m. lapkritis)
Autorinės teisės ir dirbtinis intelektas (2025
Autoriai:
advokatas Rokas Janauskas ir teisininkė Alvina Daktaraitė (janauskas.lt), advokatas Gediminas Pranevičius, patentinis patikėtinis (IP forma).
Ldf leidėjas:
Finansuoja:
Šio leidinio tikslas – trumpai pristatyti autorių teisių ir dirbtinio intelekto temą ir pateikti atsakymus
į dažniausiai užduodamus klausimus.
Dirbtinis intelektas ir kūryba
Dirbtinis intelektas (toliau – DI) keičia kūrybinius procesus, nes suteikia galimybę greitai kurti įvairias koncepcijas, erdvinius sprendimus ir vaizdinius modelius. DI leidžia eksperimentuoti su formomis, proporcijomis ir stilistinėmis variacijomis, kurias anksčiau būtų buvę sunku sukurti pasitelkiant tradicines priemones. Tuo pačiu metu kyla klausimų dėl kūrinių originalumo ir autentiškumo: nors DI gali pasiūlyti naujų variantų, galutinis kūrinio vertinimas ir teisinė apsauga priklauso nuo žmogaus kūrybinio indėlio.
Be to, DI technologijos keičia kūrinių rinkos dinamiką ir vertinimo kriterijus. Greitai generuojami modeliai gali skatinti eksperimentuoti su naujomis stilistinėmis formomis ir tuo pat metu kelti iššūkių, susijusių su unikalumo vertinimu bei teisine kūrinių apsauga. Tinkamai naudojamas DI gali padidinti kūrėjų našumą, suteikti naujų kūrybinių įžvalgų ir skatinti inovacijas. Tačiau gautus rezultatus būtina sąmoningai atrinkti, suredaguoti ir patikrinti, ar jie perteikia originalias autoriaus idėjas. Taip DI tampa tiek kūrybiniu įrankiu, tiek naujų diskusijų apie kūrinių vertę, originalumą ir autorystės apsaugą objektu.
DI kūrybinėse industrijose dažniausiai naudojamas dviem būdais: kaip menininko kūrybą praturtinantis įrankis arba kaip jį pakeičianti technologija. Kaip pagalbininkas, DI išplečia kūrėjo galimybes: padeda tiksliau įgyvendinti idėjas, greičiau eksperimentuoti ir pasiekti puikių rezultatų – be technologijų, tai padaryti būtų gerokai sunkiau. Kai DI naudojamas kaip pakaitalas, beveik visas
kūrybos procesas pereina į algoritmo rankas: asmenys gali kurti vaizdus ar muziką tiesiog pateikę nurodymus (angl. „prompt“). Tačiau žmonės paprastai labiau vertina tuos kūrėjus, kurie technologiją integruoja kūrybiškai, o ne perduoda jai visą darbą.
Kūrybiniame procese DI gali tapti įkvėpimo šaltiniu, siūlyti idėjas, stilius ar net eksperimentinius kūrinio variantus. Jis gali pateikti menininko darbą skirtinguose stilistiniuose kontekstuose, remdamasis ankstesnių kūrėjų tradicijomis. Kūrėjo funkciją atliekantis DI savarankiškai generuoja kūrinius pagal žmogaus pasiūlytą koncepciją, pavyzdžiui, laikydamasis tekstinių instrukcijų pateikia vizualus. Tokia dinamika pakylėja žmogų iš vykdytojo į idėjų kūrėjo, konceptualaus mąstytojo poziciją, o DI tampa šias koncepcijas materializuojančiu įnagiu.
Kas yra autorius, jei darbui sukurti naudojamas DI?
Tradiciškai autoriumi laikomas menininkas, kuris pats dalyvauja kūrybos procese ir priima pagrindinius kūrybinius sprendimus. Tačiau kai kūrinį sugeneruoja DI, situacija tampa kur kas sudėtingesnė: kyla klausimas, kam iš tikrųjų priklauso autorystė. Ar ją būtų galima priskirti pačiai programai, algoritmams, o gal duomenims, kuriais DI rėmėsi, kurdamas paveikslą ar muziką? Tokiu atveju nebeaišku, kas iš tiesų yra kūrinio kūrėjas. Vis dėlto tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų valstybių galiojantis principas yra paprastas: autoriumi gali būti pripažintas tik žmogus.
Pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 6 straipsnį, autorius yra kūrinį sukūręs fizinis asmuo. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnis numato, kad autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Autorių teisės saugo tik tuos kūrinius, kurie yra žmogaus originalios kūrybinės veiklos rezultatas. Tai reiškia, kad DI sugeneruoti darbai savaime neatitinka tradicinio autorystės kriterijaus ir kelia naujų klausimų dėl kūrėjo vaidmens šiuolaikinėje kūryboje. Kitaip sakant, kūrinys privalo būti žmogaus kūrybinės veiklos išraiška, o ne autonomiško algoritmo veikimo pasekmė.
Jeigu fizinis asmuo tik duoda nurodymą dirbtiniam intelektui pasiekti tam tikrą rezultatą – tarkime, sukurti logotipą, muzikos kūrinį ar poemą, o pats kūrybiniame procese nedalyvauja, toks DI sugeneruotas turinys, autorių teisių požiūriu, nelaikomas kūriniu. Tokiais atvejais DI veikia savarankiškai, vykdydamas automatinius duomenų analizės, apdorojimo ir generavimo procesus, be žmogaus kūrybinio indėlio.
Panašiai vertinamos ir kitos situacijos, kai kūrinys atsiranda savaime, be žmogaus kūrybinės veiklos – pavyzdžiui, kai gyvū- 1 pav. Vaizdas, sukurtas su „Nano Banana“
nas atsitiktinai paspaudžia fotoaparato mygtuką ir taip padaro nuotrauką. Tokiu atveju taip pat nėra asmens, kurio sąmoningas kūrybinis sprendimas ar pasirinkimas būtų lėmęs rezultatą.
