Eilėraščiai

Pranas Karlonas (adėleP)

EI LĖ RA ŠČ IAI

Eilėraščiai, eilėraščiai Eilėraščiai,

eilėraščiai eilėraščiai ,

eilėraščiai eilėraščiai 1

NENIŪNIUOK Neniūniuok.

Aš ir pats šitaip moku, prisilietęs savim prie Visatos akių, kur po rūką aukštai, išsivaikščioję, ateitį supa žvaigždynų lopšiai.

O būties man nereikia tokios, kuri virsta daiktais, vos žodį palietus.

Man smagiau, kai mįslingų paveikslų vaizdai, į bažnyčias atėję pas Žmogų, poteriauja kartu su manim.

Ar girdi, ką sakau, pažiūrėjęs į saulę, nuritintą gruodžio į skardžią pakalnę žemiau už mėnulį.

Neniūniuok man, ką pats neblogiausiai išmokęs.

2014-12-05 05:16

2

KUKŪ, KUKŪ, BESARMATĖS Rudeniu nusiprausiau, O per žiemą gerokai pradžiūsiu Ir išeisiu į pavasarį Paklausyt gegučių.

Nežinau, kodėl taip atsitinka, Bet atrodo — Iškukuos aukščiausią dalią: Niekas jau nelaukia, kad sugrįsčiau, O grįžau.

Motina prie durų slenksčio laukia.

Burną papuošia žodžiu: sūnau...

Tėvas pasisveikinimą taria.

Brolis irgi pokšteli ranka per petį — Bus prie stalo dar vienu daugiau.

O ir seserys nevedę — Galima fotografuotis Kaip kadaise, kaip tada ...

Ak, gegulės, Ak, skardžiausios, 3

Po seniausias fotografijas dairausi Ir nelaukiu, Ką iš pasakų kukuosit.

— Kukū, kukū, besarmatės Ją, tą dalią, Pats be išmanų žinau.

2014-11-26 06:47

4

VARNAI, KRANK UŽ MANE Suprantu, kaip skaudu negirdėti, kai žinai — negalėsi padėti. Žilas plaukas...

Ir jis nuo galvos jau nuslinko: tuščia žodyje, dar tusčiau — po ranka.

Akys tyliai į mūzą įslinko, bet ir ji kaip niekutis tuščia — pina, glosto kasas sau iš nieko, atsidusus mėnuliui, myluoja save.

Kas, sakykit, sugaudys kulkas?

Kas apraišios žaizdas, sukraujavusio laiko?

Kas į veidus budeliams spjaudys?

Varnai, krank už mane.

Paaukosiu tau kūną sulesti.

2014-11-24 09:45

5

NEIŠMOKAU...

Atsiremk į save Ir nelauk, kad reikėtų dairytis.

Bus jauku, kai šviesa Ne laužais užkurta.

Net ir miškas ramus prie ugnelės tokios.

Bėga skruzdės pro ugnį, O likimo meška kopia medų iš mano dalios Ir dėkoja, kad dėl jo Neturėjau sau priešų.

O pareiti namo Iki šiol neišmokau.

Tartum raidėje, Tartum alkoje, Tartum mažo niekučio orbitoje Šventą sielos ugnelę kuriu.

2014-11-20 19:58

6

O ZYLE, ATSKRIDUS ŽIEMOTI Ar manot, kad lengva Matyti paveikslus, sukruvintos žemės?

Pakanka ištarti jos vardą, kai brolį prieš brolį Į mūšį išėjus ir savo šalelėj regiu.

Nebūna gerai, kai plakatais skanduoja, Kai akys be druskos, Širdy neprabyla bažnyčios giedoti.

Dega žvakės... Šešėliai išaušt su diena neišmoksta.

Ukraina, peizažais išdegini sielą.

Netikėsiu aš laisve Suluošintų tavo kovoj, Netikėsiu gėlėm, padabinusiom mirtį, Kol brolį prieš brolį Į mūšį išėjus regėsiu, Kai niekas nenori numirti.

Atrodo, kad net iš namų man išeiti nereikia, 7

Atrodo, parimęs į lopšį regiu, Kaip sudega kryžiai, apanka bažnyčios, Kaip kelias lavonai Iš mano vaikystės sapnų, Net jeigu be rankų, be kojų, Net jei be — galvų, Ir įniršį brolio prieš brolį Žegnoja krauju.

Ar manot, kad lengva kilnoti Sukruvintos žemės lemtis?

---------------------------------------O zyle, atskridus žiemoti į mano krūtinę, Nebūk patikli.

2014-11-23 01:29

8

NENUSTEBČIAU, BEJE...

Tik neklausk apie ką Ketinu pamąstyti.

Dieve mano, kokia tuštuma!

Net ekranai išbluko televizorių mano, O ir radijas – Vis per petį tą patį.

Tačiau į akis Kraujo ežeras teka ir teka, Nežinodamas ar rytoj Krantuose tiek savęs sutalpins.

O ir aš nežinau, kur dar būsiu.

Gal kometoje net Su Klimu — Svetlana, O vis tiek, Ukraina, nebūsiu toli.

O! kaip draskosi žvėrys, Norėdami Dievą praryti.

Ne pirma, Ukraina, esi.

Nenustebčiau, beje, Jeigu jau šiandien ar ryt, Sukraujuočiau tava lemtimi.

2014-11-21

9

O BROLI, Šikšnosparni broli, nežinau, ar dar augi, bet artumo turbūt net daugiau, negu šitaip matuoju — dairausi po tavo akis: šviesos tiek, regisi, daug, kad man net sapne neregėti.

Visos naktys ištirpę, požeminių landynių tamsa susigėdusi jau nežino, kaip galėtų apakinti jas.

Atleisk, kad ir aš vėlokai pažinau, tik dabar, kai pavargus tamsa prieglobsčio prašosi mano krūtinėj, kai įsivagia būti į mano akis.

Nepavargęs, šikšnosparni, vėlgi lieki, ją aplenkęs anksčiau.

Nugalėti ir čia pasiryžęs.

Taip tikriausiai ir bus, nes ir čia, kaip kitur, Kas tau rūpi — randi ausimis.

10

O broli, įsileidžiu į savo akis — būk, alsuoki, gyvenki.

2014-11-11 18:03

11

ŠALYJE SAVĘSP Nežinau, kas tiek daug akmenų akmenėlių primėtė į protą, į siela, į širdį, kad, regis, paminklą galėčiau statyti.

Negi skaudėjo kada?

Negi kalbėjau, kad jie į nedraugus rodo?

Norėčiau pakviesti į balių visus adresais išbarstytus — žydi gėlės prie jų, akmenų akmenėlių ir plaukia šaltinių vanduo, panardindamas aukštą padangę, esą, pažiūrėkit – ir žemėje kaip danguje.

Keistenybių savim išnešiota daugybė.

Bent jau man patikėti lengviau, jog reikėję dar kartą užgimti, kad iš naujo pajausčiau ką prieš tūkstančius metų jaučiau.

12

Abejoti netenka, kas tikra, kas — ne, nes po nuojautas vaikšto daugybė keistumų, atkliedėjusių gidais pabūti šaly šalelėje mano Savęsp.

