Issuu on Google+

Pranas Karlonas

(pelÄ—da)

RADIJO KARIETA (Skaitau save)

1

Vilnius


1. Dėkui, kad išgirdote... Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame kaip nūdienoje ir sakau: - Jeigu kas pasakys, jog, girdi, per 99 -ąsias savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip. Priežastis įtikinanti – knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos savo darbus, nušluostyti dulkes ir pasiimti juos į dangaus lašelį. Sako, laimingi laiko nepaiso, todėl nemanau, kad mano amžius būtų priežastimi manyti kitaip. Svarbiausia būti laimingu, o aš priklausau tokių žmonių kategorijai. Bent jau tuo neabejoju. Štai vėl išsitiesė rankos į „Radijo karietą“, su kuria daug kur buvęs, bet labai nelengva atsiminti - kur būtent ir kodėl ji taip giliai įkritusi į sielą. Manau, ne tik todėl, kad nemenkai teikė džiaugsmų, nes kažin - ar bėdų mažiau? Pradedu tikėti, kad tokie šimtamečio užrašai neturėtų būti nuobodūs, nors žinau, kad viltis yra kvailių motina. Bet tai neatmeta reikalo savo devyniasdešimt devintųjų Velykų kiaušinių persivalgymą „išdejuoti“ pagarbiausiu joms būdu. Ir taip: 1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. Lietuvos eteryje pasigirdo Radijo karietos šaukinys. Prieš tai savaitraštis „Kalba Vilnius“ parašė:

1

Nauja laida „Radijo karieta.“ “Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai toks žmogus sako, kad, esą, susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžia ar net giliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.“ Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgiamiausią dainą užtraukė..“. Bet apie tai sužinosite įsijungę radijo imtuvus... Laidos redaktorius Pranas Karlonas, režisierė Audronė Meilutytė.“


Jau negalėčiau tiksliau pasakyti, ar ilgai reikėjo derėtis dėl karietos kelionių. Yra išlikęs juodraštis rašto, adresuoto tuometiniam Lietuvos radijo direktoriui Virginijui Mičiuliui. Pradžioje jo ten taip: „Ryžausi Jums pasiūlyti pagalvoti apie tai, kas mane „kutena“ jau ilgoką laiką. Kaip atrodo šis sumanymas čia neaiškinsiu, tačiau suprantu, kad jį būtina pertvarkyti į „Radijo karietą“ Tai turėtų būti rimtas ir nenuobodus kelionių laikas. Dabar, kai karieta tik mano galvoje, ją įsivaizduoju labai patogia žurnalistiniams sumanymams įgyvendinti. Sakysim, panorau pasikalbėti su Jumis, tuoj „sodinu“ į karietą ir... aida – keliaujame. Taip galima pavežioti kiekvieną Lietuvos žmogų, nuvežti ten, kur jis ar kas kitas panorės. Manau, kad taip atsirastų Radijo karietos auditorija- neapibrėžta, beje, kaip ir keliai per žmonių ir Lietuvos likimus. „Radijo karietoje“ galima skaityti ir rašyti, prisiminti ir susimąstyti, dainuoti ir padejuoti, o reikalui esant, net bažnyčią įnešti. Žodžiu, nėra reikalo čia aiškinti, kad tokia laidos forma teikia puikias galimybes užpildyti ją prasmingu turiniu.“ Raštas didesnės apimties. Manau, kad prie jo dar sugrįšime. Tačiau dabar neverta delsti ir sakau, kad pirmoje karietos kelionėje buvo A ir B, dažniau vadinamos Ate ir Bėte ir linksminusios mus vaidinimais. Taigi, šūktelėsiu: dėėėėmesio! Štai kaip atrodo fragmentas iš pirmojo:

1

A: Dėkui, kad išgirdote Radijo karietos šaukinį. Linkime, kad tai, kas nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama.. Atsiminkite, ponai – esate pirmieji Radijo karietos žmonės. Ateis laikas ir gali atsitikti, kad bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra. Atsiminkime data: 1994 metų sausio 15-oji įteisina Radijo karietos kelionių pradžią. O tai reiškia, kad iškalbėti žodžiai apie būsimą kelionę tampa kūnu. B: Beje, kalbant apie jos atsiradimą, didesnių ginčių nebuvo. Savo žvairumo jos atžvilgiu moteriškoji administracijos dalis neslėpė. Tačiau galop buvo pasakyta:“ jeigu tikite savo karieta, tai, prašom, važiuokite“. Taip tiesiai- šviesai. A: O ką reiškia „jeigu tikite“?


Mūsų atžvilgiu šis klausimas ne visai įprastas. Todėl štai ir Jums dar vienas klausimas- ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei geresnį – blogesnį arkliuką ir- aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Ir nereikia skaityti istorikų, kas ir kaip ten.. Tad dar kartą- ar tikite, kad tokia transporto priemone gali būti? (Į sceną atėjo aktorius Tomas Vaisieta, mostelėjo galinga ranka, it nubaidydamas A ir B, (aštiššš, išdykėlės!) ir žiūrėdamas toli, toli į TEN, kur žmogaus akys nemato): T. Vaisieta: Ten sustabdai karietą, prisiklaupi prie upės ant kelių ir iš rieškučių atsigeri vandens, žinodamas, kad jis švarus it krištolas, neužterštas, kad tai vanduo, buvęs Lietuvoje prieš 100 ir daugiau metų. Arba- antai! –žmogus. Gerai atsimenu, kad pats stovėjau prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute, o čia tas žmogus gyvena. Jis pasitinka Radijo karieta, pakviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu sužinoti ar jie iš toli. Iš kokio Lietuvos kampelio jo svečiai. Taigi, mieli žmonės, girdintys ar matantys karietą, ar Jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis galėtumėte pasakyti teisybę, kad atvažiavę iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės – tai pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi ir skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus namus Taigi, yra pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar netikėti. (Vėl scenoje ant bačkos purptelėjo pirmoji iš abėcėlės)

1

A: Pone aktoriau, jūs žmogus jau publikai gerai žinomas. Ir garbės gal daugiau nereikia. Kai jos per daug, irgi negerai, nes sulenkia žmogų. Nors esate tvirtas, bet vis tiek. O mes savo karjerą tik pradedame. Va, paklausykite. Ateik, sesele,- pašaukė Bėtę ir kaip iš Dainų dainelės:


Yra pasaulyje dalykų Labai tikrų, bet daug ir- ne Kaip atmintis apie jaunystęGalvoj girgždena karieta. - Gana, gana,- pasakė raidėms Tomas Vaisieta.- Skriskite, išdykėlės. Dar jaunos ir tos garbės susikrausite. Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėkite, kad neteko matyti galvos, kurioje girgždėtų karieta. – Stabtelėjo, pagalvojo ir užbaigė:- Bet jeigu kalbėtume apie Radijo karietos vežėjo galvą, tai Dievulis žino, kaip ten yra. Gal ir girgžda..

1

Iš tikrųjų šis dalykas realybėje atrodęs kiek kitaip. Tą – „ar tikite?“ – bent po kelis sykius į eterį iššaukėme kiekvienas, išskyrus gal A ir B. Atrodė, jog labai norėta, kad mus girdinti publika patikėtų kelionės sėkme. O Atė ir Bėtė pasirodė kaip labai talentingos papūgėlės. Nebūtinai vaidinimuose sakė tai, ką kur girdėjusios. Alsavo gimtosios Abėcėlės nulemta prigimtimi, sugebėdamos vaidinimuose padaryti kažką puikesnio, protingesnio, reikalingesnio karietos geresnei nuotaikai. O atsiliepę klausytojai tikino, esą, taip, jie tiki karieta, nes ji NESUSTOJANTI. Daug jų nepavargdami laukė progos pasivažinėti ar net nukeliauti į išnykusius giminių gyvenimus ir ten pirmą kartą su jais pasisveikinti. O Jonas iš Griškabūdžio, pavyzdžiui, taip: „Kaip netikėsi, jei ant rato stipino parašyta: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“ Tai tik puiki pradžia tolimesnei kelionei. Irena iš Kauno, atidėjusi į šalį Senekos „Laiškus Lucilijui“ kaip kareivis: „tikiu“! Ir, žinoma, net žyniams nebuvo lemta prasitarti, kad ateis diena su valanda, kai karieta suduš į šipulius lyg norėdama nepalikti pėdsakų, o vežėjui už jo keliones, kaip ordinu padėkos... amnezija. O! kaip toli toli tie laikai, bet - gal ir kvaila - man karietos reikalai rūpi lig šiol. Dėl įvairių priežasčių ir poreikių, bet šiuokart, kai esu it liūnu aptekęs sunkiu amžiumi, daugiau baiminuosi, jog neduok die, kad nepatekčiau į fantazijos, o ypatingai į amnezijos spąstus. Atsivertęs gi „Lietuvio kalendorių“, įrašiau, kaip dabar suvokiu, bene esmingiausia


savo gyvenimo frazę - įsipareigojimą. Kad ten ji nedūlėtų, neliktų užmiršta, neretai paimu ir pasiunčiu į viešumą kaip, sakysim, Ilzei Butkutei, pakvietusiai į naujausios poezijos skaitymus: „Norėčiau bent pažiopsoti, o kaip bus - Dzievulis, Ilze, težino. To paslankumo jau nelabai daug palikę. Tiesa, įpykęs pasižadėjau, kad dar suvalgysiu 99-jų savo Velykų 99 kiaušinius, o paskutinį balių surengsiu truputį vėliau, būtent 2039 m. sausį, pasirodžius Vandeniui“. 2011-07-12 07:38:03 Pelėda

2. Išvažiavo į Briuselį

1

Man ne gėda prisipažinti, kad rašau sunkiai. Kirvis ir malkų kapojimas visąlaik buvo lengvesni negu abėcėlė ir rašymas. Todėl kažkiek parašęs, skaitau kartą, kitą, trečią, skaitau kol atliežtu, atsikvėpiu ir vėl sugebu pasilenkti prie klaviatūros. Taip labai toli nenukeliausi, tačiau tokie skaitymai dažnai padeda atsiminti. Ir taip atsitinka, kad neretai išgirstu ankstesnius savo rašymus ar bent sumanymus. Ne pirmas juk kartas, kai bandau atsekti sudužusios karietos buvusias keliones ir jas aprašyti. Nesakiau ir manau, jog nesakysiu, kad sėkmingai, bet vis tik yra ir tokių rašinių, kurie parašyti būtent taip, kad atrodo, jog jie atsiradę kopijuojant būtą tikrovę, kur Radijo karietos kelionių vaizdai – geriausiai pavykę. Tokį įsitikinimą svariai paremia ir dvasinė būsena, kuomet pajuntu, kad juos skaitydamas nesu vienas ir būtų nepaprastai kvaila kažkaip išvengti panašių susitikimų. Jie paprastai įtaigūs ir užsimiršti, kiek nemažai vandens nutekėjo, kai šie raštai atsiradę ir dabar prisiglaudė Savęspi saugomuose archyvuose, bet turbūt keisčiausia, kad skaitydamas juos neretai susitinku žmonių, kuriuos matau pirmą kartą ir ateina jie iš įvairaus laiko -iš labai seno, kaip, sakysime,


Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais, ir labai jauno, iš to, kurį vadiname nūdiena. Jau čia net nekalbu apie bendraamžius – pažįstamus ir nepažįstamus, mirusius ar gyvus, kurie sudaro susitikimų šerdį ir vyrauja kaip absoliuti dauguma. Bet kad ir dauguma, tačiau labai atsargi, geranoriška tiems, kas panori prisiglausti ar pasidairyti po mūsų laikmetį. Štai ir dabar: - Skaityk, - paragino mintyse - Gal nereikia. Lyg atsimenu. Bent jau pavadinimą. - Betgi skaitai save ne vien, kad perskaitytum. Nuleidau akis į tekstą, įvardinta, „Kuomet galvoj girgždena“ ir: Žiūriu pro langą – rytas aptemęs, dangus padūmavęs. Lyg rūkas sklando. Spėju, kad diena nebus pavasariškai šviesi. Ir, beje, kažkodėl ji nerūpi. Galbūt todėl, kad jau anksčiau parūpo suvokti, kaip geriau, sumaniau užrašuose atsiminti Radijo karietą, neretai vadinamą Džene. Sprendimas neateina, bet nuotaika neatgrasi, net, sakyčiau, pasidariusi jautresnė, imlesnė. Ir štai netikėtai pro tokį rūką pamatau Daliją Kiliesienę. „Iš kur ji čia? Kaip atklydo? O gal - kur aš?“ – dingteli mintis. - Bet dabar ji Briuselyje, - atsimenu ir atitraukiu akis nuo teksto. - Taip, dabar jį Briuselyje,- pasako smegenyse. - Vadinasi, į karietą jau nenorės? - Už kitą spręsti nebūtų protinga. - Na taip, už kitą spręsti neprotinga,- sutinku, bet atsimenu ne tik, kad Dalija Briuselyje. Ji ten ir karietą turi, ir vežėją.

1

Glamžau rankose seną tekstą ir lyg kaltė apninka. Nereikia net skaityti. Tekstas pats prašliaužia smegenimis ir girdžiu jį, koks jis pirmą kartą atsiradęs - su pajūrio Palangoje vaizdeliu ir krėsle sėdinčia moterimi. O pažįstami balsai aiškina, pasakoja, kalba:


- O! kaip smagu. Pagaliau matau tą gražios sielos moterį,džiaugiasi Taurija: - Pasižiūrėk, Pranai, - sako ji man,- atrodo, irgi moki gerais žmonėmis džiaugtis. O Karolina jos paveiksliuką taip piešia: - Viskas vienoj, gražioj dermėj. Kopos, pušys, dangaus mėlynė, Dalijos veido giedrumas. „ Kopos? Kur ji jas mato? - ieškau akimis po peizažą nuotraukoje ir nerandu, bet balsų daugėja. - Mato, jeigu sako, - remia Karoliną Skroblas ir beveik atsidusdamas: - Kaip gražiai susišaukia smėlio ir plaukų spalva. Prinešu nuotrauką arčiau akių. - Kad ta senatvi suraita, sukraipa, sureit į biti - o tep da norėtumis būti jauną, gražę. Lai būn kap y, by širdis nasenst. Dėkū Tavy. Būkem.

1

Moteris žiūri į mane truputį primerktomis akimis, išlaikydama ramybę ir susikaupimą. Nelabai mokėdamas žemaičių šnekėjimą, neiškart suprantu apie ką jį - apie save, ar mane. Žilimu buvome panašūs. Jos amžius manęs nedomino, nes kas nežinom, kad moterys visuomet moka būti gerokai jaunesnės. Bet man jau darosi aišku, kad skaitant save jau negali perskaityti tik taip, kaip tekstai anksčiau parašyti. Štai kad ir šis. Jis nervinasi, slysta iš rankų ir nėra abejonių, kad tokiu būti nenori. Na, o kokiu norėtų būti? - Būk žemaitė, Dalija, bet pirma – lietuvė. Ir prašau – nesiginčyk, kad vėl neatsitiktų taip ar panašiai. Prisimeni?- net užmiršęs pasisveikinti sakiau jai ir nebuvo svarbu, ar prisimena, ar - ne. Svarbiau buvo, kad pajutau, jog karieta pajudėjo. Beje, labai panašiai, kaip TADA, pirmą kartą. Kaip TADA ir Taurija ištaria žodžius: - Tik tikėjimu pakinkyta karieta ir nuveš atgal ir į užuomazgas, - buvo įsitikinusi ji.


- Ko gero, ko gero,- sumurmėjau, bandydamas geriau atsiminti, bet į atmintį plūstelėjo naujesnis tikrovės žiupsnelis. Dalija iš Briuselio parašė: „Pranuci, nebark, nenoriu ordino, o iš širdgėlos, kad Tu mane pamiršai, pabėgau iš Lietuvos - esu Briusely, darysiu tvarką Europoj. Šiandien dar perskaitysiu Tavo "Kvietimą į balių", nes rytą dar būdama Vilniuj, nesuspėjau ir krisiu miegoti. Rytoj bus nauja diena. Žinai pasaką apie varlę keliauninkę - o aš skrendu, skrendu, skrendu... Jau atskridau. Šlept. Nesinorėjo tuo tikėti ir skaudžiai pajutau, ko beverti seni raštai, kai gyvenimas šalimais šlepteli naujausius žmogaus dalios pasireiškimus. Bandžiau, kiek beišgalėdamas susigražinti senosios karietos pajautimą , be jis aptemo, atvėso, pasidarė neįdomu ir nereikalinga. Bet ar taip galima? Ar taip nenuvertinamas visas žmogaus gyvenimas? - Na, jeigu „šlept!“ tai ir būk, - ryžtingai pasakiau Briuselio pusėn. Nemanyk, kad pirštu daryti. Pabandysim apsieiti ir be tavęs. O dėl ordino... Irgi, mat, Europos tvarkytoja!

1

- Skaityk,- vėl paragino smegenyse. - Dar neseniai šis tekstas irgi buvo naujas. O teisybė, kad be praeities nebūna ateities irgi lig šiol nepaneigta. Kelk nosį, aukščiau, seni. Galvoje vėl sugirgždėjo. Atrodo, vėl šalia manęs kartietos visas ekipažas. Ir, žinoma, man nereikia aiškinti, kad Tomui Vaisietai geriau sekasi piešti žodžiu erdvėje, negu teptuku ant drobės. Tuomet ir jam nemenkiau kaip man rūpėjo įtikinti publiką, kad mūsų kelionės, ieškant žmogaus širdies – ypatingos. Jos lyg susapnuotos ar išėjusios iš Dievo žodžio. Atrodė, regi ir tiesiog ranka apglosto tuos vaizdus ir nutikimus, kurie mūsų laukia, nuvažiavus karietai giliai į praeitį. O man irgi


labai reikėjo, kad Tomas padainuotų dainą. Su Vidiniu muziką išmanėme ne kaip. Net nemanėme, kad gerai dainai sukurti reikalingas kompozitorius, nes mudviejų supratimu, jai parašytas tekstas buvo puikus. Todėl nepaisant, kokia melodija prie jo bepriliptų, ji turėjusi būti nemenkesnės vertės. Dabar vis geriau prisimenu, kai užversdamas tekstą su Dalijos Kiliesienės nuotrauką, pasakiau: - Ruoškis. Važiuosime. Ne laikas, Daliuk, poilsiauti, akis jūra ar pliažu varginti, kopomis žavėtis. Kita vertus, argi tai kopos, jeigu sulig bambos nepriaugę? Ir suvok: tai ne jūra ošia , o karieta girgždena. Galvoje. Paimk į ją ir savo krėslą, nes matau, kad prie jo prisitaikiusi. - Tu rimtai? Tik po ilgesnio laiko atsitokėjau, kad užvertęs krėsle sėdinčios moters nuotrauką su pliažo ir jūros pakraštėlio vaizdu Palangoje, vėl pasilieku be nieko. Tik su brėkštančiu rytu prie lango, tačiau šis kartas buvo gerokai protingesnis, nes įtikino, kad tokie dalykai ne šiaip. Laikas suvokti, kad po šešerių metų kelionių, sudužusi į šipulius karieta, ne savo išvaizda buvo reikšminga ir svarbi, o erdve. Negi galima manyti, kad ji irgi sudužo? - Taip, Dalija, aš rimtai. - Bet kiek jau kartų važiuota, o kiek beatsimenu, vis vietoje ir vietoje, - šyptelėjo. - Ne viską būtina atsiminti. Žodžiu, ruoškis. Važiuosim. Išvažiavo. Į Briuselį 2011-07-17 04:42:40 Pelėda

1

3. Pirmosios iš Abėcėlės


1

Taip nebūna net sapne, nors žiojau, kad nesapnuoju, o kadangi daugybę kartų daug kur su juo susitikęs, tai ir vardą, ir pavargę nesunkiai perskaitau atbuline tvarka – akeneS sujėnA sujicuL. Šįkart jis atrodė žaismingiau, nors tik retais atvejais pasirodydavo sunkus it tankas. Nedaug delsęs tarė: - Jau kalbėjau, kad esu įpratęs ir į priešo stovyklą pereiti. - Taip. Bet visuomet kaip žvalgas, o ne kaip perbėgėlis. - Epikūro raštuose štai ką aptikau: „Garbingas dalykas, sako jis – yra linksmas skurdas.“ - Palik mane ramybėje, mielasis Seneka. - Galėtum mane vadinti Lucijumi. Taip būtų paprasčiau ir gal net nuoširdžiau. Ne kartą prašęs. - Kas atsitiko, Lucijau. Ir neužmiršk, kad nei Epikūro, nei tavo, nei Lenino raštai man dabar nerūpi. Pakanka savų. Tu tą žinai. Ir turbūt numanai, kodėl paskutinio baliaus datą nukėliau į 2039 metus. Suprantu, kad toloka iki jo, bet ne todėl, kad ilgiau kvėpuočiau. - Na taip, nerimta būt savo paskutiniame baliuje, neperskaičiuos savęs, bet pakvietimai į balių irgi turėtų būti savimi parašyti. Ir įteikti asmeniškai. Antraip labai abejoju, ar kas juos išgirs. Tai juk ne Jėzaus Kristaus Paskutinė vakarienė su keliais mokiniais. - Tu ką? Iš proto kraustaisi? Tokiems kvietimams man prireiktų dar šimto metų. - Vienas auga į protą, kitas - iš proto. Manykim, kad pusiausvyra išlieka. Be kitų paramos ir su šimtu metų neapsieisi. Pabandyk surasti tokiam baliui tinkamą vietą ir pasijausi lyg į tundrą būtumei įmestas. Žinau, kad parodysi į Šklėrius, bet iki to laiko jie nebus suspėję pribręsi. Dėl daugelio priežasčių. Žodžiu, Šklėriai ne vieta. Daugsyk protingiau rinktis Radijo karietą. Bet tikėtina, kad gali atsirasti geresnių variantų. Žioptelėjau kaip žuvis palikta be oro.


- Na, pagalvok jaunas seni,- ir linktelėjęs galva pasisuko keliauti. - Tu kur? - Į karietą, Pranuci. Turi tą karietą, turi. Bėda, kad pats nežinai, kur pakiši ją, o paskui surasti negali. Niekur ji nedingo. Išgirsk ir ji pati privažiuos. Ir suprasi, kad toli gražu ne tik tu savo raštus skaitai. Tai vienas stropiausių užsiėmimų net ir tų, kurie seniai po paskutinio baliaus. Mintyse topteli: „kalbėk, Lucijau Anėjau, o aš patylėsiu. Turbūt ne ta koja ir vėl iš lovos į naują dieną išlipau“, tačiau ilgai laukti nereikėjo, kai išgirdau: Marija, Marija Skaisčiausia lelija, Tu švieti aukštai ant dangaus -

1

Giedočiaus žodžiai lengvi, aiškus. Negalėjau suabejoti, kad gal tai ne Maironis. Skaito save ir gieda? Ir kur? Ogi bažnyčioje, kurią vienąkart įkėlėme į karietą, o kad ją reikėtų iškelti, tokios minties jau nebuvo. „Nelengva gyventi, kai galvoje nuolat girgžda, - Prisiminiau Atės ir Bėtės vaidinimą, kuris galbūt todėl toks gyvas atmintimi, kad abi jos padainavo pirmą karietos dainą. Kitos priežasties irgi nenupūsi, kaip pienės pūką, tačiau ilgoką laiką kračiausi prisiminimų apie tai, nes Tomas Vaisieta vis dėlto, sakytum, galingas aktorius ir nemenkesnės prabos žmogus. Jo nuomonė visuomet būdavusi labai svari. Smagu, kad Atė ir Bėtė nesunkiai prisiprašė jį padalyvauti vaidinimuose, tačiau pirmasis pasirodymas buvo jam pačiam netikėtas. Niekas iš karietos ekipažo net nepamanėme, kad būtent vaidinime išgirsime pirmą Radijo karietos dainą, dėl kurios atsirado mudviejų su Tomu nedidukas nesutarimas.


O buvo taip: Tomas neiškart suprato, ko iš jo tikiuosi, prašydamas padainuoti paduotą jam dainos tekstą, o kai suprato, jau nesikuklino. - Kvailiu nori padaryti, Pranuci? Ar supranti, ko prašai? Net reikalauji.- Ir jau į iš karietos į publiką: - Girdite? Nespėjau apšilti, o vežėjas jau kiša kažkokius posmus ir ragina: dainuok, Tomai, dainuok, Vaisieta! - Ne reikalauju, o prašau, Tomai. Nuoširdžiausiai... - Pirma surask kompozitorių ir paprašyk, kad muziką parašytų. Kita vertus, aš ne dainininkas, vežėjau. Sulaikyti Tomą buvo vėlu, nes į eterį jau liejosi deklamuojamo teksto žodžiai. Širdį suskaudo, nes ne taip, oi ne taip jie turėję pasirodyti viešumoje. Siela laukė dainos, o čia... et, tik jos žodžiai, tekstas. Kad ir kaip talentingai juos skaityk, deklamuok, bet kol jie neužgieda, neuždainuoja, visuomet panašūs į bereikalingą ausims - o juolab sielai balastą. Yra pasaulyje dalykų Labai tikrų, bet daug ir- ne Kaip atmintis apie jaunystęGalvoj girgždena karieta.

1

- Palauk, žmogau, - perskaitęs posmą sukluso aktorius. Kokias nesąmones paistai? „Galvoj girgždena“? Tokios galvos dar neteko matyti. - Štai ta galva. Tai vežėjo galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, o būtent ji, Radijo karieta. Tomas nelaukė tokio atsako. - Sakai, niekas kitas, o būtent karieta? - Radijo karieta, Tomai. Radijo,- pasakiau tuo pačiu balsu. Ir


neatrodė, kad negalėčiau jo dar sutirštinti, bet jis paskubėjo: - Ha-ha! Jeigu „girgždena“, tai neturiu teisės nepatikėti. Toks metas, kad daug kam galvose ne tikm girgždena, bet ir šaudo. Tuomet dar nežinojome, kad kompozitoriaus problemą išspręs dvi pirmosios iš Abėcėlės, būtent Atė ir Bėtė. Ir štai dabar, kai tiek metų praėjo, tokie atmintis darosi labai graži. Nepaisant kaip ką bekalbėčiau apie Atę ir Bėtę, visuomet suvokiu, kaip konkrečiu būdu jos įrodė, kad tikrai yra pirmosios iš Abėcėlės. O kai vėliau į karietą atėjo ir Jotas, man, anot dzūkų dzyvycis (stebėtis) nereikėjo. Bet dabar išgirdęs kažkada į karietą įkeltoje bažnyčioje giedantį Joną Mačiulį (Maironį) iš Pasandravio, pamaniau, jog panašu, kad dar nuo anų laikų girgždėjimai mano galvoje išsilaikė, kaip Tada. Žvilgterėjau į nueinančio Senekos nugarą, tačiau ji netgi jautresnė negu Bacho, kuri atstojo jam ausų klausą. Atsigręžė ir kaip kažkada: „Pats laikas pradėti, nes, kaip dar mūsų senoliai suprato, vėlu taupyti, kai dugnas matyti, juk ant dugno lieka ne tik mažiausia, bet ir tai, kas prasčiausia. Lik sveikas“ Betgi ar tau nesakiau, kad paskutinį balių nukėliau į 2039uosius. Tai dar, mielasis, ne dugnas. Tai netgi daugiau negu ketvirtadalis statines. - Pranuci, Dalija iš Belgijos grižo. Jau pamojavo man, važiuodama autostrada namo, - skubinosi pranešti žinią Irena iš Kauno. - Turbūt ordino pasiimti, - atsiliepiau savyje, kad neišgirstų. Ir dar tyliau: - Bet kai ordinus dalija daržų ravėjos, tai ar vertėjo grįžti? - Ir paprašiau, kad Šventoji paduotų dar ką nors iš mano raštų. Jau senokai neįvardiju, ką būtent, kaip, beje, ir nesistebiu, kad visuomet paduoda tai, kas tuokart būna kaip tik. O Jonas Mačiulis iš Pasandravio:

1

Mes, klystantys žmonės,


Maldaujam malonės: Marija, maldų neatmesk! 2011-07-19 11:54:28 Pelėda 4. Uždainavau kaip Tada

1

Įgilėjusi mintis, kad per erdvę galiu sugrįžti į sudužusią karietą ir per ją atkurti jos konstrukciją, pasirodė nepaprastai žavi ir reikalinga. Jau anksčiau neatrodė, kad erdvė, kur joje bebūtum, visur tapati, vienoda ir galima ją priimti kaip vienumą. Buvo nesmagu, kad apie tai nedaug galvojau ir bandymas atrasti ją, buvo siejamas su karietos išvaizda. Tačiau dar jautriau sielą veikė spėlionė, kad labai įmanoma, jog kadaise sudužusios karietos erdvei tampu įdomus ir galbūt reikalingas. Pasakyti, kad tikrai taip, suprantama, jog labai nedrąsu ir todėl to kategoriškai nesakau, tačiau tokios minties nesikratau gal ir todėl, kad, kaip sakoma, skęstantis ir už šiaudo griebiasi, betgi ir vėl anot rusų „а чем черт нешутят“? Man net nebuvo ypatingai svarbu, ar sudužusios karietos erdvė išlieka laike tapati sau, ar keičiasi, kaip ir viskas, gal net Dievas – svarbiausia buvo patikėti, kad ji negalėjusi sudužti. Sąmonė veikia būtent šia kryptimi ir net smalsumas savo raštams didėja todėl, kad, regis, neretai jau dabar sugebu juos perskaityti bent kiek kitaip, negu tuomet, kai jie buvo parašyti. Prisimenu kaip su Jonu iš Griškabūdžio ilgai vargome, kol mums pasisekė ištrinti knygos „Teisybės visi bijosi“ tekstus. Net neatrodė, kad juos galima laikyti viešoje vietoje, kur bent vienas kitas skaitytojas galėtų juos užkliudyti akimis, o juolab didesniu susidomėjimu ir ne mudviejų nuopelnas, kad vis dėlto atsitiko taip, jog jos tekstai


1

neiškrito pelenais ugnyje. Ir štai vienądien netikėtai išgirstu kaip Šventoji: - Daug laiko prireikia žmogaus sąmonei, kol ji pradeda pati sau prieštarauti. Nekalbu apie vaiko ar paauglio sąmonę. Regis, žmogus rengiasi mirti ir staiga... - Ir staiga matai, kad jau vėl vaikėja,- perimu iš jos žodį. Šventoji paspragsėjo giedrios dienos ugnele. - Tiesa visuomet paprastesnė - kad ir kiek begyventum, o Žmogaus gyvenimo mokslų nebūni išėjęs ir savo paskutiniame baliuje pasirodai bene kvailiausiai. - Šventoji! Ak, štai tu apie ką. Nedrįski jame nebūti! - Apie balių kalbu tik dėl žodžio, norėdama svarbesnius dalykus pati geriau atsiminti ir kitus paraginti pasekti mano pavyzdžiu. Vidiniui jau priminiau. - Na taip, Vidinis visuomet pirma negu dziedulis, nors ne jis tave kviečia į balių - Ne visuomet taip, tačiau šį kartą jis pats panoro atsiminti. Pasidarė smalsu. Lyg Radijo karieta būtų privažiavusi. Apsidairiau žinodamas, kad jos nepamatysiu, bet tai nesutrukdė jausti ją šalia. Atrodytų, nepasiekiami laikai, tačiau vaikystė dar toliau ir ilgi dešimtmečiai jos užmarštimi neužgesina. - Dzieduli, nesupyk,- neilgai laukus pratarė Šventoji. Suprantu, kad kiekvienas turime pomėgį, kurį vadiname svarbiausiu ir atiduodame jam daugiausiai laiko ir darbo. Bet taip organizuoti savo gyvenimą neteisinga. Išgirdusi apie ruošiamą paskutinį balių pasidžiaugiau, kad, ačiū die, dar yra žmonių, sugebančių neįprastai pajuokauti. - Pajuokauti? Negi per šituos metus tik tiek mane pažinai? - Čia ne apie pažinimą. Būna, kai žmogus pasakęs nesąmonę, dar bent keletą kartų ją pakartoja, bet nedaugiau. Dabar aš nekalbu apie dziedulio pajuokavimus. - Nemaniau, kad kada nors tokia negera diena mane užklups. - Buvo dar negeresnių, tik tuo laiku jos neatrodžiusios


negeromis,- pasakė ir keldama nedideli lapelį: - Man paskaityti ar pats tai padarysi? - Ar tai labai svarbu? - Kuomet sumanęs perskaityti save, tai, sakyčiau – taip, svarbu,- pasakė ji ir nedidukas tekstas it įkeltas atsirado mano rankose. Žvilgt! Ogi įvardintas taip: „Po to, kai užrašai perskaityti paskutinį kartą“ - Jeigu nesunku, tai garsiau, kad ir aš girdėčiau. Ir štai skaitau, kad ir Šventoji girdėtų: „Knygai skirtus šiuos užrašus perskaičiau dar kartelį, bet jau taip sunkiai, kad net akiniuotos akys vos įžiūrėjo, ką skaitau, tačiau dar blogiau, kad ir atmintis nepanoro liudyti ištikimybę aprašytiems dalykams. Nežinau, kaip tai įvardinti, bet jaučiu jėgą, kuri šiaip taip padėjusi suregzti atsiminimus, dabar lyg ir norėtų atsiriboti nuo beveik neįtikėtinų dalykų ir tiesos, kuria prisiekiau vienintelio Lietuvos karaliaus vardu. Pasilieku ištikimas čia parašytiems žodžiams, o jeigu bent kiek jie klaidina, tai priimu kaip nuodėmę už kurią atsiskaitinėsiu jau Anapilio karalystėje. Taigi „vardan Dievo, ir Sūnaus...“ Ką parašiau, neišmetu nė vieno žodelio, o kadangi dar vieną kartą juos perskaityti man laiko Dievulis neduoda, tai, deja, nieko geresnio jums, mielieji skaitytojai, palikti jau negaliu. Tikėkit manimi, o aš jūsų lauksiu ateinančių TEN, iš kur kai kam vis dėlto pavyksta sugrįžti. Čia kalbu ne apie Jėzų Kristu. Ir tai, ko gero, šių užrašų didžiausioji nelaimė. Sudiev čia, šio pasaulio šviesoje, ir pasistenkime susitikti ir kartu pabūti bent žodyje.“

