Vestnik Nr. 2 (32) 2020 by Православная Церковь в Литве

O R TO D O K S Ų B A Ž N YČ I A L I E T U VO J E

VESTNIK Periodinis religijai ir dorovei skirtas žurnalas

ISSN 2029-8986 9772029898005

2 0 2 0

СВЯТЫЕ VISI LIETUVOS ЗЕМЛИ Š ЛИТОВСКОЙ VENTIEJI

VESTNIK

Periodinis religijai ir dorovei skirtas žurnalas

Leidžiamas arkivyskupijos informacinės bei leidybos komisijos su Jo Eminencijos Vilniaus ir Lietuvos metropolito Inocento palaiminimu Steigėjas Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupija

Vyr. redaktorius: kun. Sergijus Neifachas

Redakcinė kolegija: kun. Olegas Šliachtenko kun. Gintaras Jurgis Sungaila

diak. Konstantinas Tomanas Andrejus Fominas

Literatūrinė redakcija Natalija Frolova

Dizainas ir paruošimas spaudai kun. Igoris Rinkevičius

www.orthodoxy.lt issuu.com/orthodoxlt

redakcija@orthodoxy.lt

Aušros vartų g. 10, AB «Spauda» LT-01129 Vilnius www.spauda.com Tiražas: 400 egz. Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius

Mieli skaitytojai! Jūsų dėmesiui siūlome specialų ortodoksų arkivyskupijos žurnalo «Vestnik» leidimą, kurį skiriame Visų Lietuvos šventųjų dienai. Mūsų arkivyskupijos istorijoje ši šventė švenčiama pirmąjį kartą. Ši diena svarbi ne tik ortodoksų tikintiesiems, bet, manau, ir visiems palaimintiems Lietuvos žmonėms. Juk šventieji – tai Dievo dovana visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės ar konfesijos. Jie karštai meldžiasi už visą mūsų šalį, už Lietuvos žmones. Labai norėčiau, kad liepos 26 d. taptų ypatinga Visų Lietuvos šventųjų pagerbimo diena. Jų, tikiu, nesuskaičiuojama daugybė, jų visų vardus žino Dievas, ir tik kai kuriuos iš jų Viešpats padarė žinomus Lietuvos žmonėms, kad tarnautų jiems pavyzdžiu. Lietuvos šventieji – ne tik ortodoksai, tačiau šiandien turime omenyje tuos 32 ortodoksų tikėjimo bei pamaldumo didžiūnus, kurių kultą patvirtino mūsų Bažnyčios hierarchai. Šiame žurnale Jūs, mielieji skaitytojai, rasite trumpą informaciją apie juos. Lietuvoje ypatingai gerbiama Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja – mūsų tautos ir visos Lietuvos Globėja. Ji visada yra visų šventųjų viduryje ir, žinoma, visų Lietuvos šventųjų. Vilniuje yra šventosios Mergelės atvaizdas, kurį gerbia ir Romos katalikai, ir ortodoksai, ir kiti krikščionys. Tai – Aušros vartų Dievo Motinos ikona. Mūsų žurnale «Vestnik» jai skirtas straipsnis, kuris gali sudominti ne tik krikščionis, bet ir istorijos bei kultūros mėgėjus. Tikiuosi, kad šis žurnalo numeris Jums patiks ir pažadins susidomėjimą Lietuvos šventaisiais, kad Jums norėsis artimiau pažinti ne tik ortodoksų, bet ir visų Kristaus Bažnyčios šventųjų palaimintus gyvenimus. Šventieji – meilės Dvasios nešėjai, Kuri perduodama visiems, kas juos pažįsta, gerbia, o, svarbiausia, – jiems meldžiasi, nes meilės Dvasia – tai ramybės Dvasia, žmonių darnos ir sutarimo Dvasia.

Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Vilnius 2020 m.

VISI LIETUVOS ŠVENTIEJI

alaimintoji Lietuvos žemė... Čia susipina tiek tautų, konfesijų, likimų. Nepaprasta, kupina dramos istorija, kurios peripetijas mes ne visada suprantame nei būdami įvykių amžininkais, nei žvelgdami per šimtmečių atstumą... Kasdien pro šalį lekiantis laikas nepastebimai virsta metais, amžiais, tūkstantmečiais, ištrina iš atminties asmenis, detales. Ar yra kažkas amžino, nekintamo, kas išliko šiame negailestingame sraute, kas atiteko mums kaip mūsų protėvių, gyvenusių, kaip ir mes, šioje žemėje, paveldas? Krikščioniškoji Bažnyčia neabejodama atsako į šį klausimą – taip, yra. Tai įspūdingi žmogaus dvasios didybės pavyzdžiai, kuriuos mums apreiškė krikščionių šventieji, veikę Lietuvoje. Kiek jų buvo – skirtingų tautybių, konfesijų – težino vienas Dievas. Bet juos visus jungia tikėjimas į Išganytoją Kristų ir meilės darbai, kuriuos jie darė. Tai – geriausieji Lietuvos žmonės. Tarp jų – ir ortodoksų šventieji. Apie kai kuriuos iš jų mes žinome. Pasak istorinių liudijimų, skirtingais Lietuvos gyvenimo laikotarpiais ženklų indėlį paliko 32 ortodoksų šventieji, pelnę šventumo vainikus. Pirmieji jų priklauso XIII amžiui. Būtent to metu buvo pašlovintas šventasis vienuolis Eliziejus Laurušavietis – įtakingo kunigaikščio Traidenio sūnus. Prie Nemuno jis įkūrė ortodoksų vyrų vienuolyną ir buvo jo vyresniuoju. Šiame vienuolyne gyveno ir vyresnysis Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus, kunigaikštis Vaišvilkas, krikšte – Dovydas. Šventoji vienuolė Charitina – Lietuvos karaliaus giminaitė – pasikrikštijo ir davė vienuolės įžadus Naugarde, kur greitai dėl savo dorybių ir asketinio gyvenimo buvo paskirta šv. Petro ir Pauliaus moterų vienuolyno vyresniąja. Šventasis kunigaikštis Daumantas Timotiejus – pradžio2

je pagonis ir įtakingas vienos iš Lietuvos žemių kunigaikštis jau tuo gyvenimo laikotarpiu netrukdė skleistis ortodoksinei krikščionybei. Tačiau kai buvo priverstas bėgti į Pskovą, tai ten, pasikrištijęs Timotiejumi, ne tik nuoširdžiai įtikėjo Kristų, bet visą savo gyvenimo kelią bei darbus laikė tarnyste Dievui ir Dievo valios vykdymu. Jis išgarsėjo ne tik kaip liaudies gynėjas nuo kryžiuočių riterių, bet ir kaip rūpestingas Bažnyčios rėmėjas, šventovių statytojas bei vienuolynų įkūrėjas. XIV a. buvo paženklintas šventųjų Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus žygdarbiu, kuriuos pagonys nužudė 1347 m. ir kurie buvo kanonizuoti 1374 m. Šie šventieji tapo ortodoksų tikėjimo Lietuvoje amžinuoju simboliu bei vėliava, būtent jų atminimo diena liepos 26 d. (13 pgl. senąjį kalendorių) buvo hierarchų išrinkta kaip viena visų Lietuvos šventųjų atminimo diena. Krikščioniškąjį tikėjimą Lietuvos valstybėje tuo metu stiprino šventieji vyskupai Aleksijus ir Kiprijonas, kurių oficialusis titulas skambėjo taip: «Kijevo, Lietuvos, Maskvos ir Visos Rusios metropolitas». Jie siekė sutaikyti Lietuvos, Maskvos ir kitų šalių valdovus. Su didžiuoju rusų šventuoju Sergijumi Radonežiečiu juos siejo broliški santykiai bei dvasinis artumas. XV a. savo dvasiniais žygdarbiais bei pasaulietiniais darbais garsėjo šventasis Kijevo ir Visos Rusios metropolitas Fotijus, šventasis vienuolis Teodoras, kuris, dar būdamas Ostrogo kunigaikščiu, dalyvavo Žalgirio mūšyje. Savo darbais bei dvasiniais žygdarbiais garsėjo bei pelnė šventumo vainikus ir Kijevo ir Visos Rusios metropolitas Makarijus, gyvenęs bei tarnavęs Vilniuje, o taip pat iš Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės kilęs šventasis vienuolis Tichonas iš Lucho. Sudėtingu XVI–XVII a. metu pasirodė Vestnik Nr. 2 (32) 2020