2014-10-25 04:53

13

NEBARKITE PER NIEK Vėl bara, pyksta, kad, girdi, nepadedu gyventi, eilėraščius rašau be saulės, jos šviesos.

Kam reikia šitokios tamsos, kuomet ruduo, naktis ilga ir... šalta?

Keistuoliai mano, Dievas su Jumis, ir jeigu bus, kaip čia sakau: šviesa su šiluma ateis savaime.

Tik atsiminkime: jei žodį nuodija kad ir lašelis melo, ateina genijai, Ir savimi akis užtemdo.

Jau laisvės girdime garsus, — Mokėsime ją saugot!

Mums vardas Stalino šviesus —

14

Na ką gi. Regis, pasakau daugiau negu derėtų.

Nebarkite per niek, prašau.

O jei tiesos lašelyje tamsu, kaip druską ją — į burną kaip druską ją — į žodį kad išskaudėčiau savimi net ir vartus galingais Stalino pečiais į saulę išverstus. *.

-----------------------------Ps: *Galingi Stalino pečiai Laužia vartus į saulę.

2014-10-23 10:05

15

EINU Į DIEVĄ Jau pripaisčiau nesąmonių tiek, Kad į poterius galima dėti.

Kur nebūta manęs?

Su kuo nekalbėta?

Jėzus Kristus iš tolo pažįsta.

Tyliai šypsosi motina jo, Atsiminus viešnagę, Iki šiol vis dėkoja už ją.

Ir daugybė šventųjų Į karietą kadaise įsėdę, Pavežioti jiems adresus sakant.

Teko būti ir ten, Kur mintis begalybę man rodė, Meldėsi jai, Kad nokina panašią ją sau.

Kur sunkiausia, toliausia, Mes dažniausia — kartu.

Ir akmuo atsivėręs, Įsileisdavo būti Kaip šaltinių vanduo.

Jau žinau, kaip sudėtį raidyną, Net į žodį dar neištartą, 16

Kaip iš jo įsiželti į knygą...

Ak, pripaisčiau nesąmonių tiek, Kad ne mirti einu, O į Dievą.

2014-10-18 08:00

17

SAVIJAUTOS APRAIŠKA Neleiskit giedoti man, ponai. Nereikia.

Net man šitaip giedančiam daros graudu.

Antai, kamuoliuojasi, draikosi rudenio rūkas Ir zylė ant delno atskridusi čepsi skystu balseliu.

Gal netgi ne ji; Gal pats jau savęs nepažįstu iš balso; Į rūką įkritęs be silueto lieku.

Tik paukštis mažytis dar jaučia lašelį žmogaus.

Atskridęs ant delno norėtų priglausti Prie savo mažos šilumos.

2014-10-17 08:23

18

Kai sodai žydi Nepyk, Vidini, o atsimink: jeigu eilėraščius skaitai, kai sodai žydi — beveik (o gal jau iš tiesų), kvailys esi.

Tikros poezijos nereik skaityti. Štai ji, iš Dievo lūpų, su bičių dūzgesių ant jos žiedų.

Nelyg pelė prieš ją po šluota klūpau ir nieko nuostabaus — po šluota Dantė, Puškinas, Homeras, praradę amą, nekenčia savęs, ir daug kitų, vardus enciklopedijomis pasirašę it ateitis nedrįstų apsieit be jų. Štai ir Petrarka su Šekspyru Gedingai slepia sonetus ----------------------------------------Neduok dangau, kad kas juos paskaitytų, Kai sodai žydi Žodyje iš Dievo lūpų.

19

Mažosios ( Lietuvos) diena.

Sugrįš saulė, sugrįš...

Vėl į dangų pakils kaip per Jonines O šiandien — Advento pradžia, O šiandien Mažosios... diena.

O Mažoji tai – kas?

Jei į Lietuvą rodai, Tai seniai jos nėra.

Tyli mintys prie liežuvio sukritę.

Jau bejėgis ištart: n e t i e s a.

Tyli paukščiai, Juodai apsirišę.

Pelenai išbarstyti ant gedulo juostų.

Bet nespauskime vilčiai akių.

Kartais kelias numirę. Štai ir šiandien girdžiu — Donelaitis gieda: Ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai.

20

Padėka Mirties eilėraščiai jau aplenkė mane.

Neįtikėtina, Tačiau neskauda, Po vieną užkuriu žvake, O pelenus renku į saują.

Nei duobę kasti, Anei kryžių smeigti, Bet štai minutė, dar kita.

Kai reikia tyliai atsidusti Ir... saujoj lieka tuštuma.

O pelenai?

Atrodo, kilstelėję neaukštai, Dėkoja už atodūsį ir laisvę.

21

Kalbu enšteinais...

Mes truputį tokie, Kad norim mūšių, Su savimi — taip pat.

Tikiu, kad daug tiesų Dar vis be mūsų, Užspringę nežinia.

Bet jos taip pat ateis į šitą būtį Ir kas dabar bepasakys — Gal duona akmeniu išeis į javapjūtę, O į namu keptais karveliais grįš.

Ir nesijuokite, prašau, Mulkiu manęs nešaukit — Kalbu tikėjimu (jis kuria stebuklus), Kalbu enšteinais, nekartojančiais savęs, O jie net ir toli toli po mūsų bus.

22

Nekenčiu. Seni...

Na ir kas, kad tu mano?

Tiesiai — šviesiai tariu: O, senatve, nemyliu tavęs!

Net ir smėlis nemoka girgždėt tarp dantų Kaip girgždės, jei ir tų jau nėra. Žiba akys — ne akys, Bet atsimenu dar: Daug šviesos jos į žmogų įliejo.

Mėlynavo dangum. Žibutėm žydėjo.

Jeigu ašarom tvino, Tai džiaugės kaip bitės medum, O jų vyzdžiuose meiliai kukavo gegutės...

Neatrodė, kad būti galėtų kitaip.

O dabar...

Na ir kas, kad tu mano?

Nekenčiu, seni, tavęs, Kad esi, Kad ne tu čia, O aš.

23

Ar žino?

Gal sapnuoja, gal tyli, Gal meldžiasi žemė, O po kojom labai negiliai Gyvasties begalybė — Kalba upių, šaltinių vanduo, Tartum venos išvaikščioja šaknys...

Kažin, ar žino bent jos, Kaip atrodo miškai?

Kaip laukai suvilnija javais?

Kaip atrodo pražydusios gėlės?

Ir bendrai — Kaip atrodo pasaulis Iš tamsos taip aukštai Savimi pakylėtas į dangų.

24

Jei negali geriau...

Neplak, širdie.

Jei negali geriau — sustok.

Man nepatinka, kai žmogus Be žingsnių kelią trypia.

Net ir aušra, sustojus virš galvos, Akis išdegina rasa.

Mes vis dėlto, širdie, Kelionių išauginti Nuo lopšio girgždesio, Lig bambsančios lazdos.

Kuomet negalima išeit į naują žygį, Sustok, širdie, Sudeginusi paraką Kaip šūvis šoviny.

25

Aukštai Rimantui atminti Aukštai, kad net neįžiūrėti, Tu, Juodvarni, labai aukštai...

Ir kaip ruduo skandina pėdas, Iš po žvaigždynų nematai.