1

Atitraukiau akis nuo teksto. - Lyg ir viskas. - Lyg? Po tekstu parašas. Taip? Pranas Karlonas. O tu „lyg ir viskas“. - Ir jau pakylėtu balsu: -Taigi sveikinu, ponas Pranai,


sugrįžusį iš tolimos kelionės, bet, žinoma, ne iš Anapilio. - Negi manai, Šventoji, jog suprantu kas čia su manimi tavimi vyksta? - Suvokiu, kad kelionė iš tikrųjų buvo didelė, bet kaip atsitiko, dzieduli, kad žadėtos knygos „Teisybės visi bijosi“ iki šiol nėra? Ir dar: kaip atsitiko, kad netgi prireikė Jono iš Griškabūdžio paramos, kad jos tekstai būtų ištrinti? - Klausi, kaip atsitiko. Bet ar įsitikinusi, kad reikia klausti manęs? Kai nėra karietos, esu labai sunkus ir žemė lūžta po kojų žingsniais, -pasakiau, o po minutėlės: - Ar galiu pasiimti tekstą? - Žinoma. Tik labai geidžiu, kad sugebėdamas kitaip perskaityti senus savo kūrinius, dabar taip juos ir užrašytumei. Geros kelionės mums, vežėjau! - Ką? Mes karietoje? Švilptelėjau botagu viršum Igagos nugaros ir atsiminęs uždainavau kaip Tada. O saulė vakaro į miško landą Tarytum senė slanka pamaži Iš kur – sakykite - toks džiaugsmas sklinda?O Dieve, nors ir senė, bet graži! Įsiklausai ir gerumu prabyla Per žodį, mintį, sąžinę, per tylą. 2011-07-28 17:12:54

1

Pelėda


5. Viduržiemio gervės

1

Kažkodėl jaučiu, kad atsiminsiu, kaip į karietą pavyko įkelti bažnyčią. Laukiu tos dienos, kaip stebuklo, nors tiesą sakant, jų nestokoja, tačiau vis pritrūksta laiko kiekvieną jų apglostyti, sušildyti savimi, pasakyti jiems žodį - kitą, parodyti viešumai. Tačiau, matyt, reikia sutikti, kad kasdienybė žmogaus gyvenime - sunkiausiai sverianti materija. Kad ir kaip besistengtumei, ji jo nepalieka. Regis, uždarai duris, langus, tai, žiūrėk, įsiropštė per kaminą. Uždarai kaminą, tuomet ji pas tave per skrandį, akis, ausis, per skolą ar net per savo paties ar tau artimo žmogaus ligą. Kol iki senatvės dar atrodė negreit, man nekildavo noro paprieštarauti mielajam Lucijui Anėjui Senekai dėl jo pamokymų apie laiką. Dabar jau žinau, kad niekas tiek daug beprasmiškai laiko nesunaudoja, kaip senatvė. Trepsi, eini, bėgi, skubi, bet tai tik iliuzijos, o iš tikrųjų vis vietoje arba labai netoli jos. - Labas. Na ir kaip? - O! Vilką miniu, vilkas čia. Labas, Lucijau. Kas – „ir kaip“? - Klausiu, kaip kelionė sekasi. Neužsimiršk, vežėjau. Neužsimiršk. Manau, kad neatšauksi paskutinio baliaus ir jo datos. - Manai, kad aš vėl sergu, Lucijau. - Kodėl taip turėčiau manyti? Bet pastebiu, kad kai tik karieta pajuda, tu vėl lyg bandytumei jos atsikratyti. O Pranuci, taip tegu nebūna. Ir netiesa, kad senatvė tokia ir anokia, kad daugiausia dykai sunaudoja laiko. Jeigu taip matyčiau, kaip sakai, man beliktų tik prisipažinti: o taip, Pranuci, aš, Lucijus Anėjus Seneka, esu kvailys. - Aš taip nesakau. - Pasakysi. O aš ir dabar, kaip jau nė kartą; jį, taigi laiką , gėdingiausia švaistyti per savo apsileidimą. Man smagu, kad tu skaitai save ir sugebi dabar perskaityti kitaip, negu tuomet, kai


rašei. Bet aš tokį skaitymą jau vadinu gėdingu laiko švaistymu. Ir pritariu Šventajai, panorusiai sužinoti - įdomu, ką naujo išgirsti? Tokio žinojimo noriu ir aš. Manau, Vidinis taip pat. Supranti apie ką aš, Pranuci? - Ak, kaip būtų nuostabu, jeigu suprasčiau,- sąžiningai prisipažinau, tačiau Seneka ryžtingai paimdamas iš manęs vadeles ir stabdydamas žirgą: - Tprūūūūu, Igaga. Tavo vežėjas žioplys. Ir vėl būtų pravažiavęs... - Kas atsitiko? -Iš karietos vos neiškritai. Nagi, prašau, būk budresnis, Pranuci.. Apsidairiau ir ogi...

1

Aš: O žinai, ponia, ko dabar labiausiai norėčiau. Norėčiau pamatyti, kaip skrenda gervės. Gal į šiaurę, o gal jau vėl į pietus. Deja, žiema. Ne gervių lėkimo laikas. Sakau, nors ryžkis ir pavažiuok kokiai valandžiukei pas Lakickus. Aldona: Pas Lakickus? Pas kokius Lakickus? Aš: Gal ne visai „pas Lakickus“. Dievas kažkokiu būdu įpareigojo Kęstučio Lakicko žmoną, kad ji išsaugotų ir savo mergautinę pavardę. Taigi ji ne tik Stasė Lakickienė, bet kartu ir Mankevičiūtė. Aldona: Anoks čia nuopelnas! Pamanyk, išsaugojo savo mergautinę pavardę. Aš: Daugeliu atvejų iš tikrųjų, pasak tavęs “anoks čia nuopelnas!“ Tačiau pasitaiko, kai išsaugotoje pavardėje atsiveria dalykai, pro kuriuos nei užsimerkęs, nei atsimerkęs nebegali praeiti. Sustoji ir matai (arba junti) iš kur, iš ko ir kaip atsiranda tai, ką vadiname dabartimi arba tiesiog nūdiena. Ir supranti - o tai turbūt svarbiausia – kad vakar kažkas kitas duoną ar tik jos plutą krimto, srėbė dangumi baltytus barsčius, kad tavo nūdienos stalas atrodytų kitaip. Gaila tik, kad ne visi tai


geba suprasti. Ir, beje, dėl to nereikia pykti, kadangi tokius dalykus nelengva žmogui suprasti. Paprastai jis žiūri į SAVO duoną, stengiasi, kad tos SAVO duonos būtų kuo daugiau ir nesusimąsto, kaip ji čia atėjo, iš kur atėjo. Kokio likimo tie žmonės ir kaip tą duoną jie augino. Trumpiau sakant, daug ko reikia, kad visa tai galėtų visi suprast. Aldona: Ir gervių taip pat? Kad lėktų į šiaurę ar atgal į pietus? Aš: Matydami danguje tik žvirblį ar varną, to tikrai nesuprasim. Taip, Aldona, būtinai reikia ir gervių, kad lėktų į šiaurę ar atgal. O jeigu pasisektų jas pamatyti girdint Kęstučio Lakicko dainą, tai būtų daugiau negu nuostabu. Upės plauks į melsvą tolį, Gervės lėks ir vėl sugrįš. Nežinau, brangi mamyte, Ar pabelsiu į duris. Taip, taip, ir Kęstučio Lakicko dainos reikia. Aldona: Apniukęs kaip rudenio dangus. Sergi ar kas su tavimi atsitiko? Tai tau „nuopelnai“, kad ištekėjusi moteris mergautinę pavardę pasilieka, tai viduržiemyje prireikia gervių, tai dar ko... Aš: Prisimenu. O prisiminimai irgi neretai būna kaip liga. Tačiau įdomiausia, kad nūdienos mano atsiminimai – ne mano. Todėl tokia padėtis nelabai natūrali. Bet kita vertus, kai pagalvoji, tai neduok dieve, kad jie būtų vieno žmogaus ar vienos šeimos. Tuomet ir visa Lietuva, ko gero, pasiliktų be atsiminimų. Ot, todėl ir rašo, ir pasakoja, ir perpasakoja žmogus per žmogų savo atsiminimus, kad jie taptų tautos atsiminimais.

1

Kur sena bakūžė liko Kur dainas aš dainavau Tėviškėlė išdraskyta, Iš bakūžės - pelenai.


Nežinau, per kur pareisiu Gal per sodą takeliu Nėr sodely jau alyvų Nėr darželyje gėlių. Kiek daug dainų jau apkurto. Vienas tik retkarčiais išgirstam, o kitų jau ir visai negirdim. Kaip sakoma, viskas praeina, bet kažin, kur nueina? Kur pasilieka? Aldona: Jeigu susigaudyčiau apie ką tu čia tiek daug prikalbėjai, būtinai pasakyčiau, kas kur nueina. Ir apie žmogaus duoną papasakočiau iš kur ir kaip ji jam ateina, bet kad sunku suprasti apie ką čia kalbi, kokias filosofijas krapštinėji. Štai jau kiek laiko, o mes kaip vietoje, taip vietoje. Tai gal vis dėlto važiuojam, a? O tai tik juokas ima pamačius tokią kelionės spartą. Aš: Būnant karietoje, kodėl nepasijuokti? O jeigu nuoširdžiai, tai didelė bėda, kad, deja, daug ko karieta jau negalime pavežioti. Ir Antano su jo žmona Domicele Mankevičių taip pat jau nepavežiosime. Gal todėl šiandien niekur net važiuoti nesinori. Nebent į Alytaus rajono Mikutiškių kaimą. Aldona: Rumbonių parapija. Taip? Kitų Mikutiškių Alytaus rajonas neturi. Aš: Užtenka jam ir šitų. Netgi vienos jos sodybos užtenka, kad galima ja būtų apdalyti visą Lietuvą. Aldona: Palauk, vežėjau, palauk, žmogau. Duok atsikvėpti. Atrodo jau suvokiu dėl kokio Antano ir kokios Domicelės Mankevičių taip jaudiniesi, nerimsti, kad negalime jų pavėžioti karieta. Nebent nuotrauką, nebent atmintį, prisiminimus... Sakyk, ar Lakickienė - Mankevičiūtė ne jų dukra. Regis, sakei, kad jos vardas Stasė...

1

Kažką bandau pasakyti, bet žodžiai išdžiuvę. Sielą apima


netikrumo jausmas. Dar labiau priartėjęs žiūriu jai į akis - Betgi tai tu, Aldona. Tu tiktai tikra. - O kodėl turėčiau būti netikra. Supkis kailinais. Žiema. - O aš irgi aš? Irgi tikras? 2011-07-31 00:11:47 Pelėda

6.Tvirto charakterio ir nuostabi

1

- Lyg iš tvarto būtum atėjęs. - Kodėl tokia nuojauta? - Tai ne nuojauta. Jaučiu arklio, taigi Įgagos kvapą. - Baik, Vidini. Įgaga ne arklys, o žirgas. Ir kiek beprisimenu, jis tik arklidėje. Po tvartus niekuomet nesivalkiojęs. Vidinis šyptelėjo. - Dėl arklidės nesiginčysiu, o dėl Įgagos kaip žirgo, tai atsiprašau. Negi dabar mudu, dzieduli, vienas kitą vadinsime jaunuoliais. Žirgas yra žirgas, o Įgaga juo jau buvo. - Kad lemtis vėl įkinkė karietoje, tai gal neniekinkime jo. Šaunuolis! Tiesiog sunku išprašyti jį iš pakinktų. - Pagarba jam. Tik pagarba, o apie niekinimą net ir užkulisyje mintelės nėra,- pasakė jis ir: - Vadinasi, pavyko nukeliauti į 1998 metų sausį. Sunku, patikėti, seni, bet akivaizdu. Duok Dieve, kad reikalai neįstrigtų. Dėl to verta pasimelsti. - Meldžiuosi. - Na, o kaip laikosi mielieji Lakickai. Ponia Stasė, ponas Kęstutis. - Ogi kaip Tada. Ten nuvažiavus kitaip jie nebegali atrodyti. Praeitis šituo reikalu pasirūpino nepaprastai tobulai - viskas


palikta kaip buvę. - Ak, kad tave kur! Užsimirštu, - atsiliepė Vidinis ir liudydamas, kad juos dar vis atsimena, sau panosėje: Upės plauks į melsvą tolį, Gervės lėks ir vėl sugrįš...

1

- Perduok linkėjimus,- pasakė.- Beje, anąkart tave bandžiau prisišaukti transindukcijos būdu. Nepavyko. Maniau, kad nebus sudėtinga, o nepavyko. Skardžiai, nekantriai sužvengė Įgaga. Vidinis kilstelėjo žilus antakius. Pažiūrėjus atrodo, kad visi plaukai nuo galvos nuslinko ant jų - antakiai tiršti, į kupetą suvelti ir balti. - Ogi kaip jaunas, kaip tikras žirgas!- Ir paduodamas ranką: Kitos karietos kelionei po praeitį, Pranuci, mums jau niekas neduos. Matyt ir Įgaga tai suvokia, jeigu, kaip sakai, nenori išeiti iš pakinktų. Vidinis man, o ir aš jam, nepaisant ar skirdavomės, ar susitikdavome, labai retai paduodavome ranką. Bet pasitaikydavo ir taip, kaip šį kartą. Drūtai spustelėjęs delną, jo nepaleido, kol neiškalbėjo nemenkos citatos, būtent: „SUPRANTU, kad prieš paduodant pasisveikinimui ranką naujai sutiktam žmogui, taigi skaitytojui (ir, manyčiau, pagarbiam savo bičiuliui), tiesiog privalau pasakyti, kas esu. Tikiuosi, kad vardą perskaitėte sąžiningai. Taigi Pranas. Sunkiau su pavarde. Pasitaikė atvejų, kai perskaitęs ją, žmogus džiaugsmingai šūkteli- Karlsonas!.. Ir pradeda manęs ieškoti ant stogo. Kas nors tikriausiai atsimena, kad vienas mano bendravardis- bendrapavardis kadaise buvo Radijo karietos vežėjas. Pažintims imlesni žmonės jau smalsavo, ar kartais tuo vežėju nebuvau aš...“ Truktelėjau ranką. - Vidini, kas atsitiko, kad prireikia intermedijų?


- O ar atsimeni, kaip reikia atsakyti? Jeigu ne, tuomet linkėsiu sąžiningiau skaityti save, arba visai neskaityti. - Neatsimenu, bet suprantu kur ir ką rodai. Kažkodėl dabar daug kam kliūva „Teisybės visi bijosi“ O jeigu pasistengčiau gal net ir atsiminti pavyktų. - Pasistenk Pranuci. Man bus ramiau. - Gerai, Vidini, bet vėliau. Manęs jau šaukia. Šį kartą man pasisekė, nes atėjus į karietą neišgirdau nei vieno priekaištingo Aldonos žodžio. Atrodė, kad jai irgi nėra svarbesnio dalyko kaip atsiminti, bet, žinoma, ne mano raštus. Jau anksčiau ne kartą buvo klausiusi, ar tikrai jos vardas Stasė ir ar gali būti, kad ji yra Antano ir Domicelės Mankevičių duktė. Šįkart išgirdęs jau girdėtą truputį net pyktelėjau: - Še tau, boba, devintinės! O kas dar, jeigu ne Stasė. Žybt, žybt! Ir nepraeina kelios dienos kai išgirsti: ponai, sveikinkite. Mudu jau vyras ir žmona. - Kaip suprantu, ponų tuomet dar nebuvo. Visur draugai,- lyg man, lyg sau pasakė Aldona, stengdamasi kuo aiškiau atsiminti ir, regisi, jai tai neblogai sekėsi, nes pagaliau ištarė: - Taip, viena iš Domicelės ir Antano Mankevičių dukterų buvo Stasės vardu. Tai tikra kaip dukart du - keturi, tačiau Mankevičiai ne vieninteliai Lietuvoje, - pusbalsiu mąstė, godojo Aldona ir vėl: Ar tikrai kalbame apie tuos pačius? -Ir kaip jau kelintą sykį: - Tai sakai, kad Stasė žybt, žybt ir jau Lakickienė. Karieta jau važiavo. Jeigu ne keliu, tai girgždėdama mano galvoje. O dangau! kiek daug ji man kraujo sugadino, bet kaip nuostabu, kai po beveik dviejų dešimtmečių vėl ją išgirsti:

1

< b>Stasė: Ištekėjau už Kęstučio 1957 metais. Pažinojau tiktai šešias dienas. Susižavėjau juo už jo patriotizmą, kuris mane taip užžiebė, kad atsisakiau visų savo gerbėjų, patarėjų ir, niekam nesakius... Po šešių dienų tapome vyras ir žmona. Bet


išlaikydama priesaikos paslaptį, tik prieš penkerius metus pasakiau, kad dalyvauju partizaninėj kovoj. Gyvenam jau 40 metų. Mūsų gyvenimas idealus nežiūrint, kad mes esam tik dviese- vienas sušalęs ir peršalęs, ir peralkęs. Kitas - irgi. Mėgstam muziką, meną, literatūrą. Mėgstam žmones. Dalyvaujame dvasinėje patriotinėje kovoje. < b>Kęstutis: Noriu vieną epizodą pasakyti. Mano žmona yra tvirto charakterio ir nuostabi moteris. Kada įvyko pučias Maskvoje, ėjau saugot parlamento ir paprašiau - Stase, sakau, duok visą tvarsliavą, nes žinojau, kad jeigu laimės Maskvoje, tai čia, pas mus, prasidės šaudymas ir mes visi, ko gero, liksim lavonai. Prie parlamento buvo 3-5 tūkstančiai žmonių. Ji viską sudėjo ir aš pasakiau, kiek kam skolingas, kur galim susitikt miške, nes jau grįžti nebūčiau turėjęs galimybės. Išeinant va čia, prie slenksčio, pasibučiavom. Ir laukiu, ką ji pasakys. Ji nepasakė, kad, Kęstuti, tu jau pagyvenęs, yra jaunesnių. Tik akyse sublizgo ašaros ir ji pasakė: saugok save. Aš peržengiau slenkstį ir pagalvojau, o galgi daugiau per jį nepereisiu. Bet, kaip matot, grįžau, parėjau ir dabar labai tikiu mūsų ateitimi. Nors labai sunkiai ji einasi.. Aš ją, savo Stasę, tarp kitko, labai gerbiu ir kaip draugą, ir kaip žmogų, ir kaip gydytoją. Man kalėjimai atsiliepė labai sunkiai. Ji daug padėjo, kad galėčiau dirbti, rūpintis visais reikalais. Ir aš, jeigu bus reikalas, labai daug dėsiuos prie Lietuvos atgimimo įtvirtinimo.

1

Kažkoks nesulaikomas atodūsis prasiveržė pro gerklę, iš savo minčių pažadindamas ir Aldoną. Tarė: - Kad ir labai neįtikėtina, tačiau beveik akivaizdu, kad mudu, vežėjau, pažįstame tą pačią Stasę,- pasakė ir atsišaukdama atodūsiu į manajį: - Bet vis dėlto, tas „beveik“ išlieka. Sakai,


ištekėjo už Kęstučio Lakicko? Lakickų yra ne vienas. Iš jų tikriausiai bent keli Kęstučiai. Sakyk, ar Stasė ne to iš jų žmona, kuris parašė prisiminimų knygą „Kalinys Z - 311” - Parašė jis dar dvi knygas, bet ne taip lengva išleisti, kai piniginė plona. O ši knyga ir parašyta, ir išleista. - Būtent to ir klausiu. Ne, nemanyk, kad jį pažįstu. O knygą... Taip, knygą skaičiau. - Argi tuo galėčiau abejoti! O štai šitą žiupsnelį iš jos ir aš atsimenu: „Kartą, kai ėjau pro aukštos įtampos lauko transformatorių, dingtelėjo mintis, jog laikas baigti tokį šunišką gyvenimą.Tam tereikėjo tiek nedaug: tik paimti už dviejų laidų – ir be skausmo, be kančių išeisi į nebūtį. Pasukau prie transformatoriaus ir staiga susigriebiau... nejaugi taip kvailai nutrauksiu savo gyvenimą! Kova dar nebaigta. Jei jau mirti, tai mirti perkandus bent vienam budeliui gerklę, tada nebus gėdos nei man, nei Lietuvai. Grįžęs iš darbo ilgai sėdėjau barake ant gultų ir masčiau, kiek nedaug reikėjo, kad būčiau padaręs nepataisomą klaidą, paskutinę gyvenime“. - Taip, skaičiau Kęstučio Lakicko arba kalinio Z -311 prisiminimus,- jau drąsiau pasakė Aldona Vederaitė ir į ausis įkrito dar vienas Kęstučio Lakicko padainuotos dainos posmelis: Jei pareičiau, kas gi lauktų, Prie vartelių rymotų, Veltui tavo vardą šaukčiau Tu toli ten už kalnų.

1

O karieta jau važiavo. Jeigu ne keliu, tai girgždėdama mano galvoje. O dangau! kiek daug ji man kraujo sugadino, bet kaip


nuostabu, kai po beveik dviejų dešimtmečių vėl ją išgirsti. Dėl viso pikto atsargiai timpteliu vadeles, bet, žinoma, nereikia. Senas arklys vagos negadina. Įgaga puikiai išmano savo darbą. O Dieve, kad ir aš savo senatvėje taip sugebėčiau! Prisiminiau Vidinį, savo saujoje laikantį mano delną - nelengva jam patikėti, kad dar gebėsim kiek ilgiau pakeliauti karieta, kuri – bent šiuo metu - IR BŪNA, IR NEBŪNA - tačiau tikėti, kad kelionė pasmerkta eilinei nesėkmei jis irgi negeba. O aš? Man dar sunkiau. Jau ir Lucijaus Anėjo Senekos patarimas surengti paskutinį balių radijo karietoje atrodo natūralus ir protingas. Bet ir logiškai mąstant tikėtina, kad Jėzaus Kristaus amžininkas geriausiai suvokia, ką sakąs, nors, regis, žegnotis nemoka. ( VI iš “Skaitau save“ ) 2011-08-02 07:09:55 Pelėda 7. "Dėkit iš vietos!"

1

Laikas dabar toks, kad nedaug galvoju, ką daryti, ką atidėti ar nusispjovus į kai kuriuos, mano supratimu, neesminius reikalus, juos užmiršti. Jaučiuosi it kažkieno būčiau atiduotas kelionėms karieta ir net nėra laiko pasidairyti po ją. Pakilęs sėduosi į įprastą vežėjui vietą, tik nedaug žinau, kada važiuos, kada – ne ir beveik nieko nežinau, kas pačioje karietoje. Pasostės erdvė apdalija sielą ir nuovargiu, ir džiaugsmu, nuoskaudomis ir kitokiais dvasios pojūčiais. Manęs jau nelabai jaudina kitų agresyvumas, ypatingai tų, kurie neva karietos nesugeba


pamatyti ar net pajausti, nors neretai juos pastebiu esančius būtent joje. Keliauja be bilieto ir laimingi it maži vaikai, suradę žaisliuką. Retas kuris užklysta į pasostę ir tai, žinoma, puiku, bet kuomet užtrunka pasirodyti mielas Seneka, darosi neramu ir netgi pradedu pykti. Užsispyrusiai į karietą neateina ir Vidinis – girdi, dar suspėsiu, Pranuci, suspėsiu. Tačiau žinau, kad neateina dėl daug ko, o didžioji priežastis - kad karietai būtų geriau. Ypatingai jo – o ir mano – dalią apkartino, kad nuvažiavus karietai net į artimiausios praeities prieigas, mudu jau negebame pasikalbėti transindukcijos būdu. Todėl pasilikęs namuose ir užsispyrusiai tikėdamas sėkme, užsiiminėja eksperimentais, o jo talkininke tapo Šventoji. - Dzieduli, ateis laikas ir aš labai norėsiu būti karietoje. Labai. Bet gal mudviems su dėde Vidiniu pasiseks neatėjus į karietą, joje būti. - Labai apsidžiaugčiau, kad taip atsitiktų greičiau,-pasakiau nuspėdamas apie ką ji kalba. Jau anksčiau lyg netyčia buvo pasirūpinta, kad karietos Pasostėje prie kitų vežėjo reikmenų atsirastų „Teisybės visi bijosi“ pradiniai tekstai. Beje, atsirado jie greitai po to, kai laikydamas mano delną savo saujoje Vidinis pamėgino sužinoti, ar gerai atsimenu kadais neblogai įsiminusius tekstus. Dabar jie buvo čia pat, šalia ir nereikėjo bandyti atsiminti. - Vidini, šyptelėjau savyje,-norėjai išgirsti apie sudužusios karietos vežėją, mano bendravardį – bendrapavardį. Tai va, klausyk, bičiuli, ir pranešk kitiems. Ir akimis perskaičiau:

1

“Taip, mielieji, esu buvęs tos Radijo karietos vežėju. Ačiū Dievui, kad po sunkios ligos jau pradedu atsiminti ir žinau, kad juo buvau nuo 1994 metų pradžios iki 2001 metų pavasario vidurio. Taip pat atsimenu, kaip po Radijo karietos žlugimo gyvenimas pasidarė beprasmis ir atrodė, jog likusį


gyvenimą taip ir reikės iššliaužioti, neužkliudžius nieko, kas pažadintų sąmonę ir jausmus, kas priverstų apsidairyti ir pamatyti reiškinių, vertų prakaito ir rašalo. Manau, kad užrašų pabaigoje būsite įtikinti, jog šių dviejų dalykų nepagailėjau, o ypatingai rašalo. Tačiau jeigu kas, perskaitęs juos, užvers manydamas, kad tai ne vien mano nuopelnas, irgi būsiu laimingas, nes žinosiu, kad mano užrašus perskaitė nuovokus skaitytojas, sugebantis jausti galias, kurios, įsiveržusios į jo dvasią, keičia žmogų ir tuomet jis pasaulį išvysta gerokai kitokį. Galbūt asmeniškai ir jūs, mielas skaitytojau, pajausite tą galią, kuri gyvenimo nuokalnėje netikėtai atsirado šalia manęs. Pripažinkime, jog pasitaiko, kad ir neįtikėtini dalykai tampa realybe, su kuria ar kurioje reikia žmogui gyventi...“

1

Suklusau. Ir dabar jau užrašu liudiju, kad ką besakytumei, o tiesa tokia, jog sunku tokį save skaityti. Kur tas bent Vienas, perskaitęs užrašus, įvardintus “Tiesos visi bijosi“, jeigu taip neblogai pasidarbuota, kad jie būtų ištrinti. Koks Negeras mane sukurstė prakalbti į žmones, vadinant juos knygos skaitytojais, jeigu lig šiolei jos nėra ir rūpintasi, kad jos niekuomet nebūtų? Nejauku, negera ir jau žvalgausi norėdamas, kad vėl ant galvos ir karietos užkristų pargyventų metų žiemos ir jų sniegas. Bet ir karieta, kaip jau sakyta, deja, BŪNA IR NEBŪNA. Ir netikėtai it komandą išgirstu: “Dėkit iš vietos!“ Sprangūs žodžiai kartojasi it šūviai - kartą, antrą, trečią... - Tu čia , Aldona? Kodėl taip karingai nusiteikusi? Aldonai pavyko prisiminti Stasę ir jai buvo smagu: vežėjas nežinia ką bumbėjo bumbėjo ir, prašau - išbumbėjo labai padorų dalyką.“ O jeigu iš tikrųjų,- pamanė ji,- nuvažiavus į svečius? Sveika gyva, mieloji. Atleisk, kad primiršau, bet va girdžiu vežėją, kad norėtų pasižvalgyti po Mikutiškes, girdžiu minint Antaną ir Domicelę Mankevičius, girdžiu, kad


Mikutiškėse yra sodyba, kurios pakaktų visai Lietuvai apdalyti. - O! taip nekalbėk, kaip dabar manai. - Iš kur žinai, ką manau? - Kai karieta važiuoja, tai nebūna sunku. - O kodėl turėčiau nekalbėti, ką manau? - Buvo tokia sodyba. Dabar tos jau ten nėra. - Nėra? - lyg krūptelėjo. – Oi, kiek daug ko netekę... Užverti ar išplėši kalendoriaus lapelį ir net nedingteli mintis, kokios netektys be jo ateina būti su mumis. Ir gal reikia Dievui padėkoti, kad daug ką jis leidžia mums užmiršti. Stasė: Atvažiavo mašinų daug. Daug kariuomenės. Jie po vieną šaukė į kambarį. Ten vedė kankinimus, reikalaudami pasakyti, kas, kur ir kaip. Kiekvienas išeidavome kruvinas ir baltas. Nieko negavę, jie pasakė - degsim pastatus ir tokiu būdu pasieksime savo tikslą. Tėvelį laikė už sprando, pistoletą į galvą atkišę ir vis reikalavo: parodyk! parodyk! parodyk! Išgirdau, kad šūvis. Po jo - serija šūvių. Ir pradėjo degti visi namai. -Tai jinai, Stasė? - Taip, Aldona. Tai ji, Stasė. -Vadinasi, važiuojam. Karieta ir vėl, ačiū Die, važiuoja.

1

Stasė Gyvenau gausioje šeimoje. Šeši vaikai, tėvai. Užėjus rusams prisistatė patikimas žmogus – Jučys pavardė. Prisistatė ir pasakė, kad mes privalom kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Jis pasakė, o aš sureagavau šiltai, o po kurio laiko įstojau į ryšininkų eiles. Daviau priesaiką, bučiavau kryžių, vėliavą ir ginklą sakydama, kad kovosiu už Lietuvą. Tarnausiu Tėvynei Lietuvai, Dievui ir artimam.


Tuomet man buvo aštuoniolika. Gal aš snūstelėjau. Gal Aldona snūstelėjo. Gal abudu snūstelėjom, bet gyvom, nemirksinčiomis akimis regiu, kaip iš praeities laikas atsitraukia į dabartį ir jame stovi jaunutė Stasė. -Taip, Aldona, tai jinai,- pakartoju ką tik sakytus žodžius.- Tai Stasė, Domicelės ir Antano Mankevičių duktė. Dar Kęstučio Lakicko net žinot nežino, nors.. kažin, ar galima taip teigti. Kai žmonės sąžiningai vaikšto vienu Lietuvos laisvė keliu, tai jau bent žino, ką jie privalo daryti. Ir todėl nesakykim, kad tokioje teisybėje jie buvo nepažįstami. Stasė: Protėviai, tėvai buvo užgyvenę pakankamai daug ir palikdamas šešis neparuoštus vaikus, tėvelis sakė: “Dėkit iš vietos!. Buvo caro kariuomenės kareivis. Duoda nurodymą, kad duokite atsišaudymą iš vietos... Žvilgterėjau į Aldoną-girdi ar ne? -Neseniai sakiau, kad esi apniukęs kaip rudenio dangus, o dabar ir aš pati ne kitaip atrodau. Ir net nežinau- kodėl. Turbūt todėl, kad nemokame sustoti nei prie politinio kalinio, nei prie parašytų, tačiau dėl pinigų stokos neišleistų jo knygų. Nemokame tylos minutėje pastovėdami prisiminti tragedijas tokių sodybose, kaip kad Mikutiškėse Antano ir Domicelės Mankevičių. Važiuojam... - Betgi mes taip ir darome, Aldona. Ilgai, pratisai kaip garvežys sužvengė Įgaga. (VII iš „Skaitau save“) 2011-08-03 19:07:04

1

Pelėda


8. Kurčias kaip siena

1

- Žiūriu ir galvoju, kad tau botagas nereikalingas. Tik dėl mados. - Gerai galvoji, Aldona. Man niekuomet jis nebuvo reikalingas. Bent jau Įgagai lyžtelėti per nugarą tikrai - ne. O dabar, kaip suprantu, jau ir vadžios nereikalingos. Jei karieta pajuda, tai, stebėk, visuomet, kaip Tada. - Negi ji atsimena? Bet atrodo, kad taip, ko, deja, negalėčiau pasakyti apie save. Ak, kiek jau metų praėję, kai joje pirmą kartą pasirodžiau. - Neskaičiuokime. Biesas jų nematė! - Ir kodėl taip, a? Buvo, buvo ir...nėra. It po žeme prasmego. - Nežinau, kodėl taip. - O po to kaip gyvenai? - Ieškodamas jos ir ligose. Kartais atrodydavo, kad suradau, bet iš tikrųjų tai būdavai miražai. - Ar nemanai, kad šį kartą ne kitaip? - Patylėkim apie tai, Aldona. Žinai gi, kad nuo pasostės niekur nebuvau nuėjęs. - O reikėtų. - Nueisiu, bet vis dar nedrąsu. - Ir man nedrąsu buvo, bet kad ir kaip atidžiai ieškojau kažko ne taip, o viskas taip, kaip Tada. Visa erdvė ta pati. Žvilgt į veidrodį, tai net atvaizdas kaip Tada. Smagu, džiaugiuosi, vežėjau. Duok Dieve, kad ir tu nebūtum miražas, o būtum kaip Tada. Neskubėdamas ir gal net atidžiau pasižiūrėjau į Aldoną ir


tylėdamas mačiau, kad ir man ji atrodanti ne kitaip. Kelionė irgi kaip Tada - žiema ir girgžda sausis po karietos ratais. Ir štai kaip tada taria: - Važiuojam. Užsimiršo. Ne pirmą sykį taip atsitinka, tačiau stengiuosi, kad abu būtume teisūs ir, paimdamas vadžias į rankas, sakau: - To, ponia, tik ir telaukiu. Delsti nėra prasmės. Tačiau norėtųsi nuvažiuoti ten ne iš Vilniaus. - Trumpai žvilgtelėjo įkypomis akimis. - Siūlau į Alytų nuvažiuoti iš Kauno. - Vadinasi, iš Vilniaus į Kauną ir tik tuomet. Betgi taip dvigubai toliau. - Galbūt, bet tai turėtų būti ir dvigubai prasmingiau. Neatsiliepė. Jau buvo ne kartą pasitaikę, kuomet pripažindavusi, jog savo užmačiose nebūdavau nuobodus ir todėl net ilgesnės kelionės neprailgdavo. Todėl ir šį kartą pamanė, kad gali atsitikti panašiai, todėl ir mintyse: et, bala tavęs nematė. Važiuok per Kauną į Alytų, o iš ten jau - į Mikutiškių sodžių. O argi nevažiuojame?Ir atrodo ne taip blogai, jeigu jau pradedi net kelią jausti, kaip jis atrodo po Stasės Mankevičiūtės kojomis. Taip, dar jauna. Gimnazistė, Rytoj abitūros egzaminai. Bet kai jau esi davusi priesaiką, kai bučiavai kryžių, vėliavą ir ginklą, kai sakei, kad kovosi už Lietuvą, tarnausi tėvynei, Dievui ir artimui, tai netikėtai reikalai keičia vertę ir nugabenti partizanų paštą į Kauną yra svarbiau, negu ateiti į gimnaziją iš išlaikyti egzaminą. Pirmiau kelionė su paketu į Kauną ir tik paskum egzaminas. Žinoma, jeigu liks laiko suspėti jį laikyti.