naujieji šventieji: teisioji mergelė Julijonija Alšėniškė, šventasis vienuolis ir kankinys Antanas Supraslietis, o taip pat kilęs iš Lietuvos šventasis vienuolis Genadijus, Mogiliovo ir Kostromos stebukladarys; šventasis vienuolis Leontijus Karpovičius – pirmasis Šventosios Dvasios vienuolyno archimandritas; šventasis Paulius (Povilas), vadinamas Vilniaus kankiniu; šventasis Bresto hegumenas bei kankinys Atanazas; šventoji Sofija (Olelkaitė-Radvilienė), Slucko kunigaikštienė; arkidiakonas Nikiforas. Antroje XVII a. pusėje šventumo vainikus Lietuvos valdose pelnė Kanevo, Pinsko ir Ovručės archimandritas, kankinys Makarijus, šventasis vaikelis Gabrielius iš Balstogės, šventasis Mogiliovo arkivyskupas Jurgis. XX a. Lietuvos arkivyskupijoje tarnavo ypatingai pasižymėję vyskupai, dvasios bei tikėjimo žiburiai, netrukus pelnę kankinių vainikus už Kristaus tikėjimo išpažinimą. Tarp jų ordinarai: šventasis išpažinėjas Agatangelas Preobraženskis, Lietuvos katedroje tarnavęs 1910-1913 m.; būsimasis patriarchas Tichonas Belavinas, valdęs arkivyskupiją 1914-1917 m.; taip pat Vilniaus Dvasinės seminarijos rektoriai ir Švenčiausios Trejybės vienuolyno vyresnieji šv. kankinys Jonas Pomeris (1907–1912) ir kunigas kankinys Laurynas Kniazevas, būsimasis Balachninsko vyskupas (1912–1916). Su Lietuva susiję ir naujųjų Ortodoksų Bažnyčios kankinių, nukentėjusių nuo bolševikų represijų, likimai. Tai kunigai kankiniai Jonas Steblin-Kamenskis, kurio vaikystė ir jaunystė prabėgo giminės dvare Bijutiškyje, ir kur jis nutarė tapti kunigu; ir Mikalojus (Nikolajus) Jachontovas, XX a. pradžioje tarnavęs kunigu Kaune; šventasis vienuolis Mitrofanas Kvaninas, iki I pasaulinio karo buvęs Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno vienuoliu; kunigas išpažinėjas Romanas Medvedis, tarnavęs Vilniaus dvasinės akademijos inspektoriumi; vienuolis išpažinėjas Gabrielius Igoškinas, tarnavęs Kaune. Visi šie tikėjimo ir pamaldumo galiūnai gyveno skirtingose epochose, kas – ramiais ir taikiais, kas – audringais ir neraVestnik Nr. 2 (32) 2020

miais laikais. Istorikai niekada nenustos ginčytis apie įvairias jų gyvenimo detales, svarstys politinę, ekonominę situaciją, kurioje jie ėjo savo žemiškojo gyvenimo kelią, bet visos tos aplinkybės antraeilės lyginant su neginčijamu indėliu, kurį jie įnešė į mūsų šalies kultūros bei dvasingumo lobyną. Kame slypi šio indėlio didybė? Šventasis senolis Siluanas Atonietis rašė: «Dangaus karalystėje, kur yra Kristus ir Jo Skaisčiausioji Motina, gyvena visi šventieji. Ten šventieji protėviai ir patriarchai, kurie didvyriškai nešė Savo tikėjimą. Ten pranašai, kurie priėmė Šventąją Dvasią ir Savo žodžiu šaukė tautą atsigręžti į Dievą. Ten apaštalai, kurie mirė skelbdami Evangeliją. Ten kankiniai, kurie dėl meilės Kristui džiaugsmingai atidavė savo gyvybes. Ten šventieji vyskupai, kurie sekė Viešpačiu ir nešė savo dvasinių avelių naštas. Šventieji vienuoliai pasninkautojai ir kvaileliai dėl Kristaus žygdarbiais nugalėjo šį pasaulį. Ten visi teisieji, kurie laikėsi Dievo įsakymų ir įveikė savo geidulius. Jie vaikščiojo kojomis žemėje, rankomis dirbo, bet jų dvasia visada buvo Dieve, savo protuose nuolat minėjo Dievą. Dėl meilės Kristui jie žemėje kentėjo sunkumus, bet nebijojo jokių kančių ir tuo šlovino Viešpatį. Už tai Viešpats juos pamilo ir pašlovino, dovanojo jiems Amžinąją Karalystę su Savimi Pačiu. [...] Daug kam atrodo, kad šventieji mums tolimi. Tačiau jie tolimi tik tiems, kurie patys atitolo ir labai arti tų, kurie sergi Kristaus įsakymus bei Šventosios Dvasios malonę». Mes – Lietuvos šventųjų palikuonys – turime aiškiai suprasti, kokį lobį turime, kokį dvasinį turtą mums dovanojo Viešpats. Visi Lietuvos šventieji, ne tik ortodoksai, yra mūsų ypatingi užtarėjai, su meile žvelgiantys į šalį bei jos žmones. Mes kreipiamės į juos prašydami užtarti, padėti, palaikyti, globoti ir bėdų, ir klestėjimo metu. Ačiū Dievui, kad dabar Bažnyčios hierarchijos sprendimu mes kasmet švęsime jų atminimą liepos 26 d. (liepos 13 pgl. sen. kalendorių). Ši šventė – visų Lietuvos žmonių, už kuriuos nepaliaujamai meldžiasi čia gyvenę šventieji. Vert. kun. G. Sungaila 3

«SAULE APSISIAUTUSI, VISOJE VISATOJE MALONE IR GARBE SUSPINDUSI» Vertė kun. G. Sungaila

Margarita Artamonova menotyrininkė, ikonų tapytoja (Klaipėda)

Šventoji Bažnyčia, kreipdamasi su maldavimais į didžiuosius Dievo šventuosius, visus angelus ir arkangelus, sako jiems: «Melskite už mus», bet tik į vienintelę Dievo Motiną Ji kreipiasi žodžiais: «Sergėki mus». Šv. Ignotas Briančianinovas

BRANGIOJI ŠVENTOVĖ

914 m. menininkas Mstislavas Dobužinskis nutapė keletą akvarelinių paveikslų, skirtų Aušros vartų koplyčiai Vilniuje. Viename iš jų, kuris pavaizduotas šv. Eugenijos bendruomenės (Sankt Peterburgas) lei-

dyklos atviruke, ryškiai apšviestos koplyčios lange regime ikonos, šviečiančios žvakių šviesoje, kontūrus ir žmones, besimeldžiančius priešais ją lauke. Kai kurie iš jų klūpi. XIX a. pab. – XX a. pr. toks vaizdas buvo įprastas Vilniui.

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

Aušros vartų koplyčia Mstislavas Dobužinskis. Vilnius. Atvirukas Šv. Eugenijos bendruomenės leidykla. 1905–1917

jokių kliūčių kiekvienas gali ją pamatyti ir nuo šaligatvių, ir nuo gatvės vidurio – ji patalpinta aukštai ir pastatyta taip, kad kuo geriau matytųsi... Čia, prie pat gatvės, yra galerija su laiptais į koplyčią iš bažnyčios pusės... Iš gatvės pusės, netoli nuo vartų yra nedidelės durys į šią galeriją ir jomis galima įeiti visiems norintiems. Tiesa, norinčių pakilti į koplyčia, kažkodėl paprastai nėra tiek daug... žmonės paprastai mieliau meldžiasi tiesiog ga-

Šitaip masinį šventosios ikonos kultą aprašo archimandritas Josifas Sokolovas 1890 m. išleistoje knygoje «Stebuklingoji Aušros vartų Dievo Motinos ikona Vilniaus mieste (rus. Островоротная или Остробрамская чудотворная икона Богородицы в городе Вильне)»: «Žvelgiant iš bet kurios Aušros vartų gatvės taško, matosi visa šventoji ikona. Čia be

Besimeldžiantieji prieš ikoną Aušros vartų koplyčia. Atvirukas 1906 m. Vilniaus Vaizdų Archyvas

tvėje..., ant šaligatvių, nišose po galerija, – ir čia visada nemažai, ar netgi daug besimeldžiančiųjų. Dauguma klūpi, kad ir koks bebūtų oras ar kiek bebūtų valandų» [1]. «Kitomis, ypatingomis Romos katalikybei dienomis, visa gatvė būna sausakimša, kartais žmonių eilė pakankamai toli nutįsus, kai kada tiek, kiek matosi koplyčia, o kai kada ir dar toliau... tuo metu dėl minios tampa neįmanomas netgi pėsčiųjų perėjimas pro vartus» [2]. «Iš koplyčios viršaus... ant geležinių grandinių nuleistos geležinės dėžės, puodeliai, maišai į kuriuos uolieji deda skirtingus

Šv. Serafimas Sarovietis meldžiasi ant akmens Ikonos fragmentas

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

Ikona, priklausiusi šv. Serafimui Saroviečiui

įvyko dėl Aušros vartų Dievo Motinos ikonos, tai vaiko, kuris iškrito pro koplyčios langą ant akmeninio grindinio, išgelbėjimas. Toks pats stebuklas įvyko ir Serafimui Saroviečiui, kai šis, būdamas septynerių, nukrito nuo Kurske statomos šv. Sergijaus cerkvės varpinės ir jo motina, bėgdama nuo varpinės laiptais žemyn, be vilties dar rasti vaiką gyvą, rado jį visiškai sveiką. Panašus atvejis, įvykęs Naugarduke, aprašomas Adomo Mickevičiaus biografijoje. Kūdikystėje jis iškrito pro langą ir taip susitrenkė, kad neberodė gyvybės ženklų. Jo motinai besimeldžiant priešais Aušros vartų Dievo Motinos ikonos kopiją vaikas vėl pradėjo kvėpuoti ir atgijo. Vėliau, emigravęs į Paryžių, poetas šiai ikoaukojamus daiktus – ir pinigus, ir natūrą: drobes, duoną ir kt.» [3]. Aušros vartų koplyčia XIX a. tapo pačia švenčiausia Vilniaus vieta dėl gyva legenda virtusios joje saugomos stebuklingos Dievo Motinos ikonos šlovės. Čia keliavo daugybė piligrimų iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, kurie išsiveždavo paveikslo kopijas, graviūras, litografijas, medalionus pagamintus pagal ikoną, taip pat atvirukus su koplyčios atvaizdu. Aušros vartų Dievo Motinos ikonos kopiją turėjo ir šv. Serafimas Sarovietis savo celėje. Šv. Serafimas ją vadino «visų džiaugsmų džiaugsmu» [4]. Daugybėje šventojo ikonų, taip pat jo biografijos iliustracijose vaizduojama ši ikona, lydėjusi jį iki pat gyvenimo pabaigos. Kodėl būtent šią ikoną išskyrė ir šitaip gerbė šventasis? Tikėtina, atsakymą į šį klausimą pateikia jo hagiografija. Pirmasis iš aprašytų stebuklų, kuris

Kunigaikštis Algirdas Kunigaikščio Algirdo atvaizdas paminkle «Rusijos tūkstantmetis» Naugarde

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

nai pašventė pirmąsias poemos «Ponas Tadas», atspausdintos 1834 m., eiles: Šventoji motina, Čenstakavos gynėja, Tavim ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja. Tu Naugarduko žmones su pilim globoji, Išgydė ir mane šventa globa tavoji: Kai sergantį mane motutė tau aukojo, Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo, Ir tuoj galėjau aš prie tavo slenksčio stoti, Kad grąžinai sveikatą, Dievui padėkoti, – Taip tu ir mus grąžinsi į tėvynę mielą. Skirtingose kalbose ikona vadinama skirtingai: lietuviškai ji vadinama Aušros vartų Dievo Motina, rusų k. – Ostrobramskaja, lenkų k. – Matka Boska Ostrobramska, baltarusių k. – Maci Božaja Vastrabramskaja... Senovėje rusiškai ją vadino Ostrovorotnaja, o dar – «Korsunės Apreiškimo ikona».