2 pav. Vaizdas, sukurtas su „Nano Banana“
Esminis kūrinio pripažinimo autoriniu ženklu kriterijus yra fizinio asmens indėlis ir kūrybinis rezultatas. Kai šių elementų nėra, o rezultatas atsiranda vien dėl technologinio ar atsitiktinio proceso, teisės požiūriu, jis nelaikomas kūriniu. Todėl tiek DI sugeneruoti, tiek savaime, be žmogaus kūrybinės veiklos atsiradę kūriniai nėra saugomi autorių teisių.
Įprastinės autorystės apibrėžtys
Taigi, DI pateikti rezultatai dažnai nepatenka į įprastines autorystės apibrėžtis ir verčia iš naujo svarstyti, kaip turėtų būti traktuojami tokie kūriniai dabartinių technologijų eroje:
■ Viena iš pozicijų teigia, kad DI sistemų kūrėjai galėtų būti laikomi DI generuojamo meno autoriais. Ši nuostata daugiausia remiasi tuo, kad autorystė gali būti priskiriama tam, kas inicijuoja ir kontroliuoja kūrybos procesą. Šios idėjos šalininkai pabrėžia, kad programų kūrėjai DI sistemoms suteikia struktūrą, funkcionalumą ir kūrybinį veikimo modelį, todėl tam tikra prasme jie „įdiegia“ kūrybiškumą į technologiją. Vis dėlto kūrėjai jau yra teisiškai saugomi kaip programinės įrangos autoriai, todėl jų paskyrimas DI meno autoriais sukurtų dvigubo teisių naudojimo problemą. Svarbiausia tai, kad DI kūrėjas nėra tas asmuo, kuris inicijuoja konkretų kūrinio turinį, – jo indėlis yra technologinis, o ne meninis. Todėl šiuo atveju autorių teisės neprisidėtų prie kūrybos skatinimo politikos ir netgi sumažintų galutinių naudotojų motyvaciją kurti naujus darbus.
■ Kita pozicija remiasi teiginiu, kad autorystė turėtų būti priskirta pačiai DI sistemai. Teigiama, jog DI gali būti laikomas
teisėtu išradėju ar kūrėju, nes žmogaus pateikti nurodymai esą nėra esminis indėlis į galutinį rezultatą. Vis dėlto tokia logika tinka nebent patentų teisės kontekste, kur saugomas mechaninis išradimas ir nereikalaujama žmogaus kūrybinio indėlio. Priešingai nei patentų teisės, autorių teisės yra sukurtos būtent žmogaus meninei raiškai saugoti. DI nėra subjektas, kuris komunikuoja ar reiškiasi taip, kaip tai daro žmogus, naudojantis technologiją kūrybai. Kadangi DI nėra fizinis asmuo ir negali būti laikomas kūrybos subjektu, jis negali turėti ir teisinio autoriaus statuso. Todėl pripažinti DI sistemą DI meno autoriumi būtų nesuderinama su autorių teisių sistema.
■ Su teise ir praktika labiausiai suderinama pozicija, pagal kurią autoriaus statusas suteikiamas DI sistemos naudotojui. Naudotojas yra tas, kuris inicijuoja kūrinio sukūrimą, pateikia kūrybines gaires, nurodymus, formuoja estetinį rezultatą ir priima sprendimus dėl galutinės kūrinio formos. Taip būtent jis įneša kūrybinį indėlį, kurio ir reikalauja autorių teisės. Taip pat šis modelis leidžia išlaikyti teisinę pusiausvyrą: DI kūrėjas išsaugo teises į programinę įrangą, o naudotojas – teises į su DI pagalba sukurtą rezultatą. Tokia sistema skatina kūrybą, neapriboja inovacijų ir atitinka priežastinio ryšio principą – be naudotojo įsikišimo ir jo priimtų sprendimų, kūrinys tiesiog nebūtų atsiradęs. Taigi būtent naudotojas turėtų būti traktuojamas kaip DI meno autorius.
DI – įrankis kūrėjo rankose
Dirbtinis intelektas tapo reikšmingu kūrybos įrankiu, nes leidžia greitai ir nuodugniai ištyrinėti galybę idėjų ir vizualinių sprendimų. DI gali modeliuoti įvairius scenarijus, kurti naujas formas, siūlyti alternatyvias kompozicijas ir padėti testuoti įvairius dizaino variantus ar meninės raiškos formas – tradiciniais metodais tai būtų sunku padaryti. Taip DI ne tik spartina kūrybinius procesus, bet ir suteikia galimybę analizuoti, eksperimentuoti, derinti skirtingas koncepcijas ir atveria naujas kūrybinio mąstymo perspektyvas. Be to, šis įrankis leidžia vizualizuoti idėjas ankstyvose kūrybos stadijose, rasti netikėtų sprendimų ir lengviau koordinuoti kompleksinius projektus, dėl to kūrybinė praktika tampa interaktyvesnė, atviresnė eksperimentams.
Autorių teisės prasme, situacija, kai DI naudojamas kaip pagalbinė priemonė, o fizinis asmuo tiesiogiai dalyvauja kūrybiniame procese, galėtų būti vertinama autorystės pripažinimo kontekste. Tokiu atveju DI veikia kaip įrankis, padedantis įgyvendinti autoriaus kūrybinę viziją. Tačiau kūrybiniai sprendimai, pasirinkimai ir galutinė kūrinio forma priklauso fiziniam asmeniui. Teoriškai, tokiu atveju būtų galima sakyti, kad kūrinys, sukurtas pasitelkus DI, galėtų būti autorių teisių objektas. Taip galėtų būti tuomet, kai DI tik nežymiai koreguoja paties žmogaus sukurtą pirminį kūrinio variantą arba, atvirkščiai, DI sugeneruotą pirminį „kūrinį“ paskiau pakeičia žmogus.
