__MAIN_TEXT__

Page 1

www.muzikosbarai.lt

2013 BIRŽELIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Raimondas KATINAS 30 p.

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas: 15 prasmingos veiklos metų 60 p.

Šiame numeryje:

„MISSA MISERICORDIAE“ Numeris su CD

Vibrafono šimtmetis

52 p.


ALGIRDAS MARTINAITIS yra vienas ryškiausių dabarties lietuvių muzikos kūrėjų. Jo įspūdinga ir spalvinga kūrybinė biografija, pasak muzikologų, atskleidžia „iš prigimties tikro romantinio kūrėjo tipo“ asmenybę. Kompozitoriaus pasaulėjautai ir kūrybai yra svarbus tiek jo dialogas su įvairiais – buvusiais ir esamais, Vakarų ir Rytų, akademinės ir liaudies – muzikos stiliais (dažnai cituojamas autoriaus ironiškas šio dialogo apibūdinimas – „muzika iš antrų rankų“) , tiek nemuzikiniai šaltiniai: literatūra ir Šventasis Raštas, teatras, kinas ir dailė. „Man labiau rūpi bendraintelektualiniai dalykai... Klausytojas mano muzikoje turi jausti tam tikrą aplinką, suvokti bendrumus...“ Amžinomis ir šiuolaikiniam žmogui aktualiomis idėjomis ir įvykiais inspiruoti kūriniai tapo savotišku mūsų laikų intelektualo dienoraščiu, kurio puslapiuose visada juntama savita, intensyviai pulsuojanti „martinaitiška“ intonacija. Muzikoje nevengiantis ironijos, dažnai autoironijos, šmaikščių, provokuojančių ar skaudžiai aktualių temų, kompozitorius atsvarą randa kūriniuose, kur vyrauja jautrūs dalykai – tikėjimas, tikrumas, ramybė. A. Martinaičio chorinėje kūryboje išskirtinę vietą užima sakraliniai kūriniai. Platų, nuo liturginių giesmių iki oratorijų, žanrų diapazoną apimančioje religinės tematikos muzikoje chorui kompozitorius labiau, nei kitoje savo kūryboje, remiasi tradicija. Šioje muzikoje išryškėja daugialypės krikščioniškosios tradicijos poveikis bei subtili kūrybos intonacija, apjungianti kantičkinį giedojimą su šiuolaikine vakarietiška religine muzika. „Kaip dažnai man būna, kūrinys prasideda nuo teksto“, - prisipažįsta kompozitorius, chorinėse kompozicijose naudojęs Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Senojo ir Naujo Testamentų išmintį, senųjų lietuviškų giesmynų tekstus. Nuo 1993 m., kai jis pradėjo savo „Pradžios ir pabaigos knygos“ ciklą, jo kūrybos sąrašą papildė „Šv. Pranciškaus Saulės giesmė“ (1996), oratorijos „Pieta“ (1998), „Laiškas visiems tikintiesiems“ (2001), „Sefer Zikaron“ („Atminties knyga“, 2005), „Gailestingumo altorius“ (2007), kiti kūriniai – „Šv. Pranciškaus Asyžiečio litanija“ (1996), „Penkios invokacijos Šv. Pranciškui“ (2000), „Mūsų laisvė: septynios invokacijos“ (2006).

Dėkojame UAB „BOD Group“ už paramą CD leidybai. Vykdant ES projekto „AKIM“ (Aukštosios kultūros impulsai mokykloms) žurnalų sklaidos dalį, „Muzikos barai“ šešis šimtus Lietuvos vidurinių mokyklų UAB „BOD Group“ paramos dėka pasieks su papildoma kompaktinių plokštelių tiražo dalimi.

Valstybinis choras „Vilnius“, grigališkojo choralo ansamblis „Schola Cantorum Vilnensis“, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras Dirigentas Povilas Gylys 2011 m. lapkričio 25 d. koncerto Vilniaus Kongresų rūmuose įrašas

Algirdas Martinaitis

MISSA MISERICORDIAE 1. 2. 3. 4. 5. 6.

Kyrie 6.22 Gloria 7.24 Alleluia 2.38 Credo 7.05 Sanctus 5.36 Agnus Dei 10.37 TT 39.52

Įrašė Lietuvos radijo ir televizijos įrašų studija.

V is i „ M UZI KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .


Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

2013 BIRŽELIS Nr. 5–6 (424–425) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 8 SP. L. SPAUSDINO „PETRO OFSETAS“, SAVANORIŲ PR. 174D, VILNIUS. TIRAŽAS 1400 EGZ. INDEKSAS 5216.

Turinys DISKOGRAFIJA

Elvyra Kučinskaitė Missa Misericordiae. Visada gyventi / 2 p.

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas: 15 prasmingos veiklos metų / 60 p.

LMTA 80 / 62 p.

Algirdo Martinaičio „Missa Misericordiae“ atlieka Valstybinis choras VILNIUS, Grigališkojo choralo ansamblis SCHOLA CANTORUM VILNENSIS, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Povilas GYLYS.

Marcelijus Martinaitis Sugrįžęs iš gyvenimo / 3 p.

DIDŽIOJI SALĖ

Pradėtas įgyvendinti unikalus projektas – Birštono vasaros menų akademija / 4 p. Daiva Tamošaitytė Davidas Geringas ir jaunieji talentai / 5 p. Birštono šventės akcentas – kurhauzo atidarymas / 6 p. Lietuvių operai – Šanchajaus šiuolaikinio teatro festivalio prizas / 23 p. Daiva Tamošaitytė Stradivarijaus smuikas skambėjo prasmingai / 23 p. Apie A. Baranovo ir D. Mažinto koncertus Vilniuje ir Kaune Tomas Bakučionis Ingridos ir Indrės duetas: subtilu ir stabilu kaip amžinoji klasika / 24 p. Gerūta Griniūtė Kitoks barokas / 24 p.

Apie dainininkių K. Glinskaitės ir S. Pankūnaitės, pianisto V. Smolskaus koncertą

Daiva Tamošaitytė G. Verdi 200-osioms gimimo metinėms / 25 p. Daiva Tamošaitytė LNSO sezono pabaigos koncertas / 26 p. Violeta Traškevičienė Ryškus sugrįžimas / 26 p.

Apie violončelininko D. Berezino koncertą

Richardo Wagnerio savaitė / 27 p.

FESTIVALIAI

Daiva Kšanienė „Klaipėdos muzikos pavasaris 2013” / 8 p. Valerija Lebedeva Kamerinės muzikos savaitė Thomo Manno festivalyje / 16 p.

DISPUTAI APIE MUZIKĄ IR KULTŪRĄ (10)

„Šešioliktos Vyriausybės kultūros politika: nūdiena ir perspektyvos“ / 18 p.

Diskusijoje dalyvauja Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, žurnalo „Muzikos barai“ leidėja kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Diskusijos vedėja – programos „LRT klasika“projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė.

SUKAKTYS

Rita Nomicaitė Daiva Tamošaitytė: „Muzika supina dvasinį ir fizinį pradus“ / 28 p. Laurynas Butkauskas „Aukso paukštė“ atskriejo kartu su jubiliejumi / 30 p.

Raimondui Katinui – 60

SVETUR

Gabrielė Sližytė Paryžiaus dienoraščiai / 34 p.

IN MEMORIAM

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Pianistės Liudos Grybauskienės atminimui / 37 p.

PANORAMA

Irina Akramavičiūtė Jaunųjų pianistų konkursas „...nuo baroko iki romantizmo...“ / 38 p. Loreta Stasėnienė Judančio pasaulio ritmais / 38 p. Virginija Simonavičienė „Giest lakštingalėlis“ / 38 p. Justina Orlovskytė Trakų fanfarinio orkestro laurai Nyderlanduose / 39 p. Laima Sugintienė Nepakeičiamų žmonių yra! Onos Miliauskaitės-Beinorienės 100-osioms gimimo metinėms / 39 p. Rolandas Aidukas Rimtautui Kašponiui – 80 / 40 p. Remigijus Vitkauskas Jubiliejinis smuiko muzikos vakaras / 41 p.

A. Peseckui – 60

Gerūta Griniūtė „Vakaro meditacija“. G. Rimkutės ir M. Natalevičiaus koncertas / 41 p.

TAI ĮDOMU...

Vytautas Čepliauskas F. J. Haydnas: Veni, Scripsi, Vixi / 42 p. Rasa Gelgotienė Astanos opera ruošiasi atidarymo premjerai / 46 p.

ŠOKIS

Valerija Lebedeva Žuvis šokio vandenyne / 48 p.

Agnijos Šeiko kūrybinis portretas

ATEINAME

Rasa Aukštuolytė Vibrafono šimtmetis / 52 p.

Mariaus Šinkūno kūrybinis portretas

Jana Saifulinaitė Neringa Čereškevičienė: „Muzika yra tas kelias, kuriuo gali eiti visi vaikai!“ / 54 p.

DŪDŲ KAMPAS

Laimonas Masevičius Lietuvos tūbos patriarcho Leonardo Ulevičiaus jubiliejus / 65 p. Gerimantas Statinis Džiazo grandas Jamesas Morrisonas: „Pamirškime, kad grojame, būkime muzikos dalimi!“ / 66 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE / 68 p.

Muzikos barai / 1


Diskografija

Missa Misericordiae. Visada gyventi

Algirdas Martinaitis

MISSA MISERICORDIAE Valstybinis choras VILNIUS Grigališkojo choralo ansamblis SCHOLA CANTORUM VILNENSIS Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras Dirigentas Povilas GYLYS VILNIUS State Choir SCHOLA CANTORUM VILNENSIS Gregorian Chant Ensemble Lithuanian State Symphony Orchestra Conductor Povilas GYLYS

1

Missa Misericordiae. Visada gyventi Algirdas Martinaitis. Missa Misericordiae. Valstybinis choras VILNIUS, Grigališkojo choralo ansamblis SCHOLA CANTORUM VILNENSIS, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Povilas GYLYS.

Arūno BALTĖNO nuotr.

ĮSPŪDIS

Muzikos barai / 2

Tuojau padarysiu klaidą: rašyda­ ma muzikos leidiniui prisipažinsiu, jog man atrodo, kad klausantis Mišių negirdėti kompozitoriaus muzikos yra didis kūrėjo laimėjimas, ženklas, kad garsų „medžiaga“ buvo pasi­ telkta taip nuovokiai ir išmaniai, jog atvedė klausantįjį prie paties Garsų Šaltinio. Klausydama Mišias kaip muzikos žanrą negaliu jame neieš­ koti specifinio dvasinio judesio, at­ spindinčio religinį-dvasinį vyksmą. Manau, jei kompozitoriui pavyksta toje kitoje tikrovėje rastis, ją išgirsti ir tik jam būdinga kalba užrašyti jos skleidžiamus garsus, kūrėjas gali būti tikras, kad kūrinys blogesniu atveju pasitarnaus kaip priemonė esmingam žmogaus ir Dievo dialogui nujaus­ ti, geriausiu – tam dialogui rastis ir vykti. Ypatingos ir to dialogo deda­ mosios – labiau širdimi nei lūpomis savo gyvenimo misteriją išpažįstantis žmogus bei absoliučia klausa ir besą­ lygišku priėmimu apdovanojanti Die­ vo tyla. Abipusė akistata ant gyvybės ir mirties ašmenų, visada laimint gy­ venimui – čia ar anapus. Būtent taip girdėjau Algirdo Mar­ tinaičio „Missa Misericordiae“, kurių įrašą kompaktinėje plokštelėje „Mu­ zikos barai“ šįkart yra parengę savo skaitytojams. Perdėčiau sakydama, kad nesigrožėjau atpažįstama mar­

tinaitiška muzikine kūrinio kalba ir galia, jo sutelktumu ir vientisumu, laimimu organiškai sujungiant nau­ jus muzikinės medžiagos impulsus ir įvairias citatas (paties kompozi­ toriaus ankstesnės kūrybos – taip pat), kad nesižavėjau nepertraukia­ mu giliu garso kvėpavimu, suner­ tu iš choro ekspresijų ir grigališkojo choralo atolydžių, bet vis dėlto nea­ bejotinai stipriau už visa tai lietė pa­ tirtis, kad klausydama vidine klausa girdžiu Esantįjį, vėl ištiktą žmogaus, ir žmogų, ištiktą Esančiojo. Beje, ne­ abejočiau, kad „Missa Misericordiae“ klausant bet kokios religijos išpaži­ nėjui, šis neišvengiamai jus čia esant „Dievo skonį“. Būtų galima bandyti aiškintis, kaip kompozitoriui ir at­ likėjams pavyksta to pasiekti, t. y. būtų galima skaityti išorinį kūrinio ir jo atlikimo tekstą, ir tai būtų įdomus užsiėmimas. Tačiau tada kalbėtume tik apie „skambantį kūną“, o ne apie įprastoms juslėms nepasiekiamą dva­


Elvyra KUČINSKAITĖ

SUGRĮŽĘS IŠ GYVENIMO

Perskaičiau viską, ką mes per tiek metų esame vienas kitam parašę. Rašėme ranka, po kiek laiko spausdinimo mašinėlėmis, dar po kiek – kompiuteriu. Rašėme kiek kitaip nei prieš keletą dešimtmečių. Dabar kažkodėl daugiau taip, lyg gyvenimas praė­jęs, likęs praeityje, kažkur toli nuo to, kas yra aplinkui, ką girdi ir jauti, nors taip nėra. Kitados laiškus rašydavo numanydami, kad juos kas nors skaitys po mirties, skaitys kiti ar bus perskaityti kitiems. Manęs, jau pramokusio rašto, kaime tėvai ar kaimynai prašydavo gar­siai perskaityti iš tremties, kaMarcelijus Martinaitis (1930 04 01 – 2013 04 05) riuomenės, kalėjimo gautus laiškus. Tuose laiškuose būdavo rašoma taip, kad jie išliktų bent atmin­t yje. O kokie graudūs tie seni, kur nors palėpėse, senuose stal­čiuose išlikę laiškai, kaip seni nuvertėję pinigai. Tą buvimą praeityje, manau, provokuoja mano eilėraščiai, paskelbti prisiminimai. Manau, ne viename tekste mes esame gražiai paviešėję savo praeityje, kurios nostalgija beveik visada yra graži. Juk kūrybą, nori ar nenori, maitini iš praeities, iš to, ką esi patyręs. Savo prisiminimų knygoje „Mes gyvenome“ rašiau, kokia pokario badmečiu buvo skani dėdės Viktoro atnešta sušalusi morka, rodos, ji negali prilygti visokiems parduotuvių lentynose šiandien prikrautų vaisių kalnams. Ta mano nuolat minima šalta, alkana, pavojinga praeitis stiprino skonio, šilumos, artumo pojū­čius, kurie buvo tokie malonūs ir iki šiol neužmirštami. Tikriausiai šiandien jaučiama nostalgija tiems paprastiems pojūčiams, kurių nejaučiame pertekę visokių išreklamuotų ma­lonumų. Panašiai lepinami gyvūnai praranda uoslę ar net saugu­mo jausmą. Čia turiu mintyse įvairių jutimų, pojūčių praradimą, o su jais prarandamas jautrumas savo gyvenimui. Nežinau, apie ką mes čia rašėme, gal apie tai, kad nepraras­tume to saugumo jausmo, į kurį kėsinasi prabangus, nerūpestin­gas gyvenimas. Man ir dabar patinka kuo nors rūpintis, apie tai galvoti, nors tai būtų paprasčiausi augalai. Bėgant metams tas jausmas tik stiprėjo. Kažkuriame laiške užklausei, ką reiškia mano žodis atsipalai­d avęs . Tai keistas laisvės, nepriklausomybės pojūtis, vis mažiau turint visokių pareigų, įsipareigojimų, niekur nereikia skubėti, nereikia būti nuolat pasitempusiam, stebimam. Bet su visu tuo prarandi kitą labai svarbų dalyką – įtampą, kuri atsiranda ben­draujant, pykstant, džiaugiantis, nusiviliant, o tai ir yra svarbiau­sias kūrybos maistas, nors ir ne visada malonus, kartais kartus, kartais sūrus, kartais net nuodingas. Šiaip ar taip, pats užgyvenau savo gyvenimą, kai atgal pasi­žiūriu atsigręžęs, jo yra nemažai. Taigi, turiu ką su juo veikti, dabar matau, kas buvo nereikalinga, net pavojinga. Kuo ir kur tik nesu buvęs, kokių tik darbų nesu dirbęs. Kar­tais galvoju, kad per mažai turėjau laiko knygoms, kūrybai. Galiu pasakyti: dalyvavau gyvenime, jame dalyvauju ir dabar, tik kitaip. Sugrįžau iš gyvenimo erzelio, triukšmo, tik dabar, sėdėdamas po obelimi, galiu pasakyti: koks jis grabus. Daugiau nieko įstabesnio, didesnio pasaulyje nėra: tik kalnai, dangus, saulė, nieko didesnio ir už skruzdę, kuri ropoja per mano ranką, ir net nesuprantu, kur ji, tokia maža, eina, ką visa tai reiškia, ir bijau ją užmušt, nuvyt. Nes ji gal kažkam priklauso, ir mes to viso nesužinome per amžius mąstydami, kurdami, gyvendami, kažkur kopdami į viršų nematomais laiptais, o gal Kažkieno nematoma ranka. © DELFI (A. Solomino nuotr.)

sinę vibraciją, vis dėlto esančią giliai mumyse ir tarp mūsų. A. Martinaičio Mišiose girdžiu daug atviro ir nerimastingo šauks­ mo, reiklaus beldimo ir neslepiamos rezignacijos, kad, atleidimo durims užsitrenkus, būsi paliktas ant atgai­ los slenksčio, intymaus maldavimo ir kažkokio viltingo kovos ginklų numetimo, pasidavimo nujaučiamai nesitraukiančiai malonei, kuriai ne­ reikia nei mūsų meilės, nei atgailos įrodymų. Jų reikia mums. Dažniau­ siai – tam, kad beįrodinėdami nu­ vargtume ir pasiduotume apimami besąlygiškos meilės slėpinio, kad su­ rizikuotume jį išgirsti ir į jį atsiliepti. Gailestingumo Mišios yra laikas bijoti mirties. Pilnas, gilus, šiapus ir anapus apimantis laikas, kai galima drąsiai bijoti mirties – verkti, blaškomiems savo padaugintų tamsos vaizdinių, baisintis savo klaidomis, atgailau­ jant dėl neatlikto, pykstant dėl praei­ nančio, nueinančio, negrįžtančio čia niekada. Galiu drąsiai bijoti, nes šis išpažinimas vyksta baimės iškreiptą veidą atgręžus į baltas Gailestingojo kojas. Švelniam Gailestingojo veidui nusileidžiant prie mano kojų – plauti mano tamsų. Patirti jų tirštį ir nenu­ sigręžti? Vienintelis avinėlis, kuris, atsigėręs iš mirties pėdos, pats virsta ir mus paverčia gyvenimu. P. S. Neišvengiamos iškalbingosios jungtys: sako, sudainavo Kukutį dainelė? Nutilo Kukutis? Stovėjo stovėjo ant ašmenų, žiūrėjo žiūrėjo veidu į veidą ir nupuolė anapus šypsodamas. Kaip gražiai, sako, manęs liūdit. Kaip gražiai broliškai giedat – Kyrie, Kyrie, Gailestingasai. n

Marcelijus MARTINAITIS Paskutinis laiškas Viktorijai Daujotytei, 2012 m. gruodžio 2 d. Iš knygos „Sugrįžęs iš gyvenimo“. Alma litera, Vilnius, 2013.

Muzikos barai / 3


Didžioji salė PRADĖTAS ĮGYVENDINTI UNIKALUS PROJEKTAS – BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Šiemet Birštono kurorto gyvento­ jams, svečiams iš Lietuvos ir užsienio pristatomas naujas unikalus projek­ tas – Birštono savivaldybės, Lietuvos muzikų sąjungos ir Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamas ben­ dras renginys Birštono vasaros menų akademija, vyksianti liepos 28 – rug­ pjūčio 4 dienomis. Birštono vasaros menų akademija – savaitę truksian­ tys meistriškumo kursai, kuriuos ves

tarptautinį pripažinimą pelnę atlikė­ jai ir pedagogai. Vasarą Birštone vyks ne tik atviri užsiėmimai-koncertai, bet ir vakari­ niai koncertai Birštono gyventojams ir svečiams, kuriuose pasirodys šių kursų pedagogai ir dalyviai. Į rengi­ nius laukiama atvykstant ne tik akty­ viųjų dalyvių, bet ir pasyviųjų stebė­ tojų (pedagogų, jaunųjų menininkų, muzikos mėgėjų) tiek iš užsienio, tiek ir iš visos Lietuvos. Pirmasis Birštono vasaros menų akademijos atidarymo koncertas įvyko gegužės 25 d. Birštono kultū­ ros centre. Griežė projekto idėjinis globėjas pasaulinio masto violonče­ lininkas ir dirigentas Davidas Gerin­ gas ir Lietuvos kamerinis orkestras bei violončelininkė Dali Gutserije­ va, besimokanti Maskvos centrinėje muzikos mokykloje. Renginio metu muzikų rezidencijos Birštone idėją pristatė projekto iniciatorė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audro­ nė Žigaitytė-Nekrošienė. Ji teigė, kad „tai pirmoji meninė geros valios auka šiai idėjai“.

Koncerto svečius ir renginio daly­ vius sveikino Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, ji sakė, kad unikalus projektas džiugins kurorto gyventojus ir svečius. „Manau, kad Birštonas Muzikų sąjungos pastan­ gomis taps aukščiausio tarptautinio lygio muzikos sklaidos vieta“, – teigė merė. D. Geringo asmenybė, puoš­ ni koncerto aplinka suteikė daugybę malonių įspūdžių klausytojams, tai buvo tarsi turtingo vasaros koncertų sezono pažadas. Įgyvendinant projektą jau šią va­ sarą Birštone vyks intensyvi meninė veikla. Savaitę truksiančius meis­ triškumo kursus ves violončelininkė Caroline Stinson (JAV), pianistas Ga­ brielius Alekna (JAV, Lietuva), Vla­ dimiras Prudnikovas, Nijolė Ralytė ir Audronė Žigaitytė. Atvirus užsiė­ mimus su aktyviaisiais kursų daly­ viais, popietinių paskaitų ciklą, skirtą G.  Verdi ir R.  Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms, papildys vakari­ niai koncertai Birštono gyventojams ir svečiams. n Birštono savivaldybės informacija

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Birštono vasaros menų akademijos atidarymo iškilmės Birštono kultūros centre. Davidas Geringas susirinkusius pasveikino ne tik muzika, bet ir įtaigiu žodžiu

Muzikos barai / 4


Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenei gražių darbų Birštone linkėjo merė Nijolė Dirginčienė

Renginio metu LMS rezidencijos idėją pristatė prof. Vladimiras Prudnikovas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Taip pavadintu koncertu gegužės 26 d. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje pratęstas Birštono vasaros menų akademijos ir muzikų rezidencijos Birštone pristatymas. Projekto idėjinis globėjas violončelininkas ir dirigentas Davidas Geringas išvakarėse Birštone su Lietuvos kameriniu orkestru griežė Haydno koncertą violončelei C-dur. Su LKO numatyti ir kiti maestro koncertai Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje, Helsinkyje (Suomija) bei Kinijoje spalio mėnesį, kur maestro ir diriguos, ir grieš solo. Šv. Jonų bažnyčioje sekmadienio vakarą vyravo pakili nuotaika, skelbianti vasaros ir daugybės kūrybinių sumanymų pradžią. Davidas Geringas, stojęs prie dirigento pulto, su LKO pristatė kylančias klasikinės muzikos žvaigždutes. Pirmas į sceną išėjo jaunasis obojininkas Pijus Paškevičius, jis atliko Tomaso Albinoni Koncertą d-moll, op. 9 Nr. 2. Pijus griežė muzikaliai, antroje dalyje žavėjo ilgomis frazėmis, trečioje – stabiliu tempu. Juozo Naujalio muzikos mokyklos ketvirtokas (mokytojas Vytautas Masteika) pelnė klausytojų simpatijas. Prieš dvi savaites jis Latvijoje konkurse „Jauni muzikai“ pelnė pirmąją premiją. Pijus yra M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo globotinis. Antroji į sceną išėjo keturiolikmetė violon-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

DAVIDAS GERINGAS IR JAUNIEJI TALENTAI

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Eduardas Gabnys džiaugėsi į šventę Birštone atvykusiais svečiais iš Vilniaus, tarp kurių buvo Birutė Karosienė, Dalia Matulaitė, Birutė Leišienė ir kiti

Griežia Davidas Geringas

Viešnia iš Maskvos Dali Gutserijeva griežė abiejuose koncertuose: ir Birštone, ir Vilniuje

Muzikos barai / 5


Petro KUNCOS nuotr.

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

Didžioji salė

Vilniaus renginį pradėjo LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, trumpai pristatydama sąjungos veiklos planus Birštone

Davidas Geringas ir Lietuvos kamerinis orkestras

čelininkė Dali Gutserijeva, Maskvos centrinės muzikos mokyklos mokinė. Ji atliko Johanno Christiano Bacho (Casadesus) Koncertą violončelei su orkestru c-moll. Antroje dalyje atsiskleidė gražus instrumento tembras, stilistiškai skoningai buvo atlikta trečiosios dalies kadencija. Toliau į sceną įžengė J. Naujalio muzikos mokyklos 9 klasės mokinys, M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendininkas Stasys Makštutis (mokytojas Vitalijus Žemaitis). Klarnetininkas atliko 4 dalių Pablo Sarasate fantaziją Karmen tema, op. 25, kurią aranžavo Borisas Traubas ir Stasio brolis Antanas Makštutis, taip pat klarnetininkas. Stasys įvairiuose tarptautiniuose konkursuose jau yra laimėjęs devynias pirmąsias premijas ir keturis Grand prix, jis apdovanotas Karalienės Mortos premija. S. Makštutis sužavėjo puikia technika ir muzikalumu: pagrindinės „Karmen“ temos, meistriškai aranžuotos ir kupinos melizmų, varijuojamos ir grakščiai apipinamos virtuoziniais pasažais, sklendė laisvai ir užsibaigė pašėlusio greičio ketvirtąja dalimi. Neperdėčiau sakydama, kad nepriekaištingai atlikęs šį brandų kūrinį, nelengvai įkandamą ir gerokai vyresnio amžiaus klarnetininkams, jaunasis talentas parodė didžiulį potencialą. Koncertą įrėmino iškilmingi ir šventiški kūriniai orkestrui: J. Ch. Bacho „Sinfonia Concertante“ F-dur, T. VIII/6, bei 4 dalių Franzo Schuberto penktoji simfonija B-dur. D. Geringo asmenybė, LKO patirtis ir puošni koncerto aplinka klausytojams suteikė daugybę malonių įspūdžių. Abiejų koncertų partnerė – Lietuvos nacionalinė filharmonija.

BIRŠTONO ŠVENTĖS AKCENTAS – KURHAUZO ATIDARYMAS

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 6

Birželio 7–9 dienomis Birštone šurmuliavo kurorto vasaros sezono atidarymo šventė, kurios pagrindiniu akcentu tapo šiemet baigto rekons­ truoti 19 amžiaus viduryje pastatyto kurhauzo atidarymas. Tai vienintelis išlikęs tokio tipo medinis pastatas Lie­ tuvoje. Birštono kurhauzo kompleksą sudaro trys kultūros paveldo objektai – medinis kurhauzas, administracinis pastatas ir archyvas, jie per kelerius metus sutvarkyti ES struktūrinių fon­ dų lėšomis. Vokiškos kilmės žodis „kurhau­ zas“ reiškia ir poilsio namus kurorte, ir šokių salę su bufetu. Istorikų teigi­ mu, Birštono kurhausas svarbus visai mūsų tautai, nes jame buvo rengia­ masi 1863 metų sukilimui. Tarpuka­ riu čia veikė restoranas, buvo įrengta viena pirmųjų Lietuvoje dietinio mai­ tinimo įstaigų, koncertų salė. Antrojo pasaulinio karo metais statinys nu­ kentėjo nuo gaisro, sovietmečiu buvo rekonstruotas, jame įrengta sanato­ rijos valgykla. 2006 metais Kurhau­ zas įtrauktas į architektūros paveldo objektų sąrašą, netrukus pradėti at­ naujinimo darbai. Rekonstruotame kurhauze įrengta scena, kameriniams renginiams skir­

ta didžioji salė ir dvi erdvės, kuriose veiks kūrybinės dirbtuvės ir įvairios ekspozicijos. Šioje unikalioje erdvėje skambės klasikinė muzika, džiazo ir pučiamųjų koncertai, vyks meistriš­ kumo kursai, seminarai. Kurhauze esanti scenos garso ir apšvietimo aparatūra yra suderinta su Birštono kultūros centro įgarsi­ nimo aparatūra, todėl atsiveria di­ desnės kokybiško muzikos atlikimo, kūrybinių industrijų vystymo gali­ mybės. Dažais dar kvepiančio kurhauzo interjeras labai stilingas. Keturi iš Ita­ lijos atvežti barokinio stiliaus švies­ tuvai sukuria savitą ir elegantišką apšvietimą, deramą reprezentacinei salei. Pasak Birštono merės Nijolės Dirginčienės, čia galės būti pasirašo­ mos svarbios sutartys, rengiami ofici­ alūs susitikimai. Džiugu, kad iškilmių proga pir­ moji sutartis buvo pasirašyta su Lie­ tuvos muzikų sąjunga. Šia sutartimi įsipareigota bendradarbiauti Biršto­ ne organizuojant aukštosios kultūros renginius. Kurhauzo atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Mi­ nistras Pirmininkas Algirdas Butkevi­ čius, Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė, Seimo nariai Gedimi­ nas Kirkilas, Irena Šiaulienė, Birutė Vėsaitė, Giedrė Purvaneckienė ir kt.


Susirinkusius į kurhauzo atidarymą pasveikino Birštono merė Nijolė Dirginčienė ir LR Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius Iš Italijos atvežti barokinio stiliaus šviestuvai sukuria elegantišką apšvietimą, deramą reprezentacinei salei

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

Pirmoji kurhauze pasirašyta sutartis liudija: Birštonas ir Lietuvos muzikų sąjunga bendradarbiaus!

Kurhauzo atidarymo proga vyko Birštone gyvenančio menininko Mar­ tyno Gaubo sarkastiškų tapybos dar­ bų ir skulptūrų paroda. Birštono vasaros muzikos akade­ mijos pagrindiniai renginiai taip pat vyks kurhauze. n

Muzikos barai / 7


Festivaliai

Klaipëdos muzikos pavasaris 2013

Daiva KŠANIENĖ

N

esuskubus ateiti taip lau­ kiamam lietuviškam pava­ sariui, nemažą dalį uosta­ miesčio muzikos mylėtojų pradžiugino balandžio 5 d. prasidėjęs ypatingas meninis rengi­ nys – „Klaipėdos muzikos pavasaris“, kurį organizuoja Klaipėdos koncertų salė. Jis ypatingas dėl kelių priežas­ čių. Visų pirma, tai pats seniausias Lietuvos akademinės muzikos festi­ valis – šiemet jis vyksta jau 38 kartą. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad man teko būti visų festivalių liudininke. Ne visus galėčiau tiksliai prisiminti, papasakoti, kas ir kaip juose koncer­ tavo, tačiau bendrą festivalio „liniją“, jo tendencijas, pokyčius, augimą ma­ tau, girdžiu ir jaučiu. Galiu drąsiai pasakyti, kad per tuos dešimtmečius festivalis tobulėjo visomis prasmė­ mis: renginio koncepcijos, žanrų įvai­ rovės, atlikėjų talento atskleidimo. Todėl itin malonu konstatuoti, kad

ja renginio ilgaamžiškumas. Turbūt neapsiriksiu sakydama, kad pajūrio festivalis savo menine verte niekuo nenusileidžia gerokai labiau išgarsin­ tiems Vilniaus ir Kauno muzikiniams renginiams. Pirmiausia turiu galvoje itin įdomią, turiningą, stilistiškai įvai­ rią, žanriškai novatorišką visų festi­ valio koncertų programą ir aukščiau­

38-asis festivalis minėtais ir kitais as­ pektais pasiekė apogėjų. (Įdomu, ką festivalio organizatorės – Koncertų salės direktorė Danutė Žičkuvienė, jos pavaduotoja kompozitorė Loreta Narvilaitė – sumanys rengdamos ju­ biliejinį 40-ąjį festivalį...) Svarbu, kad festivalį vertina ir globoja tiek miesto savivaldybė, tiek Lietuvos kultūros institucijos. Kad jis nepaprastai reikalingas Klaipėdos ir aplinkinių vietovių žmonėms, liudi­

Muzikos barai / 8

© Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotraukos

Balandžio 5 d., „Muzikinės variacijos“, Lietuvos kamerinis orkestras, meno vadovas Sergejus Krylovas, dirigentas ir solistas Davidas Geringas (violončelė, Lietuva, Vokietija)

sios klasės atlikėjus. Pabrėžtina, kad nė vienas koncertas (iš 7) nepataikau­ ja tik populiarią muziką mėgstančiai publikai. Vienintelis priekaištas, kurį kartoju beveik kasmet, – festivalio programose neatsiranda vietos Klai­ pėdoje kuriantiems kompozitoriams. Šiemet šią spragą iš dalies užpildė baigiamajame koncerte skambėjęs


klaipėdietės kompozitorės L. Narvi­ laitės simfoninis paveikslas „Atviras miestas“.

MUZIKINĖS VARIACIJOS

Festivalio atidarymo koncerte „Muzikinės variacijos“ (balandžio 5 d.) karaliavo aukštasis menas (gal ir ne visiems patikęs). Įdomus spren­ dimas: pirmoje dalyje skambėjo rusų kompozitorių variacijos, antroje – Va­ karų Europos genijų kūryba. Griežė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas), diriga­ vo vienas garsiausių šių dienų at­ likėjų Davidas Geringas (Vokietija, Lietuva). Šiame koncerte jis griežė ir violončele. Į garbingą muzikų grupę įsiliejo talentingas jaunosios atlikėjų kartos atstovas obojininkas Robertas Beinaris ir violončelininkas Dainius Palšauskas. Pirmoji koncerto dalis buvo skirta XIX a. rusų kompozitorių romantikų vieno žanro kūriniams – variacijoms orkestrui. Staigmena tapo daugelio jau net neprisimenamo kompozito­ riaus Antono Arenskio (1861–1906) Variacijos P. Čaikovskio tema stygi­ nių orkestrui, op. 35, sukurtos 1894 m. Jos priminė užmaršties nenusi­ pelniusią (nors pastaruoju metu kiek ignoruojamą) rusiškąją romantinę tradiciją. Koncerto programėlėje ra­ šoma, kad šis kūrinys yra kompozi­ toriaus Antrojo styginių kvarteto, op. 35, aranžuotė orkestrui. Variacijoms A. Arenskis panaudojo P. Čaikovskio dainos „Legenda“ temą. A. Arenskis, išugdytas XIX a. antrosios pusės rusų klasikinės kompozicinės mokyklos dvasia (Galingasis sambūris, P.  Čai­ kovskis ir kt.), savo įvairialypėje kū­ ryboje pratęsė ir įtvirtino rusų kla­ sikinės muzikos tradicijas. Jis ypač žavėjosi P.  Čaikovskiu, abiejų kom­ pozitorių muzikinė raiška buvo daug kuo panaši, skyrėsi gal tik talento dy­ dis. Gan tradiciškos romantinės Varia­ cijos kupinos jau kiek pasiilgto melo­ dingumo, elegiškumo, nors nestokoja ir nuotaikų, tempų bei faktūrų kai­ tos. Tačiau jų atlikimas pasirodė kiek blankokas, nors orkestro garsas buvo gražus, išlaikytas tembrų balansas. Ne kartą mūsų miesto scenose pasi­

rodęs renesansinio užmojo ir talento muzikas Davidas Geringas ir šį kar­ tą pademonstravo kamerinio diriga­ vimo pojūtį, santūrią manierą, visą dėmesį jis buvo sutelkęs į muzikos vyksmą, o ne savęs demonstravimą. Programą tęsė Nikolajaus Rims­ kio-Korsakovo (1844–1908) Variacijos g-moll obojui ir orkestrui Michailo Glinkos tema (B. Traubo aranžuotė). Šiuo kūriniu garsusis Galingojo sam­ būrio kompozitorius, daugelio operų, simfonijų, romansų autorius, atidavė pagarbos duoklę vienam iš rusų tau­ tinės tradicijos muzikoje pradininkų, garsių operų („Ivanas Susaninas“, „Ruslanas ir Liudmila“), pirmųjų na­ cionalinių simfoninių veikalų kūrėjui M. Glinkai (1804–1857). Variacijose panaudota M.  Glinkos dainos „Gra­ žuole tu jaunoji“ tema. Simfoninės muzikos meistras N.  Rimskis-Kor­ sakovas ir šiame iš pirmo žvilgsnio nesudėtingame kūrinyje pademons­ travo išradingą orkestruotę, išryš­ kindamas instrumentų tembrines ir akustines savybes. Obojininko Roberto Beinario groji­ mas klausytojus žavėjo subtiliu garsu, gražiu instrumento tembru, puikia kantilena ir žaismingais epizodais. Solistui sklandžiai pritarė orkestras. Pirmąją koncerto dalį vainikavo Piotro Čaikovskio (1840–1893) Va­ riacijos rokoko tema violončelei ir orkestrui, op. 33. Čaikovskis, vienas genialiausių XIX a. antrosios pusės rusų operų, baletų, simfonijų kūrėjų, daug dėmesio skyrė ir kamerinei ins­ trumentinei, fortepijoninei muzikai, romansams. Šiandien sunku būtų ras­ ti koncertuojantį violončelininką, ku­ ris savo repertuare neturėtų įstabaus (kai kam gal ir pabodusio) kūrinio – Variacijų rokoko tema violončelei ir orkestrui pagal senovinę galantiškojo stiliaus temą. „Muzikos pavasario“ koncerte Variacijas atliko Davidas Geringas. Nuo pat pirmųjų violon­ čelės garsų pakerėjo įkvėptas muzi­ kavimas, išskirtinio grožio tembras, stiliaus pojūtis, panardindamas klau­ sytoją į genialiojo kompozitoriaus muzikos stichiją. Stulbinamam vio­ lončelininko virtuoziškumui prilygo orkestro, diriguojamo paties solisto, muzikavimas.

Lyriškąjį rusų romantizmą antroje koncerto dalyje pakeitė niekada ne­ nusibostanti Vakarų muzikos klasika. Nustebino iškart pasikeitusi orkestro grojimo maniera, atitinkanti atlieka­ mų kūrinių stilių. Tai tik patvirtino aukštą Lietuvos kamerinio orkestro ir dirigento D. Geringo meistriškumą, gilų atliekamos muzikos pojūtį. Jo­ hanno Christiano Bacho (jauniausio­ jo Johanno Sebastiano Bacho sūnaus, 1735–1782) „Sinfonia Concertante“ F-dur, T. VIII/6, padvelkė įstabiu vė­ lyvojo baroko savitumu, ypatingu prancūzišku bei itališku atspalviu. Šis talentingas vokiečių kompozitorius ir klavesinininkas, operų, daugybės simfonijų, kamerinės muzikos auto­ rius, mėgo ir specifinį žanrą sinfonia concertante. Šio žanro muzika, kilusi iš barokinio concerto grosso, klestė­ jo Paryžiuje. Šiuolaikinio klausytojo ausiai nesudėtinga muzika išsiskiria solinių instrumentų gausa. Imponavo žavūs ir meistriški instrumentų dia­ logai, kurie pademonstravo daugelio orkestro artistų solinius sugebėjimus. Dirigento dėka buvo pasiektas dar­ nus styginių ir minkštai skambančių pučiamųjų instrumentų ansamblis. Staigmena tapo koncerto pabaigoje nuskambėjusi populiarioji Wolfgan­ go Amadejaus Mozarto (1756–1791) Simfonija Nr. 29 A-dur, KV 201/186a. Ir vėl atlikėjai nustebino kiek kitokiu – mocartišku – stiliaus pojūčiu ir to­ kiu pat nuostabiu garsu. Orkestras ir dirigentas atskleidė grakščią anksty­ vojo klasicizmo stilistikos faktūrą ir jau beveik susiformavusius būdin­ giausius klasicizmo bruožus, išlaikė nepriekaištingas dalių proporcijas, perteikė kūrinio formos aiškumą, pir­ mosios dalies melodingumą (netgi su patetikos niuansais), antrosios skai­ drumą ir lyriškumą, trečiosios žais­ mingumą ir ketvirtosios energiją.

PAVASARIO FANTAZIJA

Tikra jaunųjų talentų fiesta tapo koncertas „Pavasario fantazija“ (ba­ landžio 9 d.), kuriame dalyvavo gausus Nacionalinės M. K. Čiurlio­ nio menų mokyklos auklėtinių bū­ rys. Svarbiausias čia buvo mokyklos simfoninis orkestras, diriguojamas šio kolektyvo meno vadovo Martyno

Muzikos barai / 9


Festivaliai

© Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotraukos

Balandžio 9 d., „Pavasario fantazija“, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras, meno vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras, vadovas Romualdas Gražinis, Klaipėdos choras „Aukuras“, meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas, solistai: Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai Linda Šimanauskaitė (arfa), Marius Sakavičius (violončelė), Paulius Anderssonas (fortepijonas), Ana Laura Sanchez Retana (fortepijonas, Kosta Rikos Respublika)

Staškaus (beje, kolektyvo pagrindas – 2002 m. įsteigtas gimnazijos stygi­ nių orkestras, kuriam vadovavo prof. Saulius Sondeckis). Smagu buvo scenoje matyti ir gir­ dėti sutelktai, tiksliai ir stilingai gro­ jantį didžiulį simfoninį orkestrą. Kon­ certo programoje dominavo klasika. Išraiškingai ir profesionaliai atlikta viena iš populiariųjų Josepho Haydno (1732–1809) simfonija Nr. 100, G-dur, Hob.I/100. Jai prigijo klausytojų su­

Muzikos barai / 10

galvotas pavadinimas – „Kariškoji“. Karingumo simfonijoje nedaug, ta­ čiau tokį pavadinimą inspiravo joje panaudoti XVIII a. orkestriniuose kū­ riniuose reti mušamieji instrumentai (didysis būgnas, lėkštės, trikampis), išryškintas pučiamųjų skambesys. Orkestrantai grojo susikaupę, įsijau­ tė į kūrinio nuotaikas ir niuansus. Jautėsi glaudus jaunojo orkestro ir jo talentingo dirigento, tarptautinių konkursų laureato M. Staškaus meni­ nis ryšys. Įspūdį pagyvino teatrališ­ kas mušamaisiais grojančių atlikėjų „maršas“ per žiūrovų salę į sceną. J. Haydno Koncerto violončelei ir orkestrui Nr. 1 C-dur, Hob. VIIb/1, pirmąją dalį Moderato solo violon­ čele griežęs M.  K.  Čiurlionio mo­ kyklos mokinys Marius Sakavičius pademonstravo gerą orkestro pojūtį, tikslius štrichus, galima buvo įžvelg­ ti būsimo brandaus atlikėjo savybes. Galbūt dėl sceninio jaudulio šiek tiek nukentėjo garso kokybė. Austrų klasiką pakeitė prancūzų kompozitorius François-Adrienas Boieldieu (1775–1834). Lietuvoje šis kūrėjas mažiau žinomas, tačiau pran­ cūzai jį tiesiog dievina, vadina pran­ cūziškuoju Mozartu. Komiškų operų, chorinių ir solo dainų autorius jau­ nystėje daug dėmesio skyrė instru­ mentinei muzikai, ypač mėgo kurti anuomet populiariam, o mūsų dieno­ mis retai koncertų scenose matomam romantiškam instrumentui arfai. Buvo smalsu išgirsti arfą Klaipėdos koncertų salės scenoje. Mokyklos mo­ kinė arfininkė Linda Šimanauskaitė solo su orkestru skambino dvi Boiel­ dieu Koncerto arfai ir styginių or­ kestrui C-dur, op. 77, dalis – Andante lento (II) ir Rondo. Allegro agitato (III). Žavėjo krištoliniai arfos garsai, grakš­ tūs pasažai, puiki solistės technika. Jautraus instrumento tembras gerai derėjo su orkestro skambesiu. Įdomiu kontrastu į klasikinės mu­ zikos versmę įsiliejo mums egzotiš­ kos šalies Kosta Rikos šiuolaikinio kompozitoriaus Mario Alfagüellio (g. 1948) Koncertas fortepijonui ir orkes­ trui. Centrinės Amerikos kompozito­ rių kūryba, kaip ir jos atlikėjai, mums beveik nežinoma, tad buvo be galo įdomu išgirsti kito pasaulio krašto

muziką. Dar labiau intrigavo tai, kad fortepijono partiją skambino talentin­ ga Kosta Rikos pianistė vos vienuo­ likos sulaukusi Ana Laura Sanchez Retana. Virtuozinė fortepijono parti­ ja įvedė į savitos dramaturgijos mu­ zikinį veikalą. Vientisos struktūros, saikingai modernios muzikinės kal­ bos kūrinys, pagrįstas kontrastingų epizodų kaita, imponavo išradinga tembrine fantazija, logišku kulmina­ cijų išdėstymu, netikėta, intriguojan­ čia pabaiga. Šiek tiek pasigedau spal­ vingesnių, originalesnių melodinių intonacijų, tipiškesnių tolimos šalies motyvų. Su išradinga ir gana sudėtinga for­ tepijono partija sėkmingai konkuravo štrichų, tembrų įvairove pasižymin­ čios orkestro instrumentų melodijos. Itin išskirčiau pučiamųjų vaidmenį, savitą tembrinį atspalvį suteikė ir arfos garsai, ypač duete su muša­ maisiais instrumentais. Nė vieno klausytojo nepaliko abejingo mažo­ sios pianistės A. L. Sanchez Retanos įkvėptas, virtuoziškas skambinimas. Nuo jos neatsiliko ir jaunieji orkes­ trantai, jie, vedami dirigento M. Staš­ kaus, įrodė galį sėkmingai interpre­ tuoti ne tik klasikinę muziką. Koncerto pabaigoje skambėjo dau­ geliui gerai pažįstama didingoji Lu­ dwigo van Beethoveno (1770–1827) Fantazija c-moll fortepijonui, miš­ riam chorui ir orkestrui, op. 80 (1809). Ją atliko gimnazijos moksleivis, net devynių tarptautinių konkursų lau­ reatas pianistas Paulius Andersonas, M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras, mokyklos cho­ ras (vadovas Romualdas Gražinis) ir Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas). Tarp daugybės genialiojo klasiko įvairių žanrų kūrinių ši Fantazija išsiskiria novatoriškumu ir originalumu. Neat­ sisakydamas sau būdingo simfoniz­ mo, kontrastingų muzikinių vaizdų gretinimo, autorius čia pateikė daug naujovių: tai epochai neįprastai dide­ lė atlikėjų sudėtis, savita struktūra, formų naujumas (išplėtota fortepijo­ ninė įžanga, variacijų padala, finalas su choru) ir kt. Fantazijoje dar kartą atsiskleidė M. K. Čiurlionio menų mokyklos mu­


zikantų ir jų dirigento meistriškumas. Nelengvo kūrinio atlikimas buvo sinchroniškas, tempai tikslūs, neprie­ kaištingas ritmo pojūtis. Pianistas P. Andersonas nuo pirmųjų solo partijos taktų prikaustė dėmesį, visą kūrinį atliko laisvai, brandžiai, jausdamas santūraus didingumo dvasią. Puikus buvo fortepijono ir orkestro ansam­ blis, nors abi partijos gana sudėtingai pinasi ir keičia viena kitą. Be abejo, kulminacija tapo didingas, meno ga­ lią šlovinantis chorinis finalas, para­ šytas pagal Christopho Kuffnerio po­ emos žodžius. Kažkas šią Fantaziją, o ypač jos finalą pavadino L. van Bee­ thoveno IX simfonijos pranaše. Išties tarp jų, ypač choro partijų, yra daug kas bendra, nors abu kūrinius skiria 15 metų.

