„Centras“ Nr.6-1, 2013

Page 1

DIZAINO KELIONĖS

i

ARCHITEKTŪRA ▪ INTERJERAS ▪ DIZAINAS ▪ MADA

2013/14 žiema

12 įspūdingų namų interjerų Interviu su architektu Audriumi Ambrasu Naujas Danijos princo rūmų interjeras Dizaino kelionės: Švedija, JAV, Prancūzija Naujos apšvietimo tendencijos Kaina 8,99 Lt ISSN 1392-6063 2013/14: 6/1 (88) I 1









Turinys

2013/14: 6/1 (88) Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

10 Šiandiena reikalavimus architektūrai kelia tik paveldosaugininkai

Mados redaktorės: Gabrielė Vaitkutė

50 „Mano EKOnamai‘13“ konkursas

gabriele@infashion.lt

Katia Merežnikova

Redaktoriaus žodis

katia@infashion.lt

Lygiai prieš 15 metų, 1998 gruodžio pradžioje, buvo išleistas pirmasis „Centro“ numeris, kuris tuo metu pakeitė nuo 1991 metų taip pat nuo gruodžio mėne14 Architektūra, gimusi iš meno

52 Devynišimtieji pagal GIO PONTI

sio leistą žurnalą „Interjeras“. Šalia visuotinių Kalėdų mes dar švęsime savo leidybos verslo 22-ejus ir

Vyr. redaktoriaus padėjėja Karina Sėrikova

„Centro“ 15-os metų sukaktis. Kad neįstrigtume

centras@interjeras.lt

laike, nusprendėme pasikeisti, atsišviežinti ir naujomis pajėgomis, su naujomis idėjomis pulti į atsiritančias gyvenimo bangas. Mūsų viršelyje besipuikuo18 Loftas Šveicarijos kalnuose

56 „Design Lithuania 2001-2013“ Londone ir Kane

tikėjimas ateitimi.

džiaugti gausėjančiomis mūsų partnerių gretomis. Į mūsų skaitytojų gretas įsilieję viešbučių ir restoranų savininkai, notarai, greta nekilnojamojo turto vysty58 Naujienos

tojų, suteikia solidų pagrindą manyti, kad visuomeninių interjerų temos bus ir toliau aktualios greta įprastų įdomiausių privačių interjerų. Taip pat nuo šiol mūsų žurnalą skaitys Chaine des Rotisseurs Lietuvos padalinio nariai. Interviu su architektu A. Ambrasu atskleidžia visiems

26 Drąsūs ir šiuolaikiški – Danijos karalių rūmai

64 Lemputės, kurios šviečia sveikiau ir jaukiau

žinomą tiesą: kur yra reguliavimas – ten nelieka meno. Reguliavimas gali ir turi būti tik to meno propagandoje. Pagaliau kultūros ministerija suprato, kad skirti lėšas po truputį visiems nusipelniusiems menininkams arba tiems, kas save tokiais laiko, – neefektyvu. Daug efektyviau veikia valstybės reprezentacija

30 Miesto atspindys bute

66 Ar teisingai apšviesta Jūsų darbo vieta?

per kūrybą. Atsiranda dar vienas realus motyvas kurti, o ne tikėtis paramos už tai, kad kažkada buvai geras. Teko asmeniškai tai pajusti Londone ir Kane, pristatant „Design Lithuania 2001-2013“ parodą. Dizaino istorijos rubrikoje įspūdingas architekto Gio Ponti, legendinio žurnalo „Domus“ įkūrėjo, gyve-

34 Viešbučiai: AMERICANO, CORT, j – Amerika, GALATASARAY, LA MAISON CHAMPS ÉLYSÉES

1 Teatrališka mada ir madingas teatras: tada ir dabar

nimas. Infashion.lt dalyje pristatome keltą jaunų dizaino asmenybių, kurioms dar viskas prieš akis. Su viltimi žvelkime į ateitį ir pasitikime 2014-uosius kupini pasiryžimo keisti mus supantį pasaulį (visai neblogas tostas naujametiniam stalui).

44 Jaukus, keistas ir atradimų kupinas „Alfred & Constance“ baras

3 LINA ZANGERS: „Kaip galima jaustis patogiai tuščiame kambaryje stovint prie balto lapo?“

Platinimas ir prenumerata Kristijonas Marcinkevičius prenumerata@interjeras.lt

jančio mėsininko veide būtent ir atsispindi ryžtas bei

Prieš grįžtant prie šio numerio temų, norėtųsi pasi-

22 Namas M

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė

Vytautas Gurevičius

Autoriai: Jonas Malinauskas Saulė Juknevičiūtė Inesa Kuliavaitė Vytautas Gurevičius Gabrielė Pacevičiūtė Katia Merežnikova Rūta Švedkauskaitė Justė Urbonavičiūtė Fotografai: Diana Abravičiūtė Greta Bernotaitė „Ffakers“ (Eglė Jociūtė ir Ieva Markevičiūtė) Florian Groehn Lionel Henriod / mc2 Patricia Schmid Martine Neirinck Marcel Luchian Studio Höst Amit Geron 123 Photographer | Murray Fredericks Viršelyje – Alfred & Constance baras, nuotrauka Florian Groehn Infashion.lt viršelio autorė: Greta Bernotaitė

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius. Tiražas – 4000 egz. Kaina – 8,99 Lt. Žurnalas internete: www.interjeras.lt/zurnalas-centras

Žurnalo partneriai:

47 9 „džiazuojančio“ interjero metai

11 Dizainerė Ieva Daugirdaitė – subtilios estetikos ieškotoja

48 Skandinavijos atspindys restorane „HÖST“

19 TADAM!


i

INTERVIU

Šiandiena reikalavimus architektūrai kelia

tik paveldosaugininkai Architektą A. Ambrasą kalbino menotyrininkė Inesa Kuliavaitė Nuotrauka iš A. Ambraso asmeninio archyvo

Įsisenėjusios nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srities problemos kinta, tačiau lieka neišspęstos, todėl vis dar aktualios ir skatinančios apie jas kalbėti plačiau. Šį pokalbį inspiravo profesorės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės Architektūros paveldosaugos kurso metu suformuoti klausimai. Interviu su Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto docentu (2004–2012), „Ambraso architektų biuro savininku“, žinomu architektu Audriumi Ambrasu bus bandoma apie tai pakalbėti išsamiau.

I. K.: Dauguma architektų, projektuodami Kultūros paveldo departamento (KPD) prižiūrimose teritorijose ar pastatuose, susiduria su įvairiomis specifinėmis problemomis. Juk nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme ir kituose susijusiuose dokumentuose gausu reglamentų, apribojimų... Ar Jums lengvai/sunkiai pavyksta rasti sprendimą tokiose situacijose? Su kokiomis kliūtimis teko susidurti dirbant? Galbūt galite plačiau papasakoti apie iškylančias problemas ar iliustruoti praktiniais pavyzdžiais? A. A.: Kažkada yra tekę dirbti su tokiais projektais, tačiau paskutiniu metu panašios patirties neturiu. Seniau vyravo visai kitas požiūris ir kiti reikalavimai. Kalbant bendrai, manau, kad dalis žmonių, dirbančių saugomų teritorijų priežiūros sistemoje, per ją bando save realizuoti. Tai tampa tarsi jų saviraiška. Kiti per tokius dalykus nueina į politiką. Šie reiškiniai turi gilias šaknis. Maždaug nuo 1980-ųjų vyko tarsi tam tikra kova dėl senamiesčio, atskirų 10 I 2013/14: 6/1 (88)


pastatų išsaugojimo, naujų statybų kritika senamiestyje (tuo metu ten dar buvo naujų statybų, ne taip kaip dabar) ir tai dalinai peraugo į Sąjūdžio ištakas. Taigi tokia saviraiškos forma turi gilias tradicijas... Kalbant objektyviai, viskas yra kur kas paprasčiau. Manau, bet kuriuo atveju apribojimai, saugojimai – visa tai yra ir turi būti. Daugeliu atvejų reikia tik racionaliai susitarti. Tačiau kartais reikalavimai naujiems projektams keliami tokie, tarsi būtų privaloma daryti imitacijas. Teko domėtis Venecijos chartija (1964), UNESCO Vienos memorandumu (Durbanas, 2005), kur draudžiama imituoti senovę, tačiau saugotojai apie tai kažkodėl neužsimena, matyt, jiems nėra naudinga. Tuose dokumentuose labai aiškiai apibrėžta, jog naujas objektas turi būti naujas, atskirtas ir tai turi aiškiai matytis. Mane labai stebina ir baugina, kai senamiestyje daromi nesuvokiami dalykai – totali imitacija ir savęs apgaudinėjimas. Suprantu, kai atliekamas atstatymas, jis tikrai gali būti. Tarkime, Vilniuje yra ir sėkmingų atstatymo pavyzdžių – Pilies bei Didžiosios gatvių sankirtoje. Tie atstatyti pastatai dabar, kai praėjo nemažai laiko, tapo miesto audinio dalimi. Taip galbūt ir geriau, nei bandyti atrasti kažkokius netikėtumus. Tačiau kai prasideda imitacija, kur nėra aišku, kas daroma, tai tuomet tikrai yra baisu. Visgi, reikia pripažinti, jog visame pasaulyje pilna tokių pastatų. Juose matosi ir maivymosi, ir kažkokios istorinių stilių interpretacijos – mes čia nesam kažkokie unikalūs. Apskritai, geros architektūros objektų atsiranda gana retai. Manau, projektuojant saugomose teritorijose turėtų būti rengiami vieši konkursai, kuriuose išrenkamas darbas, tuo metu pripažįstamas geriausiu. Toks projektas realizuojamas nepaisant, kad galbūt jis ir ne visiems patinka. Tačiau čia iškyla kita problema. Saugomų teritorijų specialistai dažniausiai tokių konkursų vertinimo komisijose nedalyvauja pasilikdami sau teisę ateityje nepritarti laimėjusiam projektui. Tokiu būdu šie konkursai neturi jokios prasmės. Juk absoliučios tiesos nėra: jeigu susitarėm, uždavėm kažkokias ribas, įvyko konkursas, projektas pavyko, visi tuo metu nusprendė, kad jis yra geriausias, tai reikia tai ir priimti, nes tokios yra „žaidimo taisyklės“. Recepto, kaip padaryti gerą architektūrą, – nėra. Ir visai nesvarbu, ar ji būtų saugomose teritorijose, ar nesaugomose. Kodėl nesaugomos teritorijos turėtų būti blogesnės? Ar tai reiškia, kad ten galima statyti blogesnę architektūrą? Teoriškai tą receptą tarsi ir būtų galima surašyti, bet įvykdžius visus recepto punktus, nebūtinai gautum gerą architektūrą. Čia ir iškyla amžina problema, su kuria turi susitaikyti: yra sėkmingų pastatų, yra ir nesėkmingų pastatų... I. K.: Kaip manote, ar teisinga nuomonė, kad talentingi architektai vengia projektuoti KPD saugomose teritorijose? A. A.: Daugeliu atvejų projektuojant tokiose teritorijose yra tiesiog „nervinga“ aplinka. Paskutiniu metu man neteko dirbti su tokiais projektais, tačiau yra vienas toks ilgai besitęsiantis objektas, kuris patenka į saugomų vietų teritoriją. Derinant jį teko susidurti su įvairiomis komisijomis, kurių yra nemažai sukurta. Kai jose pasėdi ir pasiklausai, susidaro įspūdis, kad jau apskritai nieko nebesupranti apie architektūrą. Tose diskusijose nėra nieko apčiuopiamo, tiesiog keliama daug sumaišties. Būna ir taip, kad visi kvestionuoja visų sprendimus, ir tada atrodo, kad geriausia – nepriimti jokių sprendimų. Manau, būtent tokiuose dalykuose visgi turi būti priimamas susitarimas, čia svarbus ryžtas, atsakomybė ir suteikti įgaliojimai, kad būtų daroma taip, kaip yra nuspręsta. Tas „nervingumas“, matyt, ir neskatina projektuoti istorinėje aplinkoje. Kai turi galimybę rinktis, renkiesi kur yra sąlyginai ramiau. I. K.: Ar kažką vertinga matote sovietmečio architektūroje? Kaip vertinate „Merkurijaus“ nugriovimą Kaune? Gal ji apskritai bevertė? A. A.: Priklauso nuo to, ką vadinsime sovietmečio architektūra – ar tai yra ideologinis apibrėžimas, ar tiesiog laikmečio apibrėžimas? Jeigu vertinsime ideologiniu požiūriu, tai architektūra mažiausiai nuo jo priklauso. Galima jūsų klausimą perfrazuoti – ką vertinga matote sovietmečio poezijoje? Pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis – tai sovietinė poezija, nes jie kūrė tuo laiku? (Taip, šios poezijos nepavadintume sovietine, nors Justinas Marcinkevičius yra sukūręs ir tokių eilėraščių kuriuose šlovinamas Leninas, darbo liaudis ir pan., tačiau turbūt reikėjo atiduoti duoklę sistemai, nors kalbant apie to meto poeziją galima būtų prisiminti ir ezopo kalbą bei kitus dalykus. – I. K.) Architektūrai nereikėjo ezopo kalbos. Manau, tas sovietmečio termino naudojimas klausime tai tarsi išankstinio neigiamo vertinimo tikėjimasis atsakyme. Išskyrus tai, ką Vilniuje pastatė keli iš Leningrado (taip tuomet vadinosi Sankt Peterburgas) atvažiavę architektai, vadinamosios stalininstinės architektūros pastatų, kurie buvo tik nežymi injekcija, daugiau nieko ideologiško nematau. Tie patys architektai, besikeičiant tendencijoms padarė ir ankstyvojo modernizmo „perlų“. Pavyzdžiui, S. Neries vidurinės mokyklos priestatas Vilniuje (1961-1964 m.). Jį projektavo tas pats architektas Levas Kazarinskis, kuris projektavo ir M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje (1957 m.). Tai yra visiškai skirtingi objektai. Įsivaizduojant, ką tuo metu kūrė lietuvių architektų karta – A. ir V. Nasvyčiai, V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis, V. Dičius, V. Mačiulis, A. Eigirdas ir V. Čepas Palangoje ir kiti – su ideologija nieko bendro nematau. Apskritai manau, kad to meto pasauliniame kontekste jie buvo kontekstualūs, nors galimybės ir buvo ribotos, ypač medžiaginės. Kita vertus, dabar, kai atrodytų galimybės visai neriboja, kai kurie pastatai atrodo daug blogiau nei tie, statyti prieš 50 ar 30 metų. Turbūt, galima sakyti, kad architektams modernistams kažkuria prasme socialistinė santvarka buvo palanki, ypatingai plačių urbanistinių idėjų vystymui. Dabar nebūtų įmanoma taip „pasitaškyti“ grandioziniais projektais. Verslininkai, investuotojai skaičiuoja pinigus, žemės savininkai spekuliuoja žemės kaina ir panašiai. Visuomenėje iškyla kitos problemos. Jeigu, tarkime, visai bendruomenei kažkoks sprendimas yra naudingas, o kažkuriam vienam (kaip, pavyzdžiui, tiesiant kokį aplinkkelį) grynai iš godumo norisi pasipelnyti – stoja visas projektas. Visuomenė 2013/14: 6/1 (88) I 11


i

INTERVIU

šiandien nesugeba rasti mechanizmo, kaip pajungti visus bendram tikslui. Tuomet buvo kita situacija. Nesakau, kad ji buvo gera, tačiau estetiniu požiūriu nematau jokios ideologijos. Lygiai taip pat tada buvo ir gerų pastatų, ir blogų. Vertinant bendrame kontekste tas Lietuvos laikmetis labai išsiskiria. Pradžioje minėjau apie poeziją, tačiau taip pat galima būtų sakyti ir apie sovietmečio dailę, tapybą, muziką, teatrą, kiną... Jeigu pasižiūrėtume į vadinamąją 30-ųjų metų gimimo kūrėjų kartą, kuri tuo metu buvo produktyviausia, tai tada ir buvo sukurtas beveik visas mūsų modernusis kultūros lobynas. Tuomet susiformavo tarsi menininkų atžalynas, savotiška kūrybingų žmonių puokštė. Šios kartos bėda – nedėkingas laikmetis, bet gabūs kūrėjai visuomet yra aukščiau problemų. „Miestprojekto“ aprengimas stiklu manau buvo nereikalingas. Tuomet matyt lėmė impulsas – viską perdarysim, bus gražiau. Tačiau tie gerieji pastatai, savo laikmečio grynuoliai, juos sutvarkius, pakeitus susidėvėjusias medžiagas, sušvinta naujom spalvom. Pavyzdžiui, V. Dičiaus buities prekių parduotuvė „Buitis“ Kaune bei kiti. Taip daryti yra ir racionaliau. Apie Kauno „Merkurijų“ man sunku kažką pasakyti. Kartais architektūra – nedėkingas užsiėmimas. Jeigu objektas ekonomiškai negyvybingas, yra sunku jį pritaikyti, kyla klausimas, ką daryti? Toks objektas negali tapti paveldo dalimi tik dėl to, kad buvo pastatytas kaip universalinė parduotuvė ir reikėtų ją tokia išsaugoti – tai būtų labai sunku. Kita vertus, „Merkurijus“ ar Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė struktūriniu požiūriu niekuo nesiskiria nuo panašios paskirties statinių Berlyne ar kur kitur. Tokiuose Department Store (liet. universalinės, specializuotos parduotuvės) prekybiniai plotai formuojami ne greta pėsčiųjų pasažų, o tiesiog didelėmis salėmis. Tokie centrai Europoje puikiausiai veikia, mums gal tiesiog trūksta fantazijos tokiam verslo modeliui. Kartais pagalvoju, kad yra geriau nugriauti nenaudojamą statinį ir statyti iš naujo, negu netinkamai rekonstruoti ir taip jį subjauroti. Nors mano požiūriu Pavyzdžiui, arabų kraštuose aukštuminiai pas„Merkurijus“ architektūriškai nebuvo iki galo išgrynintas, tačiau vis tiek puikiausiai būtų stovėjęs, jeigu būtų veikęs. tatai yra jau ne architektūra, o dizainas. Tapo Koks bebūtų pastatas, tačiau išstovėjęs 50 metų, jis tampa nebesvarbu – sukuri naują kvepalų buteliuko tos vietos dalimi. Negalima būtų vienareikšmiškai atsakyt, bet, manau, kad laikmečio grynuoliai dažniausiai turi dizainą ar aukštuminį pastatą. ir racionalų grūdą. Atradus tinkamą verslo modelį, juos visada galima prikelti naujam gyvenimui, taip susikuriant ir papildomą pridėtinę vertę. I. K.: Jau keletą metų netyla kalbos dėl to, ar reikia Kaunui aukštuminių pastatų. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Kuri vieta, Jūsų manymu, labiausiai tiktų jų statyboms? A. A.: Apie vietą nieko negalėčiau pasakyti. Man yra tekę projektuoti keletą aukštuminių pastatų ir turiu pasakyti, kad jau „atsikandau“ šio reikalo. Daugeliu atveju aukštuminių pastatų statybos būna nepamatuotos ilgalaike ekonomine nauda, labiau tai saviraiškos, įvaizdžio klausimas. Pavyzdžiui, arabų kraštuose, Dubajuje, manau, aukštuminiai pastatai yra jau ne architektūra, o dizainas. Tapo nebesvarbu – sukuri naują kvepalų buteliuko dizainą ar aukštuminį pastatą. Tai tik mastelio klausimas, bet uždavinys yra toks pats. Tokiems statiniams nekeliami nei vidinės, nei išorinės erdvės formavimo uždaviniai. Galima sakyti, jog tai yra tiesiog didelio mastelio dizaino darymas, kuris turi savo taisykles. Vis dėlto, manau, kad žymiai vertingiau yra formuoti bendras erdves, tiek išorines, tiek vidines, stengtis daryti jas naudingesnes. Kaunas, mano požiūriu, kol kas neturi tokio ekonominio užtaiso, kad galėtų „šauti į viršų“. Tie pavieniai „šūviai“ dažniausiai būna nesėkmingi ir nereikalingi. Be to, kiek tenka susidurti praktiškai, naudingiau yra statyti mažiau aukštų su didesniais plotais juose, nes kompanijos plečiasi ir joms nėra patogu skaidyti veiklą. Jeigu Kaunas nepradėjo statyti aukštuminių pastatų, manau, jog ir neverta, nes miestas nėra toks tankus. Vilniuje aukštuminiai pastatai buvo statomi daugiau kaip įvaizdžio dalis. Šiam miestui reikėjo postūmio, kad jis iš provincijos išaugtų į nepriklausomos valstybės sostinę. Tuo metu sutapo daugelis dalykų: verslo, politikos interesai, architektūrinės ambicijos ir ore tvyrantis ekonominio pakilimo entuziazmas. Išėjo taip, kaip išėjo, bet jeigu tuo metu būtų ilgai svarstoma, greičiausiai, nieko apskritai nebūtų įvykę. I. K.: Papasakokite plačiau, kaip Jums šiandien atrodo Vilniaus dešiniojo Neries kranto situacija? A. A.: Dešiniojo Neries kranto statybos pakeitė miesto siluetą, atsirado naujas dėmesio taikinys. Nežinau, tai yra gerai ar blogai, bet yra senamiestis ir yra aukštuminių pastatų rajonas. Kyla priekaištų, kad jis per arti senamiesčio, užtat fiziškai lengviau pasiekiamas iš istorinio miesto centro. Kaip teigiamas pavyzdys, pateikiamas La Défense Paryžiuje, bet, manau, kad jis tiek nutolęs nuo miesto centro, kad yra tarsi atskiras miestas. Kitas pavyzdys – Londonas, kur nauji aukštuminiai pastatai įterpiami į istorinį miesto audinį, o ne ištremiami į miesto pakraštį. Nemanau, kad jau galime kategoriškai vertinti dešiniojo Neries kranto situaciją, tam turėtų praeiti daugiau laiko. I. K.: Tęsiant Kauno temą – ką manote apie „Žalgirio“ arenos įtaką Kauno Naujamiesčio paveldui? A. A.: „Žalgirio“ arena, manau, tiesiogiai nedaro įtakos Naujamiesčio paveldui. „Akropolis“ su automobilių stovėjimo aikštele turi stipriai didesnį fizinį poveikį. Jis atitraukia visus srautus nuo Naujamiesčio, Laisvės alėjos, 12 I 2013/14: 6/1 (88)


vizualiai uždengia bažnyčios bokštus. Kalbant apie „Žalgirio“ areną, jeigu miestas nusprendė, kad toks objektas reikalingas saloje, – galbūt tai yra gerai. Priklauso nuo to, kaip viskas veikia per renginius, kiek pritraukia žmonių. Visuomeninis objektas miesto centre yra geriau nei užmiestyje. I. K.: Ką manote apie Nemuno salos urbanizavimą ir apskritai upės, vandens įtaką miestui? A. A.: Deja, esame neturtinga šalis, neturime tiek potencialo, kuris veržtųsi ir jį reikėtų tiesiog kur nors nukreipti. Kelių lygių magistralinių gatvių perėjimai su priėjimu prie vandens yra nežmoniškos investicijos. Klausimas, ar tai pasiteisintų. Vandens pas mus nėra tiek, kad jis veiktų kaip miesto arterija. Pavyzdžiui, Reine vyksta laivyba, tikras gyvenimas, tai nėra parodinė funkcija. Mes apie vandenį daugiau kalbame, mums jo trūksta, bet tai yra labiau butaforiniai dalykai nei kažkas apčiuopiamo, tikro. Galbūt įtaką daro ir hidrografinė situacija – dažni potvyniai, atoslūgiai, prisiminkime, kad ir Anykščių pavyzdį su apsemtais pasivaikščiojimų takais. Atitraukus takus toliau nuo kranto, jie nebetektų prasmės. Panaši situacija ir su Nemunu Kaune. I. K.: Kalbant apie architektūros vertę, kaip manote, kurie objektai yra vertingesni – senesnių ar naujesnių laikų ir apskritai, ar įmanoma juos pasverti? A. A.: Man kur kas įdomesnis klausimas, kodėl vienu laiku vienaip buvo gražiau, o kitu laiku – kitaip. Pavyzdžiui, drabužių madoje tam tikru laikotarpiu dominavo skirtingi dalykai. Negali sakyti, kad vieni dalykai buvo geresni už kitus. Tiesiog taip buvo madinga. Tai filosofinis klausimas. Paradoksaliai atrodo paplitusi nuomonė, esą naująją architektūrą galima projektuoti tik naujuosiuose miesto rajonuose. Suprask, jog tenai statoma architektūra gali būti ir bloga. Kita vertus, tik paveldosaugininkai bei gamtinės aplinkos saugomų teritorijų specialistai ir kelia reikalavimus architektūrai. Niekur kitur apie tai nekalbama. Pavyzdžiui, kuo blogesnis objektas magistralėje Via Baltica esantis logistikos terminalas už sodybą saugomo miško glūdumoje? Juk pirmojo poveikis aplinkai yra kur kas didesnis. Mane labai liūdina tokia architektūra „be architekto“. Ji yra tiesiog neprofesionali. Europoje gausu puikių tokio tipo objektų. Nekalbu apie išskirtinės architektūros pavyzdžius, bet tiesiog švarius, tvarkingus, maloniai veikiančius objektus. Mūsų šalyje, jeigu objektas nėra saugomoje teritorijoje, apie jo architektūrą iš viso nekalbama. Jeigu naujas statinys projektuojamas saugomoje teritorijoje – kalbama, bet su išankstine nuostata. Čia labiausiai toleruojamos visokios pseudoistorinės butaforijos ir imitacijos. Tai, matyt, yra visuomenės brandos, modernumo (arba ne) požymis. Kol kas, sakyčiau, kad dar nesame moderni visuomenė. Kaip viso to paminklas ir simbolis yra Valdovų rūmai. Ne dėl to, kad nereikėjo jų atstatyti, bet todėl, kad investuojama į iliuzorinės praeities didybės įamžinimą, o ne į ateitį, neskatinama kurti kažko naujo. Mes stengiamės eiti į priekį, bet tarsi atbulomis, vis žiūrėdami atgal... Žinoma, naujo kūrimas visuomet yra rizikingas užsiėmimas, bet nebandant, nieko ir nesukursime. I. K.: Kas turėtų būti svarbu tvarkant senus pastatus, vietoves? A. A.: Meilė savo darbui ir amatui. Kai tvarkoma siekiant tik pasipelnyti – nieko gero neišeina. I. K.: Labai dėkoju už pokalbį. 2013/14: 6/1 (88) I 13


i

Architektūra

Architektūra

gimusi iš meno

Tekstas: Saulė Juknevičiūtė Architektūra: Govaert–Vanhoutte Vieta: Diksmuide, Belgija Realizacija: 2013 m. Fotografijos: Martine Neirinck