Tačiau šiuo metu tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos teisinėje sistemoje nėra aiškaus reglamentavimo, kuris nustatytų, kokio masto fizinio asmens dalyvavimas kūrybiniame procese
yra pakankamas, kad atsirastų autorių teisių apsauga. Taip pat nėra aišku, kam konkrečiai priklausytų autorių teisės į kūrinius, kuriuos kuriant dalyvavo DI. Dėl šių priežasčių klausimas, ar naudojant DI gauti rezultatai gali būti laikomi autorių teisių objektais, šiuo metu nėra visiškai aiškus.
Dabar Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas nėra pritaikytas tokiems technologiniams scenarijams. Trūksta ir teismų praktikos, kuri padėtų išaiškinti, kaip turėtų būti vertinami atvejai, kai kūrinys sukuriamas padedant DI. Todėl ši sritis tebėra teisiškai neapibrėžta. Tikėtina, kad ateityje atsiras tiek teismų išaiškinimai, tiek teisės aktų pakeitimai, kurie suteiks daugiau aiškumo ir padės sureguliuoti autorystės bei teisių priklausomybės klausimus DI kūrybos kontekste.
Šiuo metu vis daugiau menininkų į savo veiklą integruoja dirbtinį intelektą: jis padeda kurti piešinius, skulptūras, performansus ir instaliacijas. Šiame procese DI tampa ne tik įrankiu, bet ir kūrybiniu partneriu, sustiprinančiu žmogaus kūrybinį potencialą.
Ar DI gali naudoti mano darbus?
3 pav. Vaizdas, sukurtas su „Nano Banana“
Klausimas, ar DI gali naudoti fizinio asmens kūrinius savo mokymuisi ar naujiems kūriniams generuoti, tebėra vienas iš labiausiai diskutuojamų. Tačiau ir iki šios dienos aiškių atsakymų nėra. Dabartinėje situacijoje nėra visiško aiškumo, nes teisė vis dar bando prisitaikyti prie sparčiai besivystančių technologijų. Vyrauja skirtingos nuomonės – autorių apsauga prieš DI kūrėjų teisę tobulinti įrankius ir progreso plėtrą.
Nors galima įžvelgti tam tikras tendencijas dirbtinio intelekto modeliams mokyti naudojamo turinio teisėtumo srityje, jos dar nėra visiškai įtvirtintos nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje.
Vienas kertinių klausimų susijęs su tuo, ar turinys, naudojamas DI mokyti, buvo įgytas teisėtai ir ar įmonės gali pagrįstai dokumentuoti šaltinius, iš kurių modeliai semiasi duomenų. Šią problematiką iliustruoja byla „Bartz v. Anthropic“, kurioje JAV teismas sprendė dėl autorių teisių pažeidimo galimybės, susijusios su milijonų knygų naudojimu „Claude“ treniruoti.
Teismas pripažino, kad teisėtai įsigytų knygų naudojimas modeliui treniruoti gali būti vertinamas kaip sąžiningas naudojimas (angl. „fair use“), nes jis yra transformatyvus, būtinas modelio mokymosi procesui. O neteisėtai atsisiųstos „piratinės“ kopijos nebuvo pripažintos sąžiningo naudojimo objektais: teismas konstatavo, kad absoliučiai nepriimtina naudoti piratinį turinį.
Bylos rezultatai atskleidžia esminę DI mokymo praktikos gairę: teisėtai įgyti ir dokumentuoti šaltiniai gali būti modelio treniravimo pagrindas, tačiau bet kokiam neteisėtam turiniui, ypač piratinėms kopijoms, yra taikomi aiškūs teisiniai apribojimai. Tai pabrėžia, kad skaidrumas, duomenų šaltinių kontrolė ir teisėtas turinio naudojimas yra būtini ne tik siekiant laikytis autorių teisių normų, bet ir formuojant atsakingą bei etiškai pagrįstą DI modelių kūrimo praktiką.
Kitas pavyzdys, kai fotografas patraukė į teismą organizaciją „LAION gemeinnütziger e.V.“, teigdamas, kad ši neteisėtai panaudojo autorinį jo kūrinį – nuotrauką – dirbtinio intelekto sistemų mokymo procesui. LAION neprieštaravo faktui, kad nuotrauka buvo įtraukta į duomenų rinkinį, tačiau tvirtino, jog toks veiksmas nepažeidė autorių teisių.
Savo poziciją LAION grindė Europos Sąjungos Autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje direktyva (DSM direktyva). Joje įtvirtinta išimtis leidžia naudoti kūrinius be autoriaus sutikimo, kai tai daroma tekstų ir duomenų gavybos tikslais. Šis procesas apibrėžiamas kaip automatizuota skaitmeninių tekstų ar duomenų analizė, skirta reikšmingai informacijai gauti – pavyzdžiui, tam tikriems dėsningumams, tendencijoms ar ryšiams tarp duomenų nustatyti.
Hamburgo teismas pritarė LAION argumentams ir konstatavo, kad organizacijos vykdyta internetinių svetainių duomenų rinkimo veikla atitinka DSM direktyvoje numatytą išimtį. Todėl teismas nusprendė, kad LAION veikė teisėtai ir neturėjo pareigos gauti fotografo leidimą naudoti jo nuotrauką DI mokymo tikslais.
Lietuvoje kol kas nėra buvę analogiškų bylų, tačiau Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo leidžiama atgaminti teisėtai prieinamus kūrinius tekstų ir duomenų gavybos tikslais. Atgaminta medžiaga gali būti saugoma tiek laiko, kiek reikia tekstų ir duomenų gavybos tikslais. Dėl šios priežasties galima manyti, kad Lietuvos teismai galėtų priimti panašų sprendimą. Vis dėlto aiškesnį atsakymą šiuo klausimu ateityje pateiks teismų praktika ir išsamesnis teisės aktų taikymo aiškinimas.