KORSUNĖS IKONA Senieji pasakojimai apie šią ikoną grąžina mus į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, kai valdė kunigaikštis Algirdas. Per trisdešimt du jo valdymo metus (1345–1377), sėkmingos kunigaikščio karinės politikos dėka, šalies teritorija išaugo dvigubai. LDK tapo stambiausia Europos šalimi, plytinčia nuo Baltijos iki Juodosios jūros. 1363 m. sutriuškinęs Krymo totorių pajėgas prie Dniepro, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas surengė žygį į turtingąjį Chersoneso miestą. Viduramžiais miestų antpuoliai buvo gyvenimo norma, todėl po kiek daugiau nei trisdešimties metų (1397 m.) Algirdo įpėdinis, jo sūnėnas didysis kungaikštis Vytautas, dar kartą surengė žygį į Chersonesą. Po dviejų metų, po eilinio totorių antpuolio, miestas galutinai išnyko. Kaip rašo istorikai, Algirdas iš Cherso-

neso išgabeno visus bažnytinius reikmenis. Pasak tradicijos, iš šio žygio kunigaikštis kaip dovaną savo žmonai Marijai atvežė Dievo Motinos ikoną, gerokai vėliau pavadintą Aušros vartų, o senovėje esą ši ikona vadinta Kursunės vardu, nes rusų metraščiuose Chersonasas vadinamas Korsune (rus. Корсунь).

APREIŠKIMO ŠVČ. MERGELEI IKONA XII–XIII a. Chersonesą valdė genujiečiai. Tai leidžia paaiškinti «neortodoksišką» Aušros vartų Dievo Motinos ikonografiją. Tikrai, Bizantijos tradicijoje nebuvo įprasta tapyti Dievo Motiną sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis [5]. Tačiau panašūs atvaizdai aptinkami XIV a. italų tapyboje, Apreiškimo Švč. Mergelei ir Mergelės Marijos karūnavimo scenose, kas buvo produktyvaus menininkų noro suteikti Dievo Gimdytojos figūrai daugiau širdingumo, lyriškumo išraiška. Kaip pavyzdį galime pateikti altoriaus paveikslus, kuriuos nutapė trečento meistrai, tokie kaip Lorenzo Veneziano, Bernardo Daddi, Ambrogio Lorenzetti.

Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai Lorenzo Veneziano. Liono poliptichas, 1357–1359 m. Akademijos galerija. Venecija

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai Lorenzo Veneziano. Fragmentas. Liono politpichas 1357–1359 m., Akademijos galerija, Venecija

vojo sau, ką reiškia toks sveikinimas» (Lk 1, 29). Tuo pačiu Mergelės Marijos veide regime pasirengimą priimti Dievo valią: «Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei», – atsako Dievo Gimdytoja arkangelui (Lk 1, 38). Sukryžiuotos ant krūtinės rankos yra priėmimo ženklas, kaip «Marijos Karūnavime» Dievo Gimdytoja nuolankiai priima Dangaus Karalienės Karūną, taip ir «Apreiškime» ji priima angelo žinią.

Tik «Marijos karūnavimo» kompozicijose Madonos figūra visada pasilenkusi į dešinę Kristaus link, nes Dievo Motina vaizduojama Savo Dieviškojo Sūnaus dešinėje [6]. Apreiškimo Švč. Mergelei ikonose Ji visada vaizduojama kitoje pusėje, pasisukusi į arkangelą Gabrielių.

Visgi, arkangelas Gabrielius ikonoje nepavaizduotas. Egzistuoja hipotezė, kad mūsų akivaizdoje – tik didesnės altoriaus kompozicijos fragmentas, o antroji jos dalis prarasta nežinomomis aplinkybėmis. Tikrai galime įsivaizduoti, kad Algirdas – dar neseniai pagonis (arba vis dar pagonis) [7], turėjęs ortodoksę žmoną, galėjo iškart išlaužti dalį plokštės iš per

Panašus Skaisčiausiosios Mergelės vaizdavimo tipas (sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis) tampa vis populiaresnis tarp Italijos dailininkų. Pradedant XVII a. jis paplinta ir ortodoksų mene [6]. Dievo Gimdytoja Aušros vartų ikonoje pavaizduota nuolankaus nusižeminimo pozoje, pamaldžiai susikaupusi. Ji atidžiai klauso arkangelo žodžių. Palenkta galva, nuleistos žemėn akys, prispaustos prie krūtinės rankos – visa tai išreiškia Jos sielos būklę susitikimo su arkangelu akimirką, aprašytą šventojo evangelisto: «Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir gal-

Švč. Mergelės Marijos karūnavimas Bernardo Daddi, 1340 m. Nacionalinė galerija Londonas

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai Ikona, Graikija, XVII a. Rusų ikonos muziejus Maskva

didelės gabenimui ikonos, kad atvežtų dovaną savo pamaldžiai žmonai. Tiesa, «Apreiškimo» kompozicijose Dievo Gimdytojos ir arkangelo figūros paprastai vaizduojamos visu ūgiu, ir tokiu atveju buvo prarasta ir apatinė ikonos dalis. Kita vertus, apatinė ikonos dalis galėjo būti prarasta ir dėl vėlesnių aplinkybių, pavyzdžiui, nukentėti nuo ugnies ar drėgmės. Tai, kad ikonos apačia yra apipjaustyta, nustatyta 1927 m. restauracijos proceso metu [8]. Beveik visada Mergelė Marija tokiose ikonose vaizduojama arba sėdinti, arba klūpinti (atitinkamai prieš ją klūpi ir arkangelas). Tokio kompozicijos varianto atveju pradinis ikonos aukštis galėjo būti iki trijų metrų. Vis dėlto, kartais Mergelė Marija ir arkangelas Gabrielius Apreiškimo scenoje buvo vaizduojami ant dviejų skirtingų lentų. Pavyzdžiui, Ermitaže saugoma XIV

a. Simone Martini ikona, kurioje vaizduojama Apreiškimo scenos Dievo Gimdytoja, o jos porinis arkangelo Gabrieliaus paveikslas yra Vašingtono nacionalinėje galerijoje. Dar vienas to meto pavyzdys: susidedantis iš dviejų sąvarų Paolo Veneziano «Apreiškimas» iš Getty muziejaus kolekcijos (Los Andželas, JAV). Tokius atskirus Dievo Gimdytojos paveikslus iš «Apreiškimo» scenos priskiria Annunziata ikonografiniam tipui. Tokiuose paveiksluose Mergelė Marija pasisukusi į kairę, į arkangelą. Tarp kitko, šitokia tvarka – Dievo Gimdytoja (dešinėje) ir arkangelas Gabrielius (kairėje) – figūros tradiciškai vaizduojamos ortodoksų ikonostasų vartuose. Iki šiol neatrasti neginčytini archyviniai dokumentai, kurie paaiškintų Aušros vartų Dievo Motinos ikonos kilmę. Daugelis klausimų taip ir lieka neatsakyti. Ikona unikali jau vien savo dydžiu, nes yra neįprastai didelė. Ir šis monumentalus ikonos vaizdas reikalavo ypatingos vietos jos laikymui.

Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai V. M. Pešechonovas, 1872 m.

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

Aušros vartų Dievo Motina Ikona be aptaisų

vartai. Akmeniniai vartai buvo pastatyti, kai miestiečiai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įstatymu statė naująją Vilniaus miesto sieną (1503–1522 m.). Aleksandro valdymo metu vyko nuolatiniai kariniai konfliktai su kaimynais ir buvo Krymo totorių antpuolių grėsmė [9]. Siena turėjo penkerius vartus (XVII a. pradžioje jų skaičius padidėjo iki dešimties). Tie vartai, prie kurių buvo koplyčia, buvo laikomi labai svarbiais. Tikėtina todėl, kad vedančiu į juos keliu didysis kunigaikštis keliaudavo į užmiesčio dvarą Medininkuose [10].