Vokiečių dizaino taryba (German Design Council) šiemet pirmą kartą suorganizavo apdovanojimus Iconic Awards 2013 architektūros srityje. Ši taryba jau kurį laiką organizuodavo dizaino apdovanojimus, o dabar pristatė naują architektūros kategoriją tam, kad būtų skatinami projektai, kurie savo turiniu integruoja aukščiausio lygio dizainą, interjero dizainą bei architektūrą. Govaert–Vanhoutte architektai iš Briugės Belgijoje laimėjo net du šiuos apdovanojimus: už Twelve ofisų pastatą Kortrijke bei už restoraną–viešbutį Notarishuys Diksmuide viešosios architektūros kategorijoje. Apie pastarąjį Govaert–Vanhoutte architektų projektą ir kviečiame paskaityti. Kaip savo architektūrinės filosofijos ištakas Govaert–Vanhoutte architektai pristato rusų menininko Kazimiro Malevičiaus darbus. Savo kūry14 I 2013/14: 6/1 (88)

boje menininkas perteikia dalykus, kurie gali būti atvaizduojami, nupasakojami, įvardijami abstrakčioje dimensijoje. Abstrakcija K. Malevičiaus darbuose yra paremta matematiniais bei meniniais konceptais: santykiu, matmenimis, moduliacija, balansu, kompozicija, kuri taip pat siejasi su tam tikru turiniu. K. Malevičiui buvo svarbi viršenybė, vyravimas, o šis terminas jam reiškė grynai emocinio įspūdžio, išgyvenimo dominavimą mene. Govaert–Vanhoutte architektai sako: „Savo darbuose mes taip pat stengiamės rezultatą pasiekti abstrakcijoje, transcendencijoje. Mes visuomet pradedame nuo projekto turinio ir programos bei aplinkos funkcinės analizės, kurias deriname su menine vizija, ir tai padeda projektui suteikti autentišką konceptą, kuris visuomet glaudžiai siejasi su kontekstu ir esama situacija“. Viešbučio Notarishuys realizacija puikiai


parodo ne tik kaip tokia sudėtinga aukštojo meno filosofija atsispindi architektų darbuose, bet taip pat kaip ji gali virsti nepaprastai praktišku bei sektinu funkcionalios architektūros pavyzdžiu. Viešbutis Notarishuys yra senovinėse patalpose egzistuojančio restorano išplėtimas. Senieji pastatai yra išsidėstę aplink vidinį kiemą, kurio viduryje jau tris šimtus metų auga įspūdingas bukas ir kur turėjo atsirasti nedidelis viešbučio pastatas. Naujasis pastatas buvo sukurtas kaip paviljonas, kuriame telpa keturi viešbučio numeriai. Vidinė paviljono erdvė yra paprastai, aiškiai ir patogiai išplanuota dviejų sparnų principu. Kiekvienas sparnas susideda iš dviejų viešbučio numerių. Pastato centre yra foje ir pusryčių erdvė, iš kurios taip pat galima patekti į bendrą sauną/ sveikatingumo centrą.

Esminis viešbučio Notarishuys koncepcijos elementas, kurį, matyt, galime vertinti ir kaip funkcinį, ir kaip grynai meninį elementą, yra minėtasis trijų šimtų metų senumo bukas senųjų pastatų kiemo viduryje. Šis medis matė, kaip gyvenamoji aplinka ir žmonės aplink keitėsi visus tuos dešimtmečius, tačiau viskas lyg ir sukosi aplink jį, jį išsaugant, prie jo prisitaikant, o ne jam pakenkiant ar pašalinant. Ši tradicija buvo ne tik išsaugota, bet tapo pagrindiniu idėjiniu elementu, kitaip tariant – šį kartą architektūra ne tik medžiui nepakenkė, ji prie jo prisitaikė, stengdamasi ištirpti jo fone, o ne atvirkščiai. Puikiai tokio koncepto rezultatą apibendrina Iconic Awards 2013 organizatoriai, sakydami, kad šio natūralaus monumento išaugojimas leido atsirasti drauge jaukiai ir šiuolaikinei architektūros išraiškai, kurios neatskiriama gyvenimo dalis yra eksperimentai su laiku ir erdve, besikeičiant metų laikams. 2013/14: 6/1 (88) I 15


Tuo tarpu, jeigu šį viešbutį reikėtų trumpai apibūdinti ne kaip jausmą ar atmosferą, o kaip fizinį objektą, viskas, ko gero, skambėtų daug paprasčiau. Dėl pagrindinio koncepto pastatas yra griežtai linijinis paviljonas istorinio medžio fone – architektūra lyg ir tampa šio augalo horizontu. Siekdami minimalaus vizualinio efekto aplinkai, architektai pastatą nuleido 50 centimetrų žemiau sodo lygio bei pasirinko betoną ir stiklą kaip pagrindines medžiagas. Didelė dalis viešbučio Notarishuys – iš stiklo ir šis sprendimas turi dvigubą efektą: iš sodo pusės pastatas lieka beveik nematomas, o iš kambarių visuomet matosi sodas bei patenka maksimali dienos šviesa, kurios kiekį ir pobūdį keičia tik senojo buko sezoniškumas – lapai vasarą duoda daugiau pavėsio kambariams, kai tuo tarpu šakos žiemą įleidžia daugiau saulės šviesos. 16 I 2013/14: 6/1 (88)

Šį sezoninį saulės ir medžio žaidimą tikriausiai būtų galima pavadinti pagrindiniu viešbučio interjero elementu neutralių kambarių fone – taigi medžio konceptas veikia ne tik pastato architektūrą, jis organiškai kartu su vaizdu bei šviesa įsilieja ir į viešbučio vidų. Pačių keturių viešbučio numerių idėja labai paprasta – kiekvienas iš jų susideda iš miegamojo erdvės, kuri yra suformuota aplink funkcinę salą, kurioje yra viskas, ko reikia kambariui: „salos“ viduje yra vonios kambarys, erdvus dušas ir sanmazgas, o išorėje – visa reikalinga elektronika, spinta, šaldytuvas. Kai kuriuose numeriuose ši dėžė taip pat atskiria miegamojo erdvę nuo atviro dušo. Miegamojo erdvėje tęsiasi viešbučio, kaip paviljono, mintis – čia yra viskas, ko reikia, bet daugiau – nieko. Tačiau tuo pat metu, nors, atrodo, šio viešbučio numerio komplektacija yra visiškai bazinio


DIZAINO KELIONĖS

lygio: lova, staleliai prie lovos, fotelis, kilimas, toršeras, nematomas apšvietimas, langai ir betono konstrukcija–apdaila – ši visuma palieka subtilios prabangos įspūdį, tai interjeras, kuris atlieka savo funkciją ir neerzina nereikalingomis detalėmis. Iš pirmo žvilgsnio viešbutis Notarishuys atrodo japoniškas – jo medžiagiškumas, formos, plokštuminė architektūra, glaudus ryšys su gamta, netgi organiškai į paties pastato architektūrą integruoti nedideli dekoratyviniai vandens baseinėliai. Tačiau iš tikrųjų, kaip patys Govaert–Vanhoutte architektai ir sako, šiuo projektu jie mėgino sumažinti patį pastato buvimo faktą, šis pastatas tiesiog apibūdina erdves: ar tai yra vidus, ar išorė, ar erdvė yra priešais sieną, tarp sienos ir stiklo, greta vidinės (išorinės) erdvės ir taip toliau. Toks požiūris atrodo ypatingai naudingas archi-

i

tektams, dirbantiems istorinėse vietose ir/ar gamtoje bei urbanistinėse intervencijose. Būtent tai ir buvo įvertinta Iconic Awards 2013 apdovanojimuose. Renginio organizatoriai viešbutį Notarishuys apibendrino kaip ryškų ir išradingą projektą, kuriame architektai sėkmingai suderino seną ir naują, pasitelkdami patrauklų ir drauge funkcionalų sprendimą. Tai, kaip Govaert–Vanhoutte architektai pastebėjo, pripažino ir įvertino jau egzistuojančios erdvės potencialą ir atkūrė ją pridėdami papildomos vertės visam kompleksui, anot konkurso vertintojų, turėtų tapti urbanistinės intervencijos atnaujinant ar rekonstruojant istorinėje ir gamtinėje aplinkoje modeliu šiuolaikiniams architektams.

2013/14: 6/1 (88) I 17


i

Architektūra

Loftas Šveicarijos kalnuose

Architektūra: Ralph Germann architectes Interjero dizainas: Ralph Germann architectes Vieta: Valė, Šveicarija Realizacija: 2013 m. Nuotraukos: Lionel Henriod / mc2 ir Patricia Schmid

■ Pirmasis pastato sluoksnis, kuris buvo išsaugotas, taip pat pagamintas iš medžio. Na o antrasis pastato sluoksnis, vidinis, yra stiklo kubas. Takas skiria šiuos du sluoksnius ir taip padeda valdyti ventiliaciją. Langinės ir/arba langai gali būti palikti atidaryti arba užverti tam, kad sumažinti šviesos srautą ar aprūpinti oru

■ Iš stiklinio kubo vidaus galime matyti medinį taką, paliktą pradinės būsenos

■ Kadangi kubas stiklinis, namo gyventojai gali džiaugtis šviesa bei peizažu nekentėdami nuo šalčio 18 I 2013/14: 6/1 (88)

Ginklų sandėlio savininkas, kuris gyvena namelyje šiek tiek tolėliau, norėjo paversti šią buvusią Šveicarijos armijos patalpą, pastatytą Antrojo pasaulinio karo metais, į gyvenamąsias patalpas. Arsenalas stovi virš nedidelio forto, iš kurio galima apžvelgti slėnį, esantį prie pat Prancūzijos sienos. Nebuvo lengva įsivaizduoti, kaip šią medinę dėžę išskirstyti į daug nedidelių kambarėlių ir pertvarkytą į malonią vietelę... todėl jos savininkui buvo pasiūlyta tiesiog nugriauti buvusį ginklų arsenalą. Visi su tuo sutiko, išskyrus architektą Ralph Germann, kuris pasirinko kardinaliai priešingai – netgi išsaugoti arsenalo fasadą. Jo nuomone, „senas

pastatas neturėtų būti ištrintas. Kai transformuojama kažkas seno, svarbu išlaikyti jo pradinį tapatumą“. Architektas R. Germann nusprendė konvertuoti šį sandėlį į jaukius namus. Transformacija apėmė stiklo kubo arsenalo viduje įrengimą, kas leido architektui neardyti žavingų patalpos sienų, ir taip jis galėjo išsaugoti stogą bei kai kurias istorines objekto detales, tokias kaip užrašą „charge maximum 1500 kg au m2“ (liet. maksimali apkrova 1500 kg/m2) ant sienos... visas detales, primenančias, jog šis pastatas po karo tarnavo kaip ginkluotės sandėlys.


■ Pastato lubos nudažytos švaria satino pilka spalva tam, kad atmuštų maksimaliai daugiau šviesos

■ Dėl dvigubo stiklinimo namo gyventojai gali džiaugtis pasyviu šildymu

■ Vonioje dominuoja juoda spalva, skirta sukurti intymią aplinką bei išvengti izoliacijos jausmo. Kuo tamsesnis ir mažesnis kambarys, tuo gilesnis jis atrodo

■ Norint išlošti vietos, lova gali būti sulankstyta ir paslėpta. Lubose esantys halogeniniai prožektoriai įtvirtinti pakankamai aukštai, kad nebūtų taip lengvai pastebimi. Jų ryškumas yra reguliuojamas dimeriu

■ Priešais lovą esantis horizontalus langas užtikrina puikų apšvietimą, kartu apsaugodamas namo gyventojų privatumą

■ Fukcijų atspalvio lovatiesės dryžiai dera su WC, kuris, kaip galime spėti, yra paslėptas centriniame kube, sienų spalva

■ Sukurdamas spalvinį kontrastą,

Norėdamas išsaugoti šį praeities liudijimą, architektas išlaikė tik grynas medžiagas – taurias ir tvirtas – tokias kaip maumedis, skalūnas, stiklas, metalas. Jos interpretuotos naudojant švarias, grynas linijas ir tai suteikė trobelei nesenstančią atmosferą. Dabar savo istoriją pastate rašys nauji jos šeimininkai. Praeitis liudija, tačiau švelniai, tyliai, tarsi įvyniota į kašmyrą... Šiuolaikiškumas atskleistas per šio pastato interjerą. Nepaprastai kompaktiško vonios kambario sienos yra juodos, siekiant sukurti gylio iliuziją. „Ši spalva nėra sustabdoma, kaip kad nutiktų su balta spalva“, – paaiš-

kina R. Germann. „Akys pasineria į begalybę, tarsi žiūrint į kosmosą“. Medžiagų pasirinkimo kriterijus – paprastumas. Grindys – vaškuotas betonas: „grynos, kilnios medžiagos“, – komentuoja architektas. R. Germann pamėgtos ypatingai šiuolaikinės stiliaus formos stipriai kontrastuoja su savo pirminę išvaizdą išlaikiusiu mediniu taku. Siekdamas išvengti nukrypimo į griežtą asketizmo atmosferą, R. Germann į interjerą įraukė netikėtų detalių, kurias galima rasti už rūbinės durų. Šis nedidelis kambarys nuo grindų iki pat lubų šviečia ryškia ir ignoruojančia rožine... egzotiškas prisilietimas, kuris, tiesą pasakius, puikiai integruotas į visumą.

architektas norėjo išvengti vietos taupymo. Už rūbinės durų pasirinkta drąsi fuksijų spalva

2013/14: 6/1 (88) I 19


i

DIZAINO KELIONĖS

■ Virš surūdijusio plieninio stalo (Silvio Rohrmoser) pro stoglangį galima pamatyti originalų dviejų dalių stogą. Galima išvysti, kaip du tūriai įsilieja vienas į kitą

■ Šio pastato reabilitacijos filosofija – išgauti prastų medžiagų kilmingumą. Baldai buvo parinkti būtent šia dvasia, kaip galima įsitikinti, žvelgiant į jau minėtą surūdijusio plieno stalą (Silvio Rohrmoser)

■ Virtuvės grindys, nuvaškuotos it betonas, kontrastuoja su natūralaus medžio aspektu

■ Priešingai darbinėms patalpoms, spintos centriniame kube yra nepastebimos, paslėptos už stumdomų durų

■ Takas yra apšviestas neono vamzdžių, paslėptų po juodomis medienos plaušų, plokštėmis

■ Medinės plokštės taip pat puikiai, kaip ir tvirtos Šveicarijos armijos konstrukcijos, atspindi pastato praeitį

■ Šildantis plieninis židinys apsuptas krėslais Spring (Erwan Bouroullec, Cappellini)

Šis projektas, nepaisant jo funkcionalumo, akcentuoja šviesos ir erdvės derinį. Architektas taip pat suprojektavo antrą kubą, tačiau šį kartą medinį. Suskirstytas stiklo konstrukcijų, jis talpina higienos kambarius, spintas ir net lovą, kurią galima sulankstyti. Taip optimizuojama vos 49 m2 erdvė šioje zonoje. Kiti daiktai, tokie kaip televizorius, yra paslėpti tarp sienų. Didelis langas, kuris gali būti paslėptas dvigubomis medinėmis langinėmis, ir ilgas horizontalus langas užtikrina puikų apšvietimą. Švelnios pilkos spalvos lubos atsispindi maksimaliu aiškumu. Gyventojai gali pasirinkti, kada atverti stiklo sienas ir atgaivinti patalpos orą, o kada jas uždaryti. Ir kai sutemsta bei durys užsiveria, atmosfera patalpoje tampa šilta ir jauki. Tiesiai virš stalo lubose įrengta anga leidžia pamatyti originalų dviejų dalių stogą. Jei

20 I 2013/14: 6/1 (88)

panirsite į pro angą sklindančią mėnulio šviesą, pasijusite lyg plūduriuotumėte savo asmeniniame pasaulyje. Na o žiūrint iš išorės, arsenalo kamufliažinis paviršius yra tiesiog tobulas. Įmonė Ralph Germann architects įkurta 2002 metais Ralfo Germano. R. Germanas savo daugiadisciplinę praktiką vykdo Vevėje, Šveicarijoje, kartu su septynių bendradarbių komanda. R. Germanas aktyviai dirba įvairiuose srityse: nuo architektūros iki baldų dizaino. Įmonės architektūra gali būti apibrėžta dvejais žodžiais: estetika ir funkcionalumas. Pradedant tvarkingu ar asketišku interjeru, baigiant vietine architektūra. Šios įmonės suprojektuoti pastatai taip pat pasižymi unikaliais baldais, pritaikytais kiekvienai erdvei, sukuriant idėją, jog būtent baldai yra pagrindinė šių projektų vertybė.



i

DIZAINO KELIONĖS

Namas

M

Tekstas: Saulė Juknevičiūtė Architektai: Marcel Luchian, Marcel Luchian Studio Vieta: Singera, Kišiniovas, Moldova Realizacija: 2013 m. Fotografijos: Marcel Luchian Studio

Namą M (M House) architektas Marcelas Luchianas buvo pakviestas pristatyti GIS 2013 architektūros parodoje-konferencijoje Bukarešte, Rumunijoje, šių metų balandžio pabaigoje. Toks įvertinimas išskiria Namą M kaip gerą šiuolaikinės pietryčių Europos architektūros pavyzdį, todėl siūlome su šiuo projektu susipažinti iš arčiau. Tikriausiai visiems bent šiek tiek keliaujantiems lietuviams pažįstamas nemalonus jausmas, kai pasakojant apie Lietuvą svečioje šalyje, esame tapatinami su buvusiu Sovietų bloku. Nors tai ir yra istorinis faktas, į klausimą, kiek daug šis faktas atsispindi šiuolaikiniame Lietuvos gyvenime, kiekvienas, matyt, turime savo atsakymą. Tačiau kiek mes patys žinome apie kitas panašaus likimo Europos šalis, kuriose nesame buvę? Greita interneto paieška apie Kišiniovą suformuoja vaizdą, kuriam puikiai tinka 22 I 2013/14: 6/1 (88)

pasakymas „betono džiunglės“: masyvūs betono daugiaaukščiai, kuriuos, atrodo, skaido tik gatvių linijos – tokie pirmieji vaizdai. Jaunieji Europos architektai vis dažniau išsilavinimą bei darbo patirties stengiasi įgyti skirtingose Europos šalyse tam, kad tokie stereotipai keistųsi ir ilgainiui visai išnyktų. Architektas M. Luchianas išsilavinimą įgijo Moldovos, Latvijos bei Italijos universitetuose, o jo pristatomas projektas – Namas M – padeda mums susipažinti su paprastai retai į mūsų akiratį patenkančia šiuolaikine pietryčių Europos architektūros kryptimi. Namas M – puikus šiuolaikinio modernizmo pavyzdys, kuris, be kita ko, patraukia akį savo unikalia išorės forma, į kurią žiūrint, be estetinio pasimėgavimo, natūraliai kyla klausimas – iš kur ji atsidaro. Į šį klausimą tikriausiai būtų lengvai atsakyta, pasivaikščiojus po namų vidų: Namo M forma yra


Architektūra

pagrįsta persidengiančiais stačiakampiais, kurie yra sukurti kaip priemonė, atskleisti kuo daugiau panoraminių Singeros gamtos vaizdų, besidriekiančių aplinkui. Atrodo, kad visas namas sudėliotas iš vos keleto rūšių viena su kita rezonuojančių detalių: įvairaus medžiagiškumo betoninių ir stiklinių, vertikalių ir horizontalių skirtingo dydžio plokštumų – nuo pagrindinių namo ašių (sienų, grindų perdangų, betono plokštumos, formuojančios kiemo landšaftą) iki Barselonos kėdžių ir net mažiausių vonios kambario detalių, į kurias, matyt, kūrybinio proceso metu buvo kreipiamas nė kiek ne mažesnis dėmesys nei į pagrindines detales. Fotosesijos metu netgi buvo paleistas vanduo iš čiaupo – tai leidžia atkreipti dėmesį į M. Luchiano, kaip interjero kūrėjo, neįtikėtiną kruopštumą. Namui M galbūt ir galime turėti vieną

i

kitą priekaištą – tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų priekabumo ar skonio. Tačiau, tarkime, namo miegamosiose erdvėse detalių visuma suskamba tiesiog ypatingai, o paskutinės detalės – aliejumi tapyta drobė bei raudonų rožių puokštė – puikiam interjerui įkvepia gyvenimo bei paslapties – norisi įsivaizduoti, kas ir kaip tokiuose namuose gyvena ar gyventų. Ir išties gyvenimas tokiuose namuose – vienas iš aspektų, apie kuriuos nejučia susimąstai priešais save matydamas Namą M. Šis namas yra tvarkingas. Jis yra tvarkingas ne tik todėl, kad fotosesijos metu, matyt, niekas jame dar negyveno, bet dar ir todėl, kad jis yra tvarkingai sukurtas. Iš vienos pusės šis tvarkingumas reiškia jau minėtą plokštumų sistemą, iš kurios Namas M ir buvo surinktas, bei griežtai apribotą spalvų paletę: juodos, pilkos bei baltos atspalvius bei vienin2013/14: 6/1 (88) I 23


i

Architektūra

teles „gyvas“ spalvas – raudoną ir žalią – bet tik gyvų gėlių žieduose ir kituose pavieniuose augaluose. Taip, toks derinys kuria nemažą estetinį žavesį. Kyla tik vienas klausimas – kaip šis namas atrodys, kai virs namais, tai yra vieta, kur kasdien gyvena žmonės: gamina ir valgo, ilsisi ir miega, tvarkosi ir kuria netvarką, galbūt net žaidžia. Tarp M. Luchiano darbų daugiausiai interjerai, todėl gerai žinoti, kad Namas M turi ne tik išorinę, bet ir vidinę tvarką – labiau įsigilinus, tampa aišku, kad gerai apskaičiuotos namo funkcijos turėjo nei kiek ne mažiau įtakos, negu subtilus M. Luchiano interjero suvokimas. Namas M yra energetiškai efektyvus ir tam panaudotos tiek natūralios, ar su namo estetika susijusios priemonės, tiek aukščiausio lygio technologijos. Taip Namas M griauna mitus apie tai, kad „žalias“ namas negali 24 I 2013/14: 6/1 (88)

pasiekti aukšto estetinio lygio arba stereotipiškai yra kuriamas iš medžio. Nemaža dalis architektūrinio racionalumo šiuose namuose sukasi aplinkui langus. Jie ne tik leidžia grožėtis vaizdais, kuriuos M. Luchianas savotiškai įsileidžia į interjerą ir kurie skirtingose namų vietose kuria skirtingas nuotaikas. Namas M yra suprojektuotas rytų-vakarų kryptimi ir todėl didžiojoje dalyje gyvenamųjų erdvių galima mėgautis maksimalia dienos šviesa, kuri dėl strategiškai išdėliotų langų pietų, rytų bei vakarų kryptimis tiesiogiai sklinda visą dieną kurioje nors namų dalyje. Ši langų krypčių įvairovė taip pat suteikia galimybę natūraliai ir efektyviai vėdinti namus. Tuo tarpu namo viduje tęsiama betono stilistika tam tikra prasme prisideda ir prie namų šildymo – abiejų aukštų betono grindų struktūroje yra įmontuota šildymo sistema, kuri ir yra pagrindinis pastato šilumos šaltinis. Taigi