MOZARTAS IR SALIERI

Vienas labiausiai intriguojančių festivalio renginių (balandžio 12, 13 d.) – rusų kompozitoriaus N. Rims­ kio-Korsakovo vienaveiksmė opera (tiksliau, dramatinės scenos) „Moza­ rtas ir Salieri“ pagal Aleksandro Puš­ kino dramą, atlikta originalo kalba. Ši opera rodoma ne viename pasaulio teatre, buvo statoma ir Lietuvos na­ cionaliniame operos ir baleto teatre (1963, 1976, dirigentas Vytautas Vir­ žonis). Klaipėdietiškoji premjera savi­ ta tuo, kad buvo atlikta originali ope­ ros redakcija. „Mozartas ir Salieri“

(1897) iš kitų N. Rimskio-Korsakovo operų išsiskiria savo kameriškumu, glaustumu ir muzikinės dramaturgi­ jos naujumu: dainingas, išraiškingas ariozinis rečitatyvas, personažų dia­ logai ir monologai. Savita ir tai, kad kompozitorius kūrinio vokalines par­ tijas parašė pagal nepakeistą A. Puš­ kino dramos tekstą, kuris pats savai­ me labai muzikalus. „Mozarto ir Salieri“ originalaus pastatymo sumanymas priklauso festivalio organizatoriams ir miesto muzikos gerbėjų numylėtiniui Ale­ xanderiui Paley´ui (JAV) – pianistui virtuozui ir dirigentui, dažnai su įvai­ riausiomis skirtingomis programomis pasirodančiam Klaipėdos koncertų salėje. Festivalyje jis ir realizavo savo idėją. Maestro džiaugėsi, kad statant kūrinį jam padėjo režisierius Valen­ tinas Masalskis, o solo partijas atli­ ko talentingi dainininkai Mindaugas Jankauskas (Mozartas) ir Eugenijus Chrebtovas (Salieri). Spektaklyje tal­ kino pianistas Paulius Pancekauskas, kuris atliko ir nebylų aklo smuikinin­ ko vaidmenį. Didžiausia atsakomybė ir pagrin­ dinis muzikinis krūvis teko pianistui A. Paley´ui. Jis išraiškingai, novato­ riškai, pianistiniu požiūriu neprie­ kaištingai atliko gal ir nelabai patogią fortepijono partiją (beje, šiam genia­ liam pianistui sudėtingų, techniškai sunkių, nepatogių kūrinių turbūt

nėra). Pagal dramaturgiją ir, manau, režisieriaus sumanymą, pianistas yra dar vienas spektaklio aktorius bei svarbiausias dramaturginio muzikos vyksmo vadovas. Į operos atmosferą, jos fabulą įvedė įdomus ir turiningas paties maestro A. Paley´aus pasakoji­ mas. Jis priminė seną ir iki šiol gyvą legendą apie nerūpestingą ir kilnų W. A. Mozartą bei jam genialumo pa­ vydėjusį ir dėl to jį nunuodijusį A. Sa­ lieri. Prieš pasakojimą maestro pa­ skambino Antonio Salieri (1750–1825) operos „Mauras“ uvertiūrą, paaiški­ no kai kurias kompozitoriaus muzi­ kos ypatybes, subtiliai jas palygino su W. A. Mozarto kūrybos bruožais. Kalbėti apie spektaklio meninį re­ zultatą šį kartą nelengva, nes įvairiuo­ se interviu („Klaipėda“, „Lietuvos ry­ tas“) statytojai vienas kitam prisakė tiek daug pagyrimų, kad pareiškęs kitokią nuomonę būtum nesuprastas. Laimė, priešingos nuomonės reikšti nereikia. Spektaklis išties pavykęs, atitinkantis ir kompozitoriaus suma­ nymo esmę, ir šiuolaikinio muziki­ nio teatro kriterijus. Abiem solinėms partijoms pakviesti atlikėjai neprie­ kaištingai tiko šiems vaidmenims tiek balsų tembrų, tiek sceninės išvaizdos požiūriu. Didesnė, psichologiškai su­ dėtingesnė yra Salieri partija. Ją atli­ kęs baritonas E. Chrebtovas sužavėjo itin gražiu balso tembru, muzikalu­ mu, aiškia dikcija, sudėtingų, prieš­

Balandžio 12 d., „Mozartas ir Salieri“, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo opera, libretas pagal A. Puškino dramą, Valentinas Masalskis (režisierius), Renata Valčik (scenografė ir kostiumų dailininkė). Atlikėjai: Alexanderis Paley (fortepijonas, JAV), Mindaugas Jankauskas (tenoras), Eugenijus Chrebtovas (baritonas). Dalyvauja Paulius Pancekauskas (fortepijonas)

Muzikos barai / 11


Festivaliai taringų, kankinančių abejonių ir išgy­ venimų tikrumu. Klaipėdos klausytojams dar mažai pažįstamo jauno dainininko M. Jan­ kausko švelnus tenoras labai tiko Mozarto vaidmeniui. Solistas daina­ vo subtiliai, jautriai, įtaigiai perteikė tyro, tarsi savo genialumo nesuvo­ kiančio, bet muzikai visiškai atsida­ vusio menininko paveikslą. Sakoma, kad operą, kaip sceninį veikalą, režisuoja pati muzika. Tame posakyje yra daug tiesos. Operos re­ žisūra turi atitikti kompozitoriaus sumanymą, taikliai perteikti muziki­ nės dramaturgijos vingius, neužgožti pačios muzikos, neperkrauti sceninio veiksmo detalėmis ir pan. Kita vertus, viena ir ta pati opera gali turėti dau­ gybę režisūrinių sprendimų. V.  Ma­ salskio „Mozarto ir Salieri“ režisūra taupi, kamerinė, sukoncentruota į veikėjų psichologinius išgyvenimus. Koncertiniam atlikimui artima sceni­ nė raiška pateisina santūrias (kartais pernelyg) mizanscenas, pagrindinių personažų sceninį įvaizdį. Ji atitinka kūrinio muzikinės dramaturgijos sa­ vybes ir jo stilių, kai muzika ir žodis yra lygiaverčiai. Vis dėlto operos pastatyme buvo šiek tiek nusižengta originaliam kom­ pozitoriaus sumanymui. Spektaklį būtų labai pagyvinęs tikras, nors ir trumputis, aklojo smuikininko grieži­ mas (kaip kompozitoriaus nurodyta klavyre), o ne vien artisto pastovė­ jimas su smuiku rankoje skambant fortepijono muzikai. W.  A.  Mozarto

© Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotraukos

Balandžio 18 d., „Tyli malda ir siautulingi šokiai“, Klaipėdos kamerinis orkestras, meno vadovas Mindaugas Bačkus, dirigentas ir solistas Andresas Mustonenas (smuikas, Estija)

Muzikos barai / 12

„Requiem“ epizodas „Requiem aeter­ nam“ operos klavyre parašytas cho­ rui (už scenos), bet ne fortepijonui, nors A. Paley jį įdomiai, talentingai interpretavo „Lacrimosa“ intonaci­ jų pagrindu. Galbūt galėjo skambėti choro įrašas? Neperkrauta, asketiška Renatos Valčik scenografija ir dainininkų kos­ tiumai derėjo prie spektaklio kame­ riškumo, jo nuotaikos. Minėti nežymūs neatitikimai ne­ sumenkino N.  Rimskio-Korsakovo operos „Mozartas ir Salieri“ pastaty­ mo sėkmės Klaipėdoje.

TYLI MALDA IR SIAUTULINGI ŠOKIAI

Koncerto „Tyli malda ir siautulingi šokiai“ (balandžio 18 d.) pavadinimas taikliai apibūdino programą, kurią atliko Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir smuikininkas Andresas Mustonenas (g. 1953, Estija, Izraelis). Orkestrui di­ rigavo A. Mustonenas. Daugeliui buvo netikėtas didžiu­ lis pirmoje ir antroje koncerto dalyse atliktų kūrinių nuotaikų ir stilių kon­ trastas. Tokią programą pasiūlė pats estų dirigentas ir smuikininkas, žy­ maus estų senosios muzikos ansam­ blio „Hortus Musicus“ vadovas, jau ne kartą koncertavęs Klaipėdoje. Pirmąją koncerto dalį sudarė ra­ mios, sukauptos nuotaikos gruzinų autorių kūriniai. Henry Lolashvili „Nostalgie“ violončelei ir styginių orkestrui (solo violončele M. Bačkus) kūrė ilgesio ir susimąstymo atmosfe­ rą. Vientisa kompozicija su logiškai pasiektomis kulminacijomis skambė­ jo tarsi lyrinė giesmė. Poetiškas vio­ lončelės tembras, įsiterpiant smuikui (orkestro koncertmeisteris Linas Va­ lickas), tobulai įsipynė į bendrą jau­ dinančią melodingos ir niuansuotos muzikos tėkmę. Klaipėdos kamerinis orkestras, jau senokai rodantis savo profesinį augimą, ir šį kartą skambėjo sodriai, jautriai perteikė atliekamos muzikos dvasią. Laisvas A. Musto­ neno dirigavimas (be batutos) lėmė minkštą, gilų skambėjimą. Dvasingą nuotaiką palaikė vieno talentingiausių mūsų dienų gruzi­ nų kompozitorių Giyos Kancheli (g.

1935, šiuo metu gyvena Vakarų Euro­ poje) neįprastos dramaturgijos ir atli­ kėjų sudėties kūrinys „Silent Prayer“ („Tyli malda“) smuikui, violončelei, bosinei gitarai, vibrafonui ir styginių orkestrui, įsiterpiant fonogramai su vaiko giedama malda. Santūrus, bet išraiškingas smuikininko A. Musto­ neno (kartu jis dirigavo orkestrui) ir violončelininko M. Bačkaus grie­ žimas, subtilus orkestro skambesys perteikė šios mįslingos ir jaudinan­ čios muzikos prasmę. Styginių orkes­ tro garsinę paletę įdomiai praturtino gitaros, vibrafono tembrai, o ypač vai­ kiškas balsas. Visi atlikėjai šį muziki­ nės kalbos požiūriu sudėtingą veikalą perteikė įkvėptai; visiškai įtikino nors netikėtų, bet lauktų emocionalių kul­ minacijų logiškumas, kontrastai. Antroje dalyje žėrėjo siautulingų šokių ritmai, aprėpiantys skirtingų epochų (nuo baroko iki šių dienų), įvairių šalių kompozitorių kūrybą. Dauguma nedidelių opusų buvo sė­ kmingai pritaikyti styginių orkestrui, kai kurie – su smuiko solo. Įdomiau­ sia, kad šioje dalyje dirigento ir smui­ kininko A. Mustoneno sceninė laiky­ sena buvo visai kitokia – žaisminga ir uždeganti, gal todėl sužibo ir orkes­ trantų akys. Orkestro meno vadovo M. Bačkaus nuomone, „Mustonenas yra pamišęs gerąja prasme. Jis dega tuo, ką daro. <...> Andresas kasdien pateikia vis naujus interpretacijos niuansus. Jis yra nenuspėjamas“ (iš koncerto programėlės). Italų kilmės prancūzų kompozi­ toriaus Jeano-Baptiste´o Lully (1632– 1687) „Marche pour la cérémonie Turc“ iš karto tapo ryškiu kontrastu pirmajai daliai: kūrinėlis padvelkė linksmo, energingo, galantiško seno­ vinio prancūzų šokio maniera. Juk neveltui J. B. Lully dirbo Prancūzijos karaliaus rūmuose ir kūrė daug mo­ narcho ypač mėgstamos šokių muzi­ kos, taip pat ir baletų. Romantizmo epochos muzikos pradininko austrų kompozitoriaus Franzo Schuberto (1797–1828) kūri­ nyje smuikui ir orkestrui „Ecossai­ ses“ dera uždegantis žaismingumas (perimtas iš Vienos buitinės muzikos) su romantiniu svajingumu. Smuiki­ ninkas ir dirigentas A.  Mustonenas


išraiškingai perteikė žaismės ir san­ tūraus emocionalumo dermę. Žaviai skambėjo miniatiūriniai čekų romantizmo atstovo Antonino Dvořáko (1841–1904) „Scottish Dan­ ces“ („Škotų šokiai“). Orkestras ir di­ rigentas taikliai interpretavo liaudies šokiams būdingą charakterį, perteikė ryškų ritmą, žvalią nuotaiką. Orkestras ir solistas akimirksniu sėkmingai persikūnijo į kitokio, šiuo­ laikiškesnio šokio stichiją. Argentinos kompozitorius tango kūrėjas Ástoras Piazzolla (1921–1992) kūrinyje „Café 1930“, kaip jam įprasta, jungia džia­ zo ir klasikinės muzikos elementus, tango paverčia ne tik šokamu, bet ir klausomu žanru (nuevo tango – nau­ jasis tango). Atlikėjai natūraliai per­ teikė ir svajingo šokio nuotaiką, ir aistringos (ypač smuiko solo partijo­ je) elegancijos aurą. Žavėjo orkestro muzikavimo laisvumas, kuris derėjo su vidine drausme, lygiavertis solisto ir orkestrantų ansamblis. Intrigavo ir amerikiečių kompo­ zitoriaus Scotto Joplino (1867–1917) orkestrinės miniatiūros „The Entertai­ ner. A Rag Time Two Step“ bei „Sola­ ce. A Mexican Serenade“. Kompozito­ riaus kūrybiniame stiliuje dominuoja džiazo ritmai, kuriuose afroamerikie­ čių muzikos bruožai jungiami su eu­ ropine muzikos tradicija ir melodika. Pjesės buvo atliktos nuotaikingai ir išraiškingai, precizišku ritmu. Dar labiau klausytojus uždegė praeityje garsios Londono roko gru­ pės „Led Zeppelin“ (1968–1980) kom­ pozicija „Immigrant Song“. Sujun­ gusi įvairias roko muzikos atmainas, bliuzą ir liaudies muzikos intonacijas, grupė sukūrė savitą stilių. Energin­ gas ir nuotaikingas linksmo kūrinio atlikimas įelektrino klausytojus. Vi­ sus sužavėjo laisva, kiek humoristinė A. Mustoneno dirigavimo maniera – neįprasti, plastiški kūno judesiai, pri­ menantys šokį, šūksniai. Koncerto pabaigoje naujoviškai skambėjo italų baroko kompozito­ riaus Arcangello Corelli (1653–1713) Sonata smuikui ir styginių orkestrui „La follia“, op. 5 Nr. 12 (aranžuo­ ta Töniso Kaumanno). Kaip kūrinį anonsavo M.  Bačkus, tai savotiškos variacijos, kurias, anot A.  Mustone­

Balandžio 26 d., „Barokinis operos pastišas“, Jonas Sakalauskas (idėjos autorius), Marija Simona Šimulynaitė (režisierė-choreografė), Sigita Šimkūnaitė (scenografė), Jolanta Rimkutė (kostiumų dailininkė). Atlikėjai: Diana Tiškovaitė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopraninas), Algirdas Bagdonavičius (kontratenoras), Jonas Sakalauskas (baritonas). Senosios muzikos ansamblis „Arcadia consort“: Ieva Sipaitytė (smuikas), Vaida Paukštienė (smuikas), Valerijus Jasulevičius (viola da gamba), Robertas Bliškevičius (viola da gamba), Vita Šiugždinienė (violončelė), Vitalijus Neugasimovas (klavesinas)

no, galima pavadinti „Mes išprotė­ jom“. Smuikininkas pademonstravo neįtikėtiną meistriškumą ir virtuoziš­ kumą. Jam, reikia pripažinti, nenusi­ leido ir visokeriopų pagyrimų vertas Klaipėdos kamerinis orkestras bei solo griežę orkestro artistai (altininkė Liuda Kuraitienė ir kiti). Šiuolaikiš­ kumo interpretacijai suteikė ir neį­ prasti spalviniai efektai, orkestrantų spragsėjimas pirštais ir pan. Be abejo, visus sužavėjo žaismingas A. Musto­ neno temperamentas.

BAROKINIS OPEROS PASTIŠAS

Originalus, retas, žadėjęs neeili­ nę meninę intrigą, nepriekaištingai išreklamuotas baroko muzikos spek­ taklis (balandžio 26 d.) sulaukė labai nedaug klausytojų. Priežasčių gali būti kelios, tačiau svarbiausia turbūt ta, kad baroko muzika (XVII a. pr. – XVIII a. vid.) yra kiek primiršta, re­ tai girdima, be to, reikalaujanti tam tikrų klausymosi įgūdžių. Barokinis muzikinis teatras šių dienų klausyto­ jui nėra gerai žinomas, nors Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose jis klestėjo. Baltijos kamerinis operos teatras iš Vilniaus „Barokiniu operos pasti­

šu“ siekia atgaivinti tokio teatro tra­ diciją. Operos pastišas (it. pasticcio, pranc. pastiche) – savotiškas mišinys, leidžiantis viename kūrinyje sujungti įvairių autorių operų ištraukas. Barokinė muzika, tiek vokalinė, tiek instrumentinė, iš atlikėjų reika­ lauja ypatingo, išskirtinio profesinio pasirengimo, technikos įvaldymo ir, aišku, šio savito stiliaus pajautimo. „Barokinės operos pastišui“ (2011) susibūrė itin pajėgi jaunų unikaliais balsais apdovanotų dainininkų ir ta­ lentingų instrumentininkų komanda: renginio sumanytojas Jonas Saka­ lauskas (baritonas), Diana Tiškovai­ tė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopraninas), Algirdas Bagdonavičius (kontratenoras), senosios muzikos ansamblio „Arcadia consort“ na­ riai Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė (smuikas), Valerijus Jasulevičius, Ro­ bertas Bliškevičius (viola da gamba), Vita Šiugždinienė (violončelė), Vitali­ jus Neugasimovas (klavesinas). Spektaklyje į darnią visumą susi­ liejo žymiausių baroko kompozito­ rių gražiausios operų arijos, duetai. Meistriškai solistai atliko Claudio Monteverdi, Antonio Vivaldi, Henry Purcello, Francescos Caccini, Georgo Friedricho Händelio operų fragmen­

Muzikos barai / 13


Festivaliai tus. Žavėjo lengvi koloratūrinėmis girliandomis skriejantys D. Tiškovai­ tės ir V.  Gerasimovo balsai, sodrus, bet kupinas lengvumo J.  Sakalausko baritonas, įspūdingo ir reto tembro A. Bagdonavičiaus balsas. Nepriekaiš­ tingai ir itin jautriai dainininkams pritarė ansamblis „Arcadia consort“. Baroko operos teatras visada pasi­ žymėjo ne tik vokaliniu įmantrumu, bet ir išskirtiniu sceniniu puošnumu, simbolių, alegorijų, metaforų gausa. Teatrališkumas lydėjo ir „Barokinio operos pastišo“ arijas. Mažiau išma­ nant baroko operų vaidybos savi­ tumą, sunku spręsti apie spektaklio vizualinį autentiškumą. Stebėjome išraiškingą, gal kiek modernizuotą spektaklį, kurio gal ne visos scenos pateisinamos. Vis dėlto režisierė cho­ reografė Marija Simona Šimulynaitė, atrodo, yra įsigilinusi į senųjų amžių valdovų rūmų teatro raišką. Kostiu­ mų dailininkė Jolanta Rimkutė su­ kūrė kiek stilizuotus epochos dvasią atitinkančius kostiumus.

© Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotraukos

PENKI PIANISTAI – PENKI KONCERTAI

Muzikos barai / 14

Vieno vakaro metu (balandžio 30 d.) skambantys visi penki Ludwigo van Beethoveno koncertai fortepijo­ nui su simfoniniu orkestru, atliekami skirtingų pianistų, – retas Klaipėdos (manau, ir Lietuvos) muzikinio gyve­ nimo įvykis. Turėjome išskirtinę ga­ limybę gėrėtis talentingiausiais jau­ nosios kartos lietuvių pianistais, jau plačiai išskleidusiais sparnus ir kon­ certuojančiais visame pasaulyje. Be­ veik keturias valandas trukęs koncer­ tas nė kiek neprailgo, nors girdėjome vieno kompozitoriaus ir vieno žanro muziką. Tačiau kiekvienas kūrinys, nors panašios struktūros ir formos, dėl žanrui būdingo virtuoziškumo yra vis kitoks, savitas, nesikartojan­ tis. Koncertų atlikimas chronologine tvarka atskleidė L. van Beethoveno šio žanro kūrinių stilistinę ir pras­ minę evoliuciją. Kompozitorius, pats Balandžio 30 d., „Penki pianistai – penki koncertai“, Klaipėdos kamerinis orkestras, meno vadovas Mindaugas Bačkus, solistai: Gryta Tatorytė, Guoda Gedvilaitė, Lukas Geniušas, Kasparas Uinskas, Edvinas Minkštimas (fortepijonas), dirigentas Johannesas Wildneris (Austrija)

būdamas puikus pianistas, parašė techniniu požiūriu itin sudėtingas, virtuoziškumo reikalaujančias forte­ pijono partijas. Kiekvienas pianistas, atlikdamas savąjį koncertą, pasižymė­ jo originaliu didžiojo klasiko muzikos suvokimu bei savita interpretacija. Su pianistais griežė Klaipėdos kamerinis orkestras, papildytas pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais (talki­ no muzikantai iš Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus). Tad girdėjome simfoninį orkestrą, apie kokį Klaipėda vis dar svajoja. Įtaigiai solistams ir orkestrui dirigavo žymus Austrijos muzikas Jo­ hannesas Wildneris. Galima sakyti, kad šis „Klaipėdos muzikos pavasa­ rio“ koncertas tapo viena ryškiausių renginio švenčių. Koncertą C-dur, op. 15 (kurtas 1795–1796 m., baigtas 1798 m.), skam­ bino Gryta Tatorytė, šiuo metu stu­ dijuojanti Vokietijoje. Jauna pianistė, jau turinti grojimo su orkestrais pa­ tirtį, sugebėjo atskleisti šio dar anks­ tyvojo klasicizmo dvasia alsuojančio kūrinio esmę ir nuotaikas. Mocartiš­ kam, net haidniškam stiliui artimą veikalo koncepciją, temų perdirbimo dalyje prasiveržiančią bethoveniš­ ką aistrą pianistė perteikė techniškai tiksliai. Ypač jautriai buvo paskam­ binta kantileniška antroji dalis, ku­ rioje pastebimos užuominos į būsimą romantiškąjį Beethoveno stilių. Te­ matiškai, faktūriškai įvairus finalas uždegė liaudies šokiams būdingais ritmais. Nors kūrinys iš esmės buvo atliktas sėkmingai, jaunajai pianistei šiek tiek pritrūko gilesnio dramatur­ gijos suvokimo – galbūt koją pakišo nedidelė patirtis ir dar kiek mokykliš­ kas mąstymas. Antrasis L. van Beethoveno Kon­ certas B-dur, op. 19 (1794), kurį atli­ ko plačiai savo tarptautinę (Austrija, JAV, Italija, Ispanija ir kt.) muzikinę karjerą plėtojantis pianistas Edvinas Minkštimas, stilistika taip pat artimas ankstyvajai Vienos klasicizmo mo­ kyklai. Šis Koncertas (beje, sukurtas anksčiau už pirmąjį) gal net kiek ku­ klesnis už pirmąjį – mažesnė orkestro sudėtis, ryškiai jaučiama mocartiška tradicija, nors ir čia prasiveržia būsi­ mojo Beethoveno energija. Pianistas genialiai atskleidė šias tradicijos ir


individualumo apraiškas. Antroji kū­ rinio variacinio pobūdžio dalis panė­ rė klausytojus į emocingą, filosofinio susimąstymo ir dvasinės šilumos ku­ piną atmosferą, finale pakerėjo nesu­ laikomas linksmumas ir veržlumas. E. Minkštimas visomis prasmėmis tobulai perteikė kūrinio esmę, žavėjo išskirtinai gražus garsas, jo išgavimo kultūra, žėrinti technika, dramaturgi­ jos vientisumas. L. van Beethoveno Koncertą cmoll, op. 37 (1800), skambino taip pat intensyviai Lietuvoje ir užsienyje koncertuojantis tarptautinių konkur­ sų laureatas Kasparas Uinskas. Tre­ čiasis Koncertas savo idėja ir koncep­ cija skiriasi nuo kitų, jis vienintelis parašytas minorine c-moll tonacija, yra dramatiškesnis, konfliktiškesnis, pagrįstas gausesniais kontrastais. Čia susilieja aistra ir ramūs apmąstymai, patetika ir lyrizmas, rūstumas ir he­ rojiškumas. Šiame kūrinyje kompozi­ torius jau atskleidė savo individualų, brandų stilių. K. Uinskui pavyko ta­ lentingai perteikti muzikinės minties plėtojimo logiką, dramaturginę visu­ mą: pirmosios dalies aktyvų simfoni­ nį vyksmą, sukauptą antrosios dalies nuotaiką bei ugningą, kontrastais pa­ grįstą finalą. K. Uinsko interpretacija buvo įtikinama ir savita, nors šiek tiek pritrūko garso grožio, minkštumo. Koncertą G-dur, op. 58 (1806), skambino gerai Klaipėdoje žinoma pianistė, tarptautinių konkursų laure­ atė, daugiausia Vokietijoje gyvenanti Guoda Gedvilaitė. Ji džiaugėsi, kad būtent šis kūrinys 1995 m. jai atnešė pergalę tarptautiniame M. K. Čiurlio­ nio pianistų ir vargonininkų konkur­ se Vilniuje. Skambindama vieną ly­ riškiausių, temų įvairove išsiskiriantį L. van Beethoveno koncertų, ji pasiro­ dė kaip stebėtinai brandi, bethoveniš­ kąją dvasią ir stilių giliai suvokianti virtuozė. Žavėjo pianistės artistizmas visame kūrinyje: poetiškoje pirmojo­ je dalyje, dramatiškų fortepijono ir orkestro dialogų gausioje antrojoje, temperamentingame, optimistinia­ me, šventinio blizgesio ir šokių ritmų kupiname (nors nestokojančiame ir lyrinių momentų) finale. Penktąjį, brandžiausią, Imperato­ riškuoju vadinamą L.  van Beethove­

no Koncertą fortepijonui ir orkestrui Es-dur, op. 73 (1809), skambino jau­ niausias vakaro dalyvis, sparčiai ky­ lanti pianizmo žvaigždė, tarptautinių konkursų laureatas Lukas Geniušas, studijuojantis Maskvos konservatori­ joje. 22 metų virtuozui teko sudėtin­ gas uždavinys – atlikti net 40 minu­ čių trunkantį monumentalų (dažnai vadinamą dar ir Didžiuoju koncertu) kūrinį, atvėrusį kelius į romantizmo epochos (XIX a. II pusė) simfonizuoto koncerto žanrą. Napoleono karų lai­ kotarpiu sukurtas Koncertas atsklei­ džia herojiškus, patriotinius jausmus, būdingus brandžiajam Beethoveno kūrybos tarpsniui. Santūri, bet gili ir įprasminta L. Geniušo interpretacija liudija jį esant tikrą L.  van Beethoveno muzi­ kos žinovą (teko girdėti, kad pianis­ tas buvo pasiryžęs vienas atlikti visus penkis koncertus). Atlikėjas tiksliai perteikė pirmosios dalies energiją, aštroką niuansuotę, maršinių ritmų intonacijas. Pianisto interpretuojama muzika skambėjo herojiškai, epiškai, net triumfališkai, šalutinėje partijoje – lyriškai. Pirmosios dalies lyrinius momentus logiškai tęsė antroji dalis, prisodrinta gilių dvasinių apmąsty­ mų. L. Geniušui pavyko perteikti tra­ pios, laisvai besiliejančios melodijos vingius, glaudžiai susipinančius su įspūdinga choraline orkestro tema. Antroji dalis – tarsi artėjančio roman­ tizmo pranašė, į šventinės liaudiškos, triumfališkos muzikos stichiją panar­ dino Koncerto finalas. Žavėjo gilus tokio jauno meninin­ ko muzikos suvokimas, apmąstyta interpretacija ir, be abejo, neįtikėti­ nas virtuoziškumas. Nors tenka pri­ pažinti, kad kai kuriuose epizoduose pianistui pritrūko ugnelės, šmėstelėjo atsainumas. Išskirtinę vakaro „Penki pianistai – penki koncertai“ sėkmę didele da­ limi lėmė Klaipėdos kamerinis orkes­ tras ir dirigentas Johannesas Wildne­ ris. Talentingas, subtilus dirigentas sugebėjo perteikti L. van Beethoveno muzikos dvasią, pasiekti nepriekaiš­ tingą pianistų ir orkestro santykį, įkvėpti ir atlikėjus, ir klausytojus. Or­ kestro meno vadovas M. Bačkus rašė: „Pasirinkau šį dirigentą todėl, kad jis

yra tikras L. van Beethoveno muzikos specialistas, užaugo su šia muzika ir gerai ją pažįsta. Jis gali priartinti mus prie šios muzikos ištakų, supažindin­ ti su šimtmečius gyvuojančia jos atli­ kimo tradicija.“

SIMFONIJA MIESTUI IR JŪRAI

Baigiamasis „Klaipėdos muzi­ kos pavasario“ koncertas (gegužės 3 d.), kaip ir dera, buvo skirtas jūros ir miesto temai. Kauno miesto sim­ foniniam orkestrui (vyr. dirigentas Imantas Resnis) dirigavo žymus sim­ foninės muzikos ir operos dirigentas šveicaras Kasparas Zehnderis. Skam­ bėjo XX amžiaus pradžioje ir pabai­ goje sukurti opusai. Girdėjome klaipėdietės kompo­ zitorės Loretos Narvilaitės 1996 m. simfoniniam orkestrui parašytą kom­ poziciją „Atviras miestas“. Ne kartą skambėjęs ir labai palankaus įverti­ nimo sulaukęs įdomus kūrinys jau išlaikė laiko išbandymą, akivaizdu, kad jis nėra vienadienis, kaip neretai atsitinka šiuolaikinės muzikos kū­ riniams. Dar daugiau, man pasiro­ dė, kad kompozicija tarsi subrendo, daugeliu aspektų ji yra labai įdomi ir gyvybinga. Dažnai muzikos kri­ tikų pabrėžiamą L. Narvilaitės kū­ rybos racionalumą, polinkį į logišką garsinę tvarką, „besiremiančią ma­ tematinėmis skaičių ir grafinių linijų sekomis“, galima pajusti ir „Atvira­ me mieste“. Tačiau šiame kūrinyje autorė, pasirėmusi M.  K.  Čiurlionio Preliudo, op. 7 Nr. 4, intonacijomis, neapribojo savo emocinės fantazijos erdvės, nevaržė meninės intuicijos, atskleidė, kaip rašoma festivalio pro­ gramėlėje, savo meilę šiuolaikiniam miestui, jo svaiginančiam gyvenimo tempui ir margumui. Orkestrui ir di­ rigentui pavyko įtikinamai atskleisti kompozitorės sumanymo esmę, išlieti visą sudėtingą orkestruotės tembrinę paletę (išraiškingai skambėjo vari­ niai pučiamieji, koloritą praturtino mušamieji ir kiti didelio simfoninio orkestro instrumentai), atskleisti in­ tensyvias harmonines, tembrines bei ritmine struktūras, vedančias į au­ dringą emocinę kulminaciją. Claude´o Debussy (1862–1918)

Muzikos barai / 15


© Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

Festivaliai

Gegužės 3 d., „Simfonija miestui ir jūrai“, Kauno miesto simfoninis orkestras, vyr. dirigentas Imantas Resnis, dirigentas Kasparas Zehnderis (Šveicarija). Arthuras Spirkas (vaizdo projekcija M. K. Čiurlionio motyvais)

„Jūra“ (trys simfoniniai eskizai, 1903– 1905) perkėlė klausytojus į jūros sti­ chiją. Tai asociatyvaus programišku­ mo kūrinys, impresionistinių tembrų, harmonijos, ritmų, faktūrų, dinami­ kos kaita, savita forma ir dramaturgi­ ja atskleidžiantis vaizdingą kas kartą kitokios jūros paveikslą. Atsisakęs jūros tema rašiusių kompozitorių ro­ mantikų muzikai būdingo siužetiš­ kumo, C. Debussy perteikė spalvingą besikeičiančios jūros paveikslą. Kauno simfoniniam orkestrui ir dirigentui teko nelengva užduotis stilingai interpretuoti šią sudėtingą partitūrą. Dirigentui reikėjo suvaldy­ ti didžiulį orkestrą su papildytomis medinių bei varinių instrumentų, mušamųjų grupėmis, arfa. Pirmajame eskize „Jūroje nuo aušros iki pusiau­ dienio“ gėrėjomės ramios bundan­ čios jūros paveikslu. Čia orkestrui pavyko išgauti puikų efektą derinant įvairiausius instrumentinius tembrus (ypač gražiai skambėjo timpanų, ar­ fos, smuikų tremolo, obojaus epizo­ das) ir perteikti besikeičiančius jūros vaizdus. Epizodas „Bangų žaismas“ – im­ presionistinis simfoninis skerco su šokio elementais. Čia taip pat domi­ nuoja šviesus koloritas, tembrų, har­ monijų, štrichų žaismas. Dirigentui nelengva aprėpti tokią išraiškos įvai­ rovę, tačiau K. Zehnderiui tai puikiai pavyko, orkestras pasidavė jo įtaigai. Trečiasis epizodas „Vėjo ir jūros pokalbis“ cikle pats svarbiausias ir daugiausia išvystytas, kupinas im­ presionistinių kontrastų, sudėtingos

Muzikos barai / 16

temų kaitos. Dviejų stichijų – vėjo ir jūros – susidūrimas inspiruoja konf­ liktišką muzikos plėtotę. Ši dalis taip pat stebina tembrų, štrichų, harmoni­ jų kaita. Į stichijos šėlsmą įsiterpiantis choralinis motyvas (valtornos, stygi­ nių tremolo) – tarsi žuvusiųjų jūroje prisiminimas. Šioje dalyje C. Debussy pasiekia orkestruotės įvairovės viršū­ nę, dominuoja individualizuoti ins­ trumentų (trimito su surdina, obojų, styginių) tembrai. Kauno miesto sim­ foninio orkestro garsai koncertų salę pripildė šimto metų senumo, bet nau­ jai, savitai interpretuojamo nemirtin­ go kūrinio grožio. Koncertą ir visą festivalį užbaigė mūsų muzikos ir dailės genijaus Mi­ kalojaus Konstantino Čiurlionio sim­ foninė poema „Jūra“ (1903–1907). Tai puikiai daugeliui lietuvių pažįstamas pirmasis mūsų profesionaliosios mu­ zikos istorijoje monumentalus kūri­ nys, parašytas dideliam simfoniniam orkestrui (net triguba medinių instru­ mentų sudėtis). Jame kūrėjas atsklei­ dė spalvingą amžinos jūros paveikslą, per kurį išreiškė ir beribę žmogiškų jausmų gamą. Laisvai traktuodamas sonatos formą, pasirinkęs sudėtingą polifoninę struktūrą, kompozitorius turėjo galimybę supinti daug skirtin­ gų temų. Kauniečiams orkestrantams šis kūrinys, be abejo, savas ir gerai ži­ nomas, na, o dirigentui turbūt teko padirbėti mėginant perprasti jo dra­ maturginę esmę ir instrumentuotės subtilumus. „Jūra“ nuskambėjo nau­ jai, šviežiai ir įspūdingai. Simfoninės poemos emocinį suvokimą pagilino vaizdo projekcija M. K. Čiurlionio pa­ veikslų motyvais (autorius Arthuras Spirkas, Šveicarija). Tai buvo puikus festivalio finalas. n

KAMERINĖS MUZIKOS SAVAITĖ THOMO MANNO FESTIVALYJE PLATI EUROPOS MUZIKOS PANORAMA, TRADICINĖ LIETUVIŠKA PREMJERA IR VARGONŲ MUZIKOS KONCERTAI – LIEPOS 13– 20 D. XVII TARPTAUTINIS THOMO MANNO FESTIVALIS „TĖVYNĖS IEŠKOJIMAS“ KVIEČIA MUZIKOS MYLĖTOJUS Į VAKARUS NIDOS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIOJE. FESTIVALIS, KURIO TEMA ĮKVĖPTA CZESŁAWO MIŁOSZO ESĖ RINKTINĖS „TĖVYNĖS IEŠKOJIMAS“, PAKVIES Į AŠTUONIS KONCERTUS. ANOT RENGINIO MUZIKOS PROGRAMOS KURATORĖS VYTAUTĖS MARKELIŪNIENĖS, ČIA PLANUOJAMA PRISTATYTI PLAČIĄ LAIKOTARPIŲ IR STILIŲ PALETĘ, BE KITA KO, PADĖSIANČIĄ APŽVELGTI KAMERINIO MUZIKAVIMO TRADICIJAI IŠTIKIMŲ TAUTIEČIŲ BEI KOLEGŲ IŠ UŽSIENIO KŪRYBINĮ ĮDIRBĮ. – Visada smalsu, kaip ir kokią muzikinę išraišką parenkate literatūrinio ir filosofinio paveldo įkvėptoms festivalio temoms atskleisti. Kokį kelią pasirinkote šiemet? – teiravausi muzikos programos kuratorės.

– Šio festivalio specifika – įvairių menų autentiškų pavidalų sąveika, tų menų pokalbis. Pagrindinis programos impulsas kyla, kaip teisingai pastebėjote, iš žodžio programos, jai parinktos temos. Būdama specifinės prigimties, o ir laiko užimdama daugiausia, muzika turi galimybę šiame festivalyje reikštis keleriopai ir gana laisvai: tiesiogiai ar netiesiogiai atliepti konkrečią temą, išsiskleisti įvairialype kompozicija stilių bei atlikėjų požiūriu, pagaliau – tiesiog atsiverti rečiau girdimomis partitūromis, debiutuojančių lietuvių ar užsienio atlikėjų pasirodymais. Festivalio koncertų erdvė – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia – įpareigoja rinktis rimtą kamerinę muziką, o kamerinė muzika pirmiausia yra bendravimo, įsiklausymo menas, todėl nuolat ieškome galimybių į festivalį įtraukti ne tik jau ilgametę patirtį sukaupusius kolektyvus, bet ir pakviesti skirtingus atlikėjus susiburti tam kartui į ansamblius, kad repetuojant, o vėliau jau ir koncertuojant rastųsi gaivios, turiningos partnerystės apraiškų. Tokie spontaniški muzikų ansambliai geba pražysti itin įtaigia energija – tai jau teko ne kartą patirti. Be kita ko, nepamirštame ir festivalio „šeimininko“ rašytojo Thomo Manno skonio, interesų, tad šįkart ir vėl grįš jo mėgstamiausio kompozitoriaus Richardo Wagnerio, kurio jubiliejinius metus minime, muzika. Ja rašytojas žavėjosi visą gyvenimą: „Už ką esu dėkingas


– Graži tradicija – specialiai festivaliui sukurtas lietuvių kompozitoriaus kūrinys. Kas laukia šiemet?

T. Manno festivalio archyvo nuotr.

teatrui? Už Richardo Wagnerio meno išgyvenimą, be kurio neįsivaizduoju savo būties“, – rašė T. Mannas. Kaip muzikinė programa šįmet žada atsiliepti į konkrečią festivalio temą, įkvėptą Cz. Miłoszo esė rinktinės „Tėvynės ieškojimas“? Koncerte „Lietuviškos muzikos valanda“ išsamiau pristatysime lietuvių tautinio atgimimo laikotarpio kompozitoriaus Česlovo Sasnausko (1867–1916) kūrybą. 1892 m. pradėjęs muzikos studijas Peterburge, jis čia darbavosi ligi gyvenimo saulėlydžio, dalyvavo visuomeninėje kultūrinėje veikloje, dirbo keliose lietuvių draugijose, vadovavo chorams. Be to, atgavus spaudą, aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos Dainų komisijos būrelio Peterburge darbe. O ir apskritai didžiąją dalį savo darbų skyrė lietuviškiems reikalams. Deja, Lietuvos nepriklausomybės jam nebuvo lemta sulaukti. Būnant toli už geografinių Tėvynės sienų, ši jam buvo svarbus veiklos imperatyvas. Prisiminsime ir Juozą Naujalį, lietuvių muzikos patriarchą, studijavusį Varšuvoje, vėliau Rėgensburge. Subrandintas pastarųjų mokyklų tradicijų, šis kompozitorius didžiąją gyvenimo dalį gyveno Kaune ir visas jėgas skyrė Lietuvos muzikinei kultūrai. „Naujalio kūryba – pirmojo, romantiškojo Lietuvos atgimimo periodo atspindys. Iš dvarų dar spinduliavo lenkų kultūros pašvaistė, bet iš požemių, iš tautos pagrindo jau kilo nauja lietuviška gyvybė. To laiko kūryba dar neįgavo „juodžemiško“ pajėgumo, joje dar jautėsi subtili lenkiško dvaro atmosfera; bet turinys, nuotaika jau pilna nuoširdaus, entuziastingo lietuviškumo“, – rašė Vladas Jakubėnas. „Tėvynės ieškojimo“ problematika bus paženklintas ir čekų muzikos koncertas, kuriame skambės čekų tautinės muzikos klasikų Bedřicho Smetanos ir Antoníno Dvořáko kameriniai instrumentiniai opusai. Abiejų kompozitorių talentas brendo Habsburgų monarchijos aplinkoje. Smetanos namuose buvo kalbama vokiškai, tad čekų kalbos kompozitorius ilgokai nemokėjo, tačiau 1856 m. parašė pirmą laišką čekiškai, o 1861 m. ir dienoraštį pradėjo rašyti čekų kalba, pakeitė savo vardą – iš Friedricho į čekišką formą Bedřich. Netrukus parašė pirmą čekų tautinę operą. Dar viena šių metų festivalyje pagerbiama asmenybė – vokiečių kompozitorius Georgas Friedrichas Händelis, baroko muzikinių tradicijų poliglotas, sujungęs vokiečių, italų, anglų bei prancūzų muzikos elementus. Gimė Vokietijoje, tapo Anglijos piliečiu, nors muzikine maniera artimas Italijai. Dalyvaujant tūkstančiams žmonių jis buvo palaidotas kaip tikras tautos didvyris Londono Vestminsterio abatijoje greta Anglijos karalių ir iškiliausių Britų imperijos piliečių.

Festivalio koncertų ciklą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje liepos 13-ąją pradės pianistas Daumantas Kirilauskas ir kamerinis choras „Aidija“

– Specialiai festivaliui užsakytas ir sukurtas kūrinys – viena iš a. a. muzikologės, ilgametės festivalio muzikinės programos sudarytojos Onos Narbutienės įdiegtų tradicijų, kurios gyvuoja ligi šių dienų. Šios tradicijos ir yra festivalio gyvybė, nes kasmet išsiskleidžia vis naujais pavidalais. Festivalio užsakytų kūrinių jau susirinko ištisa galerija, kai kurie gyvena savarankišką visavertį gyvenimą koncertuose ar „LRT klasikos“ programoje. Šiemet kompozitorius Vidmantas Bartulis kuria opusą kameriniam chorui „Aidija“ (meno vadovas – Romualdas Gražinis). Beje, prisiminus muzikologės O. Narbutienės kurtas tradicijas, norėtųsi atkreipti dėmesį ir į dar vieną konkretų pagarbos gestą jai – festivalyje bus pristatyta Edmundo Gedgaudo monografija „Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai“. Tai – vienas geriausių 2012 m. šalies muzikologinių darbų, jis pelnė Vytauto Landsbergio premiją už fundamentalias kultūrinio konteksto atodangas. – Festivalis garsėja nuolatinių muzikantų ir ansamblių gausa, įdomiais svečiais.

– Iš tikrųjų, festivalyje kaskart dalyvauja ne vienas kamerinis ansamblis, ir ne tik įprastos sudėties, bet ir pasipildydamas kitais nariais. Įdomu, kad šįmet susidarė savotiškas kamerinių ansamblių festivaliukas – mat per kelias dienas išgirsime fortepijoninius trio, kvartetą ir kvintetą, styginių kvartetą. Jie atliks B. Smetanos, A. Dvořáko, E. W. Korngoldo, A. von Weberno, A. Schoenbergo, R. Wagnerio, A. Ehrlicho kūrinius. Koncertuos fortepijoninis trio „Kaskados“ ir Kauno kvartetas bei pianistas Daumantas Kirilauskas (įvairios šių ansamblių narių sudėtys), be to, prisijungs svečias iš Vienos muzikos ir scenos menų universiteto altininkas Wolfgangas Klosas, jau kuris laikas

bendradarbiaujantis su „Kaskadomis“. Beje, festivalyje pasirodys ir du pianistai, parengę solo programas. Renginyje debiutuos Gabrielius Alekna, skambinsiantis fortepijoninės muzikos rečitalį. Šis pianistas yra 14 įvairių prestižinių konkursų laureatas, 2006 m. jam suteiktas Juilliardo mokyklos Niujorke muzikos menų daktaro laipsnis. Poroje koncertų dalyvaus ir pianistas D. Kirilauskas, šįkart jis specialiai rengia Händelio „Čakoną“, R. Wagnerio ir F. Liszto „Isolde‘s Liebestod“. Pianistas kartu su Kauno kvartetu atliks E. W. Korngoldo Fortepijonį kvintetą (premjera Lietuvoje). – Programą savitai nuspalvins vargonų muzikos vakarai.

– Taip, šįkart daugiau nei įprasta girdėsime vargonų muzikos. Tai lėmė prioritetu pasirinkta G. F. Händelio, Č. Sasnausko bei J. Naujalio kūryba, kurią interpretuos muzikologės ir vargonininkės bakalauro diplomus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijusi Karolina Juodelytė. Talentinga vargonininkė 2011 m. Tarptautiniame M. K. Čiurlionio konkurse pelnė I premiją, pastaruoju metu tęsia magistro studijas Vilniuje ir Detmolde (Vokietija). Ji ėmėsi nelengvos užduoties – festivalio rengėjų prašymu parengti repertuarą iš Händelio, Sasnausko ir Naujalio kūrinių. T. Manno festivalio metu turėjome ne tiek daug progų išgirsti Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios vargonus, tad šiemet kviečiame atidžiau jų pasiklausyti – tai subtilaus tembro, išraiškingas instrumentas, suteiksiantis šventei tauraus iškilmingumo. Valerija LEBEDEVA

Muzikos barai / 17


Diskusija Žurnalas „Muzikos barai“ ir LRT radijo programos „LRT klasika“ laida „Muzikinis pastišas“ tęsia Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms skirtą pokalbių ciklą. Dešimtos laidos tema – „Šešioliktos Vyriausybės kultūros politika: nūdiena ir perspektyvos“. Diskusijoje dalyvauja Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, žurnalo „Muzikos barai“ leidėja kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Diskusijos vedėja – programos „LRT klasika“ projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė.

Jūratė Katinaitė: Gerbia­ mas ministre, jau keli mėne­ siai vadovau­ jate Lietuvos kultūros pro­ cesams. Ar jau pavyko pajusti ir pamatyti visą jų apimtį? Šarūnas Birutis: Pradėsiu nuo to, kad visos apimties pamatyti nepavyks ir per ketverius metus (jei tiek išbūsiu). Kultūra yra labai plati sritis ir, deja, visuomenė ir politikai ją įsivaizduoja žymiai siauriau, negu yra iš tikrųjų, nes dažnas kultūrą ta­ patina su menu. Be abejo, dailė, muzi­ ka, kinas, teatras yra menas, bet tai tik labai nedidelė mūsų kultūros dalis. Kultūros sričiai priklauso ir religija,

Muzikos barai / 18

Disputai apie muzikà ir kultûrà (10) Šešioliktos Vyriausybės kultūros politika: nūdiena ir perspektyvos

ir politika, ir sportas, ir bibliotekos, ir etnokultūra, ir muziejininkystė, gale­ rijos, paveldas, jo apsauga ir taip to­ liau. Taigi, labai platus laukas. Į visas problemas įsigilinti kol kas nebuvo laiko. Bet su tuo, kas dabar aktualiau­ sia, kas labiausiai skauda kultūros žmonėms, jau teko susipažinti tiek su jais susitinkant ministerijoje, tiek ap­ silankant viename kitame mieste ar miestelyje. J. K.: Jūs paveldėjote situaciją, kai jau priimtas Lietuvos kultūros ta­ rybos įstatymas, tačiau dar nebuvo žengti jokie tarybos kūrimo žingsniai. Dabar procesas jau juda, yra rinkėjai, yra kandidatai į naująją tarybą, bet sulaukiama daug kritikos, nuomonių „už“ ir „prieš“. Tad kokia dabar Lie­ tuvos kultūros tarybos situacija? Š. B.: Jūs teisingai paminėjote, kad kritikos sulaukiame ir dabar. Aš irgi surasčiau nemažai įstatymo minusų,

tačiau kaip ministras manau, kad da­ bar nebeturime apie tai diskutuoti. Įstatymas jau priimtas, ir šiandien mes turime jį įgyvendinti, o įgyven­ dindami matyti, kaip jis veikia, ma­ tyti pliusus ir minusus, o tada siūlyti pakeitimus, jeigu jie bus reikalingi. Padėtis dabar tokia, kad kiek įma­ noma greitai judame į priekį. Gana keista, kad įstatymų leidėjai nesusi­ mąstė apie terminus. Įstatymas Seime priimtas spalio mėnesį, o įsigalioti turėjo nuo sau­ sio 1 d. Buvo ne­ realu tikėtis, kad per du mėnesius įvyks visos ta­ rybos sudary­ mo procedūros, naujos biudže­ tinės įstaigos įsteigimas. Tai procesas, rei­


kalaujantis bent jau pusės metų: juk reikia paskelbti priėmimą į valstybės tarnybą, viešuosus pirkimus nuomo­ jant patalpas, įsigyjant kompiuterius, kėdes, stalus ir pan. Manau, artimiau­ siu metu Lietuvos kultūros taryba – dešimt žmonių ir pirmininkas – bus patvirtinta Vyriausybės posėdyje ir tada prasidės tam tikros biurokra­ tinės procedūros, kad taryba galėtų veikti. Mano manymu, ji pradės dirb­ ti rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, tada bus pasirengusi priimti paraiškas, bet tai bus jau kitų metų paraiškos. J. K.: O kas bus su šių metų finan­ savimu? Ko žmonėms laukti, koks nepriklausomų kultūros organizaci­ jų, kurios neturi biudžetinių eilučių, likimas? Sklinda visokiausių gandų. Š. B.: Norėčiau visus nuraminti, kultūros procesų finansavimas ne­ sustos. Nors pagal naująjį įstatymą antrasis lėšų skirstymo konkursas nenumatytas, tačiau, pasitarę su Kul­ tūros ir meno taryba bei kultūros vi­ suomene, priėmėme sprendimą, kad toks konkursas šiais metais yra bū­ tinas ir jis artimiausiu metu bus pa­ skelbtas. Ekspertai vertins projektus ir bus skirti 9 milijonai litų antram pusmečiui. Taigi visi turi ruoštis, o ne ko nors bijoti. Kultūros sektorius gyvuos, ir, manau, truputį geriau nei praeitais metais, nes Kultūros rė­ mimo fondas buvo padidintas – jam skirti trys procentai nuo alkoholio ir tabako akcizo įmokų, o tai nėra maži pinigai. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė: Kai mes, turiu omenyje ne­ vyriausybines organizacijas, mėginome opo­ nuoti Kultūros tarybos įstaty­ mui, buvome raminami, kad rengiant Kul­ tūros tarybos nuostatus, lėšų skirstymo tvarką bus atsiklausta visuomenės nuomo­ nės, taigi ir mes galėsime tarti žodelį. Ar kas nors daroma šiuo klausimu? Mes kol kas nesulaukėme jokios in­ formacijos.

