Page 1

DIZAINO KELIONĖS

i

ARCHITEKTŪRA ▪ INTERJERAS ▪ DIZAINAS ▪ MADA 2015 VASARA

1300 INTERJERŲ

„Mies Arch Award 2015“ nugalėtojai Terasa – vidus lauke. Trys puikūs pavyzdžiai! Naujienos iš Milano dizaino savaitės „Tautos interjeras 2014“ Įspūdžiai iš Venecijos meno bienalės VISI „GERAS DIZAINAS“ PRIZININKAI IR DIPLOMANTAI

Kaina 4,03 € / 13,90 Lt ISSN 1392-6063 2015: 3 (94) I 1


Turinys

2015: 3 (94) Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

6 Medinis namas paplūdimyje

Mados redaktorė Gabrielė Vaitkutė

52 Viešbutis kalnų tarpeklyje

gabriele@infashion.lt

Kalbos redaktorė Žydrė Dargužytė stilius@interjeras.lt

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė 12 Konkurso „Mies Arch 2015“ rezultatai

58 Forma, spalva ir... spalva

Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė

Redaktoriaus žodis

22 Lietuviška architektūra Liuksemburge

62 Ir vėl Milanas!

26 „Vilnius Tech Park“ – šuolis iš praeities į ateitį

75 Minskas „užsikrėtė“ dizainu

30 Tarp smilgų

78 Akimirkos iš Venecijos bienalės

36 „Tautos interjeras 2014“

40 Poilsio namas miške

44 Makabriškas restoranas – kaulų muziejus

82 Interviu su metų fotografe E. Dedok

86 Nacionalinis dizaino prizas „Geras dizainas 2015“

96 INFASHION L. Vaitonio fotosesija

centras@interjeras.lt

Kupini įspūdžių grįžę iš Venecijos meno bienalės, kurios fotografijų koliažą rasite mūsų puslapiuose, žengiame į vasaros sezoną. Šis numeris persmelktas vasariškos nuotaikos visose rubrikose. Kviečiame visus susikurti kokybišką gyvenimą lauke, praplėsti savo erdves, įsirengiant įspūdingas terasas, apstatant jas kokybiškais baldais. Kaip tai padaryti? Geriausi šiuolaikinių terasų pavyzdžiai iš viso pasaulio, tiesiai iš architektų biurų pasiekę mus šį pavasarį – Jūsų teismui. Medis nepalieka abejingų net ir šilčiausiuose kraštuose. Visur – viduje ir lauke, medžio faktūra erdves paverčia jaukiomis ir sušildo fasadus. Vertinantiems praktiškumą rekomenduojame keletą inovatyvių medžiagų ir garsiausių gamintojų naujų sprendimų. Prestižinių „Mies Arch 2015“ architektūros apdovanojimų nominantų darbai suteiks drąsos kūrėjams bei paskatins vystytojus ir miestų valdžios atstovus elgtis drąsiau ir ryžtingiau. Šiuo metu visi turėtume palaikyti architekto Audrio Karaliaus pastangas neleisti Kauno atitverti nuo upės masyviomis dambomis. Tokie sprendimai paverčia mūsų aplinką, taip pat ir mus, beveide, atsargių, išgąsdintų ES provincialų mase.

51 Inovatyvi medžiaga – medžio-plastiko kompozitas

104 INFASHION Julija Žižė

Viršelyje – Jaime Navarro nuotraukos

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius. Tiražas – 4000 egz. Kaina – 4,03 Eur / 13,90 Lt

Pasikeitus valdžiai Vilniuje, peržiūrimi pradėti projektai, vieną iš jų mūsų žurnalas linkęs visokeriopai palaikyti. Tai – „Teh Park Vilnius“ – puikus konversijos, pritraukiant privatų kapitalą, pavyzdys. Asmeniškai prašau mero Remigijaus Šimašiaus leisti toliau plėtoti šią puikią idėją.

Žurnalo partneriai:

Leiskite atostogas kartu su mūsų žurnalu! 100 INFASHION Ffakers fotosesija

Fotografai: Algirdas Rutkauskas Augis Narmontas Denilson Machado Dennis Gilbert Dragør Luft Eugenija Dedok Jaime Navarro João Morgado Lina Fisheye Linas Vaitonis Luca Santiago Mora Pietro Savorelli Rasmus Hjortshoj Roland Halbe Simon Menges Thijs Wolzak

Dizaino naujienos iš Milano ir „Gero dizaino“ prizo darbai greta vieni kitų demonstruoja mūsų pramonės ir kūrėjų potencialą pasauliniame dizaino kontekste. „Dizaino savaitės“ atgarsiai iš Minsko – puikus lietuviško dizaino įvertinimas kaimyninėje rinkoje. Tikėsimės dizaino bendruomenė susivienys naujiems projektams ir dar šiais metais pamatysime šio susivienijimo rezultatus.

Atokvėpiui, inspiracijoms – tradicinės mados fotosesijos.

48 Ramybės oazė Viduržemio jūroje

Autoriai: Gabrielė Vaitkutė Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Vytautas Gurevičius Viktorija Petkevičiūtė Žydrė Dargužytė

Pagarbiai Vytautas


i

DIZAINO KELIONĖS

Medinis namas paplūdimyje

Vieta: Mindelo, Vila do Conde, Portugalija. Realizacija: 2014 m. Fotografijos: João Morgado. Tekstas: GintautėS KisieliūtėS.

6 I 2015: 3 (94)


Architektūra

i

N

amo iš sidabrinės medienos atsiradimo istorija buvo labai paprasta – vyras vaikštinėjo Portugalijos paplūdimiu ir susidūrė su karjerą bepradedančiu architektu Ernesto Pereira, tuo metu įsirenginėjusiu savo biurą. Pamatęs jaunojo architekto idėjas, būsimas užsakovas iš karto užmezgė kontaktą su juo bei sumokėjo avansą ir paprašė renovuoti nuosavą, niekuo neypatingą tradicinės architektūros namą. Turint kuklų 100 000 eurų biudžetą, buvo pasiektas itin efektingas rezultatas ir originali namo interpretacija. Jau iš pirmo žvilgsnio galima matyti, jog kaip pagrindinis akcentas pasirinkta mediena. Jos grožiui išryškinti kompozicijos buvo derinamos su dideliais baltai dažytais plotais ir taip išgautas charakteringas, dinamiškas pastato įvaizdis. Skrupulingai išdėstytos įstrižos medinės lentelės suteikia fasadui unikalumo, polėkio ir lengvumo jausmą, o turint omenyje, jog šis namas yra įsikūręs paplūdimyje, įstrižumas primena vėjo šuorų sušukuotą paviršių. Nedidelis naudojamų apdailos medžiagų kiekis taip pat padėjo sukurti neutralią aplinką, leidžiančią prisiminti, jog svarbiausias akcentas čia yra smėlingas paplūdimys, jūra, dan-

2015: 3 (94) I 7


i

8 I 2015: 3 (94)

DIZAINO KELIONĖS


gus. Visos namo savybės buvo derinamos su natūralumu. Ir užsakovai, ir pats architektas nenorėjo kurti modernios, bedvasės architektūros bei naudoti sintetinių medžiagų. Tai buvo namas, kurį norėta susieti su vietove ir bendru vietovaizdžio kontekstu, taip pat šiuo ryšiu leisti džiaugtis ir patiems gyventojams. Iš kiekvieno miegamojo architektas suprojektavo išėjimus į antro aukšto balkonus, pro kuriuos galima grožėtis vandenynu bei džiaugtis tyru jūros brizu. Lentomis išklotos terasos grindys pakreiptos kitu kampu, todėl, nepaisant tos pačios apdailos medžiagos, visos plokštumos neatrodo nuobodžiai, o sudaro žaismingą ritmą. Stambesnis lentų mastelis primena denį, o tai vėlgi simbolizuoja pajūrio temą. Vietovė buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis, kuris paskatino lauke įrengti ir didžiulius vazonus, kuriuose į smėlingą gruntą pasodinti pajūryje augantys krūmokšniai, kartu suteikiantys privatumo jausmą. Architektas lauko zonas šiek tiek pakoregavo – kai kurias praplėtė, siekdamas sukurti pakankamai erdvės aplink visą pastatą, norėjo patogiai suprojektuoti baseiną bei didesnes vietas, skirtas šeimos pietums ar draugų susitikimams. Namo viduje palikta įstrižų medienos lentų stilistika, tik jų mastelis tampa smulkesnis, todėl grindų plokštuma atrodo tarsi slystanti. Daugelio baldų korpusai pagaminti iš medžio plokščių, todėl interjero įvaizdis atrodo vientisas ir supaprastintas. Čia išryškėja svarbesni akcentai – ilgo plauko kilimo tekstūra ir atspalvis, minkšti baldai, dekoro elementai, kuriais čia tapo paprasti buities daiktai. Name numatytos tik pačios svarbiausios zonos, o žvelgiant į baldus, galima pajusti savotišką minimalizmą, kuriam šilumos suteikia medienos paviršiai. Daugiausiai vyrauja aštrios briaunos, aiškios formos bei paslėpti konstrukciniai sujungimai. Kadangi namo gyventojai yra brandi pora, daugiausiai zonų yra skirtos poilsiui bei laisvalaikiui. Įrengtas jaukus minkštas, natūralia tamsia oda aptrauktas kampas, kurį praskaidrina šviesių, įvairiais gobelenais apvilktų pagal-

2015: 3 (94) I 9


10 I 2015: 3 (94)


vėlių gausa, o smagiu, kiek intriguojančiu akcentu, tapo į vazoną įsodintas medžio kamienas, kurio kai kurios šakos apvyniotos įvairiaspalviais siūlais. Šis interjero elementas suteikia jaunatviškumo ir originalumo. Kampo zoną nuo virtuvės atskiria dvipusė spinta, kuri vienoje pusėje atlieka televizoriaus sekcijos, o kitoje – drabužinės bei daiktų talpyklos funkcijas. Čia pat numatytas darbo kambarys su lakonišku dėžės pavidalo stalu bei išrikiuota knygų sekcija per visas tris sienas. Taip įrėminta darbo erdvė nereikalauja jokių konstrukcinių pertvarų ir padeda išlaikyti vientisą pirmąjį aukštą, neatskirtą sienomis. Kadangi ir stalas, ir lentynos buvo pagamintos iš tokios pačios medienos plokštės, interjero akcentais tapo knygos bei šalia tarsi iš skiautinių susiūtas netaisyklingos formos austinis kilimas. Įvairių spalvų siūlai dera su knygų viršelių įvairove. Šalia darbo zonos atsiradęs savotiškas sienos piešinys – tai tokio pat stambumo prasilenkiančios juostelės, kaip ir grindų danga. Apšvietimas name taip pat minimalistinis, išsaugoma švari, baltai dažyta lubų erdvė. Visose patalpose naudojami tokie patys šviestuvai – stačiakampiuose medienos profiliuose įmontuotos LED juostelės. Šie šviestuvai taip pat numatyti ir išdėstyti ne logine tvarka, o pakreipti įvairiais kampais, taip pabrėžiant dinamiškas namo tekstūrų kompozicijas. Vienas iš moderniausių akcentų – prie šeimininkų miegamojo įrengtas erdvus vonios kambarys, atskirtas juodo stiklo pertvaromis. Čia vyrauja tamsios spalvos ir gaiviai žalsvas stiklinis paviršius. Ernesto Pereira savo pirmajam projektui parinko keletą koncepcinių sprendimų, atskleidžiančių jo profesinį kūrybiškumą ir originalumą. Toks užsidegimas padėjo sukurti nedidelio biudžeto, tačiau itin estetišką namą, išsiskiriantį iš kitų, tačiau tuo pat metu derantį prie vietovaizdžio, atskleidžiantį vandenyno, pajūrio bei paplūdimio atmosferą.

2015: 3 (94) I 11


i

Architektūra

Paskelbti konkurso „Mies Arch 2015” rezultatai „Mies van der Rohe“ apdovanojimai vyksta jau nuo 1987 m. Barselonoje (Ispanija). Laimėtojus renka Europos Sąjungos šalių architektų asociacijos bei organizacija „The Fundació Mies van der Rohe”, inicijavusi šį konkursą ir susikūrusi dar 1983-aisiais. Konkurso esmė – atkreipti dėmesį į architektūrą kaip į lėtą procesą, kuriam įtaką daro socialiniai, politiniai bei ekonominiai pokyčiai, o apdovanojimais parodyti, jog pastebima besivystanti architektūros koncepcija. Taip pat siekiama sukurti bendradarbiavimo ryšius tarp specialistų iš skirtingų šalių, paremti jaunus talentus, rasti verslo galimybių ir pastebėti išskirtinės, estetiškos, kokybiškos, technologiškai ar konstrukciškai pranašios architektūros atsiradimą. Žurnalas „Centras” pristato jums 5 objektus, kurie varžėsi dėl pagrindinio konkurso nugalėtojo titulo. Tekstas parengtas pagal „Mies Arch European Union Prize 2015“ medžiagą.

Konkurso „Mies van der Rohe Award 2015”

laimėtojas Sčecino filharmonija Vieta: Ščecinas, Lenkija. Realizacija: 2014 m. Studija: Barozzi / Veiga. Autoriai: Fabrizio Barozzi, Alberto Veiga. Nuotraukos: Simon Menges.

Naujoji filharmonija Ščecino mieste, suprojektuota šalia istorinių Koncertų rūmų, kurie buvo sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą, pakeitė urbanistinį miesto vaizdą. Pastate suprojektuota simfonijos salė, kurioje telpa 1000 klausytojų, kamerinio orkestro salė, talpinanti 200 žmonių, daugiafunkcinė erdvė parodoms bei konferencijoms ir erdvus fojė. Filharmonijos architektūros koncepcija paremta lengvumu: stikliniai fasadai, apšvietimas iš vidaus, padedantis vis kitaip pateikti pastatą. Eksterjero griežtumas, asketiškumas bei paprastos interjero erdvės kontrastuoja su ekspresyviomis koncertų salėmis, kuriose visos didžiosios plokštumos dengtos paauksuotais lakštais. Vidaus išplanavimas buvo numatytas kaip per visą perimetrą besitęsiantis žiedas. Šitoks sprendimas labiau-

12 I 2015: 3 (94)


siai pasireiškia aptarnavimo zonose. Viena vertus, tai suteikia daugiau erdvės, kurią galima užpildyti kamerinio orkestro skleidžiama muzika, be to, tai padeda formuoti santykį tarp pastato ir jį supančios aplinkos. Modulinė lubų apdailos plokščių kompozicija yra vienas iš nedaugelio efektingų elementų, suteikiančių galimybę integruoti tokią architektūrą kaip urbanistinio miesto išraišką. Pagal Centrinės Europos klasikinių koncertų salių tradicijas dekoravimas tampa ne tik estetine savybe, bet ir funkcija. „Barozzi / Veiga“, projektuodami salę, laikėsi Fibonacci sekos, kuri leido padidinti atstumą iki scenos. Išgauta ornamentiškų plokštumų forma primena klasikinę aukso plokščių apdailą.

2015: 3 (94) I 13


Filharmonijos pastatas ne tik estetiškai išsiskiria savo stilistika, tačiau yra technologiškai modernus – jame integruota pasyvaus namo sistema bei energetinė kontrolė. Pagrindinis elementas – dvigubas fasadas, o plačiame tarpe suprojektuota instaliacinė sistema suteikia akustinę izoliaciją bei natūralią ventiliaciją, padedančią išvengti perkaitimo. LED apšvietimo sistema sudaro sąlygas efektingai apšviesti pastatą mažiausiomis elektros sąnaudomis.

14 I 2015: 3 (94)

Pastato forma yra sintetinė, tačiau sudėtingo, sunkiai nusakomo tūrio, kuris sufomuotas kap besitęsiantis takas, sujungiantis visuose aukštuose esančias funkcines zonas. Akivaizdu, jog pagrindinis architektūrinis išskirtinumas – tai smailėjančios ir geometrinės Filharmonijos stogo konstrukcijos. Ši charakteristika identifikuoja pastatą bendrame miesto kontekste. Jauna, ambicinga architektų komanda sukūrė drąsų šiuolaikinės architektūros inkliuzą mieste ir tuo pat metu įsiamžino architektūros istorijoje.


Konkurso „Mies van der Rohe Awards 2015”

finalininkas

Naujojo Danijos Jūrininkystės muziejaus realizacija – tai penkiolika metų trukusi Helsingør miesto plano transformacijos ir vizijos kūrimo kulminacija. Prieš kelis amžius daugybę darbininkų turėjęs laivų gamybos uostas, sunkiu šalies laikotarpiu patyręs didžiulį nuosmukį, vėl atsigavo, įgijo gyvybės ir švenčia miesto jūrininkystės istorijos atgimimą. 5000 m2 ploto požeminis muzie-

jus yra suformuotas aplink kadaise buvusią nusausintą uosto prieplauką. Visai šalia stovi Hamletą išgarsinusi Kronborgo pilis, kuri tapo muziejaus istorine dalimi bei savotišku eksponatu. Pirmiausia muziejus buvo numatytas pačioje pilyje, tačiau dėl UNESCO pasaulinio paveldo statuso, jis turėjo būti iškeldintas, siekiant atkurti originalų pilies vidaus interjerą.

Luca Santiago Mora

Vieta: Helsingør, Danija. Realizacija: 2013 m. Studija: BIG – „Bjarke Ingels Group“. Autoriai: David Zahle, Bjarke Ingels. Nuotraukos: Dragør Luft, Luca Santiago Mora, Rasmus Hjortshoj, Thijs Wolzak.

Dragør Luft

Danijos jūrininkystės muziejus: nuo industrinio iki kultūrinio uosto

2015: 3 (94) I 15


Luca Santiago Mora Rasmus Hjortshoj

Luca Santiago Mora

išgauta nemaža erdvė, kurioje tilpo visa ekspozicija. Taip visos esminės patalpos pasislėpė po žeme, o įlankoje suprojektuotos konstrukcijos per daug neužgožė vietovės vaizdo, todėl studijai BIG pavyko sukurti subtilų architektūrinį objektą, atkreipiantį dėmesį, tačiau neužgožiantį pilies, kaip istorinio palikimo. Trijų dviejų lygių tiltų ritmas sukūrė įdomias perdangų kompozicijas įlankoje, kurių paskirtis – susieti kelias zonas viršuje bei patekti į skirtingas muziejaus ekspozicijų sales. Nuožulnus lenktas tiltas ne tik vizualiai suskaldo įlankos ertmę bei nukreipia lankytojus prie pagrindinio įėjimo, tačiau turi ir idėjinę prasmę – perteikia ryšį tarp sena ir nauja,

Luca Santiago Mora

Nuspręsta, kad muziejaus ekspozicijų salė turi būti įrengta nusausintos įlankos vietoje, šalia pilies. Nenorėta nustelbti šio istorinio architektūros palikimo, padarant muziejų kaip pagrindinį dėmesio objektą ar palaidoti pačią pilį po dirbtinėmis konstrukcijomis, todėl buvo ieškoma tinkamo sprendimo. Suderinti veiksmus su UNESCO nebuvo lengva, nes reikalauta, jog jokios konstrukcijos neiškiltų virš landšafto ribos: nenorėta sugadinti originalaus pilies kraštovaizdžio, tačiau siekta, kad muziejus sugebėtų atkreipti lankytojų dėmesį. Taigi studija BIG nutarė muziejų suprojektuoti pačioje įlankos įduboje ir tai išsprendė nemažai problemų, nes taip į pastato vidų pateko nemažai dienos šviesos, o suformavus naujas sienas, buvo

16 I 2015: 3 (94)


Rasmus Hjortshoj

Thijs Wolzak

Nuo projekto realizavimo 2013 m. spalį muziejus jau trigubai padidino lankytojų skaičių ir yra atviras visuome-

ninėms veikloms, parodoms, renginiams, taip sukurdamas šiai vietai neoficialų regiono kultūrinio centro statusą. Danijos Jūrininkystės muziejus – tai per amžius gyvavusios laivų statybos tradicijų ir kultūros dalis, kuri, deja, dabar nebėra perspektyvi, tačiau įnešė gaivaus oro gurkšnį miesto gyventojams bei jų socialinei veiklai. Šis projektas pabrėžia, jog inicijavus tokią persipinančią infrastruktūrą – nusausintą įlanką – bei suteikus žmonėms socialines programas, galima stipriai pagyvinti miesto gyvenimą. Kiekvienas miestas prarado vienokių ar kitokių industrinių veiklų, todėl studija BIG šiuo projektu norėjo pademonstruoti, kaip gerbiant praeitį, galima paįvairinti šiuolaikinių gyventojų užimtumą.

Luca Santiago Mora

Thijs Wolzak

nes leidžiantis žemyn, į istorinį muziejų, galima apžvelgti ir dabartinį uosto vaizdą, esantį čia pat. Visi aukštai – koridoriai, auditorijos, klasės, biurai, kavinė – nuožulniai pasvirę, todėl lankytojai nuosekliai leidžiasi vis žemiau vandens lygio ir tarsi pasineria į vis gilesnę Danijos jūrininkystės bei laivybos istoriją. Išdėsčius galerijas aplink nusausintą įlanką, įduba palikta atvira ir šis 3000 m2 plotas tapo ekspozicijos ašine dalimi – švaria erdve po atviru dangumi, kurioje lankytojai gali pajusti laivų statybos industrijos mastelį bei svarbą, taip pat ši zona tapo bendruomenės susibūrimo ir renginių vieta.

2015: 3 (94) I 17


Konkurso „Mies van der Rohe Awards 2015”

finalinininkas Ravensburgo meno muziejus Vieta: Ravensburg, Vokietija. Realizacija: 2013 m. Studija: „Lederer Ragnarsdóttir Oei“. Autoriai: Arno Lederer, Jórunn Ragnarsdóttir, Marc Oei, Katja Pütter. Nuotraukos: Roland Halbe.

Senas, tačiau kartu ir naujas – tokia buvo pagrindinė Ravensburgo muziejaus, įsikūrusio istoriškai vertingoje, senojoje miesto dalyje, idėja. Dėl meno kūrinių išsaugojimo, buvo suformuota struktūra su stambiais, uždarais plytiniais fasadais ir vos kelias langais – taip eksponatai apsaugoti nuo saulės šviesos. Panaudotas senas plytų mūras padėjo sukurti ryšį tarp vietinių pastatų ir naujos konstrukcijos. Šiame kontekste perdirbtų medžiagų pritaikymas buvo tikslingas, o rezultatas – efektingai atrodančios stogo skliautų konstrukcijos. Šis pastatas – tai pirmasis muziejus, pastatytas laikantis pasyvaus namo standartų. Imdami pavyzdį iš ilgamečių statybų tradicijų, tačiau tuo pačiu nepasinerdami į istorijos garbinimą, architektai sukūrė tinkamo įvaizdžio naują muziejų. Siekiant patirti modernaus meno, kurio pagrindiniai autoriai – Peter ir Gudrun Selinka – poveikį, erdvės buvo suprojektuotos itin uždaros, o plytinis fasadas suteikė atitinkamą atmosferą jau iš išorės. Architektūrinis pietinės senamiesčio dalies intarpas iš pažiūros tapo nepakitęs, nes naujasis pastatas neišsiskyrė iš konteksto ir yra pastebimas tik įsižiūrėjus. Tai yra meno muziejus, kuris savo įspūdingomis ir meistriškomis savybėmis, tokiomis kaip atpažįstamos apdailos medžiagos,

18 I 2015: 3 (94)

grakštūs plokštumų sujungimai bei gerai funkcionuojantis patalpų išdėstymas, harmoningai įsilieja į miestovaizdį. Tokia integracija yra akcentuojama kaip svarbus aspektas šiuolaikinio dizaino sampratai, nes pastatai su aplinka neturi kontrastuoti savo modernumu, o priešingai – reikia siekti, jog jie tiktų vietovei, besivystančiai per amžius. Iš pirmo žvilgsnio naujasis muziejus atrodo pažįstamas. Urbanistiniame fabrike integruotas pastatas bei perdirbų plytų medžiagiškumu pasižymintis objektas – tai dviprasmis projektas, atspindintis ir pagarbą praeičiai, ir šiuolaikišką kokybę. Paprasta erdvinė koncepcija – įėjimas veda į kvadratines bei neutralias ekspozicijų zonas, tačiau skliautinė stogo konstrukcija, dekoruota plytomis, suformuoja visai kitokį erdvės pajautimą. Plytos kadaise priklausė Belgijos vienuolynui, kuris vėliau buvo suniokotas, o per žaliavos antrinį panaudojimą norėta prisidėti prie pasaulio ekologijos idėjos bei judėjimo – anot architektų, kodėl reikia kurti naujas apdailos medžiagas, jeigu galima panaudoti esamas? Projektas, atspindintis seną, tačiau taip pat ir naują, ideologiją – tai pavyzdys, kaip senamiesčio kontekste galima integruoti šiuolaikinį pastatą, kuris ne tik turi išliekamąją vertę, tačiau taip pat yra draugiškas aplinkai.


Konkurso „Mies van der Rohe Awards 2015”

finalininkas „Antinori” vyno rūsys Vieta: Bargino, Florencija, Italija. Realizacija: 2013 m. Studija: „Archea Associati“. Autoriai: Laura Andreini, Silvia Fabi, Marco Casamonti, Giovanni Polazzi. Nuotraukos: Pietro Savorelli.

