Page 1

Pranas Karlonas

(adėleP)

1939 — 2014 Akistatos prie popiežiaus Pranciškaus I IV 1


SPALIS — LAPKRITIS — Gruodis

2


Spalis, 2014 teka 06:18 leid탑iasi 17:59 3


Priešpilnis 7 mėnulio diena

1 TREČIADIENIS

Emanuelis Remigijus Teresė Mantas Mintė Benigna Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena Pasaulinė vegetarų diena Pasaulinė muzikos diena Svarstyklės – Arklys – 274 / 40

[1] Buvo trečiadienis, kovo 13 d., kai „Rašyk“ dienoraštyje paketinau parašyti žinutę. Labiau sau, negu kitiems, nors dienoraštis atviras. Pavadinimas jau buvo galvoje, tereikėjo užrašyti: Beveik popiežius... Teko truputį palaukti, bet po valandžiukėsi taip: „Jaučiuosi beveik popiežiumi Prancišku. Ir pagal vardą, ir pagal metus. Vadinasi? Vadinasi, aukščiau galvą, Pranai. Dar visas gyvenimas prieš akis. Tik, žinoma, be moterų. Šventasis sostas neleidžia net jeigu jautiesi“ beveik popiežiumi Prancišku. Aš čia, regis, darau rašybos klaidą, linksniuodamas Pranciškaus vardą ir turbūt kalbininkai papriekaištautų, kodėl gi parašiau „jaučiuosi beveik popiežiumi Prancišku“, o ne „popiežiumi Pranciškumi“. Tai gal ir todėl, kad niekas manęs taip dažnai nešaukdavo, kaip tėtis: Pranciškau, Pranciškau... Kartais dar pašaukdavo motina, nors iš tiesų esu pakrikštytas netgi ne Prano, o Franišeko vardu. Bet taip anuomet atsitiko, kad visi namuose tai sužinojome jau 4


man išaugus į piemenį ir išėjus mokslų į Šklėrių pradinę mokyklą. Parašęs tą žinutę, šyptelėjau pamanęs: te paskaitę ją kas nors irgi šyptelės ir klaviatūrą prisitraukiau svarbesniam darbui. Smagu, kad besišypsančių atsirado. Va, Onytė: „Tai jau dar aukščiau galvū ir cik tep visadu ir laikyc. Cik kažne ar možnės pas savū kadu spaviedzies priaic, ba gi tuoi Velykos, o tų griekų pas mani jau tep prisrinky... „ ☺ Atsiliepė Juodvarnis: „Nežinau, kaip dabar kreiptis, Jūsų ekscelencija. Tai gal, draugas, į Vatikaną nenori? “ Pasveikino Baiba: „Smagu matyti „naują popiežių“. Atsakydamas net lyg pažadėjau, kad gal pasimelsiu: „Ačiū, Baiba. Bet tikslumo dėlei reikalingas BEVEIK. Beveik popiežius Pranciškus. Sėkmės Tau geriausios linkiu, o jeigu pasiseks išmokti poterius, tai dar papoteriausiu“. Miela, kai žmonės moka juokauti. Bet, žinoma, pasitaiko, kurie ir elgiasi pagal priežodį: kuo pats kvepiu, tuo ir kitą tepiu. Jiems nusispjauti, kad tas kitas ne išvietė ir jo kvepalais nesikvepina. Bet kodėl taip ilgai nebuvęs „Kūrybinguose“ vėl atsirandu? O, ne. Ne todėl, kad užimčiau išlaisvintą Raganos vietą. Aš ją mylėjau, myliu, mylėsiu, jeigu viešai rašau ir nesibijau prisipažinti net dabar, kai kasdien vis arčiau popiežiaus Pranciškaus. Štai skaitykit, bet nepavydėkit: Jeigu atvirai, tai išmetimo vertas ir aš pats. Retai pasirodau, o kažkodėl ir netraukia. Jeigu toks buvimas trukdo, prašau — išmeskite. Šie mano kūrinėliai, kurie čia – jie kažkur ir kitur yra, o dalis jų – atsispausdinti. Vis ruošiausi įkelti didesnį kūrinį, gal paskutinį, bet lyg ir nesuspėju, žinant, beje, kad niekas jų neskaitys. Kalbu apie prozą. Taigi, nemanau, kad Ragana blogesnė už mane. 5


Gal neįtikėtina, bet ir dabar nelabai žinau, ką sugrįžęs į „Kūrybingus“ veiksiu. Bet turbūt neišnyks nuojauta, kad rašau paskutinę knygą. Apie ką? Galbūt apie tas, kurias bandžiau parašyti anksčiau, bet nesėkmingai. Ir atrodo, kad tokią knygą labai prasminga būtų įvardinti taip: „Akistatos prie popiežiaus Pranciškaus I“

6


spalis, 2014 teka 06:20 leidžiasi 17:56 Priešpilnis 8 mėnulio diena

2 KETVIRTADIENIS

Modestas Eidvilas Getautė Angelų sargų arba Policijos diena Svarstyklės – Arklys – 275 / 40

[2] Anąkart parašiau: buvo trečiadienis, kovo 13 d., bet net tik tiek: kartu tai buvo ir trečiojo tūkstantmečio 13 metų diena., kai ant Siksto koplyčios kamino nusileido baltas kiras it panoręs pranešti, kad greitai pro jį pakils baltas dūmas reiškiantis, kad konklavos kardinolai išrinko naują pontifiką, beje, jau 266 – jį ir vis dėlto pirmą, pasirinkusį Pranciškaus vardą. Taip, būtent toks jo pasirinkimas mane ir verčia atidžiau įsižiūrėti į naują popiežių: tik dvejais metais, 1 mėnesiu ir 13 dienų jis aplenkė mano gimimą. Kam tai svarbu, kam — ne, o aš, kaip sakiau, ne šiaip sau save įtariu esantį „beveik popiežiumi Prancišku“. Truputį liūdna, kad būtent naujo popiežiau atsiradimo proga skaudžiai įkando geriausias draugas, mano šunelis, jau kone dešimt metų nešiojamas ant rankų. Bet dieną tokią, kad ir skausme būdamas, atvirai pasižadėjau, jog dėl to draugų atsakyti ar keisti nežadu. Ot, ir Onytė parašiusi: O jei tas prietelius inkando, tai jau krikščioniškai jumim dar raikia cik kitū žandų atsukc, gal kitan nekųs. Bet dabar, regis darau netgi daugiau: rodau į šių savo raštų pavadinimą. Nelengva buvo ryžtis taip juos įvardinti: 7


„Akistatos prie popiežiaus Pranciškaus“ Netgi kartais krusteli mintis, ar ne todėl ir geriausias draugas šuo skaudžiai krimstelėjo, pajautęs kokiems ketinimams nusiteikęs? — Akistatos? — jau klausia: — Kodėl būtent prie popiežiaus Pranciškaus I? Blogas kareivis, kuris nenori būti generolu, — atsiliepiu mintyse. Bet, matyt, ir katalikas už tokį kareivį ne geresnis, jeigu nenori būti Romos popiežiumi. Man gi, regis, pats dangus mestelėjo tokį geidimą, bet jeigu aukščiau ir nekilstelsiu jo, o taip ir pasiliksiu „beveik popiežiaus Pranciškaus“ lygmenyje, suprantu, kad pykti nereikėtų. Kol yra popiežius Pranciškus, aplenkęs gimimu karietos vežėją Praną (dokumentuose — Františeką), būtų begėdiška save išleisti į pensiją ir manyti, kad skardžiausios dainos sudainuotas. Man dabar smagu jausti, kad tokį supratimą galingai saugos išpūstas Siksto koplyčios kamino baltas dūmas su prieš tai ant jo nutūpusiu baltu kiru. — O gal vis dėlto Po Etė teisi, parodžiusi į tave kaip suvaikėjusį? — išgirstu Marių Ballsą. — Apie ką tu? – paklausiau, bet atsiminęs: — Aaaaa... Bet tuomet tau pasakysiu dar vieną dalyką, būtent: niekuomet arba labai retai skaitydavai save buvusį. O dabar kažkodėl atsiranda nors tai daryti ir atėjęs čia susiradau pirmą savo kūrinėlį. Matau, kaip raukia kaktą Marius, bet deduosi, kad nematau. Ir sakau: — Pavasaris, Mariau. Jeigu, kas ir ne taip, vis tiek šypsokis, džiaukis. Net ir todėl, kad komentatorių taip trūksta. Argi galėčiau kad ir jį savąjį parodyti, kaip... Na, supranti: per 700 skaitytojų sulaukė ir... ir... ir... — neapsisuko liežuvis pagirti. — Greičiau, kad tie skaitytojai atsiverčia ir užverčia, — neparodė optimizmo Marius. Bet laukti, kol jis ryšis drausminti, nesinorėjo. Pasižiūrėjau į savo pirmiausiąjį ir 8