Š. B.: Jūs absoliučiai teisingai mąstote ir raginate tai daryti ir mi­ nisteriją, ir būsimą Kultūros tarybą. Kultūros ir meno taryba bei patvir­ tinta Kultūros taryba turėtų aptarti ir patvirtinti nuostatus bei tam tikras kultūros rėmimo krypčių gaires. Ko­ dėl aš kalbu apie gaires? Įstatymas suteikia teisę ministrui gana aiškiai nustatyti, kokiomis kryptimis ir ko­ kiomis proporcijomis turėtų būti ska­ tinama kultūra. Tai padaryta, matyt, todėl, kad nebūtų tam tikro žinybiš­ kumo, kad visi pinigai nenuplauktų (sakykim, čia jau sąmokslo teorija) į vieną ar kitą sritį, kad jos visos būtų proporcingai finansuojamos pagal užimamą vietą kultūros pasaulyje. Tai pasistengsime padaryti. J. K.: Minėjote, kad ministras turi įgaliojimą nustatyti tas proporcijas. Ar aptariate sprendimus su Kultūros ir meno taryba kaip ministerijos ofi­ cialiu patariamuoju organu, ar labiau pasikliaunate savo patarėjais? Š. B.: Pirmiausia reikia vadovautis jau esama patirtimi ir Kultūros po­ litikos kaitos gairėmis. Buvusio mi­ nistro rengtas įsakymas nustatė tam tikras proporcijas. Dabar, įvertinus paraiškų kiekį, galima šį tą koreguoti, bet to nedarys vienas ministras. Tam yra Kultūros ir meno taryba, su kuria kartu galime įvertinti realybę, porei­ kį, pakoreguoti, kas buvo neteisingai padaryta. Kiekvienais metais galima būtų pasižiūrėti, ar kas nepraleista, lanksčiai valdyti procesus. Tačiau rei­ kia pasakyti, kad ne ministras atrinks projektus – tai darys ekspertai, Kultū­ ros taryba, jie spręs, kuriuos projek­ tus verta finansuoti. A. Ž.-N.: Mes su kiekvienu minis­ tru įpratę patirti, kad tai, kas buvo, yra tarsi nebesvarbu. Pavyzdžiui, la­ bai gerai atsimenam ir Kultūros po­ litikos nuostatus, kurie buvo priimti apie 1996–1997 m., ministro Juozo Nekrošiaus laikais, ministro Arūno Gelūno laikais atsirado Kultūros po­ litikos kaitos gairės. Ar nesinori, kad būtų ir Šarūno Biručio laikai ir atsi­ rastų dar kas nors? Š. B.: Nesu tas, kuris norėtų vis­ ką griauti, o paskui iš naujo staty­ ti. Mano manymu, tai, kas padaryta gerai, turi būti tęsiama. Tai yra labai

svarbu bet kurioje srityje, ne tik kul­ tūros. Jei padaryta gerai, mes tęsime, jei yra taisytina, visi kartu pasitarę taisysim. Mano principai tokie. J. K.: Norėčiau paklausti apie Meno kūrėjų asociacijos vaidmenį kultūros politikos procesuose ir kul­ tūros valdyme. Naujoji Kultūros tary­ bos struktūra ir ypač jos rinkėjai bei jų atrankos tvarka buvo labai nuliūdinę menininkus, nes Meno kūrėjų asoci­ acijos narėms kūrybinėms sąjungoms apribotos galimybės dalyvauti tame procese. Jūs sakote, kultūra yra plati sąvoka, tačiau nei sporto, nei dauge­ lio kitų dalykų, kuriuos priskiriame kultūros zonai, kultūros ministerija neadministruoja, o menininkams tai yra labai aktualu. Norėčiau Jūsų pa­ klausti, kiek Jums asmeniškai svarbus Meno kūrėjų asociacijos, tiksliau, me­ nininkų sąjungų dalyvavimas ir kiek Jūs pats įsiklausote į kuriančių žmo­ nių poreikius ir patarimus? Š. B.: Aš manau, kad jų balsas yra pats svarbiausias. Ne ministro bal­ sas, bet kūrėjų, asociacijų balsas yra svarbiausias, ir kitaip būti negali. Ministras yra tik įrankis, politikas, kuris įgyvendina tai, ko tikisi kū­ rėjai, ir todėl neturint, pavadinkim juos taip, socialinių partnerių, darbas būtų bergždžias, bevaisis. Asociacijos geriausiai žino poreikius, geriausiai jaučia pulsą. Manau, reikės aptarti vieną dalyką – kultūringo žmogaus auginimą. Nes jeigu mes didžiąją dalį lėšų išleisime festivaliams, plenerams, parodoms, nedarysime labai svarbaus darbo – neauginsime kultūringo žmogaus. Edukaciniai procesai kultūroje yra ypač svarbūs, apie tai kalbėjome ir su švietimo ir mokslo ministru. Neuž­ siauginę muzikos ar teatro mylėtojų, tiesiog prarastume tuos žmones, me­ nas gali tapti savitikslis ar uždaro ra­ telio užsiėmimas. Tad edukacija ir ėji­ mas į regionus su kartais iš pažiūros paprastais dalykais – pradedant mu­ zika, suprantama mažiesiems mūsų piliečiams, yra labai svarbu, ir viską darysiu, kad didesnį dėmesį skirtume kultūringos kartos auginimui. J. K.: Kaip Jūs įsivaizduojate kul­ tūrinius edukacinius projektus, ar kas nors konkrečiai numatyta? Galbūt pa­

Muzikos barai / 19


Diskusija galiau Švietimo ir mokslo ministerija prisidėtų prie kultūros plėtros ir tai būtų daug veiksmingiau. Šioje studi­ joje ne sykį esame kalbėję apie padėtį mokyklose, apie projektą „Aukšto­ sios kultūros impulsai mokykloms“ (AKIM), tie dalykai visada skausmin­ gi. Ir apie regionus prieš tai buvusios valdžios vis kalbėdavo, tačiau realy­ bėje kultūra regionuose dažnai išvirs­ ta į tuos pačius festivalius. Š. B.: Aš manau, kad turime kal­ bėti apie kultūros dalykų, pavyz­ džiui, muzikos, tiek klasikinės, tiek kitokios, įtraukimą į programas ne tik teoriškai, bet ir rūpintis gyvų atlikėjų buvimu tenai, regionuose, susitiki­ mus su moksleiviais, galbūt pradėti reikia nuo darželių. Koncertų lanky­ mas, muziejų lankymas, sakyčiau pri­ valomas, bet kartais reikia postūmio, kad jis ateityje įgautų pagreitį. Mėgs­ tame sakyti, kad tai yra tėvų reikalas, bet jei mes atsakingi už piliečius, tai turime juos ir auklėti, ir mokyti. Rei­ kia pasakyti, kad mūsų etnokultūra, mūsų istorinis paveldas, identiteto dalykai, menas yra truputį apleisti jaunimo mokymo, švietimo, auklėji­ mo procese, tad, manau, papildomas dėmesys privalomose programose ti­ krai nepakenktų. A. Ž.-N.: Jūsų žodžiai skamba kaip balzamas, bet realybė yra drastiškai kitokia. Galbūt Jūs net nežinote – Lie­ tuvos muzikų sąjungos veikla dauge­ lį metų kaip tik ir buvo grindžiama ypatinga koncertų gausa regionų mo­ kyklose. Turime 250 narių, aktyviai veikiančių – apie 200, jie, susibūrę į įvairių sudėčių ansamblius, važiuoda­ vo į atokiausius rajonus ir surengdavo po tris koncertus per dieną. Aš sąjun­ gai vadovauju trečius metus, ir šiais metais pirmą kartą iš dvylikos projek­ tų buvo atmesti devyni, kurie būtent ir buvo grįsti šitais koncertais. Mes šiais metais neturime nė vieno kon­ certo regione, nes tie projektai tiesiog negavo finansavimo. Dėl to aš nuo savo bendruomenės gavau pylos šeš­ tadienį vykusioje LMS konferencijoje. Problema labai paprasta – pas­ taraisiais metais, pakitus mokėjimo pagal autorines sutartis proporci­ joms, mūsų pajamos, gaunamos už koncertus, būdavo apie šimtą litų, ir

Muzikos barai / 20

šiandien nei vieno, nei dviejų atlikėjų be papildomos paramos neįmanoma siųsti į mokyklas. Labai džiaugėmės AKIM projektu, jis vykdomas per Švietimo ministeriją, bet tai yra 45 minučių pamokėlės, taigi labiau in­ divido prisistatymas vaikams. Mūsų sąjunga rengdavo edukacinius kon­ certėlius, juose būdavo pristatomi ir muzikos instrumentai, ir atlikėjai, į mokyklas važiuodavo ir didieji meis­ trai, grandai. Labai norėtųsi, kad ga­ lėtume šią programą tęsti. Kita klausimo pusė – biudžetinių organizacijų Nacionalinės filharmo­ nijos, Kauno filharmonijos, Klaipėdos koncertų salės – veikla regionuose. Kaip Jūs manote, ar šiandien pakanka vien tik biudžetinių įstaigų rūpesčio atokiausiais rajonais? Š. B.: Aišku, kad tos kelios biu­ džetinės įstaigos fiziškai nepajėgtų patenkinti visos Lietuvos poreikio. Nors gal kas atsakytų, kad to porei­ kio ir nėra. Kol kas yra „Radžis ieško žmonos“, bet tai rodo tam tikrą mūsų apsileidimą – tiek pačios ministerijos formuojant politiką, tiek galbūt koor­ dinuojant veiklą su Švietimo ir moks­ lo ministerija. Man patiko, ką kadai­ se darė Kauno filharmonija, bet ji tai darė Kaune. O Kaunas ar Vilnius nėra visa Lietuva. Visa Lietuva yra mažy­ čiai miesteliai, ir ten žinomų atlikėjų atvykimas, savo sėkmės istorijų pa­ pasakojimas, galimybė išgirsti tam ti­ krą repertuarą daug kam atveria akis ir paskatina pradėti domėtis muzika, daile. Jei pasidomėsime mūsų žmo­ nių suvokimu apie dailę, dailininkus, tarp jų šiuolaikinius, tai tas suvoki­ mas yra gana menkas. Dailininkai skundžiasi, kad jų paveikslų neperka, bet žmonių skonis nėra išugdytas. Te­ levizorius su savo pigiomis, nuo už­ sienio nukopijuotomis pramoginėmis laidomis užima didelę dalį laisvalai­ kio, bet situaciją šiandien privalome keisti. Juk yra kuo didžiuotis – turime savo menininkų, savo kultūros pavel­ do objektų, ir visa tai yra mūsų na­ cionalinė šimtmečius kurta kultūra. Šiandien jos padėti į šoną ir prisirišti prie pigesnių dalykų, kurie yra viena­ dieniai, trumpalaikiai, negalime. Bet tam reikia skirti pakankamai dėmesio ir pakankamai lėšų, ir tų lėšų reikės

skirti iš Kultūros rėmimo fondo. J. K.: Ar aš teisingai suprantu, kad Jūs tikitės daugiau iniciatyvos iš bū­ simų paraiškų teikėjų, minėjote, kad kalbėjotės su švietimo ir mokslo mi­ nistru. Gal „iš viršaus“ yra numatyta kokių nors strateginių dalykų? Š. B.: Kol kas strateginis dalykas vienas – jeigu nustatome tam tikras gaires, edukacijai numatome lėšas, tai manau, kad paraiškų teikėjų turėtų atsirasti, bet čia programa minimum. Programa maximum – kartu su Švie­ timo ir mokslo ministerija parengti rimtą programą, kurioje būtų į mo­ kymo procesą, o ne tik į popamokinę veiklą įtrauktini kultūros dalykai. Bet tai jau bus kita pakopa. Be abejo, no­ rėčiau, kad tokia programa atsirastų kuo greičiau, bet, manau, siekiant ją parengti rimtai, reikia šiek tiek dau­ giau laiko. A. Ž.-N.: Mums visiems pernai buvo akcentuojama, kad kai paga­ liau bus Kultūros taryba, ministerija rūpinsis tik kultūros politika. Ar jau jaučiate, kad nebereikia rūpintis pini­ gais? Kaip bus rūpinamasi kultūros politika? Š. B.: Tokių pašnekovų, kurie sako, kad nereikės rūpintis pinigais, bet reikės rūpintis politika, norisi pa­ klausti: o kas yra politika be instru­ mentų? Dažniausiai tie instrumentai būna ir finansiniai. Be abejo, svarbu tam tikri teisės aktai, bet jie yra tuš­ čias dalykas, jei į juose numatytas sri­ tis nenukreipiamos lėšos. Neįsivaiz­ duoju, kaip galima formuoti politiką be finansinių instrumentų. A. Ž.-N.: Vakaruose turime pavyz­ džių, kad į struktūrinių fondų lėšas nepretenduoja biudžetinės organiza­ cijos. Pas mus, stebint Kultūros rė­ mimo fondo praktiką, ypač paskutinį lėšų skirstymo etapą, susidaro įspū­ dis, tarsi kažkam rūpėtų supriešinti biudžetines ir nevyriausybines or­ ganizacijas. Juokaujame, kad kai bū­ davo neadekvatus nevyriausybinių organizacijų finansavimas, sugebėjo­ me išlikti santarvėje, niekada neteko girdėti, kad būtų kilęs konfliktas tarp kūrybininkų. Pastaraisiais metais ta takoskyra ypač aštri, nes biudžeti­ nės įstaigos yra tiesiogiai pavaldžios Kultūros ministrui, o asociacijos tar­


si nelabai parankios, nes jos jau gali kolegialiai kreiptis į ministrą. Lyg ir buvo tokios ankstesnių valdžių nuostatos, kad biudžetinėms orga­ nizacijoms reikia daugiau ministro globos, dėmesio, net ir finansinio, paramos iš struktūrinių fondų. Saky­ čiau, kurioziškas pavyzdys, kai tikrai nemažą dotaciją neabejotinai būtinai kompaktinei plokštelei įrašyti gavusi valstybinė įstaiga LNOBT šiais metais dar gavo 6000 Lt tos pačios plokšte­ lės spausdinimui, o nevyriausybinei organizacijai tų 6000 Lt užtenka ir plokštelei parengti, ir išleisti. Šis pa­ vyzdys kaip lašas perpildytoje van­ dens stiklinėje sukėlė diskusijų. Š. B.: Ačiū už klausimą, kurį gir­ džiu ne pirmą kartą. Nemažai laiko skiriame analizei, kaip tokia situacija susidarė ir kam ji naudinga ar nenau­ dinga. Manau, kad turime peržiūrėti visų biudžetinių įstaigų darbo efek­ tyvumą. Manęs netenkina tokia pa­ dėtis, kai kam nors yra užtikrintas sotus gyvenimas ir labai sudėtinga įvertinti, ką visuomenė už tą sotų gy­ venimą gauna. Taigi būtina kiekvie­ nos biudžetinės įstaigos sąnaudų ir teikiamos naudos analizė. Nelengva įvertinti koncertinės įstaigos veiklos naudą pinigais, tačiau reikia mėgin­ ti. Tai galima padaryti palyginant kelias tokią pat veiklą vykdančias organizacijas – už kiek lėšų tą patį ir tokios pačios kokybės darbą padaro visuomeninė organizacija ir iš valsty­ bės finansavimą gaunanti biudžetinė institucija. Deja, reikia pasakyti, kad vertinimas iki šiol nebuvo atliekamas. Dabar bandome sukurti tokią metodi­ ką, kad kiekvienas litas, įdėtas į kul­ tūrą, turėtų vienokią ar kitokią verti­ nę išraišką, parodytų, ką visuomenė gauna. Tada būtų kur kas lengviau pasakyti, gerai ar blogai dirbame. Kitas dalykas – pinigai. Ministras jų nedalina. Pinigus skirsto tie patys kultūros lauko žmonės – ekspertai. Jų parinkimas, mano supratimu, yra pats svarbiausias dalykas visame lėšų skyrimo procese. Kad ekspertai būtų objektyvūs, kad turėtų platų mąsty­ mą, kad žiūrėtų ne tik į šią dieną, bet ir į kultūros ateitį – kaip juos tokius surasti, parinkti? Siūlysiu tą procesą padaryti aiškų ir skaidrų, kad atsa­

komybę prisiimtų ir kūrybinės orga­ nizacijos, ir akademijos. Nepeikiu tų ekspertų, kurie dirbo iki šiol, bet at­ naujinimas bus labai naudingas. A. Ž.-N.: Dar noriu grįžti prie biu­ džetinių įstaigų veiklos vertinimo. Tais visų keikiamais tarybiniais laikais buvo taip, kaip Vakaruose yra ir šian­ dien, tai yra kiekvienas iš biudžeto fi­ nansavimą gaunantis kolektyvas turi atlikti tam tikrą darbą. Pavyzdžiui, jei Vokietijos orkestruose dirbantys muzikantai per metus nepagriežia tam tikro skaičiaus koncertų, netenka dalies atlyginimo. O pas mus apie to­ kias normas per 20 metų visi pamiršo, biudžetinės įstaigos darbuotojo atly­ ginimas traktuojamas kaip savotiška stipendija, nes už tai, kad jis išeina į sceną, gauna kaip ir priedą, o nevy­ riausybinės organizacijos narys su juo negali konkuruoti, nes jis atlygį gauna tik už pasirodymą scenoje. Š. B.: Visiškai su Jumis sutikčiau, kad mums nereikia nieko išradinėti – žinome kitų šalių praktiką, turime ir šiokią tokią savo praktiką, jas galime sudėti į visumą. Dažnai įsivaizduoja­ ma, kad žmogus, turintis dar sovieti­ nės konservatorijos diplomą ir etatą koncertinėje įstaigoje ar teatre, jau yra ramus, nes gauna vienokią ar kitokią algą nepriklausomai nuo to, kiek atlie­ ka vaidmenų ar kūrinių. Nelabai sutik­ čiau su tuo, kad tokia praktika turėtų tęstis. Štai aktoriai – vienas per metus vaidina penkis, kitas – du šimtus spek­ taklių. Taip, šiokie tokie priedai galimi, bet jie labai nedideli, produktyvus at­ likėjas negauna reikiamo atlygio, nes reikia mokėti ir tam, kuris mažiau dir­ ba. Bet šią temą liesti labai pavojinga, visi jos vengia, nes tuoj pat klausiama – tai ką, mus dabar jau atleis? Sakau, palaukim, pakalbėkim, gal iš pradžių siūlykime kokią nors socialinę išmoką, garantiją, o paskui mokėkime priklau­ somai nuo darbo rezultato – koncertų, vaidmenų skaičiaus ar panašiai? Aš inicijuosiu tokią diskusiją, manau, pri­ valome apie tai kalbėti. A. Ž.-N.: Kaip tik vakar turėjome susitikimą su Giedriumi Kuprevi­ čiumi, dalyvavo nemažai jaunimo. Perduodu jaunų žmonių, kurie labai intensyviai buriasi, kurie brangina gimtąją žemę ir nenori išvykti į užsie­

nį, ir klausimą, ir prašymą, kad ger­ biamas ministras atkreiptų dėmesį, jog iš ūkiskaitos išgyventi neįmano­ ma. O juk taip turi gyvenanti nevy­ riausybinių organizacijų nariai, taip pat teatriukai, dabar mes net ir ope­ rų turime ne vieną. Tai net ne klau­ simas, tai priminimas, kad yra jaunų žmonių, kurie nori dirbti, gali dirbti, tačiau biudžetinėse įstaigose jiems neatsiranda darbo dėl etatų trūkumo. Š. B.: Sutinku, bet atkreipčiau dė­ mesį, kad jei mes neturime visuome­ nės, kuriai kultūra būtų poreikis, tu­ rime susimąstyti, ką privalome keisti. Kaip jau kalbėjome, turim užsiauginti visuomenę, kuri suprastų kultūros reikšmę, suvoktų, kad kultūra nėra išlaikytinė, kad ji yra mūsų gyvenimo dalis, ir kuri jai skirtų reikiamą kie­ kį pinigų. Siekiu, kad taip ir įvyktų, kad jauniems menininkams nereikėtų ieškoti darbo užsienyje, kad išaugtų aukštos kokybės meno, kultūros po­ reikis ir kad menininkai gautų ade­ kvatų atlygį, tokį, koks mokamas už­ sienio valstybėse. J. K.: Turbūt Jūs jau ne kartą kalbė­ jotės su biudžetinių įstaigų vadovais, ir jie yra sakę, kad esminė problema ta, jog didžiausia valstybės dotacijos dalis tenka pastatų išlaikymui, šildy­ mui ir etatinių darbuotojų atlygini­ mams, o kūrybinei veiklai lėšų nebe­ lieka, jos sumažintos nuo krizės laikų. Jei teisingai supratau, Jūs ketinate ne šiaip grąžinti tuos nubrauktus pro­ centus, bet peržiūrėti kiekvienos ins­ titucijos veiklą ir tada spręsti apie jos tolesnį finansavimą. Tai viena klausi­ mo dalis. Kitas dalykas: tos vargšės biudžetinės institucijos kartais dirba ir kaip socialinės įstaigos, nes yra daug menininkų, kurie turi etatus ir pagal jokius įstatymus jų neišvarysi į užtarnautą poilsį, jų atliekamas me­ nas dažnai nekvestionuojamas. Ir kas galėtų įvertinti, pavyzdžiui, kvarteto ar simfoninio orkestro vyriausiojo di­ rigento meną? Tada gal reikia kviesti ekspertus iš užsienio? Kas būtų tas ar­ bitras, kuris pasakytų, kad jau gana? Š. B.: Ačiū, Jūs pasakėte tas tezes, kurias ir aš galėčiau pasakyti. Tos problemos kartais nutylimos, kartais apie jas garsiai pakalbama. Manau, kad pokalbis neatidėliotinas. Visus

Muzikos barai / 21


Diskusija menininkus reikia gerbti už praeities nuopelnus, bet negalime laidoti savo ateities dėl praeities. Turime suprasti, būti pilietiški ir savikritiški, rūpin­ tis, kokioje Lietuvoje gyvensime. Ar jaunas menininkas, šiandien nega­ vęs vietos ar etato, nebus prarastas visiems laikams? Su šiais klausimais reikėtų kreiptis į visus menininkus, pradėti atvirą, nuoširdžią diskusiją, nes pinigų yra tiek, kiek yra, ir stebu­ klų matyt neįvyks. Būtų neteisybė sa­ kyti, kad ateis ministras, paims krepšį pinigų ir visiems padalins. Situaciją turime keisti visi kartu. Svarbiausia – suprasdami, suvokdami, atvirai kal­ bėdami net ir skaudžiomis temomis. A. Ž.-N.: Per pirmuosius susitiki­ mus Jūs labai viltingai nuteikėte dėl Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Dabar girdėti lyg ir liūdnesnės gaidelės. Kokia padėtis dabar, ką pla­ nuojate, kuo galite pradžiuginti, ką patarti? J. K.: Nesenai Jūs viešai pareiškė­ te, kad nesutinkate su oficialia Vy­ riausybės pozicija kultūrai skirti tik tą numatytą procentą. Ar pavyko po to viešo pareiškimo pasiekti daugiau? Š. B.: Oficialios Vyriausybės po­ zicijos dar nėra, ji bus paskelbta ar­ timiausiu metu. Minėta pozicija yra tų, kurie nenori keistis ir dirbti. 2014– 2020 metų Europos Sąjungos paramos biudžetas jau buvo suformuotas, tai kam jį keisti, jei galima nekeisti. Mes jau pasidalinom, mums gerai, o kul­ tūra – apsiėjo iki šiol, apsieis ir ateity­ je. Tokių požiūrių, visos valstybės sis­ temos nerangumo, inercijos esama iki šiol, tačiau yra ir įsipareigojimas bei noras, kad kultūra taptų lygiavertė visoms kitoms sritims. Kalbu ne savo žodžiais, kalbu koalicijos, premjero žodžiais ir tikiuosi, kad taip ir įvyks. Nepaisant biurokratinės inercijos, kultūra gaus bent minimaliai pakan­ kamą finansavimą iš ES struktūri­ nės paramos kaip ir mūsų kaimynai lenkai ar estai. Tai bus pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kada kultūra bus tiesiogiai finansuojama iš ES lėšų. A. Ž.-N.: 2012 m. atidžiai stebė­ jome Nacionalinės pažangos kūrimo programą ir mėginome sugalvoti, kaip mes, kūrybinės, nevyriausybi­ nės organizacijos, taip pat galėtume

Muzikos barai / 22

į ją įsitraukti ir pretenduoti į ES fi­ nansavimą. Bet dabar neramu, nes jau balandžio pabaiga, o mes dar lyg ir neturėjome galimybės pasakyti, ką esame numatę, ko norėtume, į kokią iš ES paramos fondų finansuojamų darbų gretą galėtume pretenduoti, į kokius sąrašus galėtume patekti. Š. B.: Reikia pasakyti, kad kultū­ ros politika yra horizontali, t. y. perei­ nanti per visas kitas politikas. Pinigai tiesiogiai gali būti skiriami paveldui, sukurtoms vertybėms išsaugoti, kad jos neišnyktų negrįžtamai. Tai labai aiškus prioritetas, labai aiškus finan­ savimas, paveldo objektus reikia su­ grupuoti pagal svarbą ir tai mes šian­ dien darome. Kiti dalykai turi duoti ekonominę naudą, pridėtinę vertę, ir tai yra ne Lietuvos noras, bet ES politikos nuostata – į tam tikrą sritį investuoti pinigai privalo teikti soci­ alinę ekonominę naudą. Ji vertinama pagal tam tikrus parametrus, jais da­ bar ir užsiimame. Negalėsime finan­ suoti projektų, jei labai aiškiai visko neišreikšime pinigais. Nežinau, kaip pavyks, nes daugelis kultūros pro­ jektų iš ES fondų visada finansuoja­ mi gerokai sunkiau nei kiti projektai. Paprasčiau tada, kai galima aiškiai parodyti, kas sukuriama, pavyzdžiui, tokie yra kino projektai. Kitose srityse gerokai sudėtingiau, bet manau, kad sugebėsime pasiruošti ir kitos meno sritys taip pat galės pretenduoti į ES struktūrinių fondų paramą. A. Ž.-N.: Šį klausimą uždaviau to­ dėl, kad ir mes jau sugebame apskai­ čiuoti pridėtinę vertę, nurodyti, kuo galime būti naudingi, juolab žinant, kad Vyriausybė nesirūpins socialine menininkų globa, o nevyriausybinės organizacijos gali tuo pasirūpinti. Laukiame signalo, kada ir mes savo skaičiavimus galėtume pateikti, ypač bendradarbiaudami su regionais ir jų palaikomi. Ne Vilniaus, ne Kauno, ne Klaipėdos, o vidurio Lietuvos regio­ nų, ir tai galime vadinti tikrąja regio­ nų politika. J. K.: Pabaigai norėčiau pateikti labai konkretų klausimą: ką šiais me­ tais kaip ministras dar tikitės nuveik­ ti ir kokius sau uždavinius keliate? Ar biudžetinės kultūros įstaigos bus revizuojamos kiekviena atskirai, ar

visoms bus taikomi bendresni prin­ cipai? Ką tikitės nuveikti konkrečiai? Š. B.: Norėčiau inventorizuoti visą kultūros infrastruktūrą. Šiandien mes kaip valstybė negalime sau leisti pra­ bangos finansuoti daugiafunkcius centrus, bendruomenes, naujas bi­ bliotekas, kada turime esamą infras­ truktūrą – muziejus, bibliotekas, kul­ tūros centrus, teatrus, sales. Reikia pasižiūrėti, ką turime, koks minėtų įstaigų darbo efektyvumas, susidėlio­ ti prioritetus ir tada planuoti investi­ cijas. Tai labai svarbus darbas, nes jis susijęs ne tik su Kultūros ministerija – bibliotekų, kultūros centrų statybą, remontą, renovaciją finansuoja kitos žinybos. Manau, jog tokią inventori­ zaciją padarysime artimiausiu metu, kad visuomenės pinigų neleistume neefektyviai. A. Ž.-N.: Kaip skiriasi situacija, kurią nujautėte eidamas į kultūros ministrus, nuo tos, kurią matote šim­ tąją darbo dieną? Ar ji yra liūdnesnė, o gal optimistiškesnė? Š. B.: Yra labai daug optimistinių dalykų. Pirmiausia, kad mūsų meni­ ninkai neša žinią apie Lietuvą į visą pasaulį. Pamačiau, kiek Lietuva garsi dėl to, kad turime aukštos kokybės kultūrą. Nematau kitos srities, na, gal­ būt dar sportas, krepšinis, per kurią pasaulis daugiau sužino apie Lietuvą. Blogų dalykų taip pat yra – neefek­ tyvus lėšų, infrastruktūros naudoji­ mas, tam tikras visuomenės, politikų požiūris į kultūrą, kai kurie pradėti statyti objektai, kurie galbūt visiškai nereikalingi, keliuose miesteliuose, kur nyksta paveldas, statomi „eurona­ mai“, neturintys išliekamosios vertės. Aš prieš tokį pinigų „įsisavinimą“, tiksliau, išmetimą. Manau, kad toje srityje reikia daug ką taisyti. J. K.: O ministro darbas įdomus ar tik sudėtingas? Š. B.: Žiūrint į platų kultūros spektrą, labai sudėtingas. Juk apima daug sričių – nuo tautinių mažu­ mų iki archyvų. Tačiau darbas tikrai įdomus. Matau, kad šioje srityje yra labai daug iššūkių ir darbų, kuriuos būtų galima padaryti. Norėtųsi, kad bendras požiūris į kultūrą keistųsi ir kultūros vieta mūsų politikoje, vals­ tybėje būtų kita, nei aš radau. n


Kęstučio SERULEVIČIAUS nuotr.

Gegužės 22–26 d. Švedijoje vykusios Tarptautinės scenos menų bienalės metu buvo surengtas tarptautinio šiuolaikinio muzikos teatro konkurso „Music Theatre NOW“ finalas. Kartu su 16 kitų muzikos teatro projektų, atrinktų iš daugiau nei 400 dalyvių iš 35 pasaulio šalių, konkurso finale dalyvavo ir lietuvių autorių kūrinys – kompozitorės Linos Lapelytės, libreto autorės Vaivos Grainytės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės opera „Geros dienos!“ (prodiusavo „Operomanija“). Tarptautinės konkurso komisijos sprendimu operai „Geros dienos!“ įteiktas Šanchajaus šiuolaikinio teatro festivalio ACT prizas „Globe Teana-Theatre Observation Award“ – kvietimas pristatyti operą ACT festivalyje Šanchajaus dramos menų centre. Tarptautinio teatro instituto „International Theatre Institute (ITI)“ surengto šiuolaikinio muzikos teatro konkurso žiuri nariai – operų kompozitorius ir festivalių vadovas Martinas Baueris (Argentina), teatro režisierius Brettas Bailey (Pietų Afrika), muzikos teatro prodiuserė Beth Morrison (JAV), šiuolaikinio muzikos teatro specialistas Rolandas Quittas (Vokietija), teatro režisierius Danny Yung (Kinijos Liaudies Respublika) – apdovanojo ir kitus tris „Music Theatre NOW“ finalininkus. Australų kūrėjos Elizabeth Dunn tarpdisciplininis site-specific projektas „Flyway“ pakviestas prisistatyti Roterdamo operos dienose. Olandų kompozitoriaus Michelio van der Aa projektas „Up-Close“ bus parodytas Argentinoje, Buenos Airių operos teatre „Colón“. Prancūzų muzikos teatro projekto „Homework“ kompozitorius François Sarhanas yra pakviestas bendradarbiaujant su „Teatro Argentina de la Plata“ eksperimentinio meno centru TACEC sukurti naują operą. Konkursas „Music Theatre NOW“ šiemet vyko jau antrą kartą. Išaugęs iš trisdešimtmetį gyvuojančių Tarptautinio teatro instituto organizuojamų šiuolaikinio muzikos teatro kūrybinių dirbtuvių, pirmą kartą jis buvo surengtas 2008 metais Berlyne. 2016 metais Roterdame konkursas vyks jau trečią kartą. „Music Theatre NOW“ – projektas, apžvelgiantis pasaulio šiuolaikinio muzikos teatro situaciją, renginys, suteikiantis galimybę vos per keletą dienų susipažinti su ryškiausiais pasaulio muzikos teatro įvykiais. Tai kūrėjų, prodiuserių, festivalių kuratorių, meno kritikų, leidėjų susitikimų platforma, kurioje inicijuojama šiuolaikinio muzikos teatro projektų tarptautinė sklaida. Lietuvių autorių opera „Geros dienos!“ taip pat sulaukė dėmesio iš įvairių pasaulio festivalių prodiuserių. Opera „Geros dienos!“ – kūrinys apie vartojimo neišvengiamumą. Siužeto pagrindas – prekybos centro kasininkių mintys, tai, kas slypi anapus mechaniško aptarnavimo „Laba diena“, „Ačiū“, „Geros dienos!“. Slaptos pardavėjų mintys, jų CV išklotinės čia tampa trumpomis individualiomis dramomis. Žiūrovui suteikiama ne tik galimybė patekti į kiekvienos pardavėjos vidinį pasaulį, bet ir atpažinti save – neišvengiamo „uždirbti–pirkti“ rato dalyvį. Opera sukurta 10 balsų, elektronikai ir pianinui. Operos kūrėjai atsisako klasikinio dainavimo: kasininkių arijos neretai skamba kaip pasikartojančios banalios melodijos, primenančios monotonišką, nesibaigiantį prekių keliavimą konvejeriu. Minimalistinė operos muzika sukurta komponuojant kasdieninės aplinkos ir prekybos centrų akustinę garsų įvairovę. Ana ABLAMONOVA

STRADIVARIJAUS SMUIKAS SKAMBĖJO PRASMINGAI

Balandžio 17 d. Vilniuje, 18 d. Kaune muzikos mylėtojai klausėsi puikaus dueto – Andrejaus Baranovo (smuikas, Rusija) ir Dariaus Mažinto (fortepijonas, Lietuva) – interpretuojamų klasikinės muzikos šedevrų. Dvidešimt septynerių metų smuikininkas – jau karjeros viršūnę pasiekęs atlikėjas, kurio kūrybinį kelią puošia pergalės daugybėje konkursų (B. Britteno Londone, H. Mateau Vokietijoje, D. Oistracho ir N. Paganini Maskvoje, taip pat konkursuose Indianapolyje (JAV), Sedajuje (Japonija), Seule (Pietų Korėja), Kinijoje, Pietų Afrikoje, 2012 metais – tarptautiniame karalienės Elžbietos konkurse), pasirodymai su žymiausiais tarptautiniais orkestrais, vedamos tarptautinės meistriškumo pamokos (balandžio 19 d. jis vedė pamokas ir Lietuvoje, „Piano.lt“ salėje). A. Baranovas yra išleidęs dvi solinių koncertų kompaktines plokšteles, šiais metais planuojamos dar dvi, kuriose skambės rusų klasikų muzika. A. Baranovas gimė Sankt Peterburge muzikų šeimoje, yra baigęs N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją ir Lozanos konservatoriją Šveicarijoje. Dvidešimt trejų metų jau buvo paskirtas savo mokytojo prancūzų virtuozo Pierre´o Amoyalio asistentu Lozanos konservatorijoje. 2011 m. smuikininkas sulaukė pasiūlymo užimti kviestinio koncertmeisterio vietą Permės valstybi-

Andrejus Baranovas

nio teatro simfoniniame orkestre „Musica aeterna“, o 2012 metais įkūrė D. Oistracho styginių kvartetą. Neišgirsti gyvai skambančio Stradivarijaus būtų didelis praradimas, tai patvirtino ir šis vakaras, kuriame jaunasis talentas griežė Japonijos muzikos fondo jam paskirtu smuiku „Huggins“ (1708). O kas tokią progą praleido, gali pasiklausyti pasaulinių Vokietijos (BR Klassik), Suomijos (Radio Orpheus), JAV (WFYI, WFMT ) ar Japonijos (NHK Sendai) muzikos kanalų transliuojamų koncertų, kuriuose pasirodo A. Baranovas. Garbę griežti ypatingu smuiku muzikas užsitarnavo anksti, bet pelnytai – jis ne tik puikiai valdo instrumentą, bet ir stebina interpretacijų solidumu bei gelme. Ir S. Prokofjevo Penkios melodijos smuikui ir fortepijonui, op. 35, ir Sonata smuikui ir fortepijonui fmoll Nr. 1, op. 80, galėtų būti XXI amžiaus atlikimo – racionalaus

Darius Mažintas

Adomo SVIRSKO nuotr.

LIETUVIŲ OPERAI – ŠANCHAJAUS ŠIUOLAIKINIO TEATRO FESTIVALIO PRIZAS

Muzikos barai / 23


Didžioji salė ir konstruktyvaus – etalonas, kai išvengiama romantinio ekspresyvumo diktuojamo emocijų perviršio. Ypač kerėjo lyrinės dalys ir temos, kurias A. Baranovas atskleidė su neprilygstamu neskubriu įsiklausymu, o greitosios dalys jo neviliojo taškytis pasažais ir „užvesti pragaro variklį“. Lygiai taip pat prasmingai skambėjo E. Ysaÿe‘o Sonata smuikui solo E-dur Nr. 6, op. 27, bei didingoji C. Francko Sonata smuikui ir fortepijonui A-dur. Plati kantilena, spalvų panorama, logiškas muzikinės medžiagos išdėstymas derėjo su valingai vedama mintimi. Bisui nuskambėjo C. Debussy „Mėnulio šviesa“, ji buvo perteikta trapiai ir tapybiškai. A. Baranovo griežimui būdingas ramus dėmesingumas ir garsų masyvą lengvai aprėpiantis žvilgsnis sukuria ypatingą fenomeną, kai detalės nepaskęsta visumoje ir netampa pernelyg reikšmingos, o laikui tekant tarsi lėčiau, girdime reikšmių prisotintą muzikinį naratyvą – nelyginant ypač didelio jautrumo kamera nufilmuotą sulėtintą pumpuro skleidimąsi ir virtimą žiedu. Šis retas gebėjimas leidžia atlikėjui gerai žinomus kūrinius perteikti taip, kad jie suskamba netikėtai ir naujai. Būtent tokio solidaus, be išorinio efektingumo griežimo norisi ir verta klausytis ne vieną kartą. Darius Mažintas ir technikos, ir turinio atžvilgiu sudėtingas partijas pateikė nepriekaištingai švariai, jautriai sekdamas smuiko Maestro idėjas. Pasirodymą su pasaulinio pripažinimo sulaukusiu smuikininku galima laikyti svarbiu jaunojo pianisto laimėjimu. Pastaruoju metu ypač daug skambindamas kamerinės muzikos, akompanuodamas garsiems atlikėjams, D. Mažintas skleidžiasi ir bręsta ne tik kaip solistas, bet ir kaip potencialus partneris didžiojoje scenoje. Neseniai Vilniaus rotušėje su dainininku Rafailu Karpiu pristatyta kompaktinė plokštelė, į kurią įrašytos dainos jidiš kalba, atskleidė subtilų, savitą ir poetišką jo kamerinio muzikavimo charakterį. Labai norėtųsi įvairiapusiškoje sceninėje ir organizacinėje veikloje aktyviai besireiškiančiam pianistui palinkėti sėkmės. Pastarasis rečitalis

Muzikos barai / 24

su A. Baranovu paliudijo didelę talentingo lietuvių pianisto atsakomybę ir meilę fortepijono menui bei skrydį į aukštumas. 2011 m. Kultūros ministerijos D. Mažintui paskirta Jaunojo kūrėjo premija – paskatinimas greta kultūros viceministro ir kitų svarbių pareigų plėtoti savo ryškų kūrybinį potencialą. Daiva TAMOŠAITYTĖ

INGRIDOS IR INDRĖS DUETAS: SUBTILU IR STABILU KAIP AMŽINOJI KLASIKA

Balandžio 14-ąją į tradicinę Lietuvos nacionalinės filharmonijos rengiamą kamerinės muzikos popietę Senajame arsenale pakvietė smuikininkė Ingrida Armonaitė ir pianistė Indrė Baikštytė. Menininkės – skirtingų kartų, tačiau turi daug bendrų bruožų kaip atlikėjos interpretatorės, abi žinomų muzikų dinastijų atstovės. Ingridos Armonaitės mama – garsi smuiko pedagogė Emilija Pilotaitė-Armonienė, tėvas – praeityje žymus fleitininkas Augustinas Armonas, kartu su broliu violončelininku Rimantu Armonu ir pianiste Irena Uss-Armoniene Ingrida groja garsiajame „Armonų trio“. Indrės Baikštytės senelis – kompozitorius Eduardas Balsys, mama – pianistė Dalia Balsytė. Ingrida Armonaitė yra ne vieno prestižinio konkurso laureatė: 1972 ir 1976 m. nugalėjo tarptautiniame J. Kociáno jaunųjų smuikininkų konkurse Čekijoje, 1985 m. laimėjo I premiją tarptautiniame V. Humlo smuikininkų konkurse Zagrebe. Jos scenos partneriai – žinomi orkestrai ir pianistai, jos diskografiją puošia iškiliausių šiuolaikinių Lietuvos ir užsienio autorių opusų interpretacijos. Indrė Baikštytė gal dar negali pasigirti tokia turtinga kūrybine biografija, tačiau ir ji turi nemažai tarptautinių apdovanojimų: 1996 m. laimėjo II premiją L. Knežkovos-Hussey pianistų konkurse Kanadoje, 1999 m. nugalėjo G. Enescu konkurse, 2002 m. su smuikininke R. Lipinaityte („Domino duo“) pelnė II premiją Pirmajame Švedijos

kamerinių duetų kon­kurse, 2004 m. jai paskirta I premija Ukrainos konkurse-festivalyje „XXI amžiaus menas“. Iškalbingas faktas, kad jauna, tik studentišką suolą palikusi muzikė buvo pakviesta dirbti į prestižinį Berlyno menų universitetą. Indrė Baikštytė yra ir fortepijoninio trio „FortVio“ narė, su šiuo ansambliu iškovojo III vietą XVIII tarptautiniame J. Brahmso konkurse Austrijoje ir II vietą tarptautiniame S. Tanejevo konkurse Rusijoje. Abi muzikės scenoje pirmą kartą susitiko 2011-aisiais, tąsyk programai pasirinko F. Schuberto, C. Debussy, D. Šostakovičiaus sonatas. Pirmasis pasirodymas buvo ne tik sėkmingas, bet ir lemtingas. Klausantis jų naujausios programos nekilo abejonių – šis duetas yra ansamblinio muzikavimo etalonas. Nedažnai dvi ryškios sceninės individualybės muzikuodamos pasiekia tokią darną, vieningą interpretacinę mąstyseną ir stiliaus pajautą. Naujausia dueto programa skirta dviem iškiliems šiuolaikiniams autoriams – Alfredui Šnitkei (Schnittke) ir Broniui Kutavičiui. Koncerto pradžioje skambėjo A. Šnitkės Senovinio stiliaus siuita. Praeities meninių epochų impresijas, apie kurias byloja jau pats pavadinimas, sustiprino Ingridos Armonaitės stilistinė intuicija ir skvarbus analitinis žvilgsnis į kūrinio esmę, todėl jo interpretacija netapo muziejiniu eksponatu, veikiau tai buvo gyva ir net šmaikšti parafrazė. Neatsitiktinai antrai koncerto daliai atlikėjos pasirinko idėjiškai artimą Broniaus Kutavičiaus 1978 m. siuitą „Nuo madrigalo ir aleatorikos“, kurioje pateikiama savotiška muzikos epochų ir stilių enciklopedija. Koncerte išgirdome dar dvi beveik tais pačiais metais sukurtas sonatas smuikui ir fortepijonui: pirmoje dalyje – A. Šnitkės Pirmąją sonatą (1963 m.), antroje dalyje – B. Kutavičiaus Sonatą (1962 m.), tarp kurių galima įžvelgti nemažai idėjinių panašumų. Manau, duetas pasirinko sėkmingą programos koncepciją, kurią galima įvardyti kaip klasicistinių (amžinųjų?) formų ir nūdienos išraiškos priemonių simbiozę ir dialektiką.

Programą vainikavo dar vienas įsimintinas Broniaus Kutavičiaus opusas „Perpetuum mobile“ violončelei ir fortepijonui (1979), tik šįsyk – Tomo Kutavičiaus versija smuikui ir fortepijonui. Manau, kad ši versija dėl visiškai objektyvių techninių artikuliacinių smuiko savybių laimėjo prieš originalią versiją, kurios tikrai nenoriu sumenkinti, tačiau Ingridos Armonaitės galimybės ir interpretacija kūrinį iškėlė į kitą, dar negirdėtą, kokybinį lygmenį. Koks gi bisas be hito! Tam geriausiai tinka Rodiono Ščedrino „A la Albeniz“. Dueto interpretacija tiesiog pakerėjo tango ekspresijos žavesiu ir temperamentu. Negalima nepaminėti Ingridos Armonaitės nuopelnų visai šiuolaikinei lietuvių ir užsienio autorių kūrybai. Būtent jos interpretacijos įkvėpė gyvybę O. Narbutaitės, A. Šenderovo ir kitų žymių nūdienos kompozitorių opusams. Manau, kad ir Indrės Baikštytės vaidmuo nėra atsitiktinis, taigi į mūsų muzikinį gyvenimą atėjo stabilus, subtilus ir stiprus duetas. Tikiu, kad prieš dvejus metus skambėjusios jų programos devizas „Atsidavusios menui visa siela“ taps jų credo ir vizitine kortele būsimuose koncertiniuose sezonuose. Tomas BAKUČIONIS

KITOKS BAROKAS

Kovo 7 d. „Piano.lt“ salėje įvyko kelių epochų ir muzikos stilių „susitikimas“. Trys jauni muzikai kvietė klausytojus patirti, kaip skamba ir atrodo barokas be perukų. Praėjusiais metais sopranas Karolina Glinskaitė, džiazo vokalistė Silvija Pankūnaitė ir pianistas Vytis Smolskas klausytojams pristatė įdomią kūrybinę idėją. Jų sumanytas projektas „Baroque Contempo“ leidžia naujai pažvelgti į puošnųjį baroką. Kaip teigia patys atlikėjai, jie susibūrė vedami vieno tikslo – pasinerti į arijų interpretaciją, kuri atskleistų impulsyviąją, o ne vienpusiškai įmantrią, patetišką baroko epochos pusę. Muzikai drąsiai pina baroko ir šiuolaikinio džiazo harmonijas, leidžia joms suskambėti kitaip, naujai.


