie piligrimų centro viršutinės dalies projektuojama aikštelė su 23 stovėjimo vietomis, iš kurių 2 skirtos neįgaliesiems). Šalia parapijos namų, bei jaunimo centro numatomos 4 vietos automobiliams.

Piligrimų centro apatinėje dalyje suprojektuotos 2 vietos automobiliams. 4 vietos numatomos ir vasaros kavinės darbuotojams. Šalia buvusio gaisrinės pastato dar papildomai numatytos 5 vietos automobiliams, iš kurių viena taip pat skirta neįgaliesiems. Šiuo metu automobiliai parkuojami padrikai, nes nėra sužymėtų vietų ir fiksuotų stovėjimo aikštelės ribų. Esant didesniems žmonių srautams, gali būti naudojama ir „Norfos“ parduotuvės stovėjimo aikštelė.

3.3. Želdiniai Įvertinus esamus želdinius nuspręsta šalinti 13 medžių, kurių būklė įvertinta kaip bloga arba išdžiūvęs želdinys, tai: 4 dygiosios eglės, 1 kaukazinis kėnis, 2 paprastieji uosiai, 1 mažalapė liepa, 3 paprastieji klevai, bei 2 uosialapiai klevai. Pastarieji yra įvertinti patenkinama ir gera būkle, tačiau tai yra invazinė rūšis ir todėl jie yra įtraukti į kertamų medžių sąrašą (Mano vyriausybė). Paliekamas vienas medis, kuris yra miręs ir šiuo metu yra likęs tik jo kamienas – tai paprastasis klevas, pažymėtas 4 numeriu (žr. 2.1 lentelę). Šis medis yra paliekamas dėl jo ekologinės prasmės – nudžiūvę medžiai yra būveinė paukščiams bei žinduoliams, grybams ir vabzdžiams - tai maisto šaltinis, o kartu medis irdamas atgal į dirvą grąžina maisto medžiagas. Įvertinus šį aspektą, keletas nukirstų medžių taip pat galėtų tapti eksponatais, juos perkeliant į pievą kairiajame upelio krante, šiaurinėje teritorijos dalyje.

Prie tokių medžių atsirastų informacinės lentelės apie negyvos medienos paskirtį gamtoje.

Teritorijoje vejos pagal priežiūrą skirstomos į dvi grupes – dažnai šienaujamos ir retai šienaujamos (pastarasis tipas atskirai pažymėtas pagrindiniam plane (žr. 3 priedą). Retai šienaujami plotai yra sunkiau prieinamose vietose ir kur yra paliekama natūrali gamta – čia šienaujama iki 3 26

kartų per sezoną. Dažnai pjaunama žolė yra ten, kur galimi žmonių susibūrimai ir kur reikalinga tvarkinga veja, pavyzdžiui prie gėlynų. Čia parko žolė pjaunama pagal poreikį - bent kartą per mėnesį.

Projekte numatoma sodinti 30 rūšių sumedėjusių augalų (žr.3.2 lentelę). Augalai sodinami atsižvelgiant į jų reiklumą šviesai, drėgmei bei dirvožemio turtingumui. Taip pat buvo surinkta informacija apie jų augimo zonas, todėl parinkti augalai tikrai tinkantys Lietuvos klimatui. Biologinei įvairovei užtikrinti, į šį sąrašą buvo įtraukta ir keletas ornitochorinių augalų – ginalinis klevas (Acer ginnala), paprastasis klevas (Acer platanoides), totorinis klevas (Acer tataricum), baltoji sedula (Cornus alba), palaipinė sedula (Cornus sericea), paprastosios alyvos (Syringa vulgaris), japoninė lanksva (Spiraea japonica) bei niponinė lanksva (Spiraea nipponica) (Navaistis, 2008). Tam tikros krūmų grupės yra sodinamos siekiant atsitverti nuo mašinų stovėjimo aikštelių, esančių tiek parko teritorijoje, tiek už jos ribų (atsitveriama nuo „Norfos“ parduotuvės stovėjimo aikštelės). Jaunimo centro kiemelis taip pat yra atribotas krūmų juosta, tam kad jame būtų daugiau privatumo. Šalia apžvalgos aikštelės projektuojamas krūmų ir medžių masyvas, kuris atribotų nuo Kurlkių gatvės ir nuo matomų gyvenamųjų namų, taip sukuriat jaukumo jausmą ir susitelkiant į parką atsiveriančius vaizdus.