Objekto vieta yra supama unikalių Chianti kalvų, apaugusių vynuogynais. Tai yra pusiaukelė tarp Florencijos ir Sienos. Per architektūrą, kraštovaizdžio vertės didinimą bei kultūros ir socialinio ryšio tarp šios vietos bei vyno gamybos išraišką, buvo suformuotas pastatas, įsiliejęs į landšaftą ir tapęs vietovės istorine dalimi. Funkciniai aspektai tapo neatsiejama dizaino kelionės dalimi, besikoncentruojančia į geomorfologinius statybos eksperimentus, kai architektūra suvokiama kaip pati autentiškiausia išraiška, kuria galima parodyti ryšius tarp kultūros, žmogaus darbo, jo darbo aplinkos bei supančios gamtos. Laiptų konstrukcija grakščiai sukasi apie savo ašį ir leidžiasi gilyn į žemę. Būtent per šią kompoziciją atsiskleidžia neatsiejamas ryšys tarp pastato ir kaimo vietovės. Industrinė architektūra tampa kraštovaizdžio dalimi dėl plastiškos formos, landšaftą primenančio stogo, kuris dar ir buvo paverstas dirbamu sklypu, užsodintu vynuogynais. Fasadas nusidriekęs horizontaliai palei šlaitą sulig vynmedžių eilėmis, suformavavusiomis stogo dangą. Vingiuojanti stogo plokštuma vietomis atskleidžia požeminį interjerą – biurų patalpas, numatytas taip, jog būtų kiek įmanoma labiau atskleistas vaizdas, esantis už lango. Vyno gamybos zonos suprojektuotos žemiausiame pastato lygyje, o vyno pilstymo į butelius bei laikymo – kiek

aukštesniame. Izoliuota dalis, kurioje vynas brandinamas statinėse, pasižymi prieblanda, ritmiškai ir tvarkingai išrikiuotais plytiniais lubų skliautais ir yra sunkiau prieinama dėl poreikio ten nuolat palaikyti tinkamas temperatūros ir drėgmės sąlygas. Analizuojant vyno rūsio architektūrinę koncepciją, tampa akivaizdu, jog daugelis sprendimų buvo padiktuoti būtent gamybos proceso kokybei užtikrinti – nuo vynuogių atvežimo, jų fermentacijos talpyklose iki supilstymo į statines – nuo viso to priklausė patalpų išdėstymas, jų aukščiai, plotai, naudojamos apdailos medžiagos, apšvietimas. „Antinori” vyno rūsyje lankytojai gali pamatyti ir pajusti visą vyno istoriją. Šalia plytintys vynuogynai, galimybė stebėti gamybos procesą, vyno brandinimo patalpas, jo pilstymą į statines, o vėliau – į butelius. Paskui „VinSanto” galiausiai patenka į restoranus. Su vyno istorija ir kultūra čia taip pat padeda susipažinti auditorijos, kuriose vyksta paskaitos bei konferencijos, muziejus, biblioteka, vyno ragavimo zonos bei vyno parduotuvė. Viršutiniame aukšte įrengtos administracinės zonos bei biuras, o šviesa į šias patalpas patenka pro apvalius stoglangius. Panaudotos medžiagos bei technologijos atkūrė vietines tradicijas bei priminė, jog pasitelkus paprastumą, aiškią išraišką bei natūralumą, galima suprojektuoti funkcionalų ir estetišką pastatą.

2015: 3 (94) I 19


20 I 2015: 3 (94)


Konkurso „Mies van der Rohe Awards 2015”

finalininkas „Saw Swee Hock” studentų centras, Londono ekonomikos mokykla Vieta: Londonas, Didžioji Britanija. Realizacija: 2014 m. Studija: „O’Donnell + Tuomey“. Autoriai: Sheila O’Donnell, John Tuomey, Willie Carey. Nuotraukos: Dennis Gilbert.

Architektų studijos „O’Donnell + Tuomey“ pasiūlymas buvo sukurti Studentų sąjungą, panaudojant demokratišką, kasdienišką, tačiau taip pat neįprastą bei patrauklią estetinę išraišką, atspindinčią studentišką gyvenimą. Pagrindinė idėja buvo suprojektuoti visą infrastruktūrą po vienu stogu, todėl daugiafunkciniame pastate įrengta susirinkimų salė, baras, kavinė, kurioje vyksta paskaitos, multimedijų patalpos, biurai, sporto salė, šokių studija, socialinės paskirties zonos, karjerų centras ir netgi numatyta vieta, kur vyksta pamaldos. Studentų centras buvo suprojektuotas siaurų gatvelių sankirtoje, kuri atspindi aktyvų miesto centro gyvenimą, o pagrindiniai veikėjai čia yra studentai. Briaunuoto fasado aukštis atitinka miesto reikalavimus, o jo plokštumų kryptys sutampa su miestovaizdžiu ir greta esančiais pastatais. Taip buvo pasiekta dermė tarp naujos architektūros ir sukurti vizualiniai ryšiai tarp išorinio bei vidinio socialinio gyvenimo. Plytinė fasado apdaila lūžta kartu su kampuotomis plokštumomis – taip išgautas didžiulių blizgių, įrėmintų plotų efektas. Analizuodami vietos bei paskirties kontekstą, architektai nuo pat pradžių siekė laikytis specifinių dizaino principų, kurie ir padiktavo apdailos medžiagų pasirinkimą.

Pastatas atspindi dinamišką bei šiuolaikišką Studentų centro charakteristiką. Architektūros geometriškumas bei santykis su miestovaizdžiu tapo atspirties tašku siekiant išgauti gyvybingą grindų plokščių kompoziciją, kuri ne tik suteikia dinamikos, bet ir atskiria skirtingų paskirčių zonas. Pertvaros numatytos taip, kad suformuotų atviras erdves, o laiptų aikštelės tarnauja ir kaip susitikimų vietos. Londonas – tai plytų miestas. Būtent todėl pagrindine fasado apdailos medžiaga pasirinktos plytos. Vietomis iš jų suformuotas tinklas atstoja žaliuzes, apsaugančias nuo tiesioginių saulės spindulių, bei sukuriantis mirguliuojantį šešėlių piešinį studentų centro viduje bei švytintį ornamentą išorėje tamsiu paros metu, pastate įjungus apšvietimą. Centro įvaizdis primena gyvenamą sandėlį: medžio masyvo grindys, atviros plieninės konstrukcijos, didžiulės neapdorotos betoninės perdangų plokštės. Šiame pastate nėra uždarų koridorių, dažnai pasitaikančių ugdymo įstaigose, visos biuro ir net rūsyje esančios patalpos turi langus. Pastatas ne tik architektūriškai estetiškas bei atspindintis idėjinį kontekstą, tačiau yra ir technologiškai modernus – jame integruotos išmaniosios sistemos, taupusis šildymas bei vėdinimas, o elektros sąnaudos sumažintos iki minimumo.

2015: 3 (94) I 21


i

Architektūra

Lietuviška architektūra Liuksemburge

Vieta: Moutfort, Liuksemburgas. Realizacija: 2014 m. Fotografijos: Augio Narmonto.

Lietuvių kurta architektūra galime džiaugtis ne tik čia pat. džiugu, jog jos atgarsiai sugrįžta ir iš kitų šalių. Architektė Dovilė Martinaitytė stebina originalia penktojo dešimtmečio modernizmo stilistikos, dviejų aukštų namo rekonstrukcija jaukiame kalnų priemiestyje Moufort. Jautrumas istorinei patirčiai bei aplinkos kontekstui inspiravo idėjinius namo atnaujinimo sprendimus. Pagrindinė idėja buvo paprastas, tačiau visais atžvilgiais optimalus nutarimas, jog naujai atsirasiantis trečiojo aukšto tūris turėtų išraiškingai lenktus kampus. Tai gali priminti lietuviškam modernizmui būdingus Kauno tarpukario architektūros elementus. Vizualinis formos pakeitimas ne tik funkciškai išsprendė namų vidaus erdvės praplėtimo klausimą gausiai šeimynai, tačiau ir atrodo itin efektingai, suteikia pastatui unikalumo bei stipriai atspindi istorinį architektūros etapą. Taip pastatas įgauna estetišką naują formą: vienas ant kito esantys tūriai, lyg trys skirtingos, tačiau proporcingos dėžutės, o sprendimas suapvalinti kampus taip pat sušvelnino trečiojo lygio kontūrus. Naujasis aukštas suprojektuotas su panoraminiais langais, pro kuriuos atsiveria nuostabus vaizdas į banguojančių kalvų panoramą.

22 I 2015: 3 (94)


DIZAINO KELIONĖS

i

2015: 3 (94) I 23


Kiek kitaip nei užsimenama namo išorėje, viduje nerandame modernizmu alsuojančio interjero. Architektė sukūrė šiuolaikiškai šeimai pritaikytą minimalizmą, praturtinusį jį šeštojo dešimtmečio akcentais bei išskirtiniais to laikmečio baldais. Dėl didžiulių stumdomų langų, gyventojai turi galimybę suvienyti svetainės erdvę su terasa ir taip apjungti vidaus bei lauko erdves. Visos patalpos nutviekstos dienos šviesos, todėl interjero įvaizdis spinduliuoja lengvumą, jaukumą, vyrauja šilti žemės tonai, harmoningi spalviniai deriniai, o ryškiausiu akcentu tampa pro langus plytinti gamtos žaluma.

Pastatas organiškai susilieja su aplinka ir, nepaisant to, jog yra trijų aukštų, dėl lenktų formų neatrodo masyvus. Modernizmo stiliaus inspiruotas gyvenamasis šeimos namas baltu fasadu ir jame išryškėjusiais gana tamsiais, didžiuliais langais bei juose sumontuotomis horizontaliomis žaliuzėmis, atrodo dekoratyviai ir pasižymi subtilumu. Grakštus ir lengvas pastatas, tarsi tyčia pamesta kaladėlė žaliuojančiose miško kalvose, žaismingai suskamba miestelio bei gamtos fono kontekste.

24 I 2015: 3 (94)

Interjere pastebimos ramios tekstūros, daug vienspalvių matinių paviršių, o vyraujanti spalva, kaip ir namo išorėje – balta. Švari architektūra ir interjeras pasižymi tuo, jog čia dominuoja tik pačios svarbiausios konstrukcijos ir elementai, nėra bereikalingų detalių ar spalvinių sprendimų. Stambios medinės grindų lentos, kuriose išryškėjusios rievės suteikia natūralumo ir savotišku piešiniu sukuria harmonijos pojūtį, priartina prie gamtos, o medinis grindų plotas praplečia erdvę. Siekiant lengvumo, daugelis baldų buvo parinkti su lengvomis kojelėmis, o didelis šešiavietis valgomojo stalas stebina jų liaunumu ir atrodo itin elegantiškai. Šalia stalo išrikiuotos dvi eilės kėdžių – vienoje pusėje baltos, kitoje – juodos. Šių spalvų derinys suteikia netikėtumo, žaismingumo ir atneša šiek tiek dinamikos. Juoda oda aptrauktos kėdės – tai šeštojo dešimtmečio baldai, kurie buvo restauruoti ir pritaikyti šiam interjerui. Spalva padėjo kėdėms neištirpti baltos spintos, suprojektuotos per visą sieną, fone. Minimalistinė virtuvė slepia visas buitinės paskirties priemones už baltų matinių fasadų, o siekiant suteikti šiai zonai jaukumo, buvo panaudotos smėlinės sienų plytelės. Panaši spalvų darna vyrauja ir vonios kambaryje.


Liuksemburge suprojektuotas gyvenamasis namas – tai jaukumo ir ramybės simbolis, praturtintas stilingais istorinės architektūros bei dizaino elementais. Architektei bendradarbiaujant su užsakovais, pavyko sukurti aplinką, kurioje galima įžvelgti ir praeities detalių, ir komfortiško šiuolaikinio gyvenimo stilių.

2015: 3 (94) I 25


i

Konversija

„Vilnius Tech Park“ – šuolis iš praeities į ateitį Parengė Vytautas Gurevičius.

Priežastis ir rezultatas „Parko vizija formavosi dirbant su Lietuvos startuoliais, semiantis žinių ir patirties užsienyje ir mąstant, ką būtų galima pritaikyti pas mus. Gerai turėti vietą, kurioje visi gali kartu reziduoti, dirbti, bendrauti, pietauti, gerti kavą, kurti naujas idėjas. Kadangi technologinės įmonės nėra gamyklos su išplėtota logistika ir didelėmis patalpomis, tai idėja visus apjungti „po vienu stogu“ „Vilnius Tech Park“ yra suprantama ir įgyvendinama“, – mūsų žurnalui sakė projekto sumanytojas Darius Žakaitis. 2014 metų spalį buvo pasirašyta nuomos sutartis su Vilniaus miesto savivaldybe dėl negyvenamųjų pastatų nuomos 25 metų terminui (už simbolinį vieno lito už kvadratinį metrą mokestį) su įsipareigojimu iki 2019 m. investuoti į pastatų rekonstrukcijas apie 3 mln. eurų privačių lėšų. Šiuo metu iškeldinama Sapiegų parke įsikūrusi Šv. Roko ligoninė, kurios pastatams jau 200 metų, o architektai (Sla Malenko, Aurimas Sasnauskas ir Diana Sabaliauskienė) dirba su rekonstrukcijų sprendimais, siekdami patalpas kuo labiau pritaikyti planuojamam technologijų

26 I 2015: 3 (94)

miesteliui. Vilniaus miesto savivaldybė taip pat rengiasi rekonstruoti ir atgaivinti ir patį 19 a. Sapiegų parką.

Istorija Architektė Diana Sabaliauskienė mums pristatė komplekso istoriją: „Baroko laikotarpiu arba Sapiegų rezidencijos bei rūmų ir parko klestėjimo metu nagrinėjamoje teritorijoje galime įvardinti šias sudėtines rezidencijos dalis: rūmai su uždaru kiemu, aptvertu iš trijų pusių mūrine tvora su trejais vartais, barokinis parkas su dvejais vartais, besijungiantis su daržu ir pieva pietuose, šiaurinėje pusėje ūkinis kiemas, kurį formavo tvora ir ūkiniai statiniai – arklidės, vežiminė, karietinės, svirnas, bravoras, kepykla ir kiti pastatai bei trinitorių vienuolynas su Viešpaties Jėzaus bažnyčia. Tarp parko ir vienuolyno buvo kelias, jungiantis ūkinį kiemą, parką ir vienuolyną su Antakalnio arba Viršupio keliu. XIX a. vid. buvusioje Sapiegų valdoje imta projektuoti ir statyti naujus statinius. 1843 m. architektas Farafontjevas parengė ligoninės pertvarkymo projektus ir 1848 m. karo ligoninė vėl pradėjo veikti buvusiuose Sapie-


gos rūmų pastatuose. 1845–1859 m. Vilniaus plane buvo nurodyta, kad parkas yra viešas ir priklauso miestui. XIX a. vid. nagrinėjamoje teritorijoje veikė ne tik karinė ligoninė, buvo įkurdintas ir Aleksandro kadetų korpusas. 1862 m. rūmuose įrengta karo ligoninė perstatyta kaip kadetų korpusas. 1919 m. Trinitorių bažnyčia priskirta Lenkijos kariuomenės ligoninei, o vienuolyno pastatai 1924 m. pritaikyti Universiteto klinikoms. 1927–1928 m. visas pastatų kompleksas pritaikytas universiteto oftalmologijos institutui, kuris čia veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Antrojo pasaulinio karo metais Karo ligoninė buvo pritaikyta Vokie-

tijos kariuomenės reikmėms. Po karo buvo atkurta kaip Karo ligoninė. Joje buvo įsteigta Vilniaus universiteto Hospitalinės chirurgijos katedra. Vėliau visa Sapiegų rezidencijos teritorija atiteko sovietų kariuomenei ir tapo visiškai uždara. XX a. pabaigoje, pasitraukus sovietų kariuomenei, teritorija vėl tapo atvira miestiečiams.

Projektavimo ypatumai Teritorijai yra taikomas specialusis planas, nes ji yra saugoma, todėl pastatų išorės vaizdas atrodys taip pat kaip ir

2015: 3 (94) I 27


buvo pastatyta 1805 metais. Parke turėtų susilieti senasis miesto paveldas ir naujasis Vilnius bei jo modernūs gyventojai. Autorių tikslas – įgyvendinti viską pakankamai asketiškai, praktiškai, originaliai. Teritorijoje planuojama turėti ne tik darbo vietas, bet ir daug papildomų veiklų bei susitikimų vietų. Bus įrengta erdvi valgykla, kurioje tilps apie 180 žmonių vienu metu, o esant geram orui, bus galima džiaugtis erdvia, beveik 700 kv. m dydžio lauko terasa. Komplekse planuojama turėti konferencijų ir ekspozicijų sales, kuriose galės vykti ir vietiniai, ir iš išorės pritraukti renginiai ir parodos. Visame parke bus įkurta poilsio erdvių, sporto zona bei 10 kambarių svečių namai parko lankytojams. Parke bus įrengti City bike ir City bee punktai, kur bus galima nuomotis oranžinius dviračius ir miesto automobilius.

28 I 2015: 3 (94)

Atranka į „Vilnius Tech Park“ Šiuo metu jau yra patvirtintos kertinės įmonės ir organizacijos, kurios kurs startuolių ekosistemą parke su savo individualiomis programomis. Žaidimų kūrėjai „Game Insight“ savo korpuse „augins“ žaidimų kūrėjus ir realizuos įdomiausias jų idėjas. Investicinis fondas „Practica Capital“ parke įsikurs kartu su jų programoje dalyvaujančiais startuoliais bei ieškos perspektyvių, naujų idėjų. „Startup Highway“ akseleruos verslą savajame korpuse. Taip pat turėsime „TEO Hub“, kur bus siūlomos darbo vietos 100 startuolių ir laisvai samdomų specialistų. Be šių kertinių organizacijų, kviesime į parką įsikurti IT bei kūrybines įmones, kaip „Smart Vilnius“, „Vinted“ ir pan.


Taigi visi susidomėję veikti parke gali rinktis tris patekimo čia kelius:

patraukli ir strateginiu, ir finansiniu požiūriu. „Vilnius Tech Park“ taps bendra darbo, komunikacijos ir švietimo erdve.

▪ Paraiškos teikimas dalyvauti įvairiose programose, kurias plėtos parke įsikursiantys žaidimų kūrėjai „Game Insight“, investicinis fondas „Practica Capital“ bei verslo akseleratorius „Startup Highway“.

Projektą taip pat palaiko „IMI.VC fondas“, „Invest Lithuania“, „Enterprice Lithuania“, investiciniai fondai „BaltCap“ ir „Nextury Ventures“. Šios organizacijos planuoja prisidėti prie parke vykstančių veiklų, renginių ir pan.

▪ Darbo vietos nuoma „TEO Hub“ erdvėje startuoliams ir laisvai samdomiems specialistams. ▪ Individualaus ofiso nuoma. Vilniaus, kaip startuolių traukos centro statusas, po technologijų parko atidarymo turėtų sustiprėti. Nuomos kainos parke neturėtų būti didesnės nei 10 eurų už kvadratinį metrą, todėl startuoliams ši vieta, tikėtina, bus

Terminai: rekonstrukcijos darbus planuojama pradėti birželio mėnesį. Renovacijos darbai bus vykdomi iki metų pabaigos. Po renovacijos „Vilnius Tech Park“ duris atvers 2016 metų sausio mėnesį ir jame bus sukurta apie 800 darbo vietų.

1901 m. karinės inžinerinės žinybos sklypas su buvusiais trinitorių vienuolyno ir Viešpaties Jėzaus bažnyčios statiniais.

2015: 3 (94) I 29


i

DIZAINO KELIONĖS

Tarp smilgų Vieta: Maringá, Brazilija. Realizacija: 2012 m. Fotografijos: Denilson Machado. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

30 I 2015: 3 (94)


Interjeras

A

rchitektas Guilherme Torres nuolat kuria idėjas, kuriose derinamas modernumas bei tradicijos. Vyras, įkvėptas savo paties namo, kurio projektavimui skyrė daug laiko, analizavo daugybę estetinių aspektų ir pasisėmęs patirties, pradėjo naują mirguliuojančio medinio namo projektą. Pagrindine stilistine medžiaga tapo į žaliuzes panašus medinis tinklas, dengiantis kone visą fasadą. Toks sprendimas yra ypač populiarus rytietiškoje architektūroje, o šiam pasklidus plačiau, per Portugaliją atkeliavo ir iki Brazilijos. Šis elementas turi labai stiprią estetinę išraišką, atlieka tarsi užuolaidų, praleidžiančių prigesintą šviesą ir tyrą orą, vaidmenį, tačiau taip pat suteikia šilumos bei užtikrina saugumą. Privatus gyvenamasis šeimos namas buvo apsuptas kitų namų, todėl norėta sukurti privatesnį būstą, tačiau jo neizoliuoti nuo gražaus vidinio kiemo. Būtent todėl tinklinis fasadas ir pasirodė kaip tinkamiausias variantas tai pasiekti. Monumentalus, masyvus, monolitinis, kvadratinės formos namas su dviem didžiulėmis, netgi griozdiškomis mūrinėmis tvoros sienomis, kontrastuoja su antro aukšto dalimi, kuri yra iš nepaslėpto betono. Išblukusiomis plytelėmis dengta tvora

i

švelniai persimainančiais spalvų tonais grakščiai dera prie šalia namo susodintos rausvos augmenijos. Tinklinė fasado dalis yra natūralios medienos spalvos, tačiau žvelgiant į spalvinį derinį, šalia pilko betono bei smėlinių plytelių, tinklas išryškėja ir įgauna sodrų terakotos atspalvį. Kelios kolonos, didžiulės perdangos bei strategiškai numatytos sienos sukuria nuostabų kiemo sodą, kuriuo gali džiaugtis jauna šeima. Landšafto dizainu pasirūpino Alex Hanazaki, kurio suformuotas vidinis kiemas bei plotas aplink namą, užsodintas milžiniškomis, vėjo glostomomis ir nuolat linguojančiomis smilgomis, padėjo sukurti dangišką, švelnią, pievas primenančią atmosferą. Statiška namo blokų kompozicija atrodytų grėsmingai, tačiau apdailos medžiagų parinkimas bei tekstūrų žaismas, šalia susodinti krūmokšniai ir kiti taip pat didelio mastelio augalai leidžia suprasti dydį ne kaip grėsmę, o kaip funkcinį sprendimą. Kieme įrengtos poilsio zonos, baseinai bei galimybė svetainės patalpą visiškai atverti ir sujungti su didžiule terasa. Tai parodo gyventojų santykį su gamta, norą kuo daugiau laiko praleisti lauke. Interjere atsiskleidžia braziliška stilistika, derinama su paties autoriaus Guilherme Torres kurtais elementais – sofo-

2015: 3 (94) I 31


i

DIZAINO KELIONĖS

32 I 2015: 3 (94)


mis, stalais. Čia taip pat galima rasti garsių dizainerių, tokių kaip Sérgio Rodrigues bei Carlos Motta, baldų. Besikeičiančios šių braziliškų stilių kompozicijos, papildytos Tom Dixon šviestuvais bei kilimais iš Irano – viskas buvo kruopščiai derinama tam, kad būtų sukurtas jaunatviškas, žaismingas, spalvingas ir net šmaikštus interjeras. Daugelyje patalpų vyrauja kontrastingos matinių bei blizgių paviršių kompozicijos. Jaukumo suteikia šiltai pilkšvos grindys, virtuvės ir svetainės zonose išklotos pusiau matinėmis akmens masės plytelėmis, kurios, švelniai atspindėdamos šviesą, atrodo lyg aksominės. Čia architektas parinko melsvai žalsvų tonų paletę, kuri taip pat yra ir gaivi, o pri-

mindama gamtos motyvus, suteikia jaukumo. Ryškiai mėlynas valgomojo stalas – tai akcentas, primenantis, jog namo gyventojai – jauna, drąsi šeima, nebijanti spalvų bei išskirtinumo. Prie melsvo kolorito dera šviesios medienos baldų korpusai, o spalviniais akcentais svetainėje tapo abstraktus juodai raudonas tapybos darbas, blizgus raudonas žurnalinis staliukas bei terakotos atspalvio odinė sofa su daugybe įsiuvų. Melsvų tonų seriją papildo ir šiek tiek samanine spalva praskaidrina kilimai, kurie net nebuvo sujungti siūlėmis, o tiesiog persidengia, taigi architektas sudarė galimybę keisti jų kompozicijas, papildyti jas naujais spalviniais variantais, improvizuoti. Šalia esanti siena tampa pagrindiniu fak-

2015: 3 (94) I 33


34 I 2015: 3 (94)


tūriškai išsiskiriančiu akcentu – ji pakartoja tvorą dengiančias plyteles-blokelius. Virtuvės zonos spalviniai sprendimai yra gana originalūs ir neįprasti – čia dominuoja juoda spalva, estetiškai atskirianti grindų bei sienų plokštumas nuo švarių baltų lubų bei šalia suformuoto japoniško sodo po tinklinėmis, lentelėmis dengtomis lubomis, pro kurias grakščiai slysta netiesioginiai ir ne tokie kaitrūs saulės spinduliai. Vaikų kambariai stipriai skiriasi nuo viso namo kolorito. Viename nebijota panaudoti daug ryškių, grynų spalvų, kurias prigesina natūralios medienos tekstūros gausa. Per visą sieną suprojektuota sekcija, kurios beveik visos durelės nudažytos vis kita spalva, o šalia patiestas juodai margas kilimas užbaigia spalvinę kompoziciją. Vaiko kambaryje dominuoja skaisčiai žydra spalva, kurią nuramina balti korpusiniai baldai bei faktūriškas, švelnių tonų kilimas.