Kaip apsaugoti savo darbus nuo DI?
Vis plačiau taikant dirbtinį intelektą kūrybos srityje, kyla klausimų dėl teisėto turinio naudojimo ir galimos autorių teisių pažeidimo rizikos. DI modeliai treniruojami naudojant milžiniškus kiekius duomenų (nuo dailės, literatūros ir muzikos kūrinių iki kitų meno formų), dažnai saugomus autorių teisėmis. Dažnai šie duomenys pasitelkiami be teisių turėtojų sutikimo ar tinkamų licencijų, dėl to atsiranda ginčų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu.
Pastaraisiais metais iškeliama vis daugiau bylų, susijusių su kaltinimais DI platformoms, kad jos neteisėtai pasinaudojo trečiųjų šalių kūriniais savo modeliams mokyti. Tokie atvejai kelia klausimą, ar esamas teisinis reglamentavimas pakankamai aiškiai nustato, kokie šaltiniai gali būti pasitelkiami DI mokyti ir kokiomis sąlygomis jie gali būti naudojami. Diskutuojama apie būtinybę sukurti aiškius standartus, reglamentuoti atsakomybę tiek platformų kūrėjams, tiek naudotojams ir užtikrinti autorių teisių apsaugą DI eroje.
Lietuvoje ši problema tampa vis opesnė: kūrėjų bendruomenė jau reiškia susirūpinimą dėl nevaldomo DI taikymo ir galimų neigiamų pasekmių kūrybos rinkai. Pagrindinis iššūkis –aiškių teismo precedentų ir teisėkūros gairių stoka. Jų trūkumas apsunkina nuoseklaus ir prognozuojamo teisinio reguliavimo užtikrinimą.
Siekiant apsaugoti savo kūrinius nuo neteisėto DI naudojimo, galima pasitelkti įvairias technines priemones. Viena iš dažniausiai taikomų internete yra „robots.txt“ failas: jis automatizuotoms sistemoms ar duomenų rinkimo įrankiams nurodo, kad tam tikras turinys neturi būti indeksuojamas ar naudojamas tekstų bei duomenų gavybos tikslais. Toks aiškus autoriaus teisių turėtojo draudimas tampa vis aktualesnis DI plėtros kontekste, nes DI modeliams reikalingi didžiuliai duomenų kiekiai, kad galėtų tobulinti savo veikimo kokybę ir tikslumą.
DSM direktyva taip pat leidžia autoriui „kompiuterio skaitomomis priemonėmis“ uždrausti naudoti kūrinį tekstų ir duomenų gavybos tikslais.
„Opt-out“ principas
Kalbant apie DI plėtrą ir didelio duomenų kiekio naudojimą jam apmokyti, būtina aptarti „opt-out“ (liet. atsisakymo) principą ir jo taikymo iššūkius. „Opt-out“ principas suteikia autorių teisių turėtojams galimybę drausti naudoti kūrinius tekstų ir duomenų gavybos tikslais be jų sutikimo.
„Opt-out“ principas yra įtvirtintas ir ATGTĮ. ATGTĮ 22(2) straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad turtinių teisių apribojimas taikomas tik tada, kai autorių teisių subjektai atitinkamomis priemonėmis (kompiuterio skaitomomis priemonėmis, jei turinys viešai prieinamas internete) aiškiai nenurodo, kad pasilieka teisę naudoti tuos kūrinius. Tai suteikia autorių teisių subjektams galimybę iš anksto uždrausti naudoti jų kūrinius tekstų ir duomenų gavybos tikslais.
Autoriams tenka pareiga imtis aktyvių veiksmų (kompiuterių sistemoms suprantamu būdu), norint uždrausti naudoti
4 pav. Vaizdas, sukurtas su „Nano Banana“
savo kūrinius teksto ir duomenų gavybos tikslais. Todėl kūrinių autoriams svarbu apsvarstyti, kaip tinkamai išreikšti savo valią, kad jų kūriniai nebūtų neatlygintinai naudojami apmokyti DI ir nebūtų įtraukti į DI generuojamus rezultatus.
Kas būna, jei asmuo pats įkelia savo darbus į DI sistemas?
Savarankiškai įkeldamas savo kūrinius į dirbtinio intelekto sistemą, autorius ne tik pateikia duomenis, bet ir mato, kaip algoritmas interpretuoja ir kuria naujas versijas, skatindamas savarankišką analizę ir meninių sprendimų tobulinimą.
5 pav. Vaizdas, sukurtas su „Nano Banana“
Tačiau, kai asmuo pats įkelia savo kūrinius ar duomenis į DI sistemas, atsiranda nemažai rizikų, susijusių tiek su konfidencialumu, tiek su autorių teisių apsauga. Svarbu suprasti, kad kiekvienas į DI įkeltas kūrinys ar informacija tampa viešai prieinama, gali būti panaudota ne tik konkrečiam užklausos atsakymui sugeneruoti, bet ir tolesniam DI modelių tobulinimui, priklausomai nuo to, kokias duomenų saugojimo ir mokymo praktikas taiko konkreti sistema.
Įkeliant kūrinius, projektus ar kitą jautrią informaciją į viešai prieinamas DI sistemas, faktiškai ji gali tapti pasiekiama kitiems naudotojams arba būti panaudota DI modeliams mokyti. Kai kurios DI platformos duomenis naudoja tobulinimo tikslais, todėl teoriškai įmanoma, kad kiti naudotojai, pateikę tam tikras užklausas, galėtų gauti jūsų įkelto turinio fragmentus ar jo interpretacijas.
Būtina suvokti ir rizikas, kad DI padidina tikimybę, jog asmens darbas bus imituojamas. Todėl ypač svarbu suprasti, kaip konkretus DI įrankis saugos ir naudos įkeltus duomenis. Ar DI modeliai bus mokomi naudojant architekto duomenis? Ar architektas, įkeldamas duomenis į generatyvų DI įrankį ar agentą, nepraranda kontrolės ar autorių teisių į savo duomenis bei projektus?