1

Stasė Aš buvau įpareigota tarpininkauti tarp Alovės, Balbieriškio, Daugų ir Punios, ir net valstybinių egzaminų metu mane siuntė į


Kauną. Su poku. O iš Kauno, jau įteikusi tą poką, norėjau suspėti į egzaminus. Baigiamieji gi! Noriu stot studijuot. Tai atsikėliau trečią valandą ir bėgte trauku Alytaus link. Važiavo gruzovikas su teliukais. Iškėliau abi rankas. Jis sustojo. Taigi, sako, žmogau. paimt negaliu Sakau, po teliukų kojom gulsiu, man reikia būtinai, būtinai. Nu, jie mane paėmė ir vis dėlto atvežė. Aš nusiprausiau ir dar nubėgau išlaikyt egzaminą. - Dabar supranti, Aldona, kodėl sumaniau važiuoti šiuo keliu. O egzaminą gimnazistė išlaikė. Ir Kaunas pasidarė reikalingas studijoms. - Irgi tam reikėjo egzaminų. - O kaipgi! Bet jie vėliau. Stasė Laimingai išlaikiau egzaminą į medicinos fakultetą. Tuo laiku buvo universitetas Kauno. Ir parvažiavau namo. Tėvelis labai jau... ir mamytė. Visi labai džiaugėsi, kad išlaikiau egzaminus.

1

- Žinau, vežėjau. Tikrai džiaugėsi, tik nepavyksta atsiminti, kas jie - visi. - Be tėvų – dar dvi seserys, Monika ir Onutė. Ir trys broliai Vaclovas, Stasys ir Vytautas. Buvo šeši- trys seserys ir trys broliai. Kad ir Dzūkija, bet jau tiek ir, Dzūkijoje, sakyčiau, kad nemažai. - O ir sodyba lyg Dzūkija, lyg partizanų bunkeris. Per visas apylinkes nugriaudėjo sodybos šeimininko komanda: “Dėkit iš vietos!“ Ir atrodo, kad užmiršta, jog čia pat žmona, jų šeši vaikai, kad jis pats čia. Atrodytų, kad neįmanoma žmogaus burnai prasižioti, kad išrėktų: pulkit, muškit, dėkit iš vietos. Čia, kur aukštais medžiais apsodinta ir gerais pastatais suręsta, savo ir protėvių prakaitu sucementuota įaugusio į žemę


1

žmogaus gyvenimas. Įgaga neskubėjo, jau senokai girdėjo panašai Aldonos iškalbėtus žodžius, aukštai iškėlęs galvą karpė pusiaudienį ausimis ir solidžiai tiksėjo pasagomis į žiemoje sušalusį plento asfaltą. Man irgi panoro atsiliepti geresnę vertę turinčiu žodžiu, tačiau jie išliko kaip Tada. - Taip, ponia. Bučiuoju šitaip pasakytus tavo žodžius, bet mūšį priimu gal kiek kitaip. Išgirdęs apie jį pasijutau taip lyg mano ausys būtų kurčios. Bet keistai kurčios. Keista, kad girdžiu, ką kalba, pasakoja atskiri žmonės, bet kažkodėl negirdžiu, ką sako pati Lietuva.Ir pagalvojau: ogi kurčias esu kaip siena. Juk negali būti, kad Lietuva apie tai nežinotų. Ir nepasakotų. Jau vien dėl to ji tai žino ir pasakoja, kad džiaugiasi, didžiuojasi savo sūnų ištikimybe jos laisvei, tokiu didvyrišku poelgiu. Ne, man neateina į galvą mintis, kad Lietuva galėtų užsimiršti. Kaltinau savo ausis, savo kurtumą, kad negirdžiu, kad esu invalidas ir jaučiuosi lyg trenktas šlapiu maišu. - Geriau jau, kad bučiuotume ne mano žodžius, o mane. Ak vežėjau, vežėjau! Negi tik veidrodyje tokia pati, kaip Tada? O gal tai jo toks komplimentas? Bet supratau, tik nenoriu pritarti, kad dėl meno greitai viską užmiršti yra kalta, kaip sakai, pati Lietuva. Paklausk, ar daug kam pasakoju apie Mikutiškių kaimo sodybos likimą? Tai dar palyginus smulkmena. Paklausta, gal pabandyčiau pasiteisinti, bet...bet, gink, Dieve, neklausk apie Domicelės ir Antano Mankevičių ir jų vaikų – trijų dukterų, ir trijų sūnų likimą. Lengviau tūnoti užmirštyje ir vaidinti, kad nieko neatsimeni, negu prisipažinti, kad žinai. Tai gal nekaltink jos, kad į tavo ausis neįkužda tokių epizodų,- pakalbėjo Aldona ir atsidususi: - Ot taip. Tik taip. Man atrodo, kad karieta jau girdi apie ką čia kalbu. - Ne viską, ponia. Oi dar ne viską. Tačiau, kad pats sumaniau šią kelionę, tai džiaugiuosi. Ir dar labai džiaugiuosi, kad supratai, kodėl toks pasirinkimas, poreikis. Ačiū, Aldona.


- Geriau tark „dėkui“ Stasei Lakickienei- Mankevičiūtei ir Kęstučiui Lakickui. Tik irgi nesuprantu, kaip jie tave, vežėją, įsileido. - Aš ir pats to nesuprantu. (VIII iš „Skaitau save“)r 2011-08-05 10:55:58 Pelėda

Prie šaltinėlio

1

Pamaniau, o Viešpatie, koks kantrus esu. Kantrybės daugiau negu drąsos. Laiko apie tai galvoti nestokojo, nes šioje pakelės vietoje, kaip ir anksčiau, sustojo karieta iš kur dar nenuvargusio žmogaus žingsniais nueidavau pasemti kibirą vandens. Ir Įgaga žinojo, ir aš, ir visi žinojome, kad Lietuvoje vandens labai daug. Ir visgi žirgas niekuomet nei prabėgdavo, nei praeidavo pro šią visų užmirštą ir – atrodytų - nereikalingą vietą. Dabar nuoširdžiausiai pamaniau, kad gal tai esminis dalykas Žmogaus gyvenimo kelionėse. Šaltinėlis. Toks mažytis, kaip akis. Kas jį mato, kas žino? Bet ir vėl: o jeigu matytų, jeigu žinotų, ar būtų išlikęs? Ateini, geri iš jo it ąsočio ir žinai, kaip gera. O juk vandens ir kitur daug, tik ar gali atsigerti, neapsinuodydamas ir paskui neišdejuodamas ligomis? Daug upių upelių Lietuvoje ir kiekviena gali paskandinti, o kad ištroškusį pagirdytų, oi - ne! Ir štai mažytis šaltinėlis. - Tu kur? – klausia Aldona, bet atsiminusi ir pati ropščiasi nuo


pasostės. Tradicija gaji ir nepaklusti jai nesinori, nes suvoki, kad visaip gali atsitikti ir kito karto gali nebūti. Netgi dėl priežasties, kad šaltiniai irgi neamžini. Lig šito netoli, bet regiu - takelis nenumintas, o kažkodėl smagu, kad reikės pas jį ateiti truputį klaidinėjant, net paieškant jo. - Surasim? - Turėtum. - Net neatsimenu, kada paskutinį kartą buvom. Bet jeigu kaip Tada, turėtume surasti. - Kaip Tada, tikrai kaip Tada, Aldona, - patikinau, tačiau po taip pasakytų žodžių nedidukės Aldonos figūra pradėjo mažėti. Aš irgi nejaučiau kūno svorio. Apie tai, kas atsitiko, nebuvo laiko galvoti, tačiau ankstesnis supratimas, kad sudužus senajai karietai, išliko jos erdvė ir kad, ko gero, ji mūsų pasiilgsta nemenkiau, kaip mes jos, darėsi dar labiau suprantamesnis. - Aldona, - pašnibždėjau. - Klausyk. Tai ji. Stasė: Ano amžiaus 45 metais pas mus pradėjo bazuotis partizanai. Tėvukui leidus, jie išsikasė bunkerį. Naktimis buvo pakankamai daug žmonių. Bunkeris po malkine, o ant viršaus šiaudai sudėti, tai tuose šiauduose jie dieną ilsėdavosi, o jeigu pavojus – lįsdavo į bunkerį. Mes virdavome valgyti. Kibirais nešdavome neva karvėms girdyti, bet esant mažesniam skaičiui - sakykim, 12 žmonių - tai jie valgydavo mūsų kambariuose. - Atsiprašau, ponia.- pasigirdo pažįstamas balsas, - Jūs pasakėt, kad “esant mažesniam skaičiuiui“ Dvylika tai jau daug. - Bet jeigu būna masė. Per dvidešimt... - Vadinasi, būdavo ir tiek, - vėl pažįstamas balsas.

1

Stasė: Taip, būdavo. Tėveliui buvo patarta šiaudus kraut ant kiemo. Ir


buvo sukrauta didžiausi kūgiai šiaudų ir šieno, nors kluonas buvo didžiulis, bet šiaudų ir šieno nedaug - kluone buvo šaudmenys. Kūgiai, matyt, buvo jų kaip ir strateginiai objektai ar sulyst, ar užsiglaust, ar atsišaudyt. Ir tokiu būdu jie laikėsi.. Penktadienį jau mes ruošiamės Šv. Marijos atlaidams, kurie Rumbonyse vyko. Pas mus kaip ir visada buvo partizanai. Tėvelis arė, o mes visa šeimyna atlikinėjom savo darbus. Buvo gana šilta diena. Kaip kaime, tai su marškiniais, basi. Ir tėvelis parbėga. Sako, vyrai, ruoškitės, mus supa. - Tėvelis, taip?- teiraujasi balsas - Taip. Sako, duokit atsišaudymą iš vietos. Mes vis tiek turime laikytis.

1

Šaltinis buvo kaip kažkada paliktas. Galima buvo lenktis, semti rieškučiomis šnekantį jo vandenį, gerti ir žinoti džiaugiantis, kad dar jo Lietuvoje yra. Atsigėriau, ir pats sau netikėtai lyg Aldonai, lyg šaltiniui, o gal ir Stasei: - Ar žinot, mielieji, kad žlugus senajai karietai, mūsų Dženei, beveik parašiau knygą. - Dabar jau žinosim. - Pradžioje man rūpėjo, kad ją žūt būt reikia parašyti, nepaisant, kad ir kaip ją parašyčiau. Paskui, kai ji jau beveik parašyta, parūpo padaryti taip, kad jos nebūtų, kad nesimėtytų žmonėms po akių. Lyg tai būtų balastas ir trukdytų žmonėms gražiai matyti. Manau, jau žinote, kaip atrodžiusi beveik parašytos knygos pratarmė. Tačiau dabar prie jos panūdo prikergti tai, ko nedrįsau padaryti anksčiau. - Pagerk manęs, - pakuždėjo šaltinis. - Ačiū, šaltinėli, - irgi pakuždėdamas padėkojau ir išlankstydamas ir ant delno lygindamas apgeltusį lapą: - Ne ant paklodės tai parašyta, bet, mano galva, raštas įtaigus ir jį gal reikėtų prisegti prie pratarmės, kad dar labiau nesuprastumei to, kas vyksta.


- Betgi, vežėjau, nepiktnaudžiauk šventais dalykas,- piktokai papriekaištavo pažįstamas balsas ir tęsė: Ponia, Stase, atleisk jam, jis nesupranta ką daro. Atrodo, bando save perskaityti kitaip, negu parašyta Tada, Būk, Stase, būk ir prie šaltinio reikalingiausia. „Aš jį, šį balsą atsiminsiu, būtinai atsiminsiu“,- pasižadėjau ir jutau, kaip gėdos raudonis nubėgo nuo viršugalvio iki kojų padų. Bet dabar ir atsiminti jau nėra laiko, nes prie šaltinio pamatau Kęstutį Lakicką. - Iš kur, gerasis žmogau? Kaip čia atsiradai? - Nežinai ką vežioji karietoje? - Nepatikėsi, Kęstuti, bet tikrai nežinau. Man ši kelionė kaip Tada. Pradžioje toks džiaugsmas, kad nelengva tokį įsivaizduoti, bet jaučiu, kad dabar jis apmenkęs. Žinai gi, kas atsitiko su ana karieta. - Džene vadinai. - Aš tik retkarčiais. Užsimiršdamas. Taigi, sudužo anoji, ir vis dėlto priverstas nepatikėti, kad taip. Juk štai ir tave sutikau, lyg būtumei atėjęs iš anos, senosios, Džene vadintos. Ir tavo Stasė, ir ką sutinku, ką matau ar jaučiu- tai vis kaip Tada. Bet jeigu ir toliau taip, tai net ir paskutinio baliaus nesulauksiu. Kviečiu nuoširdžiausiai. Beje, o dar savo dainų nepradanginai? - Kaip galėčiau, jeigu kaip Tada,- plačiai nusišypsojo Kęstutis arba politinis kalinys Z-311 ir, kilstelėjęs gitarą: Kaip teka vanduo Nemunėlyj, Kaip sutemas blaško aušra, Taip grįšim ir mes į tėvynę, Nes ji mums per amžius šventa,-

1

padainavo ir paduodamas man gitarą: - Grįžom. Oi, ne visi, bet grįžom ir reikia būti, lyg būtumei grįžę visi.


- Ačiū, - kažkodėl pasakiau ir pasibaiminęs, kad nesutrukdyčiau. – Nepaisykit, Kęstuti, kad kartais padūsauju. Niekuomet negalėjau suprasti, kodėl dažnai įtikinėjama, kad , esą, iš toliau geriau, aiškiau matyti. Kai negali atsakyti į šį „kodėl?“, tai aiškumo, deja, ir iš toli žiūrint ne kažin kiek. Tačiau girdėdamas pasakojimą apie mūšį Mankevičių sodyboje, jau irgi patikiu, kad iš toli geriau matyti. Man tai todėl, kad dažniausiai tik po ilgo laiko žmonėms į rankas patenka reikalingi dokumentai. Regis, vėl pamačiau parašą majoro Brindo, kurį Kęstutis vadino opero sektoriaus majoru. Kęstutis: Štai prie mane yra aktas, surašytas Vilniaus opero sektoriaus majoro Brinko. Pastebėkit, kokia didelė masė kariuomenės buvo sutraukta prieš šitą sodybą. Ir galit įsivaizduot, kokia turėjo būti šitų vyrų narsa, kad iš tokio apsupimo jie sugebėjo prasiveržti, prarasdami tik keletą žmonių. Tiktai lietuvis gali taip padaryti. Aš kitaip neįsivaizduoju.

1

Stasė: Mes visi bėgom, o jie jau davė ugnį. Vietoj žuvo vienas partizanas. Nubėgus apie 400 metrų žuvo dar du. Visiems kitiem pavyko pabėgti. Mes irgi - vaikai ir paaugliai pabėgome. Kadangi mūsų 30 hektarų ūkio pastatai buvo dideli, medžiai dideli, tai degė tokia liepsna ir šaudymai tokie, kad buvo girdėti Alytuje. Net ir Balbieriškyj. Ir kada aš nubėgau maždaug du kilometrus, bijojau, kad manęs gali nepriglausti. Klausia, kas ten dega? Kad, sakau, aš nežinau. Sako, ten atrodo Mankevičių ūkis dega. Na, savaime aišku, išlaikiau savo ašaras. Nubėgau toliau pas bendraklasę. Ten radau partizanus, kurie mane užkišo, palaikė dvi dienas. Sako, tu turi pasišalinti dėl to, kad čia būdama mažiau padarysi reikalingo darbo. Trauk Kauno


link. - Šaltinėli, būk!- atsisveikinant pasakė Aldona. Aš irgi pamosavau, o iš toliau išgirdome laukiantį Įgagą. Buvo smagu numanyti, kaip netrukus jis godžiai gers iš šaltinio parneštą vandenį. Skambtelejo ant peties nešama Kęstučio Lakicko gitara. - O kur jis, - paklausė Aldona - Sakė, reikia gyventi lyg būtų sugrįžę visi. (IX iš "Skaitau save") 2011-08-07 12:56:52 Pelėda Sudūmojo jaunieji berneliai...

1

Laimingas buvau matydamas, kaip Įgaga geria atneštą iš šaltinėlio vandenį - nespringdamas, nerydamas, o pasiurbčiodamas, pasigardžiuodamas ir norėdamas neužmiršti, kad čia, Lietuvos šalelėje, tokie šaltiniai dar neišėję ar neišsekę. Tie keli lašeliai, pasilikę ant kibiro dugno, jau negalėjo išnykti tiesiog kliustelėti ant kelio asfalto . Užverčiau galvą, apčiaupiau lūpomis kibiro kraštelį ir, kilsterėjęs dugnu į viršų, susipyliau į burną. - Ačiū, Pranuci, -išgirdau šaltinėlį. Ir sieloje dar geriau, dar jaukiau, net panoro, kad tokį mane pamatytų mielasis Seneka, jau kartą pamaitinęs protėvių išmintimi: „vėlu taupyti, kai dugnas matyti. Juk ant dugno lieka ne tik mažiausia, bet ir tai, kas prasčiausia.“ Apsilaižiau lūpas, kaip priėmęs sakramentą – galvoje darosi prasmingiau, o vežėjo gyvenimas vėl kaip karietos pasostėje.


1

- Gal man nueiti į karietą? - truputį pasikuisiusi sako Aldona. - Argi kas trukdo? Kelią į Alytų žinau. Tik va, ir tau, regisi, pasostė neįtelpa į karietos sąvoką. - Labai neįtelpa. Sakau, grauši pirštų nagus, pamatęs kaip ten ir kad taip ilgai kentei neatėjęs. -Žvilgterėk, gal kartais pamatysi Lucijų Anėją. Gal kas atsitiko? Senokai besirodė. - Lauk! Jeigu du tūkstančius metų ištvėrė, tai manyk, kad amžinas. Žinoma, jeigu pamatysiu, mirktelėsiu - te ateis. - Ne, nereikia mirksėti, Aldona. Nereikia, - paprieštaravau, Ir iš tiesų nereikėjo. Svarbesnių aptarimui reikalų nebuvo, tik vis nekantriai laukiu, kad gal ateis ta valanda, kuomet ir jis kažką išbrauks iš savo įsitikinimų bent prisipažinimu, kad suklydęs. Nesmagu žinoti jo išmintį, kad, „ didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė - nieko neveikiant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ką reikia.“ Atrodo, ši išmintis čia tik todėl, kad įskaudintų ir mane, ir visą karietą. Ot, užmiršk, Antano ir Domicelės Mankevičių sodybą su jos gyventojų likimais ir didelis gabalas Žmogaus gyvenimo, o, vadinasi, ir jam išnokinti skirto laiko pasirodytų nereikalingi. Bet štai priimk jį, pavežiok karieta, pasodink šalia jo pažįstamą – nepažįstamą ir reikalai pradeda atrodyti kitaip. Aldonai pasikėlus išeiti į karietos apartamentus, nedelsdamas jos vietoje padėjau Kęstučio Lakicko gitarą. Atsargiai, tačiau ne taip, kad būčiau išvengęs stygų skambtelėjimo. Gitaros prireikė, kad trūks plyš reikėjo pašnekovo. Aldonai toks vaizdas pasirodė įžeidus: - Va kaip! Mane į gitarą mainai. - Kad šalia tuščios vietos nebūtų. Minutėlė tylos, kuri man nekenkė, nes nemaniau, kad šitaip galėčiau įžeisti Aldoną. Bet argi galėjau žinoti, kaip ponia sureaguos? O sučirškė kaip keptuvėje lašinio spirginys - Ne, vežėjau. Čia mano vieta! Arba čia aš, arba niekas!


1

- Baik triukšmauti. Kas atsitiko? - Nemanyk kad akla, kurčia - nematau, nežinau. Ne Lucijaus Senekos tau reikia, kad žvilgterėčiau. Irgi mat muzikantas atsirado! Giedok ar kosėk! Ir be gitaros išgirdo. Kas išgirdo? Ką išgirdo? - Nepudruok man smegenų. Viską žinau. Net daugiau negu reikia. Vis laukiau, kad taip važiuodamas į Briuselį nuvažiuosi, bet dabar jau... Begėdis esi, besarmatis. Vis „kaip Tada, kaip Tada". Čia to „kaip Tada“ tik truputis. Net ir Lakicko gitara čia ne „kaip Tada“. O iš kur ir kaip Ji čia atsirado, jeigu kaip Tada. Kad Ji jau čia, man buvo naujiena, bet yla išlindo iš maišo. - O aš maniau, kad prie šitų dalykų daugiau negrįšim. Juk viskas išsiaiškinta, suprasta. Ir bučiniu užantspauduota. - Ji jau čia. Net ir apartamentą įsitaisiusi,- niauriai ištarė Aldona ir nušlavusi gitarą kuo toliau, vėl sugrįžo sėdėti įprastoje vietoje. Nemaniau, kad, ačiū die, tik tiek tos audros tebus, tačiau, matyt, visai karietai labai reikėjo, kad po jos ratais klotųsi geriausios vėžės. Aldona aprimo, atšalo ir net blaiviau negu bet kada: - Sakyčiau, jau pusę kelio nuvažiavome. Greitas laikas, kuomet galva užimta, o kojos ilsisi. Bet gal ir skaudesnis. Atrodytų dar truputį pakentėk, palauk ir nereikės spėlioti, kaip dabar atrodanti toji sodyba. Seniai po tuos kraštus klajojau - dar degėsių, dar pelenų laikais, -išgirdau. - Kokiais laikas? Pelenų ir degėsių... - Galima pasakyti ir kitaip. Pavyzdžiui, kad tai buvo nukautų ir miestelių aikštėse paguldytų partizanų laikai. Arba dar kitaip tai buvo didžiosios ištikimybės Lietuvai laikas, o greta jo ir kitas, Lietuvos išnaikinimo, išdavimo laikas. Nežinau, bet negaliu patikėti, kad ir partizaniška Mankevičių sodyba nebuvo išduota. - Sakei, kad skaitei Kęstučio Lakicko knygą „Kalinys Z-311.“ Dabar štai samprotauji apie Lietuvos laikus, o aš atsimenu, kaip parašyta:


„ Šiandien, kai mūsų tautiečiai iš Igarkos, Intos ir kitų vietovių parsigabena cinkuotose karstuose artimųjų kaulus, pagalvoju, kokie jie laimingi - ir artimieji, ir mirusieji. O mūsų, politinių kalinių, kaulų niekas nepargabens, nes niekas nežino, kur jie užkasti - ne palaidoti, o užkasti“ Tai va, ponia, jeigu pažinojai Stasę Mankevičiūtę, tai tikriausiai ir jos brolius. - Tris brolius. - Kalbu apie tą, kuris partizanavo. Apie jos brolį Vaclovą. - Sakau, kad žinojau visus tris. Žuvo Vaclovas. O kiti du, tikiuosi, dar gyvi. Neduok Dieve, jeigu klystu. - Nėra dabar jau nei vieno,- tariau. - O Viešpatie!- aiktelėjo, - kaip gi taip? Kodėl? Klausiu, kodėl nėra? - muistėsi it musė, bandydama ištrūkti iš voratinklio. Tokiais atvejais pašalinių minčių nebūna - žmogus ir jaučia, ir masto, ir supranta taip, kaip kalba. - Vytautas buvo jauniausias, dar beveik visai vaikas. Jam dvylika ar trylika. Onutė paauglė. Na, ko gi tyli? Dievas tyli, tu tyli. Ko tylite? Vyriausias iš sūnų buvo Vaclovas. Sakiau jau - buvo partizanas ir žuvo. Tai žinau, bet kad nėra Vytauto, kad nėra Staselio... Ne, ne. Čia kažkokia painiava, - Manau, kad Kęstus Lakicklas parašys dar vieną knygą. Bet ir jam nebus lengva sudūmoti, kodėl taip yra? Ot, Lietuva. Nepasakysi, kad tai didelis kraštas. Tai ne Sibiras, iš kur niekas negali pargabenti politinių kalinių kaulų, kadangi niekas nežino, kur jie užkasti. Tačiau juk ir nedidelėje Lietuvoje dažnai niekas nesugeba surasti užkastus partizanus ir juos perlaidoti. Nors, pasak Lakicko, net tokia lemtis mielesnė, negu būti užkastum Sibire.

1

Kęstutis: Jūs nežinot, kaip yra baisu mirti svečioj šaly. Būdamas sovietiniuose lageriuose tik vieno bijojau - mirti kažkur tarp


kalinių. Man norėjosi, kad būčiau pakastas kur nors po medžiu, po krūmu, kur galėtų krūmas tas geriau sužaliuot. Man norėjosi atsigult čia, savo gimtojoje žemėje, Lietuvoj, tarp savų, toj žemėj, už kurią aš kovojau ir atidaviau gyvybę. Toks mano tikslas buvo. - Suprantu, kad partizano Vaclovo palaikai nesurasti. - Nesurasti, Aldona. - Ir niekas jo lavono, gal išskyrus Alytaus turgaus aikštę, nematė? - Ne visai taip, nes jeigu sutinkame, kad matome tai, kas yra nuotraukose, tai Vaclovo lavoną matė net ir jo sesuo Stasė. Kalėjime matė. Tardytojai parodė. Stasė: Nu klausia, ar brolį jūs matėt? Partizaną tą, Vaclovą. Sakau, ne, aš jo nemačiau . Ir kad jis partizanas, aš net nežinau. Sako, aš jums parodysiu nuotrauką. Sakau, nuotrauką tai būtų gerai pamatyti Jie parodo nuotrauką. Nuotrauka buvo nušauto mano brolio. Jis taip iškraipytai gulintis. Sako, ar tu pažįsti? Sakau, taip, aš jį pažįstu. Ir kaip jūs į tai žiūrit, klausa. Sakau, nu ką, nu... Jeigu taip įvyko taip turėjo būti. Sako, jūs turėjot su juo ryšį. Sakau, kai stojau studijuoti ir išgirdau, kas pas mus tėviškėje įvyko, į tą kraštą nevažiavau. Aš jo nemačiau akyse...

1

Ak, kaip kartais būna tylu karietoje! Beveik taip, kaip po žeme. Kaip kape. Kaip karste. Net pradedi galvoti, kad žmonės skaudžių prisiminimu dažniausia vengia būtent todėl, kad sieloje nukrenta požeminė kapo tyla. Šiaip gi arba, kaip sakoma, kasdieniame gyvenime tokie dalykai negali būti. Bent jau taip atrodo, kad negali ir todėl toks vaizdas įtikina – žmogus žmogui draugas, bičiulis ir taip toliau. O kai žmogų užgriūna tokia tyla,


kai joje išgirsti, kaip iš tikrųjų čia buvo ir yra, tai pasidaro baisu ir, pažiūrėjęs į žmogų, pradedi bijoti, kad ar jis tau, ar tu jam neperkastumei gerklės. Stasė: O dėl partizano Vaclovo...Jis išbuvo partizaniniame darbe apie du metus - nuo 45 iki 47. Buvo sušaudytas ir paguldytas Alytaus aikštėje. Artimieji, nu, ir mama , ir tas brolis, kuris buvo mažesnis, negalėjo nueiti dėl to, kad stovėjo sargyba ir buvo įspėta, kad atsiguls greta . Tokiu būdu net ir šią dieną mes nežinome, kur jis palaidotas. Žiūriu į dangų, lyg kažką norėdamas pamatyti, surasti, bet ką būtent, net nežinau. Negi lekiančių gervių? Gal į šiaurę, gal atgal. O gal šitaip žiūrėdamas įsiklausau į politkalinio Ž-311 padainuotas karietai dainas? Aldona pasilenkia ir pašliaužusi pasiima jo gitarą ir pasideda sau ant kelių. Dabar jau abu žiūrime į ją ir išgirstame kaip Tada toli toli iš miškų: Ko palinkot, žilvičiai, prie kelio, Kam nuleidot žalias šakeles? Sudūmojo jaunieji berneliai Laivės kelią Tėvynei atrast. Ko taip blaškotės, vėtros, po šalį Ir kam laužot viršūnes klevų, Jau balnoja bernelis žirgelį Ir išjoja gint šalį tėvų...

1

Daina staiga nutrūksta. Atitraukiu akis nuo gitaros ir sakau; - Jau Alytus, Aldona... (X iš “Skaitau save“)


2011-08-08 10:19:02 Pelėda

Kai karieta nesustojo...

1

Alytus senokai ne naujiena. Per abu tiltus įvažiavęs ir išvažiavęs, ne kartą naršęs po miesto gatves, klausinėjęs, kaip greičiau surasti reikalingus adresus. Bet tai, ką dabar paregėjau, atrodė neįtikėtinai. Namai aukšti ir tik tokie, nei vieno mažesnio ar dar aukštesnio - devynaukščiai, devynaukščiai, devynaukščiai... Dzūkijos sostinė, o sukvailėjo. Argi taip gali būti? Ir tik gerokai užtrukus ūmai – ŠYPT!, akys prašviesėjo, apniukęs veidas nušvito, išsiblaivė. Pasirodo, karieta nesustojo ir net nestabtelėjo, todėl nebuvo nuobodu atidžiau įsižiūrėti, kaip atrodo tokie namai, net jeigu jie ne Alytuje. - Puiku, Įgaga! Taip, taip! Mums verta paskubėti. Nors ir netrumpą kelią nuvažiavome. Netyčia žvilgteriu Kauno pusėn, bet ir ten vaizdas kaip Alytuje - Laikiną Lietuvos sostinę „apžėlė“ devynaukščiai gyvenamieji namai. - Tik pasižiūrėk, Aldona, Taip dar nebuvo. Ir Kaune kaip Alytuje. - Buvo, Pranuci. Tai būtent taip, kaip Tada. Nuo Kauno ir prasidėjo. - Tau negera? Atrodai lyg vėjo perpūsta. Sergi? - Visuomet galva svaigsta, kai žiūriu į tokius namus.


1

Nesuprantu, kaip tokioje aukštybėje žmonės išmoksta gyventi. Vienas, antras, trečias aukštai... Tiek to. Kad ir ketvirtas, skaičiavo ji, bet daugiau nežiūrėdama į juos, bet paragindama tai padaryti man: -Pažiūrėk, kaip aukštai pakibęs devintasis. Kvailai gyvename, jeigu stengiamasi kuo arčiau dangaus. Bus jo. Kiekvienas atsikąsime iki soties. Ir nereikia tokių tramplynų. -Tramplynų? -Žiūrėk į bet kurį ir įsivaizduok. Išėjo žmogus į balkoną. Į aukščiausią namo balkoną, apsidairė, parymojo, prisiminė, persižegnojo, paskui lėtai persisvėrė per jo turėklus ir... - Patylėk, patylėk , o tai Dievas nubaus. Juk čia pasakoji apie Staselį, apie Antano ir Domicelės Mankevičių antro sūnaus likimą. - Sakai, pasakoju. O gal perpasakoju? – pratarė Aldona ir, apkabinus laikomą ant kelių Kęstučio Lakicko gitarą ir ją mįslingai myluodama: - Tai kiek laiko praėjo, kai čia važiavome senąja karieta. Akivaizdu, jog nėra prasmės kalbėti, kad ji sudužo. Pats žinau, kad tie iš keleivių, kurie yra važiavę senąja „Džene“, net nepamano, kad ši ne ana ir mažių mažiausiai yra lyg anos antrininkė, labai tiksli kopija. Kiti jų net vardo neužmiršę ir vadina kaip Tada, taigi Džene. O iš tikrųjų? Bet, et, argi viską beapsakysi. Štai ir Aldona:“ nėra prasmės kalbėti, kad ji sudužo“, - Iki šiol jos ieškau. Ir net manau, kad be jos paieškų nebūtų atsiradusi ir šį. O kad ji važiuoja kaip Tada, tai, žinoma, ne be Aukščiausios valios. Dėl to neturiu jokių priekaištų. Tačiau prie anos valios galbūt reikėtų pridėti ir mano. - Betgi tu net nebuvai nuėjęs į karietos departamentus. Nemanyk, kad tušti. Galiu patikinti, kad nemažai ten šmirinėja ambasadorių, kuriuos pirmą kartą matau. Nebuvo jų Tada. - Apie kokius ambasadorius kalbi? - Ė,- mostelėjo ranka,- kartais ištrūksta ne taip, kaip reikėtų.


