tylėdamas mačiau, kad ir man ji atrodanti ne kitaip. Kelionė irgi kaip Tada - žiema ir girgžda sausis po karietos ratais. Ir štai kaip tada taria: - Važiuojam. Užsimiršo. Ne pirmą sykį taip atsitinka, tačiau stengiuosi, kad abu būtume teisūs ir, paimdamas vadžias į rankas, sakau: - To, ponia, tik ir telaukiu. Delsti nėra prasmės. Tačiau norėtųsi nuvažiuoti ten ne iš Vilniaus. - Trumpai žvilgtelėjo įkypomis akimis. - Siūlau į Alytų nuvažiuoti iš Kauno. - Vadinasi, iš Vilniaus į Kauną ir tik tuomet. Betgi taip dvigubai toliau. - Galbūt, bet tai turėtų būti ir dvigubai prasmingiau. Neatsiliepė. Jau buvo ne kartą pasitaikę, kuomet pripažindavusi, jog savo užmačiose nebūdavau nuobodus ir todėl net ilgesnės kelionės neprailgdavo. Todėl ir šį kartą pamanė, kad gali atsitikti panašiai, todėl ir mintyse: et, bala tavęs nematė. Važiuok per Kauną į Alytų, o iš ten jau - į Mikutiškių sodžių. O argi nevažiuojame?Ir atrodo ne taip blogai, jeigu jau pradedi net kelią jausti, kaip jis atrodo po Stasės Mankevičiūtės kojomis. Taip, dar jauna. Gimnazistė, Rytoj abitūros egzaminai. Bet kai jau esi davusi priesaiką, kai bučiavai kryžių, vėliavą ir ginklą, kai sakei, kad kovosi už Lietuvą, tarnausi tėvynei, Dievui ir artimui, tai netikėtai reikalai keičia vertę ir nugabenti partizanų paštą į Kauną yra svarbiau, negu ateiti į gimnaziją iš išlaikyti egzaminą. Pirmiau kelionė su paketu į Kauną ir tik paskum egzaminas. Žinoma, jeigu liks laiko suspėti jį laikyti.
1
Stasė Aš buvau įpareigota tarpininkauti tarp Alovės, Balbieriškio, Daugų ir Punios, ir net valstybinių egzaminų metu mane siuntė į