Atsakymai gali priklausyti nuo DI naudojimo sąlygų, modelio mokymo būdo ir kitų veiksnių. Todėl svarbu ne tik susipažinti su DI įrankio naudojimo sąlygomis, bet ir pasitarti su savo IT komanda, teisininkais, specialistais bei DI tiekėju, kad būtų aišku, kokia yra jūsų autorių teisių padėtis.
Suvokdamos šias rizikas, įmonės vis dažniau imasi atsargumo priemonių. Daugelyje globalių organizacijų jau nustatytos aiškios taisyklės, draudžiančios darbuotojams įkelti konfidencialius duomenis į viešai prieinamas DI platformas. Rekomenduojama naudoti tik saugias, vidines DI sistemas arba paslaugas, kurios aiškiai užtikrina, kad naudotojų duomenys nebus naudojami modeliams mokyti
Ar galima naudoti DI savo veikloje?
Dirbtinio intelekto integravimas į kūrybinę veiklą tampa vis labiau prieinamas ir naudingas, nes suteikia galimybę plėsti kūrybinius procesus ir eksperimentuoti su naujomis formomis, stiliais bei kompozicinėmis struktūromis. DI gali veikti kaip kūrybinis partneris arba aktyvus įrankis, generuojantis idėjas, vizualinius motyvus ar struktūras, kurie vėliau gali būti įtraukti į originalų autoriaus darbą.
Svarbu pažymėti, kad DI naudoti galima, tačiau tai reikia daryti atsakingai, įvertinant tiek teisinius, tiek etinius aspektus bei galimas rizikas. Šiuo metu DI naudojimą reglamentuoja Europos Sąjungos Dirbtinio intelekto aktas. Bet tai labiau gairės, o ne konkrečių aiškių taisyklių rinkinys.
Pasitelkdami DI, kuris mokosi iš viešai prieinamo turinio, netyčia galite panaudoti autorių teisių saugomus kūrinius. Tokiu atveju jūsų sukurtas rezultatas gali pažeisti kitų asmenų teises. Dėl šios priežasties būtina kruopščiai peržiūrėti DI įrankių naudojimo sąlygas ir patikrinti, ar jų duomenų šaltiniai yra teisėti.
Kita svarbi rizika – vadinamosios DI „haliucinacijos“, kai sistema pateikia klaidingą, išgalvotą ar net neegzistuojančią informaciją. Tokie atvejai ypač pavojingi profesinėse srityse, kur svarbus tikslumas. Norint pastebėti klaidas, būtina turėti pakankamai žinių ir patirties toje srityje, kad būtų galima kritiškai įvertinti DI pateiktą turinį. Be to, svarbu pabrėžti, kad DI „haliucinacijos“ gali pasireikšti ne tik faktinėje informacijoje, bet ir kūrybinėse rekomendacijose ar sprendimų alternatyvose. Tai reiškia, kad naudotojas turi ne tik įvertinti tikslumą, bet ir suprasti kontekstą, kuriame generuojama informacija. Įgūdžių ir patirties lygis tampa kritiniu veiksniu, leidžiančiu atskirti patikimą turinį nuo klaidingo ar išgalvoto. Todėl, siekiant išvengti klaidinančių ar netikslių sprendimų pasekmių profesinėje veikloje, reikia nuolatos kritiškai vertinti DI siūlomą informaciją, taikyti papildomus tikrinimo mechanizmus ir gebėti koreguoti ar papildyti sistemų pateikiamus rezultatus.
Etikos klausimai tampa vis opesni – vis dažniau diskutuojama, ar etiška pateikti darbą, parengtą padedant DI, nenurodžius šio fakto. DI sistemą naudojant kūryboje ar profesinėje veikloje, svarbu užtikrinti, kad tai būtų daroma skaidriai, kad jos veikimo principai ir galimos spragos būtų aiškios ir kad galutinis sprendimas ar kūrinys atitiktų naudotojo vertybines nuostatas bei socialiai priimtinus standartus. Skaidrumas tampa svarbiu principu, ypač profesinėse srityse. Daugelis organizacijų bei profesinių bendruomenių skatina išviešinti, jei kuri nors darbo dalis buvo atlikta padedant DI. Tai siejama ir su autorystės klausimais – klientas ar užsakovas turi teisę žinoti, ar darbas atliktas savarankiškai, ar pasitelkus automatizuotas priemones.
Be to, svarbūs sutartiniai klausimai. Daugelyje sutarčių nurodoma, kad kūrinys turi būti originalus ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių. Dėl šios priežasties kai kurie užsakovai jau įtraukia specialias nuostatas dėl DI naudojimo. Pavyzdžiui, didelės tarptautinės įmonės savo sutartyse reikalauja skaidrumo ir išviešinimo: nurodyti, jei buvo pasitelktas DI, užtikrinti, kad užsakovo duomenys nebus naudojami DI mokyti, ir kad DI nebus taikomas profiliavimui ar kitoms jautrioms sritims be išankstinio sutikimo.
Įkeliant turinį į DI sistemas, visada egzistuoja rizika, kad gali būti pažeistos intelektinės nuosavybės teisės ar konfidencialu-
mas. Architektų, dizainerių ar kitų kūrybinių profesijų atstovų veikloje šios rizikos ypač aktualios, nes dažnai naudojamos įvairios nuotraukos, planai ar vizualizacijos, kurios gali būti saugomos autorių teisių.