Norėjau pasakyti „asabų“, bet kalbininkai supyktų, juolab kad ir pati kartu su Karoliu Dapkumi gyniau lietuvi��ko žodžio garbę, -prisiminė, tačiau karietai, atrodo, nepatiko toks mudviejų su ponia Vederaite pašnekesys, nes nelauktai: Prabilkite, žvaigždės auksinės Kalbėkite, bruožai delnų, Ar teks dar kada bepajusti Dvelkimą tėvynės laukų. Tai jau buvo kaip Tada, o ambasadoriai arba atsiprašant asabos irgi pažįstami. Jų skaičiuje ir Stasė Lakickienė Mankevičiūtė su Kęstučiu Lakicku: Stasė: Brolis ir sesuo jaunesnieji - vienas keturiolikos, kitas penkiolikos metų buvo nuteisti. Jie buvo Kaune ir neturėdami ką valgyti, nuvažiavo į tą Punios apylinkę, kur partizanavo Vaclovas, galvodami, kad gal lašinių gaus, gal ką. Ir jie gyveno ne savo pavarde. Aš tai savo pavarde gyvenau – Mankevičiūtė. O jie gyveno vienas Petrausko, kitas Ališauskaitės pavardėmis. Ir vardais kitais. Juos suėmė, irgi buvo tardomi: ar jūs matėte bunkerius? Ar jūs tuo laiku buvote namuose? Ar jūs susitikinėjote su Vaclovu, kuris partizanavo. Nu, jie išsigynė, nežiūrint in tai, kad jie bunkeriuose miegojo ir pasimatymus turėjo. Išsigynė. Už svetimų dokumentų pasinaudojimą gavo tiktai po tris metus.

1

Čia šachtos, keliai ir keleliai, Čia tundra per amžius balta, Iš šalčio pamėliję lūpos Kartoja, ar grįšiu kada.


Stasė: Nepaisant, kad gavo po tris metus, buvo nugabenti į Kolymą. Ir brolis grįžo jau su nupjautomis kojomis. Gyveno su protezais, bet būdamas stiprios valios, jis sugebėjo baigti vidurinę ir institutą, ir tapo instituto vyr. inžinieriumi. Kęstutis: Ji man gal ir patiko tuo, kad ji buvo gryna lietuvė. Tokia tragedija. Grįžta brolis iš Kolymos, jam nušalę kojos, nupjauta pirštai. Jis eina ant lazdų. Grįžta sesuo ir jie visi vienoj vietoj apsistoja. Šita dirbdama gauna 54 rublius. Stase: 37. Už 54 man reikėjo 18 naktų budėti. Kęstutis Ir štai jie verčiasi, kaip galėdami, kad kaip nors išgyvenus. Ir dar yra vienas dalykas, kaip kad ji pasakoja. Stasiukas, jisai, būdavo, kai gauna stipendiją, tai norėdamas padaryti malonumą seserims, nupirkdavo silkę. Ir visi susėdę valgydavo. Tai buvo jų didžiausia šventė. Stasė Šiuo metu jo nėra. Jisai pasiekęs savo tikslą - sukūrė šeimą iš dviejų vaikų. Žmona gydytoja. Jis jautė pažeminimą, kadangi buvo bejėgis ir mažai gerbiamas dėl savo fizinių galių. Eisena buvo nevykusi tokia. Jėgų neturėjo. Prisistatė visai giminei, pasisakydamas, kad aš padariau viska – vaikus įstačiau į aukštą mokslą, palieku mašiną, garažą, sodą, butą trijų kambarių, bet aš iš gyvenimo pasitraukiu. Ir po dviejų dienų jis nusileido iš devinto aukšto.

1

Kaip teka vanduo Nemunėlyj,


Kaip sutemas blaško audra, Taip grįšim ir mes į tėvynę, Nes ji mums per amžius sava. - Ponai! Ten ne joks Alytus! - už pasostės, karietos departamentuose pasigirdo džiugus jaunas šauksmas.- Ten kažkokio nevykėlio dar labiau nevykusi miesto karikatūra. Bet, žinoma, ateis laikas, kad ne tik devynaukščiuose mokėsime gyventi, bet ir debesyse. -Nutilk, pienburni, ir pasimelsk,- ramiai, bet griežtai ir įsakmiai sudraudė iš anų departamentų lyg visai karietos publikai pasakyti žodžiai: - Tai va, ponai, jūs žinote gydytojos Stasės Lakickienės - Mankevičiūtės antro brolio likimą, būtent Staselio. Tik man atrodo, kad netiesa, jog nusileido iš 9-jo aukšto. Suprantu, kad nusileido tiesiai iš Sibiro, iš Kolymos į Lietuvą, todėl, vadinasi ir į mūsų karietą. „Bet juk tai tas pats balsas, tas pats, kurį dabar vis dažniau išgirstu, žadėdamas būtinai atsiminti, kur ir kaip jį išgirsdavau ankstesniais kartais, - pagalvojau ir vis dėlto šį kartą labiausiai aiktelėjo jo kalboje „mūsų karieta.“ Nusukau veidą, kad jo nepamatytų Aldona ir nepaklaustų anksčiau jai sakytais mano žodžiais. - Tau negera? Atrodai lyg vėjo perpūstas. Sergi? (XI iš „Skaitau save“) 2011-08-10 10:45:10

1

Pelėda


Skausmas, kuris neleidžia mirti

1

Žinau, kaip atrodanti amnezija. Neduok, dieve, kam ją pažinti. Bet, kaip sakoma, neatsižadėk. Net kai esu gerai nusiteikęs, kai atrodo, jog visas pasaulis sukurtas pagal mano įgeidžius, tačiau niekuomet nepasakiau, kad jos pėdsakai smegenyse išsitrynė. Jau praėjus ilgokam laikui, kai liga pasitraukė, Vidiniui paskaičiau eilėraštį, įvardinta „Vienaakė“, kurį pats sau neretai paskaitydavau. Netgi karietoje. Prireikė ir labai viešai tai padaryti manant, kad gal šitaip galiu pasiteisinti, kodėl vis dažniau klupteliu galvoje ir būna, kad pasakau ne taip, kaip reikėtų, parodant į konkrečius įvykius ar žmones. O „Vienaakė“ atrodžiusi... - O kodėl „ atrodžiusi“? - girdžiu ir tiesiog instinktyviai: Aldona, jis vėl. - Kas – jis? Ir netriukšmauk. - Tai jis, balsas. Nežinau kas jis, kaip atrodo, tik balsą girdžiu. Negi negirdi? - Ar nori, kad girdėčiau ar matyčiau ir tavo sapnus? Man savų pakanka. Geriau pasižiūrėk, kokie čia vaizdai. - Vaizdai kaip Tada, bet suprantu, kad karietoje atsiranda ir dar kažkas,- sakau ir nedrąsiai priduriu: - arba aš iš Tada atsimenu daugiau. Beje, ar skaitei mano eilėraštį „Vienaakė“? - Palauk, šiandien neskaityk. Protingiau, jeigu rupjūčio septynioliktąją, jos trijų metų sukakties proga, - vėl išgirdau balsą, pasiryždamas jį pakrikštyti ir vardą rašyti didžiąja raide Balsas. O Aldona pabarbino pirštais į Kęstučio gitarą, iš kur pasigirdo duslūs atodūsiai. Neatsakydama man, jau pati paklausė: - Sakyk, o kaip taip atsitinka, kad it kiškai prabėgome tik dėbtelėdami žvairomis akimis į Domicelę ir Antaną Mankevičius.


1

Man dabar tiek neužtenka. Rašysiu. Bent apsakymą, bet ne,mirksniu pakeitė ketinimą. - Net ir apysaka neverta tokiam gyvenimui. Rašysiu gerą, tikrą knygą. Ko - ne - ko, o kokio pasiryžimo nesitikėjau. Nieko neklausdamas laukiau, ką dar kalbės. O kad kažką sakys, nebuvo abejonių. Vėl pabarbeno pirštais į gitaros viršų, prakalbindama jos erdvę ir nebuvo drąsos nepatikėti, kad ir šį kartą kalba apie darbus, kurie nebus padaryti. - Manai, kad nesugebėsiu? - Tai kad, Aldona, pirmiausia reikėtų būti, kaip Tada. Patiems tokiems būti. Pažiūrėjo į mane ir atvirai, kaip dangus: - Neduok dieve, jeigu su amnezija. Juk ta tavo „Vienaakė“ jau po amnezijos eilėraščiu pasirodė. „Dženės“ laikai jau senokai buvo praėję. Sakau, net ir amnezija praėjus. Nesinorėjo pykti, bet nesmagūs tokie priminimai. - Na taip, senosios karietos laikai, sakykim, sudužo su karieta, o amnezija kažin, ar praėjus. Aš nesiryžčiau imtis tokio žygdarbio, o tu štai... Bet gal tai tik todėl, kad karietoje? - Galbūt,- nesiginčijo Aldona, bet čia, pasostės erdvėje, neketinu geros knygos darbais užsiimti. Bepigu būti pagirtai tarp vyrų ir moterų, kai tokius rūmus įsitaisiusi. - Tu vėl apie kažką. - O ne, vežėjau. Ne apie kažką, o vis apie tą pačią ją. Ji irgi čia ne kaip Tada, bet apie tai –ša! O knygos pradžia turėtų prasidėti laimingu tikėjimu - bus, kaip noriu, bus, kad visiems būtų gerai. Kad tavo “Teisybės visi bijosi“ nenusisekė, tai be kitų priežasčių dar ir todėl, kad nedrįsai svarbių esmių išpažinti, net begėdiškai išmesdamas trečdalį pratarmės. - Klausiau apie savo „Vienaakę“, o tu štai apie ką. - Vienaakės bijausi ir aš, bet te ir ji manęs bijosi ir nemano, kad jeigu ne taip atrodau, kaip Tada, tai, vadinasi, suglebusi. Paklausyk! –įsakmiai pasakė Aldona, - Klausyk! O kur suklysiu


stabdyk. Ir vėl išgirdau Aldoną Vedaraitę, kelių teatrų aktorę. Prisipažinimo žodžiai skaitytojui Nuojauta tokia, kad vis dėlto neprošal pastebėti, jog šieji užrašai - bent jau pradžioje – atrodo taip, lyg jie būtų vogčia išpešioti iš ne man priklausančio gyvenimo ir atsiminimų. Manau, kad tai neturėtų stebinti skaitančius, kurių, tikiuosi, būsią neabejotinai daugiau, negu sugeba nutuokti sveikas žmogaus protas. Jaučiu, mat, kad užrašai akiplėšiškai priešinasi žmogaus proto sąrangai ir neretai sugeba jį nugalėti, pasiimdami galių iš ne visai suprantamų šaltinių. Nesakau, kad man tai patinka ir vis dar neatsisakau priklausyti sveikai protaujančių žmonių kategorijai. Tačiau - kam varyti Dievą į medį - pasitaiko nuotaikų, kurios išdavikiškai stengiasi atriboti, atskirti mane nuo taip visuomenės sukirpto proto ir pasukti linkme būsenos, esančios bent kiek toliau nuo jos. Pasakytina ir tai, kad užrašai labai skubinti, kadangi buvo pradėti gyvenimo nuokalnės atkarpėlėje, iš kur jau gerai matosi sapnų ūkana, į kurią reikėsią pasinerti. Todėl nebuvau stebuklas ar išimtis, ir kaip dažnas iš mūsų, graibsčiau iš širdies žodžius, jai pabarstydamas besibaigiančio gyvenimo kelią:- Sudie, mielieji. Džiaugiuosi, kad kartu su jumis išbuvau ilgiau negu galima buvo tikėtis., Visi, jūs man buvote labai reikalingi žmonės“.

1

Girdėjau, kai Balsas tyliai pakikendamas nusijuokė ir dar tyliau paplojo delnais.“ Nesidžiauk, - nepiktai pagrasinau, - o štai tave jau dabar atsimenu, kaip tu pirmą kartą man pasirodei. Atsimenu",- ir lyg rungdamasis su aktorės skaitymo talentu perskaičiau geroką gabalą raštų iš nepasirodžiusios „Teisybės visi bijosi“. Nežinau, kaip tai atrodė kitiems, bet man buvo smagu pasakyti Balsui, kad vis tik sugebu jį atsiminti:


1

„Dar prieš gaidgaidystę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą: - Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet, ačiū Aukščiausdiam, jau, jau... Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau plauko miglose. Kad ir kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Radijo karieta. - Kas buvo, seni, buvo. Radijo karieta sugriuvo,- į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas. Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame pasaulyje vienut vienutėliai. - O dieve, dieve,- atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis nelyg kadaise Pranui Orkui nuneštas popiergalis su žodžiais:“ atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“. -Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, „Dženė“pražuvo,- nerimo naktyje balsas.- Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet


buvai kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai? Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O Balsas: - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti: O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties, Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama, Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai. Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai. Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie: Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme. Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok,-

1

padeklamavo Balsas Archilocho eilutes ir, sekundėlę padelsęs pridūrė:- Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į kurį tik pats, padedant dievui, tegalėsi atsakyti. - Galėsiu atsakyti? Padedant dievui? Ką tai galėtų reikšti Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na... jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas. Praėjo metai. Kiti. Dar kiti..." - Ir dar kiti,- neiškentė Aldona ir pasiteiravo, ką naujo išgirdęs


sename tekste. - Rašyk, Aldona, knygą. Jeigu nesugebėsi parašyti, žinok, nebūsi pirma. Pirmumo teisė priklausys man. Bet nepavydėk ir sergėkis kartotis, kol dar sugebi to nedaryti. Galbūt aš irgi senuosius savo tekstus skaitau, kad naujų turėti nesugebu. Aldona iš pilnos burnos žodžių teišgirdo vieną, būtent – rašyk! - Tu rimtai?- ir iškėlus kryžiumi rankas į dangų: O Viešpatie! O Stase!, O Kęstuti!. Na, bent pakuždėkite, kas čia vyksta. - Paklausk ir Balso. Ir kaip rašysi, rašyk kaip tikrą vardą, didžiąja raide, o kas jis iš tikrųjų- tai te sau žino, jeigu tiek metų paslaptyje. Balso atsiliepiant neišgirdau, o lyg iš sudegintos Antano ir Domicelės Mankevičių sodybos: Kęstutis: Prokurorą Burbą labai gerbiu. Ir aš jam sakau- tai vienintelis prokuroras, pas kurį eidamas nebijau, nedrebu. Štai jis man surado, kaip aš ją vadinu, močiutės bylą. Apsupta buvo dvylika vyrų. Ji neprisipažino. Devynis mėnesius buvo mušama, daužoma, rašė daug protokolų, bet vis jie buvo beverčiai. Ją tampė po Alytų, po Lukiškes ir taip toliau. Ir tik po devynių mėnesių buvo priversti paleisti. Dabar kas dėl šitų namų Kada grįžo iš kalėjimo, nieko nebuvo. Nusipirko klėtelę. Pasistatė ant rūsio ir padarė namelį. Ir tas namelis ir šiandien stovi. Nu, reikia pasakyt, yra išlikus dar toji bunkerio duobė, kur viskas įkritę.

1

Stasė: Man yra labai skaudu mirti ir aš gal dėl to laikausi sveika, kad laukiu tikrosios nepriklausomybės - nuo 87 metų pakelta


vėliava. Ir niekam neatėjo į galvą šitoks retas įvykis. Net uždegti žvakutę ar bent gražinti broliui žemės ir suteikti ten galimybę būti šeimininku ir saugoti tą kapavietę, tą tragedijos vietą. Tai man yra labai skaudu. (XII iš "Skaitau save") 2011-08-11 16:33:41 Pelėda

Ak tu, amnezija, o vienaake...

1

Laike ir dabar neieškau tos vietos, iš kur galėčiau parodyti, kad nuo šios atkarpėlės Kažkas karietoje prasidėjo. O kadangi iki šiolei neaišku, kas būtent prasidėjo, tenka glaustis prie kategorijos Kažkas ir bandyti suvalgyti, kaip kad suvalgomas dramblys - po truputį, po kąsnelį. Tačiau labai aišku, kad taip įvardintas sąjūdis prasidėjo pravažiavus Alytaus miestą, iš kur ieškant mums reikalingos sodybos, jau nusitaikyta į Rumbonis. Sparta labai sumažėjo, o Įgaga, panarinęs galvą žingsniavo taip lėtai, tingiai, lyg nei būtų gėręs šaltino vandenį, nei tris dienas tris naktis ėdęs. Tačiau laikas buvo greitas ir pirmiausia, matyt, todėl, kad karietos departamentuose sužinota, jog Aldona pradėjusi rašyti labai gerą, reikalingą knygą. Kad jau pradėjo šį darbą, netikėjau, bet man irgi buvo akivaizdu, kad priešingai Įgagai, ji sujudo, sukruto, pasidarė gražesnė, net aukštesnė ir snūdos, kuri engė jos kūną ir nuotaika, neliko. Tai buvo Aldona, kaip Tada - be pensininko metų ir jo pensijos. Ir kai jai pasakiau apie tai, baimindamasis kad nepriimtų už komplimentą, paklausė: - O tu, Pranuci, mane tokią, kaip Tada atsimeni? Labai abejoju. Ir nenustebčiau, jeigu pavadintumei net kitu vardu.


1

Pavyzdžiui, Dalijos. Tai natūralu, nes kuomet vaidinimas baigiasi, net talentingiausi aktoriai nusiima grimą,- energingai, labai nebobiškai, nutaisiusi glotnią, bet nebūdingą jai manierą, prakalbo Aldona, tačiau jos tokios, žinoma, irgi nebuvau užmiršęs, jeigu nepasysime laiko, kuomet atmintį engė amnezija. Šįkart to paisyti Aldona nemanė ir jai tai buvo ne paskutinis reikalas: - Tai vienas dalykas,- sakė ir tęsė, - o antras... Nepyk, bet atsimenu ne tik tavo eilėraštį apie vienaakę, bet ir ją pačią, kai ji tave glamonėjo. O koks šaunus vardas Amnezija. Prisimeni Joną iš Griškabūdžio? Tai anas save puošėsi net jos slapyvardžiu. Esą, ne Jonas aš, o Amnezija, - ir padėjusi ranka ant mano galvos: - Tai tokios tokelės, mielas vežėjau. Linksmos ar - ne? - Neišsibarstyk, Aldona. Atiduok save knygai. Tokios tavęs jos parašymui tikrai užteks. O kai rašysi, pati suvoksi, kiek daug nesąmonių sau ir kitiems prikalbėjusi. Argi manai, kad mudu su Jonu iš Griškabūdžio lengvai naikinome „Teisybės visi bijosi„ užrašus? . - Kaip bus, vežėjau, pamatysime, bet taip, kaip Tada, tikrai nebus. -Jei būsi teisinga, sąžininga, patikėk, visi sudegintos sodybos žmonės bus kaip Tada. Ir aš nuoširdžiai linkiu geros sėkmės rašyti sąžiningai ir aiškiai. Savęs gi amnezija nepasiteisinsi. O jeigu dar daugiau nori išgirsti, tai mano giliu įsitikinimu gyvas žodis yra įtikinamesnis - jeigu meluoja, tai visuomet kaip moterys geriau, jeigu teisybę sako, irgi kaip moterys – raiškiau, suprantamiau. - Irgi, mat, naujieną pasakei. - Bet ir vyrų burnoje, gyvas žodis tikresnis negu parašytas. - Gerai. Ačiū. O dabar paklausyk, kaip tavo vienaakė atrodo karietoje ir būtent, kaip ją suprantu aš. Ar ji irgi kaip Tada? Nesuvokiu, kaip tu galėjęs ją atsimini. Na, paklausyk, paklausyk. Pavadinimą žinai. Regis „Vienaakė“.


- Neabejokite, ponia. Tikrai, eilėraščio pavadinimas toks ir po kelių dienų, būtent septynioliktąją bus trys metai, kaip toks. Vis kaip Tada, - pasigirdo už pasostės. Dirstelėję pamatėme būrelį mums pažįstamų poetų. - Labas, mergaitės ir berniukai, - pasisveikino Aldona ir artistiškai besiglausdama prie manęs - Būkite, mielieji, paslaugūs, nufotografuokite šitą dar mielesnę trijulę - mane, vežėją ir „Vienaakę“. - Ha! Iš tikrųjų, puiki trijulė,- greitai susivokė Ražas. Mirktelėjo fotoaparato akimi ir - gatava. O Aldona irgi neužtruko: Ak tu, amnezija, O vienaake, Kad tu prapultum! Žodyje nebūsi pagerbta. Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais Žinodamas, kad jų gyvenime nėra. Bet ir gyvenimas, Kaip Dievo rykštė engia Sustojo smegenys, O akyse – šviesa. Visi daiktai atrodo puikiai, Tik nežinau iš kur ir kam jie čia. - Zirzule, padėk! Sukramtyk porciją apie kurią pasakiusi „Puikuma“! - netikėtai į talką pakvietė Aldona. Dažnai bitute vadinama Zirzulė neatsisakė. Atrodė, lyg būtų susitarusios:

1

Žiūrėjau į save ir buvo keista Kas dar atėjo būti į namus? Už stiklo veidrodyj Raukšlėtas lyg rupūžė


Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus. Ėgė, iš kur? Bet argi reikia Žinot tokias menkas tiesas? Būk – sau! Aš – sau. Net ir istorija čia nesilaiko, Čia jokios praeities nėra. Net ir savęs neatmenu, Kad buvęs vakar ar arčiau... Bakstelėjo į šalia jos stovėjusią Ireną iš Kauno. Ši irgi nepapeikė antrosios Lietuvos sostinės garbės. O tu, amnezija, Tu vienaake, Žinau tik, kad esu Ir... ne daugiau. Bet užgesinki savo akį Ir nežinoki kaip Be praeities slogu.

1

- Atsiprašau, bet ne mano kaltė, kad kitiems nebeliko „Vienaakės“ - vėl prakalbo Aldona į būrelyje susispietusius poetus. Bent po žodelį gal tarkime, kad nemanytumei, jog tuščiai praleidžiame brangų laiką. Anot Lucijaus Anėjaus Senekos „gėdingiausia jį švaistyti per savo apsileidimą“. Irtia, gal tu, a? - Ačiū, Aldona. Mielai pasinaudosiu proga Tik va, kažkodėl galvoju apie žmogišką filosofiją. Gal tai karietai netinka, bet akivaizdu, kad išmintis prieinama kiekvienam žmogui. - Net ir vežėjui? Net ir po vienaakės glamonių? -neiškentė Aldona.


- Paprastai, aiškiai, giliai... Ačiū už susimąstymą,- taip pat paprastai ir aiškiai tarė Irtia Asmat, kažkodėl savo slapyvardį sukūrusi iš atbulai perskaitytų žodžių“ tamsA aitrI‘“. Nesispyriojo ir Goda, garbus, mielas žmogus ir nepaisant kur tokį bepadėtum, jis vis tiek ateis su savo godomis, mintimis, požiūriu ir supratimais, o būna net taip, jog nematydamas jos jauti, kad kažkur čia pat, šalia yra jinai, tau visuomet reikalingas Žmogus. Tokią ją būtent jaučiu ir Tada – reikalinga man ir visai karietai. - Vienaakė amnezija... stipriai įvardinta; ir stebi, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo. Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse šviesa... Gyvenimas kaip Dievo rykštė engia, - tarė, matyt, pamaniusi, kad tiek pakanka, nes žodžiui eilės laukia ir daugiau kolegų. - Ką daugiau bepasakysi, juolab, kad štai ir Ražas pasirengęs tarti, manyčiau, kaip visada, labai nemenką žodį.- Ir atsigręžusi į vienintelį poetų būrelyje vyrą: - Prašom, Algirdai. Tark. Manau nelengva dar kartą nepasakyti, kad „Vienaakė“ užgriebia ir filosofijos ir tai, kas skaudžiausia, - ir truputį giliau įkvėpusi: Lyg degėsiai, lyg dega kas... „O, tai būtų taip, kaip Tada“, - pamaniau, bet atsiliepti žodžiu laiko nebuvo.

1

Kęstutis: Kada įvyko šita tragedija, vedžiojosi tėvuką po tvartus, kluoną ir t.t. Ir mušė, mušė taip, kad pas ji net atsigvojo nuo veido oda. Atsidarė kaulai, suprantat. Ir kada jis įėjo ir pamatė, kad jau vyrai bus surasti, jis davė komandą:"Vyrai, duokit!". Ir davė. Paskui užsidegė namai, užsidegė kluonas, užsidegė tvartas ir taip prisidengdami dalis vyrų pabėgo, o jį paėmė stribai ir į degančią pirkią gyvą įstūmė. Jis žuvo savo sodyboje.


- Vyrai, duokit!- sukomandavo Antanas Mankevičius, lyg būtų generolas, o ne trisdešimties hektarų ūkininkas. Taip jau atsitiko, kad kritiškiausiu Lietuvi metu jos generolai, net ir turėdami kariuomenę, nė karto nesukomandavo: "Vyrai, duokit! Duokit, vyrai!" Ir štai komanda. Girdi ja irgi ne kareiviai, o ūkininkų vaikai, ką tik išėję partizanauti. Tuokart jų čia buvo dvylika. Tarp jų ir komanduojančio tėvo sūnus Vaclovas. Kęstutis: Šitoj byloj yra užrašas. Rusai, tie rašė, kad vyko sproginėjimai apie keturias - penkias valandas Gaisravietėn, kaip jie skaičiuoja, apie 100 -300 tūkstančių granatų, šovinių įvairiausio plauko ir taip toliau ten buvo. Jūs galit įsivaizduot, koks ten buvo arsenalas partizanų sukauptas. Tai buvo tiesiog... čia sunku įsivaizduot. Stasė: Aš esu pasakius net vyr. gydytojui, kai nežinodamas mano tragedijos, jisai sako, gal gi galėjai būti partijos nare. Sakau, jūs skaldykite mane į gabalėlius, sakau, tėvas grabe apsivers, nors karsto neturėjo. Jis buvo sudegintas. Kai jau kirmėlės ėdė, tai kaimynas, nenorėdamas pakęst tos smarvės, jį užkasė tan bunkerin. Bet aš negalėjau pasakyti. Sakau, tėvas grabe apsiverstų, jeigu aš stočiau į partiją.

1

Ak tu, amnezija, O vienaake, Kad tu prapultum! Žmogus turi, privalo gyventi su atmintimi. Ir net nesvarbu, kokia ji. Atmintyje esanti tikrovė, nenuslenka su laiku į praeitį. Tik žiūrėk, tik matyk ir klausyki- dega ir šaudo... Šaudo ir dega...


( XII iš „ Skaitau save“)I 2011-08-12 22:30:05 Pelėda

Neįtikėtinos apraiškos

1

Būna tokia tyla, kai joje pavargsti. Labai pavargsti. Asmeniškai man tokį nuovargį teko patirti ne kartą, tačiau dabar, norėdamas atsiminti, kaip jis konkrečiai pasijaučia, suglebau, žinodamas kad man to pavaizduoti nepasiseks – nei žodžiu, nei intermedija ar bet kokiu kitokiu vaidinimu. Pagalvoju, kad gal ir Stasė su Kęstučiu tik per tokią tylą gali ateiti į karietą. Ir dar - kad tik tokioje tyloje kažkaip apsijungia dabarties laikas su tuo, kaip Tada. Ir tuomet žmogus pajunta, kad jo organizmas atpalaiduoja dar didesnes galimybes Savęspi pažinimui. Ši mintis dingtelėjo, kai išgirdau nepasakytas ... taip, taip nepasakytas Algirdo Ražo mintis, kolektyviai skaitant eilėraštį. Kita vertus, jos net įsiminė kibiau, atspariau įsitaisė smegenyse ir supratimas toks, kad net amnezija, ta vienaakė, negebėtų apnuodyti tokią atmintį užmirštimi. Argi įmanoma patikėti? Žmogus – šiuo atveju Algirdas -galvoja, ką ir kaip tau pasakyti, o tu jau žinai- ką būtent jis pasakys, o po kurio laiko užrašai taip sužinotas jo mintis sąsiuvinyje. Yra jau neretai dabar pasakomas dalykas: norit -tikėkite, norite-ne. Man jis irgi pasikabinęs ant liežuvio, taigi, elkitės, kaip jums pasinorės. Ir nelabai nustebsiu, jeigu ir Algirdas pasijaus, jog pirmą kartą tokį save perskaito: „ Gerai čia Jūs apie atminties silpnėjimą ir praradimą, sunku


įsivaizduoti ką patyrė Dievo kūrinys, kai jis atpažino savo atspindį vandens paviršiuje, kaip keista jam buvo, kad, pakėlus jam ranką, atspindyje pakildavo priešinga, pagaliau suvokė ir atpažino save. O turėjus ir praradus atmintį, mąstau, tampi akimirkos tvėriniu, prarandi veiksmo nuovoką, viskas vyksta dabar ir čia, nes po šio mirksnio, jis jau užmarštyje, o čia ir dabar jau visai kitas. Praradęs atmintį, mąstau, jis neatpažįsta savęs. Šį veiksmą aiškina neuropsichologai, bet mums svarbu ne kaip, o kas nutinka su asmeniniu aš, esu, mano... Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums, ją turintiems, siaubinga, o praradusiems - likti abejingu fiziologinių reikmių tenkintoju, nusimetusiu kasdienybės kryžių, būti visada šventėje, grįžusiu į prarastąjį rojų. Atminties praradimo metafora labai išradinga: akis, kuri mato, bet nesuvokia ką mato. Giliai užkabinai, Dzieduli. Turėsiu dabar pakedenti savo atmintį. Būkim.“ - Būkim, Algirdai, - atsiliepiu jam per nuotolį iki Anykščių, bet tai netrukdo būti kaip Tada ir matyti jį ne tik būrelyje poetų, atėjusių į karietos pasostę paskaityti ar išgirsti „Vienaakę“ Ne tik… Jau Tada daug laiko buvo nutekėję nuo Antano ir Domicelės Mankevičių degančios ir granatomis bei įvairiausio kalibro šoviniais sproginėjančios sodybos. Net ir politiniai kaliniai pradėjo grįžti atgal į Lietuvą. Kęstutis Lakickas jau irgit buvo pasisveikinęs: - Būk sveika, Lietuva. Kalinys Z- 311 sugrįžo pas tave - O ką čia veiki, - išgirdo ir karietos. - Nematai? Gal ir gerai, kad šitaip. Dėkui.

1

Kęstutis


Tai buvo turbūt 57 -58 metai, kai jau Stalino nebuvo. Surinkom uošvio kaulelius į lagaminą. Mes, taigi žmona Stasė, jos brolis Vytukas, ir užkasėm niekam nematant. Negalima tuo laiku buvo. Jeigu būtų sužinoję, tai ir vėl tragedijos... O kapavietė išlikusi. Toje vietoje, kur tėvukas, mes su močiute parvežėme iš Punios šilo eglaites, pasodinom. Žmonelė susiorganizavo kryželį, tvorelę metalinę. O brolis tas jauniausia, tas Vytukas, tas vargšas lyg nujausdamas prieš metus padarė 5o metų tragedijos paminėjimą. Pastatė paminklėlį ir man, kaip buvusiam politiniam kaliniui ypatingai skaudu - kreipėsi į Alytaus tremtinių ir politinių kalinių sąjungą, kad prisidėtų prie tragedijos įamžinimo, bet nei vienas nepajudino nei pirštu.. - Sustokim, Aldona... - Ar jau atvažiavome? - Ne, dar neatvažiavome. Bet ir neįmanoma, kol tik tiek žinome apie Vytuką. Kalbėjai, kad šituose kraštuose seniai buvusi. Sakiau ar nesakiau, bet sodybos tragedija tęsiasi. Kęstutis: Po maždaug metų, kaip paminėjom tragedijos jubiliejų, jį, vargšą Vytuką, ant sodybos slenksčio rado negyvą. Dar šiltą. Jis viską atidavė Lietuvai. Ką galėjo padarė ir galų gale išėjo iš gyvenimo, iš tos sodybos.

1

Stasė Jisai buvo partizanas irgi, nežiūrint, kad mažametis. Kai buvo paskelbta nepriklausomybė nuo pirmos dienos iki paskutines mirties dienos kovojo dėl žemės atgavimo. Ten muilino, muilino ir iki pat mirties ta žemė buvo neatgauta. Vaikai jo, žinoma, miesčionys. Nomenklatūrinis žmogus, nusipirkęs tą vietą, tuoj pat apiformino žemės atgavimą ir


atmatavo. Ir viskas sužydėjo, sužaliavo.