Šeimininkų miegamajame bei moderniame vonios kambaryje grindys išklotos medžio masyvo lentomis. Miegamajame korpusiniai baldai yra balti, kaip ir lyg debesis sklendžianti lova, dengta rankomis siuvinėta lovatiese, o šalia patiestas šviesus kilimas pakartoja geometrines figūras. Sienos dažytos gana tamsiu, pelkynus primenančiu atspalviu, tačiau šviesos į kambarį patenka pakankamai, jog bendras vaizdas atrodytų jaukus ir atpalaiduojantis. Autorius, pritaikydamas savo ir kitų garsių dizainerių kurtus baldus, drąsiai nuspalvino patalpas ryškiomis spalvomis ar išmargino jas kontrastingais tonais, sukūrė modernų namą, skirtą jaunai šeimai. Architektūriškai paprasti estetiniai sprendimai suteikė efektingą įvaizdį ir padėjo perteikti ne tik statiškumą bei ilgaamžiškumą – pasitelkus žaliąjį sodą, įvaizdis buvo „suminkštintas“, o atmosferą papildė laukinės gamtos motyvai bei grynos faktūros.

2015: 3 (94) I 35


i

DIZAINO KELIONĖS

„Tautos interjeras 2014“ Parengė Žydrė Dargužytė. Vieta: Kauno rajonas, Lietuva. Realizacija: 2014 m. Fotografijos: Algirdo Rutkausko.

36 I 2015: 3 (94)


Architektūra

1934 m. statybos rąstinis 170 kv. m ploto, vieno aukšto namas su mansarda, buvo suprojektuotas kurortinėje vietovėje – Kačerginėje, Kauno rajone. Tai butas, kuriame nuolat gyvenama, kurio įrengimui užsakovai turėjo išsikėlę tik vieną pageidavimą – kad tai būtų klasikinio stiliaus interjeras. Šį projektą per maždaug metus įgyvendino dizainerė Arūnė Bitinaitienė, kuri konkurse „Metų interjeras. Auksinė paletė 2014” laimėjo „Tautos interjero” kategorijoje. Kaip ir būdinga daugumai to laikmečio statybos namų, visi gyvenamieji kambariai pirmame aukšte buvo

i

pereinami, tad remonto metu kai kurie iš jų perplanuoti taip, kad taptų uždari (sujungta liko tik svetainė su valgomuoju). Taip pat į kitą vietą perkelta virtuvė, šalia kurios atsirado nauja patalpa – skalbykla-sandėliukas. Daugiau namo planinė struktūra nepakito, nes norėta išlaikyti kuo daugiau autentikos. Kadangi šeimininkai dažnai mėgsta ruošti maistą namuose, projektuojant būstą, virtuvės zonai buvo skirta ypač daug dėmesio: stengtasi, kad joje būtų kuo patogiau gaminti, atsirastų kuo daugiau vietos darbastaliui bei virtuvės reikmenims laikyti, taip pat norėta, jog virtuvėje

2015: 3 (94) I 37


38 I 2015: 3 (94)


nės (atskirai šeimininkui bei šeiminkei), tad kambarys neapkrautas sunkiais ir dideliais baldais, tokiais kaip spintos. Lovos galvūgalis buvo pagamintas iš audinio, tad lova atrodo minkšta ir yra patogi skaityti.  Medinis suoliukas prie lovos – puiki vieta papildomoms antklodėms susidėti ar prisėsti rengiantis. Vonios kambarys, skirtas svečiams, yra nedidelis, tačiau patogus ir jame sutalpinta visa, ko gali prireikti komfortiškai higienai. Čia įrengta erdvi dušo kabina, o siekiant sustiprinti privatumo įspūdį, klozetas buvo paslėptas už nedidelės pertvaros. Sienų apdailai naudotos retro stiliaus plytelės, o pagrindiniu šios patalpos interjero akcentu tapo indo formos kriauklė.

būtų patogu bendrauti. Čia įrengta sala, kurios centre esančią viryklę lengva pasiekti iš visų pusių. Šis baldas suvienijo gana erdvią patalpą ir tapo patogiu paviršiumi maistui ruošti. Prie salos numatytos 4 sėdimos vietos, todėl čia galima lengvai užkąsti, paragauti desertų, kavos, išgerti kokteilių, o svečiai turi galimybę bendrauti su namų šeimininkais kol ruošiamas maistas. Svetainė-valgomasis yra kita itin svarbi funkcinė būsto zona. Pagrindiniais kambario akcentais tapo židinys bei metaliniai laiptai. Židinio apdailai panaudotos senos plytos, likusios nugriovus senuosius kaminus, bei metalas, kurio siaura atbraila figūruoja kaip architektūrinė detalė. Šiame kambaryje (beveik kaip ir visame name), vyrauja švelnus, žemės atspalvių koloritas bei paprastos baldų formos, sudarančios neutralų foną, kurį nesudėtinga atnaujinti vis keičiant akcentus. Tad ateityje šeimininkai galės įsigyti kokių tik norės interjero dekoro elementų, tokių kaip ryškiaspalviai paveikslai, pagalvėlės, staltiesės bei kurti savitą, neįpareigojančią namų stilistiką. Pagrinindė idėja miegamojo kambariui – sukurti paprastumu ir jaukumu spinduliuojančią atmosferą. Ten, kur mansardos aukštis nedidelis, įrengtos drabuži-

Šeimininkų vonios kambarys yra prabangesnis bei erdvesnis. Šiame sanitariniame mazge yra vonia, taip pat ir didelis atviras dušas. Siekiant, jog vonios kambariu du žmonės galėtų naudotis vienu metu, netrukdydami vienas kitam, dušo bei vonios zonos yra atskirtos nuo klozeto pertvara, ant kurios sumontuotas praustuvas. Kadangi remontuojamo namo sienos buvo rąstinės (iš vidaus atidengtos, nusmėliuotos ir padengtos specialia medžiaga), – jos ir pasitarnavo kaip pagrindinis namo interjero akcentas. Spalva rąstinėms sienoms buvo pasirinkta neįprasta – tamsiai pilka, o tai suteikė interjerui stilingumo, subtilumo ir rimties įvaizdį. Senuosius rąstus išryškino bei kontrasto savo medžiagiškumu suteikė baldams, laiptams ir židinio apdailai naudotas metalas. Beveik visi vidaus šviestuvai naujai rekonstruotame name – nikelio apdailos (t.y. balto metalo). Tai pasikartoja ir kitose interjero detalėse, tokiose kaip baldų rankenėlės. Baltas metalas buvo pasirinktas todėl, kad autorė į interjerą norėjo įlieti šiek tiek modernumo, netikėtumo įspūdžio, mat įprastai klasikiniame interjere naudojama bronza ar auksas. Šis sprendimas suteikė interjerui originalumo, o stilistika buvo pritaikyta šiuolaikiniam žmogui. Šviestuvai pasirinkti gana įspūdingo mastelio – tai suteikė namams prabangos, iškilmingumo. 

2015: 3 (94) I 39


i

Interjeras

Poilsio namas miške

Plotas: 100 kv. m. Realizacija: 2014 m. Fotografijos: Lina Fisheye.

40 I 2015: 3 (94)

Šiandien vis dažniau pastebimas žmonių noras pabėgti nuo civilizacijos ir turėti nuosavą poilsio kampelį, tačiau taip pat akivaizdu, jog tam pasiekti daugeliui reikalingas komfortas, kurį kažkodėl simbolizuoja modernumas. Kad ir kaip bebūtų, šis namo projektas, kurį sukūrė architektė Akiko Tutlys, yra išskirtinis tuo, jog ramybė ir grožis čia perteikiami per tradicijas, istoriją bei vertybes. Kiekvienas kampelis buvo paliestas nuoširdumo ir rūpesčio, o visi sprendimai – priimti per kultūros prizmę. Užsakovo siekis – turėti vietą, į kurią būtų galima pabėgti iš miesto, nuo jo šurmulio, tačiau nenorėta eilinės miško trobos,


siekta sukurti labiau įprasmintą būstą. Būtent todėl senas rąstinis namas buvo atkurtas pagal „Etninės kultūros globos tarybos“ išleistą vadovėlį „Tradicinė kaimo architektūra“. Simetriški fasadai atnešė pusiausvyros, tvarkos ir statikos įvaizdį, šiek tiek kontrastuojantį su supančia gamta, tačiau pasirinktos apdailos medžiagos padėjo sukurti harmoningą ryšį tarp architektūros ir vietovės. Centrinis įėjimas buvo suprojektuotas su įstiklintu prieangiu – būtent tokiu, kokį senojoje lietuvių architektūroje pamename kiekvienas. Šiaudinis stogas puoštas baltai dažytomis vėjalentėmis, suteikiančiomis dekoratyvumo ir spalvinės įvairovės. Patys fasadai nudažyti tamsiai rudai – spalva, primenančia natūraliai pasenusios pirkios apdailą. Langų karnizų

Modernus židinys iš salono „Krosnys ir krosnelės“ puikiai dera kaimiškos sodybos kontekste.

2015: 3 (94) I 41


ir vėjalenčių dizainas buvo parinktas pagal istorinius įvairų dydžių ir dizaino šablonus. Stebina tai, jog interjeras kontrastingai skiriasi nuo namo išorės, įrengtas moderniai ir šiuolaikiškai. Pirmiausiai pastebimas išskirtinis vidaus sprendimas – netradicinis erdvės išplanavimas. Kitaip nei tradiciniuose pastatuose, kuriuose įprasta panaudoti kiekvieną kvadratinį metrą, čia architektė pasiūlė lubas, esančias virš svetainės, atidengti ir neįrengti ten antresolių, o suteikti erdvei architektūrinio grožio, kurį sukuria lubų aukštis, matomos konstrukcijos ir dinamiškos kelių apdailos medžiagų plokštumų kompozicijos. Linų sėmenų aliejumi padengtos rąstinės sienos yra gana tamsios, o nelygus jų paviršius sugeria daug šviesos. Būtent todėl šviesą į patalpą bandyta įleisti sujungiant pirmą ir antrą aukštus, o efektą sustiprinti padėjo lietuvišką kultūrą perteikiančios baltos lininės užuolaidos. Antresolėje įrengta maža biblioteka ir meditacijos zona. Meditacijos zonoje ištiesta TATAMI – japoniška ryžių šiaudų grindų danga – tam, kad šeimininkui būtų malonu sėdėti ir medituoti ant grindų. Buvo planuojamas grindinis šildymas, tačiau suabejota, ar įprastos parketlentės tiks prie bendro konteksto. Todėl buvo nuspręsta naudoti tradicinę, tačiau šiek tiek neįprastą medžiagą – storas molines plyteles, kurios gerai perduoda šilumą. Valgomojo baldai – tai istorinis palikimas, nes buvo pagaminti, panaudojus daugiau nei 100 metų senumo rąstus. Būdami suprojektuoti iš tokios medienos, jie suteikė naujai

42 I 2015: 3 (94)

pastatytam namui autentiško, seno pastato jausmą. Virtuvės komplektas su mediniu impregnuotu stalviršiu ir klasikinio stiliaus durelėmis buvo gamintas pagal užsakymą. Architektė siekė išvengti „saldaus“ įvaizdžio, todėl virtuvės salos gamybai buvo pasitelkti kiti meistrai. Skirtingo stiliaus baldai nekonkuruoja, o suteikia erdvei įvairumo, subtilios eklektikos. Sienutė prie plautuvės ir viryklės buvo padengta natūraliu, vandeniui atspariu tinku. Norint išlaikyti ne tokios buitinės patalpos vaizdą, šaldytuvas buvo paslėptas kampe stovinčioje spintoje. Antrame aukšte esančiame miegamajame stovi lova, taip pat gaminta pagal užsakymą. Čia, skirtingai nei kitose zonose, buvo siekta sukurti romantišką ir jaukumu dvelkiančią atmosferą. Rankų darbo stumdomų durų rėmas iš kedro, aptrauktas lininiu audiniu, uždengia drabužinę, įrengtą po stogu. Širma savo minimalistine stilistika žaismingai kontrastuoja su lovos įvaizdžiu. Šiame aukšte dekoratyvią funkciją atlieka ir konstrukciniai elementai – atviros gegnės. Pradžioje buvo planuota paslėpti gegnes, tačiau statybų eigoje, pamačius ritmišką balkių eilę, nuspręsta gipsu lubas dengti tik tarp jų. Poilsio namas miške – tai vieta, atspindinti viską, ko reikia šiuolaikiniam žmogui: ramybę, komfortą, natūralumą, vertybes, kultūrines šaknis ir privatumą. Architektė savo darbu padėjo sukurti būstui išliekamąją vertę, kuri ilgainiui tik augs, o užsakovas dabar turi galimybę mėgautis ne tik gražiai įrengtais namais, bet ir kartu suformuota malonia, išskirtine atmosfera.


ŽIDINIAI, KROSNELĖS, KROSNYS, AKSESUARAI “Domus Galerija” P.Lukšio g.32, Vilnius +370 5 274 7009 domus@krosneles.lt www.krosneles.lt


i

DIZAINO KELIONĖS

Makabriškas restoranas – kaulų muziejus Vieta: Guadalajara, Meksikas. Realizacija: 2014 m. Fotografijos: Jaime Navarro. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

44 I 2015: 3 (94)


DIZAINO KELIONĖS

i

Įprastai

restoranuose stengiamasi sukurti kuo jaukesnę atmosferą bei perteikti šeimynišką nuotaiką, tačiau šis yra išimtis ir jo originali koncepcija traukia žmones, nepaisant jo makabriškumo. Pats pavadinimas „Hueso” ispaniškai reiškia „kaulas”, o tai atspindi jo pagrindinę estetinę idėją, kuri matoma jau iš lauko. Moderni Meksiko 1940 m. architektūra, šiuolaikiškas, avangardiškas stilius bei unikali koncepcija išreikšta jau pačiame fasade, kuriam buvo suteikta tarsi antra oda, padengta savotišku tinklu, primenančiu siūles, o ant grandinės pakabintas kaulas tarsi užsimena apie tai, kas laukia viduje. Toks paviršius buvo suformuotas iš keraminės mozaikos, sukurtos dizainerio José Noé Suro, pasak jo, tai buvo ideali organiško, turtingo tekstūrų interjero įžanga.

2015: 3 (94) I 45


Restorano interjerą kūrė architektų kompanija „Cadena + Asociados“. Įkvėpti Darvino teorijos bei pažiūrų, autoriai sienas nuo apačios iki pat lubų pripildė per 10 000 gyvūnų kaulų bei suakmenėjusios augmenijos fosilijų kolekcijos kompozicijomis. Jos buvo išdėstytos kartu su baltai dažytais mediniais rėmais ar baltai dažytais virtuviniais indais, keraminėmis detalėmis. Toks vaizdas suteikė urbanistiškumo, architektūrinio detalumo, grafiškumo. Skeletų dekoras, atrodo kiek šokiruojančiai, tačiau struktūriškai ir detaliai išreikštos smulkmenos bei dėmesys pateikimui suteikė savotiškos estetikos bei grožio. Atvira virtuvė suteikia galimybę stebėti maisto gaminimo procesą bei tampa restorano dalimi. Vienintelis elementas, skiriantis svečius nuo kulinarų, – patrauklus baras. Per dalį patalpos nusidriekęs ilgas medinis valgomojo stalas dera prie pačiame gale „pasodinto“ negyvo medžio kamieno, kuris taip pat atrodo kiek makabriškai, o jo masyvumas perteikia stiprią, galingą atmosferą bei tarsi pabrėžia faktą, jog šis restoranas yra savitas bei drąsiai reprezentuoja savo išskirtinumą. Grafika ant lėkščių parodo interjero autorių dėmesingumą detalėms.

46 I 2015: 3 (94)


Baltos plytinės vidinės pertvaros buvo dengtos tarsi iš lopinių padrikai iškabintais baltai dažytais rėmais ar medienos plokštėmis su dinamiškai išdėstytais kaulų fragmentais. Anatomijos piešiniai kaulų kompozicijos kontekste praturtina patalpą bei subtiliau perteikia gyvūnijos ir augalijos grožį. Už stiklinės vitrinos, prie laiptų, galima pamatyti fosilijų ar skeletų kolekciją, selektyviai atrinktų po įvairių bandymų bei eksperimentų. Blauzdikauliai ir šlaunikauliai sudėti į medinį kubilą, kuris kaip dekoro elementas išdidžiai padėtas prie įėjimo, vietoje įprastuose restoranuose naudojamų floristinių papuošimų. Lenktų formų kėdės, išrikiuotos greta ilgo stalo, pakylančio laipteliu į viršų, ten, kur pakinta patalpos grindų aukščiai. Į stalą įmauti plieniniai, baltai dažyti strypai, primenantys lietsargių kotus, į kuriuos įsuktos elektros lemputės skleidžia labai subtilų apšvietimą. Virtuvėje užsakymų lapeliai laikomi tarp sulaužytų šonkaulių, padengtų metalo miltelių dažais. Tualete tik dalis sienų apklijuotos blizgiomis baltomis plytelėmis, o sarkastišku akcentu čia tampa palubėje pakabinta gyvūno kaukolė, primenanti medžioklės trofėjų. Dalis grindų buvo išlietos, o kitos – išklotos natūraliomis, stambiomis natūralaus medžio lentomis, tačiau abi tekstūros dažytos baltais dažais. Architektai, kurdami šį interjerą, siekė, jog emocinė išraiška būtų perteikta ne per spalvas, o per faktūras bei formas, todėl ir grindys, ir sienos, ir lubos buvo dažytos baltai, o jų fone išryškėjo natūralaus atspalvio medienos grožis bei kaulų plastika, šešėliai, atsirandantys dėl jų formos, šviesos ir tamsos, atspalvių efektai. Taip pat dinamikos įnešė ir pačios kompozicijos, nes kai kur ant sienų pakabinti tik pavieniai griaučiai ar kaukolės, o kitur – visa jų grupė. Siekiant suteikti jaukumo, palei langus išrikiuotos lentynos, kuriose eksponuojami istoriniai indai bei virtuvės reikmenys, taip pat įvairūs vazonai, kuriuose pasodinta įvairių augalų. Daugelyje restoranų tai yra natūralus reiškinys, tačiau šiame kontekste žaliuojantys augalai itin išsiskiria iš aplinkos ir suteikia ryškių akcentų bei dar daugiau dinamiškų spalvinių sprendimų. Originalia kaulų tema pavyko pritraukti unikalų skonį turinčius lankytojus, kurie galėjo įvertinti interjerą, kuris, viena vertus, buvo itin tiesmukas bei drąsus, tačiau tuo pat metu labai lakoniškas bei sudėtingas, nes dizaino autoriai parinko vieną pagrindinį baltą toną bei rizikavo tuo, kad jų idėja ištirps vienspalviškume. Rezultatas džiugina, nes efektingiausiu interjero elementu tapo forma, kompozicijos, subtilūs tonai, atsiradę šviesioje erdvėje, bei išryškėjusi elementari medienos tekstūra ir žalsvi augalijos atspalviai.

2015: 3 (94) I 47


Ramybės

oazė Viduržemio jūroje

Vieta: Ispanija, Maljorka. Realizacija: 2013 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės. Design hotelsTM grupės narys.

48 I 2015: 3 (94)

Tarp siaurų gatvelių, vagojančių Maljorkos senamiestį, įsikūręs viešbutis „Palma de Mallorca“ spinduliuoja tylą, ramybę, giedrumą ir siūlo prabangius, tačiau jaukius kambarius, baseiną ant stogo bei galimybę čia pat pasikaitinti saulėje ant patogių krėslų, mėgaujantis miesto panorama. Šis viešbutis – tai tarsi sala saloje, esanti pačiame istorinio ir vis labiau kosmopolitiško miesto epicentre. Kelių amžių senumo alyvmedis, augantis šalia, jau tapęs žmonių susibūrimo vietos simboliu, čia pritraukia ir vietinių gyventojų, ir turistų. Būtent todėl prie viešbučio nuolat juntamas šurmulys ir gyvybingo miesto nuotaika. Svečiai savo kambariuose gali rasti įkvėpimo bei polėkio – jiems padeda urbanizmo archeologas Lázaro Rosa Violán, kuris ir sukūrė viešbučio interjerą bei įrėmintais žemėlapiais suformavo keliavimo atmosferą, savotiškai perteikdamas istoriją apie salos jūreivystės tradicijas. Viešbučio erdvėmis pasirūpino architektai Alcover Ripoll ir Luis Moranta Jaume, kurių dėka svečiai turi galimybę mėgautis papildomais patogumais: baseinu po atviru dangumi, erdviomis margintomis terasomis, balkonais. Šimtametis pastatas anksčiau atliko banko paskirtį, tačiau palyginus su ilgaamže rotuše, atsiradusia dar XVII a., tai yra gana naujas statinys. Būtent todėl, kad pastatas nebuvo projektuotas viešbučio funkcijai atlikti, jo patalpos yra skirtingos ir vienodų kambarių čia nėra – kai kurie iš jų turi židinius ar spiralinius laiptus, kiti – balkonus bei terasas. Tokie


DIZAINO KELIONĖS

i

architektūriniai ar interjero elementai padėjo sukurti individualizuotas patalpas, padedančias atskleisti privačių apartamentų įvaizdį, o ne beveidžius viešbučio kambarius. Parinkti kontrastingi spalviniai deriniai suteikia erdvumo įspūdį, dinamiškas kompozicijas, tačiau neapkrauna patalpų bereikalingomis stambiomis detalėmis ir pernelyg dominuojančiomis plokštumomis. Jie atneša lengvumo bei vėjavaikiškumo. Kiekvienas miegamasis spinduliuoja unikalumą, o tinkamai parinkti baldai bei kiti interjero elementai padeda jaustis lyg namuose. Čia, baltoje spalvoje, išryškėja juodos detalės bei ryškiaspalviai interjero akcentai, atsiskleidžia audinių, gobelenų raštai bei faktūros. Subtiliai, tačiau efektingai dekoruoti durų apvadai suteikia interjerui originalumo, o vietomis stilingai medžio plokštėmis dengtos sienos perteikia prabangą bei konservatyvumą, kurį sušvelnina parinkti pasteliniai spalvų tonai. Vingiuoti koridoriai buvo dekoruoti baltai mėlynais, Ikat technika margintais tapetais. Tokia technika per amžių amžius buvo taikoma visame pasaulyje, ypač paplitusi Japonijoje, Malaizijoje bei Gvatemaloje. Tokia pačia technika nuausti ir lubų apmušalai bei baldų gobelenai grakščiai atsiskleidžia baltame fone. Išgauti originalūs raštai atrodo egzotiškai bei perteikia Viduržemio kultūros grožį. Interjere stengtasi atspindėti pagrindines natūralias vietovės spalvas – patalpos prisotintos pušų spyglius primenančiais žaliais tonais, degto molio, tera-

2015: 3 (94) I 49


kotos atspalviais bei sodriu, vandenyno gaivą atspindinčiu ultramarino ir prigesintu melsvu koloritu. Prabangių sofų įvairovė, rafinuoti kilimai miegamuosiuose, plačios lovos – visa tai perteikia dosnią prabangą, kurią siūlo viešbutis. Balkonai iškloti smiltainio akmens plytelėmis, kurios yra romėnų ir maurų kultūrų palikimas. Maljorkoje šiuo metu gyvena daug emigrantų iš šiaurės Europos, todėl kuriant interjerą, buvo siekiama atskleisti šių dviejų tipų kultūrų ir tradicijų kombinaciją. Dizaineris ne kovojo su senojo banko pastato architektūrine išraiška, o ją panaudojo saviems tikslams ir taip sukūrė originalią stilistiką. Dinamiškos mozaikinės grindų plytelių kombinacijos, unikalios medinės lubos bei veidrodžiai ant jų suteikia šilumos ir šviesos. Subtilios Skandinavijos jūrininkų istorijos užuominos perteikia šiandienai taip būdingą internacionalumą bei kultūrinių savybių persipynimą. Prabangiame viešbutyje daugiausiai naudotos natūralios apdailos medžiagos: medžio masyvo grindų danga, marmurinės plytelės bei kiti akcentai iš akmens, odos, vietinio lino, suteikiančio prabangos įspūdį, tačiau kartu ir namų atmosferos nuotaiką. Išskirtinio dizaino kambariai sudaro galimybę viešbučio svečiams čia jausti privatumą, ramybę bei džiaugtis individualiai sukurta išskirtine aplinka, nesikartojančia kituose kambariuose. Jaukumo į miegamuosius taip pat atneša drapiruočių, pro kurias skverbiasi saulės spinduliai, gausa. Viduržemio jūros kultūrą atspindintis viešbutis su skandinaviškomis detalėmis bei jūrininkystės istorijos užuominomis – tai ne tik estetiškai pateiktas laikinas būstas keliautojams, bet ir išliekamąją vertę turintis palikimas, atskleistas per tinkamai ir atsakingai parinktus baldus, koloritą, apdailos medžiagas, dekoro elementus bei jų kompozicijas.