jis prilipo prie gerklės. O laikas? Ak, nemažai nuo tos datas jo nutekėję: 2007 metai. Vasaris. 23 d. Kada rašau, tikiu – skaitys! Ir pamanau – supras mane. Te šneka, džiaugias sakinys Dar vis mano gimta kalba. Tų vieškelių dabar tiek daug – Daugiau išeina, negu grįžta. Ir aš išeisiu – lauk, ne lauk, Tik nemanyk, kad pas mamytę. Dzievulis žino, kaip ten bus – Galbūt pavirsiu akmenėliu. O gal toks mielas ir gražus, Gyvensiu atminimais Šklėrių. O kai rašau, tikiu: skaitys! Ir pamanau: supras mane. Bet ar nemiršta sakinys, Net ir eilėrašty manam? — Manau, kad nesumanysi dar kažką perskaityti, — atsikvėpęs teištarė Marius, kaip traukinys, pajudėdamas iš vietos. — Gal ir gerai, kad sumanęs pritapti prie popiežiaus bent lygmenyje „beveik popiežius Pranciškus“, bet įdomu, kad žmogus, parašę savo šedevrus, palieka juos ir užmiršta, kad tokie buvęs. O štai maldą, kad ir „Tėve mūsų“, mala ir mala. Ir kažkodėl nesudyla, neišsipusto miltais. — Lauki ir Narcizo sugrįžtančio? — Kaip nelauksi. —Tu išties manai, kad moku melstis, moku „Tėvą mūsų“ 9


ar „Sveika, Mariją“?.. 2013-03-20

Spalis, 2014 teka 06:22 leidžiasi 17:54 Priešpilnis 9 mėnulio diena

3 PENKTADIENIS

Evaldas Kristina Milgintas Alanta Teresė Svarstyklės – Arklys – 276 / 40

[3] Žvilgt į tuščią lapą... Liūdna. Kažkoks tingulys smegenyse. Ir ranka nesitiesia prie klaviatūros. O juk sumanęs neatsipalaiduoti. Tiesa, jau supėjau parašyti tokį... mano galva, vertą pamąstymų eilėraštuką. 83 iš ciklo „Eil. pakuždėti sau.“ To, tik savęs, Nedaug teturim, O visa kita – mano ir visų. Nesprendžiu, ar gerai taip sutvarkyta, Bet, kur nuėjęs, vis save randu: Bažnyčiose, Kelionėse... Sakau: visur – Kalėjimuos taip pat, deja. Na taip, žinau, Kad esam žmonės, 10


Bet, regis, viskas pavogta kažkur, Kai tik savęs nedaug Ir šitiek daug, Kas mano ir visų... O gal man truputį persiorientuoti? Gal šiuos užrašus ženklinti, kaip esė? O! Viešpatie, esė... Ar nors vieną esu parašęs? Ar bent bandęs parašyti? Bet kaip ten bebūtių, o palaiminimas kiekvienam užmojui reikalingas. Žvilgt Vatikano kryptimi it norėdamas apsispręsti. Dabar ten, galima sakyti, du popiežiai: Pranciškus I ir Benediktas XVI. Žinau, kad greitu laiku laukiamas jųdviejų susitikimas. Dieve, Dieve, kokie dideli tavo reikalai, kad, regis, nebloga būtų tokius, kaip mano, užmiršti. Bet tikrai sakau, kad juos irgi apglėbti nelengva, o apeiti dar sunkiau. Bet vis dėlto pasiryžtu nekvaršinti jais galvos ir leidžiuosi į savo pradžią: [b]1939 metai. Sausis. 29 diena. Sekmadienis.[/b] Nuosava smegeninė bejėgė sušelpti atsiminimais iš to laiko. Tačiau man tai ne bėda. Jais vis dar sušelpia Vidinis, kuris, pasak jo paties, sūpavęs mano lopšį. Esą, nebuvo naujas. Supintas iš pušies šaknų ir pakabintas prie kablio, įkalto lubų balkyje. Apsižvalgau, bet Vidinio nesurandu. Vakar nebuvo, dar anksčiau nebuvo... Kur dingo? Liūdna prie atsiminimų raštų, kai esi paliktas vienas. Girdi, paliktas todėl, kad netrukdytų. darbo. Toks čia darbas. Rašyk, ką žinai. Ir, žinoma, gerai, jeigu nepatingi žvilgtelėt į kitus panašaus užsiėmimo raštininkus. Kad ir į augurimą, bet pagerbdamas jį kaip Žmogų, net ir slapyvardyje įsitaisiusį, rodysiu į jį didžia raide – Augurimas. Į tas dienas taip maga nukeliauti, Įbrist į tavo vandenį, Nevėži, 11


Ir kaip vaikystė kojas nusiplauti... O, koks netikėtumas! Pasirodo ir Narcizas prie jo teksto parimęs. Kažką šnabžda lūpomis, bet ne taip lengva suprausti – o ką gi? Gal net todėl, kad ne Narcizai, o Roma, o Vatikanas su jos popiežiais mano galvoje. Bet kai jauti gerą žmogų arti, kuris savo gerumą, kaip išrišimą aukoja nuodėmingam Eilėraščiui, tuomet ir pamanai, kad mūsų fantazijose lyg užmiršta ar specialiai manoma, kad žmogaus gerumas gali pakenkti išsilaisvinimui nuo tamsos karalystės. Nedažnai šitokia minis galvoje nusėda, bet šįkart štai, prašau... Ir net pagalvoju, kad gal Vidinis nukulniavęs pas Senamadžių, o su juo dabar kartu guodžia geriausią Metų kritiką Tictac. Nemanyčiau, kad tikram vyrui tai galėtų padėti, bet... et, tictac, tictac, į tokius dalykus spjauk kuo toliau, kad ir ant vieno kito sijono nuspjautum... — Labas vakaras, — sakau Narcizui kasdienybėje daug kartų sakytais žodžiais, kuriuos popiežius Pranciškus ištarė jo laukiančiai Šv. Petro aikštėje publikai ir visam pasauliui. — Labas vakaras,— atsako Narcizas. Regis, pajautė, kad nors žodžiai tai tie, kasdieniai, ir vis tik ištarti taip pirmą kartą. — O Marius, taigi „Kūrybingų“ bosas kietas vyrukas. Arba, sakykim, kytras. Esą, bedievis, bet pasirodo, kad dėl viso pikto išmokęs ir „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Mariją.“ Ne, ne šiaip sau, ne dėl „viso pikto“... Oi, Pranuci, ne dėl viso pikto!. Ir dar teks tau pamatyti, kad jis atsiras artimesnėje pozicijoje [b]beveik popiežius Pranciškus[/b] negu tu... — Manai?

— Beveik žinau. —Tai gal po klebonišką ta proga, Narcizai? A? ( Paredagavus atkelta iš „Kūrybingi“) 12


13


Spalis, 2014

teka 06:24 leidžiasi 17:51 Priešpilnis (pilnėja) 10 mėnulio diena

4

ŠEŠTADIENIS Pranciškus Mąstautas Eivydė Pranas Pasaulinė gyvūnijos diena, šv. Pranciškus Svarstyklės – Arklys - 277 / 40

[4] — Tai gal po klebonišką tą progą, Narcizai? — paklausiau ir pats pajutau, kaip labai ne laiku ir ne vietoje pasakyta. Nors iš širdies, niekam nieko blogą nenorint. Taigi, kaip kas ką bekalbėtum, o nereikia užsimiršti. Ir čia jau kalbu gal kaip pamokslautojas, bet ir jie reikalingai. Juk ir pats žinojau, kad į „Kūrybingus“ susitelkusi publika jauna, žingeidi, sugeba išgirsti ir pamatyti net ten, kur 14


atrodo, kad neįmanoma. Žodžiu, tokiai publikai nereikia rinktis Šv. Petro aikštėje, kad pamatytų popiežių Pranciškų ir išgirstų jo „Labas vakaras“. Pamačiau, kad ir Narcizas apsidairė aplinkui ir vis dėlto neatsakė į mano pasiūlymą. Lyg nesupratęs, ką tai galėtų reikšti ar nežinotų, kas yra „kleboniška“. — Va, žmogus rašo, — nukreipė pašnekesį, — Nevėžį atsimena, atsimena vaikystę, kaip plovėsi upėje kojas... — Bet jeigu apie atsiminimus, tai jau ne vaikas. Galima manyti, kad ir galva žilu plauku pabaltyta. Juk taip? Tokie jau ne tik kleboniškas žino. Ar ir jų reikia saugotis? — Klausi it būčiau šnipas arba, sakykim – žvalgas. Man pakanka turėti tekstą, ir aš jau savo ratuose. — O iš jų jau taip: „Nu blogai, Augurimai“. Taip juk? Ko suklusai? Šį kartą kalbu ne apie klebonišką. — O toliau? Klausiu, o toliau, ką matai? Ten gi prie jo teksto parašyta, kas vertėtų ir tau įsidėmėti, o būtent: Šlubuoja forma ne tik su kirčiavimu, bet ir su netolygia ritmika ir su šokinėjančiu, kartai ne visai teisingu rimu... Šie, o ir kiti dalykai toleruojami baltame rašyme, bet ne klasikinio eilėraščio formoje. “ Taigi ištarus a reikėtų tarti ir b, mielas Pranuci. Berods taip tave vadina žoliukai iš ŽŽ ir rašikliai iš „Rašyk“. Pranucis... — Na taip, Pranucis. Bet nemanyk, kad dėl suvaikėjimo, kad tik dėl to ir čia atėjęs. — Sugrįžęs. — Tegu taip, tegu sugrįžęs, bet ne dėl suvaikėjimo. O tave, Narcizai, kaip kritiką gerbiu. Moki ne tik cituoti, bet ir suprasti, ką cituoji. Įsiklausyti moki. Kad ir tą patį Augurią: Tada atrodė kelios liepos — miškas, 15