Bet žodžiai, burnoje sukritę, Prie gumuro priaugo kaip smala: Žvaigžde nebūk.

Išlik R. Auguliu – Kai šitaip žmoguje gražu, Dangaus nereikia.

26

Replika Dar vis truputį pasakose pabūnu Ir gera, kad be jų alsuot sunkoka — Per jas ėjau į kosmosą, į žmogų, Į raidę...

O dabar jau netgi į „RAŠYK“.

Ir nesmagu, kai pasijutęs šūdu, Išties matai, jog apšiktas esi.

Nors šikantys į savo subines nerodo, Bet šūdo kodas aiškus ir suprantamas Kaip du syk... du.

27

Sustojus laikui Sustojo laikas.

Kai ne laikrodžiais kalbu, Nėra nei vakar, Nei šiandien nėra.

Kaip sava!

Visi tie patys Ir visi kartu. Į Ūso balą Merkia žmonės kanapes, O pirtyse linus į pluoštą mina.

Sustojus laukui Praeities nėra — Visi, net mirę, N e m i r t i n g i.

28

Šaukiu Šaukiu, Bet tu Nelyginant į nebūtį įkritęs, Net nežinia, kur kryžių pastatyti.

Ne šiaip šaukiu — Te už tave atsiliepia kas kitas Ir skundžiasi, Kad ieškau mirtyje gyvų.

Bet gali būti, Kad ir ten tavęs nėra.

Galbūt tik tavo pajautą, Eilėrašti, Kaip gyvastį šaukiu.

29

... X. 27 Skelbia: Vytautas mirė. Žemė lapais kaip auksu klota.

O aš, pasirėmęs į savo gimtinę, kaip lazda: — Viešpatie aukštas, pagonių karaliau, ant galvos neužkėlęs karūnos, gal prašau, gal meldžiu: į Žalgirį senį priimk.

Klupęs žirgas, krauju ištekėjo, kas pagirdys jį ten?

Skelbia: Vytautas mirė.

Sminga į žemę nukritus lazda.

Ar žaliuos dar kada?

30

Mano (tavo) AŠ Ar dar jauti tą savo - mano erdvę, kurioje Klajoja mūsų AŠ?

Ar dar tiki, kad susirinks jis visas į save?

Bent man nelengva patikėti.

Jau net ir atsimint nemoku Ar kada nors jį vientisą Kaip kumštį saujoje laikiau.

Ką beskaičiuoju... Štai, kad ir pranus — Išvaikščiojo visur nelyginant lietum Ir didelė dalis Lig šiolei nesugrįžta, O tolimiausiai, regisi, nuklydęs tas, Kuris lopšy...

Gabūt tik ten ir tik tuomet Tas mano (tavo) Aš Nebuvo išbarstyti.

31

Rudens gegutės — Kukū!

Taigi, supraskit — Iš medžio kukuoju, Inkilą tuščią nuleidęs iš jo, Ir girdžiu, kaip iš gretimo kiemo Irgi gegutė — žmogus: — Kukū, kukū.

Te padeda dvasios pabūt danguje.

Ošia, linksta vėjuje šakos, Supa dangų ruduo...

Ar bereikia daug proto, Kad manyčiau, jog moju sparnais ir skrendu.

— Kukū, kukū...

Kas gi tie besarmačiai, Jau ne kartą apsakę, Kad senatvę šauniausiai paramsto lazda?

32

Nors stauk vilku...

Galvoju taip, anaip Ir net žvalgaus: kaip gali šitaip būti?

Bet durys uždarytos, O langai neišdaužti.

Ir vis dėlto pikčiausi skersvėjai po sielą pučia, Gesindami kažką svarbaus Iš priedermės Žmogaus.

O bjaurastie, Maniau bažnyčias čia statysiu, Išmoksiu lesinti net paukštį savimi.

Dabar jaučiu, deja, Kad jau nedaug many Žmogaus belikę — Nors stauk vilku, Bet ir vilkai išnyksta, Nors durys uždarytos, Langai neišdaužti.

O taip dar neseniai maniau — Bažnyčias Žmoguje statysiu...

33

Nebijau Dažniau tyliu, Kai norisi save išgirsti Ir nemanyti, kad kažkur kažkas prastesnis.

Net atsitinka taip, Kad, regisi, galiu Surinkt žodžius iš Dievo lūpų Ir juos sudėti į savas.

Ir nebijau, Kuomet kiti parodysią pirštu Manydami, kad taip iš durnamio kalbu.

Tiek daug pasaulių žmoguje, Tiek daug neįmintos tikrovės, Kad žvaigždės vėl susižeria žarijom į mane Ir po akis klajoja...

34

Palinkėjimas O ne! Man daug nereikia.

Gyvent išmokau, būdamas audroj. Štai rytas rudenio ir jo užtenka, Kad vėl išgirsčiau, kaip per sielą teka Gyvenimai ir Žemės, ir Dangaus.

Ir būna nesmagu, Kai, regisi, matai, ten žmogų, O jis tau padeda paršu — kiaule kriuksėti...

Tegu jam bus nors taip gerklėj saldu.

2013-09-24

35

Plasnokit...

Plasnokit, gervės, Kur jums geriau, O man į žiemą vėl reikės įeiti.

Pamoju kepure, Kaip kad anksčiau, Kuomet piemuo ir laikas Gražiai lydėjo paukštį, vėją Saulėkylą, net vakarą...

Dabar tas laikas, regisi, su gervėm lekia, Jos žada grįžti, o jis – ne.

Palesinu jį savo rudeniu, Numesdamas aukštai į dangų Ir šilta, kad ne alkaną per tėviškę lydžiu.

2013-09-23

36

Vytis iš pinigėlio Vis skausmingiau atsiveria diena, Bet tai ne skundas mano, NE! Tai tiktai aš su Ja. ----------------------Šiandieną pinigėlį pigų suradau Jau rudenėjančioj žolėj.

Iš jo Vytis sužiuro į akis.

O cente Vienas, Man tu ne Dievas, Pakėliau ir ant delno palaikiau.

----------------------------Labai nupiginta tautos senovė, Net jeigu Vytis va, tik Centas.

Ir atsitiko taip, Kad greitai šimtą gramų baltaakės geriau, Mokėdama 4 litus...

2013-09-22

37

Kuomet dar rūpi Tegu tai būna tylios valandos minčių, Kuomet esi, kuomet dar rūpi, Kuomet į kitą žvelgdamas jau nelabai net supranti, Kodėl, kokie skirtingi būdami, Visi talpinamės į Žmogų?

Man jau nenauja galynėtis su prasmėm, Kurios atsiveria įėjus į Savęsp kaip tokį — Vanduo čia, regisi, tas pats Ir duona, regisi, visiems vienodai iškepta, Bet vis dėlto tu, Petrai, tai ne aš, O aš – ne tu.

Man neatrodo, kad galėtum šitiek nesuprasti, Bet skambina varpai Ir vėl kaip įprasta regiu — Amatininkai kaip dievai Po tavo- mano dvasią kapstosi Matuojasi jas savimi. „Vėl pradėjo su siela šnekėtis“ (Kumarbis): Kam aš sūnų turiu atiduoti?

Kas gi sūnų paims tarsi dovaną?