50 I 2015: 3 (94)


REKOMENDUOJAME i

L

Inovatyvi medžiaga – medžio-plastiko kompozitas – stebina galimybėmis Šiuolaikinėmis technologijomis besidomintys žmonės, siekiantys kokybės ir estetikos dermės savo būste ar darbo erdvėje, gali gerokai nustebti patentuotos statybinės ir apdailos medžiagos „InoWood“ – medžio-plastiko arba vadinamojo „Amžino medžio – galimybėmis. ŠIUO PREKĖS ženklu pažymėta medžiaga yra pridėtinę vertę kurianti investicija, kurios eksploatacija yra tokia ilga, jog jai suteikiama kone dvidešimt penkerių metų garantija. MINĖTAS medžio-plastiko kompozitas yra medienos miltų ir polimerų mišinys. Tai – labai tvirta ir estetiškai patraukli medžiaga, savo išvaizda beveik niekuo nesiskirianti nuo natūralaus medžio, o dažnai netgi konkuruojanti su medžiu dėl techninių savybių – atsparumo puvimui, oro sąlygoms, nepleišėjimo bei itin lengvo montavimo. Visa tai leidžia lengvai pasiekti profesionalų rezultatą eksterjere. Parengė Žydrė Dargužytė.

ietuvos įmonė „InterVilža“, turinti per dvidešimties metų patirtį ekstruzijoje, prieš penkerius metus rinkai pristatė analogų neturinčius gaminius iš medienos-plastiko kompozito, kurie gali būti naudojami itin universaliai: nuo profilių, skirtų terasoms, sienoms apkalti, tvoroms, pastogių pakalimams, lieptams, baseinams iki panaudojimo prieplaukų prieigoms įrengti, žaidimų aikštelėms ar pavėsinių statybai. Platus panaudojimo spektras, sudarydamas tobulą sinergiją su vartotojui iš tiesų rūpinčiomis savybėmis, leidžia eksperimentuoti ir išgauti kūrybiškus sprendimus. Skirtingai nei medis, „Amžinas medis“ yra labai praktiška medžiaga, jis lengvai prižiūrimas, jo nereikia impregnuoti, jį galima plauti aukšto slėgio plovimo įrenginiais, visi gaminiai yra 100 proc. perdirbami, nebijantys garų ar kaitrios saulės bei lietaus poveikio. Dar vienas svarbus aspektas – „InoWood“ sunkiai dega, nėra tikimybės, kad sutrūkinės taip kaip medis per šakos vietą. Naudotojai gali rinktis įvairiausių spalvų profilius. Yra siūlomos net septynios spalvos – nuo tamsiai pilkos, iki muskato arba daug šviesesnės smėlio spalvos.

Nepamirštamiems vasaros malonumams – terasos iš „InoWood“ Atšilus orams, visai nesinori leisti laiko uždarose patalpose, todėl daugelis nori susikurti tokią erdvę lauke, kurioje maksimaliai jaustųsi visi šiltojo sezono privalumai. Vienas iš tokių sprendimų – moderni terasa iš medžio-plastiko kompozito. Specialiai apdorojus medžiagas gamybos procese, išgaunamas technologiškai ir vizualiai labai patrauklus variantas – atsparūs aplinkos poveikiui, stabilūs ir tvirti gaminiai, kurie ne be reikalo vadinami „amžinojo medžio“ gaminiais. 50 proc. medienos miltų ir 50 proc. polivinilchlorido sudėtis leidžia „InoWood“ kompozito gaminiams stipriai konkuruoti ne tik su medžiu – juos itin lengva montuoti, tvirtinimo elementai lengvai įveržiami, angos vietos neskyla, be to, nereikia iš anksto gręžti skylių, – bet ir su kitų gamintojų produkcija. Vis dėlto vienas iš svarbiausių aspektų, priimant sprendimą dėl medžioplastiko kompozito terasos įrengimo, yra tas, kad ji nepūna ir jau po kelerių metų nereikės papildomų investicijų dažymui, impregnavimui ar šlifavimui. Kai kieme norima įsirengti kitų modernių poilsio erdvių, galima „InoWood“ terasines lentas panaudoti prie baseinų, prieplaukų ar lieptų. Itin draugiškas aplinkai ir žmogui lentų paviršius džiugina savo saugumu – vaikštant basomis po medžio-plastiko kompozito grindis, nėra jokio pavojaus įsibrėžti, susižeisti.

Modernus pasirinkimas namo eksterjerui Kurdami namo eksterjerą, daugelis žmonių susiduria su problema, kai natūralus medis, pavyzdžiui, sibiro maumedis, kietmedis, ąžuolas gali sukelti nemenkų iššūkių jį prižiūrint. „InoWood“ gaminiai eksterjerui puikiai pakeičia medieną ir beveik panaikina priežiūros naštą būsto ar visuomeninių erdvių savininkams. Medžio-plastiko kompozito gaminiai yra ilgalaikė investicija – po kelerių metų nereikės perdažyti, permontuoti, iš naujo impregnuoti – yra racionalus sprendimas. Statybų gurmanams turėtų patikti ir tai, kad medžioplastiko kompozito lentos skleidžia itin malonų kvapą ir iš pažiūros atrodo kaip natūralus medis. Be viso to, dailylentės yra homogenišos, tad jas eksploatuojant ilgą laiką neatsiranda jokių spalvos pokyčių. „Labai svarbu paminėti tai, kad netgi šlapios lentos nėra slidžios, neišsikraipo, netrūkinėja ir išlaiko lygų paviršių, kurio reprezentatyvi išvaizda negadina nuotaikos net ir po daugybės metų. Estetams svarbu ir tai, kad paviršiuje nebus matomi jokie tvirtinimo elementai – vinys ar medsraigčiai“, – technologines statybų naujienas eksterjerui ir interjerui pristato lietuviško kapitalo įmonės „InterVilža“ vadovas Aurelijus Rudys. Medžio-plastiko kompozito gaminiai rinkoje įgauna vis didesnį pagreitį, nes gyvenimo ritmas ir technologinės inovacijos kuria pridėtinę vertę ilgalaikėje perspektyvoje – investicijos į pažangius sprendimus atsiperka greitai, o rezultatai nekelia rūpesčių dešimtmečiais.

2015: 3 (94) I 51


i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis kalnų tarpeklyje

Vieta: Stepantsminda, Gruzija. Realizacija: 2012 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės. Design hotels TM grupės narys.

Visai šalia Rusijos sienos, tarp Juodosios bei Kaspijos jūrų, įsikūręs Stepantsminda miestelis, gruzinų vadinamas Kazbegi. Čia, prie dramatiškų, penkis kilometrus siekiančių Kaukazo kalnų viršūnių, įsikūręs viešbutis atskleidžia esminį šiaurinės Gruzijos grožį. Jame įrengti 156 svečių kambariai, pro kurių langus galima išvysti kvapą gniaužiantį vaizdą, o juo mėgautis padeda jaukus, tačiau solidžiai prašmatnus, subtilus interjeras. Jungtinis dizainerių duetas iš Tbilisio – Nata Janberidze ir Keti Toloraia – sukūrė aplinką, skirtą šiuolaikiškam žmogui – keliautojui, mylinčiam gamtą bei vertinančiam natūralumą. Viešbutyje dominuoja šiltos medžio masyvo tekstūros, o šiuolaikiškumo ir prabangos suteikia stiklo bei plieno apdaila.

52 I 2015: 3 (94)


DIZAINO KELIONĖS

Dizainas buvo sukurtas kiek įmanoma diskretiškesnis, nes pagrindiniu akcentu čia turėjo išlikti vaizdas už viešbučio langų. Interjeras pasižymi geometrinėmis struktūromis, o baldų, apdailos medžiagų ir dekoro elementų išdėstymas buvo komponuojamas logiškai, remiantis simetrijos bei tvarkos principu. Minimalistinis dizainas atspindi ir Azijos, ir Europos kultūras, kilmę. Neapdorotos, šiurkščios medienos grindys, praskaidrinamos čionykštės kilmės kilimais, sukuria daugybę intymių zonų, skirtų poilsiui, o jų stilistika, koloritas padeda pajusti vietinę kultūrą. Jaukus židinys, šalia kurio išdėstytos sofos, originalūs vintažiniai reklamos bei kino plakatai iš Gruzijos Sovietų Sąjungos laikų, primenančių apie šalies istoriją. Įvairios zonos buvo atskirtos knygų lentynomis, todėl konstrukcinių pertvarų panaudoti nereikėjo ir taip buvo suformuotos atviros erdvės su didžiuliais langais. Iš bet kurios poilsio vietos galima žvelgti į plačią peizažo panoramą. Taip interjero autoriai suteikė galimybę patalpų masteliu suvokti ir kalnų didybę. Miegamuosiuose dominuoja pilkšvi bei rausvai pilki tonai su kai kur įterptais ryškiais akcentais, todėl bendras vaizdas tapo harmoningas, tačiau nenuobodus. Stambūs medžio masyvo baldų korpusai, grubi faktūra bei natūralios spalvos harmoningai dera su vaizdu už lango, o viešbučio svečiai čia nesijaučia lyg svetimkūniai, veikiau jie yra šio krašto dalis. Skirtingai nei daugelyje šiuolaikinių viešbučių, kambariai buvo suprojektuoti nedideli, o baldų numatyta tiek, kiek būtina

i

komfortiškam vakaro bei nakties poilsiui. Miegamuosiuose nėra smulkmenų, primenančių namus, nes tokios detalės čia tiesiog nebetenka prasmės – pagrindinis dėmesys turi būti kreipiamas į gamtą, poilsį joje be nereikalingų daiktų. Kambariuose įrengti balkonai bei terasos, suprojektuotos iš plieno, stiklo bei medienos. Dizainerių manymu, kambarių nevertėjo perkrauti jaukumą atspindinčiais objektais, nes visas malonumas svečiams turėjo sklisti iš kalnų peizažo, jų didingumo ir buvo tikėtasi, jog būsimi svečiai tai įvertins bei sugebės džiaugtis vaizdu ilsėdamiesi terasose ar bendro naudojimo zonose.

2015: 3 (94) I 53


Terasose galima džiaugtis saulės voniomis dieną, o vakarop mėgautis kalnų peizažu ir palydėti saulę, stebėti žvaigždes, įsisukus į jaukų apklotą. Parinktomis svarbiausiomis detalėmis ir interjero elementais autoriai sugebėjo perteikti minimalistinį, paprastumu ir kokybe spinduliuojantį viešbučio įvaizdį. Skirtingai nei miegamuosiuose, bendro naudojimo zonose galima rasti gausybę smulkmenų, primenančių namus. Interjero autoriai, siekdami išlaikyti vientisą erdvę, nesuskirstytą pertvaromis, praturtino ją jaukumo suteikiančiais daiktais, padedančiais lankytojams vieniems šalia kitų jaustis saugiau ir komfortiškiau. Viešbutyje netgi stengtasi perteikti vieną iš gražiausių Gruzijos žmonių charakterio savybių – draugiškumą

54 I 2015: 3 (94)

bei komunikabilumą. Tai ypač atsispindi valgymo zonose, kur nėra dviviečių staliukų, čia išdėstyti ilgi, dešimties vietų stalai, prie kurių užsimezga betarpiškas bendravimas. Restorane galima paragauti tradicinių gruzinų patiekalų, padedančių giliau pažinti vietos kulinarijos kultūrą. Erdvus fojė, biblioteka, kazino, židinys, rūkomasis su cigarų meniu bei viduje įrengtas baseinas – iš visų šių zonų per didžiulius vitrininius langus matosi nuostabus kalnų motyvas. Mėgstantiems nuotykius bei išbandymus, siūloma daugybė veiklų – dviračių žygiai, slidinėjimas užsikeliant į kalno viršūnę sraigtasparniu, o žygių mylėtojus intriguoja ir faktas, jog visai šalia yra neveikiantis ugnikalnis. Kultūros entuziastai čia gali tyrinėti Gergeti Trinity bažnyčią, esančią 2170 metrų aukštyje. Viešbutis kalnuose yra puiki vieta pailsėti ir fiziškai, ir dvasiškai, nes viršukalnių didybė, peizažo grožis, laukinių gėlių žiedai bei besidriekiančios uolėtos pievos tiesiog užgniaužia kvapą. Būtent šia emocija interjero dizaino autoriai ir vadovavosi: suteikdami privačioms patalpoms lakoniškumo bei padėdami svečiams pabėgti nuo perkrautos daiktais rutinos, išgrynindami potyrius, juntamus žvelgiant pro langą, bei suteikdami pernelyg atviroms zonoms jaukumo, padedančio užmegzti betarpišką bendravimą. Taigi, esminiai interjero aspektai buvo ne tik estetiniai, bet ir emociniai, tačiau šis efektas yra pasiektas per natūralumą – medienos, odos, juodo metalo apdailas bei elementus, o siekiant įtikti šiuolaikiškam, moderniam žmogui, kompozicijos buvo papildytos stikliniais bei plieniniais akcentais.


Rekomenduojame

i

„OSPA Schwimmbadtechnik“ baseino chlorozono įrenginiai – tobulumas visais atžvilgiais! Plaukimo baseinas ir sūkurinė vonia (SPA) turi ilgam garantuoti Jums sveikatą, teikti džiaugsmą ir atsipalaidavimą. Baseine būtina jaustis puikiai ir visiškai saugiai. O tam būtina nepriekaištinga higieninė baseino vandens būklė. Vandens dezinfekavimo kokybė plaukimo baseine labiausiai priklauso nuo šių dalykų: 1. Būtina užtikrinti nuolatinę dezinfekciją. 2. Būtina užtikrinti dezinfekcijos kontrolę baseine. Matavimai turi būti nesudėtingi ir atliekami patikimu matavimo būdu. 3. Organiniai teršalai, kurių negali sugauti filtravimo įrenginiai, turi būti šalinami vykstant oksidacijai. OSPA įmonės chlorozono įrenginiai idealiai atitinka šiuos reikalavimus. Galima apdoroti ir geriamąjį vandenį Kadangi besimaudant baseine visada yra tikimybė, kad vanduo pateks į organizmą, tad ir vandens dezinfekavimui keliami labai dideli reikalavimai. Todėl naudojantis chlorozono įrenginiais į vandenį patenka tik tos medžiagos, kurias leistina naudoti apdorojant geriamąjį vandenį. Nėra chloro kvapo ir apskritai kvapo, būdingo plaukimo baseinams Chlorozono įrenginiai garantuoja, kad baseino vanduo bus idealios kokybės, atitiks higieninius reikalavimus bei bus prisotintas deguonies. Taip pat užtikrina, kad vandenyje nebus perteklinio chloro, jis neturės nemalonaus kvapo, kuris įprastai būna. Nebereikia jokių dezinfekcijai naudojamų reaktyvų ir priemonių, slopinančių gyvybinę vandens augalų veiklą Jums reikės tik pigios, nesudarančios jokių problemų ir visur parduodamos regeneruojamosios druskos. Dezinfekuojamasis poveikis pagrįstas tik švarių, aukštos kokybės chloro ir deguonies junginių veikimu. Chlorozono įrenginiai veikia

visiškai kitaip, jie iš esmės skiriasi nuo elektrolizerių, generuojančių balinamąjį chloro tirpalą, kuriuose naudojamas natrio chlorido tirpalas. Visiškai nėra galimybės prisotinti vandenio valgomąja druska Dėl specialios įrenginio konstrukcijos šalutiniai ir liekamieji produktai, susidarantys vykstant natrio chlorido tirpalo elektrolizei, nepatenka į baseino vandenį. Taip pat vanduo neprisotinamas valgomosios druskos. Chlorozono įrenginio privalumai garantuoja džiugią nuotaiką ilgam laikui! 1. Patikima dezinfekcija su biologiškai aktyviomis medžiagomis, leistinomis apdorojant geriamąjį vandenį ir lengvai kontroliuojamomis baseino vandenyje. 2. Švarus vanduo baseine be bakterijų ir vandens augalų. Gyvybinė bakterijų ir vandens augalų veikla ne tik slopinama, tačiau jie net sunaikinami dėl gero oksiduojamojo poveikio. Tai neleidžia susidaryti slidžioms apnašoms ant baseino sienelių, dugno bei filtravimo įrenginyje. 3. Šviežias, švarus ir bekvapis vanduo baseine. Chlorozono įrenginys į baseiną tiekia deguonį, todėl vanduo tampa švarus bei gyvybingas. 4. Baseino vanduo be balastinių medžiagų. Į vandenį nepilama jokių medžiagų, teikiančių chlorą, kietų ar skystų chloro preparatų ir šalutinių elektrolizės produktų. 5. Kur kas didesnis komfortas. Naudojant chlorozono įrenginį, nebereikia atlikti darbų su dezinfekuojamaisiais reaktyvais ir baktericidiniais preparatais, taip pat nebereikia rūpintis jų laikymu. Chlorozono įrenginys veikia automatiniu režimu, jis patikimas eksploatuojant. Be to, labai ekonomiškas. Daugiau informacijos galite gauti iš „OSPA Schwimmbadtechnik“ atstovo Lietuvoje ir Rusijoje. www.sanilux.net

SANILUX HOME & SPA Šaltinių g. 26, Vilnius, LT-03233 Tel.: +370 699 18 403 aquamatica@sanilux.lt www.sanilux.lt ul. K.Leonova 52, Kaliningradas, 236022 + 7 (4012) 930-999 info@sanilux.ru www.sanilux.ru

2015: 3 (94) I 55


i

INOVACIJOS

Juoda ir balta Naujasis Vroclavo zoologijos sodo banginis – „Afrikariumas“

Naujasis „Afrikariumas“ iškilo centrinėje zoologijos sodo dalyje, tad stulbinamą įspūdį galite patirti vos užėję pro pagrindinius vartus: pastatas atrodo kaip milžiniškas juodas monumentas, simbolizuojantis vieną iš kontinentų – „Tamsiuoju žemynu“ vadinamą Afriką. Prie įėjimo į pastatą galima pasigrožėti mozaikomis (naktį virstančiomis į šviečiantį pastato elementą), vaizduojančiomis Afrikos gyvūnų ir įvairių simbolių motyvus. Vienoje pastato pusėje įsikūręs laivo modelis, kuriame įrengtas restoranas, o iš abiejų laivo pusių galima pamatyti baseinus pingvinams bei ruoniams. Patekus į zoologijos sodą, akį patraukia neįprastas naujojo pastato fasadas. Jis yra padengtas 6 000 m2 ypatinga aukštųjų technologijų medžiaga DuPontTM Corian®. Ši itin pažangi ir inovatyvi medžiaga, pasižymi aukštu estetikos lygiu ir ypatingu funkciniu panaudojimu ne tik interjero dizaino kūrybos procese, bet ir pastatų architektūroje. DuPontTM Corian® jau ne kartą buvo sėkmingai panaudota garsiausių architektūros biurų kuriant fasadus. Ši medžiaga žinoma dėl dizaino universalumo ir funkcionalumo – ne veltui ji naudojama kaip ilgaamžiška medžiaga, atspari įvairioms klimato sąlygoms, ugnies pavojui, graffiti piešiniams bei ultravioletiniams spinduliams. Vroclavo Zoologijos sodo „Afrikariumas“ yra 160 metrų ir 54 metrų pločio bei 15 metrų aukščio pastatas. Jo fasadas reprezentuoja penkis skirtingus Afrikos arealus ir gyvybinguosius vandenis. Naujojo okeanariumo forma primena „didelę juodą bangą, kabančią virš įėjimo“, kaip ją apibūdina architektė Dorota Szlachcic. „Ieškojome alternatyvaus sprendimo“, – sako ji. Prioritetai buvo juoda spalva, didelis formatas, su statiniu susiję fizikiniai dalykai, darbų vykdymo greitis bei ilgaamžiškumas. Naujasis pastatas atitiko visus išvaizdos reikalavimus – gražus, tobulai juodas, spindintis paviršius su specialiais tarpais papildomiems sujungimams, o tai užtikrino pastato saugumą ir paspartino plokščių surinkimo greitį. Juodojo fasado paviršius pagamintas vien iš aukštųjų technologijų DuPont™ Corian® nakties mėlynumo (Nocturne) spalvos medžiagos. Fasado medžiaga, panaudota „Afrikariumo statybose“, turėjo praeiti keletą skirtingų gamybos procesų, kol tapo pastato dalimi: Corian® plokštės formatuotos, klijuotos bei šlifuotos, o kai kurios iš jų ir papildomai apdirbtos specifiniais lenkimo ir veikimo temperatūra būdais. Visi šie veiksmai buvo atliekami griežtai laikantis gamintojo rekomenduojamų technologijų. Rezultatas – švarus, unikalaus tūrio paviršius, kuris ir dieną, ir tamsiu paros metu stebina savo šviesos ir tamsos efektais.

Praėjusių metų pabaigoje seniausiame ir didžiausiame Lenkijos zoologijos sode, šiemet mininčiame 150-ąsias metines, atidarytas naujas sodo pastatas „Afrikariumas“ ir jo ekspozicijos, kuriose galima pamatyti keliasdešimt skirtingų rūšių gyvūnų. Tai – pirmasis Europoje tokio tipo okeanariumas – jūros vandens baisenas, kuriame pristatomos įvairios ekosistemos, jungiamos Afrikos vandenų: jūrų, vandenynų, gėlų vandenų ir atogrąžų miškų. Naujojo pastato ekspozicijose lankytojai kviečiami pamatyti ir susipažinti su Afrikos augalija ir gyvūnija, o devyniolikoje akvariumų ir baseinų, talpinančių 15 mln. litrų vandens (kaip šeši olimpiniai plaukimo baseinai) ir atstojančių krioklius bei nedideles upes, agyvendintos bent 100 skirtingų Afrikos žemyne gyvenančių gyvūnų rūšių. Visa tai užima nei daug nei mažai – triaukščiame pastate su požeminėmis erdvėmis sutalpintas 184 000 m2 plotas. Teigiama, kad „Afrikariumas“ per metus gali pritraukti bent po tris milijonus lankytojų iš visos Europos. Lankytojai jo viduje gali ne tik apžiūrėti ekspozicijas bei gyvūnus, bet ir naudotis konferencijų-mokymo sale, pavalgyti restorane, apsipirkti suvenyrų parduotuvėlėje. Pastatas traukia ne tik įdomiomis ekspozicijomis, bet ir įspūdinga architektūra, kuri stebina savo dydžiu ir monumentalumu.

56 I 2015: 3 (94)


„Motel One“ – spindintis Londono viešbutis Naujasis keturių žvaigždučių motelis Londone, pavadinimu „Motel One“, kai kuriuos stebina savo pavadinimu, juk tai ne pirmas Londono motelis. Tačiau maža detalė – tai pirmasis komercinis Jungtinės Karalystės pastatas, kurio statyboje panaudota pažangioji DuPont™ Corian® medžiaga. Statybose ši medžiaga panaudota siekiant sukurti nakties metu peršviečiamą pastato fasadą. Spalvas keičianti LED apšvietimo sistema kontroliuojama kompiuterio, o fasado apšvietimo struktūra bei atspalviai atsipindi „Motel One“ prekinį ženklą. Viešbučio fasado LED apšvietimas leidžia naujajam pastatui maudytis lėtai besikeičiančiose ir transformuojamose spalvose, kurios viešbučiui, esančiam kiek nuobodokoje standartinėje pastatų aplinkoje, suteikia žaismingą, išskirtinį įvaizdį. Ir tai dar ne viskas: motelio apšvietimas specialistų įvertintas kaip puikaus energijos taupymo lygio pavyzdys. Raktas į tai buvo pastato fasado dizainas, kurį galima pagirti ne tik dėl puikių šiluminių savybių: jo privalumai yra dar ir šilumos atgavimo specifikacija, žalieji stogai, dar labiau padidinantys energijos taupymo efektyvumą bei sumažinantys lietaus nuotėkį.

fasadui šviečiant naktį. Rezultate matome, kad statant pastatą buvo vadovaujamasi išradingu požiūriu – pasirinktas originalus architektūrinis konceptas bei panaudotos aukščiausios kokybės standartus atitinkančios medžiagos bei elementai. Žvelgiant į pastatą kitų statinių apsuptyje, matyti, kad jis „įsitaisęs“ patogiai ir tuo pat metu sukuria puikaus šiuolaikinės architektūros pavyzdžio įspūdį bei gali didžiuotis savo vieta dinamiškame miesto charakteryje“, – teigia G. Richards.