1

- Geriau amnezija, kad viską, kas blogą galima būtų pamiršti,balsų marmalynėje išgirdau ryžtingą balsą. Bet Turija buvo atsargesnė: - Taip, - sako ji, - kartais norisi pajusti, bet tik kartais. Neišsilaikau ir aš: - Kuo arčiau partizaniška sodyba, tuo didesnis drebulys, sakau Aldonai ir paprašau:- Tik nepamanyk, kad krečia šaltis. Greičiau, kad karštligė. - Bandau paskaičiuoti, kiek praėjo metų nuo Mankevičių sodybos tragedijos. Jei neklystu, tai jau... Gal net daugiau,buvo užimta savimi. - Netgi daugiau, Aldona Tikrai. Bet tu pažiūrėk, kaip mane krečia. Nemanyk, kad baimė, bet išsilaikyti niekaip nesugebu. Va, skaičiuoji kiek praėjo metų nuo Mankevičių sodybos ir šeimos tragedijos. Man atrodo, kad būtų teisingiau pasidomėti, kiek jau užtruko metų, kai tęsiasi ši tragedija. O karštligė krečia galbūt todėl, kad gali atsitikti taip, jog į tą sodybą mūsų net neįsileis. Važiavom, važiavom ir išgirsim: ėgi, piliečiai, sukite atgal, iš kur atvažiavę. Sukite, o tai - brrrr... šunimis užleisiu. Leiskite čia gyventi taip, lyg niekuomet čia nieko nebuvę. Parduota ši žemelė, visi hektarai parduoti.- Ir pagalvojau: štai, kaip ji, bjaurybė atrodo. Taigi amnezija. - Dabar aš irgi matau, kad tave krečia. Nieko, praeis, vežėjau. Tikrai praeis. Beje, ir mano nuotaika kaip ligonės. Prisimenu, kalbėjai apie savo keistą kurtumą; esą, girdžiu, ką kalba, pasakoja atskiri žmonės, bet kažkodėl negirdžiu, ką sako pati Lietuva. Neduok dangau, kad nesugebėčiau išgirsti, ką pasakoja Mankevičių pati sodyba. Taigi, būk, dangau, gailestingas ir neleisk apkursti.- Ir apglostydama dar neapibrėžtą sumanymą:-O jūs, Antanai ir Domicele Mankevičiai, irgi tikriausi nepyksite, kad lyg ir


paskutinius prisimename Manau, suprantate, kodėl taip. Norėjome apie jus galvoti jums švenčiausioje vietoj, jūsų sodyboje, kurioje išsupti trys duktyerys ir trys sūnūs. Aleliuja, kilstelėjo lyg užgiedodama balsa Aldona. -Aleliuja, - atsiliepiau jai. - Ir visi šeši dzūkai, - bet greitai sielą apniaukė rūkas ir pasidarė gėda. (XIV iš „Skaitau save“) 2011-08-14 14:35:24 Pelėda

Didelis aitvaras Balsas pritilo. Jau kuris laikas, kai neįkyri kitiems negirdimu pamokslavimu. Tačiau tai nereiškė, kad dėl to siela aprimo. Atsiminęs, kaip jį išgirdau pirmą kartą, pabandžiau pasekti, koke artimiausi veiksmai sekė po to. Pradžioje atrodė, kad tai nebus sunku padaryti – net gyriau atsigavusią nuo amnezijos atmintį, tačiau vienaakė buvo čia pat – užsimiršau mat, kad bandymas perskaityti save prasidėjo nuo knygos „Teisybės visi bijosi“. Tad reikėję dėkoti ne atminčiai, o pirmiausia Vidiniui ir Šventajai - sugebėjo išsaugoti, kas atrodę negrįžtamai išnykę visam laikams. Tiesa, dar galima įtarti, kad raidžių trijulė Atė, Bėtė ir Jotas gali kažką atsiminti iš vaidinimų, kurių Radijo karietos („Dženės“) kelionėse nebuvo mažai. Bet atsitiko taip, kad į talką atsiminti atėjo ir atsitiktinumai, kaip, pavyzdžiui:

1

“Dievas davė man protelį Kad nesėdau į laivelį“, -


išgirdome šalia pasostės jauną, dar iki vyro nesubrendusį, tačiau krepšiniui tinkama aukštaūgį. Laisvas, drąsus ir laimingas, o jo rankose lauko gėlių puokštė: - Galima? - pabeldė į pasostės erdvę. - Kuomet su gėlėmis, žinoma, - pasakė Aldona. - O taip, ponia. Tai gražiausios gėlės. - Būna gražesnių. - Ne, ponia, gražesnių nebūna. Tai lauko gėlės. Iššokdavau iš karietos ir bėgdavau paskui ją, ieškodamas pačių gražiausių. - Mat kaip! - Jos dar pagražės, kai priimsite į savo rankas, - laimingai kalbėjo jaunuolis ir, įteikęs gėles Aldonai, jau man: - tavęs, vežėjau, ieškojau. Labai ieškojau. Ilgai. - Manęs? - Taip, vežėjau, bet atsiprašau. - Ir paprašęs Aldonos gitaros: - Laimingiems reikia dainuoti. O mudu laimingi, ponia. Aš - kad radau vežėją, o jūs, ponia, kad Tada nebuvote jo karietoje. Ir vėl pataikydamas – nepataikydamas į natas, bet taip: Būčiau sėdus į laivelį, Būčiau skendus į dugnelį.

1

Buvo įdomu ir matyti, ir girdėti, bet dar įdomiau laukti žinios, kam jam manęs prireikė. Pagaliau padavė man ranką ir prisistatė esąs Joosepas: - Ne, ne. Manęs nepažįstate. Buvau mažiukas tada ir labai širdį sopėjo. Aš tavęs, vežėjau, taip pat nepažįstu, bet žinau, pasakė Joosepas, o po trumpų derybų perskaitė kas Tada nutiko tuoj po to, kai pirmą kartą išgirdau Balsą taip dažnai ir įkyriai kartojusį: „ Kas buvo, seni, buvo. Radijo karieta sugriuvo“ Joosepas nenorėjo, kad kuris iš mudviejų- Aldona ar aš perskaitytume jo turimą raštą. Skaitė jis pats, bet tik kartą kitą žvilgtelėjęs į tekstą.


Ir taip: "NEŽINAU, KAIP NUTILUS Balsui ilgai tęsėsi tos man atmintinos nakties tyla. Tai nebuvo “mirtina“ tyla, kadangi po ją daužėsi, trankėsi nebegalinti krūtinėje sutilpti širdis. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Tuo laiku Lietuvoje rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, apsikarstę vaisiais ir bendrai- tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj: Mirsiu bra, nebūsiu. Mirsiu, bra, nebūsiu. Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins: Nemirk, bra, būūūk, Nemirk, bra, būūūk .

1

Bet antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas lestelėjo snapu į skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo vis labiau baltuojančioje aušron, Santariškių ligoninės pusėn. Iš ten į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo nyko ir buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna. Suklusau panūdęs vėl išgirsti Balsą, kuris, atrodo, nenorėjo žinoti nei mano vardo, nei pavardės. Balsas tylėjo, o kambario kampas šviesėjo, bet išbrėkštančio ryto šviesoj jį atsiminiau nuolat kartojantį: kas buvo- buvo, Radijo karieta, seni, sugriuvo... Šalia nieko, tik ji, senstančio žmogaus senatvė ir netvarkingai užgriozdintas stalas mažmožiais, kurie vis dėlto atrodė reikalingi. Gal iš tikrųjų jie didino viltį, jog, pasak


Ovidijaus „Dievas arba prakilnesnė būtis“ vienąkart juos sudėlios taip, kad atsigautumei nuo pesimizmo ir nežinojimo. Ir man lyg pasivaideno, kad tarp tų netvarkingai sumestų mažmožių yra ir sudužusios karietos šipulių. Tokiame chaose viltis, kad sugebėsi pereiti iš slogios būsenos į kitą, geresnę yra labai trokštama. O nutilęs Balsas kantriai tylėjo, bet taip, kad aiškiai girdėjau jo kvėpavimą į sielą ir neabejojau, kad jis yra ir nebūti jo tiesiog negali O iš ten, kur nuskrido nuo palangės paburkavęs karvelis, iš Santariškių pusės sklido nejauno žmogaus džiaugsmas ir kūdikio laimingas spiegimas.. Kas gi čia per „dzyvų dzyvai“? Ir tik purpt, vėl girdžiu atsiradusias raides A ir B. A: Taigi juokias Vytautas Sirvydis. Ten visi medikai juokiasi, bet jis džiaugsmingiausiai. B: O tas, kuris klykia, tai- estukas. Iš Estijos. Jo vardas Joosepas. Mažuliukas toks Džiaugiasi, kad nereikės mirti. A: Medikai atliko dvi širdies operacijas. Šiandien išvažiuos į namus. Dieve, kai gražu! Sako, bijok žmogaus su peiliu. Kokia neteisybė! B: Joosepas jau ir kvėpuoja, ir valgo mamos pieną. A: Buvo pašalintas oartos susiaurėjimas, o po kelių dienų atstatė į vietą susikeitusias pagrindines širdies kraujagysles,džiaugėsi išdykėlės A ir B. Ir švito ne tik už lango; švito ir širdyje.“

1

Ką išklausęs bepasakysi? - Tu, Joosepai, labai didelis aitvaras, - nusijuokiau. - Aš, pone, užmokėsiu, bet noriu turėti knygą „Teisybės visi bijosi“. - Taip, taip... Aš jos irgi bijau. Nėra knygos, Joosepai. - Jau metai, jau kiti, jau kiek metų praėjo ir nėra? - Daug ar mažai, bet metai knygų nerašo. O aš jos neparašiau. Mėginau tik.


- Gal netikite, kad aš Joosepas. Bet mane turėtų atsiminti A ir B. - Tikiu. Joosepai,tikiu, bet knygos tai nėra. Išsibarstė fragmentais. Neatrodė, kad jie reikalingi. Kaip ir šis, tavo perskaitytas. - Ne karas gi. - Taip, ne karas, bet neretai ir be karo, kaip kare. Atleisk, bet yra kaip yra,- kalbėjau pirmus pasitaikiusius žodžius, o mintyse: - Amnezija, kur tu? Atsišaukė Algirdas: - Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums, ją turintiems, siaubinga... Stasė: Brolis Vytautas liko vienuolikos metų. Neturėjo savo gyvenamos vietos ir į Kauną nevažiavo. Nu, nevažiavo, nors tu pasiusk! Valkiojosi po visas apylinkes. Jisai buvo reikalimdas kitų žmonių kokiems nors darbams. Ti, Vyteli, pakurstyk.Vyteli, atnešk, Vyteli, dek, viteki- visk` Kai tik darbas baigtas, Vyteli, bįk, kau supa... Ir tam Vyteliuio teko nakvoti ir tvartuose, ir kluonuose... Atsiprašau, kad aš užmiršau paminėti- irgi buvo sugautas. Buvo kankinamas. Be sąmonės kankinamas. Ir nežiūrint į tai, kad jis turėjo ryšį su vyresniu broliu Vaclovu, jis nieko neišdavė. Ir taip jis sulaukė motinėlės, grįžtančios iš Lukiškių.

1

-Joosepai, būk mielas ir atlaidus. Kaip sakoma, ilgai laukęs, palauk dar. Viltis ne tik kvailių motina, bet ir paskutinė, paliekanti žmogų. Gal man dar pasiseks atgaivinti tuos uižrašus ir paimti į rankas kaip knygą. (XV iš "Skaitau save")


2011-08-15 07:29:34 Pelėda

Rugpjūčio 13-oji Kažin, sapnuoju ar karieta važiuoju? Bet... tėvas padėjo šaukštą ant stalo ir beveik sudejavo. - Nežinau, sūnau, iš kur toks atsiradai. Kažkokios pasakos, filosofijos tavo galvoje. Ak, Viešpatie, nebausk tėvų jų pačių vaikais. Nebausk, Aukščiausiasis. Aš tavęs prašau, meldžiu. - Duonos nėra,- pasakė motina. Ir truputį patylėjusi, tęsė:Keista, aplinkui žemė, žemė. O duonos nėra. Nedidelė žmogaus burna, o, pasirodo, visą duoną suvalgė. Ir kas daryti, kaip toliau gyventi? Kartais irgi pagalvoju, kad Dievas kažką labai tauraus paslėpė nuo mūsų. Gal jam knieti sužinoti, kaip versis jo tvarinys, kai ant stalo nelieka duonos. - Fė! -prunkštelėjo tėvas,- abu labu, motina ir sūnus. Nors dėk ant galvos kepurę, imk karieta ir važiuok iš šitų namų. - Ar į kalėjimą? Buvo lenkų, rusų. Dabar būtų lietuvių, - vėl motina. - Tėve, tave myliu. Tegu man nebus lengviau, kaip tau,pasakiau. Patryniau senatvės iškreivotais, išsuktais pirštais miegu apneštas akis – nėra tėvo, motinos, o taip pat ir brolio nėra. Vitas jaunesnis. Beveik dvejais metais, o galėjo būti ir dabar. Tai kodėl taip, a? Net ir karieta nė karto nevažiavo. Bet tai jau mano kaltė, mano...

1

Nelengva pasakyti, broli, Kaip sieloje atrodė


Kelionė paskutinė į gimtus namus. Reikėjo būt labai linksmam, Nors mintyse jau peilis į krūtinę įsmeigtas ligi kriaunų. Šypsojaisi sakydamas, kad gyveni gerai, O motina dėkojo Dievui Iš vargo jau išbrido žilagalviai jos vaikai, Su duona miestuose Ir su namų aukštų stogais viršum galvų – Sotu ir vėjas neprapūs. O kitądien jau peilis ligi pat kriaunų Gilu krūtinėje, kai ieškai juo širdies. Nežino motina sūnaus mirties, Tiktai išėjusi suras, kur laukia jos. Nemirkite daugiau, O tėve, motina ir broli...

1

Ilgai lauktas pasirodė Lucijus Seneka. Elgsena kitoks nebuvošis dviejų tūkstančių metų senis net senu nebuvo ir neatrodė, kad tai jam rūpėtų, o ir laiko negailėjo. Atsiminęs vieną kitą jo įrašą apie laiką, net pamaniau, kaip toli jis nuo savo tiesų .Štai kad ir toks jo pamokymas: „ Daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask nė valandos“ Arba: „Viskas , Lucilijau, yra svetima, tik laikas – mūsų“. Kerštaudamas už ilgą jo nepasirodymą, vaidinu, kad jo nepastebiu arba bent, kad jis man nerūpi. Iš tikrųjų, ar galima taip – tu jo lauki, o jam tik nusispjauti į tave taip laukiantį. Bet vaidinimas truko neilgai: - Kur buvęs, ką veikęs, kad taip senai užtrukęs?- Bimbinėju. Tai šen, tai ten, o žemė sukasi.


1

- Bimbinėji? Įdomu kaip tavo mielasis Lucilijus pagirtų. - Lucilijus irgi bimbinėja. Ir ką bedaryti, kai laikas amžinas, o tu jame irgi toks? - Anksčiau jis tau “prabėgantis ir išnykstantis“ Prigimtis pasikeitė, mielas vežėjau. Tai viena, o kita - kai daug turi, jau tuomet negerai, o kaip turi begalybę... Ištirpsti joje, nereikalingas esi, o blogiausia, kad išnyksta matas, kuriuo galėtumei savo vertę matuoti. Kai daugiau atseikėjama, negu pagal poreikius, tai ir jie atbunka, atrofuojasi, -irgi tingėdamas kalbėjo Lucijus - O kur Aldona? - paklausė. - Ar jos nėra? Pasidairiau po pasostės erdvę, bet jos nebuvo. Kaip ir Kęstučio Lakicko gitaros. Tačiau jos vietoje raštelis: „Stebėk, vežėjau, ir pastebėk, kad net nuvažiavus į praeitį, kiek daug atsitinka ne taip, kaip Tada. Pamiegoti mėgdavai ir Tada, bet argi tiek? Ir neatsimenu, kad miegotum vienas. Ne, ne! nemanyk, kad dingstu, bet kodėl man turėtų būti blogiau negu Jai. Būsim šalia viena kitos. Aš irgi įsitaisiau namelius ir pamatysi, kad jie verti manęs“ Pakėliau akis. - Pabėgo Aldona ir, matyt, jos poreikiai nesiatrofuoja. Pabėgo su Kęstučio Lakicko gitara ir Joosepo priskintomis lauko gėlėmis. Komunizmo turbūt neieško, bet knyga, regis, parašys. Gerą knygą. Kur dėsi- nepadėsi, susiranda geriau... - Jeigu geriau, ar reikia gailėtis. - Jos gal ir ne, bet savęs kodėl – ne? - Ak va kaip! – nusišvietė Seneka. Ir kokia šiandien diena – Ar tik ne rugpjūčio 13-ji? - Būtent. Bet kokia bebūtų - pabėgo Aldona ir su gitara, ir su gėlėmis.- kalbejau, o Seneka negeso, vis buvo vaikiškai džiugus. - Įgaga, - netikėtai prisiminė žirgą,-tavo šeimininkas, regis, užmiršo, kaip Tada atrodžiusi rugsėjo 13-ji? Būk geras, padėk


mums atsiminti. Įgaga pakluso Lucijaus Senekos prašymui ir ... argi ne kaip Tada? ---

1

- Kaip manai, Aldona, ar neišsibėgios karietos keleiviai išgirdę, jog tai 13 –toji jos kelionė, - klausiu jos - Tryliktoji? Bet čia ne juokučiai, - sukluso Aldona. - Gal ir pats žinai, kad šį skaičių velnias nužiūrėjęs. Sakai- tryliktoji? Kodėl gi apie tai anksčiau nepagalvojau?- lyg supyko ir atsiminė: - O juk ir be karietos turiu tiek visokiausių... tiek daug visokiausių svarbių reikalų. O-joj! o -joj! Vežėjau, gal tu vienas šiandien? Gerai? - Kaip čia bus gerai, jeigu ir man kinkos dreba. - Svarbūs reikalai- tai ne kinkų drebėjimas. Vis dėlto jie pirmoje eilėje. Atsiprašau, bet.. bet lik sveikas. - Betgi, Aldona, Anykščiai. Ar supranti? Poetų, dainų, rašytojų , filosofų kraštas. Maža to. Tryliktoji karietos kelionė, tai dar ir susitikimų su viso pasaulio lietuviais vieta. - Kokius dabar vėjus vejiesi? Matai, jau velnias traukia už liežuvio- kalbi ir nežinai, ką kalbi. O kas bus toliau. Irgi mat, Anykščiai – "susitikimų su pasaulio lietuviais vieta." Tu, vežėjau, jau nepyk. Aš tau dar kartą sakau: o -joj, o -joj kiek tų svarbių reikalų... - Va, žiūrėk - dokumentas. Čia ir tavo vardas, pavardė, įrašyta: „Ištikimai Radijo karietos („Dženės“) bičiulei Aldonai Vederaitei „Maloniai kviečiame Jus, miela ponia, į Anykščius ir nors juose vežėjų nerasite, bet užtat galėsite paganyti akis, matydama viso pasaulio lietuvių publiką...“ - Šitaip juokauji? Ar rimtai? Jeigu rimtai, tai nėra tokio velnio, kuris sugebėtų pastoti man kelią į Anykščius. Nagi, nagi,


parodyk man tą dokumentą, - buvo kaip reta greita karietos ištikimoji ir jau perskaitydama akimis: - Kmmmm... Iš tikrųjų. „Ištikimai Radijo karietos bičiulei Aldonai Vederaitei“, - perskaitė ir to užteko, kad vėl plykstelėtų liepsnele, išsiliedama žodžių tirada: -Vežėjau, mielas tu mano vežėjau! Tai ko snaudžiame? Ko delsiame? Važiuojame ir jokių darbelių. Jokių kinkų drebėjimų. Duokš ir vadžias man. Valio, bičiuli! Ir žinok - ne tiek svarbu, kad aš tą publiką pamatysiu, svarbiausia, kad ji mane pamatys. Lia- lia- lia, lia - lia - lia. Ak tu kelione, kelione. Kokia tu graži, nors ir tryliktoji, o jokiam velniui tavęs neužleisiu.

1

Taip pirmą kartą - suprantate?- pirmą kartą likau be karietos vadelių. Pradžioje lyg ir nejauku. Ką -jau - ką, o vežėjo darbą išmanau gerai. Ir va, vadelės, atsiprašant, jau beraštės rankose. Tačiau greit ir be vadelių apsipratau. Padėjo irgi Aldona. - Nesielvartauk, vežėjau. Dabar daug žmonių dirba darbus, kurių neišmano. Net pasitaiko, kad ne karietą, o visą Lietuvą vairuoja. Argi dėl to ji ne laisva? Argi dėl to ji ne nepriklausoma? Ir laisva, ir nepriklausoma, - kalbėjo Aldona. Ir nors ši moteris man visuomet buvo meno kūrinys, tačiau tuomet, kai ji laikė vadeles, tai buvo visa Čiurlionio kūrinių galerija, visas muziejus brangenybių. Laiminga, išdidi, stipri, dieviškai graži. Ir atrodė, kad tik ant jos gležnų petukų laikosi debesys, žvaigždės. Net žvaigždynai ir pagaliau visas dangus. Viskas ant jos pečių ir ,Dieve neduok - galvojau - kokia baisi nelaimė ištiktų pasaulį, jeigu ne šitie jos petukai. Štai jinai pakėlė botagą... - Nū, nū nū, mano žirgeli! Op- aaa- paaa! Op-aaa –paaa,- , labai laiminga kelionėje buvo Aldona. Tačiau man jau pradėjo rūpėti kitas dalykas - O kas bus, kai atvažiuosime į Anykščius... (XVI iš "Skaitau save")


2011-08-16 09:43:55 Pelėda

Prisėsk, Lucijau

1

Prisiminiau aną, kaip Tada kelionę į Anykščius ir net, sakyčiau, pasidarė jautriau. Gyvenimas turbūt visuomet jautresnis, kai jis prisiminimais per žodį nuslysta į dvasios erdvę. Net prisimiršo Lucijus Seneka, bet jis buvo čia ir smagu, kad turi pakankamai laiko pabimbinėti. - Prisėsk, Lucijau. Erdvės pakanka. Dabar dar erdviau, kai Aldonos nėra. Tik nemanau, kad ilgam, - bet atsiminęs daugiau: - O gal? Visokia ją teko matyti. Ir, matyt, reikia džiaugtis, kad atsiminimų padaugėja ir jie pradeda gyventi. Argi ne taip? - O brolis dažnai užklysta? - Koks brolis? - Kito neturi. - Deja, Liucijau, jau neturiu. - Sakau, ne apie Vitą. Sakau, kito neturiir klausiu, ar Vitas dažnai užklysta. - O Viešpatie, argi tu čia, Lucijau? Tokių dalykų nežinai! Ar ir tave vienaakė Amnezija glamonėja? - Kvailys. Tikras kvailys ir dar su karieta, - nusisuko nuo manęs Lucijus, - Argi su tuščia vieta pasikalbėsi. Apsidairyk geriau ir gal kaip nors įžlibinsi, pamatysi, kad gal Vito daugiau negu tavęs. Ir ne tik Vito, - o pažvelgęs į sapnų tolumas, pacitavo:“ Daugiau nemirkite, o tėve, motina ir broli“. Ilgai Lucijui reikėjo laukti, kol keliausi iš nokdauno. Savijautoje kažkas panašaus į Jėzaus Kristaus iš numirusių prisikėlimą.


-Tu, Lucijau, jau irgi gal žinai apie ruošiamą paskutinį balių. Būdamas nokdaune net nepagalvojau, kad paskutinio baliaus niekuomet nebūna. Eilinis balius, gal tik truputį didesnis. - Jeigu, žinoma, jį rengi karietoje, - atsiliepė. Lucijus jau sėdėjo Aldonos vietoje. Ir, ak! kaip labai jam norėjosi paduoti Kęstučio Lakicko gitarą, bet ji kažkur su Aldona. Padaviau botagą ir vadeles. Kęstutis:. Nors jie čia rašo labai daug, bet patikėt negalima , nes jūs žinot, ką jie rašė. Ką norėjo. Dėl to, kad kitaip negalėjo. Čia yra TOKS( ...), tai jis aprašinėjo viską smulkiai. Užrašė, kiek buvo lėkščių ant stalo, kaip kas ką, žibalo kiek buvo atvežta. Jis norėjo parodyt šitiems visiems enkavedistams, koks šaunus stribų viršininkas - su kokia banda jie susidūrė ir sunaikino. Dega sodybos pastatai, dega šimtamečiai senolių pasodinti medžiai. Ir sprogimai, sprogimai, sprogimai... Tai sproginėja partizanu sukauptos granatos ir šoviniai. Vienas partizanas, atrodo, Lakštingala slapyvardžiu, žuvo bunkeryje, kiti du už keturių šimtų metrų nuo jo. Tyli ir sodybos šeimininkas. Bent jau taip atrodo tiems, kas ji panardino degančio namo liepsnoje. Tačiau labiau panašu, kad jau iš liepsnos visos Lietuvos vyrams komanduoja:vyrai, duokit... duokit, vyrai... - Betgi tu, Lucijau, važiuoji kaip tikras vežėjas. Nesitikėjau. Bet dar geriau, kad taip.

1

Stasė: Visa tauta, visi dori, sveikatingi žmonės turėtų sukaupt visas jėgas, atsisakyti materialinių poreikių. Mano tėvai, protėviai buvo užgyvenę pakankamai daug, o palikdamas šešis neparuoštus vaikus, tėvas sakė: dėkit iš vietos! Pragyvenom


tokius kruvinus laikus, palaidojom, galima sakyt, daugiau milijono žmonių. Turėtume atsisakyti savo skudurų, kuriuos užgyvenome per sovietmetį, bevalgydami putrą ir benešiodami suplyšusius batus, keletą kartų lopytus. Mano pačios, gydytojos, batai buvo lopyti. „Tai ką čia dabar, vedėja, eini su lopytais batais“,- sako. Sakau, jie man galvos nedaužo, jie man labai patogūs. Va. Visi lietuviai turėtų atsisakyti materialėjimo. Negrobstyti. Neremti giminių, giminaičių ir proanūkių, kurie dar negimę, o viską dėti į bendrą, kad mūsų Lietuva sužydėtų Europos mastu.

1

Tyliu. Oi, kaip tyliu! Ar ne todėl, kad teisybės visi bijosi? Aš irgi. Ar ne šį baimė labiausiai trukdė parašyti knygą ir neskaudėjo, kai parašytus gabalus mėčiau į šiukšliadėžes. Per šį laiką išaugo Joosepas, norėjęs ir knygoje pamatyti ir išgirsti, kaip jis, toks mažytis ir toks didelis Vytautas Sirvydas, abudu džiaugiasi, kad nereikės mirti, kad va suplakė, uždainavo serganti mažyčio vaiko širdis: gyvensiu, dėde Vytautai, ir savo Estijai, ir tavo Lietuvai. Valiooooo ! - Dieve duok, Joosepai, kad tas tavo gyvenimas kuo gražesnis, kad papuoštumei juo ne tik Estiją ir Lietuvą, bet ir Žmogų, - nuoširdžiausiai linkiu jam, savyje dėliodamas mintį po minties: - Taip, taip, ir Žmogų, Joosepai. Tai net gerokai svarbiau. Įsijaučiau taip, kad šioje valandoje esanti realybė užsimiršta ar bent atitolsta ir, žiū, jau ir pats nesuvoki, apie ką ir su kuo šnekiesi, ginčijiesi, samprotauji. Sueina į ją, susispiečia, kas iš kur ir kiekvienas įsitikinęs, kad čia reikalingiausias, nepaisant kad ir saviplakos, savikritikos pakanka. Šįkart ir man taip - pasijaučiu, kad į smegenis lyg pelkė trenkė. Bet- stop! Visi kiti palauks, bet ar ilgai čia užtruks Seneka? Žvilgt iš padilbų kartą, kitą ir netikėtai matau, kad jis kažkuo panašus Algirdą Ražą. Labiausiai, kaip supratau, kaktos


raukšlėjimusi, kuomet įsikibęs į mintį, bando ją nuvalyti nuo nereikalingų apnašų. Bet vis dėlto tai ne Ražas, o jis, Lucijus Anėjus Seneka, dviejų tūkstančių metų nesenas senis, Jėzaus Kristaus bendraamžis. Kažkada net buvau apie ji rašęs, tikėdamasis kad panašaus kalibro žmonės galėtų pagelbėti mano varganai poezijai. Atkakliausiai galynėjausi su jo: „Atsikovok save“, ir mūšio lauko pradžioje užsiėmiau tokią poziciją:

1

Kaip sena, a? Kaip sena... Net pagalvot baugu. Iš ko atsikovot? Esu žmogus Ir su žmonėm. Kas pavergė mane? Kada? Ir vis dėlto Nedingsta niekur jie, Tie žodžiai du „Atsikovok save“ Betgi ar tu, O Lucijau Seneka, Atsikovojai? Na taip, gyvybę Savo rankom gesinai, Bet svetima valia. Tyli? Tylėk. Tavo žvaigždė Dėl to negęsta. Jau ne vien tu, Bet ir jinai: - Atsikovok save


- Lengva patarti, ar - ne? Ir visi beveik tai mokame, bet neretai bijomės net pavaikščioti po tokių kovų pelenus ir atsiminimus. Suprantama, be jų ramiau, tuomet drąsiau manyti, kaip kam geriau, išdidžiau pakelti galvą ir net pasižiūrėti kaip atrodo kažkada sudeginta Antano ir Domicelės Mankevičių sodybą, mažos Lietuvos trupinėlis. - Sustok, Įgaga. Štai mudu su ponu vežėju sumanėme kelis žingsnius nueiti pėsti. - Ek, mielas Pranuci, ar manai, kad aklas, kad nežinau, nematau, bet pasivaikščioti po sudeginto žmogaus gyvenimo pelenus, manau, verta. (XVII iš "Skaitau save") 2x2=4

1

Nulipau iš pasostės, paliečiau kojomis žemę ir, o mielas žmogau, kaip sugėlė jausmus – net ir neįtariau, kad taip pasiilgau žemės. Seneka paėmė už parankės: - Kas tau? - Tai kad nežinau. Vis dažniau savijautoje pajaučiu dalykų, kurie anksčiau nepasitaikydavo. Matyt, kaip upė, kuri į savo kelionės pabaiga irgi išplatėja. Net salomis apauga. Gabaliuką paėjus, atsigręžiau iš toliau žvilgterėti į karietą ir mudviejų su Įgaga akys susitiko: - Įgaga, o kas tau? Išslydau ir Lucijaus parankės ir sugrįžęs apsikabinau žirgo kaklą, bučiavau jo geras, kelionėse daug ko mačiusias akis. Žinojau, kad labai prireikus atsiminti, galima jose pamatyti, kaip Tada. Bet tik šįkart pamaniau, kad galbūt pagal tokią akyse įsigėrusių vaizdų atmintį, važiuoja karieta būtent taip, jog net neįmanoma suabejoti, kad gal būt ne kaip Tada. - Graudulys užpuolė?


- Pasiilgau namų. Gimtųjų. Labai pasiilgau, Lucijau. Jau keli metai, kai per jų slenkstį kojos neperkėliau ir nėra priežasties – kodėl taip? Senatvė? Tas netikusio žmogaus savyje supratimas, kuomet nesinori tokiu pasirodyti? Ar dar kas, įskaitant ir ilgesį, kuris lyg išgrynina jausmus ir vis geriau supranti, kaip nemokėta gimtuosius gerbti ir mylėti. Va, su Įgaga pasižadam, kad neišsiskirsim iki... - Taip, taip, iki paskutinės vakarienės,- užbėgo į priekį pakalbėti Lucijus Seneka, - bet tai ne paskutinis balius, Pranuci. Ir nužvelgdamas karietą: - Nesakytum, kad didesnio grašio verta. Ar ir anoji panašiai atrodžiusi, kaip ši? - Kažkada buvau rašęs... Įgaga, kaip ten,- neva paklausiau jo, bet savo nuostabai išgirdau tekstą. Stebėtis nebuvo laiko, nors supratau, jog Vidiniui pavyko atkurti nutrūkusį transindukcijos ryšį. Neliko nieko daugiau daryti, o tik girdėti ir atkartoti, ką girdžiu smegenų žievėje.

1

KODĖL „RADIJO KARIETA“, o ne taip, kaip žmonėse įprasta? Karieta ir tiek.. O! Kad sugebėčiau atsakyti, tuomet gal įvykiai būtų klostėsi kitaip. Iš tikrųjų- kodėl? Šis klausimas mane persekiojo ir baugino nuo Radijo karietos atsiradimo iki žlugimo. Net ir po to, kai jos neliko, kai po sunkios, užtrukusios ligos, pradedu atgauti prarastą atmintį, paprastai jaučiu aiškesnį ar miglotesnį poreikį suprasti jos pašaukimą ir suvokti nuostatas jos meistro, sugebėjusio į savo kūrinį įkelti stebuklą. Radijo karieta man buvo dvasinio pasaulio dalelytė, turėjusi kūrybos paslaptį. Iš išorės ji nebuvo išvaizdi ir žmonės ją apžiūrėdavo be pavydo, o dažnesnis jos net nepastebėdavo Tačiau tie, kas nors kartą į ją įlipdavo, tai sieloje aiktelėdavo: O Viešpatie, Viešpatie! Kokie gražūs tavo namai. Ir erdvės čia tiek, kiek reikia žmogaus dvasiai.


Ir, beje, esu įsitikinęs, kad tie, kas Radijo karieta nekeliavo, joje nebuvo, nesilankė, tai nesugebės patikėti žodžiais, kuriuos man teksią apie ją kalbėti. Aš irgi kai pirmą kartą sėdau į karietą, tikėjau tik tuo, ką mačiau iš išorės. Ir buvau nusiteikęs nuobodžiam ir kantriam gyvenimui, ketindamas iš tokios atsiprašant, nuskurdėlės - nususėlės pelnyti kasdienę duonelę. Tai viena iš didesnių mano nuodėmių - nesugebėjau dėkingai priimti tai, kas buvo iš Dangaus rankų. Ir dar didesnė nuodėmė, kad labai greitai pasijutau beesąs vienintelis Radijo karietos šeimininkas- lig caras, karalius. Girdi, jeigu Dievas davė man ją, tai tegu ir būna tik mano. Dabar apie tai galvoju kaip apie dangaus bausmę ir bandau surinkti ankstesnius užrašus, ketinu parašyti naujų atsiminimų ir, sudėjus į knygą, pavadinti ją „Teisybės visi bijosi“, nors suprantu, kad, deja, taip nėra. Teisybės bijosi labai nedaug žmonių, tačiau rašant knygą, nori ar nenori, o be visokio kitokio savęs, neišvengi nebūti ir melagiu. - O kodėl dar ją reikėjo vadinti „Džene“, -išklausęs ir, matyt, supratęs, kodėl taip sklandžiai „kaip iš Šv. Rašto“ prakalbau, pasiteiravo Lucijus. - Taip mane pravardžiavo keli bendraklasiai. Neprigijo, kad taip visi, bet atkakliausiai dėl to stengėsi ,sakykim, mano krikšto tėvas Tadas Babinskas. Maniau, kad šitaip bent mintyse dažniau galėsiu pabūti kartu, kaip Tada. - Neišdegė? - Retkarčiais. Ir dažniau blausiai, negu ryškiai,- pasakiau, o ir pačiam parūpo paklausti - kažin, kaip atrodanti atmintis po dviejų tūkstančių metų ir ar galima apie ją kažką dar kalbėti. Bet tuoj pat ryžtingai atmetęs tokią užgaidą: - Šunų nebijai, Lucijau?