Kas į Tamsiąją Žemę nuves jį?

38

Kad jo niekas nematytų —

Einu grybauti Miglotas rytas.

Kai ruduo, kai dar rugsėjis, Į savo pusę neįėjęs, Tai kaip seniai lig šiol dar pasakau, Į atmintį gimtinės pasirėmęs: Tai — grybų rytas.

Nei daug šviesos, nei saulės jam nereikia.

Migloja rudeniu sau į akis Ir meldžiasi dievams, aukodamas Už šitokį jam duotą laiką.

Net nejuntu, kaip irgi ranką pakeliu sau prie kaktos Ir kryžiumi žegnojuos it bažnyčia.

Einu grybauti į save.

Einu į grybų rytą.

39

Einu grybauti II Gal manote, Kad paprasta ateiti į save?

Net nežinau, Kur dar kitur galėtų būti karalystė: Kur tik pažvelk – visur esi Per dvasią, išmintį, per protą, Per nuojautą, kuri į supratimą įželia šaknis, Į žvaigždę įkelią, kaip sostą.

O būna, kad nepatikėti negali — Gerai atsimeni, Burnoj turėjęs Dievo žodį Ir juo pasaulį susikūręs.

Tai kas, kad štai už kampo šypteli mirtis, O kaimas rodo, kaip į kvailį...

Bet jeigu net ir toks— M. K. Čiurlionis juk Taip pat pasaulį susitvėrė.

Bet šitą rytą, kaip — antai —sakiau, Einu grybauti po save, Einu pavargti kojomis

40

Ir pailsėt dvasia.

1 Kai raidžių keturiolika į akmenį įkris, O skaičiai prakalbės mirties data, Tai širdyje tylu, ramu Ir užsimirš atodūsiai, kurie dabar, Kad velniažin, ar iš tikrųjų gyvenu.

Dažnai net lyg pabudęs iš sapnų, Šaukiu vardais ar skambinu telefonu: Kodėl nurimote, bičiuliai artimiausi, Nejau senatvės baidotės manos?

Ir kažkodėl man nedrąsu paklausti, Kas dar su manimi lig šios dienos Lenktynių trasoje išlikote paskiausi. ...

Atleiskit, regisi, šaukiu vadus, O išgirstu bažnytinius varpus.

41

2 Ir ką daryti, Jeigu meilės pilnos skrynios? Žiūriu į paukštį – Regisi, ne jam, o man Toks mėlynas, erdvus dangus sparnams, Ne jis, o aš toli už horizontų skrieju, Stebiuosi, kad pasaulis vis be pabaigos.

O Viešpatie, Jeigu žinočiau, kad nėra tavęs, Vis tiek dėkočiau tau už tokį skrydį, Už erdvę ir už tai, kad net paukščiu pavirtęs Neužmirštu, kaip gailiai suošia šilai, Lydėdami į horizontų begalybę.

Ir jeigu kas dar netiki, Kad neįmanoma va taip – Ateis senatvė Ir nebus kažką daugiau daryti Kaip tik va šitaip Po dausas skraidyti.

42

3 Girdžiu tave: - Aš myliu Lietuvą.

O aš?

Iš saujos žemės barstosi tauta.

Tai kaip mylėti, jeigu šitaip sopa?

- Mažyte, auk!

Tiktai į dangų tegali paaugti. Į žemę dar.

Kitom kryptim jau - ne.

Kai kalbos garsios ar jų daug, Nelengva sielai atsikvėpti.

Ir mano žodžiuose nelieka įvairovės.

Atšniokštęs vėjas net sustot nemoka, Ir pustos Lietuva kaip smėlio kopos.

43

4 Į Everestą?

O, bičiuli, ačiū!

Ne alpinistas, bet ne tai svarbu Suglebo kūnas ir ištirpsta sveikata, Jau tik pro akinius ir žvaigždę pamatyt galiu, O žemiškų viršukalnių keliai Nedaug man sielai įkvėpimo kelia, Tačiau linkiu, kad Lietuvos vaikai, Pakrikę po pasaulį platų, Į jo viršukalnes įkopę, pažiūrėtų atidžiai, Kokie aukšti mažytės Lietuvos keliai, Kai vėliavą jos V. Vitkauskas neša.

O nuostaba! negi dėl to akių tamsoj šviesu, Kad sugebu tikėt į šitokį lietuvišką peizažą?

44

5 Išėjęs, paieškojau vėjo, Atrodė, gal pravers Galėsiu atsiminti ir kitus, Kuomet su juo, laimingi galynėjomės, Ir nežiūrėjome, kaip arkliui į dantis.

Išraudę skruostai degino žarijom, O gerklės aikčiojo padūkelių balsais Kažin, ar daug dabar kas žinom, Koks angelas bežiūri į kurio akis?

Manasis jau lazda pavirto.

Atrodė, niekam šito nelinkėk!

Bet ir tiesių - tai darbininkas.

Sunku suvokti, kaip galėčiau būt be jo, Net jei ant stalo duonos su kaupu.

45

6 Po prakaitu...

O džiaugsmas toks It kas geresnį žodį įmetė į širdį.

Nepykite, kad taip giriu save.

Manau, šią jauseną jau esate sutikę, Tačiau turbūt ir jūs kaip aš Tiktai netyčia išgirdau, Kaip prakaitas džiaugsmu pagirti moka.

O juk nuo prakaito lig prakaito Arčiau negu nuo ryto iki ryto.

Tikiu, dar bus diena, kita Kai ir eilėraštį juo parašysiu Nelaukdamas, kol įkvėpimo valanda Numes skatiką medui palaižyti.

46

7 Bandau nepaisyti, kai žodžiais muša, Tačiau tai trunka neilgai Sukaukdamas žvėrim ūmai Ir pats jau gerklę perkąsti galiu.

Ir suprantu, kad iš žvėries pakilęs, Kad džiunglėse mano gimti namai, Tik juos kažkaip buvau primiršęs.

Bet štai truputis ginčo ir vilkais Vėl vienas kitą gebam atsiminti Pradėję urgzti, pakalena dantimis draugai: Esą, tu nemanyki, kad iš džiunglių vienas, Kad mus kitaip negu tave įkvėpęs Dievas.

Susikryžiuoja peiliai ir karais Į sielas neapykanta įplūsta...

47

8 Ieškoti jo Piešiu eilėraštį per visą dangų Nuo smilgos smėlyje prie savo kojų, Ligi žvaigždės, kurios šviesa lig šiolei neatėjus Ir kaip žvakutės vėjuje bažnyčios gęsta Tegu nesako - kurčias, aklas ar tiesiog begėdis, Pasilenkiu prie smilgos - Dievas kalba. Į saują smėlio pažeriu - ir vėlgi su Dievu, Ir taip - kur ranką tiesk, kur koją kelk ar akį mesk Visur it šaknimis daiktais į erdvę įsikibęs Jis Kaip begalybėje ir įvairovėje būtis.

Todėl ir aš, aplenkęs arkikatedrą einu namo, Bijodamas ant kelio minti kojos pėdą Kai Dievo tiek visur ir daug bažnyčioje, man regis, būtų gėda.