3.2 lentelė. Sumedejusiu augalų sąrašas.

SUMEDĖJĘ AUGALAI Eil.nr.

Lietuviškas pavadinimas

Lotyniškas pavadinimas

Augimo Kiekis zona

1

Ginalinis klevas

Acer ginnala

3-7

2

Paprastasis klevas

Acer platanoides

3-7

3 4

Totorinis klevas Baltoji sedula

Acer tataricum Cornus alba

3-7 2-8

5 6 7 8 9

Palaipinė sedula Tarpinė forsitija Šviesioji hortenzija Paprastasis ligustras Makio ieva

2-9 6-8 3-8 5-8 3-7

10

Darželinis jazminas

11

Leumano jazminas

12

Mergautinis jazminas

Cornus sericea 'Baiadeline' Forsythia x intermedia 'Goldrausch' Hydrangea arborescens Ligustrum vulgare Prunus maackii Philadelphus coronarius 'Dame blanche' Philadelphus x lemoinei 'Vosduschny Desant' Philadelphus x virginalis 'Manteau D'Hermine' Potentilla fruticosa 'Gold Star'

Krūminė sidabražolė Lietuviškas Eil.nr. pavadinimas 13

Lotyniškas pavadinimas

27

5-8 5-8 5-8

2 4 2 11 13 25 49 23 2 11 25 41 29

3-9 Augimo Kiekis zona

14

Krūminė sidabražolė

Potentilla fruticosa 'Princess'

3-7

16

15

Kalninis serbentas

Ribes alpinum

2-7

9

16

Baltasis gluosnis

Salix alba

17

Raudonuogis šeivamedis

Sambucus racemosa

3-7

12

18

Baltauogė meškytė

3-7

126

19

Raudonuogė meškytė

20

Paprastosios alyvos

Symphoricarpos albus Symphoricarpos x doorenbosii 'Amethyst' Syringa vulgaris 'Congo'

4-7

3

21

Paprastosios alyvos

Syringa vulgaris

4-8

3

22 23 24 25 26 27

Hiacintinės alyvos Švedinis šermukšnis Pilkoji lanksva Beržalapė lanksva Tankiažiedė lanksva Japoninė lanksva

Syringa x hyacinthiflora 'Druchba' Sorbus intermedia Spiraea × cinerea 'Grefsheim' Spiraea betulifolia ' Tor' Spiraea densiflora 'Japanese Dwarf' Spiraea japonica 'Gold Mound'

3-7 4-8 4-6 4-8 4-8

3 1 42 72 19 21

28

Japoninė lanksva

Spiraea japonica 'Anthony Waterer'

4-8

19

29

Niponinė lanksva

Spiraea nipponica 'June Bride'

4-8

81

30

Vanhuto lanksva

Spiraea x vanhouttei

4-8

21

4

3-7

29

Žolinių augalų sortimentai yra parinkti tik detalizuojamose teritorijose, kurių iš viso yra trys: pagrindinio įėjimo (nuo bažnyčios pusės) reprezentacinė zona; piligrimų centro kiemas su mašinų stovėjimo aikštele; bei upelio pakrantės. Pirmojoje zonoje parinkti augalai mėgstantys saulėtas vietas. Šiame gėlyne vyrauja kontrastingi geltonos-purpurinės atspalviai. Kadangi tai yra vienas svarbiausių gėlynų, buvo siekiama užtikrinti kuo ankstyvesnį žydėjimą pasodinant poetinius narcizus bei baltažiedes snieguoles (žr. 3.3 lentelę). Antroje zonoje parinkti augalai pakenčiantys dalinį pavėsį.