Dabar du žingsniai — svetima palaukė. Tokia paprasta, bet labai tinkama, nepretenzinga vieta, traukia eilėraštį į pliusą. Būtent šį neatitikimą tarp prisiminimų ir tikrovės reikėjo stumti į pirmą planą ir sukti aplink jį visą eilėraštį, — citavau kritiką it skaitydamas iš teksto. Narcizas nesitikėjo iš manęs tokio pripažinimo, tačiau jam gerų žodžių galėjęs tarti ir daugiau, nes su savimi pasikalbėdamas ne kartą esu išgirdęs patį save įtikinėjant, kad, esą, kritikiai visuomet teisūs dėl paprasčiausios priežasties: kūrybos meistrystes visuomet galima padaryti geriau, nepaisant kaip jos bebūtų gerai padarytos. — Kas dėl manęs, tai kliūčių dėl kleboniškos nebus. Bet, žinoma, atsarga gėdos nedaro. Va, žvilgtelk. Atrodo, vaikas. Na, kiek jai metų? Dešimt jau tikriausiai peršokusi, bet.... poetė. Ir tik klausyk, kaip čiulba, — pasakė Narcizas ir primerkęs nepiktas akis plaukiojo po neaukštai pakeltas svetainės lubas ir beveik giedojo: — Klausau. Na, ir kas? — Tu speige, tu žiemoje, tu kur eisi, ten ir esi, o aš... Ech! Aš visur, kur besumanau, – pakalbėjo Narcizas ir jau išgirdau dainuojant: Kai lyja lietus, Atrodo, kad verkia dangus, Tarsi plyšta perpus, Kai lyja lietus. — Myliu poeziją. Myliu, kad ją dievai saugotų. Tu būk, kur tave gyvenimas įkiš, o kai ją myli, paprašyk, it trenks žaibas, paprašyk, ir pasaulį užlies tvanas. Ir man nereikia 16


žinoti, kas yra kažkoks Noė. Aš pats Noė. Pats, — energingai kunkuliavo Narcizas, o paskui gal ir sau netikėtai: — Spėk, kiek man dabar metų? Girdėjau, kad bandai įsivardinti beveik popiežiumi Pranciškum. Taigi, spėk, beveik popiežiau Pranciškau. — O kam spėti, jeigu žinau. Tau dabar devyni šimtai penkios dešimtys... Narcizas lyg į ledą įšalo. Nei krust. Sakau, it vandeniu šaltyje apipiltas sniego senis. Reikėjo luktelėti, kol atitirps ir ištars: — Daug čia bepročių buvo, bet tokio dar ne... Ar tu žinai, ką kalbi? — Ne aš. Tai „Biblija“. Tai jos „Pradžios knyga“. Ten apie Noė taip parašyta: O viso jo amžius buvo devyni išmatai penkios dešimtys metų, ir jis mirė. — Sakai, „ir jis mirė“. Taip išeitų, kad jau man mirti reikia? Beprotybė. Taip negali būt. — Kai taip myli poeziją, visko gali būti. Visko. Jos, kaip ir Viešpaties, keliai nežinomi. Kas gali pasakyti, ko ji įsinorės. Vaidyba jos neįveiksi, kai žodis tampa kūnu. Narcizas sužiuro man į akis, bet mįslingai, nemokėjau suvoki, ar prašo, kad dar ką pakalbėčiau, ar pats telkia kritiko dvasią prakalbai. Po kūną irgi pradėjo slankioti šaltukas. Nebuvo net minties, kad galėčiau pasakyti kažką paguodžiančio ar bent protingo. — O žinai, Pranuci, — pagaliau prabilo Narcizas: — Nepyk, bet aš nenorėčiau tave matyti su beveik popiežiaus Pranciškaus kryžiumi. Be kryžiaus, o jaučiu šaltį. Aš jau abejoju, ar mums kleboniška padės.. Lašai barbena į stiklus, Stuksena į žmonių skėčius, 17


Plauna batus, Kai lyja lietus. — Aš čia kalbėjau apie meilę poetei. Toks jos vardas: Myliu Poezija. Puikus, ar ne? Kaip, beje, ir kūryba. Dar truputis, dar lašelis. Dar, dar, dar... ir atsitiks kaip tu sakei. Panorės užlieti tvanu ir... užlies. Net kritiką. Ir joks popiežius nepagelbės, jau nekalbant apie beveik popiežių... 2013-03-22 05:40

Spalis , 2014 teka 06:26 leidžiasi 17:49 Priešpilnis (pilnėja) 11 mėnulio diena

5 SEKMADIENIS Edvinas Galė Placidas Palemonas Gilda Donata Tarptautinė mokytojų diena Svarstyklės – Arklys – 278 / 40

18


(5) Dar vis žvalgausi po „Kūrybingi“ svetainę, dar vis ne visai sugrįžęs. Kažkiek manęs čia, kažkiek kitur. Net pradedu galvoti, kad gal ir taip įmanoma žmogui gyventi. Kai partizanų dainoje: Šiandieną čia, o ryt jau ten Per miškus, miškus... Bet ne, tokiam gyvenimui toks įvaizdis netinka Neskubėdamas tiesiu ranką prie kepurės, neskubėdamas imu ją, neskubėdamas dedu ant galvos. Kažkodėl į akis nepatenka arba tik šmėsteli ankstesni pažįstami – Dalija Kiliesienė, Antanas Guzelis, Viktoras Žilinskas... Net ir Anos Aleksandravičienės nesigirdi. Žinoma, netikiu, kad išnykę, bet žinau, kad su kai kuriais neteks čia pasisveikinti, — kad ir su Ragana ir, neduok Dieve, kad tokių būtų daug. O publikos svetainėje dėl to nemažėja — vis apie 1000. Išeinančius keičia naujokai, o pasilikę irgi dažniausiai jauni: auga, keičiasi, vyriškėja – moteriškėja, tad kai užtrukęs sugrįžti, tai ir jų jau nepažįsti. Ot, ir Narcizas... Lyg tas, lyg ne, bet, žinoma, ne Noė, ne potvynio senis, sulaukęs 950 metų ir laukiantis mirties. Labiau panašus į žmogų, įsitaisiusi gyventi Jėzaus Kristaus amžiuje. Jeigu ne jo kone nuolat rūkstanti pypkė, bandyčiau net išvaizdoje paieškoti panašumų į Dievo sūnų. Yra ir daugiau pas jį to, kas nekliudo rodyti, kaip į Jėzų, ir ypatingai tuomet, kai jį užpuola vaidybos pomėgis. Virtualioje erdvėje jis man neretai tokiu pasirodo. Žodžiu, iš jo protinga laukti visko ir jo 19


charakteristikos labui bent mintyse padainuoti: Per miškus, per žalius Šiandieną čia, o ryt jau ten, — Tačiau dėl to jo charakteryje neišnyksta ir reikšmingi pastovumo požymiai, kurie jam neleidžia nutekėti iš Narcizo į Pranucį ar tapti kažkuo kitu, kuo gal būt jis ir labai norėtų būti. Bent jau nemenkiau, kaip ašbeveik popiežiumi Pranciškum. Nieko nedarydamas, na tiesiog netyčia, net būdamas kitur štai ir „Kūrybingiems“ sugebėjo parašyti (įskaitant 4 nuotraukas) apie pustrečio tūkstančio kūrinių... Mačiau, kaip prieš pussavaitę – savaitę, sutikęs Narcizą, svetainės vyriausiasis, kurį mintyse vadinu pulkininku Mariumi, pagarbiai paėmęs jo ranką ir nebodamas tokiu pasipurtimu nukrėsti nuo savo krūtinės prisagstytų ordinų ir medalių, mielai, iki ašarų jam kalbėjo: — Džiugu, kad grįžote. Man tikrai bus malonu skaityti Jūsų kūrybą. — Pirmą kartą girdžiu, kad grįžau. Gal tik dairausi, tik renkuosi TAIP ar NE, — atsiliepia į pulkininko džiaugsmingą proveržį Narcizas. Bet stop, mielieji, regiu, kad netyčia išplėčiau savo raštus nepaisant, kad prižadėjęs nevarginti savo „paklodėmis“ skaitančio žmogaus, ir ypatingai, jeigu tas žmogus jaunas. Ir iš tikrųjų, kam skubėti, jeigu dar ir rytoj saulė tekės. Na, o jeigu kas tingi sulaukti, tai juk ne jos, saulės, reikalas. Tačiau iš tikrųjų kone atviru tekstu piršiuosi Narcizui į bičiulystę. Ir jau atitraukęs ranką nuo ant galvos uždėtos kepurės: 20


