Projektų erdvė
6
Tai ne iš mokesčių mokėtojų pinigų įsteigtas meno centras, kuriame galima viską pašiepti ir nueiti. „Malonioji“ – tai privati erdvė: tu ateini į svečius, o svečiuose, jei vaišina vakariene, negražu kritikuoti padažą ar tikrinti lėkštės švarumą. Tai labai svarbu, ypač šiandien, kai pinigai paprastai nuasmeninami ir labai neapdairiai leidžiami. Ši erdvė – ne baltas kubas, tai erdvė su langais, pro kuriuos veržiasi gyvenimas, metų laikai, keičiasi apšvietimas, net oras. Visa tai labai veikia darbus. (...) Ūla Tornau: Prieš kelerius metus susikaupė daug noro rodyti meno kūrinius, žiūrėti į juos ir kalbėtis apie juos labiau asmeniškai ir neformaliai. Pasiilgome vietos, kurioje, viena vertus, kūriniui eksponuoti nebūtinai reikia didelių erdvių, finansų, reprezentacijos, organizacinių ir techninių pajėgų, kita vertus, išlaikoma renginių kokybė, jie netampa tiesiog skvotine alternatyva. Pažinojome žmonių Lietuvoje ir užsienyje, kurie dirba įdomiai ir aistringai, bet iš tiesų nėra „organizatoriški“ tipažai, kurie būtų išsyk pastebėti ar „mokėtų“ dalyvauti didesnių institucijų kuruojamose parodose. Dalis menininkų, beje, labai įdomių, negali ar nenori konceptualizuoti savo kūrybos ar kūrybinės pozicijos kokia nors atpažįstama forma, todėl jiems tenka laukti mediatorių, juos „pozicionuojančių“ tam tikrais tekstais, parodomis, leidiniais, renginiais ir pan. Tie mediatoriai nebūtinai greitai atsiranda, o jei ir atsiranda, tai jie nebūtinai būna pakankamai jautrūs ir kūrybingi, kad reikšmingai ištransliuotų, regis, visiškai įdomius dalykus. (...) tas penkerius metus prastovėjęs apleistas namas jau buvo pradėjęs mus traukti, vis atverdavo įvairių paslapčių, istorijų ir tapo vis spalvingesne vieta. Todėl pamanėme, kad reikia jį parodyti kitiems žmonėms. Kodėl jų nepasikvietus čia į renginius? Atrodė, kad verta vien dėl šios vietos paėjėti pusvalandį nuo senamiesčio. Tiesiog pasikviesti „į svečius“ –
Malonioji 6
Project Space
and covers the renovation and heating costs from one’s personal budget, is a kind of work that cannot really be criticised. It is not an art centre financed by taxpayers’ money where one can sneer at everything and walk away. Malonioji is a private space: one comes as a guest, and when one is invited to a dinner as a guest, it is impolite to criticise the sauce or check the cleanness of the plate. This is very important, especially today, when money is usually depersonalised and spent very carelessly. This space is not a white cube, but rather a space with windows through which life rushes in, the seasons of the year, the changing lighting and weather. All of this has a big effect on the works. (...). Ūla Tornau: A few years ago we felt a pressing need to show, see, and discuss works of art in a more personal and informal way. We missed a place that did not necessarily require great spaces, funds, representation or organisational and technical resources for displaying a work, yet at the same time maintained a proper level of quality, so that its events would not become merely a squat-like alternative. We knew some people in Lithuania and abroad who were working in an interesting and passionate manner, but were not really “entrepreneur” types who would be instantly noticed or knew how to take part in exhibitions curated by larger institutions. Some artists, who are extremely interesting, cannot and do not want to conceptualise their work or creative stance in any recognisable form, and thus have to wait for mediators who position them through certain texts, exhibitions, publications, events and so on. Those mediators do not necessarily emerge very quickly, and even if they do, they might not be sensitive and creative enough to convey the significance of these very interesting things.