Taip pat suvokiant religinį vietos kontekstą ir tai, kad čia yra piligrimų centro kiemas, į sortimentą buvo įtrauktos ir religijoje simbolinę reikšmę turinčios gėlės – lelijos (žr. 3.4 lentelę). Trečiojoje zonoje parinkti augalai tinkantys pakrančių apželdinimui. Čia išsiskiria trys spalviniai sprendimai – šiauriausiai esančiuose gėlynuose dominuoja melsvi, rausvi, purpuriniai atspalviai; toliau dominuoja geltonų atspalvių gėlės, o šalia tiltelio varijuoja kontrastingi mėlynos-geltonos atspalviai (žr. 3.5 lentelę). Buvusioje natūralioje upelio vagos vietoje, kur ji nėra pažymėta taku, sodinami smailiažiedžiai lendrūnai.

Visi projekte esantys augalai parinkti prisitaikant ne tik prie augalų poreikio šviesai, bet atsižvelgiant į esamo dirvožemio tipą (pasotinti paprastieji smėlžemiai) – tai reiškia, jog dominuoja neužmirkstatnis dirvožemis, išskyrus upelio pakrantes, kur savaime yra daugiau drėgmės.

28

3.3 lentelė. Reprezentacinės zonos augalų sortimentas.

REPREZENTACINĖS ZONOS AUGALŲ SORTIMENTAS Eil. Nr. 1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

Lietuviškas pavadinimas Lotyniškas pavadinimas ‘Veislė‘ Baltažiedė snieguolė Galanthus nivalis ‘Flore Pleno’ Česnakas Allium ‘Violet Beauty‘ Erikinis astras Aster ericoides ‘Pink Star’ Ežiuolė Echinacea 'Rainbow Apricot' Gojinis šalavijas Salvia nemorosa ‘Caradonna‘ Hibridinis bijūnas Paeonia hybr.

‘Itoh Yellow Crown‘ Hibridinis snaputis Geranium hybride ‘Azure Rush‘ Kininis miskantas Miscanthus sinensis ‘Adagio‘ Mažasis vilkdalgis Iris pumila ‘Brassie‘ Mėlynžiedis vilkdalgis Iris germanica ‘Orange Chariot‘

Pavyzdys

Eil. Nr. 11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

29

Lietuviškas pavadinimas Lotyniškas pavadinimas ‘Veislė‘ Pievinis snaputis Geranium pratense ‘Cloud Nine‘ Poetinis narcizas Narcissus poeticus Rausvažiedė ežiuolė Echinacea purpurea ‘Alba‘ Širdžialapis astras Aster cordifolius ‘Little Carlow’ Šiurkštusis saulakis Heliopsis helianthoides ‘Sole d‘Oro‘ Šiurkštusis saulakis Heliopsis helianthoides ‘Asahi’ Viendeinė Hemerocallis ‘Bakabana‘ Vilkdalgis Iris ‘Blue Sapphire‘ Žemasis miskantas Miscanthus oligostachyus ‘Nanus Variegatus’ Žėrinčioji rudbekija Rudbeckia fulgida ‘Goldsturm’

Pavyzdys

3.4 lentelė. Piligrimų centro ir mašinų stovėjimo aikštelės augalų sortimentas.

PILIGRIMŲ CENTRO IR MAŠINŲ STOVĖJIMO AIKŠTELĖS AUGALŲ SORTIMENTAS Eil. Nr.

Lietuviškas pavadinimas Lotyniškas pavadinimas Veislė

Eil. Nr.

Lietuviškas pavadinimas Lotyniškas pavadinimas Veislė

1

Dailieji auskarėliai Dicentra spectabilis ‘Alba‘

9

Lelija Lilium ‘African Queen‘

2

Didžioji hakonė Hakonechloa macra

10

Mėlynžiedis vilkdalgis Iris germanica ‘Orange Chariot‘

3

Didžioji hakonė Hakonechloa macra ‘Albo-striata‘

11

Melsvė Hosta ‘Royal Standart‘

4

Ežiuolė Echinacea 'Rainbow Apricot'

12

Melsvė Hosta ‘Guacamole‘

5

Hibridinis bijūnas Paeonia hybr.