— Klausei, Narcizai, apie Vidinį. Ir, regis, įsitikinęs, jog negali būti, kad jis čia nepasirodys. Tu teisu. Būtinai pasirodys, bet tik klaustukas —kada? Gali šiandien. Net šią valandą. Tačiau gali ir vėliau, ar ir labai ilgai reiksią jo laukti. — Ar kas neįprasto atsitiko? — Kaip čia tau pasakius, žmogau? Mudu su Vidiniu jau į savo metus nei pajuokaudami, ne rimtai nerodome, tačiau sužinojus (ko aš jam, žinoma, nelinkiu), kad popiežius Pranciškus už mane vyresnis daugiau negu dvejais metais, jis, taigi Vidinis, ne tik apsidžiaugė, bet kažkodėl patikėjo, kad ir jis gimę popiežiaus metais tais, taigi 1936. Netgi tų metų gruodžio 16d. Supranti? Sako, gal net toje pat Argentinoje. Supranti? — Nelabai, — gūžtelėjo pečiais Narcizas, lyg laukdamas mano paaiškinimų. —Ne ką galiu pasakyti, Narcizai, bet tikra, kad atminčiai išgirsti pasidarėm aštresni, aktualesni, imlesni jai išgirsti. Galbūt net ir tikroji priežastis, kodėl čia grįžtu, yra tai, kad čia daug jaunimo, daug tų, kurie dar netoli savo lopšių. Beje, niekuomet netikėjau, kad pabūti arti savo lopšio yra tiesiog nuostabu. Ir tuomet mano nuostabai Narcizas parskaitė eilėrašti, kuris man pasirodė ir geras, ir reikalinga, kad gyvenimas „Kūrybingame“ šviesėtų... Svetainė sukluso ir atrodė, kad šis žmogus muziejininkas. Štai sustabdė ekskursantus prie lopšio ir kaip įžanga tolesniam pasakojimui deklamuoja: Kai reikia žvelgt į praeitį toli 21


Ir atsimint Iš kur Vidinis atsiradęs Sugirgžda durys Ir lopšys Išeina vaikščioti po namą: Pirmyn – atgal, Pirmyn - atgal. — Poetas gal? — girdžiu man naują balsą. — Kad — ne! Net nežinau Su kuo jį valgo, geria Sekmadienio varpų malda Garsiau už lūpas kalba, Bet šit į sielą pažvelgė dangusPlatybė begalybėje sutilpo: — Dar mažas, Bet esi žmogus Ir Dievas pasiuntė tau sargą. — O Dieve, dėkui tau, Bet man svarbu žinoti sargą vardą, Kad susirasčiau jį Vienintelį tarp angelų, Kuris štai dangumi Į mano lopšį kalba. — O gal geriau kartu Nuo šiandien ir per amžius?.. — Norėčiau būti išdidžiu. Vien angelo man truputį per maža 22


Jeigu galėtumei dar būt draugu, Prašau! Gaili kasdien ateiti pas mane. O jeigu ne, Aš pats tave lankysiu. Pirmyn – atgal, Pirmyn – atgal, Mažytės amplitudės supa lopšį. Galbūt bandysiu Šitą kelią jo Savo būtim kartoti. Na, o kol kas dar tik Pirrrrrmyn! (Iš „Pasivaikščiojimas -1“) Ir tas Narcizo skaitymas lig šiol, lig dabar... Pasibaigia ir vėl kaip nepavargstantis Tomo Edisono grafofonas. Taip noriu, taip girdžiu, taip man reikia... Taip, man smagu, kad su Vidiniu išlikę artimi nuo mano lopšio. Bet šit galvoje ir vėl krapšteli: o prie kieno lopšio aš ateisiu? Ar atėjau? Prie Narcizo? Šis jau irgi kalamas prie kryžiaus ir neretai panašiai kaip Kristus. Prie Senamadžiaus? Šis jau irgi ima už rankos savo bobulę ir nori paminklu jai būti. Išties, kad: per miškus, per žalius / šiandieną čia, o ryt jau ten...Kažko ieškau, ko galėčiau dar įsitverti, bet, žinoma, tik galvoje ir tik iš ten dar atsiliepiu, bet irgi ne savimi: Cit, neverki, jauna mergužėle, Aš pas tave greitai sugrįšiu... (Paredaguota ir atkelta iš „Kūrybingi“) 23


2013-03-23 05:44

Spalis , 2014 teka 06:28 Priešpilnis (pilnėja)

leidžiasi 17:46 12 mėnulio diena 24


6 PIRMADIENIS Brunonas Budvydas Vytenė

Svarstyklės – Arklys - 279 / 41

6] — Bet gal galėtum tuos savo pasakojimus — atsiminimus įvardinti kaip esė. Man asmeniška tai neturi reikšmės. Tarkim, kad nesidomėjau, kur dingsta apybraiža ir nei jos pasigendu, nei ką. Narcizas jau ne pirmą kartą rodo į mano prozą, tačiau švelniai, kaip ir aną kartą, pareiškęs, kad: — Bet kad nenorit į esė pretenduot, tai sakysiu: dienoraščių rinkinys... Aš dar vis nesuprantu, jog Narcizas dar neišaugęs iš to laiko, kai žmogui labai svarbu pasirodyti, iš kokio amato duoną valgo, nors jo žodžiai užsilieka, nepaisant kad lyg tarp kitko, lyg pavėjui sakomi. Ot, kad ir: sumetus miltus, kiaušinius, pieną ir cukrų blynų neiškepsi. Reikia kažko truputį daugiau... ŠĮ KARTĄ JIS TAIP: — DABAR DAUG KAS KIMBA Į ESĖ MANYDAMI, KAD TAI PADĖS JŲ GEBĖJIMAMS , TALENTUI , BET GALĖTUM PABANDYTI . PO METŲ, KITŲ , KAI MŪSŲ BŪTIES APRAIŠKOS NUTOLS Į PRAEITĮ , TIKĖTINA , KAD ŠIE RAŠYMAI ĮGAUS DIDESNĘ PRASMĘ. BENT ŽINGSNELIU PRIARTĖS PRIE SUPRATIMO, KAD INTELEKTUALIAM ŽMOGUI REIKALINGA JUOS TURĖTI . KRITIKAS, BET KAŽKAIP NEKRITIŠKAI , NE TAIP , KAIP, SAKYSI, KĘSTUTIS TĖ — PAMANIAU MINTYSE, O ŽODŽIAIS ATSILIEPIAU. — NORĖČIAU, ŽINOMA , MIELAS NARCIZAI, KAD ĮKVĖPĖJU 25


M. DE MONTAIGNE , KURIS MAN LYG Į AUSĮ: ČIA LABAI NUOŠIRDI KNYGA, SKAITYTOJAU . I Š PAT PRADŽIŲ ĮSPĖJU , KAD NEBUVAU UŽSIBRĖŽĘS JOKIŲ KITŲ TIKSLŲ , IŠSKYRUS ŠEIMYNIŠKUS IR ASMENIŠKUS . VISIŠKAI NEGALVOJAU APIE NAUDĄ TAU IR ŠLOVĘ SAU . (D E MONTENIS , TŪKSTANTIS PENKI ŠIMTAI AŠTUONIASDEŠIMTŲJŲ KOVO PIRMOJI) — KĄ? TU RAŠAI KNYGĄ? — SUKLUSO NARCIZAS, - O SAKO , KAD LIETUVOS ŽIEMOJE PERKŪNAI NESITRANKO . B ET AŠ TURBŪT NE TAIP SUPRATAU ? —SUPRATAI GERAI, TIK AŠ NEGERAI PASAKIAU , — IR PAGREITINĘS ŽINGSNIUS : — N A, PIRMYN , O TAI YRA PAVOJUS, KAD GALIM UŽMIRŠTI , KUR IR KO MUDU IŠĖJOME . — DĖL NIEKO TOKĮ VARGĄ UŽSIKRAUTI ANT KUPROS, KAI IR LAZDĄ IŠ RANKOS SLYSTA , O - CHO – CHO ! — PASIŠNABŽDĖJO PANOSĖJE. MUDVIEJŲ KELIAS, KOL ATSIRADOME MAŽYTĖJE KAVINUKĖJE, NENUSIBODO . NEREIKĖJO IŠEITI IŠ PO „K ŪRYBINGI“ SVETAINĖS PASTOGĖS . J AU ANKSČIAU ŽINOJAU , KAD JI KAŽKUR YRA IR KAD MAN BŪTŲ