Pianistas Vytis Smolskas, dainininkės Karolina Glinskaitė ir Silvija Pankūnaitė

Improvizacija ir džiazas – dvi neatsiejamos sąvokos, o štai barokas dėl savo puošnumo dažnai mums atrodo didingas ir nelabai lankstus. Tačiau improvizacija baroko epochoje buvo svarbus muzikos atlikimo elementas. Būtent dėl to baroko muzikos mylėtojams jaunieji atlikėjai siūlo suskleisti vėduokles, nusimesti perukus ir patikėti, kad šiuolaikinis džiazas ir barokas gali išsitekti vienoje scenoje. Koncerto vakarą naujai nuskambėjo A. Stradellos arija „Cosi, Amor, mi fai languir“, G. Sibellos „O bocca dolorosa“, G. Bononcini „Per la Gloria“ iš operos „Griselda“, G. F. Händelio arijos „Mi lagnero tacendo“, „How beautiful are the feet“ iš oratorijos „Mesijas“, A. Scarlatti „Sento nel core“, F. Durante „Danza danza fanciulla gentile“, G. B. Pergolesi „Nina“, G. F. Händelio „Lascia chio pianga“ iš operos „Rinaldas“, Ch. W. Glucko „Jaiper du mon Euridice“. Prie preciziško šių baroko arijų atlikimo pripratęs klausytojas, „Baroque Contempo“ koncerte galėjo išgirsti, kaip gimsta netikėti muzikiniai sąskambiai, kinta ritminis piešinys, skleidžiasi vis kitos harmonijų spalvos. Ryškų sopraną turinti Karolina Glinskaitė lanksčiai išdainavo muzikinius posūkius, o pianistui Vyčiui Smolskui barokinius akordus ėmus sodrinti džiazo harmonijomis ir improvizaciniais pasažais, operos dainininkė nepametė muzikinės linijos ir toliau leido skleistis naujoms spalvoms. Drąsiai ir kartu subtiliai džiazo vokalą valdanti Silvija Pankūnaitė lyg dailininkė įsijungdavo į muzikinio piešinio kūrimą – čia braukė tirštą

ir aštrų improvizacinį potėpį, čia subtiliai paįvairindavo arijas tykiu, akvarelišku skambėjimu. Džiazo improvizacijų vietose vokalistė ieškojo kitokio, laisvo skambesio. Pradžioje norėjosi išgirsti šiek tiek daugiau S. Pankūnaitės balso, tačiau koncertui įsibėgėjus klausytojai girdėjo vis daugiau merginos improvizacijų. Vytis Smolskas, kurdamas harmoninius ir ritminius piešinius, į džiazuojantį baroką įtraukė ir elektronikos – skambino elektriniu sintezatoriumi. Pianistas, turintis nemažai patirties tiek klasikinio fortepijono, tiek džiazo srityse, nesunkiai derino stilius ir epochas. Tiesa, buvo vietų, kuriose greitai kintančios pianisto harmonijos, regis, kiek trikdė klasikinio vokalo atlikėją Karoliną. Dauguma barokinių arijų, taip pat ir bisui atlikta G. F. Händelio „Lascia chio pianga“, yra išbaigtos ir puikiai skamba grynuoju savo pavidalu. Vietomis džiazo harmonijomis inkrustuotas muzikinis piešinys rodėsi per tirštas, kiek eklektiškas, tačiau kai kurios arijos suskambo labai šviežiai ir įdomiai. Klasikinio fortepijono ir džiazo improvizacijos meno studijas Olandijoje baigęs Vytis Smolskas, kuris aranžavo visus „Baroque Contempo“ atliekamus kūrinius, koncertuoja su žinomais Lietuvos ir užsienio atlikėjais. Praėjusiais metais V. Smolskas tapo pirmuoju lietuvių pianistu, koncertavusiu prestižiniame „North Sea Jazz“ festivalyje Olandijoje su Roterdamo „Codarts“ ir Karališkosios Hagos konservatorijos jungtiniu bigbendu bei vienu ryškiausių šių dienų Niujorko saksofonininkų Rudreshu Mahanthappa. Vy-

čio pasiteiravus, kodėl su „Baroque Contempo“ partnerėmis nusprendė baroką išlaisvinti iš įprastinių epochos rėmų, sakė: „Kadangi man buvo pasiūlyta idėja „barokas kitaip“, aš nuo klausimo „kodėl?“ iškart perėjau prie „kaip?“. Baroko ir džiazo sąjunga man svarbi, nes jungdamas šiuos du atlikimo stilius galiu atsiskleisti. Hagoje studijuodamas džiazo improvizaciją, seniai nebuvau prisilietęs prie klasikinės muzikos, tad dabar man yra puiki galimybė grįžti prie savo šaknų.“ Klasikinio vokalo atstovė Karolina Glinskaitė teigia, kad dirbti su tokiais įvairiapusiais muzikantais kaip Vytis Smolskas ir Silvija Pankūnaitė yra labai vertinga patirtis. Pats projektas merginai atrodo įdomus ir reikšmingas: „Man labai svarbios baroko muzikos spalvos, o šis projektas itin įdomus savo skambesiu – klasikinė ir džiazo harmonija viena kitą papildo ir suteikia žavesio sąskambių visumai. Ieškodama šių dermių sąlyčio taškų suprantu, kad viskas susiję, kad klasika puikiai draugauja su džiazu, kad muzika yra vienalytė, o bendromis jėgomis rastas skambesys – vaizduotės spalvos, atspindinčios kiekvieno iš mūsų charakterį.“ Džiazo dainininkė Silvija Pankūnaitė paminėjo, kad iš pradžių ši baroko ir šiuolaikinio džiazo sintezės idėja buvo sumanyta ir po truputį brendo kitokios sudėties kolektyve, bet vėliau, pasitraukus keliems jo nariams, „Baroque Contempo“ sujungė kitus šiai minčiai pritariančius muzikus. Mergina džiaugėsi, kad visi trys atlikėjai puikiai sutaria ir gali kartu kurti: „Įdomu dirbti su dabartiniais „Baroque Contempo“ nariais, kartu daug ką atrandame. O kai koncerte matome tiek žmonių, tai nuteikia labai maloniai. Turime naujų kūrybinių idėjų ir norime jas įgyvendinti“. Džiazuojantis barokas nuspalvino vakarą ir leido patikėti, kad kelių viena nuo kitos nutolusių epochų muzika gali darniai skambėti kartu. Laukiant naujų projekto „Baroque Contempo“ koncertų ir netikėtų sąskambių, atlikėjams norisi palinkėti sėkmės įgyvendinant kūrybines idėjas. Gerūta GRINIŪTĖ

GIUSEPPE VERDI 200-OSIOMS GIMIMO METINĖMS

Nuo to momento, kai pirmoji Giuseppe Verdi opera „Oberto“ suskambo teatre ir buvo gerai priimta įnoringos publikos, italų operos genijaus muzika jau du šimtmečius džiugina viso pasaulio melomanų širdis ir, regis, nė neketina trauktis ir užleisti vietos postmodernizmo eksperimentams. Iš tiesų sunku būtų rasti kitą tokį visuotinai populiarų kompozitorių, kurio šlovė ne tik neblėsta, bet ir stiprėja. Įsidėmėtinas G. Verdi kelias į profesionalųjį meną: privačiai imamos vargonų pamokos ir vargonavimas nuo dešimties metų, tėvo nupirktas sulūžęs ir kaimyno pataisytas spinetas, pirmasis jo sukurtos uvertiūros atlikimas sulaukus penkiolikos, nepavykęs mėginimas 1832 metais įstoti į Milano konservatoriją (aštuoniolikos jau buvo laikomas per senas) ir vėl – privačios pamokos... Likimo ironija ar dovana? Juk G. Verdi išvengė kokio nors visuotinai garbinamo patrono įtakos ir didžiausios visų laikų menininkų moralinės katastrofos – būti nuolat siejamam su kuriuo nors didžiu vardu, vadinamam kieno nors mokiniu ir panašiai... Galbūt ir laikmetis buvo palankus gaivališkam savarankiškumui; didžioji XIX a. Italijos nacionalizmo dvasia ir laisvės šauksmas tarsi savaime išsirinko sau lygų dainių, kaip niekas kitas paprastai, aiškiai ir įtikinamai muzikine kalba išreiškusį baironišką laiko dvasią. Vakaras „Vivat Verdi!“, kurį Nacionalinė filharmonija surengė kompozitoriaus garbei, gerai atspindėjo jo kūrybos kraitę, buvo parinktos ištraukos iš svarbiausių operų, kitų kūrinių. Skambėjo „Aidos“, „Likimo galios“ ir „Sicilijos mišparų“ uvertiūros, „Don Karlo“ II veiksmo įžanga, ištrauka iš operos „Makbetas“, III veiksmo I scenos choras ir čigonų choras iš „Trubadūro“, „Traviatos“ preliudas, vergų choras iš „Nabuko“ ir pabaigoje – „Aidos“ II veiksmo didysis finalas. Pirmoje dalyje buvo atlikta „Stabat Mater“ iš „Keturių šventų giesmių“. Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavo

Muzikos barai / 25


Didžioji salė latvis Imantas Resnis, pernai iš Modesto Pitrėno perėmęs kolektyvo vyriausiojo dirigento pareigas, o choro partijas atliko ne kas kitas, kaip puikusis Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras, kuriam Verdi muzika yra nelyginant vizitinė kortelė. Patiko, bent jau man, idėja Verdi reprezentuoti ne primadonų arijomis, bet nemirtingais operų chorais ir kartu parodyti, kokia stipri Lietuvos chorinė tradicija – juk būtų nelengva surasti Europoje profesionalų chorą, panašų į Nacionalinio operos ir baleto kolektyvą, vadovaujamą Česlovo Radžiūno, kuris taip neprilygstamai interpretuotų daugelį operų šedevrų (prisiminkime kad ir R. Wagnerio „Skrajojantį olandą“, dėl choro partijų sudėtingumo įkandamą nedaugeliui operos teatrų). Verdi išsiskiria puikiais operų chorais, kurie gali būti ir yra atliekami kaip savarankiški numeriai. Nieko nuostabaus, jog koncerto kulminacija tapo vergų choras iš „Nabuko“, o iškilminga viso vakaro apoteoze – ištrauka iš „Aidos“. Kažin, kaip būtų susiklostęs Verdi likimas po žmonos ir dviejų vaikų mirties, lėmusios jo sprendimą nebekurti, jei ne Milano „La Scalos“ impresarijaus Bartolomeo Merelli iniciatyva. „Vieną vakarą ties Kristoforo galerija kaktomuša susidūriau su Merelli, jis skubėjo į teatrą. Smarkiai snigo; jis čiupo mane už alkūnės ir pakvietė pasivaikščioti iki „La Skalos“. Pakeliui nesiliovė kalbėti apie tai, kaip vis nerandąs kompozitoriaus, kuris sukurtų naują operą... Tik pamanyk, – porino Merelli, – turiu Soleros libretą. Labai gražus. Imk ir perskaityk,“ – rašė Verdi. Nenoromis Verdi paėmė libretą. Eilės, priminusios Biblijos, kurios skaitymas visada labai patiko kompozitoriui, parafrazę, jį sužavėjo, ir iki ryto jis jau buvo išmokęs tekstą atmintinai. Popiet jis nunešė libretą impresarijui, o šis paklausė: „Argi jis ne žavingas?“ „Labai“. „Na, tai parašyk pagal jį muziką“. Sulig šiais žodžiais Merelli įbruko rankraštį į Verdi palto kišenę, stumtelėjo link durų ir užtrenkė jas prieš nosį. „Nabuko“ partitūrą kompozitorius baigė anksčiau, nei tikėjosi Merelli. Operą milaniečiai sutiko su didžiuliu entuziazmu,

Muzikos barai / 26

mat jie jautėsi it babiloniečiai, kenčią austrų jungą... Taip Verdi, tik daug žadantis kompozitorius, per vieną naktį tapo tautos didvyriu, vėliau, ypač po „Rigoleto“, – žymiausiu to meto Europos operų kūrėju. Verdi galima laikyti romantizmo epochos Baironu muzikoje, mat jis taip puikiai perteikė patriotizmo dvasią, kad ji suprantama bet kuriame kontinente. Ne mažiau įtikinamai garsais jis atskleidė asmeninės ar socialinės dramos peripetijas. Tik vienetams pavyksta lemtingus žmogaus gyvenimo įvykius taip tobulai išreikšti muzikos kalba, kad ji peržengia epochų ir valstybių ribas ir tampa tam tikru simboliu. Toks yra Mendelssohno „Vestuvių maršas“ iš „Vasarvidžio nakties sapno“, Chopino sonatos h-moll 3 dalis, vadinamasis „Gedulingas maršas“, o Verdi „Vergų choras“ virpins širdis tol, kol kuriame nors žemės kampelyje žmonės ilgėsis laisvės. Daiva TAMOŠAITYTĖ

LNSO SEZONO PABAIGOS KONCERTAS

Gegužės 11 dieną Nacionalinė filharmonija pakvietė į baigiamąjį 72-ojo sezono koncertą. Pirmoje dalyje Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas profesoriaus Juozo Domarko, griežė Piotro Čaikovskio Pirmąjį fortepijoninį koncertą b-moll, op. 23 (solistė Yeol Eum Son, Pietų Korėja), antroje – Dmitrijaus Šostakovičiaus Dešimtąją simfoniją e-moll, op. 93. Viena geriausių Pietų Korėjos pianisčių Yeol Eum Son 2011 m. XIV tarptautiniame P. Čaikovskio pianistų konkurse laimėjo antrąją vietą, 2009 m. XIII tarptautiniame Vano Cliburno konkurse iškovojo sidabro medalį. Vilniuje pianistė pademonstravo nepaprastą ištvermę, puikią techniką, tačiau jos interpretacija buvo sausoka ir orientuota ne tiek į emocinę, kiek į konkstruktyviąją kūrinio plotmę. Paprastai po koncerto su orkestru kviestiniai solistai bisų negroja, tačiau iš pirmą kartą Lietuvoje girdimos Yeol Eum Son publika bisą išsireikalavo. P. Čaikovskio

šeštosios simfonijos (S. Feinbergo aranžuotė) III dalis (Scherzo) pribloškė neeilinėmis pianistės galimybėmis. Gaila, kad ši talentinga atlikėja neatskleidė kitos savo artistinės asmenybės pusės ir vietoj bravūriškos parafrazės neatliko, tarkim, ko nors iš J. S. Bacho ar W. A. Mozarto. Už pastarojo (taip pat ir R. Ščedrino) kūrinių geriausią atlikimą P. Čaikovskio konkurse buvo apdovanota specialiuoju prizu. Dešimtąją simfoniją D. Šostakovičius baigė rašyti 1953 metais, tai tapo kūrybingo menininko, Stalino laikais kaltinto formalizmu, reabilitacijos pradžia. Anot simfonijos premjerai dirigavusio Jevgenijaus Mravinskio, joje, kaip ir kituose kompozitoriaus opusuose, gausu specifinių įvaizdžių ir konotacijų. Šiandienos muzikologai, šifruodami tuos įvaizdžius, skyla į dvi stovyklas. Vienos atstovai (tarp jų, esą, ir Šostakovičiaus vaikai) laikosi revizionistinio požiūrio ir mėgina kompozitorių reabilituoti ir ideologine prasme, teigia simfonijoje esant daug užkoduotų „antivyriausybinių žinučių“. Remiamasi muzikologui Solomonui Volkovui 1979 m. padiktuotais tekstais, kurie laikomi savotiškais kompozitoriaus memuarais. Kiti muzikologai, tarp jų Richardas Taruskinas, mano, kad Šostakovičiaus kūryboje nėra nieko kontroversiško. Kad ir kaip ten būtų, simfonija yra nepaprastai skaidrios faktūros, vientisa intonaciniu požiūriu, jos temos vaizdingos ir įsimenančios. Dešimtoji simfonija, kaip ir penktoji, tapo labai populiari. Maestro Domarkas, prieš du mėnesius tą pačią simfoniją dirigavęs Argentinoje, neabejotinai yra vienas geriausių D. Šostakovičiaus simfoninės kūrybos ekspertų, šias žinias jis perteikė ir Modestui Pitrėnui, taip pat įspūdingai interpretuojančiam rusų klasiką. Įkvėpta ir nuodugni J. Domarko interpretacija sukūrė erdvų muzikinį paveikslą, kuriame leitmotyvai (DSCH tema, vadinamasis Elmiros motyvas, kt.) ir ritmai spindėjo, galima sakyti, garsiniu 3D formatu. Pabrėžtinas puikus orkestro solistų darbas, ypač trečiojoje dalyje, kurioje plėtojamos dvi pagrindinės minėtos temos. Solo partijas atliko

Algimantas Peseckas (smuikas), Valentinas Gelgotas (fleita), Tomas Bieliauskas (obojus), Andrius Žiūra, Vytautas Giedraitis (klarnetai), Šarūnas Kačionas (fagotas), Mindaugas Gecevičius (valtorna). J. Domarkas, vengiantis tiesmukų literatūrinių šifruočių, vaizdus siekiantis perteikti muzikine kalba, kurie iš jos ir kyla, įtikinamai parodė, kad genialaus kompozitoriaus pasaulis, apibendrinantis žmogaus jausmus ir mintis, toli peržengia bet kurios ideologijos ribas. Galbūt todėl Šostakovičiaus dešimtoji simfonija tokia suprantama ir mėgstama visuose pasaulio kampeliuose. Daiva TAMOŠAITYTĖ

RYŠKUS SUGRĮŽIMAS

Balandžio 24 dieną Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, įvyko vienas iš XV tarptautinio festivalio „Sugrįžimai“ koncertų: griežė Sankt Peterburgo valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos profesoriaus A. Nikitino violončelės klasės studentas Dmitrijus Berezinas. Koncerto, vykusio perpildytoje salėje, programa buvo įvairi ir įdomi, po kiekvieno kūrinio ilgai netildavo publikos ovacijos. Scenoje pasirodė ir Dmitrijaus sesutė smuikininkė Marija Berezina, tai renginiui suteikė šeimyninės šilumos ir nuoširdumo, be to, koncertas buvo skirtas muzikantų mylimo senelio mirties metinėms... Buvo gaila, kad koncertas baigėsi, po patirtų išgyvenimų nesinorėjo grįžti į realybę. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė pianistė Aldona Radvilaitė sakė: „Dima buvo man netikėtas atradimas, jis – tikras stebuklas. Tai buvo geriausias koncertas iš visų festivalio koncertų, kuriuos aš girdėjau.“ Griežti violončele Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje pas mokytoją Tatjaną Kuc Dmitrijus pradėjo būdamas šešerių. Nuo 2006 metų mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tos pačios mokytojos klasėje. Per 12 mokslo metų Dmitrijus tapo B. Dvariono, įvairių tarptautinių konkursų Italijoje, Latvijoje, Lietuvoje laureatu. IX tarptauti-


niame K. Wilkomirskio konkurse Poznanėje (Lenkija) pelnė diplomą. Dalyvavo žymių pedagogų atvirose pamokose, koncertavo su Lietuvos, Šv. Kristoforo, Pietvakarių Vokietijos kameriniais orkestrais, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Nuo 2011 metų yra Sankt Peterburgo violončelininkų ansamblio narys, su juo gastroliavo Lenkijoje, Italijoje, įrašė kompaktinę plokštelę. Koncerte skambėjusi muzika nuo pirmos iki paskutinės natos buvo pripildyta gilios prasmės ir stiprių emocijų. Virtuoziškai atliktas Preliudas iš J. S. Bacho siuitos violončelei solo D-dur, parašytas senovinei penkių stygų violončelei, parodė, kad scenoje – mąstantis, savitą požiūrį turintis menininkas. J. Brahmso Sonata e-moll – ryškus vokiečių romantizmo pavyzdys. Kartu su puikia pianiste, viena geriausių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncertmeisterių Marija Bylinska Dmitrijui pavyko iki ašarų sujaudinti publiką pirmos dalies tragizmu, perteikti gracingo menueto manieringumą, priblokšti audringais finalo pasažais. Pirmą koncerto dalį Dmitrijus baigė M. Brucho „Col Nidrei“. Ši sudėtingos formos ir turinio žydų malda reikalauja gilaus atliekamos muzikos prasmės supratimo. Liūdni violončelės atodūsiai, sukaupta malda kėlė šiurpulį. Antrą koncerto dalį pradėjo Marija Berezina. Jos atliekama J. Haydno Koncerto Nr. 2 G-dur pirmoji dalis (koncertmeisterė Roberta Mikučionytė) skambėjo lengvai, jaunatviškai ir džiaugsmingai. Beje, tai buvo vienintelis mažorinės tonacijos koncerto

kūrinys. Puikus stiliaus pojūtis, kantilena ir šiltas, sodrus Marijos smuiko skambėjimas papuošė violončelės rečitalį. Beje, ir smuiką Marijai, ir violončelę (pirmą savo gyvenime) Dmitrijui padarė žinomas Lietuvoje meistras Vytas Gečas. Virtuoziškas M. de Fallos Ispaniško šokio atlikimas parodė, kad Marija, nors pasirinko kitą gyvenimo kelią (ji – Vilniaus universiteto pirmakursė, studijuoja anglų ir ispanų kalbas), skirtis su muzika, smuiku ir savo mokytoja Daiva Vasiliauskiene nesirengia. Tęsdamas koncertą Dima pagriežė D. Šostakovičiaus Koncerto violončelei Nr. 1 Es-dur, op 107, pirmąją dalį Allegretto bei A. Šenderovo „Dvi Sulamitos giesmes“. Toks buvo festivalio reikalavimas: atlikti savo gimtosios šalies ir tos šalies, kurioje mokaisi, kompozitorių muziką. Sukrėtė revoliucingi Šostakovičiaus muzikos ritmai, didžiulė įtampa, energija, viską savo kelyje griaunanti totalitarizmo eisena, sarkazmas ir groteskas. Visai kitokios buvo Sulamitos giesmės – neįtikėtina, kaip jaunasis atlikėjas sugebėjo pajusti, suprasti ir perteikti greitos gyvenimo tėkmės liūdesį, pasiaukojančios meilės tragiškumą, tokį skausmingą gyvybės trapumą. Išėjęs nusilenkti kompozitorius atrodė susijaudinęs ir dėkingas... Koncerto programą vainikavo kiekvieno violončelininko repertuaro puošmena – A. Piazzollos „Grand Tango“. Šį kūrinį, susidedantį iš kelių skirtingų epizodų, tarsi iš atskirų savarankiškų pjesių, sunku pagroti vientisai, išlaikant formą ir klausytojų dėmesį, nepaskęsti detalėse, perteikti

Buenos Airių paplūdimių ir uostų atmosferą, nepamiršti, jog šis tango skamba ne Odesos restorane. Aistringą violončelės su fortepijonu dialogą keitė apmąstymų ir ramaus pokalbio epizodai. Taurus buvo paskutinis koncerto akordas: bisui nuskambėjo F. Schuberto „Dedikacija Muzikai“ smuikui, violončelei ir fortepijonui (Marija ir Dmitrijus Berezinai ir Roberta Mikučionytė). Simboliška, kad būtent nuo šios pjesės prieš septynerius metus prasidėjo brolio ir sesers, tada dar Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos moksleivių, muzikavimas duetu. Tegu garsina Lietuvą jos išauginti talentai, tegu grįžta jie prie savo ištakų ne tik pavasarį, tegu džiugina mus savo pasiekimais, tegu būna laimingas jų likimas... Violeta TRAŠKEVIČIENĖ

RICHARDO WAGNERIO SAVAITĖ

Šiais metais muzikos pasaulis mini genialaus operų kompozitoriaus Richardo Wagnerio 200-ąsias gimimo metines, 2013-uosius UNESCO paskelbė R. Wagnerio metais. Ta proga Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras balandžio 19–26 dienomis surengė Richardo Wagnerio savaitę. Lietuvoje tai pirmasis tokio pobūdžio renginys, skirtas šio visame pasaulyje garbinamo kompozitoriaus kūrybai. Šventinės savaitės metu buvo parodytos visos trys LNOBT repertuare esančios R. Wagnerio operos – „Valkirija“, „Skrajojantis olandas“, „Lohengrinas“ – ir baletas „Tristanas ir Izolda“ pagal to paties pavadinimo operos muziką ir kitus kompozitoriaus kūrinius. Spektaklius dirigavo Modestas Pitrėnas („Tristanas ir Izolda“, „Valkirija“), Martynas Staškus („Skrajojantis olandas“) ir LNOBT muzikos vadovas Robertas Šervenikas („Lohengrinas“). Dainavo Sandra Janušaitė, Kristianas Benediktas, Sigutė Stonytė, Egidijus Dauskurdis, Laima Jonutytė, Audrius Rubežius ir kiti. Specialiai iš Vokietijos į Richardo Wagnerio savaitę buvo atvykęs lietuvių bosas-baritonas Almas Švilpa – jis dainavo Votaną „Valkirijoje“ ir Olandą „Skrajojan-

čiame olande“. „Valkiriją“ papuošė šio pastatymo premjeroje 2007 m. pirmosios lietuviškos Brunhildos vaidmenį sukūrusi Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus. Krzysztofo Pastoro baletą „Tristanas ir Izolda“ šoko LNOBT baleto žvaigždynas: Inga Cibulskytė, Marius Miliauskas (pirmą kartą Karalius Markas), Olga Konošenko, Martynas Rimeikis, Anastasija Čumakova, Stanislavas Semianiura (pirmą kartą Morholtas) ir kiti. Tristano vaidmenį atliko Pawelas Koncewojus (Lenkija), dainavo Sigutė Stonytė. Richardo Wagnerio savaitė buvo puiki proga patirti, kaip įvairiai galima statyti R. Wagnerio operas. Vieno iš Lietuvos teatro lyderių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Valkirijos“ pastatyme (tai pirmoji jo opera Lietuvoje) žaidžiama simboliais, glaudžiai susijusiais su mįslingomis R. Wagnerio operos reikšmėmis. Režisieriaus talkininkai – sūnus scenografas Marius Nekrošius ir žmona kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. Pasaulines Wagnerio inscenizavimo tendencijas reprezentuoja garsios amerikiečių režisierės Francescos Zambello „Skrajojančio olando“ pastatymas. Šis išgrynintas sodrių vagneriškų spalvų spektaklis (dailininkė Alison Chitty, šviesų dailininkas Rickas Fischeris) 2004 m. perkeltas iš Bordo teatro Prancūzijoje jau kaip plačiai išgarsėjęs pastatymas. Naujausias iš spektaklių – latvių režisieriaus Andrejo Žagaro sukurtas „Lohengrinas“, kurio premjera įvyko visai neseniai. Jame R. Wagneris nuspalvintas baltiškomis spalvomis: spektaklyje tarsi išblukusioje kino juostoje veikia XX a. vidurio personažai, galbūt galėję gyventi prie Vilniaus katedros, o jų aistros „skamba“ itin šiuolaikiškai. Spektaklio scenografas Reinis Suhanovas, kostiumų dailininkė Kristine Pasternaka. Pirmą kartą Lietuvoje surengta Richardo Wagnerio savaitė tapo ryškiu lietuvišku akcentu minint kompozitoriaus metus. Priartėti prie R. Wagnerio publikai padėjo ir prieš kiekvieną spektaklį teatro Raudonojoje fojė vykę susitikimai su spektaklių statytojais bei paskaitos apie kompozitorių ir jo kūrinius. MB inf.

Muzikos barai / 27


Sukaktis GIMUSI GARSIŲ MUZIKŲ – BIR­ BYNININKO, LIAUDIES INSTRU­ MENTŲ KAMERINIO ANSAMBLIO „SUTARTINĖ“ ĮKŪRĖJO IR VADO­ VO, LIETUVOS DAINŲ ŠVENČIŲ VYRIAUSIOJO DIRIGENTO, LIETU­ VOS MUZIKOS IR TEATRO AKA­ DEMIJOS PROFESORIAUS PRANO TAMOŠAIČIO IR KANKLININKĖS DOCENTĖS

REGINOS

PASKAČI­

MAITĖS-TAMOŠAITIENĖS ŠEIMO­ JE, DAIVA MOKĖSI FORTEPIJONO, O GYVENIMĄ SUSIEJO SU FILO­ SOFIJA IR MUZIKOS TEORIJA BEI INTERPRETACIJA.

SVEIKINDAMI

„MUZIKOS BARŲ“ AKTYVIĄ BEN­ DRADARBĘ SU GRAŽIA PENKIAS­ DEŠIMTIES

METŲ

SUKAKTIMI,

SIŪLOME ŽURNALO SKAITYTO­ JAMS RITOS NOMICAITĖS POKAL­ BĮ SU MUZIKOLOGE IR FILOSOFE,

Daiva Tamoðaitytë: Muzika supina dvasiná ir fiziná pradus

MUZIKOS KRITIKE DR. DAIVA TA­ MOŠAITYTE. – Ar Tavo tėveliai – aktyvūs muzikantai ir LMTA dėstytojai – kreipė Tave link muzikos, ar Tave natūraliai įkvėpė šeimos gyvensena?

– Galima sakyti, kad ir viena, ir kita. Visa mūsų šeima – muzikan­ tai. Vyresnė sesuo Dalia jau mokėsi M. K.  Čiurlionio mokykloje, tad kai mane tėvai rengėsi leisti į ją, nesitvė­ riau džiaugsmu. Jau mokėjau daug dainų, pažinau klaviatūrą. Buvau la­ bai spontaniška ir per stojamąjį pati­ krinimą staiga apsisprendžiau padai­ nuoti ne ruoštą dainelę, regis, „Plaukė

žąselė per ežerėlį“, bet dainą apie bal­ tas meškas iš kultinio filmo „Kaukazo belaisvė“... Visi nustebo, tėvai paskui sakė, kad labai jaudinosi – melodija itin sudėtinga, ilga, su šuoliais, be to, jie nebuvo girdėję, kaip dainuoju... Siurprizas pavyko... – Kokius tėvelių nuosakus prisimeni kaip žmogus ir kaip muzikantė?

– Labiausiai mane įkvėpė tėvų pa­ vyzdys: visą laiką gastrolėse, repetici­ jose, mačiau, kaip atsakingai rengiasi koncertams, kaip fanatiškai atsidavę darbui. Namuose netilo kalbos apie muziką, liaudies meną. Tai man at­ rodė natūralu. Pianiną namuose teko dalintis su sese, jis skambėjo visą die­ ną. Nežinau, kaip kaimynams pavyko ištverti, bet jie niekada nesiskundė... Auklėjama buvau griežtai. Labiausiai tėvams esu dėkinga už idealizmą, įdiegtą principingumą, sąžiningumą, dosnumą. Merkantiliškas požiūris į gyvenimą buvo negirdėtas dalykas. – Kokiais iš pedagogų gautais patarimais norėtum pasidalyti? Po koncerto-paskaitos apie M. K. Čiurlionį Pudučeryje (Indija), Sri Aurobindo ašrame su sanskrito prof. H. Maheshwari, 1995 m. kovas

Muzikos barai / 28

Keliaujant po Indiją. Dardžilingas, 1995 m.

– Visa, ką gavau iš mokytojų, pri­ ėmiau atvira širdimi ir taip natūra­ liai, kad tai įaugo į kraują. Sunku būtų išskirti kokius nors konkrečius patarimus. Vienas svarbiausių būtų nuostata, kad profesija ir asmenybės ugdymas, ypač mene, yra neatsieja­ mi. Geras mokytojas yra ir gyvenimo mokytojas, ypač mūsų profesijoje: juk tiek laiko kartu su mokytoju pralei­ džiame dviese prie instrumento. Su pagarba prisimenu visus Čiurlionio


D. Tamošaitytė su kurso draugais 1985 m. rudenį prie jos iniciatyva surengtos Valstybinės konservatorijos studentų dailės darbų parodos. Pirmoje eilėje: Gintaras Sodeika, Daiva Tamošaitytė, Loneda Lukoševičiūtė, Amosas Traubas. Antroje eilėje: Šarūnas Nakas, Ernestas Ramelis, Julius Geniušas

mokyklos pedagogus, taip pat speci­ alybės dėstytoją Veroniką Vitaitę – jos entuziazmą, gerumą ir žmogišką san­ tykį su kiekvienu mokiniu. – Ar Tavo daugialypė kultūrinė veikla Tau dar yra savęs, savo galių bandymas, o gal jau galėtum pasakyti, kad įvairiapusiškumas harmonizuoja Tavo vidinį pasaulį?

– Iš tiesų man visada buvo įdomu ir literatūra, ir poezija, ir muzika, ir net dailė, viską išbandžiau. Kiekviena meno kaip ir bet kurios kitos veiklos rūšis reikalauja naujų pastangų ir ska­ tina veikti skirtingas smegenų sritis. Mokslinis darbas disciplinuoja, verčia įtempti protą ir siekti nuodugnumo, moko naudotis daugybe šaltinių vie­ nu metu ir sisteminti žinias. O meninė veikla išlaisvina intuiciją ir kūrybiš­ kumą. Manau, kad mano individualy­ bės darnai reikia ir to, ir ano. Grynąją

kūrybą laikau aukščiausia žmogaus veiklos forma. Jai dar reikia ryžtis... Galių nebandantis žmogus viduje turbūt yra apmiręs arba tenkinasi tais pačiais energijos ciklais. O perfrazuo­ jant Kornelijų Platelį, vidinis pasaulis harmonizuoja mano išorinę veiklą. Apskritai galiu daryti tik tai, kas man įdomu, kas jaudina. Jei apninka nuo­ bodulys, vadinasi, dvasinis vystyma­ sis stabtelėjęs. – Kaip Tau pavyksta suderinti krikščioniškąsias ir budistines tiesas?

– Niekada nebuvau budistė, tačiau indologija, klasikine hinduizmo filo­ sofija domiuosi maždaug nuo 1988 metų. Pažinimas peraugo į discipliną ir profesiją. Laimė, susidūriau su inte­ graliu klasikinės neovedantos kūrėjo Sri Aurobindo požiūriu į religijas ir dvasinį gyvenimą, todėl mano sam­

Knygos „Sena ir nauja“ pristatymas Rašytojų sąjungos klube 2011 m. sausio 31 d. Vakarą veda Andrius Konickis, dalyvauja Vytautas Rubavičius ir Regimantas Tamošaitis, fortepijonu skambina Daumantas Kirilauskas D. Tamošaitytės jubiliejinis vakaras Čiurlionio namuose 2013 m. kovo 17 d. Kalba jos dėstytoja Veronika Vitaitė

pratoje religijos ne prieštarauja viena kitai, bet veikiau atskleidžia jas įtvir­ tinusios tautos ypatybes. – Kaip apibrėžtum muzikos vietą savo pasaulėjautoje?

– Muzika pirmiausia yra praktika. Kai skambini per dieną kelias valandas nuo šešerių metų, tai tampa gyvenimo būdu, o pertrūkis – diskomfortu. Mu­ zika išlavina aukščiausias žmogaus kūrybos galias ir pačiu rafinuočiau­ Disertacijos gynimas Kultūros, filosofijos ir meno institute 2009 m. gruožio 18 d. Iš kairės: dr. Algis Uždavinys, dr. Valdas Jaskūnas, dr. Bronys Genzelis, dr. Tomas Sodeika, dr. Bronislovas Kuzmickas, dr. Antanas Andrijauskas, dr. Gintautas Mažeikis, mokslinio darbo vadovas dr. Audrius Beinorius

Muzikos barai / 29


Sukaktis siu būdu supina dvasinį ir fizinį pra­ dus, kurie tarnauja kokiai nors idėjai. Kai techninis aparatas sutvarkytas, „sportinė“ forma puiki, o repertua­ ras, atmintis, įgūdžiai ir žinios leidžia laisvai atsiduoti tai idėjai, prasideda atradimai, grojimas teikia su niekuo nepalyginamą džiaugsmą. Tai tinka ir improvizacijai. Taip pat pastebėjau, kad griežimas kokiu nors instrumentu labai panašus į jogo užsiėmimus ir tam tikra prasme yra nepamainomas. – Kokius išskirtum dabartinio Lietuvos koncertinio gyvenimo bruožus?

– Kadangi esu universalistė, kitos veiklos sritys atima vis daugiau laiko, todėl koncertinio gyvenimo aprėpiu vis mažiau. Kita vertus, stengiuosi nepraleisti geriausių koncertų. O po jų visada džiaugiuosi, kad bendrame gyvenimo fone klasikinės vertybės dar gyvos, kad salės pilnos, mūsų muzi­ kantai, orkestrai griežia vis geriau... Eksperimentų lygmuo manęs nedomi­ na, o triukšmingi renginiai atstumia. – Ko, recenzuodama koncertą, niekada neatleistum interpretatoriui?

– Aplaidumo ir nepasirengimo. Man tai tampa akivaizdu iš pirmųjų taktų. Laikyčiau tai nepagarba klausy­ tojui, kuris paaukojo visą vakarą ir dar nemažą sumą pinigų. Tokių atvejų pa­ sitaiko, nors retai. Apie interpretaciją neverta nė kalbėti. – O ko neleistum sau – muzikos kritikei?

– Stengiuosi neįžeisti kritikos objek­ to. Bandau nustatyti atlikėjo ištvermės kritikai lygį, kuris susijęs su profesiniu sąžiningumu arba asmenybės psicho­ loginiu jautrumu. Labai nepatinka, kai tikimasi išgirsti tik liaupses, nes visa­ da turiu savo nuomonę ir nebijau jos išreikšti. Kita vertus, atsargumas bū­ tinas, nes, pirma, kaip atlikėja žinau, kiek daug darbo ir pastangų įdeda kolegos, bet to išėjus į sceną nesima­ to, o iš jų reikalaujama stebuklo, taigi visada širdyje solidarizuojuosi su mu­ zikantais. Antra, kuo toliau, tuo labiau kritika virsta savotiška rekomendacija ar (anti)reklama, ir žinant, kokia ne­ gailestinga viešoji erdvė, norisi bent paskatinti talentus, ypač jaunus. Kai kurias pastabas galima pasakyti ir as­ meniškai... Jei kritikas turi autoritetą, jis visada bus išgirstas. n

Muzikos barai / 30

Aukso paukðtë atskriejo kartu su jubiliejumi Raimondas Katinas ir Virginija Čiurlionytė-Katinienė su choru „Viva Voce“ dainų šventėje


kerius metus moksleivių choras lau­ rus nuskynė keturiose ne tik Europoje žinomose chorų varžybose, kuriose konkuravo su suaugusiais daininin­ kais. Šia džiugia proga kalbiname jubiliatą, vieną iš choro „Viva Voce“ vadovų Raimondą Katiną.

sienyje mus jau pripažino, galų gale įvertinimo sulaukėme ir čia. Neslėp­ siu, gauti „Aukso paukštę“ tikėjomės jau senokai, tačiau ilgą laiką jautėme tam tikrą apdovanojimą skiriančių ko­ legų nenorą. Vis dėlto neveltui sako­ ma – geriau vėliau negu niekada. Da­ bar viskas tarsi gražiai sustojo į vietas.

– Simboliška, kad „Aukso paukštės“ įteikimo ceremonija B. Dvariono muzikos mokykloje beveik sutapo su Jūsų jubiliejumi. Ką Jums ir chorui „Viva voce“ reiškia šis apdovanojimas?

– Turbūt galima teigti, kad su „Viva Voce“ pasiekėte didžiausias chorvedžio karjeros pergales. Kas tai lėmė?

– Tai tik sutapimas. Savo laimėji­ mais choras pasiekė kur kas daugiau, nei aš prie biografijos prisidėdamas dar vienus metus. Tačiau labai malonu kada nors pranašu pabūti ir savame krašte (šypteli). Tai pats aukščiausias įvertinimas, o ypač džiugu, kad buvo­ me apdovanoti būtent „Tarptautinio spindesio žvaigždės“ nominacija. Už­

– Neblogų laimėjimų Lietuvoje, Ispanijoje, Lenkijoje esame pasiekę su „Eglės“ choru, tačiau „Viva Voce“ rezultatai tiesiog puikūs. Norisi pa­ brėžti, kad itin didelę reikšmę chorve­ džiui ir chorui turi stabili bazė – cho­ ristų kontingentas ir repeticijų vieta. Moksleivių kolektyvas vienais metais gali būti stipresnis, kitais – silpnesnis, tačiau tu visada turi su kuo dirbti, nereikia pačiam vaikščioti ir prašyti

Laurynas BUTKAUSKAS

G

egužės 2 dieną 60-metį mi­ nėjęs žinomas Lietuvos chor­ vedys Raimondas Katinas geresnės dovanos negalėjo tikėtis: jubiliejaus išvakarėse chorui „Viva Voce“, kuriam R. Kati­ nas vadovauja kartu su žmona Vir­ ginija Čiurlionyte-Katiniene, buvo įteiktas Lietuvos liaudies kultūros cen­ tro apdovanojimas „Aukso paukštė“. B.  Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos kolektyvas triumfavo „Tarp­ tautinio spindesio žvaigždės“ nomi­ nacijoje: paukštės statulėlė chorui ati­ teko už jo laimėjimus prestižiniuose konkursuose bei Lietuvos vardo gar­ sinimą svečiose šalyse. Laimėjimai iš tiesų įspūdingi: per pastaruosius pen­ Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“ Choras „Viva Voce“ Ispanijos Torevjechos mieste vykusiame habanerų konkurse, 2011 m.

Muzikos barai / 31


Sukaktis žmonių susirinkti į repeticiją. Be to, už darbą gauni atlyginimą ir iš to gyveni. Žinoma, galima verstis kuo nors kitu ir gyventi geriau, tačiau... Galiu pri­ sipažinti, kad mane į priekį veda psi­ chologinė ir emocinė grąža, gaunama iš darbo, gerų koncertų su šiuo choru. Abu su Virginija esame šiek tiek už­ sikrėtę konkursine bacila, jaučiame prasmę dirbdami, būdami kartu. Esu dirbęs su profesionalais Lietuvos ope­ ros ir baleto teatre, Lietuvos radijuje ir televizijoje. Nori nenori, ten tu esi vir­ šininkas, lyg ir priešas kitoje barikadų pusėje. Netgi dirbant su mėgėjais yra nedidelis barjeras. O čia bendravimas – šimtaprocentinis, jaučiame visišką pasitikėjimą, atvirumą. – Ar kada nors buvote pagalvojęs, kad gyvenime teks dirbti su moksleivių choru ir jį tiesiog įsimylėti?

– Tiesą sakant, anksčiau dirban­ čio su vaikų choru savęs neįsivaizda­ vau. Kol nebuvau pabandęs, man tai atrodė lyg kažkokia katorga. Tą patį buvau pasakęs ir Virginijai (juokiasi). Tačiau vėliau, kai šiuo keliu žengiau pirmuosius žingsnius, supratau, kad tai buvo tik neteisinga stereotipinė nuomonė. Su „Viva Voce“ dirbu kaip su profesionaliu choru, o to įrodymas – mūsų pasiekimai. Patį maloniausią komplimentą išgirdome Ispanijoje, kur vietos muzikantai po mūsų pasi­ rodymo prasitarė: „Panašu, kad lite­ ratūrinį ispaniško kūrinio tekstą jūs perskaitėte ir suvokėte kur kas geriau nei mūsų chorai, jūsų muzikinė teks­ to išraiška buvo daug geresnė.“ Ir iš

tikrųjų, galiu pasakyti, kad teksto su­ vokimas yra nepaprastai svarbus da­ lykas. Merginos žinojo kiekvieno už­ sienio kalbos žodžio reikšmę, bendrą kontekstą. Iki šiol pamenu, kaip pa­ tys Čiurliono menų mokyklos chore dainuodavome vokiškai, lotyniškai, angliškai, tačiau teksto prasmės nesu­ vokdavome. Dabar suprantu, kad tai buvo fonetikos pratybos, o ne kūrinių atlikimas. Kai dainininkai – nesvar­ bu, ar vaikai, ar suaugusieji – suvokia tekstą, jiems atsiveria visai kitos kūri­ nio atlikimo galimybės. – Trumpai supažindinkite su „Viva Voce“ choro istorija. Kada kolektyvas susikūrė, kas jam vadovavo iki Jūsų?

– Choro įkūrimo metai – 1971ieji. Jam vadovavo daug chorvedžių – Žyginta Barauskienė-Zavadskytė, Rimantas Zdanavičius, Natalija Kru­ pavičiūtė ir kiti. 1998 m. perimti vado­ vavimą kolektyvui pasiūlė Virginijai, tuomet po truputį savo koją ten kelti pradėjau ir aš. Realiai su choru dirbu jau maždaug trylika metų, nuo 2000ųjų. Su žmona esame visiškai lygia­ verčiai partneriai (žinoma, karalienė visada ir visur valdo karalių...). Ilgą laiką kolektyvas vadintas tiesiog Vil­ niaus Balio Dvariono muzikos moky­ klos didžiuoju choru. Kai pradėjome važinėti po užsienio šalis, paaiškėjo, kad toks pavadinimas per ilgas. Patys sugalvojome pavadinimą „Viva Voce“ („Tegyvuoja balsas“. – Aut. past.), jį patvirtino mokykla, taip besivadin­ dami ir pradėjome dalyvauti konkur­ suose.

CHORO „VIVA VOCE“ LAIMĖJIMAI

2008 m. Laureato vardas ir specialus prizas už meniškiausią programą konkurse „II Garda in Coro“ (Italija). 2009 m. Geriausio choro vardas ir prizas „Summa cum laude“ bei specialus apdovanojimas už geriausiai atliktą turkišką dainą konkurse Antalijoje (Turkija). 2011 m. I vieta ir specialus prizas už geriausiai atliktą privalomąją habanerą viename seniausių ir žinomiausių choriniame pasaulyje habanerų konkurse „Torrevieja habaneras“ (Ispanija). 2012 m. Laureato vardas, II vieta bei prizas už geriausiai atliktą privalomąjį kūrinį 48-ajame chorų konkurse Montrė (Šveicarija). Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimais „Aukso paukštė“ siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į mėgėjų meninę kūrybą, jos reikšmę krašto kultūrai, išryškinti ir viešai pristatyti bei pagerbti geriausius metų chorus, folkloro ir šokių ansamblius, teatrus, liaudiškos muzikos kapelas, liaudies muzikos ir pučiamųjų instrumentų orkestrus, jų vadovus, tautinei kultūrai nusipelniusias asmenybes. „Aukso paukštės“ apdovanojimai teikiami jau keturiolika metų. 2013 m. chorų kategorijos laureatai: Nominacija „Tarptautinio spindesio žvaigždė“ – B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos choras „Viva Voce“ (vad. V. Čiurlionytė-Katinienė, R. Katinas)

Muzikos barai / 32

– Ar sunki buvo darbo su „Viva Voce“ pradžia?

– Reikia pasakyti, kad atėjome į chorą, su kuriuo buvo dirbama gerokai kitokiais principais ir metodais. Pra­ dėjome nuo paprastų dalykų – mokė­ me šypsotis, įeiti į sceną ir išeiti iš jos. Dabar tai jau tarsi įaugo į dainininkių kraują. Patirtį iš vyresnių merginų pe­ rima jaunesnės, jos visos puikiai žino, kad į sceną reikia eiti lyg į šventovę – tvarkingi plaukai, bateliai, išvaizda ir džiaugsmu spindinčios akys. – Kiek dainininkių yra „Viva Voce“ chore ir kokios sudėties jis vyksta į konkursus?

– Iš viso – nuo jauniausių iki vy­ riausių – yra apie 150 chorisčių, o ke­ liaujančių į konkursus skaičių labai smarkiai riboja mūsų autobuso dydis. Jame yra 51 vieta, taigi, priklausomai nuo važiuojančių suaugusiųjų, į ke­ liones vyksta 47–48 merginos. Įdomu tai, kad į kiekvieną konkursą važiuo­ ja vis kitos sudėties kolektyvas. Juk mūsų niekas nefinansuoja – už choro keliones moka tėvai, o jų padėtis vie­ nais metais vienokia, kitais jau kito­ kia. Patys susimokame ir konkursų mokesčius. Visuomet pradedame nuo apklausos, išsiaiškiname, ar yra galin­ čių skirti tam tikrą sumą, o vėliau pra­ dedame formuoti grupę. Tiesa, būna ir konkurencija. Kai keliavome į Švei­ cariją, už sąrašo ribų liko dar dešimt dainininkių. Gaila, tačiau nieko nepa­ darysi – vykti dviem autobusais būtų per didelė prabanga. – Užsiminėte, kad „Aukso paukštės“ laukėte jau senokai. Kaip manote, kurie laimėjimai galų gale priviliojo ją į B. Dvariono muzikos mokyklą?

– Ypač vertinu du naujausius lai­ mėjimus – 2011-ųjų pergalę Ispanijos Torevjechos (Torrevieja) mieste vy­ kusiame habanerų konkurse ir per­ nai Šveicarijoje prestižiniame Montrė (Montreaux) konkurse užimtą antrąją vietą. Ispanijoje skirtingu metu lai­ mę bandė nemažai Lietuvoje garsių kolektyvų, tačiau tapti nugalėtojais iki mūsų ir jau po mūsų nepavyko niekam. Vis dėlto antrąją vietą Švei­ carijoje aš laikau pačia brangiausia, brangesne nei visi kiti pasiekimai kartu sudėjus. Jau 48-ąjį kartą vykęs konkursas buvo nepaprastai rimtas. Absoliučiu nugalėtoju tapo mišru­


sis Padjadjarano universiteto choras iš Indonezijos, dainuojantis tiesiog fantastiškai. Azijiečiai puikiai atliko privalomąjį Erico Whitacre`o kūrinį „Sleep“, o mums, lygių balsų chorui, buvo būtina atlikti Vytauto Miškinio motetą „Tu es“. Nuostabu, kad prizas už geriausiai atliktą privalomąjį kū­ rinį atiteko mums. Minėtasis indone­ ziečių choras labai nedidele persvara laimėjo publikos prizą. Chorą soli­ džiai finansuoja universitetas, į Eu­ ropą jis atvyksta praktiškai tik tam, kad važinėtų po konkursus ir šluotų prizus. Tą pačią savo programą – ne privalomus konkursų kūrinius – Švei­ carijoje jie dainavo jau trečius metus. Juokavome, kad vienos šio kolektyvo dainininkės drabužis kainuoja tiek, kiek visa mūsų kelionė. Tiesa, negaliu nepaminėti, kad indonezietės varžėsi ir lygių balsų chorų grupėje, tačiau mes joms nušluostėme nosį! Apskri­ tai patirtis Šveicarijos konkurse buvo neįkainojama. Vien ko verta galimybė dainuoti 4 tūkst. vietų I. Stravinskio salėje, kurioje vyksta garsiojo Montrė džiazo festivalio koncertai... – Tuo metu, kai chorą kartu su žmona perėmėte į savo rankas, jo lygis buvo šiek tiek kitoks. Atskleiskite, kaip pavyko pasiekti tokių įspūdingų rezultatų?

– Viskas paprasta – juodu darbu. Per savaitę repetuojame po penkias valandas, tačiau prieš konkursus ren­ giame papildomas repeticijas su va­ žiuojančia grupe. Būtent tada ir yra rengiamos visos konkursų progra­ mos, kurios, be abejo, yra visai kito sudėtingumo nei kūriniai, dainuoja­ mi visos choro sudėties. Dažniausiai dirbame sekmadieniais, tačiau būna ir taip, kad šeštadieniais renkamės atskirais balsais – kiekvienas balsas repetuoja po dvi valandas. Taigi – iš viso aštuonios valandos. O kur dar režisūrinės, šokio, sceninio judesio re­ peticijos. Gerokas krūvis tenka vado­ vams, tačiau tikrai nesiskundžiame, nes rezultatai – apčiuopiami: konkur­ suose „kaunamės“ su suaugusiaisiais ir dažniausiai sugebame juos įveikti. – Lietuvoje neretai praktikuojamas dainavimas iš natų, tačiau „Viva Voce“ kolektyvas „Aukso paukštės“ įteikimo ceremonijoje visus kūrinius atliko atmintinai. Be natų dainuojate ir konkursuose?

– Taip, tai principinė taisyklė. Visų

pirma, merginos greitai įsisavina me­ džiagą. Antra, dainavimas atmintinai išlaisvina choristes. Atsiranda kon­ taktas su klausytojais, laisvumas. Be to, per savo pasirodymus mes nere­ tai naudojame papildomus teatrinius elementus. Pavyzdžiui, A. Piazzollos „Angelo mirtį“ konkursuose choristės atliko dėvėdamos dvi pirštines – vie­ ną ryškiai raudoną, kitą baltą. Balta spalva simbolizavo angelo sparnus, raudona – mirtį. Reikiamu momentu merginos „piešė“ viena spalva, vėliau – kita. Tiesa, lazdos stengėmės neper­ lenkti, žaidimas pirštinėmis nebuvo įkyrus ir erzinantis. Kaip kitą pavyzdį galiu pateikti mūsų choro dabar dau­ giausia tik svetur dainuojamą Vytauto Miškinio kūrinį „Oi, šąla šąla“. Jį kie­ kvienam konkursui rengiame naujai. Visą laiką scenoje vyksta veiksmas, tam tikra misterija: juda rankos, mer­ ginos sukinėjasi, vaidina – natų laikyti tikrai nebūtų įmanoma. Sceniniu pa­ veikslu paversti stengiamės kiekvieną kūrinį, o tai padaryti mums padeda profesionalai. Štai prieš habanerų konkursą Ispanijoje mums į pagalbą atėjo baleto meistrė Loreta Bartusevi­ čiūtė. Mokėmės net tokių smulkmenų, kaip taisyklingai į viršų pakelti vieną pirštą. Apskritai dauguma konkur­ suose dalyvaujančių ir juos laiminčių chorų dainuoja atmintinai. Tai yra di­ džiulis pranašumas. – Kokio amžiaus choro „Viva Voce“ dainininkės? Ar kolektyve yra buvę ir berniukų?