AUŠROS VARTŲ Paplitusi nuomonė, kad pirmąja Aušros vartų ikonos laikymo vieta Vilniuje buvo Švenčiausios Trejybės vienuolynas, įkurtas dalyvaujant antrajai kunigaikščio Algirdo žmonai Julijonai toje vietoje, kur buvo nukankinti Vilniaus kankiniai Antanas, Jonas ir Eustachijus. Tačiau po kurio laiko ikona buvo pergabenta į vienuolynui priklausiusią koplyčią, esančią netoli miesto vartų, netoli nuo Švč. Trejybės vienuolyno. Manoma, kad tai įvyko 1431 m. balandžio 14 d., kadangi ši data minima vienoje iš ikonos kilmės versijų, kaip jos stebuklingo atsiradimo koplyčioje diena. Kadangi ši data sutampa su Vilniaus kankinių minėjimu, galime daryti prielaidą, kad ji išliko žodinėje tradicijoje kaip iškilmingo ikonos pernešimo į koplyčią tos šventės metu diena. Ta pati diena tapo Aušros vartų ikonos minėjimu. Koplyčia buvo medinė, kaip ir patys

Šiuos vartus vadindavo skirtingai, tame tarpe ir «Medininkų» (rus. Медянские, Медникские) vartais, tačiau nuo XVI a. pab. įsitvirtina «Aštriųjų» pavadinimas (rus. Острые), kuris nuo to laiko naudojamas lietuviškuose metraščiuose [11]. Tokiam pavadinimui egzistuoja keletas paaiškinimų, labiausiai tikėtinu laikomas tas, kad šie vartai buvo taip vadinamame «aštriajame» miesto gale. Vartų pavadinimas perėjo ikonai. Ją pradėjo vadinti «Aštriųjų vartų» (rus. Островоротной, Островратной), o vėliau, kadangi vietiniai gyventojai vietoje žodžio врата dažniau ėmė vartoti žodį брама, rusiškame pavadinime įsitvirtino Остробрамская. Virš vartų buvo pastatytas gynybinis bokštas su penkiais apvaliais langeliais lankininkams. Šventasis atvaizdas buvo pakeltas į patį bokštą ir pritvirtintas veidu

Medininkų vartai Juozas Kamarauskas. Rekonstrukcija Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

į žmones, įeinančius ir įjojančius į miestą. Reikalui esant, ikona buvo uždengiama medinėmis langinėmis (pavyzdžiui, kai buvo blogas oras), o pakilti prie jos galima buvo stačiais, mediniais laiptais [12]. Taip Aušros vartų ikona įgijo vartų ikonos pobūdį ir tapo gyventojų gerbiama kaip Vilniaus gynėja. 1602 m., maro epidemijos metu, nuo Aušros vartų iki Trakų – kur yra kita gerbiama Dievo Gimdytojos ikona – vyko piligriminis žygis, kurį organizavo vyskupas Benediktas Vaina. Po žygio epidemija nuslūgo ir šios piligriminės kelionės tapo tradicinėmis [13]. Dėka paplitusio liaudyje Aušros vartų ikonos kulto Aušros vartai yra vieninteliai iki mūsų dienų išlikę miesto vartai. Šis istorinis monumentas, tapęs viena iš pagrindinių Lietuvos sostinės lankomų vietų, puikiai išlikęs ir šiandien, nors ir reikia turėti omenyje, kad šiuolaikinė vartų išvaizda susiklostė po daugybės rekonstrukcijų.

KARMELITŲ GLOBOJE XVI a. pab., po Bresto unijos (1596 m.), visos Vilniaus ortodoksų šventovės [14] atiteko unitams, įskaitant Švč. Trejybės vienuolyną. 1608 m. jis perduotas vienuoliams bazilijonams. Negalime atmesti galimybės, kad Aušros vartų ikona dar buvo jų globoje [15]. 1624 m. siaurame žemės ruože, tuo metu dar neužstatytame, kuris plytėjo nuo Aušros vartų iki Šventosios Dvasios

Aušros vartai Nuotrauka, 1939 m.

vienuolyno, buvo įkurtas karmelitų vienuolynas su šv. Terezės bažnyčia. Ikona savaime atsidūrė karmelitų globoje. Vienuoliams bazilijonams, kaip rašo archimandritas Josifas Sokolovas, iš pradžių tai mažai rūpėjo, tačiau kai XIX a. pradžioje karmelitų pastangomis Aušros vartų Dievo Motinos ikona tapo masiškai gerbiama kaip stebuklinga, jie bandė ikoną susigrąžinti. Jų pradėtas bylinėjimasis tęsėsi gana ilgai, kol ginčas pasiekė Romą ir popiežius Pijus VII priteisė ikoną tam vienuolynui, kuris buvo arčiau Aušros vartų ikonos koplyčios, t. y. paveikslas liko karmelitų globoje. Derėtų paminėti, kad nuo XVI a. vidurio (kontrreformacijos metu) Mergelės Marijos kultas Katalikų Bažnyčioje gerokai sustiprėjo. O lenkai katalikai Dievo Gimdytoją paskelbė Lenkijos Karaliene. Šis titulas atsirado po trijų jėzuitų vienuolio Giulio Mancinelli vizijų, kurių metu Dievo Gimdytoja jam paskelbė, kad yra Lenkijos Karalienė. Dvi iš šių vizijų įvyko Neapolyje, viena – Krokuvoje. Liudijimus apie šiuos stebuklus išplatino Lietuvos didysis kancleris Albertas Stanislovas Radvila, kuris pristatė juos 1635 m. savo brošiūroje «Dyskurs nabożny z kilku słów wzięty o wysławianiu Najś-

Aušros vartai Freska su Išganytojo atvaizdu ant Aušros vartų

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

Aušros vartų koplyčios interjeras Litografija pagal Vasilijaus Sadovnikovo piešinį, 1847 m.

nuoliams. Pasiuntinių paieškos buvo bevaisės... Bet 1661 m. ikona sugrįžo, arba, kaip sako, «iš naujo apsireiškė». Kadangi senoji, nusenusi koplyčia jau buvo išardyta, ikona buvo saugoma šv. Terezės bažnyčioje [17]. więtszej Panny Bogurodzicy Mariey» (pažod. Pamaldus pokalbis, paimtas iš kelių žodžių apie Švč. Mergelės Dievo Gimdytojos Marijos pašlovinimą – vert.). ir paskelbė, kad, pagal vizijas, Mergelė Marija yra Lenkijos Karalienė. 1656 m. jau pats Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas II Kazimieras iškilmingai paskelbė Mergelę Mariją Lenkijos Karūnos Karaliene. Šiame kontekste vis labiau augo Aušros vartų ikonos kultas. Šiuolaikinis autorius kunigas Ksawery Wilczyński rašo, kad po Neapolio ir Krokuvos Marijos kaip Karalienės kulto centru tapo Vilnius. Jis taipogi nurodo, kad jau 1620 m. Aušros vartų Dievo Motina tapo pirmuoju pripažintu šio kulto objektu [16]. Tiesa, kunigas nepaaiškina, kokių dokumentų pagrindu pateikia šią datą.

Taigi, ikona sugrįžo. Bet kyla klausimas: ar grįžo originalas, ar kopija? O gal jai ir nereikėjo grįžti, gal tiesiog nutapy-

Senovinė graviūra Vaizduojami Aušros vartų ikonos stebuklai

Ankstesnė ikonos istorija skleidžiasi sunkių išbandymų kontekste, kuriuos teko išgyventi Vilniaus gyventojams nuo antros XVII a. pusės iki XVIII a. pirmos pusės. 1655 m. vasarą, karo metu, Vilnių užgrobė kazokai Ivanas Zoloternko ir caro Aleksejaus Michailovičiaus kariai. Bijodami, kad miestas bus nusiaubtas, karmelitai iš anksto (su miestiečio Jurijaus Seledčiko pagalba) išgabeno Aušros vartų ikoną į Karaliaučių. 1658 m. liepą caras Aleksejus Michailovičius pradėjo ieškoti ikonos. «Iškviestas į tardymą Seledčiukas prisipažino, kad tikrai išgabeno ikoną į Karaliaučių ir ten pardavė ją unitų vie12

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

SENOVĖS ŠVENTIEJI: 1. ŠV. VIEN. ELIZIEJUS LAURUŠAVIETIS (XIII) 2. ŠV. VIEN. CHARITINA (KARITINA), LIETUVOS KUNIGAIKŠTYTĖ (XIII) 3. ŠV. KUNIGAIKŠTIS DAUMANTAS (KRIKŠTE – TIMOTIEJUS) (XIII) 4. ŠV. VILNIAUS KANKINIAI ANTANAS, JONAS IR EUSTACHIJUS (XIV) 5. ŠV. VYSK. ALEKSIJUS, MASKVOS IR VISOS RUSIOS METROPOLITAS (XIV) 6. ŠV. VYSK. KIPRIJONAS, KIJEVO IR VISOS RUSIOS METROPOLITAS (XIV) 7. ŠV. VYSK. FOTIJUS, KIJEVO IR VISOS RUSIOS METROPOLITAS (XV) 8. ŠV. VIEN. TEODOZIJUS (TEODORAS), OSTROGO KUNIGAIKŠTIS (XV) 9. ŠV. VYSK. KANK. MAKARIJUS, KIJEVO METROPOLITAS (XV) 10. ŠV. VIEN. TICHONAS, LUCHO STEBUKLADARYS (XV) 11. ŠV. VIEN. KANK. ANTANAS SUPRASLIETIS (XVI) 12. ŠV. TEISIOJI KUNIGAIKŠTYTĖ JULIJONA ALŠĖNIŠKĖ (XVI) 13. ŠV. VIEN. GENADIJUS MOGILIOVIETIS (XVI) 14. ŠV. KANK. ARKIDIAK. NIKIFORAS (XVI) 15. TEISIOJI SOFIJA (OLELKAITĖ-RADVILIENĖ), SLUCKO KUNIGAIKŠTIENĖ (XVII) 16. ŠV. LEONTIJUS (KARPOVIČIUS), VILNIAUS ARCHIMANDRITAS (XVII) 17. ŠV. VIEN. POVILAS, VILNIAUS KANKINYS (XVII) 18. ŠV. KANK. VIEN. ATANAZAS, BRESTO HEGUMENAS (XVII) 19. ŠV. KANKINYS VAIKELIS GABRIELIUS BALSTOGIETIS (XVII) 20. ŠV. JURGIS (KONISKOVAS), MOGILIOVO ARKIVYSKUPAS (XVIII)

NAUJIEJI KANKINIAI IR IŠPAŽINĖJAI: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9.