48

9 O žioge žalias, man pavasariu esi.

Aš jau žinau - jie dideli nebūna: Ateina, pasisveikina, pražysta gėlėmis, Išplėštą lauką verčia arimu, Sėja pripildę iki soties, Ir pažiūrėk - kepurę užsikėlę ant galvos, Gegulėm pakukuodami išeina.

Man niekuomet nebuvo jų gana, Kaip ir sulos, atėjusios į beržus. Žiogeli žalias, gal nebark manęs, Kad toks godus netikęs senis Tai kas, kad greitai šimtametis, Tai kas, kad daug pasaulio matęs Žmogaus pavasariai nedideli.

49

10 Kuomet tiesa atsiveria lig dugno, Jau nebijau pažvelgt jai į akis, Ne taip svarbu, kad nieko gero nepasiūlo Ne jos kaltė, kad dugnas taip arti.

Ir net geidžiu, prašau, kad man palieptų Išeiti valsą šokti su žvake.

Kiti suklūsta: O! Bedievis!..

Tačiau užantis - be akmens, Ir būna, kai be posmų pagalvoju, Jog Dievas laimintų mane, Matydamas bažnyčioj prie altoriaus, Bešokantį su uždegta žvake.

Nevalgau Jėzaus kūno, kraujo negeriu, O sūnūs Žemės ir Dangaus!

50

11 Dar ne šalna; Ruduo rasa dar įsispraudė, Ir gera lietų žolėje matyti Tylus ir pakantus nelyg žmogaus senatvė, Išeinančius be priekaištų į horizontą lydi, Nešaukdamas sugrįžt.

Ir suprantu per šitą trumpą ryto laiką, Kad nesvarbu, kiek užsilikęs būtum čia, O nuoskauda, kuomet išėjus nepareiti reikia, Ji neišaušta niekada.

Jei lig senatvės negali ilgiau pabūti, Tai ar bereikia pasakas kalbėt kažkam Esą, laimingas, nes lazda dar laiko Netgi su duona ir druska.

51

12 Pasupki, paliūliuoki ant bangų Nedidelės, aprimo...

Nors ir tuomet jos nedažnai man buvo – Stichijos siausdavo aukštai viršum laivų, O gelmėse audroto vandenyno, Kaip žvakėj degančioj – ramu.

Net nežinau, kur dar galėtų būti tiek tylos.

Gal kapuose, bet jie nebūna gilūs – Parsinešu į atminį pasaulio vandenynus Ir užmirštu, kad gali būt dangus viršum galvos.

Be "labas rytas" eidavom į atmerktas akis, Gelmėm povandeninėm užgesinę dangų – Bet sapnuose ir ten giedojo vieversys, Arimų šiluma ateidavo pasnaust ant mano rankų. .

52

13 Pirmyn, kareivi. Šie laikai tokie, Kad negali be žygių apsieti!

Pabudino naktis sapnais, Po žirgo kojom dulksta kelias – Dar vakar niekam tikęs senis, O šiandien pilyse karalių It viesulas: kas mano – mano!

Tai atsilepk!

Priglusk prie lango, akimis priimk, Ir nemanyk, kad gali būt kažkas narsiau – Aukštas pilis iš sapno pasiėmęs, Kartu su nekaltybe dovanoju tau – Senule, neliūdėk, kad medicinos užrakintas...

53

(14, 15, 16) Skiriu klasiokei D. Tamulevičiūtei atminti

Va taip ir užgimėm gyventi po mirties, Tik reikia dar suprast, ką čia sakau. Žinau tas kapines, Nors jau seniai buvau Ir nebuvau nė karto, Kai sugrįžusi iš tolių tolimiausių, Pradėjai jau gyventi po mirties.

Gal ir nebūsiu, neateisiu ten, Nuo kur Merkys per žingsnį, kitą Ir kur Varėnė maudos jo glėby.

Aš, Dalia, regisi, užlikęs komunistas Gebu be tavo kryžiaus būti su tavim Net scenoje, kai dar alaus nei karto neragavęs, Aludarį Žaldoką vaidinau.

54

(14, 15, 16) Skiriu klasiokei D. Tamulevičiūtei atminti

Prisimenu, Tau niekuomet vaidinti nereikėjo Į sceną tiesiai, geno lydima, ėjai Ir štai dabar į sielą įsliuogė šešėliai Gyveno savo dalią pokario vaikai. Į nuotraukas žiūriu – Nei vienas nepasenom, Lyg užburti akimirkoje greitoje.

Tegu kiti prie kryžių mūsų mirtį kala, O mes kaip ir tuomet, kur Varėna, Gyvenam, Dalia, savo dalią, Pasūdyti labai rupia druska.

Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsti?

Nuplaukę debesys atidengia žvaigždynus tavimi.

55

(14, 15, 16) Skiriu klasiokei D. Tamulevičiūtei atminti

Tenai aukštai, kur akys neįžiūri, Į klasę vėl sugurgom būt kartu – Visi iš nuotraukų, be atminties ir supratimo, Kad šitaip čia sugrįžtam saujom pelenų – O kelias, Dalia, jau be kryžių eina, Net upę už parankės pavedžiot gali Ir akmenys, iškritę iš paminklų, Vėl laisvėje ir nedejuoja mirtimi.

Todėl tebus ir mano žodyj pasakyta – (Jis irgi įkvėptas aukštos erdvės) Ar ne todėl regiu, kaip skaudų rytą, Eilėraštis, išėjęs į laukus sėjos, Žegnojasi vardais, likimais, atminimais Ir duona, jau suvalgyta kadais...

56

17 - 18 1863 metai netoli Musteikos kaimo buvo nukauta paskutinė Lietuvos meška.

O meška, gėda dėl savęs Subėgę vyrai, paskutinę tave puola, Suskalija šunų gauja, Medžioklių ragas šaukia, kad baisu...

Ant kelių maldai Musteika priklupo Nejau vėl karas, maras, Ar Nojaus potvynis į Gudo šalį Iš Grūdo ežero Grūdos upeliuku įpluko? Čepkeliai aikteli: - Meška krauju pasruvo!

Sugavus mirtį akimis Dar suriaumojus klausia, ko daugiau Ar žmoguje - žvėries, Ar žvėryje - žmogaus?

57

18 Čepkeliai, atsibuskite, Ant kraujo jos sukūrę ugnį Į datą atslenka dar vienas nulis Ir paskutinė Lietuvos meška.

Greit šimtas penkiasdešimt jau, Kai suurzgė mirtim, Krauju per visą kraštą ištekėjus.

Ar nereikėtų kelti Kryžių kalną, Kad atmintim kaip nuodėme nudegintų kiekvieną?

Gilėja kraujas O sapnais matau, Kaip atkakli meška per savo mirtį plaukia.

Atleisk, žvėrie, Ne vieną kartą dėl tavęs verkiau, Norėdamas įaugt kaip atgaila į Kryžių kalną.

---------------------------------------------------"Kruvina aritmetika 1883+150=2033 m.

Deja, artimesinės datos, bent panašios į jubiliejų, nėra.

O dėl greitumo? Man greit 75. Net baisu pagalvoti, kaip greitai. Kita vertus - ar neverta pastatyti Kryžių kalną? Tam irgi reikalingas laikas, o šį darbą, mano galva, jau reikėtų pradėti kuo greičiau".