‘Itoh Yellow Crown‘

13

Melsvė Hosta ‘Sagae‘

6

Kininis miskantas Miscanthus sinensis ‘Adagio‘

14

Švelnioji rasakila Alchemilla mollis ‘Select‘

7

Lelija Lilium ‘Roselily Dejima‘

15

Viendeinė Hemerocallis ‘Bakabana‘

8

Lelija Lilium ‘Monte Bianco‘

Pavyzdys

30

Pavyz-dys

3.5 lentelė. Šaltupio pakrančių augalų sortimentas.

UPELIO PAKRANČIŲ AUGALŲ SORTIMENTAS Lietuviškas pavadinimas Lotyniškas pavadinimas Veislė Ančiasnapė šilingė Lysimachia clethroides

Pavyzdys

Eil. Nr. 16

Lietuviškas pavadinimas Lotyniškas pavadinimas Veislė Pelkinė puriena Caltha palustris ‘Plena‘ Pelkinė viksva Carex acutiformus

Arendso astilbė Astilbe arendsii ‘Amethyst‘

17

Auksažiedis česnakas Allium moly ‘Jeannine‘ Aukštoji viksva Carex elata ‘Bowlesgolden Sedge’ Buožiškoji(grėjaus) viksva Carex grayi

18

Pilkoji šilingė Lysimachia ephemerum

19

Pševalskio liguliarija Ligularia przewalskii

20

Citrininė viendienė Hemerocallis citrina

21

Pševalskio liguliarija Ligularia przewalskii ‘Dragon Wings’ Retavarpė viksva Carex remota

Geltonoji viendienė Hemerocallis lilioasphodelus

22

Kininė astilbė Astilbe chinensis ‘Vision In Red‘ Kininis miskantas Miscanthus sinensis ‘Adagio‘

23

Kininis miskantas –Miscanthus sinensis ‘Krater‘

25

Mažoji viendienė Hemerocallis minor

26

Stambialapė brunera Brunnera macrophylla

Mėlynasis palemonas Polemonium caeruleum

27

Mėlynžiedis vilkdalgis Iris germanica ‘Summer Olympics‘ Midendorfo viendienė Hemerocallis middendorfii

28

Stambialapė brunera Brunnera macrophylla ‘Sea Heart‘ Šakotasis šiurpis Sparganium erectum

Paprastasis burbulis Trollius europaeus

30

Pelkinė puriena Caltha palustris ‘Plena‘ Pelkinė viksva Carex acutiformus

31

24

29

32

31

Sibirinis vilkdalgis Iris sibirica ‘Happy Returns‘ Sibirinis vilkdalgis Iris sibirica ‘Double Standard‘ Sibirinis vilkdalgis Iris sibirica ‘Welcome Return‘ Smulkiažiedis lendrūnas Calamagrostis acutiflora ‘Karl Foerster‘

Šilingė Lysimachia atropurpurea ‘Beaujolais‘ Švelnioji rasakila Alchemilla mollis ‘Select‘ Vytelinė raudoklė Lythrum virgatum ‘Swirl‘ Vytelinė raudoklė Lythrum virgatum ‘Rose Queen’

Pavyzdys

3.4. Šaltupio upelio renatūralizacija Rezultatyviam upelio renatūralizacijos projektui, reikalinga atlikti tyrimus ir matavimus, tokius kaip: upelio profilio sudarymas, išsamūs dirvožemio tyrimai dėl šlaitų erozijos įsivertinimo, portvynių ir užliejmų teritorijų rizika ir panašiai (Water New Zeland). Tam paprastai yra surenkama specialistų komanda, kurią sudaro inžinieriai, ekologai, aplinkosaugos specialistai bei kraštovaizdžio architektai (Buchhols, Younos, 2007). Iš esmės, renatūralizacija yra praktika, kai tam tikra kanalizuota upelio atkarpa yra atidengiama sukuriant sąlygas atsistatyti natūraliems procesams.