Rizika dėl turinio įkėlimo į DI
Įkeliant savo kūrinius į dirbtinio intelekto sistemas kyla tam tikrų rizikų. Pavyzdžiui, DI platforma gali naudoti įkeltą turinį tolimesniam modelio mokymui, o tai reiškia, kad autoriaus darbai gali būti transformuojami ir naudojami naujuose kūriniuose be tiesioginės kontrolės. Be to, įkeltos medžiagos saugumas ir privatumas taip pat gali kelti problemų, jei platforma neturi pakankamų apsaugos priemonių. Todėl prieš įkeliant savo kūrinius svarbu įvertinti, kokiu būdu sistema juos naudos ir kaip tai gali paveikti autoriaus kontrolę bei kūrybinį indėlį.
Be to, įkėlimas į DI sistemas kelia klausimų dėl autoriaus teisės kontroliuoti savo kūrinius ir tolimesnį jų naudojimą. Net jei DI platforma veikia kaip įrankis, t. y. generuoja naujus darbus remdamasi įkeltais kūriniais, galutiniai rezultatai gali neatitikti originalių autoriaus intencijų. Šiuo atveju svarbu atidžiai įvertinti platformos naudojimo sąlygas, galimybes apriboti mokymąsi ar dalijimąsi turiniu, taip pat įsitikinti, kad kūriniai bus saugomi ir bus garantuotas jų privatumas. Atsakingas požiūris į savo kūrinių įkėlimą į DI ne tik apsaugo autorių teises, bet ir leidžia išlaikyti kūrybinę kontrolę, taip pat užtikrina, kad DI papildys, o ne pakeis žmogaus kūrybą.
Rizika dėl gauto rezultato
Rizika dėl DI sugeneruoto rezultato yra susijusi su tuo, kad naudotojas dažnai nežino, iš kur DI paėmė informaciją ar vaizdus, kuriais rėmėsi kurdamas turinį. Pavyzdžiui, jei architektas paprašo DI „prie sklypo nuotraukos pridėti pastatus“, sistema gali suprojektuoti pastatus, kurių formos, fasadai ar net detalės yra panašios į realius, autorių teisių saugomus projektus.
Tokiu atveju kyla autorių teisių pažeidimo rizika, nes DI modeliai dažnai mokomi iš didelių duomenų rinkinių, kuriuose gali būti saugomų kūrinių – architektūros projektų, vizualizacijų, fotografijų. Net jei DI sugeneruoja naują vaizdą, jis gali būti paremtas konkrečiais egzistuojančiais kūriniais arba jų elementais. Kadangi naudotojas negali patikrinti šaltinių, neįmanoma garantuoti visiškai originalaus rezultato.
Tai reiškia, jog asmuo, naudojantis DI sugeneruotą vaizdą, turės prisiimti atsakomybę, jei paaiškės, kad jame yra kito autoriaus kūrinio elementų. Net ir netyčinis tokių vaizdų naudojimas gali sukelti teisinių pasekmių – ypač jei rezultatas pasitelkiamas komerciniais tikslais, pavyzdžiui, rengiant projektus, vizualizacijas, konkursus ar kuriant reklamas.
Rizika dėl kitų autorių teisių objektų naudojimo
Kalbant apie DI taikymą, kūryba – viena sudėtingiausių sričių. Čia rizika dėl kitų autorių teisių objektų naudojimo yra didžiausia. Tarkime, siekiant sustiprinti projekto vizualinį efektą, nusprendžiama į DI užklausą įtraukti didmiesčio – pavyzdžiui, Londono – architektūrą primenančių elementų.
pav. Vaizdas, sukurtas su „Nano Banana“
8 pav. Vaizdas, sukurtas su „Nano Banana“
Pirmiausia, yra pastato nuotraukos autoriaus teisės. Norint naudoti kito asmens sukurtą atvaizdą, reikia gauti leidimą. Net jei nuotrauka rasta internete ar nekilnojamojo turto svetainėje, tai nereiškia, kad ja galima laisvai disponuoti – tokį leidimą suteikia tik autorius ar teisių turėtojas, tad reikia jų sutikimo.
Antra, egzistuoja paties pastato – architektūros kūrinio –autoriaus teisės. Pastatas turi autoriaus teises, jį fotografuoti, naudoti jo atvaizdą galima tik gavus autoriaus sutikimą.
Tačiau įstatymas numato tam tikras išimtis. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 28 straipsnis be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, leidžia atgaminti ir viešai paskelbti architektūros kūrinius ir skulptūras, sukurtus nuolat stovėti viešosiose vietose, išskyrus atvejus, kai jie eksponuojami parodose ir muziejuose. Nuostatos netaikomos, kai architektūros kūrinys ar skulptūra yra pagrindinis vaizdavimo objektas reprodukcijoje ir kai tai daroma siekiant tiesioginės ar netiesioginės komercinės naudos.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad autorių teisių išimtys priklauso nuo šalies. Lietuvos teisėje galioja numatytos išimtys dėl viešai stovinčių pastatų, tačiau kitose šalyse tokios išimtys gali būti netaikomos.
Pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 34 straipsnį, autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties, neatsižvelgiant į tai, kada kūrinys buvo teisėtai padarytas viešai prieinamas. Tačiau net jei autorius jau miręs ir turtinės teisės pasibaigusios, negalima laisvai keisti ar išniekinti kūrinio – neturtines teises gali ginti paveldėtojai.
Kito autoriaus stiliaus kopijavimas
Ar galima kopijuoti kito autoriaus stilių? Tai sukelia labai daug svarstymų. Visi nori apsaugoti ne tik konkretų kūrinį, bet ir stilių, braižą, unikalumą. Vyksta daugybė karštų debatų apie tai, kad DI pakeis autorius, neva jie bus nukopijuoti. Bet, svarstant giliau, kyla klausimas – ar ne taip žmonės mokosi, ar ne taip ruošiami studentai?