ATSIRADUSI TIKINTIS IŠ JOS VEIKLOS SVETAINĖS POREIKIAMS

- MAŽESNIŲ FINANSŲ . DABAR GI IŠ NARCIZO IŠGIRDUS , KAD REALIZUOTI POREIKĮ „ PO KLEBONIŠKĄ “ TOLI KULNIUOTI NEREIKĖS , NET APSIDŽIAUGIAU . NEGEBĖJAU ATSIMINTI , AR ANKSČIAU JOJE BUVĘS , BET KAI BEVEIK VISAS TOKIO POBŪDŽIO ĮSTAIGĖLES IŠLANDŽIOJĘS , TIESIOG SUNKU PATIKĖTI , KAD SU ŠIA KAŽKOKIU BŪDU APSILENKIAU . NUSILEIDUS Į PUSRŪSĮ, ABEJONĖS IŠNYKO . KAŽKAS PASIKEITĖ, BET DAUGIAU TO , KAIP BŪTA ANKSČIAU . NET IR STORAS , SUNKUS , ĄŽUOLINIS STALAS TAS PATS , TIK GAL LABIAU APŠLIAUŽIOTAS RANKOGALIAIS , LABIAU NUBLIZGINTU VIRŠUMI . GAUTI DIDESNIŲ

26


ŽODŽIU , GALĖJAU BŪTI TIKRAS, KAD STALAS IŠ ANŲ LAIKŲ, KAIP IR PULKININKAS M ARIUS . V IEŠPATIE , KAIP GERA GLAUSTIS NET PRIE NEGYVO DAIKTO , KAD ATMINTYJE NUŠVISTŲ , ĮSIDIENOTŲ , BŪTŲ GERA. O PASITIKUSI MUZIKA IRGI KĖLĖ NUOTAIKĄ . NET IR DĖL TO, KAD TAI , KĄ GIRDŽIU - GIRDĖTA . I R, BEJE, LABAI NESENIAI , KAD NET ATSIMENU : LINKIU TAU VISO PASAULIO LAIMĖS, KAD NIEKADA NETRŪKTŲ MEILĖS, ŠIRDY SKAMBĖTŲ EILĖS, GYVENIMĄ GLOBOTŲ DEIVĖS! — O! — AIKTELĖJO IR NARCIZAS. O AŠ: — KAS ATSITIKO , NARCIZAI? — PAKOMENTAVĘS ŠĮ M YLIU POEZIJOS KŪRINĮ, PASIŪLIAU IŠIMTI ... N E , NETGI NE IŠIMTI , O IŠTRINTI : ŠITĄ DAIKTĄ IŠ VISO TRINTI KAIP NEATITINKANTĮ MINIMALIŲ KŪRYBINĖSE SVETAINĖSE PUBLIKUOJAMŲ TEKSTŲ KRITERIJŲ .

— TU TAIP PASAKEI? — JUODU ANT BALTO . — BETGI TAI NUOSTABU , NARCIZAI. TU ARBA GENIJUS, ARBA TAU TIESIOG DANGUS PASUFLERAVO TOKĮ SPRENDIMĄ .

AR SUVOKIA APIE KĄ AŠ ČIA ? KAS TĄ LYRIKĄ BESKAITOM? NA — KAS? JAU NEKALBU APIE PROZĄ. DAŽNIAUSIA: PATS RAŠAU – PATS IR SKAITAU. O ČIA ? TIESIOG ŠAUNU! TINKAMESNĖS VIETOS GERAI POEZIJAI NEGALI BŪTI . B ET AR TU TIKRAS, KAD TAI JOS, MYLIU POEZIJOS KŪRINYS? — JOS VISUS EILĖRAŠČIUS ATSIMENU. JŲ ČIA KETURI, KETVERTAS . TUO, P RANUCI, NEABEJOKI . 27


— SAKAI, NEABEJOK , BET... KIBINA SAULĖ RYTO MINTIS. KAŽKAS SLEPIASI DAR VIS . VIS NEGALI DAR IŠTRŪKTI IŠ SAPNŲ SPALVINGOS BŪTIES .

LABAS RYTAS. — KODĖL: „LABAS RYTAS“? — „LABAS VAKARAS“ ŠV. PETRO AIKŠTĖJE SUSIRINKUSIAI ŽMONIŲ MINIAI PASAKĖ POPIEŽIUS PRANCIŠKUS , O AŠ KALBU, KĄ PASAKIUSI „R AŠYK “ SKAITYTOJAMS R ENA P OEZIJA . „LABAS RYTAS “... — NEDUOK DIE, JEIGU ČIA VĖL UŽSIBŪČIAU IKI RYTO , — TRUPUTĮ GRAUDOKAI ŠYPTELĖJO NARCIZAS IR MUDU , RANKOGALIAIS PAVALĘ MASYVŲ ĄŽUOLINĮ STALĄ , SUSĖDOME PRIEŠPRIEŠIAIS , ATSIREMDAMI Į JĮ ANT KRŪTINĖS SUNERTOMIS RANKOMIS. — MANAI, KAD MYLIU POEZIJA IR RENA POEZIJA VIENA TA PATI ESYBĖ ?

28


Spalis, 2014

teka 06:30 leidžiasi 17:44 Priešpilnis (pilnėja) 13 mėnulio diena

7

ANTRADIENIS Morkus Renatas Butrimas Eivina Justina Svarstyklės – Arklys - 280 / 41

----------------------------------------------------------------

29


-----------------------------------

7. Kiek mūsų, kur tik dviese? Atrodo, kad įsidėmėjau, jog leistis, trenktis į tolimesnes šalis, kaip, sakysim, į Kanadą ar Argentiną, nedaug prasmės. Ne todėl, kad ten buvęs. Kad ir buvęs, tačiau jeigu tik trupučiuką gurkštelėjęs šalies, nedaug reiškia tokie buvimai. Kalbu apie tai, kad yra kur kas tolimesni maršrutai, greitesnės trasos, o kelionių išlaidos apsieina be piniginės. Kalbu, žinoma, apie sielos pasaulėjautą. Ateini, apsižvalgai, pasirenki kelionės maršrutą ir, kaip įprasta sakyti, pirrrrmyn. Laimingos tau, pilieti, kelionės į šalis ar net planetas, kurioms esi kaip Amerikai Kolumbas. Jau ir „Rašyk“ dienoraštyje buvau parašęs: [i]Pradedu matyti, kad niekuomet[/i]tik čia[i] manęs nebūna; tuo pat metu būnu dar kažkur. Žmogaus dvasios pasireiškimai praplečia jo būties interpretaciją. Pradžioje atrodęs nevykęs ciklo pasakojimų įvardijimas „Akistatos prie popiežiaus Pranciškaus“ dabar jau nemaištauja. Prie popiežiaus įmanoma būti nepaisant kur esi, Vatikane ar kelių gryčių Šklėrių mieste. Taip, taip, kelių gryčių Šklėrių mieste. Ir taip ne todėl, kad [i]kaip pavadinsi — nepagadinsi[/i], o todėl, kad ir į vieną gryčią įmanoma įkelti didelį pasaulį. Keistos mintys užgriuvo [b]beveik popiežių Pranciškų]/b], bet... argi kam jos kenkia[/i]? Jaučiu, kad priartėjo momentas, kai paaiškės, kaip toliau seksis artėti prie [b]beveik popiežiaus Pranciškaus[/b]. Tai, kas šioje trijų žodžių formulėje man lyg ir aišku (irgi galima sakyti — [b]beveik[/b]), kitiems tamsu, juokinga, kvaila. Tačiau toliau tempti arba 30


vaidinimais vilkinti laiką nėra prasmės. Žinau, kad tas Narcizas, kuris man reikalingas, deja, dar nesutiktas, kad jo paieškoms dar prireiks laiko, tačiau įsirusenusi mintis, kad gal sparčiausiai prie jo priartėsiu per man jau žinomus jo bendravardžius, negęsta. Popierius paruoštas, pieštukas taip pat, tačiau vis trūko drąsos prisėsti prie darbo ir nupiešt jį, kaip kadaise Astę. Atsimenu klaidas, net nuodėmes, bet mane gelbėjo tai, jog taip atsitikę, kad sumaniau pirma nupiešti moterį. Man nereikėjo senų užrašų, kad galėčiau atsiminti, kaip pasaulis priėmė mano kūrinį, bet ir jie man reikalingi, kad pasijausčiau tikresnis, ryžtingesnis piešdamas jaunuolį, kuris bent daugiau mažiau primintų dievo Kefiso ir ninfos Lariopės iš Tapsanijos Bijotijoje sūnų Narcizą. Dabar apie Astę galima L. Tolstojaus „Karą ir taiką“ rašyti, bet man mieliausi pirmi nugirdimai apie ją, tarp kurių ir šie: ANONIMAS: O kodėl Astė? GIEDRĖ: Jos taip trūko čia... Ačiū, Pelėda, už nuostabią deivę Astę, kurią jau spėjome pamilti ir šis šventas sopulingas vakaras daug šviesesnis tapo. KARALINA: Taigi taigi. Paleidot į svietą Astę. Konkrečią. Dvasingą. Realią. Labai realią. Mielą. Žiūrėsim, ką Ji toliau veiks. Lauksime atklystančios ramunių pasiskint. SODININKAS: Mielas Pelėda...Ne, mielas Pranai, iki ašarų mane nustebinote ir pamaloninote. Įvairios mintys pynėse galvoje, kai užsiminėte apie pakvietimą į svečius, o ypač apie Astę. Bandžiau prisiminti jaunystės laikų paneles ir moteris, su kuriomis teko tada bendrauti, bet negalėjau tokios prisiminti. Nors gal ir buvo tarp jų kokia nors Astė? Duok Dieve Jums sveikatos, mielas kolega, mano amžiaus gerasai žmogau, o taip pat sėkmės visuose gyvenimo 31