– Pačioms jauniausioms daininin­ kėms – devyneri, vyriausioms – aštuo­ niolika, tačiau didžioji chorisčių dalis yra 14–16 metų amžiaus. Buvo kolek­ tyve ir berniukų. Įdomus faktas, kad chore yra dainavęs ir Donatas Montvy­ das, vėliau išgarsėjęs populiariosios muzikos scenoje. Tiesą sakant, berniu­ kų choro sąrašuose yra ir dabar, tačiau dėl jų kyla neišvengiamų, nors visiškai natūralių problemų. Vos tik pradeda dainuoti, prasideda balso mutacija. Pavyzdžiui, į Italiją su mumis keliavo ir vienas berniukas, tačiau tai kėlė ne­ mažai nepatogumų. Merginos gyvena po 3–4, o jam reikia atskiro kambario ir pan. Pasitarėme ir nusprendėme, kad mums kur kas lengviau keliauti, kai kolektyve yra vien merginos.

– Keliauti su moksleivių kolektyvu nėra paprasta, tačiau, nepaisant to, į užsienį su choru neretai važiuoja tik du suaugusieji – Jūs ir Jūsų žmona Virginija. Kaip pavyksta susitvarkyti?

– Dviese važiuojame labai drąsiai ir iki šiol nesame turėję jokių proble­ mų. Net balso kelti niekada nereikė­ jo. Sugebėjome choristėms įskiepyti punktualumą, o tai yra vienas iš es­ minių dalykų. Taip, jeigu chore būtų skirtingų lyčių jaunimas, galėtų kil­ ti šiokių tokių problemėlių, o dabar viskas sklandu. Labai džiugu, kad mums natūraliai pavyksta suderinti darbą su pramogomis. Ko tik nesame kelionėse darę – laisvu nuo konkursų ir koncertų laiku plaukėme ir plaus­ tais, ir garlaiviais, kopėme į kalnus, leidomės į urvus. Kiekvieną kraštą, į kurį vykstame, stengiamės kuo geriau pažinti. Pavyzdžiui, prieš kelionę iš­ mokstame kokį nors vieną charakte­ ringą kūrinį. Tuos kūrinius atliekame tiek per konkursus ar koncertus, tiek kitomis aplinkybėmis. Į Turkiją vežė­ mės mano aranžuotą turkišką dainą, kurios atlikimas buvo įvertintas mil­ žiniškomis ovacijomis. Iš konkurso rengėjų už tai sulaukėme netgi papil­ domo prizo, kuris iš anksto nebuvo numatytas. Dar įdomiau tai, kad nuo kitų metų Antalijos konkurso rengėjai į sąlygas įtraukė naują punktą – kie­ kvienas choras privalo atlikti vieną turkišką kūrinį. Tą pačią dainą teko dainuoti ir gatvėje. Ten taip pat sulau­ kėme skambių plojimų, vaišių, prekei­ viai paliko savo prekystalius, o vienas vyras prieš mus netgi atsiklaupė... Štai kokia yra žodžio ir muzikos galia! – Ko iki visiškos laimės trūksta Jums ir chorui „Viva Voce“?

– Tiesą sakant, šiuo metu viskas yra šaunu. Galėčiau tik pafantazuoti, kas būtų, jei chore nevyktų nuolatinė dainininkių kaita, o 4–5 metus kartu dainuotų merginos, su kuriomis nu­ galėjome Ispanijoje. Tai būtų fantas­ tiškas choras – suaugę balsai, patirtis, vienas požiūris, pakankamas muziki­ nio išprusimo lygis... Deja, tai tik sva­ jonės – šiemet vėl atsisveikiname su didele grupe puikių dainininkių. Be abejo, ši kartų kaita – absoliučiai nor­ malus dalykas. Kitais mokslo metais išvysime naujų veidų ir vėl pradėsime darbą iš naujo. n

Muzikos barai / 33


Svetur

Paryþiaus dienoraðèiai

Gabrielė SLIŽYTĖ

APIE TAI, KAIP PASAULINĖ VARGONŲ DIENA ŠVENČIAMA PARYŽIUJE

Šiandien telefonu kalbėdama su draugais Lietuvoje paklausiau, kokie renginiai vyks Pasaulinės vargonų dienos proga. Kitame laido gale po pauzės išgirdau klausimą: „Šiandien Pasaulinė vargonų diena? Nežinojau.“ Puiku, pagalvojau, ką tik gavau apibendrintą visos valstybės ar bent didelės jos gyventojų dalies, atsakymą į savo klausimą. Gegužės šeštoji Paryžiaus Dievo Motinos (Notre Dame) katedroje – tik dar viena proga pagarbinti garsiausius pasaulyje vargonus. Kažkodėl net nenustebau sužinojusi, kad šiandien katedroje vyks net penki vargonų muzikos koncertai. Turistai, kurių katedroje dažnai būna tiek pat, kiek ir prie Eifelio bokšto, šį pirmadienio vakarą, net jei iš anksto ir nieko nežinojo apie koncertus, beveik nespragsėjo fotoaparatais, tačiau kartkartėmis, ypač kūrinių piano dalyse, pasigirsdavo į suvenyrinių medalių aparatą metamų monetų garsas. Gausiai susirinkę tikrieji muzikos klausytojai turėjo progą išgirsti visus penkis tituluotus Dievo Motinos katedros vargonininkus: Jeaną-Pierre´ą Leguay,Yves´ą Castagnet, Philippe´ą Lefebvre´ą, Johanną Vexo ir Olivier Latry. Nuo sausio mėnesio kiekvieną šeštadienio vakarą katedroje vykstantys nemokami vargonų muzikos koncertai daugeliui žmonių jau leido susipažinti su atlikėjais, kuriems po perklausų buvo suteikta galimybė parodyti savo meistriškumą. Vargonininkų talento nemenkino net tai, kad per mišias jie tik pritar-

Muzikos barai / 34

davo giesmėms. Dalijant komuniją skambanti paprasta Bacho fuga padeda žmonėms susikaupti maldai. Nemeluosiu sakydama, kad kiekvieną sekmadienį eidama į mišias labai laukiu procesijos, kurios metu skamba didieji katedros vargonai. Taip iškilmingai vargonai gaudė ir šiąnakt. Nuostabu, kad jau devintą amžių (šiais metais Paryžiaus Dievo Motinos katedra mini savo 850 metų jubiliejų) gyvuojančioje bažnyčioje ne tik palaikomas tikėjimas, bet ir rūpinamasi profesionaliu muzikavimu. Kiekvieną kartą lankantis katedroje žavi nepriekaištingas vargonininkų griežimas. Viduramžiais įkurtos Notre Dame vargonavimo mokyklos tradicijos per amžius atkeliavo iki šių dienų, vis dar veikia ir katedros choro mokykla. 20.30 val. prasidėję koncertai keitė vienas kitą, juose skambėjo muzika nuo J. S.  Bacho iki XXI  a. kompozitorių. Kokie įstabūs atokvėpiai tarp Cézaro Francko, Louis Vierne ir Richardo Wagnerio! Vieną įdomiausių programų atliko Olivier Latry. Visiškai naujai nuskambėjo visiems gerai žinomi klasikinės orkestrinės muzikos kūriniai – R. Wagnerio Preliudas ir Izoldos mirties tema iš operos „Tristanas ir Izolda“. Esu tikra, jog net Wagneris būtų buvęs patenkintas tokia aranžuote vargonams. Olivier Latry programos pabaigoje skambėjo Camille´io Saint-Saënso „Mirties šokiai“, kurių taip akivaizdžiai visą vakarą laukė publika. Renginio nuotaika buvo šventiška, ir net kartais arogantiška (nes jau visko mačiusi)

paryžiečių publika leido sau būti nuoširdi ir ploti garsiau, nei leistų nerašytos tokios šventos vietos taisyklės. Philippe´as Lefebvre´as savo improvizacija iš kiekvieno vargonų vamzdžio tarsi ištraukė visą įmanomą jų galią ir garsą, kuris, rodos, būtų galėjęs priversti virpėti katedros grindis. Jau seniai negirdėjau bažnyčioje šaukiant „bravo“. Bet mesjė Lefebvre´as to buvo vertas. Johannas Vexo pasirinko klasikinę programą – J. S. Bachas, C. Franckas, C. M. Widoras, L.  Vierne. Labai džiaugiausi išgirdusi taip puikiai atliekamą savo vieną mėgstamiausių vargonų muzikos kūrinių – Louis Vierne „Impromptu“. Vierne kompozicijos vyravo beveik visų atlikėjų programose, ir tai buvo tikras pagarbos atidavimas žymiam vargonų muzikos kompozitoriui. Vienas nuostabiausių dalykų šį vakarą buvo galimybė ne tik girdėti muziką, bet ir matyti, kas darosi ten, viršuje prie vargonų, – virš altoriaus kabančiose projekcijose bei šoninėse navose įtaisytuose televizoriuose buvo rodomas vaizdas. Ne man vienai tai buvo pirmas kartais, kai pamačiau, kaip atrodo garsieji katedros vargonininkai. O koks įspūdis regint visas penkias klaviatūras, besikryžiuojančias rankas, registrų perjungimą, kojų pedalizaciją! Kokia įdomi visa ta virtuvė, kurios taip lengvai nepamatysi, nes vargonų muzikos atlikėjai nuolankiai tarnauja menui ir nesigarsina, nesipuikuoja. Pasaulinę vargonų dieną Dievo Motinos katedroje vainikavo laisva improvizacija, pavadinta siurprizu. Ir iš tiesų publika buvo nustebinta, nes vargonais vienu metu improvizavo net du atlikėjai – Olivier Latry ir Philippe´as Lefebvre´as. Garsūs paskutiniai vakaro aplodismentai buvo skirti ne tik atlikėjams, bet ir patiems vargonams. Jau įprastu gestu pasirodymo pabaigoje tapo pagarbus atlikėjų nusilenkimas vargonams. Rodos, mintyse jie taria: „Mieli klausytojai, dėkokite ne man, bet jiems...“ Pasaulinė vargonų muzikos diena Paryžiaus Dievo Motinos katedroje – tikras šventės etalonas visam pasauliui. Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad visuose žemynuose vykusių šiai dienai skirtų renginių epicentras buvo Paryžiuje. Ir aš čia buvau. O dabar buvote ir Jūs. 2013 05 06

APIE NEAPRĖPIAMĄ BALETĄ IŠ NEREGIMUMO ZONOS

Niekuomet nemėgau pirkti bilieto į renginį prieš pusę metų. Juk per ilgai laukiant ko nors ypatingo gali dingti ir noras, ir polėkis, bent jau man. Atsivertusi Paryžiaus operos (Opéra de Paris) 2012–2013 metų sezono bukletą pamačiau, jog šį vakarą Garnier rūmuose bus rodomas baletas, tiksliau, keturi baletai, pastatyti pagal I. Stravinskio, C. Debussy ir M. Ravelio muziką.


Prie bilietų kasos atsidūriau likus vos valandai iki spektaklio pradžios. Paskutinės minutės bilietai „mažo matomumo zonoje“, kainuojantys dešimt eurų, viliojo, ir aš atsistojau į gal šimto žmonių eilę. Likus dešimčiai minučių iki baleto pradžios su bilietu rankoje jau buvau legendinės operos vestibiulyje ir pradėjau kopti laiptais į savo vietą aukščiausiame salės taške esančiame amfiteatre. Vos man suradus, kur atsisėsti, salę apgaubė tamsa. Nuskambėjus pirmiesiems Igorio Stravinskio „Ugnies paukštės“ akordams, pažvelgiau scenos link ir supratau, kad iš tiesų nieko nematau. Ir ne aš viena. Visi žmonės, nusipirkę bilietus po dešimt eurų, stodamiesi iš savo vietų mėgino pamatyti, kas dedasi scenoje. Daugelis jų piktai ir garsiai sakė vieni kitiems, kad nieko nemato, tačiau juk patys kalti. Paryžiuje kas pirmesnis, tas gudresnis. Geri bilietai į gerus renginius išgraibstomi per keletą minučių, o lieka tik tie, kokį ir man vos pavyko gauti – neregimumo zonoje... Kaip džiaugiausi kartkartėmis į regos lauką įbėgančiais šokėjais! Minimalistiniai kostiumai, nuostabi rankų plastika ir judesiai, sukuriantys tikrą ugnies paukštę. Nuostabus choreografo Maurice´o Béjart´o darbas. Ir Stravinskio muzika! Šie metai ypatingi, nes nuo Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ pastatymo Eliziejaus laukų teatre (Théâtre des Champs-Elysées) praėjo šimtas metų. Tai puiki proga išvysti bei išgirsti ir kitus kompozitoriaus kūrinius. Neįtikėtinai tikslūs orkestro pasažai, žaižaruojantis rusiškas charakteris! To neįmanoma būtų išgauti grojant tik natas. Tuomet plojimai ir dvidešimties minučių pertrauka. Ją visuomet malonu pralesti operos balkone, stebint apačioje važiuojančius automobilius ir šimtus turistų, fotografuojančių išskirtinį Opéra Garnier pastatą. Antroje spektaklio dalyje – Vaclavo Nižinskio „Popietinis fauno poilsis“ ir Jerome´o Robbinso „Afternoon of a Faun“. Abu baletai sukurti pagal Claude´o Debussy muziką „Fauno popietė“. Pagalvojau, nejau iš tiesų matysime vienas po kito du tokius pat baletus? Tikrai ne. Mūsų laukė dviejų choreografų skirtingos to paties personažo ir muzikos interpretacijos. Vaclavo Nižinskio faunas buvo tikras antikos herojus. Scenoje mišką vaizduojantis paveikslas sukūrė mistišką atmosferą. Fauną viliojančių nimfų judesiai šiek tiek priminė kubizmą, tačiau fauno mūza, prablaškiusį jį kaitrią popietę, labai švelniai ir grakščiai susiliejo su Debussy muzika. Nuostabi, vasariškai tingi baletinė vizija bei C. Debussy muzika, rodės, buvo įkvėpta būtent Nižinskio choreografijos. Vos po kelių minučių pauzės orkestrantai vėl atsivertė ką tik grotos „Fauno popietės“ natas, tačiau iš už atsiveriančios scenos uždangos buvo matyti jau kitos dekoracijos. Scenoje – šokio studijos salė, scenos sceno-

je vaizdas. Skambanti muzika sukelia déjà vu jausmą, tačiau tos pačios natos atliekamos jau kitaip ir dar stipresnį įspūdį kuria visiškas minimalizmas: scenoje tik du šokėjai – faunas ir nimfa. Jerome´o Robbinso balete nebėra to ką tik matyto pasakiško vaizdinio, dabar vyksta dviejų žmonių pokalbis kūno kalba. Choreografas siekė perteikti dviejų šokėjų aistrą, gimstančią baleto studijoje. Vaizdas koncentruojamas į vieną tašką, taip išreiškiamas intymumas ir sensualinė fauno interpretacija. Būtų sunku ir net neteisinga lyginti šiuos du baletus. Choreografai perteikė du skirtingus pasaulius, ir Vaclavo Nižinskio, ir po 40 metų sukurtame Jerome´o Robbinso balete išreikštos kiekvieno jų savitos idėjos ir vaizdiniai. Šį vakarą laukė dar vienas baletas, sukurtas pagal Maurice´o Ravelio „Bolero“. Rodos, tuo viskas ir pasakyta, tačiau klausydamasi šios muzikos niekuomet jos neįsivaizduodavau gožiamos šokio. Dar mokykloje įskiepytas analitinis požiūris ir koncentracija į viso kūrinio metu ritmą mušantį karinį būgnelį bei niuansų paletė nuo piano iki viso orkestro fortissimo pavertė šią muziką gražiu variacijų formos muzikiniu objektu. Šį vakarą „Bolero“ mano širdyje atgimė šokio dėka. Nuostabi idėja pradėti baletą trumpa įžanga. Ne muzikos atkarpa, grojama be šokėjų, tačiau atvirkščiai. Į sceną garsiai trepsėdami įeina šokėjai, apsirengę juodais apsiaustais. Salėje tamsu. Tik įjungus apšvietimą pasigirsta pirmieji „Bolero“ akordai ir pasimato veidrodinė siena, kurioje atsispindi šokėjų siluetai. Norint apibūdinti Sidi Larbi Cherkaoui ir Damieno Jalet choreografiją, reikėtų atkreipti dėmesį į monotoniją. Bet gerąja prasme. Ritmas, harmonija, besikartojantis sukimasis ratu. Visą laiką. Nežinau kodėl, ar dėl naudojamų šviesos efektų, ar dėl šokėjų judesių, „Bolero“ tapo tarsi vandens raibulių žaismu. Nuostabios Urso Schonebaumo šviesos – besisukantis ratas, mirgėjimas, primenantis neveikiančio televizoriaus vaizdą, dūmai. Trys atskiri elementai, muzikai vis labiau kylant į galingą crescendo, susilieja. Nuostabūs kostiumai kūrė efemeriškumo įspūdį, buvo sunku atskirti vyrų ir moterų figūras. Visi šokėjai buvo apsirengę plačiais apsiaustais, šokio metu jie slysdavo nuo pečių ir atrodė, kad milžinišku greičiu lekiantys objektai susilieja, išnyksta jų kontūrai. Besikartojantys judesiai ir muzika hipnotizavo ir leido pamiršti žiūrovui nepatogias mažo matomumo vietas. Nors iš šio balkono nematėme viso scenos vaizdo, reginys neprarado žavesio ir kartu su Opéra Garnier salės publika dalinomės savo džiaugsmu, reiškiamu garsiomis ovacijomis. Po šio vakaro tik dar kartą įsitikinau, kad tikrasis menas – iš tūkstančio dalių susidedanti, bet vientisa ir tobula išraiška. Tokia, dėl kurios kartais norisi nusipirkti bilietą prieš pusę metų. 2013 05 08

KETVIRTO VEIKSMO SOLO PARTIJA ARBA OPERA ŠEŠIEMS VEIKĖJAMS

Gavusi pasiūlymą stebėti Amilcare`o Ponchielli operos „Džokonda“ („La Giaconda“) pré-générale Bastilijos operoje (Opéra Bastille), negalvodama sutikau. Juolab kad pagrindinį Džokondos vaidmenį atlieka Violeta Urmana! Gyvenant Lietuvoje niekuomet neteko būti solistės koncerte. Viena iš priežasčių? Bilietai į jos pasirodymus visuomet būdavo labai brangūs, be to, jų greitai nebelikdavo. Matyt, man tiesiog reikėjo išvažiuoti gyventi į Paryžių, kad atsirastų galimybė būnant taip toli nuo namų išgirsti vieną garsiausių pasaulyje lietuvių. Amilcare`as Ponchielli lietuviams turėtų būti artimas (bet ar pažįstamas?), nes 1874 metais Milano operos teatre „La Scala“ buvo pastatyta kompozitoriaus opera „Lietuviai“ pagal Adomo Mickevičiaus tekstą. Ji 1991 ir 2009 metais buvo pastatyta ir Vilniuje bei Trakuose. Kompozitorius gyveno ir kūrė tuo pačiu metu kaip ir vienas garsiausių operų autorių G. Verdi. Reikia tik įsivaizduoti, kaip nelengva buvo A.  Ponchielli rasti savo vietą muzikos pasaulyje, gyvenant maestro šešėlyje. Neįvertintas talentas ar nieko naujo nesakanti muzikinė kalba? Ir iš tiesų, klausantis „Džokondos“, nenorom pagalvoji: „Jau esu tai kažkur girdėjusi“. Nors tam tikros dramos detalės, orkestruotė bei baleto panaudojimas verčia atsiimti savo žodžius. Net ir praėjus tiek daug metų, garsiuosiuose pasaulio teatruose statomos A.  Ponchielli operos leidžia nepamiršti kompozitoriaus vardo, o kitiems padeda jį atrasti. Bet apie viską nuo pradžių. Prieš įeinant į Didžiosios prancūzų revoliucijos metu sugriauto kalėjimo vietoje 1989 metais pastatytą šiuolaikinę visų meno mūzų buveinę, uždaviau sau klausimų: ką išvysiu? Kokios bus dekoracijos? Kaip bus išnaudojama scenos erdvė? Ir svarbiausia – kokį įspūdį padarys operos vaidmenų atlikimas? Scenoje paprastas ir nerėžiantis akies Venecijos vaizdas – kanalai, kuriuose plaukioja laivai, tiltų reprodukcijos. Nėra pieštų dekoracijų. Daugelyje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių teko matyti naudojamas tas pačias dekoracijas. Deja, kartais ir naiviai perteikiamą siužetą jose. Čia džiugu nematyti tipiškų vaizdinių – Šv. Morkaus katedros ar balandžių. Piero Luigi Pizzi scenografija primena didingus R. Wagnerio operų pastatymus, nuostabios masinės scenos ir baletas. Reikia pabrėžti, kad XIX a. operoje šokis yra netikėtas sprendimas. Beje, viena žinomiausių operos melodijų, garsusis „Valandų šokis“, skamba būtent baleto scenoje. Vėliau ši muzika buvo panaudota (bei šiek tiek subanalinta) viename Walto Disney`aus filmų. Ar 2013 metų „Džokondos“ pastatymas

Muzikos barai / 35


Svetur

Bastilijos operoje – įvykis Paryžiaus kultūriniame gyvenime? Greičiausiai taip, jau vien dėl to, kad gausiai susirinkusi publika klausosi visoje Europoje ir pasaulyje žinomų solistų – Violetos Urmanos, Marcelo Alvarezo, Claudio Sguros bei kitų (beje, be Nacionalinės Paryžiaus operos orkestro ir choro, scenoje daugiau nepasirodys nė vienas prancūzas), kurie yra gerai pažįstami klausytojams. Kalbant apie Džokondos muzikinę charakteristiką, reiktų pasidalinti įspūdžiu, kurį patyriau pirmą kartą išklausiusi operą nuo pradžios iki galo. Tik paskutiniame, ketvirtajame, veiksme iš tiesų atsiskleidė operos pavadinimo esmė. Įdomus kompozitoriaus sprendimas Džokondos likimą perteikti per kitus operos veikėjus. Jos gyvenimas tiesiog atiduodamas į jų rankas... Stiprus ir sukrečian-

Muzikos barai / 36

tis siužetas visos operos metu telkė dėmesį į šešių pagrindinių veikėjų vidinius išgyvenimus ir dramas, vykstančias XVII a. Venecijoje, kai „dužo širdys ir likimai“. Na taip, savaime suprantama, patekęs į meilės trikampį Venecijoje, „sausas“ neliksi. Dirigentas Danielis Orenas, valdydamas visą muzikos tėkmę, per dažnai nestabdė atlikėjų ir leido jiems įsijausti į vaidmenis. Reikia pripažinti, kad klausantis nuostabaus Violetos Urmanos balso, norėjosi šaukti „bravo“ ir dar kartą išklausyti jau girdėtą ariją. Pirmajame ir antrajame operos veiksme Džokondos, pagrindinės herojės, įsiliejimas į veiksmą geriausiai būtų nusakomas žodžiu – stebėtoja. O klausantis operos finalo atrodo, kad jį kompozitorius sukūrė tik dėl Džokondos solo. Išties įdomi opera, turinti visus melodramos elementus: meilė ir valdžia, išdavystė, pasiaukojimas ir kerštas. Pabaigoje buvo smagu stebėti solistų, choro bei šokėjų kitą ne mažiau svarbią repeticijos dalį – nusilenkimus. Juk reikia mokėti deramai padėkoti publikai už ovacijas. Kaip sakoma, veiksmas vyksta, visi pasiruošę, o dabar galima pradėti spektaklį. Sėkmingos premjeros! 2013 05 13

PIANISTĖS LIUDOS GRYBAUSKIENĖS ATMINIMUI

Stasio Vainiūno namai Vilniuje – sausakimši. Vyresni ir jaunesni pianistai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriai atėjo pagerbti per trumpai gyvenusios pianistės Liudmilos Grybauskienės (1934–1988) atminimo. Vakarą vedė buvusi jos mokinė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Jau ne kartą esu kalbėjusi, rašiusi, kad šiais technikos laikais būtina fiksuoti tokio trapaus laiko meno, atlikėjo buvimo scenoje akimirkas. Šį kartą profesorius pianistas Kęstutis Grybauskas ir sūnus Audris Grybauskas susirinkusiems pateikė videofragmentus, kurie priminė kai kuriuos Liudos ir Kęstučio fortepijoninio dueto kūrybos puslapius. Bėga metai, o pianistas, pedagogas, fortepijoninio dueto žanro entuziastas K. Grybauskas tarsi nesikeičia: ta pati gyva kalbos maniera ir šypsena, santūrūs samprotavimai, subtilus sąmojis. Jau daug dešimtmečių į aktyvų meninį gyvenimą jis palydi jaunus pianistus. Su Grybauskų pavarde siejamas fortepijoninių ansamblių įsitvirtinimas Lietuvos koncertinėje scenoje. Abu pianistus tuometinėje pokario Lietuvos konservatorijoje meilė muzikai, žavėjimasis sceniniu gyvenimu atvedė į prof. Stasio Vainiūno klasę. Kaip gerai profesoriui K. Grybauskui pažįstamas šis pedagogo butas, kuriame susitikdavo mokiniai, brandūs studentai, kuriame būdavo kalbama apie išgirstus atlikėjus, naujus kūrinius. Gimdavo idėjos, kurias realizuodavo ir profesorius Vainiūnas, ir jo studentai. Taip radosi Lietuvoje naujo žanro – fortepijoninio dueto idėja. Postūmis buvo ir išgirsti Anos Klas ir Bruno Luko, Liubovės Bruk ir Marko Taimanovo, brolių Jakovo ir Grigorijaus Ginzburgų fortepijoniniai ansambliai. Šią idėją bandė realizuoti taip pat S. Vainiūno mokiniai Gytis ir Dainius Trinkūnai, tačiau ją įgyvendino jauni pianistai Liuda ir Kęstutis Grybauskai, taigi juos galime vadinti tikraisiais fortepijoninio dueto Lietuvoje pradininkais. Bene pirmą kartą viešai, Specialiosios vidurinės meno mokyklos (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) salėje, jie atliko fragmentus iš A. Chačaturiano baleto „Spartakas“ ir F. Chopino „Rondo“. Idėja buvo tokia patraukli ir gaji, kad fortepijoninius duetus savo malonumui ėmė groti daugiau pianistų (kad ir pokštaudami, Aldona Dvarionaitė su Anatolijumi Valičenka), vėliau radosi ir koncertuojančių pianistų: Veronika Vitaitė ir Andrius Povilaitis, V. Vitaitė ir Ramutė Vaitkevičiūtė, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai (pelnę net Nacionalinę premiją) ir kt. Fortepijoniniu ansambliu Grybauskai pradėjo žavėtis muzikuodami savo malonumui. Jie patirdavo kūrybinį džiaugsmą, galėdami atskleisti teatrališkumo, žaidybinių elementų


Liudą ir Kęstutį Grybauskus vadiname tikraisiais fortepijoninio dueto Lietuvoje pradininkais Kai sūnus Audris pasirinko pianisto kelią, pamažu buvo realizuota Grybauskų idėja skambinti trise Tėvas ir sūnus Grybauskai prie praeitį menančių afišų parodėlės, surengtos specialiai šiam renginiui

įvairovę. Ieškodami repertuaro, pamatė, kad sukurta daug pas mus negrotos muzikos. Tai originalūs saloniniai, koncertiniai kūriniai, spalvingi perdirbiniai. L. ir K. Grybauskai pradėjo koncertuoti. Į ansamblį susiliejo dvi skirtingos asmenybės, kurios išsikėlė tikslą siekti idėjinės ir stilistinės interpretacijų darnos. K. Grybauskas buvo racionalesnis, gebėjęs kryptingai kurti kūrinio visumą. L. Grybauskienė – atvira, labai emocionali, jaunatviško polėkio asmenybė. Visus žavėjo jos šypsena ir juokas, gebėjimas žavėtis gyvenimu ir žmonėmis. Muzikoje, kaip ir kituose menuose, visada išreiškiamas atlikėjų santykis su autoriumi ir klausytoju. Ansamblyje tarpusavio supratimas, pozityvios diskusijos padeda rasti bendrą požiūrį, ir tada scenoje suskamba įprasminta muzika. Šio fortepijoninio dueto repertuaras plėtėsi įvairių amžių ir stilių kūriniais. G. P. Telemanno Koncertas ir J. S. Bacho Adagio, W. A. Mozarto ir Busoni Fantazija fmoll, F. Liszto „Patetinis koncertas“ ir kito romantiko – J. Brahmso – Variacijos J. Haydno tema. Skambinti ir impresionistų C. Debussy, M. Ravelio kūriniai. Mažųjų klausytojų auditorijai, kuri rinkdavosi į Filharmonijos Didžiąją salę, ypač patikdavo C. Sain-Saënso „Žvėrių karnavalas“. Pianistai buvo dosnūs jaunimui: koncertuodavo Lietuvos mokyklose, dalyvaudavo muzikos šventėse. 1979 m. A. Ambrazas rašė, kad L. ir K. Grybauskams „būdinga puiki technika, susiklausymas, turtinga spalvų paletė, skambinamų kūrinių stiliaus išryškinimas šiam „šeimyniniam“ ansambliui pelnė pripažinimą toli už Lietuvos ribų. Grybauskų duetas sėkmingai gastroliavo Maskvoje, Leningrade, įvairiuose sąjunginių respublikų miestuose, propaguodamas tiek klasikinę, tiek ypač šiuolaikinę muziką.“ Aišku, tai XX a. kurta muzika: Dmitrijaus Šostakovičiaus, Dariaus Milhaud, K. Gustaviano ir kitų autorių muzika. Repertuaras plėtėsi, pianistai skatino ir Lietuvos kompozitorius kurti originalius ansamblius. Gimė per 50 Grybauskų ansamblio

Penkiolika minučių iki renginio. Dar sunku buvo tikėtis, kad į renginį atvykę bendramoksliai, bendradarbiai, studentai, mokiniai ir Grybauskų meno gerbėjai netilps ne tik salėje, bet ir kituose muziejaus kambariuose

inicijuotų kūrinių. 1964 m. „Capriccio“ sukūrė Jurgis Gaižauskas. Ypatingas kūrinys, pergyvenęs sudėtingą kelią į sceną, buvo S. Vainiūno „Rapsodija“ dviem fortepijonams su orkestru. Toliau buvo Algimanto Bražinsko „Variacijos“, Antano Račiūno Sonata, Vytauto Barkausko Sonata, Broniaus Kutavičiaus, Vytauto Mikalausko, Algimanto Bražinsko, Valentino Bagdono, Vytauto Jurgučio, Jono Tamulionio ir kitų kompozitorių muzika. L. Grybauskienės atminimo vakare S. Vainiūno namuose skambėjo dvi K. Grybausko M. K. Čiurlionio kūrinių transkripcijos fortepijonui 4 rankoms („Kanonas“ As-Dur ir „Ekspromtas“ fis-moll) bei Rimvydo Žigaičio Sonatinos transkripcijos dviem fortepijonams

L. ir K. Grybauskų dueto įrašas. Audris Grybauskas pasidalino prisiminimais apie mamą. „Buvo daug puikių valandų. Ir tokių vakarų, kuomet skambindavome visi trys kartu. Nors pianisto duonos nevalgau, tačiau ta praktika visoms tokioms skirtingoms asmenybėms gebėti siekti bendro tikslo mane daug ko išmokė, tai svarbu ir šianstudentais, kolegomis. Jos mokiniai buvo pianiste siekusi tapti Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Daina Jatautaitė, kompozitoriai Audronė ŽigaitytėNekrošienė ir Šarūnas Nakas. 1991 m. K. Grybauskas tapo Europos fortepijono mokytojų asociacijos (European Piano Teachers Association, EPTA) Lietuvos skyriaus prezidentu. Jau buvo lengviau įgyvendinti ir Liudos Grybauskienės svajones. O Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje atsiskleidė įdėtas triūsas: praminti keliai į tarptautinius konkursus, iš kurių mažieji Lietuvos muzikantai pradėjo grįžti nugalėtojais. To Liuda Grybauskienė jau nesulaukė, tačiau jos idėjos buvo įprasmintos. Pradėti rengti tarptautiniai fortepijoninių ansamblių konkursai Visagine, Kaune, jie į Lietuvą sukviesdavo daug jaunųjų atlikėjų iš įvairių šalių. „Mūsų šalies ansamblių muzikavimas klesti iš dalies dėl šio konkurso, nes iš karto buvo užsibrėžtas tikslas siekti aukšto lygio. Renginys jokiu būdu nėra iš vadinamųjų kurortinių konkursų kategorijos, jo kriterijai bei profesiniai reikalavimai pakankamai rimti, į žiuri nuolat kviečiame žymius muzikus. Per visus konkursus išlaikytas lygis teikia solidumo, neabejotinai stimuliuoja duetą kaip muzikavimo sritį“, – pasakojo profesorius K. Grybauskas. Džiugu, kad laureatų vardus yra pelnę nemažai lietuvių duetų, jauniesiems atlikėjams skiriama prof. Liudos Grybauskienės premija. Liudos Grybauskienės atminimo vakare skambėjo muzika, kurią atliko prof. K. Grybauskas ir būrys ansamblinio muzikavimo meną pamėgusių pianisčių – Laimutė Mameniškytė, Deimantė Ponelytė, Monika Daržinkevičiūtė, Gabrielė Lelytė, Gintarė Macijauskaitė. Žinojome, kad K. Grybauskas geba aranžuoti kūrinius, pritaikyti juos dviem fortepijonams, trims pianistams. Tačiau nustebino koncerte greta M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno ir R. Žigaičio kūrinių skambėjusios originalios Kęstučio ir Audriaus Grybauskų kompozicijos. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 37


Panorama

Jaunųjų pianistų konkursas „...nuo baroko iki romantizmo...“

Kovo 15 d. Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje vyko III respublikinis jaunųjų pianistų konkursas „...nuo baroko iki romantizmo...“. Konkurso idėja gimė dar 2007 metais, kai Fortepijono skyriaus vedėjos Regina Malinauskienė ir Rimanta Urbonavičiūtė, puoselėdamos klasikinės muzikos atlikimo tradiciją, surengė vokiečių ir austrų muzikos koncertą-maratoną, kuris netrukus išaugo į Vilniaus miesto ir Vilniaus apskrities jaunųjų pianistų konkursą „...nuo baroko iki romantizmo...“, o 2010 metais tapo visos šalies renginiu. „Vakarų Europa – muzikos kultū-

ros lopšys. Čia gimė kompozitoriai, kurių kūryba žavisi visas pasaulis. Kiekvieno fortepijono pedagogo pareiga – žadinti mokinių susidomėjimą klasikine muzika, skiepyti norą ja pažinti ir pamilti, – teigia renginio sumanytojos. – Pastaruoju metu pianistai skambina įvairiausių epochų ir stilių kūrinius, nemažai lietuvių muzikos. Tačiau mūsų skyriaus mokytojų manymu, pianizmo pagrindas – klasikinės muzikos fondas, apimantis tris epochas, svarbias fortepijono muzikos istorijai.“ III jaunųjų pianistų konkurse „...nuo baroko iki romantizmo...“ keturiose kategorijose varžėsi per 60 moksleivių iš daugiau kaip dvidešimt Lietuvos muzikos ir meno mokyklų. Kiekvienas dalyvis skambino du skirtingo charakterio ir skirtingų epochų kūrinius. Atlikėjus vertino kompetentinga komisija – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doc. Rūta Rikterė (pirmininkė) ir prof. Aldona Radvilaitė bei Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos mokytoja-ekspertė Regina Malinauskienė. „Norisi pasidžiaugti, kad konkurso dalyvių pasiruošimo lygis su kiekvienais metais vis auga, – sakė žiuri narė Regina Malinauskienė. – Konkurse sėkmingai dalyvavo ne tik M. K. Čiurlionio menų mokyklos, rengiančios profesionalius muzikantus, bei Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleiviai, bet ir mažesnių Lietuvos miestų ir rajonų muzikos mokyklų ugdytiniai, jie taip pat pelnė diplomantų ir laureatų vardus“. Visi konkurso dalyviai ir jų mokytojai buvo apdovanoti padėkos raštais, o geriausiai pasirodę moksleiviai – specialiaisiais diplomais-nominacijomis „Už geriausiai atliktą baroko epochos kūrinį“, „Už geriausiai atliktą klasicizmo epochos kūrinį“, „Už geriausiai atliktą romantizmo epochos kūrinį“, „Už gražiausią toucher“. Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla – viena veikliausių sostinėje. Jos pedagogai aktyviai Jaunieji pianistai ne tik grojo, bet ir siekė pažinti kompozitorių kūrybines biografijas nuo baroko iki romantizmo

Muzikos barai / 38

dirba tiek organizuodami įvairius renginius, tiek rengdami ugdytinius juose dalyvauti. Didelis būrys mokinių – įvairiausių šalies ir tarptautinių konkursų bei festivalių dalyviai ir laureatai, jie yra koncertavę Prancūzijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Vienas kūrybingiausių mokykloje – Fortepijono skyrius. Visuomenės palankiai įvertinti ir kiti Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos fortepijono renginiai: Tarptautinis lenkų fortepijoninės muzikos festivalis-konkursas, skirtas F. Chopinui, Respublikinis jaunųjų pianistų konkursas L. Povilaičiui atminti. Džiugu, kad konkursas „...nuo baroko iki romantizmo...“ daugeliui jaunųjų muzikantų tampa ne tik atspirties tašku toliau šturmuojant fortepijoninės muzikos viršūnes, bet ir skatina šalies pedagogus aktyviai bendradarbiauti ugdant moksleivių meninę saviraišką, jų kūrybiškumą. Irina AKRAMAVIČIŪTĖ

mokytojų išradingumą renkantis programą, kuri atspindėjo pasaulio ritmų įvairovę: skambėjo L. Povilaičio nuotaikinga ,,Karingų skruzdžių eisena“ ir linksmasis ,,Robotukas“, audringa M. Aarono ,,Bangų mūša“ ir fantastiškas C. Chaminade ,,Skarelės šokis“, paslaptingas E. Griego ,,Koboldas“ ir džiugus A. Jujamos ,,Paspirtukas” bei daugelis kitų įspūdingų kūrinių. Konkurso dalyvių vertinimo komisija – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai Inga Vyšniauskaitė, dr. Remigijus Sabaliauskas ir mokytoja ekspertė Vilija Gelažiūtė – pabrėžė dalyvių profesionalumą. Laureatų vardus pelnė 15 solistų ir 8 ansambliai. Konkurso laureatų koncertui kovo 17 d. duris atvėrė Vilniaus paveikslų galerija, įsikūrusi Chodkevičių rūmuose. Esame dėkingi galerijos vedėjui Vytautui Balčiūnui už jauniesiems atlikėjams suteiktą progą koncertuoti išskirtinėje erdvėje, nes žmogaus ugdymui, be kitų veiksnių, didelę reikšmę turi ir aplinka. Loreta STASĖNIENĖ

Judančio pasaulio ritmais

Kovo 16 d. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje įvyko II Lietuvos jaunųjų pianistų festivalis-konkursas ,,Judančio pasaulio ritmais“ ir jaunųjų dailininkų piešinių, perteikiančių muzikinių kūrinių mintį, paroda, kurią tradiciškai pristatė Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, vadovaujama dailininkės Jūratės Stauskaitės. Renginį organizavo Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla, Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, Lietuvos dailės muziejus ir viešoji įstaiga ,,Muzikos forumas“. Konkurse dalyvavo 63 atlikėjai iš 9 Lietuvos miestų ir rajonų. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos direktorė Aldona Skruibytė pabrėžė

„Giest lakštingalėlis“

Į Klaipėdą balandžio 17–18 dienomis kartu su vėlyvu pavasariu grįžo konkursas-festivalis „Giest lakštingalėlis“. Dvi dienas truko labai graži tradicinė vaikystės ir jaunystės šventė. Darželyje „Vyturėlis“ pasirodė darželinukai. Pačioms mažiausioms atlikėjoms – vos treji. Tautiniais ar stilingais koncertiniais drabužiais pasipuošę jaunieji artistai atliko po liaudies dainą (ko, deja, nebedarė vyresnieji), naudojo įvairius instrumentus. Ačiū muzikos vadovėms už patriotiškumą ir profesionalumą. Po pietų „Smeltės“ mokykloje

Po laureatų koncerto Chodkevičių rūmuose


Konkursas-festivalis „Giest lakštingalėlis“

varžėsi 5–12 klasių mokiniai. Subtiliai dainavo šeštokai Miglė ir Justas (Eduardo Balsio menų gimnazija, mokytoja A. Niparavičienė), profesionalumu išsiskyrė Vydūno mokyklos merginų ansamblis (mokytoja I. Bertulienė). Atlikėjų repertuaras įvairus: lietuvių liaudies dainos, A. Raudonikio, V. Kernagio, J. Kačinsko, užsienio autorių kūriniai. Diskutuodami vertinimo komisijoje pasidžiaugėme – dauguma vaikų parengti profesionaliai, jiems parinkti tinkami kūriniai. Gaila, kad mažokai buvo žiūrovų Balandžio 18 d. Prano Mašioto mokykloje pasirodė pradinukai ir vyresnėliai. Vieningai nugalėtoja išrinkome aštuoniolikmetę G. Urbonaitę (J. Kačinsko muzikos mokykla, mokytoja I. Keinienė). Per abi festivalio-konkurso dienas pasirodė apie 300 darželinukų ir moksleivių. Virginija SIMONAVIČIENĖ

Trakų fanfarinio orkestro laurai Nyderlanduose

Antrąją Velykų dieną Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo šventovėje skambėjo Trakų meno mokyklos fanfarinio orkestro atliekami kūriniai, visus sveikinantys Kristaus prisikėlimo proga. Po kelių dienų šis šaunus jaunas kolektyvas (dirigentas Egidijus Miknius) jau atstovavo Lietuvai atvirajame fanfarinių orkestrų čempionate Drachtene (Nyderlandai). Surinkęs 88 balus iš šimto ir nuo pirmosios vietos laimėtojų atsilikęs vos 2 balais, Trakų meno mokyklos fanfarinis orkestras pelnė garbingą trečiąją vietą. Pirmieji fanfariniai orkestrai atsirado Nyderlanduose ir Belgijoje, todėl dalyvavimas konkurse vienoje iš šių šalių yra tarsi tarptauti-

nio lygio egzaminas. Trakų meno mokyklos fanfarinis orkestras tradiciniame Drachteno mieste vykstančiame čempionate dalyvavo jau antrą kartą. Prieš dvejus metus kolektyvas konkuravo su vienuolika fanfarinių orkestrų ir buvo įvertintas 8 vieta (82 balai). „Mus maloniai nustebino orkestro skambesio skaidrumas ir darnus trimitų, trombonų bei valtornų grojimas” – apie Trakų orkestro pasirodymą atsiliepė šių metų konkurso vertinimo komisija. Atvirajame fanfarinių orkestrų čempionate Nyderlanduose dalyvavo 31 orkestras, o grupėje kartu su Trakų meno mokyklos orkestru – šeši kolektyvai. Orkestrai turėjo pagroti sudėtingą specialiai čempionatui parašytą olandų kompozitoriaus Robo Goorhuiso programinį kūrinį „Lydensje“, kuriame vaizduojamas Nyderlandų miestelio gyvenimas, kupinas džiaugsmų ir iššūkių, žmonių kovų su potvyniais, liaudies šventės scenų, netgi tolumoje girdimo vargonų gaudesio… Praėjusių metų žiemą Trakų meno mokyklos orkestrui ėmus diriguoti Egidijui Mikniui kolektyvą papildė nemažai naujų narių.

„Jie patikėjo mano muzikavimo idėja, suprato repeticijų drausmės ir punktualumo svarbą“, – teigia E. Miknius, o jo žodžius pagrindžia sistemingu ir kantriu darbu pasiekti rezultatai. „Pagrindinis mūsų dalyvavimo šiame čempionate tikslas buvo tiesiog gerai pagroti, – sako dirigentas. – Kelionė buvo didžiulė motyvacija, skatinanti mus susikaupti naujiems „žygiams“ ne tik užsienyje, bet ir gimtajame krašte.“ Be dalyvavimo čempionate, orkestras turėjo du koncertus Nyderlanduose ir Vokietijoje, kuriuose skambėjo ir lietuvių kompozitorių muzika. Lietuvių romantiko Balio Dvariono elegiją „Prie ežerėlio“, fanfariniam orkestrui aranžuotą Kazio Daugėlos, solo su orkestru atliko mokyklos moksleivė Gabija Bartulytė. „Koncertai buvo dviejų dalių: vienoje grojo šeimininkai, kitoje – mes. Dažnai kartojama paprasta tiesa, bet jai noriu pritarti ir aš, kad muzika mus suvienijo, šeimininkų svetingumas buvo begalinis“, – įspūdžiais dalijasi E. Miknius. Fanfarinio orkestro vadovas Arvydas Mišeikis džiaugiasi, kad Trakų meno mokyklos ir Trakų rajono savivaldybės vadovai įžvelgė šios koncertinės kelionės prasmę ir prisidėjo prie jos finansavimo. Trūkstamą dalį sumos padengė moksleivių tėveliai. „Esu dėkinga mokyklos mokytojams, esamiems ir buvusiems moksleiviams už profesionalų muzikavimą, mokinių tėveliams ir Trakų rajono savivaldybei – už visokeriopą paramą“, – sako Trakų meno mokyklos direktorė Neringa Mišeikienė. Justina ORLOVSKYTĖ

Fanfarinių orkestrų čempionate Drachtene (Nyderlandai) Trakų meno mokyklos fanfarinis orkestras pelnė garbingą trečiąją vietą

Nepakeičiamų žmonių yra!

Gegužės 22 d. Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje įvyko popietė, skirta Onos MiliauskaitėsBeinorienės 100-osioms gimimo metinėms (1913-04-29 – 1985-0626). Ją šiltai vedė konservatorijos mokytoja muzikologė Rita Juškienė. Rudenį 90-metį minėsianti ugdymo įstaiga turi daug gražių tradicijų ir prasmingai jas puoselėja. Ir šįkart naujoje konservatorijos salėje susirinko ne tik mokyklos

Ona Miliauskaitė-Beinorienė

bendruomenė, bet ir senjorai – buvę pedagogai. Puoselėti istorinę atmintį, palaikyti glaudų ryšį su buvusiais kolegomis – argi tai ne puiku? Pasak R. Juškienės, Ona Beinorienė, daugeliui mokyklos kartų žinoma Mamos vardu, visiems laikams liko kaip energijos, žmogiškos šilumos ir meilės simbolis. Popietės vedėja trumpai papasakojo svarbiausius renginio kaltininkės biografijos faktus. Ona Miliauskaitė gimė Pietų Afrikos Respublikoje, Pretorijoje. Mokėsi Johanesburgo Trejybės muzikos koledže, jį baigė 1928 m. Po metų grįžo į Lietuvą. 1946 m. rugsėjo 1 d. jauna pianistė pradėjo dirbti Klaipėdos muzikos mokyklos koncertmeistere. Akompanavo Liaudies operai, mėgėjų chorams. „Muzikos gaisrininkas“ – taip ji pati save vadindavo. Visą likusį gyvenimą paskyrė Klaipėdai, muzikos mokyklai ir jos žmonėms. Vedėja citavo pačios Mamos, jos bendradarbių, kolegų prisiminimus. Apie pirmuosius pokario metus Mama sakydavo: „Trūkdavo daug ko. Tačiau entuziazmo – niekada. Važiuodavom koncertuoti į rajonus atviromis mašinomis. Kad ir sušalę, kad ir su baime – vis tiek dainuodami... Už viską atlygindavo klausytojų blizgančios akys, kai jie dėkodavo mums už koncertą, o tai savo ruožtu įkvėpdavo koncertan-

Muzikos barai / 39


tus, įtikindavo juos, kokia svarbi ir reikalinga muziko profesija.“ Iš a. a. N. Žiemelienės prisiminimų: „Visas O. Beinorienės gyvenimas susikoncentravo mokykloje. Ji čia tapo visų Mama – globojo jaunus dėstytojus, rūpinosi alkanais, neprižiūrėtais moksleiviais, nepamiršdavo kolegų ir bičiulių gimtadienių, prisidėdavo prie visų mokyklos renginių, kad tik žmonėms būtų jaukiau, šilčiau, geriau. Geroji O. Beinorienės dvasia motiniškai globoja mus iki šiol. Aš tuo tikiu.“ Konservatorijos absolvento kunigo Egidijaus Zulco žodžiai: „Vyresnieji, tarp jų ir O. Beinorienė, suteikė mokyklai „svorio“ – jie savo amžiumi, manieromis, kalbėsena buvo išlaikę A. Smetonos laikų kaimo ir inteligencijos dvasią.“ Pasakoja R. Vildžiūnienė: „Jau tada mums buvo aišku, kad ji yra tikrasis, neoficialus mokyklos dvasios centras, nuo jos spinduliavo ypatinga meilė ir šiluma“. Pasak Gracijos Lugaitės-Gecevičienės, „O. Beinorienė grodavo ne tik klasiką, bet ir džiazą, negrų šokius, svingus. Nuostabiausia ji buvo kaip akompaniatorė. Scenoje žinojai, kad turi tvirtą draugą, kuriuo gali pasitikėti. Ji niekada neatsisakydavo žmogui padėti, visais rūpinosi, buvo visų Mama, kalbanti šiek tiek žemaitiškai amerikietiška tarme“. Popietės vedėja ir pati papasakojo keletą labiausiai sujaudinusių faktų iš susitikimų su Mama. Kad ir apie savo pirmą dieną naujoje darbovietėje: ant laiptų stovėjo Ona su kardelių puokštę. Vienas žiedas teko ir R. Juškienei. Tik vėliau ji sužinojo, kad taip Mama sutikdavo kiekvieną naują žmogų mokykloje. Arba apie atvirukus – juos paštu iš O. Beinorienės per savo gimtadienį gaudavo kiekvienas. Paskutinis sukaktuvininką pasiekė jos laidotuvių dieną.