Svarbu suprasti, kad pats stilius, braižas ar idėja nėra saugomi – autorių teisės apsaugo tik konkrečią išraišką, t. y. jau
sukurtą kūrinį. Kurti pastatą pagal garsių architektų stilių savaime nėra pažeidimas, jei tai tik stiliaus panašumai. Tačiau, jei DI arba žmogus nukopijuoja konkrečius kūrinio elementus, proporcijas ar detales taip, kad rezultatas tampa tiesioginiu originalaus kūrinio atkartojimu, tai gali būti autorių teisių pažeidimas.
Iš esmės, jai kopijuojama, tai pažeidimas. Jei daroma panašiai kaip, ar „tuo pačiu stiliumi“, bet nekopijuojama, tikėtina, jog nebus pažeidimo. Aišku, turi būti vertinamas panašumas ir konkretus atvejis.
Kito autoriaus stiliaus kopijavimas yra subtili tema, ypač kai kalbame apie DI kūrinius. Jei DI generuoja turinį „in the style of“ – t. y. remiasi tam tikro autoriaus stiliumi, bet nekopijuoja konkrečių kūrinių detalių, paprastai tai nėra autorių teisių pažeidimas. Pavyzdžiui, galite norėti, kad DI sukurtų Zaha Hadid stiliaus pastatą – jei rezultatas tik įkūnija bendrą stilių, formų dinamiką ar architektūrinius principus, bet nėra tiesioginė kopija, teisinių problemų neturėtų kilti.
Rūpesčių kyla tada, kai DI sugeneruotas kūrinys tiesiogiai nukopijuoja originalių kūrinių elementus, proporcijas ar detales arba sukuria rezultatą, iš esmės labai panašų į konkretaus autoriaus darbą. Tokiu atveju gali būti laikoma, kad pažeidžiamos autorių teisės.
Svarbu pabrėžti, kad savų stilių kopijavimas savo DI įrankiais nesudaro problemų. Jei fizinis asmuo sukūrė savo DI modelį, kuris remiasi jo paties kūrybiniais sprendimais ar stiliumi, tai lieka jo nuosavybe ir teisiškai nėra pažeidžiamos trečiųjų šalių teisės.
9 pav. Vaizdas, sukurtas su „Nano Banana“
10 pav. Vaizdas, sukurtas su „Nano Banana“
11 pav. Vaizdas, sukurtas su „Nano Banana“
Dizainas
Dirbtinis intelektas suteikia dizaineriams galimybę tyrinėti naujas formas, spalvų derinius ir vizualines sąveikas – tradiciniais būdais tai būtų sunku padaryti. DI gali analizuoti didelius duomenų rinkinius, išskirti dizaino tendencijas ir pateikti įvairių alternatyvų, leidžiančių eksperimentuoti su kompozicija, proporcijomis ir stiliais. Be to, DI integravimas į dizaino procesus leidžia greičiau generuoti ir tiksliau vertinti skirtingas vizualines koncepcijas, spartina idėjų įkūnijimą ir palengvina vizualinių sprendimų testavimą prieš galutinai jas įgyvendinant. Algoritmai gali automatiškai pasiūlyti daugybę sprendimų, modeliuoti įvairius scenarijus ir vizualizuoti galimus rezultatus –dizaineris turės daugiau laiko kūrybiniam vertinimui, greičiau optimizuos sprendimus. Toks interaktyvus bendradarbiavimas su DI ne tik padidina procesų našumą, bet ir atveria kelią naujoviškiems estetikos sprendimams, nes algoritmas gali pateikti netikėtų variantų, kurių vien savo kūrybine intuicija besikliaujantis žmogus nebūtų iš karto sugalvojęs.
Vis dėlto tie patys principai galioja ir dizaino srityje. Jei dizainas nėra registruotas, jo fotografavimas dažniausiai nepažeidžia autorių teisių, su sąlyga, kad nėra pažeidžiamas privatumas ir fotografuojama viešoje arba viešai prieinamoje erdvėje.
Tačiau, jei panaudojama kito autoriaus sukurta sofa be jo sutikimo – tai yra pažeidimas. Jeigu DI paprašoma sukurti to paties stiliaus sofą, bet ji nėra tokia pati – pažeidimo, tikėtina, nėra. Pats stilius nėra saugomas autorių teisių, tik konkretus kūrinys. Tačiau, jeigu kito autoriaus sofą ir pateikiate kaip savo – tai jau pažeidimas.
Jei sukuriu savo kūrinį, pavyzdžiui, sofą, kuri tik perteikia kito autoriaus stiliaus nuotaiką ar braižą, bet nėra tiesioginė jo kopija – tai leidžiama. Autorių teisės saugo konkretų kūrinį, o ne patį stilių, todėl svarbu, kad rezultatas būtų originalus ir nekartotų kito autoriaus kūrybinių sprendimų.
Dizaino kūrėjo atmintinė:
KĄ BŪTINA ŽINOTI APIE DIRBTINIO INTELEKTO NAUDOJIMĄ
IR SAVO KŪRINIŲ APSAUGĄ
Dirbtinis intelektas (DI) vis sparčiau tampa neatsiejama dizaino kūrėjų kasdienybės dalimi – padeda ne tik generuoti idėjas, bet ir kurti bei optimizuoti vizualizacijas. Tačiau kartu su naujomis kūrybinėmis galimybėmis atsiranda teisinių, etinių bei praktinių klausimų, į kuriuos kiekvienas kūrėjas turi gebėti atsakyti. Ši atmintinė padės dizaino kūrėjams saugiai, atsakingai ir teisiškai pagrįstai naudoti DI savo veikloje.
1. AUTORYSTĖ IR DI: KAS LAIKOMAS
KŪRINIO AUTORIUMI?
Autoriumi gali būti tik žmogus. Pagal Lietuvos autorių teises reglamentuojančias teisės normas, DI negali būti kūrinio autorius. Autorių teisės saugo tik žmogaus kūrybinę veiklą, todėl DI sugeneruoti vaizdai ar sprendiniai neturi autoriaus, nebent kūrėjas pats įneša esminį kūrybinį indėlį.