ŠV. TICHONAS, MASKVOS IR VISOS RUSIJOS PATRIARCHAS (XX) ŠV. KANK. AGATANGELAS, ROSTOVO METROPOLITAS (XX) ŠV. KANK. JONAS, RYGOS ARKIVYSKUPAS (XX) ŠV. KANK. LAURYNAS, BALACHNINSKO VYSKUPAS (XX) ŠV. VIEN. IŠP. GABRIELIUS (IGOŠKINAS) (XX) ŠV. VIEN. KANK. MITROFANAS (KVANINAS) (XX) ŠV. IŠPAŽINĖJAS ROMANAS (MEDVEDJ) (XX) ŠV. KANK. JONAS (STEBLIN-KAMENSKIS) (XX) ŠV. VIEN. KANK. MIKALOJUS (JACHONTOVAS) (XX)

VISI LIETUVOS Å VENTIEJI

ta nauja tokių pačių matmenų ikona... O jeigu įsivaizduotume, kad ikona, tikrai, šešerius metus buvo Karaliaučiuje, tikrai turėjo būti padarytos jos kopijos, juk tokia ikona negalėjo neatkreipti į save dėmesio jau vien dėl savo matmenų. Karmelitai 1671 m. pastatė naują medinę koplytėlę su langinėmis bei mediniais laiptais, kuriais galima buvo užlipti prie jos, kad uždegtum priešais ikoną žvakę. Tačiau ikona buvo jau vidinėje vartų pusėje. Šitaip ikona jau buvo pasukta veidu į bažnyčią ir, žinoma, į miestą. Manoma, kad būtent tada Aušros vartų pietų pusėje, nišoje, kur anksčiau buvo Dievo Motinos ikona, vietoj jos buvo nutapyta freska vaizduojanti Išganytoją. Ji gerai pastebima ir šiandien, bet ilgą laiką buvo uždengta nuo praeivių akių [18]. Visgi, dramatiški įvykiai susiję su Aušros vartų ikona tęsėsi ir kitame šimtmetyje. Šiaurės karo metu Vilnius vėl buvo nusiaubtas, dabar jau švedų kariuomenės. Šiuos laikus tebeprimena ženklas, regimas ir šiandien ant dešiniosios Dievo Gimdytojos rankovės – tai kulkos palikta skylė.

ir ugnis jau liepsnojo aplink koplyčią bei vienuolyną, dviem vienuoliams stebuklingai pavyko išnešti didelę bei sunkią ikoną, kurią paprastai pakeldavo tik keturiese. Ir tuomet ugnis atsitraukė.

AKMENINĖ KOPLYČIA Pasenusi medinė koplyčia, visgi, sudegė vieno gaisrų metu (tikėtina, 1711 m.). Tuomet karmelitai pernešė ikoną į šv. Terezės bažnyčią ir pradėjo statyti naują, jau akmeninę koplyčią. Įvardijamos skirtingos jos pastatymo datos [20]. Aišku yra viena – dabartinę išvaizdą koplyčią įgijo tik XIX a. pirmojoje pusėje. Vidinė koplyčios patalpa nedidelė, tačiau dėl lėšų stokos ji pakankamai ilgą laiką nebuvo deramai įrengta. Tik 1785–1787 m. šventovės interjeras atsimainė: koplyčios skliautus papuošė lipdiniai, pastatytas altorius, kurio centre pastatyta ikona. Dievo Gimdytojos ikonos šonus supa Mergelės Marijos tėvų Joakimo ir Onos statulos. 1799 m. virš altoriaus įrengtas vilniečio juvelyro Ignoto Skendzerskio darbo

Nepataisomą žalą Vilniui padarė ir daugybė pražūtingų gaisrų, kurie vyko iki pat XVIII a. vidurio. «Liūdnai atrodė Vilnius XVIII a. viduryje. Vienas po kito sekė baisios nelaimės. Priešų plėšimai, badas, maras ir negirdėti gaisrai galutinai nusiaubė Vilnių ir sunaikino beveik visus jo paminklus», – rašė istorikas Flavianas Dobrianskis [19]. Ir visgi Vilniaus gyventojai manė, kad jų miestas buvo išgelbėtas nuo šio nuolatinio naikinimo ir sugebėjo atgimti iš pelenų dėka Aušros vartų Dievo Motinos globos. Vienas iš stebuklų, kurį aprašė karmelitų vienuoliai, kaip tik susijęs su 1706 m. gaisru. Kai gaisras apėmė visą miestą

Vilnius Zigmuntas Fogelis, 1846 m.

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

pasidabruotas reljefas su Marijos monograma, įrėminta kartuše iš debesų, iš jos šviečiančių spindulių ir angelų, kurie šlovino Dievo Gimdytoją (vėliau šis dekoratyvus reljefas pakeistas kitu, taip pat metaliniu). Pati ikona tuo metu jau buvo su aptaisais. Sidabrinis drabužis susideda iš trijų sluoksnių, sukurtų skirtingu metu. 1670–1690 m. trimis metalo lakštais buvo padengti Mergelės Marijos galva ir pečiai. 1695-1700 m. uždėti dar penki lakštai, uždengę krūtinę. Ikonos apačia uždengta aptaisais XVIII a. pirmais dešimtmečiais. Aptaisai, vis dėlto, neapsaugojo jos nuo kai kurių pažeidimų, kuriuos ikona, kaip rašoma, patyrė Napoleono kariuomenės antpuolio metu 1812 m. Tuomet šv. Terezės bažnyčia ir vienuolynas buvo apiplėšti, vienuolyno teritorijoje įrengti sandėliai bei kareivinės. Dėl to nukentėjo bažnyčios papuošimai. Neatmetama, kad galėjo nukentėti ir koplyčia. Galimai todėl koplyčiai reikėjo rekonstrukcijos, kuri buvo atlikta 1928-1929 m.

Po rekonstrukcijos ji įgijo klasicizmui būdingus bruožus. Balti piliastrai pabrėžia griežtą fasado padalijimą, kurį užbaigia trikampis frontonas, virš kurio iškyla nedidelė varpinė su varpu, vainikuota kryžiumi. Koplyčia pradėjo priminti triumfo arka, kurios supama virš vartų praėjimo didingai švyti Dievo Motinos ikona. Tam, kad šventoji Švč. Dievo Gimdytojos ikona gerai matytųsi iš išorės, koplyčios langai pratęsti iki grindų, kas pagerino sąlygas gatvės maldai ypatingų iškilmių metu, kai prieš koplyčią susirenka minios tikinčiųjų. Koplyčios frontoną puošia paauksuotas reljefinis Apvaizdos Akies reljefas su iš jo einančiais spinduliais ir lotynišku užrašu po juo: Mater Misericordiae („Gailestingumo Motina“). Žemiau, po šoniniais langais užrašyta: Sub Tuum praesidium confugimus („Tavo apgynimo šaukiamės“) [23]. Šie tekstai koplyčios fasade atsirado po 1864 m. 1933 m. (kai Vilnius buvo Lenkijos dalimi) lotyniškieji užrašai buvo pakeisti į lenkiškus, bet vėliau atstatyti lotyniškieji. 1830 m. buvo atlikta ir dviaukštės akmeninės galerijos su laiptais, vedančiais į koplyčią, rekonstrukcija. Pats šis pastatas pastatytas dar 1789–1799 m. pagal Pietro de Rossi projektą, kad taptų įmanoma patekti į koplyčią tiesiai iš gatvės ir kad bet kuris norintysis galėtų be kliūčių prieiti prie ikonos. Anksčiau patekti į koplyčią buvo įmanoma tik iš vienuolyno sodo, tad pasauliečiams, ypač moterims, patekti į koplyčią buvo sudėtinga. Iš pradžių galerija turėjo atviros arkados pavidalą, tačiau rekonstrukcijos metu jos angos buvo užstiklintos, perstatyti vidiniai laiptai. Dabar viršutiniame galerijos aukšte pastatyti vargonai, kurie anksčiau buvo koplyčios viduje, iš abiejų ikonos pusių.