DIZAINO KELIONĖS

betonas šiame projekte yra ne tik svarbi konstrukcijos bei estetikos dalis, jis taip pat dalį iš grindų spinduliuojamos šilumos išlaiko savyje bei kuria maloniai šiltą namų atmosferą tiesiogine šio žodžio prasme. Tuo tarpu Namo M estetika maloniai stebina savo paprastumu ir tuo pat metu iškilmingumu. Plokščių įvairių tekstūrų betono paviršių estetika iš išorės pereina į vidų ir atvirkščiai, namo architektūrą bei interjero dizainą supindama į vieną nedalomą visumą. Tai ypatingai atsiskleidžia pirmajame namo aukšte – čia akimirką pasirodo, kad net židinio forma atkartoja eksterjero detales. Nepaisant to, kad namo architektūra traukia akį įvairiais, kone ekscentriškais, akcentais, ta pati estetika namų viduje tampa netikėtai minimalistinė ir funkcionali. Joje žaidžianti šviesa, šešėliai ir įvairaus betono bei stiklo medžiagiškumas kuria nors

i

ir šiek tiek dramatišką, tačiau nepaprastai ir tikriausiai tokioms medžiagoms netikėtai šiltą bei jaukią namų aplinką – tiek, kiek tai yra įmanoma moderniosios klasikos stiliaus namuose. Nors pagrindinės Namo M medžiagos yra šaltokos, namų atmosferą padeda kurti dar viena subtili priemonė – griežtoje architekto kuriamoje formų bei spalvų tvarkoje atsiranda vietos namams būdingai tekstūrinei eklektikai. Kitas interjero akcentas – gamtos vaizdai pro langus – organiškai susilieja su bendra Namo M atmosfera. Šitas junginys, atrodo, turėtų tapti savotišku įkvėpimo šaltiniu šių namų gyventojams – kaip paprastą namo funkciją M. Luchianas pavertė menu, taip ir paprastą kasdienybę, matyt, galima paversti gražia švente, o mūsų miglotą Kišiniovo įsivaizdavimą – konkrečiu aukšto lygio vietinės architektūros pavyzdžiu – Namu M. 2013/14: 6/1 (88) I 25


i

INTERJERAS

Drąsūs ir šiuolaikiški –

Danijos karalių rūmai Tikriausia dauguma Jūsų girdėjote apie Danijos sosto įpėdinio Frederiko VIII bei delegacijos vizitą mūsų šalyje. Šia proga Danijos Karalystės ambasada Lietuvoje ir Lietuvos dailės muziejus pristatė fotografijų parodą „Šiuolaikiniai karališkieji rūmai“, kurioje vaizduojama, kaip pasitelkęs šiuolaikinių menininkų pagalbą princas Frederikas renovavo karališkuosius rūmus. Visus, kurie neaplankė parodos, kviečiame nuotraukas apžiūrėti žurnalo puslapiuose. Fotografijos: Roberto Fortuna ir Torben Eskerod

Šiuolaikiniai karališkieji rūmai Jei sienos galėtų prabilti, šiose fotografijose pavaizduoti įstabūs kambariai pasektų pasakų apie karalius ir karalienes, princus ir princeses, apie jų turtus ir galybę, apie meilę ir kovas, drąsą, rūpesčius ir svajones. Šios nuotraukos atspindi Frederiko VIII (Frederik VIII) rūmų, priklausančių Kopenhagos Amalienborgo karališkosios rezidencijos kompleksui, interjerą. 1749 m. atgimęs pastatas tebėra vienas žymiausių rokoko stiliaus statinių pasaulyje. Šiuose įstabiuose rūmuose gyvena būsimieji Danijos karaliai – sosto įpėdinis princas Frederikas, jo žmona Meri (Mary) ir keturi jų mažamečiai vaikai. 26 I 2013/14: 6/1 (88)

2004–2010 m. Frederiko VIII rūmus perstatė, modernizavo ir išpuošė daugybė aukštos kvalifikacijos meistrų, architektų ir menininkų. Pagarbiai išsaugodami istorines detales, jie pastatą pavertė stebuklingais šių dienų rūmais. Danijos sosto įpėdinis ir jo sutuoktinė rūmuose ne tik gyvena, bet ir dirba – šis pastatas skirtas ir karališkosios poros dvaro oficialiai reprezentacijai, ir administravimui.

Meno integravimas – istorija ir tradicijos Tradicija puošti pastatus meno kūriniais ir juos dekoruoti yra sena, plačiai paplitusi ir siekianti ankstesnius nei antikos laikus. Frederiko VIII (Frederik VIII) rūmuose


2013/14: 6/1 (88) I 27


taipogi laikomasi šios senos tradicijos: 1827–1828 m. pastatas buvo visiškai renovuotas, didelį dėmesį skiriant interjero puošybai ir spalvoms. Rūmų atnaujinimui vadovavęs architektas Jorgenas Hansenas Kochas (Jørgen Hansen-Koch), kaip ir jo padėjėjas, įkvėpimo sėmėsi senojoje architektūroje – Pompėjos statiniuose ar Italijos Paladijos vilose, jų spalvose ir dekoro detalėse. Praėjus daugeliui metų, 2004 m., glaudžiai bendradarbiaudami su sosto įpėdiniu ir jo žmona, architektai nusprendė atnaujinant rūmus remtis Jorgeno Hanseno Kocho vėlyvuoju ampyru. Buvo aišku, kad turi vyrauti pagrindinės spalvos ir santūri puošyba. Kambariai, kaip antai: gobelenų salė, išpuošta nuostabiaisiais XIX a. flamandų gobelenais, ir išskirtinis kambarys, padabintas gėlių tapytojo J.L. Jenseno dekoracijomis, turi būti atnaujinti ir išryškinti. Taigi ypač karališkuosiuose Europos dvaruose nuo seno buvo įprasta kviestis to meto menininkus kambariams ir pastatams puošti. Nepaisant to, karališkoji pora pasielgė labai drąsiai ir įžvalgiai, pasikviesdama dešimt šiuo28 I 2013/14: 6/1 (88)

laikinių menininkų dekoruoti kai kurių XVI amžiaus rūmų kambarių. Olafur Eliasson, Jesper Christiansen, Erik A. Frandsen, Tal R, John Kørner, Kathrine Ærtebjerg, Morten Schelde, Signe Guttormsen, Eske Kath ir Kaspar Bonnén yra jauni pripažinti menininkai, priklausantys įtakingam, tarptautines vertybes išpažįstančiam Danijos meno sąjūdžiui, gyvuojančiam nuo paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio.

Šiuolaikinis menas Frederiko VIII rūmuose Šiuolaikiniam menui būdinga tiek autonomija, tiek ir dialogas su visuomene – dažnai aptariant ar net oponuojant jos struktūroms, galios santykiams ir t.t. Todėl abi pusės – karališkoji pora ir dešimt pakviestųjų menininkų – parodė drąsą, nutardami kartu dalyvauti šiame projekte. Be abejo, menininkams teko spręsti nelengvą uždavinį, kaip išlikti ištikimiems savai meninei raiškai, kartu prisitaikant prie Frederiko VIII rūmų stilistikos, kadangi tai ne tik istorinis statinys, bet ir ateities karalių rezidencija.


Architektūriniam rokoko stiliui būdingas labai aiškus planas, simetrija ir elegancija. Frederiko VIII rūmų modernizavimas vyko išlaikant pirminį rūmų planą. Aiškus pastato planas vėl buvo išryškintas, pastatyti įspūdingi tris rūmų aukštus jungiantys laiptai. Kita šiems rūmams būdinga ypatybė – į interjerą grąžintas prancūzų vėlyvojo ampyro stilius. 1827–1828 m. rūmai tarsi gimė iš naujo, apvilkti šio stiliaus rūbu (juos puošia charakteringos spalvingos stuko lubos ir paauksinimai). Vėliau perdažyti vienspalviais dažais, daugiausia baltais, bet 2004–2010 m. renovuojant vėl sugrįžta prie ankstesnių spalvų ir įmantrių detalių. Kronprincas ir jo žmona labai daug prisidėjo prie rūmų atnaujinimo, ypač dažant sienas ir lubas. Bet svarbiausia, jie paliko pėdsaką istorijoje – padarė drąsų ir įžvalgų sprendimą, leisdami dešimčiai šiuolaikinių menininkų dekoruoti kai kuriuos rūmų kambarius. Parengta pagal Danijos kultūros instituto informaciją Danijos kultūros istituto nuotraukos

Menininkai įveikė šį iššūkį gana skirtingai, tačiau visi paliko rūmuose modernių ženklų, pasiųsdami signalą, kad Danijos karališkoji šeima suderina šiuolaikiškumą ir tradicijas. Kelis menininkus įkvėpė pastato estetika ir atmosfera bei dekoruojamos erdvės ypatumai, pavyzdžiui Kathrine Ærtebjerg, Kaspar Bonnén ir Eske Kath. Kiti apmąstė kultūrinį kontekstą ir tradicijas, jas pratęsdami savo darbais. Ypač prasminga, kad jie dekoruoja karalių rūmus, jausdami juos gaubiančią aurą. Pavyzdžiui, tai išryškėja Jesper Christiansen ir Morten Schelde darbuose: menininkai naudoja labiau apibendrintas nuorodas į istoriją, karališkosios poros gyvenimą ir dabartinius laikus. Kambariai, dekoruoti šiuolaikinio meno darbais, yra karališkosios poros oficialios rezidencijos dalis – juos pamatys daugybė žmonių iš viso pasaulio.

Frederiko VIII rūmai bėgant amžiams Amalienborgas ir Frederiko VIII rūmai yra didingi embleminių istorinių stilių – rokoko ir vėlyvojo prancūzų ampyro – pavyzdžiai.

Danijos princas Frederikas VIII (viduryje) vizito Vilniuje metu 2013/14: 6/1 (88) I 29


i

DIZAINO KELIONĖS

30 I 2013/14: 6/1 (88)


INTERJERAS

i

Miesto atspindys

bute Projektas: Paritzki & Liani Architects Vieta: Tel Avivas, Izraelis Grindų plotas: 168 m² Realizacija: 2012 m. Nuotraukos: Amit Geron

L formos butas įkurtas 80 metrų virš žemės lygio, t.y. 21-ajame dangoraižio, žvelgiančio į pietvakarinį Tel Avivą (Izraelis), iš kurio galima vizualiai pasiekti vingiuotą Jafos uosto pakrantę, besidriekiančią vos už kelių kilometrų, aukšte. Projekto idėja – sukurti natūralų atsaką vietinei gamai ir išgauti dekoratyvią miesto integraciją interjere, derinant šiuolaikines inovatyvias ir tradicines medžiagas. Autorinio dizaino baldai ir šviestuvai šiame interjere taip pat labai svarbus elementas. Yra trys keliai pasiekti vidinį L formos tūrio perimetrą: pirmasis yra įėjimo kelias, kuris dubliuojasi su antru lygiagrečiu pasažu, dengtu mediena, ir vedančiu į miegamojo zoną, besibaigiančiu ir atsikartojančiu veidrodinėje stiklo sienoje matomame jūros vaizdinyje.

Trečias kelias, paslėptas ir trumpesnis, veda iš virtuvės bei valgomojo zonos į tamsią sandėlio patalpą. Šioje patalpų schemoje pagrindiniu akcentu tapo užduotis sukurti vietą, kurioje galima būtų „pabėgti nuo pasaulio“, užmiršti kasdienius žemiškus rūpesčius, susitapatinti su iliuziniu mėliu, supančiu pastatą. Tikra nuodėmė būtų neišnaudoti vaizdo pro langą ir svaiginančio aukščio privalumų. Pro lubas – ploną atsispindinčią membraną – į interjerą įsiveržia miestas: gatvės, pastatai atranda naujas apverstas formas, pasiklysta tarp atmosferos sluoksnių bei baldų, šviestuvų, interjero detalių, kilimų atvaizdų lubose. Šioje nuolat kintančioje projekcijoje visi objektai mainosi skirtingais planais, priklausomai nuo šeimi2013/14: 6/1 (88) I 31


32 / Interjeras i

DIZAINO KELIONĖS

ninkų padėties, atmosferos bei įvykių, vykstančių bute. Tokio tipo lubose pranyksta erdvės ribos, nes atspindys jas padaugina ir praplečia. Gali pasirodyti, kad viršuje papildomai atsiranda dar tiek pat vietos, kiek ir apačioje. Siauru mediniu koridoriumi patenkama į miegamojo zoną, kurioje mus pasitinka viduryje kambario stovinti lova ir nišoje įrengtas vonios kambarys. Veidrodžių ir skaidraus stiklo pertvaros perteikia užuominas apie svetainėje sąmoningai pasirinktas ir suplanuotas atsispindinčias įtempiamas lubas, bei leidžia užmesti akį į kontrastuojančias lygiems paviršiams, slystančia šviesa apšviestas grubias akmenų sienas vonios kambaryje. Nelygaus akmens sienos dera su po kojomis plytinčia miesto faktūra. Paradoksalus medžiagų pasirinkimas – 32 I 2013/14: 6/1 (88)

vonios kambaryje jaukūs, nelygūs paviršiai, o gyvenamosiose patalpose – blizgesys ir griežta geometrija. Langai, kurie užima visą išorinių sienų plotą, leidžia pasiekti nepakartojamą efektą. Tamsusis pasažas kartu su šviesų bei žvaigždžių pripildytu miesto dangumi atsispindi lyg susipynę geometriniai daugiakampiai, arkos bei žaibiški šviesos blyksniai. Tanki arabeska, kuri visa kita palieka buto gyventojų vaizduotei, pripildo interjerą netikėtų siužetų. Čia jautiesi, tarsi kybotum virš didelės šachmatų lentos, ant kurios nematoma ranka po tau kojomis, o svetainėje ir virš galvos, stumdo automobilius, įjungia ir išjungia miesto šviesas. Jautiesi tarsi Olimpe, kuriame galima gyventi visiems, išskyrus mirtinguosius.



i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis

AMERICANO Architektūra: Enrique Norten Interjero dizainas: MCH Arnaud Montigny Vieta: Jungtinės Amerikos Valstijos, Niujorkas Realizacija: 2011 m. Design hotelsTM grupės narys

Viešbutis Americano yra įsikūręs Manheteno Chelsea rajono kaimynystėje, kur veikia geriausios pasaulio galerijos, netoli garsiojo Niujorko High Line parko. Carlos Couturier ir Moises Micha, viešbučio Americano savininkai, labiausiai skrupulingai ieško tinkamiausių dizainerių ir architektų kiekvienam savo viešbučių (ne išimtis ir šis), kurie galėtų užfiksuoti viešbučių dvasią bei vietą. Naujajam savo viešbučiui Americano jie pasirinko gerai įvertintą šiuo metu Meksikos mieste apsistojusį architektą Enrique Norten, kuris transformavo buvusį Chelsea garažą į dešimties aukštų metalo tinklu padengtus prabangius apartamentus. „Ši patalpa – tai natūrali erdvė meno galerijų perkrautame rajone. Viešbutis Americano orientuojasi į architektūrą, dizainą ir gastronomijos malonumus“, – sako Couturier. „Pirmą kartą mes ne integruojame meno kūrinį į bendrą koncertą“. Vietoj to E. Norten suformavo sudėtingą, pusiau pramoninio fasado viešbutį, turintį 56 kambarius bei apartamentus, du restoranus, fojė įsikūrusią kavinę bei du barus rūsyje. Užsakovai norėjo sukurti tokią architektūrą, kuri, nepaisant aplink plytinčio dinamiško miesto, atspindėtų viešbučio urbanistinį stilių, tačiau sukurtų pabėgimo iš miesto iliuziją. Ši filosofija taip pat taikoma ir interjerams, kurie buvo sukurti kartu su Paryžiuje įsikūrusiu interjero dizaineriu Arnaud Montigny, pagarsėjusiu savo darbu parduotuvėje Colette, Paryžiuje. Viešbutyje Americano Montigny panaudojo švelnesnį stilių, kuriam įtaką padarė jo darbas Tokijuje. „Kambarių paprastumas – tai japonų įtaka. Žinoma, stebina, jog meksikiečiai kuria japonišką interjero dizainą Niujorke“, – juokiasi vienas savininkų Micha. 34 I 2013/14: 6/1 (88)

Iš tiesų kambariai pasižymi rafinuotumu: visos medžiagos yra natūralios, lovos tėra medinės platformos, sienos – baltos spalvos. Apmušalai pagaminti iš odos, vyrauja nedidelis apšvietimas, o daugelis tekstilių yra atkeliavę iš japonų įmonės Fog. Prislopintų spalvų paletė, pasak šeimininkų, yra skirta svečiams nusiraminti ir pasilepinti po dienos ar nakties, per kurią buvo mėgaujamasis miesto intensyvumu. Kiekvienas kambarys turi iPad, kuriame yra patalpinta medžiaga apie miesto kultūrą, vietas pavalgyti, sveikatingumo bei sporto centrus ir šiuo internetiniu pagalbininku svečiai gali daryti rezervacijas. 42 m2 apartamentai net turi dujinius židinius. Į pasaulietišką stilių įpinama tiek amerikietiškų, tiek meksikietiškų niuansų: svečiai gali pasiskolinti Niujorko laivyno pagamintus dviračius bei meksikietiškas akcentas – ant stogo esantis lauko baseinas, žiemos metu gali transformuotis į karštą vonią, kas galbūt tipiška Distrito Federal Meksiko mieste, tačiau labai neįprasta Manhetene. Siekiant sužaisti dichotomija, architektas E. Norten suprojektavo išorinį stiklinį keltuvą, kuris pakelia visus norinčius pavalgyti restorane ant stogo terasos. Čia taip pat Couturier ir Micha apeliuoja į globalų skonį, vasarą restorane patiekdami graikiškos, o žiemą – argentiniečių virtuvės patiekalus. Americano rūsyje esantis baras El Privado yra šiek tiek privatesnis, reikalaujantis lankytojų užsirezervuoti vietas iš anksto, tačiau dėl to nėra snobiškas ar pretenzingas. Dizaineriai, režisieriai, įvairūs menininkai, mados redaktoriai, kolekcionieriai tiesiog plūsta į viešbutį Americano pasimėgauti šeimininkų nuostabiu požiūriu į viešbučio kultūrą, rafinuota estetika ir gerai apmokytų, šiltų darbuotojų nuolankumu. „Chelsea yra kupinas meno, emigrantų, tai labai mišri bendruomenė“, – sako Couturier, kuris turi apartamentus privačiame sode keletą kvartalų atokiau. „Mūsų viešbutis yra arti visų svarbiausių erdvių, tačiau mes nesame turistinio rajono kaimynystėje. Jei apsistosite čia, pasijausite kaip tikras niujorkietis“, – priduria Couturier.


2013/14: 6/1 (88) I 35


i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis

CORT Architektūra: Vicente Alcover Ripoll and Luis Moranta Jaume Interjero dizainas: Lázaro Rosa-Violán Vieta: Maljorka, Ispanija Realizacija: 2013 m. Design hotels TM grupės narys

Viešbutis Cort yra įsikūręs siaurų ir vingiuotų Palma de Mallorca senamiesčio gatvelių kryžkelėje, Plaça de Cort aikštėje – vienoje žinomiausių Palma de Mallorca istorinių aikščių. Beje, artimiausias paplūdimys yra už penkiolikos minučių ėjimo pėsčiomis. Viešbutis pasižymi ramybe, erdviais apartamentais bei giliu ant stogo įsikūrusiu baseinu. Keturiolikoje apartamentų bei dviejuose kambariuose, kurių interjerą sukūrė „miesto archeologu“ vadinamas ispanas Lázaro Rosa-Violán, kurio įrėminti žemėlapiai bei puikiai parinkti ultramarino atspalviai, duodantys užuominą, jog viešbutis yra netoli jūros, suteikia ramų įkvėpimą ir atsipalaidavimą viešbučio lankytojams. Svečiai gali lengvai susilieti su vietiniais viešbučio baruose bei restorane, kuris išplinta ant saulės užlieto Plaça Cort grindinio. Centrinėje aikštėje stovi baroko laikų Palmos rotušė, auga šimtmečius skaičiuojantis alyvmedis, prie kurio mėgsta susitikti vietiniai, kas sudaro idealias sąlygas savaitgaliniams viešbučio lankytojams, kurie nori pažinti tikrąją Maljorką, atitolusią nuo pajūrio kurortinių vietų. Viešbutyje lengva pasijusti kaip saloje, kadangi jis pasižymi erdviais apartamentais, viliojančiais grįžti po ūžiančio istorinio miesto centro tyrinėjimų. Buvęs bankas, kuriame įsikūręs viešbutis, šiuo metu skaičiuoja daugiau nei šimtą metų. Tai pakankamai nesenas pastatas, palyginti su Palma septyniolikto amžiaus miesto rotuše, kuri išsidėsčiusi priešingoje aikštės pusėje, tačiau viešbutis pasižymi kai kuriais panašiais bruožais, tokiais kaip subtilūs akmeniniai reljefai bei elegantiški smiltainio balkonai. Kartu su kai kuriais labiau pastebimais dizaino momentais, pavyzdžiui, viešbučio restoranas sklandžiai įsilieja į miesto aikštę, šios subtilios detalės padeda svečiams susilieti su vietove bei jos istorija. Palma – kosmopolitiškas miestas, kuriam įtaką padarė romėnai bei maurai, o taip pat vieta, kur salos gyventojai 36 I 2013/14: 6/1 (88)

gyveno kartu su Šiaurės Europos emigrantais. Viešbučio Cort interjero dizaineriui L. Rosa-Violán buvo tikras iššūkis sukurti vietą, kuri atspindėtų šių kultūrų mišinį. Spręsdamas senojo banko architektūrinius neatitikimus, interjero autorius kiekvienai viešbučio zonai suteikė skirtingą stilių. Restorano dizainas pakankamai perkrautas: mozaikinės grindys, sunkios vyno lentynos, originalios medinės lubos ir paprastos mėlynos kėdės, kurių ryški spalva sukelia asociaciją su netoliese plytinčia Viduržemio jūra. Originalios formos žibintai bei veidrodžiai lubose visur skleidžia šiltą šviesą. Viešbučio kambariuose bei apartamentuose sutinkamas subtilus polinkis į skandinavų turtingą marinistinę istoriją: ant sienų kabantys įrėminti žemėlapiai bei niekuo nedengtos medinės lentos po kojomis. Ir vonios kambariuose, ir privačiuose holose vyraujančios kokybiškos medžiagos: marmuras, oda, vietinis linas papildo ir taip jaukią viešbučio atmosferą. L. Rosa-Violán, žinomas restoranų, barų, viešbučių bei parduotuvių interjerų visame pasaulyje kūrėjas, išmano, kaip pasiekti geriausią rezultatą. „Interjero dizaineris yra aktorius“, – sako jis. „Jis privalo persirenginėti ir keisti vaidmenis, perprasti naujas tapatybes ir integruoti jas su savąja.“ Viešbutyje Cort (bei viešbutyje Pulitzer, Buenos Aires) šis interjero dizaineris gerokai peržengė savo kompetencijas ir rūpinosi apšvietimu, atmosfera, derino miego ir valgymo zonas. „Svečio sąmonėje mes norime sukurti gerovės bei šilumos pojūčio prisiminimus, kuriuos jie galėtų pasiimti su savimi, kai paliks viešbutį“, – sako Rosa-Violán.