Renginį papuošė apgalvotai sudaryta mokinių koncerto programa. Joje klausėmės J. S. Bacho ir Ch. Gounod „Ave Maria“ (atliko smuikininkų ansamblis, mokytoja metodininkė Skaistė Čilinskaitė, koncertmeisterė Živilė Čapienė), Edvardo Griego Elegiją, op. 38 Nr. 6, paskambino devintokė Taisija Kuščenko (mokytoja ekspertė Virginija Ruzgienė). Dar vieną Griego kūrinį, „Zur Rosenzeit“, padainavo dvyliktokė Ieva Repeckaitė (vyresnioji mokytoja Valerija Balsytė, koncertmeisterė Renata KrikščiūnaitėBaracevičienė). Saksofonininkų kvartetas (Mindaugas Apulskis, Jonas Bagdonas, Danielius Pancerovas, Mykolas Savčenka, mokytojas metodininkas Rolandas Vizgaudis) pagrojo Leonardo Niehauso ,,Saxism“. Po Ievos Parnarauskaitės (mokytoja ekspertė Biruta Vaišienė) atlikto Claudeʼo Debussy „Labai lėto valso“ skambėjo akordeonininkių Agnės Rimgailaitės ir Gintarės Rimkutės (mokytoja metodininkė Marina Logutenkova) griežiamas Astoro Piazzollos „Imperial“. Dainora Laukžemytė (mokytoja metodininkė Renata Krikščiūnaitė-Baracevičienė) paskambino Fryderyko Chopino Etiudą, op. 10 Nr. 9 f-moll. Popietėje skambėjo O. Beinorienės su dukra dainininke Terese Beinoraite įrašyta muzika. 1963 m. T. Beinoraitė žuvo autoavarijoje, vos metus padirbėjusi mokyklos direktore. Koncertą efektingai užbaigė trombonininkų ansamblis (Evaldas Genutis, Justas Nedzveckas, Ričardas Rimkus, Rytis Saveljevas, Martynas Untulis, Audrius Žutautas, mokytojas ekspertas Jurgis Barakauskas, koncertmeisterė Biruta Vaišienė) bei mišrusis choras (vadovė vyresnioji mokytoja Jolanta Vyšniauskienė, koncertmeisterė Živilė Čapienė).

Rimtautui Kašponiui – 80

Šį vidurvasarį žinomas muzikologas, choro dirigentas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras profesorius Rimtautas Kašponis švenčia gražų 80-mečio jubiliejų. Profesorius tarp muzikos pedagogų ir moksleivių labiausiai žinomas kaip populiaraus „Solfedžio“ vadovėlio, kuris kartotas 10 kartų ir išsilaikė mokyklose beveik 45 metus, autorius. Reikšmingi ir kiti jo darbai: „Harmonijos pagrindai“ (1965), „Choro pratybos“ (kartu su Povilu Tamuliūnu, 1973), dviejų dalių „Harmonija“(1984, 1988), moRimtautas Kašponis nografija „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“ (1992), straipsniai, pranešimai mokslinėse konferencijose ir kongresuose Lietuvoje ir užsienyje. Tarptautinės semiotikos studijų asociacijos prašymu pastaruosius dešimt metų paskyrė vieno iš semiotikos mokslo pagrindėjų prof. Algirdo Juliaus Greimo biografijos studijoms ir įamžinimo darbams, parengė ekspoziciją-stendinį pranešimą „Algirdo Greimo vaikystė“, inicijavo atminimo lentų atidengimą penkiuose miestuose, Greimų vardo suteikimą tiltui per Nemuną Prienuose. Ekspozicija 2012 m. demonstruota XI pasaulio semiotikos kongrese Kinijoje, Nankine, ten skaitytas pranešimas, parengtas monografijos „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“, kuri numatoma išversti į kinų kalbą, pagrindu. R. Kašponis gimė 1933 m. liepos 24 d. Panevėžyje. Dar būdamas moksleivis Kupiškio vidurinėje mokykloje subūrė mokytojų ir moksleivių kamerinį orkestrą ir jam vadovavo. 1951–1956 m. Vilniaus universitete studijavo pramonės ekonomiką ir lygia greta mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje kompozicijos (prof. Povilo Tamuliūno klasėje). Universitete vadovavo studentų kameriniam orkestrui. 1957–1962 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, prof. Antano Budriūno klasėje, studijavo choro dirigavimą, 1968 m. stažavosi Budapešto F. Liszto aukštojoje muzikos mokykloje, 1980–1981 m. kėlė kvalifikaciją Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje. 1956 m. R. Kašponis įkūrė muzikos mokyklą Ukmergėje, buvo jos direktorius, nuo 1959 m. – Vilniaus muzikos mokyklų pedagogas, M. K. Čiurlionio menų mokyklos teorinių disciplinų dėstytojas. Nuo 1965 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros dėstytojas, nuo 1984 m. – docentas, nuo 1992 m. – Lietuvos muzikos akademijos profesorius. Išugdė 12 choro dirigentų, tarp jų prof. Petrą Bingelį, doc. Romaldą Misiukevičių, buvo doc. Rolando Aiduko meno aspirantūros vadovas. R. Kašponis buvo I respublikinės moksleivių dainų šventės konsultantas, įvairių chorų apžiūrų ir konkursų vertinimo komisijų narys, mokslinių-metodinių tarybų, muzikos mokymo komisijos narys, disertacijų gynimo oponentas, Muzikos akademijos mokslo vardų teikimo komisijos ekspertas. Jubiliatui linkime geros sveikatos, energijos, visokeriopo pasisekimo kūrybinio darbo kelyje. Rolandas AIDUKAS

Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė“ drauge su choru traukė visa salė... Po renginio visi jautėmės pakylėti. Jūratė Jarmoškienė dėkojo organizatoriams: „Ačiū už subtilų prisilietimą prie tos širdies kertelės, kurioje slypi brangiausi prisiminimai. Už galimybę skaidriai paverkti. Už jausmą, kad buvai, kad esi šeimoje, kurią globojo Šimkynės Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje įvyko popietė, skirta Onos Miliauskaitės-Beinorienės 100-osioms gimimo metinėms

Muzikos barai / 40

Mama. Ačiū svarbiausiai vakaro kaltininkei – jau šimtametei Onutei Beinorienei, kad ji buvo ir kad buvo būtent čia. Ir ačiū visiems, pakvietusiems prisiminti, sukūrusiems šiltą atmosferą ir paneigusiems mitą, kad nepakeičiamų žmonių nėra. Mes tokį žmogų tikrai pažinojome“. Laima SUGINTIENĖ


Jubiliejinis smuiko muzikos vakaras Kovo 10 d. apsnigto arsenalo koncertų salėje skambėjo Ludwigo van Beethoveno penktoji „Pavasario“ sonata. Smuiko partiją griežė Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro primarijus, kviestinis Ope-

A. Pesecko kūrybinės veiklos keturiasdešimtmečiui skirto koncerto pirmoje dalyje skambėjo J. Haydno ir L. van Beethoveno sonatos, antrojoje girdėjome šeimyninius duetus bei trio. Vakarui žaismės ir jaukumo suteikė šmaikštus Algimanto pasakojimas „iš orkestrantų gyvenimo“. Keturiasdešimt metų darbo or-

Smuikininkų šeima Dainius, Algimantas ir Vilija Peseckai ir pianistė Šviesė Čepliauskaitė

ros ir baleto teatro koncertmeisteris bei styginių ansamblio „Musica camerata“ vadovas Algimantas Peseckas. Kamerinės muzikos koncerte taip pat atlikta Josepho Haydno Sonata Nr. 1 smuikui ir fortepijonui, Dmitrijaus Šostakovičiaus Penkios pjesės dviem smuikams ir fortepijonui, Georgo Friedricho Händelio Pasakalija dviem smuikams (Johano Halvorseno aranžuotė) ir Antonio Vivaldi Koncertas trims smuikams F-dur. Keturiasdešimt metų orkestre, dvidešimt metų koncertmeisterio darbo – daug ar mažai? Tai šimtai koncertu su įvairių šalių dirigentais, susitikimai su žymiausiais solistais, koncertinės kelionės po Europos, Azijos bei Amerikos kraštus, tai solinės partijos operos, baleto spektakliuose bei simfoniniuose kūriniuose ir nesuskaičiuojamos džiaugsmo akimirkos atliekant smuikininko širdžiai mielą darbą, pelniusį klausytojų ir kolegų pagarbą. Pilnutėlė salė bylojo apie neeilinį įvykį lietuviškosios smuiko muzikos erdvėje. Ne vienam kiek vėliau į koncertą atėjusiam žymiam Lietuvos dirigentui muzikos teko klausytis tyliai vaikštinėjant gretimose patalpose, nes laisvų vietų žiūrovų salėje neliko gerokai iki koncerto pradžios. Greta ištikimų Taikomosios dailės muziejaus salės lankytojų matėsi rečiau sutinkamų smuiko muzikos mylėtojų, Algimanto šeimos bičiulių.

kestre ir dvidešimt metų koncertmeisterio praktikos suformavo tam tikrą griežimo manierą – nepriekaištinga intonacija, štricho konkretumas, dėmesys ansambliškumui. Jau įprasta, kad Algimanto koncertus puošia ištikima gyvenimo ir kūrybos palydovė Vilija Peseckienė, jie vienas kitą gražiai papildo tiek muzikuodami, tiek gyvenimo kasdienybėje. Vilijos dėka kūrinių atlikimas pasipildo romantiškais smuiko tembro atspalviais bei darnia vyriškojo ir moteriškojo pradų sinteze, kuri ypač raiškiai atsiskleidė atliekant D. Šostakovičiaus pjeses. Beje, šiomis dienomis muzikų pora mini dar vieną gražų jubiliejų – bendro gyvenimo trisdešimtmetį. Taigi, trys jubiliejai viename vakare! Koncertui gyvybės, jaunatviškos energijos, naujų atlikimo spalvų suteikė trečiojo šeimos smuikininko – sūnaus Dainiaus Pesecko – pasirodymas G. F. Händelio Pasakalijoje, kurią griežiant tėvas pirmojo smuiko poziciją užleido sūnui. Smuikininkams koncerte talkino žinoma pianistė, LMTA dėstytoja Šviesė Čepliauskaitė. Jos profesionalus, muzikine ir technine prasme skoningas akompanavimas suteikė vakarui meninės pilnatvės ir darnaus ansambliškumo įspūdį. Tarp klausytojų matėme prieš keletą valandų iš koncerto Buenos Airių „Colón“ teatro salėje grįžusį LNSO vyriausiąjį dirigentą prof. Juozą Domarką. Pasinaudojęs pui-

kia galimybe paprašiau maestro pasidalinti mintimis apie šį koncertą bei šeimyninio muzikavimo patirtis Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. „Drauge besidarbuojančių šeimų muzikiniuose kolektyvuose pasitaiko neretai, – sakė Juozas Domarkas, – tačiau Peseckų šeima, ko gero, vienintelė mūsų orkestre, intensyviai muzikuojanti kamerinės muzikos žanre. Seniai pažįstu Peseckų šeimą ir turiu pasakyti, kad ji labai svarbi orkestro profesiniam augimui. Algimantas yra geras koncertmeisteris, išmanantis šio darbo specifiką. Kaip ilgametis kolektyvo vadovas galiu pabrėžti, kad esu sutikęs labai gerų atlikėjų, muzikalumu ir techniškais gebėjimais nenusileidžiančių geriausiems pasaulio solistams, tačiau būti koncertmeisteriais jie negalėjo. Tam reikalingos įgimtos savybės, vadovo gyslelė, kurią A. Peseckas turi. Vilija Peseckienė, kaip ir sūnus Dainius, puikiai atstovauja šeimai ne tik buityje, bet ir scenoje. Šie žmonės – tarsi bitutės, nešančios po lašelį nektaro į bendrą orkestro muzikinį avilį.“

Remigijus VITKAUSKAS

„Vakaro meditacija“

Gegužės 12 d. pavakarę Kompozitorių sąjungos salėje pianistė Gabija Rimkutė ir bosas Mykolas Natalevičius klausytojus kvietė pasinerti į „Vakaro meditaciją“. Koncerto programoje buvo juntamas atlikėjų noras per muziką atidžiau pažvelgti į žmogaus dvasinį pasaulį ir ryšį su Dievu. Turbūt neveltui koncertui buvo pasirinktas sekmadienis. Dviejų kūrybingų menininkų duetas jautriai perteikė Charleso

Iveso dainų balsui ir fortepijonui „Religija“, „Laukianti siela“, „Vakaras“, „Vakaro varpai“, „Nemirtingumas“ prasmes. Nors boso Mykolo Natalevičiaus balsui pradžioje, regis, trūko užtikrintumo, koncertui įsibėgėjus solistas ėmė vis labiau atsiverti. Pianistės Gabijos Rimkutės prisilietimas prie Olivier Messiaeno „Pirmosios mergelės Komunijos“ iš ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ leido gėrėtis puikiu garso valdymu ir subtilia kūrinio interpretacija. Alvido Remesos „Stigmose“ pianistė atskleidė plačią kūrinio dinaminę amplitudę ir klausytojus vedė į meditacinę būseną. Greta XX a. kompozitorių skambėjo ir paties dainininko Mykolo Natalevičiaus muzika – arijos „Aš vienišas“, „Pažiūrėk, ką matai“ iš operos „Galinė linija“. Savo kūrybą solistas atliko stipriau: drąsiai leido skleistis balso spalvoms ir išraiškingiau perteikė arijų emocijas. Jauno kompozitoriaus 2013 m. parašytas ir paties atliktas fortepijoninis kūrinys „Malda“ suskambo įdomiai ir įtraukė nuo pirmosios natos. Kūrinio harmonijos pagrindas – tercijinių grandžių (pagoniškojo ritualo) susidūrimas su vienu besikartojančiu garsu (Vieniu, krikščioniškosios pasaulėžiūros simboliu). Pasak paties kompozitoriaus, tai tarsi pagoniškojo ritualinio šokio ir krikščioniškosios maldos kova, kurios pabaigoje pasikartodamas skamba vienas garsas – Dievo balso simbolis. Įkvėpimo iš knygų apie meditaciją besisemianti pianistė Gabija Rimkutė bei išlikti savimi siekiantis kompozitorius ir atlikėjas Mykolas Natalevičius padovanojo klausytojams ramų ir apmąstymų kupiną muzikinės meditacijos vakarą. Gerūta GRINIŪTĖ

Pianistė Gabija Rimkutė ir bosas Mykolas Natalevičius

Muzikos barai / 41


Tai įdomu... Šių metų birželio 13 d. rašytojas, poetas, choro dirigentas ir pedagogas VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS (1933–2011) būtų šventęs 80-ąjį gimtadienį. Didžioji dalis jo esė iš knygos „Kitu kampu“ (2003) apie muzikos ir meno pasaulio asmenybes pirmąkart buvo paskelbta „Muzikos barų“ puslapiuose. Minėdami V. Čepliausko jubiliejų siūlome skaitytojams esė muzikos tema, skirtą Franzui Josephui Haydnui.

Franzas Josephas Haydnas: veni, scripsi, vixi

*

Vytautas ČEPLIAUSKAS

H

aydnui 1790 metų gruodį vykstant į Londoną, vienin­ telis žmogus, lydėjęs ma­ estro iki pasienio, buvo jo geriausias bičiulis Mozar­ tas. Jis buvo nusiminęs, kad „papa“ Haydnas būdamas nebejaunas ryž­ tasi tokiai sunkiai kelionei. Penkias­ dešimt aštuonerių Haydnas įtikinėjo draugą, kad puikiai jaučiasi, tačiau atsisveikindamas Mozartas liūdnai pasakė, jog nežinia, kokia lemtis jų laukia. Ir kas galėjo pagalvoti, kad po metų Londone Haydną pasieks žinia apie ankstyvą talentingojo kolegos ir draugo mirtį... Londonas Haydno laukė. Laikraš­ čiai ir afišos rėkte rėkė: „Atvyko visų muzikos gerbėjų dievaitis, garseny­ bių garsenybė!“ Garsenybė, atkartojo mintyse Haydnas. Rodos, dar vakar Rorau kaimelyje laksčiau raudonomis kelnytėmis ir dryžuotu švarkeliu, kažkodėl Zeperliu šaukiamas. Vis spoksodavau į tėvą, taisantį karietų ratus, ir laukdavau sekmadienio. Tėvas, būdavo, užstums durų su pinučiais velkę, atsisės prie arfos, per* Atėjau, rašiau, gyvenau.

Muzikos barai / 42

Thomas Hardy. J. Haydno portretas (1792)

J. Haydno šaržas

brauks per stygas ir uždainuos, jam tuojau pritaria mama. Mokėjau visas dainas mintinai, regis, ir dabar galėčiau pakartoti. Prisimenu – pasidariau „smuiką“ iš dviejų pagaliukų, stoviu šalia jų ir „griežiu“. Vieną dieną užsuko į svečius tėvo pusbrolis Franckas. Pastebėjęs, kaip aš į taktą brūžinu, ėmė prašyti tėvų, kad mane ati-

duotų: „Hamburge turiu giedojimo mokyklą, ten aš iš jo padarysiu muzikantą!“ Kiek man tada buvo – gal šešeri ar septyneri? Tėvai ilgai tarėsi, apgailestavo, bet atidavė. Kas galėjo žinoti, kad daugiau su jais nepasimatysiu. Franckas buvo negailestingas – pylos gaudavau kasdien. Smuikas didelis, krenta iš rankų – Franckas šeria per nugarą, akordo neapimu –


drožia liniuote per pirštus, bet nuo tų smūgių pirštai nepailgėdavo, tik pamėlynuodavo. Kad ir kaip ten būtų, bet Francko dėka išmokau groti keliais instrumentais ir giedoti taip, kad visa apylinkė apie mane žinojo. Būtent pas Francką pastebėjo mane G. Reutteris, Vienos šv. Stepono katedros kapelmeisteris ir kompozitorius. Išgirdo bažnyčioje giedant ir ėmė prašyti, kad Franckas mane jam atiduotų. Taip ir ėjau iš rankų į rankas kaip kokia prekė... Haydnui mažai rūpėjo liaupsinan­ tys laikraščių straipsniai, jis norėjo kuo geriau pažinti Londono gyveni­ mą, buvo kviečiamas susitikti su lei­ dėjais ir kolegomis muzikais, lankė koncertus, stebėjosi orkestru – tokio didelio dar nebuvo matęs nei girdė­ jęs – ir kūrė muziką. Simfoniniuose koncertuose pastebėjo keistą dalyką. Per pirmąją dalį žmonės tik renkasi, dažnas po sočių pietų ir akis užpylęs. Kalbos aprimsta tik antrojoje dalyje, tada dauguma nutyla, glaudžia gal­ vą prie kaimyno peties ir nugrimzta į sapnų karalystę. Haydnas sugalvojo,

lingi pučiamųjų ir styginių garsai taip išgąsdino miegalius, kad daugiau jie nė per vieną Haydno koncertą bluos­ to nesudėdavo. Amžininkai simfoniją pavadino „Siurprizu“. Šv. Stepono katedros chore dainavau beveik dešimt metų. Reutteriui rūpėjo tik du dalykai: kad choras gerai dainuotų ir kad jis gautų atlyginimą. Tad muzikos žinių ieškojausi pats – kol kiti choristai žaisdavo kieme, aš, padedamas vargonininko, analizuodavau chore dainuojamus kūrinius. Pagaliau susitaupęs reikalingą sumą nusipirkau harmonijos vadovėlį ir knygą apie kontrapunktą. Sėdėjau prie jų naktimis, bandydamas perprasti muzikos taisykles ir dėsnius. Bet brendo ne tik mano protas – prasidėjo mutacija, balsas tapo nebe toks skambus, ėmė trūkinėti. Reutteris, nenorėdamas prarasti gero dainininko, pasiūlė man sopranizuotis. Iš draugų žinojau, ką tai reiškia. Tave iškastruoja kaip aviną, o balsas lieka moteriškas, bet tampa vyriškai stiprus. Tuo laikotarpiu Vienoje daug kas taip darė, bet aš kategoriškai atsisakiau. Reut-

J. Haydno kapas Eizenštate

kaip išblaškyti jų snaudulį. Viename koncerte, kuriame pagal sutartį turėjo būti atliekama jo naujoji simfonija, jis paprašė ją perkelti į antrąją dalį. Įpu­ sėjus Andante, muzikantai grojo vis tyliau ir tyliau, o kai salėje dauguma žmonių jau dausose skrajojo – orkes­ tras trenkė visu pajėgumu. Stiprūs timpanų, būgno ir lėkščių dūžiai, ga­

teris užpyko ir šaltą rudens naktį išvarė mane iš internato. Dieve mano, kaip aš tada jaučiaus! Vienišas, beglobis, alkanas ir sušalęs klaidžiojau Vienos gatvėmis. Visas mano turtas buvo jaunystė ir pasiryžimas. Ačiū Dievui, kitą dieną sutikau savo gerbėją Kellerį, kuris dažnai lankydamasis katedroje klausydavosi mano dainavi-

mo. Geras buvo žmogus, nors pats su šeima vargingai gyveno, bet priglaudė mane. Pas jį gyvendamas nusipirkau Emanuelio Bacho sonatų klavyrą ir ėmiau jį studijuoti. Tai buvo mano, kaip muzikanto ir kompozitoriaus, didysis persilaužimas. Kūriau fortepijonines sonatas, menuetus, valsus, serenadas ir gana pigiai parduodavau savo mokiniams, be to, kai kuriuos mano kūrinius padėjo platinti Kelleris, ir jie buvo atliekami Vienos gatvėse. Siekdamas užsidirbti pragyvenimui, griežiau vestuvėse, krikštynose, šokių vakaruose. Parašęs serenadą trims instru­ mentams, gražiais vasaros vakarais Haydnas kartu su draugais ėmė griež­ ti įvairiuose Vienos kvartaluose. Vos tik gatvėse nuskambėdavo nakties serenada, miestiečiai atverdavo lan­ gus ir mėtydavo jiems į popieriukus įvyniotus variokus. Tuo metu „Kärn­ tnertoro“ teatro direktoriumi buvo įžymus arlekinas J. Kurzas, sugeban­ tis vieniečius privilioti į teatrą savo kalambūrais ir komiškomis operomis. Naktiniai „triukšmadariai“, pastebėję gražią direktoriaus žmoną, nuspren­ dė atlikti serenadą po arlekino lan­ gais. Kurzą taip nustebino muzikos savitumas, kad jis neiškentęs išėjo į gatvę ir pasiteiravo, kas gi ją sukūrė. „Aš“, – atsakė Haydnas. – „Toks jau­ nas?“ – „Reikia kada nors pradėti.“ – „Velniai griebtų! Įdomu! Einam!“ Haydnas nuseka paskui arlekiną, o grįžta nešinas komiškos dviejų veiks­ mų operos „Šlubas velnias“ libretu. Siužetas jam patiko; jis parašė muziką per keletą dienų ir uždirbo dvidešimt keturis cechinus. Opera turėjo didelį pasisekimą ir buvo statoma Vienoje, Prahoje, Berlyne... Haydnas tapo ži­ nomas. Gerokai vėliau, plaukdamas per audringą Duvro sąsiaurį, Haydnas, prisiminęs „Šlubą velnią“, nusišyp­ sojo. „Ar galima parašyti tai, ko tu nesi gyvenime matęs?“ – „Galima“, – atsakė Kurzas, stengdamasis įvairiais judesiais pavaizduoti audrą jūroje. Jis kaip velnio apsėstas siautė po kambarį ir aiškino: „Įsivaizduok, kad kalnas pakyla, o po juo lyg į prarają dingsta lyguma, paskiau vėl kalnas ir vėl praraja.“ Tačiau jo rodymai ir įtikinėjimai buvo bevaisiai. Jau geriau parašyti dvitemę fugą, negu pavaizduoti

Muzikos barai / 43


Tai įdomu... audrą. Širdau pats ant savęs, bandžiau visaip: įvairiais pasažais, pustoniais, nevengiau septimų, peršokdavau nuo žemo registro į aukštą, tačiau niekaip Kurzui neįtikau. Netekęs kantrybės išskėčiau rankas, greitais pasažais grįžau į klaviatūros centrą ir metęs „Velniai nematė tos audros“, pakilau. „Štai ji, štai ji!“ – sušuko arlekinas ir stvėrė mane į glėbį. 1756 metais Haydnas persikelia į geresnes patalpas ir sukuria koncertą smuikui ir vargonams. Kūrinys, jam pačiam diriguojant, buvo atliktas jo pirmosios meilės Terezos Keller įšven­ tinimo į vienuoles proga. Terezos tėvui prašant, atsidėkodamas už jau­ nystėje suteiktas paslaugas, 1760 me­ tais jis vedė jo vyresniąją dukrą Ma­ rią Anną. Tuoj po vestuvių Haydnas suprato, kad Anna neišsilavinusi, išlaidi, veidmainingai religinga, abe­ jinga muzikai: vyro natų rankraščius ji naudodavo kaip plaukų suktukus. Netrukus paaiškėjo, kad ji yra bevai­ sė. Tai buvo skaudi žinia Haydnui, kuris taip mylėjo vaikus. Paskutinius dešimt metų (Anna mirė 1800-aisiais) jie gyveno atskirai. Tačiau Haydnas nebuvo šventuolis, nebuvo abejingas gyvenimo malonumams ir priešingos lyties žavesiui. Spėjama, kad jo myli­ moji dainininkė Luigia Polzelli, gyve­ nusi Esterházy rūmuose apie devyne­ rius metus, susilaukė nesantuokinio sūnaus. Kadangi jie abu buvo kata­ likai ir vedę, tai, kaip Haydnas rašė viename laiške, „...belieka laukti, kol dvi poros akių užsimerks.“ Jos vyrui mirus ji buvo atleista iš dainininkės pareigų ir išvyko į Italiją. Netrumpą kelią nuėjau, bet likimas buvo man palankus. Išėjęs iš Kellerio apsigyvenau name, kurio pastogėje drebėdamas nuo šalčio kankinau kirvarpų apgraužtą spinetą, bandydamas kurti pirmąją operą. Nežinojau, kad po tuo pačiu stogu gyvena populiariausias tuo laiku poetas, pjesių ir operų libretų autorius P. Metastasio. Kurį laiką pasiklausęs mano naktinių „koncertų“, jis ėmė mane globoti: pasamdė klavesino mokytoju savo įdukrai, supažindino su žymiu kompozitoriumi ir vokalo pedagogu N.  Porpora – akompanuodavau jo dainavimo pamokoms, o jis mane mokė kompozicijos. 1755 metais bajoras Fiurnbergas pakvietė jaunąjį Haydną į vasaros

Muzikos barai / 44

rezidenciją – Vaincirlo pilį prie Mai­ no. Čia vakarais grieždavo ketvertas muzikantų. Po kurio laiko Fiurnber­ gas įsakė Haydnui parašyti styginį kvartetą, kuris patrauktų plačiosios visuomenės dėmesį. Fiurnbergas buvo apstulbintas Haydno sukurtos kvarteto muzikos (Haydnas jų para­ šys 75), o kompozitoriui tai buvo kar­ jeros pradžia. Kvartetai turėjo milži­ nišką pasisekimą, buvo spausdinami užsienyje, Haydno vardas skambėjo vis plačiau. 1758 metais Fiurnbergui rekomendavus Haydnas išvyko į Lu­ kovieco dvarą prie Pilzeno ir pradėjo eiti kapelmeisterio pareigas pas grafą Morziną. Pirmą kartą Haydnui buvo patikėtas ištisas orkestras. Greitai pa­ aiškėjo, kad kompozitorius greta sty­ ginių kvartetų sukūrė naujos formos simfonijų. Dvare dažnai vykdavo muzikiniai vakarai. Į vieną iš jų, kuris prasidėjo Haydno simfonija, netikėtai užsuko aistringas muzikos gerbėjas senasis grafas Antoni Esterházy. Jis taip susi­ žavėjo Haydno muzika, kad ėmė pra­ šyti Morziną perleisti kompozitorių, nes jam reikia antrojo dirigento. Mor­ zinas sutiko, bet Haydnas tuo metu sirgo ir koncerte nedalyvavo. Bėgo mėnesiai, o Haydnas, nors labai no­ rėjo patekti pas turtingiausią Europos magnatą, taip ir nesulaukė kvietimo. Kompozitorius Friedbergas, tu­ rintis ypatingą grafo palankumą ir matydamas jaunuolio augantį meis­ triškumą, suko galvą, kaip priminti grafui apie Haydno egzistavimą. Ži­ nodamas, kad artinasi grafo gimimo diena, jis užsakė Haydnui parašyti simfoniją. Iškilmingą dieną jo šviesybė, supamas dvariškių, atėjo į salę ir atsisėdęs į sostą davė ženklą pradėti koncertą. Orkestrui nespėjus įpusėti pirmosios dalies allegro, grafas sustabdė ir paklausė, kas šios puikios muzikos autorius. „Haydnas“, – atsakė Friedbergas ir pakvietė mane. „Kaip?! – paklausė grafas nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. – Muziką parašė šitas mauras (dėl tamsaus gymio kartais mane taip pravardžiuodavo)? Tai štai, maure, nuo šiandien tu tarnausi pas mane. Koks tavo vardas?“ – „Jozephas Haydnas“, – nedrąsiai atsakiau. „Eik, ir prašau tinkamai apsirengti, daugiau ne-

noriu tokio matyti. Beje, bateliai turi būti aukštais kulnais kaip ir pridera antrajam kapelmeisteriui...“ Taip aš patekau pas kunigaikštį Esterházy`į rūmus, kuriuos baronas Risbekas dar 1784 metais pavadino vengrišku Versaliu. Šimto dvidešimt šešių kambarių rūmai su puikiausiu operos teatru tuo laikotarpiu tarp visų pasaulietinių pastatų buvo patys ištaigingiausi visoje austrų-vengrų imperijoje. Po metų senasis Esterházy mirė, ir jo titulas atiteko broliui Nikolausui I, taip pat aistringam muzikos mėgėjui. Kiekvienam iš trijų keturių per savaitę rūmuose vykstančių koncertų, eidamas kapelmeisterio pareigas, turėjau parašyti ką nors nauja: sonatą, koncertą, kvartetą, variacijas, simfoniją kapelai, mišias ar operą. Būdavo, atsikeliu anksti rytą, apsirengiu, užsismaukiu peruką, užsimaunu Frydricho Didžiojo dovanotą žiedą su briliantais, sėdu prie klavesino ir po kelių minučių mano kūrybinės mintys jau lakioja angelų apsuptyje, o vakare einu į repeticijas arba koncertuoti. Ir taip diena dienon trisdešimt metų. Pasak Elslerio, kunigaikščio paliepimu kruopščiai vedusio mano kūrinių apskaitą, per tą laikotarpį sukūriau 527 įvairaus žanro kūrinius. Daugelis mišių ir simfonijų turėjo pavadinimus. Kai kunigaikštis nusprendė atleisti kapelą, žinojau, kad orkestrantus gali išgelbėti ne žodžiai, o tik muzikos kalba. Per koncertą, grieždami paskutinę kūrinio dalį, muzikantai vienas po kito baigia savo partiją, gesina žvakes ir išeina... Galų gale likau vienas, ir kunigaikštis neiškentęs sušuko: „Supratau!“ Kapela rūmuose liko, o kūrinys gavo Atsisveikinimo simfonijos vardą. Kunigaikščiui Nikolausui I mirus, jo sūnus Paulius muzika nesidomėjo ir atleido visą kapelą. Taigi, kaip sakoma, likau už borto, bet ne kiaura kišene. Nikolauso I nurodymu turėjau gauti 1000 guldenų pensiją iki gyvos galvos. Visą gyvenimą Haydnas buvo labai kūrybingas ir darbštus, jo mu­ zikinį palikimą sudaro daugiau nei tūkstantis opusų. Vien dviejų apsi­ lankymų Londone metu jis parašė 231 kūrinį: dvylika brandžiausių simfoni­ jų, operą, sonatų ir kt. Miestą tiesiog pakerėjo jo muzika. Visa Londono aukštuomenė varžėsi dėl teisės pa­ kviesti Haydną į svečius. Aristokratai


kvietėsi į rūmus, Haydnas jiems kūrė ir dedikavo kvartetus, simfonijas ir vėl, kaip vaikystėje, ėjo iš rankų į ran­ kas. Įžymūs skulptoriai norėjo lipdyti biustą, dailininkai – tapyti portretą. Karalius Jurgis III vokiečių kompozi­ toriui surengė puikų priėmimą. Jam buvo suteiktas Oksfordo universiteto muzikos garbės daktaro vardas (nuo 1400 m. toks vardas buvo suteiktas tik keturiems asmenims, net Händelis jo neturėjo), Švedijos karališkosios aka­ demijos akademiko vardas. Atsimenu, viešint Londone, vieną rytą apsilankė kapitonas ir paprašė už solidžią sumą parašyti linksmą maršą jūreiviams, besiruošiantiems išplaukti į Kalkutą. Sutikau, tačiau išeidamas kapitonas įspėjo, kad maršas reikalingas šiandien. Sėdau prie fortepijono ir po pusvalandžio kūrinys buvo baigtas. Staiga mane persmelkė negera nuojauta, kad už tokį menką darbelį gausiu tiek daug pinigų. Sėdęs parašiau dar du maršus ir pagalvojau: iš pradžių leisiu pasirinkti, o paskiau dovanosiu visus. „Na, kaip mano maršas?“ – paklausė laiku prisistatęs kapitonas. „Štai jisai.“ – „Prašau sugroti.“ Paskambinau kūrinį, o kapitonas, padėjęs ant fortepijono pinigus, ima maršą ir padėkojęs neria pro duris. Bandžiau sustabdyti sakydamas, kad yra dar du maršai, jie geresni už jūsiškį. „Man patinka pirmas“, – atkerta kapitonas. „Bet supraskite...“ Tačiau kapitonas nė neatsigręžia. „Aš jums dovanoju“, – šūkteliu tolstančiam kapitonui. „Man jų nereikia“, – atšauna jūreivis. Užpykęs nuseku paskui, paklausiu, kuris laivas plaukia į Indiją, sužinau kapitono pavardę, parašau laiškelį, susuku maršus į vamzdelį ir paprašau jūrininko perduoti kapitonui. Tačiau kapitonas net neskaitęs grąžino man. Įpykęs sudraskiau maršus ir įmečiau į jūrą, bet kapitono veidą iki šiol prisimenu. Vieną rytą pagal anglų papročius vaikščiojau po parduotuvėles. Įėjęs į natų parduotuvę paklausiau pardavėjo, ar neturi gero pjesių rinkinio. „Turiu“, – linksmai atsakė pardavėjas. – Tik ką atspausdinau puikią Haydno pjesę.“ – „Bet ji man nereikalinga“, – atsakiau. Pardavėjas baisiausiai nustebo: „Kaip, pone, jums nepatinka Haydno muzika?.. O kodėl, leiskit paklausti, ji bloga?“ – „O! Neverta apie tai kalbėti, geriau paieškokit ką nors geresnio.“ Pardavėjas, aistringas

mano muzikos mėgėjas, piktai burbtelėjo, kad yra daugiau natų, bet tai ne jums, ir atsuko man nugarą. Išeidamas iš parduotuvės susitikau pažįstamą, kuris į mane kreipėsi pavarde. Tik po to pardavėjas suprato, kodėl man Haydno muzika nepatinka. 1795 m. grįžęs iš Londono Haydnas parsiveža daugybę brangių dovanų, bet originaliausia buvo kalbanti ir švilpaujanti bet kurią melodiją papū­ ga, kurią po kompozitoriaus mirties aukcione nupirko Lichtenšteino ku­ nigaikštis. Grįžęs Vienos užmiestyje Gumpendorfe pasistatė nedidelį na­ muką ir iki mirties jame dirbo. Būda­ mas šešiasdešimt trejų metų Haydnas pradėjo rašyti oratoriją „Pasaulio su­ kūrimas“. Šio kūrinio eiliuotą tekstą jis parsivežė antrą kartą grįždamas iš Anglijos. Iš pradžių Haydnas abe­ jojo, bet kai jo bičiulis dvaro biblio­ tekininkas Svitenas įtikino ir pasiūlė angliškąjį tekstą „aprengti“ vokiškais drabužiais, prasidėjo bendras dar­ bas. Tai buvo milžiniškas kūrinys, ir kartais Haydnas imdavo abejoti savo sugebėjimais, būdamas giliai tikintis ieškojo pagalbos maldoje. Kartą jis pasakojo Grizingeriui: „Niekada ne­ buvau toks pamaldus, kaip kurdamas „Pasaulio sukūrimą.“ Kiekvieną kar­ tą parpuolęs ant kelių prašiau Dievo, kad jis suteiktų man jėgų sėkmingai užbaigti šį kūrinį.“ Po įtempto tre­ jų metų darbo kūrinys buvo baigtas, partitūra išspausdinta per kelias die­ nas ir „Pasaulio sukūrimas“ pasklido po visą Europą. Pirmą kartą oratorija atlikta 1798 m. balandžio 30 dieną. Haydno įsiti­ kinimu, šis kūrinys buvo tarsi visą jo kūrybą apjuosiantis vainikas. Paskatintas sėkmės Haydnas ima­ si kurti dar vieną oratoriją „Metų lai­ kai“ pagal Jameso Thompsono tekstą, bet šį kūrinį dėl pablogėjusios svei­ katos rašė sunkiai. Įtemptas kūrybi­ nis darbas, nuolatinis galvos skaus­ mas išsekino jėgas. Artimiesiems jis skundėsi: „Viskas baigta, mano galva jau nebe ta. Anksčiau mintys pačios bėgo pas mane, o dabar aš turiu jas vaikytis, tai man per sunku.“ Ne­ paisydamas blogėjančios sveikatos oratoriją „Metų laikai“ jis parašė per dvejus metus ir 1801 metų gegužės

29 dieną ji buvo atlikta Vienoje jam pačiam diriguojant. Tais pačiais me­ tais jam suteikiamas Prancūzijos ins­ tituto Nacionalinės mokslo ir meno akademijos akademiko vardas, tačiau įgyta šlovė nesuteikė kompozitoriui jėgų. Haydnas vis rečiau sėdasi prie klavesino. Vargino galvos sukimasis, užmaršumas, silpnumas. Norėdamas draugams priminti apie save kartais nusiųsdavo tokio turinio kortelę su natomis: „Jau jėgų nebeturiu, esu se­ nas ir silpnas.“

1804 m. Haydnui suteiktas Vienos miesto garbės piliečio vardas, o po metų jis gavo Paryžiaus konservato­ rijos nario diplomą. Apie vidinę graužatį 1806 me­ tais Haydnas guodėsi savo biografui A. K.  Dizui: „Visur mane persekioja muzikinės idėjos ir niekaip negaliu jų atsikratyti. Kai mąstau allegro, tai pulsas ima dažnai plakti ir negaliu užmigti; jei galvoju adagio, tai pulsas labai retas. Fantazija žaidžia manimi, lyg būčiau muzikos instrumentas... Aš iš tikrųjų esu gyvas klavyras.“ Jis vis rečiau sėdasi prie klavesino, paskutinį kartą drebančiais pirštais sugroja savo melodiją „Dieve, sau­ gok imperatorių Francą“, kuri ir šian­ dien skamba Austrijos ir Vokietijos himnuose. 1809 m. gegužės 31 dieną Haydnas mirė. Jį laidojo Gumpendor­ fo kapinėse tą dieną, kai per miestą žygiavo Napoleono kariuomenė. Bet ir kapuose didysis maestro ra­ mybės neturėjo. Kunigaikščio Nikolauso II von Esterházy įsakymu Haydno palai­ kai turėjo būti pervežti į Eizenštatą ir palaidoti pranciškonų vienuolyno rūsyje. Dėl politinių įvykių sumaiš­ ties tai tapo įmanoma tik 1820 m. Tuomet ir paaiškėjo, jog karste nėra... Haydno galvos. Netrukus buvo su­ rastas kaltininkas – buvęs kunigaikš­ čio Esterházy sekretorius K.  Rosen­

Muzikos barai / 45


Tai įdomu... baumas, vienas iš artimesnių Haydno draugų. Būdamas fanatiškas kauko­ lių tyrinėtojo F. Galio, tvirtinusio, kad žmogaus psichikos ypatingumai priklauso nuo kaukolės sandaros, pa­ sekėjas Rosenbaumas negalėjo susi­ taikyti su mintimi, kad tokio žymaus žmogaus kaukolė bus sugraužta kir­ minų. Tad, papirkęs kapinių sargą, jis atkasė kapą, nupjovė Haydno galvą, ją preparavo ir laikė mažučiame mau­ zoliejuje savo sode, tik artimiausiems žmonėms leisdamas į ją pažvelgti. Kai galva turėjo būti paimta, Rosen­ baumo žmona įkišo ją į šiaudinį čiu­ žinį ir pati ant jo atsigulė, o pareigū­ nams Rosenbaumas paaiškino, kad dėl „dienų“ žmona negali keltis. Pa­ reigūnai lįsti po antklode nedrįso, bet liepė jam galvą pristatyti. Rosenbau­ mas nusiuntė jaunuolio, o melagystei išaiškėjus – senyvo žmogaus kaukolę, kuri ir buvo palaidota su Haydno pa­ laikais. Bėgo laikas, Haydno kaukolė ėjo iš rankų į rankas ir tik 1954 m. pa­ galiau atiteko teisėtam savininkui. Iš Vienos „Musikverein“ salės au­ tomobilių lydima karieta, kurioje sto­ vėjo auksiniais lauro lapais ir lyra pa­ puošta urna su kardinolo pašventinta kaukole, gaudžiant varpams prava­ žiavo Rorau, stabtelėjo prie gimtojo namo, iš kurio sklido Haydno stygi­ nių kvarteto muzika, ir visa procesi­ ja pasuko Eizenštato link. Beveik po 150 metų tyliai gaudžiant vargonams Haydnas atgulė amžino poilsio. Ant marmurinės kapo lentos užra­ šyta: AŠ NEMIRSIU, BET GYVENSIU IR SKELBSIU VIEŠPATIES DARBUS. n

Muzikos barai / 46

Astanos opera ruoðiasi atidarymo premjerai Rasa GELGOTIENĖ

O

ficialus naujos Astanos operos atidarymas įvy­ ko 2012 metų gruodį, ta­ čiau teatro vidaus įren­ gimo darbai tebevyksta visu spartumu (naujosios Kazachsta­ no sostinės mastais ,,visu spartumu“ reiškia 1500 darbininkų, dirbančių septynias dienas per savaitę po ke­ liolika valandų per dieną). Pirmasis spektaklis numatytas jau šį birželį – bus parodyta kazachų muzikos klasi­ ko Mukano Tolebajevo opera ,,Biržan Isara“. Balandžio 5–10 dienomis teko dalyvauti tarptautinės komisijos, pa­

kviestos įvertinti ir atrinkti artistų į naujojo teatro trupę, darbe. Kazachstanas – didelė ir turtin­ ga šalis, jos prezidentas Nursultanas Nazarbajevas kupinas grandiozinių sumanymų, ambicingų ir neįtikėti­ nais tempais įgyvendinamų planų. Vos per keliolika metų stepėje šalia Celinogrado iškilo naujoji įspūdingos architektūros sostinė Astana. Operos teatro pastato mastus gal nors šiek tiek nusakys kai kurie skai­ čiai: teatro vidaus plotas – 64000 m2, pagrindinio vestibiulio – 3000 m2, di­ džiojoje salėje telpa 2500 žiūrovų (yra


dar ir kamerinė 250 vietų salė), vien direktoriaus kabinetui skirta 250 m2 patalpa. Teatras stebina ne tik išskirtiniu dydžiu, bet ir interjero grožiu bei prabanga. Jau įrengtame vestibiu­ lyje spindi balto itališko marmuro grindys su kilimą imituojančio tam­ saus  marmuro ornamentu. Žiūrovų salėje ložės šiuo metu dar tik dengia­ mos aukso spalva, bet jau nesunku įsivaizduoti spindinčią salės aurą. Artistų kambariai iškloti parketu, kiekvienoje patalpoje – pati moder­ niausia santechnikos įranga. Orkes­ trui skirtose patalpose įrengtos  ins­ trumentų taisymo dirbtuvės. Eksterjerui ir interjerui nenusilei­ džia ir teatro techninė įranga, jau su­ montuotos pačios brangiausios garso ir šviesų sistemos. Teatro statybą kuruoja pats prezi­ dentas N. Nazarbajevas, o teatro tru­ pės sudarymas paskelbtas ypatingos svarbos įvykiu. Teatro konsultantais pasirinkti ita­ lų operos meistrai. Konkurso  į choro artistų vietas devynių narių komisijo­ je, kurioje ir teko darbuotis, buvo Lon­ dono operos teatro „Covent Garden“ choro dirigentas Renato Balsadona, dirigentas iš Milano Gianpaolo Bisan­ ti, Baškirijos ir Jekaterinburgo operos chorų vadovė Elvira Gaifulina ir kiti žymūs muzikai. Į choro artistų kon­ kursą paraiškas buvo pateikę 123 da­ lyviai. Reikalavimuose, prieš du mė­ nesius paskelbtuose internetu, buvo nurodyta, kad privaloma parengti tris arijas iš pateikto sąrašo (viena iš jų turi būti kazachų kompozitoriaus). Tačiau konkurso išvakarėse netikėtai nutarta įtraukti ir skaitymo iš lapo patikrinimą, ir šis reikalavimas, gali­ ma sakyti, sutriuškino konkurso da­ lyvius. Reikia pabrėžti, kad į naujojo te­ atro trupę kandidatavo daugiausia senojo Astanos operos teatro choro artistai. Šis teatras bus uždarytas, o naujajam trupė renkama iš naujo. Pirmąją – sopranų – konkurso dieną iš 51 kandidatės buvo atrinkta tik keliolika chorisčių, antrąją dieną į altus atrinktos septynios daininin­ kės, tenorams ir bosams sekėsi kiek geriau, tačiau po tokios ypač griežtos

atrankos naujojo teatro chore iš viso buvo rekomenduota įdarbinti vos apie tris dešimtis artistų. Kituose konkursuose (pianistų, orkestro artistų) kova, panašu, bus dar didesnė – pavyzdžiui, vien į fleitų grupę pateikta 51 paraiška. Orkestro vadovas minėjo, jog trūksta tik norin­ čiųjų skambinti arfa. Solistų konkursas paskelbtas tarptautiniu mastu, tačiau teatras neplanuoja priimti daug solistų  nuo­ latiniam darbui, jie dažnai bus kvie­ čiami atskiriems pastatymams pagal laikinus kontraktus. Taigi didžiausia regiono muzikantų „darbdavė“  nau­ joji Astanos opera ryžtingai siekia iš­ skirtinės meninės kokybės. Kiek tuos siekius pakoreguos realios aplinky­

bės ir laiko trūkumas, parodys gy­ venimas, nes padėtis artėjant birželį numatytai premjerai,  mano akimis, klostosi gana dramatiškai. Sakykim, kad didžiulė armija darbininkų, da­ bar plušančių teatre (kaip mačiau – darbo ten dar labai daug), darbus baigs netrukus. Tačiau juk šitokį sta­ tinį, pilną naujausios techninės įran­ gos, dar reikia įvaldyti – prisitaikyti prie naujų erdvių, išmokti dirbti su dekoracijų mašinerija, apšvietimo, garso sistemomis. Pagaliau, reikia pagaminti dekoracijas,  pasiūti kos­ tiumus trupei, kurios realiai  dar net nėra (juk vien choristų  operoje ,,Bir­ žan isara“ reikia bent jau aštuonias­ dešimties, o po konkurso jų  tėra vos trisdešimt). Komisijos nariai  aptarė galimybes pirmajam spektakliui sam­ dyti chorą iš kurio nors kito kolekty­ vo, tačiau nacionalinę operą kazachų kalba  per mėnesį parengti  užsienie­ čiams nebūtų lengva, be to, visi rimti kolektyvai jau seniai šiam birželiui turi savų planų. Žinant, kad prezidentas į teatro atidarymo iškilmes yra pakvietęs daugybę svečių ir numatytos prem­ jeros datos keisti neketina, galima tik spėlioti, kaip viską pavyks įgyven­ dinti, ir palinkėti naujajai Astanos operai sėkmės premjeroje ir tolesnia­ me darbe. n

Muzikos barai / 47


Šokis Valerija LEBEDEVA

D

ešimtmetį gyvuojanti Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“ pir­ mosiomis gegužės die­ nomis visuomenei pri­ statė šokio teatrą „PADI DAPI fish“. Skambūs akronimai žymi komandos narių vardų pirmąsias raides, o orga­ nizacijos atsiradimas – naująjį jų ben­ dros veiklos ir, ko gero, šiuolaikinio šokio vyksmo Klaipėdoje bei Lietuvo­ je etapą. Šių metų pradžioje įvykęs oficialus naujojo teatro įsteigimas buvo dera­ mai palaimintas: teatro vadovė Agnija Šeiko už šokio spektaklio „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ choreografiją apdo­ vanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, Klaipėdos miesto savivaldybės įver­ tinta kaip Metų kūrėja, „Auksiniam scenos kryžiui“ buvo nominuotas ir vaidmenį spektaklyje sukūręs šokėjas ir choreografas Petras Lisauskas. „Nors menininkų grupės „Žuvies akis“ veikla prasidėjo nuo vizualiųjų dalykų, man atėjus per pastaruosius penketą metų gerokai išsiplėtė šokio sritis – nebetilpome „akyje“, prireikė visos „žuvies“, – juokiasi Agnija Šei­ ko. Teatro statusas, jos teigimu, buvo reikalingas ne tik dėl kūrybinių, bet ir dėl teisinių bei finansinių dalykų, jis leis kryptingiau formuoti repertuarą bei organizacijos veidą.