1

... Ėjom, vaikščiojom, slankiojome, o Antano ir Domicelės Mankevičių sodybos neradome. Net ir 30 hektarų žemės taip


pat- ne. Dingo nelyg Kęstučio Lakicko gitara kartu su nežinia kur iš karietos pasostės erdvės išėjusia Aldona Vederaite. Ir vis dėlto prasminga, kai nors atmintyje užsilieka: Kur sena bakūžė liko, Kur dainas aš dainavau Tėviškėlė išdraskyta, Iš bakūžės – pelenai.

1

Bet užsilieka ne tik dainos. Užsilieka, ot, kad ir Stasės Lakickienės - Mankevičiūtės skauduliu aptekę žodžiai: esą, miesčionys pardavė ir nomenklatūrinis žmogus, nusipirko tą vietą... Stabteliu. Negi taip? Nesako, kad žemę pardavė, ar sodybą, o... vietą. Skauda dėl jos. Bet abejoti neteko ir pradedu galvoti, kad, ko gero, būna, kai žmogui vieta turi didesnę vertę, būna, kai ir auksas prieš jos, taigi vietos vertę pradeda blėsti. Tačiau ši mintis man nauja, jos negebu išlukštenti ir nudžiungu pamanęs, kad, ačiū Dievui, ne be nerimtos priežasties pasostės erdvę karietoje paliko Aldona. Jį anksčiau manęs išgirdo ją ir suvokusi, kad be knygos šios minties išlukštenti neįmanoma, nuėjo jos parašyti. Ir net atsidusau: - Dieve, o sako, kad tavęs nėra! Dviejų tūkstančiu metų jaunas senis Lucijus Anėjus Seneka pratarė; - Ispanai pralaimi. - Tu man kažką? - Sakau, mano tėvynainiai krepšinio rungtynes Kaune pralaimi. Bet tai draugiškos rungtynes, nors kai žaidžia, nemanau, kad vyrams dėl to galvą sopa. Bet kokioje kovoje, kad ir geriausias draugas, o pats ant menčių nesigula. Reikia paguldyti, vadinas, reikia jėgos, reikia gebėti. - Mat kaip! -ir prisiminiau:


Šešėliai vaikščioja žeme Ir, ką sutikę, kalba praeitim. Štai su Seneka stovime greta. Jis čia, kur dabartis, Aš ten - toli, toli... Minties erdvėj sunyksta toliai, Kaip jam, taip man 2x2=4 (XVIII iš "Skaitau save") 2011-08-19 09:54:20 Pelėda Netikra Aldona

1

Su Luciju grįžome į karietą. Buvau įsitikinęs, kad pakilus laipteliais, paduos ranką, paskui lengvai patapšnodamas per petį, ištars kaip ankstesniais kartais: :“Tai iki kito karto, seni“, bet - ne. Net nestabtelėjęs ėjo į pasostės erdvę, o grįžtelėjęs per petį: - Ar žinai, kad mano tėvas buvo Romos raitelis? - Žinau, Lucijau. Kodėl klausi? - Ne todėl, kad svarbu. Šia prasme tėvas buvo pranašesnis už Jėzų Kristų. Anas asilu jodinėjęs, o tėvas... prašau. Galima pavydėti, o aš, žinoma, didžiuojuosi, kad taip. Gal todėl ir aš myliu arklius... - Arkliai, regis, irgi tuo pačiu atsidėkoja. Bent jau Įgaga. Tari žodį ir, žiūriu, net neatsiklausęs manęs paklūsta. - O karieta kodėl sudužo?


1

- Ar pirmoji? „Dženė“? - Kalbi, lyg jų dešimtis būtumei sudaužęs. - Oi, ne! Tikrai ne dešimtis, bet pasakyti, kas ir kaip atsitinka su jomis, man nesigauna. Būna taip, kad nepaisant kokia karieta bevažiuočiau, o suvokiu ją kaip „Dženę“. Ir jaučiuosi, beje, kaip joje. Tuomet atmintis apie ankstesnę „Dženę „ dingsta, ji nereikalinga, nes jauti, supranti, žinai, kad važiuoji būtent taip, kaip Tada. Tuomet - kad ir su Vidinio parama - o „Ech, Roma...“ tikrai negebėčiau parašyti. Net ir minties apie tokią mūzą nebūtų. O štai šioje karietoje... Bet atsiprašau, užsiplepėjau. Lyg su ponia Aldona. Bet, matyty, irgi tik todėl, kad ji netikra... Supratau, kad leptelėjau daugiau, negu reikėtų. Nors ne boba, bet suprantu, kad ir man tinka: Boba senyn-liežuvis ilgyn. Tačiau Lucijus kažkodėl tylėjo ir buvo nejauku nei man kartu su juo tylėti, nei dar daugiau kalbėti, nors buvau įsitikinęs, kad žinau, ko paklaus. Ir prašau – klausia: - O kodėl tavo supratimu Aldona netikra? - Ji artistė. Labai gera artistė. Gražu matyti, kaip ji vaidina. Žinai, kad taip negali būti, o nepatikėti nemoki,- kalbu jau spėjęs apmąstyti savo kalbą ir staiga atsimenu, - pats, be Vidinio, be Šventosios ir varno Goliaus, be raidžių Atės, Bėtės ir Joto, be kitų paramos, netgi Lucijaus akivaizdoje, taigi, prisimenu kaip ji, Aldona, pirmą kartą kaip Tada pasirodžiusi karietoje. Ir dabar it skaitydamas iš enciklopedijos liudiju, jog tai buvo 1994 metų pavasarį, būtent gegužės mėnesį, „Dženei“ išvažiuojant į aštuntą jos kelionę. Lucijus tuoj pamatė mane jau gerokai ne tokį - pasikeitusį, padūmavusį, apkrėsta migla, bet girdėjau kaip laimingai sužvengė Įgaga: - Yhahaha... O buvo taip:


1

- A-ha! Štai kur ji, Radijo karieta, - lamingai pašaukė nedidukė, mitri, mažytė moteris.- Apsižvalgė atidžiai įsiklausydama ir nieko gyvo nei išgirdusi, nei pamačiusi: -Kodėl taip? Karieta yra, o kur kiti? Kur bent vežėjas?- Ir nors ne kaip miške, bet gan garsiai: -Vežėjau, a-ūūū! a-ūūū! – Ir vėl įsiklausydama ir tik sau: - Tik botagas. Nė gyvos dvasios. Šitaip man dar nepasitaikė. – Ir taip tai pašaukdama, tai kalbėdama sau: - A-ūūū! a-ūūū, vežėjau! Negi net tokiu metu sugebi vėluoti, kai karietoje ponia Aldona? - Pasirodo, kad sugeba. Betvarkė, oi kokia betvarkė. Kur pasisuki, į kurią pusę pažiūri, visur chaosas ir, atsiprašant – pfui! lietuviškas punktualumas, - buvo kritiška ponia. O pamačiusi ant staliuko mikrofoną, nedvejodama prisėdo prie jo ir: - Sveiki gyvi, mielieji mano. Matyt, tik jūs ir suprantate, į kokią padėtį patekau. Bet argi pirmas kartas? Dievas davė moterį, o su ja ir protą, kaip nors išsisukti. Gyvenimas, o juo labiau karieta – ne miškas ir pasiklysti joje moteriai, sakyčiau, būtų pernelyg negarbingas reikalas. Bet vis tiek- palauk, vežėjau! Tu man dar pašokinėsi. Demokratija be botago, pasirodo, Lietuvėlei netinka. Užkliuvo akimis už laiško. - Laiškas? Radijo karietai? Įdomu, įdomu, kas ir ką rašo. Kad ir kas berašytų, o faktas kaip blynas - karieta važiuoja, o vežėjo nėra. Vėliau p. Mozūraitis iš Marijampolės pasakojo, kad buvo nustebintas, išgirdęs, pasak jo, kažkokios ponios skaitomą vežėjui parašytą jo laišką. O ten ir taip: „Stebėjau aną kelionę atidžiai ir buvo įdomu ir prasminga. Mano nuomone karieta važiuoja tinkama ir šių dienų Lietuvai reikalinga kryptimi.“ - Žiūrėk, koks komplimentas - „važiuoja tinkama ir šių dienų Lietuvai reikalinga kryptimi“,- neiškentusi pakomentavo ir vėl iš


1

teksto: „Kiek šiandien mes prisiklausom, prisiskaitom ir prisižiūrim demagogijos, skambių, bet drauge bekraujų ir pilkų gražbylysčių. O šiandien mūsų iškankintai Lietuvai, jos žmonėms, reikia dvasingų, paguodžiančių, pakeliančių iš tos klampynės, kurioje mes maudomės, žodžių. O jūsų karietoje atradau tai, ko trūksta ne tik man, bet ir daugeliui mano tėvynainių“ Ir vėl komentaras: - Oho-cho! Nebūčiau patikli, tai nepatikėčiau: - Radijo karieta, o tik klausyk, moteriške, koks įvertinimas, koks pripažinimas. Na, palauk, vežėjau... „ Kiekvienam mūsų žodis MOTINA- tai šventas ir pagarbus žodis. Ši jūsų kelionė, skirta Motinos dienai, buvo graži dovana mūsų mieloms mamoms ir pagarba toms, kurių jau nėra tarp mūsų.. Labai gražiai, sakyčiau, vykusiai įkomponuota Kavarsko viršaitės Elenos Kalibatienės, kunigo Izidoriaus Butkaus ir rašytojo Kęstučio Arlausko gyvi, laisvi pasisakymai ir mintys. Gegutės kukavimas ir paukštelių čiulbėjimas, melodija, „Kur bakūžė samanota“ ir lietuvių liaudies dainų motyvai vykusiai papildė kelionės pagrindinę mintį. Aktoriaus p. Tomo Vaisietos sodriai skaitomas tekstas ir vežėjo „ Čiulba paukštis ir šlama ąžuolėlis puikus“ labai pasodrino laidos pagrindinę mintį. Būčiau neteisus, jei pamirščiau režisierę Audronę Meilutytę. Žodžiu, nuoširdus, suvalkietiškas „ačiū“, - skaitė Aldona, pati vis labiau įsijausdama į laiško tekstą. - Betgi tai nuostabu. Dėl to galima aukotis, gultis po karietos ratais ar, sau ant kupros užsikėlus, nešioti kur panorėtų kartu su visa jos komanda, - jau lyg pagyrė Aldona ir atrodė, kad p. Mozūraičio laiškas ir mikrofonas jai labiau reikalingas negu karietos vežėjas. Aldonos balsas išsilygino ir galima buvo numanyti, kad iškrapštyti ją ir pikčiurną iš karietos, nebūtų


sąžininga. Bet, kita vertus - ar reikia? „Žodžiu, nuoširdus suvalkietiškas „ačiū‘ už Motinos dienai skirta kelionę. Tegu Radijo karieta rieda per mūsų brangią , nukraujavusią ir apvogtą Lietuvos žemelę. Tegu ji budina jos žmones iš bolševikiško letargo ir įkvėpia jiems meilę ir pagarbą savo artimui, savo brangiai tėvynei Lietuvai, kuri tiek daug aukų sudėjo ant laisvės aukuro“. - Taip tai taip, bet kas gi esi, gerbiamasis pone Mozūraiti. – Ir vėl ieškodama manęs:- Na, palauk, vežėjau. Tu dar man pašoksi, jeigu šio mielo pono kada nors nepamatysiu karietoje. – O po kelių mirksnių jau pati save pakoregavo: - Ne. Ne „kada nors“, o paklausykit: Jūs p. Mozūraiti, nepatingėkite manęs girdėti ir pasakyti, kada jums patogiausia ir... prašom. Tokius dalykus aš pati imsiuosi tvarkyti. - Pasitaisė, atsiremdama petukais į kėdės atkaltę, o aš, žinodamas kas atsitiks po valandėlės, žvilgterėjau į Lucijų, bet dar vis nemokėdamas išeiti iš savijautą apglėbusios miglos, paprašiau:. - Tyliau, Lucijau. Ji labai jautriai dainuoja. Nepraleiskim progos... - O, tai būtu nesąžininga -praleisti, - atsiliepė Lucijus ir, būdamas tyloje, dar labiau susikaupė:

1

Mane motina mažą Tai augino gražiai Ir užaugo dukrelė Su kregždutės sparnais, Kaip gegužę berželiai Sulapoja žaliai Taip motulės dukrelei Skrydžiui kėlės sparnai.


Ir dabar jau it perkūnas trenkė per abi ausis. Ten, kaip Tada, dainuojančiai Aldonai, čia pat, karietos pasostės erdvėje, atsiliepė Lucijus Anėjus Seneka, dviejų tūkstančių metų senis, toks jaunas ir gražus, kaip ir Aldona. Atsistojau, kaip mokėjau, žemai nulenkiau galvą ir buvo taip šventa, taip šventa, kad... Ak vežėjau, vežėjau, Nesakysiu aš tau, Kad ne kartą mylėjau, Bet ir vėl pamilauPamilau kaip princesė Kaip karaliaus dukra Stebuklinga, vežėjau, Tavo ši karieta... (XIX iš "Skaitau save") 2011-08-20 15:32:15 Pelėda

Dainuojanti trij

Prie kleboniškos

1

Dainos žodžiams išsekus, žinoma, nutilo ir dainuojantis duetas, bet man nebuvo ramiau - atrodė, kad visa karietos pasostės erdvė prisodrinta dainų ir nežinai iš kur - net netyčia prisilietus -


gali išgirsti uždainuojant ar užgiedant jau seniai nutilusias dainas ar giesmes. Lucijui tai nebuvo jokia naujiena ar bent mažytis atradimas – pasiliko kaip poteryje žodis, kad ir minios, kad ir bažnyčių prakalbintas, tačiau iš savos vietos nepajuda. Nesuvokdamas, ko klausti ar pakalbėti, prabilau lyg įtardamas: - Sakyk, Lucijau, o tu ar tikras? Ar tu tas, už ką tave priimu? Gal irgi vaidini ir net kada nors, kur nors vaidinai tikrą Lucijų Anėjų Seneką, Beje, kartu su Aldona, vaidinusia jo žmoną. - Juokauk. Geras ūpas padės visiems. Bet man savęs nereikia vaidinti. O ar Aldona kada nors ar kur nors vaidino mano žmoną Pauliną, tai nežinau. Bet jeigu iš tikrųjų taip - tai užjaučiu, koks nepaprastai sunkus jos vaidmuo. Būsiu laimingas, jeigu tokia patirtis padės jai parašyti knygą, pakalbėjo Seneka, narpliodamas rankose laikomas vadeles ir dabar, jo klausydamas nemaniau, kad tokį laiko suvartojimą galima vadinti bimbinėjimu - rankos dirbo, narpliodamos vadeles į mezginį ir jį išardydamos, o galva irgi užsiėmusi nežinia kokiais ir nežinia kam reikalingais dalykais. Ir ūmai atsimenu, kaip Algirdui iš Anykščių rašiau, norėdamas jį įtikinti, kad ir aš asmeniškai nemenka dalimi panašus ar net tapatus Senekai. Bet jeigu aš, tai ir jis, Algirdas. Kokia nesąmonė, a? Bet taip parašyto jau nei nutrinsi, nei nutašysi. Džiaugsmo nedaug, bet parašyta gi: “jeigu apnuogintume save iki tiek, kiek sugebame, tai panašumai, (o gal ir tapatumai) gerokai pranoooooktų skirtumus ir mielas Algirdas gal net nustebtų pamatęs, kokia nemaža dalis jame yra Prano...“ Beje, aš ir pats tuomet dar nežinojau, kad toks pamąstymas mane nublokš į gimtas apylinkes, o, vadinasi, ir prie Musteikos sodžiaus, kur netoli nuo jo 1883 metais nušauta paskutinė Lietuvos meška.

1

O meška, gėda dėl savęs Subėgę vyrai, paskutinę tave puola, -


Suskalija šunų gauja, Medžioklių ragas šaukia, kad baisu... Ant kelių maldai Musteika priklupo Nejau vėl karas, maras Ar Nojaus potvynis į Gudo šalį Iš Grūdo ežero Grūdos upeliuku įpluko? Čepkeliai aikteli: - Meška krauju pasruvo! Sugavus mirtį akimis, Dar suriaumojus klausia, ko daugiau Ar žmoguje – žvėries, Ar žvėryje – žmogaus?

1

Buvau bent tiek patenkintas savimi, kad neišsiplepėjau apie šį savo "kūrinį" Lucijui, o toks „aiktelėjimas“ atmintyje, stumtelėjo su linksmiau suplakusia širdimi ateiti prie kleboniškos. Mintys apie „netikrą Aldoną“ ir įtarimai apie „gal netikrą Lucijų“ bent kiek atitolo. - Nepyk, Lucijau, kad tiesiog vardu tave vadinu. Nežinau, kaip dar geriau pagerbti man mielą žmogų, bet irgi nepyk, kad, priimtas į draugus, nesi juo pirmas, bet didžiuokis, kad pasodintas šalia geriausių. Gal pažįsti, gal dar – ne, bet tavo dešinės pašonėje – Algirdas. - Anykštėnas? - Gal pirštu nerodykim, bet pasakysiu, kad visų aukščiausias pasaulyje kalnas jam yra Vilkmergės piliakalnis. Tik iš ten skina trisdešimt šešias žoleles ir jas užpila samane. - O! betgi tai puiku! - Negirk, kaip mergos. Pamatei ir - ak, koks puikumėlis: gražiausia, mieliausia, prie širdies prilipus. Šitos bent po klebonišką reikia išgerti, o paskui jau pasakyti, kaip iš tikrųjų. - Kleboniška? Tai turbūt labai daug?


1

- Nebijok, nesi kaip tavo tėvas raitelis ir todėl iš balno neiškrisi. Man buvo labai gera pačiam matyti ir kitiems parodyti, kad ne visi mano buteliai tušti. Lentynos gilumoje paslėptos „trisdešimt šešios žolelės“ - Algirdo dovana - irgi dar laukė kleboniškos. Bet ar galėjau tikėtis, kad klebonišką rankoje laikys Lucijus Anėjus Seneka. Pamatęs, kaip tai atrodo ir prisimindamas Algirdą, dar kartą pritariau išminčiai, kad toks tokį suranda visur, bet, žinoma, pirmiausia ten, kur greičiausia galiama tai padaryti. - Nedidelė, kad ją kur!- skaniai gurktelėjęs apie klebonišką pasakė Seneka taip, lyg tai būtų pasaulio paskutinioji adyna. - Dievas mėgsta trejybę, Lucijau. Bent mes taip įsitikinę. - O! Bet tai puiku! - jau antrą kartą per tą trumpą laiką pakartojo Lucijus ir jam , žinoma, pritariau, neužmiręs priminti, kad dievai pavydūs, ypatingai, kuomet pajaučia, kad „tokio nektaro ir ambrozijos mišinio ir jiems neteko ragauti“., Laikiau rankoje butelį laukdamas, kada mielas žmogus po jo kakleliu kyštelės klebonišką, bet jis neskubėjo- girdi, pasigerti niekuomet nevėlu, bet jeigu sugebi išgerti ir nepasigerti - tai irgi menas. O kai kleboniška antrą kartą buvo kupina lig kraštelių samanės, pagardintos nuo Vilkmergės piliakalnio surinktomis trisdešimt šešiomis žolytėmis, Lucijus jau neskubėjo. Išdidžiai, pagarbiai padėjo ją šalia savęs ant mažyčio staliuko ir nesunkiai atsiminęs ankstesnį mudviejų pašneksį, pasiteiravo: - O Roma- kas? - Nepaisyk, Lucijau. Taip eilėraštį pavadinau. Pradžioje net nepastebėjau, kad ji vapu ir vapu kaip papūga. Pamaniau, kad gal eilėraštis. Gal netikras, bet vis vien tokio „Dženėje“ tikrai nebūčiau gebėjęs parašyti. O čia net vapėdamas. - Nesilaužyk, kaip merga ir nesikuklink, o juo labiau - nesipeik. Ir taip? –paragino klausdamas ir pridėdamas: - Romos laikai turėtų pridėti garbės troškimą. Po antros jau nesikuklinau, tačiau eilėraštis, deja, buvo


parašytas anksčiau. Stabdau žirgus. Bet jie prie kinkinio įpratę Ir nesupranta, kad kitaip galėtų būti Kaip karieta neįgali senatvė, Tačiau ir ji savęs neleidžia iškinkyti. Ech, Roma, regis, suprantu tave Argi ne taip vergovė tapusi tavo esme? Žinau, laike seniai taip būta, Bet krisk į Žmogų ir žiūrėk kaip ten Vergovė daiktui sielą prasmelkia ligi bedugnes, Išnyksta Dvasios polėkis Kuomet ir akmenėlyje gyva it Dievas, Esą - esu visur... Stabdau... O jie kanopomis į kelią įsikibę, Dar aukso ieško vis – Jau senokai, deja, net - ne žirgai, O kuinai savo kaulus nešantys kažkur Ir net nemokantys numirt šventai

1

- Kai išgersime po trečią, regis, viskas paaiškės. Tik neduok dieve, kad sumuštume butelį su trisdešimt šešiomis, - pasakė Lucijus ir jau Įgagai: - Ar girdi, mielasis, ką tavo Pranucis paisto. Lyg negirdėjęs būtų, kad senas arklys vagos negadina. Iš pakinktų atsiliepė: - Yhahaha!.. yhahaha!- ilgai, pratisai, kuomet jau supranti, kad toks būdamas mūšyje jau nesi karys, o arklys – irgi jau ne žirgas...


(XX iš "Skaitau save") 2011-08-21 21:10:53 Pelėda

O dangau, nesiausk manyje

1

Pasitaiko, kad vienas kitas pažįstamas ar net nepažįstamas lyg nustemba: kaip čia taip? Vežėjas, o nežinai, kas karietoje. Tačiau likusieji nei stebisi, nei klausia, nes įsitikinę, kad žinau. Deja, deja. Na, o tam keletui sakau, kad kapitonai laivų irgi nežino, ką plukdo jų kajutėse, kaip ir traukinių mašinistai, ką veža vagonuose. Lėktuvuose pertvarų, regisi, mažiau – bent kol kas - bet jų lakūnai irgi nepažįsta savo krovinio. - O! Argi galima lyginti? Ten laivai, traukinai, lėktuvai, o čia tik karieta. Ar girdite? Tik! Ir ką pasakyti? Belieka pasistengti juos suprasti ir atsiminti, tačiau atsiminimai tokie nemenki ir vis augantys, nes laikui prabėgus, žiūrėk, jų jau padaugėja. Pradžioje lyg pasidrąsinimui buvau taręs, kad, girdi, kodėl gi nepaskaitinėti savęs, jeigu senieji užrašai naujausiuose laikuose nesileidžia perskaitomi taip, kaip buvo parašyti, tarkime, prieš dvidešimt ir daugiau metų. Todėl drąsiai ant stalo kloju tekstus - savo ir svetimus, kurie kažkaip paliudytų senosios karietos būtį, bandydamas suvokti jos esmę, kuri, kaip vis geriau suvokiu, mažiausiai siejama su jos išorine išvaizda. Ji, išvaizda, nebent ta prasme ypatingai svarbi, kad sugeba užmaskuoti turinį. Bet kodėl- taip? Kam to reikia?


Manau, kad kol kas tik ponas Dievas žino, tačiau jeigu man ir ateityje nebus leista žinoti, nemanau, kad reikėtų dėl to apgailestauti. Savęs skaitymai darosi poreikiu ir man – te niekas to neišgirsta! - jau dabar, rytais atsikėlus ar prieš miegą, svarbiau nuryti kelių sakinių gurkšnį iš tekstų apie „Dženę“, negu persižegnoti. Ir ypatingai svaru, jei tekstai seni, atsiradę beveik prieš dvidešimt metų. Kai man papriekaištaujama, jog apie tai kalbėjęs ar net rašęs, nenoriu tikėti, nors žinau, kad priekaištai teisingi, tik kažin – ar reikia manyti, kad tiesų kartojimas yra nelaimė ar tuščias darbas. Kur kas liūdniau, kad daug ko nebus lemta atsiminti ir todėl, ak, kaip mano sielai smagu matyti Albiną Šiupienienę, palydinčią karietą į pirmą jos kelionę ir girdėti: Albina: Radijo karieta! Malonus ausiai skambesys, Netikėtas akiai žavesys... Žiūriu iš arčiau: TAIP, karieta Menkutė ir prasta. Ar nesubyrės, pasaukusi į kelią? Ar rasis kam palabinti vadeliautoją? Juk mes nebe tie – svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas tamstos toks? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs - ieškojau Lietuvos, Lietuvos neradau... Tai va kaip karieta atrodžiusi Albinai – ar nesubyrės? Ir argi galėjau tada pamanyti, kad būtent taip ir atsitiks? Ne, oi -ne! Per visą burną kaip jaunas mėnulis iki ausų įsiėdęs šypsnys: Ačiū, Albina, ačiū ir tau, kelių dešimčių Vilniaus „Dzūkų pulkuci“, kad žiemoje, sausio šeštadienio vidurdienį atėjai padainuoti: išvažiuojančiai „Dženei“.

1

Ar būsi mažas, vai ar dzidziulis


Iš tolo macycis, kad tu dzūkulis Tep Vilniaus dzūkas dzūkų pažino Ir savo pulkucin juos suvadzino. Gera, miela, šilta... Ir šalta žiema nešalta. Kažin, už kokius pinigus galima būtų nusipirkti kad ir tokius Šiupienienės žodžius? O jie čia va tokie, kad, regisi, ne iš burnos, o iš širdies į širdį: Albina: Dieve duok, kad būtumei lyg varpas, šaukiąs pakeleivį lipti karieton ir godas odoti. Klausykis ir kalbėk iš širdies į širdį, idant pajustų žodžio grožį ir dvasią. Tiktai neliesk dabarties žaizdų. Gal greičiau užgis. Stiprybės, tamsta, semkis praeityje. Nuo amžių didvyriai vedė ir gaivino tautą. Prikelkite mirusius, žadinkite gyvus. Te rauda dzūkeliai, dainuoja sūduviai, te girias žemaičiai, kvatojas aukštaičiai. Tikėkime: Ateis diena, nušvis dangus, ištirps ledai, Pakils aukštai, sušilus Lietuva, Ir vėlei meilė artimo tarp mūsų bus gyva. Tad sėsk karieton ir važiuoki! Kur mūrai dideli ir ponai garsūs, Kur pirkios mažos ir žmoneliai gražūs Išlipk ir pasibelsk. Tavęs tikrai ten laukia. Tenai tautos likimas. Palydėsiu aš tamstą pro Vilniaus vartus, Lauknešėlį įdėsiu - poeto žodžius...

1

Prašau, nepykit, kalbininkai, kad neįprastu būdu užrašinėju kai kuriuos karietai pasakytus didesnius –mažesnius tekstus. Ne todėl, kad įsigeidęs nepaklusti lietuvių kalbos gramatikai, konkrečiau - jos sintaksei. Manau, kad nedaugiausia šitokių


1

„išsišokimų“ bus, o elgiuosi taip todėl, kad šitaip akcentuoju gyvąją žmogaus kalbą, kuri, nugulusi popieriuje, deja, deja, jau praranda pradinį gardumą ir ją reikėtų nebent talentingai suvaidinti, kad išlaikytų kaip Tada iškalbėtų žodžių žavesį. O aš juos dar vis girdžiu, kad ir po tiekos metų. Ir kažkoks krūtinėje irgi gyvas spurdėsis ir noras išgirsti žinią į nebylų klausimą - kur dabar, Albina Šiupieniene, kur bent vienas iš“ iš „Dzūkų pukluco“? O štai tų metų „Kalba Vilnius“ savaitraštį skaitau tik, regisi, tam, kad geriau atsiminčiau ir tik nebylus klausimas nekeičia esmės: Kur tu, Liucijau Vanagai, po beveik dvidešimt? O tuomet mudviejų pokalbį pasitiko prierašas: „Dažnas prasitariame: “Mes - pirmoji karta nuo žagrės“. Gal ir taip. Deja, paleidus iš rankų žagrę, nebeliko ir iš sodžiaus atsinešto, per šimtmečius išugdyto lietuviškojo mentaliteto. Susvetimėjome. Nuvertinome žodį. Jo nesilaikome. Vieni juokai pažadėti ir neištesėti, apgauti. Ir velkam per Lietuvą kaip sunkų kryžių netikrumą“. Nepamenu, kaip atrodęs mudviejų sutarimas susitikti pašnekesiui, bet interviu pasirodė, kaip parašyta „užpraėjusį šeštadienį“ po karietos išvažiavimo į kelionę. - Keistas pavadinimas, „Radijo karieta“ Kodėl jis toks,pasiteiravo Liucijus Vanagas. Gūžtelėjau pečiais: - Turim ką turim, Liucijau. Yra karietėlė ir tiek. Pasiteiraukite Tomo Vaisietos, to stambaus dzūko. Ir jis sako:“ Karietoje, kaip danguje: nei vėjas perpūs, nei sniegas sudrėbs“ Tai ir suprantama. Dabar žiema. Pastatėme „buržuika“- šilta, gera, jauku. - Pažadėjote nudardėti iki šimtmečio pradžios ir net toliau. Bet juk tai grįžimas atgal. - Toje laidoje taip pat sakėme, kad ieškosime Žmogaus širdies. Esame maža tauta, tiek amžių išsilaikiusi didžiųjų vėjų


pagairėje. Ar tai būtų įmanoma padaryti be geros širdies? Tik dabar dažnokai suabejojame, ar kažkur tos širdies nepametėme? Tik kur? Skaitau, prisimindamas, kas taip, kas gal ne taip parašyta, kaip mano pasakyta. Ir staiga jaunai, laisvai šokteliu it spyruoklės mestelėtas: vėl išgirstu Vidinio ir Šventosios pasiųstą tekstą į smegenų žievę - gyvą, iškalbų, būtent kurį girdėjau tą sausio šeštadienio vidurdienį. Jau neabejojau, kad jiems pavyko atkurti kuriam laikui nutrūkusį ryšį, kuomet atsiunčiami tekstai ir protas juos perskaito - nei akinių, nei akių nereikia. Tik gal truputį greičiau pavargsti, bet gi – ne jaunystė... Irena:. Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją -be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Ir negalima juos vienašališkai vertinti. Su dideliu noru reikia suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų tautos istorijos puslapį ir galimybę suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti...

1

- Ačiū, Irena Sėliukaite. Ir, beje, kur tu šiandien? Matyt, net neįtari, koks nemenkas dvasioje poreikis turėti kaip Tada, beveik prieš dvidešimt metų išgirstus tekstus. Kasdienybės peizažai užsiglaisto ir atrodo, kad nieko naujesnio - o ir šiandien taip, kaip vakar. Bet argi? Ar ne dėl tų pačių priežasties ir karietos lūžta, dūžta, prapuola nežinia kaip ir kur, bet atrodo, kad jų erdvės išlieka, persitvarkydamos į kitokias konfigūracijas ir tokia erdvė tampa didesniu žmogaus galių


priežastimi. Bet ar nesapnuoju, a? O dangau, nesiausk manyje, jeigu taip... ( XXI iš "Skaitau save") 2011-08-22 22:29:51 Pelėda Iš Parašo zonos Dar neatmerkęs rytui akių supratau, kad šalia eilėraštis. Kad pasiliktų, reikėjo paskubėti jį įkalbėti į karietos pasostės erdvę. Tai nebuvo sudėtinga - eilėraštis tylus, ramus, kažkuo panašus į patį rytą, tik nežinojo savo vardo. Bet tokie dalykai ne pirmą kartą ir po minutėlės jau sklandė erdvėje: O dangau, nesiausk manyje Tiek žvaigždžių, debesų, Tiek daug vėjų pakėlęs... Plaukia upės iš tavo lietaus, Ošia miškas, O pievose sužydi gėlės. Žaluma išsiliejus kaip jūra plačiai, O ir jūra iš tavo lietaus Pailsėk manyje – aš taip pat pavargau, Kad galėčiau nustebęs gražiai, Pažiūrėti į turtą beribį Ir kaip paukščiai turtingais lizdais Savo ateitį tylią Namais apkabinti.

1

- Glauskis ten, Parašo zonoje,- pasakiau jam pamatęs, kad


sutilpęs keturiolikoje eilučių. Būtent, tiek, kiek mano varde ir pavardėje raidžių: Pranas + Karlonas =14. Ir, žinoma, sergėki dzievuli, kad kas nors nesumanyti pavadinti sonetais. Tai parašai, parašai... mano tikrieji broliai parašai ir nežinia, kiek jų dar galėtų būti, jeigu jie visi susirinktų kad ir į šią zoną. Deja, nemanau, kad taip kada nors atsitiks, nes patys pirmieji pasiliko sudužusioje“ Dženėje“. Žinoma, yra vilties - o gal dar atsiras, ateis, sugrįš, juolab, kad vienam kitam pasisekė sugrįžti. O keturiolikos eilučių poezijos zona Senojoje atsirado netyčia, juokais, norint pralinksminti save ir kitus. Dabar tai nedidelė paguoda- kuo daugiau pajauti tapatumų, ar bent didesnių panašumų tuo didesnis nerimas, kad, Dieve saugok, visa tai nepasikartotų Naujausios likime. Beje, įsimintina, kad „Dženės“ žlugimo pranašystėse poezija tariusi irgi nemenką žodį. Manau, jog verta tokią atmintį laikyti šalia savęs. Išlikę toks užrašas: "NETEKO GIRDĖTI, kad žmogaus nuojautos būtų priskiriamos prie reikšmingesnių dalykų. Tačiau, pasikliaudamas savo patirtimi, sakau, kad būtent nuojauta buvo pirmoji, kuri pakuždėjo apie neišvengiamą Radijo karietos („Dženės“) žlugimą. Ją pajutau būtent tą dieną, kai liūdnomis akimis, pasižiūrėjusi į mane, atidžiai, regis, net bandydama suskaičiuoti plaukus, paausiuose užsilikusiose jų oazėse ir šaltu žvilgsniu paglostydama pliką, pagalvėmis nučiuožinėtą viršugalvį Jotė Inčiūtė padainavo: O saulė vakaro į miško landą Tarytum saulė slenka pamaži.