Kanalizuoti upeliai yra visiškai atskiriami nuo aplinkos, taip susidaro stresinė aplinka, kurioje sumažėja organinių medžiagų ir dėl šviesos trūkumo, čia gali išgyventi tik heterotrofai (vartotojai), todėl sumažėja biologinė įvairovė ir sunaikinama natūrali ekosistema (Nealea, Moffett, 2016). Šalia viso to atsiranda ir kita problema – smarkių liūčių metu vykstantys potvynai, nes kanalizuotas upelis nesusitvarko su vandens pertekliumi vietose, kur upelis teka atidengtas aukščiau kanalizuotų atkarpų.

Upelių atidengimas gali ne tik sumažinti potvynių riziką ir funkcionuoti kaip natūralus drenažas, bet taip pat gali padidinti estetinę vertę įrenginėjant viešąsias erdves, kaip šiuo atveju – parką (Buchhols, Younos, 2007). Šaltupio upelis į teritorija atiteka atviras, o su teritorijos riba jis jau kanalizuotas.

Atidengiama būtų 180 metrų upelio atkarpa, tačiau nepaliekant vagos lygiai toje pačioje vietoje, kur buvo kanalizuotas, bet suteikiant jam natūralesnę formą ir kartu išlaikant buvusios vagos kryptį.

Upelio šlaitai tvirtinami juos apsodinant augalais bei užsėjant žolių mišiniu. Kol augalai pilnai suaugs ir šaknimis sutvirtins šlaitą, erozijos prevencijai butų tiesiamas natūralaus pluošto tinklas, kuris bėgant laikui suirs ir neterš aplinkos. Upelio pakraščiai vietomis gali būti tvirtinami akmenimis, tačiau žolinė danga pilnai suaugusi sudarys tvirtą šaknų sistemą sulaikančią gruntą nuo erozijos. Žolių mišinį pakrantėms sudarys: 50% - nedrinis eraičinas (Festuca arundinacea‘), 15% - raudonasis eraičinas (Festuca rubra ssp. rubra), 10% - avinis eraičinas (Festuca ovina), 15% - pievinė miglė (Poa pratensis) ( Klimas, 2006).

Remiantis šaltiniais, upelio natūrali ekosistema turėtų atsikurti 5 metų bėgyje – atsikurtų natūrali augmenija, vandens vabzdžiai, varliagyvių bei kitų vandens gyvūnų populiacija ( Buchhols, Younos, 2007). Upelio renatūralizavimas naudingas tiek ekologiniu aspektu, tiek suteikiant parkui daugiau patrauklumo ir paverčiant jį traukos objektu jam suteikus pagrindinio parko akcento funkciją.

32

3.5. Įrenginiai ir įtaisiniai Projekte naudojami įvairūs įrenginiai ir įtaisiniai, kurie suteikia parkui išmanumo bei sustiprina ekologijos idėją. Visi produktai parinkti iš

UAB „Traidos“ siūlomų produktų, kurie

suskirstyti į tris kategorijas: ekologiški įtaisiniai, išmanūs įrenginiai ir kiti įrenginiai.

Pirmoji kategorija – ekologiški įtaisiniai. Į šią kategoriją įtraukti visi mažosios architektūros gaminiai, kurie yra pagaminti iš perdirbto plastiko. Šie produktai yra ekologiški, nes yra pagaminti iš perdirbtos medžiagos, todėl yra tausojami gamtos ištekliai. Bet šie produktai turi ir daugiau teigiamų savybių: gaminiai yra tvirti, atsparūs drėgmei, nereikalauja papildomos priežiūros, nelūžta, o produktui susidėvėjus, jis vėl gali būti perdirbamas. Projekte panaudoti šie produktai: 1.

Šalia piligrimų centro projektuojamoje pavėsinėje numatoma panaudoti 5 komplektus „Bavaria BSBAV1B200“.

2. Šalia takų numatytose pasisėdėjimo vietose naudojami suolai „WS 317“: palei pagrindinį taką – 4, palei antraeilius takus - 7.

3. Šalia pagrindinio tako esančiose suolų nišose naudojamos „Collec AR486670“ šiukšliadėžės.