TEATRAS BE IŠKABOS

– Iki šiol Jūsų ir Jūsų komandos sukurti spektakliai dažniau būdavo rodomi ne Klaipėdoje. Galbūt naujosios organizacijos steigimas sutapo su savų namų įgijimu ir dabar situacija keisis?

– Su malonumu rodyčiau spekta­ klius Klaipėdoje bent dukart per mė­ nesį. Tačiau teatrinių erdvių situaci­ ja uostamiestyje yra tragiška, kad ir kaip būtų liūdna tai konstatuoti. Esu specialiai suskaičiavusi, kiek kainuo­ tų parodyti spektaklį vienoje ar kito­ je miesto salėje. Vieną kartą parodyti spektaklį nuomojamoje salėje, kurioje reikėtų sumontuoti apšvietimą, garso techniką, kainuotų 1500–2000 litų. Tai labai brangu. Pabrėžtina, kad ne visos erdvės techniškai bei stilistiškai tinka šiuolaikiniam šokiui.

Muzikos barai / 48

Þuvis ðokio vandenyne


Kompromisu tapo renovuota Klai­ pėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros 306 auditori­ ja – čia yra vadinamoji juodoji dėžutė, šokio danga, galimybė pagal poreikį apšviesti aikštelę. Visi „PADI DAPI fish“ nariai yra arba universiteto ma­ gistrantai, arba dėstytojai. Universite­ tas sutiko su mumis bendradarbiauti, tad nuo šiol kartą per mėnesį spekta­ klius rodysime čia. Labai viltingai žvelgiu į Kultūros fabriko atsiradimą. Tačiau prašančio­ jo pozicijos nemėgstu. Man atrodo, kad gana daug darome iš savo ište­ klių. Turint galvoje sumas, skiriamas miesto kultūros projektams, padėtis apskritai juokinga...

– Kiek svarbus Jums atrodo materialusis kultūros įstaigos pavidalas, lokacija?

ĮDIRBIO ŽENKLAI

– Minėtas „Keðja“ suvažiavimas taip pat buvo viena iš Jūsų kūrybinių svajonių, kuri netrukus išsipildys...

– Taip, nors ne visi tuo tikėjo. Dėl šio projekto nemiegota daug naktų. Labai džiugu, kad papildomą finan­ savimą skyrė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas. Klaipėdoje vėl teko susidurti su keistu kultūros projektų ekspertų požiūriu, nesuvo­ kimu, kad iš Europos Sąjungos gau­ tą dalinį finansavimą išleisime čia pat, uostamiestyje. Stebina ir vietos šokio bendruomenės pozicija – daly­ vauti renginiuose jų užsiregistravo mažuma. Tačiau dingsčių džiaugtis daugiau: Klaipėdos laukia turinin­ ga meninė programa, geriausi Balti­ Su balerina Beata Molyte-Kulikauskiene, šokusia viename iš sėkmingiausių A. Šeiko spektaklių „Paikos mergaitės maldos“, choreografė ketina plėtoti flamenko ir šiuolaikinio šokio samplaiką

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

– Tai svarbiau, nei gali atrodyti, nes žmogui reikia vietos, kurioje jis galėtų jaustis saugus ir užtikrintas. Tam, kad suburtų savo publiką, teatrui reikalin­

ga nuolatinė vieta. Šiuolaikinis šokis savaime atviras įvairioms erdvėms, tad esame išmėginę ne vieną. Beje, birželio 13–16 d. Klaipėdoje vyksian­ čio Šiaurės ir Baltijos šalių scenos menų tinklo „Keðja“ suvažiavimo metu rengsime site-specific pasirody­ mus urbanistinėse erdvėse. Tačiau jų tikslas ir auditorija bus kitokie, nei įprastai siekiama šokio teatro veikloje. Turėti savo teatrą materialiu pavi­ dalu yra svajonė. Kai vyko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vietos parinkimo konkursas, pamačiusi vie­ no iš projektų vizualizaciją puoliau skambinti kolegai Petrui – sakau, čia gi teatras mums! Projekte buvo siūlo­ ma įrengti jį viename iš pastatų „Me­ melio miesto“ teritorijoje prie Kuršių marių, tame pačiame, kur turime re­ peticijų salę. Kažkas panašaus būtų fantastiška. Esu tikra, jog tik kultūra, menas gali padaryti miestą įdomų jo gyventojams ir svečiams.

Muzikos barai / 49


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Šokis

A. Šeiko „Paikos mergaitės maldos“

jos šalyse sukurti šokio spektakliai; vyks pasirodymai netikėtose miesto erdvėse, tarptautinė konferencija, praktiniai seminarai šokėjams, suva­ žiuos daug reikšmingų šokio pasau­ lio figūrų.

– Šis renginys liudija didelį Jūsų komandos įdirbį.

– Taip, tarptautiniai bendradar­ biavimo tinklai atveria daug įdomių galimybių. Jau galime džiaugtis užsi­ tikrinę žinomų europinių institucijų palankumą. Ir niekas užsienyje negali patikėti, kad mes esame bendramin­ čių būrelis, dirbantis projektų pagrin­ du, be nuolatinio finansavimo ir biu­ ro. Įvairioms biudžetinėms įstaigoms išlaikyti skiriami milijonai, tačiau kai kalba pasisuka link inovatyvių, nova­ toriškų projektų, akys krypsta į nevy­ riausybines organizacijas, kurios net patalpų neturi. Buvo skaudu, kai Kultūros rėmi­

Muzikos barai / 50

mo fondui paskirsčius finansavimą spaudoje pasirodė publikacijų, pa­ viršutiniškai nagrinėjančių kultūros finansavimo mechanizmą ir formuo­ jančių nuomonę, neva valstybės pini­ gai gaunami labai lengvai – parašai paraišką ir turi, gali pirkti ką sumąs­ tęs... Juk tautos kalba ir kultūra yra identiteto pagrindas bei išlikimo są­ lyga. Manau, būtent šis ribotumas veja sąmoningus žmones iš Lietuvos. As­ meniškai mane jis vargina labiausiai.

– O kas Lietuvoje labiausiai džiugina ir žavi?

– Kalba. Manyje pusė nelietuviško kraujo, gal todėl kalbos grožį jaučiu itin stipriai. Labai žavus yra žmonių paprastumas, nesusireikšminimas. Tai, mano galva, taip pat yra labai lietuviška. Profesiniu požiūriu džiu­ gina atvira veiklos erdvė – žinau, ką reiškia dirbti nuožmios talentų kon­

kurencijos aplinkoje, kur pusę ener­ gijos išeikvoji visai ne kūrybiniams dalykams.

KVEPALAI NE KIEKVIENAM

– Ar jaučiatės Klaipėdoje užauginusi savo publiką?

– Taip. Žinoma, šiuolaikinis šokis – nišinis dalykas. Leisiu sau jį paly­ ginti su nišiniais kvepalais (šypsosi). Jų niekada nerasi didelėje prekybos centro parduotuvėje, tik mažame bu­ tike. Taip pat ir su šiuolaikiniu šokiu – žiūrovas turi priprasti, pajausti jo specifinį skonį. Negalėčiau pasakyti, kad mano kūrybinė leksika yra grynasis šiuo­ laikinis šokis, bet esu labai arti jo ir visada integruoju jį į kitus projektus, kuriuose tenka dalyvauti – kad ir į miesto šventes, operą arba archeolo­ ginio tautinio kostiumo pristatymą. Šiuolaikinis šokis nesurinks žiūrovų


stadiono, bet ar toks būtų tikslas? Man labai imponuoja skandinaviška tradicija – daug mažų miesto teatriu­ kų ir kitokių renginių vietų nemasi­ niam žiūrovui.

– Ar tokiems dalykams reikia valdžios palaikymo?

– Tikiu vadinamosiomis iniciaty­ vomis iš apačios, bet valdžios pozicija turi būti kryptinga. Idealistiškai kal­ bant, jeigu nepasikeis vyraujantis su­ vokimas, kad darydamas gera visiems padarysiu gera ir sau, situacija nesi­ keis iš esmės. Norėtųsi turėti pagrin­ dą didžiuotis savo miestu ir šalimi. – Ar didžiuojatės savimi?

– Smagu būti pastebėtai, kai žinai, kiek jėgų ir gyvenimo sprendimų kai­ navo darbas. Bet ir tai sąlyginis daly­ kas – juk aš tiesiog ėjau savo keliu ir dabar džiaugiuosi darydama tai, kas man patinka. Esu dėkinga, kad ryte keldamasi į darbą nebambu. Kartą festivalio įkarštyje skambinau kažku­ riam iš kolegų ir vardijau rūpesčius. „Taip, – pasakė jis, – suprantu, bet iš tavo balso jaučiu, kad tau jie nebai­ sūs.“

– Kada pradėjote jausti moralinę savo veiklos grąžą, pasitenkinimą?

– Kankinuosi iki šiol (šypsosi). O kur dar lietuviškas savęs menkini­ mas! „Dieve, Dieve, kam jūs duodat man tą kryžių, juk dar reikėtų kai ką pataisyti, patobulinti“, – tokios min­ tys sukosi galvoje per „Auksinių sce­ nos kryžių“ teikimo ceremoniją. Maloniausia grąža vis dėlto yra publikos atsakas. Suprantu, kad di­ džiajai daliai žmonių atrodo, jog tai, kuo užsiimame, yra „nesąmonė“. Juo svarbesnis yra kiekvienas iš tų, kurie gerbia ir vertina mūsų darbą. Savi­ vertę stiprina ir pedagoginė veikla. Malonu jausti padarius įnašą į jauno žmogaus gyvenimą, jeigu jis nepasi­ tenkina duotybėmis, atkakliai siekia daugiau, ieško, kuria. Didžiausias pavojus būtų apsiri­ boti gimtosios šalies mastu, neva aš čia viską žinau ir viską pasiekiau... Todėl geriausias būdas pasitikrinti – išvažiuoti gastrolių. Ten gali būti kad ir su penkiais nacionaliniais apdova­ nojimais ir karūna, tačiau tavo vardas savaime nieko nereikš. Viską lems darbas ir publikos reakcija.

LYDERIO KELIAS

– Koks Jūsų kaip dėstytojos įdirbis?

– Studijas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos kate­ droje baigiau 2001-aisiais. Po metų mane pakvietė dėstyti – trūko speci­ alistų, o aš jau važinėjau į seminarus ir buvau įsitraukusi į kūrybinę veiklą. Grįžusi po studijų Olandijoje vėl pra­ dėjau dėstyti. Man norėtųsi, kad uni­ versiteto lygis priartėtų prie to, kokį mačiau užsienyje, tačiau tam įtakos turi labai daug aplinkybių. Uolių ir talentingų jaunuolių yra, tačiau mane stebina, kad šiandien, kai vertingi dalykai – studijos užsienyje, mobilumo programos, stipendijos, įvairios ugdymosi galimybės – yra taip lengvai pasiekiami, jie dauge­ liui atrodo neįdomūs. Jaunimą reikia įkalbinėti, įrodinėti gerosios patirties naudą. Man atrodo savaime supran­ tama, kad būsimasis scenos žmogus turi pats domėtis muzika, teatru, ta­

DOSJĖ

Gimė 1977 m. Klaipėdoje. 2001 m. įgijo choreografijos bakalauro laipsnį Klaipėdos universiteto Menų fakultete (KU MF). 2003 m. baigė teatrologijos magistro studijas KU MF. 2005 m. baigė choreografijos bakalauro studijas Roterdamo šokio akademijoje (Nyderlandai). 2010–2011 m. dėstė šokio techniką ir kompoziciją Turku meno akademijoje (Suomija). KU MF Сhoreografijos katedros dėstytoja, tarptautinio šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“ koordinatorė. Yra sukūrusi per 30 šokio kompozicijų ir spektaklių Lietuvoje bei užsienyje, dirbusi choreografe Nacionaliniame operos ir baleto, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame, Klaipėdos dramos ir kt. teatruose. 2009 m. kartu su kūrybine grupe apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ debiuto kategorijoje už monooperą „Izadora“. 2010 m. paskirta LR kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija. 2011 m. Metų choreografo nominacija už šokio spektaklio „Paikos mergaitės maldos“ choreografiją. 2012 m. Klaipėdos miesto savivaldybė pripažino geriausia Metų choreografe. 2013 m. „Auksinis scenos kryžius“ už šokio spektaklio „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ choreografiją.

čiau neretai šiam interesui sužadinti prireikia daug pastangų iš šalies.

– Motyvuoti save patį yra lengviau, nei įtikinti būrį žmonių. Kaip sekėsi suburti bendraminčius, sudarančius naujojo teatro branduolį?

– „PADI DAPI fish“ – tai žmo­ nės, kurie, kaip ir aš, regėjo bendros veiklos perspektyvą: šokėjai ir cho­ reografai Petras Lisauskas, Darius Berulis, Aušra Krasauskaitė, Inga Kuznecova ir Dovilė Binkauskaitė. Dabar pradedame skinti vaisius. Pe­ tras Lisauskas ir mūsų įdirbio dėka gauna darbo užsienyje, aš pastarai­ siais metais stačiau spektaklius Suo­ mijoje, Austrijoje. Tiesa, anot kolegos scenografo Artūro Šimonio, „turi su­ tapti kraujo grupės“. Taigi, manau, šis branduolys susiformavo organiškai. Daug bendraujame ir bendradarbiau­ jame su Goda Giedraityte, menininkų grupės „Žuvies akis“ lydere – viena kitą labai motyvuojame. – Kokie Jūsų planai?

– Statyti daug spektaklių. Su ba­ lerina Beata Molyte-Kulikauskiene svarstome plėtoti flamenko ir šiuo­ laikinio šokio samplaiką. Man labai įdomu lipti per sienas ir plėsti žanrus! Plečiame jauniausiajai publikai skirtą repertuarą – augindama dvi atžalas pati matau, koks svarbus yra aukš­ tos kokybės teatras vaikams; nenoriu, kad jie būtų ugdomi popkultūros. To­ liau dirbsime su studentais šokio eks­ kursijų srityje, norėtume kurti šokio filmą... Lieka visa tai sudėlioti... – Kas įkvepia naujų minčių?

– Skaitymas. Šokio žmonėms rei­ kia ypač daug skaityti. Gera litera­ tūra man kainuoja miego valandas. Labai mėgstu muziką, mielai lankau­ si klasikos koncertuose. Vertinu gerą kiną ir keliones. Prieš savaitę buvau gastrolių Danijoje. Kai oro uoste išli­ pusi iš lėktuvo pamačiau skirtingiau­ sių žmonių masę, iškart pasijutau pasikrovusi energijos. Nors teatrų juodosios dėžutės visur yra panašios, kitokios kultūros gurkšnį gausi net valandą pasivaikščiojusi po miestą. n

Muzikos barai / 51


Ateiname Rasa AUKŠTUOLYTĖ

V

ibrafoną žinome kaip vie­ ną jauniausių simfoninio orkestro mušamųjų gru­ pės atstovų – pirmasis instrumentas buvo paga­ mintas praeito šimtmečio pradžioje, 1907-aisiais. Jis turėjo garso slopini­ mo sistemą, pedalą bei garsą rezo­ nuojančius vamzdžius, tačiau tai dar nebuvo tas vibrafonas, kokį girdime šiandien. 1916 m. buvo sukonstruota vibravimo sistema ir dar tais pačiais metais instrumentas, pavadintas me­ taline marimba, buvo pristatytas JAV. Po penkerių metų – 1921-aisiais – amerikiečių kompanija „Deagan“ su­ konstravo vibrafoną, kurio demfe­ ravimo, pedalizacijos ir rezonatorių sistema nesikeičia iki šių dienų (tiesa, tuometinis instrumentas dar neturėjo elektrinio motoriuko). Ankstyvųjų vibrafonų tembras buvo labai tamsus ir turėjo nedaug obertonų. Turbūt dėl to pirmieji vi­ brafonininkai grodami naudojo kie­ tas lazdeles. Tam, kad garsui suteik­ tų skaidrumo ir papildytų jį daugiau obertonų, amerikiečių vibrafoninin­ kas Lionelis Hamptonas naudojo 10 kartų per sekundę besisukantį moto­ rą. Su laiku kito ir vibrafono klavia­ tūra – iš pradžių visos jos plokštelės buvo beveik vienodo dydžio, vėliau „Musser“ kompanijos instrumentų viršutinio registro klavišai tapo siau­ resni, o apatinio – platesni. Minėtos kompanijos „Musser“ vi­ brafonai turi labai nedaug obertonų, todėl harmonija labai lygi, „surinkta“. Tai labai pasiteisina grojant akordais, „akompanuojant sau“, kas ir sudaro solo vibrafonu esmę. Dėl tobulos gar­ so slopinimo sistemos ir pedalo bet kokioje akustinėje aplinkoje (lauke, koncertų salėse, muzikos klubuose ar net bažnyčiose) galima išgauti maksi­ maliai švarią harmoniją neprarandant unikalios garso spalvos. Didelės ins­ trumento dinamikos galimybės: kla­ viatūros aliuminio lydinys yra labai aukštos kokybės ir tai leidžia perteik­ ti visus dinaminius niuansus. Vienas ryškiausių šiuolaikinių vi­ brafonininkų yra japonas Toshihiro Akamatsu. Sulaukęs vos trejų jis pra­

Muzikos barai / 52

Vibrafono ðimtmetis


Marius Šinkūnas

dėjo groti fortepijonu, būdamas tryli­ kos vienoje televizijos laidoje išgirdo džiazo vibrafonininką Gary Burtoną, ir tai jį paskatino pradėti savarankiš­ kai studijuoti šį instrumentą. 1985 m. T. Akamatsu sutiko patį G.  Burtoną (jis buvo atvykęs koncertuoti į Japo­ niją) ir šis, pastebėjęs muzikanto ta­ lentą, padėjo jam gauti stipendiją stu­ dijoms Berklio koledže Bostone. Po studijų grįžęs į Japoniją, T. Akamatsu aktyviai dalyvauja muzikiniame gy­ venime, veda privačias vibrafono ir kompozicijos pamokas. Šio ryškaus muziko poveikį paty­ rė ir lietuvių vibrafonininkas Marius Šinkūnas. Pašaukimą vibrafonui jis taip pat pajuto Gary Burtono dėka, vibrafono meną studijavo JAV, Pran­ cūzijoje bei Japonijoje. M. Šinkūnas mielai dalijasi savo idėjomis ir pla­ nais. – Kaip Tavo gyvenime atsirado vibrafonas?

– Kai man buvo 5 ar 6 metai, mūsų namuose vyko remontas ir aš iš par­ ketlenčių pasidariau į ksilofoną pana­ šų instrumentą, nors tada jo dar ne­ buvau matęs. Kažkas mane prie tokių instrumentų labai traukė, todėl vėliau Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje pradėjau groti mušamaisiais, Lietu­ vos muzikos ir teatro akademijoje baigiau perkusijos specialybę. Tačiau

ten daugiausia grojau orkestre, o į sceną labai norėjosi eiti vienam. Tuo­ met, būdamas maždaug 22-ejų, iš­ girdau amerikiečių džiazo vibrafoni­ ninką Gary Burtoną ir supratau, kad daugiau nebenoriu daryti nieko kita, kaip tik groti vibrafonu taip, kaip jis – paprastai ir giliai.

bendravimui trukdytų kuo mažiau. Vien mechaniški judesiai patys sa­ vaime yra niekas – jie man reikalingi tam, kad netrukdytų būti laidininku, apie juos reikia kuo mažiau galvoti. Iš tiesų, kai groju vibrafonu, kartais atrodo, jog į Žemės rutulį žiūriu tarsi iš kosmoso.

– Kuo Tave taip sužavėjo Gary Burtonas?

– Šį pavasarį ir vasarą esi suplanavęs koncertų ciklą.

– Pirmas įspūdis – tarsi tai būtų kosminiai dalykai. Mane sužavėjo G. Burtono laisvė, garsas, jo išgavi­ mas – išgirdau, kad tarp lazdelės ir klavišo iš tiesų kažkas yra. Kai laz­ delė pasiekia klavišą ir garsas sklin­ da oru, G.  Burtonas tą jau sklindantį garsą geba valdyti, keisti, su juo kal­ bėtis. Tuomet sau ir pažadėjau: arba visam laikui pasitrauksiu iš šios vi­ suomenės ir išeisiu gyventi į miškus, arba pradėsiu mokytis suprasti, kaip G. Burtonas valdo garsą. Kiek man tai pavyko – nežinau.

– Koncertus rengsiu su vienu nuostabiausių akordeonistų pasauly­

– Kaip klostėsi tolesnis vibrafono pažinimo kelias?

– Dar studijuodamas akademijoje gavau stipendiją ir išvažiavau moky­ tis į Mičigano universitetą Amerikoje. Kadangi stipendiją gavau kaip klasi­ kinis būgnininkas, džiazo improvi­ zacijos ir vibrafono pagrindų manęs niekas nemokė. Taigi pats automobi­ liu beveik be miego, po 26 valandas pirmyn ir atgal, važinėdavau į Berklio muzikos koledžą. Ten sutikau keletą man svarbių mokytojų, o pačių vibra­ fono pagrindų išmokė profesorė Jody Moonert. Trumpai kalbant, ji mane išmokė lazdeles laikyti taip, kaip G. Burtonas, ir aš jau puse šviesme­ čio buvau arčiau to kosminio jo gar­ so. Pasimokęs Amerikoje, nuvažiavau į Japoniją ir ten sutikau G.  Burtono studentą vibrafonininką Toshihiro Akamatsu, kuris man taip pat labai daug padėjo. Dabar pasiryžau gyventi Lietuvo­ je. Supratau, kad toliau turiu eiti pats ir kad daugiau joks mokytojas už ran­ kos nebeves – likusius šviesmečius turiu nuskristi vienas. Instrumentas man yra bendravimo su kosmosu priemonė. Kasdien groju tam, kad mano ribotas kūnas šiam Radijo studijoje su akordeonistu Martynu Norvilu

Muzikos barai / 53


Ateiname je – Martynu Norvilu. Gegužės 23 d. pasirodysime Vilniuje, salėje „Piano. lt“, esu pakviestas gegužės 27 d. su­ rengti vibrafono meistriškumo pamo­ kas Sankt Peterburge (jose bandysiu papasakoti apie savas garso, laiko ir harmonijos paieškas), o liepos 19–21 dienomis koncertai vyks Tokijuje. Šie koncertai man svarbūs dar ir tuo, kad G. Burtonas šįmet mini savo 70 metų jubiliejų. Tad salėje „Piano. lt“ ketinu pagroti keletą vieno žy­ miausių jo albumų „Alone at Last“ kūrinių („Moon Child/In Your Quiet Place“, „Chega de Saudade“). – Esi Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojas. Ką Tau reiškia šis darbas?

– Labai džiaugiuosi, kad B. Dva­ riono muzikos mokykla įsileido naują idėją ir praeitą rugsėjį įkūrė pirmąją Baltijos šalyse vibrafono klasę. Už tai esu dėkingas mokyklos direktorei Laimutei Užkuraitienei. Šįmet moky­ kla švenčia 65-erių metų jubiliejų, jo proga čia pagroti iš įvairių pasaulio vietų sugrįžo buvę mokiniai. Dirbti mokytoju man labai patin­ ka. Vadovaujuosi principu, kad vai­ kas viską žino, jis pas mane ateina kaip atskira planeta, kometa, turinti savą žemės trauką, ir darbas su šiuo grynuoliu man yra pats nuostabiau­ sias. Mano kaip mokytojo užduotis – parodyti vaikui metodus, kurie pa­ dėtų išsivaduoti iš žemiškojo kūno ribotumo. Man nedaug kas tai rodė, todėl dabar galiu savo mokiniams padėti per pusmetį pasiekti tai, ko pats pasiekiau per dvejus, trejus ar penkerius metus. Taip per muziką jie greičiau ims bendrauti su kosmosu ir Dievu. Juozo Tallat-Kelpšos konservato­ rijoje turėjau puikų mokytoją Arvydą Vainių. Matydamas jo meilę ir ryšį su visata, supratau, koks menas yra mokyti. Dabar ir pats turiu fantastiš­ kų mokinių, kurie vos po dviejų mė­ nesių mokymosi groti vibrafonu jau koncertavo scenoje. Jeigu į mano klasę ateina labai rimtas ir susikaustęs vaikas, namų darbams jam užduodu peržiūrėti ke­ letą serialo „Ponas Bynas“ serijų. Tam pačiam mokiniui atėjus kitą pamoką, greitai pastebiu, jeigu namų darbai

Muzikos barai / 54

būna neatlikti. Būtent šitą personažą pasirinkau dėl to, kad jis juokiasi iš pernelyg susireikšminusių rimtuolių, snobų ir karjeristų, kuriems svarbiau yra įsitvirtinus sėdėti mažame savo aplinkos taškelyje, negu laisvai skrai­ dyti po orbitą. – Kaip sau itin svarbų pedagogą išskyrei Arvydą Vainių. Kokie kiti asmenys Tau turėjo ypatingos reikšmės?

– Vieną tokių sutikau meistrišku­ mo kursuose Maskvoje – tai profeso­ rius Markas Pekarskis. Kitą svarbų mokytoją – profesorių Jeaną Geffroy – sutikau Prancūzijoje, Lione. Pasku­ tinę mūsų pamoką jis pasakė: „Ma­ riau, galbūt to, ką aš tave mokau, tau niekada ir nereikės, bet tiesiog noriu, kad žinotum, jog tai egzistuoja.“ To­ kios asmenybės nemoko mechaniškų dalykų – šie žmonės geba įžvelgti gi­ lesnę problemą, negu tiesiog nemokė­ ti sugroti kūrinio. Tai galima palygin­ ti su tuo, kad jei ligą gydai skausmą malšinančiais vaistais, jie panaikins tik skausmą, bet pačios ligos neišgy­ dys. Tai gigantiškos galaktikos, man padariusios didžiulį poveikį. Lietuvoje taip pat yra žmonių, ku­ rie man daug padeda: už mano idėjų parėmimą esu labai dėkingas Sau­ liaus Karoso labdaros ir paramos fon­ do vadovei Birutei Karosienei, taip pat Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorei Liucijai Stulgienei. – Kokiai muzikai teiki pirmenybę?

– Mano prioritetas – džiazo mu­ zika. Groju tuos kūrinius, dėl kurių susiformavo Gary Burtono atlikimo stilius. Jeigu jis būtų grojęs Händelį, turbūt jį gročiau ir aš. Taip pat groju J. S. Bachą, nes iš visų muzikos kūrėjų jis buvo arčiausiai kosmoso – muziką jis kūrė Dievui. Pavyzdžiui, Aušros vartų balkone pirmą kartą Lietuvos muzikos istorijoje vibrafonu atlikau J.  S.  Bacho „Čakoną“ d-moll. Savo šalyje šį instrumentą stengiuosi re­ prezentuoti su įvairiais muzikantais ir muzikos stiliais – nuo baroko (mi­ nėtojo J.  S.  Bacho) iki eksperimen­ tinės muzikos su grupe „Betoniniai triušiai“. – Ačiū už pokalbį. n

Jana SAIFULINATĖ DAUGIAU NEI 20 METŲ GY­ VUOJANTI LINKSMA, JAUNATVIŠ­ KA IR NENUSTYGSTANTI VIETOJE VAIKŲ MUZIKOS GRUPĖS „TELE BIM-BAM“ IR JOS ĮKŪRĖJA BEI VA­ DOVĖ 46-ERIŲ NERINGA ČEREŠ­ KEVIČIENĖ RUDENĮ DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONI­ NIU ORKESTRU LEISIS Į TURĄ PO LIETUVĄ. KONCERTUOSE SKAM­ BĖS GERIAUSIOS PER DAUGIAU NEI DU DEŠIMTMEČIUS SUKAUP­ TOS „TELE BIM-BAM“ DAINOS. JAU HITAIS TAPUSIAS DAINAS „MAMOS SUKNELĖ“, „PUPA“, „VO­ RAS“, „BALTOJI VARNELĖ“, „TILI­ LI“, „NAKTELĖS ŽIEDAI“ MOKA BENE KIEKVIENAS VAIKAS, O DAŽNAI NET IR JŲ TĖVELIAI. SU N. ČEREŠKEVIČIENE KALBĖJO­ MĖS APIE VAIKYSTĘ, STUDIJŲ ME­ TUS, 1990-AISIAIS PASIRODŽIU­ SIĄ „TELE BIM-BAM“ LAIDĄ, PASITRAUKIMĄ IŠ TELEVIZIJOS BEI NAUJUS KŪRYBOS UŽMOJUS.

MUZIKA LYDĖJO IR VAIKYSTĖJE

„Aš gimiau ir augau Vilniuje. Vaikystės dienos bėgo kieme. Tiesa, turėjome ir sodą, į kurį vasarą nu­ važiuodavome. Prisimenu, man tai buvo kančia, nes ten nebuvo mano kompanijos, mano draugų. Dabar požiūris į daugelį dalykų labai pasi­ keitęs. Dažnai pagalvoju: „Dievuli, kaip ten buvo gerai...“, – šypsoda­ masi pokalbio pradžioje į vaikystės prisiminimus nėrė N. Čereškevičienė. Sako, visai neseniai ir jaunėlis Rapo­ las klausęs: „Mama, o kokia gi buvo tavo vaikystė?“ O vaikystę „Tele Bim-Bam“ siela prisimena itin šviesiomis spalvomis. „Mano tėvai kauniečiai, jie buvo kla­ sės draugai ir pirmąją meilę išsaugojo visą gyvenimą. Iš tos meilės gimiau aš ir mano brolis. Didžiausia laimė, kad tėvų vertybių skalė buvo labai aiški – svarbiausia, kad visi susirinktume kartu. Tegu ir prie arbatos puodelio.


Neringa Èereðkevièienë: Muzika yra tas kelias, kuriuo gali eiti visi vaikai!

viraiškos pliūpsniai mane apimdavo! Patikėkit, laimė netilpdavo manyje ir nereikėdavo jokių žiūrovų – buvau laiminga su muzika ir šokiu. O vė­ liau buvo ir visokių krizių. Ir labai nenorėjau toliau lankyti „Liepaičių“, sakiau, kad nebegaliu. Yra ir garsioji raudonųjų kelnių istorija. Kaip žino­ ma, tais laikais gauti drabužėlį buvo sunku, ir aš tikrai niekada nebuvau iš tų mergaičių, kurios prašydavo savo mamų jas gražiau rengti. Bet kartą parduotuvėje pamačiau tokias raudo­ nas raudonas kelnytes (na, tai buvo paprastos raudonos trikotažinės kel­ nės) ir sutariau su mama, kad lanky­ siu toliau „Liepaites“, jeigu ji jas man nupirks. Ir nupirko! Aš taip jomis džiaugiausi! (juokiasi). Mano paauglystė nebuvo lengva. Ne, ne svaigalai ar bėgimas iš namų – tiek nebūčiau drįsusi. Na, bet buvo draugių ir nedraugių. Prisimenu nuo­ latinę mergaičių konkurenciją klasė­ je. Dar ir tas „baltos varnos“ etiketės klijavimas. Man visada labai svarbu buvo turėti draugų ir būti lydere“, – pasakojo N. Čereškevičienė. Prisipa­ žino, kad baigusi 35-ąją, dabartinę Vilniaus karaliaus Mindaugo vidu­ rinę mokyklą, garsiai šaukė: „Valio, man daugiau niekados nebereikės mokytis fizikos!“

Tai sektinas pavyzdys. Tėvelis ne kar­ tą yra pasakojęs, kad mane mažą nu­ raminti – o verkdavau, pasirodo, daž­ nai – sugebėdavo tik į rankas paėmęs akordeoną“, – tęsė N. Čereškevičienė ir pridūrė, kad tėtis buvęs savamoks­ lis muzikantas akordeonistas, o ir visa jo giminė labai gražiai dainavusi. „Gerai prisimenu vaikystės puotas, kai vyresnieji dainuodavo, o mes, vaikai, lįsdavome po stalu. Liūdna, kad dabar žmonės retai taip dainuoja. Kodėl to nebėra?“, – retoriškai klausė 11 metų Vilniaus chorinio dainavimo mokyklą „Liepaitės“ lankiusi ir, kaip pati sako, nuėjusi visą kelią, kurį nu­ eina bet kuris muzikos mokyklą lan­ kantis vaikas, N. Čereškevičienė. Ji prisimena, kad vaikystėje daž­ nai pasileisdavo muziką ir įsijautusi viena šokdavo. „O, tokie savotiški sa­ Neringa Čereškevičienė – „Tele Bim-Bam“ siela

Muzikos barai / 55


Ateiname Scenoje su „Tele Bim-Bam“ vaikais

STUDIJOS – ATRADIMŲ LAIKAS

Tais metais, kai N. Čereškevičienė baigė mokyklą, Valstybinėje koncer­ vatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvo renkamas televizijos režisūros kursas. „Savęs niekur kitur studijuojančios neįsivaiz­ davau. Tiesa, atsarginis variantas buvo lituanistika, bet man pavyko įstoti, kur norėjau. Mūsų kursas buvo labai stiprus: Audrius Stonys, Arūnas Ma­ telis, Asta Einikytė. Visi kartu buvome stiprus branduolys. Esu diplomuota teatro ir televizijos režisierė (dabar N.  Čereškevičienė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto mikrofoni­ nį dainavimą). Džiaugiuosi ir tuo, kad esu viena iš tų kelių mūsų laidos pane­ lių, gavusių dar ir aktoriaus diplomą. Na, negražu girtis, bet galiu didžiuotis – turiu raudoną diplomą“, – šypsoda­ masi savo pasiekimus vardijo N.  Če­ reškevičienė. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad labai svarbu mokyklos ir studijų laikais stengtis atsidaryti kiek įmanoma dau­ giau durų, gaudyti galimybes ir kaupti patirtį. Reikia save išbandyti skirtingo­ se srityse ir nebijoti suprasti, kas tau tinka ir patinka, o kas – ne. Patirtys, anot „Tele Bim-Bam“ vadovės, nie­ kur nedingsta. „Gali ant vieno siūlo jas verti. Nieko nereikalingo nebūna. Pavyzdžiui, jei palankei dramos bū­ relį ar išmokai groti smuiku, puiku. Tikėtina, kažkuriuo gyvenimo etapu tau to prireiks. Galbūt ir netiesiogiai. Patikėk, viskas, ko išmokai, tik stums tave pirmyn“, – sakė N.  Čereškevičie­

Muzikos barai / 56

nė, nepritarianti M. Montessori ugdy­ mo sistemai. Anot jos, jau ikimokykli­ nio amžiaus vaikučius skirstyti pagal gabumus ir nukreipti į atitinkamas grupes nėra prasmės. „Kodėl iš vai­ ko reikia atimti muzikos pažinimo džiaugsmą, jei jis labai gabus mate­ matikai, arba atvirkščiai?“, – stebėjosi daugiau nei prieš metus Vilniuje vaikų darželį įkūrusi N.  Čereškevičienė. Jos nuomone, muzika yra tas kelias, ku­ riuo gali eiti visi vaikai. „Jei tik žmogus girdi, muzika turi galią jį išlaisvinti (vi­ somis prasmėmis). Aš savo studentus neva mokau mikrofoninio dainavimo (juokiasi). Bet iš tikrųjų mano tikslas juos paskatinti tapti laisvus, drąsius, o mikrofonas tėra subtili priemonė emo­ cijai parodyti ir paskleisti“, – entuzias­ tingai kalbėjo N. Čereškevičienė.

„TELE BIM-BAM“ UŽUOMAZGOS – DIPLOMINIAME DARBE

Dar besimokydama Lietuvos muzi­ kos ir teatro akademijoje N. Čereškevi­ čienė parašė diplominį darbą, kuriame vietą rado ir jos kūrybos dainos bei vaizdo klipai pagal Sigito Gedos eilė­ raščius. „Pirmos „Tele Bim-Bam“ lai­ dos vaikams užuomazgos slypi mano diplominiame darbe. Iškart po studi­ jų aš buvau paskirta dirbti į muzikos redakciją. Labai norėjau į tuometinę vaikišką produkciją įpūsti naujų vėjų ir jaučiau, kad turiu tam jėgų. Prisi­ menu, kad tada tebuvo geroji laida „Labanakt, vaikučiai“ ir sustabarėjusi „Dainų dainelė“. Tikslingai nesiekiau dirbti su vaikais“, – sakė N.  Čereške­

vičienė. 1990-aisiais tiesioginio eterio metu ji startavo autorine pramoginio žanro laida vaikams „Tele Bim-Bam“. Kelio pradžia nebuvo lengva, neiškart buvo patvirtintas ir laidos pavadini­ mas. „Matyt, tarp Lietuvos televizijoje transliuotų laidų pavadinimų jis atro­ dė labai nerimtai. Laimė, kad komisi­ joje buvęs mano dėstytojas Vytautas Čibiras tam pritarė, jaučiau jo palai­ kymą. Po to pasirodė, kad tai labai sė­ kmingas laidos, ir ne tik jos, prekinis ženklas. Įkritusi į tą upę tikrai niekada nesigailėjau. Po maždaug 5 metų su­ pratau, kad didelė sėkmė yra ir didelė atsakomybė. Ant savo pečių jau nešiau didelę atsakomybę už vaikus – nega­ lėjau ir nenorėjau jų palikti. Dabar su „Tele Bim-Bam“ yra susijusios visos mano mintys ir ateities projektai. Nors laidos ir nebėra, „Tele Bim-Bam“ veikla yra tęsiama“, – šypsodamasi kalbėjo N. Čereškevičienė, kadaise garsiai dai­ navusi „geras daiktas yra televizorius, vos tiktai nubudus aš galiu matyti jus, pasaulio vaikai!“. Dabar, išgirdusi klausimą apie tele­ viziją, ji tik nusijuokia: „Ne tik televizi­ jos, bet ir televizoriaus mano gyvenime nebėra. Iš televizijos išėjau, nes buvau spaudžiama orientuotis į konkurenci­ nę kovą, į reitingus – ne to aš mokiausi, tai ne mano idėja, kurią noriu skleisti. Padėti tašką nebuvo lengva, bet pagal­ vojau, kad 22-eji metai yra pakankama laiko atkarpa, per kurią pasakiau tai, ką norėjau pasakyti. Man negėda nė dėl vieno savo žingsnio: džiaugdamasi dirbau ir niekam niekados nemelavau. O televizorius iš mūsų namų iškeliavo prieš daugiau nei pusę metų, kai baigė­ si antžeminis ryšys. Dabar mūsų šeima dažniau susirenka kartu pabūti prie ži­ dinio. Visi tuo labai džiaugiamės.“

INVESTICIJA Į VAIKUS DUODA VAISIŲ

Pasak N. Čereškevičienės, savo lai­ ko investicija į vaiką yra didžiausias turtas, kokį tėvai gali duoti. „Nekalbu apie materialius dalykus. Šiais laikais tėvai gali rinktis, ar vesti atžalas į be­ veik nemokamą valstybinę muzikos mokyklą (nors dabar jų kainos jau irgi nemažos), ar į privačią, ar mokėti


už individualias muzikos pamokas – esmė ne tai. Esmė yra, kiek tu savo laiko investuoji. Štai mes šiandien su vyru džiaugiamės, kad mūsų vyres­ nėliai nori būti kartu su mumis, kad kasmet tradiciškai nori plaukti baida­ rėmis. Atsigręžiame atgal ir džiaugia­ mės, kad investavome, kad buvome šalia ir kartu, kad vežiojome į būre­ lius: muzikos, sporto, šokių... Jauniau­ sią 10-metį Rapolą dar ir dabar spėja­ me visur nuvežti. Mažieji tikrai turi ką veikti muzikos mokykloje. Ir pro­ blemų kartais turi. Būna ir nemėgsta­ miausia pamoka, ir nemėgstamiausia mokytoja. Būtina su vaikais kalbėtis, juos išklausyti. Aš visada sakau: „Tu tik pagalvok, juk visada gyvenime pasitaikys nemėgstamiausia pamoka, nemėgstamiausias mokytojas, bet ša­ lia to juk tiek daug gerų dalykų! Ar nori visko atsisakyti, ar tai yra apskri­ tai blogiausia, kas tik gali būti?“ Aš skatinu ir linkiu visiems vaikams būti arčiau muzikos. Gerai prisimenu, kad į „Tele Bim-Bam“ laidą dažniausiai rašydavo vaikai iš mažų miestelių, iš kaimo. Manyčiau, jie dažnai net im­ lesni už miestiečius. Tik pažiūrėk į tą pačią „Dainų dainelę“ – dažnai vaikai iš mažų miestelių yra tikri grynuoliai. Kokie jie šviesūs! Jie entuziastingi, jų akys dega! Jei jie ir nemoka, taip, kaip, tarkime, reikia – mat mūsų protingi mokytojai dažnai žino, kaip reikia ko­ jytes laikyti, kaip reikia užpakaliuką pavizginti ir t. t., – tai nuoširdumas iš tolo jaučiamas ir balse girdimas. Štai tokius vaikus mes turime laiku paste­ bėti, padėti jiems siekti svajonių. Na­ cionalinės M. K. Čiurlionio menų mo­ kyklos bendrabutyje gyvena vaikų, kurie muzikos keliu eina ir be tėvelių pagalbos. Manau, norintys muzikuoti vaikai šiuo metu turi daug galimybių, o mes, suaugusieji, privalome tai ska­ tinti. Pripažinkime, suaugusieji daž­ nai moka gražiai pasakyti, ką ir kaip reikia daryti ir ko nereikia daryti, kas leistina, o kas – ne. O ar patys visa­ da yra sektinas pavyzdys? Problema ta, kad suaugę žmonės dažnai gyve­ na dvilypį gyvenimą ir tai neigia. Ne paslaptis, televizijos ekranuose ir žur­ naluose mums dažnai šypsosi tėvai, kopiantys karjeros laiptais. O kaip jų mažieji? Tose šeimose yra daug rim­

tų problemų, jos dažnai slepiamos. Suaugusiųjų ego uždaro kelius nuo­ širdžiam bendravimui šeimoje. Būtų gražu ir labai linkėčiau, kad gyva mu­ zika suburtų šeimas, kad šeimos kar­ tu muzikuotų“, – kalbėjo „Tele BimBam“ siela N. Čereškevičienė.