Aušros vartų ikona Tadeuszas Przezdeckis, 1823 m. Varšuvos nacionalinis muziejus

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

Aušros vartų ikona (su užrašu) Spalvota litografija. 1884 m. Lietuvos Nacionalinis dailės muziejus

AUGANTIS IKONOS KULTAS XVIII a. vilniečių tikėjimas Aušros vartų ikonos stebuklinga galia nuolat augo, o karmelitų vienuoliai stengėsi visapusiškai paremti miestiečių pamaldumą pasakodami apie dėl ikonos įvykusius stebuklus. Seniausiuoju publikuotu šaltiniu apie Aušros vartų Dievo Motinos paveikslą yra laikomas «Švč. Mergelės Marijos paveikslo aprašymas...» (lenk. Relację o Cudownym Obrazie...), kurį 1761 m. lenkų kalba išleido vienuolis karmelitas tėvas Hilarijonas. Knygoje yra susijusių su ikona stebuklų aprašymai, taip pat jai skirtos maldos bei giesmės. Tuo pačiu metu įsteigiama šventė Švč. Mergelės Marijos užtarimo garbei. 1795 m. Vilniaus gubernatorius Nikolajus Repninas išdavė įsakymą, kad «bet kuris vyriškos lyties asmuo, kad ir kokio luomo, turto, tikėjimo ar amžiaus bebūtų, nepaisant paros laiko, ar dieną, ar naktį pro Aušros vartus eitų ne kitaip, kaip tik atidengta galva, šitaip pagerbdamas Aušros vartų šventybę. Taip pat, kad prie Aušros vartų, iš pagarbos šventybei, nevyktų jokia prekyba» [22]. Šis paprotys išliko labai ilgai, tikėtina, iki pat II pasaulinio karo. Kaip tai atrodė XIX a. pabaigoje, vaizdingai aprašyta archimandrito Josifo Sokolovo knygoje: «Prieš įeidami arba įvažiuodami į vartus, paprastai visi – ir einantieji, ir važiuojantieji – nusiima kepures, ir šitaip, nedengtomis galvomis, pakankamai ilgai eina gatve žemyn, dažniausiai iki Terezės bažnyčios kampo, kuri yra netoli vartų, rytinėje jų pusėje. Kiti – ir toliau, pavyzdžiui, iki ortodoksų Šventosios Dvasios vienuolyno vartų, kurie yra kiek žemiau, toje pačioje pusėje... Nežinantieji, kodėl taip yra, paprastai patiria nesusipratimą, dairosi į skirtingas Vestnik Nr. 2 (32) 2020

puses, kol, galų gale, suvokia, kad galvos atidengiamos dėl šventosios Valdovės ikonos, kuri yra čia, virš vartų, nuostabioje koplyčioje, ir nusiima kepurę. Šis kepurių nusiėmimas vyksta bet kokiu paros matu, bet kokiu oru» [23]. XIX a. pirmajame ketvirtyje karmelitai išleido keletą knygučių liaudžiai apie Aušros vartų ikoną lenkų kalba, tame tarpe – kunigo Hilarijono knygos antrasis leidimas (1825 m.), taip pat daugybę graviūrų piligrimams, litografijas su ikonos atvaizdu. Daugelis iš jų vaizdavo stebuklų, vykusių prie ikonos, siužetus. Tuo laikotarpiu pasirodė versija apie «korsunietiškąją» ikonos kilmę. 1839 m. Teodoras Narbutas penktajame savo fundamentalaus veikalo «Lietuvių tautos istorija» tome publikavo pasakojimą, susiejusį ikoną su kunigaikščio Algirdo žygiu į Chersonesą. Autorius rašo, kad remiasi XVII a. gyvenusio kun. Danieliumi Lodziata, ir, cituodamas jo užrašus, pabrėžia, kad turėjo Lodziatos rankraštį. Lodziata rašo: «Didysis kunigaikštis Algirdas iš Chersoneso į Vilnių išvežė daugybę lobių, kuriais 15

Ikonos karūnavimas praturtino iždą. Tarp jų – įvairūs bažnytiniai reikmenys bei šventybės, kurias jis ir jo įpėdiniai išdalijo Vilniaus miesto bažnyčioms, įskaitant ir įžymųjį Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslą, kuriame ji stovi prieš Dievo pasiuntinį – arkangelą Gabrielių. Šis paveikslas dabar yra karmelitų koplyčioje rytinės miesto dalies vartuose, kuriuos dar vadina „aštriaisiais“» [24]. Informacija, pateikta Narbuto knygoje, plačiai paplito. Taip pat XIX a. pasklido kalbos apie tai, kad vienos iš ikonų restauracijos metu ant jos buvo aptiktas ortodoksų maldos fragmentas. «Vakarų Rusijos naujienos» 1868 m. rašė: «...daug kas liudija, kad atnaujinant... sidabrinius aptaisus, matė aplink Dievo Motinos atvaizdą auksinį užrašą slavų raidėmis: „Garbingesnę už cherubinus“ ir kt.» [25].

Aušros vartų ikona Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Ar iš tikro toks užrašas buvo, ar ne, sunku pasakyti, tačiau informacija apie jo egzistavimą galėjo paskatinti daryti tokius užrašus ant kitų ikonų. Žinoma mažiausiai viena tokia Aušros vartų paveikslo kopija, spalvota 1884 m. litografija, saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Galimai analogišku keliu atsirado ir užrašas «Džiūgauki, Nuotaka Nesutuoktoji» aplink Dievo Gimdytojos nimbą Divejevo šv. Serafimo vienuolyno ikonoje. Jeigu visgi manytume, kad užrašas

Širdelės Aušros vartų koplyčios ikonostaso fragmentas

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

«garbingesnę už cherubinus ir nepalyginamai šlovingesnę už serafinus» tikrai kažkada egzistavo ant Aušros vartų ikonos, tai ji galėtų būti įrodymu, kad ikona turi senesnę kilmę, nei mano šiuolaikiniai menotyrininkai ir kažkada priklausė ortodoksams, nes užrašą palikti galėjo tik Švč. Trejybės vienuolyno vienuoliai.

«MOTERIS, APSISIAUTUSI SAULE» Vilniaus gyventojai ir daugybė piligrimų su malda ateidavę prie Aušros Vartų Dievo Motinos noriai kaip padėką už išgirstą prašymą arba įžado ženklą aukodavo Jai dovanas – dažniausiai sidabrinius arba auksinius įvairius votyvinius daiktus [26]. Širdučių, kryželių, miniatiūrinių išgydytų žmogaus kūno organų ir panašių dalykų buvo vis daugiau ir daugiau. Jų restauracija, atlikta 1884–1927 metais rodo, kad votų kiekis, atnašautų ikonai tuo metu, buvo 2539 vienetai. Dalis atnašaujamų dalykų buvo išlydyti ir panaudoti ikonos aptaisus arba baž-

Lelivos herbas nytinių reikmenų gamybai, bet jų kiekis beveik nemažėjo: jie visi kabėjo kekėmis ne tik ant pačios ikonos ir šalia jos, bet ir visoje presbiterijoje. 1931–1932 m. juos sudėjo į specialiai tam pagamintas ąžuolines paneles, kurios dengia koplyčios sienas. Tokia pat atnaša yra ir didelis sidabrinis pusmėnulis, pritaisytas ikonos apačioje, ant kurio išgraviruotas tekstas lenkų kalba: «Dėkoju Tau, Dievo Motina, už mano maldavimų išklausymą ir prašau Tavęs, Gailestingumo Motina, sergėti mane toliau, kad būčiau lydimas Tavo meilės ir globos. WII 1849 m.». Šis pusmėnulis, o taip pat žvaigždės ant aptaisų, kurios tarsi sudaro vainiką ant auksinių spindulių aplink Dievo Gimdytojos galvą, praturtino paveikslą naujais simboliais, nurodančiais į apaštalo Jono Apreiškimo knygą. 12-ame knygos skyriuje skaitome: «Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas» (Apr 12,1). Ši apokaliptinė vizija viduramžių ikonogra-

Madona ant pusmėnulio Albrechtas Diureris. Graviūra. 1498 m. Metropoliteno muziejus. Niu Jorkas

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

fijoje buvo siužeto «Moteris, apsisiautusi saule» pagrindu. Ankstyvosios krikščionybės autoriai (Ipolitas Romietis, Andriejus Cezarietis), o kartu ir kiti komentatoriai moters vaizdinyje įžvelgia Kristaus Bažnyčios simbolį, o dvylikoje Jos vainiko žvaigždžių – dvylika apaštalų. «Moters apsisiautimas saule yra moters-Bažnyčios aukštesnės garbės, tyrumo ir tobulumo simbolis. Mėnulis prie moters – tuo pačiu tikslu, t. y. kad ji būtų dar šviesesnė ir skaistesnė, kad akivaizdesnis būtų jos pašlovinimas ir artumas dangui. Šiam tikslui tarnauja ir žvaigždės, supančios jai galvą, kurios išdėstytos tarsi vainikas (o ne karūna) ir byloja apie tai, kad jos garbė yra jos pergalės, jos asmens orumo pasekmė. O tai, kad šis vainikas sudarytas iš būtent 12 žvaigždžių, aiškiai nurodo į tai, kad Kristaus Bažnyčia papuošta dvylika apaštalų» – paaiškina prof. A. P. Lopuchinas «Biblijoje su komentaru» (1904 m.) [27]. Apsiausta saule Dievo Motina vadinama Akatiste Dievo Motinos užmigimui: «Džiūgauki Saule apsisiautusi, visoje visatoje malone ir garbe suspindusi». Kontrreformacijos laikotarpiu katalikų mene šis siužetas buvo naujai įprasmintas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo

Atminimo medalis Ikonos karūnavimo atminimo medalis

prasidėjimo kulto kontekste. Tuo pačiu pastebėkime, kad tokie simboliai kaip žvaigždė ir mėnulis, atsuktas aštriais kampais į viršų, gerokai senesniais laikais sutinkamas viduramžių lenkų ir lietuvių dvarininkų herbuose (Lelivos herbas pirmą kartą minimas 1399 metais). Dažniausiai Dievo Motinos ikonos kopijose visi aptaisų simboliniai elementai atkartojami tapybos priemonėmis.