58

19 Kažin, Ar žino debesys per dangų kelią?

Tačiau gal to nereikia jiems Kažkur sudils, sunyks, ištirps, Išplėšys vėtros gabalais.

O aš tingus, kaip medis prie kamieno.

Viršūnė supasi, o jis į kelmą eina.

Viršūnėje dangus, sparnu prigludęs, O čia, visai arti prie žemės, Akipločiai užmiega žievėje.

Mintie, neliesk šiandieną tu manęs Prie plūgo, regis, taip kadais nepavargau, Kaip kalbindamas šį pasaulį, Kuris netgi arčiau, negu arti...

59

20 Turbūt kartojuosi, kai šitiek parašyta, Tačiau eilėrašty kaip laikrodyje Laikas nesustoja.

Galbūt tik mintimis gali kartotis, O datomis jų – niekada.

Nušluostau dulkes, bet ne rytą, Ne dieną, vakarą ar naktį, Kuomet kas buvo parašyta, Suspurdus sielai, atsivėrus žodžiui, Ir išminčiai palaiminat sakmes. Žinau, kaip skauda, jeigu posmas merdi, Užspringsta neapykanta arba melu O mano Džiaugsme! didis Varge!

Kol tu man toks, vadinas - gyvenu

---

60

21 It šuliniai giliausi Akys ilgesio pripiltos, Kad net baugu prieit arčiau Sugirgžda svirtys, taškosi gilus vanduo, O troškulys jau niekaip nepraeina.

Net nežinau, ką pasilikus vienumoj daryt, Kai akys vakarop su saule leidžias.

Skaudu, kai negali bičiulių atsimint, O vandeny it akmenėliai skęsta Net žodžiai motinos, vaikystėj ištarti Tat nepudruokit smegenų, Kurie laimingai sakot, Kad dar galėčiau guostis amžinybės viltimi Varpais bažnyčios, vašku žvakės...

61

22 Gražuole mano, nusidėk!

Ir pasakyk nors vieną kartą MYLIU. Žinosiu - melas tai, tačiau vis tiek Net ir gyvatė iš odos išnyra.

Aš jau seniai į velnią į vyniotas Net kryžius skausmą kenčia, kai nešu, O gera, kai žinau, kodėl kuprotas Ir sveikas protas lieka būt kartu.

Na žinoma, tyliu, kai pasakai man - liaukis, Bet ir tylėjime mintim kartus Skinu tau rožes jau šalnų pakąstas Ir semdamas į saują mirusiųjų plaukus Tau į kasas storas storas Kartu su savo pragaru pinu.

62

23 Kuomet gyvenimas nenori, Tai neatrodo, kad išeit sunku, Tačiau esu juk savanoris, Tad net pasiramstydamas lazda, Numirt suspėsiu visada.

Keliu dienas kaip rytas aukštą saulę, Manydamas, kad bent svajonėse Palis lietukas ir žaliuos žolė, Bet atkakli ir apdairi senatvė Savęs net ir už auksą neparduoda Įsikabinusi į lazdą, ir į delnus, Į širdį, kojas, į mintis Vis teškinasi sopuliais kaip verdanti buza Ir džiūgauja, kad esanti ištikima.

63

24 Padovanojo lyg nedaug Pavasario truputį, Su pražydėjusia balandyje gėle, Bet šitame pavasario TRUPINYJE Gražiausius žmones sutinku.

Ir štai kaip poterį bažnyčioje kalbu, Kad neišeitų jie į nežinios takus, Kad neišnyktų laimės paieškot kitur. Žinau, tik dulkė tu, o Lietuva, esi, Bet su tavim išaugom kosmose gražiausi.

Ir man dabar nepaprastai svarbu Išrėkt šią žinią, kiek pakelti gali toliai, Kad Lietuvai, mano sielos šventovei, Ir kosmoso dievai ateitų nusilenkti.

64

25 Palikim pasakas, kurios pabodę Ir nesiguoskime, esą, senatvėje ir vėl vaikai.

Smagu, jeigu gali pasididžiuoti, Kad gėlės tau dar žydi kaip kadais Ir jų neskindamas, neši padovanoti Į toliuose nubridusias dienas.

Aš irgi ten ėjau jaunu pabūti, Tiesiog su pievomis gėlių pilnom Ir būdavo - daug kartų užkukuodavo gegutė Akis, esą, įspiginęs nelauk, Kad kas tau pasakytų: - Ak, koks diedas!

Išėjo su gėlėm pas paneles, O visą kelią kaip bažnyčia gieda...

65

26 Visaip atrodau... Kaip ir jos, Į posmą susirinkusios eilutės.

Kartais dėkoja, kad po nemiegą dairaus, Bandydamas į laisvę bent mintim ištrūkti – Nors žino, kad deja, deja Net sieną pradaužyt kakta lengviau, Negu išeit iš mikroskopiškai mažyčio geno.

Ir štai diena, kuomet ir čia Pasaulis begalybėje sukritęs – Baisu, kad neužspringtumei žvaigžde, O mikroskopiškai žmogaus mažytis genas Nežino kaip ir kur galėtų pasidėti, Kad nepranoktų savimi dangaus erdvės.

O gene! Nejaugi Viešpats man ir tu esi?

66

27 Ištižėli, nejaugi tu, tai – aš, Kuriam pamokslų daug kalbėjau?

Nesimeldžiau, tačiau tikėjau, Kad jie sausroj lietum palaimina tave Ir moko augt ir būti, kai tiesa Negailestingai kliudo sielą.

Išeik iš prieglobsčio ir te netrūks Drąsos man pažiūrėti į akis Dejuoja lūpose sunokęs laikas, Eilėraštis išlaksto į šukes Štai tau akmuo nenutašytas!

Būk vyriškas ne tik poeto žody Įsprausk į smėlį atminčiai it kryžių Ir nežinok, kad aš, ištižėli, tai - tu.

67

28 Nemanau, kad jos – kapinės – šventos, Neapykantos galgi daugiau, Nei jėzuito širdy, Užrakinusio Vilniaus bažnyčių duris, Kad, o Dieve, tavęs nepašaukčiau Net savo mirtim.| Na taip, nebuvau prezidentas, Arkikatedra irgi nerūpi visai, Nes žodyje mano, Dzievuli, Bažnyčios be užraktų vaikšto, Durys atviros kaip kareivių kapai.

Aš tikiu šiom bažnyčiom ir tuo, Kad gebu išpažinti tave per save Jėzuito nereikia, atleisk iš tarnybos...

68

29 Ką pasakyt daugiau Net jeigu užsimerkęs jį regiu?

Naktis išsprūsta iš Dzievulio rankų, O sieloje atokvėpis erdvus: - O mažas, nediduke mano krašte, Dėkoju tiems, kas numetė po kojom man kelius, Kad nors akimirkai galėjau šitokį surasti.

Kvėpuoju kopom it dangus paukščiu, Kuris nemoka nusileisti Ir miršta skrydyje, paleidęs vėjuose sparnus.

O jeigu paukštį neregėtą čia kuriu, Tai jau ir pats esu jo dvasioje belaisvis: Gražu ir žmoguje, kai Dievo žodyje gražu, Kuris sutiškęs kopomis užliejo dzūkų kraštą.