1

Atrodytų, menkniekis. Graži, greita, miela moteris, mokanti bendrauti su žmonėmis ir patraukti jų dėmesį. Kas čia nepaprasto ar įsimintino, juolab jeigu ji neeilinė, jeigu valdžios


kilstelėta aukščiau kitų. Tačiau tvirtėjantis įsitikinimas, kad „ Dženės“ žlugimas prasidėjo nuo Jotės padainuoto dvieilio, neatsitraukė nė per žingsnelį. Laukti ilgai neteko. Dar kelis kartus buvau ją sutikęs koridoriuje, beveik taip pat, kaip pirmą kartą nužvelgiančią mano stotą ir dainuojančią tą patį dvieilį. O ketvirtą ar penktą sykį pasistengiau parodyti, kad ir pats moku dainuoti, gebu meiliai žvelgti į gražią valdžios moterį Jotę Inčiūtę, o dainą netgi geriau išmanau - dar bent keturias eilutes moku. Ilgas koridorius suskambo, pavirpindamas ant sienų pakabintus paveikslus: Iš kur – sakykite - toks džiaugsmas sklinda?O Dieve, nors ir senė, bet graži! Įsiklausai ir gerumu prabyla Per žodį, mintį, sąžinę, per tylą..

1

Padainavau tik tiek, nors nesunku buvo padainuoti daugiau, kadangi tai buvo „Dženės“ daina - ir gimė, ir augo, ir beveik visą kelionių laikmetį gyveno karietoje. Dabar tai buvo paskutinis vaidinimo pabaigos įtaigesnis vaizdelis, kuomet paplojusi publika galėjo skirstytis namo. Tik užkulisiai dar kurį laiką, bruzdėjo ir ypatingai Jotei Inčiūtė pasiteiravus: - O dvartarniai, o kiemsarginiai cacos, pasakykite, ką manote apie tai, jeigu karietos vežėją persodinčiau į laisvo oro direktoriaus krėslą? - Negi galėtume manyti kitaip negu jūs, ponia, -tuoj pat atsišaukė vienas iš cacų (gal geručių), vadinamas Bruklinu. Ponia Jotė dėkingai šyptelėjo. - Jūs kaip visuomet mielas. Ačiū. Gerų tau atostogų, Ati. Ji kalbėjo tiesą: Atis mielas žmogus, nors truputį jūrininkas, bet jo keiksmažodžiai apetito negadino.


Ir jeigu man tektų garbė rašyti jam laiškus, tai nedaug išsiskirdamas, sekčiau Lucijaus Anėjaus Senekos pavyzdžiu, kuris parašęs šimtą dvidešimt keturis laiškus Lucilijui kiekvieną pradėdavęs taip: „Seneka sveikina mieląjį Lucilijų“save parodo per pavardę, o laiško adresatą – per vardą. Man geriau patiktų priešingas derinys: “Pranas sveikina mieląjį Brukliną“. Jau tada žinojau klajojančią nuostatą, jog vadžia yra valdžia, ji žino, ką daro. Taip, valdžia žino, ką ji daro, bet dar geriau žino ką ji daro tie, kurie prie valdžios. Mielas Atis Bruklinas aukštesnėje valdžioje niekuomet nebuvo, o prie jos bemaž visuomet arba bent jau tiek, kiek jį beatsimenu. Ir aną kartą, praeidamas pro karietą, pašvietė akimis jai į langus ir net neburbtelėjęs išvyko atostogų - pasiuskite sau, o aš - baltas. Grįšiu iš atostogų, o ten, kur karieta –tuščia vieta." Būna, kai skaitant senus užrašus, norisi juos paredaguoti, kaip ir šitą jų žiupsnelį, tačiau dabar, kai juo liudiju, jog Senosios karietos žlugimą pranašavo ir poezija, suprantu, kad to daryti nereikia. Ir gal labai nebloga atsiminti, kaip atrodėme Tada išvykdami į pirmą „Dženės“ kelionę:

1

Irena: Visa Lietuva- ir ne tik Lietuva - senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandiena galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipame. Ak, kiek dar nepažintų, nežinomų likimų, užsiliko, nepasiekę mūsų žinojimo. Netgi šio, dvidešimtojo amžiaus, žmonių tragedijomis pažymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę reikia eiti, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo


stovime... Seni užrašai atgijo, o prieš akis vėl Irena Sėliukaitė. Sieloje gyva ir jautru, kaip TADA. Ir man džiugu, kad karietos pasostės erdvėje neblogai įsikomponavo tokia atmintis: Tai puiki moteris. Negalėčiau sakyti, kad ją gerai pažįstu. Kaip ir kiekvienos moters, jos irgi neįmanoma gerai pažinti, bet man ji būdavo gražiausia, mieliausia, gal net nuoširdžiausia, kuomet kokiu nors būdu liesdavosi prie tautos paveldo dalykų. Irak!- kaip apsidžiaugė širdis sužinojus, kad karietą į jos pirmą kelionę palydi ir ji, sėlių genties žmogus Irena Sėliukaitė. Renku žodžius, kaip tada, taip dabar ir žinau, kad jų nereikia užmiršti. Ačiū, Irena - Dzieduli, skundeisi, kad neturiu vardo. Ar gerai bus, jeigu mano vardas “Pailsėk manyje“,- išgirdau keturiolikos eilučių eilėraštį iš Parašo zonos. - Gerai. Labai gerai. Ačiū ir tau... (XXII iš "Skaitau save") 2011-08-24 04:00:03 Pelėda

Sovietikas

1

Ne diena, ne kelios, kai jaučiau, kad atėjo metas susikaupti, susikoncentruoti, surinkti save iš VISUR ir sutelkti į gal net


1

nedidelę, bet užtat sutelktą, sukoncentruotą, labiau apibrėžtą aplink save erdvę, kuri geba skleistis, plėstis, tekėti panašiai kaip kosmosas, o prireikus – paklūsta <b>valiai</b> ir iš taip sukauptos, „sutirštintos“ erdvės pasrūva, nuplaukia it upės pagal žemėlapių nuorodas. Nesu naivus, žinau, kad tai, kas yra, irgi kažkieno duota ir savintis tokią esatį, net bandant ją pertvarkyti, yra bergždžias užsiėmimas. Bet žinia, kad Dievas tvėrė žmogų pagal savo paveikslą, neužsimiršta ir todėl manyti, kad esame panašūs <b>tik</b>savo išvaizda, būtų gėdingai prasta. O karieta keliauja. Noriu nenoriu, bet...keliauja. Noriu nenoriu, bet priverstas kalbėti apie ją ir sakyti: - Naujoji. Ir atsiranda baimė, kuomet vis daugiau atrandi kažką iš to, ką turėjusi Senoji; baimė, kad nepasikartotų Senosios arba „Dženės“ tragedija. Bet štai koks netikėtas pamąstymas: ar galiu pasakyti, kada įsėdau į Naująją? kaip atrodo jos ekipažas? Ir jeigu mane vėl glamonėmis - neduok dzievuliau apsikabintų amnezija, tai, pasisekus atsigauti, ar nesuskasčiau ieškoti to, ko ir dabar nežinau. Kitokia šį karieta, oi kitokia! Erdvė pati sau tampa jos apvalkalu, apdaru, išvaizda. Ir, sakyčiau, labai natūralu, kad neįmanoma protingam žmogui suvokti apie ką čia kalbu, kadangi ir pats –nelabai: dalyką matau lyg šešėlį tamsoje, o tai juk neįtikėtina. Kaip įsikibti kad ir į botagą ir vadeles taip, kad nesuabejočiau, jog esu jų šeimininkas. O jeigu taip neįmanoma, tai kaip padaryti, kad jokių abejonių dėl to irgi nebūtu? Kaip suvokti, kad aš pats esu kažkieno rankose botagas ir vadžios? Jau tiesiog priverstas prisipažinti, kad ir kaip besistengčiau pasilikti vienas, tačiau taip padaryti nesugebėčiau, nes neįmanoma, kadangi karietos pasostės erdvė gyva, virpanti, prisodrinta nuojautų ir nežinios. Ir neretai topteli mintis, kad būtent čia susitinka visi trys laikai - būsimas,


1

esamas ir praeitas. O žemės ir dangaus sąsajų čia kur kas daugiau, negu bet kada ir bet kur esu patyręs. Ir kai į mane parodo ir sako, kad tokiomis karietomis tik kvailiai važinėja, tiesiog gerklė pati žiojasi, kad pasakyčiau:<i> o taip, mielieji. Tik ar daug kas žino, kaip tai nuostabu ir įdomu</i>. Net ir protas darosi ne toks veiklus, kad galėtų atgrasinti nuo tokios būties, kuri laimei ar nelaimei atsirado mano dalioje. Štai ir vėl šaukiuosi Lucijaus Anėjo Senekos: ateik! kur dingai? kai tik labiau tavęs prireikia, prasmengi nežinia kur... Žinau, kad ateis. Net ir nepašauktas, bet būtent dabar kažkokia minties atgaiva išspraudė supratimą, kaip galima būtų atsišaukti į jo sakymą:<i> esą, kiekvienas mūsų mirštame kasdien.</i> „Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau –praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis“ Kai praeitas, esamas ir būsimas laikai susirenka vietoje, toks jo teiginys vai vai, kaip juokingas... Bet šįkart į karietos pasostės erdvę pasibeldė ne jis, ne Lucijus Seneka. - Kas tu? - Negi nepažįsi? Sovietikas. - O! Tai puiku. Vadinasi, iš praėjusio laiko? Gyvastis mirtyje? - Kodėl - “gyvastis mirtyje“? Esu ir tiek. Čia tiek nemažai publikos lankosi. Manau, kad nebūsiu nuobodus, - pasakė „Sovietikas“ ir paduodamas dokumentą: - Skaitykit, pavydėkit man. - Malonu, bet Jūsų daugiau negu keturiolika eilučių. Į Parašo zoną – atsiprašau, - bet netinkate. - Daugiau, Pranuci. Žinoma, gerokai daugiau. Ir štai kaip jos atrodo... Jau teko pasakoti, kad atversdamas - užversdamas senų užrašų lapus, dažnai pamanau, kad vargu ar kada prie jų dar


bent kartą sugrįšiu. Nesakau, kad skiriuosi lengvai – atsisveikinu tyliai, bet nešlapindamas akių, tačiau dalį jų perrašau - atrodo, kad kartodamas kitų žmonių kadaise sakytus ar rašytus žodžius, iškerpu su jais laiko lopus su aplinkos peizažais. Pataisinėju, pakoreguoju, padarau, kaip man atrodo geriau ir, paėmęs vadžias, trukteliu jomis, Igagą. „Sovietikas“ taip neatrodęs. Tai ne nuorašas iš senų užrašų. Grakštus. Lieknas. Dar neišdžiovinęs rašalo. Balsas skardokas. Deklamavo ir, užlenkdamas pirštus, skaičiavo eilutes: Aš penkiakampis, pone. PažiūrėkGalva, Dvi rankos Kojos. Laisvai į skritulį įdėtas, Penkiais taškais jo apvadą liečiu . Ta ar svarbu Sovietikas ar –ne...

1

Priglausk mane Sau prie krūtinės Ordinu tau būsiu aš, Paberk ant antpečių – Ar į kepurę sek... Mane pažįsta karo vyrai Nuo pat viršiausių iki apačių. Aš ženklas prijaukintas pagarbai. Tai ar svarbuSovietikas ar- ne... Žvaigžde, ar žvaigždele vadinamas


Nors danguje pašviest iš ten Neteko niekada Dėlto daug kas pasako Esą, Sovietikas esu... Va, dvidešimt trys eilutes . Kodėl tai negalėtų būti parašas - Betgi žinote, kad mano varde ir pavardėje sutelpa keturiolika raidžių. Nepridėsi, kad daugiau, neatimsi, kad mažiau. -Na, taip, tai tiesa,- nesiginčijo jaunikaitis, bet šyptelėjęs taip: - Betgi esate Vinco sūnus. Kuo gali pakenkti sūnaus parašui tėvo vardas? – Pranas Karlonas sūnus Vinco. Ne pirmą kartą skaičiavau. Patikėkite, pone- nereikia pridėti, nereikia atimti Tai dvidešimt keturios raidės. Tiek, kiek turiu eilučių. - Čia tai bent!- nuoširdžiai nustebau ir atsidusęs, kiek beįstengė krūtinė: - Ką gi, Pranai Karlonai sūnaus Vinco, talpinkis. Glauski, kur tau patogiau. Negi dabar išmesi? Ar pravažiuosi, palikdamas nežinia kam. Tačiau ar ne dėl tokių priežasčių Dievas baudžia karietas sutriuškinimu kaip švedus prie Poltavos.. - Betgi buvo ir Kursko mūšis. Ir Stalingrado... Negi lyginsi su prie Poltavos? <b>(XXIII iš "Skaitau save")</b> ulė

1

Igaga žiūrėjo man į akis, aš - jam ir abu buvome nuoširdūs, bet nelinksmi. „Kas atsitiko, Igaga? Senstam? Na, žinoma, kad taip, bet ar reikia dėl to liūdėti? Juk mudu tiek daug gyvenime matėme. Tiesa, ne viską atsimename. Užmiršta gal net daugiau.“


1

Igagai nepatiko mano pamąstymai. Krestelėjo galva kartą, kitą, subanguodamas karčiais ir prinešė akis arčiau manųjų „Taip, Igaga, taip. Mudu dar turime neišnaudotų galimybių atsiminimams. Ir bent vienas iš patikimiausių šaltinių būtent tavo akys... Ak tu, nepakeičiamasis mano. Atleisk, jeigu kada nors lyžtelėjau botagu tau per nugarą. Smagu, kad neatsimenu ir, žinoma, tokių dalykų nenorėčiau atsiminti.“ Igaga išliko ramus. Nenuleido savo akių nuo mano, tik jo lūpos suvirpėjo taip, kad šitaip neteko matyti. Suklusau, įsigėriau dar giliau į jo akis ir, regis, ten, labai toli, labai giliai pamačiau pažįstamą. Negi Jonas iš Griškabūdžio? Su armonika? - Igaga, betgi iš kur tokį vaizdą išpešei? - jau balsu klausiu, neabejodamas, kad matau Joną iš Griškabūdžio. Armonika sena, dar mokinio laikų, tačiau būtent tokia, kaip jo paties atsiminimuose parašyta: <i>“Pabaigus keturias klases, tėvas nupirko pirmą armoniką. Nuo tada prasidėjo mano muzikantiškas gyvenimas“</i>. „Ak, koks puošnus žodis <i>muzikantiškas </i>“,pagalvojau ir va gerai matau, kaip Jonas iš Griškabūdžio tampo armonikos dumples, kaip jo pirštai vaikšto instrumento klaviatūra, o jis irgi žiodo burną ir būtent taip, kaip Igaga. O viešpatie! Argi ne stebuklas. Abu dainuoja, o aš, senas kvailys, stebiu ir nesuvokiu, nors žinau ir dainą. Jonas iš Griškabūdžio mėgdavęs ją padainuoti dar senosios karietos laikas, dažniau tuomet, kai jį užgriūdavo kažkokios nuoskaudos. Atrodydavo, jog mato kažką kitą, bet visą tai per karietą. Jis nemėgo savo balso - žinojo, suprato, kad yra geresnių dainininkų, tačiau dabar, matydamas jį Igagos kairės akies vyzdyje, supratau, kad niekur kitur gražiau dainuojant negirdėjau. - Jonai! – šūktelėjau taip, kad net Igaga atsilošė. Bet paregėtas iš žirgo akies vaizdas jau įsigėrė į mano atmintį ir


nebuvo sunku jį matyti iš jos. Igaga aprimo ir, matyt, jam irgi smagu pajausti tai, kas čia vyksta. Atrodė, kad jam dabar buvo svarbiau, kad pamatyčiau jo virpančias lūpas ir pats pasekčiau taip, kaip jis. Pabandžiau ir : Neliūdėki, nejaunas vežėjau, Tik kūrenki ugnelę širdy, Būna taip, jog nepjauna, kas sėja Ir svajonė sudužta graži. - Tai kas, Igaga, pasakė, kad Dievo nėra? Štai koks jis, štai kaip pasirodo. Velniažin, kur ieškome jo, o jis čia pat, šalia, iššokęs iš dainos triukšmavau, puškendamasis it ežere džiaugsmo emocijoje ir tai nesiderino su armonikieriumi Igagos akyje, su liūdnoku dainos aidėjimu. Tačiau, matyt, kad tai irgi natūralu, kadangi jausmas toks, jog neįmanoma tai apsakyti, bet įmanoma buvo, apkabinus Igagos kaklą, pasikalbėti kaip šventoriuje. - Įgaga, mielasis mano, juk esame nusipelnę būti ne tik Naujosios partijos nariais, bet... - O ne, ne! Jokiai partijai nepriklausau. Jokiai. Ir niekuomet taip nebus. - Dabar ir aš jokiai nepriklausau, bet juk ir nebūdami bet kokiai, esame nusipelnę gyventi geriau. Kaip tu, manai, a?neatlyžau, bet Igagai, įpratusiam nepamesti kelio dėl takelio, atrodė, kad prasmingiau užbaigti vieną darbą, o tik paskui, jeigu ūpas, šnektelėti ir apie savo gyvenimus, kurie jo, regis, nedomino- suprask, tam ir Igaga, kad būtų karietos pakinktuose. Ir vėl visi trys – armonikierius, Igaga ir aš:

1

Būna taip, kad atėjus bažnyčion,


Sunkų akmenį meta veidan Nieks nežinom likimo patyčių, Kai važiuoja keliu karieta

1

Pakilęs krūtinėje džiaugsmingas jausmas geso - Jonai, kas tau? Kokios bėdos užgriuvo? Bet žinojau, kad šis, tiesiog gražiai scenai skirtas paveiksliukas, išliko iš Senosios, dar vadinamos „Džene“, karietos laikų, kai mažiausiai buvo paisoma, kad jie taps atsiminimų objektų, kad bus skaudu suvokiant, jog daug kas juose užmiršta. Kita vertus, ar tai, ką rašėme į dienoraščius, pasilikome kartu su jais? - Igaga, mielasis. Ar tu nutuoki, kas čia vyksta? - vėl prakalbau balsu turbūt manydamas, kad taip mane geriau išgirs ir Jonas iš Griškabūdžio.- Ar tu nutuoki? Igaga pastate žvakėmis ausis. - Ačiū tau! Šaunuolis, žirge, esi,- gyriau meluodamas ir bijodamas, kad neišgirstų teisybės - ne žirgas jau, ne, mielasis. Ir abu vienas į kitą taip skaudžiai panašūs, kad sutelpame į tris žodžius: <i>nuvaryti arkliai nušaunami</i>. Ir jau Jonui iš Griškabūdžio: - Grok, brolau! Bet kokia neganda sielą užgulusi? Ir ar reikia taip skaudžiai senovę atsiminti? Žiūriu į Igagos kairę ir bandau suvokti, ar bent girdi. - Oi, Pranuci,- iš toli ir ramiai atsiliepė Jonas iš Griškabūdžio,pats rašei, kad ,<i >“man jau nesunku prie atsiminimų sėdėti rymoti ilgas valandas, atsimenant kaip Tada ir matant kaip Dabar.“ Man dar tokiems užsiėmimams trūksta laiko, bet gerai jaučiu tos žiemos dieną , kuomet į pirmą kelionę susiruošė „Dženė“. Žiema kad ir šalta, bet nešalta. Karietoje Tomas Vaisieta, Vidinis, Amerikos lietuvė Julija Sinkis, besidžiaugianti, kad ištesėjai jai duotą pažadą, būtent todėl ji irgi pirmos kelionės karietoje persona.


- O taip, o taip. Prisimenu ir ją. Buvo gerokai nustebusi ir mažiau judri. Jau nepavadintum gyvsidabriu, - įsiterpiau į Jono iš Griškabūdžio atsiminimus. - Smagu, kad čia ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, nors taip neturėtų būti,- lyg negirdėdamas manęs kalbėjo Jonas iš Griškabūdžio, - kadangi parašyta: <i>„1933 metais emigravo į Lenkiją, mirė Krokuvoje 1944m.“</i> O gal atsimeni, Pranuci, kur aš, nors dar neparašyta ir tikiuosi , kad taip greitai nebus, jog miręs kažkur... - Oi, Jonai! - suskaudo, lyg būčiau bitės įgeltas. - O štai apie mane su sena armonika – nei vienu žodeliu neprisimeni. Argi galiu būti linksmesnis, kai paliktas lyg niekam nebūčiau reikalingas, - liūdnai šyptelėjo Jonas iš Griškabūdžio, vėl truktelėjo armonikos dumples, pražiodindamas jomis ir save, ir Igagą, ir mane. Bet, vežėjau, tikėkim, tikėkim Ta gražia, ta dora išmintim Ietis - Žalgirio mūšiui laimėti, Žodis - širdžiai prakalbint širdim. Teka teka upeliai, o kelias... Ak, koks kelias gražus kai širdy Gieda mažas svajonių paukštelis, Gieda pilkas laukų vieversys...

1

Gal Igaga savo akyje užgesino armonikieriaus iš Griškabūdžio vaizdą, gal tai padarė pats Jonas – daina nutilo, o aš ryžtingas, kaip reta ir jaunas, kaip geriausiais laikais: - Klausyk, brolau. Atidžiau klausyk, Igaga...Šalin šitas tavo ienas ir pakinktus. Tuoj pat – <b>šalin!</b> ir tuoju pat <b>marš!</b> paskui mane į karietos pasostę. Supratai?


Klausiu ar supratai, - dar pakartojau matydamas, kad nieko nesuprato, patapšnojau jo kaklą: - Eime, mielasis. Kam ten ankšta, te pasiieško geriau, o mes, kaip sakiau, nusipelnę gyventi geriau. Eime, brolau. Jauti, kad pats dzievulis mudu veda būti kartu ir nesiskirti. - Betgi aš... Ten laiptai. Jau ne šoklus.. - Eik drąsiai ir jie prapuls, išnyks. Jie daugiau dėl vaizdo, įtaigos. Kaip miražas kad, o einančiam kelio nepastoja. Pasostės erdvė jį apkabina jį prie laiptų. - Eik, eik Igaga. Tu tikrai nusipelnei,- kažkas pasakė. - Aš? Arklys? Ir „eik, eik“ Į karietos pasostę? - Arklys, kai ienose, o ten mes, mielas brolau, ponai... O! dar padainuosime. Ir ne kaip dabar, o kaip Tada. <b>( XXIV iš "Skaitau save")</b>

Karietos pasostėje su Igaga

1

. Atėjęs į karietos Pasostės erdvę, Igaga nesiskubino jos pagerbti bet kokiu žodžiu – tylėjo ir vis smalsavo, neskubiai pasukiodamas galvą ir nemirksėdamas akimis, o pirmi jo žodžiai: - O kur krokodilas Gena? - Gena? Krokodilas? - neiškart supratau, bet greitai: - Bijaisi, kad nesuvalgytų, ar manai, kad jis dainuoja geriau negu mes? - Ne, nebijau, kad suvalgytų. Jau lyg ir laikas. Ir pats, beje, -


1

kad ir ne man , bet ne kartą kalbėjęs, kad nuvaryti arklai sušaudomi. - Baikime! Ir daugiau niekuomet apie tai. Gerai? - O dėl dainavimo, - it neišgirdęs manęs, - tai tik retkarčiais taip atsitinka, kad bandau padainuoti, tačiau mėgstu dainuojančių paklausyti. Bet dabar gal ne apie tai: - sakyk, vežėjau, ką man karietos pasostėje veikti? Klausimas toks atviras, suprantamas, bet atsakyti keblu. Truktelėjau pečiais. - Surasim ką daryti, Igaga. - Jeigu atvirai, atėjau čia pasmalsauti. Išgirdęs tavo pakvietimą, Pranuci, labai jau ne taip kažkas savijautoje pasidarė. Sako, arkliui daug proto nereikia, pakanka, kad būtų stiprus ir vagos negadintų. Man, regis, to užteko, o dabar atsitikę taip, kad jaučiu, jog ne aš kažką vežu, o mane ar veža, ar neša, ar plukdo. Bet tikra tiesa, kad jau senokai užmiršau savo prakaitą. Nepaisant, kad pakinktuose. Karieta važiuoja be mano prakaito. Bjauru tai, labai nesmagu. Regis, kad daugiau nieko nebeliko, kaip tik kažką atsiminti ir išmokti geriau dainuoti. - Taip, taip. Ir, žinoma, neužmiršk išmokti pats sau žvakę uždegti. - Tai jau jūs, žmonės, mokykitės, o mano likimas, deja, deja. Anksčiau būdavo, kad geras, ištikimas žirgas mirdavo kartu su raiteliu. Bet kas gali pasakyti, kada tas – anksčiau?. Ak, tiesiog svajonė, jeigu raitelis bent nuskalpuotų, atminčiai pasilikdamas skalpą, bet kur kas tokį matė? Jam nežinia kam reikalinga jo oda, mėsa – šunų ir katinų kotletams, kaulai miltams sumalti... - Igaga, tau gi labai skauda? Kodėl tylėjai? - Na, gerai. Truputį čia pabūsiu. Tačiau ne dėl to, kad man įdomu ir gera. Noriu savo akimis pamatyti, kokia jėga dabar vairuoja, veža karietą. Netgi kartu su Igaga. - Myliu, tave, balvone, oi, myliu. Ir tu tai žinai, nenaudėli.


Sakyk, tau iš tikrųjų reikalingas krokodilas Gena? Ir bendrai, sakyk, ko norėtumei, kad dėl tavęs padaryčiau? - Štai botagas. Taigi, per nugarą, per nugarą, kad net niežėtų! Veliažin ką priplepėjau. Nepyk, Pranuci, ir užmiršk. Man irgi tenka daug dalykų užmiršti, kad ir tau, ir karietai būtų geriau.- Ir ūmai, ir lyg nusigandęs: - Betgi žiūrėk, ji važiuoja. Be manęs. Ar matai, Pranuci? Karieta važiuoja. Stovėjome su Igaga matydami, kaip neskubėdami atgal keliauja medžiai, krūmai, laukai su arimais, visas pakelės gamtovaizdis. - Suprantu, kad keliaujame į pietus, priešinga kryptimi, žiūrėdamas į pajudėjusį peizažą pasakė Igaga. - Bet sakyk, kam man vadelės, kai tave nėra ienose.. - Vadelių, regis, nereikia, tačiau botagą dar pasilik. - Tu manai, kad jis man reikalingas? Ar buvo reikalingas? - Pasilik, pasilik. Dar gali prireikti,- ir pamačiau Igagos akyse ašaras. Jos didelės kaip pupos. Tačiau išritusios iš akiduobių, tirpo, garavo, miglojo, sklaidėsi pasostės erdvėje ir nemokėjo nukristi po kojomis. Tylėjau, nieko jam nekalbėdamas- šitaip verkiančio arklio nebuvau matęs. Pasaulis judėjo atgal, atrodė, kad į šiaurę, mes keliavome priešinga jam kryptimi. Maži pakelės kalneliai darėsi didesni, panašesni į piliakalnius. Iki žiemos dar toloka, bet atsiminiau tą, būtent pirmą kartą pamatytą pro „Dženės“ langus, važiuojant pirmosios kelionės maršrutu. Tuomet neatrodė, kad galėčiau, ką užmiršti. Ir iš tikrųjų, argi galima, argi įmanoma?

1

Irena: Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Negalima juos vienašališkai vertinti. Su dideliu


noru reikia suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti - tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų tautos istorijos puslapį ir galimybę suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti...

1

Taip tą pirmą pirmos kelionės dieną kalbėjusi Irena Sėliukaitė. Lig tol neretai surasdavau Trakų gatvėje, kraštotyros įstaigoje, kur ji, kaip sakiau, man būdavo gražiausia. Bet dabar, atsimindamas ją žiemoje, linkinčią karietai prasmingos kelionės, priverstas suabejoti, kad gal tąkart ji net gražesnė. Taip, taip, net ne „gal“, o tikrai gražesnė. Kiek daug gražių žmonių tais metais lydėjo karietą, šypsojosi jai, šildė geru žodžiu ir prašė nepasiklysti, o kiti, žiūrėk, pametę visus reikalus ir darbus, ryžtingai ateidavo būti jos keleiviais. - Matai, ji , bjaurybė, važiuoja. Ir nereikia jai Igagos. Nereikia ir tavęs, vežėjau.. - Taip, Igaga, ji važiuoja, - atsakau nenuleisdamas akių nuo pakelės vaizdų ir norėdamas geriau suvokti jos kryptį. Neatrodo, kad tai labai svarbu, bet vis tik norėtųsi, kad atsirastų kas nors iš to, kaip Tada. Truputį žinau, dar daugiau nujaučiu, kiek nemažai ko sutelkta Šventosios archyvuose, bet kaip gerai bevertintume archyvų paslaugas, tačiau praėję laikai labiau primena apgeltusias nuotraukas - jos gražios atsiminimais, o gyvenimas jose išblėsęs, išnykęs. Tiesa, Šventoji, regis, sugebėjo įrodyti, kad ir nuotraukas įmanoma atgaivinti jų laike ir būti, kaip Tada. „ Kaip ten jie, a? Taigi Vidinis, Šventoji, raidės A, B ir Jotas, varnas Golius? Ar bent moka pasapnuoti, kaip atrodome karietos pasostėje, - prisiminiau artimiausius bendražygius, kone tapusios šeimynos dalimi. - Kaip Šklėriai? Kas dar numirė? O karieta važiuoja. Keisti, net neįmanomi dalykai, bet tai, ko gero, esminis karietos bruožas kažkokiais būdais


stengiantis išsiveržti iš ankstesnių kategorijų, jų supratimo, kuo greičiau atitolstant nuo pažintos praeities“. Parašų zonoje, kur sukaupti keturiolikos eilučių nesonetai, pasigirdo bruzdesys. Žvilgterėjau pro petį - kas atsitiko? Tačiau klausa apgavo- reikėjo vėl įsiklausyti į prieš dvidešimt metų Irenos Sėliukaitės kalbėtus žodžius ir prisipažinti, kad, deja, ir jos, ir ne tik jos viltys nepasiteisino. - Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, - girdžiu, bet karieta jau buvo prisodinta, o ir surastai dokumentais neblogai liudija , kaip atrodęs jos ekipažas. Tačiau tuokart labiausiai neįtikėtina buvo, kad tarp jos keleivių pasirodė Juozas Albinas Herbačiauskas. Visose enciklopedijos parašyta, kad miręs, o jis, prašau - irgi karietoje. Koks melas a? – neretas pasako ir niekam ne tvinkt, kad gal tai stebuklas, a? Galvoje užvirė, smegenys sukunkuliavo. - Ponai, kas galėtų mums paduoti su Igaga kavos, pasidomėjau ir atsisėdęs įprastoje vietoje ir Igagos paprašiau: Sėsk, brolau. Vienas verkiam, kitas verkšlenam, o ar reikia. Kaip kas bus – tebus, o svarbiausia įvyko ir, regis, laikas prisipažinti, kad mudviems, Igaga, labai pasisekė. Viena, todėl, kad nors septyni – aštuoni metai ne tiek j daug, tačiau kai jie paimti iš vieno žmogaus gyvenimo, tai tiek net labai daug. Ir vienas, ir kitas pasauliniai karai tiek laiko nesunaudojo, kiek mudu keliaudami karieta. O kur dar dvidešimt metų, kai mudu tiek daug jėgų iššvaistėme, norėdami atsiminti ir pakartoti tą kelionę. – Ir jau įsitaisydamas ilgesniam pašnekesiui: Kavos, ponai. Aš gi prašiau, kad mudviems su Įgaga paduotume po puodelį kavos... ( XXV iš "Skaitau save")

1

2011-09-08 08:25:45


Pelėda

Kava muškietininkams

1

Nebuvau kantrus, nes paprašęs atnešti kavos netrukus vėl pašaukiau, tik šį kartą, regis, reikliau: - Aš gi prašiau, kad mudviems su Igaga paduotume po puodelį kavos... - Tuojau, ponai, tuojau, - atsiliepė priekaištingai,- kavą irgi reikia pagaminti. Niekas tiesiai iš dangaus nekrenta. Viskas per žmogaus rankas. Iš balso pažinau Sovietiką, tą dvidešimt keturių eilučių eilėraštį, „sukonstruotą“, anot jo, pagal mano išplėstinį parašą. Lig šiol dar sakau: o dangau, ko tik nepasitaiko žmogaus nuostatose. Atrodė, jog pakanka parašo pagal vardą ir pavardę, kuriose keturiolika raidžių. Netgi buvo smagu kažką veikti, daryti, kad parašius keturiolikos eilučių eilėraštį, kas nors nepriimtų jo kaip soneto. Taip rūpinantis tyčia - netyčia susiformavo supratimas vadinti juos parašais arba nesonetais. Ir, atrodo, net neapsižiūrėta, kai karietos pasostėje tokio pobūdžio literatūros kūrinių, taigi nesonetų arba parašų susikaupė gan nemažai. Tuomet net minties prieigose nebuvo sąvokos – išplėstinis parašas. Bet štai diena su jos valanda, kai pasirodęs Sovietikas, nesunkiai įtikino, kad tokio rango personai, koks karietoje yra vežėjas, prasmingiau pasirašinėti išplėstiniu parašu, pridedant prie vardo ir pavardės dar ir tėvavardį. Išdavoje prie keturiolikos raidžių (Pranas Karlonas) prisidėjo dar dešimt (sūnus Vinco). Net norėdamas negalėčiau pasakyti, kad man tai nepatiko. Ir dabar atrodo, kad toks


išplėstinis paršas yra labai prasmingas, nes juo pagerbiama tėvo atmintis. Sovietiką nedvejodamas pakviečiau į karietos pasostę, bet nedrąsu buvo jį turėti šitaip pasivadinusi. Todėl nedelsęs pasiunčiau Aldonai iš Molėtų paklausimą ar, girdi, įsileidus tokį tipą į karietą, neatsitiks koks noras perversmas literatūrinėje lietuvių kalboje. „Žinau, kad Sovietikas ir Sovietikus blogai. Bet man reikia. Kokia iš šių blogybių mažesnė? - klausiau ir išgirdau: „ir tas, ir tas gerai - juk nė vieno žodyne nėra, o naujadarą [savadarą:)] kokį noriu, tokį ir pasidarau“ Pajaučiau, kad „išplėstinis parašas“ man darosi vis įdomesnis ir ypatingai po to, kai pabaigoje „Sovietiko“ atsirado nedidelis pasikeitimas, būtent: „Žvaigžde, ar žvaigždele vadinamas, Nors danguje pašviest iš ten Neteko niekada Ar ne dėlto daug sako kas Sovietikas esu...“

1

Ilgokai nežinojau, kokia dingstis paskatino Sovietiką keistis. Kad ir nedaug. O paaiškinimas atrodęs taip: - Mačiau, vežėjau, kaip supykęs daužei veidrodį. Sveikinu, pasakė ir nutilo, laukdamas ką pasakysiu. Kaip ir aš, jis puikiai žinojo, kad tie žmogaus atspindžiai esmingesni, kurie parodo ne jo paviršinį, išorinį atvaizdą, kaip, sakykim, fotografija, o jo vidų. Sovietikas atėjo į karietą žinodamas, kas yra jos vežėjas. Bet dabar, išgirdęs jį nepatenkintą, kad raginu greičiau gauti laukiamą kavą, tyčia- netyčia paklausiau: - Betgi kada tapai žmogumi, eilėrašti? - Man dabar rūpi kava, o ką pakviesite prie jos - dar nežinau. - O kada žinosi? - nusijuokiau, atsiremdamas į krėslo atlošą ir nesuprasdamas, kodėl žodžiais rodo lyg į kitokią kompaniją: -


1

Jeigu jau taip, tai, prašau, man smagu čia būtų čia matyti muškietininkus. - Gerai, pone, pasistengsiu, bet kava pirmiau. - Igaga, tu girdi. Mūsų laukia siurprizai. - Tai kad jau... Pažiūrėk! Pažiūrėjau ir pamačiau, kad mažas staliukas išaugo, išsiplėtė, išdidėjo taip, kad prie jo galima susėsti kelių žmonių draugei. Ir net jau dabar suskaičiuoti, kiek jų čia bus. Jie lyg užsisakę ir vietas, ir kavą. Laikas greitas. Sekundė. Kita. Gal dar trečia. Ir savijautoje lyg padange nuplukdytas debesis atsidengia kita realybė. - Gal kas ne taip?- kažkas rūpinasi. Atrodytų, kad Sovietikas, bet tuo patikėti neįmanoma. - Kaip danguje, taip ir žemėje, - O žemėje, kaip karietoje,- tas kažkas tikslina Viešpaties maldą. Ir laikas dar greitesnis. Pasijaučiu, kaip Tada ir mano kalba jau irgi ne Igagai. O ant išdidėjusios stalo garuoja kava ir prie jos susėdę muškietininkai. - Taip, taip, mano ponai, tuomet atrodė, kad mano gyvenimą apgaubė sapnas, o aš pats gyvenu tik sapne. Ten vaikštau, valgau, miegu. Ir taip per mėnesių mėnesius. Ir net neįtariu, kad sapnai irgi privalėtų turėti ribas, kurias peržengus galima sugrįžti čia, žemėje. Jūs suprantat?-paklausiau, apžvelgęs negausią, tik keturių žmonių, bet labai mielą publiką. Ir vėl: - Jeigu ne, jeigu dar nesuprantate, tai vis dėlto pasistenkite kuo greičiau tai padaryti. Žinoma, suprantu ir aš, kad pasaulis visuomet bus turtingesnis žmogui, mokančiam jam pasižiūrėti į akis. Bet vėlgi neužmirškim, kad tokių šaunuolių ne tiek daug. Todėl man miela matyti jus esant jų skaičiuje. -Kas reikia, tai ir būtina,- atsiliepė iš ketvertuko Milda. Šioje publikoje ji buvo jauniausia, atrodytų, dar neužmiršusi motinos krūtų pieno ir buvo vienintelė moteris. Kiti trys vyrai, - tai Simas, Povilas ir Ignas.