„Motel One“ savo svečius priima į 219 kambarių ir yra atviras verslo klientams. Motelio pastatą sudaro dvi geometrinės figūros: septynių aukštų dekoratyvus kubas, esantis prieš pat gatvę ir šešiolikos aukštų stiklinis bokštas, iškilęs galinėje pastato dalyje. Kūrėjams „Lad & Scottisg Widows Investment Partnership“ dizainerių „Mackay + Partners Endurance“ suprojektuotas naujasis pastatas atnaujina rajono tapatybę bei suteikia vietai inovatyvią estetinę viziją. Architektai ir dizaineriai sutaria: naujojo motelio išvaizda dovanoja kitokį stebinantį veidą Londono finansų rajono širdžiai. „Motel One“ fasade panaudota daugmaž 1 000 m2 12 mm storio bei 1500 mm pločio DuPont™ Corian® medžiagos lakštai – tam, kad būtų išvengta tankių siūlių ir neprireiktų naudoti papildomų sujungimų. Pastato dizaino autorius Ken Mackay teigia, kad „statinio dizainas yra absoliučiai šiuolaikinis bei visiškai atsakingas dabartiniame bei artimos ateities kontekste“. Gwyn Richards, Londono vyriausiasis architektas, gyrė unikalų motelio pastatą. Pasak jo, „gyvas ir žaismingas pastato fasadas įrodo tai, jog pastatų fasadai neturi būti nuobodūs, monotoniški ir pasikartojantys. Novatoriškas Corian® medžiagos panaudojimas fasade yra inovatyvus ir įtikinamas ir dienos metu, ir

2015: 3 (94) I 57


i

DIZAINO ISTORIJA

FORMA, SPALVA IR... SPALVA Šio menininko pavardė lyg ir atsitiktinai sutampa su visuotinai naudojamos Pantone spalvų skalės pavadinimu. Bet pažvelgus giliau, sutapimas visgi nėra atsitiktinis: niekas kitas labiau už danų dizainerį Vernerį Pantoną (1926 – 1998) nėra prisidėjęs prie naujosios spalvinės kultūros susikūrimo XX a. antroje pusėje. Verner Panton (1926 – 1998)

Tekstas: JonO MalinauskO.

V. Pantonas gimė Hamtofto miestelyje, Fiūno saloje, Danijoje. Nuo vaikystės jis svajojo tapti dailininku, bet pradžioje piešti nelabai sekėsi. Odensės koledže įgijęs inžineriaus-statybininko specialybę, jis persikėlė į Kopenhagą, kur 1947 m. visgi įstojo į Karališkąją Danijos dailės akademiją.

Kėdės Bachelor eskizai, 1954 m.

Karkasinės kėdės Bachelor, gam. Hans Wegner (Danija), 1955 m.

Pažintis su garsiu apšvietimo dizaineriu Poulu Heningsenu (1894 – 1967) paskatino Vernerį pradėti eksperimentus su naujomis baldų gamybos medžiagomis. Jaunuolio kūrybinį braižą taip pat paveikė bendravimas su iškiliu dizaineriu bei puikiu amatininku Hansu Wegneriu (1914 – 2007), pagar-

Kėdės Ant, gam. Fritz Hansen (Danija), nuo 1952 m.

sėjusiu tobulomis klasikinių baldų interpretacijomis. Bet didžiausią įtaką V. Pantono kūrybai turėjo darbas pas žinomiausią to laikotarpio Danijos architektą Arne Jakobseną (nuo 1950 iki 1952 m.) Tenka pripažinti, kad Vegneris nebuvo pats uoliausias darbuotojas, nes nuolat rūpinosi savo papildomais darbais, tačiau visgi spėjo prisidėti prie garsiojo „skruzdėliuko“ – kėdės Ant projektavimo. Tai buvo visų modernistų svajonės įgyvendinimas – pigios, patogios ir kartu technologiškos kėdės, skirtos masinei gamybai, kūrimas. Priminsime, kad vietoje keturių kojelių Ant turėjo tik tris, o jos atlošas pirmąsyk istorijoje buvo gaminamas iš vientiso lenktos faneros lakšto kartu su sėdyne. Tiesa, vėliau Pantonui pavyko sukurti dar labiau minimalistinę kėdę PantoSwing 2K, teturėjusią tik dvi kojas. Iš pirmųjų honorarų įsigijęs nenaują namelį ant ratų, Verneris pertvarkė jį į ofisą ant ratų ir leidosi keliauti po Europą, ieškodamas naujų užsakymų. Tiesa, pagrindiniai užsakovai tebeliko Danijoje: jau 1955 m. Fritzo Hanseno įmonė pradėjo lengvų karkasinių kėdžių Bachelor ir Tivoli gamybą. Dirbdamas prie viešbučio Коnigen on Funen rekonstrukcijos projekto, V. Pantonas sukūrė legendinę kėdę Cone, sugriovusią visas tuometines baldų kūrimo taisykles: aukštyn kojomis apversto kūgio formos korpusas buvo palaikomas tik plonų atramėlių ir atrodė visiškai nestabilus. Ši forma

Kėdė Cone, 1958 m., gam. Herman Miller/ Vitra (nuo 1967 m.) Kompanijų Plus-linje ir Unika Vaev stendas parodoje „Möbel Pfister“, Ciurichas, 1961 m.

58 I 2015: 3 (94)


Spiegel leidybos koncerno pastato plaukimo baseino interjeras, Hamburgas, 1969 m.

kėlė didelį publikos susidomėjimą: pasak vienos iš legendų, supančių Pantono kūrybą, pirmą sykį parodžius Cone prekybos salone, Niujorke, kilo toks ažiotažas, kad policija paprašė išimti kėdę iš vitrinos, kad nesutriktų eismas gatvėje. Realesnis parodos rezultatas buvo tai, kad verslininkas P. fon Halingas, susižavėjęs kėdės dizainu, įkūrė specialią kompaniją Plus-linje Pantono baldų platinimui Naujojo žemyno rinkose. Šios kompanijos veikla netrukus sulaukė tokių įžymybių kaip Andy Warhol dėmesio, o ekstravagantiški danų baldai tapo neatsiejama JAV didmiesčių bohemos aplinkos dalimi. Vienas iš pirmųjų Europoje V. Pantonas pradėjo eksperimentuoti su pripučiamais minkštųjų baldų elementais. Pateikęs pirmą prototipą 1960 m. baldų parodoje, jis surinko daugybę užsakymų, tačiau nei viena kėdė nebuvo pristatyta užsakovui – polipropileno ir kitų plėvelių suvirinimo technologija dar nebuvo ištobulinta, tad dauguma minkštųjų dalių praleisdavo orą per siūles. Tuomet dizaineriui atėjo į galvą kita idėja – pagaminti nebrangią kėdę iš vientiso plastmasinio ruošinio be jokių sujungimų, perskyrimų ir netgi be kojelių. Pirmą kartą mintis panaudoti plastmasę pigių kėdžių gamybai kilo garsiajam funkcionalizmo ideologui L. Mies van der Rohe dar prieškario laikais. Nuo 50-ųjų metų pradžios Verneris Pantonas taip pat pradėjo paieškas šioje srityje. Kaip skelbia dar

Spiegel leidybos koncerno pastato kavinės interjeras.

Eksperimentinė sofa, 1970 m.

viena legenda, kompaktiško kėdžių sandėliavimo problemos sprendimui jį įkvėpė glaudžiai vienas į kitą sudėtų plastmasinių kibirų vaizdas. Pamažu pradėjo ryškėti S raidės pavidalo forma, vietoje atskirų kojelių turinti pailgą atraminį „liežuvį“. Pirmasis maketas buvo pagamintas dar 1956 m., tačiau kelias į pramoninę gamybą pasirodė besąs ilgas ir sudėtingas. Pirmieji modeliai buvo šaltuoju būdu formuojami iš poliesterio, armuoto stiklo audiniu. Jie buvo sunkūs, nelabai patvarūs ir reikalavo sudėtingų apdailos užbaigimo darbų. Žymiai paprasčiau būtų gaminti kėdes karštojo liejimo būdu, tačiau nei viena kompanija nesiryžo investuoti į tinkamo dydžio įrangą. Tik 60-ųjų viduryje V. Pantono projektu susidomėjo kompanija „Herman Miller“. Jos gamybos vadovas W. Fehlbaumas ne tik susižavėjo S kėdės linijų grakštumu, bet ir įvertino platmasės pranašumą prieš populiariausią tuo metu baldų gamybos medžiagą – medį. 1967 m. pasaulį išvydo pirmieji serijiniai pavyzdžiai; įspūdingo dydžio liejimo mašinoje vienu „prispaudimu“ iš pigaus polistireno buvo išliejama visiškai užbaigta ryškiaspalvė kėdė, nereikalaujanti beveik jokios papildomos apdailos. Gamybos išlaidos sumažėjo kelis kartus ir kėdė, nuo tada vadinta tiesiog „Pantono kėde“, pradėjo triumfo žygį per baldų salonus. Nuo 1999 m. kėdės gamybą perėmė vokiečių firma „Vitra“, liejimui panaudojusi polipropileną, leidusį žymiai

Manfred Diebold, Rolf Fehlbaum, Verner Panton ir vienas iš įmonės darbuotojų prie S kėdės maketo kompanijos Herman Miller projektavimo skyriuje, apie 1966 m.

Fotelis Peacock, 1960 m.

praplėsti spalvinę gamą. Kėdė S iki šiol lieka žinomiausiu baldu „Vitros“ gamybos programoje, be natūralaus dydžio, firma nuo 2003 m. gamina vaikišką variantą, taip pat ir suvenyrinius modelius (mastelis 1:10), kuriais mėgsta puošti savo prekybos salonus ir parodų stendus.

Garsusis Vogue žurnalo viršelis, 1995 m.

Skirtingų spalvų S kėdės modeliai ir maketas M1:10, gam. Vitra (Vokietija), nuo 1999 m.

2015: 3 (94) I 59


Minkštieji baldai Living tower, Amoebe, spintelė Bar boy bei švistuvai Floverpot, buvę ekspozicijos Visiona II dalimi, 1970 m.

Ekpozicijos Visiona II fragmentas, Kiolnas, 1970 m.

Dėl itin originalios formos Pantono kėdė netrukus tapo populiaria Danijos dizaino ikona, minima greta garsiausių H. Wegnerio ir A. Jakobseno kūrinių, taip pat ryškiausiu (tiesiogine žodžio prasme) pop stiliaus baldo pavyzdžiu. Į nuolatines dizaino ekspozicijas šią kėdę įtraukė žinomiausi pasaulio dailės muziejai – Niujorko Šiuolaikinio meno muziejus, Londono dizaino muziejus ir kiti. Papildomo populiarumo šiam baldui suteikė išradinga reklama spaudos leidiniuose, pavyzdžiui, 1970 m. britų madų žurnalo Nova fotosesijoje „Kaip nusirengti prieš savo vyrą“. Bet tikroji bomba sprogo 1995 m., kai žurnalo Vogue viršelyje pasirodė nuotrauka, vaizduojanti Pantono kėdėje susigūžusią nuogutėlę supermanekenę Kate Moss. Po šio įvykio kėdė visiems laikams įgavo „seksualiausio pasaulio baldo“ reputaciją, nuolat patvirtinamą naujomis erotinėmis fotosesijomis. „Sėdėti ant kėdės turi būti smagu ir įdomu, kaip kad žaisti žaidimą“, – teigė dizaineris. Šią idėją jis plėtojo ir toliau, kurdamas pakabinamas sėdy-

nes, prieštaraujančias gravitacijos dėsniams bei kėdes iš vielos bei kitų lengvų medžiagų. Pantono fantazijos skrydžio, rodos, buvo neįmanoma pažaboti, o šiuolaikinių medžiagų naudojimas leido realizuoti pačius drąsiausius projektus. Dar 1958 m., būdamas Taikomosios dailės ir dizaino parodos architektu Frederisijos mieste, Danijoje, jis kone pašiurpino rengėjus, baldus ir įrangą pakabindamas ant trosų, nuleistų nuo lubų ir palikdamas tuščią erdvę parterio lygyje. Vėlesnėse teminėse ekspozicijose jis siekė naudoti masyvius plastinius elementus tiesiog ant grindų, formuodamas kompozicijas, pavadintas „interjero landšaftais“. Viena iš įspūdingiausių tokio tipo kompozicijų, pavadinta Visiona, buvo keletą metų iš eilės rengiama tarptautinės baldų parodos metu Kiolne, Vokietijoje. Jos rengimą rėmė chemijos koncernas Bayer, siekdamas parodyti naujausių medžiagų estetines ir technologines galimybes. Ypač pagarsėjo 1970 m. ekspozicija Visiona II, surengta didžiulėje baržoje, prišvartuotoje prie krantinės greta baldų parodos

Pagalvė iš audinio, dekoruoto V. Pantono sukurtu grafiniu motyvu, gam. „Innovation Randers“, (Danija), nuo 1999 m.

V. Pantono sukurtos tekstilės ekspozicija parodoje „Heimtextil“ Frankfurte, 1971 m.

60 I 2015: 3 (94)

Kompanijų Fritz Hansen ir Louis Poulsen ekspozicija parodų centre „Bella Center“, Kopenhaga, 1972 m.

Fotosesija Nudes, naudojant minkštąjį baldą Living tower, fotografija – Adrian Portmann (Šveicarija), 1996 m.

komplekso. Daugybė plastinių elementų iš minkštojo poliuretano apjungė tarpusavyje grindis, sienas ir lubas; priklausomai nuo spalvos jie priminė debesis, jūros bangas arba įkaitusios magmos pliūpsnius; itin ryškių spalvų gradientai sudarė papildomo erdvės gylio įspūdį, kartu primindami fantasy stiliaus iliustraciją. Dėl kontraversiškų Visiona spalvinių sprendimų Vokietijos bulvarinė spauda netgi praminė Pantoną „Dizaino Che Guevara“. Nepaisant to, minėtas interjeras netrukus tapo neginčytina pop stiliaus klasika; daugelis jo elementų vėliau virto savarankiškais dizaino objektais, kaip, pavyzdžiui, fotelis Amoebe arba „dviaukšis“ minkštas baldas Living Tower. Pagrindines konceptualiųjų interjerų idėjas V. Pantonas sugebėjo puikiai pritaikyti praktikoje. Žinomiausias pavyzdys – Spiegel leidybos koncerno

Viešbučio Alexandra interjero fragmentas, Kopenhaga, 1966 m.


Šviestuvas Flowerpot, gam. Louis Poulsen (Danija), 1968 m.

Trijų dydžių emaliuotos peleninės su padėklu, gam. „Emaillerie Corgémont“ (Šveicarija), 1972 m.

pastatas Hamburge (1969 m.), kuriame dizaineris daugelį viešųjų erdvių įrengė, naudodamas savo projektuotus vienetinius baldus, šviestuvus, tekstilės gaminius, taip pat paruošė spalvines schemas koridoriams ir pasitarimų salėms. Spalvinis interjerų sprendimas pasirodė toks aitrus, kad nepraėjus nei dešimtmečiui, koncerno vadovybė nusprendė atlikti darbo patalpų rekonstrukciją. Baseinas ir dalis holo buvo nuniokota gaisro metu, tad dabar autentišką interjero sprendimą galima pamatyti tik pastato bare, vidaus kiemelyje ir keturių dešimtmečių senumo nuotraukose. Ne mažiau svarbus buvo V. Pantono įnašas į vėlyvojo modenizmo apšvietimo dizainą – nuo 5-ojo dešimtmečio vidurio iki 1998 m. jis sukūrė apie 30 įvairių šviestuvų modelių. Iš kolegos P. Heningso jis perėmė svarbų principą – uždengus šviesos šaltinį, numatyti galimybes reguliuoti šviesos intensyvumą ir kryptį. Pirmuoju tokio tipo šviestuvu tapo Moon, sukurtas 1960 metais. Nei šviestuvų, nei sietynų Pantonas nevertino kaip atskirų dizaino objektų – visuose projektuose jie tapdavo organiška interjero dalimi, lygiaverčiu aplinkos formavimo veiksniu. Labiausiai buvo mėgstamos apvalios ir rutulinės formos – pavyzdžiui, apvalių formų šviestuvai Flowerpot turėjo pakabinamą ir pastatomą versiją, tačiau buvo sukurtas ir „suplokštintas“ modelis, naudotas kaip sienos puošybos segmentas. Iš tokių šviestuvų suformuoti šviečiantys pano buvo plačiai nau-

Stiklo žvakidės prototipas, gam. Holmegaard (Danija),

Pakabinamas šviestuvas UFO, gam. „Verpan“ (Danija), 1975 m.

Šviestuvas Fun, gam. J. Lüber (Šveicarija), 1964 m.

Šviestuvas Spiral, gam. J. Lüber (Šveicarija), 1970 m.

dojami aukščiau minėtuose Spiegel leidyklos interjeruose, o laikui bėgant tapo viso pop stiliaus grafine ikona. Kita V. Pantono propaguota šviestuvų dizaino kryptis buvo siejama su gausybės pakabinamų elementų naudojimu. Tipiški jos pavyzdžiai – Joy serijos sietynai, neseniai minėję sukūrimo 50-metį. Pradžioje gausybė skrituliukų, formuojančių gaubtą, buvo pjaustoma iš perlamutro kriauklių (tai bene vienintelis natūralios žaliavos naudojimo atvejis V. Pantono kūryboje), vėliau juos pakeitė stiklo ir poliruoto metalo diskai. Kitas iki šiol gaminamas šviestuvas – Spiral (1970 m.) yra montuojamas iš spirale susuktų skaidraus arba metalizuoto stiklo juostelių. Dėl natūralios oro konvekcijos patalpose laisvai kabančios juostos pradeda savaime suktis, skleisdamos aplink žaismingus „blikus“ ir šėšėlius. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, įsismarkavus postmodernizmo judėjimui ir visame pasaulyje išgarsėjus Memphis kūrybinei grupei, atrodė, kad V. Pantono šlovės žvaigždė jau užgeso. Atviros, o kartais ir rėksmingos pop stiliaus formos bei spalvos pradėtos laikyti vulgaraus skonio apraiška. Užsidaręs savo studijoje Bazelyje, menininkas vertėsi privačių interjerų projektavimu, kartais nepamiršdamas į juos įterpti ir savo autorinių darbų. Taip pat buvo įgyvendinta daugybė smulkiosios plastikos projektų – indai, žvakidės, peleninės, laikrodžiai ir pan. Pačioje XX a. pabaigoje, atslūgus postmodernizmo bangai ir susidarius tam tikram emocijų vakuumui, nuoširdus V. Pantono ir jo bendražygių optimizmas vėl tapo paklausus, juolab daugelis jo kūrinių jau spėjo pereiti į klasikos kategoriją. Šiuo požiūriu „Vitros“ inicijuotas S modelio gamybos atnaujinimas tapo ne gudria marketingo priemone, o dėsningo estetinės raidos proceso dalimi. Menininkas mirė 1998 m,. likus vos 12 dienų iki didžiulės savo kūrybos retrospektyvinės parodos atidarymo

Šviestuvas Moon, gam. „Louis Poulsen“ (Danija), 1960 m.

didžiausiame Kopenhagos parodų centre. Šiandien Danijos ir kitų šalių kompanijos gamina iš viso apie trisdešimt V. Pantono sukurtų baldų bei šviestuvų, iš kurių nei vienas neatrodo morališkai pasenęs. Vernerio Pantono sukurti baldai, šviestuvai ir interjerai šiandien tebevertinami kaip vieni iš pažangiausių ir intelektualiausių dizaino eksperimentų, toli pralenkusių savo epochą. Geriausi jo kūrybos pavyzdžiai tapo laikui nepavaldžia klasika, net ir ateityje turėsiančia įtakos įvairių dizaino šakų raidai.

Modulinis laikrodis Click-clock, gam. „Crival“ (Šveicarija), 1995 m.

2015: 3 (94) I 61


i

PARODOS

IR VĖL MILANAS! Kaip ir kiekvieną pavasarį, mes pateikiame skaitytojams trumpą Milano dizaino savaitės apžvalgą. Jos negalime pavadinti išsamia – šio grandiozinio renginio visiškai apžvelgti tiesiog neįmanoma, bet pasistengėme sukaupti įdomių pastebėjimų, originalių idėjų, perspektyvių tendencijų rinkinį. Taigi, prašome! Parengė Jonas Malinauskas.

Studentai, jaunimas Kur dėti dviračius? Šis klausimas tampa itin aktualus, kai kalbame apie mažą studentišką bendrabučio kambarį. Matyt, pasirėmę sava patirtimi, Graco (Austrija) Erdvinio dizaino instituto studentai, Christopher Leitner ir Anna Kickingereder, kūrybinių dirbtuvių Architekten machen möbel metu sukūrė keletą stovų dviračiams padėti ar pakabinti. Pliusai – paprasta konstrukcija, vietinės medžiagos ir įgyta staliaus patirtis. Liko neatsakytas tik vienas klausimas: ar ne paprasčiau visgi palikti dviratį laiptinėje arba nutrenkti į kampą?

Pigiai ir efektyviai „Dizainas yra ne tai, kaip jis atrodo, o tai, kaip jis veika“ – šie Stivo Džobso žodžiai bemat ateina į galvą, pamačius jaunos italų dizainerės Ilarijos Degradi projektą, pavadintą „Junto“. Iš esmės jį tesudaro suveržiamos C, L ir S raidžių pavidalo metalinės jungtys, kuriomis pasinaudojus galima greitai ręsti lengvas medžio arba aliuminio konstrukcijas, skirtas ekspozicijoms, reklamai, lauko prekybai arba pramogoms. Jungčių sistemos originalumas slypi jų konfigūracijoje, kuri leidžia išvengti stačių sujungimo kampų, bet tvirtai sujungia detales. Apie galimybę naudoti šiuos mazgus sodo šiltnamių surinkimui autorė sakė dar pagalvosianti...

3D kepsniai ir vazonai Jau keletą metų besitęsiantis dizainerių susidomėjimas 3D spausdinimu baigia paversti šį procesą brangia, bet nuobodžia kasdienybe. Studentiškose Milano ekspozicijose buvo pateikti keli nauji, kiek neįprasti šios technologijos pritaikymai. Carolin Schulze iš Burg Giebichensteino meno ir dizaino universiteto pasiūlė spausdinti kulinarinius patiekalus. Kaip žaliavą savo projektui Bugs´Bunny ji siūlo naudoti ir tradicines medžiagas (pvz., žirnių ir miltų mišinius), ir baltyminę vabzdžių masę, kuriai 3D spausdinimas gali suteikti priimtinesnį mūsų akiai ir skrandžiui pavidalą. Bet kuriuo atveju, spaudinys reikalauja papildomo terminio apdorojimo. Tas pats pasakytina ir apie Eidhoveno Dizaino akademijos studento Olivier van Herpt‘o projektą – originalios keraminės vazos po spausdinimo turi būti išdžiovintos ir išdegtos. Studentui pavyko išspręsti vieną esminių 3D spausdinimo problemų – jo „molinis“ spausdintuvas gali būti sustabdytas ir vėl paleistas kitame taške – spausdinti nepertraukiamą juostą nebūtina.

62 I 2015: 3 (94)


Nykstantys ledo vėžliai Tarp Dizaino savaitės studentiškų ekspozicijų pasitaikė labai konceptualių, visiškai nekomercinių projektų. Antai Vokietijos Detmoldo Architektūros ir dizaino mokyklos studentai parodė keletą instaliacijų su savita socialine-filosofine potekste. Šios mokyklos bakalaurantas Edgar Hildebrand demonstravo vėžlio formos ledo skulptūrą, apšviečiamą iš vidaus šviesos diodais. Dėl jų išskiriamos šilumos figūrėlė greitai ištirpdavo, palikdama po savęs tik plonytės vielos karkasą ir balą vandens. Anot autoriaus, šis veiksmas demonstravo, kad „gamta nesivysto taip greit, kaip mūsų technologinės galimybės; jai reikia milijonų metų sukurti trapią struktūrą, nesugebančią laimėti lenktynių su technikos progresu“. Kadangi Edgaro vėžliai gimė ne natūralios evoliucijos eigoje, o nedideliame šaldiklyje, jie veikiau iliustravo ne progreso keliamą pavojų, o prastą ledo tinkamumą šviestuvų gamybai.

Tarp idėjų ir gamybos Olandų kompanija Label Breed pati dizaino nekuria, tačiau atlieka svarbų vaidmenį – suveda dizainerius ir produktų gamintojus. Anot įmonės vadovo Toon‘o Stilma, dažniausiai tenka ieškoti kūrybingų jaunuolių, kurie galėtų pasiūlyti naujus inovatyvius produktus firmoms, turinčioms nusistovėjusias technologijas ir rinkas. Įdomus pavyzdys – segmentinio lauko keraminio suoliuko projektas (diz. Chris Kabel & St. Joris), realizuotas įmonėje, gaminančioje statybinę keramiką.

Pratimai medžiagoje Daugelis dizaino mokyklų studentų profesinę praktiką supranta kaip būtinybę eiti savotišką lažą didesnėje ar mažesnėje vietinėje įmonėje. Tačiau pasitaiko išimčių: pavyzdžiui, Aarhuso architektūros mokykla savo studentus linkusi siųsti kuo toliau (gerąja šio žodžio prasme), kad jie išmoktų projektavimo ir statybos metodų visiškai neįprastomis sąlygomis. Taigi, grupė antrakursių nuvyko į Filipinus, kad suprastų karkasinių pastatų statybos iš lengvųjų medžiagų (bambuko) subtilybes. Jaunuoliai susidūrė su daugybe techninių problemų, kurių sprendimo rezultatą, įgyvendintą medžiagoje, matome nuotraukoje.

2015: 3 (94) I 63


ŠVIESTUVAI

ŠVIESA YRA, O ŠALTINIO NĖRA Toje pačioje ekspozicijoje Body language dizaineris Arnout Meijer demonstravo holografinių šviestuvų seriją. Anot autoriaus, šviesos suvokimas visuomet priklauso nuo medžiagų refrakcinių savybių ir kinta, stebėtojui judant erdvėje. Kadangi holograma, vaizduojanti virtualųjį objektą, yra skirtingai matoma įvairiais rakursais, tai ir ir hologramoje užfiksuota šviesos kompozicija grakščiai keičia savo pavidalą, stebėtojui judant šviestuvo atžvilgiu.