2013/14: 6/1 (88) I 37


i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis

j – Amerika Stokholme Architektūra: Millimeter Interjero dizainas: R.O.O.M. Vieta: Stokholmas, Švedija Realizacija: 2000 m. Design hotelsTM grupės narys

Viešbutis J įsikūręs Strand nerijoje, visiškai netoli nuo Stokcholmo centro, ir yra lengvai pasiekiamas automobiliu ar vandens transportu. Viešbutis turi nuosavą 25 vietų prieplauką savo svečiams ir siūlo nuostabius vaizdus į Royal Djurgården, pirmąjį pasaulyje nacionalinį parką mieste, ir Lidingö salą, o viešbučio valtimis galima persikelti į Saltsjön paplūdimį. Architektai iš Millimeter bei interjero dizaineriai iš R.O.O.M. transformavo 1912 metų mūrinį pajūrio pastatą į stilingą jūrininkų šventovę, dedikuotą Amerikai ir naujajai Anglijai. Koncepcija ir eskizai buvo inspiruoti America‘s Cup J-Class laivų stilistika. Akį rėžianti raudona, balta bei mėlyna, pasireiškianti per vėliavų detales, į viešbutį pritraukia lankytojų iš už Atlanto, kurie čia jaučia kaip namuose. Na o svečiai iš kitų pasaulio kampelių įvertins jaukias baltos medienos, medvilnės tekstilės detales bei ąžuolo masyvo baldus. Viešbučio architektūrinis centras yra fojė, kur sėdint prie židinio pro langus galima stebėti šalia Stokholmo esančias salas, kurios yra vos už penkiolikos minučių plaukimo valtimi. Viešbutis turi 158 kambarius, kurie yra suskirstyti į penkias skirtingas kategorijas. Visi kambariai pasižymi švariomis tūrių linijomis bei klasikiniu paprastumu. Interjerams panaudotos natūralios medžiagos: medinės apdailos detalės, puiki lininė patalynė, patvarūs lovos uždangalai, kurie sukels komforto ir lengvumo jausmą. Tai pat viešbutis turi dvejus dviaukščius apartamentus su atskiromis miegojimo zonomis antresolėse, bendromis svetainės erdvėmis pirmąjame aukšte ir virš holo įrengtais balkonais su vaizdu į jūrą. Čia yra dvi konferencijų ir renginių erdvės-vilos: J’ Fabrikörsvilla ir istorinė J’ 38 I 2013/14: 6/1 (88)

Tornvilla. J’ Tornvilla baras bei lounge salė yra dekoruoti laisvu Anglijos jachtų klubų stiliumi. Pakrantėje įsikūręs viešbučio restoranas Marine Brasserie Restaurant J suteikia kulinarinį bei regėjimo malonumus. Aukščiausios kokybės medžiagos bei puikus personalo darbas yra viešbučio J skiriamasis ženklas. Viešbučio J jūrinis dizainas ir jūrininkystės atmosfera atspindi viešbučio savininko Alessandro Catenacci asmeninį požiūrį. „Amerikos jūreivystės įtaka paskatino mus sukurti viešbutį, restoraną bei renginių erdves, kurių interjeras būtų nesenstančios prabangos bei tikro komforto mišinys.“, – sakė Alessandro. Jo restorano fonas bei atsidavimas geram maistui bei jaukus interjeras pataikauja svečiams. Savininko moto:„Kas iš tiesų svarbu – tai asmenybė, kuria čia galite pasijusti.“


2013/14: 6/1 (88) I 39


i

DIZAINO KELIONĖS

Jaukus GALATASARAY viešbutis

Architektūra/ interjero dizainas: Autoban Architecture Vieta: Stambulas, Turkija Realizacija: 2010 m. Design hotels TM grupės narys

Viešbutis Galatasaray įsikūręs tarp Bosphorus ir Istiklal prospektų, bohemiškoje aplinkoje tarp senovinių rajono Çukurcuma parduotuvių. 19 a. dvaras, kuriame ir įkurtas viešbutis, buvo kruopščiai atrestauruotas, tam, kad savo svečiams pasiūlytų ramybę mieste. Netoliese yra Taksimo aikštė, Golden Horn ir istorinis Sultanahmet pusiasalis. Tai ideali vieta pažinti Stambulą, pasinaudojus tramvajais, metro ar keltu, ir taip aplankyti Princes salas, Stambulo azijietišką pusę ir netgi Juodosios jūros regioną. Nusamdyta pripažinta turkų dizaino studija Autoban Architecture, laimėjusi keletą apdovanojimų už savo darbą, restauruojant penkių aukštų Zenovitch pastatą bei išryškinant jo originalias detales. 19 a. dvaras perdarytas itin subtiliai, senus bruožus, tokius kaip kieto marmuro laiptai, kurie nutįsta per fojė, suliejus su šiuolaikiniais sienų papuošimais ir poliruotomis parketo grindimis. Tai, ką sukūrė kompanija Autoban Architecture, galėtų jiems laimėti pasaulio spaudos apdovanojimą. Originalūs viešbučio bruožai, pavyzdžiui, garstyčių spalvos fasadas arba iš seniau likę fojė marmuro laiptai buvo palikti, tačiau papildyti naujomis detalėmis, kaip elnių kilimai bei subtilūs sienų lipdiniai. Visiška priešingybė subtiliam sienų dekoravimui yra viešbučio grindys, kurios išmargintos svaiginančiais herbais bei šešiakampiais. Šešiakampiais taip pat šen bei ten išmargintos lubos, turėklai ir sietynai. Pagal užsakymą pagaminti baldai suteikia interjerams šiuolaikiškumo, nesujaukiant pastato istorinio žavesio. Ant stogo įkurtoje salėje stovi žalvario dygliais apkaltos odinės sofos apstojusios šnypščiantį židinį, išpjautą iš vientiso akmens. Čia nuo lubų iki grindų plytintys langai 40 I 2013/14: 6/1 (88)

leis pasigrožėti Stambulo centro vaizdais ir raketos formos Galatos bokštu. Viešbutis turi barą, prilaikomą medinių sijų, kuriame pabendrauti susirenka viešbučio svečiai. Dvidešimt viešbučio kambarių bei apartamentų pasižymi jaukumu ir paprastumu. Baltos linijos ant languoto parketo grindų atkreipia dėmesį į lovas, apšviestas ant lubų įtaisytų sietynų. Dušo kabinos įtaisytos ne marmuriniuose vonios kambariuose, o atskirai, šalia lovų. Apartamentuose priešais LCD televizorius įtaisytos smėlinės bei pilkos spalvos sofos, pagal viešbučio šeimininkų užsakymą pagamintos firmos Autoban Architecture. Lubos daugumoje kambarių siekia 3,5 metro, taip prisidėdamos prie tobulo šviesos bei erdvės derinio. Apdaila atspindi pastato laikmetį ir to meto madas: filinginės panelės, parketo mozaika, lubų lipdyba. Originalus ir drąsus dušo kabinos pastatymas ne atskiroje patalpoje, bet tiesiog šalia lovos. Šis sprendimas taip pat būdingas to meto įpročiams. Juk dar visai nesenai (tik prieš 200 metų) vonios kambariai paprastų miestiečių buvo atskirti nuo gyvenamųjų patalpų. Tam įtaką padarė kanalizacijos sistemos paplitimas. Visas interjero dekoras ir baldai taip pat atspindi to meto madas bei stilistiką. Viešbučio svečiai, norintys paragauti naujausių valgių, pasigrožėti dizaino bei dailės kūriniais, gali pasisamdyti ekspertą iš išskirtinės gidų tarnybos ar asmeninį apsipirkimo ekspertą.


2013/14: 6/1 (88) I 41


i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis

LA MAISON CHAMPS ÉLYSÉES Architektūra: Danièle Damon Interjero dizainas: Maison Martin Margiela Vieta: Paryžius, Prancūzija Realizacija: 2010 m. Design hotels TM grupės narys

Viešbutis La Maison Champs Élysées – tai žingsnis į komforto ir Paryžiaus elegancijos pasaulį, kur realybė susilieja su siurrealistiniu stiliumi. Dramatiški, iliuziniai bei ironiški interjerai suvilios viešbučio svečius vėl ir vėl sugrįžti. Šio viešbučio interjeras dizaineriui Martin Margiela pirmasis – prieš tai jis kūrė kitų erdvių interjerus. Minimalus, tačiau kartu rafinuotas bei nestandartinis dekoras priverčia viešbučio svečius pasijausti teatro šou dalyviais. Kambariuose pakloti persiški kilimai, sienos padengtos tapetais, pagamintais iš juodai-baltų nuotraukų, šviesiai dažytos kai kurių patalpų sienos suteikia iliuziją, jog pro langus skverbiasi saulė. Viešbučio atsidavimas komfortui pasireiškia per didelį dėmesį apšvietimui, akustikai, tik puikiausių baldų parinkimą bei paslaugų kokybę. Ramus, nesuvaržytas stilius jaučiasi viešbučio La Table du 8 restorane bei bare, kur patiekiami novatoriški prancūzų virtuvės valgiai, taip pat erdvėse The Cigar Bar ir The White Lounge, kuri yra apsupta terasos bei tankaus ištisus metus žaliuojančio sodo, kuris pavasarį pražysta įvairiausiom spalvom. M. M. Margiela jau seniai yra giriamas už savo individualų minimalistinį stilių. Už adresu Rue 8 pažymėtų durų, viešbučio lankytojų realybės suvokimas bus nuginčytas už kiekvieno kampo slypinčiais žaismingais interjerais. Viešbutis įsikūręs vadinamajame Paryžiaus auksiniame trikampyje, pėsčiomis pasiekiamas nuo miesto ironiškiausių orientyrų, įskaitant Avenue Montaigne ir Champs-Elysées. 42 I 2013/14: 6/1 (88)

Visas įdomumas prasideda fojė, kur dekoras susideda iš harmoningai sumaišytų įvairių stilių ir epochų. 57 kambariai bei apartamentai pasižymi komfortu bei prabanga: moderniausia patalynė, aukštos kokybės lino drobės, kokybiški čiužiniai bei pagalvės, prikimštos žąsų plunksnomis. Septyniolika kambarių bei apartamentų priskiriami couture kolekcijai, sukurtai M. M. Margielos. Šie kambariai dekoruoti pakankamai keistai, tačiau proporcingai ir nuovokiai. Kiekvienas iš jų ne tik skiriasi vienas nuo kito, bet skiriasi apskritai nuo visko, ką prieš tai esate matę. Apartamentai dekoruoti vizualinės apgaulės kupinais bei įkvepiančiais, vaizdingais potėpiais. Vienuose apartamentuose sienos išdažytos juodai ir ąžuolinio parketo grindys buvo patamsintos tam, kad derėtų su sienomis. Kituose, didesniuose, apartamentuose siena yra išklota gamtovaizdį atkartojančiu tapetu, kuris atspindi veidrodinėje sienoje priešais lovą. Šios vizualios gudrybės nutįsta ir per viešąsias erdves. Viešbučio restorane La Table du 8 kėdės atrodo lyg plūduriuotų virš betoninių grindų; ant sienų apdailos atspausdinti bagetai ir iliuzinės durys suteikia dar daugiau paslapties. Kambaryje White Lounge vilnonis kilimas atvaizduoja klasikines prancūziškas lubas, o paveikslų efektas sukelia prielaidą, jog paveikslai čia kabėjo metų metais. Kaip kontrastas šiai visiškai baltai patalpai kambaryje The Cigar Room vyrauja tamsintos grindys, sienos ir tamsiai rudos spalvos foteliai, kas suteikia apdegusios erdvės įvaizdį. Vasarą visada žaliuojantis sodas, suprojektuotas meistro sodininko René Quendo, pavirsta kvapų ir spalvų kaleidoskopu. O žiemą paparčiai, palmės bei alyvmedžiai, kurie yra daugiau nei 50-ies metų senumo, sukuria žaliąją oazę.


2013/14: 6/1 (88) I 43


i

INTERJERAS

Interjeras: Alexander Lotersztain Vieta: Brisbenas, Kvinslando valstija, Australija Realizacija: 2012 m. Konkurso “Restauant & Bar Design Award” nominacijos “Australia & Pacific bar” laimėtojas Fotografijos: Florian Groehn

Alfred ir Constance gatvių sankryžoje, Brisbene, Fortitude Valley, metų metais tyliai stovi du seni mediniai pastatai, mažai krentantys praeiviams į akis, tačiau nuolat keliantys klausimą, kas čia kadaise gyveno. Tačiau dabar praeiviai turi galimybę iš arčiau susipažinti su šiais paslaptingais mediniais statiniais. Damian Griffiths ir Alexander Loterzstain pastatus prikėlė naujam gyvenimui ir čia įrengė barą Alfred & Constance, tarpusavyje apjungdami aludę, malkomis kūrenamą krosnį, alaus sodą, taip pat kavinę bei kelis kitus barus, susibūrusius dviejuose mediniuose namuose. D. Griffiths tikina, jog šis dviejų aukštų pastatas yra įspūdingas ir ikoniškas namas, todėl baro įkūrėjai norėjo išsaugoti jo paveldą. 44 I 2013/14: 6/1 (88)


Baro interjero dizaineris argentiniečių kilmės A. Loterzstain teigia: „Mes norėjome, kad žmonės jaustųsi kaip namuose. Panašiai kaip įėjus į nepažįstamą aplinką iš karto pagalvotum: „Kodėl neatradau šios vietos anksčiau?“. Kadangi esame australai, mums tai labai patinka. Mes neturime tokių pastatų, kaip Europoje, kuriuose įkurti šimtmečių senumo barai“. A. Loterzstain, kurdamas baro interjerą, pasinaudojo holistiniu požiūriu ir sukūrė ypatingai vaizdingą ir turtingą dizainą, sukurdamas daug vintažo erdvių bei keistų baldų juose. „Pagrindinis dalykas, priverčiantis grįžti ir grįžti į barą, yra tai, jog ši vieta padeda pabėgti nuo realybės į panašų į Alisos iš Stebuklų šalies pasaulį. Čia susirenka 2013/14: 6/1 (88) I 45


skirtingi žmonės, tačiau jie visi susitinka aiškiai apibrėžtose skirtingose teminėse erdvėse, kurios sklandžiai susilieja viena su kita“, – teigė A. Loterzstain. „Prireikė metų įsigyti beveik tūkstantį daiktų iš Ebay, antikvarinių, panaudotų daiktų bei dizaino parduotuvių iš viso pasaulio“, – pridūrė autorius. D. Grifit teigė: „Mes tikrai norėjome, kad tai būtų antitezė tam, kas nutiko su kitų barų atnaujinimais. Žinote, filosofiją „viską atnaujinti, pripildyti chromo elementais“ ir t.t. Manau, kad yra net globalus judėjimas prieš tokį požiūrį. Viskas keičiasi ir žmonės nori to, kas tikra ir autentiška“. Kalbant apie baro dizainą, jo kūrėjai norėjo sukurti kažką sunkiai pamirštamo ir organiško, todėl interjeras turi aiškų savo DNA, kuris pasižymi jaukumu, sklindančiu tarp dviejų medinių namų ir malkomis kūrenama krosnimi viduje. 46 I 2013/14: 6/1 (88)

„Vos įžengus į šią vietą, parsideda atradimų kelionė. Tai vieta, kurią iš karto įsimylima arba tikrai susižavima bent jau kai kuriomis jos detalėmis. O atvykus čia antrąkart galima pajusti visiškai skirtingą patyrimą. Galbūt Jūs pasirinksite didelį vakarėlį bare Tiki, gal saulėtą sekmadienio popietę praleisite alaus sode, išgersite alaus ir paragausite kiaulienos kepsnio, o gal prisėsite deserto vėlai vakare. Viso pastas apjungia net šešis barus. Nepaisant to, tai nėra gigantiška vieta. Šilta bei intriguojanti įvairiapusė baro aplinka pritraukia galybę lankytojų kaip joks kitas Australijos baras. Baras dirba 24 valandas per parą, pasižymi individualizuotu aptarnavimu bei šviežiu ir egzotišku maistu. Alfred & Constance maistas visada ruošiamas labai sąžiningai bei iš kokybiškų sudedamųjų dalių, o baro etosas – sveikų, vietinio ūkio, etiškai užaugintų gyvūnų mėsa.


9 „džiazuojančio“ interjero metai

2005 m. jaunos verslininkės Indrės Čiūraitės pastangomis Vilniaus Žvėryno rajono medinės architektūros paveldo pastate įsikūrė svetainė-baras „Veranda“. Šioje vietoje 1901 m. veikė tuometinio Žvėryno valdytojo Martinsono kontora. Būtent jo dėka Žvėrynas suformuotas sklypais bei prijungtas prie Vilniaus miesto, pastatytas dabartinis, jau senuoju tapęs Žvėryno tiltas. – Tuo metu, kai pradėjome galvoti apie restorano verslą, Žvėryne buvo kavinių, tačiau svajojome apie jaukią, malonią aplinką, savotišką žvėryniečių bendruomenės susitikimų vietą. Nutiko taip, kad dabar į svetainę renkasi ne tik Žvėryno, bet ir viso Vilniaus gyventojai, mėgsta joje lankytis ir svečiai iš užsienio, – pasakojo „Verandos“ šeimininkė I. Čiūraitė. „Verandos“ interjeras, svarstant, planuojant ir racionaliai skaičiuojant visas išlaidas, kurtas devynerius metus. Pasak pašnekovės, jaunas verslas moko skaičiuoti kiekvieną litą ir daug ką daryti savomis rankomis. Nesustojančiai „Verandos“ interjero kaitai įtaką padarė rinkos pokyčiai, svečių poreikiai ir noras ieškoti vis naujų galimybių. Šiuose procesuose aktyviai dalyvavo pati įkūrėja ir šeimininkė: konsultavosi su architektais, dekoratoriais, dailininkais, fotografais. – Maloniausia kūrybos procese dalyvauti pačiai, perteikti savo mintis, idėjas ir patirtį. Visada siekiu, kad bendras stilius atsispindėtų ne tik interjere, bet ir vasaros lauko terasos, virtuvės, kur ruošiami grilio patiekalai, muzikos, kurioje vyrauja džiazas, stiliuje, – teigė moteris. „Verandos“ interjeras, pradėjęs savo gyvavimą kaip prancūziško retro atspindys, per devynerius metus pamažu keitėsi ir tapo klasikos bei moderno mišiniu, į kurio ramios, skoningos bei jaukios svetainės atmosferą kuriančias erdves gera panirti iš miesto ritmu šurmuliuojančios Kęstučio gatvės Žvėryne.

Svetainė-baras „Veranda“ Žvėryne

2013/14: 6/1 (88) I 47


i

Interjeras

Interjeras: Norm Architects Vieta: Kopenhaga, Danija Realizacija: 2011 m. Konkurso “Restauant & Bar Design Award” nominacijos “The World’s Best Design Restaurant” laimėtojas Fotografijos: Höst

Skandinavijos atspindys restorane HÖST

48 I 2013/14: 6/1 (88)


2011 metais danų dizaino kompanija Menu pradėjo leisti indų kolekciją New Norm Dinnerware, sukurtą Norm Architects. Tai buvo ypatingai originali kolekcija bei pasižymėjo unikaliu skandinavišku dizainu. Greitai tapo aišku, kad ši ryški kolekcija nusipelno būti pristatyta plačiau. Taip susijungė įmonės Menu bei įžymus Kopenhagos restoranas Cofoco. Ši partnerystė išaugo į magišką restoraną, kuriame susipina visas jusles sujaudinanti emocija, pavadinta Höst. Restoranas Höst savyje brandina viską, kas gali būti priskirta skandinaviškam stiliui bei rafinuotam konfliktui: romantiškas, tačiau modernus, miestietiškas, tačiau artimas kaimui bei šiurkštus, tačiau paprastas. Jis užima ypatingą vietą lankytojų širdyse dėl savo daugialypių istorijų, įvairių inspiracijų bei medžiagų. Restorane Höst skandinaviškos klasikinės virtuvės dorybės atranda šiuolaikinę kopiją. Tradiciniai ingredientai yra suderinti su vizija, charakterizuojančia naująją skandinavišką virtuvę, kurios rezultatas estetiškai malonus visomis prasmėmis.

Restoranas dekoruotas gausybe augalų, vilnos antklodėmis, šilumos suteikia medinės lentos, papildydamos griežtą architektūrinę estetiką. Dar daugiau, Norm Architects išdrįso pritaikyti išmestus daiktus ir sukurti tvarų interjero dizainą, įtraukdami tokias detales kaip supjaustytos europaletės, vintažinės lempos ir net seni langai iš ligoninės. „Daugybė dalių, medžiagų bei spalvų suteikia gausybę galimybių bei išraiškos būdų, o kai apversite tam tikrus kolekcijos produktus, rasite nuorodą į www.newnorm.dk – internetinę svetainę, kupiną skandinaviško įkvėpimo: dizaino, receptų, nuotaikų apskritai“, – sako Norm Architects dizaino vadybininkas Jonas Bjerre-Poulsen. Šių metų rugsėjo mėnesį Höst laimėjo “The World’s Best Design Restaurant” apdovanojimą konkurse “Bar & Restaurant Design Awards”, vykusiame Londone. Tai pirmas kartas, kai danų restoranas laimėjo apdovanojimą. Unikalaus skandinaviško stiliaus restoranas Höst įkvėpia lankytojus iš viso pasaulio, kurie nori vėl ir vėl sugrįžti.

2013/14: 6/1 (88) I 49


i

REPORTAŽAS

„Mano EKOnamai‘13“ konkursas – iššūkis tiek sklypų savininkams, tiek architektams Paaiškėjo jau tradiciniu tapusio konkurso „Mano EKOnamai‘13“ nugalėtojai – geriausių draugiškų aplinkai ir energiškai taupių būsto projektų kūrėjai.

Jau antrus metus šis VšĮ „Aplink tave“ projekto „Ekocentras“ organizuojamas konkursas suteikia realią terpę architektams išbandyti savo jėgas ir pritaikyti inovatyviausias žinias bei sprendimus, kuriant naujos kartos būstą, t.y. tokį, kuris ne tik suvartoja labai mažai energijos, bet ir viso savo gyvavimo ciklo metu yra draugiški aplinkai. Architektai projektus kuria organizatorių atrinktuose sklypuose, tad šis konkursas – kartu ir didžiulė galimybė bei iššūkis inovatyviems ir žinių trokštantiems sklypų savininkams. Konkurso metu jie bendrauja ne tik su jų sklypus savo konkursinio darbo kūrimui pasirinkusiomis projektuotojų grupėmis, bet ir su darbus vertinančia komisija, ir taip plečia savo žinių bagažą, stebi dalyvius, renkasi jiems labiausiai patikusį projektą bei specialistus. 2013 metų konkursas vyko pusę metų. Dar pavasarį buvo atrinkti penketas sklypų, tarp kurių – trys sklypai, kuriuose jų savininkai norėtų statyti individualius namus, ir dvi kaimo turizmą planuojančios sodybos. Atsižvelgiant į sklypų savininkų pageidavimus, suformuotos konkursinės užduotys. Konkurse norintiems dalyvauti architektams buvo suteikta galimybė nuvykti į sklypus, taip pat jie dalyvavo seminaruose, kuriuose sėmėsi žinių apie inovatyvaus būsto projektavimą, dalinosi patirtimi, naujienomis. Pasak „EKOcentras“ projektų vadovės Rasos Buslavičienės, konkursiniai sklypai šiemet pasirinkti ne iš paprastųjų: – Šiemet pasirinkti sudėtingi, nestandartiniai sklypai – šlaituose, įkalnėse ar orientuoti taip, kad pastatų fasadinę dalį buvo sudėtinga atsukti į saulėtąją, t.y. pietų, pusę. Tačiau viskas išėjo į gerą, mat sudėtingų sprendimų paieškos tapo edukacija tiek architektams, tiek sklypų savininkams. 50 I 2013/14: 6/1 (88)

Konkurse dalyvavo 35 specialistai, susijungę į 14 komandų. Tiek pat pateikta ir konkursinių darbų. Pastebime, kad „Mano EKOnamai“ labiausiai „traukia“ jaunas, inovatyvias, į energiškai taupių pastatų erą nebijančias žengti specialistų komandas bei iššūkių nebijančius ir žingeidžius sklypų savininkus. Tikimės, kad šis nestandartinis konkursas augs ir toliau – ne tik dalyvių skaičiumi, projektų kokybe, bet ir sklypų įvairove – juk konkursui sklypus teikti gali ne tik privačių, bet ir visuomeninių ar komercinės paskirties sklypų savininkai. Būtų puiku, jei ši ir panašios edukacinės iniciatyvos pagaliau pradėtų jausti ir Aplinkos ministerijos palaikymą – juk pastatai ne tik rekonstruojami, statomi ir nauji, tad reikia ugdyti ne tik specialistus, bet ir vartotojus, o tai geriausi daryti rodant praktinius pavyzdžius, galimybes, naudas, – teigė R. Buslavičienė. Konkursinius darbus vertino Lietuvos architektų rūmų pirmininko, architekto Juozo Vaškevičiaus vadovaujama komisija (architektas Saulius Pamerneckis, architektas Mykolas Kaurtinaitis, pastatų energetikos ekspertas, daktaras Giedrius Šiupšinskas, įmonės „Pastatų sertifikavimo biuras“ direktorius, daktaras Rolandas Samajauskas). Buvo vertinama tiek pastato estetinė vertė, medžiagiškumas, tiek urbanistinis sprendimas bei darna su aplinka, tiek sprendinių inovatyvumas. Taip pat buvo nustatinėjamos ir projektų energinės klasės, kas ypač svarbu netrukus prasidėsiančiai naujų, beveik nulinės energijos pastatų erai. Jau nuo 2014 metų kasmet palaipsniui kilsime į vis aukštesnę mažai energijos naudojančių pastatų klasę (B, A, A+), o nuo 2020 metų bus siekiama, kad visi naujai statomi pastatai beveik nevartotų energijos – t.y. būtų A++ klasės. Ir šis siekis – ne kieno nors užgaida ar noras papurtyti sklypų


I vietos nugalėtojų Rūtos Tutkutės-Mikalauskienės, Simonos Kazakauskaitės ir Jevgenijos Dedok sukurtas projektas „Po kalnu“

II vietą laimėjo autorių iš Kauno technologijų universiteto kolektyvas: Vidmantas Minkevičius, Paulius Šermukšnis ir Vilius Bridikis su projektu „Nuo šlaito į saulę“

III vieta atiteko architekto Martynui Valevičiaus kurtam projektui „Namas su eko elementais“

savininkų kišenes – tokio tipo pastatų projektavimas sudėtingas, reikalauja daug laiko ir žinių, tad yra gerokai brangesnis. Šis siekis – tai viena iš priemonių sumažinti šiltnamio efektą ir kiek įmanoma pristabdyti klimato kaitą. Juk didžiąją energijos beveik nevartojančių pastatų sunaudojamos energijos dalį sudaro ne tik rekuperacinių procesų metu sutaupyta, bet ir atsinaujinančių išteklių energija, įskaitant vietoje ar netoliese pagamintą atsinaujinančių išteklių energiją. Konkurso apdovanojimų ceremonija vyko ką tik po rekonstrukcijos darbų duris atvėrusiame Lietuvos architektų sąjungos pastate (H. Raduškevičiaus rūmuose, kitaip dar vadinama „Architektų pilaite“). To paties renginio metu įvyko ir iškilminga rekonstruotų rūmų atidarymo šventė. „Mano EKOnamai‘13“ konkurse didžiausią balų sumą (43,07 balo iš 49 galimų) surinko ir vienvaldžiu jo nugalėtoju tapo autorių Rūtos TutkutėsMikalauskienės, Simonos Kazakauskaitės ir Jevgenijos Dedok sukurtas projektas „Po kalnu“. Šių autorių darbą labai palankiai įvertino ir nominacijų globėjai: bendrovė „Rehau“ joms dėkojo už langų sprendimus, o įmonė „Menų kalvė“ įteikė apdovanojimą už projekto pateikimo kokybę ir kūrybiškumą. Antrąją vietą laimėjo autorių iš Kauno technologijų universiteto kolektyvas: Vidmantas Minkevičius, Paulius Šermukšnis ir Vilius Bridikis. Architekto Martynui Valevičiaus kurtam projektui atiteko trečioji vieta. Jo teiktas darbas taip pat laimėjo ir bendrovės „Amalva“ bei jos prekinio ženklo Komfovent globojamos nominacijos „Už mikroklimato sprendimus“ dovanas.