IKONOS KARŪNAVIMAS 1927 m. Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis būdamas Vatikane gavo Romos popiežiaus Pijaus XI leidimą karūnuoti Aušros vartų ikoną, apie kurią, tarp kitko, pontifikas žinojo ne iš nuogirdų. Juk būdamas popiežiaus nuncijumi Lenkijoje 1920 m. jis tarnavo Mišias ant altoriaus, esančio priešais Aušros vartų Dievo Motiną. 1927 m. liepos 2 d. ikoną karūnavo kardinolas iš Varšuvos, Aleksandras Kakovskis. Taip pat, tuomet stebuklingajai ikonai buvo suteiktas Gailestingosios Dievo Motinos vardas. Nepaisant stipraus lietaus, katedros aikštėje vyko iškilminga ceremonija, kurioje dalyvavo gausybė žmonių, visi Lenkijos vyskupai, Lenkijos prezidentas Ignacas Moscickis, premjeras ir karo ministras Juzefas Pilsudskis. Ikoną atgabeno į aikštę specialiu įrenginiu (feretone), kuris primena sostą su baldakimu ir karališka karūna viršuje. Ant šios konstrukcijos nugarėlės kabėjo rankšluostis su Lenkijos dvigalviu ereliu. Ikonos karūnavimo garbei tais pačiais metais Varšuvoje pagal Juzefo Aumillerio (1892–1963) projektą nukalė atminimo medalį, ant kurio priekinės dalies pavaizduotas Pijaus XI profilis ir užrašas lenkų kalba: «Stebuklingojo Aušros vartų Dievo

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

Motinos paveikslo karūnavimą atmenant. Vilnius», o ant nugarinės dalies – «Gailestingumo Motina. Tavo apgynimo šaukiamės».

RESTAURACIJA Prieš karūnavimą ikona buvo restauruota. Tuo metu kūrinio būklė buvo pakankamai prasta. Klausimą apie skubių atkuriamųjų darbų būtinybę dar 1925 m. kėlė pagrindinis Vilniaus ir Naugarduko valsčių kultūros paminklų konservatorius Jerzy Remeris (1888–1976). Jo iniciatyva 1927 m. balandžio 8 d. buvo sukurta jungtinė komisija, kad įvykdytų apžiūrą ir įvertintų ikonos restauracijos būtinybę. Toks sprendimas buvo priimtas ir gautos lėšos iš Vilniaus valsčiaus valdybos restauracijai. Ją atliko iš Varšuvos atvykęs Religinio ir tautinio švietimo ministerijos, menų skyriaus atstovas Janas Rutkowskis (1881–1940). Jam pagelbėjo pranciškonų vienuolė Franciszka Wierzbicka ir stalius iš Vilniaus Michailas Ošuko. Ikonos apžiūros po aptaisų nuėmimo Vestnik Nr. 2 (32) 2020

Aušros vartų ikonos kopija Vienuolinė Franciszka Wierzbicka kopijuoja Aušros vartų ikoną, 1827 m.

metu paaiškėjo, kad ji nutapyta ant aštuonių sujungtų ąžuolinių lentų. Jos pakankamai plonos – jų storis 2 cm. Ikonos matmenys: 200 cm x 163 cm, bet apačioje ikona apipjaustyta, restauratoriaus spėjimu, apie 20 cm. Derėtų pastebėti, kad tokių didelių matmenų ir tokia plona lenta yra labai nestabili konstrukcija. Aišku, kad ikona buvo gaminama tam, kad būtų įstatytą į kažkokį kietą karnizinį rėmą – kiotą arba altorių. Taip pat buvo nustatyta, kad ikona nutapyta tempera ant kreiduoto grunto (levko), ant kurio viršaus tapyta aliejiniais dažais kur dviem, kur trimis sluoksniais. Taip pat buvo pastebėta nesėkminga Dievo Motinos rankų tapyba. Labai stipriai nukentėjo ikonos paviršius ir nuo daugybės vinių bei kitos furnitūros, kai buvo kabinami ankstesni aptaisai, votyviniai pakabukai ir kt. (viso buvo suskaičiuoti 2683 dūriai). Restauratoriai atlaisvino iko19

Mergelė Marija Hieronymo Wierixo graviūra

veidą bei rankas.

NAUJOSIOS VERSIJOS APIE IKONOS KILMĘ

ną nuo paviršinio purvo (kuris visada susidaro po aptaisais) ir patamsėjusio lako, sutvirtino dažų ir grunto sluoksnius. Stalius M. Ošuko užklijavo įskylimus tarp lentų, užliejo vinių dūrius. Juvelyras iš Vilniaus K. Gožuchovskis restauravo aptaisą. Dvi ankstesnes karūnas iš auksuotos bronzos (barokinė Dangaus Karalienės karūna ir rokailinė Lenkijos Karalienės karūna) pakeitė tiksliomis kopijomis, išlietomis iš tikinčiųjų paaukoto aukso. Po to, aptaistai buvo pritvirtinti ant specialaus medinio paviršiaus (skydo), kad nepažeistų pačios ikonos. Sudėtinga vertinti, kiek sėkminga buvo 1927 m. restauracija. 1993 m., kai ikona ir vėl buvo išimta iš aptaisų ir altoriaus apžiūrai prieš Romos popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą, buvo nustatyta, kad ikona pertapyta kelis kartus, dėl ko susidarė nelygus dažų sluoksnis. Rutkovskis «intensyviai» restauravo Dievo Gimdytojos

Įvykiai, susiję su Aušros vartų Dievo Motinos karūnavimu, sukėlė publikacijų laviną Vilniaus spaudoje. Pasirodė įvairiausios versijos apie ikonos kilmę. Daugelis jų susiję su karmelitų vienuolyno įkūrimo istorija. 1927 m. buvo išleista Mečeslavo Skrudliko monografija [28], didžiąją dalį kurios jis parašė dar iki tol, kol buvo atlikta ikonos restauracija ir publikuoti jos rezultatai. Šis autorius datuoja ikoną 1630–1650 m. Bet prieš atiduodamas knygą spaudai, daktaras Skrudlikas spėjo susipažinti su Remerio išvadomis, padarytomis po ikonos restauracijos. Remeris iškėlė hipotezę, kad ikona negalėjo būti nutapyta XVII a. Jos sukūrimo laiku jis laikė XV–XVI a. Tada Skrudlikas savo knygos pabaigoje pridėjo «Papildy-

Pasaulio Išganytojas Ikona. Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

Besimeldžianti Madona Giovanni Battista Salvi, XVII a.

mą», kuriame už tai šiurkščiai kritikavo Remerį, kaltindamas jį dailės technologijų ir netgi meno istorijos pradmenų neišmanymu. Remerio kritika nuskambėjo ir periodinėje spaudoje. Dėl to Remeris atsistatydino ir 1928 m. jo pareigas užėmė Stanislovas Lorencas. Lietuvos enciklopedija, išleista 1934 m. Kaune, teigė, kad ikoną greičiausiai nutapė italų meistras, pirmoje XVI a. pusėje. Kai kurie autoriai įžvelgė ikonos stilistinį bendrumą su Kristaus Kūno bažnyčios Dievo Motinos ikona Krokuvoje, kurią 1625 m. nutapė dailininkas Lukašas ir todėl priskyrė jam Aušros vartų ikonos autorystę (šią hipotezę palaikė ir M. Skrudlikas). Netgi buvo kalbų apie tai, kad Aušros vartų Dievo Motina turi Barboros Radvilaitės portretinių bruožų, neva tai galėjo būti Žygimanto II Augusto noras, užsakiusio ikoną anksti mirusios žmonos atminimui. Kaip sakė akademikas N. P. Kondakovas, «kuomet mes susiduriame su dalykais, kurių negalime paaiškinti,

ima dominuoti vaizduotė». Buvo ir kitos versijos. Vieną iš jų publikavo kunigas Rolevičius dar 1863 m. «Žiniose apie stebuklingus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslus Vilniuje» (lenk. Wiadomość o cudownych obrazach pana naszego Jezusa Chrystusa, i najświętszej Panny Maryi w mieście Wilnie. Vilnius, 1863). Jis prieštaravo Narbuto ikonos kilmės versijai ir laikėsi nuomonės, kad ją XVIII a. nutapė rusų dailininkas (po to, kai senesnis atvaizdas buvo sugadintas). Kunigas praneša, kad tas dailininkas buvo pakviestas į Vilnių iš Kijevo ir pas jį buvo užsakyti du vienodo dydžio paveikslai. Viename pavaizduota Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, ir šita ikona «iki šiolei yra Aušros vartuose». Kita ikona yra «Rytietiško graikų stiliaus Išganytojo, kaip įprasta, su gaubliu rankoje, kuri anksčiau buvo Auš-

Mergelė Marija Hendricko Goltzijaus graviūra, Nyderlandai, XVI a.

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

ros vartų vienuolyno koridoriaus gale, o dabar yra katedros navoje» [30]. Tiesa, dar šimtą metų anksčiau karmelitų vienuolis Hilarijonas savo «Švč. Mergelės Marijos paveikslo aprašyme...» tikino, kad jokių duomenų apie ikonos kilmę karmelitai neturi. Tuo tarpu šiuolaikiniai menotyrininkai nurodo į vieną paveikslą «Pasaulio Išganytojas» Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje, kurią, tikėtina, turėjo omenyje kunigas Rolevičius. Tvirtinama, kad, tikrai, abu paveikslai buvo nutapyti kartu, Vilniuje, bet 1620–1630 metais... Tokią versiją pasiūlė Maria Kałamajska-Saeed savo monografijoje «Aušros vartai Vilniuje» (lenk. Ostra Brama w Wilnie), išleistoje Varšuvoje 1990 m. Lenkų menotyrininkė tvirtina, kad abi ikonos («Aušros vartų Dievo Motina» ir «Pasaulio Išganytojas») nukopijuotos nuo Hieronymo Wierixo (1553–1619) graviūrų ir todėl jų prototipu yra nežinomi Marteno de Voso (1532–1603) iš Antverpeno paveikslai. Ši atribucija šiuo metu laikoma visuotinai priimta. Aušros vartų Dievo Motinos ikonos istorija sudėtinga, paini. Istorikų nuomonės ženkliai skiriasi. Greičiausiai tikro-

sios Aušros vartų Dievo Motinos ikonos istorijos taip ir niekada nepavyks nustatyti, lyg pati Dievo Gimdytoja norėtų išsaugoti šios ikonos paslaptį.