Lieknoji praktiškumo viršūnė Būtent taip galima būtų pavadinti stalinę lempą KINX, Karimo Rashido sukurtą italų firmai „Fontana Arte“. Dizaino ir praktiškumo vienovė čia įgauna kone simbolinę reikšmę. Šviečiančiąją dalį sudaro dimeriuojamų LED šviestuvų juosta, suriesta į grakščią kilpą, o plonas korpuso vamzelis neturi nei jungčių, nei jungiklio: šviesa reguliojama ir išjungiama per atstumą rankos judesiu, o lenkimo alkūnė integruota į vamzdelio vidų. Vienintelis akį traukiantis akcentas – šviestuvą dengianti „firminė“ K. Rashido fuksinė spalva. Praktiniai aspektai neliko pamiršti: pagrindo plokštėje įrengta šiek tiek įmagnetinta lėkštė kanceliarinėms smulkmenosms bei gyvybiškai svarbus XXI amžiaus atributas – USB jungtis mobiliesiems įrnginiams įkrauti.

GYVAS AŽŪRAS Olandų dizainerių kūrybinis susivienijimas Duch invertuals ekspozicijoje Body language demonstravo įvairiausius eksperimentus, skirtus ateities kūrybinėms galimybėms. Anot autorių, technologijoms vis labiau tampant virtualioms, formos išlaisvės, praras funkcionalumą ir vis labiau kryps į nuotaikų, būsenų atspindėjimą. Vienas iš būdingų šios ideologijos pavyzdžių – interjero pertvara, kurią sukūrė duetas Alissa+Nienke (Alissa van Asseldonk ir Nienke Bongers). Nerūdijančio plieno lakštas preciziškai suvarpytas lazeriu taip, kad jo paviršius pavirto virtualia gėlių pieva. Liečiant ją ar netgi šiaip einant pro šalį, plienio stiebų miškas pradeda krutėti, mirgėti ir skambėti, kurdamas šėšėlių žaismą ir meditacinę nuotaiką.

„Sumuštiniai“ su LED įdaru LED šviestuvų kompaktiškumas nuolat verčia dizainerius spręsti aktualią problemą: kaip suteikti pastebimą ir įsimintiną formą objektui, kuris beveik neturi fizinio dydžio? Kanadiečių firmos Bocci specialistai, vadovaujami kūrybos direktoriaus Omero Arbel, užliejo vieną ant kito kelis spalvoto stiklo sluoksnius, persišviečiančius tarpusavyje; šviesos diodas, įmontuotas į tarpą tarp dviejų liejinių, apšviečia ne tik stiklo masę, bet ir liejinių briaunas. Stikliniai „sumuštiniai“, proziškai pavadinrti Bocci 16, ir savo forma primenantys apledėjusius medžio pumpurus, yra tvirtinami prie modulinės armatūros, sujungiamos į „šakas“ ar net ištįsus metalinius „medžius“, tinkamus miestų viešosioms erdvėms puošti.

64 I 2015: 3 (94)


Labai itališka šviesa Lengviausias kelias į gerą ir ištaigingą dizainą – puikių itališkų medžiagų panaudojimas. Ko gero, taip galvojo vokiečių kompanijos Coordination dizaineriai Flip Sellin ir Philipp Brosche, kurdami stalinę lempą Italian Light. Šio nedidelio šviestuvėlio tuščiaviduris korpusas, tekinamas iš natūralaus marmuro (itališko, savaime suprantama), o metalinis jo gaubtas talpina LED šviesos šaltinį. Atlenkus gaubtą, gaunamas tiesioginės šviesos srautas, o uždarius – prislopintas dekoratyvus korpuso vidaus apšvietimas, išryškinantis marmuro faktūrą.

Viskas dėl moralės Panašu, kad šeimos ir moralės krizė parūpo ne vien katalikų bažnyčiai. Nors sieniniai šviestuvai Illuminati, kuriuos britų dizaineris Nigel Coates sukūrė italų firmos Slamp užsakymu, nėra susiję su paslaptingąja Švietimo amžiaus draugija, tačiau jie visgi yra kupini paslėptos simbolikos. Pavyzdžiui, ryškiai raudona šviestuvo Cuore spalva ir išraiškinga forma, autoriaus manymu, perteikia lojalumo, pasiaukojimo ir aistros idėjas. Kiti serijos šviestuvai taip pat susiję su moralinių vertybių propagavimu. Ko gero, būtent šis „ideologinis krūvis“ išskiria ažūrines poliruoto metalo figūras, apšviestas šviesos diodais, iš kitų Euroluce parodos eksponatų.

Šviesos skleidimo bokštas Garsioji olandų kompanija Moooi, ieškodama naujų dizaino sperndimų, vis giliau neria į ironišką retrofuturizmą. Šiais metais greta kitų naujovių ji pristatė jauno olandų dizainerio Joosto van Bleiswijko šviestuvų seriją Construction, kurios stovai iš tiesų primena Pramoninės revoliucijos laikų metalo statinius. Nors autorius skelbia principą „no glue, no skrew“, bet iš tiesų švistuvo bokšto konstrukcijos pagrindą sudaro tobulai atlikti metalo ir medžio varžtiniai sujungimai. „Aš semiuosi įkvėpimo iš praeities, ieškau istorinių archetipų. Man svarbu ne tiek stilius, kiek pats objektas, gebantis papasakoti įdomią istoriją“ – teigia J. van Bleiswikas

Tiesiogiai iš lubų Įtempiamos lubos Barrisol jau seniai žinomos viso pasaulio interjero dizaineriams ir architektams. Kai kurie iš jų bandė naudoti įtempiamą plėvelę šviestuvams gaminti, bet tik pernai žymiam anglų dizaineriui Ross‘ui Lovegrove pavyko sujungti plėvelę, plastikinius vamzdžius ir šviesos diodus į darnią visumą. Didžiuliai organiškų formų šviesos „čipsai“, kurių išsirietimą nulemia plėvelės susitraukimas, pirmąkart buvo pademosntruoti pernai Kortriko bienalėje, o šiemet Milane sudarė Barrisol ekspozicijos pagrindą. Šios kompanijos atstovų nuomone, įtempiamos plėvelės pagrindu kuriami šviestuvai gali gerokai pastūmėti į šalį rinkoje tradicinius pakabinamus sietynus.

2015: 3 (94) I 65


BALDAI

Širma plius lentyna Frima Zanotta garsėja ne tik klasikos interpretacijomis, bet ir naujais dizaino projektais, nestokojančiais individualumo. Pirmąsyk Milane pristatyta kompaktiška širma Shoji (diz. Lucidi Pevere) apjungia savyje lentynos ir erdvės atitvaros funkcijas. „Tai – hibridinis objektas, kurio medinis rėmas puikiai atlaiko audinio įtempimą dėl nedidelės įspraustos lentynos“, – aiškina projekto autorius. Šį baldą galima naudoti ir kaip įprastą medžiaginę širmą – erdvėms atskirti bei dalinei garso izoliacijai, ir kaip kuklų darbo stalą, ir kaip stačiakampį spalvinį akcentą, kontrastuojantį su šalia esančiais baldais. Priklausomai nuo pasirinkto audinio piešinio ir tekstūros, širmos vizualinis įvaizdis gali kisti nuo minimalistinio iki aktyvaus siužetinio-figūrinio. Deja, lemiamą pasirinkimą teks atlikti pirkimo metu – ekrano audinys yra tvirtinamas stacionariai ir nekeičiamas. O galėtų...

Istorinis maišas Prie garbaus 50-mečio jubiliejaus artėjanti legendinė pop stiliaus ikona – sėdmaišis Sacco (diz. Gatti, Paolini & Teodoro, 1968 m.) šiemet sulaukė ne tik naujo grafinio dekoro, bet ir naujų dydžio variacijų. Firma Zanotta, gaminanti šiuos minkštus baldus nuo pat jų sukūrimo, greta pagrindinio modelio (h 68, pagrindas – 80 cm) Milane pristatė ir kuklesnius Sacco Medium (h 63 cm, pagrindas – 68 cm) bei vaikams skirtą Sacco Small (h 59 cm, pagrindas – 54 cm). Abu mažesnieji dydžiai puošiami specialiai jiems sukurtais skaitmeninės spaudos dekorais, turėtų susilaukti ne mažiau kopijų bei interpretacijų nei jų garsusis pirmtakas.

Skaitmeninis ažūras Iš daugybės minkštų baldų, parodytų Milane, italų firmos Bushnelli sofa Lady B (diz. Franco Poli) išsiskyrė efektingu masyvios sėdimosios dalies ir ažūrinio atlošo kontrastu. Pastarąjį sudaro neaustinė tekstilinė danga, perforuota lazeriu ir įtempta ant chromuoto metalinio karkaso. Firmos specialistų nuomone, būtent kompiuterizuotas daugiasluoksnių audinių pjovimas ir jų panaudojimas atlošams, porankiams ir kitiems elementams aptraukti gali tapti nauju žingsniu minkštųjų baldų dizaine.

Cirkas prie baro Viena iš garbingiausių Europos baldų gamybos įmonių – Gebrüder Thonet Vienna – eilinį kartą nustebino Milano parodos lankytojus originaliais baldų modeliais, pažymėtais naujuoju „GTV Design“ prekės ženklu. Vienos šių metų naujovės autorius – italų dizaineris Martino Gamper, kadaise išgarsėjęs savo projektu 100 kėdžių per 100 dienų. Naujoje baro kėdžių serijoje Circus jis sumaniai panaudojo „firminę“ Thonet‘o detalę – lenkto medžio žiedus, sujungęs juos į ekvilibristikos pratimus primenančias grupes. Kompozicijos vaizdingumą papildo funkcionalumas – kiekvienas žiedas atlieka kojų atramos, rankenos arba atlošo vaidmenį.

66 I 2015: 3 (94)


Dyzelis valdo! Italų prekinis ženklas Diesel iš drabužių industrijos aktyviai veržiasi į gretimas sritis, tarp jų ir į baldų pramonę. Dizainą kuria Diesel Living specialistai, o įgyvendinimui pasitelkiami žinomiausi Italijos gamintojai. Milaniečiai dar nepamiršo pernykščio bendro su Scavollini virtuvėmis projekto Diesel Social kitchen, o šiemet parodoje jau buvo pristatyta visa serija bendrų projektų su Foscarini, Moroso, Seletti ir kitais italų dizaino grandais. Bendromis pastangomis kuriamą stilių galima apibūdinti kaip dekoratyvinį, kiek ironišką high-tec‘ą su virtualiu suodžių bei dyzelinio kuro kvapeliu. Puikiais jo pavyzdžiais galėtų būti Moroso pagaminti Overdyed Pop serijos baldai arba kompanijos Seletti žvakidžių rinkinys Transmission. Ir apskritai šis stilius turėtų sulaukti šaltkalvių ir automechanikų profesinio susidomėjimo...

„Šlipsinis“ ekskliuzyvas Kokių tik priemonių nesigriebia baldų kompanijos, kad išsiskirtų iš konkurentų tarpo! Tarptauinės baldų mugės proga italų firma Flexiform nusprendė sujungti savo jėgas su garsia kaklaraiščių gamintoja Marinella. Kaip to rezultatas pasirodė populiaraus fotelio Thomas (diz. Flexiform, 2000 m.) 10 vnt. ekskliuzivynė serija, kurios minkštoji dalis yra aptraukta ne tradiciniu šiurkščiu gobelenu, o prabangiu kaklariščių audiniu su natūralaus šilko priemaiša. Tamsiai rudos, giliai mėlynos arba pelenų spalvos audinys, papuoštas itin smulkiais raštais ir subtiliu mikroreljefu, suteikė baldams visiškai naują kokybę – tik klausimas, ar ilgam. Šiaip ar taip, projektas sukėlė publikos susidomėjimą; abu gamintojai tikisi bendromis pastangomis realizuoti visą seriją iki vasaros pabaigos.

Sezamai, išsivyniok! Tarp gausybės įvairių minkštosios dalies transformavimo būdų savo paprastumu ir efektyvumu išsiskyrė sistema, panaudota kompanijos Meritalia baldų serijoje Freud. Nors sofos ar fotelio porankių suvyniojimas ir išskleidimas nėra jokia naujiena, šįsyk jis pritaikytas visai minkštų baldų šeimai ir veikia dviem kryptimis – skleidžiant ir porankius, ir atlošus. Pastebėsime, kad dizaineris Mario Bellini siūlo du minkštosios dalies spalvinius sprendimus: monochrominį – biurams ir ofisams, o dviejų kontrastingų spalvų – jaukiai namų aplinkai.

2015: 3 (94) I 67


i

DIZAINO KELIONĖS

Paolos Lenti lauko baldų kokybė išlavintam skoniui Paola Lenti – tai italų dizainerė, įkūrusi kompaniją, pavadintą savo vardu vos prieš šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų. Dizaino pasaulyje kompanija yra tapusi atskaitos tašku tekstilės inovacijose, o prekinis ženklas – sinonimu originalumui, grožio estetikai ir praktiškumui. Nuolat sulaukianti pripažinimo, Paola Lenti šiemet buvo apdovanota prestižiniu apdovanojimu „German Design Award 2015” („Vokietijos dizaino apdovanojimai 2015”) „Lifestyle” („Gyvenimo būdo”) kategorijoje už skėtį „Bistro”, kuris buvo suprojektuotas kompanijos viduje. Tarptautinis įvertinimas įrodo, kiek daug pasiekė ši įmonė, sugebėjusi apjungti tradiciją ir modernumą, lengvumą ir formų tikslumą, estetiką su funkcionalumu ir ergonomika.

68 I 2015: 3 (94)


Įmonė išties išsiskiria savo itin plačia spalvų palete, visi audiniai yra dažomi tik Paolos Lenti sukurtomis spalvomis. Detalus atspalvių studijavimas praturtina formų harmoniją ir suteikia balansą, kuris veda į tylų dialogą su gamta, baldo pritaikymą kasdienybėje, o taip pat – santykį, kurį žmogus užmezga su jį supančia aplinka ir jo paties būseną, kaip jis jaučiasi joje. Nuolatinis žvelgimas į priekį apibrėžia dizainerės Paolos Lenti dvasią, nes ši kompanija nuo rimtų technologinių procesų niekada neatsiejo vaizduotės, kai formų geometrija, žaismas tarp konkretumo ir spalvų praturtina gyvenimo kokybę patiriant visomis juslėmis. Paolos Lenti gaminiai kalba patys už save. Gyvybine energija trykštanti įmonės vizija – nuolatinės estetikos paieškos, nutolusios nuo menkiausios banalumo užuominos. Šios paieškos niekada nėra pasikartojantis ar mechaninis veiksmas, priešingai – nuolatinis ekspermentavimas, įgūdžių lavinimas ir naujų formų stebėjimas. Verta paminėti, jog Paolos Lenti produkcijai pasirenkami tik aukščiausios kokybės pluoštai – jie tiekiami geriausių amatininkų ir gamybininkų, prieš tai jų sudėtį ir audimo būdą sukūrus technologinėse ir kūrybinėse Paolos Lenti laboratorijose. Naudojamos medžiagos yra draugiškos vartotojui, pritaikytos ir žiemai, ir vasarai, minkštos, jausmingos, lengvai prižiūrimos, taip pat atsparios vandeniui, chlorui ir ultravioletiniams spinduliams. Nepaisant to, joms priskiriamos tokios funkcinės savybės kaip ilgametis patvarumas bei deformacijos išvengimas.

www.idnvilnius.lt

2015: 3 (94) I 69


i

Rekomenduojame

Vokiškos kokybės standartai vonios kambaryje Kovo mėnesį Vokietijoje vykusi vonios interjero dizaino ir naujausių technologijų paroda ISH 2015 sutelkė visUs vonios gamintojus lyderius. Parodoje pristatytos naujausios vonios kambario gamintojų bei dizainerių tendencijos, aktualiausios 2015-ųjų metų SEZONO NAUJIENOS. Savo produkciją čia PATEIKĖ ir naujausiomis vonios kambario idėjomis dalinosi visos Europos gamintojai. Tarp jų – ir „DURAVIT“, į dizainą, inovacijas bei vartotojų poreikius orientuotas vonios kambario baldų, keramikos bei įrangos gamintojas iš Vokietijos. APŽVELGIAME „DURAVIT“ siūlomus produktus šiuolaikines tendencijas atspindinčiam vonios kambariui.

DURAVIT „P3 Comforts“ Komfortas visiems pojūčiams Kasdieninių poilsio minučių ir erdvės pabūti vieni trokštame kiekvienas, juk tik turėdami laiko tam, galime atsigauti nuo rutinos, sustiprinti savo kūną, protą ir sielą. Į tokių poreikių turintį vartotoją atsižvelgia „P3 Comforts“ keramikos serijos autoriai – dizaineriai iš „Phoenix Design“. Naujosios serijos autoriai siekė koncentruotis būtent į komforto sąvoką ne tik tiesiogine jos prasme, bet taip pat turėdami omenyje prancūzišką žodį „conforter“, kuris reiškia „sustiprinti“. Siekiama sustiprinti vartotojų pojūčius nepakartojamo patogumo akivaizdoje. Naujosios DURAVIT keramikos serijos „P3 Comforts” dizainas tenkina ne vien esminius žmogiškuosius funkcionalumo ir estetikos poreikius, bet taip pat reikalauja patyrimo visais pojūčiais. Tai – matymas, lytėjimas ir panaudojimas, sukuriantis teigiamas vartotojo emocijas ir dizaino individualumą. „P3 Comforts“ siekia patenkinti esmines kiekvieno naudotojo reikmes švaros įspūdį kuriančiu bei didelių pastangų interjero kūrime nereikalaujančiu dizainu.

DURAVIT „ME by Starck“ Minimalistinio dizaino menas Tai – naujoji žinomo vonios kambario dizainerio Philippe Starck keramikos serija vonios kambariui. Kaip sukurti šiuolaikišką ir nesenstančią vonios seriją, kurioje derinami absoliučiai skirtingi stiliai? Pasak originaliojo „ME by Starck“ kūrėjo Ph. Starck, tereikia visiškai minimalizuoti vonios baldų bei įrangos dizainą ir vietoje to didžiausią dėmesį skirti vartotojo asmenybei, individualumui ir poreikiams. Naujoji DURAVIT serija skirta šiuolaikinį vonios dizainą kuriančiam vartotojui. Prie šios serijos tualetų, bidė bei prausyklių priderinsite Philippe Starck kurtas įvairaus dydžio vonias, dušo padėklus, taip pat naujos vonios kambario baldų serijos L-Cube gaminius, kurie pabrėžia kiekvieno vartotojo charakterį.

70 I 2015: 3 (94)


DURAVIT „L-Cube“ Menas apibrėžti paprastumą Ramybė. Švara. Erdvė apmąstymams. Taip savo viziją apibūdina vokiečių dizaineris Christian Werner, sukūręs vonios baldų seriją DURAVIT „L-Cube“, kuria autorius siekia iš vonios kambario pašalinti viską, kas nereikalinga ir pasiekti maksimalių rezultatų, pasitelkiant supaprastintą grožį. Mažiau dėmesį blaškančių detalių ir vonios naudotojas bus įkvėptas nuoširdžiam poilsiui bei ramiam pabuvimui su savimi. Turėdami net 30-ties skirtingų atspalvių paviršių bei tikro medžio pasirinkimo galimybę ir pasitelkę vaizduotę, galite suprojektuoti unikalias vonios kambario dizaino kombinacijas ir sukurti nepakartojamą vonios erdvės atmosferą. Šios serijos baldai puikius derinius kuria kartu su naujausiomis DURAVIT „ME by Starck” ar „P3 Comforts“ serijomis.

DURAVIT „Paiova 5” Vonia dinamiškiems poreikiams

DURAVIT „Cape Cod“

Individualus komfortas, prisitaikymas prie dinamiškų vartotojo poreikių, psichologinio bei fizinio komforto užtikrinimas – visa tai realizuota naujosios DURAVIT gamintojo vonios „Paiova 5” dizaino kūrime, kurio autoriai – austrų dizainerių trejetas EOOS. Šios praplėstos DURAVIT serijos vonia sukurta taip, kad vartotojas, gulėdamas vonioje, galėtų pasirinkti tarp komfortiškos sėdėjimo padėties ir ypač lygios gulimosios pozicijos – ir individualiam prausimuisi, ir romantiškoms maudynėms dviese. „Paiova 5” vonios dizainas yra simbiozės tarp kampinės bei laisvai stovinčios vonios rezultatas, kurio viena iš pagrindinių ypatybių – penkiakampė forma, suteiksianti Jūsų voniai geometrinių formų žavesio. O vonios atlošuose įrengus specialiąją sūkurinę sistemą Combi-L, nepaprastų pojūčių suteiks aukštyn-žemyn srovenanti vandens srovė, masažuojanti nugaros raumenis. Tikras atradimas ypatingo komforto mėgėjams.

Gamtos formų įkvėpta serija Dar viena pietrytinėje JAV dalyje esančio smėlėto pusiasalio Cape Code įkvėpta siaura prancūzų dizaino žvaigždės Philippe Starck serija. Ją sudaro baldas, praustuvas ir vonia, leidžiantys į vonią pažiūrėti iš naujos perspektyvos. Tai įvyksta pašalinant ribas tarp uždaros patalpos ir gamtos. Čia natūralumas tampa nuolatine vonios kambario dalimi, skirta atsigaivinti ir atgauti jėgas tarp estetiškai patrauklių medžiagų bei formų. Keraminiai „Cape Cod“ serijos praustuvai pasižymi savitai plonomis briaunomis, prie kurių gali būti derinamos vonių formos ir kokybiški vonios kambario baldai. Ši serija – tikra konkurentė dėl produkcijos gamyboje naudojamų autentiškų medžiagų, tvirtos natūralios medienos bei inovatyvios keramikos formulės, užtikrinančios ypač plonas ir rafinuotas vonios praustuvų formas. Tikras perliukas išskirtinio skonio ir estetinę pajautą turinčiam vartotojui.

DURAVIT „Stonetto“ Natūralumo pojūtis duše Naujajame dušo padėkle, kurio autoriai – Austrijos dizainerių trejetas EOOS, – susitinka du nuostabūs ir natūralūs gamtos kūriniai – akmuo ir vanduo. DURAVIT pristatomo „Stonetto“ dušo padėklo pagrindas – tolygaus paviršiaus, jokių grubių kraštų neturintis akmuo, kurio tvirtumas ir maloniai nugludintas paviršius kuria švelnios, tačiau tvirtos medžiagos įspūdį. Puikios išvaizdos bei malonius pojūčius liečiantis suteikianti akmens medžiaga pasižymi matiniu paviršiumi ir malonaus pojūčio kūrimu. Naujasis dušo padėklas sulaukia vonios kambario kūrėjų bei interjero specialistų dėmesio dėl autentiško originalaus akmens įvaizdžio bei kelių galimų spalvų variantų (baltos, smėlio ir antracito). Kas dar? Be jokios papildomos paviršiaus dangos, užtikrinamas neslidus dušo padėklo pagrindas ir saugus prausimasis duše. Tikras malonumas.

Daugiau informacijos rasite www.duravit.lt

2015: 3 (94) I 71


i

REKOMENDUOJAME

ŠIUOLAIKINIO VONIOS KAMBARIO GALIMYBĖS IR IŠŠŪKIAI Po Frankfurte prie Maino įvykusios svarbiausios ISH parodos reikšmingiausi vonios kambario dizaino ir interjero pokyčiai siejami su revoliucine keramika bei jos diktuojamais naujais formų ir linijų plonumo standartais, o aukšti vandens taupymo ir higienos reikalavimai išlieka vienu iŠ svarbiausių ir aktualiausių iššūkių santechninės keramikos gamintojams.

Naujos dizaino galimybės

Revoliucinė keramika: tvirta, plona, lengva Nors keramika jau ne vieną dešimtmetį nepakeičiama vonios kambaryje, šios medžiagos savybės ir specifiniai gamybos niuansai ribojo keraminių praustuvų, vonių, unitazų sienelių storį, lenkimo kampų galimybes, dizaino sprendimus. Šveicarų kompanija „Laufen“ pirmoji pasaulyje pristatė analogų neturinčią patentuotą keramiką „SaphirKeramik“. Gamintojai atrado būdą, kaip įmaišius korundo – gamtoje (pavyzdžiui, safyruose) aptinkamo itin kieto mineralo – tradicinei keramikai suteikti visiškai naujų iki šiol jai nebūdingų savybių. Dėl korundo panaudojimo keramika tapo neįtikėtinai tvirta, lengva ir atspari. Praustuvų iš naujos keramikos sienelių storis sumažėjo iki 3 – 5 mm, o briaunos spindulys – iki 1 – 2 mm (iki šiol buvo 7 – 8 mm). „SaphirKeramik“ atsparumas lenkimui, jei lygintume su įprasta keramika, padidėjo net 2 – 2,5 karto ir dabar prilygsta plienui.