Konkurso 1-3 vietų laimėtojai išsidalino organizatorių sukauptą 9000 Lt prizinį fondą, o žurnalas „Centras“ jiems padovanojo metines šio leidinio prenumeratas. Šešių specialiųjų nominacijų nugalėtojus apdovanojo šių nominacijų globėjai. Išmaniausio EKOnamo kūrėju šiemet tapo ir šios nominacijos globėjų – įmonės „JUNG Vilnius“ ir bendrovės „Penkių kontinentų komunikacijų centras“ intelektinių pastatų sprendimų SMART HOUSE – dovanas pelnė architektas Arvidas Bergner. Nacionalinė pasyvaus namo asociacija už aktyvumą kuriant pasyvius pastatus apdovanojo autorių Agnės Balkevičiūtės ir Dominyko Marcinonio komandą. Antrasis nominacijos „Už langų sprendimus“ globėjo UAB „Rehau“ prizas atiteko panevėžiečiams Vidminui Stankevičiui ir Gediminui Benaičiui. „Už inovatyvumą projektuojant energiškai efektyvų namą“ UAB „Pastatų sertifikavimo biuras“ apdovanojo Laimį ir Andrių Keizikus bei Sigitą Daumantaitę. Pasak R. Buslavičienės, džiugu ir tai, kad planuojamas realizuoti architekto Martyno Valevičiaus pastatas sklype Vilniaus rajone, Lindiniškėse. Apie galimas projektų realizacijas kalba ir kiti sklypų savininkai. Šiuo metu „Mano EKOnamai‘13“ konkurso paroda, globojama Lietuvos architektų sąjungos bei jos įkurto Architektūros centro, keliauja po Lietuvą. Su konkursui teiktais tiek praėjusių, tiek šių metų darbais bei parodos kelionių grafiku, detalesne konkurso informacija, galima susipažinti svetainėje www.manoekonamai.lt. 2013/14: 6/1 (88) I 51


Gio (Giovanni) Ponti gimė Milane, kur ir praleido kone visą savo gyvenimą. Italijai stojus į I pasaulinį karą, jis tapo inžinerinio dalinio karininku, dalyvavo kautynėse su austrais ir buvo apdovanotas už drąsą mūšio lauke. Sėkmingai grįžęs namo, 1921 m. baigė architektūros studijas vienoje stipriausių šalies mokyklų – Milano politechnikos institute ir pradėjo profesinę karjerą Mino Fiocchi ir Emilio Lancia architektūros biure.

Devynišimtieji pagal

GIO PONTI „Myliu architektūrą – mūsų gyvenimo sceną ir atramą“ Gio Ponti

Novecento (devyni šimtai – it.) – tai ne tik skaitvardis, bet ir plataus menininkų sąjūdžio, įkurto 1922 m. ir padariusio didelę įtaką tarpukario Italijos meno raidai, pavadinimas. Tačiau platesniąja prasme šis terminas, kaip ir to paties pavadinimo B. Bertoluči filmas (1976 m.), apibūdina audringą ir permainingą XX amžiaus Italijos visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą, formavusį iškilių kūrybinių asmenybių likimus. Vieną jų – Gio Ponti (1891-1979) nedvejodami galėtume pavadinti šiuolaikinės italų architektūros ir dizaino korifėjumi. Tekstas: Jonas Malinauskas

Indai, sukurti įmonei Ceramica Richard-Ginori: dekoratyvinė lėkštė, 1923 m. ir urna, 1932 m. 52 I 2013/14: 6/1 (88)

Nors Italija dalyvavo I pasauliniame kare Antantės, t. y. nugalėtojų, pusėje, karo veiksmai jos silpną ekonomiką paveikė labai skaudžiai. Pokariu tvyrojo nuosmukis, vyko masiniai socialiniai neramumai. Vieningos centralizuotos valdžios vakuumą netrukus užpildė sparčiai kylanti buvusio socialisto Benito Mussolini (1883–1945) figūra. Pasirėmęs šlovingąja Romos imperijos praeitimi, jis iškėlė stiprios ir vieningos Italijos idėją, savo veiklos simboliu pasirinkęs fasciją – surištą svaidomų iečių pundą, naudotą antikinės Romos kariūnų. 1926 m. Musoliniui pasiskelbus vienvaldžiu šalies valdovu (Il Duce), fašizmas tapo oficialia šalies ideologija. Tačiau skirtingai nuo geležinių ideologinių gniaužtų, sukausčiusių nacistinę Vokietiją ir stalinistinę Sovietų Sąjungą, fašistinės Italijos vadovybė buvo gan pakanti moderniųjų meno krypčių raidai. Galbūt būtent dėl to Musolinio epocha šiandien nėra vienareikšmiškai vertinama kaip Italijos dailės sąstingio ir degradacijos laikotarpis, o G. Ponti sugebėjo pasiekti reikšmingų kūrybinių laimėjimų. Viena reikšmingiausių menininkų grupių, kurios veikla buvo glaudžiai susieta su diegiama „Vieningos Italijos“ ideologija, buvo jau minėta Novecento Italiano. Ko vertas buvo vien tik pavadinimas, susietas su garsiausiais Renesanso dailės periodais: Quattrocento ir Cinquecento (atitinkamai XV a. pabaiga ir XVI a. pradžia)! Susivienijimo, sugalvoto kaip atsvaras moderniajam funkcionalizmui, branduolį sudarė tapytojai Anselmo Bucci, Gian Emilio Malerba, skulptorius Marino Marini, buvęs futuristas Mario Sironi ir kiti labai skirtingų stilių ir temperamentų menininkai, kuriuos kartu subūrė galeristas Lino Pesaro ir dailės kritikė Margherita Sarfatti (profašistinio laikraščio Il Popolo d’Italia bendradarbė ir paties B. Mussolini meilužė). Grupė neturėjo aiškios programos, apsiribodama bendro pobūdžio teiginiais apie Italijos didingos praeities šlovinimą, remiantis klasikiniu kultūriniu paveldu. Pirmosios grupės parodos atidaryme 1923 m. kalbą rėžė pats B. Mussolini, teigdamas, kad „... neketiname skatinti nieko panašaus į valstybės poveikį menui, kuris privalo būti vien kūrybinės asmenybės prerogatyva“. Nesant griežtos ideologinės kontrolės, Novocento krypo į bendradarbiavimą su kitomis grupuotėmis, pavyzdžiui, futuristais, kuriems tuomet priklausė ekspresyvus jaunuolis, būsimas IKP narys ir Lenino premijos laureatas Renato Guttuso (1911–1987). Vėliau, sustiprėjus ideologinėms represijoms, dalis Novecento menininkų paliko Italiją, bet pasibaigus II pasauliniam karui dauguma jų sugrįžo į tėvynę. Netiesioginis, bet akivaizdus grupės sąryšis su valdančiuoju režimu skatino monumentalios neoklasicizmo stilistikos naudojimą. G. Ponti, netrukus prisijungęs prie Novecento Italiano, šią stilistiką visų pirma pritaikė keramikos gaminiams firmoje RichardGinori, kurioje nuo 1923 iki 1930 m. dirbo kūrybos direktoriumi. To laikotarpio kūriniuose, tobulai pritaikytuose masinei gamybai, yra akivaizdžių sąsajų su Antikos keramika: tiek indų formos, tiek juodafigūrinių dekoro kompozicijų požiūriu, tačiau į kiekvieno gaminio apdailą G. Ponti įnešdavo ir delikačių modernistinių detalių. Kai kurie kritikai jo darbuose šiandien įžvelgia net 80-ųjų postmodernizmo užuomazgas. Jau netrukus G. Ponti keramikos projektai gavo itin aukštą įvertinimą – Grand Prix garsiojoje 1925 m. Paryžiaus dekoratyviojo meno parodoje. Įdomu, kad panaši stilistika sėkmingai taikoma Richard-Ginori produkcijai ir mūsų dienomis.


DIZAINO ISTORIJA

Vasarnamis IV Monza bienalėje, architektūra: Gio Ponti ir Emilio Lancia, 1930 m.

Gyvenamasis namas Via Randaccio g. Milane, 1925 m.

i

Montecatini koncerno pastatas Milane, 1936 m.

20-ųjų metų pabaigoje G. Ponti palaipsniui grįžta į architektūrą. Pradėjęs nuo nuosavo gyvenamojo namo Via Randaccio gatvėje Milane (1925 m.), dar turinčio ryškių neoklasicizmo bruožų, kartu su savo buvusiu bosu Emilio Lancia jis atliko daugybę privačių gyvenamųjų namų projektų Milane ir Paryžiuje. Nors šie projektai iš išorės atrodė gana konservatyviai, jų interjerai buvo pripildyti lanksčių erdvių ir modernių modulinių baldų. Per keletą praktikos metų G. Ponti visiškai atsisakė neoklasicizmo architektūroje ir baldų dizaine, pereidamas į funkcionalizmo pozicijas. 30-ųjų viduryje jam pasisekė realizuoti keletą stambesnių užsakymų, pavyzdžiui, chemijos koncerno Montecatini pastatą Milane (1936 m.), kuriame jis raiškiai akcentavo ritmo, formos ir funkcijos harmoniją bei racionalų medžiagų panaudojimą – pagrindines funkcionalizmo idėjas. Panašiais principais buvo grindžiamas ir Casa Rasini daugiabučio gyvenamojo namo projektas Milano centre (193 m.). Tiesa, racionalus kuklumas nesutrukdė iškloti statinio fasado natūralaus marmuro plokštėm. Modernizmo teiginius G. Ponti propagavo ne tik įgyvendindamas vis naujus projektus, bet ir būdamas stambaus renginio – Monzos dekoratyviųjų menų bienalės, vėliau peraugusios į garsiąją Milano trienalę, – kuratoriumi. Gyvenamasis namas Casa Rasini Milane, 1933 m.

Kaip ir daugeliui žymių to meto architektų, G. Ponti teko išmėginti jėgas profesinėje publicistikoje. 1928 m. jis buvo pakviestas redaguoti žurnalą Domus, kurį netrukus pavertė galingu architektūrinės propagandos ruporu. Už aktyvią leidybinę veiklą ir publikacijų ciklą, skirtą privačių namų interjero problemoms, G. Ponti 1934 m. buvo apdovanotas prestižine Musolini premija dėl kurios, beje, jam vėliau niekada nebuvo priekaištaujama.

niuose buvo apžvelgiami ryškiausi Vakarų Europos kultūriniai įvykiai plačiame socialiniame bei filosofiniame kontekste. Dabartinio žurnalo redaktoriaus Luigi Spinelli teigimu, „Betarpiškumo atmosfera, tvyrojusi Domus redakcijoje, dažnai paskatindavo garsenybes alternatyviai meninei saviraiškai – pavyzdžiui, 4 dešimtmetyje viršelį dažnai papuošSkirtingų metų Domus žurnalo leidiniai. davo paties G. Ponti lietos akvarelės“. 1940 m. G. Ponti paliko vyriausio redaktoriaus postą, tačiau ne dėl politinio spaudimo, o vardan naujo interjero ir dizaino žurPer daugelį metų Domus iš specializuoto leidinio tapo išskirtiniu kultū- nalo Lo Stile. Vėliau, pokario metais, jis vėl grįžo prie Domus vairo, išbūriniu fenomenu, iš kurio įkvėpimo ir patirties sėmėsi ištisos architektų damas vyriausiu redaktoriumi iki pat gyvenimo pabaigos. Per tą laiką bei dizainerių kartos. Greta paties G. Ponti darbų čia buvo publikuo- žurnalas tapo visame pasaulyje žinomu italų architektūros ir dizaino jami tokių garsenybių kaip Karlo Molino, Mario Bellini, Alessandro Men- propaguotoju, naujausių meno pasiekimų ir stilistinių krypčių skleidėju. dini, Ettore Sottsass‘o, Paul‘o Rand‘o, Le Corbusier, Charles‘o Eames‘o ir Nepaisant visų ekonominių bei socialinių negandų, minėtas funkcijas daugelio kitų autorių iškiliausi projektai. Redakciniuose žurnalo straips- Domus sėkmingai atlieka ir šiandien. 2013/14: 6/1 (88) I 53


i

DIZAINO ISTORIJA

Pirelli kompanijos pastatas Milane, 1956 m.

Villa Planchart interjero fragmentas, Karakasas, 1955 m.

Pirelli kompanijos pastato interjeras

Villa Planchart svetainės interjeras

Villa Planchart valgomojo interjero fragmentas

Įspūdinga buvo ir G. Ponti pedagoginė karjera: nuo 1936 iki 1961 metų jis dėstė savo Alma Mater – Milano politechnikos universiteto Architektūros fakultete. Turime pastebėti, kad ir šioje srityje politinės šalies kolizijos jokios įtakos jo veiklai nepadarė.

Denverio dailės muziejaus pastatas, 1971 m.

Savo architektūrinės karjeros viršūnę G. Ponti pasiekė 1950 m., laimėdamas Pirelli kompanijos būstinės projekto konkursą Milane (kartu su Pier Luigi Nervi ir Arturo Danusso). Įspūdingas 124 m. aukščio betoninis obeliskas iki šiol tebelieka vienu garsiausių XX a. Šiaurės Italijos pastatų ir yra ne mažiau žinomas pasaulyje, nei legendiniai Pirelli kalendoriai. Po jo statybos užbaigimo G. Ponti buvo tiesiog užverstas užsakymais iš daugelio pasaulio šalių. Kartu su ilgamečiu partneriu Antonio Fornaroli jis realizavo visuomeninių pastatų projektus Karakase (Villa Planchart, 1955 m.), Niujorke (Alitalia ofisas, 1958 m.), Bagdade, Honkonge bei kitur. Ypač pagarsėjo Dailės muziejaus pastatu Denveryje (JAV, 1971 m.), šiandien besivaržančiu architektūrine šlove su greta esančiu naujesniu korpusu, pastatytu D. Liebskind‘o. Taip pat buvo pastatyta visa eilė modernių bažnyčių Milano regione.

Dekoratyvinis butelys Donna, gamintojas Paolo Venini, 40-tieji m.

Pokario metais dizainerio kūrybinis diapazonas gerokai prasiplėtė. Jis atliko keletą scenografijos ir kostiumų projektų garsiojo La Scala teatro pastatymams, sukūrė daugybę stiklo butelių ir indų projektų savo draugui, garsiam Murano stiklo meistrui Paolo Venini, o 1948 m. firmos La Pavoni užsakymu suprojektavo pirmą pasaulyje aukšto spaudimo espresso kavos automatą mod. 47, dėl specifinės čiaupų formos pramintą La Cornuta (ragas – it.), kuris kartu su motoroleriu Vespa tapo pokario Italijos miesto kultūros atgimimo simboliais. 54 I 2013/14: 6/1 (88)

Espresso kavos automatas mod. 47, gamintojas La Pavoni, 1948 m.


Sėkmingai klostėsi G. Ponti bendradarbiavimas su šalies baldų gamintojais, prasidėjęs dar 1935 m., kuriant baldus aukščiau minėtam Montecatini ofisui. Vėliau aktyviais baldų užsakovais tapo kompanijos Cassina ir Molteni. Tarp daugelio projektų, atliktų Cassina užsakymu, labiausiai žinomi yra kampuotas fotelis Distex (1954 m.) ir garsioji Superleggera (Super lengva – it.) kėdė, sukurta 1957 m. Pastaroji ligi šiol yra viena lengviausių pasaulyje medinių kėdžių, apie kurios tvarumą sklinda legendos. Teigiama, kad norėdamas ją išbandyti, G. Ponti paprasčiausiai išmetė kėdę iš ketvirto aukšto pro biuro langą – ir Superleggera liko sveika. Beje, šios kėdės elegancija ir tvarumu vilniečiai galėjo įsitikinti gyvai – visai neseniai greta kitų dizaino klasikos pavyzdžių ji buvo eksponuojama Šiuolaikinio dizaino galerijoje. Iš sėkmingiausių Molteni skirtų projektų paminėtinas fotelis D 153 (1953 m.), kavos staliukas Tavolino (1954 m.), įvairiaspalvių komodų serija Cassettone (1956 m.), o taip pat sieninių lentynų serija. Visų minėtų baldų, liudijančių autoriaus kūrybinį universalumą, gamyba šiuo metu yra atnaujinta.

Kėdė, skirta Montecatini ofisui, 1935 m.

Fotelis D 153, gamintojas Molteni, 1953 m.

Fotelis Distex, gamintojas Cassina, 1954 m.

Kėdė Superleggera, gamintojas Cassina, 1957 m. Kavos staliukas Tavolino, gamintojas Molteni, 1954 m.

Sieninė lentyna, gamintojas Molteni, 1956-57 m.

Firmos Molteni atnaujinta G. Ponti baldų kolekcija, 2012 m.

Tik praėjus dešimtmečiui po G. Ponti mirties jo dukra Lisa susumavo tėvo kūrybinės veiklos rezultatus: 120 realizuotų projektų trylikoje šalių, bendradarbiavimas su 120 įmonių, paskaitos 24 aukštose mokyklose, straipsniai kiekviename iš 560 (!) redaguotų ir išleistų žurnalų, tūkstančiai parašytų ir padiktuotų laiškų – kada gi jis spėjo visa tai padaryti? L. Ponti teigimu, tipinė Gio diena prasidėdavo nuo korespondencijos peržiūros ir tekstinių korektūrų penktą valandą ryte, o jau 7-tą atvykęs į ofisą jis stodavo prie braižybos lentos, nuo kurios atsitraukdavo tik 8-tą vakaro. „Jis eskizuodavo ir braižydavo taip energingai, kad į pavakarę rankos būdavo pajuodusios nuo grafito ir tušo“ – prisimena dukra – „dažnai piešdavo netgi po vakarienės, namuose išjungus šviesą, silpnoje gatvės žibintų šviesoje. Tokiu būdu jam

pavykdavo į paprastą dieną įsprausti daugiau nei 20 darbo valandų“. Pačioje gyvenimo pabaigoje, jau sunkiai bepasiekdamas savo biurą pėsčiomis, numylėtą Citroen 2CV jis iškeitė į nedidelį mikroautobusą, kuriame rengė pasitarimus su bendradarbiais, keliaudamas po Milano apylinkes...

Komoda iš Cassettone serijos, gamintojas Molteni, 1956 m.

Visą gyvenimą G. Ponti domino gražių, harmoningų pastatų, baldų bei daiktų, skirtų ilgai naudoti ir pergyventi savo šeimininkus, kūrimas; būtent dėl to jis labai vertino senąsias itališkas amatinės gamybos tradicijas. Ieškodamas laikmetį atitinkančio naujojo stiliaus bruožų, jis daug prisidėjo, kurdamas šiuolaikinį mus supančių kasdienių daiktų pasaulį. Pasiremdami jo idėjomis, daugybė mokinių ir pasekėjų suformavo tai, ką mes šiandien vadiname Italijos dizainu. 2013/14: 6/1 (88) I 55


i

REPORTAŽAS

„Design Lithuania 2001-2013“ Londone ir Kane – vienu šūviu – du zuikiai 2.

Lietuvos pirmininkavimo Europos sąjungai proga pavyko Lietuvą reprezentuoti per dizaino prizmę. Šį rudenį Lietuvos dizainas šturmavo Angliją ir Prancūziją. Galime didžiuotis, kad lietuviškos dizaino rinktinės ekspozicija pristatyta dviejų prestižinių festivalių metu. Dažnas parodos lankytojas žinojo tik tai, kad Lietuva – tai maža jauna valstybė kažkur netoli Rusijos. Eksponatų pavadinimai sunkiai ištariami, o dizainerių vardai ir pavardės skamba kaip ilgi burtažodžiai. Objektų stilistika lyg artima skandinaviškam dizainui, tačiau kažkuo kitokia, savita. Belieka pasidžiaugti, kad Lietuvos dizaino parodos daugelį lankytojų privertė išsitraukti savo išmaniuosius ir pagoglinti, kurioje vietoje Europos žemėlapyje yra tas keistas kraštas Lietuva.

1.

Lietuvos dizaino paroda Londone Lietuvos ekspozicija pristatyta Londono dizaino festivalyje, kurio metu Londonas tiesiog mirga nuo gero dizaino pavyzdžių, instaliacijų, renginių. Lietuvai teko garbė net mėnesį (rugsėjo 16-spalio 18 d.) eksponuoti dvylikos dizainerių darbus žymios projektavimo kompanijos „ARUP“ centrinės būstinės fojė („ARUP“ garsi visame pasaulyje dėl tokių inovatyvių projektų kaip „Pompidu“ kultūros centras Paryžiuje, Sidnėjaus opera ir begalės kitų. Kompanijoje dirba daugiau nei 10 000 darbuotojų, įmonė įsikūrusi šešiuose žemynuose, 42 šalyse, turi 92 biurus). Centrinis biuras įkurtas pačioje Londono širdyje, vos 10 minučių pėsčiomis nuo vienos pagrindinių arterijų Oxford Circus. Modernumu alsuojantis interjeras puikiai derėjo su specialiai šiai parodai sukurta ekspozicine įranga, kuri tarsi papildė dizaino objektus. Lopinėlis žalumos traukė akį lietingame Londone. Lankytojai įvertino dizainerio Ryčio Zavecko trijų dienų darbą, auginant želmenis lovai „Neringa“. Juozo Brundzos raktų spintelė „Luna“ buvo nuolat varstoma, o prie romantiškojo veidrodžio „Dviem“ eilėje rikiavosi moterys. Jaukumo suteikė Vytauto Puzero šviestuvai „Corio“, šurmulyje girdėjosi ritmingas Pauliaus Vitkausko supamos kėdės „KU-DIR-KA“ skleidžiamas garsas. Paroda pareikalavo nemažai žmogiškųjų resursų. Jai buvo pradėta ruoštis dar vasaros pradžioje. Darbus asmeniškai atrinko pagrindinė „Arup“ parodų kuratorė Jennifer Greitschus, kurios senelis yra kilęs iš pamario krašto. Vienas iš ARUP vadovų Chris Luebkeman po parodos sakė: „Man gėda net prisipažinti, kad iki tol, kol nenuėjau į parodą, beveik nieko nežinojau apie Lietuvą. Žinojau, kad tai nedidelė tauta, priklausiusi Sovietų imperijai. Viskas pasikeitė, sudalyvavus parodoje. Buvau stipriai sužavėtas tradicinių vertybių bei amatų, kuriuose susipina šiuolaikinės idėjos bei metodai, gausa. Tai neįtikėtinos stiprybės pavyzdys šiandieniniame pasaulyje, pilname bedvasio monotoniškumo. Man labai patiko ta neįtikėtinai protinga „Spina“ kėdė, kuri gali būti pritaikyta žmogaus dydžiui bei formoms, bei lova „Neringa“, padengta žole, kurios idėja paremta

3.

romantišku gulėjimu ant žolės. Galų gale, tekstilės gaminiai „Zidra“ buvo tiesiog kvapą gniaužiantys. Dizaineriai, kurie pateikė savo darbus parodoje, buvo žavingai užsidegę savo darbais, dizaino įtaka ir savo tautos ateitimi. Jie tikėjo galinga jėga, kurią dizainas gali suteikti laikui bei kultūroms, bei atnešti rūpestingumą ir atidumą mūsų gyvenimui. Grįžau iš parodos, laukdamas, kada sužinosiu apie juos daugiau bei šalį, iš kurios jie atvyko. Laukiu, kada keliausiu į Baltijos šalis“. Dauguma eksponatų jau buvo pelnę apdovanojimus Lietuvoje ir užsienyje. Parodą iš Lietuvos pusės organizavo Lietuvos dizaino forumas kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Londone.