69

30 Ten smėlį papučia, Maži kalneliai vaikščioja. Žinau, atgal į ten negrįšiu, Tačiau jeigu reikėtų rinktis Šklėrius ar Paryžių Vėl augčiau ant kalnelio Karlonų, Žalios šalies žaliam glėby šilų, Kur šviesai žiebti skaldytos balanos.

Ištirpsta atmintyj šedevrų menas, Jau neberūpi kur save ir kaip padėti Tačiau, o Dieve, kaip labai norėčiau Nors kartą dar išgirst iš Ūso balos, Kaip kurkia varlės Chorai gieda sonetus Petrarkos.

70

31 Ateina laikas Kai tyloj griaustiniai sproginėja, Skeveldras atminties išmėto kuo plačiau – Labai nedaug dar senti liko, Kai detonuodama ir ji, Širdis, susprogs.

Padange, būk šviesi Te paukščiai jos skeveldras lesa, O gintaro sakais nusijuokia pušis Sugrįžta į tėvynę reemigrantai Turtais aptekę, bet nuogi.

Savo šaly savęs neatpažįstu, Tačiau ir čia kažkas jau kala Kristų, Įteisindami Dievo sūnumi...

71

32 Žiūrėjau į tave pražydusią, o tulpe, Ir negalvojau, kad senatvėje esu Vienam mažam žiedelyje sutilpo Aukštakalniai, žvaigždynai, net dievai, Kuriuos krauju iš protėvių nešu, Perkūnui griaudžiant mintyse Ir praeitim it atminimais lyjant...

Nesu iš tų, kuriems ši žemė amžina – Pats savo akimis mačiau – Net ir kapai išnyksta: buvo ir nėra.

Bet tau, gražuole, neskubu sakyti – Gal net ir bites neišvysi, Kai žiedas ges be rudenio šalnų, Tačiau be užmaršties ir vėl pražysti.

72

33 Kai paimu kažką ant savo rankų Iš sunkiai prakaitu suvirintų daiktų, Pats Dievas pakelia akis į dangų Ir išgirstu: - Sakiau, kad aš į Žmogų panašus.

Argi galėčiau šį pasaulį taip sutverti, Jeigu ne tu?

Ir man, Žmogau, ne gėda nusilenkti Ir patikėt, kad liksime panašūs visada.

Nereikia veidrodžio...

Man jo tikrai nereikia.

Tai kas, kad vienas ir dievų kitų nėra, Kai atvaizdas įspraustas Žmoguje, Užtenka vieno, kad suspėčiau būt visur...

73

34 O krūtinė nurimsta it štiliuje jūra, Vis giliau nuo bangų ir prie dugno arčiau. Įpratau jau įkelt į sapnus vandenynus Ir po gelmę jų vaikščiot laivais, Kaip tada, kai dar jaunas Ir laiko nebuvo sapnams, Kai net mirtį mokėjau be baimės bučiuoti.

Nežinau, kaip už šitokį laiką dėkoti, Už gyvenimą dieviškai drąsų, Kuomet su mirtim už parankės eini – Be dangaus virš galvos Ir be šiaurės pašvaisčių, Prisidengęs skaudžiausia laivų geležim, Kad po gelmę galėtum pavaikščiot.

74

35 Klausau save ir išgirstu –numirėlis jau kalba, Nors žvakės dar neuždegtos, o jau...

Ir pirmą kartą šitokiu savim žaviuos Lyg aukso gyslą netikėtai radęs.

Giedrėja akyse rūku apniukusi diena Ir žvaigždės priartėja taip, Kad net paglostyti galiu Ir gieda sakinys, kurį siunčiu iš ten: - Čia, proto prieigose, Prie tiesos arti, Žirgus iškinkęs, kalbinu žvaigždynus, Išnyksta manyje bažnyčioj suvokta mirtis...

O ne, aš ne numirėlis Būtis visatos, į kurią kaip dangų įsispyręs.

75

36 Ši atmintis dažnam nereikalinga.

Pakėlę nuotraukas, tiesiog į ugnį meta Esą, ar reikia atsiminti, mama, Kaip išeini į mirtį?

Ir aš, beje, iš atminties galiu prikelt ne vieną Paveikslą tavo jaunesnių dienų Dar mažas toks, O tu vis skubanti su grėbliu, pjautuvu Ar bėganti ravėt daržų...

Tavim išvaikšto rudenys bulviakasiais Prišaudo staklės drobių, o gandrai Ir žiemoje kabina lopšius palubėj.

Bet aš, o mama, nuotraukų mirties nedeginu, Vis burlaivius lipdau, kad ašaroje bent Dar plaukiotum kartu.

76

37 Na ir tikėki savo akimis!

Mažam taškelyje sutilpusi žvaigždė...

Atrodo žarija didesnė negu ji, Negu pražydusi pavasariu gėlė.

Todėl ir vėl save paraginu mintim Pagerbk malda, kol protas nesuvokęs, Ką savo akimis regi.

Tikiu, kad vienąkart už laiko tolių Ir ta žvaigždė, taškelyje dangaus, Laivus Visatos keliuose priglaus – Ir bus skaudu, kai atsigręžę atgalio, Kolumbų sūnūs pamatys Išnyko Žemė vyzdžiuose akių, Net taškeliu savęs nerodo...

77

38 Tu mano pragaras.

Bet vėl ir vėl tikiu Nepasibaigs jis dar šiandieną, Dar cykiai neskubėdamas išeisiu Į šaltą sausio dieną Nuskint gimtadieniu pražydusios gėlės.

Atrodo, būta jų tiek daug, Kad gėda laukt dar vieno žiedo ar kelių – Seniai jau taurės nekeliu, Nelaukiu dovanų, Į kojas ir rankas pripilta švino – Kažkas sunkia ranka ir kaklą apkabino.

O pragare tu mano, dar užtruk, Nes kur bebūtum, reikalingi vyrai...

78

39 O ką daryt iš mano meilės, Kai širdį dirbtiną įdės?

Jau nemažai eilėraščių parašęs Ir regisi - nė vieno be širdies.

Aprimsta mintys ir jausmai atslūgsta, Tik nepaleidžia ūkti fabriko dalia Žmogus esu, o štai dabar Metalą ir plastmasę neša į mane, Net ten, kur buvusi širdis.

Nejau eilėraščiai melu apaugs?

Bijau prognozių kaip cunamio, Kuris galėtų vandenį iš Baltijos išliet.

Nejau širdies vardu pripaistėme tiek melo, Kad jau atėjo laikas ir Dievu nebetikėt?

79

40 Pelija dienos, nors mintis dar, regis, plaka Taisau karietą, Įgagą kinkau, Tikiu dar - pakeliausiu Ir būsiu ten, kur nebuvau Po ratais jos, nugulęs praeitim Per visą amžių - šimtą metų...

Surinksiu atmintį, manydamas, kad gal kada Atskris paukštelis, norintis palest Ir pagiedot šilinių kraštą.

Tik nesakykite, kad aš begėdis, Kad vis neužmirštu savęs.

Aukštai kalnelyje pakilo smėlis.

Aukšta pušelė, šaknimis įžėlus, Išeina Viešpačiui papoteriaut.