Antroji kategorija: išmanūs įrenginiai. Projekte numatoma šalia pagrindinio tako kiekvienoje suolams skirtoje nišoje naudoti išmaniuosius suolus „Steora Cyclo“. Šis suolas po sėdima dalimi turi vandalizmui atsparias polikarbonato saulės baterijas, kurios krauna protingą ličio jonų bateriją, gebančią vykdyti orų stebėjimą ir bet kuriuo paros metu galima naudoti jo surinktą elektros energiją. Juose taip pat yra įmontuotuos LED juostelės, kurios yra valdomos aplinkos šviesos jutiklio. Šis suolas turi jutiklius, kurie gali matuoti oro temperatūrą, drėgmę ir slėgį. Taip pat svarbu, kad jis gali būti eksploatuojamas naudojant ir hibridinę, ir vien esamu elektros tinklu paremta sistema erdvėse, kuriose trūksta saulės.

33

Trečioji kategorija: kiti įrenginiai, kurie parinkti išpildant projekto idėjas. Vaikų žaidimų aikštelėje numatomi įrenginiai: 1.

2.

Spyruoklinės sūpynės „0622“.

Laipiojimo platformos „Strypai A3608A2“.

3.

Karuselė „0700-1“.

4.

Virvinė karstyklė „A4005S“.

Muzikos įrenginai kairiajame upelio krante esančioje aikštelėje: 1. Rankinis būgnelis „KKOA“ 2. Muzikiniai varpeliai „KMON“ 3. Marimba „KCAL“

Jaunimo centro kiemelyje taip pat numatomi du hamakai „0823“

34

IŠVADOS Apibendrinus galima teigti, jog išanalizavus esamą teritoriją bei jos kontekstą įvairiais aspektais, buvo parengtas Šaltupio pakrančių parko projektas, kurio pagrindinis akcentas yra renatūralizuotas upelis.

Projekte yra numatomos 7 funkcinės zonos bei objektai. Atsižvelgiant į miesto poreikius, esamiems pastatams suteikiamos naujos funkcijos bei tūriai. Siūloma: piligrimų centras, vasaros kavinė, jaunimo centras, bei vieta smulkiam verslui. Taip pat projektuojamos stovėjimo aikštelės, terasos, atskiras kiemelis jaunimo centrui, vieta piknikams bei apžvalgos aikštelė. Taip pat kreipiant dėmesį į ekologiją ir išmanumą, parinkti atitinkami įrenginiai.

Parke sukurta takų struktūra prisitaikant prie esamo judėjimo teritorijoje. Suformuojant naujus papildomus ryšius bei atsižvelgiant į neįgaliųjų galimybes patogiai patekti į parką.

Projekte atsižvelgiama į ekologiją ir bioįvairovės didinimą, todėl atitinkamai priimti sprendimai dėl ornitochorinių augalų įtraukimo į sodinamų augalų sortimentą bei paliekamų nudžiūvusių medžių, kurie pritraukia įvairius gyvūnus bei organizmus.

35

LITERATŪROS SĄRAŠAS 1.

Anykščių miesto neužstatytų erdvių kraštovaizdžio formavimo ir poilsio organizavimo specialusis planas [interaktyvus]. [ Žiūrėta 2021 m. gegužės 5d.]. Prieiga per internetą: <https://www.anyksciai.lt/data/public/uploads/2017/12/d1_aiskinamasis-rastas.pdf>

2.

Anykščių rajono savivaldybės strateginis 2019 – 2025 metų plėtros planas [interaktyvus]. [ Žiūrėta

2021

gegužės

m.

20

d.].

Prieiga

per

internetą:

<https://www.anyksciai.lt/doclib/m9mesrxapzpwvyyr4df726869epenchx> 3.

Archdaily//The world's most visited architecture website [interaktyvus]. [ Žiūrėta 2021 m. birželio 4 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.archdaily.com/search/projects?ad_source=jv header&ad_name=main-menu>

4.

BASALYKAS, A. 1985. Žemė – žmonijos buveinė. Vilnius, p. 132 – 158.

5.

BASALYKAS, A., 2014. universitetas,

[

Lietuvos kraštovaizdis

Žiūrėta

2021

m.

birželio

[interaktyvus]. Vilnius: Vilniaus 4

d.].