vieškeliuose ir vieškelėliuose, vedančiuose į gėrio ir grožio šalį, kurioje gali atgimti net sena prieškario nuotrauka ir užgimti nuostabioji Astė. Ji iki amžiaus pabaigos išliks mano atmintyje, kaip svajonių mergelė, kaip pasakų deivė, o gal kaip prieškario, vaikystės laikų, Pabaiske, kuriame gimiau, o gal Vikšnabrastyje, iš kurio ištrėmė ir amžiams išskyrė mūsų šeimą, kaimo mergaitė, padėjusi berniukams ištraukti mane iš sodželkos, kurioje skendau... Nesigailiu, kad įdėjau į svetainę šią nuotrauką iš tėvų albumo. O juk prieš mėnesį jau norėjau ištrinti, kaip ištryniau šalia jos buvusią nuotraukėlę, kurioje aš gulėjau vežimėlyje, o mama (dar gyva) ir krikštamotė (jau seniai Anapilyje) stovėjo parugėje, gal net ten, kur dabar auga ąžuoliukai, pasodinti Pabaisko mūšio lauke... Ir mane stabdė kažkokia nuojauta, kad nereikia kol kas jos trinti. Ir nuojauta neapgavo. Dabar nuotrauka tartum iš naujo atgimė, kartu su a.a. tėvu, atgulusiu Krasnojarsko krašte ir su krikštamote, besiilsinčia, ačiū Dievui, gimtojoje šalyje. Džiugina, kad išliks ir kai kurių mano bičiulių parašai po nuotrauką, kad juos perskaitys ir kiti, o ne tik aš ir mano šeimos nariai. Dar kartą nuoširdžiai dėkoju, mielas Pranai - Pelėda, už šią nuostabią staigmeną Visų Šventųjų dieną. Būkit ilgai ilgai drūtas ir laimingas, kiek gali būti laimingas senatvės keliais keliaujantis žmogus, ne jaunėjantis, bet galintis sutverti gerą ir nuostabią mergelę Astę. GRAŽINA: Gilus įprasminimas. Tarsi pasibeldimas iš ten į čia ir atvirkščiai. Tarsi neįmanomas kontaktas vakar— šiandien. Džiaugiuosi, nes tai duoda sveikatos rytojui. Galima dar daug minčių palikti, tačiau nesinori didelėmis kalbomis supaprastinti ir susiprastinti. Šią dieną tiesiog priversta suvokti ir priimti dar kitaip...

32


— Dar vienas grybas, nepailstantis plunksnos kilnojime, — išgirstu praeinantį veržlų , energija taškantį jaunuolį. — Kodėl plunksna? Mudu su Narcizu pagaliau išsiruošėme į kavine. — Na taip, na taip. [i]Pagaliau išsiruošėte[/i], — nesiginčijo praeinantis.— Gal, sakau, išties vertas nuodėmės toks ilgas ilgas beprotiškai ilgas gyvenimas, - beveik linksmai suspėjo pasakyti praėjusi. Žvilgteliu į Narcizą ir pats sau netikėtai klausiu: — Sakyk, kiem mūsų čia yra, va čia, kur tik dviese. yra, kur mes tik dviese. žmogau. Bent dar vienas Narcizas su mumis. vieno Nemanai gi, kad mano tikrasis

— Hmmm. Tiek ir — O ne, mielas neabejotinai , kad — Iš tikrųjų, nei vardas Narcizas. — Nemanau, nes žinau, kad man esi tikras Narcizas. Ir yra dar vienas Narcizas, mažiau tikras, bet greitai nokstantis, kad ryžčiausi nupiešti. O tuomet jau — pirmyn. Į gyvenimą, vyruti. Gana tau kuistis po mano sielą, smegenis, mintis... Bet apie tai dar šnektelėsim. Rodyk kelią...

Spalis 2014 teka 06:31 leidžiasi 17:41 14 mėnulio diena 33

Pilnatis


8 TREČIADIENIS Benedikta Marcelis Sergijus Daugas Gaivilė Brigita Demetras Aina Svarstyklės – Arklys – 281 / 41

8. Akistatos: Dievuliukas brungus mano... Tokių pusrūsių (ar rūsių) įstaigose, į kurią atėjome su Narcizu, dienos šviesos nebūna arba labai nedaug, bet ten jos niekas ir nepasigendam. Beje, net nepasidomime, kodėl nepasigendam? Aš irgi prie šio reiškinio analizės suskatau būdamas jau žilo plauko brandoje, nesąmoningai pastebėjęs, kad taip sukurtoje erdvėje raiškiau prasiveržia žmogaus šviesa. Ir gal ne tik ji. Neprotinga lyginti šią šviesą su dienos šviesa, tačiau žinai, supranti, kad abi atlieka tartum tapačias funkcija, taigi — šviečia, bet kiekviena kitaip: pirmoji, pripildydama akis ir išryškindama esamų daiktavardžių kontūrus, antroji suvirpa Savęsp, aiškesne prasme — manyje, tavyje ir, ko gero, visur, kas esame įkalinti kontūruose: miela, kad po užpakaliais patikimai pakištas suolas, gera, kad štai yra stalas, ant kurio galime sukloti rankas... Iš kontūrų sutverta visa aplinka ir todėl smagu žinoti, kad yra tokia kavinukė, bet, žinoma, raiškiausiai įsimena žmonės. Matyt, nebūčiau labai baramas, jeigu ir į juos žvelgčiau, kaip kontūrus – per juos susipažįstame, atpažįstame, suėję jaučiamės geriau ar blogiau, laisviau ar suvaržyti, su jais fotografuojamės ir nekantriai laukiame, kada išvysime tą šviesą, kuri iš Savęsp, iš žmogaus. Ano, kito, trečio... Stebėdamas matai, suvoki, kaip jų šviesos susitinka, apsiuostinėja, įsibedžia vienos į kitas, maišosi, nusidažydamos naujais atspalviais, įsimintinais deriniais... Įdomu stebėti, net atsiminti įdomu it būtum sugrįžęs iš grožio karalienės konkurso. Suvokiu, kad būtent savo, t. y. asmenine šviesa žmogus labiausiai išsiskiria. Girdite? Rodau į kiekvieną iš gentainių publikos, sugužėjusios į pusrūsių (ar 34


rūsių) kavines ir, o dieve, kaip nereikia toli keliaut, kad pajaustumei, kiek daug visa ko čia pat, aplinkui tave, yra. — Filoooosoooo... — rikteliu mintyse, bet ji, taigi tokia filosofija tik dabar, užrašant būtas, patirtas apraiškas ir net nežinant, kam to galėtų prireikti. Bet man vėlgi, nepaisant to, malonu manyti, kad gal būtent aš dabar pirmą kartą klausiu: begalybe, kur tu? Ir nustebęs regiu ją esančią čia pat, Žmogaus dvasios visatoje, esančią Savęsp. Taip, tuoj pat, vos įėjęs, pažinau šią kavinukę ir norėjosi, kad ir jai neatrodyčiau svetimas. Na ir kas, kad nekalbu apie žmonės, na ir kas, kad ją priimu, kaip apystatos visumą; sieloje šilta, judru, norisi būti geresniam, gražesniam, išeiti iš Savęsp didesniu — mažesniu šviesas kiekiu, nuo kurios kitiems nereikėtų merktis ir dangstyti akis šešėliais. — Matai, Narcizai, kaip atsitinka. Juk neatrodo, kad mudu specialiai čia atėjome po klebonišką išlenkti. Visai neatrodo, ar ne? Bet ji mums reikalinga kaip... kaip mišioms švenčiausio sakramento pakylėjimas. Be Kristaus kūno, be jo kraujo neapsieinama. Gerkite, valgykite, nes taip mano kūnas, mano kraujas... Tačiau mudu gal išgerkime geros trauktinės. Pavyzdžiui, Čepkelių... — Ką gi, išgerkim Čepkelių, – neprieštaravo Narcizas ir pažvelgęs per prietemą į veidą: — Ar ne šių kraštų ir pats bebūsi? O kad geriau suvokčiau apie kokį kraštą kalba, tai padeklamavo: Ir nejučia jau gailesčio krūtinė. Galbūt todėl, kad suprantu gerai — Tai aš ją išdaviau, savo gimtinę: Man — Vilnius, o raistai Čepkelių jai. Akys ištvino, išvirsdamos obuoliais iš orbitų, burna prasižiojo, bet taip ir neištariau tų kelių žodžių, kad girdi, tai jau senokai lipdytas eilėraštis. Pritrūko laiko nusistebėti: betgi ir atmintis tavo, Narcizai! nes iš po uždangos triukšmingai išniro moters ir kaip taukuotu samčiu vienam, kitam į kaktas, kad smegenyse atsirastų reikalinga atmintis. 35