80

41 Gyvenimas atslūgsta manyje.

Taip jūros grįžta iš audrų pavargę, Galiu pabūt po vieniša žvaigžde Ir džiaugtis, kai tyla, Užliejus sielą, atminimais kalba.

O jų, dzievuliau, būta nemažai Reikėtų gal surankioti, bet irgi, Ar reikalingi kam praėjusių dienų aidai, Senolio girios tankmėje, atrodytų, pradingę.

Bet gal todėl neapvogtas jaučiuosi dar Kad girioje laikau kažką tik savo, Ir jeigu ten to džiaugsmo ne tiek daug Matau, kaip dideli laivai iš okeanų Nežino kelio, kaip atgal namo parplaukt.

81

42 Apleisk mano kapines, mielas, Netrypki, prašau, ten žolės.

Na taip - ji išaugo iš nieko, Bet šliaužia ir ieško, ir ieško...

Sakau, gal širdies?

Matyt, nesvarbu jai, ar plaka, Ar šalta po žemės pluta. Čia vaškas užgesusių žvakių Lyg parakas kvepia, Bet mūšių nebuvo, deja.

Kažkaip net ir pats nesuvokiu, Kodėl toks ramus išeinu Be priešų, be keršto, be žodžio, Žolės apkabintas, tyliu.

--------------------------------------------------Mano varde ir pavardėje - Pranas Karlonas - yra keturiolika raidžių. Todėl "parašų" eilėraščiuose po keturiolika eilučių. Neduok die juos pavadinti sonetais.

Todėl "griežta ritmika" man nereikalinga. Tiesiog noriu išreikšti savo nuotaiką ar mintelę taip, kaip tie dalykai man tuokart atrodo. Kiekvieno žmogaus parašas - vienintėlis toks, todėl žvalgytis, kaip pasirašo kiti, na, nesinori...

82

43 Neužmirštu pabūti danguje, Nors atmintis atšipus, bet vis tiek Su angelais kalbėti reikia.

Dažnai jie bodis manimi Kartodami, kad žemėj būdamas į Dievą neįželsiu, Esą, žmogaus akiračiai trumpi, Pro juos net velnio šaukdamas – neprisišauksi, O Dievas devintu dangum aukščiau už jį.

Ir nežinau, kaip pasakyti angelams, Kad kalba apie tai, ko patys nebežino – Net prisimerkiu, kad jautriau Galėčiau atsivert Savęsp – Nuščiūva angelai išgirdę, Kaip be dangaus pasikalbu su Juo. ·

83

44 Tu, vyturėli, pailsėk!

Kai motorais žemelę ariam, Ar gali tavo giesmeles kas nors girdėt?

Kiek daug tvorų!

Kiek daug ežių priviso!

Kiek daug pilių, Sargybos bokštais apstatytų!

Tu, vyturėli, nečiulbėk...

Norėjau Lietuvą matyt kaip Dievą Mažytę, gražią, vieną.

Deja, užgęsta lūkesčiai šitie.

Karčiai žvelgiu į mūšį pralaimėtą, Bet vis dėlto - nors pralaimėjęs, bet karys, Jeigu ne žvakę deginu, o skausmą giedu.

84

45 O gera TAIP, Kad net nepamenu, kada taip buvo – Atskrido žalvarnis ir geria Iš kibiro, ką tik vandens pripilto. Čia pat, nors ranką tiesk Ir glostyki gražiai spalvotą paukštį.

Tačiau - o ne! o ne!

Nelyg baslys įstrigęs žemėje sustoju Ir atsikvėpti negaliu.

Kas dar mane taip glostė gerumu?

Dėkoju, žalvarni, už tavo šitą skrydį Ir nesupyk, kad čia poezijos mažai – Tačiau girdžiu, kaip sieloje jau meldžiasi bažnyčios, Kur prie altorių gieda angelai...

85

46 O atsibusk, žmogau, kaip aš kadaise, Norėdamas išvengt nelaisvės Pasaulis keitėsi kas dieną ir tada, Tačiau kaip įprasta Išlikdamas su duona ir druska.

Linkiu ir tau pabūti, kuo buvau Ten nesuku numirt už laisvę, O būt be druskos ir be duonos – NE! Matyt, tai tas, ką reikia pavadinti priežastim, Kuri neleidžia mums laisviems pabūti.

Gegulė pakukuos dar kartą, du ar tris, Bet akimis užmerktomis Kažin, ar laisvę net ir TEN, Be duonos ir be druskos būdamas surasiu.

86

47 Nedaliju savęs į akmenis - akmenėlius, Bet jų pakanka, kad nukrisčiau, Pataikydamas ten, kur protingiau nebūti Taškausi po bažnyčias, net altorius jų, Užmiršęs, kad ir Dievas Ateina kartais paklausyt mano maldų.

Tuokart neskauda, tik vėliau Kai žaizdos pradeda jų gyti, Kuomet paklausia iš toliau - arčiau: - Kam reikė šitaip skaudžiai akmenis svaidyti?

Tuomet ir mano dvasioje atsiveria kaltė Sugrįžę akmenys, vėl prašosi į širdį: - O tėve mūsų, grįžtame iš ten, Kur tau panorus daug griuvėsių pasilikę.

87

48 Tyliai auga žolė.

Atsargiai, neužmink... Čia pėda neataušus žmogaus Žiedo laukia, kol dar be šalnų...

Atmintis raiko laiką kaip duoną, Tik ar būtina čia sužydėjimo laukti?

Ten, aukštam debesy, Jau atolas išaugo, O už debesies vėlgi Šienpjoviai plaka savo dalgius Ir tenai nesiliaujama augt ir šienauti.

Tyliai auga žolė.

Tylios mintys godas iškedena, Kad ir kur bet prie ko prisiglausčiau jomis.

88

49 Pareikit bent trys iš gimtųjų namų.

Tas stalas dar vis, kurį žinot.

Ir slenkstis tas pats tarpu staktų įstrigęs, Tik, regis, aukščiau lyg pakeltas, Nes kojos dažniau vis kabinas.

- Senaaatvė! - girdžiu it atodūsis sako, Bet jeigu žinočiau, kad laukiant - sulauksiu, Su kojom kartu ir senatvę pakelčiau.

Pareikit bent trys iš gimtųjų namų.

O jeigu likimas plačiau atsivertų Ir jeigu namai tie - per atmintį visą; Dar Feliksą seną (dziedulį) Prie savo senatvės priglausčiau, Kartu ir bobulę su juo - Karoliną.

89

50 Aš savo Laiką išnešu į būtį, Kur nepalies jo atmintis kita.

Tegu pavargęs pailsės truputį, Palikdamas tik užrašus apie save. Žinau, jie neįtiks, kas panorės žinoti Ne taip, kaip aš, gyvendamas drauge.

Tikriausiai, jog apspjaudys ir mane, Kad nemokėjau jo prakeikt krauju, Kuris gesino žmogų ir... tautas.

Bet, Dieve, pasakyk, kuris iš mudviejų Tos nuodėmės vertesnis - aš ar tu?

Man skauda gerklę ir dabar, Kad šitaip neprotingai klausiu, Bet nepaklausti irgi negaliu, deja.

90