ŠIUOLAIKINIS IKONOS KULTAS Ir mūsų dienomis stebuklingoji ikona, saugoma Aušros vartų koplyčioje, gerbiama kaip šventoji relikvija ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje bei Rusijoje. Daugybė jos kopijų yra ortodoksų ir katalikų parapijose, o taip pat tikinčiųjų namuose visame pasaulyje. Nemažai Lietuvos ir Lenkijos bažnyčių pašvęstos šiai ikonai, bet yra tokių šventovių ir kitose šalyse: Aušros vartų Dievo Motinos ikonos vardo lietuviškos parapijos Kanadoje bei Argentinoje, lenkų parapijos Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Australijoje, ortodoksų parapija Kijeve, ortodoksų koplyčia Atėnuose. Šiai ikonai pašvęsta ir koplyčia prie švento Petro bazilikos Vatikane. Maldos, kuriomis kreipiamasi į Švenčiausiąją Dievo Gimdytoją kaip į gailestingą užtarėją Aušros vartuose skamba skirtingomis kalbomis, bet maldų žodžiuose vienodai išreikšta krikščionių išganymo

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

viltis ir jų meilė Dievo Motinai. Prie Aušros vartų ikonos meldėsi Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Aleksijus II (1997 m. liepos 26) ir Romos pontifikai Jonas Paulius II (1993 m. rugsėjo 4 d.) bei Pranciškus (2019 m. rugsėjo 23 d.). Monumentalūs paveikslo matmenys ir ypatinga Aušros vartų Dievo Motinos buvimo vieta daro ją visiškai unikalia, pasiekiama visų akims – ne tik įvairių konfesijų krikščionims, bet ir žmonėms, kuriems krikščionybė tolima. Kiekvienas Aušros vartų gatvės praeivis patenka į ypatingą erdvę, kurioje karaliauja maloninga ikonos jėga. Pereiti pro šalį neįmanoma: ikona iškyla tiesiai virš praeivių galvų ir kiekvienas patenka į jos aureolą. Ši didinga ikona puikiai regima iš gatvės per didelius šventovės langus, ir, tokiu būdu, Pati Dievo Gimdytoja iš aukštų miesto vartų kreipiasi į žmones: ir tikinčiuosius, ir netikinčiuosius. Ji laimina ir tuos, kurie nedrįsta žengti į koplyčią... Nuorodos: 1. Иосиф (Соколов), архим. Островоротная или Остробрамская чудотворная икона Богородицы в городе Вильне. Вильна, 1890. 19–20 psl. 2. Ten pat, 20–21 psl. 3. Ten pat, 21 psl. 4. Divejevo šv. Serafimo vienuolyno ikona, priklausiusi šv. Serafimui Saraviečiui, yra laisvai atlikta Aušros vartų ikonos kopija. Joje nėra karūnos ir pusmėnulio – detalių, kurios Aušros vartų ikonoje pasirodė kartu su apkaustu. Kadangi rusų tarpe vyrauja nuomonė, kad ortodoksiškose ikonose (priešingai katalikiškoms), kai Dievo Motinos rankos sukryžiuotos ant krūtinės, dešinė būtinai turi gulėti ant kairės, ikonografas pavaizdavo rankas «kaip reikia». Iš tikrųjų, vaizdavimas kairės rankos ant dešinės tokioje formoje visiškai nėra būtinu katalikų meno bruožu. Galima Sutikti daugybę Mergelės Marijos paveikslų Vakarų mene, kur dešinė Dievo Motinos plaštaka dengia kairę. Be to, tolesnėse Divejevo šv. Serafimo vienuolyno ikonos kopijose aplink nimbą užtaršyti Akatisto žodžiai. 5. Yra žinoma, kad kryžiumi sudėtos ran-

Vestnik Nr. 2 (32) 2020

kos – tai viena iš senovinių žegnojimosi formų. Bizantijoje ir Rusijoje (iki Petro I laikų) buvo įprasta bažnyčioje stovėti rankas sukryžiavus ant krūtinės. Mūsų laikais šitaip sukryžiavę rankas krikščionys eina Šventosios Komunijos. 6. Vien dėl to nuomonė, kad Aušros vartų Dievo Motinos ikona yra deisio dalis yra nepagrįsta. 7. Apie kunigaikščio Algirdo tikėjimą egizstuoja dvi versijos. Arba jis priėmė ortodoksų tikėjimą, kad galėtų tuoktis su Marija Jaroslavna (t. y. iki 1318 m.), bet susituokęs daugybę kartų atkrito nuo tikėjimo dėl politinių priežasčių. Arba Algirdas pasikrikštijo ir tapo vienuoliu prieš mirtį. 8. Juozapas Blažiūn. Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo restauravimo darbai 1927 m. // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 37. Vilnius, 2013 9. Kaip gynybiniai vartai bei siena paskutinį kartą pasitarnavvo 1794 m. sukilimo metu, kuomet nukentėjo per mūšius. Pirminis carinės karinės administracijos įsakymas restauruoti pažeistus įtvirtinimus atšaukė imperatorius Pavelas I, kuris Vilnių lankė 1797 metais. Jo įsakymas nugriauti gynybinius įtvirtinimus buvo įgyvendintas 1800–1805 metais. Iki mūsų laikų, be Aušros vartų, išliko tik keli senosios gynybinės sienos fragmentai (vienas jų yra Šventosios Dvasios vienuolyną tveriančios sienos dalis). 10. Иосиф (Соколов), архим. Островоротная или Остробрамская чудотворная икона Богородицы в городе Вильне. Вильна, 1890. 14 psl. 11. Lietuviškas pavadinimas Aušros Vartai atsirado lietuviškuose laikraščiuose XX a. pr. 12. Išlikusi ant vartų fasado pagal matmenis sutampa su Aušros vartų Dievo Motinos ikonos formatu. 13. Михаил Мороз. Тракайская икона Божией Матери. Вестник. 2019. № 2-3. 14. 1597 m. nepaisant karaliaus įsakymo, draudusio naujų ortodoksų bažnyčių statybą, privačioje teritorijoje buvo pastatyta medinė Šventosios Dvasios šventovė, prie kurios susiformavo Šventosios Dvasios vienuolynas. 15. Istorija apie tai, kad ortodoksų tikėjimo vilniečiai dėl Švč. Trejybės vienuolino perėjimo į uniją pergabeno ikonąį šv. Mikalojaus cerkvę, matyt, atsirado dėl sumaišymo su kita gerbia-

ma ikona – Vilniaus Hodegetrija, kurią 1609 m. pergabeno į šv. Mikolojaus cerkvę iš Dievo Motinos užmigimo katedros, taip pat atitekusios unitams. Žr.: Герман Шлевис. Православные храмы Литвы. Вильнюс, 2005 16. Ks. Ksawery Wilczyński. Niebiańsko-rzymski i europejski rodowód – kontekst NMP Królowej Polski. 400-lecie objawień Sługi Bożego o. Juliusza Mancinellego SJ w Neapolu: https://opoka.org.pl/biblioteka/Z/ZP/xw_nmpkrolowa.html 17. Герман Шлевис. Святыни Литвы. http://www.palomnik.by/palomnik/litvapr/svytynilit/ 18. 3–4 XX a. dešimtmečiais nišą dengė skydas su lenkų herbo dvigalviu ereliu, vėliau – stilizuota saulė. 19. Флавиан Добрянский. Старая и новая Вильна. Вильна, 1904 г.: http://www.russianresources.lt/archive/Vilnius/Dobrianski_5.html 20. Skirtinguose straipsniuose įvardijama skirtinga gaisro, kurio metu sudegė koplyčia, data: 1711, 1714, 1715. Skirtingos pateikiamos ir akmeninės koplyčios pastatymo datos (1715 m. arba 1754 m.) 21. Šie tekstai užrašyti ant Aušros vartų ikonos, esančios lietuvių koplyčioje prie šv. Petro bazilikos Vatikane.

22. Cit. pgl.: А. В. Казаков. Янтарный край. М., 2013. URL: https://books.google.lt/ books?id=P OuNCAAAQBAJ&pg=PT124&lpg =PT124&dq 23. Иосиф (Соколов), архим. Островоротная или Остробрамская чудотворная икона Богородицы в городе Вильне. Вильна, 1890. 18 psl. 24. Cit. pgl.: Островоротная часовня в г. Вильне. «Вестник Западной России». Книга III, том I, Вильна, 1867, 397–398 psl. 25. Ten pat, 397 psl. 26. Petro I laikais Rusijos Ortodoksų Bažnyčios šventovėse paprotys atnašauti votus buvo uždraustas kaip pagonybės reliktas. 27. А. П. Лопухин. Толковая Библия. Толкование на книгу Апокалипсис. https:// azbyka.ru/otechnik/Lopuhin/tolkovaja_biblija_77/12 Cit. pagal: Островоротная часовня в г. Вильне. «Вестник Западной России». Книга III, том I, Вильна, 1867. 28. Mieczysław Skrudlik, Historja obrazu i kultu Najświętszej Maryi Panny Ostrobramskiej, Wilno: Nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego, 1927. 29. Maria Kałamajska-Saeed: Ostra Brama w Wilnie. Warszawa, 1990, 79 psl.

Vestnik Nr. 2 (32) 2020