Kada dizaino kūrėjas gali vadintis su DI pagalba sukurto kūrinio autoriumi?
Dizaineris gali būti laikomas kūrinio autoriumi, jei jis naudojo DI kaip pagalbinę priemonę, tačiau pats autorius priėmė esminius kūrybinius sprendimus, atliko kūrybinį (ne techninį) medžiagos atrankos ir komponavimo darbą. Pavyzdžiui, DI sugeneruoja idėjinį variantą, o kūrėjas transformuoja jį iki galutinio kūrinio –tokio darbo autoriumi laikomas dizaineris. Čia gali būti tam tikrų ypatumų: jei pats kūrinys yra tik „koncepcija“, tada reikėtų vertinti, kiek pats autorius prisidėjo prie kūrinio sukūrimo (prisidėjo ne techniškai tvarkydamas medžiagą, o kūrybiškai, t. y. turi būti įmanoma atsekti jo originalų kūrybinį indėlį).
Kada autorystė neatsiranda?
Jei asmuo tik pateikia užklausą DI („padaryk logotipą“ arba „sukurk sofą“) ir neįneša reikšmingo kūrybinio indėlio, tokiais atvejais DI sugeneruotas turinys laikomas nesaugomu objektu, o teisiškai jis neturi autoriaus. Asmuo, kuris teigtų, kad jis yra tokios medžiagos autorius, nebūtų laikomas pažeidusiu kitų autorių teises, tačiau būtų laikomas melagingai paskelbusiu autorystę. Kai buvo kuriamas LR Autorių teisių įstatymas, DI dar neegzistavo. Todėl įstatyme ar kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra numatyta specifinė atsakomybė.
2. KĄ REIKIA ŽINOTI APIE SAVO KŪRINIŲ NAUDOJIMĄ DI SISTEMOSE
Jei kūrinys yra viešai paskelbtas internete, DI sistemos gali turėti prie jo prieigą ir jį vertinti užklausose. DI įprastai mokosi iš milžiniškų duomenų rinkinių. Juose gali atsirasti ir konkretaus autoriaus darbų, jei šie viešai prieinami internete. Pagal ES teisę, mokant DI galima atlikti tekstų ir duomenų gavybą, jei kūrinių savininkas aiškiai nepareiškia draudimo (angl. „opt-out“).
Kaip apsaugoti savo kūrinius nuo DI mokymo?
Autorius turi aiškiai raštu internete nurodyti, kad jo kūriniai negali būti naudojami DI mokyti. Autorius gali pareikšti, kad neleidžia naudoti savo kūrinių DI mokyti, taikant technines priemones:
■ robots.txt svetainėse,
■ metaduomenų žymes, kuriose nurodomas draudimas naudoti kūrinį.
Arba tokia informacija gali būti aiškiai įvardijama interneto svetainėje, kur skelbiamos kūrinio nuotraukos ir (ar) vizualizacijos.
Ar DI gali naudoti kūrinius be autoriaus leidimo?
Gali – jei kūriniai teisėtai prieinami internete ir nėra aiškaus autoriaus draudimo dėl naudojimo.
3. DI NAUDOJIMAS
KASDIENĖJE DIZAINO KŪRYBINĖJE PRAKTIKOJE: PAGRINDINĖS TAISYKLĖS
1. Niekada nekelkite į DI sistemą konfidencialaus ar neskelbtino turinio.
Kūrėjai dažnai dirba su konfidencialia medžiaga – kliento pateiktais brėžiniais, projekto pradiniais eskizais, techniniais planais ir pan. Viešai prieinamos DI sistemos gali išsisaugoti jūsų įkeltus duomenis ir panaudoti juos kituose ir kitiems sugeneruotuose vaizduose.
2. Patikrinkite DI įrankių naudojimo sąlygas (angl. „terms and conditions“). Svarbiausi klausimai – ar sistema naudoja jūsų įkeltus duomenis mokymui? Ar įgyjate teisę į DI sugeneruotus rezultatus? Ar DI gali išsaugoti jūsų failus? Ar yra suteikiama intelektinės nuosavybės garantija dėl DI pateikiamo turinio?
3. Įvertinkite DI sugeneruoto turinio originalumą.
DI gali sukurti neegzistuojančias detales, pateikti klaidingą informaciją, panaudoti saugomų kūrinių fragmentus.
Todėl visada tikslinga tikrinti, ar rezultatas nėra pernelyg panašus į jau egzistuojantį kūrinį. Pažeidėju bus laikomas
asmuo, kuris deklaruoja save autoriumi, o ne DI. Be abejo, panaudojus DI sprendinius, asmeniui būtų sunku inkriminuoti nusikalstamą veiklą dėl plagijavimo (numatyta atsakomybė Baudžiamajame kodekse), nes nebūtų nustatyta, kad plagijuodamas kaltininkas suprato savo veiksmus (nusikaltimo subjektinė pusė).
4.
DI NAUDOJIMO SKAIDRUMAS IR ETIKA PROFESINĖJE VEIKLOJE
Reikia įvertinti aplinkybę, kad daug užsakovų sutartyse reikalauja nurodyti, kad buvo pasitelkiamas DI. Į autorinių darbų užsakymo sutartis yra įprasta įtraukti nuostatas, kad autorius privalo deklaruoti užsakovui, jei kūrinys sukurtas padedant DI; autoriaus garantijas dėl kitų asmenų intelektinės nuosavybės teisių nepažeidimo (tai taip pat apima garantiją, kad DI nenaudos saugomų kūrinių be leidimo); garantijas, kad kliento pateikta medžiaga nebus įkelta į viešus DI modelius (konfidencialumo nuostatos).
Profesinė etika skatina skaidriai pateikti informaciją apie DI naudojimą, taip pat kūrėjo įsipareigojimą naudoti DI atsakingai, nekenkiant kūrinio originalumui, nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių.