Lietuva – festivalio „Les Boréales“ garbės viešnia Lietuvos dizaino forumas lapkričio 15 d.- gruodžio 31 d. dienomis Kane (Prancūzija) vykstančiame tarptautiniame Šiaurės šalių kultūros festivalyje „Boreales“ pristato jungtinę darbų parodą „Design Lithuania 2001-2013“. 29 objektų ekspozicijos pagrindą sudaro Londone eksponuoti darbai, kurie papildyti keletu prizo „Geras dizainas‘2013“ nugalėtojų. Šis renginys kartu su Alinos Orlovos koncertu pirmą kartą reprezentavo Lietuvą 22 metus skaičiuojančio festivalio atidarymo vakarą. Lankytojai buvo pakviesti į buvusio Kano moterų vienuolyno parodų salę susipažinti su lietuviškojo industrinio dizaino pastarojo dešimtmečio raida ir pasiekimais. Vienuolynas pribloškė erdvių dydžiu. Unikali architektūra kontrastavo su šiuolaikinio dizaino eksponatais. Įspūdingo aukščio skliautai ir puiki akustika nevalingai privertė susikaupti. Viena šiame atidaryme dalyvavusių jaunų dizainerių, autorių Audronė Drungilaitė sakė: „Buvo malonu ir kartu netikėta sulaukti tokio lankytojų antplūdžio. Lankytojai buvo smalsūs, domėjosi ne tik dizaino pasiekimais, bet ir mūsų kalba, vis prašė ištarti objektų pavadinimus lietuviškai, klausinėjo kainų“. Matoma tendencija, kad riba tarp pramonės ir dizaino pamažu nyksta. Ausinės „JUNGLE Earphones“ ir kartoninis kompiuterio dėklas „Acme Baltic“ bei Naurio Kalinausko ir Indros Marcinkevi-


5. 7. 10.

4.

6.

čienės kurtos kėdės, gaminamos „Ventoje“, liudija užsimezgantį Lietuvos pramoninkų ir dizainerių bendradarbiavimą. Eksponatams teko atlaikyti nemažą krūvį. Mindaugo Žilionio unifikuotą sistemą „Spina“ išbandyti panoro net solidūs vyrai. Mamos negalėjo atitraukti vaikų nuo Naurio Kalinausko kilimo-dėlionės „Imperial“. Etno motyvo užuominos atsispindėjo Rapolo Gražio modulinėse knygų lentynose „Audžiu“ ir tarptautinio pripažinimo sulaukusiame Astos Kaušpėdaitės „Lithuanian Vodka“ pakuotės dizaine „Black Edition“. Svečius žavėjo atlikimo kokybė ir medžiagų įvairovė. Tokie baldai kaip Vytauto Puzero kėdė „Eggy“ ar Neringos Dervinytės staliukai „Romance“ liudijo apie aukštą metalo apdirbimo pramonės lygį. Medienos apdirbimo kokybę reprezentavo Žilvino Stankevičiaus kėdžių serija „Liepa“. Mūsų dizaineriai taip pat nebijo naudoti plastiką, tekstilę, keramiką ar kartoną.

Festivalio organizatorių staigmena Kano aukštosios dailės ir medijų mokyklos studentai per du mėnesius atliko puikią ekspozicijos analizę. Festivalio atidarymo išvakarėse surengta prezentacija gniaužė kvapą ir kėlė pasitenkinimą. Atrodė, kad apie mūsų šalį jie žino daugiau nei

8.

9.

dažnas lietuvis, nors nei karto nėra Lietuvoje buvę, jie puikiai identifikavo mūsų nacionalinius ypatumus ir šalies vertybes – natūralią gamtą, savitą kultūrą ir nepaprastą istorinę raidą.

Reprezentacinis albumas „DESIGN LITHUANIA 2001-2013“ Lankytojai nuoširdžiai domėjosi ir atidžiai vartė specialiai šioms parodoms išleistą albumą. Kiekvienam autoriui šalia savo darbų teko aprašyti po vieną Lietuvos identitetą atspindintį atributą, tokį kaip gintaras, Nida, cepelinai, krepšinis, juoda duona, sūreliai. Katalogas išleistas trimis kalbomis: lietuvių, anglų ir prancūzų. Šis katalogas taip pat buvo nemokamai dalinamas Londone, o dabar platinamas Kane. Albumo leidimą ir abi parodas rėmė Lietuvos kultūros ministerija.

11.

1. Abbaye aux Dames buvęs moterų vienuolynas – vienoje iš šių salių įrengta „Design Lithuania 2001-2013“ paroda 2. „Design Lithuania 2001-2013“ ekspozicija Kane, Prancūzijoje 3. Parodos bei festivalio „Les Boreales“ atidarymas 4. Indros Marcinkevičienės „New Adam“ 5. Audronės Drungilaitės „Acme“ kompiuterio dėklas 6. Edvardo Kavarsko „Mitų griovėjų“ duonos gaminių pakuotė, Aurimo Šanderio ir Daniele Gulla „Lithuanian vodka“, Aušros Lisauskienės knygos dizainas „Architektūrinės kompozicijos“, „Tadam!“ keramikiniai papuošalai ir Linos Jaruševičiūtės virtuviniai rankšluosčiai 7. Juozo Brundzos raktų kabykla „Luna“ 8. Naurio Kalinausko kilimas „Imperial“ 9. Mindaugo Žilionio unifikuota sistema „Spina“

Ateities vizijos Katalogai išgraibstyti akimirksniu, o „Svečių knyga“ papildyta naujais palinkėjimais. Žmonių susidomėjimas įkvėpia dizainerius neužmigti ant laurų ir kurti toliau, o organizatoriai tyliai viliasi, kad Kanas nebus paskutinė Lietuvos dizaino parodos stotelė. Gal kitąmet pavyks lietuvišką dizainą pristatyti net kitame žemyne vyksiančiame pasaulio dizaino sostinės renginyje?

10. Vytauto Puzero fotelis „EGGY“ 11. Žilvino Stankevičiaus „Liepa“ 12. „Design Lithuania 2001-2013“ paroda Londone 13. Naurio Kalinausko suoliukas „Mutabor M“ 14. Pauliaus Vitkausko kėdė „Kudirka“ 15. Didelio susidomėjimo sulaukusi Ryčio Zavecko lova „Neringa“

London_4 Vienas iš ARUP vadovų Chris Luebkeman taip pat išbandė M. Žilionio „Spina“ London_5 V. Puzero „Corio“ šviestuvai

8

12.

13.

14.

15.


i

NAUJIENOS ←

Allsplann šviestuvas Air can

2011 metais kompaniją Allsplann už šilumos valdymo sistemą ir elektroninį sumanumą Prancūzijos vyriausybė apdovanojo “Innovative Technologies (liet. inovatyvios technologijos)” prizu. Įmonė projektuoja ir gamina LED šviestuvus, o taip pat bendradarbiaudami su architektais, žinomais dizaineriais, tokiais kaip Christophe Pillet ir Chafik Gasmi (Corinthia viešbutis Londone), bei gamintojais, pavyzdžiui, AVMazzega/Clipper, vysto apšvietimo projektus. Allsplann šviestuvai pagaminti iš Murano stiklo bei nerūdijančio plieno. Šių lempų kūrėjai LED technologijos atsiradimą įvardina kaip galimybę permąstyti šviesos įrenginių dizainą bei susikurti naujovišką požiūrį į šviesą ir jos paskirtį. Šie šviestuvai – radikalių inovacijų vaisius, gimęs iš mokslinių tyrimų bei dizaino atradimų. Minimalistiniai ir techniški Allsplann šviestuvai siūlo naujovišką apšvietimo versiją.

Cubiix spintelė

Su Cubiix produktais kiekvienas gali pasijusti tikru interjero dizaineriu. Šiuos produktus ypatingai lengva komponuoti neturint nei specialių žinių, nei įrankių. Baldų komponentus tereikia sudėti kartu – ir turime naują, įdomų baldą. Kompanija Cubiix gamina plastikinius modulinius baldus, kuriuos lengva surinkti iš dinamiškų dalių į vieną objektą, skirtą namams ar biurui. Cubiix principas yra modernus, universalus, bet paprastas, todėl galima lengvai suskurti plačią skirtingo dizaino, dydžio bei spalvų baldų įvairovę bet kokioje erdvėje, pradedant vaikų kambariu, baigiant vonios kambariu. Tai tobula erdvė laikyti knygoms, diskams, smulkiai elektros technikai, gėlėms, žaislams ir t.t. Kubų panelės yra pagamintos iš keleto spalvų: rožinės, oranžinės, žalios ir žydros, o patys kubai – iš baltos ir juodos spalvų. Spalvos bei formos gali būti sumaišytos įvairiai, taip sukuriant individualų dizainą.

Bruno Serrao stalas BS 01

Tikriausia sutiksite, kad stalas, nukrautas knygomis, dokumentais bei kanceliarijos reikmenimis, demotyvuoja darbui. Vis tik, pripažinkime, kad išlaikyti darbo stalą tvarkingą, yra tikrai ne menka užduotis. Baldų dizaineris Bruno Serrao sukūrė stalą, išspręsiantį netvarkos problemą. Šis stalas savyje talpina aštuonis paslėptus stalčius bei skyrius, skirtus sistemingai sudėti visus popierius, smulkmenas ir net nešiojamą kompiuterį. Turint omeny, kiek daug visko jame telpa, stebina stalo plonumas ir grakštumas. Dar labiau žavintis faktas yra tai, kad šiam stalui pagaminti nėra panaudota nė viena vinis ar varžtas – tai vientisas gražaus prancūziško ąžuolo gabalas. B. Serrao pripažįsta, kad toks sprendimas sukėlė šiek tiek techninių sunkumų stalo pagaminimo laiko atžvilgiu. Gal būt todėl šis stalas įvertintas 4,700 dolerių, tačiau kas nesupranta, kad elegantiškas dizainas kainuoja? 58 I 2013/14: 6/1 (88)


Conceptuwall tapetai

Concepttuwall tapetų kūrėjai savo tapetus vadina dekoratyviomis visatomis. Nuolatinės įdomios meninės raiškos paieškos pavirto žaismingu, spalvingu, poetišku bei provokuojančiu, tačiau jokiu būdu ne rimtu tapetų pasauliu. Concepttuwall tapetų kūrėjai kombinuoja domėjimąsi šiuolaikinėmis skaitmeninėmis technologijomis bei žavėjimąsi spalvų bei grafinių inspiracijų paieškomis. Šie tapetai, kaip jau supratote, yra spausti skaitmeniniu būdu, kuris išlaisvina formas bei spalvas nuo motyvų pasikartojimo. Binominio meno technikų įvairovė leido plačiai išstudijuoti tapetų koncepciją, pajausti jų ribas ir… jas peržengti bei plėtoti. Nenuobodi, bet kartu ir neįkyri tapetų raštų žaismė nepaliks abejingu nė vieno susidūrusio su šiais kūriniais.

DAM spinta Nandos

Ši originali spinta pagaminta iš ąžuolo faneruotės, padengtos bespalviu bei baltu matiniu laku. Spintos stalčiai bei vidinė dalis padengti smagiomis neausto popieriaus iliustracijomis. Nandos spinta – tai tradicinės drabužių spintos atnaujinimas. Liekna ir supaprastinta spintos forma interpretuoja žmogaus santykį su objektu, tai, kad spinta neturi rankenų, akcentuoja humoristinį kūrinio momentą. Ši spinta tinka tiek suaugusiems, tiek jaunimui, tiek vaikams. Žaisminga iliustracija, kurioje vaizduojami ant skalbinių virvės segtukais prisegti drabužiai bei šalia tupintis paukštelis, pakels ūpą savo lauko drabužius spintoje norintiems pasikabinti svečiams. Nandos spinta yra gaminama įvairių spalvų bei skirtingų matmenų.

Laura Kishimoto kėdė Yumi

Kėdė Yumi yra nuolatinių eksperimentavimo su forma, pasitelkiant dizaino estetinius bei medžiagos ypatumų sprendimus, rezultatas. Šios kėdės formos progresą apsprendė dizainerės L. Kishimoto ankstesnių darbų patirtis. L. Kishimoto laisvas laminato formavimo metodas buvo natūrali ilgo mąstymo proceso dalis. Jungiant faneros pleištus į besikeičiančius sluoksnius, dizainerė galėjo lengvai manipuliuoti medžio linkiais be jokių tvirtinimo įrankių. Sutikite, sunku patikėti, jog toks įspūdingas medžio šedevras nėra sutvirtintas jokiais varžtais ar panašiai. Žinant tai, gali pagalvoti, jog ši nepaprasto dizaino kėdė atkeliavo iš kosmoso. 2013/14: 6/1 (88) I 59


i

NAUJIENOS ←

Brose ~ Fogale kabykla Camerino

Tokio tipo kabyklos buvo populiarios 1920-aisiais, bet paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo pamirštos. Brose ~ Fogale atgaivino šį archetipą ir pritaikė jį šiuolaikiniam gyvenimo būdui. Camerino yra šiuolaikiškas stovas, kuris suteikia galimybę patogiai pasikabinti ir pasidėti visus reikalingiausius daiktus, taip išlaikant namus tvarkingus ir jaukius. Ši kabykla puikiai tinka šiuolaikinio gyvenimo būdo pasekėjams, kurių namai nepasižymi erdve, todėl tenka ieškoti kompaktiškų baldų. Camerino yra lengvai bei greitai surenkamas ir tam nereikia jokių sudėtingų tvirtinimo elementų. Jis lengvai pritampa bet kokiame kontekste, todėl gali būti laikomas ir koridoriuje, ir miegamajame, ir biure. Pakabą lengva pergabenti. Šis stovas pagamintas tradiciniais metodais iš aukštos kokybės ąžuolo bei metalo elementų.

Steuart Padwick stalas Belly desk

Belly desk stalas pasižymi ypatingai švelnia elegancija bei subtilumu, o kartu ir tradicijos išlaikymu. Gracingas stalas turi vieną stalčių ir dėl savo subtiliai nuožulnių linijų bei glotnių kūginių kojų išlaiko apgaulingai liekną siluetą. Ryškiai salotinės spalvos laku nudažytas stalo paviršius „skaniai“ kontrastuoja su solidžiomis ąžuolo masyvo kojomis, pabrėžiančiomis formos grynumą bei suteikiančiomis ryškų kontrastą, kuris sušildys bet kokį modernų biurą ar kitą patalpą: virtuvę, svetainę, vaikų kambarį. Tik vienas, tačiau gilus stalčius – pakankamai netradicinis dizainerių sprendimas, tačiau jis suteikia pakankamai daug vietos, kad išlaisvinti nuo netvarkos stalo paviršių.

L. Dymond design sofa Bungy

Bungy sofa buvo sukurta prisitaikyti prie kiekvieno ant jos sėdinčio poreikių ir suteikti kuo didesnį komforto jausmą. To buvo pasiekta dėl novatoriško apmušalo, kuris yra visas apjuostas elastine virve, leidžiančia žmogui, sėdinčiam ant šios sofos, už tamprios gumos užkišti pagalves, kad jų išdėstymas atitiktų jo asmeninius komforto pageidavimus. Šis dizainas, pasirodo, gali būti naudingas ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, už gumos užkišti laikraštį, nuotolinį pultą ir kitus daiktus, kuriuos lengva pamesti, ilsintis ant sofos. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kaip nemalonu ieškoti televizoriaus pulto, kai žinai, kad šiuo metu transliuojama mėgstamiausia laida – išeitis sofa Bungy. 60 I 2013/14: 6/1 (88)


Studio Jinhyun Jeon stalo įrankiai Tableware as Sensorial Stimuli

Tableware as Sensorial Stimuli stalo reikmenys yra naujausias studijos tyrimas. Studio Jinhyun Jeon eksperimentavo, kuris vienas jausmas daro įtaką kitiems jausmams. Tyrime nagrinėjami sinestezijos, kaip dizaino inspiracijų objektas, efektai. Na o jei į tai žvelgsime daug paprasčiau, tai tiesiog linksmi, spalvingi ir įdomūs stalo įrankiai, sužadinantys įvairiausius jutimus bei praturtinantys valgymo procesą. Be viso to, jie dar ir įdomiai atrodo. Rinkinį sudaro 25 stalo įrankiai. Jie pagaminti iš metalo, plastiko bei keramikos. Kiekviena medžiaga turi savo natūralią temperatūrą, kuri kartu su įrankio dizainu harmoningai veikia pojūčius. Skirtingus pojūčius suteikia ir įrankių rankenėlių bei šaukšto storiai. Kiekvienas iš šių bruožų yra labai subtilūs, bet kartu jie susilieja į sustiprinto skonio poveikį. Įrankių dizaino ypatumai stimuliuoja penkis elementus – temperatūrą, spalvą, tekstūrą, svorį ir formą.

Allermuir kėdė Tonina

Tonina – rafinuota, 100% perdirbama ir lakoniško stiliaus kėdė, kuri sujungia šiuolaikinį dizainą su puikia apdaila, pasižymi ilgaamžiškumu, o taip pat suteikia komforto jausmą. Įkvėpta skysčių formų gamtoje ir suprojektuota italų dueto Dondoli+Pocci, Tonina yra pagaminta naudojant pažangiausias technologijas. Galutinis produktas ypatingai subtilus, gražus, stiprus, tačiau lengvas, ir nepakartojamas. Ši kėdė tinka tiek interjere, tiek formuojant eksterjerą. Gali būti naudojama kaip valgomojo ar net kavinės kėdė, taip pat verslo, paslaugų, sveikatingumo bei švietimo įstaigose. Tonina gaminama su papildomomis atramomis rankoms bei šešių spalvų: pilka, oranžinė, balta, juoda, geltona ir mėlyna. Be to, kėdės lengvai susikrauna viena ant kitos ir yra paprastai transportuojamos.

Solatube natūralaus apšvietimo sistemos Sky Vault Series

Sky Vault Series natūralaus apšvietimo sistemos – naujos kartos ypač efektyvios, skirtos bet kokios paskirties patalpų, aukštesnių nei 6 m, apšvietimui. Jos surenka šviesą, esančią stogo išorėje, ir paskleidžia patalpoje naudodamos labiausiai atspindintį paviršių – Spectralight Infinity™. Sistemų skersmuo – 740 mm leidžia padidinti atstumus tarp sistemų, sumažinti jų skaičių, sumažinti montavimo kaštus ir mėgautis natūralia šviesa patalpoje. Skirta prekybos, gamybos, sandėliavimo, visuomeninėms, aerouostų, armijos patalpoms apšviesti. Daugiau informacijos www.solatube.com bei www.solevita.lt. 2013/14: 6/1 (88) I 61


i

NAUJIENOS

Not only white vonios kriauklė

Not only white kriauklė yra ypatingai paprasta ir lakoniška, tačiau kartu ir šiuolaikiška. Ši kriauklė yra patogi, lengvai prižiūrima ir puikiai pritaikoma buityje, ne tik dėl paprastos jos formos, bet ir dėl jos charakteristikų – tai idealus pasirinkimas higieniškai bei intensyviai naudojamai aplinkai, tokiai kaip ligoninės, parodų centrai, oro uostai ir t.t. Kriauklė taip pat gali būti pilkos, smėlio bei raudonos spalvų. Prie šios kriauklės puikiai derinasi natūralaus ąžuolo dėžės, parduodamos atskirai. Jos suteikia jaukumo, šilumos, natūralumo įspūdį, yra patogios susidėti vonios atributikai: rankšluosčiams, švaros priemonėms, kosmetikai.

Lievore Altherr Molina pakaba Wing

Wing yra sieninė drabužių bei aksesuarų kabykla, kuri suteikia sienai polėkio ir charakterį. Kabykla juda lengvu rankos pasukimu ir sukinėjasi įvairiomis kryptimis, sukurdama įvairiausias skirtingas kompozicijas. Tai suteikia įvairiausias minkštas, banguotas formas, toliau gaivinamas naudojimo proceso metu. Wing kabykla puikiai papildys bet kokią erdvę. Ant šios pakabos paltai, skarelės, kepurės ir visa kita tarsi atgyja, tampa meno kūrimo proceso dalimi. Kabykla pagaminta iš riešutmedžio, įmanomas įvairus pakabų skaičius.

Mette virtuvė Farm Kitchen

Britų dizaino studija Mette sukūrė įkvepiančią virtuvę, pavadintą Farm Kitchen. Šis konceptualus įrengimas sujungia žemės ūkio mokslą su virtuve bei interjero dizainu. Mikroagrokultūra yra organiškų produktų auginimo namuose, naudojant įvairiausius šviesos šaltinius, drėkinimo bei augimo terpių metodus, praktika. Mette šį mokslą pakelia vienu žingsneliu aukštyn, tyrinėdami jo pritaikymą stilingoje aplinkoje, išbandydami jo kasdienį potencialą skubančių šiuolaikinių žmonių interjeruose, per sodininkystę, maisto gamybą, sveikatingumą ir gerovę bei eksperimentinę virtuvės ir interjerų dizaino koncepciją. Virtuvė susideda iš Infusion Wall (liet. infuzijos lentos), ant kurios čia pat augantys augalai gali būti susmulkinti, taip sukuriant galimybę sveikai maitintis, o taip pat hidroponinio Vertical Salad Bar (liet. vertikalus salotų baras), ant kurio auga įvairiausios nedidelės daržovės bei prieskoniai. Stale įmontuoti LED šviestuvai, hidroponiniai vazonai ir t.t. 62 I 2013/14: 6/1 (88)


Toby house šviestuvai Beach ball

Beach ball šviestuvai – tai pripučiamo paplūdimio kamuolio stilizacija, pakabinta ant lubų. Rutulio gaubto šviestuvai pagaminti rankomis, naudojant novatorišką požiūrį į konkrečią funkciją turintį daiktą, žaidžiant nusistovėjusiais daiktų vaizdiniais bei prasmėmis, stereotipais, panaudojant humoro elementus. Šviestuvų vidinis sluoksnis pagamintas iš akmeninis, tačiau nepaisant to, šviestuvai vis tiek atrodo minkšti ir purūs it ryškūs paplūdimyje besimėtantys kamuoliai.

Stuv 16-H židinys

Stuv 16-H – tai židinys su malkine ir protingai nuimama rankena nuo pakuros durelių, skirta apsaugoti vaikus nuo neatsargaus elgesio su ugnimi. Židinys turi ilgą ir vientisą kaminą, einantį į viršų nuo minimalistinės apdailos formos, kuri suteikia židiniui aiškaus paprastumo ir išbaigtumo, o funkcionali vieta malkoms po židiniu laikyti yra išbandyta laiko, patogi ir praktiška. Konvekcinis židinys gali būti su malkine, taip pat be jos, su stalčiumi ar tik su ant ratukų pristumiamu stilingu malkų dėklu. Židinį galima kabinti ant sienos, o malkas padėti tiesiog ant stiklo po židiniu. Stuv 16- H židinys – tai modernus sprendimas Jūsų interjere, lyg degantis ugnies paveikslas su rėmu. Daugiau informacijos www.krosneles.lt bei www.stuv.com.

Stilingi poilsio krėslai

Šie stilingi krėslai – tai garsių dizainerių iš viso pasaulio reprodukcijos. Pavyzdžiui, krėslas Barcelona buvo sukurtas 1929-aisiais ir jau daugiau nei 84-ejus metus išlieka populiarus rinkoje. Ikoniški krėslai, dažnai tapę jų autorių triumfo pavyzdžiais, aptraukti 100% natūraliomis medžiagomis: vilna, kašmyru, oda. Įmonė Vadasiga gavo visas teises gaminti šių krėslų reprodukcijas. Krėslai jau sausio mėnesį pasirodys naujame salone Vilniuje, Verslo centre Victoria, J.Jasinskio 16B. Daugiau informacijos www.vadasiga.lt.