1

- Nemokyk mokytų, Milda. Šitie dalykai mums jau seniai žinomi,- atsiliepė į jos pamąstymą Simonas. Ir paragino: - Pasakok, pasakok, dzieduli. Suvokiu taip, kad tavo karieta sumeistrauta sapnuose. - O mums būtų įdomiausia, jeigu mus ja pavežiotumei,- vienu balsu prisipažino Povilas ir Ignas. Matyt, iš jų tik Simonas nujautė, kad seniai laukiu dienos, kuomet atidaręs karietos duris, pakviesiu juos pirmajai kelionei. Jis čia buvo vyriausias ir jau mokantis mįslingai susikaupti. Tačiau ir jis dar negalėjo žinoti, kad ir man delsti nelengva, nes kaskart vis sunkiau lipdamas į karietą, skaudžiai pagalvodavau, jog gali atsitikti, kad geriausi žmonės, kurie atėjo į mano gyvenimą, gali pasilikti nepavežioti. Ir vis dėlto paskubėti nevalia, nes neduok Dieve, jeigu džiugiai sulipę į karietą, iš jos išliptų nukarusiomis nosimis. Ir tuomet išgirdęs Povilo ir Igno prašymą kuo skubiau juos pavežioti karieta, pasakiau: - Aš tai padarysiu, mano ponai. Būtinai. Tačiau į ją nelengva įlipti. Tai netgi sunkiau negu nekrikštui įeiti į bažnyčią. - O kas yra, dzieduli, nekrikštas? - Palauk, Milda. Tu vis tik jauniausia. - Taip, bet aš esu moteris. Ir todėl man bent tiek leista daugiau. - Panele Milda!- pakeldamas balsą sudraudė ją Simonas. Milda kryptelėjo akutes jo pusėn ir neatrodė, kad galėtų pasiduoti, tačiau koketiškai tūptelėjusi lyg scenos artistė ir padėkodama už publikos plojimus: -Pasakok, dzieduli.- Ir lyg pati sau: - Šitas pasaulis toks nykus, kad tiesiog nėra kur pasidėti.. - Ačiū, Milda. Tu man labai padedi. Būtent dėl to, kad “šitas pasaulis” nebūtų toks nykus, aš ir pabandžiau sukonstruoti karietą be jam būdingų ydų. Bet apie tai kada nors anksčiau, o dabar man labiausia rūpi, kad jūs pirmajai kelionei gerai pasiruoštumėte- mes išvyksime ilgam. Gali būti, kai grįšite atgal,


tai jau be manęs.. - Betgi tai irgi sapnas. Beje, ko gero, tas pats, kuriame, dzieduli, buvai, kai karietą gaminai,- pasakė Ignas, o Povilas : - Savo garbe liudiju, kad esi sapnų žmogus. Panašiai kaip pasakų karaliai neapsieina be pilių, taip tu, dzieduli, be sapnų. - Užtat mes tave mylim. Labai mylim- įsiterpė Milda. - Nereikia taip, nereikia, nes dziedulis tuoj pradės verkti, o tuomet jau iš jo nieko neišgirsim, - tarė Simonas.. Žemė palingavo, dangus pasisupo lyg Dzūkijos senųjų pirkių lopšiai. Kada tai būta, a? Kada? Jau nemažai smegenų užgriozdė užmarštis. Gal todėl ir šią publiką taip nelengva kviesti kelionėn baiminantis, kad ji jau pavėluota. Bet argi? - Mildute, kiek tau metų? - Kovo mėnesį buvo metai, o dabar jau... - O dabar jau metai ir net vos ne šeši mėnesiai. - Tai va!- reikšmingai atsiliepė - Bet vis dėlto ilgiau delsti nėra laiko. - Valio! Valio! Valio! Mes tuoj važiuosim karieta!-vienu balsu pašaukė Povilas ir Ignas. Jie abu vienmečiai, tačiau Povilas keliais mėnesiais vyresnis. - Nors abu jie nenuoramos,- girdžiu Simoną, - bet žmonės kaip žmonės. Kai verkia, tai verkia, kai džiaugiasi - džiaugiasi. Numanau, dzieduli, kad tau keblumų sudaro kelionės maršruto planas. Deja, ne ką galiu padėti, tačiau dėl arklio karietai... Labai prašau- leisk, aš jį tau parūpinsiu. - Tai, mano bičiuliai, atsitiks tik tuomet, kai karietą taip sulopysiu, kad kelionėje nieko nepamestume. - O mes tau ir lopyti padėsime,- vėl kartu Povilas su Ignu. ( XXVI iš "Skaitau save")

1

2011-09-10 09:09:31


Pelėda

Apie Baltramiejaus naktį ir D`Artanjano arklį . - Kaip patikusi mano paruošta kava?- pasiteiravo Sovietikas. Kurį laiką dairiausi, norėdamas surasti muškietininkus, tačiau jų nebuvo. Prie nediduko, lengvo staliuko - aš ir Igaga. Ant staliuko du tušti puodukai. - Igaga, Sovietikas klausia, kaip patikusi kava. - Yhahaha! –nusižvengė atleistas iš pakinktų ir ienų vergovės ir jau kaip žmogus žmogui: - Ne kurčias. Dar girdžiu. Gera kava, Pranuci. Pasakyk jam. Gali juk būti, kad jis mane girdi tik kaip arklį. - Kai būdavote ienose, iš tikrųjų girdėdavau tik kauškantį kelionėje kanopomis ir nei karto, kad žvengtumei. Dabar pirmą kartą, bet aš čia dar naujokas. - O kodėl Sovietikas? Keista. - Ir jums, Igaga, keista?-lyg nustebo, bet netrukus atvirai ir džiaugsmingai:- Betgi žavu, smagu, kad taip yra. Taip kalbu todėl, kad man nuoširdžiai norisi patarnauti dzieduliui ir bendrai - žmogui. Kalbu apie jį be jo pudros, dažų. Tikiuosi suprantate, nes būnat tokioje karietoje, kuomet jos išvaizda tik dėl akiųesą, yra toks tvarinys, o esminiai dalykai išlydyti į erdvę, nesunku suvokti, kad bet kurį iš mūsų krapštelėjus, dar pamatytume ten Baltramiejaus naktį. Aš, pavyzdžiui, irgi drąsinuosi, ir apie ją taip:

1

O tylėk, nekalbėk man į veidą, Aš bijau Baltramiejaus nakties -


Kaip kirvius sau dantis išgalandę, Pjudos žmones sava praeitim.

1

- Tu ką čia ir apie ką? Ar bent žinai, kas yra Baltramiejaus naktis? - Laisvas, Pranuci, manyti, kad ir apie Paryžių nieko nežinau,į mano žodžius atsiliepė Sovietikas ir plačiai nusišypsojęs: - O! Suprantu, kad nelengva man čia bus, bet galbūt kada nors prisiminę pasakys - jis, Sovietikas, buvo pirmasis, kuris šioje karietoje nepabijojo pasižiūrėti į save be grimo. O tuomet jau... Betgi, ponai, pagyvensim - pamatysim,- ir linktelėjęs kaip seniausios civilizuotos šalies pilietis, turbūt kinas ar japonas, pridėjo ranką prie širdies. - O ne, neskubėkite išeiti. Aš dar norėčiau išgerti puoduką kavos,- sukruto Igaga. - Ačiū. Aš labai greitai tą padarysiu,- pasakė Sovietikas, tačiau Igaga jo skubėti neleido. Stumtelėjo arčiau staliuko krėslą, paprašė prisėsti ir išklausyti, ką jis matęs girdėjęs, o pažiūrėjęs į mane: - Žinau, vežėjau, kad ir man pasakysi, jog niekuomet Paryžiuje nebuvau. Bet tai netiesa. Gal tu užmiršai ar dar nespėjai atsiminti, tačiau ten buvau. Ir net pamačiau tai, kas man skaudžiai rūpi. Sakyk, - paklausė jis, - ar žinai D`Artanjano žirgo, atsiprašau... D‘Artanjano arklio, o dar tiksliau, jo kuino vardą? - Igaga, betgi, regis, aš privalėjau būti pakinktuose, o tu štai su vadelėmis ir botagu,- nuoširdžiai nustebau išgirdęs: - Ir sugalvok tokį klausimėlį, a! - Viskam savo laikas. Tik gurkšnodamas Sovietiko paruoštą kavą supratau, kad jo arklys panašus į mane. - Kieno- jo? - Taigi, sakau, kad D`Artanjano. Negi sakysi, kad ir jo nepažįsti?


1

Atsistoju, vaikštau po pasostės erdvę ir jaučiau, kad negebu išeiti iš atrodytų absurdiško pokalbio. Be to dar bandau gudrauti - užsiimu nesąžininga diplomatija, nes nedrąsu prabilti, kad man su savo muškietininkais nereikia trenktis į Prancūziją. Puikiai žinau, kad šioje vietoje prie stalo, tik gerokai didesnio, sėdėjo Milda, Simonas ir Povilas su Ignu, save vadinantys lietuviškaisiais muškietininkais. O, kaip norėtųsi, kad bent kuris iš jųdviejų - ar Igaga, ar Sovietikas - prabiltų apie juos - girdi, irgi bent regėję. Bet anieji apie tai tyli ir kalba apie ką kitą, ko nežinau ir atrodo, kad to negali būti. Atmintis it nerami paukštė skraido po laiką šen, ten, dar kažkur ir nieko kito nebelieka daryti, kaip arba pačiam kalbėti, ką čia matęs, arba klausyti ir tylėti, bet nebūti aktyviu pašnekesio dalyviu neįmanoma. Išėjo pavaikščioti po erdvę ir Igaga. O prisigretinęs prie manęs vėl prašneko apie svarbiausią jo pamatytą Prancūzijos reginį, taigi apie D`Artanjanui tėvo dovanotą arklį: -Truputį ne toks, bet labai į mane panašus. Dvylikosketuriolikos metų. Skapas. Sartas, - Betgi tu ne kastruotas ir ne sartas. Kita vertus, kad taip pamatytumei D`Artanjano arklį nereikėjo trenktis į Prancūziją. Pakanka atversti Aleksandro Diuma „Trijų muškietininkų“ romano pradžią ir perskaityti: „ Šis kuinas kad ir vežliojo, nuleidęs galvą žemiau kelių- dėl to ir apynasris nebuvo reikalingas- vis tiek dar nueidavo per dieną aštuonias lje “ - O tai daug? - Ne tiek mažai. Per trisdešimt penkis kilometrus. Igaga nieko neatsakė. Pavaikščiojo, pasižvalgė, pažiopsojo, bet matėsi, kad jo galva užimta mįslėmis. Jau buvau sugrįžęs atgal prie staliuko ir suradęs ten seną, beveik dvidešimties metų senumo „ Kalba Vilnius“ savaitraštį. Jau kelintą kartą skaičiau Liucijaus Vanago pašnekesį su manimi. Net nepastebėjau, kai priėjęs Igaga pasiteiravo:


1

- Pranuci, jeigu nuvarytų arkliu nesušaudo, kiek jie dar gyvena? Pakėliau galvą – ką beatsakyti, a? Tačiau Igaga ilgai nedelsė: -Turbūt taip nebūna, kad nesušaudytų, - sulapsėjo storomis lūpomis. Ir jau tuomet aš: - Ar ne todėl iš Prancūzijos prireikė sugrįžai? Bet, mielasis, būti jaunam ir arti žeme lengviau, negu taip, kaip dabar mudu. Tik neklausk, kiek tau metų, nes aš tikrai nežinau kiek. Bet va parašyta, kad į pirmą kelionę išvažiavome, apšveičiami Ožiaragio žvaigždyno. Ir tai buvo 1994 –aisiais. Kiek tau tuomet metų, nežinau. - Na taip, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Sugrįžęs Sovietikas padėjo ant staliuko kavą. - Ačiū. Aš gal- ne,- pasakiau. - Nepatiko? - Vis maniau, kad alchemikai savo laiką paieškoms veltui išeikvoję. Dabar pradedu abejoti, kad gal ne visiškai taip. To gėrimo, to eliksyro, prailginančio žmogaus gyvenimą nesurado, tačiau kažkokį antpilą, užpilą, kad ir kavai paskaninti, vis dėlto jie surado. Ir tuomet jau neįmanoma iš galvos išmušti to, kas prieš minutę, kitą buvę, bet dabar net ir pėdsakų nesimato. Kaip, sakysim, Igagai Prancūzija su D`Artanjano arkliu. - O ką jums sunku ir galvos išmušti? - Man? Man irgi, deja. - Būtent. - Aš dabar nenoriu apie tai kalbėti. Reikia palaukti. Gal netyčia susapnavau. O gal tokių vaizdinių net sapnuoti nereikia. Atsigeri šitaip pagamintos kavos ir prašau. Lyg įeitum į kitą pasauli, kuris, beje, neužsimiršta. Štai kalbu su tavimi, su Igaga ir vis laukiu, kad į erdvę ateis lietuviškieji muškietininkai, kažkada, beje, ir Igagai išgelbėję gyvybę. Ė, bet tai jau kita kalba, -pamojau ranka ir padėkojau: - Ačiū, aš kavos negersiu.


Igagos ausys atsistojo piestu. - Jūs, Igaga, taip pat –ne? - pasiteiravo Savietikas. - Aš labai jums dėkingas. Labai. Net manau, kad man nepakenks ir du puodukai,- prislinkdamas prie savęs man padėtą kavą pasakė Igaga. Beje, kai kalbėjote apie Baltramiejaus naktį, atsiprašau, bet ne ką supratau. Norėjau tik sužinoti, kodėl vadinatės Sovietiku. - Todėl, mielas Igaga, kad žmonės būtų atviresni sau. Sovietikas todėl, kad šitos masės arba, sakykime, košės, mano sandaroje daugiausia. O tokie dalykai ne greitai išnyksta. Būtent todėl ir į Baltramiejaus naktį parodžiau. Sakau gi, krapštelėjus giliau savyje, net tik sovietiką, bet ir Baltramiejaus naktį išvysime. Ir tu, Igaga, ir ypatingai dziedulis, kadangi tokiame sultinyje ilgiausiai išmirkytas. Kone nuo lopšio. Todėl dabar stengiuosi, kad karietoje atsirastu kuo daugiau eilėraščių su išplėstiniu dziedulio parašu. Igaga gurkštelėjo iš puoduko kavos ir nusišluostęs storas lūpas servetėle:

1

O tylėk, nekalbėk man į veidą, Aš bijau Baltramiejaus nakties Kaip kirvius sau dantis išgalandę, Pjudos žmones sava praeitim. - O toliau?- paklausė. - Toliau dar neparašyta. Bet tokius dalykus geriau žino dziedulis. - Aš? Tu ką! Irgi kavos prigėręs? Atsipeikėk!-daugiau įširdau, negu nustebau. - Dzieduli, mielas mano, neskubėkime vaikėti. Tik vaikams tinka pasakos, kad kūdikius gandrai atneša. Eilėraštį irgi reikia užraugti ir gimdyti. Esu tavo tikras kūdikis ir tai liudija išplėstinis parašas. Mes čia visi sovietikai, visi...


Nepajaučiau, kaip atsiėmiau Igagos sau prislinktą mano kavą. (XXVII iš "Skaitau save") 2011-09-16 08:04:09 Pelėda

1

b>( XXVIII iš "Skaitau save")</b>


TEKĖJO SAULĖ IR GIMTADIENIS

1

Tekėjo saulė ir gimtadienis Seniai taip sunkiai kėliausi iš lovos. Plėšiu akių vokus, trinu rankomis, o miegoti noriu kaip vaikystėje, kuomet motina žadindavo piemeniu būti. Dabar, įšokęs į lovą, kėlė šunelis. - Oi Kandžiau, Kandžiau. Ir kada užaugsi... - Aš jau užaugęs. Man šešeri ir dar truputis. Taip jis visuomet. Bet šį sykį akis kryptelėjau į laikrodžio ciferblatą: ogi trečia valanda nakties. - Ak tu, besarmati. Eik šalin! Kas atsitiko, kad darbotvarkėje nesusivoki. Tyli it leisdamas man susikaupti ir pagalvoti. Vakar Dalijai parašiau: „Prieš pusvalandį parvažiavau iš sodo. Tai visus kaulus sopa. Per žiemą užsisėdėjau“. Aha, prisiminiau, taigi vakar Daliją įsodinau į Radijo karietą. Ir nesvarbu, kad ji tik atsiminimuose, tik galvoje. Svarbu, kad girgždena. Tačiau tas „girgždena“ pasirodė kitaip – kartu primindamas, kad būtent prieš 93 metus (1917) Šklėrių kaime,


1

Simono (Šimo) Grigo ir Marcelės Grigienės (Volungevičiūtės) šeimoje gimė Stefanija, mano motina. Turbūt niekas nesižegnoja, kai gimsta vaikas, bet ... Keliu ranką žegnonei, tačiau ji sunki ir kaktos nepasiekia. Ne dėl to, kad gimė. Nėra motinos. Ir metai, ir kiti, ir treti, ir ketvirti be jos... Bet- argi? Argi tikrai nėra? - ryžtingai suklustu ir miegas išsisklaido. O Dalija rašo: „Pranai, negąsdink – daugiausia infarktų įvyksta pavasarį, kai per žiemą mažai judėję žmonės imasi darbų. Kad kaulai paskaudės - nedidelė bėda. Paskaudės ir praeis. Saugok širdį. Visur su savimi turėk nitroglicerino – senatvės irgi reikia mokytis". Nesiliauja girgždenusi ir Radijo karieta, primindama net ir mažytį mano incidentą su Tomu dėl radijo karietos dainos, kurios nepanoro padainuoti. Tai negožė mudviejų santykių, tačiau, matyt, niekuomet nebūna taip, kad žmogaus nutikimų nepaisant, kaip jie bepasireikštų- pėdsakai visiškai išsitrintų iš jo esybės. Jie susigeria, kaip, sakysime, vanduo kempinėje – atrodo, kad dingo, nėra, o spustelėk ir žiūri - išsisunkia per visą jos paviršių. Bet – dėmesio!- tokie dalykai radijo karietoje paprastai pateikdavo netikėtus siurprizus. Mums reikėjo nuotykių, mes jų norėjome ir ieškojome, ir aš ilgą laiką buvau įsitikinęs, kad kas nors uždainuos dainai parašytus žodžius. Ne vienas Tomas Vaisieta pasaulį ant kupros laiko. Tačiau užmarštis paskandino tokį nutikimą, kol po šešiolikos metų galvoje sugirgždenusi karieta ne lyg – ir motina būtų išgirdusi ją. - Dalija, užmiršk savo NITROGLICERINĄ ir atsimink, kur esi. Ar supranti, ką lietuviškai sakau? Šis vaistas turbūt ir žemaitiškai vadinasi nitroglicerinu. - Manai, kad jeigu karietoje, tai jau ne žemaitė ir savo užsispyrimą Kartenoje palikusi?


- Ne, Dalija, taip nemanau. Bet tie, kas pabuvo Punioje, bent kiek savęs palieka. Kaip tos šešios basos mergaitė. Ko žiūri? Galiu ir padeklamuoti. Regiu - atsiminimuose Rasoms vaivorykštėjant, Pernakt dainas dainavusios Pakyla saulei tekant Mergaitės, Šešios, basos Ir leidžias nuo piliakalnio... - Ar reikia toliau? - Save išgirsti visuomet smagu. - Taigi. O kaip man save išgirsti? Kaip mano motinai išgirsti, kokius puikius žodžius parašiau dainai, bet... Bet net ir Tomas Vaisieta nepanorėjo jų dainuoti. Girdi, ne dainininkas. Pamuilino akis, kad patikėčiau tokiu argumentu. Tu va pernakt dainavusi Punioje, manau, galėtum mane suprasi. Jaučiau, kai skaudžiai sugirgždeno galvoje karieta, bet išlaikydamas orumą, neskubiai padaviau jau apgeltusį, iš karietos dienoraščio išsegtą lapelį su keturiais dainos posmais. - Tu irgi esi buvęs Punioje?- pasiteiravo, bet klausimas kvailas ir, regisi, kad ji pati tą suprato, nes tuoj dainos tekstą pakėlė prie akių, pakrutinusi lūpomis, kažką be žodžių paniūniavo, o po minutėlės išgirdau, kaip po šešiolikos metų tylos prabilo daina.

1

Yra pasaulyje dalykų Labai tikrų, bet daug ir – ne,


Kaip atmintis apie jaunystę Galvoj girgždena karieta. Padainavusi tiek, žvilgterėjo mano pusėn. Žiūrėjau į nušvitusį rytą ir: - ŠIANDIEN mano motinos gimtadienis. Manau, kad ir jai įdomu girdėti. Su pasaka išauga vaikas Ir jo širdelėje – gražu, Kad žvaigždės nekrenta, o laikos Viršum naktelių ir aušrų. Širdis svajinga pasiilgo Kelionės - pasakos gražios, Karietą seną pasikinkėKur reiks liūdės, kur reiks dainuos. Jai nekalbėsiu, kad nereikia Tikėt žvaigžde, tokėt svaja, Tik apkabinsiu savo laiką Ir tą, kurs buvo prieš mane. - Ačiū, Dalija. Tai gražiausia daina, kurią kada girdėjau. O pro suašarojusias akis, girdėdama kaip girgžda karieta, tekėjo 2010 m. balandžio 9 d. Saulė ir Motinos gimtadienis. Dangus giedras, o Vilnius pritūpęs, kad savo namais ir bokštais netrukdytų matyti... ******

1

Kol kas Vilniaus radijuje atsisveikinome tik su Dariu Tarasevičiumi. Jau apie du mėnesiai, kai eteryje nesigirdi jo


prisistatant: čia Darius Tarasevičius. Dabar vėl naujiena - iš Laidų užsieniui redakcijos susiruošė iškeliauti Edvinas Butkus, Roma Pakėnienė, Audrius Matonis ir Virginijus Razmantas. Nežinau kaip šią žinią priims radijo klausytojai, tačiau aš štai atėjau prie mikrofono ir kalbu - tai nieko ypatingo, jeigu išeina. Matyt žino, kad ten, kur išeina, jiems nebus blogiau. Žuvis, kur giliau, žmogus, kur geriau. Ir vis dėlto norisi, prieš kolegoms užtrenkiant duris, pasakyti: kaipgi taip? Tokius sunkius laikus kartu pragyvenome. Juk patys iš laiškų žinote, kaip skatino, kaip jus visu mylėjo mūsų klausytojai. Būtent jie, šitie žmonės, kai prieš trejetą metų atėjau į Vilniaus radiją ragino pasiraityti rankoves sunkiam darbui. Raitojaus ir, regis, stengiausi. • O tie metai tikrai buvo sunkūs. Tai kovų už laisvę metai, kai sprendėsi Lietuvos valstybės likimas - būti ar nebūti. Taigi kovoje daug reiškė žodis ,,pačią kovą netgi vadinome “dainuojančia revoliucija”, kol pagaliau jos neišsprendė Sausio 13-tosios Medininkuose ir kitur pralietas kraujas. Visą tą laiką išgyvenome kartu. Taigi negi jau atėjo laikas, kai galima pradėti rašyti atsiminimus? Tačiau laikas ir dabar nelengvas. Anksčiau netgi buvo lengviau, nes žinojai, kad – antai!- tuose Radijo ir televizijos užimtuose rūmuose, yra tikrieji Lietuvos laisvės priešai. Ten Mykolas Burokevičius su savo komanda, saugomas sovietinių tankų ir kareivių. Viskas aišku. Ten plevėsavo jų vėliava, o priešpriešiais prie iškeltos trispalvės mažame namelyje badavo žurnalistai.

1

Sunki psichologinė aplinka, nervinė įtampa sekina dvasines jėgas- ir menka bėda, kad specialiai organizuota gatvė to nesupranta. Bėda, kad ir valdžios vyrams tai nedaug rūpi. Dabar Radijas ir televizija- ir būtent tas laikas, kai iš jų reikalaujama įtaigos ir meno pergyvena ne tik moralinę,


1

dvasinę, bet ir finansinę krizę Iš tikrųjų - bėda viena nevaikšto atsisakoma kai kurių programų, ruošiamasi žurnalistų atleidimui iš darbo. Tai vis Lietuvos bėdos ir nežinau, koks pajacus gali dėl to džiūgauti. Bent jau Vilniaus radijuje džiūgaujančių nėra. Gerokai nervuoja ir tas, kad mes negalime iš anksto savo klausytojams konkrečiai pranešti apie tai, kas mūsų laukia rytoj. Tačiau ir man atrodo, būtų neteisinga, jeigu mes savo klausytojų neįspėtume, jog jų laukia perpus sutrumpintos Vilniaus radijo programos. Vietoje pusvalandžio - 15 min. Tačiau nuo kada? Ir ar tikrai? ************************ *** Jame praleidau nedaug. Tik šešias paras. Ir ne tai uvo svaru, kurism žurnalistų ilgiausiai adau. Svarbu uvo reikšti savo neapykanta kalaorantams ir okupantams., tikėti, kad sugrįšime į savo namus, žinoti,,kad taun pritaria Lietuvos nuomonė. Štai neseniai pamačiau viršum to,paties namo iškelta trispalvępasirodė, kad tai reiškia, jog ado akcija pradėjo Virgilijus Kuilius. Irv tai vėlgi reiškė, kad neišdavę, neparsidavę visi sugrįžę iš okupacijos, t. yra iš tų vi(sokiausių vietų,,kur uvome įsikūrę- daar pradėjome peštynes tarpusavyje.et iš tikrūjų ėda viena nevaikšto. Radijas ir televizija pergyvena ne tik moralinę, dvasine, et ir finansine krizę aukščiausios taryos deputatas Kazys saja, kiek anksčiau lankydamasis amerikoje išspausdino,lietuviškuose laikraščiuose straipsnį ‘ pupžydis ara Vilniaus radijo ėdos”. Yra ten tokia esminė frazė: “Girdėjomm nuomonių, kad tas laidas jungtinėse amerikos valstijose klausosi vos kelios dešimtys tautiečių, tai neverta eikvoti ne tik finansų, et ir Vilniaus radijuje dirančių žmonių jėgų’ et sakykite- ar ne garingiau ūtų susimąstyti,kaip padaryti,kad šio mradijomklausytųsi ne kelios dešimtys tautiečių, o visa išeivija? Et tai kur kas sunkiau. Tokių žmonių kol kas nematome. Taip atsitiko . kad penkių žurnalistų išėjimas iš Vilniaus radijo eveik sutapo su dviejų ponų Radijo ir televizijos Ekonomikos ir


technikos direktoriaus juozo Neverausko ir Radijo direktoriaus V. mičiulio Vizitacija. Faktiškai nieko naujo neišgirsta- susirinkimas tik dėl to,kad neūtume optimistai ir kad ateityje pasiruoštume didesniems netikėtumams . Na, o padžia dėl stokos,lėšų- reikės perpus suprumpinti vilniau radijo laidą užsieniui. Kada/ Į šį klausimą neuvo atsakyta., et visiems suprantama, kad taip padarytimyra lengviausia. Taigi, nuo irželio pirmosios, palikę Vilniau radija 4 žmonės. Penktasis, darius darius Taresacičius tą padarė anksčiau Kas sekantys? Kol,kas kitų nesimato,kaip anksčiau nesimatė ir šitų. Et šis mano pasakojimas todėl ir atsirado, kad mūsų klausytojaimžinotų, jog mūsų gyvenimas anaiptol ne saldus ir todėl nenustebkite vienq kartą išgirdę ir ko gero laai greitaumlaikų išgirdę, kad Vilniau radijas dėl finansinių sunkumų sumažina savo transliacijas ir lietuvių, ir anglų kalomis. Tegu tai neus Jums griaustinis iš giedo danmgaus… *********

1

ANTRADIENIS, balandžio 8 Draugas- vienintėlis žmogus, galintis nurodyti tavo klaidas ir turintis pakankamai proto to nedaryti. 1.Iš ryto nuotaika ne kokia, negalėjau normaliai spausdinti, nes klaviatūra sena, bet pasirodo, kad pas mane čia yra dar vienapakeičiau ir ačiū Dievui, viskas lyg ir gerai. Taigi viena problema atkrenta. 2.Atėjo Danutė. Išgėrėme kavos. Sužinojau, kad Mindaugas serga vėžiu. Jis neseniai po skrandžio operacijos. Prašė, kad niekam apie tai nesakytume. Žmonės bijosi vėžio net pranešti, kad jis jau yra. ***********


O vienkiemis jau nepalieka būti Kažkur, bet kaip. Ir neamanau Kad čia teisybė neateis Tačiau užkūrus vienkiemį kaip ugnį-----------Vienkiemis šis vienkiemis ant mano stalo Apdulkusio, suluošinto nuo senaties bet vieną kartą prakalbėjęs tarė: BŪSIU TAVO Dieve tau padėl

Gal per maneNes iš liniausko suręstas esu širdies Ir atsimink, Pranul, kai gersi alų Užkask nors vienu sakiniu iš jo To vienkiemio, kuris dabar ir Jo ir tavo lyg oras ar lietus lyg trylikta eilutė nuo pradžios KAI NIEKO NEBĖRA VISKUO TIKI> Tai ar iėjęs vienkiemin galėčiau netikt ant stalo kad linas grįžta Lietuvon Aplopyt kūną

1

Dabar gal sąžinę labiau.


1

********************************


pranas.peleda@gmail.com