72 I 2015: 3 (94)

Unikalios „SaphirKeramik“ savybės inpsiruoja novatoriškus santechninės keramikos dizaino sprendimus, formuoja naujus funkcionalumo ir estetikos standartus. Pirmasis su šia medžiaga prieš porą metų pradėjo dirbti dizaineris Andreas Dimitriadis, o kolekcijos „Living Square“ dubenys pasižymėjo itin charakteringu sienelių plonumu ir briaunos aštrumu. Šiemet „Laufen“ pristatė du naujus vonios kambario projektus, kurie išsiskyrė unikaliais keramikos dizaino sprendimais. Pasaulinė dizaino žvaigždė K. Gricius kolekcijoje „Val“ praustuvų paviršius dekoravo iki šiol keramikai nebūdingais raštais, taip pat iš šios medžiagos sukūrė aksesuarus – universalaus pritaikymo padėkliukus. Kita kylanti dizaino žvaigždė – T. Nguyenas – su „Ino“ nustebino neįprastu vientisu keraminio praustuvo ir lentynėlės sprendimu, įvertintu prestižiniu „Design Plus“ apdovanojimu. Dizaineriai vienbalsiai pripažįsta, jog unikalios naujosios keramikos savybės dėl savo neribotų galimybių jiems tapo tikru kūrybiniu iššūkiu.


Vonios kambarys įsileidžia ir kitas medžiagas

Technologijos rūpinasi higiena ir taupo vandenį

Su „SaphirKeramik“ į vonios kambarį drąsiai įžengė ir kitos iki šiol rečiau šioje namų zonoje sutinkamos medžiagos, kurios ypač dera prie revoliucinės keramikos. Kompanija „Laufen“ įgyvendino bendrą vonios kambario projektą su vienu iš žymiausių italų plastikinių baldų gamintoju „Kartell“. Kolekcijos „Kartell by Laufen“ autorius – italų dizaino žvaigždė Roberto Palomba iš „SaphirKeramik“ sukūrė išskirtinio dizaino praustuvus, o aksesuarai, veidrodžių rėmai ir net kai kurie baldai buvo pagaminti iš įvairių atspalvių aukščiausios kokybės polikarbonato.

Didžiausiu pastarųjų metų iššūkiu keramikos gamintojams tapo siekis unitazuose, išlaikant aukštus higienos standartus, sumažinti sunaudojamo vandens kiekį. „Laufen“ viena iš pirmųjų kompanijų rinkai pristatė naujos kartos unitazo modelį „Laufen pro Rimless“. Šie unitazai neturi vandens apiplovimui skirto antbriaunio su specialiu vandens paskirstymo žiedu, kur įprastai sparčiai kaupiasi nešvarumai, o juos pasiekti ir išvalyti yra gana sunku. Be to, ši sistema ribodavo nuplaunamo keramikos paviršiaus plotą. Įprastą anbriaunį pakeitus naująja vandens srauto sureguliavimo sistema, „Rimless“ unitazuose neliko nešvarumų ir bakterijų kaupyklų. Taigi, su šia nauja technologija nušauti du „zuikiai“: žymiai palengvėjo unitazo valymas, higienos palaikymas ir pagerėjo viso paviršiaus nuplovimo kokybė bei efektyvumas. Su kaupu pasiteisinus „Laufen pro Rimless“ unitazo įvedimui, „Laufen“ nesustoja ir toliau kuria „Rimless“ tipo unitazus, nes, atrodo, kad būtent jiems priklauso šios rinkos ateitis. Parodoje ISH šveicarai pristatė dar kelis šios naujos kartos modelius kolekcijoms „Palace“, „Kartell by Laufen“, „Laufen pro S“.

Vonios kambario baldai „lieknėja“ Dar viena ryški vonios kambario dizaino stilistinė kryptis – vonios kambario baldai taikosi prie plonumu ir elegancija pasižyminčios keramikos. Dvi naujausios „Laufen“ vonios kambario baldų kolekcijos „Boutique“ ir „Space“ atspindi šias „lieknėjimo“ tendencijas. Baldai pasižymi neįtikėtai plonomis briaunomis ir precizišku apdirbimu, itin funkcionaliu, erdvės neapkraunančiu išplanavimu.

2015: 3 (94) I 73


i

Rekomenduojame

Praktiškumo ir dizaino sinergija – ,,Red Dot” apdovanojimą pelniusi Koncepcija 10°

2015-ieji dizaino pasauliui iš tiesų neeiliniai – vienas iš LABIAUSIAI PRESTIŽINIŲ renginių dizainerių produkcijos gamintojų pasaulyje – ,,Red Dot” apdovanojimai – sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus – buvo pristatyti 4 928 gaminiai iš 56 šalių. Nepaisant gausybės konkurentų, firmos „RAVAK“ PATEIKTAS čekiškas vonios kambarys neturėjo sau lygių – garbinga komisija Koncepciją 10° vienbalsiai išrinko nugalėtoju. Ši nominacija taip pat sutapo su 60-uoju konkurso jubiliejumi. Parengė Žydrė Dargužytė.

Koncepcijai 10° šiemet buvo skirtas ir EDIDA apdovanojimas. Tai – žurnalo „Elle Decoration“ organizuojamas konkursas, kurio komisiją sudaro dvidešimt penki nacionalinių leidinių vyriausieji redaktoriai.

Kalbėdama apie vonios kambario įrangą, RAVAK visada akcentuoja, kad svarbiausias jos bruožas yra praktiškumas. „Ne išimtis ir ši kolekcija. Patogus priėjimas prie praustuvo ir vonios, daug vietos daiktams susidėti, vonia ir dušo kabina viename – pagrindiniai funkciniai koncepcijos privalumai. Be abejonės, dizainas taip pat nepalieka abejingų. Tai – dizainerio Kryštof Nosál kūrinys, skirtas tiems, kurie siekia įsirengti estetiškai išbaigtą vonios kambarį, bet vengia bereikalingos prabangos“, – pristato „Ravak Baltic“ rinkodaros specialistė Ingrida Razutienė. Koncepciją 10° sudaro vonia, dviejų tipų praustuvai, vonios kambario baldai, sienelė ir vandens maišytuvai. Šios idėjos pagrindas – komplekto elementų pasukimas arba pakreipimas į vartotojo pusę 10° kampu. Dizaineris K. Nosál paklaustas, kas lėmė pasaulinį pripažinimą pelniusio gaminio sėkmę, sako, jog koncepcija buvo pagrįsta asimetrijos principu, kuris veikiausiai ir buvo kertinis sėkmės garantas. „Vonios komplektas atrodo šiek tiek performuotas, kadangi mėgstamą klasikinę keturkampę vonią pakreipiau 10° kampu. Taip radosi asimetrinė vonia, turinti patogią sėdynę arba plačią lentyną daiktams susidėti; praustuvai ir kitokia įranga, sukurti laikantis to paties principo. Aš visada stengiuosi elementariomis priemonėmis siekti maksimalaus efekto. Supaprastinus ir atsikračius to, kas yra nereikalinga, sukuriamas gaminys, labiau patraukiantis mūsų dėmesį“, – apžvelgia dizaineris. Čekišką vonios įrangą jau galima įsigyti ir Lietuvoje. Kolekciją planuojama plėsti 2016 – 2017 metais, todėl ateityje bus dar didesnė galimų vonios

74 I 2015: 3 (94)

kambario komplektų įvairovė. Vonios kambario ekspertai pabrėžia, kad šiuo metu vyraujančios tendencijos leidžia eksperimentuoti – dominuoja minimalizmas ir vadinamosios „žemės“ spalvos – pilka, ruda. „Jos taip pat derinamos su baltais vonios kambario įrangos elementais, vis dar vertinamais lietuvių. Didelę įtaką mums daro skandinavai. Deja, ekologijos klausimas, susijęs su vonios kambario įranga, Lietuvoje nėra toks aktualus, koks yra kitose šalyse. Įsigydami vonios įrangą, lietuviai negalvoja apie jų perdirbimo ir panaudojimo kituose pavidaluose galimybes. Tai – ateitis“, – svarsto RAVAK atstovai Lietuvoje. Vis dėlto pripažįstama, kad lietuvių suvokimas apie vonios kambarį keičiasi lėtai. Lietuviai visada buvo labai praktiški žmonės. Taigi dažnai renkamasi ne akiai patraukli, bet praktiška santechnikos įranga. „Kita vertus, daugėja tokių klientų, kurie vonios kambario elementų spalvas ir formas stengiasi suderinti tiesiog idealiai, net jeigu jų vonios kambarys nėra erdvus. Dėl šios priežasties RAVAK ypač didelį dėmesį skiria būtent vonios kambario kolekcijoms“, – pasakoja I. Razutienė. Čekiškos vonios įrangos gamintojai įsitikinę, kad žmonės nenori vonios kambariuose nuosavos aksesuarų „galerijos“, kur daug gražių ir nereikalingų daiktų. „Jie vis reiklesni dizaino ir tendencijų atžvilgiu. Tokiems daiktams, kaip praustuvai ar vonios, reikia suteikti originalų stilių ir daugiau praktiškumo“, – apibendrina RAVAK rinkodaros direktorius Jan Hudák.


PARODA

i

Minskas „užsikrėtė“ dizainu Parengta pagal organizatorių medžiagą.

G

egužės 4 – 10 d. vyko Minsko dizaino savaitė, kuri apjungė daugybę renginių: pramoninio ir grafinio dizaino parodas, paskaitas, susitikimus ir meistrų pamokas. Tai – jau trečioji Dizaino savaitė kiekvienais metais šis įvykis įgauna vis įdomesnį mastą. Šiemet ypač dėmesį traukė apšvietimo ir baldų gaminių ekspozicijos, pristatytos uždaro Futbolo maniežo erdvėje ir mažųjų architektūrinių formų paroda, organizuota pačiame miesto centre po atviru dangumi. Tarptautinės ekspozicijos, prekių ženklai ir dalyviai atstovavo Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją, Ispaniją, Italiją ir Lenkiją. Atskirame stende puikavosi lietuviška ekspozicija: EMKO, INDI, KITAIP ir STILIUM. Kartu jie pademonstravo Europos šiuolaikinio dizaino objektus, kurie traukė daugelio baltarusių žvilgsnius, nepalikdami abejingų ir jaunų, ir vyresnių smalsių akių. „Ši iniciatyva prasidėjo prieš trejus metus. Ji yra plėtojama žmonių, kurie neabejingi dizainui. Mes veikiame nepriklausomai nuo valstybės ir bendradarbiaujame su įvairiomis kompanijomis ir organizacijomis, tokiomis kaip – „Ekspoforumas“, Lenkų institutas Minske, Dizaino forumas (Lietuva). Mes patys ieškome ir atrenkame įdomius dalyvius ir stengiamės pristatyti vis naujų vardų. Aktyviai dalyvaujame įvairiuose renginiuose, apsilankome kaimyninėse šalyse organizuojamose parodose, susitikimuose, rengiame ekskursijas į gamybines vietas“, – sakė Minsko dizaino savaitės kuratorė Lena Karpilova.

Pagrindinė Baltarusijos dizaino problema, kuri būdinga ir kitoms šalims, ryšio nebuvimas tarp gamintojų ir dizainerių. Pastarieji neturi ryšio ir su vartotojais. Minėtas projektas padeda spręsti šią opią problemą, pristatydamas šiuolaikinį dizainą, pritraukdamas jaunimo auditoriją ir kviesdamas svečius iš užsienio. Šiais metais pramoninę ekspoziciją (kuri tęsėsi gegužės 5 – 8 d.) aplankė daugiau kaip šeši tūkstančiai žmonių. Gegužės 9-osios – Pergalės dienos – minėjimo metu ypač didelio dėmesio susilaukė mažųjų architektūrinių formų paroda po atviru dangumi. Patogūs suoliukai, gultai, krėslai iš bazaltinės uolienos MAFFAM tiesiog kvieste kvietė panaudoti juos pagal paskirtį šiomis saulėtomis dienomis. Per pastaruosius keletą metų baltarusių pramoninio dizaino srityje pastebimas lėtas, tačiau užtikrintas judėjimas pirmyn. 2013 ir 2014 m. Lietuvos dizaino savaitėje buvo pristatyta baltarusių dizaino „Alba Ruthenia“ ekspozicija. Tokie renginiai-išvykos leidžia dizaineriams objektyviai pažvelgti į save iš šalies, susipažinti su artimojo užsienio kolegomis, įvertinti savo galimybes ir suprasti realias tolesnes dizaino judėjimo kryptis. Pavyzdžiui, MDW 2015 (Minsk design week) daugelis baltarusių ir rusų gaminių buvo padaryti iš medžio. Ne iš faneros, DVP ar DSP, o būtent iš natūralios įvairios rūšies medienos. Juk mes turtingi šios medžiagos, tad kodėl gi nepadarius jos pagrindine? Ypač norisi pažymėti dizainerių Maksimo Šniako, Igorio Solovjovo, studijų „Doppo“ ir „Hetta“, Baltarusijos valstybinės meno akademijos studentų darbus. Iki susitikimo MDW’2016!

2015: 3 (94) I 75


i

Rekomenduojame

. Kodel Caparol ˇ ˛ standartas? yra dazu

Apklausos rodo, kad „Caparol“ ženklą atpažįsta daugiau nei 80 proc. Lietuvos gyventojų. Absoliuti dauguma iš jų sieja jį su profesionalumu ir kokybe. Tačiau, ar to užtenka, kad būtų galima vadintis „dažų standartu“, kai rinkoje veikia ne vienas konkurentas, taip pat siūlantis kokybiškus dažus? Parengė Žydrė Dargužytė.

76 I 2015: 3 (94)


Tokį titulą galima pagrįsti gaminamų dažų nepriekaištinga kokybe, ilgamete tvaria įmonės veikla ir sėkminga plėtra visame pasaulyje. Vis dėlto svarbiausia yra inovacijos – „Caparol“ dažų rinkoje visuomet buvo lyderis, kuris kūrė naujas technologijas ir rodė kryptį visai rinkai – todėl ir nusipelnė „dažų standarto“ titulo. Kokias inovacijas pasauliui atvėrė „Caparol“ ir kur glūdi išradingumo šaknys? Visų pirma, reiktų pasakyti, kad įmonė DAW, kuriai priklauso prekės ženklas „Caparol“, yra šeimos įmonė. Jos kontrolinis akcijų paketas jau 120 metų, nuo pat įmonės įkūrimo, priklauso vokiečių Murjahn šeimai. Patys Murjahn buvo gabūs chemikai, padarę daug atradimų. Ir nors įmonė išaugo į tarptautinį koncerną, darbo kultūra liko nepakitusi – čia dirba geriausi chemikai ir kitų sričių specialistai, kurių užduotis – sukurti naujus ir ištobulinti esamus produktus, kad jie dar geriau atitiktų vartotojų poreikius, būtų patogūs meistrams ir saugotų aplinką.

Vandeninis rišiklis Kaip vieną iš svarbiausių pirmųjų inovacijų reiktų įvardinti emulsinio vandeninio rišiklio sukūrimą 1928 m. Jo simbolinis pavadinimas „Caparol“ yra sudarytas iš rišiklio sudedamųjų dalių pirmųjų skiemenų – kazeinas (Casein), parafinas (Paraffin) ir kiniškas medžio aliejus (Oleum).

Dispersinių dažų eros pradžia 1936 m. Dispersinių dažų eros pradžia taipogi siejama su dr. Murjahn išradimu – rišiklyje „Caparol” aliejų pakeisti akriline dispersija. „Caparol-Paste-Olfrei” buvo produktas, davęs pradžią visai šiuolaikinių dispersinių dažų technologijai.

Šiuolaikiniai dažai Iki XX a. vidurio dažai buvo parduodami miltelių pavidalu. „Caparol“ pristatė rinkai pirmuosius naudojimui jau paruoštus dažus. Tai žymiai supaprastino dažymo procesą meistrams ir garantavo kokybę, nes buvo eliminuota neteisingo dažų paruošimo rizika.

E.L.F. – ekologiškų dažų ženklas Plačiai visų dabar naudojamas E.L.F. ženklas taip pat yra dar 1985 m. sukurtas „Caparol“. E.L.F. pažymi, kad dažai išskiria mažiau lakiųjų organinių junginių ir neturi plastiklių bei organinių tirpiklių. Visi vidaus patalpoms skirti dažai atitinka E.L.F. standartą, kuris yra daug aukštesnis nei ES reikalavimai dažams. Tokį ženklą turi ir universalūs dažai „Amphibolin“, kuriais galima dažyti ir fasadinius paviršius, ir vidaus patalpas.

Dažai alergijų kamuojamiems žmonėms Jau gerą dešimtmetį gaminami „CapaSan“ dažai, pasižymintis ne tik ekologiškumu, bet ir turintys unikalią savybę sunaikinti ant jų nusėdusius organinius darinius ir taip pagerinti patalpų mikroklimatą. Be to, šie dažai mažina patalpų kvapus, tokius kaip tabako, maisto gaminimo ir pan. Ar tiesa, kad yra dažų, kurie slopina mobilųjį ryšį? Gal jais galima būtų išdažyti, pavyzdžiui, kalėjimus ir būtų išspręsta problema dėl nelegalių telefonų? Tikriausiai kalbate apie gruntą „ElectroShield“, kuris apsaugo nuo elektromagnetinės spinduliuotės. Jis rekomenduojamas naudoti ligoninėse, vaikų darželiuose, mokyklose, viešbučiuose, miegamuosiuose ir vaikų kambariuose. Specifiškai galima šį gruntą pritaikyti patalpoms, kur susidaro santykinai dideli elektromagnetiniai krūviai, pavyzdžiui, serverinės ir patalpos šalia jų. Mobiliojo ryšio šis produktas neužgožia, tačiau vienareikšmiškai sukuria sveikesnę ir švaresnę aplinką.

lakus ir kt. Produktai tarpusavyje yra susiję, jie papildo vieni kitų gerąsias savybes, todėl visuomet rekomenduojame rinktis sistemą – gruntą ir dažus, klijus ir stiklo audinio tapetus. Ypač tai svarbu renkantis šiltinimo sistemą naujam ar renovuojamam pastatui. Statybininkai jau ir Lietuvoje žino tai ir naudojasi šia patikrinta praktika. Ar šiltinimo sistemų srityje „Caparol“ taip pat orientuojasi į inovacijas? Žinoma, tokia yra įmonės kultūra ir tikslai. Pastarajame dešimtmetyje įvyko technologinis lūžis, kai rinkai pristatėme NQG technologiją.

NQG – naujosios technologijos fasadams NQG – nano kvarco dalelės, naudojamos fasadiniuose dažuose ir tinkuose. Ši moderni technologija pradėta naudoti tik 2008 metais, bet jau spėjo užkariauti Vokietijos ir Austrijos rinkas. Lietuvoje, naudojant NQG technologiją, taipogi yra renovajuomi ir statomi nauji pastatai. NQG technologija padėjo išspręsti keletą problemų – apdailos ilgaamžiškumo, fasadų švaros ir ryškių bei tamsių spalvų panaudojimo fasaduose. Trijų dimensijų kvarco nano dalelės ant paviršiaus sudaro tankų, kietą kaip mineralas trijų matmenų kvarco tinklą, kuris apsaugo rišiklį nuo termoplastiškumo net ir per didžiausius karščius. Dėl šios priežasties labai sumažėja fasado teplumas, prie jo daug mažiau limpa purvo dalelės, dulkės, augalų sporos, o fasadai ilgai išlieka švarūs. Ši technologija taip pat garantuoja aukščiausią atsparumą spalvos blukimui ir ilgaamžiškumą – estetinį vaizdą ir apsauginę funkciją sistemos su NQG technologija išlaiko net 15 – 20 metų.

Edition Carbon Kiolno parodoje „Caparol“ pristatė „Edition Carbon“ technologiją naujos kartos šiltinimo sistemoms. Karbono pluoštas fasadų šiltinimo sistemoms suteikia ypač didelį atsparumą apkrovoms ir smūgiams. Karbono pluoštu sustiprintas glaistas, padengtas net ploniausiu sluoksniu, daugeliui metų paviršiams suteikia ypatingo tvirtumo ir atsparumo, apsaugodamas pastatus nuo mechaninio poveikio, kaip kad spyriai kamuoliu arba gamtos reiškiniai – kruša, kuri dažnai padaro nemažai žalos įprastai šiltintiems fasadams. Karbono pluošto tempiamasis stipris yra net 20 kartų didesnis negu titano, kuris laikomas itin stipriu. Tai daugiausiai dėmesio „Caparol“ skiria technologijoms, o ne dizaino sprendimams? Technologijos ir įgalina nestandartinius dizaino sprendimus. Pavyzdžiui, su NQG technologija atsirado galimybė tamsiomis spalvomis dažyti fasadus, o tai anksčiau buvo neįmanoma. Atsiradus šiai technologijai, „Caparol“ pristatė ir FASSADE A1 spalvyną su daugiau nei 500 atspalvių, skirtų fasadams. Dažai ir tinkai spalvinami automatine sistema „ColorExpress“, kuria išgaunamas itin tikslus atspalvis. Vokietijoje įmonė glaudžiai bendradarbiauja su dizaino studija „ColorDesignStudio“, kur kartu kuriamos įvairios spalvinės ir faktūrinės koncepcijos – pavyzdžiui, spalviniai sprendimai mokymo įstaigoms, kurie padeda mokiniams geriau įsisavinti žinias, išlaikyti dėmesį ir atsipalaiduoti pertraukų metu. Kitas pavyzdys būtų Zukunftslebensraume koncepcija, skirta senyvo amžiaus žmonių slaugos namams, – joje pateikti spalviniai sprendimai, atkuriantys gamtos motyvus, o naudojami kontrastai specialiai pritaikyti senstančiam regėjimui. Tyrimais buvo nustatyta, kad žmogaus spalvų bei kontrastų suvokimas skirtingais amžiaus tarpsniais yra visiškai kitoks, todėl ir aplinka turi būti atitinkamai pritaikyta, kad žmonės joje jaustųsi gerai. Taigi, „Caparol“ dirba taip, kad technologijų ir dizaino kūrimo procesas eitų kartu, papildydami vienas kitą.

Ar įmonė specializuojasi tik ekologiškų vidaus dažų gamyboje? Viena iš bendrovės stiprybių – platus asortimentas ir sistemų pateikimas rinkai. Nors tradiciškai esame labiausiai žinomi kaip profesionalių dažų gamintojai, tačiau gaminame iš esmės visus produktus reikalingus apdailai – glaistus, gruntus, tinkus, vidaus ir fasadinius dažus, emales, grindų dangas,

2015: 3 (94) I 77


i

Įspūdžiai

Fotografijos: VYTAUTO GUREVIČIAUS.

78 I 2015: 3 (94)


2015: 3 (94) I 79


80 I 2015: 3 (94)


2015: 3 (94) I 81


i

INTERVIU

Interviu su metų interjero fotografe

Eugenija Dedok

Kas ir kada jus paskatino užsiimti fotografija bei kas yra jūsų fotografijos objektas? Manau, kad pirmiausiai mane paskatino aplinka, kurioje esu, mano artimi žmonės, kuriuos norėjau išreikšti savaip: įdomesniu kampu, su vis kitokia nuotaika. Kiekvieną dieną gali ieškoti inspiracijų sau artimoje ir suvokiamoje aplinkoje. Viskas prasideda būtent nuo tavojo vidinio pasaulio. Svarbu neužsidaryti savyje, būti atviram pasauliui, tada ir atsiranda stimulas viską pradėti. Fotografavimo objektas iš pradžių buvo gamta, Nida, gimtieji Trakai, uždari ir jaukūs Vilniaus senamiesčio kiemeliai su savo vidinėmis istorijomis. Vėliau vis įdomesnis fotografavimo objektas tapo gyvas, judrus ir įdomus žmogus, kurį pradėjau matyti kitu kampu. Dėmesį patraukia ir detalės, kurios dažniausiai mūsų visuomenėje pranyksta.

Ką fotografuoti yra sunkiausia ir kodėl? Didžiausia mano baimė buvo „veiksmo” fotografija (ekstremalaus sporto fotografija) – įvairių sporto renginių, automobilių, motociklų lenktynės, motokrosų, kaitavimo treniruotės, raliai. Tam reikėjo subręsti, nes fiksuojant tokias akimirkas, neapleidžia nerimas, ar spėsiu užfiksuoti norimą judesį, pagauti geriausią veiksmo momentą, emociją. Dabar bandau įveikti savo baimę, tikėti savimi ir judėti pirmyn. Manau, tobulėju, atrandu vis kažką naujo.

82 I 2015: 3 (94)


Koks yra jūsų mėgstamiausias žanras fotografijoje? Ką naujo dar norėtumėte išmėginti ir kodėl?

Kaip gimsta idėjos fotosesijoms? Ką apskritai jums, kaip asmenybei, suteikė ši veikla?

Labiausiai mėgstu portretus ir architektūrą. Pastarąsias, matyt, del to, kad esu architektė. Kitaip matau erdves įėjus į paprasčiausią kavinę ar paštą. Įdomesnius architektūros kampus, fragmentus tiesiog privalau užfiksuoti.

Įdėjos gimsta įvertinus aplinką, susitikus su klientais, stebint. Naujos, šviežios įdėjos visada kunkuliuoja, verda manyje. Net automobilių spūstyse stovint yra puikus metas apmąstymams. Turiu neįgyvendintų įdėjų sąrašą, tikiuosi, vieną dieną jas visas realizuosiu.

Norėčiau išmėginti studijinės fotografijos eksperimentus su šviesa, forma, abstraktu.