2013/14: 6/1 (88) I 63


i

DIZAINO KELIONĖS

Lemputės, kurios sukuria unikalų apšvietimą ir ypatingą nuotaikĄ Dirbtinė šviesa išlaisvina mus nuo gyvenimo pagal paros ritmą. Naujos technologijos pasiūlė rinkai įvairius energiją taupančius sprendimus, bet visiškai pamiršo mūsų sveikatą. Žmogaus akis yra pripratusi prie plataus saulės šviesos spektro, tuo tarpu taupiosios lemputės atskirais atvejais apima vos trečdalį mūsų akims reikalingo matomų bangų spektro. Nuo tokio apšvietimo ima perštėti akys, skaudėti galva. Tam, kad mūsų gyvenimo kokybė būtų pilnavertė, mes turime pasirinkti tinkamas elektros lemputes. Jau antrus metus Lietuvos rinkai siūlomos, originalios išvaizdos, rankų darbo dekoratyvinės Danlamp lemputės. Mokslininkų teigimu, šios dekoratyvinės lemputės, palyginti su energiją taupančiomis lempomis, neturi žalingo poveikio mūsų regėjimui ir psichikai. Šios net 42-ose Europos šalyse populiarios lemputės taip pat yra puikus puošybinis interjero ir lauko apšvietimo elementas. Danlamp – tai nuo 1931 m. Aabenraa mieste veikianti ir iki šiol išsaugojusi senąsias elektros lempučių gamybos tradicijas įmonė. Lempučių modeliai kuriami bendradarbiaujant su architektais ir dizaineriais, kurie suvaldo ir išsaugo natūralią šviesos spalvą ir spektrą. Šių lempučių pagalba išgaunama ypatingai jaukios šviesos atmosfera, kuri dažnai taip reikalinga privačiame ar visuo64 I 2013/14: 6/1 (88)

meniniame interjere. O kur dar dekoratyvi ir originali lempučių, dažnai atstojančių ir šviestuvus, išvaizda. Šių lempučių dizainas kuriamas ir patenkina klientų išskirtinius poreikius, kuriems svarbu ne tik savo erdves apšviesti, bet ir pripildyti kambarius, sales ar parduotuvių vitrinas ypatinga šviesa bei papuošti originaliais akcentais. Neįprasta šių lempučių forma, o taip pat virtuoziškai išraizgytas šviečiantis volframo siūlelis nepalieka abejingais nei šeimininkų, nei svečių, nei praeivių. Danlamp lemputės naudojamos įvairiuose gyvenamuosiuose interjeruose suteikia patalpai paslaptingo išskirtinumo, todėl drąsiai gali būti pritaikomos pramoginių ir reprezentacinių pastatų, bažnyčių, dvarų bei rūmų apšvietimui, šventinėms vitrinų, miesto pastatų, gatvių ir aikščių dekoracijoms. Europoje šios lemputės plačiai naudojamos išskirtinio dizaino individualiu namų bei butų, restoranų, barų, kavinių, naktinių klubų apšvietimui. Šių lempučių sukurta šviesa galima pasigėrėti Kopenhagos Marlene Birger mados namuose, Danijos Karališkajame teatre, Legolende ir daugelyje kitų nuostabių vietų visame pasaulyje. Beje, praėjusių metų Kalėdiniu periodu Paryžius pasipuošė būtent šiomis lemputėmis (buvo panaudota net 34 tūkstančiai lempučių).


DIZAINO KELIONĖS

Šios lemputės – aukščiausios kokybės gaminys, šviečiantis 3-4 kartus ilgiau negu įprastinės kaitrinės lemputės. Visa gamintojų kolekcija yra jautriai pritaikyta specialiems kuriamo interjero poreikiams, todėl svarbu atsižvelgti į šias gamintojo rekomendacijas:

Twisted Candle

Exterior Standart

Tikros žvakės efektą suteikianti lemputė yra specialiai sukurta krištoliniams šviestuvams ir žvakidėms pastatuose, kuriems reikalingas unikalus apšvietimas. Ilgas siūlelis lemputėje suformuoja šiltą liepsnos formą, o susuktas stiklas sukuria įspūdingus dekoratyvinius atspindžius.

Kriaušės formos lemputė taip pat buvo sukurta naudoti laivuose, kur svarbiausi reikalavimai – patikimumas ir ilgaamžiškumas. Rankų darbo lemputė suteikia išskirtinai šiltą šviesą, o matomas siūlelis sukuria unikalaus grožio atmosferą.

Flicker Candle

Standard de Luxe

Ši lemputė sukuria gyvos ugnies efektą, šiltą bei jaukią atmosferą. Santūri liepsnos šviesa ypač tinka žvakidėms ir šviestuvams be gaubto. Lemputė yra pagaminta iš skaidraus susukto stiklo, kuris suteikia nuostabius atspindžius. Flicker Candle gali būti naudojama kaip nedegi alternatyva žvakėms.

Ši lemputė skirta dekoruoti parduotuves, parodų sales, restoranus, klubus ir t.t. Originaliai susuktas siūlelis suformuoja įspūdingus spalvos raštus ir šviesos žaismą. Standard de Luxe yra tinkama kabantiems šviestuvams bei šviestuvams be gaubto.

Tube Lamp

Carbon de Luxe

Klasikinė pailga vamzdelio formos lemputė, kurios dėka puikiai atspindi spalvos. Dėl to ši lemputė yra nepakeičiama apšviečiant paveikslus, taip pat netiesioginiam apšvietimui, pavyzdžiui, demonstraciniuose kambariuose.

1800-aisias išrastoje pirmojoje lemputėje buvo naudojamos anglies gijos. Dideli anglies gijų raizginiai skleidžia šiltą dekoratyvią šviesą. Carbon de Luxe yra anglies gijų lemputės įspūdžio atgaivinimas. Gaminant šią lemputę, yra panaudota nauja unikali technologija, kuri šiuolaikiškai atkartoja originalios lemputės savybes.

Church Candle

Globe de Luxe

Ši lemputė suteikia unikalią, švelnią šviesą, kurios šviesus tonas kuria harmoniją su klasikiniais žalvariniais papuošimais ir žvakėmis. Šios lemputės ypatingai tinka apšviesti bažnyčioms ar dvarams ir pan.

Didelė lemputė su išskirtiniu siūleliu, susuktu į dekoratyvinę spiralę. Lemputė pasižymi šiltu, intensyviu spindėjimu ir elegantiškai pabrėžia bet kokios dekoracijos savybes. Globe de Luxe lemputė yra dažnai naudojama atskirai, kaip unikalus dekoratyvinis elementas.

Exterior Tubular

Edison Lamp

Originali išorinė vamzdinė lemputė buvo sukurta naudoti laivuose. Tai reiškia, kad ši lemputė buvo itin aukštos kokybės gaminys ir veikė ypatingai ilgai. Šiandien lemputė yra naudojama lauko apšvietimui atvirose šviestuvuose prie įėjimų bei soduose ir parkuose.

Ši lemputė skleidžia gražią šviesą ir idealiai tinka atviriems lauko šviestuvams bei kaip atskira lauke ar viduje kabanti lemputė. Edison Lamp gali būti naudojama pabrėžti istorinę aplinkos atmosferą, bet tuo pat metu yra ir modernaus stiliaus ikona.

i

Daugiau informacijos apie Danlamp dekoratyvines lemputes www.danlamp.lt 2013/14: 6/1 (88) I 65


i

Apšvietimas

Ar teisingai apšviesta Jūsų darbo vieta?

Darbo vietos ir jos apšvietimo modelis pagal lst.En 12464-1

Tekstas: Vladas Rinkevičius, UAB „Gaudrė“ valdybos pirmininkas Nuotraukos: Genadijus Ignatovič

D AA

F

Iki šiol apšvietimo technologijų pakitimai buvo sąlyginai lėti ir reti. Pristatomi nauji gaminiai ir rinkoje vis labiau populiarėjantys šviesos diodai daro įtaką darbo vietos apšvietimo normų struktūrai, didėja normuojamų parametrų skaičius. Daug bruzdesio ir diskusijų sukėlė europinis standartas LST EN 124641, priimtas 2011 m. Šios naujos normos reikalauja užtikrinti ne tik darbo vietos apšvietimą, bet ir apšvietimą aplink (0,5 m nuo darbo vietos pakraščio aplink visą darbo paviršių) ir fono apšvietimą, kuris prasideda nuo 0,5 m zonos ir tęsiasi 3 m aplink. Tai yra puikiai suprantamas reikalavimas, siekiant išvengti kontrastingų apšvietimo perkričių. Vis daugiau laiko žmogus praleidžia žiūrėdamas į kompiuterio ekraną, kartas nuo karto žvilgterėdamas į dokumentus, esančius ant paprastai ryškiai apšviesto darbo stalo. Jeigu aplinka skendėtų tamsoje, akys pavargtų daug greičiau. Šiuo atveju artimoji aplinka tapo labai svarbi. Šiuo metu keičiasi požiūris į akių darbą, vis didėjantį krūvį, tenkantį žmonių regos organams, ir su rega susijusias problemas. Anksčiau išleistose normose nebuvo likę vietos staliniams šviestuvams. Dabar-

66 I 2013/14: 6/1 (88)

D – darbo vietos apšvietimas 300-750 lx AA – artimoji aplinka 200-500 lx F – foninis apšvietimas apskaičiuojamas: 1/3 artimosios aplinkos apšvietimo, bet ne mažiau 50 lx

tiniuose reglamentuose atstatytos stalinių šviestuvų teisės, jie vėl laikomi tinkamais darbo vietos apšvietimui. Pagrindinė nuostata – jei naudojami staliniai šviestuvai, turi būti naudojamos papildomos priemonės artimosios aplinkos ir foninės zonos apšvietimui. Įdomi detalė: naujųjų standartų redakcijoje yra rekomenduojamas apšvietos skaičiavimo tinklelis, kurį galėtume nesunkiai sulyginti su atliktų matavimų tinkleliu. Beje, naujojo standarto versijoje atsirado naujas kontroliuojamas parametras – darbo vietos apšvietos netolygumas U0. Šis parametras anksčiau buvo nurodomas kaip ne didesnis nei 0,5, o dabar jis įvairioms darbo vietoms skiriasi. Atkreipkite dėmesį į savo darbo vietos apšvietimo kokybę. Juk darbe mes praleidžiame trečdalį savo gyvenimo laiko.


DIZAINO KELIONĖS

2013 GRUODIS / 2014 sausis

i

dvimėnesinis mados žurnalas

Dizainerė

Ieva Daugirdaitė – subtilios estetikos ieškotoja

Mūsų laikų „herojai“ lipa ant podiumo ir atsiduria... scenoje

Lina Zangers:

„Kaip galima jaustis patogiai tuščiame kambaryje stovint prie balto lapo?“

2013/14: 6/1 (88) I 67


užrašai Visai neseniai Paryžiaus David Lynch klube žiūrovai turėjo nepaprastą galimybę pamatyti lėlių spektaklį, kurio pagrindas – J. Galliano antisemitinis skandalas bei pirmas dizainerio interviu televizijoje po šio įvykio. Atsimenate? Tai nutiko prieš porą metų, o atrodo, vis dar šviežias reikalas. Šio spektaklio pavadinimas „Mažasis Džonas“, jo iniciatorius – kasmetinis žurnalas „Vetsoj“. Televizijos interviu tampa dvidešimties minučių šešių aktų spektakliu, kuriame realus pokalbis įgauna teatrališkumo, kurio Johnui Galliano tikrai netrūksta. „Mažojo Džono“ kostiumai buvo įkvėpti finalinio dizainerio pasirodymo Dior Cuture 2007-ųjų kolekcijos metu. Mada įkvepia teatro kūrėjus, o daugelis madistų kuria, pagavę įkvėpimą scenoje, užkulisiuose ar dramoje

Teatrališka mada ir madingas teatras:

tada ir dabar

Mūsų laikų „herojai“ lipa ant podiumo ir atsiduria... scenoje 1 /

/ 2013 GRUODIS / 2014 SAUSIS


Teatras be veiksmo, mada be podiumo Teatras prasideda nuo rūbinės, o mada – nuo spintos. Jau vien to užtenka, kad būtų galima pradėti kalbėti apie šių dviejų kultūros (pramogų verslo?) sričių panašumus. Ar kada nors, stebint spektaklį, teko pagalvoti apie tai, kaip jis atrodytų, jei jame nebūtų siužeto, scenarijaus, dialogų ir personažų? Pagalvojote apie tai dabar? Spektaklis atrodytų panašiai, kaip mados pristatymas: šviesos, muzika, emocijos, pastatymas, žmonės, judantys erdvėje, ir žiūrovas/stebėtojas nuošaly. Teatro ir mados ryšiai nėra nauja diskusijų ir apmąstymų tema, tai yra seniai nusistovėję ir labai įvairūs santykiai: pradedant dizainu, turinčiu reikšmės abiejų sričių sprendimams, mados pristatymų dramatizmu bei parodomuoju drabužių aspektu. Iš dalies mes rengiamės tam, kad pasirodytume, surengtume mini spektaklį, sulauktume ovacijų – susižavėjimo kupinų žvilgsnių. Kitas dalykas, siejantis madą ir teatrą, yra „žvaigždės“ figūra. Nuo dvidešimto amžiaus ketvirto dešimtmečio Holivudo aktorių aktyvus dalyvavimas reklaminėse kompanijose nieko nebestebina, tačiau verta prisiminti tai, kas buvo prieš tai – prancūzų mados ir teatro kūrėjų flirtą – subtilų ir rafinuotą. Akivaizdu, kad galima rasti nemažai panašumų tarp slapto mados (ir ne tik!) prekių pozicionavimo Holivudo filmuose ir 1910-1920 m. Prancūzijos teatro aktorių fotografijų bei interviu mados žurnaluose. Tų aktorių nuotraukos – įspūdingi portretai – buvo aprašomos nuo A iki Z: buvo publikuojama informacija apie aktorę, jos vaidmenis, spektaklius, suknelės ir avalynės dizainerius (kartais net ir jų adresai). Tokio pobūdžio vaizdai jokiu būdu negali būti vertinami kaip tiesioginė reklama ar užsakomoji prekinių ženklų medžiaga (su šiuo reiškiniu mums tenka gyventi šiuo metu, kai viena ar kita žvaigždė atstovauja tam tikram brandui). Dvidešimto amžiaus pradžios Prancūzijoje tai buvo pačios aktorės pasirinkimas, kurio

dizainerio rūbus vilkėti, taigi tas pasirodymas moterų žurnaluose buvo lyg pagyrimas, dizainerio darbo įvertinimas. 1912 m. Marie Monceau apibūdindama prancūzų aukštąją madą laikraštyje Philadelphia Inquirer rašė: „teatrai, kurie neturi ko pasiūlyti savo žiūrovams, vis tiek yra gerai lankomi, nepaisant to, geras spektaklis rodomas ar ne. Vienintelis dalykas, kuris visus domina ir yra gyvybiškai svarbus – suknelės“. Šiek tiek vėliau buvo pastebėtas ir kitas fenomenas, vadinamas „Paryžiaus aukštuomenės spektakliai“. Vienas iš šio reiškinio bruožų – sėkmingiems, talentingiems dizaineriams buvo gyvybiškai svarbu parodyti savo kūrinius ant teatro scenos, todėl jie buvo priversti siūlyti nuolaidas, specialiąsias kainas ir išskirtinius dizainus teatrams. Kartais viskas, ką jie gaudavo už savo darbą, buvo vardo paminėjimas programėlėse ir afišose. Dalyvavimas teatro gyvenime buvo laikomas geru tonu mados verslo sferoje.

Mados teatras: vienos šalies drama Tęsiant kelionę laiku po Prancūziją, galima atrasti ir daugiau mados ir teatro santykių variacijų. Štai, pavyzdžiui, Théâtre de la Mode (lietuvių k. Mados teatras). 1939 m. Paryžiuje buvo septyniasdešimt registruotų mados namų, tarp jų ir visiem žinomi Chanel, Schiaparelli ir Balenciaga. Mados industrijos žydėjimas buvo negailestingai nutrauktas, Vokietijai okupavus Paryžių: privatūs klientai išsilakstė po skirtingus šalies ir pasaulio kampelius, tarptautiniai pardavimai beveik sustojo, o dizaineriai, neišlaikę karo sunkumų, pradėjo uždarinėti savo ateljė. Vokiečiai planavo mados industriją perkelti į Berlyną. Lucieno Lelongo, Paryžiaus mados kūrėjų sąjungos (prancūzų k. Chambre Syndicale de la Couture Parisienne) prezidentas, reagavo į šį planą taip: „Arba Paryžiuje, arba niekur.“ Aišku, po Okupacijos buvo įdėta nemažai noro ir pastangų, siekiant atgaivinti mados industriją: juk reikėjo tiek kūrybinės, tiek finansinės energijos, kurios tuo

Tekstas Katios Merežnikovos, Nuotraukos „Ffakers“ (Ievos Markevičiūtės ir Eglės Jociūtės), Drabužiai: Asta Grigaitytė, MUA: Alinka Make Up, Plaukai: Edita Birgiolienė, Modelis: Ieva Marija Andrulytė

metu Prancūzijoje nebuvo. Problemos sprendimą pasiūlė Robert Ricci, dizainerės Ninos Ricci sūnus. Jo idėjos rezultatas – bendraminčių kūrėjų – scenografų, dailininkų, dizainerių – komanda. Ricci pasiūlymas – rūbų kolekcijų pristatymams naudoti lėles ir scenografiškai parengtą erdvę, o ne podiumą ir manekenes. Šio neįprasto teatro veikla vyko 1945-1946 metais, kai menininkai Christian Bérard, Jean Cocteau ir kt. sukūrė virš šimto lėlių ir virš dešimties įvairių scenos apipavidalinimo galimybių. Paroda, atidaryta kovo 28 dieną 1945 metais Paryžiaus Luvro muziejuje, sulaukė neįtikėtino populiarumo: joje apsilankė apie 100 000 žmonių, kurie paaukojo beveik milijoną frankų nukentėjusiems nuo karo (vienas iš šio reiškinio tikslų buvo labdara). Teatras-paroda keliavo po visą Vakarų Europą, Jungtinę Karalystę ir JAV, o jo tikslas buvo reklamuoti, rodyti prancūzų madą bei surinkti lėšas industrijai atstatyti. Tam, kad paroda sulauktų tinkamo kitų valstybių priėmimo, Prancūzijos vyriausybė parašė oficialų laišką prancūzų ambasadoriui Didžiojoje Britanijoje: „Prancūzija, deja, negali pasiūlyti daug eksportui, tačiau mūsų šalis moka vertinti gražius dalykus ir mados namų įdirbį“. Tokį valstybės gestą drąsiai galima laikyti kulminacija šioje mados, karo bei meilės teatrui dramoje.

Ar teatro ir mados mišinys visada skanus? Teatrališkumo netrūksta nei gatvėse, nei podiumuose. Mados industrija nėra be jo įsivaizduojama, tačiau labai liūdna matyti, kaip kartais mada pasiskolina iš teatro visai ne tai, kas yra verta dėmesio: ne meistriškumą, o užkulisių paskalas, ne meniškumą, o požiūrį „show must go on“. Rodymas vien dėl rodymo būdingas tiek teatrui, tiek mados kūrėjams. Klausimas, kurį kiekvienas menininkas/ kūrėjas/sėkmingas verslininkas turėtų sau užduoti: ar turiu ką ir kam parodyti? Tuščios vietos tiek teatre, tiek „Siemens“ arenoje nepranašauja šviesios ateities.

GRUODIS 2013 / 2014 SAUSIS /

/ 2


3 / 6/1 (88) 70 I 2013/14:

/ 2013 GRUODIS / 2014 SAUSIS


interviu

LINA ZANGERS: „Kaip galima jaustis patogiai tuščiame kambaryje stovint prie balto lapo?“

Linos Zangers vardas mūsų skaitytojams yra pažįstamas iš praėjusio žurnalo numerio, o mados aukoms – ir iš alternatyvių mados žurnalų, kurių nemažai galima rasti interneto platybėse.

GRUODIS 2013 / 2014 SAUSIS /

/ 4


interviu

5 / 6/1 (88) 72 I 2013/14:

/ 2013 GRUODIS / 2014 SAUSIS


Tekstas Katios Merežnikovos Nuotraukos iš asmeninio Linos Zangers archyvo

GRUODIS 2013 / 2014 SAUSIS /

/ 6


atharvana Fotografė: GRETA BERNOTAITĖ Drabužiai ir stilius: Ieva Užkurataitė Makiažas: Ramunė Kulbokaitė Šukuosena: Robeen Snapback Modelis: Dovilė Davidavičiūtė


2013/14: 6/1 (88) I 75




Išlįsti iš už Lietuvos mados scenoje jau įsitvirtinusių ir dešimtmečių patirtį skaičiuojančių dizainerių šešėlio, o tuo labiau juos pranokti, nėra itin paprasta. Vis dėl to nėra ir neįmanoma. Jauna dizainerė Ieva Daugirdaitė pasakoja apie mados ir medicinos ryšį, kūrybinius įkvėpimus ir vizijas, nuveiktus darbus ir itališkas talentų paieškas.

11 /

/ 2013 GRUODIS / 2014 SAUSIS


interviu

Dizainerė Ieva Daugirdaitė subtilios estetikos ieškotoja

Kaip norėtum būti pristatoma? Norėčiau būti pristatoma taip, kaip, žmonių nuomone, esu verta vadintis už savo padarytus darbus. Maloniausias įvertinimas, jei realybė nuo norų nesiskiria. Kokia tavo priešistorė? Kas buvai iki Vilniaus dizaino kolegijos studentės, iki dizainerės? Buvau atkakli ieškotoja, einanti į priekį, užsispyrusi ir nenuleidžianti rankų, visada norinti save realizuoti. Esi minėjusi, kad prieš pasukdama dizainerės keliu norėjai tapti chirurge. Koks ryšys tarp tavo kūrybos ir medicinos? Tiek kūryboje, tiek medicinoje ašis yra žmogus. Drabužis be žmogaus yra bevertis. Drabužį sieju su patogumu, komfortabilia konstrukcija, kad dėvėdamas jį žmogus jaustųsi ne tik gražiai, bet ir komfortiškai. Domėdamasi medicina, artimai susipažinau su žmogaus kūnu, unikaliausiu kūriniu, ant kurio, kaip ant pagrindo, pritaikomi visi kiti žmogaus sukurti dalykai. Labai svarbu suvokti, kodėl yra kuriamas drabužis. Juk menas menui tiesiog nereikalingas. Jis turi tarnauti. Visi mes norime naujovių, inovatyvumo, tačiau realybės ribose. Papasakok apie patį kūrybinį procesą: kaip gimsta, vystosi, dienos šviesą išvysta tavo kolekcijos? Kolekcija – tai tavo perduodamos susikaupusios mintys, išgyvenimai, tuo momentu rūpimi klausimai ir atsakymai į juos per drabužį. Filtruoji aplinką, dažnai užimi stebėtojo poziciją, giliniesi, klausai, mąstai, į daugelį dalykų atidžiau kreipi dėmesį, kol galiausiai pajauti, kaip norėtum ir turėtų visa informacija sugulti drabužyje. Kas yra tavo adresatas ir ar jis keičiasi priklausomai nuo kolekcijos? Kokiam asmenybės tipui skirti tavo drabužiai? Kuriant kolekciją, visuomet įsivaizduoji kolekcijos moterį, kaip ji atrodo, koks jos charakteris, vertybės, kokia ją supanti aplinka ir namai. Kolekcijai gimus, manau, drabužius įsigyja ne tiksliai tokie žmonės, kokius įsivaizdavai iš išorės, kas yra visai nesvarbu. Svarbu tai, kad įsigyja tie, kurių vertybės atitinka žmogaus, kuriam ir buvo kuriama kolekcija. Šiuo metu kuri tik moterims. Jei kurtum liniją vyrams, kaip ji atrodytų? Kokiam vyrui ji būtų skirta? Jei kurčiau vyrams, kolekcija būtų šiek tiek androgeniška – drabužiai skirti vyrams, tačiau tinkantys

ir moterims. Pavyzdžiui, vyrų kolekcijos viršutiniai rūbai puikiai tiktų moterims, atrodytų, kaip dabar labai madinga, oversized įvaizdžio, ir panašiai. Dažniausiai dirbi su tokiomis medžiagomis kaip oda ir neoprenas. Kodėl būtent jos, o ne, tarkim, kai kurių lietuvių dizainerių mėgiamas tradicinis linas? Kiekvienas dizaineris ir menininkas atranda savo terpę ir darbo įrankius, kurių pagalba labiausiai save atskleidžia. Mano pasirinkti audiniai yra mano „arkliukas“. Juos esu pajautusi, žinau, kaip jie guls ant tam tikrų siluetų, tačiau dar daug kas yra neišbandyta, ką ir noriu padaryti, – tęsiu neišpildytas idėjas ir jas įgyvendinu. Net neabejoju, kad ateis laikas, kai į kolekcijas įvesiu vis didesnį ir platesnį audinių pasirinkimą. Pasigirk, kokiais savo nuveiktais darbais apskritai ar gautais įvertinimais ypatingai didžiuojiesi? Didžiausi darbai yra tie, po kurių jaučiamas tęstinumas, jo nauda ir tolesnis tobulėjimas, o ne tie, kurie užsibaigė ir nedavė vaisių. Tai yra du laimėjimai: pirmasis, gautas prieš keletą metų, kai laimėjau „Injekcijos“ konkursą, kuris atvėrė man duris į Lietuvos mados pasaulį, ir konkursas, kuriame neseniai dalyvavau, „VOGUE & MUUSE“. Čia buvau atrinkta „VOGUE“ talentų redaktorės Saros Maino, patekau į finalinį 10-tuką iš 300 dalyvių.