PLANUOJAMAS TURAS PO LIETUVĄ

Visuotinį kritikų ir publikos pripa­ žinimą pelniusi „Tele Bim-Bam“ roko opera visai šeimai „Voro vestuvės“ – dar vienas N. Čereškevičienės nuo­ pelnas. Subūrusi Lietuvos pramogų pasaulio grandus – aktorių Dominyką Vaitiekūną, operos solistą Rafailą Kar­ pį, „Keistuolių teatro“ aktorių Andrių Kaniavą ir daugelį kitų, 2012 metų ba­ landžio–gegužės mėnesiais ji leidosi į kelionę per septynių didžiausių Lie­ tuvos miestų arenas. „Voro vestuvių“ dainos skambėjo Utenoje, Alytuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klai­ pėdoje ir Vilniuje. „Tai, ką „Voro ves­ tuvėse“ sukūrė jaunieji atlikėjai, yra tikras stebuklas – mažieji nenusileido scenos profesionalams“, – džiaugėsi N.  Čereškevičienė, pati įkūnijusi vie­ ną pagrindinių herojų – gerąją Boru­ žę. Pagal Justino Marcinkevičiaus ei­ les ir N. Čereškevičienės vyro Alfredo Čereškevičiaus sukurtą originalią mu­ ziką pastatytos „Voro vestuvės“ tapo įspūdingu šou ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Be to, vaikams skirtos poemos „Voro vestuvės“ atgimimas didžiausiose Lietuvos arenose yra ir vienas iš būdų paminėti poetą J. Mar­ cinkevičių. „Labai graži patirtis ir su Lietu­ vos valstybiniu simfoniniu orkestru. G.  Rinkevičiaus orkestras mus kvietė keletą metų, bet dėl darbų gausos vis negalėjome“, – sakė N. Čereškevičienė. Ji džiaugėsi, kad orkestras taip pat rodo iniciatyvą parengti kokybiškus koncer­ tus mažiesiems, siekia paskatinti juos atrasti simfoninio orkestro skambesio grožį bei išugdyti estetikos jausmą. „Tele Bim-Bam“ drauge su Lietu­ vos valstybiniu simfoniniu orkestru rudenį vėl planuoja leistis į turą po Lietuvą. Koncertuose skambės geriau­ sios per daugiau nei du dešimtmečius sukauptos „Tele Bim-Bam dainos. Tu­ ras prasidės lapkričio 18 d. koncertu

Kauno „Žalgirio“ arenoje. Lapkričio 20 d. didžiulis muzikantų ir atlikėjų būrys pasirodys Vilniaus „Siemens“ arenoje, lapkričio 22 d. gerą nuotaiką ir gražiausias dainas dovanos Klaipė­ dos „Švyturio“ arenoje, o turą vaini­ kuos lapkričio 24 d. Panevėžio „Cido“ arenoje vyksiantis koncertas. „Tai yra visiškai naujas lygis, naujas laiptelis, nauja, aukščiau iškelta kartelė. Juk sa­ vas dainas scenoje išgirsti kitaip ir jas atlikti su Lietuvos valstybiniu simfo­ niniu orkestru yra kiekvieno daininin­ ko svajonė“, – teigė N. Čereškevičienė ir būsimuose koncertuose žadėjo stai­ gmenų. Planuojama, kad scenoje pasi­ rodys daugiau nei 60 atlikėjų ir mu­ zikantų, skambės „Mamos suknelė“, „Pupa“, „Voras“, „Baltoji varnelė“, „Naktelės žiedai“ ir kiti kūriniai. „Tie­ sa, kūrinių aranžuotės bus pritaikytos orkestrui ir įgaus dar daugiau spalvų, linksmumo ir didingumo. Orkestrinę aranžuotę parašė kompozitorius Gin­ tautas Venislovas“, – pasakojo N. Če­ reškevičienė ir pridūrė, kad vaikams prieš koncertą skiriama tik viena re­ peticija su Lietuvos valstybiniu sim­

Ne tik dainuojame, bet ir šokame

foniniu orkestru. „Mes suprantame, kad orkestras labai užsiėmęs, tad tu­ rime gerai atlikti namų darbus. Žinau, kad kartais muzikuojantiems vaikams būna labai sunku, bet jiems linkiu vi­ sada prisiminti, kaip smagu baigti tai, ką esi pradėjęs. Pabaigti vieną sunkų darbą „nuo iki“ gali ne kiekvienas. Vaikai, žinokit, kai pabaigiat tai, ką esate pradėję, – jūs didvyriai, jūs he­ rojai. Ir, patikėkit, to „nuo iki“ išmokti per muziką yra labai didelis džiaugs­ mas ir turtas, kuri nešitės per visą gyvenimą. Linkiu visiems vaikams atrasti muziką ir suprasti, kad ji nie­ kada nebūna be emocijos – tai geras jausmas, padedantis gyventi ir judėti pirmyn.“ n

Muzikos barai / 57


Ateiname Elžbieta Cibaitė, 8 metai „Lankiau „Tele Bim-Bam“ mokyklėlę ir mane Neringa pakvietė į „Tele Bim-Bam“ grupę dainuoti. Prisimenu tą dieną. Labai džiaugiausi! Gal aš turėjau gerą balsą ir buvau charizmatiška. Man ten patinka, nes labai gera vadovė Neringa ir labai linksmi vaikai. Mes čia per repeticiją kokią valandą dainuojame. Labiausiai man patinka dainuoti dainą „Mėlyna spalva“. Tai linksma ir užvedanti daina. Taip pat patinka dainuoti „Meilės dainą tėčiui“. Aš groju ir muzikos instrumentu – violončele. Labai svarbu mokėti išgauti garsą. Garsas yra, kai išgauni kokią nors natą, o muzika, kai, pavyzdžiui, dainuoji ar groji kokiu nors muzikos instrumentu. Man patinka ir linksmi, ir rimti kūrinėliai – visi man gražūs. Manau, tie vaikai, kurie nedraugauja su muzika, labai daug praranda. Ką praranda? Jie sėdi ir nėra jiems ką veikti. Jie trinasi gatvėse ir po to nemoka nei dainuoti, nei groti... O mes mokomės

gerai valdyti savo balsą. Aš per „Tele Bim-Bam“ muzikos pamokas įgavau daugiau proto, įsidėjau daug gerų dalykų į galvą, atmintį lavinu. Dabar jau moku atmintinai daug dainelių. Kartais pamokau dainelių ir mamytę. Laisvo laiko taip pat turiu, nors ir lankau daug būrelių. Viską spėju. Kartu su „Tele BimBam“ koncertavome daugelyje Lietuvos miestų. Aš užaugusi norėčiau būti baleto mokytoja. Žinau, kad kai kurie vaikučiai bijo lipti į sceną. Matyt, bijo, kad kiti juoksis, jei ne tą natą padainuos. Aš ir pati prisimenu savo pirmą koncertą: bijojau, bijojau, bijojau... O paskui užlipau pirmą laiptelį ir dingo scenos baimė. Norint nugalėti scenos baimę, reikia įsivaizduoti, kad tu tai padarysi, kad tau pasiseks. Nereikia galvoti, kad gali nepasisekti, nereikia to daryti. Tiesiog reikia galvoti, ką tu darysi ir kokią natą dainuosi. Žinoma, tam reikia gerai pasiruošti. Aš pati dainuoju pratimus ir taip išsilavinu balsą. Būna kartais, kad labai labai tingisi mokytis, bet reikia tą tinginį nugalėti. Kai mane apima tinginukas, tai aš tiesiog galvoju: turiu eiti ir... ir tada einu dainuoti. Tada jaučiuosi tikra didvyrė, bet negražu girtis.“

Muzikos barai / 58

Rapolas Čereškevičius, 10 metų „Aš „Tele Bim-Bam“ dainuoju nuo 3 metų. Prisimenu pirmą pamoką. Buvo daug sutrikimo, nežinios ir baimės. Ir pirmą koncertą prisimenu – jaučiau nerimą, bet viskas labai patiko, buvo įdomu. Ypač patiko tai, kad mes, vaikai, visi kartu. Tas vieningumas čia labai didelis. Muzika man yra ir pomėgis, ir malonumas, ir užsiėmimas. Repeticijos būna nelengvos, bet man labai patiko koncertuoti. Labiausiai patinka dainuoti dainą „Mėlyna spalva“. Žinoma, pradžioje buvo scenos baimė. Buvo net ne truputį, o labai baisu, bet pripratau. Ir kuo daugiau esu scenoje, tuo drąsiau. Bijojau, kad suklysiu, bet dabar žinau, kad visiems taip. Visi kartais klysta, net ir suaugusieji. Išties dabar man muzika labai patinka. Patinka ir koncertuoti. Supratau, kad nėra ko bijoti. Tikriausiai, kai buvau mažas, visokių nesąmonių prisigalvodavau. Aš taip pat groju pianinu, lankau Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą. Užaugęs norėčiau būti futbolininkas, bet nenorėčiau atitolti ir nuo muzikos, prarasti dainavimo talentą. Iš tikrųjų aš ir mėgstu dainuoti, ir noriu dainuoti, ir jaučiu malonumą tai darydamas. Dainavimas duoda labai daug. „Tele Bim-Bam“ muzika taip pat atvėrė duris ir į kitas šalis. Štai šį lapkritį su kolektyvu planuojame važiuoti į Čikagą koncertuoti lietuviams.“

Patricija Pažusytė, 13 metų „Lankiau „Tele Bim-Bam“ mokyklėlę nuo 3 iki 6 metų, po to mane priėmė ir į „Tele Bim-Bam“ kolektyvą. Atsiminimai jau blanksta, bet jie labai malonūs ir šilti. Muzika yra dalis mano gyvenimo. Manau, vaikai, kurie į savo gyvenimą neįsileidžia muzikos, daug netenka. Visi mes turime tiek pat valandų. Jei yra noras, rasi laiko muzikai. Kai kurie juk trinasi be veiklos ir netenka daug brangaus laiko, kurį galėtų skirti mokytis dainuoti, groti. Kai kurie labai užsiėmę žmonės spėja padaryti labai daug. Aš pati per muziką atradau gyvenimo džiaugsmą. Su „Tele Bim-Bam“ aplankiau ir mažus, ir didelius Lietuvos miestus. Man labai patinka „Tele Bim-Bam“ kolektyvas, patinka čia dainuoti. Visi mes čia labai linksmi, geraširdžiai, pozityvūs, visi esame labai draugiški, bendraujame vieni su ki-

tais, nors mūsų amžius ir skirtingas. Matyt, muzika mus jungia ir šildo. Aš pati esu nusifilmavusi viename muzikos klipe ir dabar tikrai labai smagu į save pasižiūrėti. Prisimenu, važinėjome po įvairias Lietuvos vietas, buvo dvi varginančios dienos, bet liko labai gražūs ir geri prisiminimai. Muzika man atvėrė labai daug kelių!“

Pijus Pažusys, 10 metų „Mano mama mane atvedė į „Tele BimBam“, bet ne už rankutės, o tiesiog taip kartu atėjome. Man labai patinka dainuoti ir koncertuoti. Pirmas koncertas kėlė jaudulį, nes nebuvau dar pripratęs prie tiek daug žmonių. Prisimenu, kad dainavome dainas „Pupa“, „Musė“ ir kt. Atėjęs į „Tele Bim-Bam“ suradau daug draugų ir patikėjau, kad galiu dainuoti. Mes koncertuojame įvairiuose miestuose. Būna tokios linksmos ir įdomios kelionės! Labai jų laukiu. Kartais ir mane apima tinginukas, kartais nieko nesinori daryti, bet reikia savo tinginį kažkaip išvaryti. Aš mokausi Balio Dvariono muzikos mokykloje, groju fortepijonu. Dar nežinau, ar užaugęs būsiu muzikantas, bet norėčiau.“

Dominykas Žvirblis, 11 metų „Aš kartu su mama atėjau į „Tele BimBam“ mokyklėlę, kuri buvo Simono Daukanto progimnazijoje. Prisimenu, kad ten būdavo pamokėlės, per kurias mes mokėmės dainuoti. Ten buvo žiūrima, kaip tu dainuoji, ar intonuoji. Ir mane ten pastebėjo, patekau į „Tele Bim-Bam“ muzikos grupę. Kodėl aš? Manau, kad mokėjau

prajuokinti (juokiasi). Ši savybė padeda, kai esi labai liūnas pats, kai kitas yra labai liūdnas. Manau, muzikantas turi mokėti prajuokinti publiką. Aišku, viskas priklauso nuo atliekamos muzikos. Jei kalbame apie operą, tai ją reikia atlikti rimtai – ten jau nėra laiko juokams. Na, bet jei tai kokia nors linksma muzika – labai gerai yra užvesti publiką. Manau, man lengvai sekasi tą padaryti. Labai labai gera užvesti publiką (rodo aukštyn pakeltą nykštį)! Žinokit, taip smagu, kai tu bendrauji su publika ir ji tau atsako. Kad publika su manimi bendrauja, žinau iš plojimų, šūksnių. Smagu! Tada apima toks jaudulys, bet kartu ir pa-


kylėjimas. Žinau, kad mane palaiko daug žmonių. Kaip solistas dainuoju ne taip ir dažnai. Gal man dar kartais trūksta truputį drąsos. „Tele Bim-Bam“ dainuoju nuo 4 metų. Muzika man dabar yra rimtas reikalas, bandau ją suprasti. Iš pradžių muzika man buvo paprastas dalykas, kurį girdi, o dabar jau yra tai, ką ir pats galiu sugroti, padainuoti, sukurti. Kartais ateina į galvą ir visokios improvizacijos – tai labai džiugina mane. Aš groju ir fortepijonu. Kartu su kolektyvu esu koncertavęs visoje Lietuvoje. Tiesa, daugiausia koncertų buvo Vilniuje, bet visuose miestuose koncertai smagūs. Išėjimas į sceną mane moko drąsos. Muzika yra tikrai geras dalykas. Jei kai kurie vaikai laiką leidžia prie ekranų, tai jie visų pirma gadina akis – tai nėra gerai, reikia susimąstyti. Būtų puiku, jei vaikai mokytųsi klausytis ir tos rimtosios muzikos, mat dabar visi tie pop... Ar visa tai muzika? Reikia mokėti klausytis visokių muzikos žanrų. Linkiu vaikams drąsos, pasitikėjimo, mokytis muzikos. Žinokit, iš karto nė vienas negali gerai dainuoti – reikia mokytis, mokytis, mokytis!“

KONKURSAS! TIK VAIKAMS! Klausimas: Su kokiu orkestru vaikų muzikos grupė „Tele Bim-Bam“ rudenį leisis į turą po Lietuvą? „Muzikos barai“ atsakymų laukia iki 2013 metų rugpjūčio 1 dienos. 10 vaikų laukia puikios dovanos!

Nuo liepos 5 d. 18 val. iki liepos 6 d. 2 val. nakties vyks „KULTŪROS NAKTIES“ renginiai. Lietuvos muzikų sąjunga kviečia į koncertą

„Neskubėk šią naktį į namus“ 20–22.30 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios kiemas (Universiteto g. 3) Dalyvauja: Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas prof. Povilas Gylys), Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių choras (vadovas Romualdas Gražinis), instrumentinė grupė „Subtilu-Z“, dainininkės Marta Lukošiūtė ir Romualda Suchocka, gitaristas Tadas Umbrasas (Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“), varinių pučiamųjų kvintetas „Brasspalvos“.

Atsakymus siųsti: elektroniniu paštu zurnalas@muzikosbarai.lt arba paštu „Muzikos barai“, Gedimino pr. 32-2, LT-01104 Vilnius

Muzikos barai / 59


Sukaktis SAULIAUS KAROSO LABDAROS IR PARAMOS FONDAS: 15 PRASMINGOS VEIKLOS METŲ

Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje balandžio 27 dieną iškilmingai paminėtos Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo bei paties fondo steigėjo Sauliaus Ka­ roso sukaktys. Ta proga įvykęs koncertas džiugino žanrų įvairove ir atlikėjų meistriškumu. O juk scenoje buvo tik nedidelė dalis per 15 metų paremtų Lietuvos atlikėjų. Kai kurių jau seniai net nebuvome girdėję – sėkmė ne vieną lie­ tuvį lydi užsienio scenose. Plačią fondo veiklą apibrėžia jo prioritetai: remti jaunus ir vyresnės kartos menininkus, meno kolektyvus, meno švietimo dar­ buotojus ir kitus

Fondo steigėjas Saulius Karosas

šios srities atstovus, vykstančius į šalies, tarptautinius konkursus, meistriškumo kursus, seminarus bei mokslines konferencijas; skirti lėšų studijoms užsienio aukštosio­ se meno mokyklose; globoti kultū­ rinius projektus, konkursus; remti istorijos, kultūros vertybių apsau­ gos bei jų įamžinimo projektus; skirti paramą mokslo, kultūros, švietimo, religinių bendruomenių veiklos programoms. Kreipdamasis į susirinkusiuo­ sius p. Saulius Karosas sakė: „Nuo­ širdžiai ir atvirai galiu prisipažinti – viena maloniausių mano veiklos sričių yra lab­daros ir paramos fondas, į kurį kreipiasi jauni, talentingi, atkaklūs ir darbštūs muzikai. Per pen­ kiolika veiklos metų padėjome sužydėti daugybei vilčių, fondo remiami jaunieji muzikos atlikėjai turėjo galimybę stažuotis pas žymiausius pasaulio pedagogus Zalcburgo „Mozarteumo“ universitete, Graco menų universitete, Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universitete (Aus­

Muzikos barai / 60

trija), Žene­vos muzikos akademijoje (Šveicarija), Londo­ no karališkojoje muzikos akademijoje (Didžioji Britanija), Niujorko Juilliardo aukštojoje muzikos mokykloje (JAV) ir daugelyje kitų šalių muzikos ir meno aukštųjų mokyklų. Šiandien jie atstovauja Lietuvai garsiausiose užsienio sce­ nose ir yra geriausi savo šalies ambasadoriai. Man artima pagalba ir parama menui, nes nuo mažų dienų esu supamas muzikos, vienuolika metų mokiausi skambinti fortepijonu. Kai Lietuvoje kultūrai ėmė stig­ ti dėmesio, kai ji išgyveno nuosmukį, supratau, kad ga­ lime prarasti ilgus metus senelių ir tėvų kauptą patirtį. Todėl apsi­sprendžiau įkurti labdaros ir paramos fondą. Man buvo lengva tai padaryti, nes pritarė mama, ilgame­ tė fortepijono pedagogė Birutė Karosienė. Buvau tikras, kad į fondą patekusios lėšos bus skirtos paramos vertam jaunimui. Juk kartais talentingam žmogui tereikia padėti užlipti ant pirmo laiptelio, paskui jis užsiaugina sparnus, juos išskleidžia ir sėkmingai skrenda į savo tikslą – meno viršūnę.“ Apie fondo įkūrimą prisimena jo vadovė Birutė Karo­ sienė: „Kuriant Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fon­ dą ir sprendžiant, ką jis galėtų remti, mudviejų su sūnu­ mi nuomonė sutapo: abu sutarėme padėti tiems, kuriems Lietuvoje sunkiausia – jauniems, pradedantiems meninę veiklą muzikams ir neįgaliems žmonėms. Ši pradinė idė­ ja po truputį išsi­ rutuliojo į didelę ir įvairiapusę vei­ klos programą, kurioje greta mi­ nėtų įtraukta dau­ giau sričių – kul­ tūra, švietimas, socialiniai reika­ lai. Tai istorijos, kultūros vertybių apsaugos ir res­ tauravimo darbai, įvairūs konkursai, mokslo, švietimo, kultūros ir religi­ nių bendruome­ nių veikla, svei­ katos apsauga, socialinė globa ir rūpyba, para­ ma invalidams, našlaičiams, dau­ giavaikėms šei­ moms, pensininkams... Fondo skiriamų lėšų kiekis po truputį augo. Pradėjęs nuo kuklesnio biudžeto, dešimtmečio pabaigoje fondas jau disponavo kur kas didesniais finansiniais ištekliais. Dabar, susumavus per penkiolika gyvavimo metus išda­ lytas lėšas, gaunama įspūdinga suma – 3 017 343 Lt. Ar yra Lietuvoje dar bent vienas privatus fondas, paskyręs


Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo direktorė Birutė Karosienė (viduryje), smuikininkas prof. Petras Kunca ir dailininkė Birutė Stančikaitė

„Knygos apie dailininkus Viktorą Petravičių, Antaną Kmieliauską, Algirdą Steponavičių, Kazimierą Žoromskį ir dar daugelis kitų meno leidinių buvo išleisti parėmus Sauliaus Karoso fondui. Gavau paramą ir mano kūrybai skirtai knygai. Nuostabu, kad tokių įstaigų ir žmonių, galinčių padėti kūrėjams, esama Lietuvoje. Noriu prisiminti ir filmo apie skulptorę Dalią Matulaitę pristatymą Nacionalinės galerijos kino salėje 2012 m. Su kokiu entuziazmu, meile ir kibirkštėlėmis akyse Birutė Karosienė pasakojo apie sumanymą sukurti filmą, apie filmavimą – ji drauge su skulptore ir režisieriumi A. Tarvydu važiavo D. Matulaitės gyvenimo ir skulptūrų keliais. Net nežinau, kas vertingiau – ar materiali, ar dvasinė parama, spinduliuojanti meile kūrėjams.“

kilniems tikslams tiek pinigų?!“ Maestro Saulius Sondeckis sveikinimo žodyje lakoniš­ kai įvertino fondo veiklą: „Sauliaus Karoso fondo veiklą stebiu ir ja žaviuosi nuo pat fondo įkūrimo. Veiklos 15 metų sukaktį ženklina platus Lietuvos muzikinės visuo­ menės pripažinimas ir dėkingumas, jaunajai Lietuvos mu­ zikų kartai suteikta gausi parama. Kiek laimės ir vilties akimirkų patyrė talentingi, tobulėti sie­kiantys jaunieji Lie­ tuvos muzikai, sulaukę realios paramos įgyvendinti savo svajones! Dauguma pačių ryškiausių jaunųjų muzikų lai­ mėjimų be fondo para­mos vargu ar būtų buvę įmanomi. Tai pasakytina apie Lietuvos muzikų pasididžiavimą – žurnalą „Muzikos barai“, Lietuvos muzikų sąjungą, tradi­ cinį rudeninį Lietuvos muzikų paradą, Mūzos Rubackytės rengiamą tarptautinį pia­nistų festivalį ir daugelį kitų Lie­ tuvos kultūrą reprezentuojančių renginių. Fondo spiritus movens p. Birutė Karosienė, pati puiki pi­ anistė ir pedagogė, buvusi Kauno Juozo Naujalio muzi­ kos mokyklos direktoriaus pavaduotoja, jautriai ir laiku pastebi, kam ir kokia pa­rama reikalinga, o svarbiausia – kas paramos vertas. Prisiminkime TV muzikinio projekto „Triumfo arka“ nugalėtoją dainininką Liudą Mikalauską, tarptautinio Heinricho Scheringo konkurso Mek­sikoje nu­ galėtoją Dalią Kuznecovaitę, nuostabaus talento dirigentę Mirgą Gražinytę, dirigavusią Zalcburgo festivalyje, o da­ bar jau diriguojančią Los Andželo simfoniniam orkestrui.

Vytauto RAZMOS nuotr.

Birutė STANČIKAITĖ

Šiandien jie – Lietuvos muzikos ateities lyderiai, bet dar neseniai juos reikėjo pastebėti, suteikti jiems paramą, kuri padėjo įgyvendinti lemtingus skrydžius muzikos Olimpo link. Linkiu Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui, jo fundatoriui p. Sauliui Karosui ir kilnius sumanymus nuostabiai įgyvendinančiai p. Birutei Karosienei ilgų iš­ tvermės metų šventame darbe.“ Daug šiandien pradėjusių reikštis jaunų muzikantų dė­ kingi S. Karoso fondui, vienu ar kitu metu suteikusiam pirmąją finansinę pagalbą. Tai buvo kelionės į svarbius tarptautinius konkursus, įvairias meistriškumo pamokas, stažuotes, studijas. Fondo direktorės B. Karosienės rūpes­ čiu beveik niekam iš besikreipusių nebuvo atsakyta. Visi jaunieji talentai daugiau ar mažiau buvo paremti, o jų per penkiolika metų susidarė per du tūkstančius! Fondas yra parėmęs gausybę kompozitorių autorinių koncertų, įvairių festivalių ir kitokių renginių. Be jo para­ mos neapsieina Didysis muzikų paradas, Thomo Manno festivalis Nidoje, perkusijos festivalis Ukmergėje, Utenos senosios muzikos festivalis ir projektas „Baroko kelias“. Fondo paramos nesyk sulaukė kūrybinės sąjungos ir meno mokyklos: Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos kompozito­ rių sąjunga, Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, Kauno J.  Nauja­ lio muzikos gim­ nazija, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė mu­ zikos mokykla. Fondo direk­ torei Birutei Ka­ rosienei padeda darbščiosios Ra­ munė Kryžauskie­ nė (direktorės pa­ Fortepijoninis trio „FortVio“: Invaduotoja), Birutė drė Baikštytė, Ingrida Rupaitė-Petrikienė ir Povilas Jacunskas Leišienė (atsakingoji sekreto­ rė) ir Renata Stasiulevičiūtė „Svarbiausias ir nepa(finansininkė). keičiamas Sauliaus Karoso Lieka Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo labdaros ir paramos fon­ indėlis į Lietuvos kultūrą – dui visų vardu padėkoti už menininkui suteikiama gakilnų rūpinimąsi Lietuvos limybė. Galimybė išreikšti kultūros ateitimi ir palin­ bei išbandyti save. Galimybė tobulėti. Parama vykstant kėti sėkmės prasminguose į tarptautinius kamerinės darbuose. muzikos konkursus ir meistriškumo kursus Austrijoje, Italijoje ir Rusijoje – neįkainojama galimybė augti ir išreikšti save. Mes nuoširdžiai stengiamės Jūsų neapvilti ir pateisinti pasitikėjimą.“

„Muzikos barai“

Fortepijoninis trio „FortVio“: Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė-Petrikienė ir Povilas Jacunskas

Muzikos barai / 61


Vilijos BUIVYDĖS nuotraukos

Alma mater studiorum

SUSITIKIMAI SU AKADEMIJA Pirmasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80-ųjų metų pusmetis eina į pabaigą. Jis buvo itin intensyvus, energingas, įvairus. Tiek tradiciniai, tiek naujieji renginiai – koncertai, spektakliai, festivaliai, konferencijos, diskusijos ir kt. – sulaukė daug dėmesio ir plačiai paskleidė žinią apie Akademiją, puoselėjančią profesionalaus meno tradicijas ir atvirą naujovėms.

Muzikos barai / 62

IŠKILMINGAS LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS 80-MEČIO MINĖJIMAS Balandžio 25 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykusios 80-mečio iškilmės pristatė akademiją kaip kultūrinę erdvę, kurioje susitinka turtingos ir gyvybingos tradicijos ir naujų horizontų ieškančios naujovės. Filharmonijoje susirinkusiai LMTA bendruomenei, garbingiems jos svečiams ir visai Lietuvos kultūrai reikšmingas įvykis buvo naujų akademijos garbės daktarų – muzikologo prof. Vytauto Landsbergio ir teatro režisieriaus Eimunto Nekrošiaus – inauguracijos ceremonija. Vaizdo projekcija (autorius Rimas Sakalauskas) atgaivino Filharmonijos vargonus, kurie tapo Lietuvos kompozitorių kūrinių atlikėjų sceniniu partneriu.


MEISTRAI DIDŽIOJOJE: VLADIMIRAS PRUDNIKOVAS

Vilijos BUIVYDĖS nuotraukos

Balandžio 20 dieną vykusio susitikimo vedėjas žodžio kišenėje neieškantis muzikologas Viktoras Gerulaitis prieš kūrybinį vakarą ištarė mįslingą frazę: „Iš visų Lietuvos bosų jis buvo ir liko Vladimiras Prudnikovas. Tuo viskas ir pasakyta“. Greta Maestro gerbėjų vakaro herojų žodinio ir muzikinio dialogo klausėsi profesoriaus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukurtų vaidmenų kostiumai...

Muzikos barai / 63


Austėjos GUDŽIŪNAITĖS nuotraukos

Alma mater studiorum

MEISTRAI DIDŽIOJOJE: VLADAS BAGDONAS Gegužės 16 dieną Didžioji salė virto nostalgiška ir romantiška vasaros kavine – į ją nemenką būrį savo talento gerbėjų pakvietė aktorius Vladas Bagdonas. Jam talkino teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė, po akademijos langais žydintys kaštonai ir vasariška liūtis...

Muzikos barai / 64

MEISTRAI DIDŽIOJOJE: VACLOVAS AUGUSTINAS IR CHORAS „JAUNA MUZIKA“ Balandžio 4 dieną vykęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrybinių vakarų ciklo „Meistrai Didžiojoje“ susitikimas su dirigentu Vaclovu Augustinu ir jo vadovaujamu Vilniaus miesto savivaldybės choru „Jauna muzika“ akademijos Didžiąją salę pripildė sakralios dvasios. Vakaro vedėja – muzikologė Judita Žukienė.


Dūdų kampas LIETUVOS TŪBOS PATRIARCHO LEONARDO ULEVIČIAUS JUBILIEJUS

Gražų balandžio 27-osios vakarą į Didžiąją Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salę rinkosi Lietuvos tūbos patriarcho profesoriaus Leonardo Ulevičiaus buvę ir esami mokiniai, giminės ir artimieji, draugai ir visi tie, kurie mėgsta šį instrumentą. Pilnoje salėje paminėtos profesoriaus 70-mečio bei kūrybinio darbo 50-mečio sukaktys. Šventinį koncertą Goffo Richardo kūriniu „Stage Centrum“ pradėjo Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, vadovaujamas Ugniaus Vaiginio. Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokinys tarptautinių konkursų laureatas Simonas Kaupinis (mokytojas Antanas Ladoga) atliko Edwardo Gresono Koncerto tūbai ir orkestrui pirmąją dalį, fortepijonu akompanavo Akvilė Laugalytė. Jaunasis talentas, atlikdamas sudėtingą kūrinį, suteikė vilčių, kad ketina rimtai studijuoti atlikimo meną. Tarptautinių ir nacionalinių konkursų laureatas, meno aspirantas, jaunas LMTA pedagogas Laimonas Masevičius kartu su „Trimitu“ pagrojo V. Monti Čardašą. Žydrūnas Joneikis, eufonijos meistras, su orkestru atliko Tonny Jabovski „Londonderry air“. Minkštas tembras, tobulas muzikavimas pavergė kiekvieno klausytojo širdį. Tikras koncertinės programos perlas buvo

orkestro pagrotas Percy Graingerio „Molly on the shore“. „Bėgančios“ natos, ryški dinaminė kaita iš orkestro artistų reikalauja nemažo meistriškumo. Kitas jaunasis talentas, tarptautinių ir nacionalinių konkursų laurėtas Patrikas Kišonas, atliko visiems gerai žinomą „The Beatles“ dainą „Blackbird“ tūbai solo (Larso Holmgaardo aranLietuvos tūbos patriarcho profesoriaus Leonardo Ulevičiaus možuotė). Šis kūrinys puikiniai, diriguojami paties maestro, kartu su orkestru atliko Rikiai iliustravo, kad tūbai chardo Wagnerio vestuvių maršą iš operos „Lohengrinas“ nesvetima ir popmuzika. Visi, mokantys šios dainos melodiją, niūniavo kartu su solistu. „Dances“ – turbūt vieną gražiausių kvinte„Trimito“ tūbininkų grupės narys tarptautų tūbininkų repertuare. Visos trys dalys be tinių konkursų laureatas Rimantas Rutkausgalo nuotaikingos, smagios, nors techniškai kas su orkestru pagrojo nuotaikingąjį Joe nelengvos, tačiau jaunieji tūbininkai, rinkdaBellini „Tubissimo“. Antrą kartą scenoje pasimiesi sunkų repertuarą, visuomet sulaukia rodęs Laimonas Masevičius atliko kūrinį su nepailstančio profesoriaus paramos. dainavimo ir bitbokso intarpais, grodamas Koncerto pabaigoje Leonardo Ulevičiaus atliko ir kelis choreografinius judesius. Tada mokininiai, diriguojami paties maestro, kartu į sceną įžengė penki profesoriaus Leonardo su orkestru atliko Richardo Wagnerio vestuUlevičiaus klasės mokiniai: Kęstutis Murza, vių maršą iš operos „Lohengrinas“. Jurgis Vytautas Dapšauskas, Gediminas Ste Laimonas MASEVIČIUS panavičius, Gytis Gvozdas ir Eimantas Matelis. Šis šaunus kvintetas atliko Johno Stevenso

Muzikos barai / 65


Dūdų kampas NESENIAI LIETUVOJE LANKĖSI BENE GARSIAUSIAS AUSTRALIJOS ŠIŲ DIENŲ DŽIAZO MUZIKAN­ TAS TRIMITININKAS JAMESAS MORRISONAS. KOVO 21 D. NA­ CIONALINĖJE FILHARMONIJOJE JIS KONCERTAVO SU VALSTYBI­ NIU PUČIAMŲJŲ INSTRUMENTŲ ORKESTRU „TRIMITAS“ (MENO VADOVAS PROF. P. VYŠNIAUS­ KAS, VYRIAUSIASIS DIRIGENTAS U. VAIGINIS). SVEČIAS SUTIKO AT­ SAKYTI Į „MUZIKOS BARŲ“ KLAU­ SIMUS, IŠ KURIŲ SKAITYTOJAI SUPRAS DIDŽIOJO MUZIKANTO PASAULĖJAUTĄ... – Kas buvo Jūsų mokytojai, kur mokėtės groti visais instrumentais?

– Turėjau nemažai mokytojų, bet vi­ suomet norėjau atrasti tai, ko jie manęs nemokė. Kiekvieną kartą iš jų mokiau­ si tobulėti, ne vien tuščiai groti. Yra du būdai pasiekti virtuoziškumą: tu ilgą laiką mokaisi groti, susiformuoja įgūdžiai, o toliau jau žinosi, ką su jais daryti; antrasis – pradėkite groti, ir įgū­ džiai laikui bėgant pagerės pačioje mu­ zikoje, kurios esate įkvėptas. Aš laikau­ si antrojo būdo. Taigi, mano įgūdžiai visada gerėjo dėl muzikavimo, o ne dėl grojimo vardan įgūdžių.

– Kaip pradedate savo dieną? Kokia Jūsų dienotvarkė?

– Neturiu nustatyto grafiko. Dau­ gumą dienų atsikeliu anksti ir skren­ du lėktuvu, kitomis dienomis esu savo viešbučio kambaryje ir rašau muziką. Kasdienybės rutina nevargina, darau tai, kas atrodo teisinga šiuo momentu. Manau, kad jei pradėčiau sudarinėti tvarkaraštį, jis atžygiuotų ir į mano mu­

TRUMPA BIOGRAFIJA

Jamesas Morrisonas gimė 1962 m. lapkričio 11 d. Australijoje. Tėvas buvo bažnyčios vargonininkas, motina, sesuo ir broliai – taip pat muzikantai. 1983 m. Morrisonai sukūrė 13 narių bigbendą ir pavadino jį „Morrison Brothers Big Bad Band“. J. Morrisonas yra multiinstrumentininkas: groja klarnetu, visais saksofonais, fliugelhornu, bosiniu trimitu, trombonu, eufonija, tūba, kontrabosu ir fortepijonu, tačiau geriausiai žinomas kaip trimitininkas. Jis taip pat yra kompozitorius ir puikus džiazo aranžuotojas. J. Morrisonas parašė ir atliko Sidnėjaus 2000 m. olimpinių žaidynių atidarymo fanfaras, dalyvavo daugelyje džiazo renginių. Morrisonui netgi yra sukurtas skaitmeninis trimitas „Morrison Digital Trumpet“...

Muzikos barai / 66

Dþiazo grandas Jamesas Morrisonas: Pamirðkime, kad grojame, – bûkime muzikos dalimi! Jamesas Morrisonas... ir jo instrumentų arsenalas


– Priklauso nuo to, kokį lygį jie nori pasiekti. Kuo daugiau laiko praleisi gro­ damas, tuo lengviau bus rasti savo kaip muzikanto esmę. Nėra griežtai nustatyto laiko, jeigu nori groti gerai, grok daug... – Jums teko koncertuoti su įvairiausiais pasaulio orkestrais. Su kokiu pačiu keisčiausiu kolektyvu esate grojęs ir kodėl jis buvo keisčiausias?

ziką – tai nėra gera idėja (šypsosi). – Klausantis Jūsų ir stebint vaizdo įrašus, atrodo, kad Jūs ne grojate, o su instrumentais medituojate, garsas sklinda tarsi malda. Ar praktikuojate jogą, meditaciją? Gal esate sukūręs savą sistemą?

– Muzika – tai visada meditacijos lai­ kas. Mes, muzikantai, esame palaiminti, nes turime savo langą į realybę, kurio daugelis žmonių neturi, išskyrus tuos atvejus, kai jie nustoja dirbti ir imasi ypa­ tingų ieškojimų norėdami tai išvysti. Manau, galite medituoti darydamas bet ką, bet muzikoje tai lengviausia. Prieš grodamas aš susikaupiu, ateinu į tinkamą vietą ir pradedu muzikuoti. Pasineriu tiesiai į savo vidinę energiją, kuri yra mano gyvenimo šaltinis – be mąstymo, be darbo, be technikos – tik energija. Manau, kad tai yra pagrin­ dinė priežastis, dėl ko man groti labai lengva ir visada tai darau su dideliu džiaugsmu. – Kiek laiko per dieną rekomenduojate groti savo studentams?

– Teko groti su vienos kariuomenės orkestru, etikos sumetimais nesakysiu kokiu, ir tai buvo be galo keistas atve­ jis. Manau, kad į jų armijos gyvenimą tikras muzikavimas įsiveržė visai ne­ tikėtai, nes jie negalėjo nieko tinkamai sugroti – iš anksto neturėjo jokio plano ir nežinojai, kas nutiks po kiekvienos natos. Vėliau teko groti su daugybe sausumos, oro pajėgų ir karinio jūrų laivyno bigbendų ir orkestrų, ir jie ti­ krai buvo nuostabūs. – Džiazas, meilė, filosofija ir pinigai – ką bendra, Jūsų nuomone, turi šios sąvokos?

– Viena iš šio sąrašo sąvokų išskir­ tina labiausiai – ir tai ne pinigai... Tai meilė. Džiazas, filosofija ir pinigai – tik būdai ką nors gauti. Pinigai tiesiog lei­ džia manipuliuoti fiziniu pasauliu, bet tai nėra visas pasaulis. Filosofija leidžia jums aprašyti realybę, tačiau iki galo jos neatspindi. Džiazas yra tarsi langas, kaip ir visa muzika, atverianti mūsų sielas, parodantis, kas iš tikrųjų esame, tačiau jis neatskleidžia mūsų visapusiškai. Meilė yra realybė. Tai vienintelis absoliučiai tikras dalykas, nesusijęs su niekuo kitu.

– Kas, be muzikos, Jūsų gyvenime užima svarbią vietą?

– Viskas! Viskas turi vienodai svar­ bią reikšmę, nes viskas yra mūsų gyve­ nimo patirtis. Skirtingomis dienomis, skirtingu laiku mes sutelkiame savo dėmesį į tam tikrą veiklą, ir tai, ką mes darome, tuo metu svarbu. Kai aš lipu į lėktuvą, labai svarbu saugos kontrolė, tačiau kai esu namie, ji man yra niekas. Kai groju koncerte, muzika yra labai svarbi, bet kai buriuo­ ju jachta, muzika ten net neegzistuoja. Aš skiriu savo dėmesį tam, ką darau dabar, tai geriau, nei daryti ką nors la­ bai svarbaus, kas šiuo metu nereikalin­ ga. Jei jūs dedate savo batus į lagaminą, šiuo metu tai gali būti svarbiausias da­ lykas pasaulyje. Jeigu taip gyvenate, nėra nereikš­ mingų dalykų ir nuobodžių užsiėmi­ mų, tai paprasti, bet svarbūs dalykai, ir juose nėra jokios magijos. – Esate multiinstrumentininkas, kompozitorius, režisierius. Ką dar šiame gyvenime norėtumėte išbandyti?

– Viską, kas pasitaikys gyvenimo kelyje. Aš niekada specialiai neieškojau išskirtinių patirčių, manau, kad reikia priimti tai, ką likimas mums skiria. Šis klausimas labai platus, nes susi­ jęs su gyvenimo prasme: kas svarbiau gyvenime – kasdien pelnytai gauti ar naudingai jam duoti? Aš džiaugsmin­ gai priimu visus gyvenimo mestus iš­ šūkius ir skiriu tam visą savo energiją – kas gali būti geriau? – Ar gastrolių po pasaulį metu spėjate susipažinti su nauju miestu ar šalimi? Ar tai Jus domina? Ar pasaulio pažinimas Jus įkvepia kūrybai?

– Pirma – keliaudamas stengiuosi susipažinti su skirtingomis vietomis, ypač kuriose būnu dažniau. Mane labai stebina, kad pasaulis toks skirtingas, bet dauguma žmonių yra tokie pana­ šūs. Antra – kūrybiškumas yra tai, kas sudaro pasaulį, tačiau nereiškia, kad pasaulis yra vien kūryba... – Ko palinkėtumėte Lietuvos pūtikams, „Trimito“ orkestro muzikantams?

– Norėčiau visiems palinkėti, kad mes patirtume džiaugsmą kartu, ku­ riant muziką tai yra įmanoma. Ženki­ me paprastą žingsnį ir pamirškime, kad grojame muziką – būkime tiesiog muzi­ kos dalimi! n Kalbino Gerimantas STATINIS, straipsnį rengti padėjo Vaida LAUCEVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 67


Muzikų sąjungoje Gerbiami „Muzikos barų“ skaitytojai,

sakoma, mįslės sukuriamos tam, kad būtų, kas jas įmena. Todėl viliamės, kad galbūt, Jums padedant, pavyks rasti atsakymą ir į šią. Atidžiai perskaitykite ištrauką iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto VI kurso studento Algimanto Bandzos laiško būsimai žmonai Reginai Samulevičiūtei: 1960-09-15 Šiąnakt reikia budėti ligoninėje1, tai netrukus jau ir eisiu. Su ligoniais susitvarkau neblogai. <...> Yra vienas tikrai įdomus ligonis mano palatoje – kokių 80 metų senukas iš Baku. Jis visą savo gyvenimą buvo dirigentas, atrodo, simfoninio orkestro. Dabar jam atsako širdis. Sutinęs, labai dejuoja. Tačiau įdomu tai, kad vos per radiją pradeda groti kokią nors klasikinę ar šiaip rimtą muziką, jo akys nušvinta, veidu prabėga kažkokia grimasa, panaši į šypseną. Jis truputį kilsteli patale ir pradeda diriguoti – švelniai, gražiai, o kur reikia, ir veržliau – takto ir tempo laikosi kuo griežčiausiai. Užmiršta savo skausmus ir bėdas. Vos tik muzika nutyla, vėl pradeda vaitoti, tampa sunkiu ligoniu. Jis ir pats tvirtina, kad jo didžiausia svajonė būtų numirti muzikai grojant. Visa palata tuos jo dirigavimus seka tartum kokį spektaklį. [Regina Bandzienė. Aš, Algimantas Bandza... Vilnius, 2002, p. 31. – ISBN 9955-509-03-01].

Tad kreipiamės į Jus tikėdamiesi, kad gal bendromis pastangomis pavyks išsiaiškinti, kas galėtų būti tas mįslingasis muzikas iš Baku. Gal kas nors iš Jūsų vyresnės kartos pažįstamų ar artimųjų yra pasakojęs ar žino, kas iš garsių Azerbaidžano muzikų galėjo lankytis Lietuvoje 1960 m. vasaros pabaigoje. Gal tuo metu vyko koks nors tarptautinis, kaip tuo metu buvo sakoma, sąjunginis, renginys? Gal į 1960 m. vasarą Vilniuje vykusią Dainų šventę buvo atvykusių svečių iš Baku? O gal Vilniuje gyveno koks nors minėtos šalies muzikas? Už bet kokią informaciją būsime dėkingi. Savo įžvalgas ar spėjimus prašom siųsti: Lietuvos muzikų sąjunga Gedimino pr. 32-2, LT – 01104 Vilnius

zurnalas@muzikosbarai.lt

1 Pasak medikų, tuometiniai Vilniaus universiteto studentai praktiką dažniausiai atlikdavo dabartinėje šv. Jokūbo ligoninėje.

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Gintautas VENISLOVAS Choro dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas, choro „Bre­ vis“ meno vadovas ir vyr. dirigen­ tas, LMTA docentas (gegužės 1 d.) Raimondas KATINAS Choro dirigentas, Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės MM jau­ nių choro vadovas (gegužės 2 d.) Justinas JONUŠAS Dirigentas (gegužės 10 d.) Judita BUTKYTĖ-KOMOVIENĖ Dainininkė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė (gegužės 14 d.) Aušra LIUTKUTĖ-POVILAITIENĖ Dainininkė, LMTA Dainavimo katedros lektorė (gegužės 21 d.) Audrius STASIULIS Trombonininkas, LNOBT orkestro artistas, Vilniaus B. Jonušo muzi­ kos mokyklos mokytojas (gegužės 30 d.) Vitalija VALEIKIENĖ Choro dirigentė, Klaipėdos uni­ versiteto Menų fakulteto lektorė (birželio 20 d.) Povilas MATAITIS Režisierius, chorų dirigentas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (birželio 26 d.)

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų; projektą „Disputai apie muziką ir kultūros politiką“ – skiria 5 000 (penkis tūkstančius) litų. Pagal projektą rengiamos laidos transliuojamos LR programoje „Klasika“;

Marius ŠINKŪNAS Vibrafonistas (liepos 18 d.) Lina JUKONIENĖ Choro dirigentė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė (liepos 22 d.)

Atsakymai į kryžiažodžio, spausdinto „Muzikos barų“ Nr. 3-4, klausimus: 1. „Karmen“. 2. Ispanas. 3. „Pajacai“. 4. „Ratuto“. 5. Maršas. 6. Aoidas. 7. Decima. 8. Ligita. 9. Selimas. 10. Gruodis. 11. Ant. 12. Caras. 13. Vox. 14. Pilis. 15. Romeo. 16. Naujalis. 17. Domarkas. 18. Jonkelis. 19. Obojus. 20. Serenada. 21. Diskas. 22. Gyvatės. 23. „Silvija“. 24. Ges. 25. Emilis. 26. „Vytis“. 27. Ave. 28. Velnio. 29. Surdina. 30. Milanas. 31. Šilalė. 32. Jautis IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ: MECOSOPRANAS

Muzikos barai / 68

Projektas AKIM (Aukštoji kultūra mokykloms) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas


PRADŽIOS RENGINIAI Senojoje Varėnoje Birželio 16 d., sekmadienį, 12 val. Senosios Varėnos šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda-koncertas ČIURLIONIO KVARTETAS Mykolo Romerio universiteto akademinis mišrus choras PRADŽIOS ŠVENTĖ Druskininkuose Birželio 16 d., sekmadienį, M.K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Muziejaus įkūrimo 50-ies metų jubiliejui 15.30 val. Jurgis Aleknavičius (fortepijonas, Rusija) Mykolo Romerio universiteto akademinis mišrus choras 18 val. Iškilmingas gėlių padėjimas prie M.K.Čiurlionio paminklo 19.30 val. Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Festivalio ir Sakralinės muzikos valandų ciklo „Čiurlioniškąją stygą palietus” Pradžios koncertas ČIURLIONIO KVARTETAS Mykolo Romerio universiteto akademinis mišrus choras Liepos 7 d., sekmadienį, Valstybės dienai, 12 val. Senosios Varėnos bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Gediminas Kviklys (vargonai) Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas) Styginių kvartetas ENSEMBLE A CORDA: „Duo Oktava“ Povilas Syrrist-Gelgota (altas, Norvegija) Toril SyrristGelgota (violončelė, Norvegija) „Duo a Corda“ Brigitte Sternes (smuikas, Norvegija) Martin Hug (gitara, Norvegija) Liepos 11 d., ketvirtadienį, 20 val. SPA Vilnius SANA Gabrielius Alekna (fortepijonas, JAV) Liepos 14 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Aušra Cicėnaitė (sopranas), Viktorija Marija Zabrodaitė (fleita), Živilė Survilaitė (vargonai) Liepos 21 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Mykolas Nechajus (tenoras, Vokietija) Renata Marcinkutė-Lesieur (vargonai) Liepos 22 d., pirmadienį, 17 val. Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokykloje Druskininkų moksleivių piešinių parodos atidarymas ir rašinių M.K.Čiurlionio kūrybos temomis konkursų geriausių darbų pristatymas. Jaunieji smuikininkai 21 val. Viešbučio „Europa Royale Druskininkai“ žiemos sodo salėje Fausta Savickaitė (sopranas), Katažyna Narkevič (smuikas) Augustina Vizbaraitė (smuikas) Aleksandras Vizbaras (koncertmeisteris) Liepos 23 d., antradienį, 10 val. M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje M.K.Čiurlionio studijų savaitės, Konferencijos „M.K.Čiurlionis ir pasaulis”, Smuiko muzikos šventės, Smuikininkų meistriškumo mokyklos atidarymas Fortepijono muzikos valanda Rokas Zubovas. Jaunieji smuikininkai. M.K.Čiurlionio kūrinių ekspozicijos pristatymas Vadovė muziejininkė Danutė Kašėtaitė 12-18.30 val. Grand SPA Lietuva konferencijų centro salėje „Neris” Konferencija „M.K.Čiurlionis ir pasaulis” Dalyvauja M.K.Čiurlionio kūrybos tyrinėtojai ir atlikėjai iš JAV, Izraelio, Prancūzijos, Norvegijos, Vokietijos, Rusijos SPA Vilnius SANA 19.30 val. Tapytojos Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės parodos atidarymas Jaunieji smuikininkai 20 val. Kompozitoriaus Broniaus Vaidučio Kutavičiaus kūrybos vakaras KAUNO STYGINIŲ KVARTETAS Operos solistai Gabrielė Sližytė (smuikas, Prancūzija) Katažyna Narkevič (smuikas)

Liepos 24 d., trečiadienį, Grand SPA Lietuva konferencijų centro salėje „Neris” 9-18 val. Konferencijos „M.K.Čiurlionis ir pasaulis” tęsinys Gražinos Daunoravičienės ir Rimos Povilionienės knygos „M.K.Čiurlionis. Jo laikas ir mūsų laikas” ir Mildos Kulikauskienės knygos „Sesers rūpestis“ pristatymas. Pristato autorės ir Stanislovas Urbonas, Memorialinio kultūros centro „Čiurlionio namai” direktorius Choro „Jauna muzika“ naujos plokštelės „... iš pagarbos MKČ“ pristatymas 17 val. Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokykloje Lietuvos kompozitorių smuiko muzikos koncertas Meistriškumo mokyklos smuikininkai 20 val. M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje Kamerinės muzikos koncertas Irena Friedland (fortepijonas, Izraelis) Katažyna Narkevič (smuikas) Jaunieji smuikininkai Liepos 25 d., ketvirtadienį 10 val. Ekskursija po Druskininkus ir jo apylinkes, susijusias su M.K.Čiurlioniu Vadovas dailėtyrininkas Adelbertas Nedzelskis 14 val. Miško muziejuje „Girios aidas“ Skiriama Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms ir Tarmių metams Pokalbis prie apskrito stalo „Gamtos, meno, liaudies tradicijų santarvė ir sąveika”. Vedėja etnologė Gražina Kadžytė 15 val. Muziejaus „Girios aidas“ kiemelyje Lietuvos tarmių, dzūkų krašto papročių, dainų, šokių popietė Leipalingio folkloro ansamblis „Serbenta“ 15.30 val. Liškiavos Svč. Trejybės bažnyčioje Smuiko muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkai 21 val. Viešbučio „Europa Royale Druskininkai“ žiemos sodo salėje Smuiko muzikos valanda Gabrielė Sližytė (smuikas, Prancūzija) Katažyna Narkevič (smuikas), Dalia Sakavičiūtė (altas) Jaunieji smuikininkai, Aleksandras Vizbaras (koncertmeisteris)  Liepos 26 d., penktadienį, 15 val. Socialinių paslaugų centre Smuiko muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkai 18 val. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje Kristijono Donelaičio skaitymai „Ant saulelė vėl...“ Gražina Urbonaitė (aktorė) Gabrielė Sližytė (smuikas, Prancūzija) Dalia Sakavičiūtė (altas) Jaunieji smuikininkai, Aleksandras Vizbaras (koncertmeisteris) 20.30 val. Viešbučio „Best Western hotel Central“ salėje Gabrielė Sližytė (smuikas, Prancūzija) Dalia Sakavičiūtė (altas) Meistriškumo mokyklos smuikininkai Liepos 27 d., šeštadienį 11 val. Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokykloje Susitikimas su smuikininku, pedagogu profesoriumi Eugenijum Paulausku 18 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkai Liepos 28 d., sekmadienį, Smuiko meistriškumo mokyklos ir Smuiko muzikos šventės Pabaigos koncertai 12 val. Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokykloje 16 val. „Draugystės sanatorijos“ Raudonojoje salėje Dalia Kuznecovaitė (smuikas, Prancūzija) Gabrielė Sližytė (smuikas, Prancūzija) Meistriškumo mokyklos smuikininkai 12 val. Senosios Varėnos bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Virginijus Barkauskas (vargonai, JAV) Liudas Norvaišas (bosas), Robertas Beinaris (obojus)

Rugpjūčio 3 d., šeštadienį, 19 val. Viešbutyje REGINA Prancūzų-lietuvių muzikos ir poezijos vakaras „Garsai ir aromatai sklando vakaro ore...” Birutė Vainiūnaitė (fortepijonas) Poeziją skaito Lukrecija Petkutė Rugpjūčio 4 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Jūratė Landsbergytė (vargonai) Algis Lunskis (tenoras, Vokietija) Vytautas Oškinis (fleita) Koncertmeisteris Aleksandras Vizbaras Rugpjūčio 11 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Aušra Liutkutė (sopranas), Andrius Pleškūnas (altas) Jarūnė Barkauskaitė (vargonai) Rugpjūčio 18 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Petras Vyšniauskas (saksofonas) Bernardas Vasiliauskas (vargonai) Rugpjūčio 24 d., šeštadienį, 20 val. „Draugystės sanatorijos“ Raudonojoje salėje Koncertas „G.Verdis, R.Wagneris... tas magiškas operos pasaulis“ Sabina Martinaitytė (sopranas), Andrejus Apšega (baritonas), Mantas Gacevičius (baritonas) Audronė Eitmanavičiūtė (fortepijonas) Rugpjūčio 25 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Vytenis Gurstis (fleita, Vokietija), Ugnius Dičiūnas (obojus), Virginija Survilaitė (vargonai) Rugsėjo 22 d., šeštadienį, 16 val. M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokyklos moksleivių ir mokytojų koncertas Druskininkų moksleivių piešinių ir rašinių M.K.Čiurlionio kūrybos temomis konkursų laureatų darbų pristatymas ir autorių apdovanojimas 19 val. GRAND SPA Lietuva salėje „Nemunas” Festivalio Pabaigos koncertas LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Operos solistai Koncertų vedėjas muzikologas Vaclovas Juodpusis


Caroline Stinson violončelė / Juilliardo mokykla ir Sirakūzų universitetas (JAV) Vladimiras Prudnikovas vokalas / Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija ir LMTA Gabrielius Alekna fortepijonas / Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija Nijolė Ralytė koncertmeisterio praktika / Lietuvos muzikos ir teatro akademija Audronė Žigaitytė kompozicija / Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Birštono vasaros menų akademija kviečia aukštųjų mokyklų, universitetų, gimnazijų, meno mokyklų moksleivius, studentus ir studijas baigusius atlikėjus, muzikos, meno ir bendrojo ugdymo mokyklų muzikos pedagogus į sparčiai ir harmoningai augantį vidurio Lietuvos kurortą Birštoną (www.visitbirstonas.lt). Tarptautinio lygio muzikų ir pedagogų pamokos, G. Verdi ir R. Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms skirtas paskaitų ciklas ir videoklubas, koncertai ir kiti renginiai, iš pagrindų atnaujinta Birštono kultūrinė infrastruktūra ir gamtos grožis – puikios sąlygos kūrybiniam darbui, profesiniam tobulėjimui ir įkvepiančiam bendravimui.

Profile for LMS

Mb 2013 5 6 is  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Mb 2013 5 6 is  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Advertisement