2015: 3 (94) I 83


Kai kurios įdėjos ateina visai netikėtai, tiesiog čia pat, tereikia tinkamu momentu pastebėti jas ir būti budriam pagaunant reikiamą kadrą. Žinoma, padeda ir mano profesinis erdvės pajautimas. Esu labai dėkinga Vilniaus dailės akademijos piešimo dėstytojui Arūnui Jonikui, kuris išmokė mane surasti tinkamus, įdomius, skirtingus žmogaus rakursus. Fotografuodama pasikraunu skleidžiama energija, tos akimirkos nuotaika net pačiame bendravimo procese.

84 I 2015: 3 (94)

Ši veikla man padeda unikaliau, giliau pažvelgti į bendrą visumą, suteikia budrumo – per trumpą laiką pamatyti tai, kas svarbu, ką reikia išryškinti. Pats procesas lavina fantaziją, vaizduotę. Kiekviena nuotrauka – tai tarsi mano ieškojimas, mano išgyvenimas, mano individualus pajautimas. Manau, fotografija yra daugiau nei tiesiog užfiksuota akimirka – čia svarbus charakteris ir emocija bei jausmai.


Ar turite savo autoritetų, kurių veiklą nuolat stebite, kuri jus įkvėpia? Kas jus inspiruoja?

Ar turite planų, susijusių su fotografija? Kokios jūsų ambicijos šioje srityje?

Pasklaidau į kitų kūrėjų darbus, tačiau stengiuosi neapsunkinti savęs informacija, kad neužstrigtų svetimos įdėjos ir nepradėčiau kopijuoti. Siekiu savo individualumo. Domiuosi kitų darbais dėl techninių žinių, dėl vizualaus pateikimo ir raiškos formų. Mane inspiruoja kelionės, įdomūs žmonės, jų skleidžiama energija. Ramus poilsis gamtoje įkvepia naujiems darbams, iššūkiams.

Ambicijos – tobulėti ir judėti tik pirmyn. Mano fotografavimo „alkis” naujiems neišbandytiems ir esamiems žanrams vis didėja. Planuose yra asmeninė studija, parodos tam tikra tematika. O artimiausi planai – internetinis puslapis bei naujos įrangos įsigijimas.

2015: 3 (94) I 85


i

GERAS DIZAINAS

Nacionalinis dizaino prizas GERAS DIZAINAS 2015 „Geras dizainas“ – tai nacionalinis konkursas, skirtas atrasti ir pažymėti geriausiam dizainui šalyje – Lietuvos įmonių produkcijai ir Lietuvos dizainerių darbams. Šiais metais konkursui iš viso pateikta 219 grafinio, daiktų, daugialypės terpės ir interjero dizaino sričių darbų. Tarptautinė komisija, kurią sudarė atstovai iš Švedijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Italijos ir Rusijos, skyrė 15 prizų – už 12 geriausių realizuotų gaminių bei tris projektus, ir 15 diplomų: 12 už gaminius ir 3 – už projektus.

LAIMĖTOJAI

Šių metų gegužės 4-ąją Kultūros ministerijoje įteikti Nacionalinio konkurso „Geras dizainas“ prizai ir diplomai. Konkurso nugalėtojus pasveikino ir prizus bei diplomus įteikė kultūros viceministrė Agneta Lobačevskytė.

Dvi skirtingų kartų ir patirčių kūrėjos, dvi vienodo ilgio virvelės, keli puslapiai Rytų ir Vakarų kultūros, gabalas spalvingos medžiagos, krislelis religijos, polimetilmetakrilato liejinys. Ilga istorija apie genetiškai paveldėtus simbolius ir nesibaigiančią minties liniją. Preciziškas lazerio rėžis. Sudėtingas postindustrinės epochos vertybių labirintas ir pirmas močiutės Justicijos įspūdis – „Šito aš tikrai nedėvėsiu“.

Laimėtojų darbų parodą Technikos ir energetikos muziejuje buvo galima aplankyti „DIZAINO SAVAITĖS“ metu.

86 I 2015: 3 (94)

„Vertigo“ papuošalų kolekcija UAB „Sekmadienio šokėjai“, diz. Ernesta Vala ir Beatričė Vanagaitė.

Sulčių „Mana“ pakuotės MB „Sulčių fabrikas“, diz. PRIM PRIM studija, Miglė Vasiliauskaitė, Kotryna Žilinskienė, Kristina Liaudanskaitė. „Mana” – tai Lietuvoje analogo neturinčios šaltai spaustos „premium“ kategorijos  sultys. Produktas skirtas aktyviam ir skubančiam, bet sveikai gyvensenai  neabejingam žmogui – kasdieniniam vartojimui. Grafinis sprendimas atskleidžia natūralių produktų spalvingumą, tačiau taip pat atlieka ir informacinę funkciją.


Namų kvapai „LOOK: #lithuanians“ FUMparFUM,
 diz. Dovilė Džervutė. Pakuočių serija namų kvapams „LOOK: #lithuanians“ inspiruota postinternetinės kartos lietuvių. Jie daug keliauja, migruoja, grįžta atgal. Tai – lietuvio „išlikimo svetur“ rinkinys, „namų kvapas“, padėsiantis numalšinti gimtinės ilgesį.

Stalas „Panevėžys“ www.kairiuprekyba.lt, diz. Rytis Zaveckas. Elegantiškas valgomojo stalas optiškai atrodo itin lengvas. Grakščios stalo kojos tarytum susilieja su stalviršiu ir kuria lengvumo iliuziją. Nors stalas ir atrodo labai trapus, tačiau pasižymi puikiomis techninėmis charakteristikomis.

KTU vizualinis stilius ir studijų leidiniai Kauno technologijos universitetas,
 diz. Evelina Baniulytė. Modernus KTU požiūris į studijas padarė įtaką ir bendram identitetui. Kauno technologijos universiteto vizualinis identitetas ir Kauno technologijos universiteto bakalauro ir magistro studijų programų leidiniai akivaizdžiai paveikti minimalizmu ir konkretumu persmelktos pasaulėžiūros.

Valiklis „ACME DROP Screen cleaner 2 in 1“ UAB ACME Europe,
 diz. Julius Bučelis, Ignas Rumbutis. Išskirtinė šio ekranų valiklio savybė – daugiafunkcionalumas. Papurškus valikliu nešvarų ekraną, jį tiesiog reikia nuvalyti pakuotės šonu, padengtu specialia neaustine mikropluošto šluoste. Vos kelis eurus kainuojantį produktą jau galima rasti prekyboje.

2015: 3 (94) I 87


Kolekcija „Būk matomas“ diz. Milita Balčaitytė ir Elzė Sakalinskaitė Drabužių ir aksesuarų kolekcija „Būk matomas“ atspindi šiuolaikinį miesto žmogų, jo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Visi kolekcijos elementai yra dekoruoti stilizuotu Vilniaus miesto žemėlapiu, kuris naktį tampa dar ryškesnis, nes turi atšvaito funkciją. Ypač rekomenduojama naktinėtojams ir dviračių mylėtojams!

Kepsninė / Krosnelė Vilniaus dailės akademija,
 diz. Barbora Adamonytė. Tris vartojimo scenarijus turinti kepsninė-krosnelė leidžia susikurti norimą objektą: aukurą ar mažą laužavietę, kepsninę, kai į kepimo inde esantį vidinį laiptą įstatomos grotelės, ar, uždėjus gaubtą, – šilumą skleidžiančią krosnelę, ant kurios viršaus galima virti ar šildyti maistą.

Lopšys „Gegutė“ Vilniaus dailės akademija,
 diz. Vilius Dringelis. Naujagimio lopšys, įkvėptas šakų ir lizdo motyvų, skirtas naudoti iki to laiko, kol kūdikiui bus 3 – 4 mėnesiai, tiksliau, dar nepradėjusiam aktyviau judėti. Lopšys lengvai ir greitai surenkamas iš kelių detalių: kojų, pagrindinio strypo, kištukų ir audinio, todėl jį patogu transportuoti ir sandėliuoti. Ant lopšio konstrukcijos galima kabinti ir greitai pasiekti naujagimio daiktus.

88 I 2015: 3 (94)


Kilimų kolekcija „Gervė“, „Žvirblis“, „Sniegena“ UAB „Pluošto linija“, diz. Agnė Kišonaitė. Kilimų kolekciją sudaro trys pagal dailininkės Agnės Kišonaitės tapytus paveikslus sukurti kilimai: „Gervė“, „Žvirblis“ ir „Sniegena“. Kilimų dizainą bei spalvas taip pat sukūrė dailininkė Agnė Kišonaitė. Ši kolekcija – išskirtinai lietuviškas produktas: motyvuose panaudoti lietuviški paukščiai, rankų darbo kilimai Lietuvoje pagaminti iš lietuviško lino.

Maišytuvas „Ultima 50“ UAB „Rubineta“, diz. Simona Gluškevičiūtė. Virtuvinis maišytuvas su lanksčia silikonine žarna ir magnetiniu laikikliu. Nepretenzingo dizaino, tačiau itin funkcionalus: silikoninė žarna palengvina indų plovimo procesą, o magnetinis laikiklis puikiai atlieka tvirtinimo funkciją. Elegancijos ir modernumo įspūdį kuria metalo ir juodo silikono medžiagų kontrastas.

Šviestuvas „O-light“ diz. „O. Gut design studio“, Oksana Gut ir Artūras Akstinas „O – Light“ šviestuvas yra išskirtinis savo estetika ir architektūrine visuma. Panaudojant fitodizaino elementus, norima perteikti sąsajas tarp dviejų skirtingų medžiagų ir šviesos. Žolės motyvas šaltam biuro interjerui suteikia dinamiškumo ir jaukumo.

2015: 3 (94) I 89


Baldų sistema „Ypsilon“ UAB „Gurda“,
 diz. Gediminas Juška. Išskritinio dizaino modulinė baldų sistema. Moduliai leidžia lengvai keisti objektų išdėstymą ir pritaikyti prie biuro interjero, atsižvelgiant į darbuotojų skaičių. Lengvai moduliuojama biuro baldų sistema su mobiliaisiais elementais pasižymi ergonomiškumi ir detalių estetika.

Knyga „Grafinio dizaino pojūtis“ Vilniaus dizaino kolegija,
 diz. Marija Matiušova. Idėja – sukurti taktilinę knygą, skirtą akliesiems ir regos dovaną turintiems žmonėms, norintiems susipažinti su grafinio dizaino ypatybėmis. Pagrindiniai tikslai: nedidelės knygos leidybos sąnaudos, pritaikymas mažam ir dideliam tiražui, siekiant atitikti geros taktilinės knygos kriterijus (medžiagų paletės įvairovė, susidėvėjimas, storis/svoris, saugumas, patogumas); taktilinei knygai pritaikyti šiandienos grafinio dizaino tendencijas; sukurti regai ir lytėjimui patrauklią ir funkcionalią knygą.

Degtinė „Lithuanian Vodka Gold. DiamondEdition“ AB „Stumbras“, diz. Asta Kaušpėdaitė, „Studija CREATA“ ir Jūratė Paulauskienė. Sodų įkvėptas riboto leidimo degtinės butelio dizainas. Etnografiniai motyvai sustiprina lietuviškumo įspūdį, matinio stiklo butelis kontrastuoja su blizgiais stilizuotų sodų motyvais. Tai jau ne pirmas lietuviškos degtinės riboto leidimo dizaino butelis.

90 I 2015: 3 (94)


DIPLOMAI

Logotipas „Alaus biblioteka“ UAB „Šešiasdešimt“,
 diz. „McCann Vilnius“, Tadas Kazakevičius, Justina Steponavičiūtė, Aurimas Kadzevičius. Kiekvienoje alaus taurėje slepiasi istorija apie alų ir apie jį mėgstantį žmogų. Logotipo paprastumas, įkvėptas ir alaus receptūros, kuri nesikeičia šimtmečiais. Toks pat paprastas ir minimalus požiūris išlaikytas visame „Alaus bibliotekos“ firminiame stiliuje.

„Sucré“ pakuotės UAB „Biržų duona“,
 diz. Edvardas Kavarskas. Trijų linijų sausainių „macarons“ pakuotėms sukurta individuali geometrinių formų grafika, atitinkanti linijų spalvas ir skonius. Tokį dizainą įkvėpė suprematizmo ir konstruktyvizmo menininkų kūryba, kurios įtaka jaučiama vėlesnėse abstrakčiojo meno, tarp jų – minimalizmo ir ypač šiuolaikinės mados srovėse.

Papuošalų kolekcija „The Basic“ diz. Agnietė Preidytė „The Basic“ yra papuošalų prekės ženklas, įkvėptas geometrinių formų estetikos. Kuriant analizuojamas ryšys tarp produkto ir vartotojo. Objektai skatina vartotojus ieškoti santykio tarp produkto ir jo esmninės paskirties. Minimalistinis dizainas yra nepretenzingas, tad atitinka daugelio poreikius.

2015: 3 (94) I 91


Laikrodis „Tiksi“ INDI, diz. INDI, Simonas Tarvydas. Originalaus dizaino sieninis laikrodis „Tiksi“ iš pirmo žvilgsnio primena betoną, tačiau iš tiesų yra pagamintas iš popieriaus masės. Ši originali technologija pasižymi tvarumu ir ekologiškumu. Dizaineriai siūlo įsigyti ir šia technologija pagamintų kitų interjero detalių, kurios susilieja į visumą.

Kėdė „Naivi“ EMKO, diz. „etc.etc“. Atrodytų, „Naivi“ gali būti nupiešta vaiko – šeši vienodi pagaliukai ir sėdimoji dalis, bet tiek ir tereikia išskirtiniam ir patogiam baldui sukurti. Jokių nereikalingų detalių ar blaškančių elementų – kukli ir paprasta „Naivi“ kėdutė sukurta netuščiažodžiaujant – juk svarbiausia yra funkcionalumo ir dizaino sintezė, suteikianti didžiausią pasitenkinimą vartotojui.

Audiniai „Tautinio kostiumo įkvėpti raštai“ Lietuvos liaudies kultūros centras, diz. Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė (LT-identity), Augustinas Paukštė. Tautinio kostiumo įkvėpti raštai – suvalkietiškos lelijos, žemaitiški dryžiai, dzūkiški langeliai, aukštaitiškas languotumas. Raštai sukurti tyrinėjant ir kūrybiškai interpretuojant skirtingų Lietuvos etnografinių regionų kultūros paveldą ir perkelti ant audinių skaitmeninės sublimacinės spaudos būdu. Ievos Ševiakovaitės ir Jolantos Rimkutės 2014 metų kolekcijai sukurta 15 tradicinį tautinį kostiumą ir modernias mados tendencijas jungiančių modelių.

Šviestuvas „Trauka“ Vilniaus dailės akademija,
 diz. Kotryna Butautytė.  Visi kūnai traukia vienas kitą tam tikra jėga, tačiau jėgos stiprumas tarp jų skiriasi, ir yra ne visuomet paaiškinamas gravitacijos dėsniais ar pagrįstomis teorijomis.
Remiantis šia mintimi, sukurtas šviestuvas „Trauka“ yra nuolat kintančios išvaizdos ir leidžia reguliuoti šviesos sklidimo kryptį. Šviestuvas sudarytas iš atskirų elementų: magnetinės bazės, šviečiančios metalinės lazdelės ir neatsiejamos į visumą apjungiančios magnetinės traukos.

92 I 2015: 3 (94)


Arbatinukas „Arba“ Vilniaus dailės akademija, Telšių fakultetas,
 diz. Kristina Klenauskaitė. Medžiagos: porcelianas, karščiui atsparus stiklas. Matmenys: talpa – 800 ml, aukštis – 21 cm, skersmuo – 9,5 cm. Abi arbatinuko dalis galima plauti indaplovėje. Metalinis arbatžolių sietelis, pakabintas ant indo dangtelio, puikiai atlieka savo funkciją ir pažada niekada nepasimesti.

Maisto pakuotės „Narvesen“ UAB „Reitan Convenience Lithuania“,
 diz. „McCann Vilnius“, Džiugas Valančauskas. „Narvesen“ greito apsipirkimo parduotuvėms skirtos maisto ir gėrimų pakuotės – spalvotos, ryškios ir papuoštos šmaikščiais tekstais, pasakojančiais, kuo pakuotėje esantis produktas ar net pati pakuotė gali virsti, pasitelkus šiek tiek fantazijos. Išskirtinės pakuotės savaime tapo reklamos priemone prekybos tinklui, praktiškai neinvestavusiam į tradicines reklamos priemones.

Arbatos gėrimas su žolelėmis UAB „ATUTU“,
 diz. Smiltė Bagdžiūnė ir Elvita Brazdylytė. Mediniame šaukštelyje išlietas cukrus ir ekologiškos žolelės – pipirmėtės, ramunėlės ir čiobreliai. Užplikę verdančiu vandeniu, mėgausitės puodeliu kvapnios arbatos. Visi produkto ingredientai yra natūralūs.

2015: 3 (94) I 93


Rašomasis stalas „Workaholic“ UAB „Boleros“,
 diz. Mindaugas Žilionis. Stalas sukurtas ieškant optimalios ir universalios darbo vietos sprendimo. Jis gaminamas iš drėgmei atsparios laminuotos beržo faneros. Konstrukcijos pagrindas – panaudotas unikalus tvirtinimo mazgas, leidžiantis be vargo ir greitai surinkti.

Šiltukai diz. Milita Balčaitytė ir Elzė Sakalinskaitė Vienų jau pamirštos, kitų naujai atrastos šildyklės yra nepakeičiamos šaltais vakarais. Tereikia pripildyti karštu vandeniu, ir žiemos šalčiai – nebaisūs. Vilnones šildykles ne tik maloniau glausti prie kūno – jos ilgiau išsaugo šilumą. Natūralios odos detalės leidžia šildykles patogiai pakabinti, tad jos papuoš kiekvienus namus.

Tekstilės kolekcija „Spalvos” www.decosinto.lt,
 diz. Inga Diržininkienė. Minimalistinio dizaino lininių paplūdimio vaisių šerbeto spalvų rankšluosčių kolekcija, pagaminta iš dažyto ir plauto 100 proc. lininio audinio, kurį itin malonu glausti prie kūno. Šie rankšluosčiai Jus tikrai išskirs iš saule besimėgaujančių poilsiautojų minios ir tarnaus ne vienerius metus.

94 I 2015: 3 (94)


Projektas „Go To Lithuania“ diz. Matas Zaloga „Go To Lithuania“ (www.tolithuania.com) – tai internetinis projektas, infografikas, glaustai ir suprantamai pristatantis mūsų šalį užsienio svečiams bei skatinantis domėtis Lietuva. Projektas sulaukė atgarsio ne tik Lietuvos žiniasklaidoje, bet ir socialiniuose tinkluose. „Behance“ redaktorių šis projektas pripažintas  skatinančiu kitokį mąstymą.

Šviestuvas „Tano“ Vilniaus dailės akademija, diz. Lukas Avėnas. Kinetinis darbo stalo šviestuvas. Teleskopinis principas leidžia keisti šviesos kiekį, kryptį ir šviestuvo formą. Tai patogu, nes skaitant, rašant ar piešiant reikia stipresnės, tiesioginės šviesos, o dirbant kompiuteriu šviesos reikia mažiau. Minimalistinio dizaino „Tano“ leidžia patogiai valdyti apšvietimą. Šis šviestuvas tarsi susilieja su darbo aplinka.

2015: 3 (94) I 95


Istorija – kažkur tarp keistumo ir neįprastumo. Vaizdai

sukasi aplink paslaptingumą, paslaptį tarp modernumo ir seno, garso ir tylos, švaros ir purvo. Dvilypumas išreiškiamas šviesa, kompozicija, spalvomis, charakteriu ir jausmais, tačiau nuotraukose žmonės gyvena.


Nuotraukos: Lino Vaitonio.


Šviesios spalvos, lengvi audiniai ir gaivi nuotaika – „Body Talk“ kūrėjos pristato naują kapsulinę vasaros kolekciją ir bendrą fotosesiją su „Ffakers“ fotografių duetu.


Nuotraukos: „FFakers“. Makiažas: Greta Juozaponytė. Avalynė: „Vėjas Gluosniuose“.


i

interviu

Julija Žižė:

„Galvok bei gyvenk pozityviai – ir viskas bus gerai“ Nuoga merginos krūtinė, pridengta tik mažais lipdukais, – taip savo kūrybą pirmą kartą pristatė Julija Žižė, dabar galinti džiaugtis dideliu būriu jos darbų gerbėjų.

104 I 2015: 3 (94)


Papasakok, kaip gimė „Wear Mad By July“. Kada, kaip, prieš kiek laiko ir kodėl pradėjai kurti? WMBJ gimė prieš pusantrų metų: sukūriau sau palaidinę su „mikio“ logotipu ir sulaukiau daug laiškų, kuriuose buvo klausiama, kur galima įsigyti, tuomet savo draugės, vieno „butiko“ savininkės, pasiteiravau nuomonės, ką mano apie tai, jei sukurčiau tokių palaidinių liniją ir pristatyčiau per „Mados naktį“. Ji atsakė, kad vertina teigiamai! Taip ir prasidėjo. Per tą vakarą pardavėme visas palaidines, taip pat skandalingai pristačiau savo naują kolekciją su apsinuoginusia „mike“. Kolekcija irgi sulaukė didelio populiarumo.

Koks yra „Wear Mad By July“ žmogus? Kaip jis gyvena, kur lankosi, ką veikia gyvenime? WMBJ žmogus yra pozityvus, stilingas, pasitikintis savimi, mėgstantis aktyvų ir produktyvų laisvalaikį. Tai – asmenybė, kuri myli save, o savimi ir savo išvaizda rūpinasi nuolat ir, žinoma, nori išsiskirti iš minios kitokiais drabužiais.

Pristatai labai skirtingas drabužių linijas. Pristatau skirtingas, nes kiek tą patį galima pardavinėti? Idėjų yra, viskas duota, tik įgyvendink. Nemanau, kad visa Lietuva nori vaikščioti su tuo pačiu logotipu. Yra skirtingi sezonai, skirtingos

progos, reikia būti nenuobodžiam, inovatyviam ir bet kuriuo atveju atrasi klientą, kuriam patiks pristatoma naujiena.

Papasakok apie naujausią kolekciją. „Marshmallow“ – švelni, nenuobodi spalva. Lietuvoje ji nelabai dar pažįstama kasdienybėje ir šiaip pati dabar esu susižavėjusi pasteliniais atspalviais, ypač rožiniais, bet ne tais „barbiškais“, o prabangiais. Savo kolekcijos spalvą įvardijau kaip zefyro spalvą, nes „marshmallow“ visiems būtent su tokia rožine, manau, ir asocijuojasi. WMBJ gali būti ne vien „kreizovi“ džemperiai su aplikacijo-

mis laisvalaikiui, bet ir subtiliai elegantiški, žavūs ir „zefyriški“ toje pačioje kiekvienos merginos, moters kasdienybėje. Argi apsivilkęs ryte sau mielą rūbą, nejauti, jog visa diena užprogramuoja pozityviam veiksmui, nes pasitiki savimi, kiekvieną kartą gera žiūrėti į veidrodį ir grožėtis savo aprangos pasirinkimu, makiažu, šukuosena?

Kiek žmonių dirba su tavo prekės ženklu? Kas jie? Visą kūrybinį procesą atlieku ir sugalvoju pati. Yra pardavimų vadybininkė, tai iš esmės mes dviese ir dirbame. Turiu grafikos dizainerę, latvę Kariną, kuri perteikia mano aplikacijas spaudai. Turiu vyrą fotografą, o su juo

2015: 3 (94) I 105


mes esame puiki komanda. Kai reikia įgyvendint kokią idėją, visada atsargiai renkuosi tik savo srities profesionalus, kurie išmano tai, ką daro. Nemėgstu imtis daryti visko, nes manau, jog kiekvienas turi daryti tai, ką išmano geriausiai.

Ar sunku „įsukti“ naują prekės ženklą Lietuvos mados pasaulyje? Su kokiais sunkumais teko susidurti? Čia, matyt, ir sėkmė, ir tikėjimas, susidūrus su gamybiniais sunkumais, yra svarbiausi. Reikia norėti daryti, tuo gyventi kiekvieną dieną, jausti, ko žmonėms reikia, ir viskas klostysis puikiai.

106 I 2015: 3 (94)

Kokiais Lietuvos dizaineriais žaviesi? Be abejo, J. Statkevičiumi, taip pat patinka K. Kruopenytė su savo varikliuku, I. Daugirdaitė, nes ji originali kurdama ir geba atskleisti moters grožį.

Tradicinis klausimas: kokie tavo ateities planai? Kurti, kurti, kurti. Nesustoti ir tuo gyventi. Myliu tai, ką darau, ir niekas manęs nesustabys, jokios negandos ar baimės dėl to, kas ir kaip bus rytoj ar po metų. Reikia gyventi ir mąstyti pozityviai, ir viskas bus gerai.


„Greenery“ vertikalus sodas puošia lauko bei vidaus erdves, O integruota lašelinė laistymo sistema rūpinasi prieskoninėmis žolelėmis ir augalais.

Konstitucijos pr. 15/5, Vilnius, tel.: + 370 5 2740385, idn@idnvilnius.lt, www.idnvilnius.lt

Italų dizaino namai – Vilnius

IDNVilnius

"Centras" Nr.3, 2015  

Kupini įspūdžių grįžę iš Venecijos meno bienalės, kurios fotografijų koliažą rasite mūsų puslapiuose, žengiame į vasaros sezoną. Šis numeris...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you