Prieiga

per

internetą:

<http://www.gkk.gf.vu.lt/images/leidiniai/A.Basalykas.pdf> 6.

BUCHHOLZ, T; YOUNOS, T. 2007, Urban stream daylighting: case study evaluations.

Blacksburg, Virginia, 3-38p.

7.

Camino Lituano//The beginning of your way St. James Way [interaktyvus].

[ Žiūrėta

2021 m. gegužės 27 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.caminolituano.com/apie-caminolituano/> 8.

Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo. 2001 m. birželio 14 d. Nr. 317.

9.

IFLA Europe//International federation of landscape architects [interaktyvus]. Žiūrėta 2021 m. birželio 21 d.]. Prieiga per internetą: <https://iflaeurope.eu/index.php/site/project/bjerkedalen park>

10. JABLONSKIS, J.; KOVALENKOVIENĖ, M.; TOMKEVIČIENĖ, A. 2007. Lietuvos upių ir upelių vagų tinklas. Annales Geographicae 40(1) t., p. 46 – 56.

11. KLIMAS, E. 2006. Veja sodyboje. Kaunas, p. 29-105.

12. Kultūros vertybių registras

[interaktyvus]. [ Žiūrėta 2021 m. birželio 2 d.]. Prieiga per

internetą: <https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search> 13. Landezine//Landscape architecture platform [interaktyvus]. [Žiūrėta d.].

Prieiga

per

internetą:

2021 m.

birželio

15

<http://landezine.com/index.php/landscapes/landscape-

architecture/realized-projects/>

36

14. Lietuvos Respublikos žemės fondas [interaktyvus]. 2021. Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos [ Žiūrėta 2021 m. birželio 21 d.].

15. LIUTIKAS, D. 2005. Piligrimystės vietų tinklas Lietuvoje: geografinė retrosprektyva.

Geografijos metraštis 38(1) t., p. 146 – 162.

16. Mano vyriausybė//Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija [interaktyvus]. Žiūrėta 2021 m. gegužės

20

d.].

Prieiga

per

internetą:

<https://am.lrv.lt/lt/veiklos-sritys-1/gamtos-

apsauga/invazines-rusys/invaziniu-lietuvoje-rusiu-sarasas> 17. NAVAISTIS, M. 2008. Medžiai ir krūmai parkams bei sodyboms. Kaunas, p. 207-208.

18. NEALEA, M.; MOFFETT, E. 2016. Re-engineering buried urban streams: Daylighting results in rapid changes in stream invertebrate communities. Ecological Engineering , vol. 87, p. 175176.

19. OŽELIS, R. 2010. Visuotinis vandens simbolizmas ir krikšto vanduo krikščionybės perspektyvoje. Tiltai. Priedas., Nr. 40, p. 159-171.

20. Pasaulio anykštėnų bendrija [interaktyvus]. [ Žiūrėta 2021 m. birželio 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.anykstenai.lt/foto/?p=14#prettyPhoto> 21. Potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai [interaktyvus]. 2018. Aplinkos apsaugos agentūra, Vilnius

[žiūrėta

2021

m.

balandžio

14

d.].

Prieiga

per

internetą:

<

https://vanduo.gamta.lt/cms/index> 22. Statybunaujienos.lt. [interaktyvus]. [ Žiūrėta 2021 m. birželio 16 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.statybunaujienos.lt/naujiena/ES-lesomis-Marijampoleje-sukurtas-istabusPoezijos-parkas/698> 23. Visuotinė Lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. [ Žiūrėta 2021 m. birželio 4 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-dirvozemiai/> 24. Water New Zeland [ interaktyvus]. [ Žiūrėta 2021 m. gegužės 20d. ]. Prieiga per internetą: <https://www.waternz.org.nz/Attachment?Action=Download&Attachment_id=763>

37

PRIEDAI

38

1 priedas

39

2 priedas

40

3 priedas.

3 priedas.

41

4 priedas.

42

5 priedas.

43

6 priedas

44

7 priedas

45