Kad parbrisiu aš į Čepkelius, Tai nurinksiu liūdesio bruknes visas. Pranas virs čiobrelių arbatikę... Ar priimsi bobą drūtą į svečius, Nuo Neries žalių krantų, Tą tindiriušką Anuškikę? Znoką duok - varau ant keturių, Kad neliūdna būt ten mano Pranui. Žiguliuką pirdalą kuriu, Gal datrauks iki tavęs, jei ne... Čepkelius kaip auselę pamatysiu, Dievuliukai brungus mano. Triukšmo daug, bet triukšmauja ji viena, net ir už tuos, kurių čia nėra. Betgi tai ji, Ana, ir todėl galima būtų nesistebėti, bet taip nesigauna. — Kad tave kur!... — atžagariai palikdama butelį ant stalo ir prie jo pažerdama metalu šarvotus stikliukus: — Tai ką, Pranuci? Ar panašu, kad jei Muhamedas neateina pas kalną, tai kalnas ateina pas Muhamedą. Man regis, kad ne: Muhamedas pas kalną atsirado. — Ana, iš kur tu čia? Ko jau ko, o tavęs kavinėje sutikti nesitikėjau. — Manęs visur reikia tikėtis. Net islamo religijoje. Esu vulkanas ir dėl tos priežasties galiu kalnu būti ten, kur jo niekas net nematęs, galiu ateiti juo ten, kur jo niekas nelaukia. Va išgirdau, kad Čepkelių pasiilgai, tai šit į butelį juos suvariau ir... prašau. Ko dar pageidausite, ponai? — Tu čia kaip padavėja? — Kad ir labai norėtum, bet blusos pjautynėms te susiranda kitą bambą. Aš čia, balų žmogau, savininkė. Sau tarnaitė, ponia, karalienė. O kad pro mano rankeles visokie darbai praeina, tai todėl, kad to prašau Dievą, kuris mielai dovanoja man palankiausią likimą. O pulkininkui štai, špyga jam! Išmetė iš „Kūrybingų“ bet Anuška — keliaujanti Anuška. Ji uola, ant kurios bet kokią bažnyčią statyk. Anuška – vulkanas, lygiausioje 36


vietoje Himalajus pakels. Ji poetė. Tikra. Taigi ji Po E Tė. Taip ir vadinkite mane, balų žmonės, — kone vienu iškalbėjimu kaip iš kulkosvaidžio išpyškino Ana, o atsikvėpusi beveik ramiai: — Tai ką prie Čepkelinės? Klausiu, užkandą kokią malonėsite? Bet, et! Ar verta klausti? — mostelėjo ranka, krestelėjo galva, sumirksėjo akimis: — Papjaustysiu kumpio, paraikysiu duonos... Neužspringsite gi, — pasakė ir kaip atėjusi, taip ir dingusi: tik šmurkšt ir ji vėl kažkur už užuolaidos. Bet - ne, paskubėjome taip pamanyti: kitą akimirką užuolaida prasiskleidė ir Ana, pagavusi akimis, Narcizą, taip: — O tu, kritike, giedok, giedok, bet ne nuo pabaigos ir ne kaip papuolė, o nuo pradžios. Supranti? Irgi mat profesija! Ištraukia iš konteksto žodį, du ar sakinuką, gal ant posmą ir zyzia. Lyg šitaip būtų bičių medaus avilys užteptas ir jis dėl to išnyktų. Taigi nuo pradžios, kritike, taip, kaip Pranucio parašyta: Nesutariu su savimi ir – baigta. Išmėtytas po pakampes visas. Išnyksta manyje garbingas laikas — Pavasaris, o vaikštau po žiemas. Ir, regisi, užantyje pats Dievas Nešioja akmenis gimtinei trenkt. Kaip šiaurę vienkiemį apklojęs sniegas, Nėra kam būti, augti ir gyvent. Galbūt reikėtų pasakyt: Čepkeliai... Bet pasaka pradingsta, kai regi, Kaip dūmai kaminų į dangų kelias, Kaip skudurai pavargę ir reti. —Tęsk, tęsk... Cituok, kritike, — paragino Ana, bet tuoj išmetė dar vieną eilėraščio posmą: Tylu aplink. Ar vakaras, ar švinta. Šauki ir netiki, kad kas ateis. Čepkeliai atslenka į kaimą gimtą 37


Su uogomis, uogautojais, raistais... Pagaliau dingo. Ten, už užuolaidos. Minutė, kita. Dar minutė. Narcizas išsitraukė pypkę, išsikrapštė tabakinę. — Tai, sakai, Pranuci, nori turėti savo Narcizą. Nupiešti jį, kaip kadaise Astę. Įdomu, įdomu, — ir rodydamas akimis į užuolaidą, už kurios dingo Ana, beveik pakuždėdamas: — Įdomu, kas ją nupiešė? 2013-03-28 05:55

**************

38


Spalis 2014 teka 06:33 leidžiasi 17:39 Pilnatis 15 mėnulio diena

9

KETVIRTADIENIS Liudvikas Gedėtas Virgailė Dionyzas Liudas Svarstyklės – Arklys - 282 / 41

Savijautos apraiškos… Anos šviesa vaikštinėjo po nedidelę, bet jaukią kavinukės patalpą. Ji visur, kaip tvenkinyje vanduo. Buvau tikras, kad ir kaip bandytume su Narcizu savo kalbą įslaptinti, kad ir kaip bekuždėtum, paslapties neliks, vos ją ištarius. Šia prasme kavinukė labai šiuolaikinė. Todėl kuždėsiu paklaustas, kas ją, Aną, nupiešė, atsakiau suvaidintu kuždesiu taip, kad jis laisva ausimi būtu girdimas anapus medžiaginės uždangos. Senių protas į smegenis dažniau įsigauna ne iš knygų, formulių, o būtent iš asmeninės patirties. Buvau tikras, kad šitaip girdėdama mano šnektą Ana nepasirodys. Kuisis, dirbs, vaidins, keldama triukšmelį ir mėgindama sukurti įspūdį, kad ji ten užsiėmusi darbais, kurie patys, patys tokie, kad niekas kitas jai neberūpi. Ir iš tiesų, netrukus šurmulys anapus užuolaidos gerokai padidėjo ir tegalėjau tik vaizduotis kaip tyso ištyso kavinukės savininkės ausys, kad mudu su Narcizu išgirstų kuo geriau.

39


— Manai, Narcizai, kad Aną nupiešė čigonas. Gal dar anais pro – pro – probočių, arba, sakyki, Čiudros laikasi... Bet nebejoju, kad piešė ją čigonas. Galbūt net pats Čiudra. — Ša, šššaa... Tyliau, tyliau, ššššššššššš, — pridėdamas prie lūpų pirštą siuntė pavojaus signalą Narcizas, bet man regėjosi, kad mano manevras tikslus. Būtent taip tikėjausi sukaupti daugiau laiko tik mudviejų pabuvimui. Negalvojau apie tai, kad toks pabuvimas ne ką duoda: kad ir dviese šiapus užuolaidos, tačiau atviri, permatomi, fotografuojami, be galimybės pasikalbėti be liudininku. Bet netikėtai iniciatyvą ryžtingai perėmė Narcizas. — Atleisk, Pranuci. Suprantu, kad čia tau daugiau patįstamų, negu tikėjausi. Atidėkime pasimatymą kitam kartui, - pasakė pilna burna, o truputį užtrukęs ir lyg pamąstydamas: — Nors... nors ... ne Ana juk rūpi. Net ne tai, kas ją piešė. Pasakok, kaip atrodęs Astės piešinys. Kol mudu tik du manykim, kad suspėsi. — Apie ką tu? — dabar jau aš pritildžiau balsą. — Apie Astę. Tą, kurią sakei, kad esi nupiešęs. Ir kažkur pradaigojęs.