Lietuvoje esi vertinama kaip viena perspektyviausių jaunų dizainerių. Kaip tas perspektyvas vertini pati? Ar Lietuvoje darosi ne per ankšta? Aš savęs neapibrėžiu. Čia, Lietuvoje, pradėjau kurti, iš čia ir plėsiuosi. Kokios savybės ir įgūdžiai yra būtini tarptautinio pripažinimo siekiančiam dizaineriui? Visu pirma, reikia turėti aiškią viziją, ko nori ir ką darai savo kūrybinėje veikloje. Nes jei nežinai, tuomet niekas į šiuos klausimus neatsakys. Turi būti stiprus ir tikėti savimi, nes niekada nebus paprasta ir lengva eiti savo užsibrėžto tikslo link. Kokie tavo ateities užmojai ir planai bei kūrybinės ambicijos? Noriu tobulėti, mokytis iš klaidų ir plėstis, siūlydama vis geidžiamesnius kūrinius pasauliui. Ačiū už pokalbį!

Kaip susiklostė įvykiai, kad nusprendei dalyvauti itališkojo „VOGUE“ rengtame „MUUSE x VOGUE Talents 2013“ konkurse? Kas tave paskatino, padarė lemiamą postūmį? Aš stengiuosi niekada nepraleisti gyvenimo duodamų galimybių ir jas išnaudoti. Tad gavusi naujienlaiškį, kuriame buvo siūloma dalyvauti šiame konkurse, net nedvejodama pasakiau sau, kad reikia pabandyti. Kaip manai, kokios tavo darbų, jų pristatymo savybės lėmė, kad „VOGUE Talents“ redaktorė Sara Maino atrinko juos į vertų finalo dešimtuką? Aiški estetika, vizija, idėja, pateikimas, įgyvendinimas. Įspūdžiai ir emocijos po konkurso jau susigulėjo. Ką jaunam dizaineriui gali duoti dalyvavimas tokio masto konkurse? Ką jis davė tau? Nujų pasiūlymų ir domėjimosi iš kitų šalių. Pajaučiau, kad likau pastebėta, kad viskas dar prieš akis ir durys tik pradėjo vertis.

tekstas RŪTOS ŠVEDKAUSKAITĖS nuotraukos AUŠROS OSIPAVIČIŪTĖS ir TOMO ADOMAVIČIAUS

GRUODIS 2013 / 2014 SAUSIS /

/ 12


faktai „Man šalta“ virsmas į „nešalta“ Kavos pertraukėlių pokalbių temų penketuke neabejotinai vieną iš pirmųjų vietų užima Oras. Deja, rudenėjant komplimentų jis susilaukia vis mažiau ir vis dažniau pasigirsta liūdni paburnojimai šalto lietaus ir stingdančio vėjo atžvilgiu, kuriuos palydi gailus padejavimas „Kodėl ir vėl taip šalta?“. Prisimindami posakį, kad nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga, Oro reputaciją skuba gelbėti vilnonių drabužių ir namų apyvokos daiktų krautuvėlė „nešalta“, įsikūrusi Kaune. Šaliais, apsiaustais, liemenėmis ir sijonais aprūpinantis „nešalta“ kolektyvas žadina vilną naujam gyvenimui ir pakylėja ją į sąrašo „Būtina turėti“ viršų. Ryškiaspalviai ir įdomių raštų vilnos gaminiai odinėmis detalėmis – tikras išsigelbėjimas artėjant žadamai pačiai šalčiausiai žiemai ir pagalba norintiems ne tik šiltų, bet ir spintos turiniui gėdos nepadarysiančių apdarų. Daugiau: www.nesalta.lt

Tekstas Rūtos Švedkauskaitės, nuotraukos Justinos Cha, Vitalio Vitaleus, Petros Fagerström, Andriaus Vengalio, Augio Narmonto, Miglės Golubickaitės, Ula liukos ir iš asmeninių kūrėjų archyvų

Labai stilinga PYKOK problema Gamtos ir mados ryšys – nenuginčijamas, tad kalbant apie madą neretai prisimenami ir gyvūnijos pasaulio atstovai. Pradedant sakinį žodžiais: „Jis išsipuošęs kaip...“, taip ir norisi jį pabaigti apkalbamą asmenį palyginant su povu – spalvingumo ir puošeiviškumo simboliu.

Papuošalų pranešimų šifravimas „AV17“ juvelyrikos galerijoje Kiekvieno gero juvelyrikos dirbinio paskirtis yra pabrėžti juo pasipuošusio asmens tiek išorinį, tiek vidinį grožį, paryškinti, o ne užgožti asmenybę, subtiliai atskleisti to žmogaus pomėgius ir stipriausias aistras bei visados sukelti stiprių emocinių pojūčių.

Kūrėjai PYKOK save apibūdina kaip „labai stilingą problemą“. Kalbant ne taip abstrakčiai – tai originalūs aksesuarai iš odos ir grandinių, kurie tarsi dar labiau sutvirtina, į vieną visumą sujungia kūną. Tokie „supančiojantys“ aksesuarai kaip metalinėmis grandinėlėmis su pirštais sujungti laikrodžiai ar apyrankės, kurios tvirtai apraizgo ir sutvirtina visą ranką, dvelkia šiurkštoka ir atšiauria gotika, tačiau tuo pat metu išlaiko ir subtilias moteriškumo užuominas. Pasidabinus tokiais ryškiais ir drąsiais aksesuarais, galimybė išsiskirti ir tapti žmogumi-povu išauga keletą kartų.

Šalia Aušros vartų Vilniuje įsikūrusioje juvelyrinių dirbinių galerijoje „AV17“ nuolatos eksponuojamos lietuvių ir užsienio autorių meninės ir konceptualios juvelyrikos kolekcijos. Galerijoje galima pamatyti ir įsigyti papuošalų, išsiskiriančių netradiciniais formų, spalvų ir medžiagų derinimo sprendimais. Patys kūrėjai akcentuoja savo darbų dizaino originalumą bei savitumą ir dedikuoja juos kitokios, ekstravagantiškos ir vienetinės juvelyrikos ieškantiems žmonėms. Pasak galerijos atstovų, visi papuošalai neša pranešimą, kurį kiekvienas gali iššifruoti individualiai.

Daugiau: www.facebook.com/PYKOK

Daugiau: www.av17gallery.com

Dizaino mįslės iš Suomijos Ar dar mokate minti mįsles? Štai viena – kas gali kabėti ant šakos ir savyje saugoti geriausias medžiagas? Ir ne, tai ne vaisius. Atsakymas, anot „Bagnanas“, – tai originalūs ir ilgaamžiai šilkografijos būdu dekoruoti krepšiai su visu geriausiu laimingo nešiotojo daiktų turiniu. Pati „Bagnanas“ idėja atkeliavo iš Suomijos, kur ją pradėjo gvildenti ir iki šiol sėkmingai įgyvendina darbingas Rūtos Kiršnytės ir Thomas Löfström duetas. Kuriant krepšius naudojamos tik natūralios, europinės kilmės medžiagos taip siekiant propaguoti ekologinės pusiausvyros ir sąžiningos prekybos idėjas. Taip pat „Bagnanas“ nuolatos bendradarbiauja su įvairių sričių vaizdų kūrėjais ir entuziastingai ieško naujų, dar neatrastų talentų, kurie trokšta sukurti krepšio dizainą ir svajoja, kaip jis išvys dienos šviesą. Daugiau: www.bagnanas.com

13 /

/ 2013 GRUODIS / 2014 SAUSIS


faktai Sekant baltų totemų pėdsakais Nuolatos kartojama ir kalama į galvą, kad mada – cikliškai besivystantis reiškinys, pasikartojantis kas keletą dešimtmečių. Justina Snow – mados kūrėja, kuri atsigręžia ne į keletą dešimtmečių, bet į keletą tūkstantmečių skaičiuojančius įvaizdžius, simbolius ir idėjas. Dizainerė savo pavasario/vasaros kolekcijoje „Vestiges“ (liet. k. ženklai, pėdsakai) siekia atskleisti ir kūrybiškai interpretuoti senovės baltų pasaulio suvokimą. Visą kolekciją vienija bendra tema – totemas, kuris baltų religijose simbolizavo apsaugą bei globą. Meškos ar vilko galva, elnias devyniaragis ar senovėje garbintas žaltys atsiranda ant drabužių grafiškų print‘ų pavidalu, o siekiant įprasminti apsaugos temą didelis dėmesys skiriamas tokioms detalėms kaip diržai, gobtuvai ar kišenės. Griežtos, šiuolaikinės formos sudėtos su mistine baltų simbolika po lygybės ženklo tampa išskirtiniu lietuviško dizaino pavyzdžiu. Daugiau: www.justinasnow.weebly.com

Godumą skatinančios ROBI AGNES rankinės Mados biblijų puslapiai mirgėte marga nesuskaičiuojamomis tiesomis, kurias turi žinoti kiekvienas save gerbiantis mados mylėtojas: grožis reikalauja aukų, spintoje privaloma turėti mažą juodą suknelę, mada keičiasi, o stilius išlieka amžinai ir tūkstančiai kitų. Šiandienos tiesa – rankinių niekada nebūna per daug. Pakankamai šviežias ir dar tik į lietuviškus butikus kelią besiskinantis prekinis ženklas ROBI AGNES vertas meilės ne tik iš pirmo, bet ir iš penkto žvilgsnio. Klasikinių tamsių žemės spalvų odinės rankų darbo rankinės traukia dėmesį švaria elegancija su žiupsneliu šiuolaikiško taisyklių laužymo. Moteriškas maištingumas atsispindi subtiliose detalėse: verstos badytos odos pamušale, dekoravime išformuotu užtrauktuku. ROBI AGNES rankinės skirtos savimi pasitikinčiai ir siekiančiai spinduliuoti subtilią eleganciją moteriai, kuri įvertinusi įsigytą delninę, godžiai norės pasičiupti ir visą likusią kolekciją. Daugiau: www.robi-agnes.com

„Rokenbau“ dirbiniai ne tik rokeriams Aksesuarų nešiotojų būna įvairių ir manoma, kad visiems įtikti sunku arba net praktiškai neįmanoma. Kita vertus, būtent odinius dirbinius galima tituluoti nesenstančia aksesuarų klasika, savo vietą nuolatos atrandančią tiek maištingo rokerio ar sunkiojo metalo gerbėjo, tiek nuosaikesnį muzikinį ir aprangos stilių vertinančiojo papuošalų skrynioje. Aksesuarų kūrėjai „Rokenbau“ siūlo pasipuošti odinėmis apyrankėmis, laikrodžiais, pakabukais ant kaklo bei pradžiuginti save ar savo artimą įvairiomis iš natūralių medžiagų pagamintomis smulkmenomis. Rankų darbo gaminiai taikosi į silpną kiekvieno stileivos širdį: tiek vertinančio subtilumą ir minimalizmą, tiek gyvenančio „rokenroliška“ dvasia ar tiesiog ieškančio natūralumo ir jaukumo. Daugiau: www.rokenbau.lt

Pirk prekę lietuvišką Atrodytų, kad šūkauti „pirk prekę lietuvišką“ yra tiek pat banalu, kiek ir šiek tiek nacionalistiška (blogąja prasme). Bet geriau pagalvojus, kodėl visam pasauliui nuo pakylos neišpasakojus, jei vietinės kilmės prekės yra ne tik kokybiškos, bet ir pagamintos su meile? Po MUKU vardu slepiasi ne tik du bendraminčiai menininkai, bet ir šeimyninis duetas, auginantis dvejų metų atžalą. Kurdami savo drabužius jie didesnį dėmesį skiria ne garbinamai madai, o gyvenimo būdui, ir siekia savo gaminius subalansuoti tarp funkcionalumo ir formos. Pagrindiniai ir ryškiausi MUKU bruožai – jaukūs, prislopinti tonai ir atspalviai, judėjimo laisvė bei natūralios medžiagos. Viskas nuo pirmojo eskizo, pirmojo lino rulono iki pat paskutinės siūlės ar etiketės pagaminta Lietuvoje. Daugiau: www.madebymuku.com

GRUODIS 2013 / 2014 SAUSIS /

/ 14


Fingers in the factories Fotografė: Diana Abramavičiūtė Modelis: Marija Stonytė Vieta: Energetikos ir technikos muziejus





Tadam! Tekstas Gabrielės Pacevičiūtės

Deimante, papasakok apie save, kaip apie kuriantį žmogų. Iš kur toks polėkis?

nuotraukos iš asmeninio TADAM archyvo

Kaip rašė Vydūnas: „niekuomet žmogus nebūna toks gražus, koks jis yra kurdamas“. Ir iš tiesų, kūrybos momentu žmogus pamiršta save, jis pasineria į idėją, procesą ir yra pats nuoširdžiausias, atviriausias ir nuogiausias – kaip vaikas. Nesvarbu, ką jis kurtų – muziką, reklamą, drabužį ar kokią nors sistemą. Aš noriu būti graži, todėl ir kuriu. Smagu, kad Jums atrodo, jog turiu polėkio. Aš nežinau. Sunku apie tai kalbėti. Kaip „gimė“ TADAM!? Kodėl būtent aksesuarai? Kažkur prieš pusantrų metų gimė idėja sukurti siurprizų laboratoriją, pavadinimu TADAM!, kur žmonės galėtų įsigyti vienetinius stebinančius daiktus. Na, kad gavus tokį daiktą kaip dovaną, veide atsirastų nuostaba ir pasitenkinimas. Mano galvoje sugulė Desertų Akims vizija.

19 /

/

2013 GRUODIS / 2014 SAUSIS


pažintis

Neabejotinai tikėjau tuo, ką sumąsčiau, todėl bet kokiais būdais norėjau ją materializuoti. Saldumynai – moters silpnybė, bet kaip tai tapo inspiracijos šaltiniu? Visai atsitiktinai. Sau iškelta užduotis buvo sugalvoti papuošalą, kuris stebintų, bet būtų labai paprastas savo esme. Taip atsirado saldumynai: rafaelo, šokoladas ir baranka (trys pirmieji iš plataus asortimento). Dalykai, kurie akiai yra tiek įprasti, kad net nematomi kaip estetiniai vienetai. Tame yra kažkiek ironijos, nes maistas ir jo dekoravimo išraiškos tapo labai svarbiu klausimu žmogui, o aš sugalvojau iki kaulų smegenų žinomas maisto formas „perkelti“ ant kaklo ir tokiu būdu suteikti joms naują gyvenimą. Visi aksesuarai vienetiniai. Ar toks ir tavo pirkėjas? Papuošalai yra unikalūs, nes daromi rankomis, gali būti dešimt pieniškų barankų su šokolado gabaliukais ir aukso glajumi, bet visos jos bus kažkiek skirtingos. Pirkėjas, be abejonės, yra nepakartojamas subjektas. Nors dėl intravertiško būdo ne itin mėgstu tiesiogiai bendrauti su klientais, tačiau visada smagu per rakto skylutę pažiūrėti, kokio jie tipažo, kaip rengiasi, ką kalba. Esi GOOD DESIGN AWARD 2013 nugalėtoja. Kaip jautiesi? Turbūt tai dar labiau įkvepia kurti? Tai jau buvo taip seniai. Neprisirišu prie tokių dalykų. Tuo momentu džiaugiausi, po kelių dienų pamiršau. Apdovanojimai, kokie jie

bebūtų, įpareigoja „pavaryti“ tik dar geriau nei iki šiol. Stengsiuos. Ar tau svarbi mada? Kiek ji yra susijusi su tavo kūryba? Netgi jei sakyčiau, kad man mada yra nesvarbu, meluočiau pati sau. Nes mados elementų prigrūsta mūsų kasdienybė: madinga rytais bėgioti, madinga būti žaliavalgiu, madinga pirkti nišinius kvepalus, madinga turėti Apple ir klausytis muzikos per Spotify, madinga gerti kavą einant gatve, madinga gyventi lofte, madinga fotografuoti telefonu ir instagraminti, madinga rašyti kulinarinius blogus... Galima būtų vardinti ir vardinti. Netgi sąmoningas bėgimas nuo populiarių etikečių yra mada. Taigi mano, kaip ir kieno nors kito kūryba, yra tiesiogiai susijusi su mada. Ir visada taip bus. Ką norėtum sau palinkėti? Kokios tavo svajonės? Tikslai? Norėčiau palinkėti ne tik sau, bet ir kiekvienam žmogui, nepasiklysti tame milžiniškame informacijos ir duomenų, išorinių dirgiklių sraute, surasti kažką savo – nors ir mažo, bet visiškai unikalaus ir savito – taip yra daug saugiau gyventi. Apie svajones ir tikslus aš nelinkusi kalbėti, kol jie nepradeda gyventi savo gyvenimo, kol yra tik mintys.

GRUODIS 2013 / 2014 SAUSIS /

/ 20


rekomenduoja

WEAR MAD BY JULY

Tadam Dėmesio raw maisto gerbėjai ir besilaikantieji dietos, visai neseniai į Tadam skanėstų meniu buvo įtraukti nauji užkandžiai – riešutai, sūris ir netgi kalafijorai. Skanaus!

Shopping Night Out metu Mickey Project įkūrėja Julija parodė, kad garsusis Disnėjaus peliukas nebūtinai yra skirtas tik vaikams. Nusiųskit kas nors vieną džemperį ir Azealiai Banks!

Aistė Nesterovaitė

Tekstas JUSTĖS URBONAVIČIŪTĖS, nuotraukos iš asmeninių kūrėjų archyvų

Į Aistės Nesterovaitės kurtas rankines gali sutilpti visas gyvenimas, tai yra, visi išmanieji prietaisai. O jei reikia, šis aksesuaras gali atlikti net ir diržo funkciją.

nida raincoat Nida raincoat projektu besirūpinanti dizaino vadybos magistro studentė Augustė pasakoja, jog lietpalčių idėja tris metus tūnojo jos buvusių kurso draugių stalčiuose, kol šiemet buvo galutinai išpildyta ir pagaminta. Mes tuo labai džiaugiamės ir ant lietpalčių jau žymimės geriausias Nidos vietas deginimuisi ir piknikams.

Müca Užsidėk Müca apyrankę ir prisiminimai apie pirmą mokyklinę meilę bei skaniausią vaikystės kramtomą gumą kaip mat sugrįš.

21 /

/ 2013 GRUODIS / 2014 SAUSIS


rekomenduoja Indra Karp Indros Karp braižą nesunku atpažinti – kampuotos formos ir perlų pabarstymai. Puikiai subalansuota saikingo minimalizmo gerbėjoms.

HUNT Iš molio, odos ir metalo HUNT papuošalai virsta medžių šakelėmis, medūzomis ir aštuonkojais. Kabink juos ant kaklo ir bėk medžioti.

OKIIKO OKIIKO rodo savo Garden liniją ir sako – kai visas pasaulio dizainas nuvargina, reikia eiti į sodą ir surasti šį tą savo kūnui ir sielai. (Nuotraukos: Raimonda Vyšnia, Rūbai: d.effect)

Monika Abraitytė Nors kosmoso turizmas dar ne mūsų kišenei, bet pasvajoti, ką įsidėtume į mėnulį, juk galima. Monikos Abraitytės aksesuarai, pasakojantys apie futurizmą holografinėje visatoje, tiesiog privalėtų būti lagamine.

Morta Paule Chaosas ant Mortos Paules marškinėlių verčia stačia galva pulti į sugrįžusio 90s grunge‘o bangas.

GRUODIS 2013 / 2014 SAUSIS /

/ 22


pažintis

Kristina ir jos pelėdos

rankinės iš natūralios odos, skirtos veikliai, užimtai, skubančiai moteriai. Jų kūrėja Kristina teigia: „Man patinka subtilumas, bet ne nuobodumas. Būtent tokios ir yra mano pelėdos“. Tekstas Gabrielės Pacevičiūtės

Pirmas, klasikinis, klausimas – kaip nusprendėte kurti rankines? Kodėl būtent rankinės? Rankinės man – jau sena aistra ir silpnybė. Kitos moterys eina iš proto dėl batų, kvepalų ar apatinio trikotažo, o aš negaliu ramiai praeiti pro rankines, todėl natūralu, kad atsidavusi kūrybai, supratau, jog kursiu būtent jas. Pirmą „spyrį“ gavau iš savo vyro ir nutariau sukurti jam didelę, kokybišką, patogią, jo poreikius atitinkančią rankinę. O, koks tai iššūkis buvo man pačiai! Bet jis pavyko puikiai, mano išrankusis vyras liko patenkintas su kaupu, o man tai tapo tramplynu į oficialią veiklą. Iškart pasipylė užsakymai iš draugų ir pažįstamų ir viskas netruko peraugti ir į privatų verslą. Kaip ženklą pasirinkote pelėdą. Kodėl? Pats paukštis pelėda man atrodo išskirtinis – tos jo smalsios visad nustebusios akutės nepalieka abejingų, o ūkavimas ir naktinis gyvenimas daro šį paukštį labai paslaptingu. Simpatiją pelėdoms jaučiau jau seniai. Negana to, kai piešiau pirmuosius savo rankinių eskizus, netoli mūsų namo esančiame miškelyje apsigyveno pelėda. Ištisas savaites taip abi ir naktinėjome – aš palinkusi prie eskizų, ji – kažkur tamsoje už lango. Nebegalėjau skirtis su savo nauja kaimyne, todėl ji „apsigyveno“ mano rankinėse. Gėda pelėda pavadinimas asocijuojasi su vaikyste, ar ji turi įtakos Jūsų kūrybai? Kas Jus įkvepia? Norėjau, kad pavadinimas būtų būtinai lietuviškas, gerai įsimenamas ir užsiliekantis galvoje. Kadangi jau žinojau, kad noriu jį sieti su pelėda, automatiškai į galvą šovė dar nuo vaikystės puikiai žinoma skanduotė. Prisipažinsiu, sulaukiu įvairių reakcijų dėl pavadinimo, bet tai mane džiugina – vadinasi pasiekiau savo ir gavau, ko norėjau, – tokio rankinių pavadinimo nepraleisi pro ausis. Man norėjosi kūrybiškai paišdykauti, taip ir gimė pavadinimas, o interpretuoti galite jį kaip tik norite. Jūsų rankinės subtilios ir neperkrautos. Ar laikotės principo mažiau reiškia daugiau? Pavyko sukurti tai, ko labai siekiau – minimalistines rankines, kurios vis tiek atsiduria dėmesio centre. Man patinka subtilumas, bet ne nuobodumas. Būtent tokie

23 /

/ 2013 GRUODIS / 2014 SAUSIS

ir yra mano kurti darbai, o tuo įsitikinau, eksperimentuodama su savo garderobu, taip pat matydama savo klientes. Moterims, kurios nuolat skundžiasi, kad neturi, kuo apsirengti, turiu patarimą – pasikeiskite šukuoseną ir rankinę! Nevengiate ryškių spalvų. Kas jus inspiruoja? Kadangi mano kurtų rankinių modeliai yra minimalistiniai, tai leidžia nebijoti ryškių spalvų. Myliu Gogeno paveikslus, ypač iš Taičio laikotarpio. Jis vadino šį žemės kampelį rojumi, iš ten ir atkeliavo mano laimo, citrinų ir jūros žydrumo spalvos. Žinoma, mėgstu ir lietuviškas spalvas: juodą, šokoladinę, riešutinę ir pan. Ką laikote savo išskirtinumu? Kaip apibūdintumėte savo pirkėją? Visų pirma, tai gaminio kokybė, kuri nenuvertės po keleto mėnesių. Gerbiu savo pirkėją, todėl pažadu, kad įsigijusios mano rankinę, jos nebus nemaloniai nustebintos po mėnesio sumažinta kaina išparduodamais analogais. Mano filosofija – su meile, atsidavimu, perfekcionizmu sukurtas daiktas negali prarasti savo vertės. Taip pat jaučiasi ir mano klientės – rankinės kuriamos joms, pagal užsakymą, todėl moterys jaučiasi komfortabiliai, kad tokia pati rankinė nebus nukainota ar paleista masinei gamybai. Gėda Pelėda yra nedidelė manufaktūrėlė, o ne gamybos cechas. Kartais ir rankinės reikia truputį ilgiau palaukti, nes ji gimsta būtent Jums. Gėda Pelėda rankines renkasi miesto moterys. Ši sąvoka neapibrėžia gyvenamosios vietos – neapsprendžia, miestas tai ar provincija, bet apibrėžia moters gyvenimo būdą ir požiūrį. Veikli, užimta, skubanti, klystanti, optimistiška, kartais norinti pakeisti pasaulį moteris. Kokie Jūsų ateities planai, tikslai? Noriu bendramintėms pasiūlyti ir kitų odos aksesuarų, pavyzdžiui, piniginių. Nemažai moterų jau užpylė mane klausimais, o kada bus piniginės? Taip pat norėčiau sukurti specialų modelį, skirtą stilingai jaunai miesto mamai ir, žinoma, nepamiršti vyrų, o tai nebus sudėtinga, nes mano vyras man tikrai to neleis.

Nuotraukos iš asmeninio Gėda Pelėda archyvo

Gėda pelėda – rankų darbo




Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.