— Aš? Pradaiginęs Astę. Žinok, žmogau, ką kalbi. Pradaigojęs ? Aš? — Žiūrėjai, žiūrėjai į kažką, kaip, pavyzdžiui, dabar į mane ir galvojai: o kodėl gi nenupiešti? Turėsiu sau nupieštą merginą. Tarnaitę turėsiu. Ramu, gražu. O, ačiū die, ir pas panas vaikščioti nereikės, nes vis tiek senio nepriima, — net akimis nepamirksėdamas kalbėjo Narcizas: .— Manęs, kaip Astės nepradanginsi. Ir niekas nepradangins. Taigi, jeigu pasiryžtumei nupiešti, tai, ką čia kalbu, verta atsiminti. Tai va dėl šios priežasties, kad įspėčiau žmonių akivaizdoje, čia ir beatsidanginęs. Žinok ir įsimink. Na, o dabar prašau, piešk... — Jėzaus Kristaus metų, o dar vis kvailys. — Ar manai, kad tokį prie kryžiau bus lengviau prikalti? Tuomet net nepamaniau, kad ir Narcizas geba vaidinti ir dar taip vykusiai, kad pajutau, kaip į mano veidą 40


subėga kraujas — darosi alsu. Pralapojau ant krūtinės baltinius ir tiesiog instinkto padiktuotas, atidariau butelį. Pykčio proveržis pradėjo slūgti. Bet reikšmingiau tai, kad lig šiol niekada nebandęs mintinai perskaityti kūrinį, šįkart ėmiausi tokios rizikos. Man atrodo, kad apie tai net negalvojau ir turbūt nebūtų buvę bloga, jeigu toks bandymas jau po vienos kitos pastraipos būtų patyręs fiasko. Novelė parašyta 2007metų lapkričio 1d. Matyt dėl tos priežasties ji taip ir pavadinta: “Visų Šventųjų naktį.” Ją skaičiau daug kartų, bet tai todėl, jog esu įtikėjęs, kad vieną kartą, nepaisant kur Astė bebūtų, ji būtinai mane išgirs ir atsilieps. O ką girdžiu iš Narcizo? Pradaigojau Astę... Žegnokis pats, Narcizai, kol dar neperžegnotas. Suvokęs, kokiam veiksmui ruošiuosi, Narcizas pratarė: — Jeigu skaitysi, tai kad visi girdėtų. Ir Ana. — Ana neturi laiko, — regis, užsimiršusi atsišaukė iš už užuolaidos kavinės savininke. Apie ką judu ten tauzijate, Anai neįdomu. Te skaito garsiau. Anos ausų dramblys dar neapmindžiojo. Prisimerkiau. Paskui dar labiau. Ir dar, kad bent miglotu kontūrais į stipriai vokais aptemptas akis sugrįžtu Astė. Tą, būtent tą

Visų Šventųjų naktį - Matai? - Ką? - Ką! Ką! Klausiu, ar matei tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęsp neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino. - Taigi matai, kad žiūriu. 41


Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karolina: - Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl? - Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas. Bandžiau atsiminti kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų parašais prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai nebuvo sunkus darbas, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę. - Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog stulbinančiai gera piešti. Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje (Savęspi) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau išpoteriauti iš savęs kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį. - Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu. - Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas: - Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, mano vardas Astė. O dabar... Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas „dabar“. Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau Astės tylų kaip šnabždesį prašymą: - Nupiešk, dzieduli, mane. - Negi nežinai, kad nemoku piešti? - Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau: nupiešk... Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, 42


kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dvasinė Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio penkias eilutes. Mano tiesa nedidelė Gyventi reikia žmoniškai ir.. tik. Kaip aš tavim, Tu manimi tikėk, Būk sąžiningas mintyse ir žody. Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kitaip kažkodėl manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri; teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „ pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką: - Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk... - Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis. - Bet... - Skauda, baik darbą, dzieduli. Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė: Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau: - Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio. - Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet 43


saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė, negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusį popieriaus lapą: - Rašyk, dzieduli. - Ką rašyti? - Ką pradėjai. Eilėraštį rašyk. - Manai, kad kažką dar sugebu sukurti? - Ką sukūrei mane piešdamas, nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti. Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę Gėda, išpažintim, netgi krauju. Tai vyriška. Nors nieko nuostabaus Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų Garbingą paskirtį žmogaus. Jeigu, kas mano, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip dabar suprantu, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė, kaip suprantu, ji suintrigavo, nes dar tą naktį parašė: „Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę„ 44


Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu: ASTĖ ir džiaugiuosi, kai mane pavadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kyla bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų matėme, o ne kurie pasidžiaugėme palikdami prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad ne be to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“ Va, ką apie tai parašę poetai; GIEDRĖ: (...) baltas laimės švytėjimas... ir tokia ramybė... RADASTA: Žavi sena nuotrauka, iš kurios anų laikų gera dvasia sklinda. IEVA: Istorinė foto. Kaip įdomu SAULAŽIEDĖ: Senos nuotraukos žavios dėl savo spalvų gamos. Arba tą įspūdį sustiprina mano sentimentai. Man ši labai graži. Išskirtina. Ir juodi žmonių siluetai apsnigtame miške. Ir nuotraukos kamputy matosi tas dalykėlis, kuriuo lipindavo fotoalbumuose. Nežinau, nė kaip vadinasi. Truputį atsipeikėjęs dar kartą einu prie tiek šurmulio sieloje sukėlusios nuotraukos. Einu, sakyčiau, atidesnis, net gal išmokęs geriau perskaityti, bet svarbiausia - geriau įsižiūrėti į nuotraukos viduryje bestovintį man svarbiausią asmenį, būtent į penktus metus įaugusį pypliuką, dabar vadinama SODININKU. Šalia jo ten tėtis, motina, krikštamotė, o aplink (ir visur!) sniegas, tvora, medžiai, tyla ir 1939 metai. - Aste, - pašaukiau Visų Šventųjų nakties dovaną, - pati, matai, kaip viskas čia puiku. Tiesiog nuostabu! Bet kokia negraži tu. Slėpkis! Nesirodyk! Niekam nekalbėk, kad tu tokia per mano nemokėjimą piešti. Turėtum juk žinoti, kad mano sieloje esi visai kitokia. Tu ten princesė, karalaitė, širdžių valdovė. Ir nėra žemėje to, kuris tavęs tokios nemylėtų.. 45


- Dzieduli, galėtum perskaityti ir Taurijos parašą. Ten, prie nuotraukos, ji taip: “Viskas čia nuostabu... O už kelių metų ... prakeikto karo pradžia. Ar jautė tokią nelaimę širdys? – lengvai iš atminties ištraukė Taurijos parašą Astė, ir lyg pasidžiaugdama; – O kokie gražūs žmonės išaugo. Išaugo būdami tiesiog pragare... 2007-11-01 — Jau viskas? Jau viskas? Baigta? Su Narcizu nepamatėme kaip prie mūsų tyli kaip kvėpavimo dvelksmas atsirado Ana. Sėdėjo beveik šalia prie Narcizo ant sunkaus ąžuolinio suolo ir, užkėlusi rankas ant stalo, laikė į jų delnus padėtą galvą. Tos Anos, kuri čia prieš valandėle, nebuvo. Taip ir neišėjo iš už nuleistos užuolaidos . Taip, anoji Ana buvo užsiėmusi. Labai užsiėmusi. Ši neatpažįstamai kitokia: — Suprantu, Pranuci, kad Astė nebuvo panaši į mano dukra? O, Viešpatie, kiek jau daug žvakių sudegė. Ir Visų Šventųjų, ir Vėlinių naktimis – dienomis, ir... ir... Girdit? — sukluso Ana. — Girdit? Tyliau, ššššššš... Dar tyliau: Raidė skuba, virsta lopšine mažytei, Tarsi medis prisiglaust vijokliui... 2013-03-29 15:08

46


Spalis 2014 teka 06:35 leidžiasi 17:36 Pilnatis 16 mėnulio diena

10

PENKTADIENIS Danielius Pranciškus Gilvydas Butautė Danys Svarstyklės – Arklys – 283 / 41

47


Spalis 2014 teka 06:37 leidžiasi 17:34 Pilnatis 17 mėnulio diena

11 ŠEŠTADIENIS Germanas Rimgaudas Daugvydė Zinaida Zina Svarstyklės- Arklys - 284 / 41 48


Spalis, 2014

teka 06:39 leidžiasi 17:31 Pilnatis 18 mėnulio diena

12

SEKMADIENIS Rudolfas Serapinas Gantas Deimintė Salvinas Ralfas Svarstyklės - Arklys - 285 / 41

49


Spalis 2014 teka 06:41 leidžiasi 17:29 Pilnatis 19 mėnulio diena

13

PIRMADIENIS 50


Eduardas Mintaras Nortautas Venancijus Edvardas Nortautė Edgaras Svarstyklės – Arklys - 286 / 42 Be sapnų Nedaug reikėjo – Vietoje širdies Įkelti šerdį Ir žiūriu – pušim išaugau. Ji ten, kur kažkada Vidur mažyčio, vėjų išpustyto lauko Lyg būrė ateitį – Čia miškas bus. (...) Nelengva grįžt iš miško vėl į lauką, Betgi šakotoje žmogaus būtyj Stebuklų nemažiau nei daug. O miškas, išverstas kelmais, Dar be sapnų atsimena save. 2011-11-14 08:34

Spalis 2014 teka 06:43 leidžiasi 17:26 Pilnatis 20 mėnulio diena

14

51


ANTRADIENIS Kalikstas Vincentas Mindaugas Rimvydė Fortunata Karaliaus Mindaugo vardo diena Svarstyklės – Arklys - 287 / 42

Spalis 2014 teka 06:45 leidžiasi 17:24 Pilnatis 21 mėnulio diena

15 52


TREČIADIENIS Teresė Galimintas Domantė Leonardas Pasaulinė baltosios lazdelės diena Šv. Teresė Svarstyklės – Arklys - 288 / 42

53


54


55


56


57


58


59


60


61


62

201422  

Pranas Karlonas

Advertisement